Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

ANTIKINĖ DAILĖ - SENOVĖS GRAIKIJOS DAILĖ

kultūra

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

ANTIKINĖ DAILĖ

SENOVĖS GRAIKIJOS DAILĖ

            Graikų dailės principai iš esmės skiriasi nuo senovės egiptiečių dailės sampratos. Jei egiptiečių dailė remiasi žinojimu, tai graikai ėmė vadovautis savo akimis. Grožio jie nelaikė nežemišku dalyku. Tai regimojo pasaulio savybė – proporcijų, saiko, tikslaus apskaičiavimo padarinys. Graikų menininkai tampa regimojo pasaulio formų tyrėjais. Jiems įdomu aiškiai suprasti visą žmogaus kūno struktūrą, nepraleidžiant nei vieno elemento, taip pat svarbu dailės kūrinyje perteikti nuosekliai matomą erdvę, į gylį tolstančius objektus. Graikų dailėje žmogus virsta visa ko matu.


Dailės bruožai:

1.      Kertiniai graikų grožio principai yra darna ir paprastumas.

2.      Kūriniuose stengiamasi kuo tiksliau perteikti regimojo pasaulio formas.

3.      Paskaičiuojamos idealios žmogaus kūno vaizdavimo proporcijos, t. y. galva sudaro 1/7 arba 1/8 kūno ilgio (Polikletas rekomendavo vaizduoti galvą, sudarančią septintadalį figūros aukščio, o Lisipo skulptūrose galva užima aštuntadalį)

4.      Dailės kūriniuose dominuoja mitologinės ir kasdieninio gyvenimo scenos, kuriose akcentuojamas atletiškas žmogaus kūnas.

Senovės graikų dailė yra skiriama į sekančius laikotarpius:

·         Archajinis VII–VI a. pr. Kr.

·         Klasikinis V–IV a. pr. Kr.

·         Helenistinis IV a. pr. Kr. pab.–I a. pr. Kr. Senovės graikų menas įsiliejo į romėnų meną ir smarkiai šį paveikė.

 

Archajinio laikotarpio dailė (VII–VI a. pr. Kr.)

            Tai monumentaliosios graikų skulptūros bei juodafigūrės ir raudonfigūrės keramikos atsiradimo laikmetis. Pagrindinės skulptūros temos – kūras ir kora.

Kūru yra vadinama statula, vaizduojanti einantį nuogą, kiek besišypsantį jaunuolį, nuleistomis rankomis ir į priekį atstatyta kairiąja koja. Kūrai statyti ant kapų ir aukoti kaip votai (Votas – asmeninės padėkos arba prašymo ženklas, dedamas maldos vietoje). Pavadinimas kilęs iš gr. žodžio Kūros – jaunuolis.

Kora yra vadinama statula, vaizduojanti kiek besišypsančios merginos figūrą ilgu klostytu drabužiu, nuleistomis rankomis. Tokios statulos aukotos kaip votai. Jų pavadinimas kilęs iš gr. žodžio Korė – mergina.

            Kūro ir Koros statulos pasižymi frontalumu, statika, jose yra labai daug Egipto skulptūros reliktų. Graikų jaunuoliai vaizduojami labai panašiai kaip Egipto faraonai, tačiau atidžiau žvelgiant į kūrų ir korų pavidalus, aiškėja, jog graikai domisi konkrečia žmogaus kūno struktūra, ją bando aiškiau perteikti. Be to, kūrų ir korų veidams yra būdinga taip vadinama archainė šypsena: lūpų kampučiai yra kilstelėti, lyg šypsantis. Daugelio menotyrininkų manymu, tai esąs pirmasis senovės graikų skulptorių mėginimas perteikti sielos būseną.

            Graikų archainio laikotarpio tapyba neišliko. Apie ją galime spręsti tik iš piešinių, puošusių VII-VI a. pr. Kr. keramines vazas.

VII a. pr. Kr. atsirado juodafigūrė keramika – vadinamasis juodafigūris vazų stilius, jis suklestėjo VI a. pr. Kr. ir buvo populiarus iki IV a. pr. Kr. Atėnų keramikai nulipdytą ir išdžiovintą indą dažydavo ochros spalva, kuri po degimo įgaudavo raudonai oranžinį atspalvį. Tokiame fone juodu laku buvo piešiamos žmonių ir žvėrių figūros centrinėje vazos dalyje, o ant kojelės ir kaklelio – augaliniai ir geometriniai ornamentai. Juodą siluetinį piešinį meistrai kartais pagyvindavo gelsva ir tamsiai raudona spalva.

Juodafigūrę keramiką daugiausiai gamino Atėnų ir Korinto meistrai. Ankstyviausiuose juodafigūrės keramikos pavyzdžiuose dominuoja puošyba gyvūnų figūromis, vaizduojami liūtai, ožiai, šernai, sfinksai (sparnuota pabaisa – moteris su liūtės liemeniu).

Šio stiliaus vazų tapyboje taip kaip ir Archajinio laikotarpio skulptūroje gana ryškiai pasireiškė kanoninis, iš Egipto meistrų perimtas, vaizdavimas. Todėl pastebima, jog moterys spalvinamos gelsvai, vyrai – juodai arba tamsiai raudonai. Žmogaus veidas piešiamas profiliu, akis iš priekio, krūtinės ląsta pasukama šonu arba matoma iš priekio. Bėgimą ar skrydį išreiškia tam tikra poza: kojos sulenktos per kelius, alkūnės atmestos aukštyn.

            Maždaug 530 m. pr. Kr. Atėnų meistrai sukūrė raudonfigūrę vazų dekoravimo techniką, kuri išliko populiari iki V a. pr. Kr. pabaigos. Nulipdytas ir išdžiovintas dirbinys vėl gi buvo padengiamas ochros spalva, kuri, išdegus vazą, įgaudavo raudonai oranžinį atspalvį. Dirbinio paviršiuje apibrėžus ornamentų ir figūrų kontūrus juoda spalva buvo padengiamas visas fonas, o figūros išlikdavo raudonai oranžinio kolorito. Vėliau plunksna ar teptuku kontūrinis piešinys buvo užbaigiamas: linijomis išryškinami veido bruožai, kūno raumenys, rūbų klostės.

Ilgainiui raudonfigūrėje keramikoje tikroviškiau pradedamas vaizduoti žmogaus kūnas bei drabužiai. Vyrų ir moterų atvaizdus skiria ne spalva, o veido bruožai, apranga ir kūno sandara. Pamažu išsivaduojama iš kanoninio vaizdavimo taisyklių, išmokstama žmogaus figūrą vaizduoti natūraliame judesyje (veidas pasisuka ¾ arba en facu, kojos vaizduojamos ne tik iš šono, bet ir iš priekio).



Klasikinio laikotarpio dailė (V-IV a. pr. Kr.)

Ryškiausiai graikų klasikinio laikotarpio dvasia pasireiškė Atėnuose. Mieste ant kalvos buvo įtvirtintas Atėnų centras, matomas iš bet kurios vietos ir vadinamas Akropoliu (gr. “aukštutinis miestas”). Akropolį sudarė šventyklų kompleksas, paįvairintas skulptūromis ir reljefais, puošiančiais pastatus.

Nemažai reljefų pavyzdžių aptikta ne tik architektūriniuose ansambliuose, bet ir antkapinėse stelose. [Stela – stačiakampė vertikali akmeninė plokštė su reljefu ir įrašu priekinėje pusėje]. Jose vaizduojami jaunuoliai kaip atletai, vyrai kaip kariai. Tie reljefai vaizduoja mirusiuosius, bet nėra jų portretai.

Klasikinio laikotarpio graikų skulptūroje įvyksta ryškus posūkis realistiškumo linkme, nebelieka frontalumo, sąstingio ir statikos, išmokstama tobulai vaizduoti žmogaus kūną bet kokiame judesyje. Skulptoriai kuria įtaigias sportininkų figūras, pasižyminčias idealiomis proporcijomis, gražiai išryškintais raumenimis. Jų skulptūros įgauna gyvumo, laisvumo.

Sėkmingai ieškant naujų kūno pusiausvyros išraiškos būdų, skulptorius Polikletas sugalvojo, kaip suteikti stovinčiai figūrai vidinio judrumo. Traktate “Kanonas” jis įvedė kontrapostą (it. Contrapposto – priešingybės) – tam tikrą žmogaus figūros vaizdavimo būdą: pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingą pusę, viena koja laiko visą kūno svorį, kita, sulenkta per kelį, liečia žemę pirštų galais, liemuo atloštas atgal, viena ranka nuleista žemyn, kitoje kas nors laikoma. Kontraposto principas tapo optimalia formule, siekiant perteikti žmogaus kūną natūraliame, ne itin energingame judesyje. Jis plačiai paplito Klasikinio laikotarpio graikų skulptūroje, jį naudojo ir vėlesnių laikų romėnų skulptūros meistrai, taip pat Renesanso, Klasicizmo ir Neoklasicizmo menininkai.

Jeigu ilgus šimtmečius dailės kūrinių autoriai mums buvo nežinomi, tai graikų Klasikos laikotarpiu jau galima įvardinti konkrečias pavardes, analizuoti skulptorių individualų kūrybos braižą. Tuo laikotarpiu kuria: Polikletas, Lisipas, Mironas, Fidijus ir Praksitelis.

Būtina pastebėti, kad išliko labai mažai graikų skulptūros originalų. Daugelis jų kūrinių mums pažįstami tik iš romėniškų marmurinių kopijų, o originalai dažniausiai buvo bronziniai.

Tapybos pavyzdžių iš Klasikinio laikotarpio beveik neišliko, jos principus galime įžvelgti vazų dekore, kurio ypatumai jau buvo aptarti.

Helenistinio laikotarpio dailė (IV a. pr. Kr. pab.–I a. pr. Kr.)

Helenistinio laikotarpio dailė yra puošnesnė, jausmingesnė, manieringesnė.

Svarbiausias laikotarpio dailės palikimas yra skulptūros srityje, tapyba neišlikusi. Paplinta ne tik pavienių figūrų atvaizdai, bet ir skulptūrinės grupės. Figūros vaizduojamos dinamiškame judesyje, įstrižame kūno posūkyje, atsiranda patetikos elementų, labai plastiškai perteikiamos rūbų klostės, išnyksta klasikiniam laikotarpiui būdinga darna ir aiškumas.

Pagrindinis helenizmo laikotarpio dailės centras – Pergamo miestas (Mažoji Azija). Pergame gyvavo svarbi skulptūros mokykla. Geriausiai tai įrodo Didįjį Dzeuso aukurą juosiantis frizas, kuriame vaizduojamos dievų kovos su gigantais (gigantomachija).

           

Apranga.

Pagrindiniai graikų drabužiai: chitonas, himatijas, peplas. Drabužio audinio graikai nekarpydavo, mažai tesiūdavo. Savo apdarą jie modeliavo klostėmis iš stačiakampio audeklo gabalo, susegdami segėmis, surišdami juostelėmis.

Chitonas – modeliuojamas iš dviejų stačiakampių audeklo gabalų. Susiūti ar sulenkti šonuose audeklo gabalai susiuvami ar susegami ant peties ir vieną du kartus perjuosiami juostele. Vyrai chitoną dažnai susegdavo tik ant vieno, kairiojo peties dešinę ranką palikdami atvirą – tai leido laisvai judėti. Jie dažnai dėvėjo trumpą chitoną, perjuosto chitono ilgis siekdavo kelius. Muzikantai dėvėjo ilgą chitoną. Vien chitonas buvo vilkimas tik namuose. Moterys chitoną būtinai susegdavo ant abiejų pečių ir nešiojo ilgą, įvairiau drapiruodavo. Etinės normos reikalavo, kad moterų drabužis būtų uždaresnis negu vyrų. Moterys du didelius audinio gabalus (dengiančius ištiestas rankas) susagstydavo per visą rankų ilgį ir pečius, o ant krūtinės kryžmai perrišdavo juostele. Chitoną jos būtinai sujuosdavo vieną ar du kartus per liemenį, palikdamos viršutinę dalį laisvai apkritusią. Toks drabužis nevaržydavo judesių, tik pabrėždavo jų plastiškumą, išryškindavo kūno grožį. Moterys kaip ir vyrai chitoną galėjo vilkėti tik namuose.

