Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Klasikinės dailės pabaiga ir naujų raiškos būdų perspektyvos

kultūra

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Klasikinės dailės pabaiga ir naujų raiškos būdų perspektyvos. Klasikinio bei vėlyvojo modernizmo kryptys bei jų atstovų kūrybos principai.

 

            Modernizmas tai – XX a. I pusės ir vidurio avangardinių meno krypčių visuma. Tuo laikotarpiu vėlgi vyksta svarbūs pokyčiai žmonių mąstysenoje, suteikiantys meno kūriniams visiškai naujas ir neįprastas formas. Industrializacija, I-ojo Pasaulinio karo išgyvenimai, naujos mokslo teorijos intensyvino naujų raiškos būdų paieškas dailėje.



Dailininkų mąstysenoje įsitvirtino suvokimas, kad regimojo pasaulio formos yra reliatyvios, jos priklauso nuo žmogaus akies struktūros, daiktų fizikinės sudėties, nuo žmogaus asmeninės patirties ir mąstymo ypatybių. Todėl buvo pereita prie naujų, subjektyvių meninės raiškos būdų, atspindinčių dvasinę žmogaus situaciją pakitusiame pasaulyje. Savo kūriniais dailininkai bandė atsakyti į paaštrėjusius egzistencijos klausimus.

Pagrindiniai modernistinės dailės bruožai:

·         Naujumo siekis ir tradicijų neigimas.

·         Minties reiškimas abstrahuotu pavidalu, atsisakymas imituoti regimąsias formas.

·         Menas suvokiamas ne kaip pasaulio atspindys, o kaip vidinio žmogaus pasaulio išraiška.

 

Modernizmas yra skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 dešimtmečio II pusės). Klasikinis modernizmas formavosi V. Europoje, o vėlyvasis – JAV.

Svarbiausios klasikinio modernistinio meno kryptys: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, dada, siurrealizmas.

 

Pirmoji stambi kryptis XX a. pradžios dailėje yra ekspresionizmas. Ryškiai prieštaraudamas impresionizmui, ekspresionizmas supriešino „nenatūralias“ spalvas ir deformuotas formas su įprastinėmis, versdamas suabejoti viskuo, kas įprasta.

Jei impresionistai siekė įamžinti unikalius išorinio pasaulio sukeltus įspūdžius, tai ekspresionistai – perteikti individualius jausmus bei išgyvenimus. Skiriamasis ekspresionizmo bruožas – subjektyvių emocijų raiška. Šios meno krypties ištakų galime ieškoti simbolizme, V. Van Gogho darbuose. Ekspresionizmas turėjo polinkį į hiperbolizaciją, buvo „apnuoginamos“ tamsiosios žmogaus egzistencijos pusės, iškeliami socialiniai skauduliai. Dailininkai troško žvelgti tiesiai į plikus gyvenimo faktus, reikšti užuojautą atstumtiesiems ir bjauriesiems, juos jaudino žmonių skurdas, kančios, stiprūs jausmai, smurtas, aistros.

Ši kryptis susiformavo Vokietijoje. Dvi grupuotės „Tiltas“ (Drezdene) ir „Mėlynasis raitelis“ (Miunchene) buvo pagrindinės Vokiečių ekspresionizmo atstovės.

1905 m. birželio 7 dieną Drezdene keturi architektūros studentai vokiečiai Fritzas Bleylas (1880–1966), Erichas Heckelis (1883–1970), Ernstas Ludwigas Kirchneris (1880–1938) ir Karlas Schmidtas-Rottluffas (1884–1976) įsteigė menininkų grupuotę „Tiltas“. Šie menininkai buvo kupini tikėjimo, kad per paveikslus galima kurti visiems geresnį pasaulį. Jie laikė save revoliucionieriais ar net pranašais, bet tik ne tradicijų saugotojais. Jie išplėtojo socialinę ideologiją, aprėpiančią ne tik meną, bet ir visą gyvenimą. Pirmasis jų manifestas „Programa“, išspausdintas kaip laikraštis, – tai Kirchnerio kvietimas į kovą: „Kviečiame visą jaunimą susiburti, nes mes, kaip jaunimas, ateitį siejantis su mumis, norime iš pasenusių, viskuo patenkintų autoritetų išsikovoti laisvę savo veiksmams ir gyvenimams.“

Nepaisant jų utopinių siekių, grupuotės narius iš esmės vienijo aiški meninė programa ir tai, kas jiems nepatiko juos supančiame pasaulyje – anekdotinis realizmas ir impresionizmas. Daugelis šios grupės narių savo paveiksluose perteikė aiškią, dažnai net šiurpią tuometinio pasaulio viziją. Jie aiškiau nei fovistai pabrėždavo dvasinius ir psichinius momentus. Jie norėjo supurtyti visuomenę, sukelti nerimą ir jiems tai pavyko. Jie to pasiekė keisdami formą, supriešindami spalvas, deformuodami paveikslo erdvę. Okeanijos salų ir Afrikos meno įtakoje žmonių veidai jų paveiksluose atrodo kaip kaukės.

1913 m. išsiskyrus grupės narių požiūriams į meną, „Tilto“ grupė iširo.

Prancūziškoji ekspresionizmo kryptis įgavo fovizmo pavadinimą. Jos atstovus (Henrį Matisse`ą, M. de Vlamincką) labiau jaudino kompozicijos forma ir struktūra, tuo tarpu vokiškojo arealo dailininkai (E. L. Kirchneris, E. Nolde, K. Schmidtas-Rotlufas) paniro į komplikuotų psichologinių būsenų ir intensyvių jausmų perteikimą.

1905 m. Paryžiaus Rudens salone pasirodžius jaunų tapytojų grupei vėl kilo aistros, primenančios pirmosios impresionistų parodos lankytojų reakciją. Skandalas prasidėjo dėl ryškių paveikslų spalvų, nenatūralių formų. Žurnalistai pavadino dailininkus laukiniais (les fauves – laukiniai žvėrys) ir šis ironiškas pavadinimas tapo grupės pavadinimu.

Matisse nebuvo formalus grupes lyderis, labiau sektinas pavyzdys. Fovistai neturėjo tvirtai apibrėžtos meno programos, aiškios teorijos, jie niekada nesudarė vienalytes grupes. Juos junge bendra nuostata: atsitraukimas nuo impresionizmo ir natūralizmo, Paulio Gauguino, Georges'o Seurat'o, Vincento van Gogho idėjų radikalizavimas. XX a. pirmajame deš. ėmė populiarėti van Gogho, Gauguino kūryba, ėmė reikštis jų įtaka. Jų kūriniai mokė dailininkus nekęsti rafinuotumo, pastūmėjo ieškoti ryškių ir drąsių, ,,barbariškų' spalvinių dermių. Iš šios laikysenos susikloste esminiai fovistinės tapybos bruožai:

·         spalvos primatas, daiktų formų supaprastinimas, kūno modeliuotės šviesa ir šešėliu atsisakymas, iliuzionistinės šviesokaitos atmetimas, išraiškingumo stiprinimas kompozicinėmis priemonėmis.



Kubizmas (1907–1914). Kubizmo krypties kilmė yra ilgalaikių meno istorikų diskusijų tema. Ankstyvieji istorikai ispaną Pablo Picasso (1881–1973) laikė vieninteliu jo pradininku; vėliau garbė buvo priskirta net dviem menininkam –Picasso ir prancūzui Georges`ui Braque`ui (1882–1963), o galiausiai tik Braque`ui.

Picasso pretenduoja būti krypties pradininku dėl savo paveikslo Avinjono merginos, nutapyto 1907 metais. Jame aiškiai juntamas pakitęs požiūris. Du paveiksle vaizduojami veidai aiškiai susiję su afrikietišku plastikos supratimu ir stilizacija. Dešinėje matome chimeriškus veidus, jie skiriasi nuo kairėje pusėje esančių. Kairėje moterys stovi šviesiasniame fone, o dešinėje tamsesniame fone išsiskiria demoniški veidai, negražūs jų siluetai. Picasso supriešina du pradus – žavėjimąsi moters grožiu ir jo atmetimą; kairėje yra grožio, dešinėje – demoniškumo išraiška. Pats Picasso taip komentavo šį darbą: „Aš tyčia nutapiau tas kreivas nosis, kad priversčiau žmones pamatyti nosį.“

Braque`ui priskiriami laurai dėl to, kad dar tais pačiais 1907 m. jis buvo įsitraukęs į intensyvią P. Cezanne`o darbų analizę, o jo vaisius – „L`Estaque peizažai pasirodė 1908 m. Paties kubizmo pavadinimas kilo iš žodžio „kubas”, kurį pirmą kartą pavartojo Louis Vauxcelles, kalbėdamas apie Braque`o peizažus.

Iki 1909 metų Brague`as ir Picasso tapo artimais draugais ir nuo 1909 iki 1914 metų, prieš Braque`ui išvykstant į karą, dirbo drauge.

      Atmetę vieno požiūrio perspektyvą, jie taip pat atsisakė ir ankstesnių avangardistų pamėgto dekoratyvumo. Vietoj šio jie pasirinko du alternatyvius šaltinius: vėlyvuosius Cezanne`o darbus dėl struktūros ir afrikiečių skulptūrą dėl abstrakčių geometrinių ir simbolinių ypatybių. Kubistai visiškai paneigė meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, taigi ir perspektyvos dėsnius. Jų suvokimas rėmėsi mintimi, kad mūsų matymas yra ribotas, jeigu mes nematome daikto kitos pusės tai nereiškia, kad jos nėra ir, kad ji negali matytis paveiksle. Todėl dailininkai pradėjo vienu metu vaizduoti kelias daiktų plokštumas, kurios suskaidė vaizduojamus objektus į daugybę geometrinių formų. Šios krypties atstovus visų pirma domino forma, todėl spalvos reikšmė buvo nuslopinta.

            Pirmoji Picasso ir Braque`o tapybos fazė, trukusi maždaug iki 1911 metų, dažnai vadinama analitiniu kubizmu. Šiuo periodu abu menininkai iš esmės vengė siužetų bei spalvų, kuriuose atsispindėtų atvirai reiškiamos emocijos, vietoj to rinkosi blankesnę paletę bei neutralų turinį, pvz., natiurmortus, portretus.

Kita kubizmo fazė yra vadinama sintetiniu kubizmu (nuo 1912 m.). Siužetas tapo kur kas lengviau atpažįstamas, tačiau apkrautas simbolinėmis detalėmis. Tam tikra prasme jie ėmė taikyti atvirkščią metodiką: iš pasirinktinai sudėliotų fragmentiškų abstrakcijų jie konstravo vaizdus. Sukurtuose paveiksluose buvo subtiliai išlaikyta pusiausvyra tarp daiktiškumo ir įsivaizdavimo, o abstrakcija tebuvo priemonė „tikrovei“ sukurti. Svarbiausia akcentuoti formos ir spalvos ryšius. Paveikslai tampa vientisesnės formos, dekoratyvūs, įvairesnių spalvinių derinių, naudojami išraiškingi faktūriniai deriniai, taip pat pritaikoma koliažo technika[1].

Futurizmas atsirado Italijoje ir reiškėsi literatūroje bei dailėje (1909–1930). Žymiausi atstovai: Giacomo Balla, Gino Severini, Umberto Baccioni.

Dailininkai futuristai paskelbė manifestą, kuriame ragino atsiakyti praeities meno ir kurti ateities meną. Jie siekė, kad naujasis menas atspindėtų savo laiką, kurio būdingiausi bruožai, anot jų – dinamizmas, judėjimas, didelių miestų, technikos ir triukšmo sūkurys. Dailininkų manymu, senos meno formos ir senoji spalvos samprata neatitinka tiesos: visi daiktai juda, lekia keičiasi, ir menininkas privalo vaizduoti šį judėjimą. Svarbiausia yra tai, kad menininkas turi vaizduoti šiuolaikinio gyvenimo sūkurį, plieno ir greičio pasaulį. Taigi, pastangos vaizduoti kūnų judėjimą yra būdingiausias futuristų tapybos bruožas.

Norėdami tiksliai perteikti judėjimą, futuristai savo kompozicijose naudojo dinamiškas kreives, punktyrines linijas, ritmingas laužytas formas, taip pat pasitelkdavo  fotografijų serijas. Pagrindiniai atstovai: Giacomo Bala, Umberto Baccioni, Gino Severini.

Abstrakcionizmas (XX a. I pusė) dar yra vadinamas bedaikte tapyba. Šios krypties menininkų kūryboje atrandamos dvi pagrindinės abstraktumo sampratos: pirma, dailininkai neatsisako objekto, ne atkartoja, bet abstrahuoja jo formas, priartėdami prie „ornamentinio“, nuo realybės nutolusio, bet vis dėlto su ja susijusio vaizdo. Antroji samprata – domimasi neobjektine forma ir dėl to siekiama perteikti viršgamtinę tikrovę – ieškoma dvasingumo.

Oficialiai pripažįstama, kad abstrakcionizmas gimė apie 1910 metus, kai Kandinskis nutapė pirmąsias nefigūrines (nevaizduojančias žmogaus figūros) akvareles. Kandinskiui eksperimentuojant su spalva, forma ir vadovaujantis menine intuicija paaiškėjo, kad nebūtina laikytis regimosios tikrovės, norint išreikšti, Kandinskio žodžiais tariant, „vidinę būtinybę“: „apvali dėmė gali būti išraiškingesnė už žmogaus figūrą“. Išraiškingos abstrakčios formos yra absoliučiai laisvos ir tiesiog neišsemiamos. Jos suteikia naują galią, kuri leidžia žmogui prasiskverbti giliau į gamtą – prie jos esmės, prasmingesnės, negu tai, kas regima.

Žymiausi abstrakcionizmo atstovai: Wasily Kandinsky, Kasimir Malevič, Piet Mondrian.

Dada /Dadaizmas (1915–1930). Tai literatų ir dailininkų judėjimas. Jie propagavo nihilistinį požiūrį į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes, neigė estetinės formos reikšmę, skelbė antimeno idėją. Siekė provokuoti ir šokiruoti. Dadaistų kūryba yra grįsta atsitiktinumu, absurdu, ironija, anarchija.




Prancūziškai dada – vaikiškas arkliukas. Dada terminas, kilęs iš žodyne atsitiktinai rasto žodžio, pradėtas naudoti 1916 metais.

Pagrindinės plastinės veiklos priemonės – koliažai[2], fotomontažai, object trouvé[3] ir ready made[4] pobūdžio kompozicijos iš civilizacijos produktų, buities atliekų, žinomų kūrinių reprodukcijų, spaudos iškarpų.

Žymiausi kūrėjai – Marcelis Duchampas, Francis Picabia, Hansas Arpas ir kt.

Prancūzų kilmės menininkas, vėliau emigravęs į Ameriką Marcelis Duchampas (1887–1968) sukūrė pirmuosius ready-made`us (1914 m.), kuriuose buvo panaudoti kasdieniniai buities daiktai. Svarbiausia dailininko mintis buvo ta, kad daiktas išimtas iš kasdienės aplinkos ir atneštas į parodą tampa meno objektu ir nepaklūsta „vienkartiškumo kultui“. Daikto parinkimas laikomas kūrybos procesu, o tarkim tapymas – nenaudingu jėgų švaistymu. Žiūrovo žvilgsnį dailininkas nukreipė į paprastus dalykus, į nekilnią kasdienybę, kuri lig tol atrodė neverta būti mene. Tuo Duchampas stengėsi išjudinti nusistovėjusius įpročius, stereotipinį suvokimą.

 

Siurrealizmas (pranc. Surrealisme – virš realizmo). Ši kryptis susiformavo XX a. trečiąjį dešimtmetį, ji rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, Zigmundo Froido psichoanalizės metodu.

Dailininkai iškėlė spontaniškos kūrybos idėją, kuri išlaisvina pasąmonę, mintis, slegiamas racionalaus proto. Jų kūrybinis credo:„…Minties tėkmė laisva nuo bet kokios proto kontrolės, visai nepriklausoma nuo estetinių ir moralinių vertinimų”. Siurrealistų supratimu meno negalima išprotauti, jis gimsta pasąmonėje ir turi sklisti vizijomis. Jie gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas ir instinktus.

Šiam judėjimui priklauso dailininkai: Joan Miró, Giorgio de Chirico, Renė Magritte, Yves Tanguy, Meret Oppenheim, ispanas Salvadoras Dali.

Salvadoras Dali (1904–1989) – nepaprastai ekscentriška, mėgstanti savireklamą asmenybė. Jo paveikslai – tai vizijos, kuriose susipina karo, religiniai, metafiziniai, erotiniai ir paranojiniai motyvai. Veikiamas S. Froido knygos „Sapnų aiškinimas”, S. Dali išvystė „paranojinio-kritinio aktyvumo” metodą, remdamasis medikų apibūdinimu, kad paranojikas mato ir jaučia aiškiau, aštriau, negu yra normalu. Dali sąmoningai stengėsi tai panaudoti, tarsi pratęsti sąmonę už banalios realybės ribų. Pagal šį metodą spontaniškai siekiama pažinti tai, kas iracionalu. Anot S. Dali tapyba turi būti rankų darbo spalvota konkretaus irracionalizmo ir vaizduotės pasaulio fotografija. Todėl jų darbų faktūra yra tarsi fotografiška.

            Svarbiausios vėlyvojo modernizmo meno kryptys: abstraktusis ekspresionizmas, potapybinė abstrakcija, popmenas, optinis menas, minimalizmas, environmentas.

            Po II pasaulinio karo dailės raidos centras iš Paryžiaus persikėlė į Niujorką. Tai intensyvus abstrakčiosios dailės vystymosi laikotarpis. Abstarkcionizmą skirtingi to laikotarpio dailininkai traktuoja savitai. Tai gali būti ryškių geometrinių formų ir spalvų kompozicijos arba bedaiktės formos, kuriamos ekspresyviu ryškiu potėpiu, kitus menininkus domina išskirtinai spalva, kuria jie gana mechaniškai dengia didelių formatų paveikslus.

            Abstraktus ekspresionizmas siejasi su V. Kandinskio propaguota abstrakcijos samprata. Ji remiasi potėpiu, gestu yra susiklosčiusi tapybinio proceso pagrindu ir turi ekspresyvios tapybos bruožų. Paveikslas virsta menininko spontaniškos psichinės veiklos lauku. Jis sukomponuojamas ne apgalvotai, o intuityviai ir liudija momentinę psichinę būseną. Ši kryptis pradėjo formuotis baigiantis II pasauliniam karui Paryžiuje ir Niujorke. Žymūs kūrėjai: Jackson Pollock, Robert Montherwell.

            Potapybinė abstrakcija siejais su grynos spalvos naudojimo tradicija. Šios pakraipos menininkų nedomina figūros ar daiktai; juos domina tik spalva. Ryškinamas paveikslo materialumas, daiktiškumas – plokščias paviršius, mechaniškai užteptų, užpurkštų, užpiltų dažų plotai. Paveikslų formatai gana dideli. Pagrindiniai kūrėjai: Bernett Newman, Mark Rothko.

Popmenas (popartas) yra pagrįstas masinės kultūros įvaizdžiais. Krypties pavadinimas kilo nuo žodžių junginio popular art (populiarusis menas) santraukos. Būdingiausias popmeno bruožas yra tas, kad jis naudoja tai, kas niekinama. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jų kūriniams būdinga pramoninės gamybos imitacija: preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas, ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Ši kryptis savo vaizdavimo priemonėmis orientuojasi į modernią vartotojų visuomenę, į didmiesčių gyventojus, į reklamos simbolius ir signalus, kelių ženklus, modernias spausdinimo priemones, plakatus, komiksus, supermarketų katalogus. Tačiau popmenas neužsiima visuomenės kritika, jis tik demonstruoja stereotipines masinio žmogaus laikysenas. Popartas plėtojosi 6-o dešimtmečio II pusės ir 8 dešimtmečio pradžioje pagrinde Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Žymesni dailininkai: Andy Warhol, Claes Oldenburg, Jasperas Johnsas, Richard Hamilton.



Optinis menas (Opartas) – XX a. 7 dešimtmečio abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija, optinių iliuzijų kūrimu. Menininkai kuria racionalias, preciziškas, geometrines kompozicijas, sukeliančias iš anksto apskaičiuotas žiūrovo tinklainės reakcijas. Oparto reikšmė palyginti paviršutiniška, tačiau jis išreiškė technologinės civilizacijos mentalitetą, harmoningai derėjo prie tipiškos XX a. 7 dešimtmečio architektūros. Žymiausi kūrėjai: Bridget Riley, Victor Vasarely.

Minimalizmas (minimal-art) – svarbi 7-o dešimtmečio skulptūros pakraipa, kartais jis vadinamas pirminių struktūrų menu. Tipiškas minimalizmo bruožas – maksimalus formos redukavimas. Kūrinys supaprastinamas iki elementaraus daikto – lygiai nudažytos drobės, preciziškai pagaminto geometrinio pavidalo, būdinga serijinė kompozicija – vienodas to paties motyvo kartojimas. Minimalistinė skulptūra suprantama iš pirmo žvilgsnio, jokia tolesnė kompozicijos analizė nebereikalinga. Minimalistų menas yra beasmenis, vengiantis rodyti bet kokius jo kūrėjo rankos pėdsakus. Plačiausiai žinomi kūrėjai: Donald Judd, Dan Flavin.

Environmentas. Pasitelkiami tikri ir butaforiniai daiktai, interjerai, apšvietimas. Environmento išraiškos priemonėmis siekiama sukurti įtaigią aplinką, dirginančią stebėtojo regą, klausą, lytėjimą, uoslę. Taip provokuojamos netikėtos prasmės asociacijos. Ši kryptis išsirutuliojo XX a. 6–7 dešimtmečiais. Jos pradininkas – Allanas Kaprow.



[1] Koliažas – dailės technika. Ant kartono, drobės, faneros klijuojamos audinių, nuotraukų, tapetų, laikraščių, plakatų bei kitų spaudinių skiautės. Klijuota kompozicija dažnai papildoma tapybos išraiškos priemonėmis.

[2] Ant kartono, drobės, faneros klijuojamos audinių, nuotraukų, tapetų, laikraščių, plakatų bei kitų spaudinių skiautės. Klijuota kompozicija dažnai papildoma tapybos raiškos priemonėmis.

[3] Tai ne sukurtas, o surastas arba pasirinktas tikrovės daiktas, be žymesnių pakeitimų bei perdirbimų pateikiamas kaip savarankiškas meno kūrinys arba meninės kompozicijos dalis.

[4] Tai fabrikinės gamybos daiktas, kuriam suteikiamas meno kūrinio statusas. Terminą sugalvojo ir pirmą kartą ready-made – „Dviračio ratą“ – 1913 m. pademonstravo Marcelis Duchampas. Dadaistai siekė parodyti, kad meniškumas – ne substancionali, bet konvencionali savybė, priklausanti nuo susitarimo, ką laikyti menu.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1372
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site