Italijos kelias į susivienijim¹

Politinis Apeninų pusiasalio žemėlapis

Pirmoje XIX a. pusėje Italijos, po­litiniu požiūriu, nebuvo. Apeninų pusiasalis buvo suskaidytas į kele­t¹ valstybių: pietuose -- Burbonų valdoma Neapolio ir Sicilijos ka­ralystė; centre - Popiežiaus valsty­bė su sostine Roma. Šiaurėje esan­či¹ Toskanos hercogystź su sostine Florencija supo Modenos ir Par­mos hercogystės. Šios trys valsty­bės buvo valdomos Habsburgų di­nastijos atstovų. Austrijai priklau­sė Lombardijos ir Venecijos pro­vincijos. Šiaurės vakaruose su Prancūzija ribojosi Pjemonto-Sardinijos karalystė, valdoma Savojos dinastijos.

Apeninų pusiasalio valstybės beveik nepalaikė jokių ryšių. Susi­siekimo sistema buvo tokia primi­tyvi, kad artimesni ekonominiai ryšiai tarp šiaurės ir pietų valsty­bių buvo neįmanomi. Kalbos skir­tumai buvo dideli, milaniečiai sunkiai suprato Sicilijos valstiečių dialekt¹, o šie - Romos gyventojų kalb¹.

Nacionalinio judėjimo pradžia

Tuoj po Vienos kongreso tarp apsišvietusių Italijos gyventojų ėmė plisti nacio­nalinio susivienijimo idėjos. Jas pirmiausia skatino prancūzmečio patyrimas. Napoleonas italų kunigaikštystes buvo sujungźs į vien¹ valstybź, pakeitźs įsta­tymus ir sukūrźs efektyvų valdymo aparat¹. Restauracijos metais, atkūrus reak­cinius režimus, imta manyti, kad tik suvienijus Italij¹ galima sukurti liberali¹, turinči¹ pažangius įstatymus valstybź.

Italijos suvienijimo siekė ir italų pramonininkai bei prekybininkai. Tarp at­skirų valstybėlių panaikinus sienas ir muitus, buvo galima išplėsti rink¹, spar­čiau tiesti geležinkelius bei modernizuoti Italijos uostus, kurių reikšmė, sukū­rus garlaivį bei pagyvėjus prekybai Viduržemio jūra, gerokai išaugo.

Nacionalinź vienybź skatino ir neapykanta Austrijai. Jos kariuomenė, remdama reakcinius režimus, šeimininkavo visame pusiasalyje. Habsburgai be gai lesčio susidorodavo su tautinių idėjų šalininkais, persekiojo tuos, kuriuos įtarė neklusnumu režimui. Todėl tūkstančiams italų išvyti austrus tapo šventa nacio­naline pareiga.

Madzinis ir 'Jaunoji Italija'

Po Vienos kongreso beveik dvide­šimt metų svarbiausia pasiprieši­nimo austrams jėga buvo slaptos karbonarų (it. - 'medžio anglies degintojų') organizacijos. Karbo-narai siekė išvyti austrus iš Itali­jos ir labai aktyviai veikė prasidė­jus 1820-1821 ir 1831 m. revoliu­cijoms. Revoliucijų ir sukilimų pralaimėjimas parodė silpn¹sias karbonarų organizacijų savybes. Šios organizacijos neapėmė visos Italijos, buvo prastai organizuotos ir greitai suirdavo.

1831 m. iš Genujos kilźs Džiu­zepė Madzinis įkūrė nauj¹ organi­zacij¹, turėjusi¹ nekartoti karbo­narų klaidų. Ši organizacija, pava­dinta 'Jaunoji Italija', buvo jau ne atskirų vietovių, o bendra nacionalinė revoliucionierių s¹junga. Vadovaujama Dž. Madzinio ji turėjo pakelti į kov¹ visus Italijos žmones, išvijus austrus su­kurti laisv¹, nepriklausom¹ Italijos respublik¹.

Be karbonarų ir Dž. Madzinio šalininkų, Italijoje buvo gana stipri politinė srovė, kuri tikėjosi suvienyti šalį vadovaujama popiežiaus. Viltys vadovaujant popiežiui suvienyti Italij¹ žlugo 1848 m., prasidėjus revoliucijai. Nors popie­žius Pijus IX ir pasiuntė savo kariuomenź į šiaurź atremti įsiveržusių austrų, bet 1848 m. balandžio 29 d. netikėtai pareiškė, jog jis nekovos su Austrija. Taip popiežius prarado liberalų param¹, o pačioje Romoje prasidėjo neramumai, ir lapkričio mėn. Pijus IX buvo priverstas bėgti. 1849 m. vasario mėn. Roma bu­vo paskelbta respublika, o jai vadovauti pakviestas Dž. Madzinis.

Popiežiaus išvijimas sukėlė katalikiškų šalių nepasitenkinim¹. Į Italij¹ kari­nź ekspedicij¹ pasiuntė Prancūzija. 1849 m. balandžio mėn. 10 tūkst. prancūzų kariuomenė išsilaipino Italijoje. Iš pradžių ji mėgino derėtis su sukilėliais, bet deryboms žlugus pradėjo karo veiksmus.

Nuo balandžio iki birželio mėn. Dž. Garibaldžio surinktiems savanoriams pavyko atmušti Rom¹ puolančius prancūzus. Padėčiai tapus beviltiška, jo bū­riai pasitraukė į šiaurės Italij¹, į kalnus. Vėliau Dž. Garibaldis buvo priverstas pasitraukti į užsienį.

Pjemonto iškilimas

1848 m. revoliucijai pralaimėjus, sumažėjo Dž. Madzinio šalininkų, nes visuo­tinio liaudies judėjimo sukelti nepavyko. Todėl nacionalinio susivienijimo šali­ninkai nuo šiol didžiausias viltis ėmė sieti su Pjemonto Sardinijos karalyste, kuri atkakliai kovojo prieš Austrijos viešpatavim¹ Apeninų pusiasalyje.

Karalius Viktoras Emanuelis II politiškai nebuvo labai išmintingas, bet turė­jo ger¹ patarėj¹ - Pjemonto ministr¹ pirminink¹ graf¹ Kamil¹ Kavūr¹. Būda­mas liberalas, K. Kavūras Anglijos pavyzdžiu pertvarkė Pjemonto-Sardinijos valdym¹. Įgyvendinus reformas, Pjemontas tapo viena pažangiausių to meto valstybių: buvo skatinamas pramonės ir geležinkelio tinklo plėtimas, sukurta pažangi mokesčių ir rinkliavų sistema.

Už dalyvavim¹ 1854-1856 m. Krymo kare prieš Rusij¹ Pjemontas užsitikri­no Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos palankum¹. Ketindamas sutvirtinti Pje­monto, kaip nacionalinio judėjimo vadovo, pozicijas, K. Kavūras Pjemonto parlamente skatino patriotines antiaustriškas kalbas.

Karas prieš Austrij¹

Ieškodamas paramos užsienyje, K. Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m. Plombiere K. Kavūras ir Napoleonas III pasirašė slapt¹ susitarim¹. Prancūzija įsipareigojo Pjemontui suteikti karinź pagalb¹ kare prieš Austrij¹.

Plombiero susitarimai buvo naujovė XIX a. tarptautiniuose santykiuose. Juose buvo numatyta s¹moningai išprovokuoti kar¹. Po derybų K. Kavūras Viktorui Emanueliui rašė, kad jiedu su Napoleonu III, palinkź prie žemėlapio, ieškojo patogios vietos, kur toks konfliktas galėtų būti išprovokuotas.

m. pab. Austrija Lombardijoje ir Venecijoje paskelbė jaunuolių šauki­m¹ į austrų kariuomenź. Tai sukėlė nepasitenkinim¹, jauni italai ėmė bėgti į Pjemont¹. Tai buvo pretekstas K. Kavūrui rengtis karui. Austrijai paskelbus ul­timatum¹, abiejų valstybių karo veiksmai prasidėjo 1859 m. balandžio mėn. Austrai įžengė į Italij¹ net neturėdami tinkamų žemėlapių ir nesutrukdė susi­jungti prancūzų ir Pjemonto kariuomenėms. Austrai buvo sumušti. Lombardija ir Milanas buvo išvaduoti.

m. Toskanoje, Modenoje, Parmojź prasidėjo revoliuciniai s¹jūdžiai, sušaukti parlamentai nutarė prijungti šias šalis prie Pjemonto. Įvykiai šiaurėje paskatino nacionalinį judėjim¹ Italijos pietuose. Sugrįžźs iš emigracijos, Dž. Garibaldis surinko tūkstantį savanorių ir 1860 m. gegužės mėn., su ja atplaukźs iš Genujos, išsilaipino Sicilijoje. Neapolio karalius čia turėjo 20 tūkst. žmonių kariuomenź, kuri, atrodo, lengvai galėjo sutriuškinti Dž. Garibaldžio vedam¹ studentų, poetų ir laimės ieškotojų būrį. Tačiau išsi­skaidžiusi kariuomenė pasipriešinti nesugebėjo. Liepos mėn. visa Sicilija jau buvo Dž. Garibaldžio rankose. Neapolis ir Sicilija buvo prijungti prie Pjemon­to. 1861 m. vasario mėn. Turine susirinko pirmasis Italijos parlamentas, ku­riame nebuvo tik Romos ir Venecijos atstovų. Viktoras Emanuelis II buvo pa­skelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. tapo Florencija.

Suvienijusi Italij¹, Pjemonto vyriausybė, neatsižvelgdama į pie­tinių kraštų tradicijas ir papročius, primetė jiems savo valdymo struktūr¹. Neapolio ka­ralystės papročiai ir įstatymai buvo panai­kinti ir uždrausti, kraš­tas buvo beatodairiškai ekonomiškai išnaudo­jamas. Pietų italai ėmė reikšti nepasitenkinim¹ atėjūnais iš šiaurės. Suvienytos Italijos parlamentas paskelbė, kad valstybės sostinė turi būti Roma. Tačiau Pijus IX nesutiko prijungti savo valdų prie suvienytos valstybės.

Roma prie Italijos buvo prijungta tik 1870 m., per Prancūzijos ir Prūsijos kar¹. Į Rom¹ įžygiavus italų kariuomenei, popiežius atsisakė pripažinti prijun­gim¹ ir užsidarė už Vatikano sienų.

Nors politiškai Italija buvo suvienyta, tačiau ekonominiu, socialiniu, kultū­riniu požiūriu, ji buvo nevienalytė šalis. Dėl nuolatinių karų ji buvo išsekusi, plito korupcija. Tik kiek vėliau valstybė ėmė remti geležinkelių tiesim¹, pra­monės vystym¹ atsilikusiose šalies rajonuose. Kadangi už Italijos ribų gyveno daug italų, daugiausiai Austrijos pakraščiuose, norėdama nukreipti gyventojų dėmesį nuo vidaus sunkumų, vyriausybė vis ragino prisijungti ir tas žemes, kur daugum¹ gyventojų sudarė italai.

Klausimai ir užduotys

Kokios valstybės XIX a. pirmoje pusėje sudarė Apeninų pusiasalį?

Kokios priežastys lėmė nacionalinio judėjimo pradži¹ Italijoje?

Kuo skyrėsi D. Madzinio 'Jaunosios Italijos ' organizacijos veikla nuo karbonarų judėjimo ?

Kodėl popiežiui Pijui IX nepavyko suvienyti Italijos?

Kodėl Prancūzija rėmė italus, kovojusius prieš Austrij¹?

Apibūdinkite Dž. Garibaldžio veikl¹ vienijant Italij¹.

Koki¹ reikšmź Italijos suvienijimui turėjo Prūsijos-Austrijos ir Prancūzijos-Prūsijos karai?