Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai

1. Civilinių procesinių teisinių santykių (CPTS) samprata ir bruožai. Civilinių procesinių ir materialiųjų teisinių santykių s¹veika

CPTS – tai CPT normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys CP tvarka nagrinėjant CB, teismui priimant spremdimus ir juos vykdant. Klasifikacija:

1. pagal santykių prigimtį, turinį ir sujektus:
• CP – vientiso teisinio santykio teorija – tai vientisas teisinis santykis, susidedantis iš kelių teisinių santykių, reglamentuojamų viešosios teisės normų. Teorijops esmė – santykis atsiranda iškėlus byl¹, keičiasi CP metu ir nutrūksta priėmus teismo sprendim¹. Santykio esmė – abipusė pareiga: teismo pareiga – išnagrinėti byl¹ ir priimri teismo sprendim¹; šalių ir kitų proceso pareiga – padėti teismui išnagrinėti byl¹.
• Santykiai – teismo ir šalių abipusės teisės ir pareigos
• Santykiai egzistuoja tik tarp materialiojo teisinio santykio šalių
• Tarpusavio teisės ir pareigos sieja visus tris CPTS subjektus: tai ryšiai tarp ieškovo ir atsakovo, tarp ieškovo ir teismo bei tarp atsakovo ir teismo
2. pagal CPTS pobūdį, subjektus ir reikšmź CP
• pagrindinis CPTS egzistuoja nuo proceso pradžios ir pabaigos ir sieja teism¹ ir šalis, arba teism¹ ir pareiškėj¹ ypatingosios teisenos bylose
• išvestinis CPTS atsiranda byloje dalyvaujant v-bės ar sav-bės institucijai, joms turint tiksl¹ pateikti išvad¹, taip pat tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, kadangi šie asmenys neturi materialiojo suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali disponuoti šalių ginčo objektu
• tarnybiniai (pagalbiniai) CPTS, susiklostantys tarp teismo ir asmenų, CP atliekančių tarnybines pagalbines funkcijas (liudytojų, ekspertų, vertėjų)

CPTS ypatumai:

tai viešieji teisiniai santykiai

specifiniai santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai:

tik esant atitinkamai CP TN

tik esant CPTS subjektų civiliniam procesiniam teisnumui

tik esant juridiniams faktams – CPK normų numatytiems procesiniams veiksmams – įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas ir kt.aplinkybės

ypatinga subjektinė CPTS sudėtis:

vieno grandies PTS: tarp teismo ir iškovo, tarp teismo ir atsakovo, tarp ieškovo ir atsakovo

dviejų grandžių PTS: tarp ieškovo, teismo ir atsakovo ir atvirkščiai, tarp liudytojo, teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų

CPTS sistemiškumas ir nuoseklumas, plėtojasi įgyvendinant šalių ir teismo procesines teisės ir atliekant procesines pareigas. Teismo veiklai būdinga nuosekli CPTS sistema

glaudus CPTS ryšys su materialiaisiais teisiniais santykiais

2. CPTS atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindai

Atsiradimo prielaida – juridiniai faktai. Atsiradimo, pasikeitimo ir nutraukimo pagrindas yra teismo ir proceso dalyvių veiksmai, reguliuojami CPT normų ir atliekami tam tikra tvarka, nustatyta CP įstatyme. Pagal subjekto vali¹ juridiniai faktai yra veikos – nuo žmogaus valios priklausantys faktai – veikimas ir neveikimas; teisiniai įvykiai – faktai, atsirandantys nepriklausomai nuo subjekto valios.

3. CPTS elementai

1. subjektai – teismas, visi proceso dalyviai, kuriems būdinga teisinė savybė teisinis subjektiškumas – teisnumas ir veiksnumas
2. objektas: bendrasis – materialusis teisinis ginčas arba teisės saugomas interesas, kurį teismas turi išsprźsti arba apginti; specialusis – konkretaus procesinio teisinio santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas
3. turinys

CPTS subjektai, ju klasifikavimas.

1. pagal vaidmenį procese: nagrinėjantys ir sprendžiantys CB, dalyvaujantys nagrinėjant ir sprendžiant CB, teismo sprendimus vykdantys asmenys
2. pagal suinteresuotum¹ bylos baigtimi: dalyvaujantys byloje asmenys (materialusis-(byloje priimtas sprendimas tiesiogiai veiks asmens teise ir pareigas) ir procesinis-(sprendimas tiesiogiai neveiks asmens teisių ir pareigų) suinteresuotumas) ir kiti proceso dalyviai

5. Proceso dalyviai: dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai.

Dalyvaujantys byloje asmenys – tai tie proceso dalyviai, kuriuos sieja bendras visiems jiems būdingas bruožas – teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Pagal intereso pobūdį: turintys privatų interes¹ ir turintys vieš¹jį interes¹. Klasifikavimas:

1. šalys (ieškovas ir atsakovas)
2. tretieji asmenys (pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir be savarankiškų reikalavimų)
3. prokuroras, v-bės ir sav-bių institucijos bei kiti asmenys, pareiškź ieškiį CPK 49str.nustatyta tvarka viešajam interesui ginti
4. pareiškėjai, suinteresuotieji asmenys ypatingosios teisenos bylose
5. kreditoriai ir skolininkai
6. visų išvardytų asmenų atstovai

Teisinis suinteresuotumas:

šalims ir tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais būdingas materialusis ir procesinis suinteresuotumas. Materialusis – tiesioginė būsimo sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir pareigoms. Procesinis – dalyvaujančių byloje asmenų procesinės pastangos, kad teismas priimtų sprendim¹, atitinkantį jų interesus ir procesinź padėtį byloje

kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims būdingas tik procesinis suinteresuotumas, nes neveikiamos jų materialiosios teisės ir pareigos

Bendros dalyvaujančių byloje asmenų teisės – CPK 42str.1d ir 6d, specialiosios – numatytos tik kai kuriam dalyviams, CPK 42str 1 ir 3d, bendrosios pareigos – CPK 42str.5d, specialiosios – tam tikriems asmenims

Kiti proceso dalyviai neturi tokių teisių ir pareigų kaip dalyvaujantys byloje asmenys.dvi grupės:

1. teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir CP atliekantys tik pagalbinź funkcij¹(liudytojai, ekspertai, vertėjai, teismo posėdžio sekretorius
2. pašaliniai asmenys, neturintys su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio. Asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus. Taip pat visuomenės nariai, stebintys teismo posėdį.

6. Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas

Civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas nusako civilinių procesi­nių teisinių santykių subjektų teisinį status¹, t. y. jų galimybź tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektais ir tokios galimybės įgyvendinimo ribas. Skiriami du asmens procesinio teisinio statuso elementai - galėjimas būti proceso šalimi ir galėjimas asmeniškai vesti byl¹

Civilinis procesinis teisnumas - tai konkretaus subjekto galėji­mas turėti civilines procesines teises ir pareigas:

1) fiziniai asmenys civilinį procesinį teisnum¹ įgyja gimdami, o teisnumas išnyksta fiziniam asmeniui mi­rus

2) užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės civilinis procesinis teisnumas toks pat kaip ir LR pi­liečių;

3) civilinį procesinį teisnum¹ turi juridiniai asmenys. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu paprastai nuo juridinio asmens įregistravimo mo­mento. Juridinio asmens pasibaigimas yra siejamas su jo išre­gistravimu iš juridinių asmenų registro.

Galiojantys įstatymai tiesiogiai nenumato galimybės riboti civilinį procesinį teisnum¹. Įstatyme numatytais atvejais apribojus materialųjį teisnum¹, ne­tiesiogiai ribojamas ir procesinis teisnumas.

Civilinis procesinis veiksnumas - tai galėjimas savo veiksmais įgyvendinti subjektines procesines teises ir pareigas bei pavesti at­stovui vesti byl¹ (CPK 38 straipsnio l dalis). Veiksnumas yra būtina s¹lyga tinkamai įgyvendinti teisź kreiptis į teism¹. Teismas privalo atsisakyti priimti neveiksnaus asmens ieškinį. Tai yra pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrin­das , jei ieškinys vis dėlto buvo priimtas. Tačiau asmeniui tapus neveiksniu proceso metu, byla turi būti sustabdoma iki jam bus paskirtas įstatyminis atstovas.

Civilinis procesinis veiksnumas priklauso juridiniams asmenims, taip pat fiziniams asmenims, kurie yra sulaukź pilnametystės arba nepilnamečiams, sudariusiems santuok¹ arba teismo pripažintiems visiškai veiksniais (emancipuotais).

Nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų, taip pat pripažintų ribotai veiks­niais asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme atitin­kamai jų tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Tačiau teismas privalo įtraukti da­lyvauti tokiose bylose pačius nepilnamečius ar pripažintus ribotai veiksniais asmenis kaip vien¹ iš šalių arba kitais dalyvaujančiais by­loje asmenimis (CPK 38 straipsnio 2 dalis).

Nepilnamečiai turi visišk¹ civilinį procesinį veiksnum¹, jeigu turi visišk¹ civilinį materia­lųjį veiksnum¹.

Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai - atitinkamai tėvai, įtė­viai, globėjai (CPK 38 straipsnio 4 dalis).

Egzistuoja tiesioginis materialiojo teisinio teisnumo ir veiksnumo bei civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo ryšys.

Dalyvaujan­čių byloje asmenų teisnum¹ ir veiksnum¹ teismas turi patikrinti ex officio.

7. Fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

7.1. Fiziniai asmenys - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

Fiziniai asmenys visišk¹ civilinį procesinį veiksnum¹ įgyja nuo 18 metų. Jie pagal civilinio procesinio veiksnumo apimtį skirstomi į tris grupes:

I. Turintys visišk¹ civilinį procesinį veiksnum¹:

1) 18 metų amžiaus sulaukź asmenys;

2) nepilnamečiai, sudarź santuok¹;

3) nepilnamečiai pripažinti emancipuotais.

4) materialiosios teisės numatyti atvejai, kai nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali tapti savarankiškais atitinkamų materialių­jų teisinių santykių subjektais.Nepilnamečiai procesine prasme veiksnūs tiek, kiek jie turi materialųjį veiksnum¹ materialiuosiuose teisiniuose santykiuose, iš kurių kilo ginčas.

II. Turintys ribot¹ civilinį procesinį veiksnum¹

1) Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų - jei ginčas kilźs dėl santy­kių, kuriuose jie neturi visiško civilinio veiksnumo

Šių asmenų interesus teisme gina tėvai, įtėviai, rūpintojai (atstovai pagal įstatym¹), tačiau tokiose bylose dalyvauti šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis teismas privalo įtraukti ir kviesti pačius nepilnamečius.

Ribotai veiksnių nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų rūpintojų padėtis procese gali būti dvejopa:

a) jie yra procesiniai atstovai pagal įstatym¹;

b) ieškovo reikalavimu jie gali būti įtraukti dalyvauti byloje subsidiariais skolininkais (bendraatsakoviais)

Ieškovo procesinėje padėtyje ieškovais gali būti laikomi tik patys ribotai veiks­nūs nepilnamečiai, o rūpintojai veikia tik kaip jų įstatyminiai atstovai.

Įstatymų numatytais atvejais nepilnamečiai iki 14 metų

3) Asmenys, kuriems yra įsiteisėjźs teismo sprendimas pripažin­ti ribotai veiksniais

Apribojus asmens materialųjį veiksnum¹, ribotas tampa ir jo pro­cesinis veiksnumas. Toks asmuo savarankiškai gali dalyvauti tik bylo­se, kylančiose iš materialiųjų teisinių santykių, kuriuose jis turi visiš­k¹ materialųjį veiksnum¹.

Šių asmenų interesus teisme gina rūpintojai (atstovai pagal įstaty­m¹), tačiau tokiose bylose dalyvauti atitinkamai šalimis ar kitais daly­vaujančiais byloje asmenimis teismas privalo įtraukti ir kviesti pačius ribotai veiksnius asmenis

III. Neturintys civilinio procesinio veiksnumo:

1) Nepilnamečiai iki 14 metų amžiaus.

Šie asmenys patys negali atstovauti savo interesams teisme, jiems visada atstovauja atitinkamai tėvai, įtėviai, globėjai, ir įstatymas ne­numato, kad tokiais atvejais reikia įtraukti į byl¹ pačius nepilname­čius. Sau negali atstovauti ir neturi būti bylon įtraukti nepilnamečiai iki 14 metų net ir tais atvejais, kada materialiojoje teisėje jie gali įgyti tam tikrų teisių ar pareigų . Jei nepilnametis iki 14 metų neturi įstatyminio atstovo, jo interesams gali atstovauti iki įstatyminio atstovo paskyrimo įstaty­mo nustatyta tvarka paskirtas kuratorius.

Sprendžiant dėl nepilnamečio iki 14 metų atsakomybės yra galima dvejopa teisinė situacija:

a) atsakovas yra nepilnamečio tėvai arba globėjas;

b) atsakovas yra institucija, kurios priežiūroje nepilnametis yra;

Kai ginčas kilźs ne dėl neveiksnaus asmens veiks­mais padarytos žalos atlyginimo, atsakovas procese yra pats neveiks­nus nepilnametis, o jo interesams teisme atstovauja atstovas pagal įstatym¹ - globėjas.

Ieškovo procesinėje padėtyje ieškovas gali būti tik pats neveiks­nus nepilnametis, o jo vardu procesinius veiksmus atlieka įstatyminis atstovas.

2) Asmenys, kuriems yra įsiteisėjas teismo sprendimas juos pri­pažinti neveiksniais

Šių asmenų teisėms teisme atstovauja įstatyminis atstovas - glo­bėjas. Pripažinźs asmenį neveiksniu teismas pats turi pradėti byl¹ dėl globos šiam asmeniui nustatymo ir globėjo paskyrimo.

Neveiksnaus pilnamečio asmens atsakomybės atveju šis asmuo kaip atsakovas procese nedalyvauja, kadangi už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padaryt¹ žal¹ atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija.

Globėjo ar atitinkamos institucijos pareiga atlyginti žal¹ nepasibaigia ir tuo atveju, kai žal¹ padarźs as­muo po jos padarymo pripažįstamas veiksniu. Tais atvejais, kai globė­jas mirė ar neturi pakankamai lėšų žalai, padarytai asmens sveikatai ar gyvybei, atlyginti, o žal¹ padarźs asmuo turi pakankamai lėšų, teis­mas, atsižvelgdamas į neveiksnaus asmens ir nukentėjusiojo asmens turtinź padėtį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, gali išieškoti žal¹ iš neveiksnaus asmens turto

Kai ginčas kilźs ne dėl neveiksnaus asmens veiksmais padarytos žalos atlyginimo, kaip atsakovas procese dalyvauja pats neveiksnus asmuo, o jo interesams teisme atstovauja atstovas pagal įstatym¹ – globėjas.

Ieškovu procese visada yra nurodomas pats neveiksnus asmuo.

Užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas yra tapa­tus LR piliečių civiliniam teisnumui.

Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nu­statomas pagal valstybės, kurioje jie nuolat gyvena, teisź. Bet:

a) Jeigu šie asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba j¹ nustatyti sunku, jų veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurios teritorijoje šie asmenys sudarė atitinkam¹ sandorį, teisź;

b) Jeigu asmuo gyvena keliose valstybėse, taikoma valstybės, su kuria asmuo labiausiai susijźs, teisė

Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais LR įstatymų nustatyta tvarka . Jeigu jie gyve­na Lietuvoje, tačiau jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, tai pripažinimo neveiksniu, taip pat veiksnumo ribojimo klausimus bū­tina sprźsti ne pagal Lietuvos, o pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisź.

Užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės pripažįstami nežinia kur esančiais ir paskelbiami mirusiais pagal valstybės, kurios teritorijoje buvo paskutinė žinoma jų nuolatinė gyvenamoji vieta, tei­sź.

Už­sieniečiai, kurie pagal savo šalies įstatymus neturi civilinio procesinio veiksnumo arba jų veiksnumas yra ribotas, laikomi turinčiais civilinį procesinį veiksnum¹, jeigu atitinka CPK 38 straipsnio reikalavimus.

7.2. Juridiniai asmenys - civilinių procesinių teisinių santykių subjektai

Įmonių, kitų organizacijų teisinį statu­s¹ apibūdina tik teisnumas, kuris apima ir veiksnum¹, nes jei šie asme­nys gali įgyti teises, tai jas gali ir įgyvendinti.

Teisnum¹ šie asmenys įgyja nuo jų įsteigimo (įregistravimo juridinių asmenų registre). Gali būti nustatyta, jog viešasis juridinis asmuo laikomas įsteigtu nuo teisės akto dėl jo įstei­gimo įsigaliojimo. Atskiri juridinių asmenų padaliniai (filialai, atstovy­bės) juridinio asmens teisių neturi.

Juridinio asmens filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti šalimi civiliniame procese. Toks juridinio asmens struktūrinis padalinys taip pat negali būti trečiuoju as­meniu, pareiškėju ar suinteresuotu asmeniu ypatingosios tei­senos bylose, kreditoriumi ar skolininku

Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė, taip pat kai privačių asmenų teisnum¹ riboja įstatymas

Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavź įstatymų nustatyta tvarka išduot¹ licencij¹. Bet koks civilinių teisių riboji­mas turi būti pagrįstas

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnum¹, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Užsienio juridinių as­menų ar kitų organizacijų teisinis statusas nustatomas pagal jų įstei­gimo vietos valstybės teisź - taikomas inkor­poracijos principas.

Tais atvejais, kai juridinio asmens ar kitos organizacijos steigimo tvarka buvo pažeista, jų civilinis teisnu­mas nustatomas pagal faktinės veiklos valstybės teisź. Juridinio as­mens, įsteigto užsienio valstybėje, padalinių, esančių ar veikiančių Lietuvoje, civilinis teisinis statusas nustatomas pagal Lietuvos teisź .

CPK tarptautinio civilinio proceso normos atskirai užsienio orga­nizacijų teisnumo (ar veiksnumo) nereglamentuoja.

7.3. Valstybė - civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

Valstybė kaip civilinio proceso subjektas civiliniame procese dalyvauja bendrais pagrindais ir procese gali būti ir ieškovas, ir atsakovas. Tokia padėtis yra nulemta materialiųjų teisinių santykių: valstybė dalyvauja ir ūkinėje komercinėje veikloje, t. y. civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas. Pirma, valstybė ir savivaldybės vykdo valdžios funkcijas. Ginčų, kilusių dėl viešojo administravimo veiklos, nagrinėjimas pri­skirtas administracinių teismų kompetencijai.

Tačiau tiek valstybė, tiek ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai.

Valstybės interesams teisme atstovauja Vy­riausybė, įstatymų numatytais atvejais - Vyriausybės įgaliota ar kita institucija, jų pareigūnai.

Valstybė turi imunitet¹ tik kaip politinė organizacija, tačiau komer­ciniuose santykiuose dauguma valstybių dalyvauja bendra tvarka, o imuniteto yra atsisakiusios.

Užsienio valstybėms taikoma imuniteto doktrina reiškia, kad vals­tybė, kuri veikia kaip politinė organizacija, atlieka oficialius veiksmus, ir dėl šių veiksmų turi imunitet¹ nuo užsienio teismų jurisdikcijos.

Žinomi atvejai, kai karo metu viena valstybė buvo uždraudusi kreip­tis į jos teismus priešiškos valstybės asmenims

8. Teismas - privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas

8.1.Teismo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje

Pagal valdžių padalijimo princip¹ įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pu­siausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį ati­tinkanti kompetencija. Kiekviena valstybės valdžios institucija privalo atlikti tik jai patikėtas funkcijas ir negali vyk­dyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų

Teisingum¹ Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisminė valdžia privalo būti savarankiška ir visavertiška. Tai neatskiriama nuo teis­mų nepriklausomumo principo.

Funkcinis valdžių padalijimas reiškia atskirų valdžios šakų išsky­rim¹ valstybės valdžios viduje. Pa­gal Ch. L. Montesqieu sprźsdamas ginčus teisėjas turi vadovautis įstatymu. Bet taikydamas įstatymus teisėjas turi būti nepriklausomas. Taigi būtina teisingumo vykdymo prielaida yra tai, kad teismo sprendim¹ priimtų nešališkas ir neutralus trečiasis asmuo - teisėjas.

Teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, kuri skaldo visuomenź. Teismai turi likti neutralūs, kad žmonės gerbtų teismų sprendimus.

Apibūdindamas teismo paskirtį visuomenėje prof. V. Mi­kelėnas atkreipė dėmesį į kelet¹ pagrindinių aspektų:

1) Istoriškai teismo funkcijos pasikeitė. Ch. L. Montes¹uieu lai­kais teismas atliko vien¹ funkcij¹ - nagrinėjo privačių asmenų ginčus, o valstybės imuniteto doktrina buvo kliūtis patekti į teism¹ byloms, kuriose privatūs asmenys bylinėtųsi su valstybe. XVIII a. atsirado nauja teismų funkcija - vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo kontrolė. XX a. teismai pradėjo vykdyti ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolės funkcij¹ - konstitucinź priežiūr¹. Valstybėje įtvir­tinus įstatymo viršenybės, teisinės valstybės principus, jiems turi pa­klusti visos valstybės valdžios, taip pat ir pati įstatymų leidžiamoji valdžia. Taigi teismas ne tik spren­džia ginčus dėl teisės, bet ir tapo teisėtumo visoje valstybėje garantu.

2) Žymiai padidėjo valstybės kišimasis į visas visuomenės gyveni­mo sritis. Įstatymai reguliuoja vis daugiau sričių, kurios anksčiau iš viso nebuvo reglamentuojamos, plečiasi vykdomosios valdžios įtakos sfera. Teismai turi nagrinėti kokybiškai naujas bylas. Teismai sprendžia ir grynai politines bylas. Taigi teismai savo sprendimais gali veikti visuomenės ekonominius, sociali­nius, politinius procesus.

3) Padidėjo teismo vaidmuo aiškinant teisź (teismo teisės aiškini­mo ir spragų užpildymo funkcija). Aiškindamas ir taikydamas teisės normas ir prievart¹ teismas pratźsia įstatymų leidžiamosios valdžios ar vykdomosios valdžios politik¹. Aiškin­damas teisź teismas kartu j¹ kuria ir plėtoja; kartais teisės normos veikimo sfer¹ išplečia, kartais susiaurina, o kartais netgi byl¹ išspren­džia contra legem - vadovaudamasis bendraisiais principais. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, protingu­mo ir s¹žiningumo principais. Taigi, aktyvus ir kvalifikuotas teismas atsveria pasyvų ir nekvalifikuot¹ įstatymų leidėj¹, siekiant visuomenės pažan­gos ir stabilumo.

4) Pats įstatymų leidėjas dažnai palieka teismui teisź veikti savo nuožiūra. Tokiais atvejais teismas pats vadovaujasi tam tikrais mora­lės kriterijais ir sprendžia, kas yra teisinga, s¹žininga, protinga, jaus­damas visuomenės šių vertybių supratim¹. Teismo sprendimas turi atitikti konkrečias visuomenės ekonomines socialines s¹lygas ir neturėtų vienokiomis s¹lygomis priimtų teisės normų taikyti esant visiškai kitoms s¹lygoms. Teis­mas priimamus sprendimus turi motyvuoti, kad visuomenei būtų argu­mentuotai paaiškintos sprendimo išvados bei padidinta teismo atsa­komybė. Kartu taip yra realizuojama dar viena teismo funkcija - vi­suomenės auklėjimo ir teisinio švietimo.

5) Be paminėtų, teismai atlieka dar ir kitas funkcijas, nesusiju­sias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių
apsaugai. Pavyzdžiui, ypating¹ja (apsaugine) teisena nagrinėjamos įvairios bylos, užtikrinančios asmenų materialiųjų teisių įgyvendinim¹.

Teisminė valdžia priskirtina vienai iš trijų lygiaverčių valdžių. Be to, kadangi teisminės valdžios kompetencij¹ bei įgaliojimus apibrė­žia Konstitucija ir įstatymai, galima pripažinti, jog pati tauta įtvirtina ypating¹ teisminės valdžios status¹, reikšmingesnį nei įstatymų lei­džiamosios ar vykdomosios valdžios.

Savo funkcijas tinkamai atlikti teismas gali tik būdamas apsaugotas nuo kitų valdžių spaudimo ir poveikio. Teismų ir teisėjų nepriklau­somumas reiškia kitų valdžių nesikišim¹ į teisingumo vykdymo proces¹ Siekiant teisėjų nepriklausomumo, viena svarbiausių priemonių yra teisėjų atranka ir skyrimo tvarka.

Teisėjas teismo sprendim¹ priima valstybės, visos visuomenės vardu, taigi visuomenė turi juo pasitikėti. Teisėjai turi būti aukštos erudicijos ir teisinės kvalifikacijos žmo­nės.

Teismų nepriklausomumas nėra tikslas, o tik priemonė tinkamam, s¹žiningam, nešališkam bylų nagrinėjimui užtikrinti. To siekiant, teisė­jams yra nustatyti įvairūs ribojimai - jie negali dirbti jokio kito darbo, išskyrus kūrybinį, pedagoginį, negali dalyvauti politinėje veikloje.

Vis dėlto teismas negali būti visiškai nuo nieko nepriklausomas. Pirmiausia jis priklauso nuo teisės. Tik pats nepažeisdamas įstatymų, teismas gali būti įstaty­mų laikymosi garantas. Teismų nepriklausomumas neturi būti jų ap­saugos skydas nuo nes¹žiningų veiksmų, teisės pažeidimų, nekvalifi­kuotumo pasmerkimo. Ar teismai vykdo įstatymus, kontroliuoja aukš­tesni teismai.

Egzistuoja abipusė s¹veika - teismų sprendimai veikia vi­suomenź, o visuomenės reakcija daro įtak¹ teismams. Svarbu surasti būdus, kad teismų nuomonė nebūtų veikiama tiesiogiai. Neretai tenka ieškoti protingos pusiausvyros tarp tei­smo nepriklausomumo ir nešališkumo bei nuomonės reiškimo laisvės.

Nuomonės reiškimo laisvės apribojimus galima skirstyti į tris grupes:

a) apsaugoti viešiesiems interesams;

b) kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti

c) teisminės valdžios nešališkumui ir autoritetui garantuoti.
Atlikdamas plačias funkcijas, teismas kaip valdžios institucija tu­ri valdingus įgaliojimus:

a) priimti sprendimus valstybės vardu;

b) užtikrinti teismo sprendimo įvykdym¹ prievarta;

c) pripažinti neteisėtais vykdomosios valdžios veiksmus ir aktus;

d) aiškinti ir plėtoti teisź;

e) priversti kitus asmenis vykdyti teismo nurodymus ir taikyti sankcijas už nevykdym¹ ir kt.

Vykdydamas teisingum¹ teismas turi šias procesines teises:

a) taikyti įstatymus konkrečio­mis gyvenimiškomis aplinkybėms ir priimti teisės normų taiky­mo akt¹, kuris yra visuotinai privalomas;

b) kontroliuoti, kaip dalyvaujantys byloje asmenys naudojasi pro­cesinėmis teisėmis;

c) taikyti sankcijas už tam tikrų procesinių veiksmų neatlikim¹ ar teismo nurodymų nevykdym¹;

d) dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti klausimus, paskirti ekspertizź, iškviesti liudytojus, reikalauti dalyvaujančių byloje
asmenų paaiškinimų, nurodyti aplinkybes, kurias būtina nusta­tyti teisingam bylos išsprendimui, pareikalauti iš dalyvaujan­čių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, CPK numatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva, pripažinti, kad šalies atvykimas į teismo posėdį yra būti­nas ir kt.

Vykdydamas teisingum¹ teismas turi šias procesines pareigas:

a) priimti nagrinėti civilinź byl¹ pagal CPK 5 straipsnyje numaty­tų asmenų paduot¹ pareiškim¹ ir priimti teisėt¹ bei pagrįst¹
teismo sprendim¹;

b) vadovauti teismo posėdžiui (CPK 158 straipsnio 2 dalis);

c) rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo greitesniu bylos išnag­rinėjimu, užkirsti keli¹ proceso vilkinimui, siekti bylos išnagri­nėjimo pirmajame teismo posėdyje, siekti teismo sprendimo įvykdymo per kiek įmanoma trumpesnį laik¹ ir kuo ekonomiš­kiau (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio l dalis, 72 straipsnis, 158 straipsnio 3 dalis);

d) išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines tei­ses ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalis);

e) įspėti dalyvaujančius byloje asmenis dėl tam tikrų veiksmų at­likimo ar neatlikimo teisinių padarinių (pavyzdžiui, numatytų CPK 181 straipsnyje);

f) rūpintis išsamiu bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159 straipsnio l dalis);

g) imtis priemonių šalims sutaikyti (CPK 159 straipsnio l dalis); 8.1.

h) padėti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims įgy­vendinti jų teises (CPK 158-161, 179 straipsniai) ir kt.

Teismo vaidmuo visuomenėje lemia ir teisėjo vaidmenį procese.

8.2. Teismų ir teisėjų atsakomybė

Du principai turi egzistuoti vienas greta kito - ir teisėjų nepriklausomumas, ir jų atsakomybė. Būtina pasiekti proting¹ abiejų principų balans¹. Tad egzistuoja šios teisėjo atsakomybės rūšys:

a) Politinė atsakomybė. Teisėjas paprastai atsakingas ir atskaitingas parlamentui ar kitai politinei valdžios institucijai. Tai nėra drausminė atsakomybė, nes tai­koma ne už teisės pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylas, o už ne­ tinkam¹ teisėjo elgesį privačiame ar viešame gyvenime.

Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nu­statyta tvarka prisiekia Nuo priesaikos davimo teisėjui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įparei­goja duota priesaika. KT: „Priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkš­tus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas“.

Politinė atsakomybė nėra labai efektyvi, įvairių valstybių praktikoje ji taikoma labai retai ir dažniausiai būna nesėkminga.

b) Socialinė (moralinė) atsakomybė - atsakomybė visuomenei. Ji buvo taikyta sovietiniu laikotarpiu, kai teisėjai buvo renkami ir reguliariai turėjo atsiskaityti rinkėjams. Šiuolaikinėje visuomenėje tam tikras socialinės teisėjų kontrolės būdas yra žiniasklaida. Galimybź kontroliuoti teismų darb¹ ir užtikrinti teismų darbo skaidrum¹ suteikia taip pat civiliniame procese galiojantis viešumo principas

c) Civilinė atsakomybė - tai teismo ar teisėjo atsakomybė už ne­teisėtais veiksmais padaryt¹ žal¹. Turi būti taikomas netiesioginės civilinės atsakomybės princi­pas, kai žal¹ atlygina valstybė už neteisėtus veiksmus, atliktus valsty­bės pareigūno (teisėjo), kuris veikia valstybės vardu. Valstybė atlygina neteisėtais teisėjo ar teismo veiksmais civilinėje byloje pada­ryt¹ žal¹, jei ji padaryta dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybei kilti neturi reikšmės kaltojo asmens kaltės for­ma. Be turtinės atsakomybės, įteisinta ir vals­tybės pareiga atlyginti neturtinź žal¹. Jei žala atsirado dėl teisėjo tyči­nių veiksmų, valstybė gali reikalauti žalos atlyginimo iš atitinkamo pareigūno regreso tvarka.

d) Baudžiamoji atsakomybė. Nei Konstitucija, nei Teismų įstatymas teisėjų imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės nenustato, o tik numato sudėtingesnį nei kitiems asme­nims teisėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn mechanizm¹. Teisėjas gali atsakyti baudžiam¹ja tvarka, gali būti suimtas ar gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų - Res­publikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinka­mas darantis nusikalstam¹ veik¹. Pradėti ikiteisminį tyrim¹, kai įtariamasis yra teisėjas, gali tik generalinis prokuroras. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

e) Administracinė atsakomybė. Įtvir­tintas teisėjo imunitetas nuo administracinės atsakomybės taikymo. Jei teisėjas padaro administracinį teisės pažeidim¹, medžiaga perduo­dama Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri sprendžia drausmės bylos iškėlimo teisėjui klausim¹.

f) Drausminė atsakomybė. Drausminė atsakomybė teisėjui gali būti taikoma tik už teismo proce­dūros elementarių normų pažeidimus, taip pat už teisėjo elgesį, nesuderi­nam¹ su teisėjo vardu - teisėjo etikos taisyklių pažeidimus. Teisėjų etikos taisyklės numato teisėjo pareig¹ neskleisti bylos nagrinėjimo metu gautos konfidencialios informacijos, nagrinėjant bylas įsigilinti į jų esmź, vengti skubotumo bei pavir­šutiniškumo, tačiau nevilkinti teismo proceso, taip pat numatyta, kad teisėjo veikla, nesusijusi su jo darbinėmis pareigomis, neturi trukdyti teisėjo tiesioginių pareigų atlikimui, teisėjas turi susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie savo ir kitų teisėjų nagrinėjamas bylas, jis negali dalyvauti finansinėje ar komercinėje veikloje, naudodamasis savo tar­nybine padėtimi. Tačiau draudžiama taikyti drausminź atsakomybź už teismo sprendimo turinį.

KT: “Užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomum¹ ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veikl¹ nuo vykdomosios valdžios. Kons­titucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdy­m¹, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darb¹ nagrinėjant bylas, juo labiau nurodinėti, kaip turėtų būti vyk­domas teisingumas. Teismų administravimas ir drausminių prie­monių taikymas teisėjams turi būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų nepriklausomumas“.

Teisėjas drausmine tvar­ka atsako Teisėjų garbės teisme

Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka:

1) už teisėjo vard¹ žeminantį poelgį;

2) už administracinio teisės pažeidimo padarym¹;

3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikym¹.

8.3. Teismo vaidmuo civiliniame procese

Priklausomai nuo teisėjo aktyvumo yra skiriami du civilinio proceso modeliai:

tardomasis civilinis procesas (inkvizicinis);

2) rungimosi civilinis procesas (adversarinis);

Realiai neegzistuoja grynai vienas proceso modelis. Pastebimas šių modelių susiliejimas, civiliniame pro­cese ryškėja abiem modeliams būdingų bruožų sintezė.

Istoriškai Europoje civilinis procesas iš pradžių buvo grynai tar­domasis. XVIII-XIX a. liberalizmo, as­mens laisvės, individualizmo idėjos paskatino pereiti prie liberaliojo - rungimosi proceso modelio.

Austrijos CPK, suformulavo socialinio civilinio proceso doktrin¹, kurios esme tapo nuostata, kad civilinis procesas - tai ne privatus šalių reikalas, o atitinkama valstybės funkcija. Proceso tikslas - tei­sėtvarkos ir socialinio teisingumo užtikrinimas. Civilinis procesas yra viešas, todėl jo šeimininkai yra ne šalys, bet teismas.

Mokslininkai, atstovaujantys rungimosi civilinio proceso mo­kyklai, mano, kad teisėjas proces¹ turi stebėti pasyviai, nes procese turi rungtis lygiateisės šalys, tačiau teismas gali reaguoti į proceso normų pažeidimus. Aktyvus teisėjas gali prarasti nešališkum¹ ir tai pažeistų s¹žiningo bylos vedimo princip¹.

Kitų autorių pagrindinis argumentas - teismas turi nustatyti byloje objektyvi¹ ties¹.

Taigi teisėjo aktyvumas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Formalusis (procesine prasme) — tik atitinkamų procesinių prie­monių taikymas, nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyk¹.

2) Tikrasis (materialusis) - tai teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvum¹, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos, net nustatyti ar pakeisti teisminio nagrinėjimo da­lyk¹.

Pasaulyje materialusis teisėjo aktyvumas beveik niekur nėra patei­sinamas ir toleruojamas. Tuo tarpu formalųjį aktyvum¹ pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiau tokio teisėjo vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse yra nevienodas.

Bendrosios teisės sistemos šalyse teisėjau yra pasyvūs tiek parengiamojoje, tiek teisminio nagrinėjimo dalyke. Procesas – tai iš esmės advokatų reikalas: liudytojų apklausa (kryžminė) yra advokatų reikalas, kaip ir tai, kokius liudyto­jus kviesti ir kokius klausimus užduoti. Teismas savo iniciatyva liudy­tojų, ekspertų nekviečia ir kitų įrodymų nerenka. Ribotai veikia iura novit curia principas. Paprastai nurodyti teisinį ieškinio ir atsikirtimų pagrind¹ yra šalių advokatų pareiga. Teis­mas negali savo sprendimo pagrįsti ne tik faktais, bet ir teisės normo­mis, jeigu šalys jomis nesiremia. Teisėjas tik turi užtikrinti, kad procesas būtų s¹žiningas ir operatyvus.

Kontinentinės teisės valstybėse taip pat pripažįstama, kad teismas negali peržengti ieškinio reikalavimų ribų ar sprendimo pagrįsti fak­tais, kuriais nė viena šalis nesirėmė. Tačiau teisėjo procesinis (forma­lusis) aktyvumas šiose valstybėse yra žymiai didesnis.

Aktyvus teisėjas įgalina byl¹ išnagrinėti greičiau, pigiau šalims ir valstybei, pasiekti taik¹. Teismas turi, bent jau parengtinio posėdžio metu, o jeigu įmanoma, tai ir viso teis­minio nagrinėjimo metu, aktyviai užtikrinti greit¹ proceso eig¹, garan­tuojant šalių teises, taip pat ir teisź į tai, kad su jomis būtų vienodai elgiamasi. Kita vertus, aktyvus teisėjas gali pažeisti nešališkumo, neutralumo, šalių lygiateisiškumo principus, suponuoti valstybės kišimosi į privačius reikalus situacij¹.

Teisėjai privalo ir turi turėti įgaliojimus vykdyti savo teisinius įsipareigojimus, kad užtikrintų tinkam¹ įstaty­mų taikym¹ ir teising¹, efektyvų ir greit¹ bylos nagrinėjim¹.

Teisėjas procese galėtų būti pasyvus, jeigu šalims privalomai atstovautų advokatai, advokatų skaičius būtų pa­kankamas, advokatai būtų aukštos kvalifikacijos ir veiktų s¹žiningais būdais ir priemonėmis.

LR CPK įdiegtas mišrus - rungimosi ir tardomojo civilinio proceso modelis. CP tikslai - pažeistų materialiųjų subjektinių teisių gynimas, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimas bei teisės plėtra. Vienas iš esminių bruožų yra aktyvus teisėjas tiek pasirengimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje alių valia, sprendžiant disponavimo ginčo dalyku klausimus, turi lemiam¹ reikš­mź, tačiau teismas turi teisź pasiūlyti šalims svarstyti įvairius klausimus. Įtvirtinama teismo pareiga rūpintis kiek įmanoma išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu. Aiškiai įtvirtinama teismo pareiga nustatyti materiali¹ ties¹ byloje

8. Teismo išaiškinimo pareiga

Byl¹ nagrinėjantis teismas privalo rūpintis kaip gali­ma išsamesniu ir greitu bylos išnagrinėjimu. Siekiant suderinti šiuos du tikslus, būtina s¹lyga yra byl¹ nagrinėjančio teismo aktyvumas bei galimybė veikti taip, kad būtų užtikrintas koncentruotas bylos medžia­gos pateikimas, suformuluoti reikalavimai ir atsikirtimai įjuos. Šioms teismo galioms įgyvendinti jam paprastai suteikiami dvejopo pobū­džio įgaliojimai:

1) Teismo išaiškinimo pareiga, kuri įgyvendinama suteikiant teis­mui galimybź klausti, nurodyti aplinkybes, kurioms įrodyti bū­tina pateikti papildomus įrodymus, nustatyti terminus pateikti įrodymus ir pan.

2) Teismo teisė atsisakyti priimti ir tirti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjim¹.

Teismo išaiškinimo pareiga, viena vertus, užtikrina teismo aktyvum¹ civili­niame procese, kita vertus - garantuoja, kad teismo aktyvumas nėra beribis. Teismo pareiga rūpintis tinkamu, nepertraukiamu ir kuo grei­tesniu bylos išnagrinėjimu reiškia teismo pareig¹ taikyti visas CPK numatytas procesines priemones, kad būtų realizuoti civiliniam proce­sui keliami tikslai. Teismas turi išaiškinti dalyvaujantiems byloje asme­nims jų teises ir pareigas, tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo teisinius padarinius, žodinio proceso metu užduoti klausimus daly­vaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti ap­linkybes, kurias būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pareikalauti iš dalyvaujančių byloje asmenų įrodymų, kuriais tos ap­linkybės turi būti pagrįstos. Tik tokiu atveju teismas galės užtikrinti išsamų bylos aplin­kybių nustatym¹, bylos esmės atskleidim¹ ir materialios tiesos nusta­tym¹.

Teismo išaiškinimo pareiga reiškia šiuos teismo įgalio­jimus:

a) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti jų pro­cesines teises ir pareigas. LAT: „nustatyta teismo pareiga išaiškinti da­lyvaujantiems byloje asmenims jų teises ir pareigas apima tik principinį išaiškinim¹ šalims, kad joms suteikta įstaty­minė galimybė naudotis tam tikromis procesinėmis teisė­mis, kartu ir vykdyti nustatytas tam tikras procesines parei­gas. Ši teismo pareiga nereiškia teismo pareigos nurodyti, kokius konkrečius reikalavi­mus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konk­rečioje byloje“.

b) dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinti tam tikrų procesinių veiksmų neatlikimo procesinius teisinius padarinius;

c) teismas turi teisź užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, siekdamas atkreipti jų dėmesį į tam tikras neaiškias aplinkybes, reikalaujančias papildomų argumentų ir įrodymų

d) teismas gali reikalauti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškini­mų;

e) teismas turi nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims papil­domas aplinkybes, kurias būtina byloje nustatyti siekiant tin­kamai išnagrinėti byl¹ ;

f) teismas turi išaiškinti bei patikslinti šalių pareig¹ įrodinėti, taip pat gali pareikalauti iš šalių pateikti papildomus įrodymus tam tikroms šalių nurodytoms aplinkybėms įrodyti. Jeigu pačios šalys nesirūpina proceso skatinimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu nepaisant teismo pastangų , teismas sprendim¹ byloje gali priimti esamų įrodymų pagrindu, išskyrus įstatymo numatytus atve­jus, kai įrodymus teismas renka savo iniciatyva. Jeigu šalys nesugeba tinkamai atstovauti savo interesams, teismas gali, kai tam neprieštarauja abi šalys, savo iniciatyva rinkti įrody­mus ir kitose bylose;

g) teismas gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasi­rūpinti tinkamųjų interesų atstovavimu byloje;

CPK taip pat yra įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus naujus įrodymus. CPK nedviprasmiškai yra įtvirtinta tiek teismo išaiškinimo pareiga, tiek ir šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu.

Teismo išaiškinimo pareigos įvyk­dymas yra būtina tinkamo teismo teisės atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus įgyvendinimo s¹lyga. Viena vertus, toks teismo atsisakymas yra s¹lygojamas šalies nevykdymo arba netinkamo vykdymo jai priklausančios pareigos rūpintis proceso skatinimu, kita vertus, ši šalies pareiga gali būti laikoma neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta tik tokiu atveju, kai byl¹ nagrinėjantis teismas tinkamai įvykdė jam priklausanči¹ išaiškinimo pareig¹. Byl¹ nagrinėjantis teismas privalo paaiškinti ginčo šalims pavėluoto įrodymų pateikimo padarinius. Teismas jau pasirengimo teisminiam nagrinėjimui metu turėtų nurodyti šaliai jos pareikšto ieškinio pagrindo ar atsikirtimo į pareikšt¹ ieškinį nepagrįs­tum¹ leistinais įrodymais bei pasiūlyti papildyti šiuos procesinius dokumentus.

Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus gali būti laikoma tinkamai įgyvendinta tik tokiu atveju, jeigu egzistuoja visos šios s¹lygos:

a) šalis pavėluotai pateikia įrodymus;

b) šiuo pavėlavimu ji pažeidžia proceso skatinimo pareig¹;

c) pateiktų įrodymų priėmimas reikštų esminį bylos nagrinėjimo užvilkinim¹;

d) įrodymai pateikiami pavėluotai, nors teismas tinkamai įvykdė jam nustatyt¹ išaiškinimo pareig¹;

e) pavėlavimas yra grindžiamas šalies kalte, ir ji nenurodo svar­bių priežasčių, pagrindžiančių tokį pavėlavim¹.

Net ir esant visoms šioms s¹lygoms kalbama apie teismo teisź, tačiau jokiu būdu ne pareig¹ atsisakyti priimti pavė­luotai pateiktus įrodymus. Teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus yra ne sankcija, bet galimas tolesnės proceso ei­gos variantas, numatant, kaip turėtų vykti tolesnis bylos nagrinėjimas, siekiant įgyvendinti procesui keliamus tikslus, jeigu šalis nevykdo savo pareigos rūpintis proceso skatinimu.

8.5. Teismo sudėtis

Viena iš teisės į tinkam¹ teismo proces¹ prielaidų yra reikalavimas,. Kad byl¹ išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas. Todėl neteisėta teismo sudėtis yra laikoma absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 strp. 2 d. 1p. ) ir vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų.

Teismo sudėtį reglamentuoja Teismų įstatymo 36 strp., taikomas sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis.

Byl¹ nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti:

vienasmenė – byl¹ nagrinėja ir sprendim¹ priima 1 teisėjas;

kolegiali – byl¹ nagrinėja ir sprendim¹ priima 3 ar daugiau teisėjų (CPK 62 strp., TĮ 36 strp.).

Pirmosios instancijos - apylinkės ir apygardos – teismuose bylas nagrinėja teisėjas vienasmeniškai. Tačiau 2002 m. CPK pirm¹ kart¹ įtvirtinta naujovė – galimybė pirmosios instancijos teismuose esant sudėtingai bylai jai išnagrinėti sudaryti 3 teisėjų kolegij¹ (CPK 62 strp. 1 ir 2 d.). Pagrindinis to motyvas – sprendžiamo ginčo sudėtingumas. Sudėtinga byla gali būti ir dėl teisinių aspektų (daug painių faktinių aplinkybių), ir dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių (didelis visuomeninis susidomėjimas, dalyviai - svarbūs asmenys…). Išplėstinės teisėjų kolegijos sudarymas yra išimtinė teismo pirmininko arba skyriaus pirmininko teisė, bet ne pareiga.

Apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos apygardų teismuose ir Lietuvos Apeliaciniame teisme 3 teisėjų kolegijos, išskyrus atvejus, kai tam tikrus procesinius veiksmus pagal įstatym¹ teisėjas gali atlikti vienasmeniškai (Pvz.: informuoti dalyvius apie posėdžio viet¹, dat¹…). LAT vienoje savo konsultacijoje išaiškino, kad apeliac. instanc. teismui paduoto prašymo atnaujinti proces¹ priėmimo klausim¹ 370 strp.1 d nustatyta tvarka turi išsprźsti nutartimi sudaryta 3 teisėjų kolegija.

Kasacine tvarka bylas nagrinėja vienas teismas visoje valstybėje – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuriame bylas nagrinėja 3 teisėjų kolegija arba išplėstinė 7 teisėjų kolegija, arba šio Teismo CB skyriaus plenarinė sesija. Visi teisėjų kolegijos teisėjai turi vienodus įgaliojimus tiek bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje, tiek ir teisminio jos nagrinėjimo metu.

Apeliac. instanc. ir kasaciniame teisme teisėjų kolegija sudaro ir jos priminink¹ bei pranešėj¹ skiria atitinkamo teismo ar jo CB skyriaus pirmininkas nutartimi, laikydamiesi nustatytos bylų paskirstymo teismuose tvarkos. CPK 62 6d. numatyta, kad LAT CB skyriaus plenarinei sesijai pirmininkauja LAT pirmininkas, o kai šis nedalyvauja posėdyje – Šio teismo CB skyriaus pirmininkas. LAT CB skyriaus plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja e ma-iau kaip 2/3 skyriaus teisėjų, o sprendimas priimamas balsų dauguma.

Teisėjai veikia visada teismo ir valstybės vardu, nesvarbu, kiek yra teisėjų.

Sprendžiant klausim¹ kolegialiai, nei vienas teisėjas neturi teisės susilaikyti. Posėdžio pirmininkas kalba ir balsuoja paskutinis. Trumpiausi¹ teisėjo darbo staž¹ turintis teisėjas kalba ir balsuoja pirmas (CPK 63 strp. 1 d.). Jei CB skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

CPK 63 strp. 2 d. įtvirtintas atskirosios nuomonės institutas – teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskir¹j¹ nuomonź. Atskiroji nuomonė skelbiant teismo sprendim¹ nėra skaitoma, ji pridedama prie bylos. AN institutas taikomas visose teisminėse instancijose.

Bylos teismuose nagrinėjamos laikantis tam tikros jų paskirstymo tvarkos. Bylų paskirstymo Lietuvos apeliaciniame, apygardų, apygardų administraciniuose ir apylinkių teismuose taisyklės yra patvirtintos Teismų tarybos 2004 m. birželio 11d. nutarimu. Bylų paskirstym¹ pagal patvirtinta tvark¹ realizuoja atitinkamo teismo ar skyriaus pirmininkas. Galimi šie bylų paskirstymo teisėjams būdai:

• abėcėlinis – pagal atsakovo pavardės ar pavadinimo pirm¹sias raides ar pagal teisiamojo pavardės pirm¹sias raides;
• skaitmeninis – pagal bylos numerio paskutiniuosius skaičius;
• mišrus – teisėjų specializacij¹ derinant su minėtasi bylų paskirstymo būdais.

Taisyklės numato, kad nuo patvirtinto bylų paskirstymo plano gali būti nukrypta tik išimtiniais atvejais. Konkretų bylų paskirstymo būd¹ parenka atitinkamo teismo ar teismo skyriaus pirmininkas, tvirtindamas metinź bylų paskirstymo tvark¹. Jei sprendim¹ priima neteisėtos teismo sudėties teismas, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. LAT CBS 2003 06 26 konsultacijoje pabrėžė, kad teismo sudėties pakeitimas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios pats savaime nereiškia, jog byla nagrinėjama neteisėtos sudėties teismo. Dėl teisėjo (-ų) ligos, mirties, įgaliojimų pasibaigimo atsiranda būtinumas teisėj¹ ar teismo sudėtį byloje pakeisti po to, kai byla perduota nagrinėti konkrečiam teisėjui. Tuomet pakeitus teismo sudėtį, bylos nagrinėjimas atidedamas, o nauja teismo sudėtis byl¹ turi nagrinėti iš naujo, nebent dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau.

8.6. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Teismo ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo garantija civiliniame procese įgyvendinama užtikrinant galimybź dalyvaujantiems byloje asmenims, abejojantiems teismo nešališkumu, pareikšti teisėjui nušalinim¹. CPK 64 strp. numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas, vertėjas turi būti nušalinami …

CPK 65 strp. 1d.įtvirtinti absoliutūs (objektyvūs) teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai, t. y. teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas šioje normoje nurodytais atvejais. Be CPK 65 strp. numatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 strp.). Tai reiškia, kad iš esmės nušalinimas teismui gali būti pareiškiamas bet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Todėl šiuos teisėjo nu(si)šalinimo pagrindus galima įvardyti kaip subjektyvius. Tokiu atveju nušalinimo klausimas bus perduotas kitam teismo pareigūnui (ams) sprźsti CPK 69 strp. tvarka arba pats teisėjas galės pareikšti, kad jis nuo bylos nusišalina. LAT CBS 2003 03 05 nutartyje pabrėžė, kad teisėjo nušalinimo bendrieji pagrindai yra tiesioginis ar netiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi arba abejonės teisėjo nešališkumu. Abejonės turi būti pagrįstos.

Skirtumas tarp 65 strp ir 66 strp. yra tas, kad pateikus bent vien¹ iš privalomųjų nušalinimo pagrindų (65 strp. 1d.) egzistuoja teisėjo pareiga nusišalinti – CPK 68 strp. 1d. numato , jog jeigu yra aplinkybių, nurodytų CPK 65, 66 ir 67 strp., teisėjas, ekspertas, vertėjas, tesimo posėdžio sekretorius privalo pareikšti, kad jie nusišalina. Tuo tarpu jeigu teisėjui nušalinimas yra pareiškiamas vadovaujantis CPK 66 strp., nušalinimo klausim¹ sprendžiantis teisėjas pirmiausia turi įvertinti pareikštų motyvų pagrįstum¹. LAT vienoje savo nutartyje išaiškino, kad teisėjas gali nusišalinti ne tik nuo jau iškeltos civilinės bylos nagrinėjimo, bet ir nuo teisme gauto ieškinio priėmimo klausimo sprendimo(CPK 137 strp). Taip būtų taupomas laikas, lėšos.

Siekdamas užkirsti keli¹ galimiems piktnaudžiavimams nušalinimo teise, proceso įstatymas numato, kad pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo turi būti motyvuotas ir pareikštas prieš pradedant nagrinėti byl¹ iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinim¹ galima tik kai asmuo apie nušalinimo pagrind¹ sužinojo vėliau (CPK 68 strp. 2d.).Nušalinim¹ teisėjui visais įstatyme numatytais pagrindais gali pareikšti visi byloje dalyvaujantys asmenys.

Praktika rodo, kad gali būti piktnaudžiaujama ne tik nušalinimo, bet ir nusišalinimo teise. Nusišalinimas yra teismo procesinis veiksmas, t.y teismo procesinė veikla, susijusi su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje. Dėl to įtarus piktnaudžiavimo nusišalinimo teise, t.y. nustačius fakt¹, kad teisėjas nusišalino dėl kitų aplinkybių, nesusijusių su jo suinteresuotumu byloje, tai gali pagrindas teisėjo drausminei atsakomybei kilti.

Pareikšto nušalinimo sprendimo tvark¹ reglamentuoja CPK 69 strp. 2002 m. CPK ši tvarka iš esmės pasikeitė. Minėtoje normoje nurodyta, kad teisėjo (-ų) nušalinimo klausim¹ sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, CB skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Jei nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausim¹ sprendžia didžiausi¹ darbo staž¹ turintis teisėjas. Tuomet kai nėra pakankamo teisėjų skaičiaus, nušalinimo klausim¹ sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos tesimas. Klausimas dėl nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, priimant teismo nutartį, kuri atskiruoju skundu nėra skundžiama. Tačiau dalyvaujantiems byloje asmenims yra suteikta galimybė argumentus dėl eismo sudėties neteisėtumo nurodyti apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

LAT savo konsultacijoje išaiškino, kad 69 strp. nurodyti subjektai sprendžia tik nušalinimo klausim¹, tačiau jiems nėra suteikta teisė sprźsti apie teisėjo pareikšto nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo pagrįstum¹ ir teisėtum¹, todėl teisėjui pačiam nusišalinus turi atsirasti CPK 70 strp. nurodyti teisiniai padariniai.

CPK 70 strp. numatyti pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo ir teisėjų nusišalinimo nuo bylos padariniai, t.y. nurodoma, kas nagrinėja bylas, nuo kurių buvo nušalinti(nusišalino) atitinkamos instancijos teismo teisėjai.

CPK 67 strp numatyta, kad nušalinimo pagrindai, nurodyti 65 strp. 1d. 1-5p., taikomi taip pat ekspertui, vertėjui, sekretoriui. Eksperto, vertėjo, sekretoriaus nušalinimo klausim¹ sprendžia nagrinėjantis byl¹ teismas. (CPK 69 strp. 3d.).

8.7. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant byl¹

Jeigu teisėjas vien¹ kart¹ jau dalyvavo nagrinėjant civilinź byl¹, pakartotinis tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių šio teisėjo nešališkumu. Todėl tam egzistuoja tam tikri apribojimai. Jie įtvirtinti CPK 71 strp ir siejami su principu, jog niekas negali būti teisėjas savo byloje.

CPK 71 strp. yra numatyti šie draudimo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas atvejai:

teisėjas, dalyvavźs nagrinėjant civilinź byl¹ pirmosios instancijos tesime, negali dalyvauti nagrinėjant t¹ byl¹ apeliacinės instancijos tesime ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant byl¹ pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, priimtas jam dalyvaujant (1dalis). Čia LAT CBS teisėjų kolegija išaiškino, kad „teismo sprendimas“ negali būti suprantamas tik siaur¹j¹ prasme, kai byla išsprendžiama iš esmės priimant sprendim¹.. Ši s¹voka apima ir teismo nutartį, kuria teismo byla, nors ir nepriėmus sprendimo, yra užbaigiama arba kai byla nutraukiama patvirtinus teismui šalių taikos sutartį. Kita vertus, LAT CBS 2003 12 04 konsultacijoje išaiškino, kad neleistinum¹ teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinź byl¹ įstatymas sieja   su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (CPK 71 strp.), todėl teisėjas, priėmźs nutartį ieškinį palikti nenagrinėt¹ ieškovui ieškinį atsiėmus, gali pakartotinai nagrinėti ieškovo pareikšt¹ tapatų ieškinį. Taigi byl¹ nutraukus kreiptis su tapačiu ieškiniu ateityje negalima (294 strp. 2d.), tuo tarpu ieškinį palikus nenagrinėt¹ ateityje galima pareikšti analogišk¹ ieškinį, jeigu pašalinamos aplinkybės , sudariusios pagrind¹ ieškinį palikti nenagrinėt¹ (297 strp. 2d.).

teisėjas, dalyvavźs nagrinėjant civilinź byl¹ apeliacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant t¹ byl¹ kasaciniame teisme, jeigu panaikintas sprendimas ar nutartis, kuria byla išsprźsta iš esmės, priimta jam dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme (2 dalis).

Teisėjas, dalyvavźs nagrinėjant civilinź byl¹ kasaciniame teisme, negali dalyvauti nagrinėjant t¹ byl¹ apeliacinės instancijos teisme ir pirmosios instancijos teisme (3 dalis).

Pabrėžtina, kad CPK 71 strp. 4 dalyje numatyta, kad teisėjo dalyvavimas nagrinėjant apeliacinį ar kasacinį skund¹ netrukdo jam nagrinėti t¹ pači¹ byl¹ pakartotinai apeliacine ar kasacine tvarka, išskyrus CPK 71 strp. , 2 dalyje numatytus atvejus. Kyla nemažai diskusijų dėl 71 strp. 4 dalies, nes egzistuoja nevienoda kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.