Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

DANTŲ IR ŽANDIKAULIO PATOLOGIJA

biologija

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

DANTŲ IR ŽANDIKAULIO PATOLOGIJA

1.   Dantų audinys


Dantų audinys apsupa pulpos ertmę ir sudarytas iš tokių struktūrų:

1.1. Dentinas (danties kaulas)

Jis formuoja pagrindinę danties masę ir sudarytas iš sukalkėjusios pagrindinės substancijos su kolageno skaidulomis, išsidėsčiusiomis paraleliai dentino paviršiuj t.y. maždaug tiksliai danties išilgine ašimi. Dentiną vagoja gausūs dentino kanalėliai, kurie lengvai išlenkti S-forma, nusitiesia statmenai kolageno skaiduloms t.y. iš vidaus į išorę. Juose yra Tomes-skaidulos, tai viduriniame dentino paviršiuje išsidėsčiusios odontoblastų ataugos. Jos rūpinasi ne  tik maitinimo, bet ir dirgiklio pravedimo funkcija. Sidabravimo metu koaguliuotos Tomes-skaidulos gali priminti nervines.

Skiriamos 3 dentino formos:

pirminis  dentinas, susidarantis danties ontogenezėje,

antrinis dentinas (netaisyklingas dentinas, dirginimo dentinas), kuris po danties susiformavimo pastoviai gaminamas odontoblastų. Jis susidaro periodiškai visuose dantyse vienu metu ir skatina didėjantį pulpos susiaurėjimą. Tarp atskirų sluoksnių susidaro Owen - linijos.

tretinis dentinas, kaip užsitraukimo dentinas, pagaminamas naujai susidariusių odontoblastų po vitalinės pulpos amputacijos, kalbama apie tikrą šerdinio organo reparaciją.

1.2 Emalis

Emalis yra žymiai kietesnė ir trapesnė substancija, padengianti dentiną, danties vainiko srityje. Sudarytas iš emalio prizmių, 3-6 mm skersmens, einančių statmenai danties paviršiumi, panašiai kaip dentino kanalėliai. Pasibaigus danties formavimuisi,emalis daugiau nebesusidaro. Emalis neturi nei ląstelių, nei kolageno skaidulų nervų.

1.3. Cementas(šaknies cementas)

Danties kaklelyje jis susisiekia su emaliu ir padengia danties šaknį iki foramen apikak. Kaip ir dentinas, sudarytas iš sukalkėjusios pagr. substancijos ir kolageno skaidulų. Tik antrinio cemento atsidėjimo srityje jis turi ląstelių (kaulų cementas); jo pagrindinė masė yra be ląstelių (skaidulų cementas). Skaidulinis  cementas atitinka skaidulinį kaulą be osteocitų. Gyvenimo metu yra galimas naujo cemento susidarymas ir taip kaip dentinas palieka priestato linijas.

1.4.Danties pulpa (danties minkštimas)

Danties viduje išsidėsčiusi danties šerdis vadinama pulpa. Ji sudaryta iš želatininės pagrindinės substancijos su žvaigždiniais bei verpstiniais fibroblastais bei kolageno skaidulomis. Joje yra gausios kraujagyslės, limfagyslės ir nervai. Pulpos paviršių sudaro odontoblastai besiribojantys su savo pagamintu predentinu. Kraujagyslės ir nervai pasiekia ar palieka pulpos ertmę per šaknies viršūnėje atsiveriančias šaknies angeles, foramina epicis dentis. Pulpos ertmės turinio padidėjimas dėl uždegiminės edemos sukelia kraujagyslių kompresiją, nervų sudirginimą, dantų skausmą ir pulpos nekrozės pavojų.

1.5.Parodontium

Parodontiumas sudaro danties patvarumo aparato anatominių struktūrų visumą. Jis prisiima savo funkciją jau prasikalus dantims ir sudarytas iš dantenų (gingiva),parodontalinio kaulo alveolės, šaknies makščių (periodontium, desmodont) ir cemento.

Funkciškai lemiamos struktūros yra šaknies makštys. Jų įtemptos kolageno skaidulos (Sharpey - skaidulos) yra iš vienos pusės cemente, iš kitos pusės įsitvirtinusios kaulo alveolėje ir suteikia danties funkcijai reikalingą tvirtą, bet kartu taipogi elastingą atramą. Paviršiuje desmodontą dengia burnos gleivinė (dantenos).

2.Dantų anomalijos

Dantų skaičiaus, formos, spalvos ir struktūros variacijos tokios gausios, kad atskirais atvejais tik sunkiai nustatomos patologinių formų ribos. Komplikuotas dantų vystymosi procesas susijęs su dideliu visų jame dalyvaujančių ląstelių medžiagų apykaitos aktyvumu. Dėl to, vystymosi fazėje atsiradę bendri medžiagų apykaitos sutrikimai gali pasireikšti morfologiniais dantų pakitimais. Dantų vystymosi nukrypimai gali siekti iki 6 embriono savaitės ir atsispindėti struktūros bei mineralizacijos sutrikimais. Šalia paveldimų faktorių eksp. tyrimų dėka nustatytos ligos,kurios nėštumo metu sukelia dantų vystymosi sutrikimus.

2.1.Dantų skaičiaus netaisyklingumai

2.1.1. Hypodontia

tai atskirų, dažniausiai proto dantų, paskui viršutinių ir apatinių premoliarų, trūkumas. Žymiai rečiau trūksta pirmųjų premoliarų ir galiausiai viršutinių šoninių kandžių.

2.1.2. Oligodontia

Tai gausesnis dantų pamatų trūkumas, rečiau pieninių nei pastoviųjų dantų ir yra paveldimas sutrikimas, einantis kartu su ektoderminio audinio apsigimimu.

Vadinamos ektoderminės displazijos rėmuose jie gali derintis su sutrikusiu prakaito ir riebalų liaukų vystymusi ar galvos bei kūno plaukuotumo sumenkėjimu, ar jo stoka. Vaikų amžiaus pacientams šis sutrikimas suteikia tipišką senatvinę veido išraišką. Turimų dantų vainikai dažniausiai yra konuso ir spyglio formos. Visiškas visų pastoviųjų dantų trūkumas būna ypač retai ir prie ektoderminės displazijos stebimas anksčiausiai.

2.1.3. Pertekliniai dantys

Dažniau pertekliniai būna pastovūs dantys, pieniniai retai. Savo forma ir dydžiu jie g.b. panašūs į pastoviuosius, bet taipogi gali pasireikšti kaip sunykę dariniai vad. spyglio dantys.

Kaip perteklinių dantų priežastis svarstoma 3 danties užuomazgų susidarymas arba danties užuomazgos pasidalinimas.

2.1.4 Dysostosis cleido- cranialis

Simptomų kompleksui priklauso gausūs pertekliniai dantys, dažnai t.p. užsilaikę, kaip spygliniai dariniai. Ši sisteminė liga pasižymi paveldimu augimo stabdymu, ypač kaukolės kaulų ir dantų.

2.1.5. Gardner sindromas

Stebimi suspausti ir pastovūs dantys.

2.1.6. Dantų dydžio netaisyklingumai

Tarp ūgio ir dantų dydžio paprastai yra tam tikras ryšys. Šio santykio neatitikimas gali atsispindėti micro- ir macrodontia (neatitikimas tarp žandikaulio ir dantų dydžių).  

2.2. Dantų formos anomalijos

2.2.1. Dantų susiliejimai

tai dviejų normalių ar normalaus ir perteklinio dantų užuomazgų susijungimas. Būna pieniniuose ir pastoviuose dantyse, dažniausiai viršutiniuose ir apatiniuose kandžiuose. Susilieti gali pilnai ir nepilnai, nelygu ar susijungimas prasidėjo prieš mineralizacija, ar jau susidarius vainikui. Eksperimente nustatyta, kad susiliejimas dažniausiai pasireiškia premaksiloje ir apatinio žandikaulio simfizėje.

Sukelti gali: radiacija, deguonies trūkumas, infekcijos ir toksinai.

2.2.2. Dens in dente

atsiranda dėl emalio vidinio epitelio perteklinio susidarymo su invaginacija, ne dėl antro danties pamato užsidėjimo, daugiausiai šoniniuose viršutiniuose kandžiuose.

2.3 Dantų kietųjų audinių vystymosi sutrikimai

2.3.1. Emalio displazija

apjungia 2 emalio vystymosi sutrikimo formas:

emalio hipoplaziją ir emalio hipokalcifikaciją.

Daugiausiai pažeidžiami viršutiniai ir apatiniai kandžiai, susidaro netaisyklingų ribų danties paviršiaus įdubimai, gali pasiskirstyti po visą vainiką.

Etiologija, patogenezė

Emalio hipoplaziją gali sukelti visi pakitimai, kurie emalio susidarymo periode sutrikdo ameloblastų funkciją. Hipokalcifikacija, priešingai, yra emalio brendimo sutrikdymas. Abi formos galimi turėti lokalias,  sistemines ir paveldimas priežastis. Lokalūs faktoriai paprastai yra uždegiminės ar trauminės kilmės. Sisteminės priežastys - vit. A ir C trūkumas, endokrininiai sutrikimai ir bendros infekcijos. Hipokalcifikacija dažna dėl pernelyg didelio fluoridų kiekio geriamame vandenyje.

Morfologija

Šviesos mikroskopija abiejų formų metu be šiurkštaus paviršiaus stebimos poros, išilginiai ir skersiniai grioveliai.

EM- išorinė emalio zona pasižymi gausiais mikrotarpeliais ir smulkiais, dalinai išsišakojančiais kanalėliais, išraižančiais emalį. Emalio prizminė struktūra neatpažįstama. Rusvai atrodantis dėl pagausėjusio pigmento emalio sluoksnis sustorėja, kadangi tuštumos užsipildo dideliais plokščiais kristalais ir emalio prizminės struktūros vis storesnės.

Klin. ir eksp. tyrimai rodo, kad nors emalio struktūros anomalijos neturi jokio pirminio vaidmens karieso atsiradime, tačiau prasidėjusį paspartina.

EM prie sutrikusios emalio mineralizacijos randamos sraigiškai suvyniotos struktūros. Esant stipresniam struktūros išpurėjimui dėl menkos mineralizacijos, kartu išplatėjus prizmių pakraščiams, emalio prizmių viduje atsiranda kristalų sukuriai. Galima rasti permatomus, plokščius kristalus.

2.3.2. Dentino susidarymo sutrikimai

tai dominantinis, nesusijęs su lytimi paveldimas susirgimas dėl danties pamato mezoderminės dalies apsigimimo. Pažeistų dantų vainikams būdingas pilkai ar gelsvai melsvas nusidažymas su neįprastai persišviečiamu ir opališku dentinu. Danties funkcinio apkrovimo metu, ypač mechaniškai apkrautose vietose susidaro emalio skeveldros dėl menko ryšio su dentinu. Dentinas nuvalomas ir vystosi greitai progresuojanti abrazija iki atsiveria pulpos ertmė.

Mikro: netaisyklinga dentino struktūra, vyrauja sritys su mažai kanalėlių ir arealai be dentino tubulinių struktūrų. Dažnai randami platūs netvarkingai nusitiesiantys dentino kanalėliai.

Odontoblastai gali būti įmūryti dėl dentino skuboto priestato.

2.3.3. Dantų spalvos anomalijos

2.3.3.1. Tetraciklinas

Po tetraciklino preparatų vartojimo stebima gelsva iki gelsvai-rudos dantų spalva. Nepriklausomai nuo vartojimo būdo tetraciklino grupės preparatai atsideda kauluose ir pastovių dantų kietuose audiniuose. Susidaro tetraciklino-kalcio-ortofosfatų kompleksai ar tetraciklinas tiesiogiai prisijungia prie pagrindinės substancijos UV šviesoje atsiranda fluorescencija. Dantų nusidažymas negrįžtamas. Galutinai susiformavęs emalis neimlus tetraciklinui. Tetraciklinas praeina placentos barjerą. Kadangi pieninių dantų mineralizacija prasideda 5-6 nėštumo mėn. ir pastoviųjų dantų vainikų mineralizacija (išskyrus protinius) baigiasi 8 metų amžiuje, šis laikotarpis vertinamas kaip kritinė fazė.

2.3.3.2. Fluoridai

Žymiai viršijus minimalią toksinę fluoridų dozę l mg/1 ltr. Geriamame vandenyje, galima tikėtis besivystančio emalio nusidažymo. Šie pakitimai kartais apima visą

danties paviršių - įvairaus intensyvumo kreidos iki purvinai-pilkos spalvos, bet taip pat g.b. rusvų dėmių pavidalu. Emalio paviršius šiurkštus, kartais erozijos.

3.Caries (ėduonis, kariesas)

tai negrįžtamas ir progresuojantis danties kietųjų audinių susirgimas, vykstantis kartu su demineralizacija neorganinių ir suardymu organinių substancijų.

Epidemiologija. Kariesas yra ypatingai išplitęs. Trijose amžiaus grupėse didžiausias sergamumas: tuoj prieš ar dantų keitimosi periode (ypač pažeidžiami pirmieji moliarai),

brendimo ir pabrendiminėje fazėje (14-20 m.), tarp 40-50 m., aiškiai siejasi su amžine gingivų ir papilų retrakcija ir pagausėjusiomis retencinėmis cistomis. Moterys serga kiek dažniau nei vyrai. Gal būt, labiau linkę dolichocefalai.

Etiologija, patogenezė. Dantų kariesas vertinamas kaip egzogeninis procesas, sukeltas tam tikrų poveikių iš dantų aplinkos. Dauguma spėjimų apie karieso patogenezę leidžia suvokti, kad danties defekto susidarymas yra kombinuotas demineralizacijos ir proteolizės rezultatas. Nuomonės skiriasi, kuriam šių procesų teikti pirmenybę. Kariozinio pažeidimo būsena yra susijusi su tokiomis sąlygomis.

Danties paviršius t.b. eksponuotas burnos aplinkai, danties paviršiuje būna plokštelės, kurių apnašas su mikroorganizmų kolonijomis;

Skylant apnašo angliavandeniams, susidaro rūgštūs tarpiniai ar galutiniai produktai, kurie esminiai kavitacijos elementai.

Rūgščių poveikis t.b.  kartotinis ar ilgalaikis.

Dabartiniu požiūriu, nesant vienos šių sąlygų, danties emalio kariozinio pažeidimo nebūna.

3.1. Ūminio karieso morfologija

Kariesas skirstomas morfologiniu požiūriu ir pagal klinikinę eigą.

3.1.1. Emalio kariesas

Danties kietųjų substancijų suardymas prasideda emalio paviršiuje. Vainiką dengiantys emalio išoriniai sluoksniai, veikiant rūgštims plokštelių su bakterijomis srityje, paburksta ir pažeidžiami. Tada danties emalis apsinuogina ir g.b. betarpiškai graužiamas. Šiose srityse emalis praranda savo blizgesį, įgauna kreidos išvaizdą. Šie požymiai atsiranda dėl struktūrų išpurėjimo, kas pasireiškia nelygumumu ir defekto susidarymu. Gali vystytis mikrokrateriai arba siauri ar gilūs emalio suardymai siaurų kanalų forma. Šis pradinis kariesas turi 4 sluoksnius iš išorės į vidų:



išorinis sluoksnis: išlikęs viršutinis emalio sluoksnis su dalinai sumažėjusiu, neretai taipogi vietomis didesniu mineralų kiekiu, lyginant su normaliu emaliu.

karieso pažeidimas: demineralizuota emalio sritis dvigubai ilga, nei gili.

tamsi juosta: netaisyklingų ribų zona su sumažėjusiu mineralų kiekiu.

Hipermineralizacija: siauri dryžiai, išorėje prigludę prie tamsios juostos,viduje prie sveiko emalio.

3.1.2. Fisurinis kariesas

kyla iš fisuros kraterio giliųjų vietų ir plinta šonu į gylį progresuojančiai iki emalio-dentino ribos ir nuo ten plokščiai į gylį.

3.1.3. Approximal karies

pasižymi konuso formos išplitimu. Konuso pagrindas nukreiptas į danties paviršių, viršūnė į danties vidų.

Mikro: viduje susidariusi pastumta į priekį permatoma zona. Karieso plokščias išplitimas priklauso, kaip išsidėsto emalio prizmės,kurios išorėje praeina beveik paralėliai, tuo tarpu fisuro pagrinde išsidėsčiusios radiariai.

Emalio karieso histologinis vaizdas liudija, kad emalio suardymo negali sukelti jokios vitalinės audinių reakcijos. Pradinės stadijos požymius galima paaiškinti tik fiziko-cheminiais procesais. Jie remiasi dar nedezintegruoto emalio mineralo reakcija su pažeidimo atpalaiduotomis substancijomis.

3.2.Dentino karies

Mikroorganizmai tarp demineralizuoto emalio prizmių skverbiasi į danties kietųjų substancijų gylį. Jie pasiekia emalio-dentino ribą, kartu ištirpina organinę pagr. substanciją ir dauginasi plyšiuose, kurie atsiranda praplatėjusio emalio viduje. Plyšių formavimasis gali plėstis išilgai emalio-dentino ribos po nepažeistu emaliu ir jį ardyti iš vidaus. Mikroorganizmai išplinta pagal dentino kanalėlius tarp kurių skersiniai ryšiai sudaro “bėgius” išplitimui. Bakterijos nukalkina dentino pagrindinę substanciją ir ištirpdo organinį matriksą. Nuo išorės į vidų galima išskirti zonas su daug ir mažai bakterijų.

Priešingai emaliui, kuriame dėl gyvų struktūrų nebuvimo kariesas vystosi be reakcijos, dentine atsiranda tipiški pakitimai, kaip reakcija į audinio ištirpdymą. Mikroorganizmams patekus į dentino gilumą, dentino kanalėliuose susidaro karolių pavidalo išplatėjimai. Procesui progresuojant atskiri lagunų formos išplatėjimai greitai susijungia tarpusavyje, sudarydami urvinius darinius, užpildytus mikroorganizmais ir dentino substancijos liekanomis, vad. karieso kavernomis.

Paviršinėse kariozinio defekto dalyse  dentine susidaro piltuvėlio formos dentino kanalėlių išplatėjimai. Matoma, kad dentino kanalėlių pagr. substancija ypač susitraukia paviršinėse, stipriai demineralizuotose srityse ir todėl pasireiškia paviršinis kanalėlių išplatėjimas. Gilumoje dominuoja dėl bakterijų poveikio atsiradusios ant odontoblastų ataugų “suvertos” karieso kavernos . Suminkštėjusiame dentine tiesiu kampu dentino kanalėliams praeina skersiniai plyšiai. Kalbama apie netaisyklingų ribų, įv. pločio ruimus, kurie seka kolageno fibrilių ar Owen-konturinių linijų kryptį. Srityse su skersiniais plyšiais kariozinis procesas plinta ypač greitai. Pagal mikroskopinį vaizdą dentino karieso zonoje galima išskirti sluoksnius.

paviršinė zona:  joje nukalkinta ir suirusi dentino pagr. substancija su gausiomis bakterijomis ir grybeliais.

nukalkinto dentino zona,

bakterijų forposto zona,

drumzlina zona su ištirpintu dentino permatomumu (transparencija)

Permatoma (transparentinė) zona

Duobės dugną prie vitalinės pulpos sudaro permatoma zona. Vitaliniai odontoblastai žūsta, vystosi centripetalinis odontoblastų ataugų sukalkėjimas. Odontoblastų ataugos nuo pulpos iki suminkštėjimo zonos suriebėja. Dėl šio proceso obturuoti dentino kanalėliai sukelia dentino homogenizacijų.

3.2. Lėtinio karieso morfologija

Lėtinis kariesas pasižymi lėtai progresuojančia klinikine eiga. Priešingai ūmiam kariesui defektas atrodo netoks išraižytas. Nėra jokių išsikyšusių emalio kraštų. Kariozinis defektas nuo šviesiai iki tamsiai rudos spalvos ir dažnai blizgantis. Bakterijos patenka tiesiai į atidarytus ir atpalaiduotus dentino kanalėlius. Histologiniame vaizde randami santykiai, kaip ir giliuose sluoksniuose prie ūminės formos. Defekto bazėje sudariusios plačios zonos: transparentinė ir drumzlina. Progresuojantis kariozinis procesas gali taip stipriai pakenkti danties stabilumą, kad kramtant jis sulūžta.

Komplikacijas nulemia karieso persimetimas į pulpos ertmę ir sukeltas pulpitas.

3.3.Cemento kariesas

Karioziniai cemento pakitimai gali pasireikšti jau tada, kai emalio-cemento zona apnuoginama nuo epitelio. Dėl to ši karieso forma ypač stebima vyresniame amžiuje. Karioziniai defektai pasižymi daugiau plokščiu išplitimu. Bakterijos pradžioje sukelia cemento kutikulės paburkimą ir ištirpimą, tada mikroorganizmai ir rūgštys gali prasiskverbti į cementą. Procesas vystosi prie Sharpey-skaidulų atitinkamai plitimą į dentino kanalėlius. Santykinai plonas  cemento sluoksnis greitai suardomas ir atšoka. Nėra sluoksnių kaip prie dentino karieso.

4.   Pulpitas

tai arba egzogeniškai, arba endogeniškai sukeltos pulpos audinio uždegiminės reakcijos.

Etiologija, patogenezė

Pulpos audinio alteraciją gali sukelti kariozinė infekcija, terminiai dirgikliai, cheminiai veiksniai, parodontopatijos, sukandimo traumos, iš kaimyninių audinių persimetusios infekcijos ar kraujo keliu į pulpos ertmę patekusios bakterijos.

Klasifikacija: skiriamas uždaras ir atviras pulpitas

Uždaras pulpitas: pasireiškia nuoseklūs pakitimai, kurie kaip stadijos vystosi vienas paskui kitą: pulpos hiperemija (pradinė stadija),  serozinis pulpitas (pulpos audinio serozinis persunkimas), pūlingas pulpitas(flegmoninis arba absceduojantis) pulpos nekrozė paskatinta kraujagyslės trombozės).

Dėl chem.-toksinių, terminių ir trauminių veiksnių į dantį gali išsivystyti išplitusi, visą pulpos audinį apimanti nekrozė. Dėl šios nekrozės antrinio kolonizavimo puvimo ir rūgimo bakterijomis susidaro išplitęs baltyminių medžiagų suardymas, gangrena.

Atviras pulpitas: išplitęs kariozinis danties kietųjų substancijų defektas gali apnuoginti pulpą. Laisva pulpos ertmės komunikacija su burnos ertme sukelia išplitusią pulpos audinio alteraciją su įvairaus gylio nekrozėmis. Šias sritis apriboja granuliacinis audinys su pagausėjusių kolageno skaidulų formavimusi. Šioje zonoje galimi smulkūs sukalkėjimai. Kalbama apie  pulpitis aperta granulomatosa, kada dominuoja granuliacinis audinys. Dėl to susidaro  pulpos polipas, iškilęs viršum danties lygio bei plokščiu epiteliu padengtu paviršiumi.

Eiga, prognozė

Tik lengvo greit praeinančio pulpito atveju galima  restitutio ad integrum. Pulpitas gali įgauti  chroninę eigą, jei sukėlėjas menkai virulentiškas. Uždegiminė reakcija gali persimesti į parodontiumą ir pereiti į epikalinį parodontitą.

  

            5.Parodontopatijos

tai patologiniai pakitimai parodontiume. Parodontiumu vadinamas danties išsilaikymo aparatas ir danties atraminiai audiniai. Susidaro funkcinis vienetas, susidedantis iš kaulo alveolės šaknies cemento, desmodonto ir dantenų.

Normalios dantenos sudarytos iš: pakraščio epitelio, burnos dantenų epitelio ir jungiamojo audinio.

Epidemiologija. PSO duomenimis parodontopatijos kartu su kariesu yra labiausiai paplitę susirgimai.

Klasifikacija, lokalizacija. Uždegiminiai dantenų pakitimai išplinta į gilesnes marginalinio parodontiumo dalis, įvyksta kolageno skaidulų ir  kaulinio audinio destrukcija (marginalinis parodontitas). Pagal išplitimą skiriamos 2 formos:

parodontitis marginalis superficialis:  marginalinis parodontitas su dantenų supraalveolinių kišenių susidarymu.

Parodontitis marginalis profunda; viso parodontiumo uždegimas, dalyvaujant + kaulo alveolei ir susiformuojant intraalveolinėms kišenėms (kaulinės kišenės).

Patogenezė, morfologija. Parodontito plitimo metu išskiriamos stadijos:

Pradiniai pažeidimai: 2-3 dieną po mikrobinės plokštelės susidarymo ir išplitimo į vagelę susiformuoja eksudacinė-uždegiminė reakcija su skysčio eksudacija iš vagelės, leukocitinė infiltracija, serumo proteinų- ir fibrino nusodinimas, epitelio alteracija ir perivaskulinio kolageno pažeidimas.

Ankstyvi pažeidimai: 4-7 dieną po plokštelės susidarymo sustiprėja eksudacinė-uždegiminė reakcija, limfocitų sankaupos po vidinio pakraščio epiteliu, pakinta vietiniai fibroblastai, pažeidžiamos supraalveolinio jungiamojo audinio skaidulos ir sustiprėja vidurio pakraščio epitelio bazinių ląstelių proliferacija.

Įsitvirtinę pažeidimai: pakenktame jungiamajam audinyje pagausėja plazminių ląstelių nėra ryškesnės kaulo destrukcijos, tebėra uždegiminis-eksudacinis procesas. Vėliau ekstravaskuliariai jungiamajame audinyje ir vidinio pakraščio epitelyje pasirodo imunoglobulinai progresuoja kolageno skaidulų pažeidimas, vidinio pakraščio epitelio srityje proliferuoja ir išsiplečia į gilumą audinių dalys susidaro dantenų kišenės.

Progresuojantys pažeidimai: būdingos dantenų kišenės, ulceracijos, eksudacija, kaulo alveolinių ataugų ir desmodonto destrukcija,  padidėjęs dantų   paslankumas ir  iškritimas.

Mikro: tebesanti eksudacinė- uždegiminė reakcija persiduoda į alveolių ataugas ir desmodontą, progresuojantį kolageno skaidulų suardymas kišenės ribojančioje zonoje ir tolimesnių sričių fibrozavimas bei citopatologiškai pakitusių plazminių ląstelių atsiradimas, alveolinių ataugų destrukcija ir kaulų čiulpų fibrozavimas.

Eiga, prognozė. Parodontito eiga su postūmiais-chroniškai šliaužiančiame procese aštrūs paūmėjimai. Dėl progresuojančios eigos dantis atpalaiduojamas, toliau ardomas desmodontas ir danties netenkama.

            6.Žandikaulio cistos

Klasifikacija, epidemiologija, histogenezė. Žandikaulių ir veido srities cistas galima suskirstyti į  žandikaulio ir minkštųjų audinių cistas (odontogenines ir neodontogenines)

Odontogeninės cistos skirstomos į uždegimines ir dizontogenetines (PSO klasifikacija, 1992 m.).

Odontogeninės cistos yra gana dažnos, ypač pacientams su retinuotais dantimis (apie 36% atvejų). Jos vystosi iš danties pamatų struktūrų (danties užuomazgų liekanų, tiksliau Malassez epitelio lizdų, tuo tarpu neodontogeninės cistos iš epitelio salelių, neturinčių nieko bendro su danties užuomazga. Pirminį histologinį vaizdą gali pakeisti ir panaikinti antriniai uždegiminiai procesai, todėl diferencinis-uždegiminis suskirstymas, remiantis vien tik histologiniu vaizdu be diferencijuotų klinikinių duomenų, pirmiausia apie cistos ryšius su dantimi, kaip taisyklė galimi tik retai.

6.1. Odontogeninės cistos

6.1.1. Uždegiminės cistos

6.1.1.1. Radikuliarinė cista

susidaro, kaip parodontalinio raiščio epitelio liekanų uždegimo pasekmė. Dažnai kaip pulpos žuvimo pasekmė.

Epidemiologija. Gali atsirasti bet kuriame amžiuje, dažn. 20-30 m., sudaro 80% visų odontogeninių cistų, todėl  tai dažniausia žandikaulio cistos forma.

Etiologija, patogenezė. Radikuliarinės cistos susidaro aplink apikalinį parodontitą (danties pulpos mirtis), kurio uždegiminis dirginimas skatina dsmodonte esančių Malassez epitelio liekanų proliferaciją. Epitelis pradeda augti linijomis, tinklo forma ar grupėmis. Centre esančios ląstelės suyra, mikroabscesas epitelizuojasi ir susidaro cistos ertmė.

Lokalizacija. Dėl savo genezės radikuliarinė cista visada priskiriama danties su negyva pulpa šakniai ir gali būti apikaliai arba taipogi lateraliai prie šoninių apikalinių išsišakojimų.

Morfologija Storasienė cista  tiesiogiai kontaktuoja su danties šaknimi. Cistos spindis pilnai ar dalinai išklotas daugiasluoksniu plokščiu epiteliu. Gali susidaryti 10 ar daugiau epitelio sluoksnių. Ribotus arealus gali iškloti granuliacinis audinys. Epitelis sudaro siauras išaugas, dažnai išsišakojimus,infiltruotus uždegiminėmis ląstelėmis, kurie gali nusitiesti toli į kaimyninį jungiamjąjį audinį. Subepitelinėje jungiamojo audinio zonoje gausi uždegiminė ląstelinė infiltracija.

6.1.2. Dizontogeninės cistos

6.1.2.1. Primordialinė cista (keratocista)

Ši cistos forma pasitaiko dažniausiai 30-60 m., tačiau dėl palyginti skurdžios simptomatikos, diagnozuojama žymiai vėliau. Sudaro apie 4-6% visų žandikaulio cistų.

Etiologija, patogenezė. Primordialinės cistos susidarymas paremtas pirminės danties užuomazgos vystrymosi sutrikimu, cista susidaro vietoj danties. Kartais galimos taipogi ekstrafolikuliarinės cistos lateraliai danties užuomazgos ar danties.

Morfologija. Cista sudaryta iš plonasienio, greitai plyštančio apvalkalo, su raginėmis plokštelėmis spindyje. Cistos sienelė iš plokščio, retai aukštesnio, daugiasluoksnio epitelio. Būdingas stipriau nusidažęs bazinių ląstelių sluoksnis ir hiperkeratozė arba hiperortokeratozė. Epitelio išorėje prigludusi jungiamojo audinio  su kolageno skaidulomis zona. Uždegiminėje cistoje dažna epitelio degeneracija, retai epitelio proliferacija. Išorinėje jungiamojo audinio zonoje ir žandikaulyje g.b. vad. dukterinės cistos, tokios pat histologinės struktūros.

Eiga, prognozė

Primordialinė cista (primordium - užuomazga) atsiranda ir vystosi su ypač menkais simptomais. Aplinkui cistą galima danties šaknies rezorbcija. Nepilnai pašalinus galimi dukterinių cistų recidyvai.

Difer encinė dgn. Daugiakamerę cistą ar esant daugybinėms dukterinėms cistoms sunku atskirti nuo ameloblastomos.




6.1.2.2. Folikuliarinė cista

sin.dentogenerous cyst.

Tai cistinis darinys, atsirandąs dar neprasikalusio danties emalyje.

Sudaro apie 11% visų dentogeninių cistų.

Etiologija, patogenezė. Folikuliarinės cistos kyla iš danties užuomazgos epitelio ir vystosi arba tarp apnuoginto danties vainiko ir susijungusių emalio epitelio vidinio bei išorinio sluoksnių arba tarp abiejų epitelio sluoksnių. T.p. galimos danties folikulo atžalos, kurios sąlygoja ekstrafolikuliarinį cistų susidarymą. Cistos susidarymą sukelianti priežastis, kaip ir radikuliarinių cistų, yra uždegiminiai pakitimai aplink danties užuomazgą.

Morfologija. Makro: dažnai cista apgaubia danties vainiką, kuris sudaro cistos pagrindą. Rečiau būna uždaros, iš visų pusių epiteliu padengtos cistos, tik iš vienos pusės pritvirtintos prie emalio-cemento ribos. Lateraliai nuo danties lokalizuotos cistos g.b. susijungusios su dantimi tik siauru audinio tilteliu su emalio-cemento zona. Mikro: cistos sienelė padengta plonu, dažnai dvieiliu epiteliu. Bazalinių ląstelių sluoksnis guli ant puraus neturtingo skaidulomis audinio zonos. Esant stipriai išreikštai uždegiminei reakcijai vaizdas g.b. panašus į radikuliarinę cistą.

6.1.2.3. Prasikalimo cista (eruption cysta)

atitinka ruimą, susiformavusį viršum besikalančio danties vainiko ir dengiančiuose minkštuose audiniuose už kaulo ribų. Prasikalimo cistos retos. Kai kurie autoriai jų nelaiko atskira forma, bet priskiria folikuliarinėms cistoms.

Morfologija. Cistos siena išdėstyta po ir virš danties vainiko. Viršuje cistos siena paprastai su dengiančių dantenų dalimis. Iš vidaus cistos sienelė išklota daugiasluoksniu plokščiu epiteliu su įv.pločio, dalinai toli į kaimynines

 jungiamojo audinio zonas  siekiančiais spygliais. Sienelės uždegiminių pakitimų srityje galimas epitelio sustorėjimas.

6.1.2.4. Dantenų cista

tai parodontiniame jung. Audinyje išsidėsčiusi cista, dažnai išklota keratinizuojančiu epiteliu.

Etiologija ir patogenezė nėra galutinai aiškios. Diskutuojama ne- ir odontogeninė cistos epitelio kilmė.

Morfologija. Mikro: įv. storio cistos siena paprastai tolygiai išklota epiteliu. Dažn. 2-3, rečiau daugiau epitelio sluoksnių. Galima epitelio hiperorto- ir parakeratozė.

6.1.2.5. Kalcifikuojanti odontogeninė cista

yra reta, su intra-  ir ekstraosalinėmis manifestacijomis.

Etiologija, patogenezė. Kalkėjanti odontogeninė cista laikoma ypatinga primordialinės cistos forma. Epitelio diferenciacija liudija cistos kilmę iš išblaškytų burnos dugno epitelio. Iš EM radinių nustatomas embrioninės epitelio pobūdis.

Morfologija. Makro: cistos dydis gali labai skirtis. Didesnės cistos gali iškelti kaulą ir atrodyti kaip tumorai.

Mikro: epitelyje galima aiškiai išskirti kubinių iki cilindrinių bazalinių ląstelių zoną. Epitelio sluoksnio storis l. įvairus. Viršutiniuose epitelio sluoksniuose yra vad. šešėlinės ląstelės, kurios sukalkėja pavienės ar grupėmis. Aplinkui jas gali pasireikšti svetimkūnių gigantų reakcija. Epitelio dalys gali atsiskirti nuo grupės ir patekti į cistos ruimą. EM duomenimis jung. audinyje pasirodo displastiškas dentinas, kalbama apie raginę substanciją, susidarančią kaip ir formuojantis nagams.

6.2. Neodontogeninės cistos

Veido ir žandikaulio embrioninio vystymosi metu anksčiau buvusio epitelio pavyzdžių, epitelio sienų, pirminių veido vagų ir plyšių srityje audinio gilumoje gali pasilikti epitelio liekanos. Šios epitelio dalys vėlesnio uždegiminio dirginimo gali būti skatinamos proliferacijai - pradinis audinys cistoms susiformuoti. Pagal lokalizaciją šios cistos skirstomos į: radikuliarines, folikuliarines, primordialines, desmodontalines, dantenų.

6.2.1. Nazopalatinalinė cista

Susidaro iš Hochstether - ribinės plokštelės arba tractus nasopalatinus liekanų, kurios nepilnai pranyksta artimose antriniam gomuriui vietose. Išklojantis eitelis g.b. plokščias arba virpamasis.

            7.Odontogeniniai žandikaulio tumorai

Žandikaulio srities augliai palyginti reti, dominuoja mezoderminės formos.

7.1.Gėrybiniai odontogeniniai tumorai

7.1.1. Ameloblastoma

tai gėrybinis, tačiau lokaliai invazyviai augantis navikas iš proliferuojančio odontogeninio epitelio su fibrozine stroma. Navikas sudaro tik 1% žandikaulio navikų ir cistų, tačiau yra dažniausias epitelinis odontogeninis auglys. Sutinkamas visose amžiaus grupėse, bet dažniau jaunesnio ir vidutinio amžaisu ypač tarp 30-50 m., kiek daugiau vyrams. Kai kuriose  Afrikos vietose sutinkamas dažnai ir moterims.

Lokalizacija. Virš 80% navikų vystosi apatiniame žandikaulyje: 70% moliarų srityje ir kylančioje kaulo šakoje, 20% premoliarų ir 10% kaplių srityje.

Morfologija. Makro: ameloblastoma kaip centrinis žandikaulio navikas dažnai kaulo viduje, pjūvyje pilkai-baltas ar pilkai-geltonas. G.b. sudaryta iš gausių cistų iki maždaug 2 cm. skersmens. Greta plačios solidinio naviko sritys. Iš vidaus lygios cistos pripildytos želatininės masės. Navikas neretai vystosi retinuoto danties srityje.

Mikro: epiteliniai komponenetai g.b. įvairios diferenciacijos, pagal tai išskiriamos formos:

Folikulinė ameloblastoma: epitelis išsidėstęs įvairaus dydžio salelėmis. Epitelio juostose yra vidinė zona su tinkleliu žvaigždiškai išsidėsčiusių ląstelių, kurios atitinka emalio pulpą. Išorėje klodas išsidėsčiusių kubinės iki cilindrinės formos ląstelių su ovaliais branduoliais, turtingais chromatinu, dažnai gulinčiais bazaliai. Epitelio linijose paprastai susidaro cistos.

Pleksiforminė ameloblastoma: tumoro epitelis yra išsidėstęs netaisyklingais arealais ar epitelio linijų tinklu. Kiekviena linija sudaro kubinių iki cilindrinių ląstelių eilę su menkai suformuota vidine zona iš žvaigždiškai išsišakojusių ląstelių, menkesnių nei folikulinėje ameloblastomoje. Galimi cistiniai dariniai, jie suvokiami labiau, kaip stromos cistinė degeneracija, nei epitelio komponentų cistinis persitvarkymas.

Akantotinė ameloblastoma: būdinga plokščio epitelio metaplazijos dariniai su ragėjimu, struktūra paprastai atitinka folikulinei ameloblastomai.

Bazinių l. ameloblastoma: žandikaulio ar jį dengiančio paviršinio epitelio navikai g.b. labai panašūs į odos bazaliomą. G.b. sunku diferencijuoti nuo intraosalinių adenocistinių karcinomų.

Grūdėtųjų ląstelių ameloblastoma: kai kuriose ameloblatomose epitelio ląstelės linkusios granulinei transformacijai. Kartais galima stebėti tumorus, sudarytus vien tik iš tokių granuliariai transformuotų ląstelių: jos didelės, kubinės ar apvalios, plati citoplazma užpildyta acidofilinėmis granulėmis.

Kiti variantai

Hemangioblastoma (angiomatozinė ameloblastoma)

navikas su gausiomis plačiomis kraujagyslėmis.

Jungiamojo audinio dalis tarp epitelio ir kraujo indų g.b. tik menka. Kraujagyslėse endotelio gali ir nebūti, taip kad apibrėžti naviką galima pagal epitelį.

L.retai g.b. ameloblastoma kombinuota su neuroma. Didelė, pirminiai intraosaliai auganti ameloblastoma gali susijungti su paviršiniu epiteliu. Kaip tikras neoplastinis darinys ameloblastoma gali pasireikšti pirminio neneoplastinio odontogeninio naviko sienelėje.

Ameloblastoma yra gėrybinis navikas, iki 30% stebimas polinkis recidyvuoti.

7.1.2. Plokščiaepitelinis odontogeninis tumoras

tai gėrybinis, lokaliai invazyviai augantis tumoras, sudarytas iš subrendusio epitelio kompleksų, išsidėsčiųsių fibrozinėje stromoje. Dažn. vystosi 20-30 m. amž., unilokuliariai, vienodai dažnai apat. ir viršutiniame žandikaulyje.

Morfologija. Greičiausiai iš danties užuomazgos ar Malassez - epitelio liekanų kylantis navikas, sudarytas iš subrendusio epitelio salelių, išsidėsčiusių tolygioje jungiamojo audinio stromoje. Epitelio kompleksuose dažnas, išorinis bazinių l. sluoksnis iš kubinių ląstelių, kaip ir ameloblastomoje. Pusėje atvejų stebimi cistiniai dariniai, degeneraciniai pakitimai ir sukalkėjimai.

 

7.1.3. Kalcifikuojantis epitelinis odontogeninis tumoras

sin.Pindborg tumor

tai lokaliai invazyviai augantis epitelinis navikas, kuris sudaro intraepitelines, panašias į amiloidą substancijas, kurios gali sukalkėti. Retas, santykinai dažnesnis tarp 20-60 m. amž., vienodai dažnas vyrams ir moterims.

Lokalizacija: 60% vystosi apatiniame žandikaulyje, 30% viršutiniame, dažniausiai premoliarų srityje. Retais atvejais g.b. žandikaulio išorėje.

Morfologija: Makro: struktūra panaši į ameloblastomos, dažnai vystosi retinuoto danties srityje.

Mikro: tumoras sudarytas iš poligonalinių epitelinių ląstelių, dažnai su labai išreikštais interceliuliariniais tilteliais. Epitelis išsidėstęs jungiamajame audinyje įv. dydžio arealais, galimi degeneraciniai pakitimai. Epitelinės ląstelės kartais daugiabranduolės ir polimorfiškos. Tumoro audiniuose apvalūs, acidofiliniai, homogeniški dariniai, kurie paprastai sukalkėja. Jie sudaryti iš amiloido ir dažosi metilo-violetu bei tioflavinu. Šių dalelių apsuptos epitelinės ląstelės žūsta, dėl ko atsipalaiduoja acidofilinės ir sukalkėjusios masės. Stromoje g.b. bazofiliniai netaisyklingi kūneliai, kartais susiliejantys į didelius kompleksus.

Dif.diagnozė. Odontogeninė fibroma su proliferuojančiu odontogeniniu epiteliu gali turėti panašią struktūrą ir todėl kartais tik sunkiai galima šiuos navikus atskirti.

Eiga. Navikas gėrybinis, polinkis  recidyvuoti nežymus.

7.1.4. Odontogeninis šviesių ląstelių navikas

yra retas, gėrybinis, lokaliai invazyviai augantis odontogeninis auglys iš vienodų, vakuolizuotų ląstelių su šviesia citoplazma juostų ir salelių.

Morfologija. Tumoras sudarytas iš vienodų vakuolizuotų ląstelių šviesia citoplazma, išsidėsčiusių, įv. dydžio kompleksais salelėmis ar juostomis. Galima diferenciacija į liaukines struktūras. Kai kurios ląstelės su glikogeno granulėmis. Fibrozinė stroma negausi. Navikas panašus į šviesių ląstelių adenoma.Lokalus augimas agresyvesnis nei ameloblastomos.

7.1.5. Ameloblastinė fibroma

sudaryta iš proliferuojančio odontogeninio epitelio be odontoblastų.

Sutinkama jauniems pacientams prieš 20 m., retai 40-50 m. Yra ypač retas. Paprastai lokalizuojasi apatiniame žandikaulyje premoliarų srityje.

Morfologija. Makro: lobuliarinis pilkai-baltas pjūvio paviršius;  pasitaiko multilokuliarinės formos. Gali būti retinuoto danties kaimynystėje.

Mikro: naviko epitelinis komponentas išsidėsto linijomis ar salelėmis, kurių išorinis sluoksnis iš kubinių ar cilindrinių ląstelių. Vidinėje zonoje žvaigždiškai išsišakojusių ląstelių retikulumas, cistų nesusidaro. Jungiamojo audinio komponentas turtingesnis ląstelėmis nei ameloblastomoje. Ląstelės apvalios ar išsišakojusios, kolageno skaidulų nedaug, galima židininė hialinizacija.

Dif.dgn. Morfologinis vaizdas l. panašus į kompleksinės odontomos ankstyvą stadiją,kai dar nesusidariusios kietosios substancijos.

7.1.6. Ameloblastinė fibrodentinoma (dentinoma) ir ameloblastinė fibroodontoma

jose kaip ir ameloblastinėje fibromoje susidaro dentinas ir emalis. Vystosi žandikaulyje, bet kartais ir už jo ribų, yra tiesioginis epitelio ryšys su burnos gleivinės paviršiniu epiteliu.

Morfologija. Sudarytas iš dvisluoksnio apvalių ir kubinių ląstelių epitelio linijų, apsuptų gausia stroma. Be to, susidarę įvairaus dydžio menkai diferencijuoto  bei mineralizuoto dentino kompleksai. Ameloblastinės fibroodontomos struktūra tokia pati. Gausioje ląstelėmis stromoje šalia dentino yra emalio.

7.1.7. Odontoameloblastoma

tai retas gėrybinis navikas iš odontogeninės ektomezenchimos, su odontogeninio epitelio intarpais, eiga ir struktūra atitinka ameloblastomą. Indukuojamas dentino ir emalio susidarymas navike.

7.1.8. Adenomatoidinis odontogeninis tumoras

tai odontogeninio epitelio navikas su latakų pavidalo struktūromis. Dažnesnis 20-30 m. moterims.

Lokalizacija: 2/3 viršutiniame, 1/3 apatiniame žandikaulyje. 75% atvejų yra ryšys su neprasikalusiu dantimi.

Etiologija, patogenezė. Atrodo genezė iš dantį sudarančio epitelio liekanų.

Morfologija. Makro: paprastai navikas retinuoto danties srityje ir atrodo, kaip įv. dydžio cistinis darinys su solidinėmis dalimis.

Mikro: epitelis išsidėstęs juostų, virvių ar sukurių forma. Žiedu išsidėsčiusios cilindrinės ląstelės sudaro duktalines struktūras, kurios g.b. labai menkos. Tarp ląstelių dažna acidofilinė, paprastai PAS-teigiama medžiaga, kuri atrodo kaip nemineralizuotas displastiškas dentinas, kartais su tubulinėmis struktūromis, kuriose g.b. sukalkėjimai. Navikas dažnai inkapsuliuotas.

Eiga.  Navikas gėrybinis, auga ilgai, ekspansiškai, su aiškiomis ribomis. Pilnai pašalintas neturi polinkio recidyvuoti.



7.1.9. Kalcifikuojanti odontogeninė cista

išklota plokščiu epiteliu su cilindrinių bazinių ląstelių klodu ant plataus daugiasluoksnio epitelio ir šešėlinių ląstelių, galinčių sukalkėti epitelyje ir fibrozinėje stromoje. Cistos sienelėje gali susidaryti danties kietosios substancijos, kaip komleksinėje ir compound odontomoje.

Epidemiologija. Dažn. 10-20 m., apatiniame arba viršutiniame žandikaulyje.

Morfologija.. Kaule ar žandikaulyje jung.. audinyje esanti cista išklota storu plokščiu epiteliu, kuriame g.b. zonos su išreikšta proliferacija. G.b. įvairiai išreikštos danties kietosios substancijos. Be to, galimi arealai su panašia į ameloblastomą struktūra. Cistų epitelyje įv. dydžio kompleksai šešėlinių ląstelių (ghost cells), kurios gali sukalkėti. Yra variantai tumoro su melaninu epitelyje.

Eiga. Paprastai nesti neoplastinės elgsenos. Ekspansinis ir invazinis augimas stebimas, kai cistos sienelėje atsiranda plotų su  ameloblastomos diferenciacija.

7.1.9. Kompleksinė odontoma

tai darinys su visomis danties sudėtinėmis dalimis. Pavieniai audinių komponentai ganėtinai subrendę, bet atrodo daugiau ar mažiau netvarkingai.

Epidemiologija. Paprastai tumoras iki 20 m., retai sutinkamas suaugusiame amžiuje. Aktyvios augimo fazės - dantų dygimo metu.

Lokalizacija. Paprastai premoliarų ar moliarų srityje trūkstamų dantų vietoje.

Morfologija. Makro: navikas gerai ribotas ir kietas, pilkai baltu pjūvio paviršiumi.

Mikro: netvarkingas danties audinių mišinys. Kartais susidaro struktūros, panašios į papartį.

Eiga,prognozė. Navikas gėrybinis, galimi recidyvai, jei operacijos metu pasilieka odontogeninio epitelio.

Dif.dgn. Augimo fazėje sunku atskiri nuo ameloblastinės fibromos ar fibroodontomos.

7.1.10. Sudėtinė odontoma

sin. compound odontoma

pasižymi labiau susisteminta danties audinių diferenciacija negu kompleksinė odontoma.

Sudaryta iš daugelio mažų, į dantis panašių darinių, kurie savo struktūra tik nedaug skiriasi nuo normalaus danties.

Sutinkama pirmaisiais 20 m.

Morfologija. Į dantis panašių naviko darinių struktūra tokia pati, kaip ir subrendusių dantų. Kiekvienas atskiras kompleksas sudarytas iš emalio, dentino ir cemento, viduje yra pulpa.

7.1.1.1. Odontogeninė fibroma

sin. žandikaulio fibroma.

Navikas, žandikaulyje, retos ekstraosalinės formos. Sudarytas iš siaurų, dažnai išsišakojusių odontogeninio epitelio juostų gausioje jungiamojo audinio stromoje. Epitelio viduje gali susidaryti osteoidas ir į cementą panašūs dariniai.

Odontogeninio epitelio proliferacija g.b. tiek išreikšta, kad tik sunkiai galima atskirti nuo periferinės ameloblastomos. Panašus g.b. ir kalcifikuojantis epitelinis odontogeninis tumoras.

7.1.12. Miksoma (odontogeninė miksoma, miksofibroma)

lokaliai invaziškai augantis apvalių ir išsišakojusių purioje miksoidinėje stromoje ląstelių navikas. Veido srities miksomos galimi 2 variantai: odontogeninė ir dermalinė.

Epidemiologija. Navikas yra retas, tik 1% visų kaulų navikų, dažnesnis apatiniame žandikaulyje jauniems žmonėms (ypač apie 30 m.).

Morfologija. Naviko ribos neaiškios ir gali iš kaulo tiesiai įaugti į ekstraosalinį jungiamąjį audinį. Staiga pasireiškiančios augimo fazės metu, matyt dėl pagr. mukoidinės substancijos gausėjimo. Paprastai navike tik nedaug kolageno skaidulų, dažnai hialino juostose. Kai kuriuose navikuose išmėtytos odontogeninio epitelio dalys, apsuptos hialino zonų.

Dif. dgn. g.b. sunki tarp miksomos, odontogeninės fibromos ir hiperplastinio danties folikulo.

Eiga. Lėtai augantis navikas gali sukelti žymią kaulo destrukciją. Nepakankamai pašalintas gali recidyvuoti. Kartais stebima transformacija į miksosarkomą.

7.1.13. Gėrybinė cementoblastoma

            (tikroji cementoma)

tai navikas, kuriame įv. dydžio kompleksai į cementą panašios medžiagos, nemineralizuotos periferinėse dalyse ir aktyviose augimo zonose.

Klasifikacija. Išskiriamos formos:

Gėrybinė cementoma (tikroji cementoma) dažn. moterims iki 25 m., paprastai apatiniame žandikaulyje, visuomet ant moliarų ar premoliarų šaknų.

Mikro: plotai į cementą panašios substancijos su gausiomis bazofiliškomis glaisto linijomis, pan. kaip prie M.Paget. Periferijoje ir aktyviose augimo zonose nemineralizuota pagr. substancija. Stromoje kraujagyslės, osteoklastai ir didelės vienbranduolės ryškiai nusidažiusios ląstelės. Navikas gėrybinis, tačiau histo panašus į atipinę osteosarkomą ar osteoid-osteomą ar osteoblastomą.

Cementą sudaranti fibroma dažn. senesniems žmonėms, apatiniame žandikaulyje. Mikro: gana gausus ląstelinis audinys su netvarkingomis, stipriai sukalkėjusiomis, bazofiliškomis, panašiomis į cementą masėmis. Ankstyvoje stadijoje dažn. tik nežymus cemento susidarymas.

Periapikalinė cemento displazija (sin. periapikalinė fibrozinė displazija), dažn. moterims vid. amžiaus ir postmenopauzėje, apatiniame žandikaulyje, mikro atitinka cementą sudarančią fibromą su židininiu nemineralizuoto kaulo rezginiu.

Gigantinė cementoma dažn. vid. amžiaus negrėms, g.b.l. didelė ir žymiai iškelti žandikaulį. Mikro: sudaryta iš didelių masių stipriai kalcifikuoto bazofilinio, beląstelinio cemento tik su nežymiais jung.audinio ploteliais.

Eiga. Gėrybinis navikas retai pereinantis į osteosarkomą. Dif. g.b. sunku nuo osteoidosteomos ir osteoblastomos. Navikas tampriai susiję su danties šaknimi ir be polinkio recidyvams.

7.2. Piktybiniai tumorai

7.2.1. Odontogeninės karcinomos

7.2.1.1. Piktybinė ameloblastoma

Ameloblastomos, kuriose g.b. nustatyti citologiniai piktybinio augimo kriterijai ir/ar pasireiškia metastazės vertinamos kaip piktybinės, jos labai retos.

Morfologija. Naviką sudaro tipiškos ameloblastomai epitelio formacijos. G.b. randami smulkūs sukalkėjimai, mikrocistiniai pakitimai ir suragėjimai, taipogi sritys su ryškia ląstelių bei branduolių polimorfija. Yra įv. laipsnio mitozinis aktyvumas. Tačiau metastazės galimos taipogi ir nesant pirminiame tumore jokių citologinių piktybinio augimo požymių.

Metastazavimas: sritiniuose limfmazgiuose. Be to, į plaučius, kepenis, blužnį, odą.

7.2.1.2. Pirminė intraosalinė karcinoma

Plokščialąstelinė karcinoma išsivysčiusi žandikaulyje, be kontakto su paviršiniu epiteliu, iš danties užuomazgos liekanų odontogeninio epitelio, vertinama kaip pirminė intraosalinė karcinoma.

Morfologija. Kadangi tumoro diferenciacijai lemiami yra topografiniai santykiai, diagnozė galima tik esant išsamiems klinikiniams ir rentgenologiniams duomenims. Tumoro struktūra tokia pati, kaip ir iš paviršinio epitelio kylančios plokščialąstelinės karcinomos. Kai kuriuose navikuose matomos odontogeninio epitelio formacijos, iš cilindrinių ląstelių susidarant tipiškam bazinių ląstelių sluoksniui, ir pleksiforminės struktūros. Navikuose įvairiai išreikštas polinkis ragėti.

Dif.dgn.: l.sunku atskirti nuo piktybinių ameloblastomų.

7.2.1.3. Kitų odontogeninių epitelinių navikų piktybiniai variantai

Žandikaulyje be piktybinės ameloblastomos ir pirminės intraosalinės karcinomos galimi plokčiaepitelinės diferenciacijos navikai, kuriuose sutinkamos šešėlinės ląstelės (ghost cells), įv. išreikšti piktybinio augimo požymiai ir invaziškumas. Paprastai kalcifikuojančiame odontogeniniame tumore pasireiškia tam tikras polimorfijos laipsnis ir vis  dėlto tai nėra vertinama kaip piktybiškumo kriterijus.

7.2.1.4. Piktybiniai navikai odontogeninėse cistose

yra ypač reti. Tikriausiai gali atsirasti visose cistų formose ir vystytis iš cistų epitelio displazijos.

7.2.2. Odontogeninės sarkomos

7.2.2.1. Ameloblastinė fibrosarkoma

             (ameloblastinė sakoma)

Navikai, turintys struktūrą, kaip ameloblastinės fibromos ir ektomezenchimos komponentuose sarkomatoziškai diferencijuotas dalis, apibūdinami, kaip ameloblastinės sarkomos. Šios formos labai retos.

7.2.2.2. Ameloblastinė fibrodentinosarkoma ir ameloblastinė fibroodontosarkoma

Tumoro struktūra panaši į ameloblastinės fibrosarkomos, tačiau susidaro displastiškas dentinas ir ameloblastinėje fibroodontosarkomoje - emalis. Naviko epiteliniai komponentai sugeba formuoti danties kietąsias substancijas, tuo tarpu ektomezenchiminėje dalyje sarkomatozinė diferenciacija.

7.2.3. Odontogeninė karcinosarkoma

Ypatingai retas navikas, sudarytas kaip ameloblastinė fibrosarkoma, tačiau šalia sarkomatozinės diferenciacijos ektomezenchiminėje dalyje matomos karcinomatozinės epitelinio komponento struktūros.

7.2.4.Vaikų amžiaus melanotinės neuroektoderminis tumoras (melanotinė progonoma)

Šis retas navikas pasireiškia vaikams pirmaisiais metais ir dažnai priekinėje apatinio žandikaulio dalyje. Jis taip pat gali atrodyti, kaip epulis.

Makro: pjūvio paviršius pilkai iki juodo; ribos neryškios.

Mikro: sudarytas iš 2 ląstelių formų: panašus į epitelinį komponentas iš šviesių ląstelių, išsidėsčiusių juostomis ar linijomis, ir panašus į limfocitinį komponentas iš mažų tamsių ląstelių, galinčių sudaryti duktalines struktūras. Abi ląstelių formos gali turėti melanino granules, pigmento kiekis labai įvairus. Naviko stroma fibrozinė su negausiomis ląstelėmis. Recidyvuoja navikas retai, nemetastazuoja.

Kartais panašūs pakitimai veido odoje, smegenėlėse, antsėklyje.

7.2.5. Neoplazijos ir kiti tumorai susieti su žandikauliu

Osifikuojanti fibroma iš dalies panaši į fibrozinę displaziją ir skiriasi nuo šios tik jungiamojo audinio kapsule; kartais t.p. primena cementą formuojančią fibromą.

Fibrozinė displazija: šis retas pakitimas sutinkamas viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje.

Cherubizmas(šeiminis multilokuliarinis cistinis žandikaulio susirgimas): pasireiškia vaikų amžiuje (kartais l.anksti) ir sukelia žandikaulio padidėjimą. Pradžioje sudarytas iš gerai vaskuliarizuoto jungiamojo audinio su gigantinėmis ląstelėmis, kuris vėliau žymiai fibrozuoja ir sukaulėja. Brendimo laikotarpiu procesas sustoja.

Centrinė gigantinių ląstelių granuloma:

intraosalinis pažeidimas iš daugiau ar mažiau turinčio ląstelių fibrozinio audinio su daugybiniais hemoragijų židiniais, daugiabranduolių gigantinių ląstelių agregatais, apibūdinamas kaip epulis.

Dažniau vyrams, apatiniame žandikaulyje, antroje gyvenimo dekadoje.

Aneurizmatinė kaulo cista dažnesnė apatiniame žandikaulyje.

Paprastoji (trauminė, hemoraginė) kaulo cista dažn. corpus mandibulae, iki 20 m. Morfo: gerai ribota, vienos kameros cista, išklota puriu jung. audinio be epitelio.

7.2.6. Exostosis /torus/ osteoma

Šiuo vardu vad. gerai diferencijuoti ir lėtai augantis kaulinio audinio padidėjimai žandikaulyje. Klausimas, kiek galima juos atriboti. Atsiradimo būdas skirtingas: egzostozės (kaulo išauga) ir torus (velėnas) atveju kalbama apie apsigimimą, o priešingai osteoma yra tikras tumoras.

Torus būna viršutiniame ir apatiniame žandikaulyje: kaip torus maxillaris - 20% visų žmonių(dažnai vid. gomurio linijoje - torus palatinus), kaip torus mandibularis - 8% visų žmonių.

Mikro: iš kompaktinio, spongiozinio kaulo ir mišri.  









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1794
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site