Draminis Antano Škėmos (1911-1961)

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ('Živilė', 'Vien¹ vakar¹', 'Pabudimas', 'Šventoji Inga', 'Vienas ir kiti', 'Žvakidė') yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu 'Balta drobulė', apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių 20A. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti dr¹siais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politik¹, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukź gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kuri¹ einama į savźs atradim¹, priešiškų širdžių santarvź, dvasinź harmonij¹. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynź su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.

'Pabudimas' pati tragiškiausia, bet kartu ir labiausiai žmogų aukštinanti bei poetizuojanti A.Škėmos drama. Joje per baimės pragarus kylama į moralinio maksimalizmo ir heroizmo viršūnes, skamba asmenybės savarankiškumo ir nenugalimumo apologija. Kartu čia siekta ir naujiesiems laikams būdingos egzistensinės žmogaus likimo traktuotės. Pvz., Pijaus prigimtis, psichinių ir erotinių kompleksų traumuota, jo liguista gyvenimo aistra virsta fanatiniu įniršiu bei sadizmu, bet kartu jis kenčia savo susikurtame pragare ir nepraranda atgailavimo galimybės, dvasinio pabudimo galios. 'Pabudime' beveik visi personažai per kanči¹, mielź ir mirtį patiria dvasinio prisikėlimo palaim¹.

Beveik kiekvienoje A.Škėmos dramoje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai desonansai formuoja iracionali¹ įtamp¹. Visos A.Škėmos pjesės turi prolog¹ arba veiksm¹ įrėminanči¹ įžang¹, kurioje duodamas atitinkamas vaizdinis kodas, atsiranda keistumo ir iracionalumo atmosfera. Kiekviena pjesė yra tarsi ankstesniųjų t¹sa bei variacija . Vienur vyrauja tarpusavyje giminingos ar panašios konfliktinės situacijos, vienaip ar kitaip agresijos paliestų žmonių išgyvenimai. Pagrindiniai personažai-tarsi reinkarnacijos subjektai, pereinantys iš vieno gyvenimo į kit¹.

A.Škėmos veikalai pirmaisia domina tuo, kad jie parašyti profesionalaus aktoriaus, taigi žmogaus, žinančio ir norinčio išnaudoti visas teatro galimybes. Kadangi vaidinime svarbu ne tik dialogas, bet ir scenos erdvė, j¹ užimantys daiktai. A.Škėma stengiasi, kad ir jie 'vaidintų', dalyvautų ne tik veiksme, bet ir išryškinant pači¹ veikalo prasmź. Pvz.'Pabudime', tardytojas Pijus geria likerį, pagamint¹ dar 'buržuaziniais laikais', kvepiantį praeitimi', tuo tarpu Maskvos komunistas Pranas nemėgsta šito 'saldaus birzgalo' ir mieliau gertų vodk¹. Tuo patvirinamas Petro kaltinimas, kad Pijus yra tik 'literatūrinis svajotojas', kad jam toli iki besielio 'visiško objektyvumo', į kurį Pijus taip nori tikėti. Erdvė už sccenos ribų turi svarbų vaidmenį: koridorius, kuriame girdėti vedamųjų sušaudyti žingsniai ir klyksmas yra ir perėjimas iš žemės gyvenimo į amžinybź, nes to koridoriaus gale, už durų, laukia mirtis. Elena taip pat kankinama už scenos, kitame kambaryje, pro kurio duris Kazys turi žiūrėti ir pats kankintis. Muzika A.Škemos dramose yra esminė veiksmo dalis. 'Pabudime' 'La Cumparsita', Elenos ir Kazio meilės 'tema' su skaudžia ironija transformuoja savo pigų romantišk¹ ilgesį ir pavirsta aistringu himnu, kada jie kankinami turi klausytis tos melodijos ir jos garsuose, ir savo agonijoj tikrai tampa vyras ir žmona. O Pijui ta melodija skamba dangaus ilgesiu, plaukiančiu iš jo mažos sielos, kada pabaigoje jis bando melstis. 'Pabuvime' kada Pijus aiškina, kaip jis šimtus kartų saulei, vandeniui, žvaigždėms, medžiams-visai visatai 'būk mano žmona', onegalėjo nueiti ir pasakyti tų žodžių Elenai. Mes suprantame, kad jis moka tik kentėti panašiai kaip meilė, bet ne mylėti. Vėliau ši tragedija stoja prieš jį šimteriopai išaugus, kada jis kankina Elen¹ ir savo laiming¹ konkurent¹Kazį ir pats kenčia už juos abu, už save ir vis¹ visat¹.

A.Škėmos herojai pasirodo prieš mus, lyg jie būtų įstyti į ironiškų paradoksų rėmus. Jo dramose matome Gyvenim¹ ir jo paradoksų draskom¹ žmogų, tarytum autorius jame ieškotų visuotinės tiesos - lyg 'tardytų mylėdamas'. 'Pabudime' žmonės yra dar tik individai su savo privačiomis problemomis. Kun.Antanas negali užmiršti savo nusižudžiusios sesers, kuriai jis neleido išeiti iš vienuolyno; Kazys, Elena ir Pijus yra įvelti į 'meilės trikampį', Pranas yra paprastas besielis karjeristas, pasiruošźs lipti per kitų galvas. Kazys ir Elena - du laisvi ir gražūs žmonės, sujungia savo gyvenimus, o pavydus, komplikuotas intravertas Pijus augina keršting¹ aistr¹ juos abu nors kart¹ nugalėti, priversti pripažinti ir savo vertź. Kai ateina keršto valanda, jėgos, kurias Pijus iššaukė padėti, sutriuškina jį patį. Kaip individas jis niekada negali Kazio nugalėti, bet kaip komunizmo atstovas - NKVD tardytojas - jis turi priemonių, kurios yra galingesnės už bet kurį pavienį žmogų. 'Aš negaliu pralaimėti', sako Pijus, bet tai jau kalba ne jis, o komunizmas - besielė griaunanti jėga, kurios įrankiu pasidarė Pijus. Ir ta jėga kovojo nebe prieš Kazį ir Elen¹ ('Aš nenoriu keršyti'), o prieš žmogiškumo princip¹, įsikūnijusį jų asmenyse.

Kaip pats A.Škėma sako apie 'Pabudim¹', kad pagrindinid veikalo principas:mylėk artim¹, kaip pats save, kuris išryškėja nelaimės atveju. Šiuo principu besivadovaudami, veikalo herojai galutinėje akistatoje su mirtimi, nors ir būdami skirtingų pasaulėžiūrų, pajėgia susikalbėti ir padeda vienas antram. Dažnas ir ūmus atsivertimas priveda prie bejėgiškumo ir nesugebėjimo apsisprźsti. Įvestas ir 'banalus' momentas: vyro ir moters meilė, kuri savo aukščiausioje įtampoje, pavojaus metu, pavirsta dvasinio žmogiškumo įrodymu. 'Pabudimas' parašytas prisimenant milojinus nežinomųjų kovotojų, kurie žuvo už tikr¹jį žmogų, nesitikėdami atlyginimo.

'Nesu įgijźs griežtos pasaulėžiūros ir negaliu, pažvelgźs 'Pabudimo' herojų ideologijas, suvesti dramos mintis į tiksli¹ ir harmoning¹ sistem¹. Tai palieku skaitytojui ir žiūrovuiŠiuos herojus pastačiau ant slenksčio. Jie turi išeiti pro duris. Jų žngsniuose ataidi vidinis ritmas, jų psichinis kompleksas. Ir labai sunku nusprźsti, kaip ataidės tas paskutinysis žingsnis.'

Taip prasideda A. Škėmos romanas “Balta drobulė”, taip prasideda romano protagonisto (svarbiausio vaidmens atlikėjo) poeto Antano Garšvos paskutinė s¹moningo gyvenimo diena. Nes kit¹ ryt¹ Garšvos s¹monź užlies nesulaikomas beprotybės potvynis, ir pradėtas rašyti eilėraštis taip ir liks nebaigtas. Išorinis romano veiksmo laikas tetrunka beveik vien¹ par¹. Bet per tas 26 valandas poetas išgyvena 40 metų įvykius ir būsenas, išklaidžioja savo atminties labirintus, tarsi iš naujo perskaito jau užrašytus gyvenimo puslapius. Prarasto laiko kelionėje jis nusileidžia į pas¹monės gelmes, kur randa seniai užmirštus nustumtus, užslopintus buvusio gyvenimo fragmentus. Įtempźs vali¹ ir silpstančias sielos jėgas perm¹sto dabartį, pasaulį ir pats save. Jis gal nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgi¹s į gyvenim¹ savom akim. Jis nuolat kovoja prieš mel¹ ir falsifikacij¹, kuri¹ mato ir aplinkoj ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėje ir bando nugalėti vienatvź, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo dalia. Garšvos stebėjimus, m¹stymus bei prisiminimus struktūrina rašymo problematika, kaip pagrindinė romano tema ir ašis. Dabarties pasaulį susiskaldžiusi s¹monė stebi dvejopai, kalbėjim¹ trečiuoju asmeniu nuolat keičia pirmo asmens perspektyva; šitaip objektinė tikrovė įsisavinama ir “suvirškinama”, viskas tampa rašomo teksto vidumi, mintyse išsakomo diskurso (kalbinis arba nekalbinis procesas, turintis vienoki¹ ar kitoki¹ prasmź) dalimi. Pasaulis skaitomas kaip ženklų ir įvaizdžių sistema, tuoj pat performuojamas, nardinamas į tinkl¹ ir verčiamas poetiniu diskursu (išplėstas minties apie kokį nors dalyk¹ išreiškimas). Romano subjektui gyvenimas- tai nuolatinis rašymo bandymas. Vis bandomos įvairios metaforizavimo (perkeltinės prasmės suteikimo) galimybės, ieškant geriausio būties įforminimo būdo. Pasaulis poetui yra virtualaus teksto galimybė. Daiktai romano protagonistui nebeegzistuoja autonomiškai (nepriklausomai nuo aplinkos), jie suvokiami kaip poetinių figūrų audinio reikšminių ryšių susikryžiavimo taškai. Daiktai- žodžių simboliai (priešingai klasikinei s¹monei, kur žodžiai žymi daiktus), taigi susidaro neįprastos krypties referencijos (pažymėjimas, atsiliepimas) ryšys. Amerikoje, dirbdamas liftininku bespalvės banalios kalbos apsuptyje, chaotiškoje, iš proto vedančioje aplinkoje, Garšva vėl išgyvena kūrybos krizź, o gal ir treči¹jį savo kaip poeto gimim¹. “Aš dar neesu gimźs. Dar neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poezij¹ po antrojo pasaulinio karo, - m¹sto Garšva apie senutź, cituojanči¹ eilėraštį lifte. Rašyti jam tolygu gimti, o gimimas savaime implikuoja (įpinti) būsim¹ mirtį. Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raid¹, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenam¹ kanči¹. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ribotum¹ diktuoja vientisa romano perspektyva: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, visk¹ mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpźs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet ir tokie kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektvos vientisum¹ yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas “vienas romanas- vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo. “Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinź pasakojimo technik¹. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam bedirbant keltuvininku viešbutyje, mylintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjim¹. Tarp šių epizodų įsiterpoia protagonisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Škėmos sukurtas pasaulis tampa kalbinio akto rezultatu, tekstas įgyja metaliteratūrinź dimensij¹ (išėjim¹ už literatūros ribų), atveria naujos rašysenos perspektyv¹. Kaip avangardinis (priešakinis, esantis kitų priekyje) kūrinys “Balta drobulė”, be abejo laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika (formos absoliutinimas, smulkmeniškas laikymasis įsigalėjusių normų). Jei “Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryptimi ir visai pavykźs, nes atskleidė mums gyv¹ ir autentišk¹ žmogų.

Škėmos kūrybos savitumas, poetika

Antanas Škėma, gimźs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado prot¹ ir neilgai trukus pasimirė.

Antanas Škėma nebuvo cinikas. Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošźs kovoti už tai, k¹ laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausi¹ nūdienź muzik¹, įsiskaityti naujausia poezij¹, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, dr¹su, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados - jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas. Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimišk¹jį purv¹, rodė animališk¹j¹ meilės pusź, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėm¹ sieja įsigyvenimas į moderni¹j¹ vakarų literatūr¹ ir filosofij¹. Jo kūryba - tai dr¹sus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina. Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis - kosmopolitiškas, kuris lietuvių pasaulio atsispindėjim¹ susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių

tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vazduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”. Škėmos kūriniuose ryškus egzistencinis absurdas ir polinkis savo herojais iliustruoti vien¹ ar kit¹ abstrakči¹ situacij¹. A. Škėmos manymu, rojaus nėra nei žemėje, nei danguje. Absoliutus nihilizmas, gan šaltas ir nedesperatiškas. Jo proza laikoma labai autobiografiška. “Čia visko primaišyta ir nieko negalima suprasti”, rašė K. Barėnas apie “Izaok¹”. Škėmos simultaniškų vaizdų ir ekspresionistinių detalių kupinas tekstas yra visiškai originalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros kontekste. Pasakojimas konstruojamas iracionaliai, asociatyvi vaizdų slinktis kartais visiškai užgožia siužetinź ašį. Šie principai lemia neišbaigt¹, fragmentišk¹, koliažišk¹ teksto struktūr¹. Šilbajoris savo straipsnyje apie A. Škėm¹ rašė: “Išeivijos lietuvių literatūroje Škėma nuo kitų skiriasi tuo, kad ryžtingai atsisako teigti koki¹ nors išaiškinanči¹ ar pamokam¹ ties¹, kad nepriima menui iš dalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmź arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojim¹ ar atradimo proces¹. Meno funkcija Škėmai išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo”.

Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjźs pasaulis – svarbiausi Škėmos dramatiniai pradmenys fatališkos būties priešingybės. Kadangi Škėma niekada nepamiršo šiurpių vaizdų iš vaikystės, neatsitiktinai savo gyvenimo istorij¹ jis aprašinėjo kaip teatrališk¹ likimo žaisl¹, kaip paradoksali¹ grotesko ir tragizmo samplaik¹. Visoje jo kūryboje pasklidźs praradimų skausmas, bet dvelkia ir riteriško išdidumo dvasia. Žmogų supanti pasaulio beprotybė - ypatingas Škėmos dramų tematikos ir pasaulėjautos klodas. Beveik kiekvienoje pjesėje veikia personažas, kurio destruktyvūs išgyvenimai, vidiniai sielos disonansai formuoja iracionali¹ įtamp¹. Vyraujanti dramų tonacija lyrinė, nostalgiškai graudi, su nežymiais ironijos atspalviais. Jo personažai dažniausiai ne veiksmo, o sužeistų sielų žmonės, kurie imituoja mitines figūras, susitapatina su biblijiniais herojais, tampa ritualinio vyksmo dalyviais. Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kurio pasaulio rėmai jau visai supuvź. Čia žaisti galima tik bepročiams. Jie stovi prieš nepermaldaujam¹ nežinomybź. Logiškai reikėtų Škėm¹ vadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėje kūryboje logika yra ne ta pati kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du plius du lygu keturiems. Kas netiki laime, tas pesimistas. Kas kankina ir žudo, tas besielis žudikas. O literatūroje du plius du lygu begalybei: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos. Pavyzdžiui NKVD tardytojas Pipis “Pabudime” žudo ir kankina, tačiau ne iš neapykantos, o todėl, kad trokšta tiesos. Jis nori tikėti tokia tiesa, kuri būtų kaip pats gyvenimas: “Saulė išaugina gražiausi¹ gėlź, ir saulė išdegina dykumas. Toks ir vanduo, tokia ugnis, tokia žemė.” Matome žmogų, kuris siekia tobulybės, o pagaliau pasidaro kankintojas.

Škėma tiki į aukščiausias žmogaus savybes – jo veržim¹si į laisvź ir i veržim¹si i meilź. Todėl apskritai galbūt nepatartina į Škėmos kūryb¹ žiūrėti “idėjiniu požiūriu” – ar jis pesimistas, ar optimistas, kuo tiki ar netiki. Menininko darbus skaitant yra daug svarbiau tai, k¹ žmonės išgyvena ir kaip tie išgyvenimai parodyti, ar jie pajėgia sužadinti mūsų, skaitytojų, sielose atbalsi, ar ne.

A. Ðkėmos romanas pasirinktu aspektu 1958 pasirodo Ðkėmos romanas “Balta drobulė”. Jame autorius svarsto individo, pasimetusio ðiø dienø pasauluje, sielos problemas. Kaip gyvena Antanas Garðva, poetas, jautrios prigimties þmogus, jam svetimame pasaulyje? Kas yra 1 þmogaus dvasios kanèia? Tokie klausimai kyla perskaièius romanà. Pagrindinis veikėjas A. Garðva – iðeivis ið Lietuvos. Dabar jis vieno daugiaaukðèio liftininkas, dirbantis “grieþtai įrėmintoje erdvėje”. Apsivilkæs liftininko uniformà su numeriu 87, A.G. pats jauèiasi sutampàs su skaièiumi. Romano veikėjas – emigrantas, Niujorko liftininkas, laisvalaikiu raðantis eiles – pasaulį ir þmones mato kaip savotiðkà mechanizmà. To mechanizmo detalės – þmonės ir juos labai iðradingai stengiamasi paversti stambesniais ar smulkesniais smulkesniais civilizuoto pasaulio nareliais, atliekanèiais grieþtai apibrėþtas, profesonalias pareigas, uþ kurias þmogus vertinamas ir skurdþiau ar dosniau apmokamas. Visas mechanizmas graþiai “sustyguotas” pagal paprastuèius “perku – parduodu” dėsnius ir jautrus nervingas, iðsekæs A.G. vis aðtriau jauèia :” man belieka bûti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka balta pirðtine, mano povyza, mano iðieðkotas kalėjimas – esu sàþiningas rato dantis.” A.G. nuðalintas nuo savo giluminio paðaukimo, gyvenimo paþeistas ir paþemintas. Jis jauèia savo egzistencinæ neviltį, artėjantį iðnykimà. Veikėjas vaikystėje susiþavėjæs Ðopenhaueriio teorijomis, supranta, jog “Optimizmas yra karti pajuoka ið þmogaus sielvarto, gyvenimas – blogis; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas”. Beprasmiðka kanèia, beprasmiðka grauþatis. Nuþmogintas þmogus savaime traukiasi į vienintelià uþsilikusià ramybės bei nepriklausomybės kertæ – save. Dėmesys nukreipiamas į trapø vidinį þmogaus pasaulį, kuriam iðreikðti bûtina nauja poetika. A.G. – poetas. Tai jis paveldėjo ið motinos, kaip ir ið jos paveldėjo beprotybæ. Ar reikalingas ðitam daiktø pasauliui poetas, meninikas. Atsakymas – ne. Kiekvienas poeto þodis atsimuða į realybės sienas, ir kadangi tos sienos daug stipresnės, sutriuðkintas lieka poetas, o ne realybė. Tikras poetas visuomet per daug aukoja poezijai. Poetas pralaimi, þmogus pralaimi. Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos þmogiðkos komedijos lieka įspûdis, jog kaþkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinanèio bûtu suteikta. Tenka grįþti į Garðvos įsdėmėtinà Ðopenhauerio idėjà – kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Perkeltas į dvasinæ plotmæ, ðitas kentėjimas yra tikslas, į kurį verþiasi, kurio ieðko Antano Ðkėmos þmogus. Ieðko ir þûva, tarsi sudega. Romano pobûdis – pasàmonės srautas.

Naujausioji poezija. Vieno poeto kûrybos aptarimas. Naujausioji poezija sukurta Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl poetams nebereikia slėpti savo minèiø, kalbėti Ezopo kalba. Taèiau ðiandieniniø poetø eilės nėra lengvai suprantamos. Jaunieji kûrėjai operuoja neįprastomis, netradicinėmis priemonėmis, todėl jø poezija reikalauja ið skaitytojo dvasiniø pastangø, gyvesnio estetinio jausmo. Poezija nebenori bûti aiðki ir atvira. Jos prasmės iððifravimas – vienas svarbiausiø naujojo poetinio stiliaus poreikiø. Skaitytojas pasiruoðæs ðià poezija priimti, turi pasiduoti vaizdo ir garso sugestijai (įtaigai). Palyginimais ir metaforomis kûrėjai siekia atskleisti netikėtus ir neþinomus daiktø ryðius. Jie negali bûti iðmatuojami realybės matais. Daþni paradoksai, abstrakcijos apie sunkiai suvokiamà bûtį. Nevengiama kontrastø: nebûtis ir bûtis, groþis ir bjaurastis, tiesa ir melas, kaltė ir atgaila poetiniame pasaulyje egzistuoja greta vienas kito. Daþnai griaunama loginė sakinio strûktûra, neįprastai ir keistai gretinami vaizdai ir þodþiai. Loginius ryðius keièia asociatyviniai (priklausomi, susiejantys, atsirandantys ið kylanèiø vaizdiniø). Poetinis vaizdas paremtas ir tradiciniu pamatu - stebėjimu, jausmais – ir netradiciniu, vyraujanèiø naujoje poezijoje – vaizduote. Daþnai tarp jausmo, realybės ir vaizduotės nėra ryðkiø skirianèiø ribø. Vaizduotė poetø eilėse valdoma intelekto. Svarbus ir jaunøjø poetø dėmesys kalbai, þodþio technikai. Rûpestingai derinamas þodþio skambesys. Siekiama neįprastumo, netikėtumo efekto. Daþnai nepaisoma sintaksės, sakiniø sudarymo normø. Eilėraðèio þmogø supantis pasaulis sumaterialėjæss, susvetimėjæs, grubus ar tragiðkas, todėl jis, eilėraðèio þmogus, iðgyvena vienatvæ, stengiasi iðsaugoti individualybæ, apginti savo dvasios erdvæ. Eilėraðèio forma tokiomis sàlygomis tampa keliu į turinio suvokimà, poezijos prasmiø pasaulį. Þymiausi jaunieji poetai yra Aidas Marèėnas, Sigitas Parulskis, Marius Burokas, Vytautė Jalinskaitė ir kiti.

Aidas Marèėnas. Gimė 1960 Kaune. Yra iðleidæs 4 eil. Rinkinius : 1988 – “Ðulinys”