Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪŠYS IR FORMOS

teisė



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE



CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SAMPRATA, PASKIRTIS, RŪŠYS IR FORMOS

Civilinės atsakomybės samprata, jos skirtumai nuo kitų atsakomybės rūšių. Civilinės atsakomybės paskirtis.

            Teisės aktai, reguliuojantys civilinę atsakomybę. Teisės šaltinių  vystymo tendencijos.     



            Civilinės atsakomybės formos: pareiga atlyginti žalą, nuostolius, pareiga mokėti netesybas. Netesybų ir nuostolių santykis.

Civilinės atsakomybės rūšys ir sankcijos.

Deliktinė ir sutartinė civilinė atsakomybė. Dalinė ir solidari atsakomybė. Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė. Ribota ir visiška atsakomybė. Atsakomybės padidinimas ar sumažinimas. Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė.

            Civilinė atsakomybė ir kiti žalos kompensavimo būdai. Civilinės atsakomybės draudimas.

Žmogaus ar bet kurio kito teisės subjekto teisinę padėtį apibrėžia subjektiškumas. Tai individui tenkanti teisių ir pareigų visuma. Subjektiškumas reiškia:

galimybę naudotis teikiamomis teisėmis. Teisės – tai asmeniui tenkančios galimybės pozityviai naudotis jam prieinamais dalykais savo naudai, taip pat teisė reikalauti iš kitų asmenų nesiaurinti šių galimybių (nevaržyti teisių), neužkirsti kelio arba netrukdyti jų įgyvendinimui (nepažeisti teisių).

būtinumą laikytis nustatytų reikalavimų. Tai asmeniui tenkančios pareigos, kai jis kitų asmenų atžvilgiu privalo elgtis taip pat – nevaržyti ir nepažeisti jų teisių.

galimybę gauti savo teisių gynybą

Asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimas yra atsakomybė Asmens subjektiškumui būdingos dvi atsakomybės pusės, susijusios su teise ir su pareiga.

Teisė gauti asmens pažeisto teisinio statuso atkūrimą yra jo teisė reikalauti kito asmens atsakomybės, o pareiga pačiam imtis priemonių atkurti pažeistą kito asmens teisinį statusą yra pareiga atsakyti pačiam.

Asmens subjektinių teisių įgyvendinimas, kiek jis nepažeidžia ir nevaržo kito asmens teisių ir interesų, nesukuria individui pareigos. Priešingai, kito asmens teisinio statuso pažeidimas sukuria situaciją, kai asmens elgesys turi būti įvertintas su pageidaujamu elgesio modeliu ir atitinkamame lygmenyje reaguojama individui neigiamomis pasekmėmis. Tuo sukuriama pareiga pašalinti asmens teisinio statuso pažeidimą.

Atsakomybė bendriausia prasme suprantama kaip dorovinių, pareiginių, teisinių ir kitokių reikalavimų paisymas. Žmogus yra atsakingas už savo poelgius, kiekvieną jo poelgį galima vertinti pagal tam tikrų elgesio taisyklių atitinkamoje srityje reikalavimus. Priklausomai nuo to, kokioje srityje asmuo veikia, atitinkamoje srityje galiojančios elgesio taisyklės numato, kokiu būdu žmogus privalo elgtis. Taip nustatytas elgesio modelis yra pageidautinas. Sukurta tokia sistema, kad asmens elgesys turi atitikti pageidaujamo elgesio modelį, o kartu tai reiškia, kad bus paisoma kitų asmenų interesų.

Priimtų moralinių, etinių, paprotinių, teisinių ir kitokių elgesio nuostatų nesilaikymas sukelia naują pareigą, kurios nebuvo iki tol, kol šie reikalavimai nebuvo pažeidžiami. Visais atvejais pastebime kelis bendrus dalykus:

pažeidimą, tai yra asmens elgesio neatitikimą pageidaujamam elgesio modeliui,

reakciją į pažeidimą, jeigu nepageidaujamas elgesys yra tokio laipsnio ir  pobūdžio, kad

       sukelia aplinkiniams asmenims neigiamas pasekmes, tai jie pareikalauja pasekmes šalinti.

 3) valstybės dalyvavimą. Tiesiogiai įstatymais numatytais atvejais valstybė pati taiko sankcijas už  pažeidimą. Tais atvejais, kai šalių santykiai yra privataus pobūdžio, kai šalys savo nuožiūra gali naudoti įstatymo numatytas priemones pažeistoms teisėms atkurti, tai valstybės įsikišimas yra netiesioginis (jeigu asmuo geranoriškai nesiima priemonių nepageidaujamo elgesio pasekmėms ištaisyti ar panaikinti, tai galimas valstybės įsikišimas, kuri siekia panaikinti netinkamo elgesio pasekmes ir pamokyti taip besielgiantį asmenį).

Iš šių požymių  galime padaryti išvadą, kad atsirado teisinė atsakomybė -  neigiama valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą.

Įvertinus teisės subjekto elgesį ir nustačius, kad jis neatitinka kokios nors jo elgimąsi reglamentuojančios normatyvinės sistemos reikalavimų, gali kilti klausimas dėl poveikio priemonių tam subjektui taikymo. Poveikio priemones sąlygoja tai, kokios nuostatos buvo pažeistos ir kokie yra pažeidimo rezultatai. Jeigu tai yra moralinių įsipareigojimų ar nuostatų pažeidimas, tai gali būti taikomos moralinio poveikio priemonės – asmuo pasmerkiamas, jeigu tai turtinio pobūdžio įsipareigojimų ar pareigų nevykdymas – asmuo įpareigojamas vykdyti savo turtinio pobūdžio pareigą ar prievolę, jeigu tai yra dar kitokio pobūdžio normas pažeidžiantis veiksmas, tai jis sukelia dar kitokio pobūdžio atoveiksmį.

Teisės pažeidėjui gali būti taikomi įvairūs poveikio būdai, tačiau jie turi būti taikomi laikantis tam tikrų vienodų taisyklių – principų.

Bendrieji teisinės atsakomybės taikymo principai

atsakomybė galima tik už neteisėtą veiką (principas taikomas įstatymų leidėjui ir juos taikančioms institucijoms, kad teisinės atsakomybės rūšys būtų nustatytos tik už visuomenei žalingas veikas),

atsakomybė galima tik už kaltą (nesąžiningą) veiką (nekaltumo prezumpcija),

teisingumas (už vieną teisės pažeidimą skiriama viena bausmė, nustatantis bausmę ar ją padidinantis įstatymas negalioja atgal, už nusižengimus negali būti skiriama bausmė kaip už nusikaltimą)

teisėtumas (teisinė atsakomybė galima tik už veiką, numatytą įstatyme, atsakomybė taikoma įstatymu nustatytos procedūros),

tikslingumas (bausmės adekvatumas pažeidimui su tokiu apskaičiavimu, kad būtų pasiekti auklėjamieji bausmės tikslai),

atsakomybės neišvengiamumas (nė vienas pažeidimas neturi likti nepastebėtas, už pažeidimą turi būti operatyviai taikyta atsakomybės priemonė).

CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ, KAIP TEISINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠIS, JOS BRUOŽAI

            Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius(žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnis).

Civilinės atsakomybės pagrindiniai požymiai:

Asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė arba privatinė teisė plačiąja prasme, reguliuoja privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius.

Civilinė atsakomybė yra neigiama reakcija į privataus intereso pažeidimą. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo viešosios atsakomybės rūšių – administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą.

Prielaida civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas, tai neigiama reakcija pirmiausia yra privataus asmens, kuriam padaryta žala, o ne valstybės. Šio pobūdžio aplinkybė turi du aspektus: 1) neigiama turtinė reakcija pažeidėjo sąskaita yra vykdoma ne viešojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai; 2) valstybė tiesiogiai ir betarpiškai nesikiša į privataus pobūdžio intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės gynybos. Valstybė įsikiša tada, kai žalą padaręs asmuo jos savanoriškai neatlygina.

Taip pat galimi atvejai, kai privataus intereso pažeidimas žalos padarymu pasireiškia tokio pobūdžio ar intensyvumo pažeidimu, jog jis tampa viešuoju interesu – žalos padarymas privačiam asmeniui atitinkamu būdu yra kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas ar baudžiamasis nusikaltimas. Tada lygia greta su civiline atsakomybe atsiranda kitokios atsakomybės rūšys. Tokiu atveju vėl yra skirtumas, prieš ką atsako pažeidėjas. Pažeidėjas privatinės atsakomybės  tvarka atsako privačiam asmeniui, o viešosios atsakomybės tvarka – valstybei.

Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, tai civilinė atsakomybė pasireiškia kaip neigiama turtinė reakcija į saugomų ir ginamų vertybių pažeidimą. Turtinis civilinės atsakomybės pobūdis ją labai skiria nuo kitų atsakomybės rūšių. Asmuo kaip individas, asmenybė, nėra svarbus, kai sprendžiama dėl turtinės atsakomybės taikymo, kadangi poveikis yra ne asmeninio pobūdžio. Tinkamas atsakomybės subjektas yra tas, kuris turtu privalo atsakyti už žalą, atsakomybė yra nukreipiama į pažeidėjo turtą, o ne į jo asmenį. Šis ypatumas turi svarbią reikšmę nustatant civilinės atsakomybės pagrindus, pavyzdžiui, asmens elgesio neteisėtumą ir kaltę, kurie yra kitaip suprantami, nei taikant asmeninio pobūdžio atsakomybę.

Civilinė atsakomybė reiškia, kad kito asmens subjektyvinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas sukelia naują civilinį teisinį santykį – žalos atlyginimo prievolę. Nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti iš teisės pažeidėjo žalos atlyginimo. Iki to laiko, kol kito subjekto teisės ar teisėti interesai nėra pažeisti, nėra žalos atlyginimo teisinio santykio. Viena iš sąlygų prievolei kilti yra neteisėti žalą padariusių asmenų veiksmai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra kitokios teisinės ir socialinės prigimties, todėl neturi būti reguliuojamas civilinės atsakomybės instituto normomis.

Ši atsakomybė realizuojama privataus asmens iniciatyva. Civilinė atsakomybė taikoma tam tikra procedūra. Ne teisinio pobūdžio atsakomybę gali taikyti bet kuris asmuo, vertinantis subjekto elgesį ir išreiškiantis neigiamas nemalonias pažeidėjui pasekmes. Teisinės atsakomybės vienas iš principų yra teisėtumas, kuris reiškia, kad atsakomybė turi būti taikoma įstatymo nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės, kaip vienos iš teisinės atsakomybės rūšių taikymas, taip pat turi vykti įstatymo numatyta tvarka. Neturi reikšmės, ar ją taiko valstybės įgaliotos institucijos, ar yra palikta galimybė taikyti šią atsakomybę privačiam asmeniui. Kai civilinės atsakomybės įgyvendinimas yra paliktas privačių asmenų dispozicijai (savigyna, apribojimų taikymas ne teismo tvarka ir kt.), turi būti laikomasi įstatymo reikalavimų, o jei jų nėra – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo). Jei civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su valstybės prievartos aparato naudojimu, tai prievarta gali būti naudojama tik įstatymais nustatyta tvarka. Civilinę atsakomybę galima taikyti tik suinteresuotam asmeniui pareiškus ieškinį, jo reikalavimą išnagrinėjus teismo ar arbitražo tvarka. Jeigu asmuo nepageidauja civilinės atsakomybės taikyti, tai ji gali likti nerealizuota, nors būtų visos sąlygos ją taikyti. Tai skiria ją nuo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, kuri paprastai taikoma valstybės iniciatyva. Taip pasireiškia dispozityvumas kaip civilinės teisės principas. Asmeniui suteikiamos  galimybės realizuojamos jo nuožiūra ir pasirinkimu.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FUNKCIJOS

Pagrindinė funkcija – kompensacinė.

Bendrieji teisinės atsakomybės tikslai atsiskleidžia per atsakomybės funkcijas. Ji pirmiausia realizuojama kaip atpildas teisės pažeidėjui, o taip pat prevencinė priemonė kitiems asmenims. Tuo siekiama skatinti įstatymų laikymąsi, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gerbimą ir paisymą. Paskiau ji pasireiškia kaip kompensacinė, pasireiškianti nukentėjusiojo netekimų turtiniu atlyginimu.

Toks bendrųjų teisinės atsakomybės funkcijų aiškinimas aiškiai parodo, kad kalbama apie teisinės atsakomybės taikymą pirmiausia asmeniui, labiau akcentuojant atsakomybės poveikį asmenybei, o ne turtinio pobūdžio atsakomybę, kuri specialiai, arba tiesiogiai, nesiekia daryti tokio poveikio.

Civilinę atsakomybę suprantant kaip turtinę prievolę, atsirandančią dėl civilinės teisės saugomų ir ginamų interesų pažeidimo, matosi, kad pagrindinė jos funkcija yra kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą.

Viešosios teisinės atsakomybės – administracinės ar baudžiamosios – tikslas yra nubausti pažeidimą ar nusikaltimą padariusį asmenį. Tai pabrėžiama administracinę atsakomybę nustatančiame Administracinių teisės pažeidimų kodekso 20 straipsnyje, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui nubausti bei siekiant jį auklėti, taip pat veikti  prevenciškai, kad pažeidėjas ar kiti asmenys pažeidimų nedarytų. Baudžiamajame kodekse kriminalinė bausmė taikoma siekiant įspėti asmenis nedaryti nusikaltimų, pakeisti savo elgesį po nusikaltimo ir atsisakyti tolesnės nusikalstamos veiklos, taip pat asmenį nubausti (BK 21 straipsnis).

Matome, kad abiem pastaraisiais atvejais yra pabrėžiami du aspektai – atpildas teisės pažeidėjui ir siekimas įtakoti jo elgesį. Logiška, kad tokiems tikslams geriausiai tarnauja atitinkamos poveikio priemonės – administracinis areštas, laisvės atėmimas, pataisos darbai, bauda, kuri išieškoma į valstybės pajamas, ir kt.

Civilinės atsakomybės pirmutinis tikslas yra atlyginti nukentėjusiajam asmeniui jo praradimus, suvaržymus ar netekimus, tai reiškia, siekiama atkurti nukentėjusiojo turtinę padėtį, kuri buvo iki jo teisių pažeidimo. Kompensacinė atsakomybės funkcija yra pagrindinė, lemianti civilinės atsakomybės ypatumus ir pasirinktus pažeistų teisių gynimo būdus. Per turtinį poveikį netiesiogiai gali būti pasiekiami ir kiti tikslai - asmuo, pajutęs savo netinkamo elgesio jam nepalankias turtines pasekmes, logiškai svarstydamas ir  protingai elgdamasis, turėtų padaryti išvadas apie savo neteisėto elgesio žalingumą, nenaudingumą sau ir tokiu keliu gali susiformuoti motyvas laikytis nustatytos tvarkos.

Taikant civilinę atsakomybę, kuri yra turtinė, pasitelkiamos atitinkamos priemonės, kurios pagal savo pobūdį geriausiai užtikrina pasirinkto tikslo pasiekimą. Pagrindinė civilinės atsakomybės forma yra padarytos žalos (nuostolių) atlyginimas. Netesybos yra specifinė civilinės atsakomybės forma, bet ji nepaneigia civilinės atsakomybės kompensacinio pobūdžio.

Kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija sąlygoja vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principą (Civilinio kodekso 6.251 straipsnis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Kaip jau minėta, tam įstatymu numatyta atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, nukentėjusiojo ryšium su pažeidimu turėtas išlaidas, taip pat negautas pajamas. Tokia taikomų priemonių įvairovė rodo, kad įstatymas nuosekliai sukuria sistemą, pagal kurią nukentėjusiojo pažeistieji interesai turtine prasme turi būti atkuriami kiek įmanoma geriau, siekiant visiškai atstatyti padėtį, kuri buvo iki pažeidimo. Tai bendra taisyklė, tačiau kartais įstatyme yra išimtys, kai neleidžiama atlyginti visų žalos rūšių, pavyzdžiui, ribojamas negautų pajamų išieškojimas, ribojamas žalos dydis ir pan. Išimtis iš visiško nuostolių atlyginimo gali numatyti įstatymai ar sutartys, kai nustatoma ribota atsakomybė.

Tai  rodo, kad taikant civilinę atsakomybę pirmiausia siekiama kompensuoti padarytą žalą, o ne nubausti jį padariusį asmenį. Esminis dalykas šios atsakomybės taikymui yra ne tik neteisėti veiksmai, bet ir žalingos teisei priešingo veiksmo pasekmės. Administracinei ar baudžiamajai atsakomybei atsirasti ne visada reikalingos žalingos pasekmės. Vadinamųjų formaliųjų nusikaltimo sudėčių atveju pasekmės yra nereikalingos, kadangi nusikaltimas yra laikomas užbaigtu nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, vadovaujantis tuo, kad visuomenei svarbus interesas yra pažeistas formaliai pažeidus nustatytąją teisinę tvarką. Vien neteisėtų veiksmų atlikimas yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei taikyti, tačiau tokiu atveju negali būti kalbos apie turtinę atsakomybę, kadangi žalingų pasekmių atsiradimas yra besąlygiškas civilinės atsakomybės pagrindas.

Kompensacinis civilinės atsakomybės tikslas lemia kitokį požiūrį į asmenį ir su juo susijusias aplinkybes, taikant šią atsakomybę:

1) civilinės atsakomybės atsiradimui, taip pat jos dydžiui neturi reikšmės, koks yra pažeidėjo požiūris į savo neteisėtą elgesį ir jo pasekmes.

2) civilinės atsakomybės taikymui nėra atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

3) civilinėje atsakomybėje kaltė yra suprantama kitaip, nei taikant asmeninio pobūdžio atsakomybę, nes pabrėžiamas kaltės išorinis aspektas.

4) taikant civilinę atsakomybę kitaip yra įrodinėjamos atsakomybės sąlygos, nekaltumo prezumpcijos taikymas yra kitokio pobūdžio dėl to, kad atsakomybė yra taikoma ne asmeniui, o jo turtui. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nesprendžiamas asmens kaltumo nusikaltimo padarymu klausimas, teismas civiline tvarka negali konstatuoti asmens kaltumo dėl kriminalinio nusikaltimo. Gali būti daromos išvados, kad savo veiksmais asmuo padarė žalą. Skolininko kaltė yra preziumuojama tada, kai nukentėjęs asmuo įrodo skolininku pasirinkto asmens padarytą žalą, skolininko tinkamumą, t.y. kad jis padarė neteisėtus veiksmus, sukėlusius neigiamas turtines pasekmes – žalą, nuostolius ar kt. Nukentėjusiajam įrodžius šias aplinkybes apie skolininku pasirinktą asmenį, yra paneigiamas šio objektyvusis sąžiningumas (nekaltumas objektyviąja prasme). Sąžiningumas yra preziumuojamas kiekvienam teisės subjektui. Kai objektyvusis sąžiningumas paneigtas, skolininkui atsiranda prievolė įrodyti, kad jis neturi būti atsakingas už žalą, siejamą su juo. Jis turi įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo veiksmų (dėl nenugalimos jėgos, netinkamo produkto ar paslaugos gamintojo kaltės  ir kt.), kad netinkamai nustatytas priežastinis ryšys (pasekmės atsirado ne dėl jo, o kito asmens pažeidimo), ar yra kitos aplinkybės, dėl kurių jis neprivalo atsakyti už žalą. Kaltė dėl žalos atsiradimo laikoma nustatyta, kol skolininkas neįrodo, jog žalos atlyginti jis neprivalo.

Prevencinė civilinės atsakomybės funkcija.

Kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija nėra vienintelė. Pats civilinės atsakomybės egzistavimas veikia žmogaus elgesį, todėl kad logiškai mąstydamas jis turi prieiti išvados, kad jam nenaudinga elgtis prieš nustatytą tvarką ar taip, kad kitam padarytų žalos. Supratimas, kad tai sukelia pareigą atlyginti žalą, t.y. turėti išlaidų, ryšium su žalos atlyginimu, veikia prevenciškai. Tačiau tai tik bendro pobūdžio suvokimas. Turi egzistuoti visapusiška teisės sistema, kuri realiai padėtų gauti žalos atlyginimą visais atvejais, kai žala padaryta ne dėl paties asmens kaltės, o dėl kitų asmenų. Atsakomybės už žalą neišvengiamumas reikštų ne deklaratyvų, o realų teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą ir keltų šios rūšies teisinės atsakomybės prevencinį vaidmenį. Nuoseklus civilinės atsakomybės įgyvendinimas duotų didesnį efektą, negu administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymas. Civilinę atsakomybę taikyti yra palyginti lengviau (ilgesni jos taikymo terminai, nereikalaujama formalios pažeidimo sudėties ir pan.). Kita vertus, civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali būti susiaurinama, taikant kitus įstatymais numatytus institutus. Prof. V.Mikelėnas aiškina, kad dėl galimybės pasirinkti civilinės atsakomybės draudimą civilinės atsakomybės prevencinė funkcija gali netekti prasmės. Manyčiau, kad civilinės atsakomybės draudimo plitimas neneigia civilinės atsakomybės prevencinės funkcijos. Teisės subjektai, suvokdami galimą savo turtinę atsakomybę, nelaukdami kol ji atsiras ir reikės pačiam žalą atlyginti, paskuba užbėgti sau nemalonioms pasekmėms už akių – sudaro įstatymus atitinkančius sandorius, perleisdami žalos atlyginimo prievolę. Žalos atlyginimas tuo nepaneigiamas, kadangi atsakomybė tik perkeliama nuo vieno asmens kitam arba numatant nepageidaujamų pasekmių galimybę užsitikrinama palankesnė situacija atsakomybės taikymo atveju – pasitelkiamas dar vienas atsakovas. Tokių sandorių išplitimas ir civilinės atsakomybės draudimo instituto vystymasis rodo, kad civilinės atsakomybės taikymo galimybė realiai veikia asmens elgesį. Tiesa, yra ir kita medalio pusė, nes asmuo, sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, gali būti mažiau apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad jo padarytą žalą atlygins kitas asmuo. Apibendrinus visus argumentus galima sutikti su tų autorių nuomone, kurie teigia, kad prevencinė funkcija yra antraeilė civilinės atsakomybės funkcija. 



Informacinė ir stimuliavimo funkcijos.

Kai kurie autoriai išskiria civilinės atsakomybės informacinę ir stimuliavimo funkcijas kaip savarankiškas. Manau, kad šiuo atveju galime kalbėti apie civilinės atsakomybės taikymo lydimuosius reiškinius, kadangi taikant civilinę atsakomybę specialiai tokių tikslų nesiekiama. Civilinės atsakomybės taikymo asmeniui faktas susijęs su informacijos sklidimu apie šio asmens elgesį, jo kompetenciją, patikimumą ir sąžiningumą. Tai gali turėti reikšmės jo kontrahentams, verslo partneriams, kitiems asmenims, kurie ketina sudaryti sandorius su šiuo asmeniu. Pavyzdžiui, įmonės vadovas nebuvo nuteistas už tyčinį bankrotą, tačiau jam buvo taikyta civilinė atsakomybė už įmonei padarytą žalą, notaras ketina apdrausti savo civilinę atsakomybę, tačiau jis jau yra kelis kartus pats atlyginęs žalą, padarytą neteisėtais veiksmais, įmonė nesilaiko sutartinių įsipareigojimų ir dėl to jai taikoma civilinė atsakomybė. Šie faktai verslo aplinkoje sukuria asmens įvaizdį kaip nepatikimo ar nesąžiningo partnerio, tuo informuoja galimus jo kontrahentus, skatina juos būti ypatingai atsargiais, kai sudaromi sandoriai su šiuo asmeniu (bankas gali pareikalauti didesnio suteiktos paskolos užtikrinimo, draudimo įmonė gali sudaryti draudimo sutartį pareikalaudama didesnių įmokų ir griežtesnėmis sąlygomis, prekybos partneriai gali reikalauti išankstinio apmokėjimo ir pan.).  Civilinės atsakomybės buvimas, efektyvus jos taikymas ar grėsmė ją taikyti  skatina civilinės atsakomybės subjektą tinkamai vykdyti savo pareigas, sutartinius įsipareigojimus, įstatymo reikalavimus. Dėl to stiprėja sutartinių santykių stabilumas, auga verslo partnerių pasitikėjimas vienas kitu, tuo civilinė atsakomybė stimuliuoja sąžiningą verslą. Manome, kad šiuo atveju civilinės atsakomybės taikymo informacinė ir stimuliavimo funkcija nėra savarankiška, o tik kaip civilinės atsakomybės taikymo pasekmė. Jas galima laikyti civilinės atsakomybės prevencinės funkcijos pasireiškimo formomis, bet ne  savarankiškomis funkcijomis.

TEISĖS AKTAI, REGULIUOJANTYS DELIKTINĘ CIVILINĘ ATSAKOMYBĘ

Įstatymų leidėjas nuolat tobulina teisės aktus, susijusius su žalos atlyginimu ir nustatymu. Tai suprantama, nes nuo tinkamo prievolių nustatymo priklauso daugelio žmonių interesai. Šaltinių vystymosi tolesnės tendencijos yra šios:

teisinio reguliavimo sferos išplėtimas. Į žalos atlyginimo prievolių sąrašą patenka santykiai, kurie anksčiau nebuvo teisiškai reguliuojami, arba už tai nebuvo nustatyta turtinė atsakomybė. Kaip pavyzdžius galima paminėti tik nuo 1990 metų teisės aktuose numatytą neturtinės žalos atlyginimą, valstybės prisiėmimas atlyginti žalą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais civilinėse bylose, atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą, samdančio asmens atsakomybės, atsakomybės už atstovo veiksmus, statinio savininko atsakomybės nustatymas ir kt.);

kyla teisinio reguliavimo lygis. Daugelis klausimų, kurie anksčiau buvo sureguliuoti poįstatyminiais norminiais aktais, šiuo metu yra reguliuojami įstatymais. Tai teigiamai veikia patį teisėkūros procesą, o teisinis reguliavimas tampa labiau efektyvus. Neiškyla problema, ar žemesnės nei įstatymas teisinės galios aktu nustatyta atsakomybė teisėta, ar ji neprieštarauja įstatymui. Aišku, lieka įstatymo konstitucingumo problema. Šioje vietoje yra nemažas teismų indėlis, iškėlusių poįstatyminių aktų, pvz., apribojančių galimybę gauti žalos atlyginimą, teisėtumo klausimus. Kaip pavyzdys paminėtini Žmonių saugos darbe įstatymas, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas. Pastarasis numato detalią žalos apskaičiavimo tvarką, poįstatyminiams aktams palikdamas nustatyti mažiau reikšmingus procedūrinio pobūdžio klausimus;

teisių ir teisėtų interesų garantijų stiprinimas, užtikrinant geresnį žalos atlyginimą. Tai pasiekiama keliais būdais:

teisės aktuose įtvirtinant taisykles, kurios svarbios žalos dydžiui nustatyti, ypač tais atvejais, kai žala dėl savo pobūdžio gali būti sunkiai nustatoma ar apskaičiuojama,

 sukuriant ir įgyvendinant turto vertinimo vieningą sistemą, kuri padeda geriau nustatyti vienodai suprantamą žalos dydžio nustatymo principą, priimant teisės aktus, kuriais nustatomas specialiais atvejais padarytos žalos dydis ir pan.

plačiau įtvirtintas solidarios atsakomybės taikymas žalos atlyginimo atveju, nuosekliau taikoma kelių didesnio pavojaus šaltinių vykdytojų atsakomybė už žalą, jų padarytą trečiajam asmeniui ir kt.

Numatyta atsakomybė, kuri gali viršyti tikrąją žalą, – pašalpos mokėjimas žuvusio darbuotojo šeimos nariams, nustatytas konkrečia suma – vidutinių minimalią mėnesinių atlyginimų skaičiumi ir kt.

Išplečiant ratą aplinkybių, dėl kurių civilinė atsakomybė gali būti netaikoma ar nuo jos atleidžiama. Be jau buvusių aplinkybių tokiomis aplinkybėmis yra pripažinta valstybės, trečiųjų asmenų veiksmai, savigyna;

plečiamas žalos padarymo užkirtimui skirtų priemonių arsenalas, įtraukiant įspėjamojo pobūdžio priemones (Civilinio kodekso 6.255 straipsnis – prevencinis ieškinys, reikalavimas uždrausti veiklą, kai žala dar nepadaryta, bet kyla realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Tai prievolės tarsi iš delikto, kurios buvo žinomos dar romėnų teisėje.

            Žalos atlyginimas – konstitucinė nuostata. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

            Pagrindinis šaltinis – CK ir jo 22 skyrius 6 knygoje -  civilinė atsakomybė. Skyrių sudaro penki skirsniai, kurių pirmasis – bendrosios nuostatos, antras ir trečias – atitinkamai sutartinė ir deliktinė atsakomybė, ketvirtasis ir penktasis – specifiniams prievolių dėl žalos atlyginimo deliktams – atitinkamai atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės produktų ir paslaugų bei atlyginimas klaidinančia reklama padarytos žalos.

Pagrindinės nuostatos yra prievolių knygos skyriuje, bet naudojamos ir kitos kodekso nuostatos. Pvz., gali būti taikomos nuostatos dėl juridinio asmens, sprendžiant jo atsakomybės klausimus, šeimos knygos nuostatos, sprendžiant dėl nepilnamečių padarytos žalos atlyginimo, daiktinės ir prievolinės teisės nuostatos, sprendžiant, kas turi teisę į padarytą žalą ir kt.

            Kita šaltinių grupė – specialūs įstatymai dėl žalos atlyginimo, pirmiausia, įstatymai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ryšium su darbu, už neteisėtais valdžios aktais padarytą žalą, medikų padarytos žalos atlyginimo ir kt.

            Trečia – įstatymų specialiosios normos, reglamentuojančios žalos atlyginimui svarbius klausimus. Pvz., policijos, notariato, teismų, teismo antstolių įstatymų nuostatos apie šių pareigūnų atlyginamą žalą, visuomenės informavimo, autorių teisių įstatymai, tame tarpe kodifikuotų įstatymų dalys, numatančios žalos atlyginimo klausimus - atitinkamos Transporto kodekso, geležinkelio transporto kodekso, vandens kodekso ir kt. nuostatos.

            Ketvirta, poįstatyminiai aktai, nustatantys turtinės žalos atlyginimo realizavimo sąlygas ir tvarką. Tai Vyriausybės nutarimais patvirtintos žalos apskaičiavimo taisyklės (orui, gamtai, augalijai, gyvūnijai ir kt.), ministerijų aktais patvirtintos taisyklės (nelaimingų atsitikimų gamyboje tyrimo ir apskaitos tvarka, kelių transporto priemonių vertės nustatymo taisyklės) ir kt.

            Penkta, tarptautinės konvencijos ar kiti tarptautinės teisės aktai, kuriose yra svarbios žalos atlyginimo taikymui nuostatos.

            Teisės šaltiniu tampa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai konkrečiose bylose, kur pateikiami konkretus taikomų teisės normų turinys, taikytinas analogiškais atvejais. Taip pat tokių normų yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose, kurio tikslas yra suvienodinti teismų praktiką žalos atlyginimo klausimu. Svarbiausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai:

1997 m. sausio 16 d. nutarimas “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę”, 

2000 m. birželio 16 d. nutarimas “Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu”,

1998 m. gegužės 15 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas”.

Reikšmingų nuostatų dėl žalos atlyginimo yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose baudžiamosios teisės klausimais, kuriais duoti išaiškinimai, kaip nustatoma nusikaltimu padaryta žala, kokia nusikaltimu padaryta žala yra laikoma tikrąja žala, turinti reikšmės nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal baudžiamosios  teisės normas, ir kokia žala laikytina kitomis išlaidomis, negautomis pajamomis ir kt.(pvz. 1999m. gruodžio 23 d. nutarimo “Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis”9 p.)

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SKIRTUMAS NUO KITŲ ATSAKOMYBĖS RŪŠIŲ

Civilinę atsakomybę nuo baudžiamosios ir administracinės nuosavybės skiria šie požymiai:

Skiriasi atsakomybės tikslas ir paskirtis:

civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti padarytą žalą,

administracinės ir baudžiamosios – nubausti ir perauklėti pažeidėją, užkirsti kelią naujiems pažeidimams ir nusikaltimams ateityje.

Skiriasi taikymo tvarka:

civilinė atsakomybė taikoma savanoriškai ir priverstinai, pastaruoju atveju tiek civilinio proceso, tiek arbitražo tvarka, tiek administracine tvarka (ATPK 37, 371 straipsniai), net ir baudžiamojo proceso tvarka (BPK 65-70 straipsniai);

administracinė atsakomybė taikoma tik administracinio proceso tvarka;

baudžiamoji atsakomybė taikoma tik baudžiamojo proceso tvarka.

Skirtingi taikymo terminai:

civilinės atsakomybės bendras taikymo terminas apibrėžtas 3 metais, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies ir  dydžio, terminą numato Civilinis kodeksas (1.125 straipsnis, buvo 84 straipsnis), praleistas terminas gali būti atstatomas teismo;

baudžiamoji atsakomybė taikoma pagal Baudžiamojo kodekso nustatytus terminus, kurie yra skirtingi kiekvienai nusikaltimų grupei, numatytai įstatymu, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, galimos sankcijos griežtumo (BK 49 straipsnis), praleistas terminas negali būti teismo atstatomas, po jo pasibaigimo baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma;

administracinė atsakomybė taikoma pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytus terminus (ATPK 35 straipsnis), kurie yra neilgi, nustatyti atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė nustatyta už lengvesnius nei nusikalstami pažeidimus, įstatymo numatytais atvejais terminas gali būti prailginamas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.

Skirtingi atsakomybės atsiradimo pagrindai:

civilinė atsakomybė atsiranda dėl sutarties pažeidimo (nesilaikant iš anksto prisiimtos prievolės) ar delikto (pažeidžiant asmens absoliutinio pobūdžio teisę, kurios niekam nevalia pažeisti, jeigu jis įstatymu ar kitu būdu neįgaliotas tai padaryti) sukuriant neigiamas turtines pasekmes – žalą, be žalos turtinė atsakomybė jokiu atveju neatsiranda, civilinės atsakomybės pagrindas yra neigiamos turtinės pasekmės, atsirandančios dėl nevykdymo teisinės pareigos, numatytos bet kokios rūšies teisės normose (civilinės, baudžiamosios, administracinės ir kitose);

administracinė atsakomybė atsiranda padarius administracinį teisės pažeidimą, t.y. priešingą teisei kaltą veiką, kuria kėsinamasi į nustatytą tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, o už tai skiriamos administracinės nuobaudos. Neigiamos pasekmės materialiąja prasme ne visada reikalingos administracinei atsakomybei atsirasti;

baudžiamoji atsakomybė atsiranda padarius nusikaltimą, t.y. baudžiamojo įstatymo numatytą pavojingą veiką, kuria kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes ir gėrius, o už tai skiriama kriminalinė bausmė. Neigiamos turtinės pasekmės ne visada reikalingos atsakomybei atsirasti.

Skirtingi individai inicijuoja atsakomybės taikymą:

civilinė atsakomybė yra visada taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, kadangi tai yra privataus asmens reakcija į privataus intereso pažeidimą, ji taikoma privataus asmens interesais. Valstybė, prašydama taikyti turtinę atsakomybę, civilinių teisinių santykių sferoje veikia kaip privalus asmuo;

administracinė ir baudžiamoji atsakomybė taikoma valstybės iniciatyva, šios atsakomybės taikymu valstybė reaguoja į viešo intereso pažeidimą. Valstybė, taikydama viešąją atsakomybę, veikia kaip viešas asmuo.

Skirtinga kaltės samprata, jos reikšmė ir atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės

civilinėje atsakomybėje kaltė suvokiama kaip asmens elgesio išorinis vertinimas, tai yra asmens faktinio elgesio lyginimas su tuo elgesio modeliu, kaip jis turėjo elgtis, kad niekam nepadarytų žalos, atsakomybei taikyti neturi reikšmės atsakovo kaltės formos (tyčia, neatsargumas), nėra civilinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl neturi reikšmės, kaip asmuo vertina savo elgesį – gailisi dėl padarytos žalos, pasižada daugiau taip nenusižengti. Ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės, kadangi atsakovo kaltė laikoma iš anksto nustatyta – preziumuojama. Norėdamas išvengti žalos atlyginimo, atsakovas privalo įrodyti, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės, t.y. kad žala atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo žmogaus aplamai (gamtos jėgų ir pan.), dėl kitų asmenų, už kuriuos atsakovas nėra atsakingas, dėl paties nukentėjusiojo kaltės (reikiamais atvejais tyčios ar didelio neatsargumo ir pan.), ar kad jis teisėtai padarė žalą (gynėsi, veikė būtino reikalingumo būklėje ir pan.), ar buvo įgaliotas žalą padaryti (veikė teisėto teisinio akto pagrindu, pagal nukentėjusiojo sutikimą ar nurodymą ir pan.); įrodymai yra bet kokie duomenys, įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; kiekviena iš šalių įrodinėja tas aplinkybes, kuriomis remiasi;

administracinėje ir baudžiamojoje atsakomybėje kaltė suprantama kaip asmens elgesio vidinis vertinimas, t.y. ar asmuo savo elgesį galėjo suvokti it suvokė kaip priešingą teisei, tačiau vis tiek elgėsi netinkamai. Nuo kaltės formos (tyčios, neatsargumo) priklauso, ar atsakomybė apskritai atsiras, o asmens požiūris į padarytą nusižengimą (prisipažinimas, gailėjimasis, pasižadėjimas nenusižengti, atsiprašymas ir kt.) turi įtakos skiriant nuobaudą (gali būti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Skiriant bausmę asmeniui galioja nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas nekaltas tol, kol jo kaltė nėra nustatyta ir įrodyta įstatymo numatyta tvarka, kaltę privalo įrodyti kaltintojas.

Skirtingos taikomų sankcijų rūšys ir jų prigimtis:

civilinė atsakomybė pasireiškia turtinio pobūdžio poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pažeidimą, todėl atlyginama tikroji žala, kitos išlaidos ryšium su žala ir negautos pajamos; poveikio priemonės nenukreiptos į asmenį, jos taikomos nukentėjusiojo naudai;

administracinė ir baudžiamoji atsakomybė realizuojama administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės paskyrimu, baudimu siekiama paveikti nusižengusį ar nusikaltusį asmenį, jei bausmė yra turtinio pobūdžio (konfiskacija, bauda, dalies atlyginimo išieškojimas), ji taikoma ne nukentėjusiojo, o valstybės naudai.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine ar baudžiamąja atsakomybe, tačiau gali būti taikoma ir nepriklausomai nuo kitų rūšių atsakomybės taikymo. 

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS

Skirstymas pagal prievolės prigimtį – sutartinė ir deliktinė.

Civilinė atsakomybė yra prievolė, kylanti dėl žalos padarymo, tai nuo pažeidimo prigimties yra atsiranda skirtingos prievolės dėl žalos atlyginimo rūšys. Prievolės yra skirstomos į sutartines ir deliktines. Sutartinė prievolė atsiranda iš šalių sudarytos sutarties, o sutarties šaliai pažeidus sutartimi numatytą prievolė atsiranda nauja prievolė – sutartinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso  6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartiniai santykiai sieja nedaug civilinių teisinių santykių dalyvių, jei juos lyginsime su visais galimais civilinių teisinių santykių subjektais. Tačiau negalime sakyti, kad teisinių santykių subjektų visiškai nesieja jokios prievolės, jeigu tarp subjektų nėra sutartinių teisinių santykių. Nemaža civilinių teisinių santykių  subjektų dalis turi absoliutaus pobūdžio teises, kurių privalo nepažeisti niekas (nuosavybės teisė, valdymas, asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, vardas ir kt.). Žala gali būti padaroma tarp atsakingo už žalą asmens ir nukentėjusiojo nesant sutartinių santykių, tada atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalis). Dažniausiai tai yra asmens absoliučių teisių pažeidimas, kai prievolė atlyginti žalą nesusijusi su sutartiniais santykiais. Gali būti deliktiniai santykiai tarp asmenų, esančių sutartiniuose santykiuose, jeigu tai numato įstatymas. Dar yra išskiriama ikisutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda padarius žalą vedant derybas dėl sutarties sudarymo, t.y. santykiuose iki sutarčių sudarymo.



Sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumai:

sutartinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos sutartyje, pažeidimas (šalys pačios nustato galimo elgesio ribas, todėl atsakomybė yra galima platesniu pagrindu, negu tik pagal teisės aktus);

deliktinės civilinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos teisės aktuose, pažeidimas (galimo elgesio ribas nustato teisės aktai).

sutartinę civilinę atsakomybę šalys sutartimi iš anksto gali apriboti, kiek tai nedraudžia įstatymas (Civilinio kodekso 6.252 straipsnis);

deliktinės civilinės atsakomybės apimties šalys negali apriboti, tačiau šalies dispozicijoje pasirinkti, ar šią atsakomybę apskritai taikyti.

skirtingi  atsakomybės taikymo terminai – sutartinei atsakomybei (netesyboms) yra numatyti sutrumpinti senaties terminai;

sutartinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu ir netesybomis;

deliktinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu.

Skirstymas pagal žalos atlyginimo apimtį – visiška, ribota ir padidinta

            Pagal tai skiriama visiška, ribota ir padidinta civilinė atsakomybė.

Bendra taisyklė yra visiškas padarytos žalos atlyginimas, kuris reiškia, kad žalos atlyginimo prievolės įvykdymu siekiama atkurti nukentėjusiojo asmens teisinę padėtį, kuri buvo iki jo teisės pažeidimo. Ne visada tai yra įmanoma, kadangi padaryta žala gali būti tokio dydžio, jog jos objektyviai neįmanoma visiškai atlyginti, žala padaryta tokio objekto pakenkimu ar sunaikinimu, kai apskritai galime kalbėti tik apie dalinį kompensacinį žalos atlyginimo efektą (gyvybės atėmimas, sveikatos sužalojimas, neturtinė žala nusikaltimų ir kt. atvejais ar pan.). Atskirais atvejais padarytą žalą galima nustatyti tik apytikriai. Tai sąlygoja, kad civilinė atsakomybė gali būti nevisiška. Ji gali būti apribota šalių susitarimu sutartinės civilinės atsakomybės atveju, pavyzdžiui, nenumatant netesybų už termino praleidimą, jeigu įstatymas irgi nenumato už tai netesybų. Tuomet gali būti, kad šalis dėl netinkamo prievolės vykdymo realiai turės nuostolių, tačiau jie nebus visiškai atlyginti. Gali būti numatoma, kad atlyginama tik pozityvūs nuostoliai, tikroji žala, o nekompensuojamos negautos pajamos. Įstatymas ar sutartis gali numatyti, kad nuostoliai gali būti atlyginami tik esant atsakovo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Atlyginamos žalos dydis gali būti ribojamas tam tikra suma. Pavyzdžiui,  Civilinio kodekso 71 straipsnis numatė atlyginti moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas nuo 500 iki 10 000 litų. Atsakomybė už moralinę žalą, padarytą valstybės ar savivaldos institucijų arba jų pareigūnų veiksmais viešojo valdymo srityje, buvo ribojama intervale nuo 300 iki 5000 litų (Civilinio kodekso 485 straipsnis). Šiuo metu galiojančios ribotos turtinės atsakomybės pavyzdžiai yra Lietuvos tarptautinėse sutartyse (konvencijose), Prekybinės laivybos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ribojimo pagrindai yra įvairūs. Žalos atlyginimas ribojamas, priklausomai nuo vystomos ūkinės veiklos masto, pvz., naftą gabenančio laivo tonažo arba absoliučiu dydžiu (nustatyta pinigų suma už žalos padarymo įvykį), ar kitais būdais. Kai žala yra padaroma vertingam objektui, tai atsakomybė gali būti nustatyta padidinta, didesnė, negu ji objektyviai yra padaryta. Teisės aktais nustatytas žalos dydis yra padauginamas ar indeksuojamas. Tokiu būdu numatyta padidinta atsakomybė, teisės pažeidėjui yra taikoma papildoma sankcija, nes jis verčiamas ne tik atlyginti žalą, bet ir parodoma, kad socialiai vertingas interesas yra labiau ginamas. Pavyzdžiui,   

Skirstymas pagal žalos atlyginimo paskirstymo keliems žalą padariusiems asmenims tvarką – dalinė ir solidari

            Žalą gali padaryti ne vienas, o keli asmenys, tuomet dėl žalos padarymo atsiranda prievolė atlyginti žalą, kur skolininko pusėje dalyvauja asmenų daugetas. Prievolių teisės bendrosios nuostatos skelbia, kad kiekvienas skolininkas turi atsakyti už lygią su kitais skolininkais žalos dalį, t.y. įtvirtinta dalinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.5 straipsnis). Tai reiškia, kad ir žalos atlyginimo prievolėje, jeigu joje dalyvauja keli žalą atlyginantys asmenys, pirmiausia svarstoma dėl dalinės atsakomybės taikymo. Kiekvienas dalinės civilinės  atsakomybės prievolės dalyvis privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį. Dalių lygybė taip pat yra bendra taisyklė, įstatymu ar sutartimi gali būti numatyta kita. Pavyzdžiui, prievolės dalį reikia nustatyti pagal skolininko kaltės laipsnį. Tuomet teismas nustato nelygias prievolės vykdymo dalis, o paskirsto jas proporcingai nustatytam kaltės laipsniui, išreikštam procentais.

 Dalinė atsakomybė yra bendra taisyklė, kuri gali būti pakeista įstatymu ar sutartimi. Tuomet atsiranda solidarioji atsakomybė (Civilinio kodekso 6. 6 straipsnis).  Specialioji norma, numatanti keleto asmenų padarytos žalos atlyginimą, nurodo, kad kelių asmenų bendrai padaryta žala atlyginama solidariai (Civilinio kodekso 6.279 straipsnis). Kai prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, tai preziumuojama solidarioji skolininkų pareiga (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalis). Ši prezumpcija gali būti paneigta skolininkui įrodžius, kad žala iš tikrųjų negalėjo būti įvykio ar veiksmų, už kuriuos jis atsakingas, rezultatas (Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 4 dalis). Solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalos atlyginimo prievolę  visa apimtimi įvykdytų visi skolininkai, arba keli, ar net vienas skolininkas. Solidarus skolininkas, įvykdęs prievolę visa apimtimi, įgyja teisę į kitus bendraskolius išieškoti iš jų išmokėtus nuostolius dalinės atsakomybės tvarka. Ši teisė yra išvestinė (regresinė).

Skirstymas pagal prievolės vykdymo tvarką - pagrindinė ir subsidinė

Įstatymas ar sutartis gali numatyti atvejus, kai žalą privalo atlyginti keli asmenys, tačiau ne kiekvienas iš jų atsako lygiais pagrindais ir apimtimi. Vienas skolininkas gali būti įpareigotas tiesiogiai ir visa apimtimi atlyginti padarytą žalą, o kitas asmuo gali būti įpareigotas atsakyti tada, kai pagrindinis skolininkas negalės žalos atlyginti. Pagal tai, kokia tvarka įstatymas ar sutartis įpareigoja asmenis atsakyti už žalą,  žalos atlyginimo prievolė gali būti skirstoma į pagrindinę ir papildomą (subsidinę) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 ir 6 dalys).

Pagrindinis skolininkas yra tas asmuo, kuriam įstatymas numato prievolę tiesiogiai atlyginti visą žalą, nustačius jo civilinės atsakomybės sąlygas. Tai gali būti asmuo, pats padaręs žalą, bet gali būti ir asmuo, kuris nėra tiesiogiai padaręs žalos, tačiau atsakantis už kito asmens ar jo valdomo objekto padarytą žalą. Skirstymo pagrindas yra tai, kad jam pirmam ir betarpiškai tenka visa prievolė mokėti žalos atlyginimą. Pavyzdžiui, samdančio darbuotojus asmens pareiga atlyginti žalą yra pagrindinė. Taip pat atsako didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, valstybė ar savivaldybė už jų institucijų padarytą žalą dėl neteisėtų valdžios institucijų aktų, veiksmų ir pan.  Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais  pagrindais, t.y. jo atsakomybė kreditoriui yra tiesioginė ir visa apimtimi. Kartu su nepilnamečiu nuo 14 iki 18 metų  (Civilinio kodekso 6. 276 straipsnis) atsako nepilnamečio tėvai. Jie atsako tuo atveju, kai nepilnametis neturi turto ar pajamų, reikalingų žalai atlyginti. Tėvų atsakomybė yra papildoma, nes jiems atsakomybė atsiranda tik tada, jei pats nepilnametis žalos neatlygins, vadinasi žalos atlyginimo prievolė yra sąlyginė. Tėvai žalą atlygina tiek, kiek jos neatlygina nepilnametis, tai reiškia, kad ji yra papildoma. Tėvai visa apimtimi žalą atlygins tik tuo atveju, jei nepilnametis turto visiškai neturės, kitais atvejais tėvų atsakomybė bus tik papildoma. Pažymėtina, kad tėvai, papildomos atsakomybės tvarka atlyginę žalą, neįgyja regreso teisės į asmenį, už kurį jie žalą atlygino. Tokiomis pat sąlygomis yra numatyta neveiksnaus asmens papildoma atsakomybė už jo padarytą žalą, kurią tiesiogiai ir visa apimtimi pirmiausiai turi atlyginti globėjas (Civilinio kodekso 6. 278 straipsnis).

Skirstymas pagal atsakomybės eiliškumą – tiesioginė ir regresinė

Žalą padaręs asmuo ne visada privalo tiesiogiai atsakyti už žalą. Įstatymais ar sutartimi gali būti numatyti atvejai, kai už asmens padarytą žalą privalo atsakyti ne asmuo, kuris ją tiesiogiai [padarė, o kitas atsakingas subjektas. Kai atsakingo už žalą subjekto atsakomybė nustatyta kaip tiesioginė, tai jam pirmiausia ir visa apimtimi tenka įvykdyti žalos atlyginimo prievolę savo sąskaita. Šiuo atveju atsiranda tiesioginė atsakomybė už žalą. Tuo tarpu žalą padaręs asmuo taip pat gali būti atsakingas už žalą, tačiau netiesiogiai. Kreditorius neturi teisės pareikšti reikalavimo atlyginti žalą betarpiškai ją padariusiam asmeniui, tačiau teisę į žalos atlyginimą įgyja asmuo, kuris buvo atsakingas už žalą pagal įstatymą ar sutartį ir savo prievolę įvykdė. Toks asmuo tampa kreditoriumi ir reiškia reikalavimą žalą padariusiam asmeniui netiesioginiu (regresiniu) reikalavimu. Jis yra netiesioginis ta prasme, kad žalos atlyginimo neturi teisės tiesiogiai reikalauti ją patyręs asmuo, bet gali reikalauti subjektas, pagal įstatymus atlyginęs kito asmens padarytą žalą. Pavyzdžiui, žalą, padarytą neteisėtais prokuratūros pareigūnų veiksmais, atlygina valstybė. Jos atsakomybė yra tiesioginė. (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis). Atlyginusi žalą nukentėjusiajam asmeniui, valstybė įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti įstatymų nustatyto dydžio sumų iš prokuratūros pareigūnų, kurie žalą padarė tyčiniais veiksmais (Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 4 dalis). Žalą atlyginęs asmuo įgyją regreso teisę į žalą padariusį asmenį, jeigu įstatymas nedraudžia reikšti tokį reikalavimą (pvz. Civilinio kodekso 6.276, 6.278 ir kt.).

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju žalos atlyginimo prievolės skolininkas gali būti žalą padaręs asmuo, bet gali būti ir jos betarpiškai nepadaręs, tačiau už ją atsakingas pagal įstatymus ar sutartį. Regresinėje žalos atlyginimo prievolėje skolininkas visada yra asmuo, kuris kaltas dėl žalos padarymo. Jeigu asmuo nėra kaltas, tai jam gali būti keliami reikalavimai ne dėl žalos padarymo, o kitais pagrindais – dėl konkrečios prievolės nevykdymo, sutaupymo be pagrindo ir pan.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš kreditorių – žalą patyrusį asmenį –  gali būti ribojama pagal civilinės teisės normų ar sutarties nurodymus, regresinės prievolės skolininko atsakomybė dar gali būti ribojama taip pat pagal kitų teisės šakų normas (pvz. darbo, tarnybos įstatymus). Netiesioginė atsakomybė gali būti labiau ribota. Ribojimų pobūdį, turinį ir konkretų apimtį sąlygoja tai, kokios normos reguliuoja tiesioginio skolininko ir regresinio skolininko tarpusavio santykius.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš nukentėjusįjį gali būti solidari, o regresinio reikalavimo atveju regresato atsakomybė  yra pagal kaltę ir tik dalinė. Jeigu dėl žalos atsiradimo yra iš dalies kaltas regredentas ir regresatas, tai jų tarpusavio ginče nustatoma konkreti kaltės ir regresinio reikalavimo skolininko žalos atlyginimo dalis. Jeigu kalti regresatai yra keli, o regredento kaltės nėra, tai regredentas gauna žalos atlyginimą iš atskirų skolininkų dalimis, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų kaltės laipsnį.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS FORMOS. KITI ŽALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra dvejopo pobūdžio žalos atlyginimo prievolės skolininko pareigos:

 pareiga atlyginti žalą ir nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius),

 pareiga sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Žalos prigimtis yra tiesioginės neigiamos turtinės, fizinės ar moralinės pasekmės Pareiga atlyginti žalą reiškia, kad asmuo privalo visiškai atlyginti padarytą žalą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį žalos atlyginimą, negu realiai yra padarytas.

Žala (Civilinio kodekso 6.249, 6.250  straipsniai) yra

asmens suluošinimas ar kitoks jo sveikatos pakenkimas, gyvybės jam atėmimas,

turto sugadinimas, sunaikinimas ar kitoks jo vertės sumažinimas,

asmens politinių, darbinių ar kitokių teisių bei teisėtų interesų pažeidimas (neteisėtas laisvės atėmimas, garbės ir orumo žeminimas, privatumo pažeidimas ir kt.).

Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai. Nuostoliai, kaip žalos piniginė išraiška, yra tiesioginiai. Jie betarpiškai išplaukia iš kreditoriaus turtinės padėties pasikeitimo, parodo pablogintą nukentėjusiojo ekonominę padėtį dėl turtinių ar neturtinių vertybių pakenkimo arba sunaikinimo.

Žala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti  padaryta ne tik betarpiškai dėl turto ar vertybių pažeidimo, pakenkimo ar sunaikinimo. Nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis po žalos padarymo fakto dar labiau gali blogėti dėl to, kad jis verčiamas netekti turto ar bloginti savo ekonominę padėtį kitais būdais. Jis gali būti priverstas imtis priemonių nedelsiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams, nutraukti kenksmingą poveikį, daryti išlaidas žalingų pasekmių šalinimui, gali būti sutrukdyta galimybei jo turtinei padėčiai likti stabiliai ar gerėti. Nuostoliai tuomet pasireiškia kaip išlaidos ir kaip negautos pajamos.

Nuostoliai gali pasireikšti kaip tiesioginės ir netiesioginės išlaidos.

Nuostoliais gali būti pripažinta atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda.

Nuostoliai yra negautos pajamos.

 1) tiesioginės ir netiesioginės išlaidos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 ir 4 dalys):

tiesiogiai žalingų pasekmių sąlygotos išlaidos (gydymui, priežiūrai, reabilitacijai ir pan.), 

-     išlaidos žalos prevencijai ar sumažinimui,

-     išlaidos žalai įvertinti ir civilinei atsakomybei taikyti,

išlaidos nuostolių išieškojimui ne teismo tvarka.

            Išlaidų požymiai:

būtinos,

priverstinės,

protingos.

Išlaidų prigimtis yra tai, kad dėl susidariusios padėties kreditorius yra priverstas jas daryti. Kreditorius turi imtis priemonių atstatyti buvusią iki pažeidimo turtinę padėtį (pataisyti sugadintą turtą, gydytis ar kitaip atstatyti sveikatos būklę, leisti lėšas tiesioginių neigiamų pasekmių likvidavimui), veikti, kad jam nebūtų daroma dar didesnė žala ir dėl to turi išlaidų. Jis priverstas daryti išlaidas dėl pažeistų teisių gynimo įstatymo nustatyta teismine ar ne teismo tvarka ir kt. Esminis išlaidų požymis yra tai, kad jos yra priverstinės, todėl atlyginamos tik tos, kurios buvo būtinai reikalingos ir yra protingo dydžio. Išlaidos gali būti mažinamos tuo atveju, jei pagal įstatymą yra pagrindas mažinti žalos dydį.

2) atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 2 dalis).

Šių nuostolių požymiai:

yra pozityvaus pobūdžio,

realiai įgyti atsakingo asmens,

įgyti kaip  neteisėtų veiksmų pasekmė,

kreditoriaus nuostoliais pripažįstami teismo.

Teismas pripažįsta nuostoliais gautą naudą, kai daro išvadą, jog kreditoriaus turtinis interesas dėl teisių pažeidimo nukentėjo tokiu mastu, kiek neteisėtai veikęs asmuo gavo naudos. Pavyzdžiui, prisidengdamas kito asmens vardu asmuo neteisėtai gauna atlyginimą, honorarą ar kt.  

negautos pajamos.

Negautų pajamų požymiai:

1)  iš anksto numatomos gauti,

pagrįstas tikėtinumas jas gauti esant normaliai veiklai,

jų negavimas dėl pažeidimo.

Tai yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė skolininko nevykdymas prievolės atlyginti žalą tinkamai, t.y. per pakankamai protingą laiką. Jos gali būti mažinamos dėl to, kad kreditorius nebendradarbiavo su skolininku ir tuo prisidėjo prie negautų pajamų padidėjimo. 

Žala ir nuostoliai turi būti visiškai atlyginti, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato, kad yra ribota atsakomybė (CK 6.251 straipsnis).

            Netesybų rūšys:

bauda,

delspinigiai.

Netesybos tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta.

Bauda yra konkrečiu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka nustatyto dydžio sankcija už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Delspinigiai yra konkrečiu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu įstatymo numatyta tvarka apskaičiuoto dydžio sankcija už prievolės įvykdymo praleidimą.

Baudos ir delspinigių skirtumas:

delspinigiai nustatomi už nesavalaikį prievolės įvykdymą, todėl jie pradedami skaičiuoti nuo termino praleidimo dienos.  Bauda gali būti mokama ir dėl kitokių pažeidimų,

delspinigiai yra tęstinio pobūdžio sankcija, todėl skaičiuojami per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį ir nuolat auga, ilgėjant termino trukmei. Bauda privaloma mokėti tada, kai pažeista numatyta prievolė, kuri buvo užtikrinta, jos dydis nekinta vien dėl termino praleidimo trukmės ilgėjimo,



delspinigiai nenustatomi fiksuotu dydžiu, o konkrečia suma ar užtikrinamosios sumos procentu už laiko tarpą (pvz., 0,02 procento į dieną, 3 procentai į metus, 10 litų už kiekvieną mėnesį). Bauda nustatoma fiksuotu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu (pvz., 300 Lt, 5 procentai nuo įsipareigotos pateikti prekių vertės), kuri nekinta,

dėl delspinigių tęstinio pobūdžio yra skirtingos senaties termino praleidimo pasekmės. Praleidus sutrumpintą ieškinio senaties terminą baudai reikalauti, netenkama teisės baudą išreikalauti, jei skolininkas prašo taikyti senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Praleidus sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalauti delspinigiams, skolininkui prašant taikyti senatį, jie galimi priteisti ne už visą prievolės neįvykdymo laiką, bet sutrumpinto senaties termino ribose, kadangi yra skaičiuojami už visą termino praleidimo laiką, bet dėl senaties netenkama teisės tai apginti teismo tvarka (CK 6.71 straipsnio 3 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). 

Netesybų  skirtumas nuo nuostolių:

netesybos yra iš anksto nustatytos, tiksliai fiksuojamos ir šalims žinomos, o nuostoliai yra neapibrėžtas dydis, paaiškėja neįvykdžius prievolės ar netinkamai ją vykdant. Žalos padarymo atveju nuostoliai atsiranda dėl neigiamų tiesioginių pasekmių (žala), arba kreditorius yra priverstas daryti būtinas išlaidas, ar nuostoliai didėja skolininkui laiku nevykdant prievolės atlyginti žalą (negautos pajamos);

netesyboms išieškoti nustatytas trumpas senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis – šeši mėnesiai), o žalos atlyginimo reikalavimui nustatytas nors ir sutrumpintas, bet daug ilgesnis terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis –  treji metai);

netesybos  gali būti diferencijuojamos pagal teisės pažeidimo pavojingumo visuomenei laipsnį (atitinkamai nustatoma didesnė ar mažesnė bauda, didesnis ar mažesnis delspinigių tarifas – 0,02 ar 0,05 procento), tuo tarpu žalos atlyginimas nuo to, kokių teisės normų pažeidimu padaryta žala ar nuostoliai, nepriklauso, nuostoliai yra objektyvus teisės pažeidimo rezultatas ir nediferencijuojamas pagal prievolių reikšmingumą;

netesyboms išieškoti nereikia visų civilinės atsakomybės pagrindų, pavyzdžiui, nereikia, kad būtų nuostoliai ir priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir atsiradusių nuostolių. Nuostoliams išieškoti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

    Netesybų ir nuostolių santykis:

            Priklausomai nuo santykio su nuostoliais, netesybos gali būti alternatyvinės, įskaitinės, baudinės ir išimtinės.

            Alternatyvinės – kai gali būti išieškomos arba netesybos, arba nuostoliai,

            Įskaitinės – kai netesybos yra įskaitomos į nuostolius ir nuostoliai atlyginami tiek, kiek jų nepadengia netesybos,

            Baudinės – kai nuostolių suma yra išieškoma šalia netesybų, į nuostolius išieškotos netesybos neįskaitomos,

            Išimtinės – kai išieškomos tiktai netesybos, bet negalima išieškoti nuostolių.

Civiliniame kodekse nustatoma vieninga netesybų taikymo tvarka, kuri negalės būti nustatoma ar keičiama kitais įstatymais. Bendroji taisyklė yra tokia:

kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo. Jeigu yra atlygintos netesybos, o reikalaujama nuostolių, tai netesybos turi būti įskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2  dalis).

Tai reiškia, kad bendra taisykle naujajame civiliniame kodekse nustatytos įskaitinės netesybos.

Išimtys:

netesybos, mokamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą, neįskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis), tai  reiškia, kad už prievolės įvykdymo termino pažeidimą yra nustatytos baudinės netesybos,

kitas išimtis gali nustatyti civilinis kodeksas atskiroms sutarčių rūšims (CK 6.73 straipsnio 3 dalis),

civilinės atsakomybės nuostatos neleidžia civilinės atsakomybės prievolės šalims susitarti kitaip (CK 6.252 straipsnio 2 dalis),

deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje nenumatyta netesybų priteisimas (CK 6.281 straipsnis),

kitokių išimčių negali nustatyti kiti įstatymai, nes civilinis kodeksas to neleidžia ir yra įtvirtinta jo normų viršenybė (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.73 straipsnio 3 dalis).

KITI ŽALOS KOMPENSAVIMO BŪDAI

            Civilinės atsakomybės taikymas ne visada yra įmanomas, kadangi gali būti nenustatytas konkretus žalą padaręs asmuo, arba žalą padaręs asmuo slapstosi, ar neturi turto, arba kai žalos padarymo veiksmus įstatymas pripažįsta teisėtais ir nenumato galimybės už tai taikyti civilinę atsakomybę. Tai objektyviai verčia ieškoti kitų žalos kompensavimo būdų. Pagrindiniai veiksniai, kurie darė įtaką civilinės atsakomybės vystymuisi ir naujų žalos kompensavimo sistemų kūrimui:

            1) valstybės socialinės funkcijos reikšmės stiprėjimas. Valstybė per mokesčius surenka didelius finansinius išteklius, todėl jų dalį gali panaudoti visuomenės narių patirtos žalos atlyginimui. Visuomenės narių socialinių poreikių patenkinimas tampa viena pagrindinių valstybės veikos sričių. Konkrečiai tai pasireiškia fondų kūrimu, kurie atlygina tam tikrais atvejais patirtus nuostolius ar netekimus (fondas bankrutuojančių įmonių darbuotojų reikalavimas iš dalies patenkinti, nusikaltimais padarytai žalai atlyginti ir kt.);

            2) pramonės vystymasis, naujų technologijų diegimas. Šie reiškiniai kelia vis didesnę grėsmę žmogui ir jo aplinkai, pavojingų medžiagų naudojimas, technologinių procesų įdiegimas didina galimybes daryti nuostolius, taip pat jie gali būti milžiniški. Vien civilinę atsakomybę taikant jie negali būti visiškai atlyginti;

3) gamybos vystymasis. Dėl to didėja nelaimingų atsitikimų darbe skaičius, o darbdavys gali neturėti reikiamų finansinių išteklių darbuotojui padarytai žalai atlyginti. Reikia ieškoti naujų ar papildomų žalos kompensavimo būdų;

4) civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmė neatitinka šalių (nukentėjusiųjų) poreikio. Byla gali būti ilgai nagrinėjama teisme, užtrukti vykdymo procesas, atsakovas gali būti nemokus, todėl reikia ieškoti operatyvių būdų atlyginti žalą.

            Žalos kompensavimo sistemos yra:

            1) civilinė atsakomybė;

            2) socialinis draudimas;

            3) įvairios draudimo rūšys (draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, turto draudimas, gyvybės draudimas, atsakomybės draudimas ir kt.);

            4) teisėta veika padarytos žalos kompensavimas;

            5) mokesčių lengvatos žalą patyrusiems asmenims;

            6) skolos perkėlimas valstybei ar kitiems asmenims (specialių fondų kūrimas, kurie tiesiogiai padengia nukentėjusiųjų nuostolius).

TEISĖTA VEIKA PADARYTOS ŽALOS KOMPENSAVIMAS

            Bendra taisyklė sako, kad civilinė atsakomybė taikoma už neteisėtus veiksmus (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas yra išimtis iš bendros taisyklės, todėl tokias išimtis gali numatyti tik įstatymai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 3 dalis). Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant reikėtų nustatyti žalos atlyginimą dėl teisėtais pripažįstamų veiksmų, yra tokie:

            1) ar žala padaryta svarbiam objektui;

            2) koks žalos dydis ir įtaka nukentėjusiajam;

            3) koks buvo teisėtos veikos tikslas;

            4) kokio pobūdžio buvo nukentėjusiojo elgesys.

            Jeigu žala padaryta svarbiam objektui (pvz. nuosavybės teisės objektui – paimant turtą), jeigu tas objektas yra svarbus nukentėjusiajam, o padaryta žala jam yra didelė ir skaudi, jei žala padaryta tenkinant visuomenės poreikius vieno asmens sąskaita, jeigu nukentėjusysis nepadarė neteisėtų ar amoralių veiksmų, o vykdė teisinę ar moralinė pareigą, tai žala (nuotoliai) turi būti atlyginti, nors jie padaryti teisėtais veiksmais (įstatymu pateisinamais veiksmais). Lietuvos teisėje yra pavyzdžiai – Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, numatanti teisingą atlyginimą už paimamą nuosavybę, Civilinio kodekso 4.66, 4.67 straipsniai (CK 1571 str. (žemės sklypo paėmimas visuomenės poreikiams), 1572 str., 1573 str., 158 str. ir kt.).

            Skolos priskyrimas valstybei ar kitiems asmenims (valstybės prisiėmimas prievolės atlyginti žalą, nuostolius ar netekimą, arba nusprendimas, kad tai atlyginama iš savivaldybių biudžetų, specialių fondų).

            Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 nustatė dalines kompensacijas buvusiems neteisėtai ištremtiems asmenims. Jiems buvo mokamos kompensacijos už prarastą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, įkalinimo vietose išbūtą laiką. Tuo kompensuota kitos valstybės neteisėtais veiksmais padaryta žala.

            Specialiais įstatymais 1995 m. gruodžio 29 d. Dėl akcinių bendrovių ,,Lietuvos akcinis inovacinis bankas” ir ,,Litimpeks” bankas” valstybė garantavo ir prisiėmė bankrutavusiuose bankuose buvusių juridinių ir fizinių asmenų indelius, lėšas ir kitą turtą, išskyrus šių bankų akcijas.

            Gyventojų indėlių bankrutuojančiuose bankuose dalinio kompensavimo laikinasis įstatymas (1996 m. vasario 6 d.) numato, kad sudaromos Gyventojų indėlių kompensavimo fondas, kuris dalinai kompensuoja gyventojo prarastą indėlį bankrutuojančiame banke. Gyventojų indėlių draudimo įstatymas (1995 m. gruodžio 21 d.) numato valstybės įmonės Indėlių draudimo fondus įkūrimą, kuri moka draudimines išmokas – padengia dalį indėlio bankrutuojančiame banke.

            Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 902 įsteigtas Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimų, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, kurių reikia bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms grąžintiną finansinę paramą atsiskaityti su darbuotojais.

            Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 607 prievolė mokėti žalos atlyginimą už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties, kai privatizuota žalą mokėjusi žemės ūkio įmonė (kolūkis, valstybinis ūkis) perkeliama rajonų savivaldybėms.

            Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 724 pavesta savivaldybėms iš jų biudžeto lėšų mokėti žalos atlyginimą asmenis, kurie žalos atlyginimo negauna iš kitų asmenų, esančių valstybėse – buvusiose TSRS respublikose ir su jomis nesudarytos ar neįsigaliojo tarpusavio nutarstys dėl teisinės pagalbos.

            Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 181 str. numato, kada prievolė atlyginti žalą pereina valstybei. Tai rodo, kad Lietuvoje silpnai išvystyta socialinio draudimo sistema (privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų yra tik tam, tikrų kategorijų darbuotojams), neišvystytos kitos draudimo rūšys (nėra privalomojo vairuotojo ar automobilių savininkų civilinės atsakomybės draudimo), plėtojama skolos arba prievolės perkėlimo valstybei ar savivaldybei sistemos bei kuriami specialūs fondai šioms funkcijoms vykdyti.

            Kitų kompensavimo sistemų santykis su civiline atsakomybe:

            tik civilinės atsakomybės taikymas daro tiesioginę turtinę įtaką žalą padariusiam asmeniui. Kompensacinės sistemos atlieka tik vieną funkciją – nukentėjusiajam atlygina nuostolius. Lygiagrečiai turi būti plėtojamas regresinio reikalavimo institutas. Bet kokia kompensavimo sistema nuotolius atlyginęs subjektas (valstybė, savivaldybė, fondas ar kt.), turi įgyti regreso teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš asmens, kuris atsakingas už žalą (žinoma, su įstatymu numatytais pagrįstais, apribojimais ar išimtimis).      Civilinio kodekso 499 straipsnio 4 dalis numatė, kad žalos atlyginimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe sužalojus ar susirgus profesine liga arba nukentėjusiajam mirus mokamas nepaisant žalos atlyginimo gavėjo kitų gaunamų pajamų ir 1997 m. panaikintas atitinkamas Civilinio kodekso 502 straipsnis, numatęs socialinio draudimo organizacijų teisę į regresinį ieškinį.

            Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 19 straipsnis numato į laidojimo išlaidas įskaityti laidojimo pašalpas, gautas pagal kitus teisės aktus. Civilinio kodekso 6.290 straipsnis numato socialinio draudimo išmokų įskaitymą į atlygintinos žalos dydį, mokamą už sveikatos sužalojimą ar gyvybės atėmimą pagal civilinį kodeksą, t.y. kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.

            Kitų kompensavimo sistemų plėtojimas rodo, kad nukentėjusiojo interesų geresnis gynimas yra įmanomas dažniau numatant finansiškai pajėgiems subjektams tiesioginę pareigą atlyginti nukentėjusiojo nuostolius ir jiems paliekant teisę taikyti žalą padariusiam asmeniui turtinę ar kitokią teisinę atsakomybę (regreso tvarka). Valstybė gali imtis baudžiamojo persekiojimo ar kitokios viešosios atsakomybės taikymo.

civilinės atsakomybės draudimas

            Civilinės atsakomybės draudimas yra draudimo sutarčių rūšis, t.y. susitarimas, kuriuo draudikas įsipareigoja atlyginti kitos šalies (draudėjo) dėl civilinės atsakomybės patirtus nuostolius, o draudėjas įsipareigoja draudikui mokėti draudimo įmokas. Draudimo objektu yra civilinės atsakomybės rizika.

            Esant civilinės atsakomybės draudimui žalos atlyginimas yra išmokamas net ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nėra galimas, nes draudimą reguliuojančios teisės normos yra griežtesnės žalą padariusiam asmeniui, o deliktinę civilinę atsakomybę reguliuojančios normos yra liberalesnė žalą padariusiam asmeniui.

            Civilinės atsakomybės draudimo prigimties teorijos:

            1) atsakomybė už kito asmens padarytą žalą (atsakomybė be kaltės);

            2) sutartis trečiojo asmens naudai;

            3) tai skolos perkėlimo sutartis arba garantija.

            Civilinės atsakomybės draudimas atsiranda dėl asmens siekimo apsisaugoti nuo galimų nuostolių, noro išvengti rizikos ar ją sumažinti. Vystantis civilinės atsakomybės draudimo institutui buvo pasiekta, kad pradėtas trečiojo asmens draudimas. Pagal ją už draudėjo žalą tiesiogiai atsako draudikas. Tik tada, kai sumokėtas draudimo atlyginimas nevisiškai kompensuoja žalą, tretysis asmuo gali pareikšti ieškinį draudėjui dėl neatlygintos žalos dalies išieškojimo. Lietuvoje civilinės atsakomybės draudimo pagrindus numato 1990 m. Draudimo įstatymas, vienu iš draudimo objektų gali būti civilinė atsakomybė. Šalyje kol kas nėra privalomojo draudimo sistemos, o tik savanoriškas draudimas. Nurodymai privalomai draustis atsakomybę yra notariato įstatyme, sveikatos sistemos įstatyme, tačiau privalomo draudimo sistema neįsteigta ir nefunkcionuoja.

            Civilinės atsakomybės draudimo taikymas nereiškia, kad panaikinama pati civilinė atsakomybė. Tuo tik sukuriama sistema, pagal kurią nukentėjusiojo turtinio intereso patenkinimas užtikrinamas ne žalą padariusio asmens turtinėmis galimybėmis, bet pirmiausia draudimo įmonių turtu (lėšomis, specialiaisiais atidėjimais ir kt.). Civilinės atsakomybės draudimo atveju žala irgi gali būti ne visiškai atlyginta, nes tai sutartinė atsakomybė ir ji taikoma sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka. Draudikas neprisiima tam tikrų rūšių nuostolių atlyginimo (neturinės žalos, negautų pajamų ir kt.), išmokos dydis yra ribotas. Su civilinės atsakomybės draudimu kombinuotai yra taikoma civilinė atsakomybė. Nukentėjusysis asmuo gali išsireikalauti iš žalą padariusio asmens tuos nuostolius, kurie nebuvo apdrausti, ar kurie liko neatlyginti draudiko dėl įvairių priežasčių (dėl jo nemokumo, dėl išmokos sumos riboto dydžio, dėl sutartyje numatytų pagrindų, draudikas pagrįstai gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar jo dydį sumažinti ir kt.). Tai atsispindi Civilinio kodekso 6.254 straipsnyje.

            Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja regreso teisę į atsakingą asmenį, už kurį jis sumokėjo žalos atlyginimą (Civilinio kodekso 6.280 straipsnis).

            Specialūs civilinės atsakomybės draudimo institutai yra transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas bei draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe.

            Lietuvoje ilgai nebuvo privalomo transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimo. Bendrosios nuostatos yra 1959 m. Europos konvencijoje dėl civilinės atsakomybės privalomojo draudimo už žalą, padarytą motorinių transporto priemonių. Joje numatyta, kad jokia motorinė transporto priemonė negali važinėti viešaisiais ar privačiais keliais, jeigu jos civilinė atsakomybė nėra užtikrinta atsakomybės draudimu. Konvencijoje numatyti riboti atvejai, kai draudikas neprivalo padaryti padarytos žalos.

            Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Lietuvoje ilgai nebuvo visuotinis ir privalomas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo statuto 26 straipsnis numato, kad teisėjai valstybės lėšomis apdraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų einant tarnybines pareigas. Policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu (Policijos įstatymo 48 str.). Tokios nuostatos yra ir kitose įstatymuose, o tvarka numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos. Pagal jas draudžiami:

            1) policijos tarnybų ir įstaigų pareigūnai;

            2) policijos akademijos studentai, aukštųjų teisės mokyklų klausytojai, policijos rezervo nariai, atliekantys praktiką ir stažuotę policijoje bei vykdantys joje pareigūnų funkcijas;

            3) vadovybės apsaugos departamento darbuotojai;

            4) prokurorai, tardytojai;

            5) krašto apsaugos sistemos pareigūnai, kariškiai ir kt.;

            6) savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnai ir savanoriai;

            teisėjai;

            8) valstybės kontrolės pareigūnai;

            9) VSD pareigūnai;

            10) psichiatrijos tarnybos darbuotojai;

            11) LTEI ekspertai;

            12) Ministras pirmininkas ir ministrai.

            Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. VIII-1509) numato (4 straipsnis), kad privalomai draudžiami:

            1) asmenys, dirbantys pagal darbo, diplomato tarnybos sutarties ar narystės pagrindu;

            2) viešojo administravimo valstybės tarnautojai;

            3) profesinių mokyklų moksleiviai, studentai praktikos (mokymo) metu, darbo biržų siųsti persikvalifikuoti asmenys;

            4) asmenys, esantys socialinės beis psichologinės reabilitacijos įstaigose – už jų darbo laiką;

5) nuteistieji laisvės atėmimu – už jų darbo laiką.

            Šis įstatymas netaikomas asmenims, kurie draudžiami valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimu, susijusių su tarnyba, draudimu.





Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1194
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved