Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ PAGAL TARPTAUTINES SUTARTIS IR KONVENCIJAS

teisė



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE



CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ PAGAL TARPTAUTINES SUTARTIS IR KONVENCIJAS

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis. Konvencijos ir tarptautinės sutartys kaip nacionalinės teisės sistemos sudėtinė dalis. Konvencijų ir tarptautinių sutarčių sąlygų privalomumas sutarties šalims ir jų kolizijos su nacionaline teise problema.



Tarptautinės sutarties ir konvencijos sudarymo ir įsigaliojimo pagrindinės nuostatos. Jų ratifikavimo ir pripažinimo (prisijungimo prie jų) procedūra. Tarptautinės sutarties galiojimo šaliai sąlygos. Tarptautinės sutarties ar konvencijos tiesioginio taikymo prielaidos. Tarptautinių teisės aktų, kurių dalyve nėra Lietuva, taikymas. Konvencijų ir tarptautinių sutarčių subjektai ir jų teisinis statusas.

Tarptautinės sutartys ir konvencijos kaip civilinę atsakomybę reguliuojantys aktai. Esminiai civilinės atsakomybės pagal tarptautines sutartis ir konvencijas skirtumai, lyginant su nacionaline teise. Deliktinės atsakomybės sąlygų ypatumai pagal tarptautines sutartis ir konvencijas.

Atsakomybė tarptautinės teisės prasme bendrųjų tarptautinės teisės normų pagrindu yra viešoji valstybės atsakomybė. Atsakomybės pagal tarptautinę teisę subjektas yra valstybė, nevykdžiusi įsipareigojimų, privalanti atsakyti tarptautinei bendrijai ar jos nariams. Tokią atsakomybę nagrinėja tarptautinė teisė.

Tarptautinę teisę sudaro tarptautinė viešoji ir tarptautinė privatinė teisė. Viešoji tarptautinė teisė reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Tarptautinės teisės aktai, reguliuojantis valstybių ar kitų subjektų teisinius santykius, kaip privatinės teisės subjektų, sudaro tarptautinę privatinę teisę.

Tarptautinės privatinės teisės normos skirstomos į:

Bendrojo pobūdžio;

Partikuliarinio (specialaus) pobūdžio.

Bendrojo pobūdžio tarptautinės privatinės teisės normos sukuria ypatingus įsipareigojimus valstybėms – erga omnes- įsipareigojimus visiems. Jie išplaukia iš tarptautinės bendrijos priimtų visuotiniu susitarimu pripažintų teisių įgyvendinimo ir tam tikrų veiksmų draudimo. Visuotinai pripažįstama tai, kad turi būti užtikrinamos žmogaus, piliečio, mažumų, vaikų teisės ir kitų asmenų visuotinai pripažįstamos teisės. Tarptautiniu lygiu pripažįstamas būtinumas drausti agresijos aktus, terorą, genocidą, visų rūšių diskriminaciją ir nelygybę bei panašaus pobūdžio veiksmus.

Šio kurso užduotis yra išnagrinėti deliktinę atsakomybę tarptautinių aktų pagrindu, o ne atsakomybę tarptautinės teisės prasme. Nagrinėjimo objektu bus turtinė atsakomybė pagal sutartis (konvencijas), kurios yra tarptautinės privatinės teisės dalis. Deliktinė atsakomybė pagal tarptautines sutartis (konvencijas) atsiranda tada, kai pažeidžiami turtiniai ar kitokie įstatymo saugomi interesai, ginami tarptautinių aktų numatytomis sąlygomis ir priemonėmis.

Tarptautinė sutartis - tarptautinėje teisėje dažniausiai vartojama gimininė sąvoka, pažyminti visus tarptautinius susitarimus. Tai šalių valios suderinimas ir įsipareigojimas jo laikytis esminiais valstybių santykių klausimais (politiniais, ekonominiais, kultūriniais ir kt.). Tokio pobūdžio sutartys yra tarptautinės teisės nagrinėjimo dalykas, bet ne visada jos aktualios deliktinės atsakomybės taikymo klausimais.

Tarptautinės sutartys skirstomos į:

Politines (taikos, valstybių sąjungos, draugystės ir savitarpio pagalbos ir kt.);

Ekonomines (muitų, paskolų ir kreditų, žvejybos ar pan.

Specialiąsias.

Konvencija – tai dažniausiai daugiašalė sutartis, reguliuojanti tarptautinius santykius tam tikrose apibrėžtose srityse (pvz., konsulinių santykių, žmogaus teisių apsaugos, atsakomybės už tam tikros rūšies žalą ir kt.).

Tarptautinės sutartys (konvencijos), sudarytos dėl konkrečių klausimų reguliavimo, yra specialiosios. Specialiosios sutartys – susitarimai dėl bendradarbiavimo atskirose ūkio šakose (transporte, pervežimuose ir kt.) ar socialiniuose reikaluose. Viena iš specialiųjų sutarčių rūšių yra tarptautinės sutartys ar konvencijos dėl civilinės atsakomybės. Specialiosios tarptautinės sutartys deliktinei atsakomybei reikšmingos tos, kurios:

tiesiogiai skirtos civilinės atsakomybės klausimams (pvz., 1973 m. Europos konvencija dėl atsakomybės už žalą, padarytą motorinių transporto priemonių, 1992 m. tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą, Europos konvencija dėl civilinės atsakomybės už motorinių transporto priemonių padarytą žalą privalomojo draudimo);

kurios yra skirtos kitoms bendradarbiavimo sritims, bet turi nuostatų, reikšmingų civilinei atsakomybei taikyti (pvz., Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), kurios preambulė kalba, kad šalys siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas ir vežėjo atsakomybę).

Civilinės deliktinės atsakomybės klausimų tiesiogiai nereguliuoja, bet nurodo taikytiną teisę kolizinės normos deliktinės atsakomybės srityje – pvz., 1971 m. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.



Bendroji problema yra tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis. Iš tarptautinės teisės žinomos dualistinė ir monistinė teorijos.

Dualistinė teorija skelbia, kad nėra tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės. Vertinama, kad tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp valstybių, o nacionalinė teisė – jos viduje. Kai nacionalinė konstitucija nustato, kad valstybės sudarytos tarptautinės sutartys yra jos teisinės sistemos sudedamoji dalis, tai reiškia, kad valstybė tiesiogiai savo suverenia galia nustatė, kad tarptautinė sutartis taikoma vidaus teisėje. Tarptautinės sutartys tuo atveju taikomos tiesiogiai. Jeigu kyla prieštaravimas tarp tarptautinės ir vidaus teisės, tai pirmiausia taikoma vidaus teisė, jei nacionaliniai įstatymai nenumato kitaip. Pagal dualistinę teoriją teisė – tai suverenumo aktas, nacionalinė teisė skiriasi nuo tarptautinės ir tiesiogiai galioja savo teritorijoje. Jeigu konstitucija ar vidaus teisės aktai nenumato tarptautinės teisės, kaip nacionalinės teisės dalies, tai tarptautinės teisės aktai turi būti įvedami galiojimui į nacionalinė teisės sistemą. Tuo tikslu turi būti priimtas specialus teisės aktas, kuriame tarptautinės sutarties nuostatos turi būti detalizuotos ir tuo būdu realizuotos.

Monistinė teorija teigia, kad valstybės galios kyla iš teisės idėjos, todėl valstybės jurisdikcija dėl jos funkcijų vykdymo yra apribota. Jei valstybė nesilaiko apribojimų, tai jos aktai negali galioti. Dėl to tarptautinė teisė, pagal monistinę teoriją, galioja tarpvalstybinėje srityje automatiškai, tiesiogiai ir nereikia priimti jokių specialių vidaus teisės aktų. Šalies viduje tarptautinė teisė taikoma tiesiogiai kaip tarptautinė teisė.

Praktiniu požiūriu ginčas tarp dualizmo ir monizmo išsprendžiamas ir didelės reikšmės neturi. Tai tik mechanizmo klausimas, kaip veiksmingai realizuoti tarptautinio akto nuostatas šalies viduje.

Monistine teisės sistema vadinama tokia valstybės nacionalinės teisės sistema, kai tarptautinės teisės normos tiesiogiai taikomos valstybės viduje, pvz., teismuose, ir turi viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu. Pavyzdys – Prancūzija.

Dualistine teisės sistema yra tokia valstybės nacionalinės teisės sistema, kai tarptautinės normos tiesiogiai netaikomos nacionalinėje teisėje, o jų taikymui reikalinga, kad įstatymų leidėjas kiekvienu konkrečiu atveju (pavyzdžiui, suderindamas tarptautinę sutartį) priimtų nacionalinį teisės aktą dėl tarptautinių įsipareigojimų vykdymo. Tradicinis pavyzdys – Didžiosios Britanijos teisės sistema. Daugelis Europos valstybių jau pasirinko monistinį tarptautinį teisės normų įgyvendinimo būdą nacionalinėje teisėje, Lietuva irgi.

Valstybė, nepriklausomai nuo nacionalinės teisės sistemos, negali atsisakyti vykdyti ar pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo, neva jų nevykdymas teisėtas pagal nacionalinę teisę. Turi būti remiamasi pagrindiniais tarptautinių sutarčių principais, kad

kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos dalyviams;

sutartis turi būti sąžiningai vykdoma (pacta sunt servanda).

Tai išplaukia iš 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnio.

Tarptautinių sutarčių ir Lietuvos teisės sistemos santykio klausimas nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135, 138 straipsniuose. Čia pasakyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tai reiškia, kad šios sutartys tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.

Tiesioginio taikymo sąlygos yra šios:

sutartis turi būti įsigaliojusi pagal jos sudarymo taisykles ir tvarką;

ji turi būti galiojanti šaliai, kuriai taikoma;

2) sutartis pagal savo pobūdį turi būti tiesioginio taikymo (angl. self-executing treaty), t.y. tik tokia, kuri nustato teises ar pareigas nacionalinės teisės subjektams (pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija).

Tarptautinių sutarčių taikymas civilinėje teisėje ir konkrečiai deliktinėje atsakomybėje sprendžiamas atitinkamai Civilinio kodekso 1.13 straipsnyje ir specialiuose įstatymuose (pvz., Kelių transporto kodekso 6 straipsnis, Prekybinės laivybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).

Bendroji taisyklė tokia, kad iškeliama tarptautinės sutarties taisyklių viršenybė virš Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatytų taisyklių. Būtina priminti, kad ši Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti taikoma kartu su kodekso 1.3 straipsnio 2 dalimi dėl civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų sprendimo.

Viršenybė realizuojama tokiais keliais:

prieštaravimai tarp kodekso ir tarptautinės sutarties sprendžiami tarptautinės sutarties naudai;



prieštaravimai tarp kito nacionalinio akto su civiliniu kodeksu ir tarptautine sutartimi – kodekso ir tarptautinės sutarties naudai

Civilinio kodekso 1.13 straipsnio 2 dalis numato, kad tarptautinės sutartys civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai. Tai aiškus nurodymas, kad šalis pasirinko monistinę teisinę sistemą. Išimtis tik tada, jei ją numato tarptautinė sutartis. Jei pagal tarptautinę sutartį jos taikymui priimti būtina Lietuvos Respublikos vidaus teisė aktą, tai tokia tarptautinė sutartis taikoma netiesiogiai (pvz., būtinumą priimti vidaus teisės aktus numato 1883 m. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos 10-11, 20 straipsnis).

Tarptautinės sutarties įsigaliojimas

Lietuva yra įsipareigojusi laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis), yra 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės dalyvė, todėl sutarties galiojimas šalyje sprendžiamas pagal tarptautinės teisės nuostatas.

Įsigaliojimo tvarkai taikomos specialios taisyklės. Sprendžiant, ar tarptautinė sutartis (konvencija) įsigaliojusi, ar ne, reikia analizuoti jos normas, reguliuojančias įsigaliojimo tvarką, vadovautis 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 24-25 straipsniais. Pagal ją tarptautinė sutartis įsigalioja sutartyje (konvencijoje) numatyta arba šalių derybose suderinta tvarka ar data.

Tarptautinių sutarčių sudarymo tvarka ir būdai įvairūs:

1) sutarties pasirašymas;

2) pasikeitimas sutarties įsigaliojimą patvirtinančiais dokumentais;

3) ratifikavimas;

4) patvirtinimas;

5) prisijungimas prie tarptautinės sutarties (konvencijos);

6) kitas šalių sutartimi numatytas būdas.

Ratifikavimas yra būtinas jeigu:

1) tai numato pati sutartis;

2) jeigu šalies atstovas sutartį pasirašė su ratifikavimo sąlyga.

Lietuvos Respublikos Seimas ratifikuoja (patvirtina valstybės įgaliotų atstovų pasirašytą tarptautinę sutartį) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnyje numatytais atvejais. Ši nuostata ir iš jos išplaukiančių kitų įstatymų nuostatos (pvz. Tarptautinių sutarčių įstatymo) taikomos sprendžiant dėl įsigaliojimo tų sutarčių, kurios pagal nurodytus tarptautinės teisės požymius yra sudaromos ratifikavimo būdu (t.y. ratifikavimo procedūrą numato sutartis, ratifikavimo sąlyga yra numatyta atstovui pasirašant, šalių derybomis ji aptarta kaip sutarties sudarymo ar įsigaliojimo sąlyga).

Po ratifikavimo gali būti apsikeitimas ratifikaciniais raštais (dvišalių sutarčių atveju) arba ratifikavimo raštų atidavimas saugoti depozitarui (daugiašalių sutarčių – konvencijų).

Tarptautinės sutarties patvirtinimas taikomas specialioms tarptautinio pobūdžio sutartims. Jas patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba, jos pavedimu, Užsienio reikalų ministerija. Patvirtinimas daromas ne valstybės vadovo ar parlamento, o tos valstybės institucijos, su kurių veiklos sritimi susijusi sutartis.

Prisijungimas prie tarptautinių sutarčių taikomas tada, kai valstybė pareiškia sutikimą pripažinti kaip jai privalomą jau sudarytą ir galiojančią daugiašalę sutartį. Prisijungiama ratifikavimu, patvirtinimu, priėmimu, prisijungimo protokolo pasirašymu. Prisijungimo būdus gali numatyti tarptautinė sutartis, prie kurios prisijungiama.

Ar sutartis įsigaliojusi, sprendžiama pagal tarptautinės, o ne nacionalinės teisės reikalavimus. Turi būti taikomos atitinkamos sutarties (konvencijos) nuostatos dėl jos sudarymo ar įsigaliojimo tvarkos ir procedūrų (pvz., 1992 metų tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą XII ter straipsnyje išdėstyti protokolo pakeitimai. Pagal protokolo 12 straipsnį numatyta sutarties sudarymo ir kitokio prisidėjimo prie jos tvarka, 13 straipsnis numato protokolo įsigaliojimą).

Sutarties galiojimas šaliai

Deliktinė atsakomybė pagal tarpusavio sutartis (konvencijos) gali būti taikoma pagal galiojančias Lietuvai tarptautines sutartis (konvencijos).

Ar tarptautinė sutartis (konvencija) įsigaliojusi šalyje, turi būti sprendžiama pagal tai, ar šalis yra įvykdžiusi reikalavimus, kuriuos numato tarptautinė sutartis. Paminėtos 1992 metų tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą XII ter straipsnyje išdėstyti protokolo pakeitimai 13 straipsnio 4 dalyje nurodo reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti valstybė, kad jai įsigaliotų tarptautinė sutartis.

Vidaus teisės nuostatomis negali būti grindžiamas sutarties netaikymas. Šiuo atveju netaikoma vidaus teisės (konstitucinė) nuostata dėl įstatymų įsigaliojimo tik po jų paskelbimo. Turi būti taikoma tarptautinė sutartis (konvencija), nors ji ir nėra paskelbta nustatyta tvarka “Valstybės žiniose”.



Tiesioginio taikymo galimybė

Tarptautinių sutarčių (konvencijų) tiesioginis taikymas priklauso nuo pačios tarptautinės sutarties (konvencijos) pobūdžio. Tarptautinės sutarties nuostatos gali būti tiesiogiai taikomos valstybės teismuose be valstybės priimto transformacijos akto ir tampa nacionalinės teisės sistemos dalimi tuomet, kai tarptautinė sutartis (konvencija) numato individams konkrečias teise ir pareigas. Gali būti taikomos civilinei atsakomybei tos tarptautinės sutartys (konvencijos), susijusios su civilinės atsakomybės taikymu, kurios yra tiesioginio galiojimo.

Jei tarptautinė sutartis (konvencija) kokiu nors būdu – tiesiogiai arba netiesiogiai – įpareigoja valstybę padaryti ją savo vidaus teisės sudedamąja dalimi ir dėl to užtikrinti efektyvų jo taikymą, tai iškyla pareiga modifikuoti vidaus teisę. Kitu atveju jos pritaikymas yra neįmanomas, nes individams tiesiogiai teisių ir pareigų nurodyti tarptautiniai aktai nesukuria.

Kitų tarptautinių aktų taikymo galimybė

Atskirais atvejais gali būti taikomos tarptautinės sutartys (konvencijos), kuriose Lietuva nedalyvauja. Universalūs tarptautinės teisės aktai gali būti taikomi, kai Lietuva prie jų nėra prisijungusi. Tokių tarptautinių sutarčių taikymo sąlygos yra:

1) sutartis (konvencija) turi nustatyti unifikuotas privatinės teisės normas, susijusias su civiline deliktine atsakomybe;

2) sutartis turi numatyti, jog ji taikoma, kai:

a)      bent vienas iš žalos teisinio santykio dalyvių yra valstybėje – tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvėje,

b)      pagal kolizines normas taikoma tarptautinės sutarties (konvencijos) dalyvės teisė.

Tokia taisyklė suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 28 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant tarptautinės privatinės teisės normas” 6 punkte.

Konvencijos ir tarptautinės sutartys dėl civilinės atsakomybės pagal prigimtį yra tarptautinės teisės aktai, pagal galią yra tiesioginio taikymo vidaus teisėje aktai, pagal reguliavimo apimtį tai specialūs teisės aktai, kurių taikymo pirmenybė paaiškinama jų, kaip specialių teisės aktų vieta nacionalinėje teisėje.

Atsakomybės pagal nacionalinę teisę ir tarptautines sutartis (konvencijas) esminiai skirtumai:

tarptautinės sutartys (konvencijos) reguliuoja tik siauras atsakomybės sritis aktualiausiais klausimais. Jie gali paliesti žalos padarymo atveju ne vienos šalies asmenų turtinius (atsakomybė už branduolinę žalą, taršos nafta žalą, aplinkos teršimą ir kt.);

tarptautinės sutartys (konvencijos) numato specialius ieškininės senaties terminus žalai atlyginti ir jų skaičiavimo tvarką;

nenumatomas neturtinės žalos atlyginimas, atlyginama tik turtinė (materialinė) žala;

plačiai taikomas atsakomybės ribojimas (pagrindinio skolininko, regresato, garanto ar draudiko atsakomybei). Ji ribojama su atsakingo asmens veiklos mastu susijusiais rodikliais (gabenančio naftą laivo tonažu) ar kitais būdais (pvz., absoliučios sumos dydžiu incidentui);

plėtojamas žalos padengimas alternatyviais būdais (privalomojo draudimo reikalavimas, fondų žalai atlyginti įkūrimas ir kt.). Taršos nafta žala gali būti tokia didelė, kad yra protinga ir teisinga atsakingo asmens atsakomybę riboti. Vystant visiškos atsakomybės įgyvendinimą, nustatomas žalos atlyginimas kitais būdais – įteigiant ir organizuojant tarptautinius fondus, kurie padengia dalį žalos iš surenkamų į tarptautinį fondą lėšų. Mokėjimus fondams daro tie asmenys, kurių naudai vykdomi naftos gabenimai;

sutarties dalyvės įsipareigoja pripažinti ir vykdyti pagal šias tarptautines sutartis (konvencijas) priimtus teismų sprendimus. Pagal nacionalinę teisę priimtus sprendimus su tarptautiniu elementu galima pripažinti bendra tvarka;

kai iškeliamas ieškinys valstybei, gali būti numatyti draudimai jai remtis imunitetu nuo jurisdikcijos (pvz., 1992 m. Tarptautinė konvencija dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą XI straipsnis).





Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1073
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved