Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

TEMA. SISTEMINIS POŽIŪRIS IR ORGANIZACIJA

valdymas

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

TEMA. SISTEMINIS POŽIŪRIS IR ORGANIZACIJA

1.1. Bendrosios sistemų teorijos idėjos (L. Bertalanfi).


            Pradžioje terminas “sistema“ buvo naudojamas nagrinėjant struktūrų klausimus, org-zacija kaip visuma sistemiškai nagrinėjama nebuvo. Biologas L.Bertalanfi tyrinėdamas gyvąją gamtą nustatė dėsningumus, kurie vyksta ir negyvuosiuose objektuose. 1937 m. jis suformulavo bendrosios sistemų teorijos idėją. Toliau plėtoti šią teoriją sutrukdė karas ir prie jos sugrįžta po karo.

            5 dešimt. antroje pusėje Bertalanfi drauge su kitais (A.Rappoportu, K.Bouldingu) galutinai suformulavo ir išdėstė bendrosios sistemų teorijos filosofinius, metodologinius, taikomuosius pagrindus. Šie mokslininkai suformulavo sisteminio objekto apibūdinimą, pagr. savybes, pagr. charakteristikas. Buvo pateikta eilė klasifikavimo požiūrių ir išdėstyta analizės metodologija.

            Sistema – tai t.tikrais ryšiais ir t.tikru būdu sutvarkytų komponentų (objektų, elementų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis savybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai.

(Programoje nurodyta kad reikia L.Bertalanfi idėjų  bet manau, kad šitai irgi tiktų::::::)

            Sudėtingiausi žmogaus santykiai yra su operacinėmis sistemomis, nes jis jas ne tik sukuria, bet ir garantuoja jų funkcionavimą. Operacinės sistemos labai įvairios: tai ir gamybos ir paslaugų tiekimo ir administracinės sistemos ir pan. Kiekvienas daiktas pasižymi t.tikromis išskirtinėmis ypatybėmis, tai būdinga ir sistemoms.

            Pirmoji sistemų ypatybė – nauja kokybė, kurią sukuria sistemos elementai, sujungti atitinkamais ryšiais. Remdamiesi šia sistemos ypatybe galima daryti tokias išvadas:

Sistema sukuria naują kokybę, jeigu jos elementai sujungti atitinkamais ryšiais ir patikimai funkcionuoja.

Priimtiniausia sistema, kai funkcionuoja mažiausia patikimų elementų

Efektyviausia ta sistema, kurios visi elementai veikia siekdami tikslo

            Antroji sistemų ypatybė – sistemų hierarchija (kalbama apie operacines sistemas) Išanalizavus šią ypatybę galima daryti tokias išvadas:

Yra ne tik sistemų, bet ir funkcijų hierarchija;

Sistemų, esančių skirtingose hierarchinėse pakopose, f-kcijos iš esmės g.b. skirtingos;

Hierarchinę funkciją gali atlikti atitinkamos pakopos sistema;

Sistemų hierarchijoje visai nereikalinga pakopa, kuri nesukuria naujos kokybės.

            Viskas turi formą, ir turinį. Operacinių sistemų turinys yra jos f-kcija, o forma – jos struktūra.

            Trečioji sistemos ypatybė – jos struktūra.  Operacinių sistemų struktūros skiriasi nuo kitų sistemų struktūros. Kiekvienoje sudėtingoje sistemoje jos elementai atsižvelgiant į sistemai keliamus tikslus pagal įv. požymius skirstomi į grupes, posistemius. Sistemos elementų grupė, pasižyminti glaudžiais ryšiais ir skirta atlikti tai pačiai f-kcijai, vadinama sistemos posistemiu. Vieni elementai numato kokio pobūdžio reguliavimąsi reikia atlikti, o kiti jį atlieka, t.y. elementai pasiskirstę į du posistemius. Analogiški posistemiai vadinami valdančiuoju ir valdomuoju, yra visose operacinėse sistemose. Kitaip tariant, nedidelėse org-zacijose yra vadovas ir pavaldiniai, stambiose – administracija ir pvz. gamybos padaliniai.

            Išanalizavus operacinių sistemų struktūrą galima daryti tokias išvadas:

Sistemos struktūra turi atitikti sistemos funkcijas.

Struktūroje t.b. išskirta valdančioji ir valdomojo posistemių struktūros.

Sistemos struktūra sudaryta iš pakopų, atitinkančių funkcijų hierarchiją.

Struktūroje būtina įsivaizduoti tiesioginius (pavaldumo) ir netiesioginius (operatyvinius) ryšius tarp struktūrinių (funkcinių) pakopų ir grandžių pakopose.

            Sisteminis požiūris – pažiūra į bet kokį nagrinėjamą objektą kaip sistemą. Bet kurio lygio vadovas ir eilinis žmogus turi ugdyti sisteminį mąstymą ir sisteminį požiūrį kaip vieną su kitu labai susijusius ir labai reikšmingus dalykus.  Vadybos teorijoje sisteminis požiūris – vienas iš trijų dažniausiai taikomų požiūrių į vadybą kaip funkciją.

1.2. Kibernetikos mokslo vieta bendrojoje sistemų teorijoje (V. Vineris).

            Kibernetikos mokslo idėjas 1948 m. savo darbe “Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvūnuose ir mašinose” išdėstė N.Vineris, vėliau išėjo jo knyga “Kibernetika ir visuomenė“. Kibernetikos pagrindus galutinai suformulavo V.Ešbi knygoje “Įvadas į kibernetiką“. Buvo konstatuota, kad kibernetika yra mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemose. Kibernetika vadinama sistemų mokslu, nes informacinės problemos nagrinėjamos sisteminiuose objektuose.

            Kad kibernetinė sistemų samprata yra siauresnė sutiko ir L.Bertalanfi – jis pareiškė, jog sistemų teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kitais gamtos objektais, o tyrinėja ir sudėtingas socialines, ekonomines bei gamybines sistemas. Tuo tarpu kibernetikos pradininkai daugiau tyrinėjo technines, abstrakčias informacines ir tik dalinai nesudėtingas biologines sistemas. Vėlesnio laikotarpio kibernetikos mokslo atstovai (M. Mesarovičius, R.Akofas) nesutinka su tokia nuomone ir teigia, kad kibernetika nagrinėja įvairių sistemų bendruosius valdymo dėsningumus.

            Kibernetikos mokslo vieta. N.Vineris.

1948 m. Vineris, “Kibernetika arba valdymas ir ryšiai gyvūnuose ir mašinoje”. Kibernetika – mokslas apie bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus sudėtingose valdomose sistemose. Sistemų mokslas.

Sistemų teorijos ir kibernetikos ryšys. Rengdami apibendrinimus ir išvadas sistemų teorijos autoriai daugiausia naudojosi tyrinėjimų sudėtingose biologinėse, ekonominėse, psichologinėse sistemose rezultatais. Kibernetikos pradininkai, bent jau pradinėje stadijoje, daugiau rėmėsi tyrimų techninėse, abstrakčiose informacinėse ir tik iš dalies – nesudėtingose, biologinėse sistemose duomenimis. Todėl kibernetinė sistemų samprata buvo siauresnė. Tai savo vėlesniuose darbuose pabrėžė pats L. Bertalanfi. Jis pareiškė, kad sistemų teorija neapsiriboja fizikos, biologijos, technikos ir kt. gamtos objektais, ji tyrinėja t.p. socialines, ekonomines ir gamybines sistemas. Todėl kibernetika, kaip valdymo teorija, besiremianti informacijos judėjimo ir grįžtamo ryšio principais, yra tik bendrosios sistemų teorijos dalis, ypatingas atvejis, nagrinėjanti tik sistemas, kurios reguliuoja pačios save. Antra vertus, kibernetikos atstovai, ypač vėlesnio laikotarpio – M. Mesarovičius, R. Akofas ir kiti nesutinka su tokia nuomone, teigdami, kad kibernetika nagrinėja įvairiausių sistemų bendruosius valdymo dėsningumus.

1.3. Bendroji sistemų klasifikacija (K. Boldingas). Klasifikuojant sistemas svarbų indėlį padarė K.Boldingas. Jisai sudarė pirmą kompleksinę sistemų klasifikaciją išskirdamas 8 sistemų klases:

statinės sistemos – sudarytos iš nejudančių, “kietai” sujungtų elementų.

nesudėtingos dinaminės sistemos – jose elementai turi ribotas judėjimo trajektorijas, bet savo vietos vienas kito atžvilgiu nekeičia, pvz. laikrodžio mechanizmas.

nesudėtingos kibernetinės sistemos – jos reguliuojasi įvykus pokyčiams jų viduje arba išorėje, pvz.,  termostatas.

atviros, prisiderinančios sistemos – gyvosios gamtos užuomazgos objektai : ląstelė.

augmenija- įv. augalai.

gyvūnija – tai naujos kokybės sistemos, turinčios aplinkos pažinimo receptorius bei nervų sistemą.

žmogus – sistema turinti savybę mąstyti, pažinti aplinką ir save, atsiminti praeitį ir kt.

socialinė organizacija – sistema, kurią sudaro keletas ar daug žmonių, susietų tarpusavyje komunikaciniais ryšiais, turinčių savo tikslus ir vaidmenis.

           

            (V. Damašienės klasifikavimas)

            Bet kurios sistemos kaip visumos sudėtinės dalys ir jas jungiantys ryšiai labai įvairūs ir skirtingi.             Atsižvelgiant į tai būtina klasifikuoti sistemas pgl t.tikrus požymius. Skiriamas toks bendriausias sistemų klasifikavimas:

Pagal sudarymą sistemos skirstomos į natūralias  (susidariusios be žmogaus pagalbos, pvz. saulės sistema) ir į dirbtines (visos kitos sistemos, kurios sukurtos žmogaus)

Pagal paskirtį sistemos yra nefunkcinės ir funkcinės arba tikslinės. Nefunkcinės – tos natūralios sistemos, kurių paskirties žmogus nesupranta. Dirbtinės sistemos paprastai yra funkcinės.



Pagal sudėtingumą sistemas galima skirti į paprastas, sudėtingas ir labai sudėtingas. Paprasta laikoma sistema sudaryta iš kelių elementų, susijusių ribotais ryšiais, pvz. stalas. Sudėtingomis laikomos sistemos, kurios yra sudarytos iš daugelio elementų ir daugybės ryšių, pvz. automobilis. Sistemos kurių neįmanoma išsamiai aprašyti ir iki galo suvokti, laikomos labai sudėtingomis, pvz. įmonė, šalies ekonomika, žmogaus nervų sistema.

Pagal galimybę keistis sistemos būna statiškos ir dinamiškos. Tokios sistemos kaip namas, jeigu atmesime joms daromą atmosferos poveikį nekinta ir laikomos statiškomis. Dinamiškose sistemose komponentai nuolat ar dažnai kinta ir jos priverstos save reguliuoti. Jų kitimas g.b. cikliškas ar necikliškas (automobilių gamyba ir pastato statyba).

Pagal realizavimo būdą sistemos skirstomos į abstrakčias, fizines ir operacines. Prie abstrakčių priklauso įvairūs modeliai išreikšti matematinėmis formulėmis, grafikais ir pan. Fizinės sistemos, tai buityje naudojami daiktai, įrenginiai, statiniai ir pan.  Operacinės sistemos reikalingos gaminant sudėtingus daiktus, sprendžiant problemas, kurių metu reikia atlikti daug operacijų ir reikia, kad sutartinai dirbtų daug žmonių. Tai įv. įmonės, org-zacijos ir t.t. Tokios sistemos nei abstrakčios nei fizinės, bet realiai egzistuoja ir suvokiamos tik jas analizuojant ir aprašant. Jos vadinamos ir operacinėmis sistemomis ir organizacinėmis sistemomis ir socialinėmis sistemomis ir t.t.

Pagal ryšį su aplinka visas sistemas reikėtų laikyti atviromis, nes jas veikia išorinė aplinka, nors jos poveikio daugeliui sistemų mes nesuvokiame. Bet yra sistemų, kurioms būdingas reguliavimasis ir kurios linkusios atsiriboti nuo aplinkos. Tokias sistemas vadina iš dalies atviromis (pvz. operacinės sistemos). Visatoje egzistuojančias natūralias sistemas, kurių ryšys su aplinka mums neaiškus vadinama uždaromis.

Pagal ryšių tarp elementų pobūdį sistemos yra determinuotos ir tikimybių. Determinuotose sistemose visi elementai žinomi, ryšiai tarp jų aiškūs, pasikeitimai nuspėjami – pvz. automobilis. Tikimybių sistemose jas sudarantys elementai ir ryšiai turi tikimybinį pobūdį – jų skaičius kinta, o ryšių pobūdis dažnai g.b. tik nuspėjamas, pvz. įmonė.

Pagal ryšių tarp elementų prigimtį sistemos yra fizinės (namas), biologinės (žmogus, augalas), informacinės (įmonė). Biologinėms ir informacinėms būdinga reguliavimosi būtinybė.

            Žmogus pats yra sudėtinga sistema ir t.p. kuria kitas sudėtingas sistemas, vienose iš jų jis gyvena – šeima, kitose – dirba ir dirbdamas kuria dar kitas dirbtines sistemas, pvz. baldus arba teikia paslaugas. Taigi, sudėtingiausi yra žmogaus santykiai su operacinėmis sistemomis, nes jis jas sukuria ir privalo garantuoti jų funkcionavimą.

1.4. Sisteminė analizė ir jos esmė.

            Analizuojant kokį nors objektą sisteminės analizės logika yra tokia:

Išsiaiškinti kokiai klasei, grupei, ir t.t. priklauso sistema.

Nustatyti kokias funkcijas sistema atlieka, kokie sistemos tikslai.

Nustatyti sistemos struktūrą, t.y. sudėtines dalis, jų kompoziciją bei tarpusavio ryšius.

Išanalizuoti kiekvieną elementą (posistemę).

Išsiaiškinti sistemos ryšius su aplinka, nustatyti aplinkos charakteristikas.

Apibrėžti, charakterizuoti sistemoje vykstančius procesus.

Išanalizuoti valdymo posistemes bei valdymo procesus (teigiama, kad šios analizės logika analogiška visos sistemos analizės logikai).

            Sisteminei analizei g.b. naudojami skirtingi metodai: statistiniai, empiriniai, matematiniai, grafiniai..

            Sisteminė analizė reiškia, kad pasirinktas objektas nagrinėjamas kaip sistema.

            Sisteminės analizės ašimi laikomas sistemų struktūrų nagrinėjimas. Nežinant sistemos struktūros, kitų jos parametrų (pvz. procesų) sistemos nagrinėjimas neturi prasmės.  

            Sistemos esmė – elementų ir jų grupių jungimasis į vieningą visumą vienodo pobūdžio ryšiais. Kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai susijungia tokiais ryšiais susiformuoja sistemos struktūra.

            Kompleksiškai analizuojant struktūras reikia nagrinėti ir posistemių ryšius. Analizuojant ryšius reikia nustatyti:

Ryšių turinį. Turinio požiūriu ryšius apibūdina substancija, kuri juda ryšių kanalais tarp sistemos elementų. Jie g.b. daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryšių pobūdį. Pagal pobūdį ryšiai skiriami į tiesioginius, grįžtamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai medžiagos informacijos ar energijos perdavimas iš vieno elemento į kitą; Grįžtamieji – tai tiesioginių ryšių keliu gautos ir perdirbtos arba įvertintos substancijos grąžinimas; Neutralūs – tai kai perduota iš elemento į elementą substancija neturi jokios įtakos sistemos funkcionavimui.


1.5. Sistema ir elementas, sistemas sudarančių elementų rūšys.

            Sistema vadinamas objektas, kurį sudaro mažiausiai du, o praktikoje, kaip taisyklė, žymiai daugiau sudėtinių elementų, tarpusavyje  susietų vienodo pobūdžio ryšiais. 

            Elementas – tai pirminė sudėtinė dalis, grandis, iš kurių sudaryta sistema. Turinio požiūriu nagrinėjami du elementų tipai:

materialūs (medžiaginiai) elementai – analizuojamos sistemos yra konkretūs materialūs objektai.

žinios apie materialių elementų būseną – analizuojami reiškiniai, problemos. Iš tų pačių elementų vienu ar kitu atveju, jungiant vienaip ar kitaip, gali susidaryti vienokia ar kitokia sistema.  Elementų jungimo į sistemą principai vadinami sisteminimo kriterijumi. Tas pats elementas vienu metu g.b. keleto sistemų sudėtine dalimi.

            Kokybiniu požiūriu sistema visada yra aukštesnės kokybės objektas nei atskiras į ją įeinantis elementas.

            Kiekybiniu požiūriu, sistemos funkcionavimo rezultatai visada yra didesni nei visų, ją sudarančių, elementų funkcionavimo rezultatų suma.

            Faktiškai kiekviena sistema yra kitos, didesnės sistemos sudėtinė dalis. Iš kitos pusės, kiekvieną sistemą, įeinančią į didesnę sistemą, sudaro mažesnės, sąlyginai autonominės sistemos, kurios yra vad. posistemėmis. Taip susidaro sistemų hierarchija.


1.6. Sistemų klasės pgl jas sudarančių elementų bei jų ryšių turinį, pgl bendrąsias sistemų savybes.

            Teigiama, kad klasifikuoti sistemas prasmingiausia 2 aspektais:

1. Pagal sistemą sudarančių elementų ir ryšių tarp jų turinį bei savybes.

Šiuo aspektu yra skiriamos trys sistemų klasės:

Fizinės (mechaninės) sistemos – tai negyvojo pasaulio sistemos, jas sudaro mechaniniai ar kitokie fizikiniai elementai, kuriuos jungia negyvo pobūdžio ryšiai (gravitaciniai, mechaniniai).

Biologinės sistemos – tai gyvoji gamta. Šioje klasėje skiriamos dvi grupės – augmenija ir gyvūnija. Tačiau jas abi sudaro biologiniai elementai, kuriuos jungia biologinio pobūdžio ryšiai. Išskirtinė biologinio tipo sistema yra žmogus.

Socialinės sistemos – tai žmonių sistemos. Jų įvairovė didelė, jos gali jungti atskirus žmones, žmonių grupes ir pan.




