Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

EUROPOS AREŠTO ORDERIS: PIRMIEJI EUROPOS SĄJUNGOS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS IR BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖS ŽINGSNIAI LIETUVOJE

teisė



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE



Europos arešto orderis: pirmieji Europos Sąjungos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės žingsniai Lietuvoje

Straipsnyje analizuojamas naujas besiformuojančios Europos Sąjungos baudžiamosios teisės institutas – Europos arešto orderis. Straipsnyje pateikiama Europos Vadovų tarybos rėminio sprendimo, numatančio valstybių-Sąjungos narių pareigą vykdyti Europos arešto orderį, kritika. Autorius argumentuoja poziciją, kad daugelis Rėminio sprendimo nuostatų kelia grėsmę žmogaus teisėms, atskleidžia galimybes spręsti šias problemas praktikoje remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normomis. Pateikiami pasiūlymai, į kurias aplinkybes derėtų atsižvelgti derinant Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus su Europos Sąjungos teisės reikalavimais.



Įžanga

Įdomiu laiku Lietuva stoja į Europos Sąjungą. Laiku, kada iš esmės keičiasi Europos Sąjungos erdvė, struktūra, teisė. Baudžiamajai ir baudžiamojo proceso teisei vykstantys pakitimai itin svarbūs. Ilgą laiką buvusios Europos Sąjungos teisės užribyje, nekvestionuojamose nacionalinių teisės sistemų valdose, šios teisės šakos paranda turėtą neliečiamybę. Galbūt tai vienas iš ypatingą reikšmę turinčių Europos kultūros ir Europos teisės pasiekimų. Galbūt. Vis dėlto didelis vykstančių procesų pagreitis lemia ir neigiamas tendencijas: stiprėjant baudžiamajai justicijai, silpnėja baudžiamasis teisingumas – bazinis kiekvienos liberalios demokratijos principas, reikalaujantis, kad baudžiamoji teisinė prievarta būtų taikoma tik baustinų veikų padarymu kaltiems asmenims ir tik ta apimtimi, kuri yra būtina baudžiamosios justicijos tikslams pasiekti.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas tik vienas, tačiau atskleidžiantis besiformuojančių problemų mastus, naujosios Europos baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės institutas – Europos arešto orderis. Lietuvos Respublika turės akceptuoti Europos arešto orderio sistemą. Matyt, tai bus sudėtingas, daug praktinių problemų valstybei ir jos institucijoms keliantis procesas. Tačiau dar svarbesnė ir nuoseklaus sprendimo reikalaujanti problema – kaip užtikrinti, kad toks sistemos perėmimas būtų atliktas garantuojant plačiausią galimą individo teisių ir laisvių apsaugą, laikantis pamatinių Lietuvos Respublikos teisės doktrinoje ir praktikoje įsitvirtinusių principų.

Europos arešto orderio sąvoka, reikšmė ir kontekstas

Europos arešto orderio sistema suvokiama kaip Europos Sąjungai priklausančių valstybių baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo forma, pasireiškianti vienos valstybės-narės teismo sprendimo, kad šioje valstybėje nusikaltimo padarymu įtariamas, kaltinamas ar jau nuteistas asmuo turi būti suimtas kitoje valstybėje-narėje ir perduotas pirmajai (Europos arešto orderio), vykdymu kitoje valstybėje-narėje, neieškant ir nenagrinėjant kitų baudžiamosios prievartos taikymo pagrindų. Perėjus prie Europos arešto orderio sistemos, sistemai priklausančių valstybių santykiuose išnyksta ekstradicija. Svarbu, kad nyksta ne tik procesinė ekstradicijos forma, bet atsisakoma ir didumos baudžiamųjų teisinių ekstradicijos nevykdymo pagrindų: abipusio veikos baudžiamumo taisyklės, ekstradicijos dėl politinių nusikaltimų nevykdymo taisyklės, piliečių ekstradicijos nevykdymo taisyklės.

Idėja atsisakyti ekstradicijos Europos Sąjungos erdvėje nėra visiškai nauja. Ji buvo pradėta plėtoti dar praėjusio dešimtmečio pabaigoje. 1999 metų Tamperės susitikime Europos Vadovų Taryba išreiškė nuostatą, kad Sąjungos valstybių santykiuose turi būti atsisakyta jau nuteistų asmenų ekstradicijos, o tokie asmenys (t.y. asmenys, kuriuos prašoma išduoti ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet prašančiojoje valstybėje teismo nuosprendžiu jau paskirtos bausmės vykdymui) turi būti perduodami nesprendžiant perdavimo pagrįstumo klausimų. Tuomet pozicija atrodė itin novatoriška, o mintys apie patį Europos arešto orderį 1999 metais dar atrodė pernelyg drąsiomis. Vadovų Taryba apsiribojo pateikdama kvietimą Europos Komisijai parengti pasiūlymus kaip paspartinti ekstradicijos procedūras tarp valstybių-narių[1]. Tuo tarpu Europos Komisijos Pasiūlyme dėl Europos Vadovų tarybos rėminio sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo procedūrų tarp valstybių narių , pateiktame 2001 metų rudenį, Komisija išreiškė aiškią nuostatą, kad tiek jau nuteistų, tiek ir dar tik įtariamų bei kaltinamų asmenų perdavimas iš vienos Sąjungos valstybės į kitą turi būti vykdomas supaprastinta tvarka –Europos arešto orderio tvarka. Atrodo, dveji metai – ne tiek jau daug, o per tą laiką pasikeitė pamatinės idėjos apie tarptautinį baudžiamąjį teisinį bendradarbiavimą tarp Europos Sąjungos šalių. Tokią idėjų kaitos spartą paaiškina įvykių kontekstas: aukščiau minėtas Europos Komisijos Pasiūlymas buvo pateiktas Tarybai praėjus tik dviems savaitėms nuo rugsėjo 11 dienos įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir tai didžia dalimi lėmė esamus sistemos trūkumus.

