CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Henrikas Radauskas

literatūra

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Henrikas Radauskas – lietuviko eilėračio meistras, neoromantikas
estetinės poezijos atstovas, nuoaliai stovėjźs nuo bet kurių literatūrinių
s¹jūd˛ių, susikūrźs savit¹ stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį. Jo eilėratis – sudėtingos struktūros, kuri i pirmo ˛vilgsnio atrodo paprasta. Eilėračio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėračio veiksmas, ir metaforos principas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai i auktojo į ˛em¹jį, įvairūs derinimai, jungimai, ironija.

H.Radausko poezijoje gamta, jos reikiniai tik ieities takas, o projekcija nukreipta į
˛mogų, jo būtį, į kūryb¹. Poeto kūrybai būdinga ˛od˛io ir vaizdo santūrumas
poetinis gilumas, romantikumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios
rykiausios H.Radausko poezijos savybės. Eilėračių forma yra daili, skambi
ibaigta.
Būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo
realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti alia gyvenimo ir ˛velgti į
visk¹ alto satyriko akimis. Lengva paaipa, skaudi ironija ir pikta satyra
einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėračių

ˇymiausi eilėračių rinkiniai: „Fontanas“, „Strėlė danguje“, „ˇiemos daina“, „Eilėračiai“ ir kt.

“Gėlės jūroje” interpretacija

Henrikas Radauskas- XXa. Raytojas.Gimė ir mirė u˛ Lietuvos ribų. Tai savitas poetas- grynojo meno ir grynosios poezijos atstovas. Menas jam buvo did˛iausia vertybė. H.Radauskas kūrė gro˛į- tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos ˛avesį, jis stengėsi jį perteikti ir savo poezijoje. Į originali¹ vienovź jis sujungė simbolistų kosmines vizijas, neoromantikų idailint¹ kaimo peiza˛¹ ir avangardistų futuristų technikosios civilizacijos kratovaizdį. Pirm¹jį eilėračių rinkinį „Fontanas “ ileido Lietuvoje, bet did˛ioji jo kūrybos dalis sukurta ieivijoje. Peiza˛inis eilėratis „Gėles audroj“- jau i eilėračio pavadinimo galima spėti, kad eilėratyje vaizduojamas gamtos gro˛is (tiesioginė pavadinimo prasmė). „Veiksmas “ ir vyks gamtos prieglobstyje. Tai draugika, ilta, sava aplinka. Juk būtent gamtoje, kaip teigė H.Radauskas, gali rasti nusiraminim¹, poilsio akimirk¹. Vandens ( iuo atveju lietaus) svarba gamtai: „Lietus ipylė ˛ali¹ spalv¹ “. Pabrė˛iama, kaip po lietaus atgyja gamta, viskas tarsi nuskaidrėja. Eilėratyje tiek augalai (gėles). Tiek gamtos reikiniai (lietus, audra) yra personifikuojami: „Dvi baltos ro˛ės purtė galv¹ Balta spalva- tai nekaltumo, ventumo, tyrumo simbolis. Ikyla tarsi meilės įvaizdis (dvi ro˛ės), kuris vėliau bus plėtojamas dviejų viduram˛ių literatūros herojų meilės istorijoje. Netikėtas palyginimas: „Kaip irmas ˛irgas lietuje“. Antrajame posmelyje „audros dievaitė ˛aliaakė “, kuri galėtų būti pavasario metafora. Irykėja ciklinis laikas. Juk pavasaris- vėjavaikikas, daugiau laimės ir d˛iaugsmo po altos ˛iemos s¹stingio atneantis laikas: „Ji juokės ir sakė, / ˇaibais ˛ibuokles plakdama. “. Pavasaris atnea daugiau optimizmo į ˛monių irdis. Nuo pavasario gamtos reikinių neatskiriama ir audra su ˛aibais. Visame eilėratyje jaučiamas spalvos ir judesio vieningumas (baltos ro˛ės purtė galv¹; ˛aliaakė dievaitė pralėkė, juokėsi; ˛aibais ˛ibuokles plakdama ir t.t .H.Radausko poezijoje labai daug dailės, muzikos įvaizd˛ių, pradedant antika, jos mitais ir kita. Ne iimtis ir is eilėratis. Trečiajame posme ikyla ekspyro sukurtų herojų- Otelo ir Dezdemonos istorija. Per audr¹ ėlstantis, apsiniaukźs dangus lyginamas su Otelo i meilės kilusiu įniriu bei pykčiu. Gamtos reikiniai gretinami su herojų vidiniais igyvenimais (tarsi paralelė). „Tragika aistra “- lyg Otelo pra˛ūtinga meilė, su˛inojus apie Dezdemonos neitikimybź. Eilėratyje dominuoja lyg pasakojimas, lyg apraymas i alies bundanči¹ gamt¹. Sunku būtų rasti nuosekli¹ įvykiu eig¹- eilėratį jungia ta pati erdvė (gamta), tas pats laikas (pavasaris) ir herojai (Otelas ir Dezdemona fragmentika kompozicija. Dezdemonos ir Otelo istorija virtusi klasika. Ji buvo Otelo mylimoji. „Nusigandusi gra˛uolė “- ne veltui ji bijojo Otelo įnirio- u˛ savo poelgį sulaukė „atlygio “ Jos apgailestavimas dėl savo poelgių- tai tarsi „neu˛mirtuolės verksmas paupy “. Eilėratis sudarytas i 4 ketureilių posmelių. Rimuojama labai tiksliu kry˛miniu rimavimo būdu. „Gėlės audroj“- tipikas H.Radausko kūrinys. Akcentuojamas gamtos gro˛is, kartu gretinant jį su lyrinio herojaus vidiniais igyvenimais. Da˛nai H.Radausko eilėračiai skirti intelektualiems skaitytojams, kitu atveju- būtų sunku suprasti pagrindinź eilėračio mintį.

”Rytas gele˛inkelio stoty” interpretacija

H.Radauskas vis¹ laik¹ stengėsi nebūti toks,kaip kiti.Jis siekė,kad jo kūryba būtų originali,savita,o ne k¹ nors kopijuojanti.Jo eilėračius sunku priskirti konkrečiai srovei. H.Radausko kūryba tarsi atskira srovė,įvairių srovių samplaika. Ne iimtis ir eilėratis ”Rytas gele˛inkelio stoty”. Jame naudojant simbolius sukuriama poetui taip artima laisvės dvasia,ireikiamos H.Radausko idėjos,jo filosofija.Eilėratyje labai aikiai jaučiama,permainų,naujovių, laisvės dvasia.Vaizduojamas naujos eros,naujo pasaulio gimimas,ver˛lus naujovių atėjimas.Bet visos ios naujovės - tai ne dangaus dovana,tai atkaklaus darbo rezultatas. Juk H.Radauskas taip tikėjo ˛mogumi,jo sugebėjimu kurti,nestovėti vietoje.Jo manymu, visas is pasaulis sukurtas ˛mogaus rankomis,jo ilgu ir atkakliu darbu.Taip ir eilėratyje po truputi rykėja vaizdas,kontūrai,nors dar ir tolimi,nerykūs: “I nebuvimo , i nakties , i nerimo Iėmźs mėto tolius ir med˛ius,”. Visos ios naujovės,ie pakitimai luoja sau nuo kelio vis¹ sen¹j¹ tvark¹ su visais jos alininkais. Nors tai kai kam irgi sukelia skausm¹: “Pravirksta rasos , kad reikės nud˛iūt”. Bet tai neivengiama,visų permainų metu yra joms besiprieinančių,nepatenkintų.Ta senosios tvarkos stoika ramybė,idilikas pasaulėlis vaizduojama trečioje strofoje: “Stoty budėtojas bučiuoja su˛adėtinź,”, “Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis Ir Morsė mirksi spindinčiu variu.”. Bet ir čia jau įsisuko permainų vėjas,kurį simbolizuoja vir lovos kabantis laikrodis, rodantis nesustabdom¹ laik¹ ir praneantis apie artėjantį ryt¹,atneantį nauj¹ gyvenim¹. Galutinai ioms naujovėms konkretus pavidalas suteikiamas paskutinėje strofoje: “Ant ˛ydro stiebo rytas kelia inkil¹, Juk inkilas-tai naujos gyvybės,pavasario,d˛iugių permainų ir pasikeitimų simbolis.O ˛ydra spalva sukuria aukt¹,did˛iulź erdvź,kurioje nėra ribų svajonėms,siekiams ir troki- mams.Juk permainos daromos tikintis visk¹ pakeisti į ger¹j¹,o ne į blog¹j¹ pusź,todėl joms ir suteikiama ˛ydra-svajonių ir vilties spalva.Sekančioje eilutėje dar labiau iryki- namas kontrastas tarp senosios tvarkos ir ateinančių naujovių.is kontrastas sukuriamas naudojant dvi prieingas spalvas: “Raudon¹ dėmź tarp ˛alių ber˛ų.”. O juk gamtoje,tarp ˛alių ber˛ų,niekada nerasi rykiai raudonos spalvos.Būtent is nenatūralus derinys ir pabrė˛ia prieingybź nusistovėjusiai tvarkai. Negali poetas pamirti ir kitos ios revoliucijos pusės.Tai ta visuomenės dalis,kuri nesuvokia naujų idėjų svarbos ir kvailai peasi dėl materialių dalykų,pamirdama auk- tesnes vertybes.Jiems rūpi tik savi reikalai,tik juos liečianti materialioji io perversmo pusė: “Du ˛virbliai peasi ant gele˛inkelio Dėl saujos saulės avi˛ų.”. Bet kad ir kaip tai būtų ˛ema-tai neivengiama,nes visada atsiras ˛monių,kuriems jie patys yra svarbesni u˛ bendrus visuomenės interesus. Skaitant H.Radausko kūryb¹ niekada nebūna nuobodu.Savo netikėtais isireikimais ir sugretinimais poetas neleid˛ia monotonijai paimti virų.O kadangi visi ie įdomūs s¹skambiai dar yra įvilkti ir į nuostabaus rimo rūb¹,tai skaityti poeto kūryb¹ yra tikras malonumas.Bet tai nereikia,kad jo kūryba neturi minties.Mintis yra ,tik ji paslėpta po virutine,puikių s¹skambių,plotme.Neretai notint j¹ u˛čiuopti reikia iifruoti daugybź simbolių,bet tai tik padaro eilėračio skaitym¹ įdomesniu.Todėl dr¹siai galime teigti,jog H.Radauskas-ne tik vienas originaliausių,bet ir vienas įdomiausių lietuvių poetų.

Antanas kėma – didelis raytojas, prozininkas. Jis ėjo lietuvių literatūroje dar nepramintais takais, lau˛ydamas tradicines normas. Jo pasaulis - lyg beprotnamis, kuriame ˛udomas ˛mogus. Svarbus A. kėmos ˛mogaus dvasinio tobulumo ˛enklas yra kančia. Did˛iausia vertybė – meilė. Jo kūryba tragika ir ironika.

kėmos kūryba labai autobiografika: pagrindiniuose jo
kūrinių herojuose da˛nai galima ivysti paties raytojo bruo˛us, da˛nai minimi
Kaunas, Ukraina, kur A. kėma praleido vaikystź ir jaunystź, vaizduojami
miestai, kuriuose jis gyveno vėliau. Baltos drobulės pagrindinis veikėjas
Antanas Garva dirbo liftininku, kaip ir pats kėma. Jo kūrybai būdinga ironija
autoironija, groteskas, siurrealistinė poetika (iracionalūs vaizdai, alogizmas,
pas¹monės srautas su praeities fragmentais, vizijom, sapnais) rodo psichologinź
ir filosofinź neviltį. Autorius atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei
draminės kalbos formų – aikios iorinio ir vidinio pasaulio srities, laiko
erdvės, vientisumo, nuoseklaus siu˛eto. I pirmo ˛vilgsnio gali pasirodyti, jo
gali pasirodyti tai tik neapgalvotas s¹monės srautas, valdomas atsitiktinių
impulsų ir subjektyvių nuotaikų .Tačiau įsigilinus pastebimas apgalvotas planas
randamos nuorodos į kultūros ˛enklus, į Biblij¹, mitologij¹, filosofinius
kūrinius. Todėl norint suprasti Antano kėmos kūryb¹, reikia nemenkos
erudicijos. Raytojo kūryboje jaučiama vakarų kultūros įtaka.

ˇymiausi kūriniai: romanas „Balta drobulė“, novelių rinkiniai „nuodėguliai ir kibirktys“, „ventoji Inga“, „Čelesta“ ir kt.

kėmos romano „Balta drobulė“ interpretacija Antanas kėma- ˛ymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje, isakźs did˛iuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus igyvenusio ˛mogaus dvasinź patirtį ir suradźs meninź kalb¹, tinkam¹ ireikti suskilusiam ˛mogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės ir aistringo prarastų vertybių ilgesio igyvenimams. kėmos kūryba labai autobiografika, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų. Tematika, ˛mogaus samprata ir savo kūrinių forma kėma yra vienas reikmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulė˛iūros po˛iūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir iek tiek ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi io autoriaus kūriniai yra apysakų knygos „ventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos „ˇivilė“, „Pabudimas“, o did˛iausi¹ pripa˛inim¹ turi romanas „Balta drobulė“(1958), kuriame kratutinė neurozinės s¹monės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos pieinys. i itrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko nusakymu („į ryt¹ jauku Garvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir Garvos gyvenime is kūrybikas momentas yra tarsi trumpas nuvitimas tamsoje, akimirka tvarkos iki iol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo siel¹ atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui u˛ pamirtus gyvenimo gabalus: vaikų miias, rungtynes, pamestinuk¹ Garva d˛iaugiasi pagaliau pamirźs jį lydėjusį skausm¹. Veikėj¹ dabar supanti aplinka yra artima meno ˛mogui („knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina kūryb¹, nes kambaryje kabo ikilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas (kuris, beje, tolimesniame tekste, Garvos priepuolio metu, „apsiverčia ir pakimba atvirkčia“. is motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo simbolis.) Tekste vyrauja trumpi ir gan aikūs sakiniai („Sėda prie stalo ,,Ima plunksnakotį.“ „Dėkoju u˛ ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvark¹ apibūdinantys epitetai ir daiktavard˛iai („skaidri mėlyna spalva“, ,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). I to sprend˛iame, kad ryys su kūryba Garvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda jame harmonij¹ („Mano retortos suvirino mano gyvenim¹“). Tos retortos, iaip jau chemijos terminologijoje reikiančios bandymams skirtus indus, čia yra tie kūrybiniai Garvos bandymai, „keletas eilėračių , kurie veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“. Raymas iam poetui nėra ka˛kokia ypatinga saviraikos, aplinkinių okiravimo arba pripa˛inimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti į kūrybos auktumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus“, „būsiu ne˛inomas, lyg senovinis japonų tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripa˛įsta: „pagaliau tikroji ramybė aplankė mane Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- alimis, kuriose did˛iausia vertybe laikoma vidinė ˛mogaus ramybė, susitaikymas su savimi, mokėjimas d˛iaugtis paprastais dalykais. Garva palygina save su Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, paraiusiu kūrinį „trisdeimt trys d˛iaugsmo akimirkos“. Savo dabartinź būsen¹ jis sugretina su trylikt¹ja tame kūrinyje aprayta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks skaidrus ir viesus- su praviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip dabar ir jaučiasi Garva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip ˛inome i tolesnio teksto- laikina ramybė. Beveik visoje itraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės spindulys, įsmukźs pro lang¹“, „girdi paukčių balsus“). Tai dera su raančiojo pakilia būsena. Tik pora ˛od˛ių tarsi netyčia atklysta i ano, ˛emojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“). Nuotaik¹ pasakotojas kuria vaizdais ( isimaud˛iusi saulė, viečianti vir miko) ir garsais ( „girg˛da krėslas“, „čerka plunksna“, „ritmingas alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys pastraipos- tai Garvos mintys, jo s¹monės srautas, jausmai ir nuotaikos. kėma atsisako aikios iorinio ir vidinio ˛mogaus pasaulio skirties, laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siu˛eto. Tačiau įsi˛iūrėjus į tekst¹ atsiskleid˛ia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis nuorodomis į kultūros ˛enklus, į Biblij¹, į mitologinį pasaulėvaizdį, kurios atskleid˛ia veikėjų igyvenimų reikmź, turiningas filosofines kūrinių potekstes. Todėl kėma, panaiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas raytojas, reikalaujantis nema˛o isilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir tolerancijos okiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems po˛iūriams bei vaizdiniams.

