SENOVĖS GRAIKIJOS MUZIKA

SENOVĖS GRAIKIJOS MUZIKA

Iš Europos civilizacijų ypač reikšminga senovės graikų, vėliau Romos, kurių įvairialypis palikimas buvo perimtas vėlesniais laikais. Vakarų muzikos (ir apskritai meno) istorija neatsiejama nuo 3 tūkstantmečių senumo civilizacijų. Graikų mitai dar ir dabar, jau nekalbant apie Renesanso, R.Wagnerio laikus, teikia daug temų muzikos kūriniams.

Iš šio laikotarpio išlikę keliasdešimt melodijų pavyzdžių (2 himnai Apolono garbei, užstalės daina) negali sukurti pilno anuomet skambėjusios muzikos vaizdo. (Priešingai, antikinės skulptūros ar statinių griuvėsiai.) Tačiau medžiagos apie muziką randama antriniuose šaltiniuose: literatūroje (Homero poemos, Eschilo tragedijos), teoriniuose filosofų darbuose (Pitagoras, Platonas, Aristotelis), vaizduojamajame mene (piešiniai, lipdiniai, antkapinės ir kitokios skulptūros, mozaikos ir pan.). Apie senovės graikų muziką pasakoja mitai apie Apoloną, Orfėją.

Žodis MUSIKE reiškė mūzų meną. Ši sąvoka apima poeziją ir muziką kaip nedalomą vienovę. Daugelis poezijos terminų, žanrų buvo ir muzikos sąvokomis (pvz., himnai; lyrika – tai dainavimas, pritariant lyra). Muzikantai ir poetai graikų buvo laikomi dievų dovaną turinčiais pranašais, tuo tarpu vaizduojamasis menas kurį laiką (iki 146m.pr.Kr.) teprilygo amatui. Graikai tikėjo dieviška muzikos prigimtimi. Pirmaisiais muzikantais jie laikė Dzeuso sūnus: Apoloną, 9 mūzų vadovą, dažnai vaizduojamą su lyra arba kitara rankose, ir Amfioną, kurio grojimo lyra paveikti akmenys patys gulė į Tėbų miesto sieną.

Graikai paliko ypatingai išvystytą muzikos teoriją, estetiką, kuri buvo gerokai pralenkusi praktiką. Iš filosofų veikalų sužinome apie graikų muzikos idėjas, apie jos kilmę, poveikį žmonėms, pritaikymą visuomenėje. Pavyzdžiui, muzikos mokymas buvo privalomas jaunimo auklėjime; buvo rengiamos dainininkų ir instrumentalistų varžytuvės; egzistavo muzikantų, šokėjų draugijos –kolegijos. Homero laikais (IX-VIIIa) buvo populiarūs profesionalūs dainiai aoidai. Akompanuodami lyra, jie dainuodavo epines dainas ir didžiąją jų dalį patys improvizuodavo. Klajojantys dainiai rapsodai patys dainų nekūrė, buvo tik tekstų atlikėjai.

Graikų kultinė muzika buvo siejama su gamtos jėgų, vyno, gausybės dievu Dionisu. Šventės vadintos dionisijomis. Rengiant šventes su eisenomis ir šokiais, dievų garbei buvo specialiai kuriamos dainos, himnai. Didžiosiose dionisijose paprastai buvo vaidinamos kelios tragedijos, o po jų – linksmo turinio satyrinė drama. Daug muzikuojama būdavo ir sportinių varžybų – olimpiadų- metu.

Kasmet Dioniso garbei skirtos šventės Atėnuose davė pradžią teatriniams vaidinimams: šventėje dalyvavusį chorą papildė aktoriai, atsirado draminis veiksmas Chorui ir instrumentalistams senovės graikų teatre priklausė atskira pusapskritimio formos erdvė priešais sceną – orchestra.. Antikinė tragedija – tai meno rūšis, jungusi dramą, šokį ir muziką. Tragedijų autoriai –Eschilas, Sofoklis, Euripidas – buvo tuo pat metu ir muzikos autoriai. Šių kūrinių, kaip ir visos senovės Graikijos kultūros, pagrindą sudarė mitologija. Senovės graikų tragedija savo sintetine prigimtimi tapo pavyzdžiu operos kūrėjams.

Graikų muzika buvo vienbalsė, o choras dainas atlikdavo unisonu; melodija ir ritmas artimai siejosi su poezija. Vyravo vokalinė muzika, tačiau minėtos kitaroidų ir aulininkų varžytuvės rodo, kad ši muzikavimo rūšis buvo populiari ir pakankamai sudėtinga. Melodijų pagrindas – tetrachordai: keturių natų grupė kvartos intervale. Labiau išvystyta dermė susidarydavo, sujungus du tetrachordus. Natas Graikijoje užrašydavo naudodami raidinę notaciją, t.y virš teksto parašomos tam tikros raidės. (Vokalinei muzikai vieni ženklai, o instrumentinei – kiti.) Ritmas nurodytas būdavo taip pat tam tikrų ženklų – horizontalių brūkšnių - pagalba.

Graikijoje labiausiai paplito styginiai skambinamieji instrumentai.

Kitara iš formingės išsivystė VIIa.pr.Kr. Tai lyros tipo instrumentas, kurio stygos (5-7,o vėliau net iki 12) gnaibomos dešine ranka arba braukomos plektru. Kitara būdavo pritariama poemų dainavimui arba grojama solo. Lyra – lengvesnis ir mažesnis instrumentas, naudojamas kasdieniniame muzikavime. Abu šie instrumentai priklausė Apolono kultui, jais grojo daugiausia vyrai. Arfa žinoma tik nuo Va.pr.Kr.Ja skambindavo moterys.

Iš pučiamųjų instrumentų labiausiai paplito rėžiančio garso aulas, giminingas obojui. Dažniausiai grota dvigubais aulais. Pano fleita arba syringė sudaryta iš 5-7,vėliau 14 švilpynių. Rečiau pasitaikydavo skersinė fleita. Kaip signalinis instrumentas buvo žinomas metalinis trimitas – salpinx.

Svarbiausi mušamieji instrumentai buvo kastanječių tipo krotala, varinės lėkštės – kymbala ir tamburinas.

NOTACIJA

Grigališkasis giedojimas šimtmečiais formavosi ir plito žodinės tradicijos būdu, nereikalaudamas notacijos. Poreikis turėti notaciją iškilo tik VIIIa. Svarbų vaidmenį čia suvaidino Frankų imperija, kuri apėmė didumą Vakarų Europos. Šioje valstybėje atsirado poreikis suvienodinti liturgines giesmes didžiulėje teritorijoje.Be to, giedančiųjų atminčiai prireikė rašytinės pagalbos. Dar viena priežastis, inspiravusi tikslesnį garsų užrašymą – tai atsiradęs daugiabalsumas.

Ankstyvieji notacijos pavyzdžiai, atsisakius senovės graikų raidinės notacijos,žinomi iš VIII-IXa. Natų ženklų funkciją atliko neumos, žyminčios ne atskirą garsą, o 1-4 garsų melodijos elementą. Neumos nežymėjo nei tikslaus garsų aukščio, nei ilgumo. Neuminė notacija buvo savotiška muzikinė stenografija, kurią kiekvienas galėjo savaip iššifruoti.