Visų pirma, patys teroro aktai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo laikomi pakankamu įrodymu, kad tradicinės priemonės kovoje su transnacionaliniu nusikalstamumu nepasiteisino. Reikėjo kažko naujo. Ir reikėjo greitai. Praktiškai situacija reikalavo, kad priemonės suvaldyti kylančias transnacionalines terorizmo grėsmes būtų rastos iš karto[3]. Europos arešto orderio sistemos įdiegimas geriausiai tiko tokių poreikių tenkinimui: priemonė beveik drastiška, o pusė darbo jau padaryta

Antra, Europos arešto orderio sistema buvo formuluojama vykstant skubiam ir iš anksto nenumatytam teisinių vertybių perkainojimui, situacijoje, kada griežtos priemonės, padėsiančios suvaldyti transnacionalinį nusikalstamumą, atrodė pagrįstomis jau vien tik dėl savo griežtumo . Kalbos apie individo teisių apsaugos prioritetus teisinėje sistemoje ėmė dvelkt senamadiškumu, o į tokias mintis išsakančius asmenis pradėta žvelgti atsainiai, kaip į asmenis, nesugebančius įsisąmoninti besikeičiančių „globalinių realijų“. Visa tai atsispindėjo ir Europos arešto orderio sistemos modelio projekte. Valstybės interesų prioritetas žmogaus teisių atžvilgiu jame akivaizdus . Nors Rėminiame sprendime daugelį kartų kartojama, kad Europos arešto orderiai turi būti vykdomi skrupulingai laikantis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą reglamentuojančių normų, atrodo tik tokiais bendro pobūdžio reikalavimais ir yra apsiribojama.

Taip 2002 m. birželio 13 d. Europos Vadovų Tarybos rėminiu sprendimu buvo sukurtas visiškai naujas tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo institutas – Europos arešto orderis. Buvo numatyta, kad naujoji Europos arešto orderio sistema turi visa apimtimi veikti visose Europos Sąjungos valstybėse jau 2004 m. sausio 1 d.

Sunku jausti ilgesį ekstradicijai. Nors ir turėjus didžiulę įtaką dabartinės baudžiamosios ir tarptautinės teisės formavimuisi, per porą šimtų savo gyvavimo metų[6] ši tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo priemonė įrodė esanti per daug brangiai kainuojančia ir duodančia per mažai naudos. Ilgi ekstradicijos procesai, stabdantys baudžiamųjų bylų tyrimą, jau seniai netenkina praktikos poreikių. Teorinių argumentų kritiką tradicinės ekstradicijos taisyklės taip pat sunkiai beatlaiko . Ir tai natūralu.

Svarbiausia ekstradicijos yda dabartinėje situacijoje - ji tradiciškai buvo ir tebėra laikoma ne tik teisinio, bet ir politinio bendradarbiavimo forma. Sprendimai dėl asmens išdavimo daugelyje valstybių (Lietuvos Respublika šiuo atžvilgiu gali didžiuotis būdama reta išimtimi) priimami bent jau dalyvaujant už valstybės užsienio politiką atsakingiems pareigūnams, dažniausiai jiems pripažįstant ir teisę spręsti – vykdyti teismo sankcionuotą ekstradiciją ar ne. Europos Sąjungoje toks požiūris į tarptautinį baudžiamąjį teisinį bendradarbiavimą nebepriimtinas. Kovą su nusikalstamumu ir jo prevenciją pripažinus esant bendrąsąjunginių interesų sferoje , nebelieka teorinių argumentų, pagrindžiančių prašomos išduoti asmenį valstybės galimybės apeliuoti į nacionalinius interesus sprendžiant: suteikti kitos valstybės prašomą teisinę pagalbą ar ne. Teikiant baudžiamąją teisinę pagalbą (nagrinėjamu atveju – vykdant Europos arešto orderį) siekiama garantuoti bendrasąjunginius, taigi ir asmenį perduodančios valstybės, interesus. Vadinasi, teiginys, kad asmens perdavimu gali būti pažeisti asmenį perduodančios valstybės interesai, tampa nebegalimu.

Kita vertus, nekelia abejonių faktas, kad tradicinės ekstradicijos taisyklės, nors sukurtos siekiant apsaugoti prašomosios valstybės interesus, jau evoliucionavo į žmogaus teisių apsaugos mechanizmus[9]. Todėl tokių tradicinių ekstradicijos taisyklių kaip abipusio veikos baudžiamumo taisyklė, ekstradicijos dėl politinių nusikaltimų nevykdymo taisyklė, piliečių ekstradicijos nevykdymo taisyklė, atsisakymas vertintinas ne tik kaip valstybės interesų apsaugos silpninimas, bet ir kaip žmogaus teisių ribojimas. Būtini argumentai, pagrindžiantys tokio ribojimo galimybę. Jie įžvelgiami keliose susijusiose aplinkybėse. Apie jas žemiau. Tačiau pirmiausia reikėtų apžvelgti žmogaus teisių apsaugai tarnaujančius mechanizmus, kurie Europos arešto orderio sistemoje išlieka.

Tradicinės ekstradicijos taisyklės ir Europos arešto orderio nevykdymo pagrindai

Bazinė Europos arešto orderio idėja – valstybė, gavusi kitos valstybės išduotą Europos arešto orderį, jį vykdo nekvestionuodama orderio pagrįstumo ir teisėtumo, Europos arešto orderio sistemoje išlaikant tik pavienius tradicinės ekstradicijos rudimentus.

Pirmiausia, Europos arešto orderio sistemoje išlaikoma viena pagrindinių tradicinės ekstradicijos taisyklių – abipusio veikos baudžiamumo taisyklė. Tačiau itin ribota apimtimi. Svarbiausia – rėminio sprendimo dėl Europos arešto orderio 2 straipsnyje pateikiamas nusikaltimų, kurių atžvilgiu išduoti Europos arešto orderiai vykdomi nepriklausomai nuo to, ar prašomojoje valstybėje atitinkamos veikos yra kriminalizuotos, ar ne. Į sąrašą įtraukta daugelis mala in se nusikaltimų, kuriuos kriminalizuojančios normos visose ES valstybėse-narėse yra gan panašios: nužudymai, sunkūs kūno sužalojimai, išžaginimai. Sąraše taip pat įrašyti nusikaltimai, kuriuos valstybių sąjungos narių baudžiamuosiuose įstatymuose reikalauja numatyti Europos Sąjungos acquis: dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje[10], prekyba žmonėmis, seksualinis vaikų išnaudojimas ir kt.. Pastebėtina, kad į sąrašą buvo įtraukti ir nusikaltimai, kurių kriminalizavimas Europos Sąjungos mastu dar tik buvo numatomas (pvz.: nusikaltimai gamtai ), ar tebėra tik numatomas (pvz.: rasizmas ir ksenofobija ). Ir tai tik dar kartą pabrėžė skubos rengiant Europos arešto orderio sistemą, lemtus trūkumus: sutarimas netaikyti nurodytų nusikaltimų atžvilgiu abipusio veikos baudžiamumo taisyklės buvo pasiektas dar nežinant, dėl ko susitariama. Sprendimas įtraukti į sąrašą nusikaltimus, dėl kurių definicijų dar tik buvo tikimasi susitarti ateityje, dar sunkiau suvokiamas atsižvelgiant į rėminio sprendimo 2 straipsnio 3 punktą, kuriame pabrėžiama Europos Vadovų Tarybos teisė pildyti ir keisti patį sąrašą

Europos arešto orderiai, išduoti asmenų, kaltinamų (įtariamų) į sąrašą įrašytų nusikaltimų padarymu (ar jau nuteistų už tokius nusikaltimus), atžvilgiu vykdomi nesprendžiant klausimo, ar veika, kurios padarymu yra kaltinamas konkretus asmuo, yra laikoma nusikaltimu valstybėje, kurios prašoma vykdyti Europos arešto orderį. Sistema remiama tik prašančiosios valstybės valia: jei ji nusikaltimą, dėl kurio pateikiamas arešto orderis, laiko įtrauktu į sąrašą, vadinasi abipusio veikos baudžiamumo taisyklė šio nusikaltimo atžvilgiu netaikytina. Rėminiame sprendime atskirai nenumatyta prašomosios valstybės galimybė kvestionuoti veikos ir sąraše numatyto nusikaltimo tapatumą.

Kitas klausimas ar tokios rėminio sprendimo nuostatos bus efektyvios praktikoje. Galbūt tais atvejais, kai prašančiosios valstybės baudžiamajame kodekse atsikartoja rėminiame sprendime įvardintas nusikaltimo pavadinimas, problemos nekils. Tačiau bus ir tokių atvejų, kada prašančioji valstybė teigs, kad jos nacionaliniame baudžiamajame kodekse įrašytas nusikaltimas, kad ir kaip jis besivadintų, yra tikslus sąrašan įrašyto nusikaltimo atitikmuo. Pavyzdžiui, nagrinėjamo sąrašo (sudaryto atsižvelgiant į nusikaltimų svarbą) viršuje puikuojasi mūsų baudžiamajame kodekse nevartojama sąvoka “korupcija”. Ar toks terminologinis skirtumas gali lemti, kad asmenys, kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. negalės būt perduodami Lietuvos Respublikai, nenagrinėjant veikos abipusio baudžiamumo klausimų? Atrodytų, toks problemos sprendimas keltų rimtų abejonių. Todėl, nors ir nedrąsu spėti kaip bus praktikoje aiškinamas normos turinys, galima laukti, kad abipusio baudžiamumo taisyklės nebus galutinai atsisakyta ir dėl į sąrašą įrašytų nusikaltimų. Keistis turėtų tik abipusio veikos baudžiamumo taisyklės turinys. Vietoj veikos ir prašomosios valstybės įstatymų palyginimo turės būti atliekamas abstraktesnis veikos ir prašomosios valstybės teisės sistemos palyginimas, keliant klausimą, ar, prašomojoje valstybėje kriminalizuojant veiką, dėl kurios prašoma perduoti asmenį, ji galėtų būti priskirta rėminio sprendimo sąraše minimai nusikaltimų kategorijai. Tokią hipotezę kelti leidžia ir rėminio sprendimo nuostatos, kad kiekvieną kartą, pateikiant Europos arešto orderį, pateikiami ir veikos bei prašomosios valstybės teisės normų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už šią veiką, aprašymai.



Rėminis sprendimas numato tam tikrus atvejus, kada abipusio veikos baudžiamumo taisyklė reikalauja arba laidžia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderius, išduotus ir dėl į sąrašą įtrauktų nusikaltimų. Pirma, abipusio veikos baudžiamumo taisyklė į sąrašą įtrauktų nusikaltimų atžvilgiu netaikoma tik tuo atveju, jei prašančiosios vykdyti orderį valstybės įstatymai už konkretų nusikaltimą numato didesnę nei 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Neaišku, kodėl šiuo atveju vieningas kriterijus taikomas ir nuteistųjų, ir įtariamųjų bei kaltinamųjų atžvilgiu Šiaip ir pats 3 metų termino įtvirtinimas kelia rimtų abejonių. Tokia nuostata praktikoje gali reikšti ganėtinai reikšmingų penalizacijos procesų pradžią, bent jau padidėjusį valstybių suinteresuotumą savo baudžiamuosiuose įstatymuose numatyti bausmes, kiek įmanoma labiau tenkinančias tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo poreikius. Antra, prašomoji valstybė galės atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei nusikaltimas, dėl kurio prašoma perduoti asmenį, buvo padarytas prašomosios valstybės jurisdikcijoje, ir yra suėję šios valstybės įstatymų numatyti baudžiamojo persekiojimo ar nuosprendžio vykdymo senaties terminai. Trečia, prašomoji valstybė galės atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei į sąrašą įrašytas nusikaltimas, dėl kurio prašoma perduoti asmenį, buvo padarytas už prašančiosios valstybės teritorijos ribų, o prašomoji valstybė nenumato analogiškos ekstrateritorinės jurisdikcijos. Ketvirta, rėminis sprendimas numato, kad prašomoji valstybė privalo nevykdyti orderio, jei pagal jos baudžiamuosius įstatymus prašomas perduoti asmuo būtų laikomas nesulaukusiu minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus[14]. Rėminiame sprendime numatytas dar vienas abipusio veikos baudžiamumo taisyklei artimas arešto orderio nevykdymo pagrindas: dokumento preambulėje akcentuojama, kad valstybės neprivalo vykdyti Europos arešto orderio netgi rėminiame sprendime minimų nusikaltimų atžvilgiu, jei tai prieštarautų atskiroms jų nacionalinių konstitucijų normoms. Šios rėminio sprendimo nuostatos yra išties novatoriškos, įdomios ir vėlgi ydingos. Tačiau apie jas toliau straipsnyje.

Ne mažiau svarbus ir politinio nusikaltimo sampratos nunykimas santykiuose tarp ES priklausančių valstybių. Ekstradicijos dėl politinių nusikaltimų nevykdymo taisyklės jau buvo atsisakyta Europos Sąjungos konvencijoje dėl ekstradicijos[15]. Tačiau Europos arešto orderio sistemoje, taip pat kaip ir Europos Sąjungos konvencijoje dėl ekstradicijos, išlaikomos blogų kėslų ir nediskriminacijos taisyklės. Rėminio sprendimo preambulės 12 punkte aiškiai įtvirtinama, kad nei viena rėminio sprendimo nuostata nedraudžia atsisakymo vykdyti orderį tais atvejais, kai yra objektyviai pagrįstas pagrindas manyti, kad arešto orderis buvo išduotas siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, pilietybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar lytinės orientacijos, arba kai yra objektyviai pagrįstas pagrindas manyti, kad viena iš šių aplinkybių gali pabloginti perduoto asmens teisinę padėtį. Dėmesys atkreiptinas į du pasitelktos blogų kėslų ir nediskriminacijos taisyklės formulės bruožus.

Pirma, rėminis sprendimas tiesiogiai neįtvirtina valstybių pareigos rūpintis, kad nei vienas asmuo, esant atitinkamoms aplinkybėms, nebūtų perduotas. Tėra įtvirtinama valstybių teisė tokiais atvejais nevykdyti Europos arešto orderio. Normos, draudžiančios tokiais atvejais vykdyti Europos arešto orderius, turi būti įtvirtintos nacionaliniuose valstybių įstatymuose. Kol kas Lietuvos Respublikos įstatymai tokios normos analogo neįtvirtina. Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kad „asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra suteiktas prieglobstis, už nusikalstamas veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą nebaudžiami ir užsienio valstybėms neišduodami“ šiuo požiūriu nėra pakankama.

Antra, nagrinėjamas rėminis sprendimas naudojamojoje formuluotėje įtvirtina tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo novelą: atitinkamas „pagrindas manyti“ turi būti remiamas „objektyviais elementais“. Nors vartojamos sąvokos turinys ir lieka neaiškus, pati formuluotė vertintina teigiamai. Europos arešto orderio sistemos pamatinė nuostata, kad Europos arešto orderis būtų vykdomas prašomojoje valstybėje nevertinant jo pagrįstumo, nėra nuosekliai priimtina. Tačiau ne ką daugiau priimtina būtų nuostata, kad atsisakymas vykdyti orderį gali būti grindžiamas nuostatomis, kurių pagrįstumas nevertinamas, t.y. subjektyvaus pobūdžio nuostatomis.

Galiausiai, rėminiame sprendime atsisakoma populiariausio ekstradicijos nevykdymo pagrindo: prašomo išduoti asmens pilietybė nebėra aktuali sprendžiant, ar vykdyti gautą Europos arešto orderį. Be to, tradiciškai įtvirtinama, kad piliečiai ir nuolatiniai prašomosios valstybės gyventojai išduodami tik gavus Europos arešto orderį pateikusios valstybės garantijas, kad bausmės atlikimas bus patikėtas jo pilietybės (nuolatinės gyvenamosios vietos) valstybei. Tos pačios nuostatos laikomasi ir nuteistųjų atžvilgiu, tačiau šiuo atveju bausmės atlikimo perėmimas laikomas ne asmens perdavimo sąlyga, o atsisakymo jį perduoti pagrindu. Taip rėminio sprendimo 4 str. įtvirtinama, kad prašomosios valstybės pilietis ar nuolatinis gyventojas gali būti neperduodamas prašančiojoje valstybėje paskirtos bausmės vykdymui, jei prašomoji valstybė įsipareigoja pati vykdyti paskirtą bausmę. Prašančiosios valstybės sutikimas perleisti bausmės vykdymą nėra aktualus.

Tradicinių ekstradicijos nevykdymo taisyklių atsisakymo pagrindimas

Aišku, kad tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo plėtros Europos Sąjungoje poreikius lėmė pakitusi tarptautinė kriminogeninė situacija, augančios terorizmo ir kitų transnacionalinio nusikalstamumo formų grėsmės. Tačiau tradicinės ekstradicijos sistemos atsisakymas turėjo būti remiamas ir teoriniais argumentais, pagrindžiančiais galimybes riboti prašomo perduoti asmens teises.

Supaprastintas požiūris į tarptautinį bendradarbiavimą remiasi vienu svarbiausių Europos Sąjungos teisėje – tarpusavio pripažinimo – principu, reikalaujančiu vienoje Sąjungos valstybėje priimtam sprendimui (nagrinėjamais atvejais – teisminiam sprendimui suimti asmenį arba apkaltinamajam teismo nuosprendžiui) pripažinti tapačią teisinę reikšmę visose kitose Sąjungos valstybėse. Pats principas giliai įsitvirtinęs Europos Sąjungos teisėje. Tačiau rėminis sprendimas dėl Europos arešto orderio laikytinas pirmu teisės norminiu aktu, apeliuojančiu į abipusį pripažinimą baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės sferoje. Ir šią teisės sferą tarpusavio pripažinimo principas pasiekė patyręs ne itin ryškius, bet esminius pakitimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarpusavio pripažinimo principas Europos Sąjungos teisėje (Europos Teisingumo teismo jurisprudencijoje) buvo suformuluotas kaip principas, draudžiantis valstybėms varžyti asmens teises, pripažįstamas kitose Sąjungos valstybėse[16]: jei viena Sąjungos valstybė pripažįsta asmens teisę elgtis tam tikru būdu (išleisti į apyvartą tam tikrą prekę), ši teisė turi būti pripažįstama ir kiekvienoje kitoje Sąjungos valstybėje. Tuo tarpu principą perkeliant į baudžiamosios teisės sferą, jo esmė kardinaliai kinta į nuostatą, kad vienai valstybei galint varžyti asmens teises, tai privalo daryti visos Sąjungos valstybės : jei asmuo gali būti sulaikytas Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje, jis turi būti sulaikytas ir bet kurioje kitoje Sąjungos valstybėje. Argumentai, pagrindžiantys tokio principo įtvirtinimą, galimi. Tačiau reikia akcentuoti kitką: teiginys, jog Europos Sąjungoje teisėje įsitvirtinęs “tarpusavio pripažinimo” reikalauja pripažinti vienoje Sąjungos valstybėje išduoto arešto orderio teisinę galią kitose valstybėse, bent jau nėra visiškai tikslus. Principas, į kurį apeliuojama įrodinėjant ekstradicijos tarp Sąjungos valstybių atsisakymo galimybes savo turiniu nėra tapatus kitose Europos Sąjungos teisės srityse įsitvirtinusiam “tarpusavio pripažinimo” principui.

Ekstradicijos taisyklių atsisakymas taip pat grindžiamas apeliuojant į tai, kad visos Europos arešto orderio sistemai priklausysiančios valstybės pripažįsta privalomą Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją. Lyg ir sektų, kad asmens perdavimas iš vienos valstybės, kuri laikosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, į kitą konvencijos besilaikančią valstybę, negali pabloginti perduodamo asmens teisinės padėties. Tačiau toks tiesmukiškas argumentas nėra pakankamas. Tai, kad valstybė privalo laikytis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nereiškia, kad ji jos ir laikosi: tai įrodo pats Europos žmogaus teisių teismo pripažintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų skaičius. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinti valstybių įsipareigojimai yra tarptautinio teisinio pobūdžio. Europos žmogaus teisių teismo kaip tarptautinės institucijos sprendimų vykdymas taip pat iš esmės priklauso tik nuo žmogaus teises pažeidusios valstybės valios. Galiausiai bylų nagrinėjimo Europos žmogaus teisių teisme trukmė gali reikšti, kad žmogaus teisių pažeidimas bus pripažintas tik jam pasibaigus, pvz.: pasibaigus nepagrįstam ar neteisėtam kardomajam kalinimui prašančiojoje valstybėje. Todėl tiesioginė apeliacija į faktą, kad valstybė, į kurią išsiunčiamas asmuo, yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei pripažįsta privalomą Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją, nėra pakankama siekiant pagrįsti teiginį, kad į tokią valstybę išsiunčiamam asmeniui negresia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių apribojimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos žmogaus teisių komisija kadaise buvo suformulavusi prezumpciją, jog žmogaus teisių pažeidimai prievarta išsiunčiamam iš valstybės asmeniui negresia, jei jis yra išsiunčiamas į Konvenciją ratifikavusią valstybę[18]. Tačiau dar svarbiau tai, kad vėliau tokio bendro požiūrio buvo atsisakyta .

Galima pateikti ir antrą, matyt praktikoje svaresnį, argumentą. Sureikšminus Europos žmogaus teisių teismo vaidmenį kartu tektų pripažinti, kad žmogaus teisių apsaugos poreikiais grindžiamos tradicinės ekstradicijos taisyklės gali būti eliminuotos ir valstybių-Europos Sąjungos narių santykiuose su Sąjungai nepriklausančiomis Europos Tarybos valstybėmis, pavyzdžiui su Turkija, Azerbaidžanu, t.y. su valstybėmis, žmogaus teisių apsauga kuriose dar nekelia visiško pasitikėjimo[20].

Europos arešto orderio sistemos šalininkai taip pat teigia, kad Europos Sąjungoje egzistuoja žmogaus teisių apsaugos garantijos, papildančios aukščiau minėtąsias. Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 punktas skelbia: „Sąjunga yra pagrįsta lygybės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais, taip pat teisės viršenybe, principais, kurie yra bendri visoms valstybėms-narėms“. Tuo tarpu Sutarties 7 straipsnyje numatyta, kad Europos Vadovų Taryba, esant konsensusui Taryboje ir Europos parlamento pritarimui, gali pripažinti, kad valstybė padarė rimtą ir tęstinį Sutarties 6 straipsnyje įvardintų principų pažeidimą. Toks pažeidimas pripažįstamas pagrindu apriboti atskiras tokios valstybės pažeidėjos teises, taip pat ir teisę jos atstovams balsuoti Europos Vadovų Taryboje. Procedūra sudėtinga, ir vargu ar galima teigti, kad tokios Europos Sąjungos sutarties nuostatos iš esmės išplečia žmogaus teisių apsaugos garantijas Europos Sąjungoje. Tačiau abejonės jų patikimumu įgyja dar ryškesnius kontūrus atidžiau panagrinėjus aukščiau pateiktą Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio formuluotę. Ji skamba itin solidžiai. Tačiau šis punktas skelbia, kad Europos Sąjungoje teturi būti laikomasi pagarbos žmogaus teisėms principo. Pareiga garantuoti pačias žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijoje ir nacionalinėse valstybių konstitucijose, minima sekančiame, antrame 6 straipsnio punkte. Ir va šio punkto pažeidimas Sutartyje išvis neminimas tarp pagrindų riboti valstybių Sąjungos narių teises. Kodėl? Vienas iš daugelio galimų tokios reglamentacijos paaiškinimo variantų: nustatyti žmogaus teisių pažeidimus daug lengviau nei abstrakčią ir vertinamojo pobūdžio kriterijumi laikytiną „nepagarbą žmogaus teisėms“, o todėl 6 straipsnio 2 punkto pažeidimas iš tikrųjų galėtų vesti prie valstybių atsakomybės taikymo. Šio straipsnio autorius linktų susilaikyti nuo tokios reglamentacijos komentavimo.

Problemų liktų net jei būtų sukurti stiprūs ir veiksmingi mechanizmai, užtikrinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos laikymąsi Europos Sąjungoje. Pati konvencija, netgi garantavus jos laikymąsi, nėra pakankamas išduodamo asmens teisių garantas. Visų pirma, ji įtvirtina tik pagrindines žmogaus teises ir laisves, be to - pernelyg abstrakčiu lygmeniu. Galimas atsikirtimas, kad plati Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija pakankamai detalizuoja konvencijoje įtvirtintų normų turinį. Tačiau dėmesys atkreiptinas į tai, kad ne visos konvencijos ir jos papildomų protokolų normos yra sulaukusios pakankamai Europos žmogaus teisių teismo dėmesio. O todėl didelės jų dalies turinį galima aiškintis tik ekstrapoliuojant Europos žmogaus teisių teismo poziciją, išreikštą nagrinėjant kitų normų pažeidimus. Tai, kad problema egzistuoja, jau pripažino ir Europos Sąjungos institucijos. Ieškoma ir užfiksuotų problemų sprendimo. Numatoma, kad situacija turėtų pagerėti Europos Sąjungos teisėje įtvirtinus Įtariamųjų ir kaltinamųjų baudžiamajame procese procesines garantijas. Europos Komisija jau yra parengus tam tikrus tokias suvienodintas procesines garantijas numatančio teisės akto apmatus. Tai turėtų būti itin reikšmingas dokumentas, kuriuo iš esmės būtų pereita prie Europos Sąjungos valstybių baudžiamojo proceso sistemų harmonizavimo. Ką gi, galima tikėtis, kad tokių suvienodintų procesinių garantijų įtvirtinimas didele dalimi spręs problemą. Bent jau baudžiamojo proceso lygmenyje, kur atskirų valstybių teisės normų ydos kelia didžiausią rūpestį.



Tam tikros individo teisių apsaugos prielaidos numatytos ir pačiame rėminiame sprendime dėl Europos arešto orderio. Matyt svarbiausia jų laikytina vadinamoji “viešosios tvarkos” (ordre public) sąlyga. Ši sąlyga dažna ir ekstradiciją reglamentuojančiuose teisės aktuose. Ji suvokiama kaip nuostata, kad valstybės turi teisę nevykdyti ekstradicijos, galinčios pakirsti esminius šios valstybės interesus, paprastai juos vertinant per nacionalinių konstitucijų prizmę, t.y. nagrinėjant, ar ekstradicija nepažeistų nacionalinės Konstitucijos normų. Dažnai tokia ordre public taisyklės sąvoka detalizuojama atskirai pabrėžiant, kad esminių interesų pažeidimu laikoma ekstradicija, prieštaraujanti pamatinėms prašomos išduoti valstybės teisės sistemos nuostatoms. Nors dar neįtvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymuose, aukščiau minėta ekstradicijos taisyklė sutinkama Lietuvos Respublikos ekstradicijos sutartyse. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartyje įtvirtinama, kad „teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams“ .

Tačiau Ordre public sąlyga Rėminiame sprendime dėl Europos arešto orderio įtvirtinama ribota apimtimi. Visų pirma, rėminiame sprendime nenumatoma valstybių teisė neišduoti asmens tais atvejais, kada Europos arešto orderio vykdymas pakirstų šios valstybės esminius interesus. Ką gi, jau buvo minėta, kad nacionaliniai valstybės interesai ir neturėtų būti aktualizuojami sprendžiant vykdyti gautą Europos arešto orderį ar ne. Pripažįstama, kad vykdant kiekvieną Europos arešto orderį, valstybė gina ne tik prašančiosios, bent ir bendrasąjunginius (o tai reiškia – ir savo) interesus. O vienų valstybės interesų apsaugos nevykdymas negali būti grindžiamas kitų tos pačios valstybės interesų apsaugos poreikiais.

Antra, netgi Konstitucijos nuostatoms pripažįstama ribota reikšmė sprendžiant, ar išduoti asmenį pagal Europos arešto orderį. Rėminio sprendimo preambulės 12 punkte įtvirtinama, kad rėminis sprendimas neužkerta valstybėms-narėms kelio taikyti jų konstitucines normas, įtvirtinančias teisingo proceso principus, asociacijų laisvę, spaudos laisvę, įsitikinimų reiškimo kitose visuomenės informavimo priemonėse laisvę. Praktiškai taip pateikiamas baigtinis konstitucinių normų, galinčių užkirsti kelią Europos arešto orderio vykdymui, sąrašas.

Toks Konstitucijos normų katalogas visų pirma skirtas padėti spręsti problemas, galinčias kilti dėl abipusio veikos baudžiamumo taisyklės atsisakymo. Jei Europos arešto orderis yra išduotas dėl veikos, įrašytos į veikų, kurioms netaikoma abipusio baudžiamumo taisyklė, sąrašą, o prašomosios valstybės Konstitucija draudžia tokių veikų kriminalizaciją, turėtų būti atsisakyta vykdyti ekstradiciją. Pavyzdžiui, jau nagrinėtame nusikaltimų, kurių atžvilgiu netaikoma abipusio baudžiamumo taisyklė, sąraše įrašytas sabotažo nusikaltimas. Šio nusikaltimo sampratos Europos Sąjungos teisė dar neapibrėžia, neįmanoma numatyti kokia ji bus. Ar yra garantijos, kad šios nusikaltimo samprata nebus adekvati mūsų baudžiamajame kodekse jau buvusioms diversijos ir kenkimo sampratoms, t.y. sampratoms, kurių šiaip ne taip atsisakėme kaip negalimų teisinėje valstybėje? Tokiais atvejais rėmimasis Lietuvos Respublikos Konstitucija gali būti vienintelis galimas atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagrindas. Ir tai gelbėjantis ne visais atvejais. Atkreipkime dėmesį: Rėminiame sprendime minima, kad atsisakymas vykdyti arešto orderį galimas remiantis Konstitucijos normomis, įtvirtinančiomis asociacijų, bet ne susirinkimų laisvę, įsitikinimų reiškimo laisvę, bet tik laisvę reikšti juos masinės informacijos priemonėse

Ne ką mažiau reikšmingas pripažinimas, kad valstybės gali remti atsisakymą vykdyti Europos arešto orderį savo Konstitucijų nuostatomis, įtvirtinančiomis pamatinius teisingo proceso principus. Tokia rėminio sprendimo nuostata atveria valstybėms galimybes neperduoti asmenų valstybėms, kurių teisingumo vykdymo sistemas jos laiko nepakankamai atitinkančiomis žmogaus teisių apsaugos standartus. Tačiau ir šia prasme Europos arešto orderio sistema nutolsta nuo ekstradicijos sistemoje vyraujančių žmogaus teisių apsaugos standartų. Daugumoje ekstradiciją reglamentuojančių teisės aktų įtvirtinama nuostata, kad tais atvejais, jei nuosprendis, kurio vykdymui prašoma išduoti asmenį, yra priimtas in absentia, ekstradicija vykdoma tik jei prašančioji valstybė garantuoja asmens teisę į bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Rėminiame sprendime dėl Europos arešto orderio apsiribojama įtvirtinant asmens teisę prašyti, kad jo byla būtų nagrinėjama iš naujo. Tačiau pati asmenį perimančios valstybės pareiga iš naujo nagrinėti bylą nėra įtvirtinama.

Išvados

Nagrinėjant Lietuvos Respublikos teisinės sistemos institutų privalumus ir trūkumus straipsnį visada dera baigti suformuluojant pastabas ir pasiūlymus įstatymų leidėjui. Kiek kitoks sprendimas taikytinas Europos Sąjungos teisės analizei. Aiški Lietuvos Respublikos įtaka sprendimų Europos Sąjungoje priėmimui vargiai tikėtina. Be to, nereikia užmiršti, kad šiame straipsnyje nagrinėtas Europos Vadovų tarybos rėminis sprendimas buvo priimtas Lietuvai nedalyvaujant. Mums telieka jį priimti. Tačiau sprendimo akceptavimas nereiškia, kad abejonės jo pagrįstumu ir teisingumu negalimos.

