Fotografijų analizė

Fotografijų analizė

Matt Stuart

Chema Madoz

H. Cartier-Bresson

Matt Stuart

Matt Stuart gimė 1974 metais Londone. Mokykloje jam nesisekė, o ir jo svajonės tapti geru riedlentininku ar kung fu meistru neišsipildė. Tada Matt’o tėvas jį supažindino su fotografija, įduodamas į rankas Robert Frank ir Henri Cartier-Bresson fotografijų albumus, nuo to laiko, Matt Stuart, nepaleidžia fotoaparato iš rankų.

“Aš nesu tikras, kas atsirado pirmiau, smalsumas, landumas, ar susidomėjimas vadinamąja gatvės fotografija, bet žavėjimąsis žmonėmis ir tai kaip jie gyvena, manau, ir yra ta priežastis, kodėl aš taip mėgstu fotografiją. Aš nesislepiu už šviesų ir naujausių technologijų, aš pasitikiu maža „Leica M6“ kamerą, tam reikia kantrybės ir begalės optimistiškumo. Bet tai kas grįžta kantrybės ir optimistiškumo dėka, tampa neįkainojama proga nufotografuoti tikrą‚ “nesumeluotą” nuotrauką , kurią žmonės iš karto atpažįstą kaip autentišką ir nesuklastotą ir kuri tikiuosi giliai įsitvirtina jų prisiminimuose.

Šioje nuotraukoje pavaizduotas vyras su ratu ant nugaros, antrame plane karuselės ratas. Rakursas iš apačios į viršų. Žemas horizontas išryškina žmogaus svarbą ir kilimą į aukštį. Kompozicija kyla iš dešinio apatinio kampo į kairįjį viršutinį kampą, tai parodo šviesios kompozicinės dėmės. Nuotraukos elementai sukomponuoti aplink centrinę ašį, taip savaime sutelkiamas dėmesys į vyrą su ratu ant nugaros. Pagrindinis nuotraukos elementas, o taip pat ir idėjinis simbolis, fotografijos dominantė, kuri paraleliškai atsikartoja antrame plane – tai ratas. .

Ratas arba apskritimas yra viena tobuliausių geometrinių formų. Senovės lietuviams jis simbolizavo saulę ir jos galias, o Rato sfera vienybę, užbaigtumą, pradžią. Ratas tai nenutrūkstamo judėjimo, kūrybiškumo simbolis. Beveik visos tautos šią formą suvokia gan panašiai – kaip visumą, pradžios ir pabaigos jungtį.

Pagrindinis ratas, tas kuris yra žmogui ant nugaros simbolizuoja jo gyvenimą. Paralelinis ratas yra atrakcionų apžvalgos ratas, kuris tarsi simbolizuoja kažką didingesnio. Gyvenime viskas sukasi ratu, viskas turi savo pradžią ir pabaigą, šioje nuotraukoje pavaizduotas senyvo amžiaus žmogus. Galima būtų daryti prielaidą, jog jis ant savo nugaros laiko savąjį ratą, o žiūri į kito asmens, pavyzdžiui savo sūnaus, kaipo giminės pratesimo ženklą. Gyvenimui bėgant visi daiktai susidėvi, žmonės taip pat sudėvi savo kūną, išauga jį, kūnas susensta, pasidaro nebe toks lankstus ir galiausiai žmogus numiršta. Taip pat galima būtų gyvenimo ratą suvokti kaip per visą gyvenimo tėkmės laiką augantį ir mažėjantį, senatvės mirties link jis mažėja, kol susitraukia iki taško. Galutinės stotelės – baigties.

Pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo mandalų menas. Mandala išvertus iš sanskrito kalbos reiškia ratą arba vienybę. O jos išorinis apskritimas simbolizuoja visatos ribą, arba žmogaus psichologinę ribą, tarp „aš“ ir „kiti“, tai būtų galima susieti su šia nuotrauka, kaip subjekto ir kažko „kito“ psichologines ribas, ar tiesiog suvokti tas psichologines ribas kaip gyvenimą.Manau gan svarbi yra ir žmogaus stovėsena, nes jis žvelgia į tą pačią pusę kaip ir žiūrovas, į didįjį ratą, į, tarsi, kažką nerealaus, kas netelpa į formato, kuriamos realybės rėmus.

Ši nuotrauka, kaip ir daugelis šio autoriaus darbų, priklauso vadinamajai  „Gatvės fotografijai“. Nufotografuota 1999 metais, Londone, Didžiojo apžvalgos rato atidarymo metu. Nuotrauka padaryta ne iš pirmo karto, pats autorius sako, jog prireikė begalės kadrų, kad išvystume būtent šitą nuotrauką.

Chema Madoz

Jose Maria Rodriguez Madoz gimė 1958 Ispanijoje. Geriau žinomas, kaip Chema Madoz. Labiausiai išgarsėjo už savo juodai baltas siurrealistines fotografijas. Viename interviu publikuotame 2001 metais Chema papasakojo, jog jis šiuo metu naudoja „Hasselblad“ kamerą. Knygoje, Chema Madoz: Objetos (Objektai) 1990-1999, greičiausiai visos nuotraukos buvo nufotografuotos su šia kamera, o ne su 66 „Mamiya“, kurią jis naudojo prieš tai.

Šios nuotraukos yra iš Chema Madoz knygos „Objektai“. Chema Madoz savo darbais, bando atverti naujus pasaulius, naujas dimensijas, sukurti kitokią, metaforų realybę. Pati šio proceso idėja kilo iš Dada judėjimo. Ironija su kuria Madoz‘as kuria savo fotografijas įtvirtina ryšį su žiūrovu ir priverčia jį ieškoti paralelinio pasaulio kelių, kurie jo nuotraukose taip pat ieško žiūrovo.

Fotografijos ne vien tik atvaizduoja fotografuojamus daiktus, bet taip pat turi metaforizuotas reikšmes, kurios pakeičia matymo kampą ir modifikuoja realybę. Kasdieniniame gyvenime naudojami ir regimi daiktai, nuotraukose įgauna simbolines reikšmes, slepia naujus pojūčius.

Trys mano pasirinktos nuotraukos perteikia siurrealistinį požiūrį į gyvenimą ir tikrovę. Turiu pripažinti fotografijų autorius, gan taikliai sugeba perteikti simbolinę daiktų reikšmę ir tarsi sukelia tokį įspūdį, jog realybė kovoja su vaizdiniais. Į šiuos darbus galima būtų žvelgti kaip į ciklą, bet taip pat kaip ir į atskirus darbus, pastarasis žvilgsnis manau būtų teisingiausias.

Batai. Kaip šiuolaikiniai reklamos autoriai pasakytų: „Du viename“. Vienas raištelis sujungia du batus, tai tarsi aliuzija į žmogiškąjį gyvenimą, galbūt tiksliau, tai būtų galima įvardinti kaip prisirišimą vienam prie kito, tai autorius, manau, ir nori atskleisti, per tiesioginę batų raištelio funkciją, užsirišti batus. O dviejų batų surišimas, tarsi dviejų dalių sąjunga, kuri realiai nebūtų įmanoma, jei nors vienos dalies nebūtų.

Laikrodis. Taip pat atskleidžiama laiko simbolinę prasmę, jog nieko nėra amžino, ir laiko tėkmė neša mus visus vienakryptiškai –į baigtį, į tą paskutinę akimirką. Vėlgi būtų galima paminėti rato simbolį, jo kaip pradžios ir pabaigos jungties simbolinę reikšmę. Šioje nuotraukoje perteikiama mirties, žmogaus laikinumo ir visa ko judėjimą iš pradžios taško į baigties tašką.

Kopėčios. Jų simbolinė reikšmė, kilimas į viršų, lipimas, gyvenimo pokyčiai. Remiantis prietarais tame kambaryje, kur miega žmogus negali būti veidrodžio, nes senoliai tikėjo, jog naktį siela pakyla virš kūno ir gali iškeliauti anapusybėn per veidrodį, kuris ją ir simbolizuoja. Pagal simbolines reikšmes galime daryti išvada, jog šioje nuotraukoje, vaizduojamas kelias į anapusybę.

Kompozicijos gan aiškios ir preciziškos, dominantinės bei centrinės, apšvietimas numanomai natūralus. Visas šias nuotraukas galima būtų priskirti siurrealizmo srovei, nes siurrealistai linkę į asociatyvų meninį vaizdą, paradoksalius sugretinimus, individualią mitologizuotą simboliką. Fantazija tampa anarchiška ir kartais atrodo, jog ji daug realesnė nei tikri vaizdai, visa tai galime atrasti ir Madoz‘o fotografijose.

H. Cartier-Bresson

H. Cartier-Bresson‘as (1908-2004) buvo esminio momento meistras. Jis niekada nekadruodavo nuotraukų, jų nerežisavo, nemontavo, jis tiesiog laukdavo, kol pati nuotrauka pas jį „ateis“. Nuostabu, jog jis sugebėdavo užfiksuoti pačių neįtikimiausių momentų ir kompozicijų.

Peržvelgus H. Cartier-Bresson‘o darbus galima būtų teigti, jog ši nuotrauka galėjo būti horizontalaus formato, lyg nurodant veiksmo vystymąsi, nes dabartinis formatas tai riboja. Kompozicijoje dominuoja dvi plotmės. Pirma – pirmo plano figūra, antra urbanistinis fonas, kuris sukuria niūrumo nuotaiką.

Nuotraukoje žmogus praktiškai kybo virš vandens, nei danguje nei ant žemės. Vanduo simbolizuoja, anapusinį pasaulį. Taip pat daugelyje pasaulio kultūrų suvokiamas kaip vaisingumo simbolis. Kas keisčiausia vanduo nepaliaujamai transformuojasi, tai sudaro įspūdį, jog iš jo viskas gimsta. Juk tvanas traktuojamas kaip nauja pradžia, pasaulio sukūrimas iš naujo. Tarsi būtis kiltų iš vandens ir viskas atgimtų.

Tačiau šioje nuotraukoje vandens simbolis, mano nuomone, labiau sietinas su mirties simbolika. Nes vandens atspindys tarsi perteikia anapusinio pasaulio vaizdą, vanduo atspindi ne tik pirmojo plano akcentą, ore pakibusį žmogų, bet ir antrame plane esančią tvorą, kitą žmogų, bei betonine sieną, taip tarsi sukuriama paraleli erdvė tarp realaus ir anapusinio-nepažinto pasaulių. Netgi graikų mitologijoje, norint gyvam patekti į Hadą, reikėdavo susirasti tam tikrą ežerą ir pasinerti į jo vandenis.

Dar kitas simbolinis akcentas nuotraukoje yra kopėčios, vien jau pagal paskirtį jos yra skirtos pakilti aukščiau, tačiau šioje situacijoje jos pavaizduotos horizontalioje padėtyje, ir vis tik nepraranda savo simbolinės reikšmės – kelio, būdo kaip patekti kitur, šiuo atveju į kažkokią nežinomą erdvę. Kyla toks įspūdis, jog žmogus nušokės nuo kopėčių, pasiners į tą vandenį, į jau minėtą anapusinį pasaulį.

Dar viena prielaida būtų tokia, kad senos sulūžę kopėčios šioje nuotraukoje taip pat gali simbolizuoti požiūrį į gyvenimą, kuris jau nebetarnauja, kaip tinkamas. Arba kaip kelią, galbūt pabėgti, nes antrame plane vaizduojama tvora tarsi atskiria nuotraukos pirmąjį ir trečiąjį planus ir atlieka tartum „pleišto“ funkciją.

Taip pat šioje nuotraukoje, galima būtų nubrėžti menamą judėjimo kelią, kuris prasideda pirmajame plane, nuo centrinio objekto į kairę, tada palei sieną į antrąjį planą, jame esančiomis figūromis į trečiąjį planą, iš kurio vėlgi grįžtama prie pagrindinės figūros, kurios judėjimas dar nesibaigęs, tačiau užfiksuotas esminis momentas, mums sufleruoja galimą veiksmų seką. Toks judėjimo kelias tarsi sudaro savotišką kompozicinį ratą.

Ši fotografija bene vienas įstabiausių Bresson‘o momentinės fotografijos darbų. Kaip sakė pats Cartier-Bresson: ' Nieko nėra pasaulyje, kas neturėtų lemiamo momento“. Šį jo posakį kuo puikiausiai patvirtina, jo paties darbas nufotografuotas Paryžiuje 1932-aisiais metais.