Himatijas – didžiulis (maždaug 4 x 1,7 m) audeklo gabalas, drapiruojamas nuo kairiojo peties. Vienas audeklo galas permetamas per kairįjį petį, kita dalis priekyje nuleidžiama žemyn, pasukama per dešinįjį šoną nugaros link. Iš ten audeklas vėl permetamas per kairįjį petį į priekį, gražiai sulankstomas, dešinys petys lieka atviras. Himatijas buvo dėvimas einant į viešumą.

Peplas daromas iš didelio audinio gabalo, kuris sulenkiamas pusiau, pečiuose susegamas segėmis, viršuje atlenkiamas platus kraštas (iki 70 cm), perjuosiamas per liemenį. Dėl atlenkto gabalo susidarydavo sijono ir švarkelio įspūdis. Jį nešiodavo moterys. Tai buvo ne tik viršutinis drabužis dėvimas ant chitono, Spartoje moterys juo vilkėjo vietoje chitono.

Graikų apavas – sandalai. Pradžioje jie daromi iš odos juostelių, vėliau iškarpomi ažūru, net puošiami metalu.

Moterų šukuosena – į kuodą sukelti plaukai, surišti juostelėmis. Plaukus augindavo ilgus, moteris, neturinti vešlių plaukų, prisitvirtindavo kuodą (šinjoną), tačiau tai turėjo daryti labai sumaniai, kad niekas nesuprastų, nes visa, kas buvo nenatūralu, žadindavo graikų panieką, būdavo išjuokiama. Vyrų plaukai, siekiantys kaklą, o kartais ir ilgesni, buvo rūpestingai šukuojami, tvarkingai sudėstant sruogas, garbanėles, sujuosiami juostele ar metaliniu lankeliu, kad nesidraikytų. Suaugę vyrai želdinosi barzdą ir ūsus. Vėlesniais laikais vyrai plaukus kirpdavosi trumpai, o jaunesnieji veidą skusdavosi.

            Helenistiniu laikotarpiu, suklestėjus taikomajai dekoratyvinei dailei, kuriama daug juvelyrinių dirbinių. Mėgstamiausi graikų papuošalai – sagės, apykaklės, karoliai, auskarai, vainikai. Pastarieji yra neatskiriama graikų kostiumo dalis.

Graikų dailės indėlis tolimesnei meno raidai buvo labai reikšmingas. Vakarų Europoje buvo ne kartą mėginama sugrįžti prie graikų meno idealų juos atkartoti ir pritaikyti savai kultūrai. Jų menas žavėjo ir traukė Renesanso, XVII a. Klasicizmo, XVIII a. pabaigos Neoklasicizmo dailininkus.

SENOVĖS ROMOS DAILĖ

Sąvoka „Romos menas” ar „Romos dailė” iš esmės yra abstrakcija, kurioje neteisingai vartojamas vietovardis, nes kūrybiniai meno centrai buvo ne tik pati Roma, bet ir Aleksandrija, Atėnai, Antiochija.




Senovės Romos menas apima laikotarpį nuo VI a. pr. Kr. iki III a. po Kr.. Romėnai teikė pirmenybę praktiškai pritaikomoms meno sritims, todėl tuo laikotarpiu labiausiai klestėjo urbanistika ir architektūra.

Romos dailės bruožai:

1.      Romos kaip ir Graikijoje dailėje vertinamos gražios kūno proporcijos ir atletiškumas;

2.      Romos dailė patyrė stiprią graikų įtaką, buvo madinga masiškai kopijuoti ar mėgdžioti graikų kūrinius;

3.      Romėnai išvystė dvi savarankiškas skulptūros sritis – skulptūrinius individualizuotus portretus ir pasakojamojo pobūdžio istorinės tematikos reljefus.

4.      Tapybai būdingas architektūrinių elementų ir peizažo iliuzinis realistiškas vaizdavimas.

APVALIOJI SKULPTŪRA

            Romėnų apvalioji skulptūra vystosi keliomis kryptimis. Pirma, tai graikų skulptūrų kopijavimas ar bent jau kuriama pagal graikų pavyzdžius. Romos turtuoliai kaupė dailės kolekcijas, didžiąją jų dalį sudarė graikų kūriniai. Kolekcionierių konsultantai dažniausiai būdavo graikai. Savo vilas ir sodus romėnai puošė graikų dievų ir deivių atvaizdais. Kadangi Graikijos turtai nebuvo begaliniai, Romoje pradėta gaminti graikų meno kūrinių kopijas.

Antra, savitų laimėjimų romėnai pasiekė skulptūrinio portreto srityje: jau nuo III a. pr. Kr. kuriamos portretinės statulos, daugumoje biustai, pasižymėję realistišku portretuojamojo bruožų perteikimu. Nuo tada buvo skurta daug nuostabių biustų vaizduojančių vyrus ir moteris, priklausiusius visiems sluoksniams, pradedant imperatoriumi ir baigiant amatininku.

Manoma, kad romėnų portretinio vaizdavimo meno raidą skatino tikėjimas, kad žmogaus atvaizdas išsaugo jo sielą. Romoje buvo paplitęs paprotys laidotuvių eitynėse nešti vaškinius protėvių atvaizdus.

Į imperatoriaus biustą buvo žiūrima su baiminga pagarba. Nors šie portretai ir turėjo romėnams ypatingą reikšmę, tačiau jie nevengė vaizduoti imperatorius gana tikroviškai ir nepagražintus.[1] Taigi, romėnų portretas papildė dailės istoriją ypatingu individualumu.

            Romėnų skulptūra mažiau išbaigta negu graikiškoji. Dažnai skulptūra yra blogiau apdorota iš nugaros pusės negu iš priekio. Visos apimties skulptūros menas pamažu ima blėsti.

RELJEFAI

Reljefais buvo puošiami altoriai (aukurai), pergalės kolonos, triumfo arkos, sarkofagai. Reljefuose ypatingas dėmesys skirtas kovų siužetui, dominuoja pasakojamieji istoriniai ir mitologiniai siužetai.

            Senovės romėnai, panūdę išaukštinti valdovų šlovingus žygius, jų kovas, siekdami papasakoti mitologinius siužetus, išvystė taip vadinamą „siužetinį“ arba „tęstinį“ stilių. Tai kažkas panašaus į akmenyje sustingdytą animacinę juostą. Kita vertus, tai nebuvo nuoseklus pasakojimas, atitinkantis realų laiką ir erdvę. Tie pasakojimai labiau primena trumpų siužetų seką, kuomet herojaus paveikslas kartojasi atskiruose, tačiau nepadalytuose epizoduose.

            Manoma, kad „siužetinio“ stiliaus idėja yra kilusi iš Rytų. Analogiškų, bet ankstyvesnių pavyzdžių aptikta Irane, budistų mene, žydų tapyboje.

            Šio stiliaus ypatumai atsiskleidžia Taikos altoriaus (Ara Pacis), pastatyto Augusto valdymo laikotarpiu (apie 13 m. Pr. Kr. –9 m.) Romoje, reljefuose. Apatinė reljefų eilė išpuošta augaliniais ornamentais, viršutinė – figūrinėmis scenomis. Tyrinėtojai mano, kad Ara Pacis meistrams didelę įtaką padarė Atėnų Partenono frizai. Patys meistrai turėjo būti graikų kilmės, nes puikiai perteikė graikiškosios skulptūros stilistiką. Tačiau, jie, matyt, gyveno Romoje, nes labai gerai išmanė romėniškojo gyvenimo niuansus, kuriuos skrupulingai pavaizdavo reljefo scenose. Kai kurias veikėjų figūras netgi galima gretinti su konkrečiais asmeninimis, kas visiškai neįsivaizduojama graikų mene.

            Puikiausi „siužetinio“ stiliaus pavyzdžiai yra sutinkami 200 m. ilgio reljefe ant Trajano kolonos (kolonos aukštis – 40 metrų), kur pavaizduoti sėkmingi imperatoriaus žygiai prieš dakus. Reljefinėje juostoje įkomponuota 2 500 figūrų. Koloną vainikuoja dorėninis kapitelis, virš kurio stovėjo Trajano statula (XVI a. jos vieton pastatyta Šv. Petro statula). Kolonos ertmė tuščiavidurė, ertmėje aukštyn kyla laiptai. Kolonos pagrinde įmūrytos urnos su imperatoriaus Trajano ir jo žmonos palaikais. Reljefuose kruopščiai ir nuosekliai pavaizduota karo seka. Matome ir Dunojaus bangas, ir grumtinių scenas, ir nelaisvėn paimtus dakus, ir degančius jų namus, romėnų stovyklų statybas, tvirtovės apsuptį ir t.t.. Šios scenos pasakoja ne tik kokia buvo karinė ekspedicija, bet ir apie epochos kostiumus, ginklus, žmonių tipažus. Žinoma, reljefų autoriai neapsiėjo be alegorijų. Norėdami parodyti, kad atėjo naktis, skulptoriai vaizdavo moterį, šydu prisidengusią veidą. Dunojų simbolizuoja didingo senio, besisūpuojančio ant bangų, figūra.

TAPYBA

Romos tapybos kūriniai, kaip minėta anksčiau, išsiskiria iliuziškumu ir realistiniu išraiškingumu, perteikiant architektūrinius elementus ir peizažą. Daugiausiai tapybos pavyzdžių buvo atrasta Pompėjos ir Herkulanumo miestų namų puošyboje.

I a. po Kr. išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis po lava palaidojo Pompėjos miestą, kuris buvo atkastas tik XVIII a.. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Beveik kiekvieno šio miesto namo ir vilos sienas puošė sieninės tapybos kūriniai, kuriuose vaizduojami peizažai, pastatai, žmonių figūros, ornamentai. Visgi, teigti, kad senovės romėnai išrado peizažą, būtų neteisinga. Dar Senosios Karalystės laikais egiptiečiai pasitelkdavo peizažą – tiek, kiek šis padėjo atvaizduoti, ką jie veikė gyvendami iki mirties: pjovė javus, žvejojo upėje, pelkėse, šaudė laukinius paukščius. Tačiau egiptiečio peizažas nedaug kuo skyrėsi nuo savotiškos piktografijos, veikiau skirtos perduoti žiniai nei sukelti estetiniam įspūdžiui, tai esminis skirtumas. V a. pr. Kr. graikų dailininkas nesidomėjo peizažu, o senovės Romoje (IV-III a. pr. Kr.) peizažas pradėjo brautis į dailininkų sąmonę kaip savaime vertingas dalykas.

            Manoma, kad Pompėjos ir kitų kaimyninių miestų interjerų dekoratoriai sėmėsi patirties iš helenizmo atradimų. Jau tuo metu dailininkai mokėjo įtikinamai sukurti erdvės iliuziją. Vis dėlto šie paveikslai nėra tokie tikroviški kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Menininkai piešė nutolusius daiktus mažus, o artimus arba svarbius – didelius, bet jie nesivadovavo taisykle, pagal kurią daiktai, toldami erdvėje, mažėja nuosekliai, nei bendra sistema, pagal kurią būtų vaizduojamas kiekvienas reginys. Jie nebuvo suformulavę linijinės perspektyvos dėsnių.

            Pagal Pompėjoje ir Herkulanume rastus senovės romėnų tapybos pavyzdžius yra skiriami 4 Pompėjos sienų tapybos stiliai. Šie stiliai buvo plėtoti III a. pr. Kr. – I a. po Kr.

