Teisiniai santykiai

Teisiniai santykiai

1. Teisinių santykių samprata ir požymiai

Paprastai šnekant teisė yra santykiai tarp teisės subjektų. Santykiai, kuriuos reguliuoja teisės normos, vadinami teisiniais santykiais. Teisiniai santykiai – tai tokie teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas

Teisiniai santykiai atsiranda kasdieniniame gyvenime ir yra organiškai nenutrūkstamu ryšiu susiję su įvairiais gyvenimiškais santykiais, tačiau teisės normos reguliuoja ne visus žmonių poelgius, o tik tuos, kurie yra valstybės ginami ar jos nukreipiami.

Teisiniams santykiams būdingi specifiniai požymiai:

Teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ir nutraukimo prielaidos yra juridinis faktas. Juridinius faktus galima skirstyti į įvykius, nepriklausančius nuo žmonių valios (mirtis, gimimas, liga, gaisras ir t.t.) ir veiksnius, vykdomus pagal žmonių valią.

Teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu.

Teisiniuose santykiuose išreikšta jų dalyvių valia, nes jie sąmoningai užmezga šiuos santykius ir jų ketinimai sutampa.

Teisės santykio užtikrinimo būdas yra valstybės prievarta, kuri vartojama, jei viena iš šalių nukrypsta nuo teisės normos reikalavimų.

Teisiniams santykiams būdingi šie struktūriniai elementai: subjektai, turinys ir objektai.

Teisinių santykių subjektas (dalyvis) gali būti fizinis asmuo (pilietis,), juridiniai asmenys, turintys teisnumą ar veiksnumą, bei valstybė.

Teisnumas – tai teisės normomis nustatytas gebėjimas turėti subjektines teises ir pareigas. Šis leidimas suteikiamas asmeniui gimus ir jis galioja visą žmogaus gyvenimą. Jį visiems lietuvos žmonėms sutekia 18 Konstitucijos straipsnis: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Teisnumui būdinga:

jis neatskiriamas nuo asmenybės, negalima atimti iš žmogaus bendrojo teisnumo kaip teisės į subjektinę teisę, jo riboti;

jis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, profesijos, tautybės, spcialibės, padėties ar gyvenamosios vietos;

jis neperduodamas, t.y. negalima jo kam nors deleguoti;

subjektinės teisės atžvilgiu jis pirmesnis, yra subjektinės teisės prielaida;

subjektinę teisę galima prarasti pareigų nevykdymu, o teisnumo – ne, nes jis yra ne pati subjektinė teisė, o tik jos galimybė;

tik nepilnamečių ir neįgalių asmenų teisnumas sutampa su subjektine teise.

Skiriamos kelios teistinumo rūšys:

bendrasis teistinumas – principinis leidimas turėti bet kurią subjektinę teisę, kurios nedraužia įstatymas;

šakinis teistinumas – tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros teisės šakos teises, pavyzdžiui, santuokos, darbo, rinkimų;

specialusis arba profesinis teistinumas tai leidimas įgyti teises, kurios iš asmens reikalauja specialaus išsilavinimo ar talento.

Specializuotą teistinumą asmuo gali prarasti nevykdydamas tam tikrų pareigų, pavyzdžiui, medikas, įvykdęs profesinį nusikaltimą, praranda teistinumą dirbti mediku.

Veiksnumas – tai teisės normomis nustatytas galėjimas pačiam savo veiksmais įgyti teises ir sukurti pareigas, taip pat atsakyti už padarytus teisės pažeidimus. Veiksnumas priklauso nuo asmens amžiaus ir psichikos būsenos. Visą apimantis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus 18 metų.  Veiksnumas struktūros požiūriu yra sudėtingesnė sąvoka. Pagal teisių ir pareigų įgyjimo pobūdį veiksnumas gali būti skirstomas į:

įstatiminis veiksnumas – tai asmens gebėjimas atlikti teisės normų jam nustatytas pareigas, pvz, karinė tarnyba;

sandorinis veiksnumas – asmens gebėjimas pačiam savo veiksmais sudaryti civilinį sandorį, jo pagrindu įgyti teises ir vykdyti iš jų išplaukiančias pareigas.

Teisinės atsakomybės požiūriu dar gali būti skiriamas delektinis veiksnumas, t.y. teisės normų nustatytas asmens gebėjimas savo turtu arba asmeniu garantuoti naudojimąsi savo subjektinėmis teisėmis ir atlyginti tuo naudojimusi padarytą žalą kitų asmenų teisėms.

Pagal apimtį veiksnumas gali būti

visiškas ( kai asmuo pilnametis, yra psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžio);

dalinis ( nuo 14 iki 18 metų amžiaus);

suvaržytas (asmens teisės apribotos teismo nuosprendžio ar nutarimu).

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Teisinio santykio turinys – tai to santykio  dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos.

Teisinių santykių objektas – tai reali vertybė, dėl kurios atsiranda teisiniai santykiai ir kuria siekia pasinaudoti ir ją apsaugoti teisinio santykio subjektai, įgyvendindami subjektines teises ir teisines pareigas.

Teisinius santykius skirstymas pagal teisinio reguliavimo dalyką į valstybinius teisinius, administracinius teisinius, darbo teisinius, civilinius teisinius, šeimos teisinius ir kitus teisinius santykius.

Juridinio asmens požymiai:

organizavimo vieningumas, pasireiškiantis atskirų juridinių organų bei jo padalinių išskyrimu bei jų sąveika, pavaldumu vienas kitam;

atskiras turtas: piniginės lėšos, įrenginiai, nekilnojamas turtas ir kitas turtas priklausantis nuosavybių ar patikėjimo teise;

galėjimas savo vardu įgauti turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas;

savarankiška atsakomybė: turėdamas turtą, jis atsako savo turtu už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar žalą.

