Poįstatyminis teisės aktas atskirose teisės šakose

Poįstatyminis teisės aktas atskirose teisės šakose

1 Civilinės teisės sritis

Ci­vi­li­nės tei­sės kaip teisės šakos pa­skir­tis ir tiks­lai įgy­ven­di­na­mi per ci­vi­li­nės tei­sės funk­ci­jas, ku­rias nag­ri­nė­ja tei­sės te­ori­jos moks­las.Ci­vi­li­nei tei­sei bū­din­gos dvi pa­grin­di­nės funk­ci­jos – reg­la­men­ta­vi­mo (re­gu­lia­vi­mo) ir vals­ty­bės prie­var­tos le­ga­li­za­vi­mo ir nor­ma­vi­mo. Be šių pa­grin­di­nių funk­ci­jų, ci­vi­li­nei tei­sei bū­din­ga pa­pil­do­ma, pa­gal­bi­nio po­bū­džio in­for­ma­vi­mo funk­ci­ja. Ši funk­ci­ja lai­ky­ti­na pa­pil­do­ma to­dėl, kad jos po­bū­dis yra ne tik tei­si­nis, bet ir tech­no­lo­gi­nis. Tei­si­nė­je li­te­ra­tū­ro­je pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad ci­vi­li­nė tei­sė tu­ri ap­sau­gi­nź funk­ci­j¹. Ta­čiau profesorius A. Vaiš­vi­la gana pa­grįs­tai tei­gia, kad tai nė­ra sa­va­ran­kiš­ka funk­ci­ja. Ji yra ki­tų pa­grin­di­nių funk­ci­jų su­de­da­mo­ji da­lis. Ci­vi­li­nės tei­sės pa­skir­tis ir tiks­lai, ku­riuos iš es­mės s¹­ly­go­ja jos reg­la­men­ta­vi­mo ob­jek­to po­bū­dis, nu­le­mia reikš­min­gus šių funk­ci­jų įgyvendinimo ypa­tu­mus ci­vi­li­nė­je tei­sė­je.

Civilinio kodekso 1.3 straipsnio trečioje dalyje yra nustatytos poįstatyminių teisės aktų reglamentavimo ribos: „Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.“ Taigi iš šio apibrėžimo matyti, jog atskirai nuo įstatymo poįstatyminis teisės aktas civilinėje teisėje funkcionuoti negali. Kiekvienam priimtam poįstatyminiam teisės aktui reikalingas įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis poįstatyminis aktas laikomas galiojančiu ir teisėtu. To paties straipsnio ketvirtoji dalis numato teisinių priemonių panaudojimo galimybź nesilaikant reikalavimų: „Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės akt¹ ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į Konstitucinio Teismo kompetencij¹. Teismas, pripažinźs tokį teisės akt¹ negaliojančiu, sprendimo nuoraš¹ per tris dienas privalo nusiųsti teisės akt¹ priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjźs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“. Civilinio kodekso komentare yra nurodyta, kad šiuo atveju negaliojančiaias gali būti pripažinti ne tik norminiai, bet ir individualaus pobūdžio institucijų ar pareigūnų priimti aktai. Civilinio kodekso 1.7 straipsnyje įtvirtinta įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų pagrindinė galiojimo s¹lyga: „Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka“. Taigi tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų galiojimas yra nukreiptas į ateitį.

2 Civilinio proceso teisės sritis

Siekiant išsiaiškinti bet kurios teisės šakos samprat¹ ir nustatyti jos viet¹ teisės sistemoje, tradiciškai analizuojamas jos teisinio reguliavimo dalykas. Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku pripažįstami jos normų reguliuojami santykiai. CPK l straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisimų santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvark¹, t. y. civilinio proceso teisė reguliuoja teismo veikl¹ nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas. Taigi civilinio proceso s¹voka apibrėžtina kaip tam tikra teismo, civilinės bylos (ginčo) šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinių veiksmų sistema konkrečiam tikslui pasiekti - ginčui dėl teisės išsprźsti.

Civilinio proceso teisės šaltiniai Konstitucija, Civilinis kodeksas, Civilinio proceso kodeksas, įstatymai,o taip pat- įstatymų lydimieji aktai. Reikšmingiausi iš pastarosios grupės yra Vyriausybės nutarimai. Dažniausiai Vyriausybės nutarimuose galima rasti proceso teisės normų, nustatančių vienų ar kitų ginčų priklausym¹ teismo kompetencijai, kreipimosi į teism¹ terminus ir panašiai. Pavyzdžiui, Vyriausybė 1997 m. liepos 3d. nutarimu nr. 712 patvirtinto Teismo psichiatrinės, narkologinės ir psichologinės ekspertizės organizavimo bei atlikimo tvark¹. Kai kuriuose CPK

straipsniuose (pvz., CPK 583 str. l d.) tiesiogiai nurodoma Vyriausybės pareiga priimti teisės aktus, detalizuojančius CPK normas. Kartais procesinio pobūdžio normų yra ir vadinamuosiuose žinybiniuose teisės aktuose - ministerijų, departamentų instrukcijose, taisyklėse ir panašiai. Pavyzdžiui, teisingumo ministras 1998 m. lapkričio 2 d. įsakymu patvirtino Ekspertizių darymo Lietuvos teismo ekspertizės institute nuostatus. Kai kurios CPK normos (pvz., CPK

10 str. 3 d.) tiesiogiai numato kai kurių valstybės institucijų teisź ir pareig¹ detalizuoti tam tikras CPK normas.Vis tik kalbant apie Vyriausybės nutarimus neretai kritikuojama Vyriausybės teisė kištis į civilinio proceso klausimus. Pirmiausia dėl to, jog teisė kreiptis į teism¹ yra konstitucinė ir jos įgyvendinimas nesant atitinkamų įstatymo išlygų gali būti nustatytas tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Antra, civilinių bylų proceso, taip pat kreipimosi į teism¹ tvark¹ nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK l str. l d.). Taigi Vyriausybei nėra suteikta teisė aktais reglamentuoti civilinių bylų nagrinėjimo tvark¹. Trečia, civilinio proceso klausimų reguliavimas Vyriausybės nutarimais gali kelti pavojų teisingumo įgyvendinimui dėl labai paprastos priežasties - vykdomoji valdžia savo teisės aktais gali riboti teismo kompetencij¹ ir nepriklausomum¹. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarime nustačius, kad tam tikras ginčas nenagrinėtinas teisme, būtų apribota teismo kompetencija ir asmens teisė kreiptis į teism¹ teisminės gynybos. Toks Vyriausybės nutarimas, be abejo, prieštarautų Konstitucijos 30 straipsnio pirmajai daliai ir CPK 22-24 straipsniuose suformuluotam visuotinio civilinių bylų priklausymo teismo kompetencijai principui. Taigi teismai Vyriausybės nutarimus ir kitus įstatymų lydimuosius aktus, reguliuojančius civilinio proceso klausimus, turėtų taikyti labai atsargiai. Kilus abejonių, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymui, teismas turėtų savo iniciatyva kreiptis į Konstitucinį Teism¹ Konstitucijos 106 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat tikrinti kitų įstatymų lydimųjų aktų sutikim¹ su įstatymais CPK 3 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta tvarka. Tiesa, galimos ir visiškai priešingos principinės nuostatos, kad vykdomosios valdžios priimti teisės aktai yra svarbus civilinio proceso teisės šaltinis. Pavyzdžiui, Prancūzijos Vyriausybė vadinamosios deleguotosios įstatymų leidybos pagrindu gali priimti įvairius civilinio proceso teisės aktus, net keisti ar pildyti CPK. Parlamento kompetencijai priklauso

nustatyti tik teisėjų teisinį status¹. Tačiau Prancūzija yra bene vienintelė bendrosios taisyklės, kad pagrindinis civilinio proceso teisės šaltinis yra ir privalo būti įstatymas, išimtis.

3 Baudžiamosios teisės sritis

Baudžiamoji teisė - tai valstybės nustatytų teisės normų visuma, kurios uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato poveikio priemones, taikomas už šių draudimų nepaisym¹. Vertinant šį baudžiamosios teisės apibrėžim¹, matyti, kad ir šiuo atveju akcentuojami du momentai – draudžiama veika bei poveikio priemonė. Aiškinantis baudžiamosios teisės sampratos klausim¹, svarbu akcentuoti tai, jog baudžiamoji teisė yra ultima ratio teisė. Tai reiškia, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė socialiniams santykiams reguliuoti. Baudžiamoji teisė pasitelkiama pagalbon tada, kada kitų teisės šakų (pvz., administracinės, civilinės, konstitucinės, darbo, mokesčių bei kt.) normomis to padaryti nėra galimybės.

Lietuva priklauso kontinentinei teisės sistemai, todėl, kaip ir visose kontinentinės teisės sistemos šalyse, bazinis baudžiamosios teisės šaltinis yra baudžiamasis įstatymas. Maža to, manytina, neteisinga būtų sakyti, kad baudžiamasis įstatymas yra svarbiausias baudžiamosios teisės šaltinis. Pavieniai autoriai neišskiria Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kaip baudžiamosios teisės šaltinių. Kalbėdami apie Konstitucijos ir baudžiamųjų įstatymų santykį jie visiškai pagrįstai teigia, kad baudžiamieji įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai. Tačiau, ar tikrai vien šiuo aspektu Konstitucija reikšminga tada, kada kalbame apie baudžiam¹j¹ teisź. Juk Konstitucija yra aukščiausi¹ gali¹ turintis ir tiesiogiai taikomas mūsų valstybės pagrindinis įstatymas, kurio visa eilė normų turi betarpišk¹ ryšį su baudžiam¹ja teise (pvz., Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis – bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis – niekas negali būti baudžiamas už t¹ patį nusikaltim¹ antr¹ kart¹). Kiekvienas teisės subjektas gindamas savo teises gali vadovautis konstitucinėmis normomis. Būtent dėl to reikėtų manyti, kad ne baudžiamasis įstatymas, o Konstitucija yra pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis. Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys lygiai kaip ir Lietuvos Konstitucija bei baudžiamieji įstatymai yra Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinis (ši nuostata turi būti pateikiama su akcentu į savaime galiojančias tarptautines sutartis ar jų normas).

Baudžiamosios teisės teorijoje diskutuojama, ar tokie teisės aktai kaip poįstatyminiai aktai laikytini baudžiamosios teisės šaltiniais? Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog poįstatyminiai aktai (pvz., Vyriausybės nutarimai) yra tokie, kad vien tik jų pagrindu nesprendžiami baudžiamosios atsakomybės klausimai. Todėl BT šaltiniais jie būti negali. Kita vertus būtina atkreipti dėmesį į tai, jog šie teisiniai aktai gali būti vieninteliai nustatant konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (pvz. BK 281 straipsnis). Tačiau tai nepaneigia jau išdėstytos pozicijos.

4 Baudžiamojo proceso teisės sritis

Bet kokia veikla, taip ir nusikalstamų veikų tyrimas ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimas, vyksta laikantis tam tikrų taisyklių, numatytų teisės aktuose. Baudžiamojo proceso teisė - tai teisės normų sistema, kurios reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pareigūno, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisėjo bei teismo veikl¹ atliekant ikiteisminį tyrim¹, nagrinėjant baudžiam¹sias bylas, vykdant nuosprendį arba nutartį bei nustato procese dalyvaujančių asmenų teises, pareigas bei jų realizavimo tvark¹.

Baudžiamojo  proceso teisėje poįstatyminiams teisės aktams yra priskirti tam tikri reguliavimo klausimai todėl jie šalia baudžiamojo proceso įstatymų taip pat yra laikomi baudžiamojo proceso teisės šaltiniais. Kaip ir kitose teisės šakose, laikantis hierarchinių reikalavimų ir įstatymo viršenybės principo, poįstatyminiai teisės aktai neturi prieštarauti Konstitucijai, Baudžiamojo proceso kodeksui bei kitiems įstatymams. Iš poįstatyminių teisės aktų grupės galima išskirti pirmiausia Vyriausybės nutarimus, kurie paprastai šioje srityje reguliuoja su baudžiamuoju procesu susijusius finansinius,organizacinius bei kai kuriuos kitus klausimus. Pavyzdžiui, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas “Dėl ikiteisminio tyrimo įstaigose, prokuratūrose ir teismuose esančių baudžiamųjų bylų ir jose esančių dokumentų kopijų įkainių patvirtinimo“. Vyriausybės nutarimų gali¹ turi ir kai kurie tarptautiniai susitarimai, kuriais gali būti tvirtinamos tarptautinės sutartys. Antroji, viena iš svarbiausių poįstatyminių teisės aktų grupių baudžiamojo proceso teisėje, yra Generalinio prokuroro įsakymai. Jais Generalinis prokuroras tvirtina rekomendacijas, tvarkas, nuostatus, procesinių dokumentų pavyzdžius ir pan. Kai kurios BPK nuostatos įtvirtina blanketines normas, kurios tiesiogiai nukreipia į atitinkamus Generalinio prokuroro priimamus teisės aktus (pavyzdžiui, BPK 176 straipsnio 2 d.), tačiau daugeliu atvejų pavedimai ar pasiūlymai patvirtinti reikiamus teisės aktus yra formuluojami kituose įstatymuose, poreikis kyla iš Europos S¹jungos teisės reikalavimų arba iniciatyva priimti juos pagal būtinybź detalizuoti įstatyminį teisinį reguliavim¹ priklauso pačiam Generaliniam prokurorui.Šiuo metu Generalinis prokuroras baudžiamojo proceso klausimais yra priėmźs 8 oficialiai paskelbtus įsakymus, kuriais yra patvirtinźs 17 rekomendacijų, 2 tvarkas ir baudžiamojo proceso dokumentų (blankų) pavyzdžius. Šiais teisės aktais yra formuluojamos privalomos taisyklės dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, ikiteisminio tyrimo pasiskirstymo ikiteisminio tyrimo įstaigoms, nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo, ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės, ikiteisminio tyrimo baigimo bei dėl kai kurių kitų klausimų.Generalinio prokuroro įsakymai, kurie yra susijź su neviešo pobūdžio procesinių veiksmų bei operatyvinės veiklos taikymu, kaip, pavyzdžiui, 2003 m. birželio 26 d. įsakymas, ir dėl to pripažintini kaip sudarantys valstybės ir tarnybos paslaptį vadovaujantis įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ negali būti oficialiai skelbiami. Tačiau yra atvejų, kai ir neturintys tokio pobūdžio informacijos dėl neaiškių priežasčių taip pat nėra skelbiami Valstybės žiniose. Pavyzdžiui, toks yra Generalinio prokuroro 2003 m. spalio 7 d. įsakymas Nr. I-108, kuriuo yra patvirtinti Prokuratūros ir prokurorų veiklos nuostatai, be kitų klausimų reglamentuojantys ir tiesiogiai su baudžiamuoju procesu susijusius tokius svarbius dalykus, kaip, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo atlikimo, organizavimo, vadovavimo jam bei kontrolės, valstybinio kaltinimo palaikymo teismuose pasiskirstymas tarp skirtingų grandžių prokuratūrų bei prokurorų. Kadangi jis nėra oficialiai paskelbtas, jis pagal Konstitucij¹ laikytinas negaliojančiu.Generalinio prokuroro įsakymai, kaip ir kiti lydimieji teisės aktai privalo atitikti BPK. Tačiau tenka pastebėti, kad šiuose teisės aktuose ne visada paisoma BPK reikalavimų. Pavyzdžiui, 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 patvirtintų Rekomendacijų dėl ataskaitos, pateikiamos baigus ikiteisminį tyrim¹ (Baudžiamojo proceso kodekso 218 straipsnis), surašymo 3 punkte nurodyta imperatyvi nuostata „atlikus ikiteisminį tyrim¹ turi būti surašoma ataskaita“ kurį laik¹ nesiderino su BPK 218 straipsnio 2 dalies pirminės redakcijos dispozityvia taisykle, jog prokuroras tik gali pareikalauti tokios ataskaitos surašymo. Tam, kad suderinti šias prieštaraujančias nuostatas buvo pakeistos ne minėtos rekomendacijos, bet BPK 218 straipsnis.

Baudžiamojo proceso teisės šaltinių sistemoje tai pat yra svarbūs Teisingumo, Vidaus reikalų, Sveikatos apsaugos ministrų, kai kuriais atvejais ir kitų ministrų priimti įsakymai. Pavyzdžiais gali būti teisingumo ministro 2003 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. 65 „Dėl Advokato paslaugų, jeigu procesas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo metu, atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. 1V-68 „Dėl Nutrauktų baudžiamųjų bylų ir baudžiamųjų bylų, kuriose nutrauktas ikiteisminis tyrimas, saugojimo, naudojimo ir naikinimo instrukcijos bei baudžiamųjų bylų, kuriose nutrauktas ikiteisminis tyrimas, saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“  ir pan. Gali būti ir bendrų ne vienos srities ministrų, ministro ar kelių ministrų pasirašytų kartu su Generaliniu prokuroru įsakymų. Kai kurių kitų ministrų (Krašto apsaugos, Finansų) įsakymai paprastai yra susijź su jų vadovaujamoms ministerijoms pavaldžių ikiteisminio tyrimo įstaigų statuso, funkcijų bei uždavinių ir kitų klausimų nustatymu. Prie šios grupės teisės šaltinių priskirtini ir tarpžinybiniai ministerijų susitarimai.Dar viena gana reikšminga poįstatyminių teisės aktų grupė- ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovų įsakymai . Ikiteisminio tyrimo įstaigų vadovai taip pat gali nustatyti jiems pavaldžių ikiteisminį tyrim¹ atliekančių įstaigų struktūras, funkcijas, kitus susijusius klausimus, taip pat kitas detalesnes taisykles, kaip turi būti įgyvendinamos BPK ar kitų aukštesnź juridinź gali¹ turinčių teisės aktų – baudžiamojo proceso teisės šaltinių, nuostatos. Pavyzdžiui, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. sausio 12 d. įsakymas Nr.1B-30 „Dėl baudžiamųjų bylų ir jose esančių dokumentų kopijų darymo ir jų apskaitos muitinės kriminalinėje tarnyboje taisyklių patvirtinimo“ ir kt.

5 Administracinės teisės sritis

Administracinė teisė- tai teisės šaka reguliuojanti vykdomosios valdžios organizavim¹, jos institucijų veiklos kompetencij¹. Administracinės teisės kategorijos, taip pat jos, kaip teisės šakos, institutai glaudžiai susijź su vykdomosios valdžios funkcijomis bei požymiais. Ši teisės šaka  apima platų visuomeninių santykių rat¹, taip pasireiškia vykdomosios valdžios vykdomų funkcijų įvairovė daugybėje visuomeninio gyvenimo sričių.

Administracinės teisės institutai yra tokie:

• viešojo administravimo institutas
• administracinės atsakomybės institutas
• valstybės tarnybos institutas
• kontrolės ir priežiūros institutas
• ir kiti.

Vienas plačiausių bei reikšmingiausių valstybės valdymui institutų yra viešojo administravimo institutas. Taigi šioje dalyje ir aptarsime būtent viešojo adminstravimo sričiai priskiriamus administracinės teisės šaltinius. Lietuvoje s¹voka „viešasis administravimas“ buvo įtvirtina 1999 m. birželio 17 d. priimtu Viešojo administravimo įstatymu. Vėliau jis buvo tobulintas. Taigi, remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikim¹ ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravim¹.

Mokslininkai pažymi, jog viešojo administravimo teisės aktų funkcija – tai reguliuojamasis poveikis į viešuosius valdymo santykius, siekiant užtikrinti valdymo tikslų pasiekim¹ ir valdymo uždavinių išsprendim¹. Priimant ir išleidžiant administracinį akt¹, jame įtvirtintos administracinės teisės normos veikia vieš¹jį valdymo proces¹. Viešojo administravimo (administracinis) teisės aktas – tai įstatymų lydimasis aktas. Viešojo administravimo institucijos valdymo aktus (nutarimus, taisykles, reglamentus ir t.t.) leidžia tam, kad įgyvendinti Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus nustatyta tvarka ir forma.

Norminiai viešojo administravimo teisės aktai laikomi pagrindiniu administracinės teisės šaltiniu, Norminiai administraciniai aktai – tai administracinės teisėkūros procese priimti įstatymų lydimieji aktai, kuriuose konkretizuojamos įstatymuose įtvirtintos normos ir numatomas jų įgyvendinimo mechanizmas administravimo srityje (kelių eismo taisyklės, mažmeninės prekybos taisyklės, pirotechnikos priemonių naudojimo taisyklės ir t.t.), įtvirtinamas vykdomosios valdžios subjektų administracinis – teisinis statusas, įgyvendinamas konstitucinių Lietuvos piliečių, užsieniečių ir asmenų be pilietybės, taip pat nevyriausybinių organizacijų teisių, laisvių ir teisėtų interesų užtikrinimo mechanizmas, nustatomos valdymo santykių dalyvių koordinavimo ir bendradarbiavimo s¹lygos, taip pat įvairių socialinių programų kūrimo nuostatos (privatizavimo, demonopolizavimo ir pan.).

Norminiai viešojo administravimo teisės aktai priimami siekiant sureguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius ilgesniam laiko tarpui ir neturi konkretaus adresato, t.y. tokie aktai skiriami neapibrėžtam teisės subjektų ratui visoje šalies teritorijoje. Be to, norminiais administraciniais aktais reglamentuojami valdymo santykiai visose viešojo administravimo srityse ir vykdomosios valdžios sistemos lygiuose. Prie tokių valdymo aktų galima priskirti: Lietuvos Respublikos Prezidento dekretus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus ir nutarimais tvirtinamus nuostatus bei taisykles, ministerijų leidžiamus įsakymus bei įsakymais tvirtinamas taisykles pvz.: Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministro Įsakymas Dėl Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų.

Individualūs viešojo administravimo teisės aktai yra daugiau tvarkomojo pobūdžio, kurie paplitź viešojo administravimo tvarkomosios veiklos praktikoje priimant operatyvius valdymo sprendimus. Individualiuose administraciniuose aktuose aiškiai išreikštas teisės taikomasis pobūdis, nes šiais aktais nenustatomos privalomos elgesio taisyklės. Individualūs administraciniai aktai – tai tvarkomojo pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtinamas konkretaus vykdomosios valdžios subjekto (dažniausiai pareigūno) valdinga valios išraiška, kuri adresuojama atskiram asmeniui ar asmenų grupei. Individualūs viešojo administravimo teisės aktai priimami tokių institucijų, kurios vykdo bendro vadovavimo, koordinavimo ir operatyvaus valdymo funkcijas (pvz., Ministro – Pirmininko potvarkis, mero potvarkis, apskrities viršininko įsakymas, ministro įsakymas, viešojo administravimo įstaigos vadovo įsakymas ir pan.).

6 Administracinio proceso teisės sritis

Doc. dr. S. Šedbaras pateikia toki¹ administracinio proceso s¹vok¹ : Administracinis procesas – tai įgaliojimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta sprźsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos arba kitaip užtikrinamas jų įgyvendinimas, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius. Pateiktos pozicijos atspindi plači¹j¹ administracinio proceso sampratos koncepcij¹. Tačiau teisinėje literatūroje sutinkama šiai pozicijai oponuojančių autorių, teigiančių, jog administracinis procesas traktuotinas siaur¹ja prasme. Siauroji administracinio proceso samprata sietina tik su jurisdikciniu procesu, t. y. teisiniu ginčo išsprendimu. Jei nėra administracinio ginčo, nėra ir administracinio proceso, o yra tik administraciniai procedūriniai teisiniai santykiai

Administracinio proceso teisės pagrindiniais šaltiniais laikoma Konstitucija, įstatymai, vis svarbesnź viet¹ užima Europos S¹jungos teisės aktai, taip pat teismų praktika ir, be abejo, poįstatyminiai teisės aktai. Pastaroji teisės aktų grupė yra pagrindinis ir gausiausias administracinio proceso teisės šaltinis.Administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje esantis palyginti didelis skaičius poįstatyminių teisės aktų išskiria administracinį proces¹ iš kitų teisinių procesų. Šių aktų yra labai daug. Tai Vyriausybės, ministrų, savivaldybių, apskričių institucijų priimami teisės aktai. Visi poįstatyminiai teisės aktai yra administracinio proceso teisės aktai, nes tai valdymo aktai, kuriais realizuojamos įstatymo normos.

Išvados

1.Poįstatyminis teisės aktas yra svarbi sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Neatsiejami nuo įstatymų ir kitų norminių aktų mechanizmo, sudarančio viening¹ visum¹- teisinź sistem¹-poįstatyminiai teisės aktai turi didelės įtakos visiems norminiams teisės aktams. Nesvarbu, ar pastarieji aktai hierarchinėje teisinėje sistemoje yra aukščiau, ar ne, jie visi daugiau ar mažiau s¹veikauja su poįstatyminiu teisės aktu ir tokiu būdu sukuriamas glaudus ryšys tarp šių teisinės sistemos elementų.

2. Skirtingose teisės šakose poįstatyminio teisės akto atliekama fukcija nėra vienoda. Vienur šiais aktais remiamasi labiau kaip pagalbine, papildoma priemone, kitur gi tai yra atitinkamų teisės institutų pagrindas ir esmė. Vis dėlto ir ten, ir ten yra įtvirtintas poįstatyminių teisės aktų norminis pobūdis, todėl jų ignoravimas pažeistų Konstitucijos nuostatas.

3. Konstitucinis Teismas įgyvendina svarbi¹ misij¹ suderinti poįstatyminių teisės aktų ir kitų norminių teisės aktų s¹veikavim¹ tokia kryptimi, kad liktų kuo mažiau neatitikimų bei prieštaravimų (idealiu atveju apskritai neliktų).

Taigi Konstitucinio Teismo sprendimai bei priimti nutarimai turi būti pagrindu leidžiant naujus poįstatyminius teisės aktus bei tobulinant Lietuvos teisinź sistem¹.

Valdžių padalijimo principas suponuoja mintį, jog nei viena iš valdžių negali riboti kitos valdžios kompetencijos priimant poįstatyminius teisės aktus ar kitos valdžios s¹skaita išplėsti savo galias.

Poįstatyminių teisės aktų gausa ir įvairovė apsunkina jų klasifikavim¹, sisteminim¹ bei redagavim¹. Ši problema gali būti tinkamai eliminuota tik dedant visas pastangas, jog patys poįstatyminių aktų kūrėjai nežiūrėtų į šių aktų leidyb¹ pro pirštus ir atsakingai analizuotų savo ankstesnes klaidas šioje srityje.Kaip vienas iš galimų sprendimų pastarajai problemai galėtų būti detalesnis teisės normų aiškinimo, įgyvendinimo klausimų įtraukimas į patį įstatym¹. Tokiu atveju sumažėtų rizika vėliau išleistu poįstatyminiu teisės aktu sukelti atitinkamus prieštaravimus tarp jo ir įstatymo.

Summary

The work discloses the definition of the substatutory legal act and analyses its connection with other legal acts in Lithuanian legal system. Furthermore, separate branches of law uses these legal acts in different ways and it is also a part of this work to find out these ideas. The material taken from the rulings of the Constitutional Court visibly shows the main aspects of implementing substatutory legal acts and also talks about the problems in this field. This kind of act may be in conflict with the Constitution and laws and one more point mentioned in this work is the procedures of chosing the best desicion when implementing justice.