Straipsnyje pateikta atskirų Europos Vadovų tarybos rėminio sprendimo dėl Europos arešto orderio nuostatų analize siekta atskleisti šio teisės akto keliamas grėsmes žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms. Straipsnyje įrodinėjama, kad teisinė ir kriminogeninė aplinka, kurioje buvo kuriamas Europos arešto orderio sistemos modelis (skubi ir skubota reakcija į rugsėjo 11 teroro aktus Jungtinėse Amerikos Valstijose) lėmė atskirų Rėminio sprendimo nuostatų (abipusio veikos baudžiamumo taisyklės modifikacijos, nediskriminacijos taisyklės ir kt.) nenuoseklumą, galintį lemti asmenų, kurių atžvilgiu bus išduodami Europos arešto orderiai, teisių pažeidimus. Žinoma, yra tam tikri saugikliai. Europos Sąjungos sutartis atveria kelią Europos Teisingumo teismo jurisprudencijai sprendžiant Rėminių sprendimų, taip pat ir dėl Europos arešto orderio, taikymo klausimus[22]. Galbūt tai, kad probleminiai klausimai paliekami spręsti teisininkams, o ne politikams , yra būtent tas kelias, kuriuo verta eiti. Laikas parodys.

Straipsnyje taip pat atskleidžiama, kad tradicinių ekstradicijos taisyklių, atliekančių žmogaus teisių apsaugos funkciją, Rėminiame sprendime atsisakoma beveik nekvestionuojant tokio atsisakymo pagrįstumo. Tokio taisyklių atsisakymo galimybė visuotinai grindžiama apeliuojant į tarpusavio pripažinimo principą. Tačiau straipsnyje parodoma, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo remiama Europos arešto orderio sistema, yra formuluojamas naujai ir savo turiniu netapatus ES teisėje jau pripažintam tarpusavio pripažinimo principui, o todėl – nepakankamas argumentas pagrįsti ekstradicijos taisyklių atsisakymo galimybes.

Straipsnyje taip pat teigiama ir argumentuojama, kad žmogaus teisių apsaugą turinčios garantuoti nagrinėjamo Rėminio sprendimo nuostatos (įtvirtinančios Ordre public sąlygą ir kt.) yra nepakankamos šiai funkcijai tinkamai atlikti.

Taip pat atskleidžiamos atskirų Rėminio sprendimo nuostatų paliekamos spragos, kurios gali užkirsti kelią efektyviam Europos arešto orderio taikymui praktikoje: Rėminiame sprendime įtvirtinamos abipusio veikos baudžiamumo taisyklės modifikacijos nenuoseklumai, naujai formuluojamų nediskriminacijos ir blogų kėslų taisyklių ydos, praskydę galimybių sprendžiant arešto orderio vykdymo klausimus remtis nacionalinėmis konstitucijomis kontūrai ir kt.

Apibendrinant straipsnyje išdėstytas mintis darytina išvada, kad Europos arešto orderio sistemą diegiantis rėminis Europos vadovų tarybos sprendimas laikytinas viena pirmųjų Europos baudžiamosios teisės grimasų. Sunku spėti, kiek problemų ji kels baudžiamosios justicijos praktikoje, ar tos problemos bus rimtos. Tačiau galimybės nepalankiam situacijos vystymuisi sudarytos puikios. Rėminiame sprendime įtvirtini apribojimai valstybėms narėms remtis žmogaus teises įtvirtinančiomis teisės normomis, išplėsta baudžiamosios justicijos pareigūnų diskrecija kaltinamųjų ir nuteistųjų teisinio statuso atžvilgiu gali būti laikomi pirmais žingsniais žmogaus teisių baudžiamojoje teisėje devalvacijos kryptimi. Bet gal ir paskutiniais?

Straipsnis redakcijai įteiktas 2003 m. rugsėjo 1 d.



Žr.: Presidency Conclusions, Tampere European Council, 15 and 16 October 1999, 35 p.

Žr.: Proposal for a Council Framework Decision on the European arrest warrant and the surrender procedures between the Member States. Brussels, 25.9.2001 COM(2001) 522 final/2 2001/0215 (CNS).

Žr.: Conclusions adopted by the Council (Justice and Home Affairs), Brussels, 20 September 2001. SN 3926/6/01, REV 6, (OR. en,fr). https://europa.eu.int/comm/justice_home/news/terrorism/documents/concl_council_20sep_en.pdf

Žr.: Held D. Violence, Law and Justice in a Global Age. Social Science Research Council. https://www.ssrc.org/sept11/essays/held.htm

Kartu reikia pripažinti, kad minėtame Europos Komisijos Pasiūlyme pateiktas Europos arešto orderio sistemos modelis buvo gerokai griežtesnis nei galutinis jo variantas, įtvirtintas Europos Vadovų Tarybos rėminiame sprendime. Svarstant ir tobulinant Europos Vadovų Tarybos rėminio sprendimo projektą (šiuo požiūriu išskirtinas Europos Parlamento vaidmuo siekiant įtvirtinti būtinas individų teisinės padėties garantijas (Žr.: European Parliament. Committee on Citizens' Freedoms and Rights, Justice and Home Affairs. Report on the Commission proposal for a Council framework decision on the European arrest warrant and the surrender procedures between the Member States (COM(2001) 522 – C5-0453/2001 – 2001/0215(CNS)). Rapporteur: Graham R. Watson. A5-0397/2001. 14 November 2001), pasiūlyta sistema įgavo daug ryškesnius kontūrus, buvo įtvirtintas aiškesnis procesinis prašomo perduoti individo statusas. Ir vis dėlto pamatinės idėjos išliko, išliko ir pamatiniai sistemos trūkumai.



Šio straipsnio autorius laikosi pozicijos, kad iki XIX a vidurio vykdyta ekstradicija neatliko tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo priemonės funkcijų, todėl neatitiko dabartinės šio teisinio instituto sampratos.

Plačiau žr.: Čepas A. „Abipusis veikos baudžiamumas kaip ekstradicijos leistinumo sąlyga“. VU Mokslo darbai „Teisė“, 2001 m. Nr.41; Čepas A. Žilinskas J. „Piliečių ekstradicijos nevykdymo taisyklė, galimybės jos galimybės jos atsisakyti ir ją modifikuoti“. VU Mokslo darbai „Teisė“. 2003 m. Nr. 46.

Treaty of Amsterdam amending the Treaty on European Union, the Treaties Establishing the European Communities and Related Acts, Official Journal C 340, 10 November 1997, 1 str. 5 d.

Henkin L. International Law: Politics. Values and Functions. General Course on Public International Law. Academie de Droit International. Recueil des Cours. 1989. IV. Tome 216 de la collection. Martinus Nijhoff Publishers. 1990. 306 p.

Žr.: Joint action of 21 December 1998 adopted by the Council on the basis of Article K.3 of the Treaty on European Union, on making it a criminal offence to participate in a criminal organisation in the Member States of the European Union (98/733/JHA). Official Journal L 351, 29/12/1998, P. 0055 – 0058.

Žr.: Joint Action of 24 February 1997 adopted by the Council on the basis of Article K.3 of the Treaty on European Union, concerning action to combat trafficking in human beings and sexual exploitation of children. Official Journal L 63, 04/03/1997.

Europos Vadovų Tarybos rėminis sprendimas, reikalaujantis kriminalizuoti šiuos nusikaltimus buvo priimtas 2003 m. sausio 27 d. Žr.: Council Framework Decision 2003/80/JHA of 27 January 2003 on the protection of the environment through criminal law. Official Journal L 029 , 05/02/2003 P. 0055 – 0058.

Žr.: Proposal for a Council Framework Decision on combating racism and xenophobia

/* COM/2001/0664 final - CNS 2001/0270 */Official Journal C 075 E , 26/03/2002 P. 0269 – 0273. Žr.: Joint Action of 15 July 1996 adopted by the Council on the basis of Article K.3 of the Treaty on European Union, concerning action to combat racism and xenophobia. Official Journal L 185 , 24/07/1996 P. 0005 – 0007.

Vertinant, ar egzistuoja atitinkamas atsisakymo vykdyti arešto orderį pagrindas, aktualus ne bendras minimalus baudžiamosios atsakomybės amžius, o amžius, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus, dėl kurių prašoma perduoti asmenį. T.y. Lietuvos Respublika turėtų vykdyti Europos arešto orderį, išduotą keturiolikmečio, kaltinamo nužudymu, atžvilgiu, tačiau neturėtų vykdyti orderio, išduoto penkiolikmečio, kaltinamo kyšininkavimu, atžvilgiu.

Žr.: Convention drawn up on the basis of Article K.3 of the Treaty on European Union, relating to extradition between the Member States of the European Union. Official Journal C 313 , 23/10/1996 p. 0012 – 0023.

https://europa.eu.int/eur-lex/en/lif/dat/1996/en_496A1023_02.html

Somek A. Reverse Discrimination Revisited. Coping with an Incongruity between Community Law and Member State Legislation. Vienna Working Papers in Legal Theory, Political Philosophy, and Applied Ethics, No. 9. Vienna 1998. 22 p.; Communication from the Commission concerning the consequences of the judgement given by the Court of Justice on 20 February 1979 in Case 120/78 ( Cassis de Dijon‘). Official Journal of the European Communities No C 256. 3.10.80. https://europa.eu.int/comm/internal_market/en/goods/caasiscomm_en.pdf

Kita vertus, tarpusavio pripažinimo principo perkėlimas į baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso kartu ir išplečia žmogaus teises. Teigdamos arešto orderių tarpusavio pripažinimą, ES valstybės turėjo pripažinti, kad tas pats principas taikytinas ir teismo nuosprendžiams. O tai lėmė, kad į ES valstybių tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo sistemą grįžo ne bis in idem principas, kurio buvo atsisakyta ES konvencijoje dėl ekstradicijos. Ir netgi platesne apimtimi, nei principas pripažsįtamas ekstradicijos reglamentacijoje: rėminio sprendimo 3 str. 2 p. numato, kad Europos arešto orderis nevykdomas, jei prašomas perduoti asmuo jau buvo nuteistas ir atliko bausmę už nusikaltimą, kurio atžvilgiu išduotas arešto orderis, prašomojoje valstybėje, arba bet kurioje kitoje Sąjungos valstybėje.

van den Wyngaert C. Applying the European Convention on Human Rights to Extradition: Opeaning Pandora’s Box? International and Comparative Law Quarterly. Vol.39, 1990. 256 p.

Commission Européenne des Droits de l'Homme (Premičre Chambre). Decision sur la recevabilité de la requźte N° 25336/94 présentée par Edgar Wilhelm Bruno Sommer contre l'Italie. Strasbourg, 17 janvier 1996. https://hudoc.echr.coe.int/Hudoc1doc/hfdec/sift/3358.txt

Taip pat pastebėtina, kad faktas, jog Europos Sąjungos valstybės pripažįsta itin plačias bendradarbiavimo galimybes, gali būti nurodomas kaip argumentas, pagrindžiantis analogiškų bendradarbiavimo formų taikymą kituose pasaulio regionuose. Pavyzdžiui, kai kurie žmogaus teises ribojantys Europos Sąjungoje suformuluoti tarptautinio baudžiamojo teisinio bendradarbiavimo modeliai yra perimami Ispanijos santykiuose su Lotynų Amerikos valstybėmis [Proyecto de Ley orgįnica de cooperación jurķdica internacional en materia penal. https://www.mju.es/nl05.htm, 13 str. 3 d.]. Tam tikros taip grindžiamo argumentavimo apraiškos pastebimos Nepriklausomų valstybių sandraugoje [Landgren K. Deflecting international protection by treaty: bilateral and multilateral accords on extradition, readmission and the inadmissibility of asylum requests. New Issues in Refugee Research. Working Paper No. 10. UNICEF, New York, USA. https://www.unhcr.ch/refworld/pub/wpapers/wpno10.htm].

Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Valstybės žinios, 1994, Nr. 91-1767. 18 str.

Consolidated Version of the Treaty on European Union, 35 str. 7 paragrafas. https://www.europa.eu.int/eur-lex/en/treaties/dat/C_2002325EN.000501.html

Kita vertus, klausimas dėl rėminių sprendimų taikymo perduodamas Europos Teisingumo teismui tik jei jo nepavyksta per šešis mėnesius išspręsti Europos Vadovų taryboje.





Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 798
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved