Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Kvėpavimo organų sistema - Trumpa anatomija ir fiziologija

medicina

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

KVĖPAVIMO TAKŲ LIGOS

REFERATAS

ĮŽANGA



Pasaulyje didėja sergamumas plaučių ligomis. Įvairūs gyvenimo veiksniai veikdami žmogų gal sukelt įvairias kvėpavimo takų ir organų ligas. Vienos ligos yra lengvai išgydomos kitoms reikalingas specifinis gydymas, o dar trečioms negalime padėti niekuo. Sirgdamas žmogus patiria daug nepatogumų. Juk plaučiai yra mūsų gyvybinis organas, jeigu jų nebūtų, nebūtų ir mūsų.

Kvėpavimo organų sistema

Trumpa anatomija ir fiziologija

Kvėpavimo organuose vyksta dujų apykaita.

Deguonis yra gyvybiškai svarbi medžiaga, būtina audinių ląstelėms gyvuoti. Deguonis patenka į organizmą iš išorės, ląstelėse vyksta oksidacijos procesai ir išsiskiria organizmui reikalinga energija. Tuomet susidaro anglies dvideginis, kuris šalinamas lauk. Tai – kvėpavimas, kurį atlieka kvėpavimo organų sistema. Šią sistemą sudaro:

·         kvėpavimo takai,

·         plaučiai,

·         kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai, diafragma).

Kvėpavimo takais oras patenka į plaučius ir iškvepiamas. Plaučiuose vyksta dujų apykaita tarp įkvepiamo oro ir kraujo (deguonis pereina į kraują, o anglies dvideginis – į alveolių orą).

Kvėpavimo takai skirstomi į viršutinius ir apatinius. Viršutinius kvėpavimo takus sudaro nosies ertmė, prienosiniai ančiai, nosiaryklė ir gerklos. Šie organai ir jų ligos bus nagrinėjami LOR skyriuje (žr.xxx psl.). Apatiniams kvėpavimo takams priklauso trachėja ir bronchai.

Trachėja (kvėpuojamoji gerklė). Tai gerklų tąsa. Ji yra 10-12 cm ilgio ir 2-2.5 cm skersmens vamzdelis. Trachėjos sienelės pagrindą sudaro pusžiedžių pavidalo kremzlės, kurios yra pakankamai tvirtos, todėl trachėjos spindis visuomet išlieka atviras. Užpakalinė trachėjos siena tarp kremzlinių lankų galų yra plėvinė (ryjant stambesnį kąsnį ji gali įlinkti).

Trachėja šakojasi į 2 pagrindinius bronchus: dešinįjį ir kairįjį. Išsišakojimo vietoje į gerklės ertmę įsiterpia ketera, kuri yra kosulio reflekso zona: jei ji dirginama (pvz., patekusio svetimkūnio), – kosima.

Dešinysis pagrindinis bronchas – tai lyg trachėjos tęsinys, jis atsišakoja nuo jos nedideliu kampu, dėl to į jį dažniau patenka svetimkūnių. Kairysis pagrindinis bronchas atsišakoja daug stačiau, yra nedaug ilgesnis ir siauresnis už dešinįjį. Toliau bronchai besišakodami smulkėja, jų spindis mažėja, tačiau bendras plotas didėja. Pagrindiniai bronchai suskyla į skiltinius, pastarieji toliau į segmentinius. Smulkėjant bronchams jų sienelėse nelieka kremzlių – tai bronchiolės. Bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie baigiasi alveolėmis. Bronchų išsišakojimas plaučiuose vadinamas bronchiniu medžiu.

Plaučiai yra porinis organas, jie užima didžiąją krūtinės ląstos dalį. Dešinysis plautis yra didesnis už kairįjį, nes kairėje krūtinės ląstos pusėje yra širdis. Ertmė tarp plaučių vadinama tarpuplaučiu, jame be širdies dar glūdi aorta, tuščiosios venos, nervai, stemplė, trachėja, čiobrialiaukė. Plautis panašus į išilgai perpjautą kūgį, turi pamatą ir nusmailėjančią viršūnę. Dešinysis plautis turi 3, o kairysis – 2 skiltis. Vaikų plaučiai yra šviesiai rausvos spalvos, o suaugusiųjų – tamsesni (rūkalių plaučiai yra juosvi), nes ilgainiui plaučiuose nusėda dulkių, kai kurių cheminių medžiagų dalelių. Plaučių audinys yra stangrus ir elastingas.

Plaučius sudaro bronchinis medis ir alveolės. Bronchams šakojantis, bendras jų spindžių plotas didėja, todėl oro srovė silpnėja. Galinės bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie yra aplipę alveolėmis. Alveolės – tai 0.3-0.5 mm skersmens pūslelės.

Plaučius iš visų pusių dengia krūtinplėvė (pleura), kitas pasieninis pleuros lapelis iškloja visą krūtinės ląstos sieną iš vidaus. Tarp šių lapelių yra krūtinplėvės (pleuros) ertmė. Pleura gamina nedaug skysčio, kuris suvilgo jos lapelius ir leidžia kvėpavimo metu plaučio paviršiui lengvai slankioti krūtinės ląstoje.

Jei į pleuros ertmę patenka oro, tokia būklė vadinama pneumotoraksu. Oro į pleuros ertmę gali patekti pradūrus krūtinės ląstą arba plyšus plaučiui (pvz., stiprios traumos metu). Tada abu pleuros lapeliai atsiskiria, pleuros ertmėje esantis oras suspaudžia plautį, šis subliūkšta ir

3

nebekvėpuoja. Dėl traumų ar tam tikrų plaučių ligų, pleuros ertmėje gali kauptis ir kraujas (tai vadinama hemotoraksu), limfa ar pūliai. Pūliai kaupiasi ir pleuros uždegimo (pleurito) metu. Kraujas, limfa ar pūliai taip pat spaudžia plautį ir sutrikdo kvėpavimą. Tuomet gali būti atliekama pleuros ertmės punkcija – praduriama krūtinės ląstos siena ir į pleuros ertmę įkišama adata ar plastikinis vamzdelis. Kraujas, pūliai ar oras ištraukiami iš pleuros ertmės, plautis atsistato ir kvėpavimas žymiai palengvėja.

Pleuros lapeliuose labai gausu juntamųjų nervų galūnėlių, todėl pleuros ligos labai skausmingos, skausmas ypač sustiprėja kvėpuojant, kosint, kai pleuros lapeliai trinasi vienas į kitą.

Kvėpavimas. Kvėpavime dalyvauja kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai ir diafragma). Įkvėpimas prasideda tuomet, kai susitraukia kvėpuojamieji raumenys. Traukiantis tarpšonkauliniams raumenims, pakyla šonkauliai ir krūtinės ląsta plečiasi į šonus. Pagrindinis kvėpavimo raumuo yra diafragma, susitraukdama ji leidžiasi žemyn ir labiausiai padidina krūtinės ląstos tūrį. Gilaus įkvėpimo metu ar žmogui dūstant kvėpavime dalyvauja ir pagalbiniai raumenys. Sveiko žmogaus pleuros lapeliai dėl didelio paviršiaus įtempimo yra sulipę kaip šlapio stiklo plokštelės. Įkvėpimo metu plečiantis krūtinės ląstai, kartu plečiasi ir plaučiai, nes jų paviršius yra sulipęs su pasieniniu pleuros lapeliu. Plaučiams plečiantis jų viduje susidaro neigiamas slėgis ir oras iš išorės veržiasi į plaučius. Oras srūva į juos tol. kol slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Tuomet prasideda iškvėpimas.

Kai žmogus išvepia, kvėpuojamieji raumenys atsipalaiduoja, krūtinės ląsta susiaurėja, plaučiai suspaudžiami, padidėja oro slėgis alveolėse ir oras veržiasi lauk.

Kvėpavimo reguliavimo centrai yra galvos smegenų dalyje (pailgosiose smegenyse). Šiuos centrus veikia impulsai iš kvėpavimo takų, plaučių, kvėpuojamųjų raumenų. Kvėpavimo ritmą taip pat keičia skausmas, jis kinta kalbant, valgant, kosint, čiaudint. Kvėpavimo centrai reaguoja į kraujyje esančio anglies dvideginio kiekį. Visi šie procesai vyksta automatiškai, t.y. nesąmoningai (mums nereikia apie tai galvoti). Tačiau kvėpavimo ritmą galima reguliuoti ir sąmoningai (pvz., sulaikyti nardant, kvėpuoti giliau ar dažniau).

Žmogui kvėpuojant vyksta dujų apykaita tarp aplinkos ir organizmo, iš aplinkos gaunamas deguonis, o į aplinką pašalinami oksidacijos produktai (anglies dvideginis ir vanduo). Kvėpavimo procesą sudaro keli etapai:

·         dujų apykaita tarp aplinkos ir alveolių oro,

·         dujų apykaita plaučių alveolėse tarp oro ir kraujo,

·         deguonies pernešimas iš plaučių į audinius, o anglies dvideginio – iš audinių į plaučius,

·         dujų apykaita tarp kraujo ir audinių,

·         oksidacijos reakcijos audinių ląstelėse (t.y. ląstelių kvėpavimas).

Taigi, kvėpavime dalyvauja ne tik kvėpavimo sistema, bet čia svarbūs širdies ir kraujagyslių sistema bei kraujas. Deguonis būtinas organizmo gyvybiniams procesams, kadangi cheminės reakcijos gali vykti tik tuomet, kai yra deguonies. Kai kurie organai (pvz., smegenys) ypač jautrūs deguonies stygiui.

Kai kurie faktai

Žmogus ramybėje vidutiniškai įkvepia 16-20 kartų per minutę.

Miegant kvėpavimas sulėtėja (net iki 12 kartų per minutę).

Moterys kvėpuoja dažniau.

Naujagimiai kvėpuoja 60-80 kartų per minutę, vaikui augant jo kvėpavimo dažnis mažėja.

Fizinio krūvio metu, susijaudinus, išsigandus kvėpavimas gali padažnėti iki 60 kartų per minutę.

Vidutiniškai ramybėje žmogus įkvepia apie 500 ml oro (apie 8 l per minutę), o per parą apie 10 000 l oro.

4

Kvėpavimo organų ligos

Bronchektazinė liga

  • BRONCHEKTAZINĖ LIGA
  • BRONCHINĖ ASTMA
  • BRONCHITAS
  • KVĖPAVIMO NEPAKANKAMUMAS
  • LĖTINĖ OBSTRUKCINĖ PLAUČIŲ LIGA

BRONCHEKTAZINĖ LIGA

Bronchektazinė liga – tai lėtinė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti nuolatiniu bakterijų kaupimusi bronchuose, pūlingu kvėpavimo takų uždegimu, negrįžtamu bronchų spindžio išsiplėtimu.

 Ligos priežastys

Bronchektazinę ligą sąlygoja daugelis faktorių. Ji gali būti įgimta ir įgyta. Svarbiausi veiksniai yra nevisaverčiai bronchai (gali būti susilpnėjusi, praradusi elastingumą bronchų sienelė) ir kvėpavimo takų infekcijos (Haemophilus influuenzae, Streptococcus pneumoniae, Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa). Bronchektazine liga dažniausiai serga jauni žmonės, tačiau paprastai ji prasideda jau vaikystėje ar net kūdikystėje (persirgus ūmiomis kvėpavimo takų ligomis). Vyrai šia liga serga dažniau negu moterys. Palankias sąlygas bronchektazinei ligai atsirasti sudaro rūkymas, alkoholizmas, dažni peršalimai, buvimas dulkėtoje aplinkoje.

Simptomai

·         Dusulys

·         Apetito stoka

·         Deformuota krūtinės ląsta

·         Kūno masės mažėjimas

·         Kosulys

·         Skrepliavimas

·         Nežymus karščiavimas



·         Silpnumas

·         Nuovargis

·         Pelenų spalvos oda


  Ligos eiga

 Ligai būdingas lėtinis produktyvus kosulys (kosulio priepuolius gali išprovokuoti kūno padėties pakeitimai, fizinis krūvis);
gausus („pilna burna “) skrepliavimas ypač rytais (skrepliai būna gleivingi, bekvapiai, paūmėjimo metu – pūlingi, trisluoksniai, nemalonaus kvapo, gali būti su kraujo dalelėmis, skrepliavimas gali tęstis mėnesiais ar metais);
įvairaus stiprumo dusulys (ligos pradžioje dusulys gali varginti tik fizinio krūvio metu, vėliau ir ramybės būsenoje);
krūtinės skausmas, kūno temperatūros padidėjimas ( kūno temperatūra dažnai esti šiek tiek padidėjusi, paūmėjimo metu ji gali būti aukšta.

5

Būdingi bendro negalavimo reiškiniai – silpnumas, nuovargis, kūno masės mažėjimas, apetito stoka.

Kartais, ligonis sergantis bronchektazine liga, būna pelenų spalvos oda, jo rankų ir kojų pirštai sustorėja (pasidaro panašūs į būgno lazdeles), nagai būna laikrodžio stiklo formos, deformuota krūtinės ląsta. Jau vaikystėje susirgęs bronchektazine liga vaikas gali lėčiau augti.

Tinkamai gydant bronchektazinės ligos eiga daugelį metų yra stabili, rečiau (esant netinkamam ar nesant gydymo) ji greit progresuoja. Ligai būdingi periodiniai paūmėjimai, dažniausiai pavasarį ir rudenį.

Komplikacijos

Kai piešuždegiminis gydymas yra nepakankamas, bronchektazinė liga gali komplikuotis kraujavimu iš plaučių, plaučių pūliniu, plaučių uždegimu, lėtine plautine širdimi ir plaučių nepakankamumu, amiloidoze. Ligai progresuojant sutrinka širdies ir inkstų veikla.

Tyrimai

Klausydamas plaučius gydytojas girdi sausų įvairaus tembro karkalų.
Kraujo tyrime būdingas padidėjęs leukocitų skaičiaus, pagreitėjęs eritrocitų nusėdimo greitis.
Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, stebimas paryškėjęs linijinis druožėtumas („geležinkelio bėgiai“), piešinio korėtumas.
Atlikus skreplių tyrimą, nustatomi patogeniniai mikroorganizmai, bei jų jautrumas antibiotikams.

Bronchoskopijos metu aptinkama paraudusi, paburkusi bronchų gleivinė, matomas pūlingo sekreto skyrimasis iš bronchų.
Kompiuterinėje plaučių tomogramoje nustatomi išsiplėtę bronchų spindžiai, cistiniai dariniai.
Ankščiau būdavo atliekama bronchografija, kuri buvo standartas bronchektazinei ligai patvirtinti, tačiau šiuo metu pakeitė kompiuterinė plaučių tomograma.

Gydymas

Bronchektazinę ligą turi gydyti gydytojas!
Pagrindinis bronchektazinės ligos gydymo tikslas – slopinti kvėpavimo takų bakterinę infekciją. Svarbiausias gydymo būdas yra savalaikė, adekvati antibiotikų terapija. Antibiotikų dozė ir rūšis yra parenkama gydytojo, atsižvelgiant į ligos eigą bei simptomus.
Ligai paūmėjus, skiriama plataus veikimo spektro antibiotikų (pvz., ampicilinas, amoksicilinas), II ir III kartos cefalosporinai (pvz., cefakloras, cefotaksimas), makrolidai (pvz., azitromicinas, klaritromicinas). Dažniausiai skiriami geriamieji vaistai. Esant sunkiai ligonio būklei antibiotikai leidžiami į veną ar raumenis. Ligoniams taikoma kvėpavimo gimnastika, pozicinis drenažas, vibracinis krūtinės ląstos masažas.
Atkosint labai tirštus, tąsius skreplius siūloma vartoti atsikosėjimą gerinančius vaistus – mukolitikus (pvz., acetilcisteinas, ambroksolis).
Ligai paūmėjus, gali būti atliekamos sanacinės bronchoskopijos. Šio tyrimo metu, bronchoskopu iš bronchų šalinami skrepliai, praplaunami bronchai.
Esant sunkiai ligonio būklei, gresiant komplikacijoms reikalingas gydymas ligoninėje. Kai bronchektazinė liga yra tik viename plaučio segmente ar skiltyje siūlomas chirurginis gydymas. Chirurginės operacijos metu pašalinama pakitusi plaučių dalis.

6

Patarimai

Sergančiam bronchektazine liga patartina keletą kartų per dieną, ypač ryte atsibudus ir vakare prieš užmiegant, persisverti per lovos kraštą galva žemyn ir, galvą prisilaikant rankomis, giliai kvėpuoti ir išsikosėti. Naudinga daryti gydomąją mankštą, kvėpavimo pratimus.Sergančiam bronchektazine liga reikalingas visavertis, turintis daug baltymų ir vitaminų (ypač vitaminų A ir C) maistas. Sunkiai sergančiam pravartu gulėti lovoje su pakeltu kojūgaliu.

Profilaktika

Svarbu dar vaikystėje laiku ir visiškai išgydyti infekcines ligas, nuo mažens grūdinti organizmą, šalinti viršutiniuose kvėpavimo takuose esančius infekcinio užkrato židinius.
Sergantiems bronchektazine liga paūmėjimų prevencijai skiriami imuniteto stimuliatoriai (Broncho-Munal, Ribomunyl, Luivac). Rekomenduojama skiepytis nuo gripo.

BRONCHINĖ ASTMA

Bronchinė astma – tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti dusulio ir/ar kosulio priepuoliais.

Ligos priežastys

Ligoniams, susirgusiems bronchine astma vaikystėje, dažnai nustatomas padidėjęs jautrumas įvairiems alergenams (tam tikroms baltyminėms medžiagoms, veikiančioms organizmą kaip antigenai). Dažniausi alergenai – dulkių erkės, plunksnos, gyvūnų plaukai, pelėsiniai grybeliai, žiedadulkės, kai kurie maisto produktai (pienas, kiaušiniai, žuvis, žemuogės ir kt.) ir vaistai (aspirinas, penicilinas ir kt.). Alergija – pagrindinė vaikų bronchinės astmos atsiradimo priežastis. Ši liga glaudžiai susijusi su alerginiu rinitu, atopiniu dermatitu bei kitomis alerginėmis ligomis. Suaugusiems, sergantiems bronchine astma, alerginis komponentas nustatomas retai. Bronchinės astmos išsivystymui svarbūs ir kiti veiksniai: virusinė ir bakterinė kvėpavimo takų infekcija, rūkymas, stresas, cheminiai dirgikliai, fizinis krūvis, užterštas oras, gastroezofaginis refliuksas, bronchų ir plaučių formavimosi ypatumai, nespecifiniai klimato ir aplinkos pakitimai. Be to, manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis (dažnai serga paciento šeimos nariai).

Simptomai

·         Dusulys

·         Apsunkintas kvėpavimas

·         Spaudimo, gniaužimo, veržimo jausmas krūtinėje

·         Sutrikęs miegas

·         Kosulys

·         Skrepliavimas

·         Švokštimas krūtinėje

·         Nerimas

·         Būklės pablogėjimas naktimis, anksti ryte

Ligos eiga

Bronchinei astmai būdingas dusulys, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, sunkumo (veržimo) jutimas krūtinėje, švokštimas (švilpimas), rečiau skrepliavimas. Šios ligos sukelti negalavimai gali pasireikšti tik tam tikrais metų laikais, nepriklausyti nuo metų laikų arba būti visus metus. Bronchinės astmos simptomai atsiranda staiga, jie dažniausiai trumpalaikiai

7

(trunka tik kelias minutes ar valandas), tačiau gali kartotis keletą kartų per parą. Paprastai astmos priepuolį išprovokuoja alergenai arba nealerginiai dirgikliai (kvapai, šaltas oras, fizinis krūvis ir pan.). Dažnai dusulio ir/ar kosulio priepuoliai pasireiškia naktį arba ankstyvą rytą. Ligoniai tarp priepuolių dažniausiai jaučiasi gerai. Esant ligos paūmėjimui, simptomai sunkesni, tęsiasi kelias dienas ar savaites, pasireiškia progresuojantis dusulys. Ilgainiui deguonies trūkumas pažeidžia ir kitas organizmo sistemas: sutrinka miegas, atsiranda nerimas, kito priepuolio baimė ir pan.

Bronchinės astmos eiga labai nevienoda. Liga gali būti epizodinė ir nuolatinė.

Epizodinė astma pasireiškia tam tikrais periodais, dažniausiai po trumpalaikio kontakto su alergenu. Jai būdinga lengva eiga ir ilgi pagerėjimo periodai. Esant nuolatinei astmai, bronchų uždegimas yra pastovus. Išgijimo požiūriu bronchinės astmos prognozė yra abejotina. Tik vaikų astma dažniausiai vėliau (bręstant) kartais išnyksta. Todėl jos prognozė daug geresnė nei suaugusių.

Komplikacijos

Liga gali komplikuotis užsitęsusiu sunkiu bronchinės astmos priepuoliu – astmine būkle, kvėpavimo ir širdies nepakankamumu.

Tyrimai

Ne priepuolio metu gali nepavykti rasti jokių pakitimų. Priepuolio metu stuksendamas plaučius, gydytojas girdi garsą, artimą dėžės garsui, nustatomi nusileidę plaučių kraštai. Klausydamas plaučius gydytojas girdi pailgėjusį iškvėpimą, šiurkštų arba susilpnėjusį kvėpavimą, švilpiančių, sausų karkalų.

Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, stebimi skaidrūs (daug oro turintys) plaučiai, paryškėjęs plaučių piešinys, nusileidusi nelabai judri diafragma.

Kraujo tyrime gali būti padidėjęs eozinofilų skaičius ir imunoglobulino E koncentracija.

Skreplių tyrime gausiau aptinkama eozinofilų, eozinofilų irimo produktų ir gleivių lipdinių.

Atlikus plaučių funkcijos tyrimą (spirometriją), nustatomas kvėpavimo takų pralaidumo sutrikimas (obstrukcija). Be to, atliekami bronchus plečiantys mėginiai – kvėpavimo rodikliai didėja nuo bronchus plečiančių vaistų. Gali būti atliekami fizinio krūvio mėginiai (vaikams), provokaciniai mėginiai. Alerginės būklės įvertinimui dažniausiai atliekami odos dūrio mėginiai, kurie padeda nustatyti ligos formą.




Gydymas

Jei įtariate, kad sergate bronchine astma, būtinai kreipkitės į gydytoją – jis patars, kuriuos vaistus ir kaip vartoti. Bronchinės astmos gydymas yra individualus ir pakopinis. Iš pradžių skiriamas intensyvesnis gydymas, vėliau, jei yra įmanoma, vaistų dozė yra mažinama (pakopa žemyn). Skiriamas ilgalaikis (bazinis) ir ligos paūmėjimo (priepuolio) gydymas.

Pirmenybė teikiama inhaliacinėms vaistų formoms. Šiai ligai gydyti vartojami uždegimą slopinantys vaistai: kortikosteroidai (hormoniniai vaistai) ir inhaliaciniai nesteroidiniai preparatai (Natrio kromoglikatas, Nedokromilis). Kortikosteroidai skiriami inhaliacijomis (beklometazonas, Flunizolidas, Budezonidas, Flutikazonas), į veną ir tabletėmis (Prednizolonas). Bronchinei astmai gydyti vartojami ir bronchus plečiantys vaistai: inhaliuojami antimuskarininiai preparatai (Ipratropiumo bromidas), andrenomimetikai (trumpo veikimo Fenoterolis ir Salbutamolis; ilgo veikimo Formoterolis ir

8

Salmeterolis), kombinuoti vaistai (Ipratropiumas ir Fenoterolis; Ipratropiumas ir Salbutamolis), metilksantinai (teofilinai).

Trumpo veikimo adrenomimetikai vartojami priepuolio metu, todėl vadinami pirmos pagalbos vaistais. Vis plačiau vartojami sudėtiniai inhaliuojamųjų kortikosteroidų ir ilgo veikimo adrenomimetikų preparatai (Flutikazonas ir Salmeterolis, Budezonidas ir Formoterolis).

Bronchinei astmai gydyti vartojami ir kiti vaistai: leukotrienų receptorių antagonistai (Zafirlukastas, Montelukastas), antihistamininiai vaistai (Loratidinas ir kt.), mukolitikai (Ambroksolis) ir kt.

Specifinė imunoterapija skiriama tuomet, kai neįmanoma išvengti kontakto su alergenais arba nepavyksta vaistais kontroliuoti ligos simptomų.

Patarimai

Venkite alergiją sukeliančių maisto produktų. Venkite prirūkytų patalpų, stenkitės būti gerai vėdinamose ar ventiliuojamose patalpose. Jei gyvūnai jums sukelia astmos priepuolį, stenkitės jų vengti. Jei esate jautrus dulkėms, venkite namuose sausų puokščių ir kiliminių dangų. Jei po fizinio krūvio pradedate dusti, įkvėpkite bronchus plečiantį vaistą prieš fizinį krūvį. Jei turite PEF-metrą – didžiausios iškvėpimo srovės matuoklį, darykite atžymas ir koreguokite gydymą pagal gydytojo nurodymus. Sergantiems astma ligoniams rekomenduojami amžių atitinkantys fiziniai pratimai, organizmo grūdinimas ir stiprinimas.

Dažnai ligoniaia neteisingai naudojasi inhaliatoriais, tuomet vaistas lieka burnoje, patenka į skrandį, bet ne į plaučius. Todėl yra svarbu, suderinti dozuoto inhaliatoriaus paspaudimą ir įpūtimą, turi būti pakankama įkvėpimo srovė, po inhaliacijų reikia išskalauti burną.

Prifilaktika

Šalinti rizikos faktorius – mesti rūkyti, vengti dulkių, šalto oro, per didelių fizinių krūvių, gydyti infekcijos židinius. Gerinti darbo ir buities sąlygas. Jei susirgote bronchine astma, vykdykite visus gydytojo nurodymus, tinkamai gydykitės ir išvengsite ligos paūmėjimų bei komplikacijų.

BRONCHITAS

Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.

Ligos priežastys

Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan.

9

Simptomai

  • Dusulys
  • Darbingumo sumažėjimas
  • Gerklės skausmas
  • Skausmas už krūtinkaulio
  • Kosulys
  • Skrepliavimas
  • Nežymus karščiavimas
  • Silpnumas
  • Nuovargis
  • Sloga

Ligos eiga

Ūminio bronchito metu, kosulys pirmosiomis dienomis būna sausas, vėliau ligonis iškosti gleivingų ar gleivingai pūlingų skreplių. Lėtiniam bronchitui būdingas stiprėjantis kosulys: ligos pradžioje kosima ir skrepliuojama rytais, vėliau ir dieną; kosulys stiprėja, tampa varginančiu, ima trūkti oro. Ligonį vargina dusulys, stiprėjantis po fizinio krūvio, įkvėpus šalto oro, skausmas už krūtinkaulio, nedidelis karščiavimas (kūno temperatūra pakyla iki 38°C). Be to, ligonį vargina viršutinių kvėpavimo takų simptomai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas.

Sergant bronchitu būdingi bendro negalavimo reiškiniai – prakaitavimas, greitas nuovargis, sumažėjęs darbingumas.

Dažniausiai bronchitas būna ūmus ir trunka 1-3 savaites (sunkesniais atvejais 4-6).

Tačiau negydomas gali įgyti lėtinę formą: liga užtrunka ne mažiau kaip dvejus metus, per kuriuos apie 3 mėnesius būna paūmėjimų. Tuomet pakyla kūno temperatūra, suintensyvėja kosulys, skrepliavimas. Paūmėjimas trunka 3-4 savaites.

Komplikacijos

Ūminio bronchito komplikacijos retos. Kai laiku nepradedamas tinkamas gydymas. liga gali komplikuotis bronchiolitu, lėtiniu bronchitu, plaučių uždegimu.Dažniausiai lėtinio bronchito eiga daugelį metų būna stabili. Jei liga dažnai paūmėja, gali išsivystyti bronchektazinė liga. Rečiau komplikuojasi lėtine obstrukcine plaučių liga, lėtine plautine širdimi, kvėpavimo nepakankamumu.

Tyrimai

Klausydamas plaučius gydytojas girdi pašiurkštėjusį kvėpavimą, sausų, rečiau drėgnų karkalų. Kraujo tyrime būna normalus ar šiek tiek padidėjęs leukocitų skaičius ir pagreitėjęs eritrocitų nusėdimo greitis. Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, stebimas paryškėjęs plaučių piešinys. Atlikus skreplių tyrimą, nustatomi patogeniniai mikroorganizmai, jų jautrumas antibiotikams. Bronchoskopijos metu nustatomas bronchų gleivinės paraudimas, paburkimas, pūlingas arba gleivingas sekretas.

Gydymas

Gydant sergantį ūminiu bronchitu svarbiausia apsaugoti jį nuo pakartotino peršalimo.

Esant aukštai temperatūrai (> 38°C) skiriami kūno temperatūrą mažinantys vaistai (aspirinas, paracetamolis).

Varginant sausam, įkyriam kosuliui vartojami kosulį slopinantys vaistai (libeksinas, tusupreksas, tabletės su kodeinu);

10

skrepliuojant pūlingais skrepliais, esant tirštam, tąsiam bronchų sekretui – atsikosėjimą skatinantys vaistai – mukolitikai (acetilcisteinas, ambroksolis).

Antibiotikai (penicilino grupė (ampicilinas, amoksicilinas), makrolidai (eritromicinas, klaritromicinas) skiriami esant užsitęsusiam karščiavimui, sausam kosuliui, skrepliuojant pūlingais skrepliais.

Gydytojas, įvertinęs situaciją, sprendžia ar skirti antibakterinį gydymą. Savarankiškai gydytis pačiam antibiotikais nereikėtų. Antibiotikai tuo veiksmingesni, kuo rečiau naudojami.

Bakterijos protingos, jos atpažįsta priešą – antibiotiką ir keičia ląstelių struktūrą, kad taptų nepažeidžiamos. Kai koks nors sukėlėjas susipažįsta su visais antibiotikais ir išmoksta atitinkamai gintis, kraujo užkrėtimas gali tapti mirtinai pavojingas. Taigi antibiotikų negalima vartoti kaip kokių ledinukų.

Lėtinis bronchitas gydomas tik paūmėjimo metu. Gydymas nesiskiria nuo ūmaus bronchito gydymo.

Patarimai

Ligoniui, sergančiam bronchitu, reikalingas pilnavertis, daug baltymų ir vitaminų turinti maistas. Rekomenduojama gerti daug šiltų skysčių.

Gydant lėtinį bronchitą, svarbiausia pašalinti tuos veiksnius, kurie palaiko lėtinį ligos procesą: mesti rūkyti, pakeisti darbą, jei jis yra susijęs su dulkėmis, dūmais, kvėpavimo takus dirginančiomis medžiagomis.

Profilaktika

Patariama vengti peršalimo, nešvaraus dulkėto oro, nerūkyti, grūdinti organizmą, pakankamai ilsėtis, vartoti vitaminingą maistą, skiepytis nuo gripo. Ryte ir vakare arba ilgai pabuvus dulkėtoje aplinkoje, patartina išplauti nosį virintu vandeniu arba 1% valgomosios druskos tirpalu. Esant dažniems bronchitams, patartina pneumokokinė vakcinacija (Broncho-Munal, Ribomunyl, Luivac).

KVĖPAVIMO NEPAKANKAMUMAS

Kvėpavimo nepakankamumas – tai neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios trūksta deguonies, o anglies dioksidas iš jo pasišalina nepakankamai.

Ligos priežastys

Kvėpavimo nepakankamumą sukelia įvairios ligos ir būklės. Kvėpavimo nepakankamumas gali prasidėti sutrikus kvėpavimo takų pralaidumui. Tai dažnai atsitinka dėl bronchų spazmo, kai pabrinksta jų gleivinė ar bronchai užsikemša skrepliais arba svetimkūniu.

Kita kvėpavimo nepakankamumo priežastis – sumažėjęs plaučių kvėpuojamasis paviršius, sergant kvėpavimo organų ligomis (pvz., lėtinis bronchitas, bronchinė astma); susiaurėjus bronchų spindžiui (pvz., sergant plaučių vėžiu); pleuros ertmėje susikaupus skysčio arba oro (pvz., lūžus šonkauliams); esant krūtinės ląstos pakitimams, iškrypus stuburui. Be to, kvėpavimo nepakankamumas gali atsirasti pažeidus smegenyse kvėpavimo centrą, įkvėpus nuodingųjų medžiagų (chloro, azoto organinių junginių), apsinuodijus vaistais (migdomaisiais ar narkotikais); nusilpus kvėpavimo raumenims arba ištikus jų paralyžiui. Kvėpavimo nepakankamumą gali sukelti mažas deguonies kiekis atmosferos ore, kalnuose; mažas deguonies nešiko – hemoglobino kiekis kraujyje (mažakraujystė). Tačiau vis dėl to, dažniausiai ir ryškiausią kvėpavimo nepakankamumą sukelia ūminės ir ypač lėtinės plaučių ligos.

11

Simptomai

  • Dusulys
  • Apatija
  • Sąmonės netekimas
  • Dažnesnis pulsas
  • Odos pamėlynavimas
  • Gleivinių pamėlynavimas
  • Mieguistumas
  • Padažnėjęs kvėpavimas

Ligos eiga

Ūminis kvėpavimo nepakankamumas atsiranda greitai (pvz., į kvėpavimo takus patekus svetimkūniui, per bronchų astmos priepuolį) ir pasireiškia per kelias minutes ar valandas, sukeldamas pavojų ligonio gyvybei.



Lėtinis kvėpavimo nepakankamumas išryškėja pamažu (per kelis mėnesius, metus), dažnai dėl lėtinių kvėpavimo organų ligų. Svarbiausi požymiai: ligonį vargina dusulys (įvairaus intensyvumo, ryškiai stiprėjantis fizinio krūvio metu, atirandantis ir ramybėje), pamėlynuoja oda ir gleivinės, padažnėja kvėpavimas, dažnai plaka širdis. Sunkiu atveju pažeidžiama centrinė nervų sistema: ligonis tampa apatiškas, mieguistas, vėliau praranda sąmonę.

Ligos baigtis priklauso nuo ligos, sukėlusios kvėpavimo nepakankamumą, ir deguonies trūkumo laipsnio. Deguonies trūkumas veikia daugelį organų, ypač jautrios smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir plaučių kraujagyslės. Esant ūminiam kvėpavimo nepakankamumui, skubiai nesuteikus pagalbos ligonis gali mirti.

Komplikacijos

Silpstant kvėpavimo funkcijai, silpsta ir širdies veikla, nes tai bendra gyvybės palaikymo sistema.

Tyrimai

Klausydamasis plaučius gydytojas gali įvertinti kvėpavimą, girdėti sausų arba drėgnų karkalų, o klausydamas širdį – dažnesnį jos plakimą. Svarbiausias tyrimas kvėpavimo nepakankamumui nustatyti – arterinio kraujo dujinė sudėtis. Atlikus šį tyrimą nustatomas sumažėjęs parcialinis deguonies slėgis, sumažėjęs kraujo prisotinimas deguonimi, padidėjęs parcialinis anglies dioksido slėgis.

Esant lėtiniam kvėpavimo nepakankamumui, atlikus kraujo tyrimą, nustatoma padidėjusi hemoglobino koncentracija, padidėjęs eritrocitų skaičius, padidėjęs hemoglobino rodiklis, sumažėjęs eritrocitų nusėdimo greitis.

Gydymas

Būtina pašalinti iš kvėpavimo takų kliūtis, pagerinti kvėpavimo takų praeinamumą. Tuo tikslu atliekama bronchoskopija, inhaliacijos, bronchų praplovimas. Užspringusiems ligoniams naudojamas Heimlicho būdas. Ligoniui duodama kvėpuoti deguonies, daroma dirbtinė plaučių ventiliacija. Be to, gydoma liga, sukėlusi kvėpavimo nepakankamumą.

12

Profilaktika

Kvėpavimo nepakankamumo profilaktika – tai jį sukeliančių ligų profilaktika ir savalaikis gydymas.

LĖTINĖ OBSTRUKCINĖ PLAUČIŲ LIGA

LOPL – tai progresuojanti kvėpavimo takų liga, sutrikdanti jų praeinamumą ir dujų apykaitą.

Priežastys

Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl vieni žmonės suserga LOPL, o kiti ne. Pagrindinis šios ligos rizikos faktorius – rūkymas. 90 proc. sergančiųjų LOPL – aktyviai arba pasyviai rūkantys. Nors oro užterštumo vaidmuo nėra aiškus, bet, manoma, kad ir jis turi įtakos sergamumui šia liga. Profesinės dulkės ir chemikalai (garai, dirgikliai, dūmai), esant intensyviam ir ilgam kontaktui, gali sukelti LOPL, nepriklausomai nuo to, rūko žmogus ar ne. Manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis (nustatytas paveldimas alfa-1 antitripsino deficitas). Kvėpavimo takų infekcijos, persirgtos kūdikystėje ir vaikystėje, turi reikšmės LOPL atsiradimui vyresniame amžiuje. LOPL neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo.

Simptomai

  • Dusulys
  • Kosulys
  • Skrepliavimas
  • Švokštimas krūtinėje
  • Fizinio pajėgumo sumažėjimas
  • Tąsūs ir gleivingi skrepliai
  • Pūlingi skrepliai
  • Cypimas plaučiuose kvėpuojant
  • Nuolatinis kosulys

Ligos eiga

Liga nustatoma vėlai, nes pacientai dėl lėtai progresuojančios ligos neturi nusiskundimų. Kosulys, skrepliavimas, fizinio pajėgumo sumažėjimas – ankstyvieji ligos simptomai, kurie negydomi progresuoja metų metais. Dažnai į juos nekreipiama dėmesio, prie jų priprantama, į gydytojus nesikreipiama. Kosulio ir skrepliavimo intensyvumas gali būti įvairus – nuo rytinio atsikosėjimo su kelių mililitrų skreplių kiekiu iki gausaus atsikosėjimo (iki 100 ml) kelis kartus per parą. Skrepliai paprastai gleivingi ir tąsūs, o paūmėjus bakterinei kvėpavimo takų infekcijai, jie tampa pūlingi. Kosulys pradžioje būna praeinantis, vėliau tampa pastovus, retai – vien tik naktį. Ligos pradžioje ramybės būsenoje ligoniai dusulio nejaučia, laikui bėgant dusulys didėja, atsiranda švokštimas arba cypimas kvėpuojant. Dėl deguonies stokos kenčia širdis, smegenys ir kiti organai, mažėja tolerancija fiziniam krūviui.

LOPL – nepagydoma ir progresuojanti liga, tačiau tinkamai gydant galima išvengti ligos paūmėjimų ir komplikacijų.

13

Komplikacijos

LOPL progresuojant, pasireiškia kvėpavimo ir širdies nepakankamumas. Dėl deguonies trūkumo ir sumažėjusio fizinio aktyvumo išryškėja raumenų atrofija, mažėja kūno masė.

Tyrimai

Klausydamas plaučius gydytojas girdi sausų įvairaus tembro karkalų ar susilpnėjusį alsavimą. Atlikus plaučių funkcijos tyrimą (spirometriją), nustatomas kvėpavimo takų pralaidumo sutrikimas (obstrukcija). Be to, atliekami bronchus plečiantys mėginiai – kvėpavimo rodikliai nuo bronchus plečiančių vaistų nedidėja arba didėja nežymiai. Atlikus plaučių rentgeno nuotrauką stebimas plaučių oringumo padidėjimas, paryškėjusios kraujagyslės. Kraujo tyrime, ligai progresuojant, gali padidėti eritrocitų skaičius, sumažėti deguonies kiekis, padidėti anglies dioksido kiekis. Kai LOPL išsivysto jaunesniems nei 45 metų amžiaus žmonėms ir jų šeimoje yra sergančių šia liga, jie tiriami dėl alfa-1 antitripsino deficito.

Gydymas

LOPL – lėtinė liga, todėl gydymas turi būti ilgas ir pastovus. LOPL turi gydyti gydytojas. Ligos gydymo pagrindą sudaro pakopinis medikamentinis gydymas. Praktiškai vartojami tie patys vaistai kaip bronchinei astmai gydyti, tik jie mažiau efektyvūs.
Svarbiausios vaistų grupės yra: bronchus plečiantys vaistai, uždegimą slopinantys vaistai ir antibiotikai. Pagrindiniai LOPL gydyti vaistai – plečiantys bronchus. Pirmenybė teikiama inhaliacinėms vaistų formoms. Populiariausi ir efektyviausi yra šie medikamentai: inhaliuojami antimuskarininiai vaistai (ipratropiumo bromidas), inhaliuojami adrenomimetikai (trumpo veikimo – fenoterolis ir salbutamolis, ilgo veikimo – salmeterolis ir formoterolis), jų kombinacijos (ipratropiumas ir fenoterolis, ipratropiumas ir salbutamolis) ir metilksantinai (įvairių pavadinimų ir dozių tabletės ir kapsulės).
Uždegimą slopinančius vaistus – kortikosteroidus (hormoniniai vaistai) bandoma skirti drauge su bronchus plečiančiais preparatais. Tai gali būti geriami (sisteminio poveikio) prednizolonas arba metilprednizolonas, taip pat inhaliuojamieji (vietinio poveikio) beklometazonas, flunizolidas, budezonidas, flutikazonas. Vaisto dozę ir gydymo trukmę parenka gydytojas, nes tai stiprūs vaistai, o ypač geriamieji gali sukelti daug nepageidaujamų reiškinių.

Antibiotikais gydomas bakterijų sukeltas paūmėjimas. Antibiotikų pasirinkimas gana platus. Dažniausiai gydoma penicilino ir eritromicino grupės preparatais. Gydytojas, įvertinęs situaciją, sprendžia ar skirti antibakterinį gydymą. Savarankiškai gydytis nereikėtų. Mukolitikų (acetilcisteino, ambroksolio) dažniausiai skiriama paūmėjus bakterinei infekcijai ir esant tirštam, tąsiam bronchų sekretui.
Vėlyvose LOPL stadijose plaučiai nebepajėgia aprūpinti organizmo deguonimi ir pašalinti anglies dioksido, tuomet padeda kvėpavimas deguonimi prisotintu oru. Tam naudojami deguonies balionai, deguonies koncentratoriai. Kada reikia papildomų deguonies inhaliacijų, sprendžia gydytojas, nustatęs deguonies ir anglies dioksido kiekį kraujyje.

Patarimai

Sergant LOPL, reikalingas visavertis maistas, turintis pakankamai baltymų. Reikėtų vengti maisto, sukeliančio žarnyne dujų kiekio padidėjimą (obuolių, kopūstų ir pan.). Siekiant neapsunkinti diafragmos darbo, geriau maitintis dažniau, bet nedideliais kiekiais.
Ligoniams tinka visi fiziniai pratimai, nesukeliantys diskomforto, dusulio. Jei yra pagausėjęs

14

skrepliavimas, naudinga atlikti bronchų „valymo” pratimus: pirmiausia įkvepiama bronchus plečiančio vaisto, išgeriama karštos arbatos, o po to keičiama poza (ant nugaros, ant šono), kiekvieną kartą iškosint susikaupusius skreplius. Gydymas druskų kameroje (haloterapija) taip pat pagerina bronchų „valymąsi”.
Dažnai ligoniai neteisingai naudojasi inhaliatoriais, tuomet vaistas lieka burnoje, patenka į skrandį, bet ne į plaučius. Todėl yra svarbu, suderinti dozuoto inhaliatoriaus paspaudimą ir įpūtimą, turi būti pakankama įkvėpimo srovė, po inhaliacijų reikia išskalauti burną.
Dusulio priepuolio metu ligonis turi papildomai inhaliuoti greito veikimo bronchus plečiantį vaistą. LOPL sergantiems rekomenduojama kasmet skiepytis nuo gripo.

Profilaktika

Norint išvengti LOPL reikėtų mažinti rizikos veiksnius. Ne visus juos galima paveikti, tačiau pirmiausia reikia atsisakyti rūkymo. Daug galima padaryti tinkamai tvarkant butą, reikalaujant optimalių higienos sąlygų darbe. Tik ankstyva LOPL diagnostika ir gydymas gali užkirsti kelią ligos progresavimui ir paūmėjimui.

15

IŠVADOS

Kaip pastėbėjote yra įvairįu kvepavimo organų ligų. Visos jos šiek tiek panašios, visos jos pažeidžia plaučius. Visoms be išimties būdingas komplikacijų fonas. Vienos yra gyvybei pavojingos kitos – ne.

Tačiau susirgus kuria nors plaučių liga reikalingas antibiotinis gydymas. Bet daugiau dėmesio reikia atkreipti į profilaktiką, nes tik jos metu galima užkirsti ligai kelią. Profilaktika gali būti įvairi: tai pasivaikščiojimai gryname ore, arba vakcinacijos.

Visos plaučių ligos pažeidžia plaučių audinius. Kuo ligos būklė sunkesnė tuo didesnis pavojus žmogaus gyvybei.












Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 2422
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site