2. Teisinių santykių atsiradimo prielaidos

Teisės atsiradimo būtinosios prielaidos yra šios:

• teisės norma, teisės principas;
• teisinis faktas;
• teisinis subjektiškumas.

Tik būdamos kartu šios prielaidos sudaro pagrindą atsirasti ir funkcionuoti teisiniam santykiui.

Teisės norma – tai labiausiai paplitęs požiūris,   Ji suprantama kaip elgesio taisyklė. Norminėje teorijoje teisė ir teisės norma yra sutapatinama. Teisės norma išlieka svarbiausiu teisės apskritai ir teisės sistemų elementu. Teisės norma yra taisyklė, nustatanti kaip galima arba privaloma elgtis esant tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, sudarant sandorius.

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisės santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Tie faktai tampa teisiniais dėl to, kad su jais įstatymų leidėjas sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Pripažinti faktą teisiniu reiškia, kad valstybė reguliuos dėl jo atsirandančius padarinius. Teisės faktų požymiai:

• Realios tikrovės faktas t.y. materialaus pasaulio reiškinys;Teisinis faktas tai tokios aplinkybės su kuriomis teisės normos sieja tam tikrus teisinius pagrindus.

Teisinių santykių klasifikacija

1. Pagal žmogaus dalyvavimą teisiniai faktai skirstomi į įvykius arba veiksmus:
• įvykiai – tai tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be visuomeninio santykio subjekto valios;
• veiksmai – tai tokie teisiniai faktai, kurie priklauso nuo žmogaus valios ir yra atliekami su jo valia.
2. Pagal veiklos santykius skirstoma į :

teisėtus (pvz., išeina į pensiją);

neteisėtus (bet ką pažeidus).

3. Pagal teisines šakas:

procesiniai santykiai – tai tokie, kurie atsiranda ir vystosi procesinių teisinių šakų normų pagrindu;

materialiniai teisės šakų santykiai atsiranda materialinės teisės šakų normų pagrindu.

4. Pagal tęstinumą laike:

vienkartiniai (skirti konkrečiam atvejui);

tęstiniai ( atsiranda teisinių būsenų (giminystė, liga) pagrindu).

5. Pagal šalių skaičių:

dvišaliai;

daugiašaliai.

Žmogaus teisės yra daugiašaliai santykiai: žmogus, valstybė ir trečioji šalis (teismas).

6. Pagal teisinių santykių individualizmo laipsnį:

bendrieji - konstitucinių normų pagrindu atsirandantys santykiai, kurie turi bendrą pobūdį ir yra ne individualizuoti ir ne detalizuoti.

Šie satykiai privalo neviršyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Jie yra pastovūs ir galioja tol, kol galioja tas norminis aktas, kurio normų pagrindu jis atsiranda. Jei atsiranda ne iš konk. faktų, o iš įstatymo t.y. iš aplinkybių, kurios sąlygoje konkretaus teisės akto priėmimą, įtvirtina teises ir pareigas, laisves bei atra. vienų prieš kitus bei valstybę.

konkretūs - jiems būdinga, kad subjektai būtų konkrečiai apibrėžti ir jie tiek atsiranda, tiek pasikeičia, tiek ir pasibaigia teisinių normų pagrindu.

3. Teisinių santykių struktūra

Struktūros elementai:

• Teisinių santykių subjektas;
• Teisinių santykių objektas;
• Teisinių santykių turinys.

Teisinių santykių subjektu gali būti atskiri individai ir asmenys ar organizacijos, kurie turi teisinių normų nustatytas subjektines teises ir pareigas. Tai teisės normomis nustatytas galėjimas būti teisinių santykių subjektu

• bendrasis (visų teisinių santykių subjektu);
• šakinis (tam tikros šakos teisinių santykių subjektu civilinėje teisėje);
• specialusis (tam tikrų teisinių santykių subjektų).

Teisinių santykių objektas yra reali vertybė, dėl kurios atsiranda teisiniai santykiai. Tai materialinės gėrybės – įvairūs daiktai, pinigai, dvasinės atradimai, išradimai; asmeninės materialinės gėrybės – gyvybė, sveikata, garbė ir t.t. 

objektinė ir subjektinė teisės. Objektinė teisė yra sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato viesiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles. Subjektinė teisė yra konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio. Teisė vadinama subjektine, kai priklauso konkrečiam asmeniui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis.

4. Teisinių santykių rūšys

valstybiniai, administraciniai, civiliniai, finansų, darbo, šeimos ir kiti.

Teisinio santykio subjektų atžvilgiu skiriami:

teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų (šeimos, dauguma civilinių santykių);

teisiniai santykiai tarp fizinių ir juridinių asmenų;

teisiniai santykiai tarp piliečių ir valstybės 9finansų, baudžiamieji, administraciniai);

teisiniai santykiai tarp valstybių (tarptautiniai santykiai).

Pagal konkretumo laipsnį ir teisinio santykio subjektų skaičių teisiniai santykiai skirstomi į:

absoliučius;

santykinius.

Pagal vykdomas funkcijas teisiniai santykiai skirstomi į reguliacinius ir į valstybinius prievartos taikymo santykius, Reguliaciniai teisiniai santykiai yra tokie, kuriais piliečiai siekia įgyti subjektines teises, jas įgyvendinti, apsaugoti. Tokie santykiai yra konstituciniai, administraciniai, civiliniai, darbo, šeimos ir kiti.

Valstybės prievartos taikymo procentai yra antriniai. Jie atsiranda pažeidus pozityviosios teisės normą, kai taikant jam tam tikras sankcijas, išreikalauti padarytos žalos atlyginimą, kai kaltas asmuo nenori to padaryti savarankiškai.