Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Argumentacija ir įrodymas

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Argumentacija ir įrodymas

Teiginį pripažįstame teisingu tik tuomet, kai jis yra pakankamai pagrįstas.



Tik kai kurių teiginių teisingumą laikome savaime suprantamu dalyku (“dalis yra mažiau už visumą”) arba galime patikrinti empiriškai (stebėdamas aš matau, kad “pėstysis eina per gatvę”; jaučiu, kad “cukrus yra saldus”; girdžiu, kad “kažkur loja šuo”; o atliktas eksperimentas patvirtina, kad “įtariamasis negalėjo per 10 min. patekti iš taško A į tašką B”). Kitiems teiginiams taikoma jų teisingumo pagrindimo procedūra – argumentacija - kuri įtikina teiginio teisingumu, nors pačios tiesos vertės ji nesukuria.

Įtikinimo tikslas - pakeisti žmogaus požiūrį, nuomonę ar elgesį, nenaudojant  jokios prievartos. Įtikinimas yra toks poveikis žmogui, kuris neapriboja jo laisvos valios, neatima galimybės elgtis savo nuožiūra ir vertinti siūlomus sprendimus, bei jų pagrindimą. Tačiau nereikėtų įtikinimą sieti vien tik su psichologiniais (oratoriniais, stilistiniais ir kt.) veiksniais, nes visuomet svarbiausias jo elementas yra racionalus–loginis poveikis žmogaus protui, o ne jausmams ir emocijoms.

Lietuvių kalboje žodis “argumentacija” reiškia - “argumentų pateikimas, įrodymas”, t.y. žodžiai “argumentacija” ir “įrodymas” aiškinami vienas kitu*. Tačiau ne visi logikai tam pritaria: šiuolaikinės argumentacijos teorijos kūrėjai pabrėžia argumentacijos savitumą - ji nėra įrodymų teorija ar mokslo metodologija, bet veikla, vykstanti konkrečiame socialiniame kontekste, o jos tikslas ne tiek pačios žinios, kiek įtikinimas tam tikrų teiginių priimtinumu. Argumentacijos prigimtį ir metodus analizuoja Argumentacijos teorija, pradėjusi formuotis dar antikos laikais, o šiuolaikinė “naujoji teorija” vystosi logikos, lingvistikos, psichologijos, sociologijos, filosofijos, retorikos ir eristikos sankirtoje. 

Kuo skiriasi loginis įrodymas ir argumentacija?

Argumentacija (lot. argumentatio) - tai teiginio teisingumo pagrindimas kitais teiginiais. Panagrinėkime du pavyzdžius:

1.      Advokatas apibendrina savo ginamojoje kalboje suformuluotus ir pagrįstus teiginius: “Kaltinimo pateiktų įrodymų ir medžiagos analizė rodo, kad pilietis T.T. kaltinamas nepagrįstai. Todėl prašyčiau jį išteisinti” *.

Argumentuojamasis teiginys - “pilietis T.T. turi būti išteisintas”. Jo pagrindimas – “jei asmuo kaltinamas nepagrįstai, tai teismas jį išteisina” ir teiginys “kaltinimo pateiktų įrodymų ir medžiagos analizė rodo, kad piliečio T.T. kaltinimas nepagrįstas”. Pagrindo ir išvados loginio ryšio forma – deduktyvus samprotavimas.

2.      Stendalis rašė, kad Meilė panaši į drugio ligą - ji gimsta ir miršta be jokio žmogaus įsikišimo.

Teiginio “Meilė panaši į drugio ligą ” pagrindas yra mintis, kad “Meilė, kaip ir liga, prasideda savaime ir baigiasi taip pat, nepriklausomai nuo žmogaus noro”, o jų loginio ryšio forma – negriežta analogija.

Taigi, argumentacija gali būti skirtinga: arba argumentuojamasis teiginys logiškai susijęs su nurodytais teiginiais (pirmasis pavyzdys), arba išvardintieji teiginiai tik patvirtina tą teiginį, arba - nei viena, nei kita. Todėl argumentuojamojo teiginio ir jį pagrindžiančių teiginių santykio analizė yra svarbi net ir tuo atveju, kai mes neabejojame paties pagrindžiamojo teiginio teisingumu. Jei išvados teisingumas yra būtinas prielaidų teisingumo sekmuo, kai prielaidos yra akivaizdžiai teisingi arba įrodyti teiginiai, tai tokia argumentacija vadinama demonstratyvia arba loginiu įrodymu**.

Taigi, Įrodymas* – tai teiginio (ar teorijos) teisingumo nustatymas, remiantis logikos taisyklėmis ir kitais teiginiais (ar teorijomis), kurių teisingumas jau žinomas. Natūralioje kalboje įrodymas reiškiamas tarpusavyje susijusiais sakiniais ir jo tikslas  - nepaneigiamai įtvirtinti tezės teisingumą.

Būtent įrodymai padeda išvengti klaidų pažinime, o hipotezes ar kitas mokslines prielaidas paverčia mokslinėmis tiesomis. Pavyzdžiui, matematikoje yra įrodomas kiekvienas naujas teiginys, o biologija ne tik tiria, bet ir įrodinėja gyvybės evoliuciją, molekulinius procesus ląstelėje. Kita vertus, loginiai įrodymai naudojami ne tik mokslinėje veikloje, bet ir kasdieninėje praktikoje: pavyzdžiui, nusikaltimo tyrimas taip pat yra sudėtingas pažinimo procesas.

            Teiginio teisingumo įrodymas ir įtikinimas teiginio teisingumu susiję

tarpusavyje, nors nėra visai tapatūs: juk įtikinti galima ne tik remiantis mokslo duomenimis, bet ir pasinaudojus oponentų neišmanymu ar iškalbos menu, apeliuojant į klausytojų jausmus ar prietarus. Kita vertus, nesuprastas įrodymas negali įtikinti oponento ar klausytojo, nors ir nepraranda savo pažintinės



O kaip atskirti argumentaciją nuo paprasčiausio įtikinėjimo? Įtikinėjimas dažniausia yra vienpusiškas, o argumentacijai būdingas ne tik išsamumas ir tikslumas, bet ir šaltinių patikrinamumas, perdėjimų vengimas.

________________________________________________________________

* terminas “įrodymas' Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse apibrėžiamas kitaip nei logikos vadovėliuose: “įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi kvotos organas, tardytojas ir teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja pavojingos visuomenei veikos buvimą arba nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti”(74 str.). Šie duomenys nustatomi liudytojų, nukentėjusiojo, įtariamojo ir kaltinamojo parodymais, patikrinimo aktais, telefoninių pokalbių klausymosi protokolais ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolais ir fotografijomis, kino juostomis, vaizdo ir garso įrašais, specialisto išvada, revizijos aktu, ekspertizės aktu, daiktiniais įrodymais, tardymo bei teismo veiksmų protokolais ir kitokiais dokumentais. vertės.

Ilgai mokslinės argumentacijos idealu (pavyzdžiu) buvo įrodymas. Todėl visa, kas neatitiko šio idealo, laikyta arba ginčytinu, arba nepriimtinu dalyku. Nors įrodymas ir įtikina, ir paaiškina, bet jo pritaikymo sfera yra gana ribota dėl daugelio žmogaus pažintinės ir praktinės veiklos ypatumų. Paaiškėjo, kad šis idealas yra nepasiekiamas: ne tik eksperimentiniuose moksluose ar priimant praktinius sprendimus, bet net ir tiksliausiame moksle neįmanoma visko įrodyti. Todėl matematikoje reikalingi neįrodomi elementarūs teiginiai (aksiomos), kurių dėka išvengiama begalinio regreso: juk jei įrodinėtume vienus teiginius kitais, kuriuos taip pat reikia įrodinėti - įrodymo procesas nesibaigtų niekada.

Vadinasi, įrodymas yra ypatingas, idealizuotas argumentacijos tipas ir tik išimtiniai argumentacijos pavyzdžiai gali būti pavadinti įrodymu. Kita vertus logika analizuoja ne įrodinėjimą aplamai, o įrodinėjimą tam tikros teorijos ar sistemos ribose.

Tiek įrodinėjant, tiek ir argumentuojant siekiama to paties tikslo – pagrįsti vieno ar kito teiginio teisingumą, bet įrodyme svarbiausia – jo objektyvumas, dėl kurio jis yra vertingas ne tik mums ir dabar, bet visiems žmonėms ir po daugelio amžių. Todėl įrodymas formuluojamas kaip uždara, nedviprasmiška sistema, kurioje iš anksto pašalintos interpretacijos galimybės.

O argumentacija yra subjektyvi, nes jai svarbu įtikinti teiginio teisingumu, o tam būtinas atviras ar spėjamas auditorijos (oponento, susirinkimo dalyvių ar visų žmonių, kurie pakankamai kompetentingi svarstyti tam tikrą klausimą) pritarimas teiginiams, esantiems argumentuojamo teiginio prielaidomis. Argumentaciją nulemia ne tik argumentatoriaus patirtis (štai kodėl ji individuali: ją sukuria konkretus autorius, parinkdamas tinkamus argumentus savo teiginiui pagrįsti), bet ir auditorijos specifika. Kaip tik todėl argumentacija niekada nebūna beasmenė, mechaniška ir neįveikiama, o tik stipresnė ar silpnesnė.

Įrodymas nuo argumentacijos skiriasi ne tik savo demonstracija, bet ir forma: jei įrodymas visada yra monologas (vienas įrodinėja, o kitas arba kiti klauso), tai argumentacija yra dialogas (kuris gali būti net ir vidinis), sąlygojamas skirtingų nuomonių, požiūrių aptariamuoju klausimu sankirtos ir įgaunantis ginčo, diskusijos ar polemikos pavidalą. Todėl šiuolaikinėje argumentacijos teorijoje argumentacijos modeliu vieningai yra pasirenkamas teisinis ginčo modelis, kuriame priešingos pusės stengiasi kuo stipriau paveikti teisėjus, bet savo pareiškimus turi pagrįsti faktais, liudininkų parodymais, ekspertizių duomenimis, daiktiniais įrodymais ir kt.

Be abejonės, demonstratyvi argumentacija yra pats įtikinamiausias teiginio, požiūrio ar nuomonės pagrindimas, nes logikos taisyklė (t.y. teiginio ir jo pagrindo ryšio forma) garantuoja tezės teisingumą, jeigu naudojami argumentai yra teisingi ir įrodyti. Tuo tarpu nedemonstratyvios argumentacijos rezultatas visada bus tik tikėtinas – t.y. teiginys dalinai pagrįstas arba jo teisingumo vertė neapibrėžta. Tačiau be šio tipo argumentacijos neįmanoma apsieiti socialiniuose ir humanitariniuose tyrinėjimuose bei darant praktinius sprendimus daugelyje svarbiausių gyvenimo sričių. Ir teisinėje praktikoje naudojamos abi argumentacijos rūšys (ir įrodymas, ir nedemonstratyvi argumentacija), nes kiekvienu konkrečiu atveju, kai ieškome tiesos arba praktinio sprendimo, ginče ar diskusijoje, argumentai ne tik nėra visuomet vienareikšmiai ir patikimi, bet gali pasikeisti dialogo metu. Todėl derėtų žinoti ir nedemonstratyvios argumentacijos rūšis:

1.      Nededukcinė argumentacija - naudojami tik teisingi teiginiai, bet loginio ryšio forma – nededukcinis samprotavimas. Šiuo atveju argumentuojamas teiginys tebus tikėtinai teisingas.

2.      Dedukcinė nuomonės argumentacija (čia “Nuomone” vadiname teiginius, kurių tiesos vertė nėra apibrėžta) – jei argumentacijoje naudojami ne jau įrodyti, o tik tikėtini (bent vienas) teiginiai (t.y. nuomonės), nors loginio ryšio forma – logiškai pagrįstas dedukcinis samprotavimas. Tokios argumentacijos rezultatas irgi tebus tik tikėtinas dėl argumentų tiesos vertės neapibrėžtumo.

3.      Nededukcinė nuomonės argumentacija - joje ir teiginiai nėra pakankamai įrodyti, ir loginio ryšio forma – nededukcinis samprotavimas. Todėl argumentuojamojo teiginio teisingumą yra sudėtingiau įvertinti.




Teisminis įrodinėjimas yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginiai įrodymai. Dar daugiau – argumentacija yra svarbiausia teisininkų veikla.

Teisminio įrodinėjimo specifiką nulemia teisinės prezumpcijos (t.y. fakto pripažinimas teisėtai patikimu, kol neįrodyta kitaip). Pavyzdžiui, nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, kad asmens kaltumas tiesiogiai siejamas su kaltės įrodymu, bet kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o bet kuri abejonė dėl kaltinamojo kaltumo ar konkrečių bylos aplinkybių turi būti aiškinama kaltinamojo naudai, nes neįrodyta kaltė teisine prasme yra prilyginama įrodytam nekaltumui.

Teisminio proceso normos aiškiai atskiria ginče dalyvaujančias puses, tiksliai nurodo kokie daiktiniai įrodymai, liudijimai leistini teisminiame procese, kaip reikia apklausinėti liudytojus ir kt. Toks teisminio nagrinėjimo sugriežtinimas leidžia veiksmingiau ieškoti objektyvios tiesos, paversdama teisminį ginčą kaltinimo ir gynybos dialogu.

Klausimai pakartojimui

1.      Ar kiekvienas ginčas yra argumentacija?

2.      Koks yra argumentacijos tikslas?

3.      Kuo skiriasi įrodymas ir argumentacija?

4.      Kodėl loginių prieštaravimų neturi būti nei įrodyme, nei argumentacijoje?

5.      Kuo skiriasi faktas ir nuomonė?

6.      Kur naudojama nedemonstratyvi argumentacija?

Pratimai

Nustatykite, ar nors vienas pavyzdys yra argumentacija:

1.      “Mano mašina nevažiuoja, nes kažkas atsitiko varikliui'.

2.      “Matyt, kažkas nutiko mano mašinos varikliui, nes jis neužsiveda”.

3.      “Betgi tėvai dažniausiai arba visai nesistengia, kad vaikai būtų gerai auklėjami, arba stengiasi ne taip kaip reikėtų: vieni perdėtu pataikavimu leidžia stiprėti jų aistroms, tingumui ir nerūpestingumui, kiti nesaikingu griežtumu ir mušimu kenkia sugebėjimams, atbaido nuo gerų mokslų ir būtinų darbų”(K. Narbutas).



*       Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius,Mokslo ir enciklopedijų leidykla,1993. p.40; p.217.

*     Rinktinės advokatų kalbos teisme. Vilnius, Justitia, 1998. p. 100.

**   Įrodymo, aptariamo šiame skyriuje nederėtų tapatinti su įrodymo metodais, aptartais skyriuje

“Teiginių logika”. Argumentacijos teorijoje teiginio įrodymui panaudojami tiek sekmens santykio tarp prielaidų ir išvados patikimumo įrodymo metodai, kuriuos formuluoja Teiginių logika, tiek ir metodai, kuriuos pateikia kiti logikos skyriai: predikatų logika, klasių logika, tikimybių logika ir kt.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1088
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site