BAUDŽIAMOSIOS IR KONSTITUCINĖS ATSAKOMYBĖS SANTYKIS

Baudžiamosios ir konstitucinės atsakomybės santykis

Kaip jau buvo minėta , Seimas apkaltos proceso metu svarsto tik pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimą, tad ir rezultatyvios apkaltos procedūros pasekmė gali būti tik konstitucinė sankcija, bet jokiu būdu ne baudžiamoji, administracinė ar kokia nors kita. Teorijoje šis teiginys atrodo esąs nenuginčijamas, tačiau kyla klausimas, ar gali jis likti toks pats nekvestionuojamas ir praktikoje.

Tokio klausimo iškėlimą suponuoja LR seime vykdytas apkaltos procesas prieš Seimo narį Audrių Butkevičių, kuris yra svarbus kaip pirmasis ir kol kas vienintelis apkaltos proceso precedentas Lietuvos valstybės istorijoje. Apkalto procedūra jo atžvilgiu buvo vykdoma remiantis Seimo statuto 229 str. 1 dalies 3 punkte įvardintu pagrindu “įtarimas padarius nusikaltimą”. Verta prisiminti A.Butkevičiau nusikaltimo sudėtį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo K.Jucio bei teisėjų A.Kisieliaus ir Z.Birštono išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr.1-100-98 ir nustatė, jog A.Butkevičius pasikėsino stambiu mastu užvaldyti svetimą apgaule ( sukčiavimas ), tai yra:

A.Butkevičius, žinodamas apie baudžiamosios bylos dėl UAB “Dega” ir JAV korporacijos “Mobil Sales and Supply Corporation” atsiskaitymų iškėlimo faktą, veikdamas savanaudiškais tikslais ir apgaulės būdu 1197 m. liepos 24d. – 1997m. rugpjūčio 12d. laikotarpiu susitikimų metų nuosekliai ir kryptingai teikė UAB “Dega” generaliniam direktoriui K.Kiršai tikrovės neatitinkančią informaciją, tuo siekdamas įtikinti perduoti jam turtą – 10 procentų nuo 4,5 mln. JAV dolerių korporacijos “Mobil Sales and Supply Corporation” pareikštų UAB “Dega” ir AB “Lietuvos energija” finansinių pretenzijų sumos, tai yra 450 tūkst. JAV dolerių ( 1 800 000 LT. ) , apgaulingai žadėdamas tarpininkauti Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje dėl minėtos baudžiamosios bylos nutraukimo . nurodytu laikotarpiu A.Butkevičius, motyvuodamas neva įvykusiu susitarimu su kompetentingais pareigūnais, sumažino reikalaujamą pinigų sumą ir įtikinėjo perduoti jam, kaip tarpininkui, 300 Tūkstančius JAV dolerių ( 1 200 000 lt. ) bei sumokėti pradinį įnašą – 100 tūkst. JAV dolerių ( 400 000 Lt. ), kuriuos apgaulingai žadėjo išdalinti pareigūnams, neva galintiems priimti palankius K.Kiršai sprendimus baudžiamojoje byloje. Tuo pačiu metu A.Butkevičius apgaulingai pareiškė, kad suinteresuoti Generalinės prokuratūros ir Valstybės kontrolės pareigūnai šių institucijų vadovų pavaduotojų lygiu su K.Kirša į tiesioginį kontaktą neis ir jiems per 2 savaites būtina sumokėti pirmą 60 tūkst. JAV dolerių ( 240 000 Lt. ) įnašą, tokiu būdu jo atstovaujami Saugumo departamento, Vilniaus miesto ir Generalinės prokuratūrų, Valstybės kontrolės, “finansų” policijos pareigūnai už perduotus pinigus garantuoja K.Kiršos minėtos baudžiamosios bylos nutraukimą, todėl šių įstaigų pareigūnams būtina sudaryti pinigų mokėjimo grafiką.

A,Butkevičius taip apgaulingais pažadais bei tikrovės neatitinkančia informacija įtikino K.Kiršą savo pasiūlymu tikrumu ir pinigų perdavimo būtinumu, realizuodamas šią vieningą tyčia apimtą sumanymą- užvaldyti svetimą K.Kiršos turtą stambiu mastu – 300 tūkst. JAV dolerių

( 1 200 000 Lt. ) , 1997 m. rugpjūčio 12d. Apie 12.10 val. Vilniaus m. Čiurlionio g. Nr. 84 esančiose “Draugystės” viešbučio patalpose, šio turto užvaldymui tęsdamas apgaulingus veiksmus ir teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją – K.Kiršai pasakydamas apie neva įvykusį pokalbį su Vilniaus apylinkės prokuratūros pareigūnu ir garantuodamas, kad Vilniaus apylinkės prokuratūroje bus nutraukta minėta baudžiamoji bylą, iš K.Kiršos paėmė 15 tūkst. JAV dolerių ( 60 000Lt. ), taip pasikėsindamas užvaldyti tik dalį reikalaujamo svetimo turto stambiu mastu. Po to A.Butkevičius nurodė ir toliau vykdyti jo išdėstytus iki 300 000 tūkst. JAV dolerių ( 1 200 000Lt. ):iki sekančio šeštadienio perduoti jam 15 tūkst. JAV dolerių ( 60 000Lt. ) iki sutarto pirmo įnašo 30 tūkst. JAV dolerių ( 120 000 Lt. ) sumos, po to per mėnesį laiko perduoti 70 tūkst. JAV dolerių ( 280 000 Lt. ), o vėliau – likusius iki nurodytos galutinės sumos pinigus. A.Butkevičius šio nusikaltimo nebaigė ir dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas nusikaltimo darymo vietoje, bei K.Kirša veikė pagal sankcionuotą nusikalstamos veiklos imituojančio elgesio modelį.

Kaltinamasis A.Butkevičius savo kaltę neigė, tačiau remiantis liudytojų parodymais ir fonoskopinio pobūdžio įrodymais, kolegija, vadovaudamasi LR Baudžiamojo proceso kodekso 330-333 straipsniais pripažintas jį kaltu, jo veiką kvalifikuojant pagal LR BK 16 str. 2d. ir 274 str. 3d., ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, su ½ turto konfiskavimu ir penkiasdešimties tūkst. Lt. ( 400 MGL ) bauda, laisvės atėmimo bausme atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Apeliacine tvarka A.Butkevičiaus byla buvo nagrinėta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ( Baudž. byla Nr.1A-54 1999m.) bei kasacine tvarka – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos ( Kasac byla Nr. 2K-200 ), tačiau abi instancijos paliko galioti pirmosios instancijos nuosprendį. Taigi A.Butkevičiaus gynybos priemonės Lietuvoje buvo galutinai išsemtos, o tai suteikė jam galimybę kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Kas, beje, ir buvo padaryta netrukus .

Visi šie faktai ( šie teiginiai gali būti vadinami faktais, nes yra paimti iš teismo nuosprendžio medžiagos) buvo pateikti ir Seimui remiantis Seimo statuto 229 straipsnio 3 dalimi. Remiantis jais buvo Sprendžiamas Seimo nario A.Butkevičiaus konstitucinės atsakomybės klausimas. Visuotinai žinomas yra faktas, jog Seime nebuvo surinkta būtini 3/5 visų Seimo narių balsų, būtini patvirtinimui nutarimo dėl Seimo nario mandato panaikinimo. Kilusi visuomenės diskusija ir iškėlė klausimą : “Ar gali Seimas nuspręsti kitaip nei teismas?”, t.y. privertė nagrinėti konstitucinės ir baudžiamosios atsakomybės santykio klausimą. Šio klausimo svarba iliustruoja Lietuvos teisėjų asociacijos paskelbtas pareiškimas: 'Valstybės piliečių pasitikėjimas valdžia, ypač teismu - vienintele teisingumą valstybėje vykdančia institucija - būtinas. Pagarba įstatymui ir besąlygiškas jo vykdymas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės požymių, o bet kokios abejonės įsiteisėjusio teismo sprendimo objektyvumu, teismo nešališkumu bei raginimai ignoruoti teismo sprendimą skatina teisinį nihilizmą. Prieš įstatymą ir teismą visi asmenys lygūs, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties' . Neįmanoma nesutikti su teisėjų korpuso argumentų teisingumu, tačiau ar deklaruojamas teismų nepriklausomumas automatiškai nereiškia ir įstatymų leidžiamosios valdžios nepriklausomumo, kurio įkūnijimas yra teisė skirti arba neskirti konstitucinę sankciją?

Svarbi yra A.Butkevičiaus gynėjų ne karta apkaltos proceso metu cituota Konstitucinio teismo nuomonė apie teismo nuosprendžio ir Seimo nutarimo santykį.

“ Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo. Savo ruožtu konstitucijoje įtvirtintas įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžių savarankiškumas lemia tai, kad teismo nuosprendis nesaisto seimo, priimančio sprendimą dėl asmens konstitucinės atsakomybės. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas. “ Taigi darytina išvada, kad Seimas visgi gali nuspręsti kitaip negu teismas. Čia galime prieiti išties netikėtos išvados: Seimo nariai turėjo teisę ignoruoti teismo sprendimą, o kai kurie iš jų šia teise ir pasinaudojo.

Tiek visą apkaltos procedūrą vykdant Seime, tiek patikint baudžiamosios bylos faktines aplinkybes nustatyti tardymo pareigūnams ir teismui dėl konstitucinės sankcijos apsisprendžia Seimas. “Net ir tuo atveju, kai teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį, konstitucinė sankcija - asmens pašalinimas iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas - netaikoma savaime. Asmuo pašalinamas iš pareigų ar jo Seimo nario mandatas panaikinamas tik tuomet, kai už tai balsuoja kvalifikuota dauguma - 3/5 visų Seimo narių.”, rašoma Konstitucinio teismo nutarime. Vadovaujanti šiuo Konstitucinio teismo išaiškinimu, visiškai įsitikiname, kad automatiškas Seimo nario mandato panaikinimas vien remiantis apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra tik iliuzija.

Seimo narys Egidijus Bičkauskas, kalbėdamas apkaltos proceso metu klausė, ar būtų sąžininga atimti Seimo nario mandatą dėl, pavyzdžiui, jo padaryto neatsargaus nusikaltimo . Galėtume paklausti ir kitaip: ar visais atvėjais Seimo narį nuteisus laisvės atėmimo bausme, iš jo reikia atimti mandatą? Akivaizdu, kad tokiu atveju palikus mandatą ( kaip tai buvo A.Butkevičiaus atveju ), Seimo narys negalės atlikti pagrindinių parlamentaro funkcijų , kitaip tariant, toks sprendimas būtų visiškai neracionalus.

Sprendimo teisingumo ir racionalumo sankirtos problemą pailiustruokime tokiu pavyzdžiu: tarkime, Seimo narys padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 2 dalyje ( nerūpestingas šaunamojo ginklo laikymas, sukėlęs žmogaus mirtį ), t.y. nerūpestingai paliko namuose ant stalo savo šaunamąjį ginklą, kurį rado jo mažametis vaikas ir iš jo pro langą apšaudė šaligatviu ėjusius žmonės, dėl ko žuvo du praeiviai. LR Baudžiamasis kodeksas nerūpestingajam Seimo nariui pasiūlo nei daug, nei mažai – nuo 3 iki 5 metų laisvės atėmimo bausmę be alternatyvių variantų. Neatsargiai padaręs nusikaltimą parlamentaras netanka laisvės, ir kaip šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas jo konstitucinės atsakomybės klausimas, turbūt niekas nesiryžtų atsakyti. Viena vertus, atimti mandatą, E.Bičkausko žodžiais, būtų nesąžininga, palikti mandatą būtų neracionalu. Štai kodėl galutinį kiekvieno Seimo nario apsisprendimą šiuo klausimu gali nulemti tik subjektyvus tokio nusikaltimo vertinimas konstitucinės atsakomybės ribų atžvilgiu. Štai kodėl, norint išvengti tokio subjektyvaus vertinimo keliamo pavojaus, mūsų Konstitucijoje reikalaujama net 3/5 kvalifikuotos Seimo narių balsų daugumos sprendžiant tokias keblias situacijas. Apibendrinant išsakytas mintis, visgi tenka pripažinti, kad kiekvienas toks atvėjas yra unikalus ir jam negalime pritaikyti bendrų taisyklių, todėl galutinį rezultatą lemia kiekvieno Tautos atstovo subjektyvus vertinimas, be to, juk negalima atmesti ir neteisinių argumentų svarbos. Turbūt Seimo narių absoliuti dauguma balsuojant dėl Seimo nario A.Butkevičiaus mandato panaikinimo vis dėlto vadovavosi politiniais interesais, moralinėmis nuostatomis, vidiniu įsitikinimu dėl kolegos kaltumo ar nekaltumo. Negalėjo nepadaryti įtakos ir tokie veiksniai kaip žemas teismų reitingas ar tariama politinė provokacija prieš A.Butkevičių.

Pabrėžtina, jog pirminė reakcija į “sensacingą” Seimo balsavimą dėl A.Butkevičiaus mandato buvo perdėm kategoriška. Esant kai kurių, nesusijusių su nepasitikėjimu teismais, abejonių, Seimo nario balsas “prieš” buvo pakankamai argumentuotas, ką jau kalbėti apie tai, kad tikrai teisėtas .