2. Pagal visos sistemos bendrąsias savybes.

Šiuo aspektu sistemos skiriamos į keletą dualinių klasių, kurių kiekviena dalijasi į dvi, viena kitai alternatyvias grupes. Skiriamos tokios pagr. klasės:

Mažosios ir didžiosios sistemos. Mažosiose – elementų kiekis yra suskaičiuojamas elementariais metodais. Didžiosios – tos, kuriose elementų skaičius praktiškai nesuskaičiuojamas, faktiškai elementų kiekis čia siekia begalybę.

Paprastos ir sudėtingos sistemos. Paprastų sistemų charakteristikas galima lengvai nustatyti, tuo tarpu sudėtingų sistemų funkcionavimo dėsningumus ir charakteristikas įmanoma nustatyti tik pasitelkus įv. specialistų pastangas bei naudojant įv. mokslinius metodus.

Statinės ir dinaminės sistemos. Statinėse sistemose nevyksta jokie procesai. (Tačiau jeigu tokia sistema pati juda erdvėje tai nereiškia, kad ji yra dinaminė, svarbu, kad jokie procesai nevyksta pačioje sistemoje). Dinaminėmis sistemomis yra laikomos tos sistemos, kuriose vyksta vidiniai procesai. Tačiau reikia prisiminti, kad t.tikru momentu dinaminė sistema gali laikinai būti statinėje būsenoje.

Uždaros ir atviros sistemos. Uždaros sistemos neturi jokių ryšių nei su kitomis sistemomis nei su jas supančia aplinka. Atvirkščiai – atviros sistemos su aplinka sąveikauja, yra susietos įvairiais ryšiais.

Nevaldomos ir valdomos sistemos. Valdomos sistemos yra tokios, kuriose yra bent vienas elementas ar posistemė, reguliuojanti kitų posistemių funkcionavimą turimos informacijos apie jas (t.y. kitas posistemes) pagrindu. Nevaldomos sistemos yra priešingo tipo.

Tikslingos ir betikslės sistemos. Betikslės sistemos yra tokios, kurios egzistuoja nesiekdamos kokių nors konkrečių tikslų, funkcionavimo rezultatų. Ir atvirkščiai – tos sistemos, kurios funkcionuoja tam, kad pasiekti užprogramuotus rezultatus yra laikomos tikslingomis sistemomis. Tikslingos sistemos yra neatskiriamos nuo valdomų sistemų.

            Bendroji sistemų teorija nagrinėja didžiąsias, sudėtingas, dinamines, atviras, valdomas, tikslingas sistemas. Tokios sistemos pasižymi kai kuriomis bendromis savybėmis. Skiriamos tokios savybės kaip:

Vientisumas -  sistemą sudarantys elementai sudaro vieningą visumą.

Dalumas – sistemą galima sąlyginai padalinti į posistemes.

Unikalumas – sistemos skiriasi viena nuo kitos.

Izoliavimasis – sistema t.tikru metu gali izoliuotis nuo aplinkos ir funkcionuoti kaip uždara sistema.

Neapibrėžtumas – negalima vienu metu užfiksuoti visų sistemos savybių.

Identifikavimas – kiekvieną sistemos elementą galima išskirti bei nustatyti jo savybes.

Įvairumas – patys sistemoje esantys elementai ir jų elgsena yra skirtingi.

1.7. Sistemų struktūrų tipai: hierarchinė, daugiaryšė ir mišri, jų ypatybės.

            Sistemos struktūra susiformuoja, kai vienaip ar kitaip sukomponuoti elementai ar jų grupės susijungia ar sujungiami į vieningą visumą vienodo pobūdžio ryšiais. Struktūrų esmė – vienų elementų pavaldumas kitiems. Skiriamos trys struktūrų klasės: hierarchinės, daugiaryšės ir mišrios struktūros.

            Hierarchinė struktūra yra tokia, kuri atitinka tokius reikalavimus:

Sistemoje t.b. nors viena valdanti ir nors viena pavaldi posistemė;

Kiekviena posistemė yra arba valdanti arba pavaldi, arba vienu metu ir ta ir ta;

Kiekviena pavaldi posistemė turi ryšį tik su viena valdančiąja posisteme.

            Tokia hierarchinė struktūra, kurioje bent viena posistemė tuo pačiu metu yra ir pavaldi, ir valdanti, yra vadinama daugiapakope struktūra.

            Daugiaryšė struktūra. Tokioje struktūroje kiekv. elementas turi ryšius su visais kitais elementais. Ji turi atitikti šiuos reikalavimus:

Sistemoje yra nors viena posistemė, kuri yra nei valdanti, nei pavaldi.

Sistemoje nėra posistemės, kuri būtų tiktai valdanti.

Sistemoje nėra posistemės, kuri būtų tik pavaldi.

Kiekviena pavaldi posistemė yra valdoma mažiausiai dviejų valdančių posistemių.

            Mišri struktūra yra hierarchinės ir daugiaryšės struktūrų junginys.

            Kompleksiškai analizuojant struktūras reikia nagrinėti elementų ir posistemių ryšius. Analizuojant ryšius reikia nustatyti:

Ryšių turinį. Turinio požiūriu ryšius apibūdina substancija, kuri juda ryšių kanalais tarp sistemos elementų. Jie gali būti daiktiniai, energetiniai ir informaciniai.

Ryšių pobūdį. Pagal pobūdį ryšiai skiriami į tiesioginius, grįžtamuosius ir neutralius. Tiesioginiai – tai medžiagos, informacijos ar energijos perdavimas iš vieno elemento į kitą; Grįžtamieji – tai tiesioginių ryšių keliu gautos ir perdirbtos arba įvertintos substancijos grąžinimas; Neutralūs – tai kai perduota iš elemento į elementą substancija neturi jokios įtakos sistemos funkcionavimui.

1.8. Pagrindinės sistemų charakteristikos – funkcinė, morfologinė, procesualinė, jų esmė.

            Nagrinėjant kiekvieną esamą sistemą arba projektuojant naują sistemą, kokiai klasei ar grupei ji bepriklausytų, būtina nustatyti ar suprojektuoti tris jos pagr. charakteristikas: funkcinę, morfologinę ir procesualinę.

            Funkcinė charakteristika rodo, ką sistema daro, kokią veiklą, kokias f-kcijas ji vykdo. Yra nagrinėjamos tokios sistemų f-kcijos kitų sistemų atžvilgiu:

Sistema egzistuoja be įtakos kitoms sistemoms.

Sistema yra kitų sistemų gyvavimo terpė.

Sistema aptarnauja aukštesnio lygio sistemą.

Sistema reguliuoja kitų sistemų funkcionavimą

Sistema pertvarko kitas sistemas bei supančią aplinką.

            Pgl tai, koks yra sistemų vykdomų f-kcijų turinys yra skiriama daug įv. sistemų. Faktiškai sistemos f-kcijų turinį apibrėžia sistemos priklausomybė kuriai nors sistemų klasei ar grupei, pvz., biologinės sistemos atlieka biologines f-kcijas, gamybinės- gamybines f-kcijas ir pan. Galima skirti vienfunkcines sistemas – jos vykdo vieną f-kciją, ir daugiafunkcines sistemas – jos atlieka keletą f-kcijų.

            Morfologinė charakteristika apibūdina sistemos sandarą. Tam, kad nustatyti morfologinę charakt. reikia apibūdinti sistemos sudėtinius elementus. Vertinama elementų panašumas vienų į kitus ir substancija, iš kurios elementai yra sudaryti. Pagal elementų panašumą skiriamos:

Homogeninės sistemos yra sudarytos iš vienodų elementų

Heterogeninės sistemos  yra sudarytos iš visų skirtingų elementų.

Mišrios sandaros sistema yra sudaryta iš dalies vienodų ir dalies skirtingų elementų.

            Substancijos požiūriu elementai būna sudaryti iš negyvosios gamtos, gyvosios gamtos medžiagų – tokie elementai vadinami daiktiniais elementais. Dar būna energetiniai elementai – tai sistemoje esanti energija, bei informaciniai elementai – tai sistemoje susikaupusi informacija.

            Nagrinėjant sistemos morfologiją reikia nustatyti elementų kompoziciją.  Kompozicija- tai elementų jungimas į posistemes ir jų išdėstymas viena kitos atžvilgiu. Skirtingai sujungus elementus į posistemes ir skirtingai išdėstant posistemes iš tų pačių elementų sudaromos skirtingos sistemos.

            Procesualinė charakteristika apibūdina procesus, vykstančius sistemoje, jeigu sistema yra dinaminė (nes jei sistema statinė, tai joje joks judėjimas nevyksta). Apibūdinant procesus būtina:



Nustatyti sistemoje vykstančių procesų turinį ir pobūdį (sistemoje gali vykti ir visų trijų tipų, t.y. medžiaginiai, informaciniai ir energetiniai procesai vienu metu arba įvairios šių tipų kombinacijos).

Nustatyti sąlyginai autonomiškus procesus.

Išanalizuoti kiekvieną sąlyginai autonomišką procesą, nustatant jame dalyvaujančius sistemos elementus, atskiras proceso eigos dalis, t.y. operacijas, judančios substancijos turinį ir sudėtį.

            Kitaip sakant, procesą charakterizuoja tokie parametrai:

kokia substancija juda vykstant procesui (proceso turinys).

kokia tvarka juda substancija, kas ir kada vyksta (proceso eiga ir operacijos).

kas vykdo atskiras procedūras (proceso dalyviai).

            Manoma, kad vadybos moksle svarbiausia nagrinėti informacinius procesus, todėl valdomose sistemose kaip sudėtinė procesualinės charakteristikos dalis gana plačiai analizuojama jų informacinė charakteristika.

1.9. Valdymo būdai proceso organizavimo požiūriu: programinis, adaptyvinis, mišrus, jų privalumai ir trūkumai.

            Valdymo proceso organizavimo požiūriu sistemos būna programinės, adaptyvinės ir mišrios.

            Programinis valdymas yra tada, kai valdymo procesas vyksta pgl numatytą programą. Reguliatorius (valdančioji posistemė), gavęs infor apie nukrypimą nuo programos, “pataiso” funkcionalo (valdomosios posistemės) veiksmus.

            Adaptyvinis valdymas – sistemos funkcionavimo prisitaikymas prie išorinių sąlygų. Reguliatorius seka išorės situaciją ir, kai ji keičiasi, atitinkamai keičia funkcionalo veiksmus. Grynas adaptyvinis valdymas nėra labai geras, kadangi “aklas” sekimas išorės sąlygomis g.b. nenaudingas ir netgi pražūtingas sistemai.

            Mišrus valdymas- tai programinio ir adaptyvinio valdymo derinimas. Jis yra optimaliausias valdant sudėtingas sistemas. Mišrus valdymas būna kai sistemos funkcionavimas programuojamas ir valdymo procesas vyksta pgl programą, tuo pačiu metu sekama išorinė aplinka ir, esant reikalui, programa koreguojama bei tolesnis valdymas vykdomas pagal pakoreguotą programą.

1.10. Sėkmingo valdymo sąlygos.

            Sėkmingas valdymas galimas tik tokioje sistemoje kuri atitinka šias sąlygas:

Sistema disponuoja informacija apie save ir savyje vykstančius procesus.

Sistema disponuoja informacija apie išorės aplinką ir joje vykstančius procesus.

Sistema analizuoja, pažįsta tą informaciją ir sugeba ja naudotis.

            Tokiu būdu aišku, tam, kad sėkmingai valdyti sistemą reikia rinkti bei analizuoti informaciją. Metodologiniu požiūriu informacinių procesų analizė panaši į kitų procesų analizę: reikia nustatyti procesų sudėtį (t.y. sudaryti sąrašą), o analizuojant kiekvieną procesą atskirai reikia išsiaiškinti proceso dalyvius, judančios informacijos turinį ir operacijas.

            Kai sudėtingos valdomos sistemos pasiekia tam tikrą informacinio išsivystymo lygį, jos įgauna savybę analizuodamos informaciją atkurti savo ir supančios aplinkos vaizdą, susidaryti vaizdo informacinius modelius (tokia savybė vadinama tezaurus). Praktiškai tezaurus yra naudinga sistemoje sukaupta informacija apie save ir išorinę aplinką, tam tikras informacinis resursas, įgalinantis pažinti ir įvertinti situaciją ir taip valdyti save. Kuo didesnis sistemos tezaurus – tuo geresnės jos galimybės sėkmingai valdyti savo funkcionavimą.

Informacija apie vidinę ir išorinę aplinką kartu su jau anksčiau sukaupta infor padeda sistemą valdyti taip, kad būtų užtikrintas jos stabilumas, kad ji išliktų toje pat funkcionavimo būsenoje kai jos kokybinės ir kiekybinės charakteristikos nekinta. Informaciją galima panaudoti ir tam, kad ją išanalizavus gauti naują infor, kuri parodytų kaip sistema turėtų keistis, kad jos efektyvumas didėtų. Sistema, kurioje vyksta toks informacijos generavimas bei valdymas naudojantis generuotą informaciją yra vystymosi būsenoje, kuomet jos kokybinės charakteristikos kinta.

1.11. Valdymo sistemų struktūrų tipai: linijinė, funkcinė, linijinė funkcinė, jų privalumai ir trūkumai, taikymo ypatumai.

            Sistemų teorija, nagrinėdama org-zacijos valdymo sistemos org-zacinę sandarą ją sutapatina su struktūros nagrinėjimu, iškart nagrinėdama ir elementų sudėtį ir ryšius tarp jų. Todėl org-zacinės sandaros apibūdinimas – tai org-zacinės valdymo struktūros apibūdinimas.

            Org-zacinė valdymo struktūra (padalinių sudėtis, jų kompozicija ir ryšiai tarp jų) formuojasi vykstant valdymo darbo pasidalijimo procesui. Yra nagrinėjami trys klasikiniai valdymo struktūrų tipai, kurių esmę apibūdina ryšių, egzistuojančių tarp padalinių ar darbuotojų, pobūdis.

            Linijinėje struktūroje kiekvienam padaliniui vadovauja vienas vadovas, atliekantis visas jo valdymo f-kcijas. Padalinio nariai pavaldūs tik šiam vadovui ir todėl nurodymai vykdytojui iš vadovo ir vykdytojo ataskaitos vadovui vyksta viena linija. Linijinės struktūros teigiamas bruožas yra tas, kad pavaldiniai gauna aiškius, vienareikšmius nurodymus, o t.p. yra užtikrinamas vadovavimo vieningumas per visus hierarchinius lygius. Šios struktūros vienas iš didžiausių trūkumų yra tas, kad vadovas t.b. kompetentingas visose veiklos srityse – o tai didelėse ir sudėtingose org-zacijose nelabai įmanoma.

            Funkcinėje struktūroje pagrindinis vadovas vadovauja funkciniams vadovams, kurių kiekvienas vadovauja vykdytojams pgl savo kompetencijos ribas. Vykdytojai gauna nurodymus iš kelių funkcinių vadovų ir atsiskaito irgi keletui vadovų. Šios struktūros privalumas yra tas, kad funkciniai vadovai savo srityje yra kompetentingi specialista ir jų sprendimai yra geri. Šio tipo trūkumas yra tas, kad nebelieka to vadovavimo vieningumo, kuris pasireiškia linijinėje struktūroje, vykdytojai  gaudami skirtingus nurodymus iš skirtingų vadovų ne visada gali juos integruotai įgyvendinti. Tai mažina valdymo efektyvumą.

            Linijinė-funkcinė struktūra- tai jungtinis linijinės ir funkcinės struktūrų variantas. Jo esmė tokia: priimant sprendimus naudojami funkcinio valdymo pranašumai (t.y. funkcinių vadovų kompetencija), o organizuojant sprendimų realizavimą naudojami linijinio valdymo pranašumai. Pagr. vadovas konsultuojasi su funkciniais vadovais ir priimdamas sprendimus įvertina jų nuomonę. Tačiau nurodymai perduodami ir ataskaitos dėl sprendimų įgyvendinimo priimamos jau linijiniu principu. Funkciniai vadovai vykdytojams tik pataria, bet nenurodinėja. Linijinė-funkcinė struktūra tokiu būdu netenka trūkumų būdingų šioms struktūroms atskirai. Pvz., jei vadovas neturi reikiamų žinių kurioje nors srityje jis pasitelkia pagalbon funkcinių vadovų kompetenciją, tačiau iš kitos pusės nurodymus vykdyti sprendimus duodant vienam, o ne keletui žmonių išnyksta grynai funkciniam tipui būdinga painiava ir pan. Visos valdymo struktūros yra hierarchinės, valdymas vyksta keliuose lygiuose, kiekviename lygyje priimami sprendimai.

            Šiais laikais populiariausios valdymo struktūros yra linijinės-funkcinės. Linijinis-funkcinis valdymas dažnai naudojamas tokiais atvejais:

Valdyti atskirus gamybos ciklo etapus.

Valdyti org-zacijos dalis, kurios yra skirtingose teritorijose.

Valdyti atskirų produktų gamybos procesus.

Valdyti skirtingas produktų pardavimo sistemas.

            Valdymo sistemos socialinę sandarą apsprendžia joje dirbančių žmonių grupės bei atskiri, į grupes neįeinantys, darbuotojai. Tokių grupių sudėtį apsprendžia org-zacinė struktūra, kadangi formalios grupės susidaro kaip struktūriniai valdymo sistemos padaliniai.

            Valdymo sistemoje darbo turinio požiūriu dirba trijų tipų darbuotojai – vadovai, specialistai, techniniai vykdytojai. Vadovai skiriami pgl atliekamo darbo turinį ir pgl valdymo lygius, kuriems jie vadovauja.

            Pagal darbo turinį skiriami funkciniai ir linijiniai vadovai. Funkciniai vadovauja funkciniams struktūros padaliniams ir padeda pagrindiniam vadovui priimti sprendimus, o linijiniai – vadovauja linijiniams padaliniams ir organizuoja sprendimų realizavimą. Todėl funkciniai vadovai t.b. geri savo srities specialistai ir analitikai, o linijiniai vadovai t.b. gerais organizatoriais.

            Pagal valdymo lygius skiriami aukštutinio (org-zacijos vadovai), vidurinio (stambių jungtinių linijinių ir funkcinių padalinių vadovai) ir žemutinio (vadovauja tiesiogiai darbuotojams) lygio vadovai.









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1175
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site