1.      Inkrustacinis stilius (III a. pr. Kr. – 80 m. pr. Kr.). Šio stiliaus tapyboje spalvoto stiuko[2] plokštumomis imituotas marmuro dekoras. Siena skaidyta į 3 horizontalias dalis, kitos spalvos stiuko juostomis ryškintos vertikalios padalos. Išliko nedaug pavyzdžių, vienas iš jų – Fauno namas Pompėjoje.



2.      Architektoninis stilius (80–30 m. pr. Kr.). Jam būdingi tapyti architektūriniai elementai (langai, durų angos, kolonos ir kt.). vidurinėje sienos dalyje komponuotos mitologinės scenos, peizažai, natiurmortai. Vyrauja skaidri, šilta spalvų gama. Žymiausi pavyzdžiai – Livijos namų ant Palatino kalvos Romoje, Misterijų ir Boscoreale vilų Pompėjoje puošyba.

3.      Egiptietiškasis arba ornamentinis stilius (30 m. pr. Kr. – 63 m po Kr.). Jam būdinga plokštuminė traktuotė. Sienos ištapytos vingriu grotesku[3], kandeliabriniais ornamentais[4], egiptietiškais, Artimųjų Rytų motyvais (sfinksais, egzotiškais gyvūnais, augalais). Reikšmingesni pavyzdžiai – Nerono vilos „Domus Aurea“ Romoje ir Boscotrecase vilos Pompėjoje tapyba.

4.      Iliuzionistinis arba fantastinės architektūros stilius (63–79 m po Kr.). Tapytos architektūrinės konstrukcijos, primenančios teatro dekoracijas. Tarp jų komponuotos įvairios tematikos figūrinės scenos, natiurmortai, peizažai. Spalvos ryškios, kontrastingos. Ketvirtuoju stiliumi puoštos Vetijaus namų Pompėjoje sienos.

MOZAIKOS

            Senovės Romėnai buvo ne tik puikūs skulptoriai ir tapytojai, bet ir įgudę mozaikų kūrėjai. Romoje buvo populiaru puošti interjerus spalvotais mozaikų raštais. Iš smulkių akmenėlių buvo sudėliojami įmantrūs ornamentiniai motyvai bei figūrinės kompozicijos. Įgudę meistrai specialiose dirbtuvėse gamino centrinius mozaikinius panelius, kurie būdavo įtaisomi tam tikroje mozaikinių grindų arba sienų vietoje. Tai galėjo būti kaimo gyvenimo buitiniai vaizdeliai ar peizažai, žvėrių atvaizdai. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – mozaika, vadinama Neiššluotu kambariu. Plinijus yra pasakojęs apie garsų mozaikų kūrėją, vardu Sosas (Sosus), kuris Pergame paklojo grindis, vadinamas asaroton oecon, t. y. „neiššluotu kambariu“, ant kurių, naudodamas nudažytus, įvairiomis spalvomis mažus kubelius, pavaizdavo pietų stalo liekanas ir kitas sąšlavas, tarsi jos būtų buvusios čia paliktos.

Iš taikomosios dailės srities romėnai ryškesnį pėdsaką paliko juvelyrikos ir stiklininkystės istorijoje.

STIKLAS

Stiklo suklestėjimas Romos mene siejamas su stiklo pūtimo vamzdelio išradimu I a. pr. Kr., kuris labai palengvino šios medžiagos dirbinių gamybą. Romėnai buvo gana išradingi šioje srityje. Jie pradėjo gaminti kamėjinį stiklą.

Kamėjinis stiklas tai – daugiasluoksnis stiklas, kurio viršutinis ir šviesesnis sluoksnis nušlifuojamas, paliekant ornamentą ar figūrines scenas atidengto tamsaus sluoksnio fone.

KOSTIUMAS

Romėnų apranga buvo panaši į graikų: paprasta, formuojama drapiruojant. Kaip ir Graikijoje audiniai daugiausia buvo vilnoniai ir lininiai, o šilkas tapo madingas Imperijos gyvavimo pabaigoje. Kilmingieji romėnai mėgaujasi prabanga ir ją demonstruoja. Tai būdinga ir kostiumui: drabužiui sunaudojama daug audinio, labai mėgstama atvežtinė medvilnė ir šilkas.

Pagrindiniai romėnų drabužių tipai: tunika, toga, pala.

Tunika yra panaši į graikų chitoną. Ant tunikos vyrai vilkėjo togą, o moterys palą. Ant tunikos užsiūtos siauresnės ar platesnės purpuro juostos žymėjo einamas pareigas ir vietą visuomenėje. Ant tunikos buvo vilkima toga.

Toga – subrendimo ir pilietybės simbolis. Ją romėnas privalėjo vilkėti eidamas į forumą, teatrą, cirką ar kitais iškilmingais atvejais. Vergai, užsieniečiai ir nusikaltėliai neturėjo teisės nešioti togą. Toga buvo drapiruojama labai sudėtingai, todėl romėnas pats jos apsivilkti negalėjo. Togas drapiruodavo specialiai išmokytas vergas. Atskiros klosčių grupės turėjo savo pavadinimus ir klostymo tvarką, ypač paisyta proporcijų. Visais iškilmingais atvejais toga turėjo būti balta.

Pala – tai romėnių apsiautas graikų himatijo atitikmuo. Stačiakampio pavidalo, įvairiai drapiruota, susegama sege po kaklu arba ant peties. Viršutinė palos dalis kartais gobdavo galvą.

Moterims šukuosenas darydavo kirpėjos. Plaukai buvo garbanojami arba banguojami tvarkingomis eilėmis, į šukuoseną įkomponuojamas karkasas. Ant karkaso ar volelių priekyje iškeltos standžios plaukų garbanos buvo panašios į aukštas diademas. Labai sudėtingoms šukuosenoms buvo naudojami perukai.

Romos juvelyrikoje buvo ypatingai paplitę ir vertinamos kamėjos. Kamėja tai – brangių ir pusbrangių akmenų puošyba, dekoruojant iškiliais reljefiniais vaizdais. Dažniausiai ji nešiojama kaip papuošalas, įstatoma į žiedus, diademas, vainikus. Meistrai naudodami skirtingas akmenų spalvas išgaudavo ypatingo plastiškumo. Kamėjų kūrimas reikalavo didelės kantrybės ir meistriškumo, kartais meistras prie vieno darbo praleisdavo ištisus mėnesius ar net metus.

Apibendrinant, dar kartą reikia pastebėti, kad meninių Romos pasiekimų visuma yra dvilypė ar dichotomiška. Masiškai kopijuojami graikų kūriniai užtvindė į hedonizmą linkusių romėnų aplinką. Viena vertus, jie ugdė gana gerą skonį, tačiau, kita vertus, neskatino originaliai mąstyti – veikiau trukdė.



[1] Romos Respublikos laikais portretas yra realistiškas; vaizduojami visi veido bruožai, įskaitant ir mažiau estetiškus. Vėliau, po Augusto valdymo periodo, portretai vis labiau idealizuojami. Paskui portreto idealizavimo lygis priklausys nuo kiekvieno imperatoriaus individualių pageidavimų.

[2] Medžiaga iš kaitinto ir smulkiai malto gipso, kalkių, klijų ir smėlio ar marmuro miltelių. Vartojamas sienų apdailai ir architektūros puošybai. Gali būti spalvinamas, auksuojamas, juo imituojama marmuro tekstūra.

[3] Groteskas – ornamentas, sudarytas iš susipynusių augalinių motyvų, architektūrinių fragmentų, vazų, medalionų, realių bei fantastinių gyvūnų pavidalų ir kt.

[4] Kandeliabrinis ornamentas – tai vertikalus ornamentas iš augalinių bei figūrinių motyvų, kurie išdėstyti veidrodine tvarka abiejose statmenos ašies pusėse.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 3421
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site