Analize ir interpretacija “Balta drobule” 2

Antanas kėma- vienas ikiliausių dvideimtojo am˛iaus lietuvių literatūros modernistų ieivių, pasirinkźs gana savit¹ kūrybos keli¹. Jis grie˛tai neigė egzodo literatūros konservatyvų u˛darum¹, stengėsi meninį ˛odį paremti Vakarų mentalitetu, taip igaudamas radikalių modernumo apraikų spektr¹, nuspalvinusį ir lietuvių literatūros dram¹, ir proz¹. kėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maiatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pas¹monės vaizdinių ėliones, ,,s¹monės srauto” antilogik¹, kurie visi drauge kuria melodramatikai kontrasting¹ ir kompozicikai nevientis¹, tačiau itin autentik¹ ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių kėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa raytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos pieinio, neama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,koiama” per pas¹monės erdvź, gulasi vieno ˛mogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos ių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir itraukoje, kuri¹ nagrinėsiu. Trys pirmieji itraukos sakiniai- trumpos tezės, glaustai supa˛indinančios skaitytoj¹ su pasakotojo vidine būsena. Pati prad˛ia- trapus ,,norėčiau”. Pasakotojas, kalbėdamas lyg ir pats su savimi, ,,apsinuogina” prie skaitytoj¹, atveria savo svajų labirintus svetimai akiai, bendrauja betarpikai, pirmuoju asmeniu. ,,Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, ˛vaig˛de,”- k¹ sako toks trokimas susitapatinti su iais gamtos motyvais? Tai- siekis atsiriboti nuo savźs, savojo fizinio, tačiau i dalies ir dvasinio pavidalo, lyg atminimu apie buvusį kūn¹ pasiliekant akis ir pojūčius, tačiau isi˛adant jausmų, apsiribojant vien logiku aplinkos stebėjimu ir analize. ,,Tenoriu stebėti ir ˛inoti stebėjim¹,”- i būsena pati primytiviausia i esančių visatoje, dar vadinama egzistencija arba vegetacija. Tai- lyg būsena augalo, pranaesnė vien regos pojūčiu. Tačiau pasakotojas staiga suvokia tokios būsenos siekio beprasmybź Bet man sunku pavirsti mainos sraigtu”. Ka˛kas dar yra likź, kas trukdo ramia irdimi nutraukti visus ryius su pasauliu ir atsiduoti nealikai, objektyviai analizei. Tas ,,ka˛kas”- Elena. Jos kupini nepasitenkinimo kumčių dū˛iai vis dar aidi pasakotojo pas¹monėje, neleisdami ieiti, palikti, atsiriboti. Tie dū˛iai- lyg trapus ir plonas s¹sajų siūlas, laikantis pririt¹ prie gyvenimo, kuris jau taip netoli nuo absurdiko egzistavimo ribos. Atsiveria tarsi du keliai (abu- beveik neįmanomi, įmanomas tik nuolatinis balansavimas tarp jų, stengiantis nenukristi vienon ar kiton pusėn); leistis kūnikų aistrų valdomam ir ,,ispausti” kelet¹ kūrybos laų i savźs arba atsiriboti nuo pasaulio, likti su savimi ir stengtis i egzistencijos be sukrėtimų igauti nors k¹ nors panaaus į kūryb¹, į kūrinį. Ryki retorika leid˛ia skaitytojui suprasti, kad pats pasakotojas- veikėjas- supranta abiejų situacijų neįmanomum¹, ribotas galimybes bent pradėti kurios nors vienos siekti. ,,Tebenoriu rayti”- visas būties tragizmas telpa ioje frazėje. Kūrėjas nori kurti, nesvarbu, kokia to kaina ar rezultatai, nesvarbu, kad galbūt nieko neieis- niekas nesvarbu Rykiai itraukoje isiskiria trumpiausia jos pastraipa, apsiribojanti tik dviem ˛od˛iais Pasisamdyti tarn¹?”. Tai vis to paties siurrealistinio monologo, sekamo pasakotojo Antano Garvos s¹monėje, t¹sa. Trumpas ,,s¹monės srauto” nuokrypis pagalbos iekojimo link. Poetas, nebematydamas būdų ,,susitarti” su savo s¹mone ir rasti racionalų būd¹ esamai situacijai isprźsti, trumpam susim¹sto apie galimybź nelikti vienas, tačiau ir nebesusidėti su Elena, o susirasti visai nauj¹ palydov¹- tarn¹. is tarnas būtų lyg skydas nuo pasaulio, lyg iuolaikinis ,,atstovas spaudai”, lyg tylus vedlys, i kelio alinantis kliūtis ir leid˛iantis savo ponui eiti pasirinktu keliu be sustojimų, atsiduodant stebėjimui ir analizei, stebint lietų, tačiau nesulampant. Bet Bet a noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda.” Individualistinė kūrėjo prigimtis nugali. Garva savo s¹monėje nusprend˛ia į nauj¹ keli¹ ˛engti vienas, visai nesvarbu, ar pasiseks rasti kelio gale tai, ko iekodamas ieini, iėjai ar ieisi. ,,Up ir down, up ir down,”- lietuvikai amerikietikas slengas, pakilimai ir nuopuoliai, juoda ir balta, kontrastai ir paradoksai- visa susipina į vien¹ pulsuojanči¹ gij¹, paklūstanči¹ sukirintos izofrenikos s¹monės refleksams, ir staiga- takas. ,,Senos legendos ne˛ūsta”. Kas sena, tas tikra, o kas tikra, tuo galima tikėti. Kai tiki, esi ramus. Antanas Garva atranda ka˛kurioje s¹monės ar pas¹monės kertėje tūnanči¹ ties¹, tikr¹ ir nesumeluot¹. Atranda prasmź, kuri pasirodo i tamsaus beviltikumo u˛kaborio, seniai laukta, kone palaidota Sizifo beprasmikume glūdi tiesa”, nes kiekviena tiesa- kitokia, nes kiekvienas pats yra tiesa. Reikia patirti kiekvienam savo rutin¹, kad suprastum, kai ateis d˛iaugsmas, jog jis tikrai atėjo. Reikia, kad eitum vienas, susirinktum visus įspūd˛ius į savo paletź, i kurios, tirtai kabindamas da˛us, galėtum paskui spalvinti savo prisiminimus. Negalima dalytis savais potyriais, negalima savintis kitų, nes paletė atsiskies. Kam tapyti akvarele, jei galima guau. ,,Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį”, kai tu padarysi visk¹, k¹ galėjai, kiti galės naudotis tavo darbo vaisiais. Bet dirbti turi vienas. Kurti turi vienas. Gyventi turi vienas, o numirti- vienias. Tokia tvarka, tokia senos legendos prasmė; tokia Sizifo teisybė. Antano kėmos ,,Balta drobulė”- tikras jautrumo vadovėlis, kurį perskaitźs, pats nevalingai pasijuti es¹s truputėlį beprotis. Puslapis po puslapio- vis gyvenimo du˛enos, dėliojamos psichologinio griuvimo s¹skaita, hipilo ekshibicionizmo protrūkiai, neleid˛iantys itrūkti ir sausam ilipti i s¹monės verpeto- nuoseklai sudėlioto kolia˛o. Perskaitai, pauostai popierių o tavo veidas inilo. Ramaus idioto.

Vytautas Mačernis - savo ˛emėje am˛inai likźs ˛emininkas. Lietuvoje i savo kartos jis buvo labiausiai ˛inomas. V. Mačernio buvo stiprus polinkis į filosofij¹. Kaip filosofas, jis kėlė klausimus ir iekojo į juos atsakymų. Jautė kaimo ˛mogaus pasaulėjautos vientisum¹ ir kultūrinį reikmingum¹, kartu gilinosi ir į pasaulio kultūr¹. Poeto kūryba turi du pagrindinius polius: tai metaforikos „Vizijos“ ir grie˛ti „Metų“ sonetai.

Vytauto Mačernio „Rudens sonetai 21) analizė ir interpretacija

Vytautas Mačernis – filosofikai egzistenzinėmis temomis raźs lietuvių poetas. Jo kūryboje, kaip ir trumpame gyvenime, pastebimas vieniumas, o kartu ir individualus filosofikos prigimties proto pasireikimas. Poezijoje sutinkamos pranaikos jo paties biografijai u˛uominos. II-ojo pasaulinio karo fone pradėjźs rayti pirm¹sias eiles, poetas rėmėsi labiausiai jį mylėjusio ˛mogaus – senolės – paveikslu. Senolės motyvas da˛nas „Vizijose“, kurios vienintelės sudėtos taip, kaip poetas norėjo jas matyti. „Rudens sonetai“, poeto manymu, labiausiai vykusi dalis i jo visų paraytų sonetų. V.Mačernis planavo parayti vis¹ „Metų sonetų“ cikl¹. Tačiau, galima numanyti, nespėjo. Perskaičius 21-¹jį sonet¹ susidaro įspūdis, kad lyrinis „a tai pats V.Mačernis; minimas vieniumas, kuris taip pat buvo ir ryki poeto savybė. iame italikosios sandaros sonete, lyrinio „a“ siela blakosi, serga, vargsta, tačiau subjektas negali suprasti, kodėl. Juk jis jai sekė „pasakas gra˛iausias“, sugalvojo „malonumų daug naujų“, bet siela vis liūdi Lyrinis „a“ visikai priklausomas nuo sielos u˛gaidų, klusniai vykdo jos praymus, nes bijo, „jog pamiusi kada / Nesuplėytų į skutelius mane,..“ Tai suprantama lyrinio „a“ savijauta. V.Mačernio kūryboje svarbus laikas, iame sonete tai tik i diena: „Mano siela iandien sunkiai serga “ Tačiau čia laikas nėra aktualus. ˇymiai svarbesnė yra lyrinio „a“ būsena. Kliedinti siela, kaip vėliau paaikėja, nori mirti, o juk tai svarbiausia kiekvieno ˛mogaus dalis. Mirus sielai, nebelieka nieko kito, tik bejausmis kūnas, tučiavidurė ˛mogaus pavidalo erdvė, kurioje vėliau gali atsirasti neigiamų dalykų. Todėl galime sprźsti, kad sielos savininkas nenori jos ˛udyti. Tai padaro prie savo vali¹. Soneto sandara neleid˛ia toliau minėti sielos likimo. Juk siela nemari. Lyrinis „a“ nenori taikytis su rezignacija, tačiau vis dėlto paduoda sielai nuodus Tai galima aikinti beprasmiku sielos klaid˛iojimu, net kliedesiu. Be to, lyrinis „a“ net ir nemoka „jai palengvint vargo“. Keistas dalykas – siela turi akis, ir dar klausiančias! O jeigu lyrinis „a“ mokėtų atsakyti į sielos klausimus! Bet jis bijo savo sielos. Galbūt todėl, kad įsiaudrinusi jo „nesuplėytų į skutelius“. Lyrinis „a“ nemoka jos raminti. Kyla klausimas, kodėl taip puoselėta ir pri˛iūrėta siela pradeda siautėti, jos norai pradeda kirstis su savininko nuomone. Aikėja tai, kas baisiausia – lyrinio „a“ baimė dėl savo sielos. Ar tai galėtų būti motyvas j¹ ˛udyti? Vargu, ar pats lyrinis „a“ tai ˛ino. Manau, kad ne. Siela pasirodo esanti panaesnė į vaik¹: jai sekamos pasakos , ji patiria specialiai jai sugalvotų malonumų, bet vis tiek atrodo pasimetusi, klaid˛iojanti ir klystanti. Ne˛iūrint to, kad jos akys liūdnos, „net pa˛velgt į jas baugu“, siela atrodo g¹sdinanti, todėl ir yra pasmerkta. D˛iugu, kad nors ir bijodamas ( o gal būtent dėl to?) lyrinis „a“ ry˛tasi j¹ sunaikinti. Ir siela pati sutinka. Trokta vis stipresnių ir stipresnių nuodų. O jeigu lyrinis „a“ nebūtų jos nu˛udźs? Galbūt siela būtų jį nu˛ud˛iusi. Bet egoizmo pėdsakų iame sonete nerandu. Siela ir lyrinis „a“ siekia suderinti savo siekius ( iekoti ramybės), ieko kompromiso. Bet neu˛mirkime sielos vieniumo, pasireikiančio jau soneto prad˛ioje: „Mano siela iandien sunkiai serga, / Degdama vienatvės liūdesio karčiu“. Čia jau galime prietarauti sielos ir lyrinio „a“ sprendimams. Neu˛tenka vien ˛inojimo, kad siela nemirta. Galime sielos mirtį tapatinti su atsiskyrimu nuo kūno. Jeigu taip atsitiktų, lyrinis „a“ ir siela būtų dar labiau vienii. Sonetas man nesuteikė galimybės savo vidines problemas tapatinti su lyrinio „a“, todėl didelio įspūd˛io nepaliko. Nenorėčiau labai kritikuoti V.Mačernio kūrybos, bet vien tik gra˛iai sudėti soneto ˛od˛iai – nepakankamas indėlis sudominti skaitytoj¹. Tikrai gaila, kad poetas jau mirźs ir gaila, kad neturiu galimybės asmenikai jam nusiųsti laiko į arnelź arba net sueiti į akistat¹ au poetu, kad pakomentuočiau jo poezij¹. Visgi manau, jog komentuotina literatūra yra gera literatūra, nors tai būtų ir poezija.

Justinas Marcinkevičius - klasikinio lietuvių poezijos tradicijų tźsėjas. Poetas siekia, kad jo ˛odis ne tik gra˛iai skambėtų, bet ir taurintų ˛mogų, turtintų dvasi¹. Poem¹ Just. Marcinkevičius laiko svarbiausiu ˛anru, o lyrinius eilėračius nekart¹ yra gretinźs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Visa poeto kūryba gana vientisa, jungiama tų pačių arba labai panaių gijų

Justinas Marcinkevičius - lietuvių tautos poetas, kuriam svarbiausia tėvynė, gimtoji kalba, jos saugojimas ir puoselėjimas. Poetas siekia, kad jo ˛odis būtų igirstas ir suprastas. Marcinkevičiaus kūryba įvairių ˛anru: dramos, eilėračiai, poeos, apysakos

ˇymiausi kūriniai: poemos „Donelaitis“ ir „Siena“, lyrikos rinkinys „Liepsnojantis krūmas“, poetinė drama „Ma˛vydas“, eilėračių rinkinys „Gyvenimo velnus prisiglaudimas“, balad˛ių poema „Devyni broliai“.

Just. Marcinkevičiaus dramos 'Ma˛vydas' itraukos i dialogo su Vilentu interpretacija

Justinas Marcinkevičius yra klasikinių poezijos tradicijų tźsėjas. Kaip ir daugeliui lietuvių poetų, Justinui Marcinkevičiui svarbiausia Tėvynė, gimtoji kalba ir ˛mogaus dvasia. Jo dėka iandien galime pakelti laiko u˛danga ir pa˛velgti i tolimus laikus, su˛inoti apie tautos aknis. Tačiau Justinui Marcinkevičiui rūpejo ne sausi faktai, o mogaus likimas. Todėl ir dramoje “Ma˛vydas” dėmesys sutelkiamas i pagrindinio veikėjo vidinius konfliktus. Nagrinėjamoje itraukoje būtent ir bandomas atskleisti herojaus blakymasis tarp pareigos ir jausmo. Itrauka pradedama remarka, kurioje tiksliai nurodyta veiksmo vieta ir daiktai liudija apie Ma˛vydo kūrybinź veikl¹, o dvi taurės ir vynas – tai nuoroda į gerus Ma˛vydo ir Vilento santykius. Visame nagrinėjamos itraukos dialoge dominuoja Ma˛vydas, o Vilento pasisakymai tiesiog palaiko pokalbį, suteikia mintims prad˛i¹ ar apibendrinim¹. Vilentas – pagalbinis iorinis veiksnys, kuris ijudina vidinį veiksm¹. Dialog¹ pradeda Ma˛vydas pasakojimu apie savo kasdienį gyvenim¹. Tačiau jis čia apie visk¹ kalba netiesiogiai, o pasitelkdamas simbolius. Simbolių prasmź įgauna paprasčiausi dalykai , Jau temsta, brangusis Vilentai, ant mūsų dirvų”. Tai ne apie vakaro tįams¹, o apie vertybes, kurios vis nyksta. Ma˛vydas visikai atvirai kalba su savo draugu, nieko neslėpdamas. Jų artim¹ ryį parodo kreipiniai , Brangusis Vilentai”, ,,Brolau tu mano”. Tolesniame pokalbyje Ma˛vydas visikai apnuogina savo jausmus, vis labiau atskleisdamas savo dvejones dėl darbo, ty viso gyvenimo, prasmingumo. Herojus blakosi nesuprasdamas, kas jam ities svarbu. Ma˛vydas nesijaučia nepalau˛iamas ir stiprus, todėl kai vilentas apie Giesmyn¹ pasako Titano darbas.”, Ma˛vydas atsako: “Ė, greičiau Sizifo.”. Ma˛vydas lyg pavargźs ir nusivylźs ˛mogus pasakoja apie savo darb¹ – “akmens stumim¹ į kaln¹”. Nors rankos jau silpst, bet jis negali paleist to ,,akmens”, nes tai viskas k¹ jis nuveikė per savo gyvenim¹. Be ,,akmens” herojus nieko neturi, be jo gyvenimas prarastų tiksl¹. Jo gyvenimo kelias – tai am˛inas ėjimas į kaln¹, ka˛ko nepasiekiamo siekimas. Tragikiausia tai, kad jis pats pasirinko t¹ keli¹, kad tas kelias jam atsibodo ir herojus nesijaučia laimingas dėl tokio savo gyvenimo. Martyno Ma˛vydo ginčas su jam brangiu Vilentu atskleid˛ia visika herojaus pasidavim¹. Pirma jis grasina Vilentui, kad tuoj neskambės lietuvikas ˛odis Karaliaučiuje, o vėliau pasirodo kaip labai silpnas ˛mogus. Čia Vilento ry˛tas priepastatomas Ma˛vydo silpnumui: ,,negaliu”. Prasidėjźs monologas toliau plėtojamas Ma˛vydo savianalizės principu. Jis gilinasi į save prisimindamas vis daugiau, ˛velgdamas i save kritikai , Argi ne kvailys!”. Ma˛vydas kreipaisi daugiau ne į Vilent¹, o į save. Jam ramybės neduoda jaunystėje itarti ˛od˛iai Geriau prarasti Lietuv¹ nei Diev¹”.ir tik dabar, jau senatvėje, jis suvokia, kad viskas ne dėl Tėvynės ir Dievo, o dėl pareigos, pareigos ˇod˛iui. Herojus prisimena ir Katekizmo ileidim¹ ir tuo metu įvykusį pokalbį su kry˛iuočių ordino magstru. I laiko perspektyvos ie įvykiai jam atrodo visai kitaip. ,,Kokia ironija!” – lyg pats i savźs pasiaipo. Paskutinėse itraukos eilutėse Ma˛vydas ilieja visa savo irdį ˇodis mano Dievas”. ie ˛od˛iai dvasininkui lyg ir netinkami, nes jis lyg ir isi˛ada tikrojo Dievo. ie ˛od˛iai – poeto. Isiver˛źs jausmas i irdies gelmių ir virtźs ˛od˛iu, skamba didingai. Paliekame Ma˛vyd¹ taip ir nebaigusį pokalbio su Vilentu. Tačiau pamatź jį kitokį nei itraukos prad˛ioje. Pasikeičia ir jo kalbėjimo tonas, abejonės sklaidosi, atsiranda vis stiprėjantis įsitikinimas.PABAIGOS nera ;D

Judita Vaičiūnaitė yra poetė, kurianti i ypatingo gro˛io jausmo. Poetės kūryba yra ypatinga dvasinės patirties raika. Ji laikoma miesto poete. J. Vaičiūnaitės kūryboje jaučiamas gamtos artėjimas, gamtos įvaizd˛ių gausėjimas. Istorijos tema poetei itin svarbi.
Elegantika meilės poete neretai tituluojama J
Vaičiūnaitė visgi da˛niausiai vadinama miesto poete. Ji - pirmoji lietuvių
poetė, eilėračiuose miest¹ ėmusi vaizduoti kaip meno kūrinį ir viet¹, gro˛iu ir
jaukumu nenusileid˛iantį kaimui. Rykių spalvų nuviestos gatvės, skersgatviai
senamiesčio kiemai geometrikai įformina eilėračio erdvź, kurioje jaukiai
sugyvena kultūros ir gamtos pasauliai, o jų sankirtoje poetė atskleid˛ia
pagrindines savo vertybes - meilź ir gro˛į . Pastar¹jį ji pastebi smulkiose
buities detalėse, jis atsiveria staiga, lyg praregėjimas. Todėl ir patys
eilėračiai - fragmentiki, tarp atskirų vaizdo dalių vyrauja ne loginis, o
asociatyvinis ryys. Tokį įvaizdį sustiprina ir nestandartinė eilėračių forma -
da˛nai neilaikoma strofos simetrija, nėra melodingų pakartojimų, nugludintos
pabaigos. Neretas eilėratis - lyg nedidelis nekos fragmentas, prasidedantis
daugtakiu ar jungtuku ir taip pat netikėtai pasibaigiantis. Čia atsiskleid˛ia
poetės muzikalumas - pasitelkdama aliteracijas autorė neretai kuria naujas,
perkeltines ˛od˛ių ar frazių prasmes ir s¹sajas, sujungdama i pirmo ˛vilgsnio
paskirus fragmentus į vientis¹ ir labai darnų poezijos kūrinį.

ˇymiausi kūriniai: eilėračių knygos „Pilkas iaurės namas“, „ˇemynos vainikai“, prozos knyga „Vaikystės veidrody“ ir kt

Juditos Vaičiūnaitės eilėračio ,,Gulbės” interpretacija

Judita Vaičiūnaitė – modernios lietuvių literatūros atstovė. Da˛nai vadinama miesto poete, kadangi daugelyje jos eilėračių vyrauja miesto tematika. Bandydama atsisakyti ma˛ybinių formų, saldumo, dainingumo, iekojo miesto tikrovėje ka˛ko nepakartojamo, egzotiko. Jos eilėračių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. Pabandysime ių aspektų paiekoti viename i poetės paskutiniojo rinkinio ,,Pilkas iaurės namas” eilėračių ,,Gulbės”. Eilėratis mus nukelia į aikiai nusakyt¹ erdvź, viet¹ (netgi kiekvienoje strofoje paminėt¹) - ,,Vilniaus irdy netoli ˇemutinės pilies”. Vilnius – autorės kūrybos miestas, da˛niausiai minimas jos eilėračiuose, o ˇemutinė pilis – kunigaikčio ˇygimanto Augusto “namai”. is aspektas patvirtina vien¹ i Juditos Vaičiūnaitės kūrybos bruo˛ų – apraym¹ ir domėjim¹si Lietuvos istorija, ikiliomis asmenybėmis. Vieta sukonkretinama iki tvenkinio vaizdo, kuriame plaukioja prijaukintos gulbės. I karto mums kyla klausimas – kodėl prijaukintos? Juk gulbė yra laisvas laukinis pauktis, kuris neturėtų būti niekieno var˛omas. Nebent ioms gulbėms čia patinka, jos čia randa ilum¹, saugum¹. Gyvenančios senam tvenkiny, atsispindinčios imtmečių veidrod˛iuose gulbės tampa savotiku am˛inumo simboliu, palaikančiu nemirtam¹ to pasaulio būtį. Jau pirmos strofos paskutinėje eilutėje yra u˛uomina į eilėračio vyksme dalyvaujantį ˛mogų virpantys pirtai palies…”. Toliau mes pamatome raudon¹ sukni¹, ˛aidim¹ perlais(prabangos, gyvybingumo simboliai) ir purslais. Raudona suknia palyginama su erkėtro˛ės ˛iedu. Viskas vyksta paslaptingai, neaikiai tarytum sapne”. Paslaptingumo teikia ir metafora ,,gle˛nas erkėtro˛ės ˛iedas kaitroj įsiplieks”, kaip aliuzija į tam tikrų jausmų prover˛į, ka˛kokius kartus igyvenimus. Poetź labiau domina ne herojikos asmenybės o dramatikų likimų, didelių aistrų ˛monės istorijoje. Ir tai mes ivystame Barbor¹ Radvilaitź, bet jau ne gyv¹, o tik jos atvaizd¹, jos dvasi¹ temstant ieis i portreto, tyli prisilies…”. i moteris eilėratyje įgyja lėmėjos galių. Atrodo vien ji gali palaikyti t¹ tvark¹, tai yra sugr¹˛inti gulbinus, sugr¹˛inti laukiančioms gulbėms meilź. Suvokdami, jog Radvilaitė eina ivien su gulbėmis, galime numanyti, kad tos gulbės “gyvos” vien tikėjimu kunigaiktiene. Būdama fatalika moteris, Barbora Radvilaitė tampa meilės, moterikumo, darnos sugra˛intojos simboliu. Toliau lyg prabyla pati kunigaiktienė. Lesindama gulbes viliasi, m¹sto, kad gulbinai dar gali sugrį˛ti. Kalbama būsimuoju laiku ir pakankamai u˛tikrintai, nes nesuabejojama, kad gulbės galėtų nepradėti giedoti Barbora Radvilaitė<…>tyli prisilies<…>gulbės giesmė atsilieps”. Ir ie paskutiniai ˛od˛iai pagrind˛ia dar vien¹ Vaičiūnaitės kūrybos bruo˛¹, kad pasaulis eilėratyje regimas moters akimis. Juk pasigirs ne madrigalas (trumpas meilės tematikos eilėratis, kuriame kreipiamasi į moterį), o giesmė i moterikosios pozicijos. I tikrųjų eilėratis labai vaizdingas. Galime rasti daug epitetų balzgani atspind˛iai”, ,,gle˛nas erkėtro˛ės ˛iedas”, ,,kilni baltybė”. Taip pat didelė reikmė teikiama spalvoms, ypač baltai ir raudonai. Balta (gulbės, perlai) – iminties, velnumo, tyrumo spalva, o raudona – gėrio, ikilmingumo, meilės, valios, jėgos spalva. ios savybės ir atspindi eilėračio vyksme dalyvaujančių ˛monių, paukčių savybes. Judita Vaičiūnaitė iardė lyrinio eilėračio u˛dar¹ erdvź, isi˛adėjo tiesioginio emocijų isakymo (apie jausmus, igyvenimus galime sprźsti tik i vaizdų,veiksmų) ir net istūmė ,,a” gramatinź form¹ i pagrindinės pozicijos (nėra pagrindinio kalbančiojo). Gyvas praeities jutimas (am˛inuma istorija) įprasmina i¹ dien¹ ir lyg pratźsia ˛mogaus gyvenim¹, kuris jau neatrodo es¹s tik trumpa akimirka. Susiliejus su praeitimi ir dabartis taip pat įgyja am˛inybės dimencij¹.

.Vaičiūnaitės eilėračio 'Barbora Radvilaitė' interpretacija

J.Vaičiūnaitė sukūrė daug eilėračių istorine tema. ių kūrinių dėmesio centre neistoriniai įvykiai, o istorinės asmenybės. Laikas negailestingas. Ilieka tik tai, kas tobula, reikminga, am˛ina. Menkas ˛mogus pasmerkiamas u˛marčiai, didis įgyja teisź am˛inai gyventi Cikluose 'Kanonas Barborai Radvilaitei', 'Keturi portretai', 'Senos fotografijos' orginaliai interpretuojamos garsių asmenybių gyvenimas. Tačiau ilieka biografikumas. Skaitytojas gali atpa˛inti kai kurias aplinkas, ivaizdas, charakterio ar situacijos detales. 'Kanonas Barborai Radvilaitei' priklauso rinkiniui 'Surūdijusi ro˛ė'. io ciklo dėmesio centre yra eilėratis 'Barbora Radvilaitė'. Kūrinio pavadinimas nusako adresat¹. Tai eilėratis kaukė, nes lyrinis 'a' kalba Barboros Radvilaitės vardu. Kalbėjimas vienaskaitos pirmuoju asmeniu visada yra įtaigus, emocingas, nes perteikiama asmenika patirtis. Pirmame posme net keturis kartus pavartotas įvardis 'a' vien¹ kart¹ 'mano'. Tai svarbu. Juk kalba mylima karaliaus ˇygimanto Augusto ˛mona, Lietuvos did˛ioji kunigaiktienė ir Lenkijos karalienė, viena i gra˛iausių io meto Europos moterų: 'A būsiu ne pageltźs pergamentas. A nesensiu. / Man meilė bus galia ikilti, kaip poetui eilės'. Būsimojo laiko veiksma˛od˛iai kuria ateities veiksm¹. Kalbama lėtai, ramiai, tačiau neabejojama ˛od˛ių teisingumu. Meilė - am˛inas jausmas. Barbora myli, todėl gyvens. Trečioje eilutėje svarbiausias ˛odis yra prieveiksmis 'čia'. Čia - tai Lietuvoje. ˇodis 'Vilnius' dar tiksliau, detaliau nusako artim¹ erdvź. Pirmoji eilutė yra glaud˛iai susijusi su et¹ja: pirmoje - paskui, etoje - prie˛odis. Antras posmas yra pradedamas itin įtaigiais ir trumpais sakiniais: 'grį˛au čia mirusi. Tamsus ir auktas buvo karstas'. Norėdami suvokti ių eilučių taip pat viso teksto prasmź, turime ˛inoti kai kuriuos istorinius faktus. Barbora Radvilaitė buvo karūnuota Krokuvoje. Tačiau, praėjus trims mėnesiams nuo neaikios ligos, mirė. Gra˛iausias Lietuvos ir Europos moters praymas buvo ipildytas: Barbora buvo palaidota Vilniuje. Pirmasis antro posmo sakinys paradoksalus. Treči¹ kart¹ pavartotas įvardis 'čia'. Jis nusako sen¹ ir artim¹ erdvź. Tai Lietuva, tiksliau Vilnius. Karstas, tamsus ir auktas, u˛daros ir svetimos erdvės simbolis. Barbora jame jaučiasi tarsi Prokrusto lovoje. Pomirtinio grį˛imo motyvas yra kartojamas du kartus. Kanopų ritmas, laikrod˛io tiksėjimas, ˇygimanto alsavimas yra ne tiek girdimi, kiek jaučiami, įsivaizduojami. Trečiame posme iskiriami ˛od˛iai, 'grį˛au', 'vėl parve˛ė'. Jie svarbiausi: sakinio pabaiga nesutampa su eilutės pabaiga. Tai. Eilėratyje kuriamas ne tik renesansinis barboros įvaizdis, bet taip pat renesansinis miesto įvaizdis. Vilnius prigesintas, drėgnas, spindi koktai (iorinis vaizdas), bet svarbiausia, kad jo lietus iganingas, nes prikelia, atgaivina, suteikia galimybź gyventi am˛inai: 'Ir prisikźliau, ˛emźs prisilietus'. U˛ karūnos spindesio - trapi, emocinga, gra˛i, savo krat¹ vertinanti moteris. Vald˛ia, dėmesys, sostas niekada negarantuoja ˛mogikos laimės. Barbora Radvilaitė karūnavim¹ suvokia kaip tremtį. Tik čia, senoje, saugioje, artimoje erdveje, ˛mogus gali jaustis i tiesų laimingas. Eilėratis 'Brabora Radvilaitė' subtilus lyrikas, asmenikas. J.Vaičiūnaitė atsiskleild˛ia kaip į˛valgi asmens psichologė, ˛monių gyvenimo interpretatorė. O literatūrinė kaukė - tai puiki galimybė pasijusti kito asmens vietoje.

Juozas Aputis– ˛ymus novelistas. Jo kūriniai turi rykų epinį pagrind¹ – konkretų aplinkos pieinį ir nuoseklius persona˛ų veiksmus. Teksto lyrikum¹ lemia emocionalus, atvirai m¹stantis, kontaktų su skaitytoju iekantis pasakotojas. ˇmogikum¹ ir dvasingum¹ J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susim¹stymo, intonacijas. Poetas vaizduoja kasdienik¹ kaimo, rečiau miesto ˛mogaus gyvenim¹

Juozas Aputis – vienas pirmųjų sovietmečio Lietuvoje, pradėjźs iekoti giluminio ryio tarp individo ir Dievo kūrinijos, bendrumo ilumos tarp ˛monių. Jis – ikiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės autorius, tźsźs Jono Biliūno prozos tradicij¹. Raytojas tikrovikai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus.

ˇymiausi kūriniai: novelės „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Vienia sodyba“, „ Tik tik tik“, „ viečiančios vilko akys“.

Balys Sruoga - savita, dramatiko likimo asmenybė, akoto stiliaus raytojas. Jo kūryboje rykios prieingos kratinės: lyrinis įsijautimas, kurį būtų galima nusakyti jo eilėračio ˛od˛iais irdis pati kūrenasi, /Daina pati dainuojasi!” ), ir analitinė ironija, labiausiai būdinga „Dievų mikui”, vienam savičiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių..

Balys Sruoga - XX a. prad˛ios įvairiapusio talento lietuvių raytojas, palikźs rykų pėdsak¹ daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Tai modernistinio meno kūrėjas, simbolistas, pasi˛ymėjźs ˛anrų įvairumu - prozininkas, poetas, dramaturgas

ˇymiausi kūriniai: „Dievų mikas”, „Mil˛ino paunksmė”, „arūnas” ir kt

Balys Sruoga ,, Dievų mikas” itraukos interpretacija B. Sruoga platesniame kultūros kontekste įsitvirtino kaip savito kūrinio – ,,Dievų mikas’’ – autorius. Tai memuarinis veikalas apie tuthofo koncentracijos stovykl¹. ,,Kaip raytojas humanistas, kaip filosofas ir psichologas, B. Sruoga iekojo atsakymo į pagrindinį XX a. klausim¹: kaip ir kodėl atsirado ne˛monika faizmo ideologija, kaip vieni ˛monės pavirto ˛vėrimis, o kiti, silpni, ikamuoti, bejėgiai, i paskutiniųjų stengėsi ilikti ˛monėmis.’’ Noras ilikti , savo vertės ir dvasios stiprybės pajautimas ypač rykus XXI skyriaus ,, Aplink kelm¹ vis¹ dien¹ ” itraukoje. Labai tiksliai ˛ymimas laikas ir vieta – 1943 metų pavasaris, Velykos – Kristaus prisikėlimo, atgimimo ir atsinaujinimo ventė. Itraukos prad˛ioje pasakotojo balse galime igirsti ironijos gaidelź pasakojant apie tai, kaip ,, ka˛koks vargas katorgininkėlis ’’ ( ma˛ybinė – maloninė forma leid˛ia pajusti u˛uojaut¹ ir meilź likimo draugui ) padovanojźs kaliniams kiauinį. ( Kiauinis – gyvybės, kuriamųjų galių, naujos prad˛ios simbolis). Ta netikėta dovana padeda kaliniams pajusti sav¹j¹ gyvybź dar esant ne ka˛kur alia, o juose pačiuose , Ir mes dabar, kaip visi gyvieji ˛monės, venčiame Velykas! ’’ Gyvieji Galbūt pirm¹ kart¹ per ilg¹ laik¹ pasijunta ne tik dar gyvi, bet svarbiausia – ˇmonės! Itraukos nuotaika kinta. Atsiranda gyvybingumo bei vilties pulsavimas. Ypating¹, sakralinź prasmź įgyja ir kiauinio ,, plonučiuk¹ gabalėlį ’’ dalinimas i vyriausiojo rankų ( lyg kunigo ar irinktojo statusas ) : kiauinio gabalėlis čia tarsi komunija, kuri¹ priimdamas ˛mogus ne tik isivaduoja i nuodėmių, bet drauge suvokia sav¹j¹ auk¹ ventų Velykų Komunija Velykos – Iganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo ventė, siejama su atgimimu naujam gyvenimui, viltimis, tikėjimuGal ir jiems, tuthofo kaliniams, dar lemta atgimti ˛monių gyvenimui?! Gal ne viskas prarasta, juk kiekvienas tikintysis priimdamas komunij¹ kartoja , ir gelbėk mus nuo pikto’’, ir įsi˛iebia Viltis – taip būtų galima įvardyti itraukos prasmź. Kas gali pakylėti ˛mogų vir to negyvo pasaulio, jei ne tikėjimas, viltis ir ma˛as stebuklas - plonučiukas gabalėlis’’ kiauinio , suteiki¹s ne tik palaim¹, ramybź. ,, Buvome sotūs tuo kiauinio gabalėliu ir dar kaip sotūs!’’ Būtent jis ( kiauinio gabalėlis) tampa dvasios stiprybės simboliu, atgaivinusiu u˛mirt¹ ˛mogik¹jį ididum¹. Itraukos pabaigoje nuotaika vėl kinta, pasakotojo balse atsiranda ne nugalėtų, o prisikėlusių , gyvų ˛monių tvirtybės gaidos Dar esu ˇmogus Pats pasakotojas itraukoje yra vienas i tų silpnų, ikankintų, bejėgių padarų, kuris i paskutiniųjų stengiasi ilikti ˛mogumi, todėl jo pasakojimas būtent toks, - pritrenkiantis okiruojančia tikrove B. Sruoga ,,Dievų mike’’ iraikingomis detalėmis isako ˛monių igyvenimų niuansus, pabrė˛damas viltį, tikėjim¹, patriotizm¹, gailestį, atjaut¹, didelį nor¹ ilikti ˛monėmis kaip did˛iausias vertybes. malonaus pasiskaitymo nemokamai:D

Jonas Biliūnas– lietuvių literatūros klasikas, nesulaukźs nei trisdeimt metų. Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių raytojas, itobulinźs apsakym¹, suteikźs jam europietik¹ form¹. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būd¹, visa˛inį epinį pasakotoj¹ pakeitźs pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje u˛jausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybź. Jono Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. Jis yra puikus stilistas: graudumo, u˛uojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu.

Jonas Biliūnas – lyrinės prozos kūrėjas. Jo pagrindinis ˛anras – tai trumpa lyrinė psichologinė novelė: glaustas, lakonikas pasakojimas, turintis vien¹ siu˛etinź linij¹, netikėtas atsitikimas, o pabaigoje – efektinga, nelaukta pabaiga.

ˇymiausi kūriniai: apysaka „Liūdna pasaka”, novelės „Kliud˛iau”, „Vagis”, „Laimės ˛yburys”, „Brisiaus galas” ir kt.

Salomėja Nėris– XXa. pirmosiso pusės lyrikė, ma˛ųjų lyrinių formų kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brand˛iausiuose eilėračiuose įkūnijo būties trapumo jausm¹. Vėlesnėje poezijoje kalbama apie būties trapum¹, dramatikai pasakojama apie ˛mogų karo metais; nelieka jaunystės naivumo, svajonių, meilės

Poetės lyrika daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėračio pirmavaizdis. Tautosakos patirtis Salomėjos Nėries lyrik¹ pasiekė per gamtos igyvenim¹, motinikumo ilum¹ ir meilės ilgesį.

Eilėračių rinkiniai: „Anksti ryt¹”, „Per lū˛tantį led¹”, „Pėdos smėly”.

Vincas Mykolaitis – Putinas XX a. lietuvių literatūroje u˛ima centrinź viet¹. io raytojo kūryba daugia˛anrė: romanai, dramos, lyrika. Jis yra klasikas. Vincas Mykolaitis – Putinas buvo ir literatūros mokslininkas, profesorius. Esminė Putino kūryboje yra asmenybės laisvės ir laisvo kūrybingumo problema. Vinco Mykolaičio – Putino kūryba apima ilg¹ laikotarpį – 1961m. ).

Isiskiria du kūrybos epicentrai: pirmasis – eilėračių rinkinys „Tarp dviejų aurų”, romanas „Altorių eėly”, poezijos rinktinė „Keliai ir kry˛keliai”. Antrasis epicentras apima paskutinį gyvenimo deimtmetį, į jį įeina „Vakarėj ˛aroj”, romanas „Sukilėliai”, eilėračių rinkiniai „Būties valanda “ ir „Langas” ir kt.

Kristijonas Donelaitis– gro˛inės lietuvių literatūros pradininkas ir did˛iausias XVIII a. lietuvių poetas klasikas. Jo ˛ymiausiame kūrinyje poemoje „Metai” rykiai atsispindi Rytų Prūsijos, o ne tiesiogiai ir visos Lietuvos lietuvių baud˛iauninkų buitis ir krato gamta. Kristijonas Donelaitis savo kūryba atstovavo ne viepataujančiai feodalų klasei, o valstiečiams – baud˛iauninkams būrams. ˇymiausi kūriniai: poema „Metai”, pasakėčios.

Krisitijonas Donelaitis (1714-1780) K. D. - rykiausias susipynusios baroko ir vietimo epochos kūrėjas, gro˛inės lietuvių literatūros pradininkas, pasakėčių ir epinės poemos „Metai“ autorius. „Metai didaktinio pobūd˛io kūrinys, smerkiantis baud˛iavinź sistem¹, nacionalinį pavergim¹, pabrė˛iantis lietuvikumos svarb¹, ikeliantis Dievo lovź. Pasidavimas Dievo valiai ir yra pagrindinė kūrinio tema. SOCIALINIS: Samprotaujama apie ponų ir būrų lygybź, vaizduojami jų santykiai. TAUTOSAKINIS: Buities vaizdai atsiduria pirmame, stambiajame plane. Gamtos ir ˛mogaus vienovė, ypač paukčių gyvenimas panaus į ˛mogaus; Apraomi būrų papročiai (vestuvių tradicijos), minimi muzikos instrumentai, valgiai XVIII a. vid. EPOCHOS: Erelis suaukė paukčius į sueig¹, elgdamasis kaip monarchas, o tai atitinka tų laikų valstybinź santvark¹. Gamtos vaizduose ireikta epochai būdinga vietėjika mintis apie būtinum¹ paklusti gamtos įstatymams. RELIGINIS: Nutolimas nuo Dievo - ˛mogaus nelaimių prie˛astis; Pati poema - Dievo garbinimas: jam u˛ visk¹ dėkojama, nuolat jaučiama Dievo parama, jo buvimas alia. BAROKO: Gausu vaizdų, detalių, daugybė vaizdingų veiksma˛od˛ių, labai smulkiai apraomas gamtos vaizdas, kuriame tarsi viskas juda, kruta; Hiperbolizuodami neigiami dalykai turint tiksl¹ visikai sumenkinti. VIETIMO EPOCHOS: Ryki rūstybė prispaudėjams, lietuvių tautos, vilkusios baud˛iavos jung¹, siekis igyventi, ilikti. PASAKOTOJAS, atlikdamas visa˛inio, i alies stebinčio pasakotojo vaidmenį, kartais atsiduria tarp būrų ir ima su jais kalbėtis kaip pasakotojas - veikėjas. Kartais jis dėsto savo mintis pagrindinio persona˛o Pričkaus lūpomis, o kartais kalba būrų vardu („mes, „mums“, mūsų“). BŪRAI - paprasti kaimo ˛monės. Teigiami - „vie˛lybieji“, neigiami - „nenaudėliai“. Kovoja u˛ prigimtinź visų ˛monių lygybź. Būrai moraliniu po˛iūriu auktesni u˛ ponus, juos engiantys ir inaudojantys. KŪRYBOS BRUOˇAI: Raė hegzametru - antikinės eilėdaros metru, sudarytu i eiapėd˛ių nerimuotų eilučių. Kūrybai būdingas konkretumas, detalūs ivardijimai. Ypač daug meninių priemonių. Nereahiperbolės - Donelaičio humoro rūis. Ididinami da˛niausiai neigiami dalykai. Ijuokti persona˛ams taikoma ironija. Daug kas moralizuojamas - iekoma tamsiausių ˛mogaus sielos dėmių. Poetas ˛aid˛ia kontrastais. Kartais jie gana atrūs (mėlas ir pyragai). Did˛iausia leksikos vaizdavimo prie˛astis - tropai - ˛od˛iai vartojami perkeltine prasme. Stiprus polinkis metaforizuoti, todėl „Metų“ tekste itin daug pasakymų, kuriuose ˛od˛iai įgyja neįprastas reikmes. Da˛nos metonimijos - daiktų pavadinimų pakeitimai kitu ˛od˛iu, ˛yminčių realų panaum¹. Svarbi¹ reikmź turi poetikas simbolinis įvaizdis - saulė. Iskirtinis po˛iūris į Diev¹, kuris yra vienintelė parama būrams ir todėl vadinamas „tėtučiu“. Labai svarbus yra darbas. Tai pirmučiausia ˛mogaus reikmė. Autoriui rūpi ˛mogaus moralė.

Maironis (Jonas Mačiulis) Per ma˛a pasakyti, kad Maironis – ˛ymiausias XIX a. lietuvių poetas. Jo kūryba vainikuoja visas ligtolines lietuvių tautos pastangas sukurti savit¹ tautinź kultūr¹ bei literatūr¹ pastatyti j¹ alia kitų, senų Europos kultūros tautų. Maironio meninis pasaulis – tautikas savitas ir drauge visuotinai klasikinis, prakilnaus gro˛io kalba bylojantis apie am˛in¹sias vertybes ir romantinėmis įtampomis atveriantis ˛mogikosios būties gelmes. Lietuvių poezijos kalb¹ ir raik¹ poetas ikėlė į klasikos auktumas, - tad lietuvių literatūroje u˛ima panai¹ viet¹ kaip Dantė – italų, ekspyras – anglų, o Gėtė ir ileris – vokiečių literatūrose. ˇymiausi kūriniai: poezijos rinkinys „Pavasario balsai”, poemėlė „Lietuva”, poema „Tarp skausmų į garbź”, tautikos dainos: „Kur bėga eupė”, bei „Vakaras”, eilėračiai „Vasaros naktys”, „Lietuva brangi”, baladė „Jūratė ir Kastytis” ir kt.

Maironis vienas ˛ymiausių lietuvių romantikų, tautos atgimimo dainius, taikliai, esmingai suformavźs tautos būties XIX am˛iaus pabaigoje problemas, parodźs ateities perspektyv¹. Jis sukūrė idealizuot¹ tėvynės Lietuvos paveiksl¹

***

Tarp did˛iųjų romantikų S. Daukanto, A. Mickevičiaus, A. Baranausko, S. Daukanto irykėja poeto ir dramaturgo, moderniosios lyrikos pradininko M. kūryba. Tautos garbingos praeities ilgesys ir auktinimas, lietuvių kalbos vertė, gilus gamtos pajautimas, dvasiniai igyvenimai - tai svarbiausios jo lyrikos temos. ISTORINIS: Idealizuojama didinga tautos praeitis, iauktintos istorinės asmenybės, lovinami kar˛ygiai ir didvyriai. Dabartis nuolat lyginama su garsia praeitim. RELIGINIS: Didelė krikčionikosios religijos įtaka. Tikėjimas - tėvynės atgimimo pagrindas. Eilėračių ˛mogus tėra menkas įrankis Dievo rankose, jo likimas i anksto yra nulemtas aukčiausiųjų jėgų. FILOSOFINIS: Da˛ni pam¹stymai apie gyvenim¹ ir mirtį. Mirtis nėra ivykimo ˛enklas. Mirtis ir gyvenimas - am˛inos mūties ˛enklas

KULTŪRINIS: Iauktinama i carizmo priespaudos kylanti Lietuva. Skatinama pagalba vyresniems, labiau patyrusiems ˛monėms. Iskiriamas papročių ir tradicijų savitumas, pagonikos kultūros fragmentai, kritikuojama sulenkėjusi Lietuvos inteligentija. TAUTOSAKINIS: Pasitelkiamos ˛inomos liaudies legendos, vaizduojančios nedorėlių ponų skriaudas, u˛keiktas vietas ar pagonikos Lietuvos papročių vaizdus. SOCIALINIS: Smerkiamos tarpukario Lietuvos partijų rietenos, valdininkijos korupcija, ˛monių susvetimėjimas. EPOCHOS: Karas - did˛iausia nelaimė, atneanti daug skausmo ir kančių, luoinantis ˛mones tiek dvasikai, tiek moralikai. LYRINIS ˇMOGUS labai sudėtinga, stipri asmenybė. Jis gyvena lietuvių tautinio atgimimo laikais, yra didelis savo tėvynės patriotas. Akcentuojamas tikėjimas. ˇmogus nėra pats sau eimininkas, visas jo likimas susietas su visa valdančia venta jėga. ˇmogus neatsiejamas nuo gamtos, pastaroji jam teikia palaim¹ ir dvasinź atgaiv¹. Per gamt¹ atskleid˛iami ˛mogaus jausmai. Maironio lyrikos ˛mogus gyvena prisiminimuose apie garsi¹ Lietuvos praeitį, jam labai skaudu, kad dabar Lietuva trypiama svetimųjų arba visikai nebranginama savųjų. Jis ikelia laisvės idėj¹, nes tai

Romualdas Granauskas - ˛ymus XX a. modernistas, prozininkas. Pagrindinė jo kūrybos tema – dabarties ir praeities priepriea. Poetui laibai svarbus gamtos gra˛umas ir jos gyvybinga galia veikti ˛mogų.

Romualdas Granauskas- modernus lietuvių literatūros prozininkas. Jis pabrė˛ia gili¹ dabarties ir praeities prieprie¹, meilź ˛emei, namams ir gimtinei. Svarbiausia raytojo kūrybos tema- senasis Lietuvos kaimas, jo vertybių nykimas, jaunosios kartos degradavimas, nesugebėjimas įsitvirtinti gyvenime.

ˇymiausi kūriniai: novelė „Duonos valgytojai“, apysakos „Gyvenimas po klevu“, „Bru˛as“, „Jaučio aukojimas“.

Antanas Vaičiulaitis– ˛ymus XX a. modernistas. Raytojas eruditas, giliai imanźs naujausias Europos meninio gyvenimo linkmes ir jas vertinźs. Novelist¹ labiau domina ikalbus įvykis bei netikėta atomazga negu vidinis persona˛ų veiksmas. ˇymiausi kūriniai: novelių rinkiniai „Vidudienis kaimo smuklėj“, „Pelkių takas“, „Vidurnaktis prie eimenos“, „Vakaras sargo namely“, „Kur bakū˛ė samanota“, romanas „Valentina“. Petras Cvirka Petras Cvirka – ˛ymus prozininkas, poetas. ˇymiausi kūriniai: romanai „Frank – Kruk“, „ˇemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“, novelių rinkiniai „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, „Kasdienės istorijos“, apsakymai vaikams „Cukriniai avinėliai“, „Nemuno alies pasakos“, „Sidabrinė kulka“.

A.Vaičiulaičio romano ,,Valentina” itraukos nuo ,,Vakariniam danguje” iki ,,Pas slenkstį atsliūkino kalė” analizė ir interpretacija Antanas Vaičiulaitis- vienas rykiausių XXa. Lietuvių raytojų. Raytojas labiausiai ˛inomas kaip ,,Valentinos” autorius. iame romane atskleid˛iama dviejų jaunų ˛monių meilės istorija, subtilūs jausmai, vidinės būsenos, igyvenimai. ias veikėjų jausenas raytojas atskleid˛ia ne tiesiogiai, bet pasitelkdamas tam tikras priemones. Gamtovaizdis da˛nai tampa priemone, irykinančia veikėjo būsenas, atspindinčia jo vidinį pasaulį. ioje itraukoje taip pat gausu A. Vaičiulaičio pamėgtų peiza˛o detalių, kurios susijungia į vientis¹ vaizd¹, kurdamos tam tikr¹ nuotaik¹. Itraukos laikas-vėlyvas vakaras. Tai romantikas, paslaptingas laikas. Būtent tada ˛mogus apm¹sto savo būties esmź, būsenas, jausmus, save tiria ir analizuoja. iuo laiku ir gamta kitokia. Visos spalvos ypač rykios: debesų virūnės raudonos, blizgančios auksu. I ių detalių aiku, kad saulė jau nusileidusi. Raudoni debesys po saulėlyd˛io pranaauja vėj¹, audr¹, nerim¹. Tai tarsi u˛uomina į ateitį. Viskas skendi tamsoje, net ba˛nyčia, kuri A.Vaičiulaičio kūryboje siejasi su viesa, darna, harmonija, dabar yra juoda. Taip dar labiau sustiprinama nelaimės, skaud˛ios netekties nuojauta. Taigi kontrastingos vakarinio dangaus spalvos (raudona ir juoda) teikia nerimo, liūdesio, grėsmės nuotaik¹. Tačiau tamsų ir grėsming¹ vakaro peiza˛¹ praskaidrina kaimo ˛monių buities detalės. Netikėtas kerd˛iaus ūksnis atitraukia pasakotojo ˛vilgsnį nuo dangaus ir verčia įsiklausyti, apm¹styti tai, kas vyksta čia, ant ˛emės, kaime. Pavaizduotas įprastas kaimo gyvenimas: kerd˛ius gena namo gyvulius, karves prie vartų pasitinka mel˛ėjos. Atrodo, nieko ypatinga nevyksta. Tačiau i atskirų detalių rykėja potekstė, teksto gelmė. Ypatingas dėmesys skiriamas karvėms, grį˛tančioms i laukų, bei pasklidusiam pieno kvapui. Pabrė˛iama, kad karvės,,sustingusios, dideliais pilvais”. Tai galėtų būti u˛uomina į motinystź, gyvenimo tźstinum¹. Buvusi įtampa atslūgsta, nerimas, negera nuojauta isisklaido, u˛plūsta ramybė, pasitenkinimo, pilnatvės jausmas. Pieno kvapas vadinamas” geru.” Tai labai subtilus epitetas, nusakantis vis¹ esmź. Tas kvapas u˛pildźs vis¹ or¹, net skaitytojas gali jį pajusti, nes pasakotojas kalba antruoju asmeniu:,,dvelkė tuo kvapu vėjelis slysdamas tau per smilkinius ir skruostus”. Antroje itraukos pastraipoje atsiranda ir veikėjas. Tai Antanas. Dabar aiku, kad kuriamas gamtovaizdis atspindi tai, k¹ mato Antanas. Raytojas atskleid˛ia jo būsen¹, nuotaik¹, jausmus, kuriuos sukelia gamtos detalės , Antanas pajuto d˛iaugsmo, sodrios gyvybės plūstelėjim¹ savyje”. Taigi jaunuolis gamtoje igyvena ypating¹ palaim¹, dvasios harmonij¹, pajunta sandor¹ su pačiu savimi. E˛eras vaizduojamas kaip ypatinga, atskira sfera. Vanduo paprastai siejamas su po˛emiu, anapusiniu pasauliu. is e˛eras taip pat paslaptingas: pilnas įvairių iug˛desių ir ūkavimų; ˛iburių ir mirksinčių bei okinėjančių viesų. E˛ero apraymas kuriamas, pasitelkiant girdimuosius ir regimuosius įspūd˛ius. Tai padeda sukurti ypatingai realų, tarsi gyv¹ e˛ero vaizd¹. E˛eras paprastai yra po˛eminio pasaulio atspindys, tačiau ir tame pasaulyje vyksta įvairūs pokyčiai. Geisaties e˛eras kupinas gyvybės ir judesio. Jau pats jo pavadinimas tai parodo. ˇod˛io aknis paimta i ˛od˛io geisti. Geisti gyvenimo harmonijos, naujų potyrių ir igyvenimų. ˇiburiai- anapusinio pasaulio simboliai. Antanas girdi e˛ere ˛monių ūkavimus, mato ˛iburius, bet ne ˛mones. Tai dar labiau sustiprina paslaptingumo , romantikos pojūtį. E˛eras tampa jungtimi tarp realaus ir transcendentinio pasaulio. Taigi e˛eras-paslapties, gyvybės įvaizdis. Vanduo, valtys kartu ir bibliniai motyvai, o ryiai su biblija, Senuoju Testamentu labai rykūs ir svarbūs visame romane. Netrukus atsiranda ir dar vienas veikėjas. Netikėtas ir įdomiai skambantis jo klausimas(,,Kur dūlini?”) priverčia Antan¹ suklusti, atitraukia jį nuo apmastymų, gr¹˛ina į realų pasaulį. ˇmogus i prad˛ių taip pat paslaptingas. Jam apibūdinti raytojas parenka itraukos prad˛ioje vyravusias spalvas. Tai raudona ir juoda (juoduoja ˛mogus; gruzda pypkės ˛arija). Tačiau svarbu ne tik spalvos, bet ir garsai: gruzda ˛arija, tyliai, tylai cypia tabakas. Taigi prieblanda ir nerykios spalvos bei tylūs, bet malonūs garsai padeda kurti harmonijos, tylaus kaimo gyvenimo idilės įspūdį. Kaimo vaizdus, ˛monių gyvensen¹ atspindi ir subtiliai parinkti A.Vaičiulaičio ˛od˛iai ir jų junginiai gruzdėjo ˛arija”, ,,knystelėjźs”, kaimiečio kreipinys į kalaitź- ,,˛iovanasre”. Vartodamas kaimo ˛monių leksik¹ raytojas parodo, jog jam artima kaimo ˛mogaus pasaulėjauta, jam mielas ir priimtinas kaimo paprastumas, natūralumas. Itraukoje nieko ypatinga neįvyksta. Iorės veiksmas neintensyvus. Daug svarbiau vyksmas, Antano igyvenamos būsenos ir jausmai. Rykėja, jog Antanas jautrus, dvasingas jaunuolis. Jis gamtoje daug pastebi, igirsta, net u˛uod˛ia tai, kas neturi kvapo. Antanas gamtoje patiria harmonij¹, darn¹ su pasauliu ir savimi. Taigi itraukoje A.Vaičiulaitis pieia vakaro gamtovaizdį. Subtiliai raytojo parinktos gamtos detalės, spalvos, garsai teikia kūriniui ypating¹ nuotaik¹ , kelia estetinį pasigėrėjim¹. Pagrindinis romano veikėjas Antanas jaučiasi gamtos dalimi. Jis artimas jį supančiai aplinkai. Nors i prad˛ių gamtos paveikslas gan grėsmingas, bet vėliau gyvenimikos kaimo buities įspūd˛iai pa˛adina velnius, ramius jaunuolio jausmus. Gamtoje Antanas pajaučia harmonij¹, sandor¹. O pajusti sandor¹, harmonij¹ su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu ir yra pagrindiniai romano veikėjų siekiai.

B. Vilimaitė yra akyla gyvenimo stebėtoja. Tai raytoja realistė, kurios dėmesio centre- socialinė ir moralinė problematika. Jos psichologinės prozos kūriniai turi didelź apibendrinanči¹ gali¹. Juose parodomos svarbiausios laikmečio problemos.

Jurgis Savickis – vienas talentingesnių XX am˛iaus pabaigoje lietuvių literatūroje pasirod˛iusių modernistų, kvescionavusių tradicines vertybes. Jo kūrinys ,,Ad astra” yra i vieno pirmųjų novelių rinkinio ,,ventadienio sonetai”, kaip ir daugelis kitų novelių, nagrinėjantis moralės temas, naujovik¹ pasaulio suvokim¹, psichologines egzistencijos

Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros ˛mogus, siekiantis kūrybinės iraikos modernumo, originalumo. Jo kūrybos principas – estetikumas, efekto psichologijos siekimas, perdėta elegancija, subtilus individualizmas. J.Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius.

Antanas Baranauskas – lietuviko ˛od˛io saugotojas ir puoselėtojas. Antanas Baranauskas, į˛ymus XIX a. vidurio lietuvių poetas ir kalbos tyrinėtojas, vėliau matematikas, klasikinės poemos 'Anykčių ilelis' ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Jo asmenybė – viena prietaringiausių bei dramatikiausių visoje mūsų literatūros istorijoje

Achilo kulnas – simbolizuoja ˛mogaus silpnybź, labiausiai pa˛eid˛iamas jo vietas. Aguona – tai u˛marties, miego ir sapnų simbolis. Kadangi ˛ydi trumpai, simbolizuoja trapum¹ ir laikinum¹.

Aitvaras – neramumo, padau˛ikumo, pavydumo ir kertingumo simbolis.Tikėta, kad nea turtus ir laimź

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2587
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Henrikas-Radauskas74596.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Henrikas-Radauskas74596.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/262/Henrikas-Radauskas74596.php">Henrikas Radauskas</a>

Henrikas Radauskas

literatūra

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: