Scrigroup - Documente si articole

     

HomeDocumenteUploadResurseAlte limbi doc
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Magnolijūnai

botanika



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE

Magnolijūnai

Mikrosporos susidaro kuokelio dulkinės mikrosporangėse. Iš kiekvieno mikrosporocito, įvykus mejozei, susidaro haploidinių mikrosporų tetrada. Vėliau tetrada suyra į atskiras mikropsoras. Subrendusi mikrospora turi apvalkalą ir vieną branduolį. Vystantis mikrosporai į žiedadulkę, pradžioje vyksta du mitoziniai pasidalijimai. Dažniausiai mikrosporoje susidaro 2 ląstelės, vyriško gametofito liekanos. Susidarius redukuotam vyriškam gametofitui, mikrospora virsta žiedadulke. Žiedadulkė turi dvi ląsteles: mažą generatyvinę ir stambesnę vegetatyvinę. Gametogenezė ypatingai supaprastėjusi. Generatyvinė ląstelė dalosi vieną kartą, susidarant dviems nejudrioms vyriškoms gametoms – spermiams. Tokios būsenos žiedadulkė gali apvaisinti. Vegetatyvinė ląstelė virsta dulkiadaigiu, kurio pagalba įvyksta apvaisinimas.



Brandi žiedadulkė turi sudėtingą apvalkalą. Jis sudarytas iš egzinos ir intinos. Egziną turi ypatingą medžiagą sporopoleniną. Jis netirpsta rūgštyse ir šarmuose, ištveria temperatūrą iki 300s C ir išlieka milijonus metų geologiniuose sluoksniuose. Egzinos paviršius nelygus – dygliuotas, kauburiuotas. Šis paviršius labai svarbus apibūdinant atskiras rūšis.

Megasporogenezė vyksta sėklapradžio megasporangėje (branduole). Čia susidaro vienas megasporocitas. Įvykus mejozei, iš megasporocito susidaro haploidinių megasporų tetrada. Apatinė megaspora padidėja ir vystosi toliau, o likusios sunyksta. Iš apatinės megasporos susidaro moteriškas gametofitas, vadinamas gemaliniu maišeliu. Gemalinis maišelis susidaro po trijų branduolio pasidalijimų. Po pirmo pasidalijimo susidaro 2 branduoliai, kurie keliauja į ištįsusios megasporos polius. Tarp jų susidaro vakuolė. Vėliau kiekvienas branduolys sinchroniškai pasidalija du kartus. Kiekviename poliuje susidaro po 4 branduolius. Iš kiekvienos branduolių ketveriukės į megasporos vidurį atkeliauja po branduolį. Šie branduoliai suartėja, susilieja, sudarydami antrinį diploidinį branduolį. Dabar aplink kiekvieną branduolį susiformuoja sienelės. Gemalinio maišelio gale, ties mikropile susidaro trys ląstelės ,kurių stambiausia yra kiaušialąstė, o likurios dvi pagalbinės ląstelės – sinergidės. Trys priešingo poliaus ląstelės vadinamos antipodais. Taip atrodo išsivystęs moteriškas gametofitas: archegonių nėra, o gametofitą atstovauja trys antipodai.

Susiformavus žiedadulkėms, vyksta apdulkinimas. Tai žiedadulkės pernešimas iš dulkinės ant piestelės purkos. Yra du apdulkinimo būdai: savidulka ir kryžmadulka. Savidulka vyksta, kai purka apdulkinama to paties žiedo žiedadulkėmis arba tos paties individo kitų žiedų žiedadulkėmis. Jei žiedadulkės pernešamos nuo skirtingų individų, toks procesas – kryžmadulka. Manoma, kryžmadulka būdinga 90 % magnolijūnų. Kryžmadulka sąlygoja apsikeitimą genais ir populiacijų heterozigotiškumą. Kryžmadulkai magnolijūnai turi eilę prisitaikymų. Patikimiausia priemonė – dvinamiškumas. Dichogamija – kai žiedadulkės ir purka subresta ne vienu metu. Kai žiedadulkės subręsta anksčiau, tai protandrija. Protoginijos metu anksčiau subręsta purkos ir mezginės. Gali būti fiziologinis nesuderinamumas: to paties individo žiedadulkės nedygsta ant purkos. Tai dažniausias mechanizmas.

Dažniausiai apdulkina vabzdžiai (entomofilija). Juos privilioja žiedadulkių kiekis, nektarinių nektaras, ryški žiedų spalva, forma. Tropikuose apdulkina ne tik vabzdžiai, bet ir paukščiai, šikšnosparniai, žiurkės. Apdulkina ir vėjas. Augalų, prisitaikiusių tokiam apdulkinimui žiedai neryškūs, apyžiedis redukuotas, stambios šakotos purkos, jų žiedai surinkti į žiedynus.

Apvaisinimas prasideda, jeigu patenka subrendusi žiedadulkė ant purkos ir jeigu subrendęs ir gemalinis maišelis sėklapradyje. Tada žiedadulkė dygsta dulkiadaigiu. Jo viršūnės citoplazmoje vyksta fiziologiniai procesai, suminkštinantys purkos ir liemenėlio audinius. Dulkiadaigiui skverbiantis, jo gale išsidėsto abu spermiai. Paprastai dulkiadaigis per mikropilę pasiekia megasporangę ir gemalinį maišelį. Gemaliniame maišelyje dulkiadaigio viršūnė plyšta ir jo turinys išsilieja. Vienas spermis susilieja su kiaušialąste, susidarant diploidinei zigotai. Antras spermis susilieja su antriniu diploidiniu branduoliu, susidarant triploidiniam branduoliui. Šis branduolys vėliau išsivysto į endospermą. Antipodai ir sinergidės arba sunyksta, arba suardomi dulkiadaigio. Pušūnų endospermas susidaro nepriklausomai nuo apvaisinimo, o magnolijūnų – tik įvykus apvaisinimui.

Lytinis dauginimasis gali būti pakeistas įvairiomis nelytinio dauginimosi formomis. Geriausiai ištirta – apomiksė. Jos metu sėklos susidaro be apvaisinimo. Apomiksė būdinga kiaulpienei.

Žiedai gali būti pavieniai, gali būti surinkti į žiedynus. Žiedynai dažnai atskirti nuo vegetatyvinės augalo dalies. Biologiškai žiedynų atsiradimas susijęs su didesne apdulkinimo tikimybe tiek vėju, tiek vabzdžiais. Žiedyne vabzdys aplankys daugiau žiedų per laiko vienetą. Jie labiau pastebimi, ne pavieniai žiedai. Nusvirę žiedynai lengvai įsupami oro srovių. Dažnai žiedynai išsidėsto augalo viršūnėje, bet jie gali susidaryti ant storų šakų ir kamieno, kuo pasižymi kakavamedis.

Žiedynas – smulkių žiedų, išdėstytų taisyklingomis grupėmis, telkinys. Žiedyno ribose aptinkami maži lapeliai, kurių pažastyse išauga smulkūs žiedynai arba atskiri žiedai, vadinami dengiamaisiais lapeliais. Suartėję dengiamieji lapeliai gali sudaryti skraistę. Dengiamieji lapeliai kartais pakeičia spalvą, kartu ir funkciją. Liepos žiedyno dengiamasis lapas atlieka skristuko funkciją.

Žiedynai pagal formą ir sudėtį skirstomi į dvi dideles grupes: raceminius ir ciminius. Raceminiai – tokie žiedynai, kurių pagrindinė ašis ilgą laiką nesustoja augusi ir viršūnėje susidaro vis nauji jauni žiedai.Tokio žiedyno jaunesni žiedai yra centre, o senesni yra jo pakraštyje. Ciminiai žiedynai yra tokie žiedynai, kurių pagrindinė ašis anksti nustoja augusi ir baigiasi žiedu. Tokio žiedyno seni žiedai yra viduryje, o jaunesni išsidėsto pakraštyje.

Raceminiai žiedynai. Kekė – ant pagrindinės ašies prisegti kotuoti žiedai. Jei ant pagrindinės ašies prisegti bekočiai žiedai – varpa. Nusvirusi varpa – žirginys. Jei šoninės ašys ilgos ir šakotos – šluotelė. Jei kotuoti žiedai išauga iš vieno žiedynstiebio taško – paprastas skėtis. Jei šoninės skėčio šakos turi dar vieną skėtuką, toks žiedynas vadinams sudėtiniu skėčiu. Tankiai susispietę bekočiai žiedai žiedynoviršūnėje – galvutė. Bekočiai žiedai prisegti prie plokščio žiedynsosčio – graižas.

Ciminių žiedynų paminėsime tik pagrindines grupes. Daugiastypis žiedynas – pagrindinė ašis žiedyno viduryje, o šakojasi šoninės ašys iš to paties taško. Dvistypis žiedynas- šakojimasis dvišakas, sustojus augti pagrindinei ašiai, priešinių lapelių pažastyse išauga dvi šoninės šakos, kurios vėl šakojasi dvišakai. Būdingas gvazdikinių šeimai. Vienstypis žiedynas susidaro, kai sustoja augti pagrindinė ašis, arti viršūnės išauga šoninė šaka, kuri išaugina smulkesnę šaką ir t. t.

Po apvaisinimo išsivysto vaisius. Vaisiaus funkcijos – sėklų formavimas, apsauga ir platinimas. Vaisiaus pagrindą sudaro mezginė. Kitos dalys (apyžiedis, kuokeliai, taurelė) greitai nuvysta. Kartais ir šios dalys prisideda susidarant vaisiui. Didžiausi pokyčiai vyksta mezginėje. Mezginės sienelės išauga, greitai dalijantis ir padidėjant ląstelėms, susikaupia plastinės ir energetinės medžiagos. Vaisiuje susidaro viena arba daug sėklų. Sėklos sudaro mažesnę vaisiaus dalį. Sėklų subręsta tiek, kiek buvo sėklapradžių mezginėje, deja, ne visada visi sėklapradžiai subręsta. Vaisius, kilęs iš monokarpinio ir cenokarpinio vaislapyno atrodo kaip vientisas darinys. Vaisius kilęs iš apokarpinio vaislapyno, sudarytas iš atskirų dalių, atitinkančių piesteles. Svarbi vaisiaus dalis – apyvaisis. Tai vaisiaus sienelė, supanti sėklas. Ant apyvaisio susidaro įvairios išaugos: kabliukai, šereliai, sparneliai, kauburėliai. Tos išaugos padeda plisti. Apyvaisis turi tris sluoksnius: išorinį, vidinį ir vidurinį. Kartais jie ryškūs, kartais, jų negalima atskirti. Išorinis sluoksnis –egzokarpis. Vyšnios tai blizganti odelė, apelsino – oranžinė odelė. Vidurinis apyvaisio sluoksnis, mezokarpis, sultingas vyšnios minkštimas, o apelsino baltas sluoksnis po odele. Vidinė apyvaisio dalis endokarpis – vyšnios kauliukas, supantis sėklą, apelsino – mėsinga sultinga dalis. Dažniausiai sultingų vaisių mėsingos dalys būna mezokarpis ir endokarpis. Sumedėja dažniausiai endokarpis. Vaisius gali būti labai įvairus dydžiu ir forma, spalva, atsidarymo būdu, apyvaisio sandara.

Sėkla – daugialąstis darinys, kuriame yra maitinamasis audinys, gemalas ir apsauginis dangalas. Sėkla skiriasi nuo sporos ir fiziologiškai. Daugelis sėklų turi tam tikrą ramybės periodą, todėl geriau prisitaikę paplitimui, nei sporos. Kuo primityvesnė sistematinė augalų grupė, tuo sėkloje daugiau endospermo. Kuo labiau išvystytas gemalas, tuo mažiau susidaro endospermo. Vystantis gemalui ir endospermui, branduolas suardomas ir jo medžiagos sunaudojamos. Kai kurių sistematinių grupių išlieka branduolo dalis, virsdama mitybiniu audiniu perispermu. Toks audinys būdingas gvazdikiniams.

Sėklų dydis labai įvairus. Smulkiausios sėklos būdingos orchidinių šeimos augalams: jų negalima pamatyti akimi. Viena didžiausių sėklų pasižymi seišelinė palmė, jos sėklos skersmuo 50 cm ir sveria 15-20 kg.



Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 2749
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved