CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Medicininė mikrobiologija

medicina

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

1. Medicininė mikrobiologija. Mikrobiologija-mokslas apie ma˛us gyvus organizmus, kurių ˛m. plika akim nemato. Mikrobiol. nagrinėja morfologiją, biolog. , fiziologiją, sntykius MO su gyvūnais/augalais, praktinį MO panaudojimą pramonėje, buityje. M/b akos (pg. objektą):Bendroji m/b-nagr. MO sandarą, evoliuciją, fiziologiją. Med. m/b-tiria patogeninius MO, jų identifikavimą, kultivavimą, tyrimo metodus. Objektas-inf. ligas sukeliantys MO. Med. mikrobiologijos u˛daviniai:patolog. MO vaidmens infekcijai tyrimas, pat. MO ir norm. MF biologinių savybių tyrimas, inf. ligų MO tyrimo metodų kūrimas, hospitalinių inf-jų sukelėjų tyrimas, jautrumo antiMO vaistams tyrimas. Med. m/b skirstoma į:bakteriologiją, virusologiją, parazitologiją, mikologiją, imunologiją:sanitarinę ir klinikinę. Klinikinė m/b tiria neepideminių MO sukeltus susirgimus, etiologiją, patogenezę, imunologiją, spec. profilaktikos metodus. Jos tyrimo objektas-sąlyg. patog. MO, t. y. ˛m. normalios MF atstovai, kurie gali tapti patogeniki. Jos u˛daviniai:sąlyg. pat. MO vaidmens infekcijai tyrimas, sąlyg. pat. MO ir norm. MF biologinių savybių tyrimas. Veterinarinė m/b. Maisto m/b- nagr. per maistą plintančius MO, su maistu aoscijuotus nepatogeninius MO, maisto apsaugos nuo patog. MO ir jų iskiriamų toksinų problemas. Vandens m/b-per H O plintančius patog. ir nepatog. MO. Biotechnologinė-nagr. MO ir jų produktų panaudojimą pramonėje. Aplinkos m/b-MO iplitimas aplinkoje, nustatymo metodai. ˇemės ūkio m/b-nagr. dirvo˛emio MO ir jų įtaką derlingumui, dirvos med˛iagų apykaitai, augalų apsaugos nuo MO metodus.

Mikrobiologijos mokslo atsiradimas. Istoriniai m/b raidos etapai. Hipokratas-ligas sukelia i pūvančių med˛iagų isiskiriančios med˛iagos (miazminės). Avicena-ligas sukelia oru ir vandeniu plintantys ma˛i gyvi padarai. 16a. Frakastoras-ligos sukelėjai yra gyvi, ligonių iskyrose ir perduodami sveikam ˛m. per u˛krėstus daiktus arba oru. 19a. Ligą sukelia skysčiai. Dabartinis m/b mokslas atsirado kaip botanikos ir biologijos mokslų aka. Raidos etapai:morfologinis et. , fiziologinis et. , imunizacijos et. Morfologinis-nagrinėjama tik MO morfologija:pirmi didinantys lęiai atsirado seniai(antika), bet jie ma˛ai didino. 1595m pirmas sukonstruotas mikroskopas-Hansas ir Zakarijas Jansenai, didino 1ok. , dviejų lęių, sferinis vaizdas. Kukas naudojosi mikroskopu, kuris didino 100k. :3 lęių, B nesimato, tyrė grybus ir jų hifus. Kukas ileido knygą „Mikrografija“. Levenhukas-mėgo lifuoti stilkus ir sukonstravo mikroskopą, kad galėtų tyrinėti audinius(ilką). Apviečiamą onine viesa, skiriamoji geba nedidelė. Matėsi 2µm ir didesnės bakterijos, kurias jis piėdavo ir skirtė į lazdelės formos padarai, rutulėlio ir vingiuoti. Vėliau atsirado mikroskopai su didesniu lęių skaičiumi. io periodo vystimuis trukdė tai, kad nesimatė virusų, todėl 1931m sukurtas tox mikroskopas. Vėliau atsirado EM. Fiziologinis:Pasteras (19a)studijavo chemiją, tyrinėjo rūgimo procesus. Patiko vano darbai, kuris įrodinėjo, kad rūgimą sukelia mielės. Ibigas irodinėjo, kad tai cheminis procesas. Pasterui pavyko daugelio skiedimų būdu gauti gryną k. i rūgstančių vynuogių. Įrodė, kad rūgimą sukelia mielės, kurios iskiria alkoholį cheminių procesų dėka. Nustatė, kad MO nors ir būdami gyvi g. daugintis anaerobinėmis sąlygomis. Tirdamas rūgimą, kurio metu susdaro pieno r. , nustatė, kad tai sukelia MO gyvenantys be O₂ aplinkoje, kuris jiems ˛alingas. Pasiūlė vyndariams pasterizaciją, nes 70*C nyksta B vyno rūgimo metu gaminančios actą ir gadinančios vyną. Jis paneigė abiogenezę(savaiminį gyvybės atsiradimą):sugalvojo kolbą, į kurią įpylė sultinio, jį pavirino ir kolbos kakliuką u˛lydė. Buljonas buvo skaidrus, jame jokių MO neatsirado. Tada u˛lenkė kolbos kakliuką ir pavirino sultinį-vėl jokių MO neatsirado. Idėjus ieno ir ji pavirinus-buljonas susidrumstė. Jis pasiūlė naikinti sergančius ilkverpius ir u˛kirsti inf-jos plitimo kelią. Renis įrodė, kad kirmelės atsiranda i musių kaiuinių, o ne savaime. Tindalis sugalvojo sporų naikinimo būdą-pirmąkart pankaitinus sunaikinami MO, antrąkart-sporos, nes tarpe tarp kaitinimų jos pereina į vegetacinę būklę. Kochas ityrė juodligės sukelėjo sporas ir jų susidarymą, atrado TBC sukeliančią bakteriją, siaučiant choleros epidemijai egipte ityrė ligos sukelėją vibrioną. Ivanovskis paėmė ligos pa˛eistus tabako lapus, juos sutrynė, gautas sultis perfiltravo per bakteriologinius filtrus ir gautais neląsteliniais filtratais u˛krėtė sveikus tabako lapus ir jie susirgo. ių MO jis nematė nei pro mokroskopą, nei sugebėjo u˛auginti mitybinėse terpėse, todėl padarė ivadą-yra ma˛ų mokroskopu nematomų organizmų, kurie praeina pro bakteriologinio filtro akeles ir gali daugintis pa˛eisdami ląsteles. Vėliau jie pavadinti virus-nuodas. Jis virusologijos pradininkas. Imunizacijos-kuriamos vakcinos, metodai. XIXa įrodyta, kad ˛mogaus ir gyvulio organizmą galima parengti susidūrimui su patog. MO, padaryti jį atsparų. E. D˛eneris u˛krėtė berniuką karvių raupais ir įrodė, kad tas berniukas apsarus natūraliems raupams, taigi sukūrė raupų vakciną. Pasteras nustatė: neįprastose sąlygose auginamo MO praranda virulentikumą, tačiau isaugo antigenikumą. Raupų sukelėjas karvėje pakinta ir negali sukelti ligos. Juodligės vakciną atrado atsitiktinai vitas paskiepijo pasenusia termostate laikyta vitų choleros kultūra-jos nesusirgo, vėliau jas u˛krėtus gyvais choleros sukelėjais-jos liko sveikos ir padarė ivadą, kad u˛krėtus susilpnintais ligos sukelėjais gyvūnus, jie tampa atsparūs normaliems MO. Tokį bandymą jis atliko su susilpninta juodligės sukelėjų vakcina-imunizuotos avys neu˛sikrėtė. Pasiutligės vakcina-į triuio smegenis suleido sutrintų pasiutusio uns smegenų, triuis susirgo. Perkėlus ligos sukelėją i vieno triuio kitam, liga aktyvėjo, IP trumpėjo. Palaikius triuio smegenis kelias dienas vir KOH- aktyvumas ma˛ėjo, tokiom smegenim u˛krėtus ˛mogų jis nesuserga ir tampa atsparus. Kochas tyrinėjo TBC imunitetą, iskyrė tuberkuliną, bet ne˛inojo, kas būtent jis yra alergenas. virktė jį visiems ir juos ˛alojo. Mečnikovas-organizmuose yra spec. ląst. , kurios virkina bet kokius svetimkūnius-fagocitinė teorija ir ląstelinio imuniteto teorija. Erlichas-organizmo su imunitetu kraujyje yra itirpusių t. t. kilmės med˛. -Ak, kurie ir lemia atsparumą ligai-humoralinis imunitetas.

3. L. Pasteras:(19a)studijavo chemiją, tyrinėjo rūgimo procesus. Patiko vano darbai, kuris įrodinėjo, kad rūgimą sukelia mielės. Ibigas irodinėjo, kad tai cheminis procesas. pavyko daugelio skiedimų būdu gauti gryną k. i rūgstančių vynuogių. U˛krėtė ja geras vynuogių sultis ir įrodė, kad vyno fermentacijos rezultatas priklauso nuo MO:vieni sultis verčia vynu, kiti- actu. Pasiūlė vyndariams pasterizaciją, nes 70*C nyksta bakterijos vyno rūgimo metu gaminančios actą ir gadinančios vyną. Įrodė, kad rūgimą sukelia mielės, kurios iskiria alkoholį cheminių procesų dėka. Nustatė, kad MO nors ir būdami gyvi g. daugintis anaerobinėmis sąlygomis. Tirdamas rūgimą, kurio metu susdaro pieno r. , nustatė, kad tai sukelia MO gyvenantys be O₂ aplinkoje, kuris jiems ˛alingas. paneigė abiogenezę(savaiminį gyvybės atsiradimą): sugalvojo kolbą, į kurią įpylė sultinio, jį pavirino ir kolbos kakliuką u˛lydė. Buljonas buvo skaidrus, jame jokių MO neatsirado. Tada u˛lenkė kolbos kakliuką ir pavirino sultinį-vėl jokių MO neatsirado. Idėjus ieno ir ji pavirinus-buljonas susidrumstė. pasiūlė naikinti sergančius ilkverpius ir u˛kirsti inf-jos plitimo kelią. nustatė:neįprastose sąlygose auginamo MO praranda virulentikumą, tačiau isaugo antigenikumą. 1881m. Juodligės vakciną atrado atsitiktinai:vitas paskiepijo pasenusia termostate laikyta vtų choleros kultūra-jos nesusirgo, vėliau jas u˛krėtus gyvais choleros sukelėjais-jos liko sveikos ir padarė ivadą, kad u˛krėtus susilpnintais ligos sukelėjais gyvūnus, jie tampa atsparūs normaliems MO. Tokį bandymą jis atliko su susilpninta juodligės sukelėjų vakcina-imunizuotos avys neu˛sikrėtė. 1885m Pasiutligės vakcina-į triuio smegenis suleidosutrintų pasiutusio uns smegenų, triuis susirgo. Perkėlus ligos sukelėją i vieno triuio kitam, liga aktyvėjo, IP trumpėjo. Palaikius triuio smegenis kelias dienas vir KOH-aktyvumas ma˛ėjo, tokiom smegenim u˛krėtus ˛mogų jis nesuserga ir tampa atsparus. įrodė, kad MO yra u˛krėčiamų ligų sukelėjai, pasiūlė kovos būdus su jais, padarė prad˛ią gyvų vakcinų gamybai. jo darbus panaudojo Listeris-pasiūlė cheminėmis med˛. plauti ˛aizdas, kad nesupūliuotų, dėl jose sančių MO-antiseptika.

4. Kochas:vokietis, baigė mediciną. Atsitinktinai pastebėjo, kad ant bulvės nuopjovos MO auga atskirais telkiniais, kuriuose vienos rūies MO. Jis ėmė auginti MO mitybinėse terpėse, kurias sustandino ˛elatina. Minusas-kai kurie MO skystina ˛elatiną. Sugalvojo MO nuda˛yti anilino da˛ais, o po to juos mikroskopuoti imersine sistema bei pasiūlė mikrofotografijos būdą. Aikinosi, kas sukelia juodligę. Norėjo įrodyti, kad ligą sukelia B. Juodlige sergančio gyvulio krauju u˛krėtė pelę, po to tos pelės krauju-kitą pelę. Iaugino juodligės bakterijų kultūrą skystoje terpėje. Tyrinėjo TBC imunitetą, iskyrė tuberkuliną ir pastebėjo, kad jo suleidimo vietoje nekrozuoja audiniai ir ima daugintis kt. MO. Jis igrynino tuberkuliną, nes galvojo, kad jo veiklai trukdo priemaios, bet ne˛inojo, kad būtent jis yra alergenas. Postūlatai: Infekcine liga sergančio ˛m. organizme yra ligos sukelėjas. Iskirta B kultūra i sergančiojo ir u˛krėtus gyvulį, jis turi susirgti ta pačia liga. I naujai u˛krėsto organizmo reikia iskirti ir u˛auginti kultūrą. Pasiūlė sterilizaciją vandens garais, atrado TBC lazdeles. Jis teigė, kad infekcinis procesas priklauso tik nuo ligos sukelėjo, o ˛m. organizmas čia nevaidina jokio vaidmens.

. Mečnikovas-sukūrė fagocitinę imuniteto teoriją, aikinančią, kad ˛mogaus organizmą nuo patogeninių MO apsaugo spec. ląst. -fagocitai. i teorija pripa˛inta ląstelinio imuniteto teorija ir u˛ tai gavo Nobelio premiją. Domėjosi organizmo senėjimo problema, manė, kad stor. ˛. esančios puvimo bakterijos nuodija orgnzm. puvimo produktais. Pasiūlė senėjimui stabdyti naudoti antagonistines B, sukeliančias pieno rūgimą. Aiq senėjimas daug sudėtingesnis procesas. Bakteriologijos darbuose daugiausia nagrinėjo choleros, vidurių iltinės, TBC ir kt. inf-nių ligų epidemiologiją.

6. Bakterijų sistematikos principai. Karalystės:augalai, gyvūnai, grybai, prokariotai, bakterijos. Klasifikacijos yra 2 rūių-tai zoologinė ir botaninė(klasifikuojamos bakt. ). Mokslas apie biologinę MO klasif. , taksonų nomenklatūrą-taksonomija, kurios u˛davinys-pilnas MO savybių nustatymas ir jų identifikavimas, MO klasif. kūrimas. Jos sritys: 1. Klasifikacija(MO skirstymas į taksonomines gr. , remiantis bendrais po˛ymiais). 2. Nomenklatūra (pavadinimo teikimas, remiantis tarptautiniais principais). 3. Identifikavimas (iskirto ne˛inomo MO biolog. savyb nustatymas). 4. Indikavimas(mikrobo buvimo fakto nustatymas tir. med˛. -je). Taksonų nomenklatūra reglamentuojama tarptaut. klasif. komiteto: taksonų pavadinimai lotyniki arba sulotyninti ˛od˛iai. visų taksonų pavadinimai raomi did˛iąja raide, kai kurių taksonų pavadinimai turi būdingas galūnes:eilė-ales, eima-acea. visų taksonų(iskyrus rūies) pavadinimai i vieno ˛od˛io(rūies i 2-jų). Rūies pavadinimas:1-mas ˛odis-genties pavadinimas i did˛. raidės, 2-tras ˛odis-nesvarbu ką reikia i ma˛os raidės Mycobacterium tuberculosis. Klasifkacijos principai: nesidaugina lytiniu keliu. skaitmeninė taksonomija-apie tiriamą MO surenkama kuo daugiau duomenų ir tada lyginama su kitu MO. Nustatomas sutapimo%. kriterijai:morfologiniai po˛ymiai (dydis, forma, kapsulių sudarymas, da˛ymasis, sporų sudarymas, ˛iu˛eliai); fiziologiniai(kvėpavimo tipas, mitybos tipas, E gavimo būdas, med˛. iskyrimas); ekologiniai ir geografiniai(santykiai su aplinkos MO, augimo priklausomybė nuo apl. pH ir temp. ); serologiniai(Ag struktūros sudarymas, baltymų/polisach. giminingumas, jautrumo a/b nustatymas); genetiniai(genų analizė). Klasifikacijos yra filogenetinės (natūralios), kurios remiasi giminingumu ir dirbtinės, kurių tikslas–apjungti visus MO į atskiras sistemines gr. , remiantis fiziologiniais ir morfologiniais panaumais. Pagal Murėjų visi MO skirstomi į virusus, eukariotus ir prokariotus.

Bakterijų klasifikacija. Taksonominės kategorijos. Rūies kriterijai. Mokslas apie biologinę MO klasif. , taksonų nomenklatūrą-taksonomija, kurios u˛davinys-pilnas MO savybių nustatymas ir jų identifikavimas, MO klasif. kūrimas. Jos sritys: 1. Klasifikacija (MO skirstymas į taksonomines gr. , remiantis bendrais po˛ymiais). 2. Nomenklatūra (pavadinimo teikimas, remiantis tarptautiniais principais). 3. Identifikavimas(iskirto ne˛inomo MO biolog. savyb nustatymas). 4. Indikavimas(mikrobo buvimo fakto nustatymas tir. med˛. -je). Klasifikacija-tai konkretus skirstymas. Taksonai-tai klasifikaciniai rangai. Kuo auktesnis klasifikacinis rangas, tuo ma˛iau giminingus MO jis jungia. B-ų taksonai:

karalystė- skirstoma į domenus (2): eubakterijos, archebakterijos

domenai skirstimi į tipus: eubakterijos turi patog. MO, o archebakt. neturi.

tipai klasės eilė eima gentis rūis

Taksonų nomenklatūra reglamentuojama tarptaut. klasif. komiteto: taksonų pavadinimai lotyniki arba sulotyninti ˛od˛iai. visų taksonų pavadinimai raomi did˛iąja raide, kai kurių taksonų pavadinimai turi būdingas galūnes:eilė-ales, eima-acea. visų taksonų(iskyrus rūies)pavadinimai i vieno ˛od˛io(rūies i 2-jų). Rūies pavadinimas:1-mas ˛odis-genties pavadinimas i did˛. raidės, 2-tras ˛odis-nesvarbu ką reikia i ma˛os raidės Mycobacterium tuberculosis. Porūis-˛emesnis klasifik. rangas(subspecies):Klebsiella pneumoniae subsp. ozenae. Rūis-tai populiacijų visuma, kurios turi bendrą kilmę, artimas morfologines, fiziologines ir genetines savybes ir yra prisitaikiusios gyventi tam tikrose apl. sąlygose. Rūys skirstomos į variantus(infraporūiai)-tai ma˛os, tos pačios rūies B-ų grupelės, kurios tarpusavy skiriasi tik vienu kokiu nors po˛ymiu(genetikai determinuotu):serovarai skiriasi Ag, biovarai-fiziolog. –biolog. savybėm, fagovarai. Variantai g. b. vadinami tipais: serotipas, biotipas, fagotipas. Jiems pa˛ymėti naudojamos raidės ir skaičiai. Padermė-tai tos pačios rūies B-ų kultūros, iskirtos skirtingu laiku ir skiriasi nepastoviu po˛ymiu (virulentikumu). Klonas-populiacija, susidariusi vegetaciniu būdu besidauginant vienai ląstelei. 1923 Bergey klasifikacija:trys grupės. 1994 papildomas leidimas:4 skyriai. 2001 sutrumpinta klasifikacija iki genčių. 2003 klasifikacija iki rūių. Klasifkacijos principai: nesidaugina lytiniu keliu. skaitmeninė taksonomija-apie tiriamą MO surenkama kuo daugiau duomenų ir tada lyginama su kitu MO. Nustatomas sutapimo%. kriterijai:morfologiniai po˛ymiai (dydis, forma, kapsulių sudarymas, da˛ymasis, sporų sudarymas, ˛iu˛eliai); fiziologiniai(kvėpavimo tipas, mitybos tipas, E gavimo būdas, med˛. iskyrimas); ekologiniai ir geografiniai(santykiai su aplinkos MO, augimo priklausomybė nuo apl. pH ir temp. ); serologiniai(Ag struktūros sudarymas, baltymų/polisach. giminingumas, jautrumo a/b nustatymas); genetiniai(genų analizė). Klasifikacijos yra filogenetinės (natūralios), kurios remiasi giminingumu ir dirbtinės, kurių tikslas–apjungti visus MO į atskiras sistemines gr. , remiantis fiziologiniais ir morfologiniais panaumais. Pagal Murėjų visi MO skirstomi į virusus, eukariotus ir prokariotus.

Bakterijų morfologija:bakt. ląstelės sandara ir skirtumai nuo eukariotų. Bakterijos-vienaląsčiai MO, prokariotinės struktūros-jų genetinės med˛. organizacija skiriasi nuo eukariotų. Skirtumai nuo eukariotų: neturi branduolio, turi 1-ną chromosomą, nevyksta mitozė/mejozė, todėl dauginasi vegetatyvinių būdu (skyla). ma˛esni nei eukariot. :kokai 1-2µm; lazdelės 1-10µm, yra ir iki 500; vingiuotos lazdelės-labai plonos 10-20µm, yra iki 500. sienelėje savitos struktūros med˛. peptidiglikanas(mureinas)-jame yra D-a. r. eukariotai D-a. r. neturi. citopl. membr. atlieka tokias pat f-jas kaip eukariotuose autonom. membr. struktūros, GA, ET. citoplazma klampesnė, standesnė, todėl nejudri. liposomos ma˛esnės nei eukariotų. turi plazmides. neturi lizosomų. Bakt. ląst. sandara: chrom. +apvalkalėlis+citopl. su intarpais. Apvalkalėlis: vidinis-citopl. membr. -gaubia citoplazmą, sudaryta i 3 sl. :2sl. iorinis ir vidinis yra lipidiniai, o vidurinis-baltyminis(fermentai, vykdantys transportą). Baltymų molek. įsiterpia į citoplazmą ir vir citoplazmos. Citopl. membr. f-jos:1)pusiau pralaidi, pasyviai praleid˛ia H2O, todėl vyksta med˛. apykaita; 2)aktyviai perneamos org. med˛. , jonai, druskos; 3)paalina nereikalingas med˛. ; 4)palaiko osmosinį slėgį; 4)vyksta E apykaita (sintetina ATP). Sienelė-pg. ją galima iskirt 4 grupes:Stora sienelė-sudaro vir citopl. membr. isidėstęs mukopeptidinis sl. , sudarytas i peptidiniais tilteliais suritų peptidoglikanų, prie kuriuose esančios N-acetilmuraminės r. jungiasi teicho r. Ma˛ai pralaidi. Vadinamos G+. Dvisluoksnė-1sl. (vidinis) peptidoglikano (5-10%), kitas sl. lipopolisacharidai, kurie yra endotoksinai (toksiki ˛m. orgnzm). Teicho r. nėra. plonesnė ir pralaidesnė. Dauguma G-, nedaug G+. Defektinė-nėra peptidoglikano sl. , patog. bakt. ioj grupėje nėra. Archebakterijos. Neturi sienelės-vienintelis apvalkalas citopl. membr, forma nepastovi. Mikoplazmos. F-ja: standus apvalkalėlis suteikia formą ir mechian. apsaugą. Fermentas lizocimas ardo peptidoglikaną-paveikus juo G+ bakt. , jos virsta protoplastais(dengia tik citopl. membr. , rutulio formos), kurie daiginasi ir vėl virsta bakt. su sienele; pralaidi a. r. , H₂O, org. rūgtims; saugo nuo per didelio osmos. slėgio, kad neplytų. Gleivinis sluoksnis: polisacharidinis/baltyminis. Gleivėse ma˛ai organinių med˛. , daug H₂O. is sl. labai pralaidus-praeina H₂O, stambios molek, jonai, nepraeina tik koloidinio tirpalo dalelės. Gleiv. sl. turinčios B lengviau prisitvirtina prie gleivinės ir įsiskverbia į organizmą; saugo nuo Ak, todėl slopinama fagocitozė, opsonizacija; suteikia virulentikumo. Storas gleiv. sl. -kapsulė:1. H₂O rezervuaras; 2. apsauginė-B su kapsule atsparesnės fagocitams, Ak, todėl ˛alingesnės makroorganizmui; 3. lengviau prasiskverbia į organizmo audinius.

9. Bakterijų morfologiją: apvalkalėlis, jo sandara.

Apvalkalėlis vidinis-citopl. membr. -gaubia citoplazmą, sudaryta i 3 sl. :2sl. iorinis ir vidinis yra lipidiniai, o vidurinis-baltyminis(fermentai, vykdantys transportą). Baltymų molek. įsiterpia į citoplazmą ir vir citoplazmos. Citopl. membr. f-jos:1)pusiau pralaidi, pasyviai praleid˛ia H2O, todėl vyksta med˛. apykaita; 2)aktyviai perneamos org. med˛. , jonai, druskos; 3)paalina nereikalingas med˛. ; 4)palaiko osmosinį slėgį; 4)vyksta E apykaita (sintetina ATP). Sienelė-pg. ją galima iskirt 4 grupes:Stora sienelė-sudaro vir citopl. membr. isidėstęs mukopeptidinis sl. , sudarytas i peptidiniais tilteliais suritų peptidoglikanų, prie kuriuose esančios N-acetilmuraminės r. jungiasi teicho r. Ma˛ai pralaidi. Vadinamos G+. Dvisluoksnė-1sl. (vidinis) peptidoglikano(5-10%), kitas sl. lipopolisacharidai, kurie yra endotoksinai(toksiki ˛m. orgnzm). Teicho r. nėra. plonesnė ir pralaidesnė. Dauguma G-, nedaug G+. Defektinė-nėra peptidoglikano sl. , patog. bakt. ioj grupėje nėra. Archebakterijos. Neturi sienelės-vienintelis apvalkalas citopl. membr, forma nepastovi. Mikoplazmos. F-ja: standus apvalkalėlis suteikia formą ir mechian. apsaugą. Fermentas lizocimas ardo peptidoglikaną-paveikus juo G+ bakt. , jos virsta protoplastais(dengia tik citopl. membr. , rutulio formos), kurie daiginasi ir vėl virsta bakt. su sienele; pralaidi a. r. , H₂O, org. rūgtims; saugo nuo per didelio osmos. slėgio, kad neplytų. Gleivinis sluoksnis: polisacharidinis/baltyminis. Gleivėse ma˛ai organinių med˛. , daug H₂O. is sl. labai pralaidus-praeina H₂O, stambios molek, jonai, nepraeina tik koloidinio tirpalo dalelės. Gleiv. sl. turinčios B lengviau prisitvirtina prie gleivinės ir įsiskverbia į organizmą; saugo nuo Ak, todėl slopinama fagocitozė, opsonizacija; suteikia virulentikumo. Storas gleiv. sl. -kapsulė:1. H₂O rezervuaras; 2. apsauginė-B su kapsule atsparesnės fagocitams, Ak, todėl ˛alingesnės makroorganizmui; 3. lengviau prasiskverbia į organizmo audinius.

. Kapsulė, ˛iu˛eliai, gaureliai. Kapsulė-storas gleivinis sluoksnis, turi kapsulinius Ag: 1. H₂O rezervuaras; 2. apsauginė-B su kapsule atsparesnės fagocitams, Ak, todėl ˛alingesnės makroorganizmui; 3. lengviau prasiskverbia į organizmo audinius. Pg. kapsulės buvimą:Kapsules sudarančios:1. sudaro tik gyvame organizme:patog. bakt. -Bacillus anthracis, C. perfringens. Pasėtos į terpes be kraujo arba serumo kapsulių negamina. 2. sudaro ir gyvame organizme ir terpėse-nekapsulinės B gali laikinai sudaryti tariamas kapsules, auginant jas terpėse su dirginančiomis med˛. , arba terpėse su ma˛ai baltymų. Kapsulių nesudarančios-daugiausia: E. coli, M. tuberculosis, dizinterijos, vidurių iltinės sukelėjai. ˇiu˛elius turi prokariotai, tai judėjimo ir adhezijos organai. Pg. ˛iu˛elių isidėstymą:monotrichai-vienas ˛iu˛elis; amfitrichai-abiejuose galuose po ˛iu˛elį; lofotrichai-˛iu˛elių pluotas viename arba abiejuose ląst. poliuose; peritrichai-daug ˛iu˛elių visame ląstelės paviriuje arba iilgai paviriaus. Sudaro fibrilių pluotelis, kuris prie pat sienelės sustorėja ir tampa kreivas-tai kablys, kuris pritvirtina fibrilių pluotelį ties citopl. membr. prie bazalinio kūnelio. Fibrilės sudarytos i balt. flagelino ir yra susisukusios-jas dengia plona maktis. Yra ˛iedai, pro kuriuos praėjęs fibr. pluotelis ieina į sienelės iorę:M-citopl. membranoje, S, P ir L-turi tik G-bakt. Judėjimo mechanizmas: sąlygoja aplinkos med˛. , kurios paveikia M ˛iedą ir ˛iu˛elis ima judėti/suktis (g. į abi puses). ˇiu˛elio storis 0, 04-0, 06µm. Jie nematomi nuda˛ius paprastais da˛ais, pirma preparatas beicuojamas ir da˛omas sidabro da˛ais, kurie nusėda. Geriausiai matomi EM. ˇiu˛eliai yra rūinis ir taksonominis po˛ymis. Gaureliai ploni, Ų 0, 02µm, būna įv. tipų:vieni-bakterijų virulentikumo veiksniai, skirti prisitvirtinimui prie pavirių(gali turėti ir nevirulentikos bakt); F-gaureliai storesni, tučiaviduriai, jie kaip vartai, per kuriuos patenka svetima genetinė med˛. Jų galuose yra receptoriai bakteriofagams, plazmidėms. G. patekti plazmid˛ių DNR.

11. Citoplazma, intarpai, sporos. Citoplazma-tai koloidinis tirpalas, kuriame yra organinių ir mineral. med˛. (voliutino, krakmolo granulės). Citoplazmoje t. p. yra organoidų: ribosomos, mezosomos. Ribosomos-vykdo baltymų sintezę, jų sk. lemia balt. sintezės aktyvumas. Mezosomos-citopl. membr. linkiai(įsiterpia į citopl. ), jų f-jos neaikios. G. b. kad tai artefaktas susidarantis da˛ant, rauklėjantis B-oms ir gyvose B-e jų nėra. Vieni mano, kad mezosomos sustiprina ląst. f-jas. Homogeninės konsistensijos citopl. dalis vadinama citozoliu. Plazmidės-tai genetinės info neėjos, trumpos DNR grandinėlės, kurios autonomikai dauginasi citopl. , da˛n. ˛iedinė DNR. E. coli chrom. ilgis 4000kb, plazmid˛ių ilgis 200kb. Citopl. g. b. iki 700 vienos rūies plazmid˛ių. F-ja: įnea naujos genetinės info. g. įsiterpti į bakterijų chromosomą. Intarpai-tai atsarginės med˛. sukauptos B-ai patekus į palankias mityb. sąlygas. Funkcionuojantys intarpai: ˛aliųjų bakt. chlorosomos; karboksisomos-fiksuoja CO₂. Prisitaikomieji intarpai:aerosomos(vandeny gyvenančiose B)pralaid˛ios dujoms, bet ne H₂O, todėl B vandeny gali judėt auktyn/˛emyn. Intarpais g. b. ir atsarginės med˛: polisacharidai(glikogenas, krakmolas); voliutino(polifosfatų)granulės(turi 2 rūys patog. B:Corynebacterium duphteriae, Listeria monocytogenes); lipidai-anglies ir E altinis; siera(sierabakterėse)ir kt. Sporos-sudaro ne visos B-os. Pg. tai skirstomos:1. sporų nesudarančios. 2. sporas sudarančios-patog. B tik 2 gentys sudaro sporas:Bacillus-spora ma˛esnė u˛ ląstelės diametrą; Clostridium-spora didesnė u˛ ląstelės diametrą, susidaro sustorėjimas. Sporos sandara: protoplastas-citopl. +citopl. membr. +DNR; sporos sienelė-sudaryta i peptidoglik. ; korteksas-storiausias sporos dandalo sl. , sudaro peptidiglik. turintis ma˛ai skersinių dygsnių, todėl jautrus lizocimui; sporos vidinis ir iorinis apvalkalas-ma˛ai pralaidūs, apsauginė f-ja; egzosporiumas -lipoprotein. apvalkalas, kuriame nedaug angliav. Pg. susidarymą:endosporos-viduje B; egzosporos-aktinomicetuose hifą suskaid˛ius į dalis, kurių kiekviena virsta spora. Pg. f-ją: atsparios aplinkos poveikiui sporos-susidaro nepalankiomis sąlygomis, tačiau dar abejojama. Sporogenezę indukuoja induktoriai:pirma vienoje citopl. dalyje susitraukinėja citoplazma, čia pereina viena DNR kopija. Aplink ią vietą sutankėja B apvalkalėlis, paalinamas beveik visas H₂O. Kurį laiką spora būna bakt. , vėliau bakt. vegetacinė dalis suyra-lieka tik spora. Kai kurios sporos atlaiko iki 6h virimą, atsparios chem. med˛. , igaam˛ės. Atsparumas t*C-jose nėra H₂O, sausi baltymai nebijo karčio skirtingai nei balt. tirpalai. ; virinant sporos apvalkalėlis suminktėja, į sporą patenka H₂O ir ji suyra. Sausu karčiu naikinti sunku. Atsparumas chem. med˛. -dėl storo sporos apvalkalo sunkiai veikia fenoliai, spiritas, stipriau-aldehidai. Anaerobų sporos isilaiko keletą metų, juodligės sukelėjai isilaiko 10-mečiais, ypatingomis sąlygomis g. igyventi ilgiau, nes jose nevyksta med˛. apykaita. F-ja:bakterijų rūies isaugojimui. Ne tokios atsparios sporos-sporos sudarymas vyksta palankiomis sąlygomis, tai vystimosi satdija. Sporos gali isidėstyti ląst. centre arba gale. F-ja:B dauginimuisi.

12. Aktinomicetų ir rūgtims atsparių B sandara. Da˛ymo metodai.

Aktinomicetai-ankčiau laikyti grybais. Jų sandara kaip ir kitų B, bet jos dauginasi ne tik skilimu, bet ir sporomis(vegetacinės, ne lytinės). Linkusios akotis-sudaro siūlines formas. Stand˛ioje mitybinėje terpėje sudaro micelę-vir terpės pakilusį hifų pluotą, kurių galuose susidaro sustandėjimai jie vėliau atsiskiria ir sudaro sporas. Patog. aktinomicetai pa˛eistuose aud. sudaro drūzas jų centras standus, nuo jo į visas puses eina siūlo pavidalo hifai. Drūzos centras nusida˛o G+, o kratai G-. Rūgtims atsparios bakterijos-jų sienelė 2sl. -tokia kaip G-bakt. , tačiau joje gausu(ir citopl. )vakinių med˛. , mikolinių rūgčių, kurios trukdo per sienelę skverbtis įv. chem. med˛. : rūgtims, armams, dezinfekciniams tirpalams. ių B-ų sienelė dar ma˛iau pralaidi nei G+(Firmicutes skyriaus), sunku nuda˛yti. Gramo būdu nusida˛o blykiai violetine spalva. Nors da˛osi kaip G+ bakt. , tačiau jų neveikia G+ specifiki vaistai, nes ių B sienelė kaip G-. Da˛ome Cylio-Nilseno būdu. Gerai nusida˛o auraminu-tokie preparatai tiriami iliuminescenciniu mikroskopu. Priklauso: M. tuberculosis; M. leprae.

13. Paprasti ir sudėtingi da˛ymo būdai. Gramo da˛ymo būdas. MO da˛omi, norint nustatyti jų ypatumus, susijusius su cheminės sandaros skirtumais, ir tiriant MO struktūros daleles. da˛ymui paprastai varojami aniliniai da˛ai ir specialūs da˛ai-fluorochromai. Daromas tepinėlis:tiriamoji med˛. , plonu sluoksneliu paskleid˛iama1-1. 5cm. skersmens dėme ir id˛ioviname ore. Toks preparatas vadinamas tepinėliu. Vėliau fiksuojam liepsna, etanoliu ar kitu specialiu fiksatoriumi. MO da˛yti naudojami paprasti ir sudėtingi būdai. Pagrindiniai da˛ai:metileno mėlymasis, kristalvioletas, fuksinas. . Da˛ai ruoiami pagal specialią receptūrą, atitinkančią tyrimo tikslus ir u˛davinius. Norint nustatyti MO sporas, kapsules, ˛iu˛elius ir atskirti savo forma panaius MO, naudojami sudėtingi da˛ymo būdai. Tai:Gramo būdas. 1884 m. H. C. Gramas pasiūlė. Jis pastebėjo, kad da˛ant B gencianvioletu, po to jodo tirpalu, ir blukinant etilo alkoholiu, vienos B nusida˛o mėlynai violetine spalva, o kitos nenusida˛o. Atsi˛velgiant į da˛ymo pobūdį, visos B skirstomos į G + ir G -. G + nusida˛o tamsiai violetine, G - raudona. Tiriant mikroskopu vertinama organizmo morfologija. Gencianvioletas. G – ir G + violetinės. Ligolio violetas. Blukinimas spiritu. G – bespalvės, G + violetinės. Da˛ymas fuksinu. G – rausvas atspalvis prie violeto G + raudona. Gramo būdas praktikoje – svarbus B-ų diferenciacijai. Tai-vienas i universaliausių da˛ymo būdų, labai vertinamas MO tasonomijos atvejais. Ant tepinėlio u˛dedamas filtrinis popierėlis, kad susilaikytų da˛ų neitirpusios dalelės. Pilti centre, kad galai nesulaptų. Blukinimas:30s įmerkiant–itraukiant. I anksto turėti vandens. Po blukinimo ikart į vandenį. Cylio-Nilseno būdas. Skirtas atspariems MO atskirti (TBC, raupsų ir kitos mikobakterijos). Tos B turi daug vakų ir ypatingas riebalų r. MO įgauna raudoną spalvą. Vėliau tepinėlis dar da˛omas metileno mėlymuoju ir neturintys daug vakų rūgtims neatsparūs MO, nublankę vandenilio sulfato tirpale, nuda˛omi mėlynai. Ramanovskio-gimzos budas. iuo būdu da˛omi pirmuonys, spirochetos ir riketsijos. Vartojami ypatingos sudėties specialiai ruoiami da˛ai. B citoplazma nusida˛o velniai violetine ar ro˛ine spalva, o pirmonių branduolys, ˛iu˛eliai-rykiai raudona spalva. Dar yra:Neiserio būdas. Da˛omi mikroorganizmų ląstelių voliutino intarpai. B, turinčios voliutino grūdelių, nusida˛o geltonai, o voliutino grūdeliai, kurie da˛niausiai isidėstę poliariai, nusida˛o mėlynai. I patogeninių B-ų tik 2 rūys turi voliutino grūdelius: Corine bacterium diphteriae. Listeria monocitogenes. is da˛ymo būdas retas, nes ligos ir B retos. ˇiu˛eliai da˛omi sidabrinimu. Tepinėlį veikiame AgNO3, jis susiliečia su organine ned˛iaga, reaguoja su ja ir susidaro metalinis sidabras, kuris nusėda ant ˛iu˛elio paviriaus, jis pastorėja ir matomas optiniu mikroskopu.

14. Riketsijų ir chlamidijų morfologija. Riketsijos-obligaciniai intraląsteliniai parazitai, dauginasi tik eiminiko ląstelėse. Jų med˛. apykaita nepilnavertė-savarankikai aplinkoje neigyvena, nes neturi visų med˛iagų apykaitai vykdyti reikalingų ferm. sistemų. Pagrindinis E altinis-Glu, kurį gauna i eiminiko ląst. Riketsijos sudaro atskirą eimą, kurioje 3 gentys:Rickettsia, Ehrlichia ir Coxiella. Da˛n. dauginasi eimininko endotelyje. Forma:koko, ovalo ar trumpos lazdelės. Besidaugindamos ląst. kartais sudaro ilgas siūlines formas, kurios vėliau sutrukinėja į fragmentus ir susidaro tipikos riketsijos. Turi visus G- bakt. struktūrinius komponentus, neturintys nei sporų nei kapsulės, nesintezuoja ATP. Terpėse nesidaugina. Jų citopl. membr. labai pralaidi, todėl jos ilgai ilieka gyvos tik izotoniniuose tirpaluose, praturtintuose serumo baltymais ir angliavandeniais. Jei juose yra ATP, jos naudoja O₂ ir kvėpuoja, tačiau čia nesidaugina. Da˛omi Romanovskio-Gimzos būdu. Riketsijose yra baltymų, baltyminės kilmės toksinių med˛iagų, dviejų tipų nukleorūgčių(DNR ir ma˛iauRNR), angliavandenių, lipidų ir fermentų. Riketsijos u˛ima tarpinę padėtį tarp virusų ir B. Ricketsia prowazekii. Chlamidijos-G- ovalo formos. Priklauso nuo eiminko ląst. dar labiau, nes i jo gauna Glu ir ATP. Neturi nei flavoproteinų, nei citochromo, negali savarankikai kvėpuoti ir gauti E. Ma˛esnės u˛ riketsijas, anksčiau laikytos virusais. Gyvybinį ciklą sudaro 2 stadijos:1. Elementarūs kūneliai-nulemia infekcikumą, i inf-jos altinio perduodami sveikam ˛mogui. Dydis 0, 3µm. jų citoplazm yra organoidai kaip kt. B. , sienelė 2sl bet nėra peptidoglikano. Vidinį sl. sudaro L-a. r. , o ne D-a. r. (kaip eukariotu!). 2. Retikuliniai kūneliai susidarę i elementarių kūnelių, jiems patekus į ląst. į lizosomas, kur netenka sienelės virsta retikuliniais kūneliais ir ima daugintis. Neinfekciki, negali susargdinti sveiko ląst. Lizosomose sudaro būdingus intarpus, kartais isidėsto aplink branduolį ir sudaro apsiaustą. Po 1-2sav. virsta elemtariaisiais ir palieka ląst ji ˛ūva. Terpėse nekultyvuojamos, galima u˛krėsti lab. gyvūnus, aud. kult. , vitos embr. Chlamydia trachomatis-sukelia akių gleiv. u˛degimą.

15. Mikoplazmų ir spirochetų morfologija.

Mikoplazmos-neturi ląst. sienelės, jų forma nepastovi. Lengvai praeina B sulaikančius filtrus, todėl anksčiau manyta, kad tai virusai. Aplinkoje igyvena geriau nei protoplastai, nes jų citopl. membr. sudaryta i kelių sterolių sluoksnių, kurie didina atsparumą osmosiniam slėgiui-membrana tampa mechanikai stipresnė. Mikopl. paplitusios augaliniame pasaulyje, retai sukelia ˛m. ligas. Genetikai artimos G+. Dauginasi skylant, pumpuruojantis, lazdelėms ir siūlams subyrant į atskirus fragmentus, kurie virsta kokais. Gali augti sintetinėse paprastose terpėse, kitoms reikia sudėtingų organinių med˛. ar gyvų aud. Spirichetos-vingiuotos G- bakt. , turi 2sl. ląst. sienelę. tarp sienelės peptidogl. ir lipoprotein. sl yra fibrilių pluotelis, kurios sudarytos i balt. flagelino, kaip ˛iu˛eliuose. Fibrilių pluotelis prasideda viename spirochetos gale, ties bazaliniu kūneliu, o kitam kartais ieina į spirochetos pavirių. Susitraukiant fibr. jos lankstosi sukasi kaip kamčiatraukis ir taip juda. Paplitusios 3 gentyse:Borelia, Treponema, Leptospira. Treponema genties B- 8-12 vienodų, lygių vingių. Borelia-spirichetų vingiai stambesni, jų ma˛iau, jie nevienodo dyd˛io. Leptospira-galai lenkti, vingiai l. smulkūs. Patog. spirochetos l. plonos Ų 0, 25-0, 4 µm, silpnai nusida˛o įprastais da˛ymo metodais. Geriausiai matomos neda˛ytos tamsaus lauko mikroskopu. Arba da˛ytos būrio metodu.

16. Grybų(pelėsinių, grybių)morfologija.

Grybai-anksčiau laikyti chrolofilo neturinčiais augalais, iuo metu tai atskira karalystė. Daugeliu biol. savybių artimi gyvūnams. Minta organinėmis med˛iagomis; anglies ir E altinis-angliavandeniai; balt. apykaitos produktas-lapalas. Ląst. sandara:apvalkale yra į chitiną panai med˛. , panių į celiuliozę med˛. (mielėse-celiuliozė), citoplazmoje-glikogeno grūdeliai. , citopl. membr. -yra ergosterolių, kurių neturi prokariotai. Apvalus kompaktikas brand. Dauginasi mitotikai ir nelytiniu būdu, sudarydami endo-ir egzosporas. Patog. grybelių egzosporos g. b. kelių rūių:konidijos, aleūrijos, hemisporos, verpstinės sporos. Vegetacinį kūną sudaro hifai-tai citopl. +apvalkalas. ˇemesniųjų grybų hifai neturi pertvarėlių, auktesnieji-turi pertvarėles, tačiau jose yra poros. Micelis-hifų visuma, kuris gali įaugti į mitybinę terpę(substratinis); neįauga(orinis). Grybai skirstomi į 2 grupes: tikrieji (Fungi perfecti)-pelėsiniai grybai ir mielės. Gentys:a)Mucor; b)Aspergillus; c)Penicilium. Pavadinimai:a)burbuolinis arba paprastasis pelėsis; b)galveninis; c)pelėjūnas. Micelis:a)nesegmentuotas vienaląst. ; b)segment. daugialąst. ; c)segment. daugialąst. Oriniai hifai/vaisiakotis:a)nesegment. ; b)nesegment. Vienaląst. ; c)segment. konidijakotis. Sporų tipas:a)endosporos; b)egzosp. (konidijos); c)egzosp. (konidijos). Sporų isidėstymas:a)isidėsto sporangėse; b)guoblėtomis galvutėmis laisvai isidėsto konidijakočių virūnėse; c)teptuko pavidalu laisvai isidėsto konidijakočių virūnėse. Mielės-Saccharomyces-tai grybai nesudarantys micelių, ląst. rutulio arba ovalo formos, dydis nuo 8-10mkm. Turi apvalkalėlį, protoplazmą, branduolį. Turi branduolį, dauginasi nelytiniu keliu. netikrieji–grybiai(Fungi imperfecti)-netikrieji ir į mieles panaūs grybai. Lytikai nesidaugina. Candida genties grybai sukelia ˛m. kandidomikozes, panaūs į mieles. Grybų tyrimas:da˛yti fuksinu; Romanovskio-Gimzos būdu da˛omi į mieles panaūs patog. ir nepatog. grybai. Neda˛yti pelėsiniai grybai paprastu mokroskopu; stereoskopiniu mikroskopu-tikslas pamatyti pertvarėles, hifus, sporų isidėstymą. Tiriant grybus ir jų pa˛eistus plaukus ir nagus-tiriam. med˛. pirma paveikiama 10-20% KOH, tada ji praskaidrėja, suminktėja daromi preparatai, matosi grybų hifai.

17. Pirmuonių, sukeliančių ˛monėms ligas, morfologija.

Pirmuonys-tai ląstelės, kuriuose organoidai atlieka visas organizmui reikalingas f-jas. Parazitinis gyvenimas da˛niausiai lemia kūno didėjimą susidaro palankios biologinės sąlygos gausėti jų branduoliams ir organaidams. Pirmuonys skirstomi į 4 klases: blakstieniniai-Ciliata-juda blakstienėlėmis. Stambūs, ovalo formos, sudėtingos sandaros, kūną dengia blakstienėlės bei dvisluoksnė pelikulė. Kūno one yra burnos įduba su burna. Turi alinimo angą. Turi mikro ir makrobranduolį. Turi 2 pulsuojančias vakuoles. Atstovas Balantidium coli(sukelia lėtinį viduriavimą). sporagyviai-Sporozoa-nejudrūs. Nelytinio dauginimosi metu(scizogonija)susidaro vienbranduoliai merozoitai. Lytinės gametos. Oocistos su keletu sporozoitų viduje. Plasmodium maliariae. ˛iu˛eliniai-Mastigophora-juda ˛iu˛elių pagalba. ˇiu˛elio galas citoplazmoje remiasi į bazalinį kūnelį(kinetosomą), turi mitochondrinį darinį su DNR. Kūną dengia standi plėvelė-pelikulė, dėl to kūno forma pastovi. Branduolys vienas ar keli. Trypanosoma, Leishmania. akniakojai-Rhizopoda-juda pseudopodijomis. Kūną dengia plazmolema, citoplazmoje dvi zonos:ektoplazma ir gaubianti branduolį endoplazma(grūdėta). Turi vieną ar daugiau branduolių. Entamoeba histolytica…Tai įvairios formos vienaląsčiai organizmai. Kūną sudaro citoplazma su vienu ar keliais brand. Dauginasi lytikai ir nelytikai. Nepalankiomis sąlygomis virsta cistomis-tvirtu apvalkalu.

18. Bakterijų metabolizmas. Fermentai. Biocheminio aktyvumo panaudojimas bakterijoms idientifikuoti.

Metabolizmas-tai med˛. apykaita. Susideda i anabolizmo-i maisto med˛iagų sintetinami B-ų junginiai, naudojan ATP, katabolizmas-med˛. skaidomos fermentų, gaminama ATP energija. MO fermentai skirstomi:endofermentai(ląstelėje), egzofermentai(iskiriami į aplinką). Egzoferm. pg. substratą skirstomi į:sacarotiniai ir proteotiniai. ˇinoma apie 400 MO iskiriamų fermentų. Fermentinis B-ų aktyvumas yra genetikai determinuotas. Pagal juos galima identifikuoti B. Fermentų aktyvumo tyrimui reikia grynos kultūros ir terpės su substratu. Tiriama: angliav fermentacija. balt. produktų skaidymas. da˛ų redukc-oksidac. hemolizinis akt. katalazinis. fibrinolizinis. koaguliazės. polisach. (glikog. , krakmolo). DNR-azė. Da˛n. u˛sėjama margoji eilutė:trumpa margoji eilutė-sacharolitinių ferm. aktyvumas-4 mėgintuvėliai su angliavandeniais(substratu), 5-tas su mėsos peptono buljonu. 5-tas mėgintuvėlis parodo MO augimą skystoje terpėje. U˛sėjant į skystą terpę pirma B isklaidome ant mėgintuvėlio sienelės ir tik tada nuplauname terpe. Jei angliavandenius B skaldo iki r. -pasikeičia terpės spalva, jie iki r. ir dujų-ne tik spalva kinta, bet terpė burbuliuota, da˛nai pakilusi nuo dugno. Margojoj eilutėje tiriamas ir ˛elatinos skystinimas:naudojamos fotojuostelės(tiriami proteolitiniai fermentai). Nudeginame pincetą ir paimame juostelę bei įmetame į mėsos peptono buljoną. Jie skystina ˛elatiną-juostelė pasidaro permatoma. Kitas metodas:paimame skystą terpę, sustandiname ˛elatina pasėjus bakt. į tokią terpę(jei jos skaido balt. )˛elatina suskystės. ˇelatiną g. skystinti:matosi juostelė/skystėja virutinė dalis/ piltuvėlio forma/apverstos eglutės forma. Norint sustatyti aromatinių a. r. skaldymą:skystą mėsos buljono terpę u˛sėjame B-mis, prie mėgintuvėlio kamtelio pritvirtiname indikatoriuje pamirkytus filtrinius popierėlius jei skaido a. r. susidaro indolas(idikatorinis popierėlis paraudonuoja) ir H₂S(pajuoduoja). Tikslesniam tyrimui naudojama iplėstinė margoji eilutė. Fermentai gaunami kultyvuojant mikrobus. Norint i terpės juos igryninti-centrifuguojama, tada bakt. nusėda. likusį miinį nusodinam(NH₄)₂SO₄, sefadeksu igryniname baltymus. Gaunami ma˛i fermentų kiekiai, naudojami moksliniams tyrimams. Pramonėje naudojami ma˛ai apvalyti fermentai.

19. MO mityba, jos tipai. Maisto med˛. perneimo į bakterinę ląst. mechanizmas.

Maisto med˛. reikalingos:str. komponentų sintezei ir ląst. vykstančiai med˛. apyk. palaikyti. Pg. maisto med˛. altinius skiriama: autotrofai-anglies altinis CO₂, karbonatai, nedaugeliui CO; azoto altinis-neorg. azoto junginiai ar pats azotas. Nedaug B naudoja N gryną-azotą fiksuojančios B(laisvai gyvena aplinkoje), gumbelinės(anktinių augalų aknyse sudaro gumbelius). Autorofų skirstymas pg. E altinį:fototrofai(naudoja saulės energiją):oksigeniniai fotosintezės metu iskiria deguonį; anoksigeniniai-panaudoja H₂S ir CO₂, juos sujungia ir susidaro S. Chemolitotrofai(naudoja ch. reakc. E. , kuri susidaro skylant neorg. junginiams). heterotrofai-maitinasi org. med˛. , jie skirstomi į metatrofus(saprofitus)-anglies altiniu naudoja sudėtingus polisach. (krakmolas, glikogenas, celiuliozė), kurie yra netirpūs. Jie į aplinką iskiria fermentus, kurie skaldo polisacharidus iki tirpių junginių, kurie praeina B sienelę-tai fermentacija. Jų azoto altinis-baltymai, kurių gamtoje yra l. daug-atsiranda ˛uvus augalams ir gyvūnams. Metatrofai skaldo baltymus iki a. r. , kurios transportuojamos per citopl. Baltymų skaldymas gamtoje-puvimas. Metatrofai per fermentaciją ir puvimą įsijungia į gamtoje vykstančią med˛. apykaitą-tai mineralizacija, o mineralines med˛. , naudoja autotrofai. Paratrofai-skurdesnis fermentų rinkinys, retai skaldo sudėtingas org. med˛. , dauguma nesugeba. Anglies altinis-mono-, di-sacharidai, azoto- a. r. Aplinkoje igyvena tik esant ių med˛. Pg. E poreikį-chemoorganotrofai, naudoja E susidarančią skylant org. jung. Maisto med˛. patenka į ląst. keliais būdais:1. Difuzijos būdu, kuri g. b. palengvinta arba pasyvi. Pasyvi-tai procesas, kurio metu molek. juda i didesnės konc. į ma˛esnę ir greitis priklauso nuo konc. gradiento. Isilyginus konc. , difuzijos v ma˛ėja. Palengvinta dalyvauja perneėjai baltymai. Kiekvienas B pernea tik jam giminingas med˛. Perneimo metu B susijungia su med˛. , keičia savo konfiguraciją ir pernea molek. į vidų. Viduj molek. atsijungia ir perneėjas grį˛ta į prad. būseną ir į membranos iorę. 2. Aktyvus transportas-itirpusios med˛. perneimas i ma˛esnės konc. į didesnę, vyksta prie konc. gradientą ir naud E. Perneimui būdingas specifikumas transportuojamų molek. at˛vilgiu. 3. Pinocitozė.

20. Biologinės substrato oksidacijos pagrindiniai tipai. Anaeorbai, aerobai, fakultatyviniai aerobai(anaerobai), mikroaerofilai.

Substrato biologinis oksidinimas, kai elektronai perneami ant galutinių skilimo produktų CO₂, H₂Odalyvaujant deguoniui vadinamas kvėpavimu, o atliekantys MO- aerobai. Kvėpavimo metu gaunami dideli energijos kiekiai, nes organinės molekulės suskaidomos iki galutinių produktų. Aerobinis gliukozės oksidinimas sudėtingas: pirma vyksta glikolizė, susidaro ATP ir rūgtis. Po to seka Krebso ciklas. I 1mol gliukozės 36mol ATP. Chemoorganotrofai, organinių junginių oksidinimui nenaudojantys deguonies, skaldo substratą iki tarpinių produktų- fermentacija. Jos metu isiskiria ma˛iau energijos. Skylant angliavandeniams galutinis elektronų akceptorius yra organinė rūgtis (pieno, acto r. ). 1mol gl 2mol ATP. Pagal MO santykį su deguonimi jie skirstomi į aerobus (gali gyventi tik deguoninėje aplinkoje) ir anaerobus (gyvena bedeguoninėje aplinkoje, deguonis net kenksmingas jiems). Mikroaerofilai- jiems pakanka 1% deguonies aplinkoje. Aerobų ir anaerobų energijos apykaitoje dalyvaujančios fermentinės sistemos skirtingos. Fakultatyviniai aerobai (anaerobai)- turi abi fermentines sitemas: deguoninėje aplinkoje kvėpuoja, bedeguoninėje- įsijungia antra fermentinė sistema, vykdo fermentaciją. Anaerobinis kvėpavimas- būdinga aerobams, patekusiems į bedeguonę aplinką, elektronų akceptoriai būna: nitritai, nitratai, sulfatai ir kt. ios med˛iagos redukuojamos, o atsipalaidavęs deguonis panaudojamas taip, kaip tai daro aerobai.

21. Bakterijų dauginimasis. Bakterijų populiacijos dauginimosi skystoje terpėje fazės. Da˛nai B dauginasi skildamos. Dukterinė ląstelė dalijasi daugiau kartų, negu motininė. Motininėje ląstelėje DNR replikuojasi, ląst. ilgėja, susidaro skersinė citopl. membr. ir gauname 2 dukterines ląst. Jei tarp atsiskyrusių ląst. lieka tarpląsteliniai plyiai, gali susidaryti krūvelės, ląstelių grandinėlės arba įgauti L, V formas. B dauginasi nelytiniu būdu. Tačiau yra galimi genetiniai B-ų mainai(konjugacija, transformacija). B-ų DNR reduplikuojasi, B dalijasi tam tikru greičiu, kuris būdingas tai mikrobų rūiai. Daugindamosi B da˛niausiai skyla skersai(vegetatyvinis dauginimasis). B dar gali daugintis persismaugimo būdu, pumpu-ravimu, judriomis konidijomis. MO dauginimasis priklauso nuo fizikinių(temp. , apl. pH, osmosinio p)ir cheminių(vandens, makro ir mikro el. , augimo veiksnių)apl. sąlygų. Dauginimosi fazės:1. Lag fazė-nuo B u˛sėjimo iki intensyvaus dauginimosi:pradinė stacionarinė fazė(MO, būdami skystoje maitinamojoje terpėje, ne i karto pradeda daugintis, o i prad˛ių prisitaiko ir adaptuojasi); dauginimosi sulėtėjimo fazė-auga į dydį ir kaupia med˛. 2. Logaritminė dauginimosi fazė(MO dauginasi l. intensyviai, ir i fazė tęsiasi tol, kol u˛tenka maisto med˛. ). 3. Stacionarinė fazė(ma˛ėja B sk. maisto med˛. isibaigia)-susilygina besidauginančių ir ˛ūstančių ląst. sk. 4. ˇuvimo fazė(maksimaliai daug ˛ūva mikrobų, o atsiranda nedaug), vėliau B tik ˛ūva-logaritminė ˛uvimo fazė, ir galiausiais ˛uvimas suletėja-ramybės f. B dauginimosi greitis priklauso nuo jų rūies, kultūros am˛iaus, maitinanfiosios terpės, temp. ir kitų veiksnių.

22. Bakterijų kultyvavimo principai ir tikslai. Mitybinės terpės ir jų klasifikacija.

Kultyvavimo principai. Kultyvuojama norint iskirti i tir. med˛. sukėlėją, nustatyti jo jautrumą a/b. Principai:1. Maitinamosios terpės parinkimas atsi˛velgiant į MO mitybinius poreikius. 2. Kultyvavimo temp. parinkimas atsi˛velgiant į MO rūį. U˛sėtos maitinamos terpės laikomos termostate, kuriose pastovi reikiama temp. 3. trukmės parinkimas, kuris priklauso nuo MO rūies. 4. aplinkos oro sudėties parinkimas atsi˛velgiant į mikrobo kvėp. tipą. MO dauginimasis priklauso nuo fizikinių(temp. , apl. pH, osmosinio p)ir cheminių(vandens, makro ir mikro el. , augimo veiksnių)apl. sąlygų. Mitybinės terpės-tai skystas standus substratas, skirtas B kultyvavimui. terpės naudojamos ir MO biomasei gauti, jų iskiriamiems produktams iskirti-biotechnologija. Terpėse tiriamas patog. MO atsparumas antibiotikams. -natūralios:augalinės kilmės/gyvuliniės kilmės. -dirbtinės: organinės-ruoiamos i pagr. med˛. (mėsos vanduo, ekstraktai)ir įv. med˛. (peptono, a. r. , angliav. ); mineralinės-tik i min, med˛. ; sintetinės-i grynų chem. med˛. , kurios g. b. org. ir min. , jų chem. sudėtis tixliai ˛inoma. Pg. konsistensiją:skystos, pusiau skystos, stand˛ios-sustandintos skystos terpės agar-agaru, gaunamu i raudonųjų dumblių. Pg. sudėtingumo laipsnį:1)paprastosios terpės tinka daugeliui mikrobų auginti(mėsos-peptono buljonas, mėsos-peptono agaras ir kt); 2)specialiosios terpės(kraujo agaras, kraujo buljonas, sukreintas serumas)naudojamos reiklesnėms mikrobų rūims auginti:elektyvinės-naudojamos tiktai tam tikros rūies mikrobams auginti, įdedama spec. med˛. kitų MO augimui slopinti, pvz. , difterijos sukelėjai gerai auga sukreinto serumo terpėje, kurioje kitos B dauginasi blogai, nes ma˛ai azoto; arminiame agare auga choleros sukelėjas. Gausinimo terpės-jose selektyvinės savybės sudaromos į terpė pridėjus t. t. med˛. , auga tik kelios MO rūys:į buljoną pridėjus briliantinės ˛alumos-auga tik Shigella. Diferencinės diagnostinės terpės-fermentiniam aktyvumui tirti, MO identifikavimui, MO i mirios kultūros iskiriami pagal kurį nors jų po˛ymį. Tai Hiso terpės(agaras+indikatorius+angliav. ), pasėjus į jas B, jos anaerobikai skaldo angliav, susidaro r. ir dujos, terpė keičia spalvą. Galima tirti petri lektelėje:vidurių iltinės, paratifų, dizenterijos lazdelės Endo terpėje(agaras su tul˛imi+laktozė+indikatorius)auga skaidriomis kolonijomis, nes neskaldo laktozės. Kitos B auga raudonomis kolonijomis. Specialiosios terpės-lepių reiklių MO kultyvavimui(meningokokai), ruoiamos i paprastų terpių pridėjus priedų(a. r. , vit. , angliav. ). Konservuojančios terpės-MO ilaikymui, jose MO dauginasi lėtai, ilieka ilgai gyvi. Transportinės. Reikalavimai mityb. terpei: sterilios. pakankamas MO reikalingų med˛ kiekis. terpės MO at˛vilgiu izotonikos(pridedama NaCl). pH-dauguma dauginasi pH=7, 4; kai kurie patog. MO pH=7, 8. nebūtinai skaidri(tipo geriau matyt kolonijų augimą).

23. Aerobų grynų kultūrų ikyrimo principai ir metodai.

Etapai:pasidarome tepinėlį ir pasi˛iūrime ar yra mūsų iekomų MO. Sėjame į petri lėktelę:tikslas-gauti pavienes kolonijas. Sėjimo būdai:1. sektorinis petri lėktelės dugną padaliname į 4 dalis, sėjame zigzagai į centrą, daugiausia pavienių kolonijų IV sektoriuje. 2. Gold˛io metodas. 3. kilpele su MO terpė padalinama į dvi dalis, kilpelė nudeginama, atvėsinama ir tada terpė braukoma nuo vieno lėktelės krato link kito. 4. naudojamos 3 lėktelės su terpe. Kilpele pakabiname kultūros ir dedame laą į pirmą lėktelę. Steriliu pateliu isklaidome po pirmą lėktelę, toliau tuo pačiu nenudegintu pateliu pabraukome antros lėktelės terpės pavirių ir trečios. Dedame lėkteles į termostatą auktyn dugnu. Da˛niausiai itraukiame po paros. Tada ap˛iūrime terpės pavirių, iekome kolonijų ir vertiname jas:nustatoma forma(S, R), dydis, pigmentacija, gleivingumas. I kolonijos dalies darome tepinėlį:tikslas-patikrinti ar tai mūsų iekomų B rūis/ar tai vienos rūies B. Kai tuo įsitikiname, sėjame į nuo˛ulnų agarą:tikslas-gauti gryną k. Nudeginta kilpele paimame mūsų tiriamos kolonijos, kiame kilpelę į galą link kondensinio lao ir pamaiome, tada zigzagais isklaidome po terpės pavirių. Dedame į termostatą ir po paros gryną k. To patikslinimui ap˛iūrime terpės pavirių(t. b. tolygus)ir darome tepinėlį. Taigi turime gryną k.

24. Riketsijų ir chlamidijų kultyvavimo metodai.

Kultyvuoti galima:a) audinių kultūrose-chlamidijos audinių ląstelių lizosomose sudaro būdingus intarpus, kartais isidėsto aplink branduolį ir sudaro apsiaustą. Suspenduotas audinių kultūras galima ilgai naudoti; b)lab. gyvunėliuose, tačiau jie gali turėti imunitetą ar kitų MO, kurie konkuruos su iom B. Riketsijas galima kultyvuoti perneėjuose:utelėse, kurioms reikalingi kraujo donorai-taip jos maitinasi. , c)vitos embrione-turi būti ne senesnis nei 7 dienų, u˛krėčiama trynio ertmė arba amniono ertmė:u˛dari būdai-darbas atliekamas kiauinį laikant ant ovoskopo. U˛krėtimas į alantojaus ertmę-einama nuo juodo tako link lukto(per oro kamerą), kur yra alantojo ertmė. U˛krėtimas į amniono ertmę-per oro kamerą virkto adata einama link embriono akies(juodas takas)ir patenkama į amniono ertmę, suvirkčiam. U˛krėtimas į trynio maią-per oro kamerą atliekamas tarpinis u˛krėtimo variantas tarp 1 ir 2 būdo.

25. Virusų morfologija. Virusų simetrijos tipai.

Virusai-ablsoliutūs parazitai, kurie dauginasi tik gyvose ląstelėse. Yra kelios virusų atsiradimo hipotezės:a)pabėgę genai(jei ne RNR virusai); b)panspermijos hipotezė-atsirado i kosmoso; c)regresavusios ląst. Pg. dydį virusai skirstomi:a)ma˛i iki 50nm; b)vidutiniai 50-150nm; c)stambūs >nei 150nm(~300nm). Tik pačius stambiausius g. pamatyti optiniu mikroskopu. Pg. formą:-lazdelės ar siūlo formos. -sferinės formos-kombinuotos formos. Ch. sudėtis:kai kurie virusai turi tik du komponentus NR ir balt. -tai paprasti virusai, neturintys apvalkalo. Sudėtingi-turi apvalkalą ir ch. med˛. , įeinančias į jo sudėtį(polisach. , lipidai). Abi virusų grupės turi DNR arba RNR. Viruso balt. būna struktūriniai ir bestruktūriai. Paprasti virusai turi tik struktūrinius balt. Struktūriniai balt. sudaryti i dalelių-kapsomerų. Jų visuma sudaro kapsidę. Kapsidė + NR = nukleokapsidė. Kartais nukleokapsidę dengia apvalkalas-superkapsidė, kuri sudaryta i lipoproteinų ir glikoproteinų, kurioje g. b. specialūs matrikso baltymai, įsiterpę tarp nukleo ir superkapsidės. Virusai gali ir neturėti kapsidės-tai viroidai, juos sudaro tik NR. Simetrijos tipai:a)spiralinė simetrija-kapsomerai isidėstę spirale(tabako-mozaikos virusas); b)kubinė-kapsomerai sudaro geometr. figūrą kapsoedrą(nebūtinai kubo formos, pvz. eikozaedras); c)miri-būdinga bakteriofagams:galvutė kubinės simetr. , uodegėlė-spiralinės. Kubinės simetr. virusai sferinės formos, o spiralinės- sferinės, siūlinės formos. Susiformavęs virusas-virionas.

26. Virusų reprodukcija. DNR ir RNR virusų reprodukcijos ypatumai.

Ne visi virusai veinodai dauginasi. I stad. viruso adsorbcija-adsorbuoja ląstelė, prie jos prilimpa-prie atitinkamų receptorių, jie pa˛eid˛ia tik t. t. ląstelę. II stad. -viruso patekimas į ląst. dviem būdais:a)pinocitozė-patenka smulkūs neturintys apvalkalo virusai; b)susiliejimas su membr. ir pro ją patenka į ląst. vidų tik nukleokapsidė. III stad. -deproteinizacija-virusas nurengiamas, proteoliziniai lizosomų fermentai suskaldo viruso balt. ir lieka tik NR. IV stad. -ankstyva balt. sintezė-ant dalies viruso genomo sintetinama trumpa iRNR, kuri koduoja ankstyvą balt. sintezę. Jie būna dviejų tipų:1)ferm. polimerazė reikalauja viruso naujų NR ir kt. 2)balt. -inhibitoriai blokuoja savų med˛. sintezę, tai ne str. viruso balt. , o laikini. V stad. -viruso komponentų sintezė, jie sintetinami atskirai:brand. (DNR virusai)/citopl(RNR). NR-tys; ribosomose- viruso balt. DNR virusai: DNR—transkripcija iRNR—transliacija baltymas. RNR virusai: +RNR—transliacija baltymas; -RNR—transkripcija iRNR—transliacija baltymas. Retrovirusams būdinga antvirktinė transkriptazė:RNR DNR—RNRpolimer iRNR. VI stad. - viruso komponentų surinkimas ir naujų virionų sudarymas. Susidaro da˛n. defektiniai virusai. VII stad. - viruso iėjimas i ląst. 2 būdais:1)smulkūs virusai ieina kartu, ląst. plyta(virusai be apvalkalo); 2)su apvalkalu virusai ieina per membraną, suformuoja superkapsidę.

27. Virusų kultyvavimas audinių kultūrose, vitos gemale ir gyvulių organizme.

Virusų kultūros reikalingos u˛krečiančiųjų ligų etiologijai iaikinti, vakcinoms gaminti. Kultivavimui naudojami imlūs virusui laboratoriniai gyvulėliai, vitos kiauinių embrionai, audinių kultūros. Seniausias virusų kultyvavimo metodas yra lab. gyvūnėliuose, t. y. pelėse, triuiuose, jūrų kiaulytėse. Tyrimai atliekami spec. laboratorijose, laikantis spec. reikalavimų. Klinikinis bandinys inkubuojamas į smegenis. Jeigu bandinyje buvo virusų, tai gyvūnėlis suserga ir mirta. Vitos embriono u˛krėtimo būdai: atviri:atliekama lukto dezinfekcija, ant jo pietuku pa˛ymimi oro kameros kratai:I variantas-paaliname luktą atkerpant ˛irklutėmis; II variantas- padarome langelį ir atlenkiame. U˛krėtimas į amniono maią- praduriame poluktinę plėvę, suimame amniono maią su pincetu ir pakeliame į virų- suvirkčiame med˛. U˛krėtimas į chorionalantojaus plėvę- u˛lainama med˛. ant chorionalantojaus plėvės. Jei luktas prakirptas- tai u˛dengiame stikliniu gaubteliu ir u˛parafinuojame. Jei langelis-u˛parafinuojame tk lango kratus. u˛dari- darbas atliekamas kiauinį laikant ant ovoskopo. U˛krėtimas į alantojaus ertmę- einama nuo juodo tako link lukto (per oro kamerą), kur yra alantojo ertmė. U˛krėtimas į amniono ertmę- per oro kamerą virkto adata einama link embriono akies (juodas takas) ir patenkama į amniono ertmę, suvirkčiam. U˛krėtimas į trynio maią- per oro kamerą atliekamas tarpinis u˛krėtimo variantas tarp 1 ir 2 būdo. Po to jie inkubuojami ir tiriami embriono audiniai arba skystis, ten iekant virusų. Kultyvuojant audinių kultūrose, 1 ląst. sluoksnis tvirtinamas prie lab. indų sienelės. Kultyvuojama spec. maitinamose terpėse. Audinių kultūros u˛siterimas kitais mikrobais vadinamas kontaminacija. Audinių kultūrose virusai sukelia skirtingus citopatinius etektus:1) ląstelės iburksta, pakinta jų forma, jos suapvalėja, citoplazma pasidaro grūdėta, branduolys sutrupa, ląstelės atsiskiria nuo stiklo ir suyra; 2)ląstelių citoplazmoje ar branduoliuose susidaro intarpai, vėliau ląstelės suyra; 3) i kelių destrukcinių lastelių susiformuoja stambios, daugiabranduolės lastelės. Jų radimas turi diagnostinę reikmę. Virusų identifikavimo metodai:Lab. gyvūnėliuose:hemagliutinacija, imunologinis tyrimas, NR hibridizacija, ligos simptomai ir ˛ūtis. Vitų embrionuose:hemagliutinacija, NR hibridizacija, embriono ˛ūtis, imunologinis metodas. Ląstelių kultūrose: CPE, hemadsorbcija, hemagliutinacija, imunologinis tyrimas, virusų interferencija, NR hibridizacija.

28. Virusų tyrimo metodai.

*mikroskopavimas EM, naudojami skenuojantys mikroskopai, kuriems būdinga trimatė erdvė. *filtravimas. *negatyvo-kontrastavimo metodas-nefiksuotų ir neigrynintų virusų suspensijų tyrimas ir ivengiama tų artefaktų, kurie trukdo virusus pa˛inti neutraliomis sąlygomis. G. detaliai itirti jų morfologiją. *imuninė elektrininė mikroskopija-ant biopsinės med˛iagos tepinėlio pilame antivirusinio serumo, ˛ymeto fluorochromu, tepinėlį mikroskopuojame-ląstelėse matosi vytinčios sankaupos(virusų sankaupos, ne atskiri virusai, nes jie l. ma˛i). *centrifugavimas-paėmus tiriam. med˛. centrifuguojat paalinamos B ir kt. priemaios. *ultracentrifugavimas-nustatoma sedimentacijos konstanta (vnt. :svedbergai), kai virusi dalelės suspenduotos skystyje-centrifuguojant jos nusėda greičiau. Ultracentrifugos jėga ˛ymiai didesnė u˛ gravitacijos jėgą, todėl galima nusodinti pačias ma˛iausias daleles. Dalelės dydis :sedimentacijos greitis=kostanta(susijusi su viruso dyd˛iu). *rentgeno struktūrinė analizė-tiriami smulkūs, be apvalkalo, kristalus sudarantys virusai. *viruso nukleorūgčių struktūrinė analizė-PGR

29. Bakterijų virusai(bakteriofagai). Fagų morfologijos ir struktūros ypatumai. Fago ir bakterinės ląstelės sąveikos fazės. Fagai-tai specifiki bakterijų virusai. Jie skiriasi nuo kitų virusų savo forma-turi galvutę ir įvairaus dyd˛io ataugą(bet jos gali ir nebūti). Galvutė kubinės simetr. , uodegėlė-spiralinės simetr. Fagus sudaro NR ir baltymai. NR yra fago galvutėje(dauguma yra ˛iedinė DNR, kituose viengrandė DNR, o smulkiuose faguose-vienagrandė RNR). Baltymai yra antigeniki. Fagai-nejudrūs. Pagal fago ir B ląst. sąveiką, skiriami:virulentikieji(jų reprodukcija ląstelėje baigiasi lize)ir saikingieji(jų DNR integruojasi į B chromosomą ir lizė nevyksta)fagai. Fago ir bakterinės sienelės sąveikos fazės:1. fago adsorbcija B paviriuje fagas su B sienele sudaro sudėtingą kompleksą, adsorbuojasi prie B paviriaus, kiekviena fagų rūis prikimba tik prie t. t. B ir tik t. t. ląst. paviriaus vietose(prie receptorių). Ant B vienu metu g. b. adsorbuota keli imtai fagų, tačiau prasiskverbs tik vienas. 2. fago įsiskverbimas(penetracija)į ląst. -fago kapsidė lieka ant B paviriaus, į ląst. patenka tik erdis(NR), retais atvejais ir dalis balt. 3. komponentų sintezė ląst. -fago DNR su˛adina B DNR irimą, stabdo balt. sintezę. Sintetinami fago str. komponentai. 4. fago brendimas-korpuskulų formavimasis-susidaro kapsidės, jų vidų u˛pildo NR su balt-susiform galvutė; kuri vėliau susijungia su uodegėle. fagų paalinimas i ląst. -padeda fermentai, koduojami fago genome ir susintetinti ląst, jie silpnina ląst. sienelę, ji plyta, įvyksta B lizė ir fagai ieina u˛ ląst. ribų. Kai bakteriofagas adsorbuojasi ant B apvalkalėlio-jo NR patenka į citoplązmą ten vyksta bakteriofago reprodukcija bakterinė ląstelė ˛ūva. Fago DNR replikuojasi citoplazmoje, o bakterinės DNR replikacija blokuojama ypatingų(fago DNR poveikyje susidariusių)inhib. balt. ˇuvusią ląst paliekantys bakteriofagai identiki tiems, kurie į ją pateko. Kitaip elgiasi saikingųjų fagų DNR-ji ląst. nesireplikuoja, o integruojasi į B-inę chromosomą ir dauginasi tik kartu su ja. Kartais toks fagas aktyvuojasi(dėl UV ar kt. trumpabangių spindulių poveikio)-pasidauginę fagai palieka ląst. Aktyvacija vyksta dėl spec. balt. -represoriaus ardymo. Represorius neleid˛ia ląst. daugintis saikingąjam fagui ir apsaugo ją nuo kt. virulentikų fagų. Fago ir B chromosomos dezintegracijos metu prie fago DNR gali likti prisijungusi ląst. DNR atkarpa. Toks, svetimos genetinės med˛iagos turintis bakteriofagas, patekęs į kt. ląst. , elgiasi kaip saikingasis-integruojasi į chr. , kartu su atsineta DNR atkarpa.

30. Fagų paplitimas gamtoje. Saikingieji fagai. Lizogenija ir jos reikmė.

Kitaip elgiasi saikingųjų fagų DNR-ji ląst. nesireplikuoja, o integruojasi į bakterinę chromosomą ir dauginasi tik kartu su ja. Kartais toks fagas aktyvuojasi(dėl UV ar kt. trumpabangių spindulių poveikio)-pasidauginę fagai palieka ląst. Aktyvacija vyksta dėl spec. balt. -represoriaus ardymo. Represorius neleid˛ia ląst. daugintis saikingąjam fagui ir apsaugo ją nuo kt. virulentikų fagų. Fago ir B chromosomos dezintegracijos metu prie fago DNR gali likti prisijungusi ląst. DNR atkarpa. Toks, svetimos genetinės med˛iagos turintis bakteriofagas, patekęs į kt. ląst. , elgiasi kaip saikingasis-integruojasi į chr. , kartu su atsineta DNR atkarpa. Lizogenija. Kai kurie fagai sugeba į savo DNR įjungti B chromosomą ar jos dalį. Fagas lieka latentinėje būsenoje nelizavęs B. Tokia sąveika vad. lizogenija. iame procese nėra fago reprodukcijos, tačiau ją gali sukelti kai kurie veiksniai. Lizogeninės B įgyja naujų savybių, pvz. :įgyti imunitetą reinfekcijai tokiu pačiu fagu. Kai lizogeninėje B-e ekspresuojama fagų genai ir koduojama jų sintezė, tai toks reikinys vad. lizogenine konversija. Fagų naudojimo medicinos praktikoje galimybės:1. Bakterijų identifikavimui. 2. Fagotipavimui (MO fagovarų nustatymui). 3. Gydymui ir profilaktikai (virulentiki fagai lizuoja B). 4. B-ų indikavimui aplinkoje(kai tir. med˛iagoje jų nedaug, bet jas lydi fagai).

31. Vandens MF. Sanitariniai rodikliniai mikroorganizmai. variausi vandenys yra grę˛inių ir mineraliniai, čia ma˛ai MO, nes ˛emės sluoksnis geras filtras-į gilius sl. MO nepatenka. L. u˛terti gruntiniai ir paviriniai vandenys. MF skirstoma į:autochtoninę-MO nuolat gyvena ir dauginasi vandeny(vanduo-natūrali gyvenimo aplinka), pvz. :dumbliai, pirmuonys, B. :leptospiros, vibrio, klostridijos; alochtoninę-MO patenkantys i aplinkos, jame nesidaugina, tik kurį laiką ilieka, nes jas veikia:antagonizmas jomis maitinasi pirmuonys, vandeny ma˛as org. med˛. kiekis, paviriuje veikia UV spinduliai, į vandenį patenka augalų iskiriamos med˛. veikiančios bakteriocidikai. Alochtoninė MF nepastovi. Priklauso:-virusai (nesidaugina vandeny-˛m. poliomielito virusas), būdingas sezonikumas daug pavasarį atlyd˛io metu. -B ir pirmuonys su fekalijomis(dizinterijos, vid. iltinės B. , salmonelės). Sanitariniai rodikliniai MO: E. coli, enterokokai, stafilokokai, ˛alemėlė pseudomona, koliforminės bakt. Koli titras yra ma˛iausias vandens kiekis ml, kuriame randama 1 ˛arninė (E. coli) lazdelė. Kuo koli titras didesnis, tuo vandens sanitarinė būklė geresnė. Koli indeksas yra E. coli lazdelių skaičius 1 litre vandens.

32. Dirvos ir oro MF. Sanitariniai rodikliniai MO.

MO aktyviai dalyvaųja dirvo˛emio formavimosi procesuose, med˛iagų apytakoje, vykstančioje gamtoje(sieros, gele˛ies, anglies, azoto ir kitų junginių), ir savaiminiame dirvo˛emio apsivalyme nuo organinių teralų. Kokybinės ir kiekybinės mikrofloros sudėties kitimas priklauso nuo:*dirvo˛emio rūies; *drėgmės- paviriniame sl. kuris id˛iūna, B ma˛iau; *rūgtingumo; *org. med˛iagų kiekio-gausiai patrętose dirvose dauginasi puvimo B(Clostridium sporos); *temperatūros-optimali 10cm gylyje, ˛emiau per alta. Dirvo˛emio autochtoninę MF sudaro Bacillus, Proteus, Micrococcus genties B bei Pseudomonas aeruginosa. Alochtoninę MF sudaro i oro, su vandeniu, ˛m. imatomis, pramoniniais vandenimis, gyvulių ˛arnyno, su mėlu. Dirvo˛emiu plinta vidurių iltinės, choleros, dizinterijos sukelėjai. MO sporos dirv. isilaiko ilgai. Daug anaerobų daug tręiamose dirvose. Pvz. B. anthracis-sergančių gyvulių lavonai u˛teria dirv. , sporos patenka į dirvą, vėliau matyt virsta vegetac. sporomis ir pasidaugina. Dirvo˛emio MO sukelia puvimo, celiuliozės skaidymo, dūlėjimo procesus, kurių metu mineralizuojamos org. med˛. ie procesai apvalo dirvo˛emį nuo org. teralų. Patogeniki MO i dirvo˛emio patenka į vandenį, ant maisto produktų, dar˛ovių. ORO MF. Oras yra terpė, kurioje esantys MO nesidaugina, nes ore nėra maisto med˛. , pakankamai drėgmės, saulės spinduliai (UV)veikia bakteriocidikai. Oras skiriamas:lauko-priklauso nuo dirv. , i kur su dulkėmis pakyla MO, arba su vandens purslais, ˛iemą MO ma˛iau-viskas po sniegu, atvirose vietose MO dauginasi geriau nei mike, kur jie nusėda ant augalų lapų-čia juos ˛udo fitoncidai(jų ypač gausu spygliuose); patalpos-neturi būti ore patog. MO(jei yra-u˛terta:stafilokokas-i kvėpav. takų, corynebacterium). Tik sąlyginai oro MF galima skirstyti į pastovią ir atsitiktinę. Pastovią oro mikroflorą sudaro pastoviai į orą patenkantys MO i dirvo˛emio, vandens ir nuo augalų paviriaus. Tai Micrococcus, Sarcina, Bacillus genties B, Actinomyces. Gyvenamųjų patalpų oro MF yra gausesnė, kuri dar labiau pagausėja ˛iemą. I sergančių ˛m. į orą patekę MO sudaro atsitiktinę oro MF. Oru plinta gripas, tymai, difterija, kokliuas, maras ir kt. inf. ligos. Patalpų ore skaičiuojamas:a)bendr. MO sk. patalpų ore; b)pelėsiniai grybai, ma˛ai vėdinamose patalpose, kur pakankamai drėgmės; c)hemoliziniai MO-sėjam į terpę su kr. agaru ir ˛iūrim ar sukelia hemolizę. Antropogeninei tarai nustatyti skaičiuojami stafilokokai.

33. Bakterijų ir virusų genetinio aparato organizacija. Genotipas ir fenotipas. Jų apibūdinimas ir charakteristika.

Genetika-tai mokslas apie paveldimumą ir kintamumą, apie genų struktūrą ir genetinės informacijos juose kodavimo principus, apie genų replikaciją ir perdavimą ląstelės palikuonims, kitiems organizmams, genų ląstelėje funkcionavimą. M/o genai yra NR fragmentai, susidedantys i nukleotidų. DNR randama auktesnių augalų, gyvulių ląstelių substancijoje. RNR randama įv. m/o branduolinėje substancijoje, citoplazmoje. Chromosomos yra sugebančios atsigaminti ląstelės branduolinės struktūros, kuriose isidėstę genai. Per chromosomas perduodami po˛ymiai i kartos į kartą. Genotipas–tai genų visuma, esanti chromosomoje. Jame u˛koduota informacija apie organizmo sandarą, jo po˛ymius ir f-jas. Jis potencialiai kontroliuoja visus ląstelės po˛ymius, bet jie ne visada yra ireikiami. Fenotipas-tai visuma organizmo(ląstelės)iorinių ir vidinių struktūrų ir funkcijų, kurios yra ireikiamos veikiant įvairiems faktoriams ir įvairiose sąlygose individo(ląstelės)vystymosi, augimo procese. Fenotipas yra genotipo reikimosi konkrečiomis sąlygomis atvejis. B-ų kintamumas g. b. paveldimas-genotipinis ir nepaveldimas-fenotipinis. Fenotipinis kintamumas-tai individualaus vystymosi procese susiformavę m/o savybės, kaip genotipo iraika konkrečiomis vystymosi sąlygomis. Bakterijų polimorfizmas viena i tokių modifikacijų. Jų forma-lazdelinė, apvali arba vingiuota-priklauso nuo genotipo, bet kiekvienoje i ių formų pasitaiko daugybė variantų priklausomai nuo augimo stadijos ir sąlygų. Fenotipiki pokyčiai gali būti susiję ir su biocheminiu m/o aktyvumu. Vienas i jų yra fermentų indukcinė biosintezė, reguliuojama operono lygyje substratu, kuriam reikalingas fermentas. Fenotipinis kintamumas nesusijęs su genetinės med˛. pokyčiais todėl jis nėra paveldimas. Modifikacijos kaip genotipo funkcionavimas konkrečiose sąlygose labai svarbios mikrobų adaptaciniuose procesuose, jos u˛tikrina B-ų populiacijų gyvybingumą pakitus aplinkos sąlygoms. Genotipinis kintamumas-paveldimas, jis susijęs su genetinės med˛iagos pakitimais. Yra dvi svarbiausios jo formos-mutacijos ir genų rekombinacijos. Mutacijos-tai staigūs DNR bazių sekos pakitimai, o rekombinacijos-tai nepakitusios genetinės med˛iagos ląstelėse kombinavimas, pertvarkymas.

34. Mutacija ir mutagenezė. Bakterijų mutacijų tipai.

Mutacija-tai spontaniniai pokyčiai ląst. genetiniame aparate. Kinta genotipas-to pasekoje ir fenotipas. Naujas fenot. g. b. nesuderinamas su aplinka-B ˛ūva. Jei fenotipas pranaesnis u˛ kitų giminingų B-dėl natūralios atrankos ji istumia i ekologinės nios kt. B. Spontaninės mutacijos-klaidos DNR dalijimosi metu. Lengvai iaikinamos:aptinkant auksotrofus-tai mutantai prardę gebėjimą sintetinti org. jung. (vit. , a. r. ), jie gali daugintis tik terpėse su iais junginiais. Kitas pvz. :B kolonijų disocijacija-B tarpe sudarnčių R kolonijas tarpe atsiranda mutavusių, sudarančių S kolonijas. Mutacijų da˛numas vienai B generacijai svyruoja 1-10^-10ribose(nusatyta 1943m. ). Mutac. da˛nį padidina mutagenai-fiziniai ir chem veiksniai. Indukuotos mut. -sukeliamos dirbtinai, veikiant mutagenais. Mutacijų mechanizmai įvairūs:1)genominė mutacija-pakinta ląstelėse chromosomų sk. -nėbūdinga B-ms, nes turi tik vieną chromosomą. 2)chromosominės-chrom. struktūros pokyčiai:takinės mutacijos-vyksta vienoje ir toje pačioje DNR grandies dalyje: tranzicija-viena pirimidino bazė pakeičiama kita pirimidino baze:G C; U T. transversija-pirimid. bazė pakeičiama purino baze ir atv. interkaliacija-papildomos azoto bazės įterpimas. delecija-bazės ikritimas. Segmentinės mutacijos:inversija-DNR fragmentas pasisuka 180* kampu; duplikacija-fragmento padvigubėjimas; translokacija-fragmento perėjimas i vienos grand. vietos į kitą. Čia da˛nos atvirktinės mutacijos-įgytas po˛ymis vėl inyksta. Mutacijos g. b. nepastebimos fenotipikai; g. b. pasireikiančios tik t. t. sąlygomis; g. b. sukeliančios mirtį(letalios). Mutacijos pg. fenotipinius B-ų populiacijoje pasireikimus:į morfologines, biochemines, biologines. Jos gali suma˛inti ar padidinti virulentikumą, pakeisti Ag, kolonijų formas, mikrobų jautrumą a/b. B-mutantai, pakeitę savo struktūros kai kuriuos proteinus, pasidaro nejautrūs a/b.

35. Bakterijų ir virusų genų rekombinacijos. Konjugacija.

Rekombinacija-tai prokariotinėse ląst. vykstantys genetinės med˛. mainai:DNR perdavimas i ląst. (donoro)kitai ląst (recipientui). Rekombinacijos vyksta tarp giminingų, bet genetikai neidentikų ląst. Da˛n. Recipientas gauna tik dalį donoro DNR molekulės. Į recipientą patekusi DNR nedvigubėja-genetinės info kiekis nesikeičia, naujai susidarę rekombinantai turi ir donoro ir recipiento savybių. Bakterinėje chromosomoje vykstantys procesai primena eukariotinių ląst. chrom. krosingoverį. Virusuose gaunamas viruso rekombinantas turintis donorinio viruso ir recipiento savybes, pvz. :poliomielito viruso rekombinantai padidina ir suma˛. jautrumą guanidinui. G. b. kad ląstelę u˛krečia keli virusai, su pakenktais genomais. Pakenkto genomo f-ją atlieka tas virusas, kurio toks genas nepakenktas. Virionai su pakenktais genais papildo vienas kitą genų rekombinacijos būdu-produkuojamas nepakenktas virusas-tai genų reaktyvacija. Yra trys genetinių rekombinacijų rūys:transformacija, transdukcija, konjugacija. Konjugacija-genetinė rekombinacija, kurios metu DNR perduodama i vienos ląst, kitai, tačiau donoras t. b. būtinai gyva ląst. Recipiento ląst. nesusidaro funkcionuojanti diploidinė DNR. į reikinį apraė 1946m Lederberg ir Tatum. Nustatyta, kad konjugacijoje dalyvaujantis donoras turi fertilikumo faktorių (F). Turinčios ląst. - F+, neturinčios F-. Fertilikumo fakt. -tai plazmidė, lengvai perduodama i F+ ląst. F-. Kartais F fakt. integruojasi į bakterinę chromosomą kaip saikingasis fagas. Konjugacija ląst. su F fakt. vyksta 100 000k. da˛niau, negu be fakt. Tokios ląstelės vadinamos Hfr(high frequency of recombination). Integravęsis į chromosomą F fakt. kartais(kaip bakteriofagas)atsiskirdamas nuo B genomo gauna B DNR atkarpą. Konjugacija prasideda suartėjus dviem ląstelėms, sukibus joms plaukeliais-perėjęs į F-ląst. , F faktorius pernea ir DNR dalį ir integruojasi į genomą.

36. Bakterijų transformacija, transdukcija. Faginė konversija.

Transformacija-reikinį pastebėjo Griffits:pelės u˛krėstos virulentikais, kapsulę sudarančiais S. pneumonia-˛ūva. U˛krėtus peles negyvais kapsuliniais ar gyvais bekapsuliniais S. pneumonia-jos lieka gyvos. Griffits peles u˛krėtė negyvais kapsuliniais ir gyvais bekapsulinais MO miiniu-pelės ˛uvo!Avery įrodė-transformacijoje dalyvauja gryna plazmidinė DNR, nei balt, nei polisach. transformuojančio poveikio neturi. Vėliau įrodyta, kad transformacijos būdu perduodamos ir kt. savybės:atsparumas a/b, angliav. skaldančių fermentų sintezę. Minimalus transformacijoje dalyvaujančios DNR molek. svoris 10⁵. Transformacija vyksta B-ų logaritminio augimo fazėje. Ląst. recipientas gali priimti DNR tik keletą min. ląiką ilgina org. ir neor. med˛. Transformacijos metu perduodamas tik vienas po˛ymis. Transdukcija-DNR atkarpą i donorinės ląst. į recipiento pernea bakteriofagas(B virusas). Cinderis ir Lederberg 1952m:panaudojo P fagą i arabinozę skaldančios S. typhimurium B klono, perdavė ią savybę kitam arabinozės neskaldančiam S. typhimurium klonui. Jis pradėjo skaidyti arabinozę. Kai bakteriofagas adsorbuojasi ant B apvalkalėlio-jo NR patenka į citoplązmą ten vyksta bakteriofago reprodukcija bakterinė ląstelė ˛ūva. Fago DNR replikuojasi citoplazmoje, o bakterinės DNR replikacija blokuojama ypatingų(fago DNR poveikyje susidariusių)inhib. balt. ˇuvusią ląst paliekantys bakteriofagai identiki tiems, kurie į ją pateko. Kitaip elgiasi saikingųjų fagų DNR-ji ląst. nesireplikuoja, o integruojasi į B-nę chromosomą ir dauginasi tik kartu su ja. Kartais toks fagas aktyvuojasi(dėl UV ar kt. trumpabangių spindulių poveikio)-pasidauginę fagai palieka ląst. Aktyvacija vyksta dėl spec. balt. -represoriaus ardymo. Represorius neleid˛ia ląst. daugintis saikingąjam fagui ir apsaugo ją nuo kt. virulentikų fagų. Fago ir B chromosomos dezintegracijos metu prie fago DNR gali likti prisijungusi ląst. DNR atkarpa. Toks, svetimos genetinės med˛iagos turintis bakteriofagas, patekęs į kt. ląst. , elgiasi kaip saikingasis-integruojasi į chr. , kartu su atsineta DNR atkarpa. Specifinė transdukcija-bakteriofagas pernea tik vieną po˛ymį. Nespecifinė-pernea įv. po˛ymius.

37. Bakterijų plazmidės. Plazmid˛ių rūys ir jų reikmė B-ų patogenikumo ir atsparumo vaistams determinacijai.

Plazmidės-tai autonomikai besidauginančios trumpos citoplazminės DNR grandinėlės. Jų ilgis ~200kb. Paprastai būna citopl. , tačiau kartais integruojasi į chromosomą ir dauginasi tik kartu su ja. Panaios į saikinguosius bakteriofagus, nuo jų skiriasi tik tuo, kad niekad nesiaktyvuoja ir nesukelia ląst. inf-jos ir ˛ūties. Jos g. b. perduodamos i vienos B į kitą. Rūys: fertilikumo faktorius (F)-dalyvauja konjugacijoje, lengvai perduodama i F+ ląst. F-. Kartais F fakt. integruojasi į bakterinę chromosomą kaip saikingasis fagas. Konjugacija ląst. su F fakt. vyksta 100 000k. da˛niau, negu be fakt. Tokios ląstelės vadinamos Hfr (high frequency of recombination). Integravęsis į chromosomą F fakt. kartais(kaip bakteriofagas)atsiskirdamas nuo B genomo gauna B DNR atkarpą. Konjugacija prasideda suartėjus dviem ląstelėms, sukibus joms plaukeliais-perėjęs į F- ląst. , F faktorius pernea ir DNR dalį ir integruojasi į genomą. R plazmidės-suteikia atsparumą a/b, sulfanilamidams, kartais atlieka F fakt. vaidmenį. Col plazmidės-kontroliuoja kolicinų(bakteriocinų)iskyrimą, kurie slopina giminingų E. coli B-ų dauginimąsi. Ent plazmidės-turinčios ias plazmides B gamina endotoksinus ar kitas toksines med˛.

38. Genų in˛inerijos tikslai ir u˛daviniai. Genų in˛inerijos praktinis panaudojimas med. mikrobiologijoje, virusologijoje, imunologijoje, biotechnologijoje.

Genų in˛inerija-organizmų genotipų ir genų konstravimas, manipuliacija genais, genų kompleksais, chromosomomis. Dirbama su dirbtinėmis DNR ir genais. Genų technologijos taikymas:naudinga genetinės med˛iagos tyrimui, keitimui, taikymui. Tai naujų biotechnologijos produktų, transgeninių organizmų(B-ų, augalų, gyvūnų)kūrimas, ˛mogaus ir kitų organizmų genomo analizė, paveldimų ir nepaveldimų ligų gydymo metodų, pagrįstų rekombinantinės DNR technologija, kūrimas(genų terapija). Biotechnologija-pramoninis biolog. veiksnių, tarp jų ir MO vartojimas naudingiems produktams ir preparatams gaminti. Biotechnologijos produktai:1. vakcinos prie įvairias pavojingas ligas-pvz. virusinės vakcinos-į viruso struktūrą įterpiami kt. virusų ir B genai io viruso dauginimosi metu jo apvalkale susidaro svetimų MO ir virusų baltymų, glikoproteinų tokiu virusu g. vakcinuoti, pats virusas nepavojingas. Pvz. HBV vakcina-į mieles įvedamas HBV genas ir B ima sintetinti Ag. 2. hormonai(insulinas, somatotropinas, eritropoetinas), pirmasis tokiu būdu pagamintas hormonas insulinas:sudaro 51a. r. liekanos, 2 polipeptidinės grandinės, sujungtos 2 disulfidinėmis jungtimis. Buvo sukurtos 2 B-ų linijos, kurių viena sintetino vieną, kita kitą polipeptidinę grandinę, kurių genai buvo įterpti į plazmides, kurios įterptos į E. coli u˛auginamos polipeptidai iskirti ir sujungti disulfidinėmis jungtimis visavertis insulinas. 3. kraujo kreėjimo veiksniai(hemofilijai gydyti), buvo perkeltas genas atsakingas u˛ Hb sintezę-gautas Hb kuris suaktyvintas pernea daugiau deguonies. 4. interferonas(vė˛iui gydyti). 1972m Bergas sukūrė būdus, kaip dirbtinai gauti DNR molekules. DNR fragmentai su lipidiniais galais gaunami panaudojant endorestriktazes. Restriktazės atpa˛įsta nedideles polindromines sekas(i abiejų galų skaitomos vienodai). Tokių restriktazių gauta nema˛ai. Transgeniniai mikroorganizmai:augalų apsaugai, vandens biologiniam valymui, chemijos pramonei, perdirbant mineralus; kai kurios B gali misti nafta, paalinti sierą i kurui skirtos anglies, naudojamos metalams gauti kalnakasyboje.

39. MO paplitimas aplinkoje. MO biocenozės. MO sąveikos biocenozėse tipai.

Biocenozė-tai MO visuma, gyvenančių vienoje ekologinėje nioje. MO biocenozės:arminis vanduo, rūgtinis vanduo, dirvo˛emis(įv tipų), tvenkinys ir t. t. MO sąveika biocenozėse:simbiotinė-pozityvi sąveika: mutualizmas-abipusis sugyvenimas:MO rūys padeda viena kitai savo metab. produktais ir turi abipusę naudą. komensalizmas-nauda nėra ryki, bet ˛alos jokios-organizmo MF. sinergizmas-kartu veikiant MO rūims, sustiprėja fiziologinės savybės(mielės ir laktobacilos-pieno rūgimas). metabiozė-MO rūių sugyvenimo būdas, kai nauda vienpusė. satelizmas-į vieną MO koloniją telkiasi ir kiti MO:hemofilinės B lengvai auga alia sarcinų. Konkurenciniai(antagoniztiniai) santykiai:1. konkurencija-vienas i MO pasi˛ymi didesniu dauginimosi aktyvumu:Proteus vulgaris l. greit dauginasi ir u˛go˛ia kitas kultūras. 2. antibiozė-vienas i simbiontų iskiria kitiems m/o toksikus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi. 3. parazitizmas-dviejų MO santykiai, kai parazitinis MO mitybai naudoja kitam MO reikalingas maisto med˛. 4. bakteriofagija- naudoja mitybai kitą MO

40. ˇmogaus organizmo MF ir jos reikmė fiziologiniams procesams bei patologijai. Sveiko ˛m. audiniuose, kraujyje, vidinėse ermėse MO nėra. Ten jiems patekti neleid˛ia natūralūs barjerai:oda, gleivinės. MO ten patenka tik sergant inf-nėmis ligomis. Ant odos ir gleivinės ir kontaktuojančiose su apl. ertmėse visad yra MO. MF f-jos:1. stimuliuoja imuninės sistemos formavimasi. 2. slopina kitų B, t. p. patog. MO dauginimasi, kolonizaciją, įsitvirtinimą. 3. sintetina vit. B-12, dalyv. med˛. apyk. 4. g. b. potencionaliai patogeninių MO rezervuaras. Jie patenka su dulkėmis, nuo daktų, bet ant odos jiems daugintis trukdo prakaitas. Odos MF sudėtis priklauso nuo am˛iaus, profesijos, higieninių įpročių, ligų(diabetas), aplinkos. Da˛n. ant odos būna-stafil, korinebakt. , ir į mieles panaūs grybai. Su dulkėmis patenka bacilos, klostridijos, su fekalijomis ar eip-˛arnyno B. Gydant citostatikais, a/b, kortikosteroidais ima vyrauti į mieles panaūs grybai. Gydant antiseptikais-G+. MO i odos paviriaus patenka į gilesnius odos sl, plaukų folikulus. Ant odos aptinkama patog. MO-pūlinių ir ˛arnyno ligų sukelėjai. Rankos reikmingos inf-nių ligų perdavime. Ausyje-staf. , mikrokokai, mikobakt. , grybai. Normali odos MF atlieka apsuaginę f-ją, dėl antagonistinio poveikio patog. MO. Odą pa˛eidus-MO laisvai prasiskverbia į audinius. Kvėpavimo takų-vyrauja stafilok. Streptok. , neiserijos, tačiau da˛nai pasitaiko aktinomicetai, Klebesiela, Mycoplasma. Burnos ertmė-drėgna, gana pastovios t, silpnai arminės ar neutralios r-jos terpė. Dauginimosi sąlygos nevienodos: dėl nuolatinės epitelio deskvamacijos nuo gleivinės paalinami MO. lie˛uvio pavirius nelygus-geros sąlygos kauptis MO. dantenų ir dantų jungimosi vietose palankio sąlygos kauptis MO. prasta higiena-dantų apnaos. Burnos ermėje yra 300-400 rūių B, yra pirmuonių, mielių, virusų. Jų kiekis ir pasiskirstymas priklauso nuo:1. temoeratūra palanki MO. 2. pH nulemia sielės. 3. maisto med˛. -MO daugintis būtinos seilės su maisto likučiais. Apsauga:burnos higiena, seilės-tekėdamos mechanikai apvalo dantis, jose yra lizocimo, laktoferino, kurie naikina MO; IgA apsaugo nuo peridonto ligų, slopina B dauginimąsi; am˛ius-ką tik gimusio vaiko burna sterili. MO atsirasti skatina-stresas, badavimas, hormonų pokyčiai, dantų protezai. Akių junginė-nedaug MO, nes veikia aarų antiMO med˛. , lizocimas. Čia patenka sekreciniai Ig, dauginasi įv. kokai:sarcinos, neiserijos, stafilokokai. ˇarnynas-MO patenka su maistu. Skr. dėl rūgčios terpės dauguma MO ˛ūva. Plonosiose ˛. MO nedaug, bet proksimalinėje dalyje jų padaugėja. Vyrauja Corynebacterium, laktobacilos. Storajame ˛arnyne-bifidobakterijos, E. coli. Gausu Clostridium. ˇm. storojo ˛. MF priklauso nuo am˛iaus, medikamentų vartojimo, bendros mitybinės būklės. Antibakterinės med˛iagos nuslopina ˛. MF, o grybai gali nekliudomai daugintis. Sveiko ˛mogaus organizme dėl MO grupių antagonizmo nusistovi pusiausvyra. Antimikrobinės med˛. ią pusiausvyrą suardo-tai disbakteriozė. Normali ˛arnyno MF naudinga, nes:dalyvauja R. r. , tul˛ies r. , Fe apykaitoje; aprūpina organizmą B gr. vitaminais; sintetina vit. K; stimuliuoja imunitetą. Disbakteriozė sutrikdo iuos procesus, g. imti daugintis ˛arnynui nebūdingi MO. Disbakteriozę sukelia ilgalaikis antiMO med˛. naudojimas (a/b). alinimo organai-lapimtakiuose, lapimo pūslėje MO nedaug, nes lapimas nepalanki terpė MO daugintis. Sergant inf-nėmis ligomis MO gali patekti su krauju. Lytiniai takai-stafil. , streptok. , korinebakt. , laktobacilos.

41. Disbakteriozė(disbiozė). Faktoriai, sąlygojantys jos susiformavimą. Normali ˛m. MF ne˛alinga, kartais net naudinga. Kai kurie MF atstovai slopina patog. MO veiklą-padeda organizmui kovoti su ligų sukelėjais. Sveiko ˛mogaus organizme dėl MO grupių antagonizmo nusistovi pusiausvyra. Pakitus normalios MF sudėčiai gali isivystyti disbakteriozė:nusilpusiame organizme įsivyrauja vienos, kurios nors rūies MO ir sukelia inf-nį procesą, arba ligą. Pvz. į mieles panūs grybeliai sukelia vidaus ligų kandamikozę. Pusiausvyrą ardo:ilgalaikis antiMO med˛. naudojimas(a/b), chemoterapija, diabetas(grybeliai). Normali ˛arnyno MF naudinga, nes:dalyvauja R. r. , tul˛ies r. , Fe apykaitoje; aprūpina organizmą B gr. vitaminais; sintetina vit. K; stimuliuoja imunitetą. Disbakteriozė sutrikdo iuos procesus, g. imti daugintis ˛arnynui nebūdingi MO. Daugėja antibiotikams atsparių MO, silpnėja imunitetas ir kt.

42. Aplinkos fizinių veiksnių poveikis MO-mams.

MO gyvenančius aplinkoje nuolat veikia veiksniai:fizikiniai, cheminiai, biologiniai. Fizikiniai veiksniai, labiausiai veikiantys m/o augimą ir dauginimąsį:temperatūra, d˛iovinimas, spindulinė energija, ultragarsas, auktas slėgis, osmozinis slėgis ir kt. TEMPERATŪRA. Labiausiai m/o augimą ir dauginimąsi veikia aplinkos temp. Temp. poveikis į m/o priklauso nuo jos intensyvumo ir veikimo trukmės. Temperatūrinis intervalas, kuriame MO geriausiai dauginasi-optimali t. Skiriama minimali, optimali, maksimali kiekvienos m/o rūies augimo ir dauginimosi temp. Pg. optimalią t MO skirstomo:psichrofilai(optimali augimo temperatūra yra apie 20°C); mezofilai(auga esant 20-40°C); termofilai(optimali t ~50*C); ekstremalieji termofilai(optimali t ~200*C). Min ir Max temp. -tei ribinės temperatūros, kai MO dar gali igyventi. Aktesnėje u˛ max t-MO nesidaugina, greit ˛ūva. ˇemesnėje u˛ min t-dauguma MO pereina į anabiozės būklė. ˇemas t blogai pakelia termofilai, k. k. mezofilai. U˛aldymas naudojamas MO kultūrų ilaikymui, bet daugkartinio u˛aldymo-atildymo metu kristalai suardo MO. ISDˇIOVINIMAS. Vanduo yra pagrindinė mikrobinės ląstelės sudedamoji dalis, nes maisto med˛iagos į ląstelę patenka tik itirpusios vandenyje. Jeigu aplinkoje nėra vandens, sutrinka mikrobinės ląstelės mityba, citoplazma netenka vandens, sutrinka citoplazminės membranos pralaidumas, pakenkiamos ribosomos, denatūruoja baltymai. Ypač jautriai į d˛iovinimą reaguoja neiserijos, spirichetos. Visikai d˛iovinimo nebijo sporos. Vegtacines formas galima id˛iovinti taip, kad jo ne˛ūtų- bakt. staigiai ataldomos ir id˛iovinamos vakume-liofilinis d˛iovinimas. D˛iovinant MO praranda vandenį-jų ląstelėse sustoja fermentų vykdomos r-jos, tačiau MO lieka gyvybingi. SPINDULINĖ ENERGIJA. Labiausiai kenkia trumpos elektromagnetinės bangos-UV, rentgeno spinduliai. Silpna jonizuojanti radiacija(rentgeno ir y-spinduliai)MO-se sukelia mutacijas, o stipresnė-yra ˛alinga:m/o ˛ūva, nes ardo vandenilines jungtis, oksiduoja dvigubas jungtis, ardo ˛iedines strukturas, polimeriziioja molekules. Pagrindinė m/o ˛uvimo prie˛astis yra DNR suardymas. SLĖGIS. Barofilai-B, dauginančios auktame slėgyje(vandenynų dugne). Dauguma MO atsparūs auktiems slėgiams, juos veikia tik staigus slėgio kitimas–sprogimo metu. Neturi praktinio pritaikymo. ULTRAGARSAS. Ultragarso bangoje seka aukto ir ˛emo slėgio zonos:˛emo slėgio zonai perėjus ląst. -susidaro ertmės, aukto slėgio zona-suspaud-ia ertmes ląst. suardoma. kartais naudojamas sterilizacijai.

43. Sterilizacija. Sterilizacijos metodai, jos vertinimas.

Sterilizacija-visų MO sunaikinimas kokiame nors objekte. Sterilizacijos metodai:fiziniai, cheminiai, mechaniniai. Fiziniai:apdeginimas liepsna-tinka smulkiems, nebijantiems auktos temp. instrumentams sterilizuoti. Tai g. b. bakteriologinės(Pastero)kilpelės, adatos. Norint skubiai sterilizuoti, instrumentas pamerkiamas į 95% spiritą ir poto apdeginama-tai sterilizuojant instr. neperkaista, neaprūksta, tačiau sporos gali ilikti gyvos. Virinimas vandenyje-objektas veikiamas tekančiais vandens garais 1val. po to daroma pertrauka ir dar po paros kaitinimas kartojamas ir vėl po paros kartojamas trečią kartą. Veikiant H₂O sporų apvalkalėlis itirpsta, H₂O skverbiasi į sporą ir ji suyra. Virinimo aktyvumą g. padidinti pridėjus 1% NaHCO₃. Atsparios sporos ˛ūsta per 6h. Galima sterilizuoti mitybines terpes. Metodas beveik nebenaudojamas. Sterilizacija autoklave:autoklavas sudarytas i dviejų vienas į kitą įdėtų katilų. Tarp jų yra tarpas, į kurį pripilama vandens. Autoklavo virų sudaro dangtis su termometru temperatūrai ir manometru garų slėgiui matuoti. Vo˛tuvai automatikai reguliuoja slėgį ir saugo autoklavą nuo sprogimo. Dangtis u˛daromas hermetikai u˛sukomas sraigtais. Į vidinį katilą laisvai, kad nesusispaustų, sudedama sterilizuojamoji med˛iaga. Autoklavas ildomas elektra. U˛viręs vanduo virsta garais, kurie kyla auktyn ir patenka į vidinį cilindrą, kur yra sterilizuojamoji med˛iaga, ir čia dėl didelio slėgio vienodai pasiskirsto. Didinant slėgį autoklave, kyla virimo temp. , trumpėja sterilizavimo laikas. Prie 2atm HO verda 121, 4*C temperatūroje. Sterilizuojamą objektą veikia vandens garai ir aukta t. Autoklave ˛uva sporos B ir kiti MO. Negalima sterilizuoti objektų, kurie 120*C genda ar suyra. Naudojamas m/b med˛iagai, nereikalingoms B. kultūroms, chalatams, kaukėms, instrumentams sterilizuoti. Sausu karčiu-Pastero krosnyse-tai nehermetikas indas, kuriame oras elektra įkaitinamas iki 155-175*C. Objektai suvyniojami į popierių, negalima sterilizuoti skysčių. Sterilizuojama 1h 30min. Stikliniams, metaliniams indams, medvilninės servetėlės ar vata. Sunaikinamos sporos. Pasterizacija-tai ne sterilizacijos rūis, bet naudojama maisto pramonėje, pasterizuojamas objektas keletą min pavirinamas iki 70*C. Tokioje temp. ˛uva dauguma nesporinių B, sporos lieka gyvos. Pasterizuotas produktas ilgiau negenda. Jonizuojanti radiacija-UV skleid˛ia baktericidinės lempos, tinka patalpų oro sterilizacijai. Gama-spinduliai l. skvarbūs, naudojami plastmasinių, filtrinių popierių sterilizacijai. MECHANINIAI. Paremti filtravimu, sterilizuojami tik skysčiai. Per filtro akutes praeina tik skysčio molek, B sulaikomos. CHEMINIAI: naudojamos dujinės ar lakios ch. med˛. turi būti sunaikinami visi MO- tuo skiriasi nuo dezinfekcijos. Skysčiams sterilizuoti tinka dujinės med˛. -etileno oksidas: padidinus slėgį juo prisisotina steriliz. skystis, jame esantys MO sunaikinami; suma˛inus slėgį-etileno oksidas isiskiria i jau sterilaus skysčio. Jį galima naudoti ir instrumentų, plastmasės sterilizacijai. Kitos med˛. :beta-propriolaktonas, H₂O₂ garai, formaldehido garai, SO₂.

44. Cheminės antiMO med˛. , jų veikimo mechanizmas.

Priklausomai nuo koncentracijos, cheminės med˛iagos gali ne tik veikti mikrobocidikai ar mikrobostatikai, bet ir stimuliuoti m/o veikimą. Viena ir ta pati med˛. g. veikti skirtingai. Medicinoje plačiai naudojamos antimikrobinės med˛:veikia bakteriocidikai/mikocidikai-u˛mua; bakteriostatikai/mikostatikai-stabdo augimą. ios med˛. naudojamos chemoterapijai, dezinfekcijai ar sterilizacijai. Dezinfekcinės med˛. : alkoholiai- naudojamas etanolis odos dezinfekcijai ar 95%-instrumentų. Tirpdo riebalus, denatūruoja baltymus, ˛ūva lipidų turintys virusai. 95% sudaro ant odos plėvelę ir neleid˛ia patekti MO. Minusas (-): sporų nesunaikina. aldehidai-formaldehidas. Veikia a. r. –NHir –SH grupes, alkilina. U˛mua sporas. (-):toksiki, dirgina gleivines, nemalonus kvapas. Naudojami patalynės, rūbų dezinfekc. halogenai-jodas reaguoja ir inaktyvuoja baltymus; chloras vandenyje sudaro hipochloritinę rūgtį, oksidinantis veikimas. (-):jodas ˛aizdose sukelia aud. nekrozę, yra alergikų ˛m. Cloras su vandeny esančiomis priemaiomis sudaro toksikus junginius. Jodas-odos dezinfekcijai; chloras-vandens, junginiai ligoninių, vandens dezifekc. fenolis ir jo dariniai-heksachlorofenas Antibakterinis poveikis velnus, bet 3-4 kartus nuplovus odą, B-ų ant jos beveik nebelieka. Denatūruoja baltymus. (-):junginiai toksiki. Naudojami patalpų, instrumentų dezinfekcijai. oksidatoriai-˛aizdų ir odos dezinfekcija:Boro rūgtis-specifinė priemonė prie Bacilus pyocyaneus(Pseudomonas aeruginosa?), kurios beveik neveikia kitos antiseptinės med˛iagos; kalio permanganatas- dvokiančioms, pūliuojančioms ˛aizdoms gydyti, abscesams valyti. 2-5% tirpalai veikia sutraukiančiai ir naudojami nudegusiems, opiniams paviriams plauti; vandenilio peroksidas- veikia stipriai baktericidikai, bet jo efektas yra labai trumpalaikis, įpiltas į ˛aizdą, vandenilio peroksidas skyla į vandenilį ir deguonį ir labai putodamas mechanikai iplauna ˛aizdą ir antiseptikai veikia B. Dar vartojamas prid˛iūvusiems tvarsčiams atmirkyti–tada juos galima nuimti be skausmo. sunkieji Me ir jų druskos-precipituoja baltymus, antibakterinis veikimas. Ag ir Hg-odos gleivinių dezinfekcija. Zn ir Cu-augalų apsaugai nuo juose parazituojančių grybų. neorganinės rūgtys ir armai-dėl didelio chem. aktyvumo panaudojimas ribotas. da˛ai-kai kurie da˛ai pasi˛ymi dezinfekcinėmis savybėmis, bet nuda˛o odą:briliantinė ˛aluma-2% vandeniniai ir spiritiniai tirpalai veikia auksinį stafilokoką, metileno mėlynasis-sulaiko augimą.

45. Biologinių veiksnių poveikis MO. Antagonizmas mokrobų biocenozėse. Bakteriocinai, charakteristika.

Biolog. veiksniai-bakteriofagija, bakteriocinai, a/b. MO gyvendami toje pačioje aplinkoje vieni kitus veikia nevienodai. ˇm. ˛arnyno MF bakterijos E. coli ir pieno r. B yra puvimo B antagonistai. Patog. MO ore sunaikina fitoncitai. MO tarpusavio santykiai g. b. naudingi (simbiozė)ir antagonistiniai. Simbiotiniai santykiai:1. mutalizmas-tai abipusiai naudingas dviejų simbiontų sugyvenimas-vienas kitą aprūpina reikalingomis med˛iagomis, be kurių jų med˛iagų apykaita nevyktų. 2. komensalizmas-kai vienas i partnerių gyvena kito sąskaita, nesukeldamas jam ˛alos. 3. metabiozė- m/o sugyvenimo būdas, kai vienas i asociacijoje esančių m/o pratęsia kito m/o sukeltą procesą, sudarydamas jam ir sau palankias gyvenimo sąlygas. 4. satelitizmas-vienas i simbiontų stimuliuoja kito augimą. 5. sinergizmas-kultyvuojant kartu kelias m/o rūis, sustiprėja jų fiziologinės funkcijos. Konkurenciniai (antagoniztiniai) santykiai:1. konkurencija-vienas i MO pasi˛ymi didesniu dauginimosi aktyvumu:Proteus vulgaris l. greit dauginasi ir u˛go˛ia kitas kultūras. 2. antibiozė- vienas i simbiontų iskiria kitiems m/o toksikus metabolizmo produktus, slopinančiusjų augimą ir dauginimąsi. 3. parazitizmas- dviejų MO santykiai, kai parazitinis MO mitybai naudoja kitam MO reikalingas maisto med˛. 4. bakteriofagija-naudoja mitybai kitą MO. Bakteriocinai- į antibiotikus panaios bakterijų sintetinamos baltyminės med˛. , kurios slopina panaių arba giminigų bakterijų dauginimąsi. Jų sintezę kontroliuoja t. t. plazmidės: Col plazmidės- kontroliuoja kolicinų (bakteriocinų) iskyrimą, kurie slopina giminingų E. coli bakterijų dauginimąsi. Bakteriocinai vadinami pg. juos sintetinančių bakt. rūies ir genties pavadinimą: kolicinai (E. coli); stafilocinai (Staphyloccocus). Jie svarbūs tarprūinei konkurencijai, dėl jų įprastinė MF ilieka, kai į organizmą patenka naujų MO.

II skyrius

1. Infekcija, infekcinis procesas, infekcinė liga. Infekcija-(lot. u˛krėsti)tai ligą sukeliančių patogeninių mikrobų patekimas į organizmą ir jų sąveika konkrečiomis sąlygomis. Infekcinė liga-kratutinė infekcijos pasireikimo forma, kurią sukelia į organizmą įsiskverbę patogeniniai mikrobai, B, virusai, pirmuonys, grybeliai. Infekciniai ligai būdinga:gyvas organizmas, inkubacinis periodas, charakteringas nuoseklumas, dinamika, organizmo imuniteto susiformavimas. Patekus mikrobams, prasideda infekcinis procesas, kuris priklauso nuo:mikrobų kiekio, mikrobų savybių(virulentikumo, toksikumo), patekimo vietos, organizmo atsparumo(jauni ir atsparūs ˛monės perserga lengviau, kūdikiai ir vyresnio am˛iaus ˛m. sunkiau). Pagr. infekcinių ligų bruo˛ai:1. kiekvieną inf. ligą sukelia tik jai būdingi MO(dizinteriją-igelės, juodligė-B. anthacis). 2. infekcinę ligą gali sukelti tik tam tikras patog. MO, patekusių į imlų organizmą-kiekis(infekcinė dozė). Ma˛os inf. dozės gali būti sunaikintos vietoje arba pačiame organizme. 3. įvairūs patog. MO sukelia ligą, tik patekę pro tam tikrą organizmo vietą(igelės turi patekti pro burną, stabligė pro ˛aizdą, maras sukelia nepriklausomai nuo patekimo varų). 4. persirgus infekcine liga formuojasi trumpalaikis imunitetas arba ilgalaikis imunitetas. Arba ˛mogus persirgęs lieka B neiotoju. 5. būdingas ciklikumas. 6. karčiavimas vėmimas, viduriavimas-būdingi simptomai.

2. Mikrobo-sukėlėjo vaidmuo infekcijoje. Patogenikumas ir virulentikumas. Patogenikumas-tai MO rūies sugebėjimas sukelti infekcinius procesus, ligą. Patogenikumas ne absoliuti MO rūies savybė. Jis yra konkretus-tam tikros rūies MO patogeniki vienetai ar kelioms rūims. (pvz. :unų maro virusas nepatogenikas ˛mogui, o N. gonorrhoae patogenika tik ˛moniems). Patogeniniai MO susidarė i nepatogeninių, kai ie prisitaikė gyventi daugeląsčių aplinkoje ir dėl virulentikumo veiksnių tapo patogeniki. Jei MO virulentikumas didelis-tai MO sukels ligą vienos rūies visiems atstovams. Jei MO virulentikumas ma˛as-tai MO sukels ligą tik daliai rūies atstovų-tai sąlyginiai patogenikumo atstovai(krupinė pneumonija). Ligos sukėlimui reikalingos atitinkamos sąlygos:genotipas, silpnesnis imunitetas(pvz. po peralimo), pervargimas, badavimas, imuninės ligos(AIDS). Nepatogeniniai MO nesukelia jokios ligos. Virulentikumas-tai patogenikumo laipsnis. Jo matavimui naudojami laboratoriniai gyvūnai ir nustatoma virulentikumo dozė:dosis letalis minima(Dlm)-ma˛iausias MO kiekis, kuris sukelia bent vieno i lab. (eksperimentinių)gyvūnų mirtį; dosis certa letalis(Dcl)-MO kiekis, nuo kurio ˛ūva visi eksperimentui paimti gyvūnai; dosis letalis 50(Dl50)-MO doz4, nuo kurios ˛ūva pusė u˛krėstų gyvuliukų. Infekcinė dozė-tai MO kiekis, kuris sukelia eksperimentinių gyvūnų ligą. Minimali inf. dozė-marui 1-2MO, difterijai 10mln. MO. Virulentikumo faktoriai-tai faktoriai, nuo kurių priklauso MO virulentikumas. Gali būti:1. patog. MO struktūriniai komponentai:endotoksinai-slopina organizmo apsauginių mechanizmų veikimą, todėl MO virulentikumas padidėja. kapsulė-padeda B prilipti prie ląstelės membranos ir įsiskverbti. gaureliai-juose randami adheziniai baltymai, padeda Moprisitvirtinti prie ląst. , netekusi gaurelių B paprastai praranda virulentikumą(E. coli). 2. į aplinką iskiriamos med˛iagos:fermentai ir toksinai-didina B skvarbumą(hialuronidaze), ardo ląst. apvalkalėlį(lecitinazė), kartais sutrikdo organų veiklą, veikia tam tikrus audinius(raumenis, NS. . ).

3. Bakterijų toksinai, jų prigimtis ir savybės. Virulentikumo faktoriai-tai faktoriai, nuo kurių priklauso MO virulentikumas. Gali būti:1. patog. MO struktūriniai komponentai:endotoksinai-slopina organizmo apsauginių mechanizmų veikimą, todėl MO virulentikumas padidėja. kapsulė-padeda B prilipti prie ląstelės membranos ir įsiskverbti. gaureliai-juose randami adheziniai baltymai, padeda Moprisitvirtinti prie ląst. , netekusi gaurelių B paprastai praranda virulentikumą(E. coli). 2. į aplinką iskiriamos med˛iagos:fermentai ir toksinai-didina B skvarbumą(hialuronidaze), ardo ląst. apvalkalėlį(lecitinazė), kartais sutrikdo organų veiklą, veikia tam tikrus audinius(raumenis, NS. . ). Toksinai:endotoksinai egzotoksinai. Cheminė prigimtis lipopolisacharidai baltymai; Temperatūros paveikis termostabilūs termolabilūs; Antigenikumas silpni antigenai stiprūs antigenai; Formalino poveikis neveikia veikia; Veikimo galia silpni nuodai stiprūs nuodai; Specifikumas nedidelis arba nėra, veikia nespecifikai veikia specifikai; Latentinis periodas trumpas arba nėra veikia po latentinio periodo; Fermentinis aktyvumas nėra da˛niausiai yra; Pirogenikumas taip da˛niausiai ne. Endotoksinai-tampriai suriti su bakterine ląst. , ir patenka į aplinką tik suirus B(lipopolisacharidai). Egzotoksinai-nuolat iskiriami į aplinką arba suriti su ląst. (baltymai).

4. Mikrobų patekimo į organizmą vartai. Bakterijų, virusų ir toksinų paplitimas ligonio organizme. Patekimo vartai-tai vieta, kur į ˛mogaus organizmą prasiskverbia patogeniniai MO:1. kontaktinio perdavimo kelio perdavimo vartai oda ir gleivinės, kurių infekcijos būna(grybinės ligos, venerinės ligos). 2. burna, nebūtinai reikia maisto ar vandens. Yra fekalinis-oralinis perdavimo kelias(su imatomis)būdingas vaikams, ligoniams. Ligos:˛arnyno infekcijos. 3. kvėpavimo takai:respiracinės ligos. 4. kraujas:transmuralinės arba kraujo infekcijos. Ligos(infekcinės):plintančios tik ˛monių tarpe-Antroponozės; plintančios tik gyvulių tarpe-Zoonozės; plintančios tarp ˛monių ir gyvulių-Antropozoonozės. Patekus MO pro patekimo vartus, toliau MO plinta keliais būdais:1. neikur neplinta ir dauginasi patekimo vartuose-lokali infekcija. 2. plinta jung. audiniu(bendrai audiniu, bet mėgstamiausias jung. audinys). 3. hematogeninis-kraujas bakteremija(plinta B), viremija(plinta virusai). Septicemija-kia B plinta netik krauju, bet ir dauginasi jame. Gali susilaikyti audiniuose ir sukelti lokalius reikinius septicemija plius vietiniai ˛idiniai septikopiemija. 4. limfogeninis-limfagyslės ro˛ė, streptokokinės ligos. 5. neurogeninis-nervais CNS, pasiutligės virusai, kurie keliauja periferiniais nervais. 6. gleivinėmis-nuo gerklės iki plaučių.

5. Infekcinio proceso dinamika, periodai. Stadijos(infekcijos eiga)infekciniam procesui pasireikus liga. 1. inkubacinis periodas-tai laikas nuo patog. MO patekimo iki pirmųjų ligos pasiruoimo simptomų:trumpas(iki kelių dienų), vidutinis(iki kelių sav. ), ilgas(iki kelių m. ). 2. Prodrominis periodas-kartais būna trumpas, nepastebimas, trunka kelias valandas. Retai kelios dienos(pasiutligė 10d. ). Jo metu dar nėra ligai būdingų simptomų. Jaučiami bendri simptomai:galvos skausmas, bendras silpnumas, blogas apetitas, temperatūra. 3. Ligos įkarčio periodas-pasireikia būdingi simptomai(kokliuas-kosulys). 4. Rekonvalescencijos periodas-pama˛u inyksta būdingi simptomai. Nevienodos trukmės:mirtis, ligos neiotojas, pasveikims.

6. Infekcijų formos:egzogeninė ir endogeninė, ˛idininė ir generalizuota…Infekcijų rūys:1. pagal kilmę:egzogeninė-sukelia patog. MO i aplinkos; endogeninė-sukelia jau organizme esantys MO. 2. Pagal trukmę:ūmi, poūmė, lėtinė. 3. Pagal klinikinių po˛ymių ireiktumą:ryki:tipinė(tipiki simptomai), netipinė(˛aibinė-staigiai vyksta, abortinė-netipiniai nerykūs simptomai), blanki(subklinikinė), besimptomė(gripas), slapta(herpes simplex). 4. Pagal MO dalyvavimo infekciniame procese pobūdį:Reinfekcija-pakartotinis susirgimas persirgta infekcine liga(gonorėja). Susidaro trumpalaikis imunitetas, skirtingas Ag. specifikumas; Superinfekcija-sergant infekcine liga ˛mogus dar karta u˛sikrečia tos ligos sukėlėjais, kurie įsijungia į infekcinį procesą(sifilis); Recidyvas-inykusių ligos simptomų sugrį˛imas atkritimas. Sąlygoja tie patys, ligonio organizme ilikę sukėlėjai(maliarija, grį˛tamoji iltinė). 5. Pagal sukėlėjų rūių kiekį:monoinfekcija-sukelia vienos rūies patogeniniai MO; miri-sukelia kelios rūys patog. MO; antrinė-tokia miri infekcija, kai dėl pirminės infekcijos nusilpusiame organizme kitas patog. MO irgi sukelia infekcinį procesą. Jos da˛nai būna endogeninės-patolog. procesą sukelia kuris nors ˛mogaus organizme buvęs normalios mikrofloros MO arba sąlyginai patog. MO. 6. Pagal infekcinio proceso apimtis:˛idininė infekcija-neiplinta, sukelia inf. patekimo vietoje; regioninė-iplinta iki artimiausių limfmazgių; generalizuota-paplinta visame organizme. 7. Pagal tai kam sukelia infekcija:antroponozės, zoonozės, antropozoonozės.

7. ˇaizdų, respiracinės, ˛arnyno, odos ir gleivinių infekcijos, antroponozės ir zoonozės. Infekcinių ligų plitimui reikalingas infekcijos altinis. Infekcijos altinis-natūrali patogen. MO buveinė, kur jis gyvena, pasidaugina, ir i kurios patenka į aplinką-orą, maistą, vandenį, ar į kraują siurbiančius vabzd˛ius. Pastarieji nėra inf. altinis, nors kartais juose MO dauginasi ir ilgai gyvena. Jie-inf. perneėjai. altinai(gali būti ˛mogus arba gyvūnas, kuris serga): visada MO eimininkas, kuriame MO dauginasi ir i jo patenka į aplinką. patog. MO kuriems nereikia infekcijos altinio, jie dauginasi aplinkoje. Tokios ligos-sapronozės(kyla be altinio). Isiskyrimo būdai i altinio į aplinką:1. su lapimu ir imatomis. 2. su imatų laeliais. 3. dulkės i kailio. Perdavimo keliai:1. Kontaktinis-odoje ir gleivinėje besidauginantys MO perduodami sveikam ˛mogui kontakto metu:tiesioginio sąlytis tiesiogiai su inf. altiniu; netiesioginio per daiktą. 2. Alimentinis-MO patenka į aplinką su imatomis, vėliau į vandenį ir maistą, kurį vartoja imlus ˛mogus. Plinta ˛arnyno infekcijos. 3. Oro laelinis-patog. MO į aplinką patenka i kvėpavimo takų-kalbant, kosint, čiaudint. Oro srovės juos ineioja ir taip jie paplinta aplinkoje, o vėliau su įkvepiamu oru patenka į sveiko ˛mogaus kvėp. takus. 4. Transmisinis-MO pernea nariuotakojai, u˛krečia ˛mogų siurbdami klraują. 5. Vertikalus-motina u˛krečia embrioną. Patekimo vartai-tai vieta, kur į ˛mogaus organizmą prasiskverbia patogeniniai MO:1. kontaktinio perdavimo kelio perdavimo vartai oda ir gleivinės, kurių infekcijos būna(grybinės ligos, venerinės ligos). 2. burna, nebūtinai reikia maisto ar vandens. Yra fekalinis-oralinis perdavimo kelias(su imatomis)būdingas vaikams, ligoniams. Ligos:˛arnyno infekcijos. 3. kvėpavimo takai:respiracinės ligos. 4. kraujas:transmuralinės arba kraujo infekcijos. Ligos(infekcinės):plintančios tik ˛monių tarpe-Antroponozės; plintančios tik gyvulių tarpe-Zoonozės; plintančios tarp ˛monių ir gyvulių-Antropozoonozės. Patekus MO pro patekimo vartus, toliau MO plinta keliais būdais:1. neikur neplinta ir dauginasi patekimo vartuose-lokali infekcija. 2. plinta jung. audiniu(bendrai audiniu, bet mėgstamiausias jung. audinys). 3. hematogeninis-kraujas bakteremija(plinta B), viremija(plinta virusai). Septicemija-kia B plinta netik krauju, bet ir dauginasi jame. Gali susilaikyti audiniuose ir sukelti lokalius reikinius septicemija plius vietiniai ˛idiniai septikopiemija. 4. limfogeninis-limfagyslės ro˛ė, streptokokinės ligos. 5. neurogeninis-nervais CNS, pasiutligės B, virusai, kurie keliauja periferiniais nervais. 6. gleivinėmis-nuo gerklės iki plaučių.

8. Virusų infekcinės savybės. Virusinių infekcijų ypatumai. Virusinių infekcijų da˛nesnis infekcinis kelias, kiti irgi būdingi. Patekimo vartai tokie patys-Patekimo vartai-tai vieta, kur į ˛mogaus organizmą prasiskverbia patogeniniai MO:1. kontaktinio perdavimo kelio perdavimo vartai oda ir gleivinės, kurių infekcijos būna(grybinės ligos, venerinės ligos). 2. burna, nebūtinai reikia maisto ar vandens. Yra fekalinis-oralinis perdavimo kelias(su imatomis)būdingas vaikams, ligoniams. Ligos:˛arnyno infekcijos. 3. kvėpavimo takai:respiracinės ligos. 4. kraujas:transmuralinės arba kraujo infekcijos. . Virusinės infekcijos sunkesnės u˛ paprastas. Da˛niausiai jos būna ūmios jos trunka kelias savaites, lėtinių beveik nėra. Būdingi augliai-virusai transformuoja ląsteles ir sukelia onkogeninius procesus. Virusų persistencija da˛nesnė bakterijų. Persistencija-kai virusas ilieka organizme, nesukeldamas jokių patologinių reikinių. I B gali persistuoti riketsijos, persistuoja herpės virusai. Neiotojas:virusai negali igyventi ne ląst. , todėl tikro neiojimo negali būti. Transplacentinis perdavimas retas reikinys. Kai kurie raudonukės pereina placentą. Herpes virusu kūdikis u˛sikrečia gimdymo metu, ne per placentą. Patogenezės metu jokių toksinų neiskiria, kai kurie jų komponentai pasi˛ymi toksikumu. Patogenezėje svarbus pačių virusų poveikis į ląstelę besidaugindami nu˛udo ląst. Kita rūis imuniniai virusainenu˛udo ląst. Viruso komponentai patenka į MHC-I ir susidaro T-kilerių klonas, kuris nu˛udo ląstelę. Prie virusus imunitetas susidaro visam gyvenimui t. y. tvirtesnis ir ilgesnis nei prie B.

9. Makroorganizmo ir aplinkos vaidmuo infekciniame procese. sergamumas inf. ligomis ˛monių tarpe nevienodas. Vienos ligos pasitaiko retai, kitos labiau paplinta priklausomai nuo metų sezono ir kt. Sporadiniai atvejai-pavieniai, tam tikru da˛niu pasikartojantys ligos atvejai. Egzotinės inf. ligos-ligos nebūdingos tam tikrai geografinei vietoviai(pvz. :Lietuvai nebūdinga leimanijozė). Epidemija-per trumpą laiką suserga daug ˛monių, liga apima dideles teritorijas. Pandemija-per trumpą laiką liga iplinta visame pasaulyje. Epideminiai protrūkiai-suserga kelios deimtys ar imtai ˛monių susijusių tarpusavyje(pvz. :pietavusių tame pačiame restorane). Endemija-inf. liga sergama tam tikroje apibrė˛toje teritorijoje. Prie˛astis; tik toje teritorijoje gyvenantys infekcijos perneėjai(erkės, moskitai, uodai, musė cė-cė), specifiniai inf. altiniai(maro altinis grau˛ikų didelis kiekis), klimatas. Ligos plitimo greičiui lemiamą įtaką daro MO savybės:1. virulentikumas-ma˛ai virulentiki nesukelia inf. 2. plitimo kelias-greit plinta oro laeliniu keliu, alimentiniu ypač per vandenį, transmisiniu(suiručių metu). 3. inkubacinis periodas-jei trumpas liga plinta greitai, jei ilga tai lėčiau. Makrooganizmų vaidmuo: greitam iplitimui reikalingas didelis visuomenės imlumas kolektyvinis imuniteto lygis.

10. Imuniteto sąvoka. Imuniteto rūys. Imunitetas-tai yra organizmo atsparumas genetikai svetimiems ifekciniams ir neinfekciniams agentams. Specifinis imunitetas skirstomas į humoralinį ir ląstelinį. Humoralinis-pasireikia per skysčiuose itirpusias med˛iagas(Ak. ). Ląstelinis-veikia per ląsteles(T limfocitai). Humoralinis ir ląstelinis dar skirstomi:po infekcinio proceso įgytas imunitetas vadinamas natūraliu. Kai infekcinis procesas būna besimptomis arba pasireikia nerykiais klinikiniais simptomais, ˛mogus paprastai net neįtaria, kad jis turi natūralų imunitetą ir yra neimlus vienai ar kitai infekcinei ligai. Natūralus imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus. Aktyvų sudaro paties organizmo imuninė sistema, pasyvus susidaro kai į organizmą patenka svetimi Ak. Embrioniniame periode motinos kraujyje esantys Ig(IgG, IgA)per placenta patenka į vaisiaus kraujotaką, tad gimęs kūdikis turi taip vadinamą placentinį imunitetą. Placentinis nėra ilgalaikis ir paprastai trunka ne daugiau 1m. Dirbtinis imunitetas sudaroma vakcinomis ir imuniniais serumais. Vakcinomis sudaromas aktyvus dirbtinis imunitetas , kuris yra ilgalaikis, paprastai trunka nuo kelių mėnesių iki kelių ar keliolikos metų. Pasyviam imunitetui sudaryti naudojami imuniniai serumai. Pasyvus imunitetas susidaro i karto po serumo įvedimo, tačiau yra neilgalaikis ir trunka iki dviejų savaičių, kadangi imuniniams serumams gauti naudojami gyvuliai, o jų serumo baltymai ˛mogui yra Ag. ˇmogaus organizme prie iuos Ag. gaminami Ak. kurie juos suria ir neutralizuoja. Imunitetas gali būti sterilus-po infekcinio proceso į procesą sukėlusių MO ˛mogaus organizme nelieka ir nesterilu-po infekcinio proceso MO ilieka. Nesterilus imunitetas susidaro, kai ligą sukėlę MO apsigyvena Ak. neprieinamoje vietoje. Dar gali būti antibakterinis, antiparazitinis, antivirusinis imunitetas. Kolektyvinis imunitetas leid˛ia suprasti visuomenės imlumo lygį. Interferencinis imunitetas-kai du mikrobai kliudo viena skitam. Transplantacinis imunitetas-prie transplantantus.

11. ˇmogaus organizmo fiziologiniai(genetiniai)apsaugos nuo mikrobų veiksniai. Mikrobams daugintis reikalinga tinkama aplinka. MO gali daugintis tik tokiuose gyvūnuose į kuriuos lengvai patenka ir randa mitybinių rresursų. T. p. organizme neturi būti ˛alingų MO veiksnių. MO daugintis kliudo:1. Ląstelių receptorių nebuvimas, prie kurių MO prisitvirtina. Ypač tai svarbu virusams pvz. :ˇIV virusas pa˛eid˛ia tik T helperius. 2. Netinkama MO dauginimuisi eimininko temperatūra virulentikoms savybėms pasireikti. B. anthracis virulentikumas susijęs su plazmidėmis. Auktoje temp. plazmidės nebesidaugina ir paukčiams juodligės nesukelia. 3. nebuvimas reikalingos med˛iagos:mikrobui reikalingo vitamino, fermento. . 4. dauguma mikrobų toksinų aktyvūs tampa tik susijungę su eimininko ląst. Jei jų nėra tai mikrobas neveiks. Genetiniai ir fiziologiniai veiksniai paveldimi ir anksčiau vadinami rūiniu imunitetu.

12. ˇmogaus organizmo ląsteliniai nespecifiniai apsaugos nuo mikrobų veiksniai. Ląsteliniai faktoriai. Ląsteliniai barjerai. Oda ir gleivinės-daugeliui svetimų med˛iagų ir MO yra neįveikiamas barjeras . Net ir patog. MO da˛niausiai prasiskverbia tik pro pa˛eistą odą ar gleivines. Turi reikmės mechaniniai faktoriai, epitelio atsiskyrimas, riebalinių, prakaito liaukų iskyros, kurios padeda paalinti mikrobus nuo odos. Riebalinės ir prakaito liaukos iskiria riebalines ir pieno rūgtis, ˛udančias mikrobus. be to ˛udančiai į mikrobus veikia normali odos mikroflora. Vidiniai ląst. barjerai-kliudo jau patekusiems MO iplisti. Vienas svarbiausių tai limfmazgiai. Fagocitozė ir pinocitozė-fagocituojančios ląst. Fagocituoja įvairias daleles, taip pat ir MO. Fagocituojančių ląst. lizosomose MO ar kitos dalelės suardomos. Svarbiausios i jų yra neutrofilai. NK-natūralieji kileriai(tai įvairios limfoidinio audinio ląst)jie atpa˛įsta pakitusiais ląst. Jie svarbūs supiktybikėjusių, vė˛inių ląst. atvejais. Jie veikia ikarto. Kai kurie NK turi komplemento receptorius ir atakuoja ląst. , susijungusias su komplementu.

Jei mikrobas praeina odos ir gleivinių barjerą, apsauginę funkciją ims vykdyti limfmazgiai, kuriuose sulaikomi ir nukenksminami patog. mikrobai. Limfmazgiuose isivysto u˛degimas, ˛udančiai veikiantis infekcinių ligų sukėlėjus. U˛degimą lydi liaukocitų aktyvacija, kūno temp. pakilimas, acidozės ir hipoksijos atsiradimas, kurie ˛udančiai veikia į MO. Vienu ir pagrindiniu u˛degimų mechanizmų yra fagocitozė. ji yra viena seniausių organizmo apsisaugojimo priemonių. jos metu organizmo ląst. aktyviai praryja ir sunaikina patekusius į organizmą gyvus ir u˛mutus mikrobus ar kitus svetimkūnius. Pimą kart fagocitozę apraė I. Mečnikovas. Ląst. , sugebančias vykdyti fagocitozę, skirstė į makrofagus ir mikrofagus. Mikrofagams priklauso niautrofilai, eozinofilai. Jie pirmieji patenka į u˛degimo ˛idinį. Makrofagai skirstomi į judrius(kraujo monocitai, histiocitai. . )ir nejudrius(blu˛nies, limfinio audinio ląst. , kepenų Kupferio ląst…). Visos ląst. kurios pasi˛ymi dideliu fagocitiniu aktyvumu, sudaro mononuklearinių fagocitų sistemą. Fagocitozė vyksta keliomis stadijomis:1. Fagocito priartėjimas prie objekto ir mikrobo prilipimas prie fagocito. 2. Mikrobo prarijimas. 3. Fagosomos susidarymas ir susiliejimas lizosoma(fagocituojančios ląst. turi lizosomas, kuriose yra vir 25 įvairių hidrolizinių fermentų ir baltymų, pasi˛yminčiomis antibakt. savybėmis). 4. Mikrobo ˛uvimas ir viduląstelinis suvirkinimas. Procesas kuris baigiasi fagocituotų mikrobų ˛uvimu, vadinamas u˛baigta fagocitozė. Tačiau kai kurie MO būdami fagocitų viduje ne˛ūva, o kartais net dauginasi juose. Tai gonokokai, TBC mikobakterijos, brucelės. toks reikinys vadinamas neu˛baigta fagocitozė. ˇūva fagocitai. Fagocitozė priklauso nuo organizmo stovio-CNS reguliuojančio vaidmens, mitybos, am˛iaus. Liaukocitų fagocitinis aktyvumas keičiasi prie daugelio ir da˛nai neinf. susirgimų. Nustatant eilę fagocitozės rodiklių, galima nustatyti ligos eigą-sveikimą ar ligonio stovio pablogėjimą, gydymo efektyvumą. . Fagocitozės aktyvumas siejasi su opsoninų buvimu kraujo serume. ie AK skatina fagocitozę, ruoia mikrobinės ląst. pavirių fagocitavimui.

13. Humoraliniai nespecifiniai organizmo apsaugos nuo mikrobų veiksniai. Be fagocitų kraujyje yra tirpstančios nespecifinės med˛iagos, kurios ˛udančiai veikia MO. Tai: Humoralini faktoriai-tai kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose esančios med˛iagos, kliudančios MO adsorbuotis ant jiems jautrių ląst. , suardančių kai kuriuos jų struktūrinius komponentus, trikdančios MO dauginimąsi ar suaktyvinančios ląstelinius nespecifinius apsaugos faktorius. Tai lizocimas, ardantis bakterijų sienelės peptidoglikanų sluoksnį jo yra visuose organizmo skysčiuose. Gramteigiamos B virsta protoplastais, kurie labai jautrūs aplinkai, tokie ˛ūva. Lizinai(panaus į pieno baltymus aktyvus prie streptokokus, enterokokus)ir leukinai jie abu ardo sienelės struktūras. Prievirusiniai ląst. faktoriaiyra inhibitoriai ir interferonai. Pirmieji jungiasi su virusu ir pastarasis nebegali adsorbuotis ant ląst. , tuo pačiu netenka virulentikumo, interferonai sutrikdo į ląst. patekusio viruso dauginimasi. Komplementas-tai 9 komponentų serumo baltymų sistema. Aktyvus komplementas stimuliuoja fagocitozę, lizuoja kai kurias B ir ląst. Kiti nespecifiniai apsaugos faktoriai kaip ir minėjau tai temperatūra…

Komplementas-yra sudėtinga kraujo baltyminių frakcijų sistema, sugebanti lizuoti MO ir kitas svetimas ląst. pvz. :eritrocitus. Skiriama keletas komplemento komponentų C1, C2 , C3, …Komplementas suyra prie 55 laipsnių, per 30min. Jis tai pat suyra sukratant, veikiant UV spinduliams. Komplementas aptinkamas ne tik kraujo serume, bet ir kituose organizmo skysčiuose, iskyrus akie priekinę kamerą ir nugaros smegenų skystį. Properdinas-kraujo normalaus serumo komponentų grupė, aktyvuojanti komplementą dalyvaujant magnio jonams. Jis panaus į fermentus ir vaidina didelį vaidmenį organizmo atsparume prie infekcijos. Properdino kiekio suma˛ėjimas kraujo serume rodo imuninių procesų nepakankamą aktyvumą. β-lizinai-termostabilios ˛mogaus kraujo serumo med˛iagos, pasi˛yminčios antimikrobiniu veikimu, ypač prie G+ B. suyra veikiant UV spinduliams. γ-lizinas-termostabili med˛iaga, iskirta i karčiuojančių ligonių kraujo. Pasi˛ymi savyde, nedalyvaujant komplementui, lizuoti b, ypač G-. Ilaiko ildymą iki 100laipsnių. Eritrinas-iskirtas i gyvulių eritrocitų. Veikia bakteriostatikai į difterijos ir kai kuriuos kitus MO. Leukinai-bakteriocidinės med˛iagos, iskirtos i leukocitų. Termolabilūs. Aptinkamas kraujyje l. nedideliame kiekyje. Plakinai-panaios į leukinus med˛iagos, iskirtos i trombocitų. Lizocimas-fermentas sudarantis mikrobinių ląst. apvalkalėlį. Jis aptinkamas selėse, aarose, kraujo skysčiuose. Bakteriocidinėmis savybėmis taip pat pasi˛ymi lapimo sudedamosios dalys, įvairių audinių ekstraktai. Normaliame serume yra nedaug interferono

14. Nespecifiniai prievirusiniai apsaugos veiksniai. Veiksniai leniantys prievirusinį imunitetą:1. Organizmo skysčiuose esantys virusai suriami Ak virusai neutralizuojami. Ak bejėgiai prie ląst. esančius virusus. Ak vaidmuo menkas. Kartais praėjus keliems metams po tymų ˛mogus suserga sklerotiniu panencefalitu. ˇmonių kraujyje būna Ak, kurie negali igelbėti. 2. ląstelinis imunitetas nėra reikmingas. Ląstelė į kurią pateko virusas-nu˛udoma. Susidaro virionas, kuris patenka į kitą ląstelę. Kartais virionai nesusidaro. 3. interferonai veikia į ląst. patekusio viruso reprodukcijos procesą, sutrikdo NR replikaciją ląstelėje sutrikdoma transliacija baltymų sintezė. Yra α β γ inerferonų. Jie ma˛ai specifiki virusų at˛vilgiu bet specifiki eimininko at˛vilgiu. Interferonus gamina ląst. veikiamos interferonogenų (stiprios NR). 4. cheminės med˛iagos prievirusiniai inhibitoriai. Suria virusą sutrikdo viruso adsorbciją ant ląst. Veikia panaiai kaip Ak.

15. ˛mogaus organizmo imuninė sistema. Imunokompetentinės lątelės, jų pagrindinės funkcijos Imuninės sistemos organai ir ląstelės. Imun. sist. savarankika sudaryta i centrinių ir periferinių organų. Centriniai (lokalizuoti konkrečioje vietoje) čiobrialiaukė, Fabricijaus maielis (paukč. ) ar kaulų čiulpai(˛induol). Periferiniai tai limfmazgiai, blu˛nis, kraujas ir kt. aud. kuriuose telkiasi imuninės sistemos ląstelės. Imuninės sistemos ląstelės T ir B limfocitai, makrofagai, monocitai, dendritinės ląst. plazmocitai. Čiobrialiaukė apie ją su˛inota praeito a. 7 de. laikyta rudimentinio org. Pastebėta kad tiems kuriems paalita čiobr. sutrinka imuninis atsakas. Buvo atlikti transplantacijos tyrimai. Pastebėta, kad paalinus l/ anksti transplantatas neatmetamas. Čia subręsta Tlimf. (nes thymus) Ir tik subrendę gali dalyv. imuninem atsake. Fabricijaus maias. randasi paukčių storosios ˛. Pab. Jo analogas kaulų čiulpai. JAV studentas Glikas tyrinėjo vičiukų reakciją į salmoneles. Juos u˛krėsdavo salmonelėm ir stebėdavo kiek kraujyje susidaro agliutininų. Tyrė 9 i jų 6˛uvo. Jis ityrė igyvenusių vič. Kraujyje esančius Ak, ir jų neaptiko. Padarė ivadą, kad F. maias svarbus org. Ak susidarymui. Čia gaminasi Blimf (nes bursa). Imuninės sist. Org. Reikalingi, kad juose subręstu ir diferencijuotųsi T ir Blimf. Jie subrendę įgyja receptorius, todėl gali atpa˛inti svetimkūnį. Ląstelės:Tlimf. Blimf. Ag pristatančios ląst. Imuniniam procese dalyvauja mediatoriai. tai baltymai kurie niekuo nesiskiria nuo kitų. ląst. iskiriamų mediatorių. Imuninės sist. mediatoriai veikia imunines ląsteles. Mediatoriai, kurie veikia ląstelės resceptorius-citokinai. Imun. sistemos mediatoriai:interleukinai-IL1 stimuliuoja tlimf. inicijuoja Blimf. , sukelia karčiavimą. Interferonai-aktyvina makrofagus, MHC molekules, slopina IgE sintezę; KSF-kolonijas stimuliuojantis faktorius; TNF-tumoro nekrozės faktorius; Chemokinai. Interleukinai aktyviai veikia imuninius procesus todėl jie naud. auglių gydymui. Mediatorių negalima naud didelėm dozėm, nes pasireikia alutinis poveikis. pvz interleukinas ir kt. mediatoriai sukeliakarčiavimą. IL1-mieguistumą. ANF-sutrikdo atmintį.

16. Antigenai, haptenai. Antigenikumo, imunogenikumo sąvokos. Ag specifikumas. Antigenai-genetikai svetimos organizmui med˛iagos(baltymai, nukleoproteidai, polisacharidai. . ), į kuriuos organizmas atsako specifinėmis imunologinėmis reakcijomis. Viena i tokių rekcijų-Ak gamyba. Ag savybės:1. svetimumas-tik svetimos organinės med˛iagos yra geri Ag. 2. molekulinė masė-paprastai Ag yra stambios molekulės, ne ma˛esnės nei 10000 Da. 3. cheminė prigimtis-geri Ag yra baltymai, polisacharidai. Kt. organinės med˛iagos(nukleininės r. , lipidai)yra silpni Ag arba i vis nepasi˛ymi Ag-nikumu. Med˛iagos nesukeliančios imunologinių reakcijų t. y. Ak gamybos, bet specifikai reaguojančios su pagamintais ak, vadinamos nepilnaverčiais Ag-haptenais. Haptenai susijungę su baltymais, polisacharidais įgyja pilnaverčių Ag savybes. Pilnaverčiai Ag vadinamos tokios med˛. , kurios sukelia Ak sintezę. Imunogenikumas-Ag sugebėjimas specifikai sąveikauti su Ak. Antigenikumas-tai sugebėjimas sukelti Ak gamybą. Pasireikia med˛iagai patekus į organizmo vidų, kur vyksta jos susitikimas su imuninės sistemos ląstelėmis. Ag specifikumas:Ag su Ak jungiasi tam tikra savo paviriaus dalimi. i Ag paviriuje esanti Ag dalis vadinama determinantu. Baltyminio Ag determinantui sudaryti reikalingos aromatinės amino rūgtys, todėl baltymai, turintys nedaug ių rūgčių (˛elatina), yra silpni Ag. Reikmingi MO antigenai. Rūinis specifikumas: Kadangi kiekvienos bakterijų ar kitų MO rūies antigeninė struktūra yra unikali, tai pasitarnauja identifikuojant i ligonio ar aplinkos iskirtus MO. Grupinis: Ag-ninės sandaros savybės būdingos t. t. MO grupei rūies viduje. Tipospecifiniai: irykina skirtumus tarp panaių vienos rūies MO (serovaro nustatymui). Imuninė sistema diferencijuoja “savus” ir “svetimus”Ag, reaguodamas tik į “svetimus”. Tačiau galimos reakcijos į “savus” organizmo Ag-autoantigenus ir susidarymas prie juos Ak-autoantikūnų. Autoantigenais gali būti akies lęiukas, spermatozoidai, skydliaukė ir kt. , kurie individumo gyvenimo eigoje nekontaktuoja su imunine sistema, o kontaktuoja su ja, esant įvairiems pakenkimams, patekdami į kraują. Susidarius autoantikūnams, gali isivystyti autoimuniniai susirgimai.

17. Bakterijų antigenai. Bakterijų toksinų, anatoksinų, fermentų antigeninės savybės. Mikrobinė ląstelė turi didelį kiekį Ag, kurie įvairiai isidėsto ląstelėje ir turi įvairų poveikį infekcinio proceso isivystymui. Įvairių grupių MO antigenai turi įvairų sąstatą. ˇarnyno bakterijoms gerai iaikinti- O, K, H antigenai. O-antigenas, susijęs su mikrobinės ląstelės sienele. Jį paprastai vadina somatiniu. Jis yra termostabilus, lipo-polisacharido-proteininis kompleksas, nesuyra veikiant spiritu ir formalinu, ilaiko ildymą iki 80⁰-100⁰C. K-Ag(kapsuliniai)susiję su kapsule ir mikrobimės ląst. ląsteline sienele. K Ag isidėsto labiau paviriuje negu O Ag. Jie yra sudėtingi polisacharidai, randasi sienelėje ir kapsulėje. Pagal atsparumą auktai temp. skirstomi į termolabilius (L, B), ir termostabilius (A, M)antigenus. Paviriniams Ag priklauso ir Vi Ag, kurį turi vidurių iltinė ir kai kurios kitos ˛arnyno B. H-Ag(˛iu˛eliniai)-termostabilūs, proteininiai. Sudaryti i specialaus baltymo flagelino, randasi ˛iu˛eliuose. Protekcinis Ag(apsauginis)jis susidaro B, joms esant ligonio organizme. Juodligės, maro, bruceliozės sukėlėjai sugeba gaminti protekcinį Ag. Vystantis, augant ir dauginantis MO, jų Ag gali keistis. Netenkama kai kurių Ag komponentų, esančių paviriuje. is reikinys vadinamas disociacija. Mikrobiniams toksinams taip pat būdingos Ag savybės. Stiprūs Ag yra egzotoksinai. Paveikti formalinu ir temperatūra, jie netenka nuodingų savybių, bet ilaiko Ag savybes ir tada vadinami antoksinais. Superantigenai- jungiasi su T limf receptoriais kitaip ir juos suaktyvina- tai pvz. stafilokokų egzotoksinas (toksinas ir enterotoksinas sukelia toksinį oką)

18. Imunoglobulinai. Antikūnai-tai specifiniai kraujo baltymai-Ig, susidarantys patekus į organizmą Ag ir sugebantys su juo specifikai reaguoti. ˇmogaus serume yra 2 rūių baltymai:albuminai ir globulinai. Ak priklauso γglobulinams, i globulinų frakcija elektroforezineme laukia juda greičiausiai. Ig charakterizuojami molekuline mase, nusėdimo greičiu ultracentrifuguojant. . Pagal ias savybes Ig skirstomi į 5 klases:IgG, IgM, IgA, IgE, IgD. Ak buvo įmanoma tirti kai biochemikai pradėjo naudoti metodus baltymams iskirti. Pirma panaudota elektroforezė. R. Porter-biochemikas tyrinėjo fermentus proteaes. Ak tyrė naudodamas ferm. tyrimus. Imunizavo triuį arklio serumo albuminu. Triuio kraujyje susidarė daug Ak IgG. Ig jautrūs amonio sulfatui ikrenta į nuosėdas. Pavyko gauti grynus Ig. Ikritusius Ig paveikė fermentu papainu. Trumpai paveiktas juo, Ig molek. suskilo į tris fragmentus. Pritaikęs jonų mainų chromatografią atskyrė tris fragmentus. Vieni surio Ag-pavadino Fab, kiti nesuria, sudaro kristalus-Fc. A. Nissonof-tyrinėjo fermentus. Ig frakciją susksldė pepsinu. trumpai paveikus Ig molekulės suskyla vėl į tris fragmentus. G. Edelman-tyrinėjo baltymus. Suskaldė Ig molekulę β-merkaptaetanoliu, kuris suardo disulfidinius ryius. Ig skilo į 2 fragmentus sunkesnius 50000Da ir lengvesnius 20000Da. Ig molekulė sudaryta i lengvosios ir sunkiosios grand˛ių, jos turi pastovę ir kintamą dalį. IgG:randami serume. 75-85% bendro Ig kiekio. i kraujo lengvai patenka į audinių skystį. Jungiasi ir neutralizuoja B egzotoksinus. Jungiasi ir su B Ag, tačiau B nepa˛eid˛ia jos ilieka gyvybingos. Prisijungus Ak, prisijungia ir komplementas, kuris lizuoja B. Neutralizuoja virusus. Antitoksiniai. Antivirusiniai. Praeina placentą, patenka į vaisių ir apsaugo nuo kai kurių ligų. IgM:molekulė yra pentameras. Masė 900000Da. susidaro anksčiausiai, patekus Ag. aktyviai suria komplementą, nes turi penki Fc fragmentus. aktyvūs antibakteriniai Ak, tiesiogiai neveikia. gali neutralizuoti toksinus, virusus. susidaro aktyvaus proceso metu-aktyvaus inf. proceso indikatoriai. ilieka neilgai. Po vieno mėn. nedaug. IgA:da˛niausiai dimeras. Gali būti tri-, tetra-, ir pentameras. dimerinė forma iskiriama su gleivinių sekretu-tai sekrecinai Ig. Sintetinami kaip ir kiti Ig-plazminėse ląst. Jose sintetinami monomerai, kurie susijungia su gleivinių poli-Ig imunoreceptoriumi. Tada įtraukiami į ląst. vidų, kur proteazė atskelia didesnę poli-Ig dalį. Likusi dalis(sekrecinis fragmentas)sujungia kelias IgA molekulias susidaro dimeras ir kt. Dimeras ieina i gleivinės. Sintetina plazmocitai o ne gleivinės ląst. (saugo gleivines). IgE:ma˛ai kraujyje apie 0, 02%. Cirkuliuoja, kol susiduria su ląst. sintetinami vėliausiai. lengvai jugiasi prie kai kurių ląst. pavriiaus putliųjų ląst. taip ląst. įgyja receptorius. IgD: labai ma˛ai serume, tai limf. B receptoriai neturintys jų neatpa˛įsta Ag, visi subrendę limfocitai B turi į antigeną.

19. Imuninio atsako dinamika. Imunologinė atmintis. Imunologinė tolerancija. esmė indukcinė ir produkcinė fazės. Humoralinio imuniteto mechanizmą paleid˛ia Ag. Juos patekus į organizmą, atpa˛įsta specializuotos specialiai iai funkcijai atlikti ląst. -B-limfocitai. B-limfocito paviriuje yra daug imunoglobulininių receptorių, turinčių tokią pat struktūrą kaip ir kraujo Ig. Receptoriai jungiasi su Ag paviriuje esančiais determinantai. Toks susijungimas galimas tik kai determinanto ir receptoriaus aktyviojo centro erdvine konfiguracija atitinka viena kitą, panaiai kaip ranka pirtinę, o raktas spyną. Visų vieno B-limfocito paviriuje esančių receptorių aktyvieji centrai yra identiki. Bernetas iaikino, kad organizme yra daug B-limfocitų klonų. Kiekvieno klono Ig-inių receptorių aktyvieji centrai skirtingi, todėl atpa˛ystami betkokie Ag-ų determinantai. B-limfocitų klonai susidaro embrioniniame periode. Patekęs į organizmą Ag sukelia imuninį atsaką tik po to, kai jo determinantai susijungia su B-limfocitų klonu, turinčiu savo paviriuje imunoglobulininius receptorius, kurių aktyvieji centrai komplementarūs iam determinantui. Tokių galinčių jungtis su konkrečiu determinantu B-limfocitų nedaug, tačiau procesų pasekoje jų l. padaugėjair vyksta tolesnė jų diferenciacija į Ak gaminančias ląst. -plazmocitus. susijungę su Ig receptoriais Ag įtraukiami į B-limfocito vidų. Ten Ag suardomas, o jo peptidiniai fragmentai Gold˛io aparato kanalėliais ikeliami į ląst. pavirių ir patenka į Did˛iojo histosuderinamumo komplekso-MHC (ang. k. )II klaės molekules. II klasės molekules turi tik Ak prezentuojančios ląst. -makrofagai, B-limfocitai, dendritinęs ląst. Ir monocitai. skirtingai nuo B-limfocitų, kitos Ag prezentuojančios ląst. neturi Ag atpa˛ystančių ir prezentuoja visus į juos patenkančių baltymų ar komleksinių Ag proteininės dalies peptidus. Būtent ios ląst. , ypač makrofagai, pirmiausiai susiduria su Ag. MHC II klasės molekulėse prezentuojamos ne tie patys B-limfocitų atpa˛įstami determinantai. ˇinoma, prezentuojamose struktūruose gali būti ir baltymo determinantų. Haptenai, kurie kaip ˛inome neturi baltyminio komponento ir negali būti prezentuojami MHC II molekulėse, Ak sintezės nesukelia. (nepilnaverčiai Ag). Atminties ląst. -tai kitas B-limfocitų biferenciacijos pasekoje susidaręs klonas. Ag prezentacija MHC II klasės molekulėse svarbi tuo, kad dabar į imuninio atsako procesą įsijungia jau kitos ląst. -T helperiai. Jie savo receptoriais jungiasi su tokiomis MHC II klasės molek. į kurias įsiterpę Ag peptidinio komplekso fragmentai. Prisijungę T helperiai iskiria biologikai aktyvias med˛iagas-citokinus. Citokinai ˛inomi kaip ląst. proliferacijos ir diferenciacijos varikliai. Jų dėka i kamieninių ląstelių diferencijuojasi ir bręsta eritrocitai, grūdėtieji leukocitai, makrofagai. . Citokinai, kuriuos T helperis iskiria B limfocito aplinkoje, priverčia pastarąjį proliferuoti ir diferencijuotis į plazmines ląst. jos kitaip nei B limfocitai sėslios ląst. , daugiausia jų puriajame jungiamajame audinyje(blu˛nis plaučiai. . ). Plazminės ląst. , sintetina Ig molekules, tačiau jos yra iskiriamos į aplinką, o ne suriamos su ląst. membrana. Plazminių ląst. sintetinamo Ig aktyvusis centras turi tokią pat struktūrą kaip ir B limfocito klono. Taip u˛tikrinamas imuninio atsako specifikumas-organizme susidarę Ak reaguoja tik su tais Ag, kurie sukėlė jų gamybą. Ag atpa˛inimas, B limfocitų proliferacija ir diferenciacija u˛trunka apie 2 paras. Tai indukcinė imunogenezės stadija. Po jos prasideda produkcinė fazė-Ak sintezė. Prad˛ioje sintetinami tik IgM klasės Ig. Vėliau tas pats plazmocitų klonas ima sintetinti IgG. Ig sintezę perjungia citokinai(interliaukinai). susidarę Ig suria kraujyje esančius Ag, suriti jie negali jungtis su B limfocitų receptoriais. Tad Ak kliudo imuniniai sistemai neadekvačiai, pernelyg stipriai reaguoti į Ag dirgiklį. jei Ag dėl kokių tai prie˛asčių ilieka organizme ilgą laiką ar nuolat patenka ma˛i jų kiekiai tai plazmocitai toliau veikiami interliaukinų, perjungiami į IgE sintezę. Imuninis atsakas skirstomas į indukcinę ir produkcinę fazes, bet tai nereikia kad procesas statinis. Ir produkcinės fazės metu kurį laiką vyksta Ag atpa˛inimas-jau proliferavę. B limf. savo receptoriais jungiasi su organizme esančiais Ag, o is pa˛inimo procesas nutrūksta tik tada kai Ak susidaro tiek kad jie suria visus į organizmą patekusius Ag. didesnis į organizmą patekusių Ag kiekis sukelia stipresnę imuninę reakciją. Tad Ag kiekis ir jo įtakoje susidarę Ak yra pagrindiniai humoralinio imuninio atsako reguliatoriai. Imuninio atsako intensyvumui įtaką turi nedidelę vidaus sekrecijos liaukos (čiobreliaukės, lytinių, hipofizės) hormonai, bei kiti humoraliniai faktoriai(kaulų čiulpų gaminamos med˛. ). Ląstelinio imuniteto mechanizmas pradėtas tyrinėti vėliau o ir patys tyrimai daugiausia susiję su piktybinių auglių patogenezės bei transplantacinio imuniteto tyrinėjimais. Ląstelinio imuniteto mechanizme yra daug bendro su humoralinio imuninio atsako metu vykstančiais procesais. tačiau yra esminių skirtumų. Efektorinė humoralinio imuniteto grandis yra kraujo baltymai-Ig. Ląstelinio imuniteto efektorinė grandis-T limfocitai, vadinami kileriais. Ig jungiasi su Ag. ir juos neutralizuoja (ar padeda neutralizuoti kitiems apsaugos sistemos komponentams). T kileriai neveikia, nereaguoja su svetimomis med˛iagomis ar ląstelėmis-virusais, bakterijomis, baltymų ar kitų organinių med˛iagų molekulėmis. Jie atakuoja ir ˛udo savas, savo organizmo ląsteles. Pvz:kilerio atakuota ląstelė, kurioje buvo tuberkuliozės sukėlėjas, ˛ūna, o M. tuberkulosis lieka gyva. Vienintelės iuo metu ˛inomos specifinio ląstelinio imuniteto ląstelės yra T limfocitai. Jie dar ir embrioniniame periode diferencijuojasi i taip vadinamų pre-T limfocitų. Diferenciacija vyksta čiobrialiaukėje. Laikoma, kad susidaro panaus kaip ir B limfocitų (10⁹)klonų skaičius. T limfocitų paviriuje yra receptoriai (10⁵). Visi vieno limfocito paviriuje esantys receptoriai yra identiki. Jais T limfocitai atpa˛įsta ląstelių membranoje esančias zonas-MHC komplekso I klasės molekules. Skirtingai nei II klasės, ias molekules turi visos branduolį turinčios ląstelės. T limfocitai “nemato” savo ląstelių MHC I klasės molekulių-panaiai kaip ir B limfocitai-savų antigeninių determinantų, nes tokie, galintys atpa˛inti savas MHC I klasės molekules, klonai ˛ūna dar embrioniniame periode, jų diferenciacijos metu. MHC I klasės molekulės atspindi ląstelės genotipą. Kaip ˛inia, genai koduoja kokio nors baltymo sintezę. Dalis ląstelėje sintetinamų baltymų suardoma, o jų fragmentai-peptidai vidiniu tinkliniu aparatu ikeliami į ląstelės pavirių ir integruojami į MHC I klasės molekules. MHC I klasės molekulė atspindi unikalų individo genotipą. MHC I klasės molekulių struktūra pakinta pakitus genotipui-dėl mutacijų, transformacijų ar kai ląstelėje vyksta svetimo baltymo transliacija. Patogeniniams intraląsteliniams mikroorganizmams dauginantis ląstelėje, jų baltymų fragmentai taip pat ikeliami į MHC I klasės molekules. Tokios, su pakitusiu MHC kompleksu ląstelės, jau atpa˛įstamos T limfocitų. T limfocitai lengvai atpa˛įsta ir kitų individų (rūies viduje) MHC I klasės molekules. Tai stebime transplantacijų metu-persodintas audinys atmetamas. Antikūnai, susidarę prie MHC I klasės molekulės baltymus, slopina T limfocitų pa˛inimo procesą, nes u˛blokuoja MHC I klasės molekules ir jos tampa neprieinamos T limfocitų receptoriams. Į Filogenetikai nutolusių rūių ląsteles imuninė sistema paprastai reaguoja tik antikūnų sinteze. Imunologinė atmintis- ji glūdi T ir B limf. populiacijose. Imuninės atminties ląstelės sudaro ypatingą ilgai gyvuojančių Thymus ir kalų čiulpų ląstelių subpopuliaciją. Jos labai jautrios homologiniams Ag, kuriems veikiant greitai virsta efektorinėmis ląstelėmis, kurios organizme fiksuojamos limfoidiniuose organuose, arba recirkuliuoja, ilgam laikui isaugo atmintį (apie 20m). atminties limfocitų membranose yra specifinių receptorių, kurie reaguoja į t. t. Ag. ie receptoriai identiki Ak molekulėms. Imuninė atmintis formuojasi vykstant pirminiam imuniniam atsakui. U˛ ją atsako dalis B limfocitų. ios ilgaam˛ės ląstelės isaugo ˛inias apie Ag ir jam patekus į organizmą kartotinai, dalyvauja antriniame imuniniame atsake. Antrinis nuo pirminio skiriasi: a)Ak sintezei su˛adinti pakanka ma˛esnių Ag dozių; b)prasideda daug anksčiau ir daug anksčiau pasiekiama Ak sintezės intensyvumo virūnė; c)sintetinami daugiausia IgG, kurie turi didelį afinitetą, j sintetinama daugiau ir jie ilieka ilgiau. Jei pirminio atsako metu IgM sintezė nebuvo pakeista IgG, antrinio imuninio atsako su˛adinti nepavyksta. Imuninė tolerancija- tai organizmo būklė, kuri pasireikia specifiniu nereagavimu į Ag, kartotinai su juo susidūrus. Jai būdinga specifikumas, Ak sintezės nebuvimas, ląstelinio imuniteto stoka. Imuninė tolerancija būna įgimta ir įgyta. Įgimta- tai įgimtas organizmo nesugebėjimas sintezuoti Ig, nes inykusi ar labai susilpnėjusi limfoidinės sistemos veikla. Įgyti- isivysto dėl įvairių sunkių u˛degiminių ir toksinių procesų, baltymų deficito, ilgalaikio kraujavimo (pvz. AIDS)

20. Alergija. Sensibilizacijos ir anafilaksinio oko mechanizmai.

1906m pasiūlė mokslininkas Pirke. Alergija- su imunine veikla susiję, tačiau pasireikiantys nebūdingais imunitetui po˛ymiais, reikiniai. Anafilaksija- tai organizmo reakcija į pakartotinį antigeno patekimą. Anafilaksiją sukeliantys Ag- anafilaktogenai ar alergenai. Tai baltymai, g. b. ir neorganinės med˛iagos, nes jų poveikyje pakinta naturalūs organizmo baltymai- tampa alergenais. Anafilaksiją sukelia tik giminigų rūių baltymai, nes jie yra silpni Ag ir ilgai ilieka kraujyje- veikia imunines ląsteles. Patekus į organizmą alergenams (Ag) po indukcinės fazės susidaro produkcinė- susidaro Ak, kurie suria kraujyje cirkuliuojančius Ag- nutraukiamas pa˛inimo procesas, susintetinami IgM IgG. Pirmąkart patekus silpnam antigenui skatinama IgE sintezę, kurie jungiasi F_C fragmentais prie putliųjų ląstelių. Pakartotinai patekus silpnam Ag, jis jungiasi prie sensibiluotų putliųjų ląstelių IgE i ių ląsteliu atsipalaiduoja biologikai aktyvios med˛ (histaminas, serotoninas). Patekusios į audinius ar kraują ios med˛iagos sukelia anafilaksinius reikinisu. Kai ios med˛iagos iplinta po organizmą- anafilaksinis okas: trinka irdies veikla, krenta kraujospūdis. Todėl naudojant profilaktikai serumus pirma atliekama desensibilizacija - suvirkčiamas nedidelis kiekis gydomojo serumo, kuris suria ląstelių paviriuje esančius IgE. Po 30-60 min virkčiama likusi serumo dalis. Desensibilizacija atliekam visada, net jei ˛mogus tvirtina, kad jam gydomasis serumas niekad nebuvo skirtas.

21. Atopijos. Atopijų rūys. Atopijų profilaktika.

Atopijos- tai alerginės r-jos priklausančios nuo genotipo (pasireikia fenotipikai) tai anafilaksinio tipo r-jos į t. t. Ag: ˛iedadulkes, buitines dulkes, popieriaus. Atopijos yra paveldimos- tokių ˛monių imuninė sistema į t. t. Ag atsako IgE sinteze. Atopijų tipai: 1)vaistinės- alergiją gali sukelti pats medikamentas arba jame esančios priemaios (a/b, sulfanilamidai). Medikamentai turi paalinį veikimą, kurį galima supainioti su alergija. Norint ivengti vaistinės alergijos reikia keisti medikamentą. 2)maistinės- sukelia nepastovūs alergenai, priklauso nuo maisto paruoimo, sudėties. Viename produkte gali būti skirtingi alergenai. Kartais maiste nėra alergenų, jie susidaro virkinimo trakte veikiant fermentams. Maistinės r-jos: a)lėto tipo hiperjautrumas, b)anafilaksija, c)intoksikacija (ne alergija), d)pesticidai (apsinuodijimai), e)intolerancija, f)anafilaktoidinės r-jos- da˛nos vaikų tarpe į uogas, citrusinius vaisius, pomidorus- maiste esančios med˛iagos veikia ląsteles tiesiogiai ir vyksta degranuliacija, g)farmakologinės (į kofeiną, etanolį). ios atopijos pasireikia virkinimo sutrikimais, vėmimu, viduriavimu, pykinimu. 3)namų dulkių sukeliama alergija- pasireikia astma, rinitu. Namų dulkės kyla i medvilnės, popieriaus, kur dauginasi erkutės. ˇuvusios erkutės tai baltymai- jie sensibilizuoja organizmą, nesukelia anafilaksinio oko. 4)naminiams gyvūnams- kačių seilėse yra baltymas, kuris sensibilizuoja. Katės lai˛osi baltymai patenka į orą per plaukus ir sukelią alergiją. 5)˛iedadulkės- pasirekia pavsarį. 6)nariuotakojų nuodams. Specifinė profilaktika: Jei alergenas ˛inomas- gaunami geri rezultatai imunizuojant ˛mogų alergenu, to pasekoje susidaro normalus humoralinis imunitetas ir ˛mogus tampa nebejautrus iam alergenui, nes: a)paalinamos sąlygos plazminėms ląstelėms persijungti į IgE sintezę; b)kraujyje esantys IgM ir IgG suria ten patenkančius antigenus, neleisdami jiems patekti į audinius ir jungtis su ant tukliųjų ląstelių esančiais IgE.

22. Alergija sergant infekcinėmis ligomis.

Infekcinė alergija priklauso lėto tipo hiperjautrumo reakcijai- priskiriama ląsteliniam imunitetui, nors vykdo T_H. i reakcija neperduodam nei su serumu, nei su krauju. i alergija pasitaiko sergant tbc, juodlige, mikozėmis, tuliaremija. Susidaro granuloma: MO fagocituojamas MkF ir juose nesunaikinamas. MakF iskiria citokinus, kurie skatina kitų MakF atėjimą, jungiamojo audinio veėjimą aplink- susidaro granuloma, kurioje patogenas naikinamas bei apribojamas jo plitimas. (tbc- granuloma, sifilis- gumos). Tai panaudojama inf-nių ligų diagnozei: a)atliekami alerginiai mėginiai- naudojamas i ligos sukelėjo iskirtas alergenas, suvirktimo vietoje jei ˛mogus sensibilizuotas atsiranda paraudimas- vadinasi jis turi imunitetą. Po vakcinacijos alerginiai mėginiai teigiami.

24. Agliutinacijos r-ja, jos diagnostinė reikmė. Netiesioginės agliutinacijos r-ja.

Agliutinacija–tai korpuskulinių antigenų suspensioje sulipinimas su antikūnais ir ikritimas į nuosėdas. Reakcija vyksta izotoniniame NaCl tirpale. Agliutinacijos fenomenas grįstas sąveika su antigeno determinantais, isidėsčiusiais bakterijų, audinių ląstelių ir kitų korpuskulinių dalelių paviriuje. Elektrolitų terpėje dalelės sukimba, pama˛u nusėda į dugną dribsnių pavidalu ir da˛niausiai yra matomi akimi. Agliutinacijos reakcijoje dalyvaujantis Ag vad. agliutinogenu, Ak - agliutininu, o susidaręs specifinis antigeno ir antikūno kompleksas – agliutinatu. Agliutinacijos reakcija yra dvifazė: 1)I fazėje specifikai jungiasi antigenas ir antikūnai. Ji nesukelia jokio iorinio efekto. 2)II fazė nespecifinė, kai dalyvaujant elektrolitams susidarę agregatai ikrinta nuodėdomis. R-ja pasireikia priklausomai nuo antigeno savybių. Agliutinacijos reakcija plačiai naudojama įvairioms infekcinėms ligoms diagnozuoti, m/o, iskirtiems i ligonių ir bakterijų neiotojų, identifikuoti, kolektyviniam imunitetui tirti profilaktinės imunizacijos metu. Agliutinacijos reakcija galima nustatyti Ak kraujo serume, audinių ekstraktuose, sekretuose. Agliutinacijos reakcija naudojama:1) ligų serodiagnostikai, 2) mikroorganizmui, iskirtam i ligonio neiotojo organizmo ar aplinkos objektų, identifikuoti ˛inomais Ak. Teigiama r-ja rodo, kad ne˛inomas m/o identikas tam, kuris buvo panaudotas kaip Ag diagnostiniam serumui gaminti. Yra keli agliutinacijos variantai:1. Orientacinė agliutinacija- bakterijų Ag nustatymui. Atliekama ant lygaus horizontalaus stiklo, porceliano ir kitų med˛iagų plokčio paviriaus. Nuo jo rūpestingai paalinami riebalai. Praskiesto serumo laai u˛lainami ant ploktelės paviriaus. Į kiekvieną serumo laą pridedama po laą diagnostikumo ar nedidelį bakterijų kultūros laą ir tolygiai sumaioma. Kai reakcija teigiama, per keletą minučių, sąveikaujant Ag su imuninio serumo Ak, susidaro satambaus dispersikumo agliutinatas, o skydtis praskaidrėja. 2. Iplėstinė (netiesioginė) agliutinacija- Ak nustatymui. Reakcija atliekama agliutinaciniuose mėgintuvėliuose. Nustatomi ne tik serume esantys agliutininai, bet ir jų titras, t. y. antikūnų titras. Vertinant r-ją būtina atsi˛velgti į slenkstinį titrą. Ma˛i serumo titrai gali sukelti agliutinaciją dėl serume esančių grupinių antikūnų. Serumai, su kuriais ketinama atlikti agliutinacijos reakciją, skied˛iami mėgintuvėliuose. Į kiekvieną praskiesto serumo mėgintuvėlį sulainama diagnostikumo mėgintuvėliai sukratomi, dedami į termostatą, po to laikomi kambario temperatūroje. Reakcija įvyksta per 24 valandas. Tiksliai diagnozei nustatyti neretai reikia isiaikinti, ar rasti antikūnai nėra anksčiau persirgtos ligos ar vakcinacijos idava. Sergant Ak daugėja. Serumo antikūnų dinamika suteikia papildomos informacijos apie gydymo efektą, ligos raidą ir baigtį. 3. Pagreitėjusi agliutinacija pagal Noblę. Grįsta antigeno ir antikūno geru kontaktu dėl abiejų komponentų didelės koncentracijos ir mechaninio poveikio, 4. Hemagliutinacija. vadinamas eritrocitų sulipimas, veikiant įvairiems nespecif. faktoriams. Hemagliutinaciją sukelia kai kurie virusai, bakterijos, jų apykaitos produktai, augalų, gyvatės nuodų ekstraktai. 5. Netiesioginė hemagliutinacija- Eritrocitai, adsorbavę Ag, tampa jautrūs homologiniams Ak. Veikiant specifiniams Ak sensibilizuoti eritrocitai sulimpa ir nusėda, sudarydami hemagliutinatą. Infekcinės ligos diagnozė nustatoma radus tiriamoje med˛iagoje tam tikrų Ak. Eritrocitiniai diagnostikumai skirti netiesioginės hemagliutinacijos reakcijai. Reakcija atliekama mėgintuvėliuose. Ligonio serumas prasksied˛iamas, po to pridedama diagnostikumo, laikoma termostate ir. kambario temperatūroje. Kai r-ja teigiama, eritrocitų dribsniai plačiai nusėda mėgintuvėlio dugne, o kai reakcija neigiama, nuosėdos kompaktikos, lygių kratų, telkiasi įdubos viduryje. Atliekama ir atvirktinė netiesioginės hemagliutinacijos r-ja, kai ant eritrocitų adsorbuojami diagnostinio serumo Ak ir hemagliutinacija įvyksta jiems sąveikaujant su homologiniu Ag. Tokio tipo reakcija padeda nustatyti ligos sukėlėją ar jo Ag. Netiesioginės hemagliutinacijos r-ja yra labai jautrus Ak nustatymo būdas. Kuo grynesnis Ag, tuo r-ja specifikesnė. Ant eritrocitų galima adsorbuoti įvairių mikrobų, audinių, augalų antigenus. Rakcija plačiai naudojama infekcijai, invazijai, alerginėms ligoms, piktybiniams navikams diagnozuoti, patologinei būklei nustatyti. 6. netiesioginė agliutinacija su lateksu- neutralaus latekso dalelės naudojamos kaip neutralus Ag adsorbentas. Gerita r-ja, be to ant latekso galima adsorbuoti įvairios kilmės antigenus. 7. Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus Ak. Nepilnų Ak susidaro esant patologinei būklei, rezus neatitikimui, vykstant autoimuniniam procesui. Nepilni Ac gali jungtis su Ag, tačiau turėdama tik vieną aktyvųjį centrą, Ac molekulė prisijungia tik prie vieno Ag receptoriaus ir nesudaro kompaktiko tinklo, daugiamolekulių kompleksų. Todėl in vitro nesukelia agliutinacijos, precipitacijos ar kitokių fenomenų. Kumbso reakcija skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Abi jos labai specifikos. Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti fiksuotus nepilnus Ac. Tam reikia antiglobulininio serumo. Tiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti naujagimių hemolizinę anemiją, autoimuninei hemolizinei anemijai nustatyti arba tada, kai buvo perpilta netapataus kraujo. Netiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti nepilnus antikūnus laisvai cirkuliuojančius kraujyje ir lorganizmo skysčiuose. Tiriamasis serumas sumaioma su ˛inomos kilmės Ag. Po to pridedama antiglobulininio serumo. Teigiama reakcija rodo, kad serume yra nepilnų antikūnų. Netiesioginė Kumbso reakcija padeda nustatyti nėčiųjų kraujo serume esančius nepilnus antikūnus ir rezus konflikto grėsmę, padeda parinkti kraują perpylimui.

Precipitacijos r-ja. Atlikimo metodai.

Precipitacija- tai drumzlių ir dribsnių susidarymas skaidrioje terpėje, sąveikaujant koloidiniams ir tirpiems Ag bei Ac. Precipitacijos reakcijoje Ag yra skaidrus molekulinės struktūros tirpalas arba koloidas. Dalelių dydis lemia r-jos atlikimo ypatybes. Precipituojančių serumų titras nustatomas pagal precipituojančio antigeno praskiedimo laipsnį. . Precipitacijos reakcijoje Ag vad. precipitinogenu, Ac – precipitinu, o Ag ir Ak kompleksas, susidaręs, kai reakcija teigiama, - precipitatu. Greičiausiai įvyksta ir rykaisia precipitacija ten, kur Ag ir Ac koncentracijos ekvivalentikos. Precipitacijos r-jos intensyvumas nustatomas įvairiais būdais. Paprasčiau yra nustatyti titrą, imatuoti drumstumą ir kt. , Precipitacijos r-ja naud. kai kurioms bakterinėms ir virusinėms ligoms diagnozuoti. 1. ˇiedinės precipitacijos reakcija. Siauruose mėgintuvėliuose serumas ir Ag pilami pasluoksniui taip, kad tarp jų iliktų skiriamoji sąlyčio riba. Kai Ag atitinka Ak, jiems jungiantis sąlyčio riboje greitai susidaro balkvai drumzlinas, siauro ˛iedo arba disko pavidalo precipitatas, kuris pama˛u platėja. Po kelių valandų gali ikristi nuosėdos. Reakcijoje dalyvaujantis Ag ir Ak turi būti skaidrūs. Ji atliekama marui, juodligei, meningokokinei infekcijai nustatyti, 2. Flokuliacijos reakcija Čia kaip precipitinogenas vartojamas toksinas arba anatoksinas, kuris susijungęs su imuninio serumo Ak sudaro purius dribsnius- flokuliatą. Flokuliacijos reakcija da˛niausiai atliekama toksinui, anatoksinui arba antitoksiniam serumui titruoti. Į mėgintuvėlių eilę paeiliui pilama vis daugiau flokuliacinio serumo ir į visus po tiek pat Ag. Anksčiausiai r-ja įvyksta ten, kur Ag ir Ak koncentracijos ekvivalentikos. 3. Imunodifuzija atliekama vandenyje tirpiems Ag nustatyti. Netolygaus dispersikumo antigenai agare susiduria su Ak- precipitacijos sritys agare gerai matomos. Precipitacijos r-jai naud. labai skaidrus agaras. Precipitatas susidaro tik i vieno tipo homologinių Ag ir Ak ir netrukdo kitiems Ag ir Ak toliaus skverbtis ir sudaryti kitas precipitacijos juostas. Pasitiktinė dvikryptė difuzija- agare kartu agaru padaromos duobelės: viena centre ir 8 aplink. Į centrinę duobelę pilamas Ak, o aplink skirtingi Ag arba įvairaus praskiedimo Ag tirpalai. Taip nustatomas Ag identikumas arba jų koncentracija.

26. Imuninės lizės r-ja. Praktinis hemolizės r-jos panaudojimas.

Svarbiausia imuninio serumo f-ja, tai gebėjimas suardyti MO ir kitas svetimas ląsteles. Tokie Ak vadinami lizinais. Bakteriolizė- tai imuniteto r-ja, kai jungiantis Ak su t. t. bakterijų homologiniais antigenais ir dalyvaujant komplementui- bakterijos pa˛eid˛iamos lizuojamos. Hemolizės r-ja- jei gyvūnas imunizuojamas kitos rūies gyvūno eritrocitais, tai serume atsiranda Ak (hemolizinų), kurie sąveikauja su komplementu ir esant terpėje Ca ir Mg jonų tirpina svetimus eritrocitus. Hemolizė yra labai ryki: drumsta eritrocitų suspensija virsta rykiai raudonu skysčiu, dėl to ji naudojama komplemento sujungimo reakcijoje kaip komplemento adsorbcijos rodiklis. Komplemento fiksacijos testas. Ag ir Ak kompleksas visada adsorbuoja ir fiksuoja komplementą. Testas atliekamas dviem etapais. I etapas – antigeno, antikūno ir komplemento sąveika. II etapas – reakcijos indikacija. Jei Ag. yra eritrocitas tai prieeritrocitiniai Ak. susijungę su eritrocitu, nesukels jokių pokyčių. Tokie eritrocitų ir Ak. kompleksai vadinami sensibilizuotais eritrocitais. Pridėjus prie sensibilizuotų eritrocitų komplemento, įvyks eritrocitų lizė. Taigi sensibilizuoti eritrocitai yra komplemento indikatorius. i savybė naudojama komplemento sujungimo reakcijose. Į terpę, kur galėjo vykti Ag-Ak reakcija, pridedame komplemento. Jei reakcija įvyksta, komplementas suriamas, jei ne-lieka laisvas. sensibilizuotų eritrocitų pagalba su˛inoma ar Ag-Ak reakcija įvyko ligonio serume, ar komplementas suritas. Laisvas komplementas sukels eritrocitų lizę, reakcija gana jautri(10k. jautresnė nei agliutinacijos), todėl panaudojama ligų, kurių metu susidaro silpnas imunitetas(gonorėja), virusinių ligų diagnostikai.

27. Komplemento sujungimo r. Tai Ag. -Ak. reakcija, kuriai reikalingas komplementas. Komplementas-tai nespecifinė fermentinė sistema, sudaryta i 9 skirtingų frakcijų kraujo serume. Komplementas jungiasi prie Ig Fc fragmento tik kai Ig susijungia su Ag. Susijungęs su Ig komplementas tampa aktyvus, jis lizuoja jo aktyvumo vietoje esančias ląst. Jei Ag. yra eritrocitas tai prieeritrocitiniai Ak. susijungę su eritrocitu, nesukels jokių pokyčių. Tokie eritrocitų ir Ak. kompleksai vadinami sensibilizuotais eritrocitais. Pridėjus prie sensibilizuotų eritrocitų komplemento, įvyks eritrocitų lizė. Taigi sensibilizuoti eritrocitai yra komplemento indikatorius. i savybė naudojama komplemento sujungimo reakcijose. Į terpę, kur galėjo vykti Ag-Ak reakcija, pridedame komplemento. Jei reakcija įvyksta, komplementas suriamas, jei ne-lieka laisvas. sensibilizuotų eritrocitų pagalba su˛inoma ar Ag-Ak reakcija įvyko, ar komplementas suritas. Laisvas komplementas sukels eritrocitų lizę, reakcija gana jautri(10k. jautresnė nei agliutinacijos), todėl panaudojama ligų, kurių metu susidaro silpnas imunitetas(gonorėja), virusinių ligų diagnostikai.

28. Opsoninė-fagocitinė reakcija. Opsono-fagocitinio skaičiaus nustatymas. Reakcijos mechanizmas. Diagnostinė reikmė. Opsonizacija- tai antrasis fagocitozės etapas. Svarbiausias opsonizacijos elemantas, be kurio negalima fagocitozė- tai komplemento sistemos C3b komponento prisijungimas prie MO paviriaus. Geriausia ią f-ją atlieka specifiniai Ak- opsoninai, kurių aktyvumas stiprėja po sensibilizacijos, paveikus Ag. Opsonizuojančiam tiriamojo kraujo aktyvumui vertinti skaičiuojamas Opsono-fagocitinis skaičius. Jį suradus vertinamas imuninio serumo normalių leukocitų fagocitinis aktyvumas, lyginant su normalaus serumo poveikiu. Tuo tikslu mėgintuvėlyje ruoiamas miinys i 4 ingredientų: 1)normalių ˛mogaus leukocitų; 2)bakterijų paros kultūros; 3)tiriamojo serumo; 4)komplemento. Mėgintuvėliai laikomi termostate 10-30min, poto gaminami tepinėliai, da˛omi ir per mikroskopą skaičiuojamas fagocitavusių ląstelių ir jų sufagocituotų bakterijų skaičius. Kuo didesnis Opsono-fagocitinis skaičius- tuo aktyvesnis tiriamasis serumas ir tuo intensyvesnis imunitetas.

Toksino-antitoksino r-ijos. Jose dalyvauja komponentai:1. antitoksinis serumas ir 2. B egzotoksinas (antigenas). Čia vyksta toksino neutralizacija. iose reakcijose abu komponentai tirpūs, todėl jie-skaidrūs tirpalai. ios reakcijos vadinamos pagal rezultatą:neutralizacija-veikiamas antitoksino toksinas neutralizuojamas, jis netenka savo toksinių savybių. Neutralizacija vyksta kai Ak. yra pakankamai daug. Vyksta in vivo ir in vitro; precipitacija: ˛iedinė precipitacija-į mėgintuvėli įpilame antitoksinio serumo ir u˛pilame sluoksnį egzotoksino, tada įvysta precipitacija, bet ne neutralizacija. Baltymai(toksinai su antitoksinais)jungias tik salyčio vietoj(nereik maiyti). i reakcija ir agare. Tada lėktelėje padedama antitoksinų ir egzatoksinų ir jie plinta. Ten kur jie plisdami susijungia-precipitacija; flokuliacija-jei antitoksinį serumą ir egzatoksiną mėgintuvėlyje sumaiome, ikrenta dribsniai(flokuliatai). Precipitacija ir flokuliacija su toksinėmis savybėmis nesusiję, čia toksinai pasireikia kaip paprasti baltymai, jie neutralizuojami.

30. Virusų neutralizacijos reakcija. Jos panaudojimas identifikuojant i skirtus virusus. Reakcijos atlikimas.

Neutralizacija- neutralizuotas virusas nuo aktyvaus skiriasi tuo, kad negali sukelti ligos, netenka infekcikumo. ios r-jos gali būt atliekamos: vitos embrione (sukelia plėvių pa˛eidimą, pvz. gripo virusas chorionalantojuje sudaro neskaidrias zonas), aud. kultūrose (sukelia aktyvus virusas ląst. degeneraciją- jos suapvalėja, tamsūs branduoliai fibroblastų kultūrose), su lab. gyvuliukais. Spalvinė neutralizacijos r-ja- mėgintuvėlyje sumaiomas virusas ir diagnostinis serumas. Jei serume yra Ak, jie neutralizuos virusą ir tokiu miiniu u˛krėčiame aud. kultūrą. Paprastai audinių kultūros ląstelės daugindamosis iskiria pieno r. , todėl keičiasi terpės pH krypstant į rūgtinę pusę terpė keičia spalvą- pageltonuoja. Patekus virusui į ląstelę sutrikdoma ląstelių veikla ir pieno r. isiskyrimas- terpės pH nekinta, nekinta ir spalva. Jei virusas neutralizuotas Ak-nų- aud. kultūra iskiria pieno rūgtį, ląstelės keičia spalvą. Lab. gyvunėlių u˛krėtimas neutralizuotais virusais- jei jie neutralizuoti- gyvunėlis nesusirgs. Neutralizacija pagal Diulbeką: po viruso neutralizacijos u˛krėčiama audinių kultūra matrace, vertinant neutralizaciją skaičiuojami plimai- pa˛eidimo ˛idiniai.

31. Imunofermentinis metodas(ELISA). Taikomas tiek Ag-ui, tiek Ak-iui tiriamojoje med˛iagoje nustatyti. Ag. ir Ak. markeris yra fermentas. Plačiausiai naudojami ie fermentai:arminės fosfatazė, peroksidazė (virusams krienų peroksidazė), β galaktozidazė. Juos lengva nustatyti kolorimetriniu ir fluorometriniu būdu, net tada, kai būna l. ma˛a Ag. ar Ak. , prie kurių prisijungia fermentas koncentracija. Ak-ams kraujo serume nustatyti ant sorbento ploktelės paviriaus ar sorbentu padengtame mėgintuvėlio dugne fiksuojamas ˛inomas Ag. Pripilama tiriamojo serumo. Ag-Ak kompleksas susidaro, jei jie yra specifiki. Nustatant Ag. , diagnostiniai Ak. imobilizuojami ant plastiko paviriaus, po to veikiama inkubuotais serumo miiniais su Ak, ˛ymėtais fermentais. (pridedama tiriamųjų Ag. , po kurio laiko nupilama, praplaunama ir po to veikiama tais pačiais, tik jau fermentu pa˛ymėtais Ag. ) Tada veikiama substratu, jei r-ja įvyko- ploktelė keičia spalvą,

32. Bendra Ag-Ak reakcijos charakteristika. Serologinių reakcijų diagnostinės galimybės.

Imuninės r-jos- tai fenomenai atsirandantys dėl antigeno ir organizmo imuninės sąveikos. Skirtingomis sąlygomis tas pats Ak gali agliutinuoti, precipituoti, prijungti komplementą, jeigu su Ag susijungia skirtingomis sąlygomis. Veikiant tam pačiam Ag susidaro skirtingų klasių Ig, kurios gali vykdyti tą pačią f-ją. Skiriamos 2 r-jų fazės: 1)Ag ir Ak specifikai jungiasi tarpusavyje. Ag yra detreminantai, kurie turi elektros krūvį. Ak aktyvių centrų el. krūvis prieingas Ag- prieingi krūviai jungiasi tarpusavyje ir sudaro stiprią cheminę jungtį. 2)nespecifinė fazė- Ag-Ak kompleksai praranda tirpumą izotoniniame tirpale ir ikrinta į nuosėdas. Serologinės r-jos taikomos: a)inf-nių ligų diagnozei; b)sveiko ˛mogaus imuniteto lygio nustatymui; c)kontroliuojant imunizacijos efektyvumą; d)diagnozuojant imuninės sistemos ligas. Virusinių ligų diagnostikai naudojama komplemento sujungimo r-ja. Sergant infekcine liga ligonio kraujyje kaupiasi specifiniai Ak, galintys jungtis su sukelėjo Ag. Tiriamas ligonio kraujo serumas, atliekamos serologinės reakcijos su įv. Ag. reakcija vyks su tuo Ag, prie kurį ligonio serume yra Ak. Dėja Ak g. b. dėl vakcinacijos ar anksčiau vykusio inf-nio proceso, todėl svarbu nustatyti ir Ak kiekį, kadangi ligos metu Ak kiekiai būna didesni. Serologinės r-jos taikomos inf-nių ligų diagnostikoje. Ypač ji vertinga nustatyti ligoms, kurių imunitetas susidaro silpnas. Serologinės reakcijos panaudojamos ir inf-nių ligų bakteriologinei diagnozei- ligos sukelėjo identifikavimui.

33. Imunoprofilaktika, imunoterapijos principai. Vakcinos. Jose naud. gydomieji ir profilaktiniai serumai, kurie gaunami hiperimunizuojant gyvūnus, i jų kraujo paalinus forminius elementus ir fibriną. Serumuose yra Ak, kurie neutralizuoja patogeninius m/o ar jų toksinus. Seruminiai preparatai sukelia pasyvų imunitetą, todėl naud. ligos inkubaciniu periodu. Pagal veikimą serumo preparatai skiriami į: antitoksinius, antivirusinius ir antibakterinius. Antitoksiniuose serumuose antitoksinai neutralizuoja egzotoksinus. Antivirusiniuose yra Ak, kurie neutralizuoja virusus ir trukdo jų invaziją į ląst. Antibakteriniuose yra agliutininų ir bakteriolizinų, kurie skatina fagocitozę ir mikrobų ląst. lizę. Kadangi seruminiai prep. yra heterogeniki, tai tai jie turi ir trūkumų: gali sensibilizuoti organizmą, sukelti alergines r-jas, be to, imunitetas trumpalaikis. Todėl yra naud. imunoglobulinai, kurie gaunami i ˛m. kraujo, nes jie homogeniki ˛m. organizmui ir cirkuliuoja kraujyje, sukeldami pasyvų imunitetą. Serumai g. b. suleid˛iami į veną (imunitetas įgyjamas tuoj pat), į raumenis ar po oda. Vakcinoprofilaktika atliekama, kai yra daug ˛monių imlių kokiai nors infekcijai. Tai yra epideminė indikacija. Skubi vakcinoprofilaktika atliekama pablogėjus epideminei situacijai. Homologiniai Ig produkuojami organuose, o heterologiniai yra ch. kilmės. Seruminė liga pasireikia vartojant heterologinius serumus didelemis dozėmis. Ji pasireikia po 7-14 dienų po pirmos Ag injekcijos. Per tą laiką Ag kiekis suma˛ėja, tačiau likę jungiasi su pradėjusiais gamintis prie jį Ak. Susidaro tirpus Ag ir Ak kompleksas, kuris sukelia imuninį atsaką. Atsakomoji r-ja yra karčiavimas, bendras negalavimas, ibėrimas. Profilaktika: stengtis ivengti alergenų patekimo į organizmą. Vakcinos-tai preparatai, kuriems veikiant organizmas sudaro aktyvų imunitetą kuriai nors infekciniai ligai. Skiriamos monovakcinacijos(sukeliamas imunitetas vienai inf. ligai)ir asocijuotos vakcinos(kai sudaroma simunitetas kelioms inf. ligoms). Į asocijuotų vakcinų sudėtį įeina tiksliai subalansuotas įvairių vakcinų Ag. dozės, dėl kurių formuojasi aktyvus imunitetas visiems tokios vakcinos komponentams. Tokios vakcinos įvirktimo vietoje sudaro Ag. depą, i kurio lėčiau rezorbuojamos ir taip pasiekiamas didesnis efektas. Gyvos vakcinos-tai dirbtinėmis sąlygomis iaugintos gyvų MO-ų nevirulentikos vakcininių padermių kultūros. Nuo gamtoje cirkuliuojančių padermių jos skiriasi svarbiausia tuo, kad yra genotipikai praradusios gebėjimą sukelti tipiką infekcinę ligą. Negyvos vakcinos-gaunamos i infekcinių ligų sukėlėjų vadinamųjų gamybinių padermių, kurios turi pilnavertę antigeninę sandarą ir yra l. virulentikos. Negyvoms vakcinoms gaminti specialiai atrinktos ir patikrintos bakterijų bei virusų padermės pagausinamos mityb. terpėse arba audinių kultūrose ir inaktyvuojamos įv. būdais. Cheminė vakcina-Ag. gaunami i mikrobų ląstelių cheminės ekstrakcijos būdu. ias vakcinas sudaro sudėtingi organiniai junginiai.

III skyrius

1. Stafilokokai. Jų rūys. Jas diferencijuojantys po˛ymiai. Patogenikumo faktoriai ir toksinai

Morfologija- rutulio formos, G+, apie 1 m diametro, isidėstę krūvelėmis primenančiomis vynuogių kekę. Tiriant i ˛mogaus organizmo, pavienės neturi ˛iu˛elių ir nesudaro sporų.

Klasifikacija- stafilokokų gentyje yra 32 rūys. Jos daugiausia nepatogeninės ˛monėms, o patogeninės altakraujams. ˇmogui patogenika viena rūis S. aureus. Dar yra dvi rūys: S. epidermidis ir S. sa-prophyticus. Jos retai sukelia ligas, bet kartais gali būti patogenikos.

Rūių diferencija: St. aureus nuo kitų skiriasi tuo kad skaido angliav. anaerobinėmis sąlygomis, teigiamais katalazės ir koaguliazės testais. katalazės testas atliekamas su vandenilio peroksidu ir bakterijų suspensija, jei kyla O2 burbuliukai testas teig. koagulazės testas: MO suspensijos laas sumaiomas su lau plazmos . Esant koaguliazei ikrinta nuosėdos. St. aureus ir St saprophyticus fermentuoja manitolį, o St. epidermidis ne. St. saprophyticus nehemolizuoja eritrocitų, St. epidrmidis i dalies hemolizuoja. St. aureus hemolizuoja. St. aureus dar fermentuoja plazmokoagulazę, DNR‘azę, okiti ne.

Kultūrinės savybės- nereiklios terpėms, gerai auga paprastose terpėse, dar geriau kai terpėje yra gliukozės, gerai pakenčia NaCl, net iki 15%. Terpės, kurios turi 7-10% jiems elektyvinės. Temperatūri-nis intervalas 10-15^oC. stafilokokai tipiki mezofilai. Stand˛ioje terpėje sudaro S formos kolonijas. Būna plokčių kolonijų, taip pat gali būti pigmento. Yra baltas, citrinos, aukso spalvos pigmentas, kuriam rei-kia viesos, laiko. Termostate iauginti būna pilkvos spalvos.

Biocheminis aktyvumas- didelis, aktyvūs skaldo angliavandenius iki rūgčių. iuo biocheminiu ak-tyvumu naudojamės diferencijuodami stafilokokus. Stafilokokai lizuoja eritrocitus, skaldo manitą, gliu-kozę ir iskiria fermentus: plazmokoaguliazę, hialuronidazę, fibrinoloziną, proteinazę, arminę fosfata-zę, ˛elatinazę. Jia atkieka svarbų vaidmenį, nes apsprend˛ia stafilokokų patogenikumą. Hialuronidazė, fibrinolizinas apsprend˛ia jų invazinį aktyvumą, plazmokoaguliazė- apsaugo nuo fagocitozės.

Patogenikumo veiksniai Ląstelės struktūriniai dariniai: Turi storą gleivinių sluoksnį kur gausu baltymų. Peptidoglikanai-polisacharidų polimeras, su˛adina interleukino-1 ir opsonizuojančių Ak sintezę monocituose, apsaugo nuo fagocitozės. Teicho r. -glicerolio polimerai. C faktorius jis padeda prilipti prie kreulio ar traumuotų ląstelių. Kovoja su fibrolaktinu. Turi kolageną suriančių baltymų. A baltymas apsaugo nuo fagocitozės. Egzotoksinai: pirogeniniai egzotoksinai , Enterotoksinai. Toksinio oko sindromo toksinas. Leukocitotoksinas ˛aloja leukocitus. Eksfoliatinai epidermio atsiskyrimą nuo dermos. Hemolizinai-citotoksinai alfa hemolizinas ardo eritrocitus trombocitus, veikia kraujagyslių lygiuosius raumenis. . Fermentai proteazė, lipazė, kolagenazė- padeda jiems plisti audiniuose.

Enterotoksinus iskiria besidauginantys streptokokai. Jie gali būti iskiriami ir aplinkoje ir ligonio organizme, taip pat isiskiria maiste. Jei suvalgom tokį maistą- viduriavimas( liga greit prasideda, greit ir baigiasi). ˇmogaus organizme iskiriami enterotoksinai sukelia toksinį oką. Ir enterotoksinio ir toksinio oko sindromo toksinai yra super Ag. Jie veikia imuninės sistemos ląsteles.

2. Stafilokokų sukeliamos ligos. Labor. d. Imunitetas. Profilaktika.

Patogenezė- patekimo vartai- bet koks odos ir gleiv. pa˛eidimas. Pat. į odą MO sukelia įv. ligas. L. pavoj. kai patenka į kr. - sukelia greit progres. ˛aibiką sepsį. Sukeliamos inf : PAVIR. ODOS LIGOS: Piodermija: sukelia st. aureus. Atsir. įv. dyd˛io pūslel, pripild. skaidraus gelsvo skysčio. Ligai rykėjant susidaro aai. Atsiranda galūnėse ten kur pa˛eista oda. Sukelia abscesus, furunkulus, karbunkulus. GILIOSIOS LIGOS : Osteomielitas sukelia St. aureus. MO kaulus pasiekia per kr. Pl. u˛deg. , Ūm. endokarditas, artritas. TOKSINŲ SUKELIAMOS LIGOS: apsinuodijimai maistu, pasireikia staigiu vėmimu praėjus 1-1, 5val po valgio(enterotoksianai). Toksinio oko sindromą Lab. diagnost :. TIRIAMOJI M. kraujas, skrepliai, pūliai, gleivinės dalys, imatos, vėmalai.

MIKROSKOP. TYR. Daromas orientac. tepinėlis, da˛omas Gramo būdu, mikroskopuojame. Matome G+ kokų sankaupas panaias į vynuogių kekes. BAKTERIOLOGINIS T. med˛iaga sėjama į kraujo, agarą ( 10%NaCl stabdo kitų MO augimą). po 18val. iauga St. kolonijos identifik- auksinis pigmentas, hemolizinis aktyvumas, jautrumas AB. St. aureus gali hemolizuoti eritr, kamb. Temp. gamina geltoną, kremo spalvos pigmentą, iki rūgčių skaldo gl, manitą anaerobinėmis salygomis, skystina ˛elatiną piltuvėlio pavidalu, nitratus verčia nitritais. Iskiria katalazę, todėl “+“ jos testas jis atliekamas su vandenilio peroksidu ir bakterijų suspensija, jei kyla O2 burbul. testas teig(difer. nuo strp. ). T. p. iskiria koagulazę(st. aureus). MO suspensijos laas sumaiomas su lau plazmos . Esant koaguliazei ikrinta nuosėdos. SEROLOGINĖ D. Nėra svarbi, nes st. Turi daug variantų Ag. Kartais atl. FAGOTIPAVIMAS. Imunitetas- silpnas, trumpal. Staf. infekcijos yra l. pavoj. nusilpusiems ˛monėms dėl kt. ligų.

Profilaktika- aseptika, antiseptika, zaizdų priez. Vakcinų nėra.

Streptokokai. Savybės. Klasifikacija.

Morfologija. G+, oval. , sfer. f. kokai. Gr. kult. tepinėl. isid. grandinėlėm ar po 2. Turi kapsulę(A, B, C sero gr. hialur. kilm), pilių (su M B, lipoteicho r. ). Nejudrūs sporų nesudaro. Iskiria hemolizinus. Kultūrinės sav. reiklesni terpėms. Ger. auga kai terpėje yr kr. ar serumo. Optimali augimo T 37s Stand˛ioj terpėj po paros sudaro smulkias R ar S f. kolon. Kapsuliuotų kolonijos gleivėtos ir matinės, nekapsul. -blizgančios. Kolonijos skaidrios drumstos pigmento nesudaro. Skystos terpės nedrumsčia, sudaro nuosėdas. Gerai da˛osi anilino da˛ais.

Biologinės savybės:Fakultatyviniai anaerobai, mikroaerofilai. Gerai auga 10% CO2 sąlygomis. Skaldo angliav. iki rūgč. Iskiria ferm. streptoliziną, streptokinazę. Klasifikacija: pgl. Gebėjimą hemolizuoti eritrocitus skirstomi į: α hemoliziniai-nevisika hemolizė, turi ˛alią sritį. β hemoliz. - visika hemolizė, sritis skaidri. γ hemoliziniai nėra hemolizės, ˛monėms nepatogeniki. Dabar klasifik. remiantis Lancefield klasifik. pgl. Streptokokų antig. sandaros ypatumus. Atsi˛velgiant į ląstelės sienelės C polisacharidą Strp grupuojami į serologines grupes. Svarbiausios A, B, C, G, D. A sero gr. Prikl. Str. pyogenes: β hemoliz, sukelia vietin. pūlines u˛deg. inf-jas. B priklauso Strp. agalactiae: β hemoliziniai, norm. moterų lyt. takų MF, sukelia naujag. sepsį ir meningitą. C ir G grupė β hemoliziniai, nosiaryklės norm. MF, sukelia sinusitą, bakteriemiją, endokarditą. D grupė Strp. bovis norm. ˛arnyno MF, α hemoliziniai sukelia endokarditą. Strp. Nepriklausantys serologiniai grupei vad. ˇalieji: St. mitis, St. mutans, St. pneumonia. ˇmogui patogenikiausi A gr. Str. Jie turi bendrą visiems M Ag. Ligų patogenezei svarbią reikmę turi Agr. gamin. ekstraceliul. Prod. -O streptolizinas, hialuronidazė, streptokinazė.

4. Streptokokinių ligų Lab. d. Imunitetas ir profilaktika.

Laboratorinė d. Tir. med˛. priklauso nuo inf-jos vietos. G. b. gerklės nuograndos, pūliai, kraujas. MIKROSK. T. Tepin. da˛om Gramo būdu. Matome G+ koku grandinėlę. ˇm. patog. ir nepatog. kokų morfologija vienoda. BAKTERIOLOGINIS T. Sėjam į maitinam. terpę. Inkubuojam 37sT 10% CO2 atm. Stand˛iose terp. iauga diplokokai trumpom. grandinėl, skystose sudaro ilgas grand. Skystą terpę drumsčia. Terpėms reikliausi Str. Viridans, auga terpėse turinčiose natyvinio baltymo. BIOCHEMINIS T. Sėjame į margąją eilutę. Str. Identifikuojami iki rūies, serogrupės. Serodiagnostika atliekama, nustatant Ak prie Agr. Str.

Imunitetas gan specifikas. Ligonis pasveikęs po A gr. M B turinčių Str. Ligų tampa atsparus tik vieno var. B. M B neleid˛ia fagocituoti Str. , bet esant spec. Ak prie M baltymą, Str. fagocit. Imunitetą prie eritrogeninį toksiną lemia kraujyje esantys antitoksinai. Jie apsaugo tik nuo skarlatininį bėrimą sukėlusio Ag, bet ne nuo Str. Inf.

Profilaktika operacijų metu vartojami antimikrobiniai preparatai tiems ˛monėms, kurie turi irdies vo˛tuvų defektus. Svarbu anksti pradėti gydyti kvėpavimo takų ir odos ligas sukeltas A str. , kad neiplistų infekcija. Sergantiems reumatu taikoma streptokokinė chemoterapija. Specifinės profilaktikos nėra.

5. Pneumonijos streptokokai, savybės, klasifikacija, reikmė ˛mogaus patologijoje. Labor. d.

Morfologija. Streptococcus pneumoniae G+ lanceto f. diplokokai. Turi kapsulę nejudrūs, sporų nesudaro. Biologinės sav. aerobai. Geriau dauginasi terpėse kur yra 10% CO2. Kolon. smulkios, apvalios, lygiais kratais. Virulentikų pavir. lygus, nevirulent. iurktus R f. Fermentuoja gliukozę. Kraujo agare sukelia α hemolizę. Skystą terpę drumsčia. Klasifikacija: priklauso Strp. genčiai, bet nepr. Lancefield serologinėms streptokokų grupėms. Sukeliamos ligos: sinusitas, otitas, bronchitas, meningitas, krupine pneumon. Da˛nai jų būna ˛mogaus kvėpavimo takuose. Ligos metu isivysto vienos ar dviejų skilčių, o kartais ir viso plaučio u˛degimas. Laboratorinė d. TIRIAMOJI M. kraujas, skrepliai, likvoras, eksudatai. MIKROSKOP. T. Tepinėlis Gramo būdu. Matome G+ lanceto f. diplokokus turinčius kapsulę isidėsč. grandinėle. BAKTERIOLOGINIS T. Sėjame į kraujo agarą. Inkubuojame 37s 10% CO2 atm. Po 1-5 parų u˛auga smulkios, skaidrios S f. kolonijos. Skystą terpę drumsčia. BIOCHEMINIS T. Sėjam į margą eilutę. Be rūgč. skaldo maltozę, gliukozę, sacharozę, laktozę. BIOLOGINIS T. In vivo tiriamoji med˛. suleid˛iama labor. pelei į paodį. ˇūva per 24-48h. SEROLOGINIS T. Agliutinacijos r. PAGREITINTI T. Kapsulių brinkimo mėginys Neufeldo būdu. Sumaiius u˛krėstos pelės eksudatą su pneumonijos diplokokų serumų miiniu ir su praskiestu metileno mėlynuoju. Mikroskopuojant matome ar ibrinko kapsulė. Mikroagliutinacija Sebino būdu. Sumaiius u˛krėstos pelės pilvo ertmės eksud. laą su tipiniu serumu įvyksta agliutinac.

6. Hospitalinės infekcijos. sukėlėjai. Seniau vaikų skyriuose plisdavo lainės tymų, vėjaraupių, kokliuo, skarlatinos, parotito, difterijos infekcijos. Dabar dėl profilaktinių skiepijimų jų svarba suma˛. Hosp. inf-jai priskiriamos visos infekcinės ligos, i jų pneumonija, pielonefritas, pūlinė ir sepsinė infekcija, abscesas. Da˛niausias hospitalinės infekcijos sukėlėjas yra salmonelės, eerichijos, klebsielės, pseudomonos, jersinijos, stafilokokai, anaerobai, kandida grybeliai, virusai. Hospitalinės inf. Prie˛astys: tarp ligoninės personalo ir ligonių cirkuliuoja daug hospitalinių antibiotikams atsparių MO. Daug buitinių ir medicininių inf. Perdavimo veiksnių, ypač invazinių tyrimų, chirurginių operacijų bei kitų procedūrų metu. Blogos sanitarinės sąlygos. Nepakankama dezinfekcija, medicinos įrankių sterilizacija ir procedūrų aseptika. Norint ivengti reikia naudoti vienkart. adatas, virktus, infuzines sist. Vengti kry˛minės infekcijos.

7. Meningokokai. savybės. klasifikacija. infekcijos. diagnostika.

Neisseria meningitidis

Morfologija G- nejudrios, 0, 8 mkrm dyd. diplokokai, kavos pupelės f. Turi kaps. Kultūra Aerobai. Gerai auga terpėse turinčiose organinių med˛. , kraujo, hemino. Optimali augimo T 35-37 reikia 5% CO2. Specialiose terpėse u˛auga per 48 val. Kolonijos ikilios blizgančios, gleivėtos, nepigmantuotos S f. Skystą terpę drumsčia. Eritr. nehemoliz. Skaldo iki rūgčių sacharidus. N. Meningitidis skaldo gl. ir maltozę. Gamina oksidazę, testas teig. ˇelatinos neskystina, nesud. indolo ir H2S. Klasifikacija: Pgl. kapsulės polisacharidus, meningokokai skirstomi į 9 serogrupes: A, B, C, X, Y, 29e, Z, L, W-135. patogenik. yra A, B, C, Y. Pgl iorinės membranos B. B ir C sero gr. skirstomos į serovarus. Sukeliamos inf-jos : Besimpt. meningokokų neiojimas. Faringitas ir nazofaringitas. Meningitai. Meningokokcemija.

Lab. diagn. TIRIAMOJI M. Sepsis – kraujas, gleivės i nosiaryklės, meningitas cerebrospinalinis skystis, nug. smeg. skystis: Įtarti ligą jei likvoras drumstas, dėl didelio spaudimo ver˛iasi fontanu. MIKROSKOPINIS T. tepinėlis – matomi segm. Neutrof. , juose tarp jų G- diplokokai. BAKTERIOLOGINĖ D. likvorą sėjam į kr. agarą, dedam į termost. 37s inkub. 5% CO2. Po 24h tiriam pasėlį. Iekom S formos, skaidrių ar drumstų, be pigmento kolonijų. I jų darom tepin. Terpėse sudaro involiuc. f. , galim nematyt tipikų, pupelės f. bakt. Tik pavienius, netip. kokus. Gr. kult. iskirt sėjam į nuo˛ulnų serumo agarą. Tiriam gr. kult. ferment. aktyvumą. Sėjam į margą eilutę (skaido gl ir malt) Oksidazės r-ja (+) Nitratų redukc. (nepatogen. kokai redukuoja nitratus, o patog. – ne). SEROLOGINIS T. Orientac. agliutinacijos r-ja su polivalentiniu, o po to ir su tipospecifiniais agliutinaciniais ser. Galima serologinė diagnostika. Liga trunka iki mėn. , imunitetas form-asi silpn, serolog. Diagnost. naudojami jautrūs metodai: komplemento sujungimo r-ja, imunoflorescencija, (PGR). MOLEKULINĖ HIBRIDIZACIJA su DNR zondais.

8. Gonokokai. Ūmios ir lėtinės gonorėjos patogenezė. diagnozė.

Neisseria gonorrhoeae. Gonokokai suk. pūlinį lap. , lyt. takų u˛deg. U˛sikr. Lyt. sant. metu, per u˛krėstus daiktus. Būna ūminė ir lėtinė. Ūminė gausi pūlinga lyt. org-ų sekr-ja. Vėliau gonokokai plinta į sėklides jų prielipą, gimdos kaklelį gali sukelti jų u˛degimą. Plisdami per kr. limfą gali sukelti gonorėjinius artritus, endokarditus sepsį. Nesigydant ar blogai gydant gali pereiti į lėt. formą, diagnost. sunkesnė. Lab. diagn. TIRIAMOJI M. Um. gonorėjai pūliai, sekretai i laplės, rectum, junginės, gimd. kaklel. MIKROSKOPINIS T. tepinėlis G- diplokokus leukocituose. BAKTERIOLOGINĖ D. Tir. med˛. sėjam į kr. agarą, dedam į termost. 37s inkubuojame 5%CO2. Po 48h tiriam. Iekome S f. , skaidr. ar drumst. , be pigm. kolonijų. I jų tepinėlį. Terpėse jie sudaro involiuc. f. , galime nematyti tipikų, pupelės f. bakt. Tik pavienes, apvalias f. nebūd. kokus. Gr. kult. iskirt. sėjam į nuo˛ulnų serumo agarą. Tiriam gr. kult. ferment. aktyvumą. Sėjam į margą eilut. skaido tik gl. Oksidazės r-ja (+). SEROLOGINIS T. Orientac. agliutinac. r-ja. Galima serolog. diagnostika. Liga trunka ilgai (iki mėn. ), imunit. gana silpnas, serolog. diagnostikai naudojami jautrūs metodai: komplem. sujung. r-ja, imunoflorescenc , PGR. MOLEKULINĖ HIBRIDIZACIJA nustat. tir. med˛. nukleorūgtys. Tyr. atliek. su nukleozondais.

9. Helikobaktrės ir kampilobakterės, jų vaidmuo ˛mogaus patologijoje

Apie 10% gyv. serga gastritais, opomis. Iekoma prie˛asčių- mitybos, nerviniai faktoriai, paal. negaunamas teigiamas efektas. 1883m. Warren ir Marshal atrado bakterijas, sukel. skrand˛io opas ir pavadino H. pylori. Morfologija -H. pylori spiral. , lenkta tiesi, stambi bakt. , 0, 5-1×2-5 m, G-, amfitrichas ar monotrichas(judri). Kultyvavimas- mikroaerof. , reiklūs terpėm, dauginas vie˛io kr. okolad. agare. Auga esant padid. parcial. sl. Terpėse isid. netvarkingai. Reik 10% O2 arba anaerob. sąl. Terpės sudėt. : smegenų ir irdies ekstraktai, okolad. Kr. agaras, auga lėtai 2-5 d. , kolon. nepigm. , permatomos 1-2mm skersmens, T. opt 37^oC, pH-5, 5-5, 8, toler. rūgčiai. Jautrios apl. pov. , greit ˛ūva dėl dezinf. m-gų. Nesidaug. ma˛esnėj nei 30^oC T. Ferm. savyb. - gamina ureazę, neferm. trumpos , , margos” eilutės, jautrios daugeliui antibiotikų.

Patogenezė-H. pylori toksinai: citotoksinas, proteinazė, ureazė. Pagr. veikiant ureazei įsikūrimo vietoje suardo gleivinę, si apsinuog. ir jos patenka giliau. Skr. sultys ardo ią vietą vystos gastritas- opa- skrand˛io vė˛ys. Į skr. patekusios, ilieka visą gyven. Vaikam iki 1m sukelia viduriavimą, ūmius virkinimo trakto u˛degimus. Neiotojai naminiai paukčiai, ˛induoliai ir kiti. Eidemiologija- apie 40% suaug. Zm. - kolonizuoti, opos atsirad. yra genet. apspręstas. Ne visos H. pylori gali sukelti opą, pagrindiniai faktoriai: judrumas, ureazė, adhez. faktorius, toksinas- (87kDa), proteinazė, citotoksinas. Klasifikacija- C. jejuni, C. pylori, C. upsaliensis.

10. Dujinės gangrenos sukėlėjai. Labor. d. Profilaktika :Sukelia:Clostridium septicum, Cl. histolyticum, Cl. perfringens. Ligai būdinga: toksiemija, patinimas, įv. laipsnio dujų susikaup. aud. , mionekrozė. Cl. perfringens sudaro kapsulę, nejudr. (kt. judrios, nesud. kaps. ). Visos l. aktyv. Sud. sporas, iskiria egzotox. , sukel. tik ˛aizdų inf-jas. Plisdamas toksinas suk. ląst. ˛ūtį ir nekrozę. G+. Kultyvavimas- nebūt. grie˛tos anaerob. sąl. Auga labai greit ir audringai, nereiklios mityb. terpėms. Biochem. aktyv. - skaldo iki rūgč. ir dujų gl. , sacharozę, laktozę, o manozės neskaldo. Gamina dujas CO2, NH3, H2S. Morfologija - sporos subterminaliai, didesn. uz vegetac. f. plotį (teniso raketes f. ) G+. Kultyvavimas- grie˛ti anaerobai, labai jautrūs O2, auginant agaro gilumoj iauga koncentr. kolon. su atakom į periferiją. Biocheminis aktyvumas- lėtai skaldo ˛elatiną, gl, maltozę, gliceriną iki rūgč. ir dujų. Skystą anaerob. Terpę su gl. drumsčia. Rezistentikumas- didelis. Sporos 20-25m ibūna iorėje, saulėje ˛ūva per parą. Iskiriami 3 serov. : A, B, C. ˇmogui ligą sukelia tik A serovaras. Cl. septicum Morfologija- pasi˛ymi dideliu polimorf. , lazdelės, G+, sudaro sporas, peritrichas, kapsulės nesud. Kultyvavimas- kolonijos blizganč. , pusiau permatomos, siūlinės, grie˛ti anaerob. , iskiria: H2S, NH3. Toksigenikumas-gamina dermonekrot. tox, lecitinazę, hemoliziną, DNRazę. Biocheminis aktyvumas- skaldo margą eilutę iki rūgčių ir dujų, sudaro H2S ir NH3, lėtai skaldo ˛elatina. Rezistentikumas- toks kaip Cl. novyi. Cl. histolyticum- abejojama, kad jos vienos gali sukelt ligą. Morfologija- sporos terminalėje, kapsulės nesud. , peritrichai. Kultyvavimas- fakultyviniai anaerobai, auga 0, 5-1mm S formos kolonijom, lygiais kratais, supa hemolizinė zona (eritrocitų terpėje). Biocheminis aktyvumas- neskaldo margosios eilutės, skaldo ˛elatiną, gamina H2S. Toksigenikumas- gamina enterotoksiną, jis sukelia kasos β ląstelių lizę, itinka staigi mirtis. Patogenezė- dujinė gangrena pasireikia įv. , priklaus. nuo to, kiek patogeninė rūis yra asocij-a. ˇaizda turi būti gili, u˛dara, su nekrotinėm masėm. Raumuo gamina dujas, krjg. pralaid˛. daugeliui faktor, nekrotoksinams, didėja nekrozinė zona. Į kr. patenka l. kenksmingi egzotox, kurio poveik. vyksta parenchim. aud. degenerac. procesas. Prasideda kepenų, plaučių, CNS apmirimas. Imunitetas- nėra tvirtas. Laboratorinė diagnozė-T. M-ga:nekroz. aud. , skystis i ˛aizdų. 1)-mikroskopavimas – Gramo, Gimzos-Romanovskio būdais(G+lazd su sporom). 2)- Bakteriolog. –gr. kult. į anaerob. Skyst. terpes(po kelių h drumsta, susid. dujos), kr. agarą, nustat. judrumas, biochem. savybės. 3)- Biologinis -tiriama toksino neutralizacija anatoksinu. Imama 4 pelės; kiekvienai suleid˛. Iaug. Kult. ir kiekv. pelei skirtingas anatoksinas (I-ai nuo Cl. perfringens, II-nuo Cl. novyi ir t. t). Pagal tai, kokia pelė liko gyva, nustat. biovaras.

11. Stabligės klostidijos MO bei jo toksino savybės. Stabligės imunitetas. spec. profilaktika ir gydymas

Sukėlėjas - Clostridium tetani. Stabligė- tai toniniai- kloniniai raumenų susitraukinėjimai dėl traumų, ˛aizdų, kai jos u˛tertos dirvo˛emiu su MO, fekalijom arba jei ˛arnų turinys isiliejo į pilvo ertmę. Morfologija- didelė, plona lazdelė (iki 10μm), G+, peritrichas (~20˛iu˛elių), auginant kultūroje po 2 dienų suform. a terminal. gale sporą, kuri platesnė u˛ vegetac. kūną, primena būgno lazdelę. Sporos susidaro iorinėje aplinkoje, kai palanki temp. Kapsulės nesud. Kult. savyb. - obligaciniai anaerob, neturi citochromoksidazės- neskaldo H2O2, jei susikaupia didelė konc. - ˛ūva. Kolonijos auga lėtai, prad˛. pavir. atsiranda tinklel, vėliau R ar S formos kolonijos. Nereiklios terpėms (Kitto-Torocci, Vilseno-Blero). Biochem. aktyv. - silpnas, skaldo gl, peptonus iki AR, lėtai ˛elatiną, nitratai-nitritai. Toksigenikumas- egzotoksinas – tetanolizinas: 1)-tetanilizuoja. -ardo eritr. , atsir. ankčiau, l. nuod. 2)-tetanospazminas – stimul. toninius ir kloninius traukulius (pa˛eid˛. motorinius centr. smeg-e). Ag sandara- O somatinį Ag turi visi serov. . H ˛iu˛elinį Ag tik judrūs serov. Rezistentikumas- vegetacija 60-70^oC-30min. , dezinf. M-gos veikia greitai, sporos rezistentikos (100^oC-10-90min. ), ilgai ibūna apl-oje. Imunitetas ir profilaktika- poinfekc. imunit. l. silpnas. Jis tik antitoksinis, nes po organizm. plinta tik toksinas. Jo kiekis l. ma˛as ir IS nesureag. Profilakt. gali būti specif. aktyvi, pasyvi, nespecifinė. Nespecifinė – chirurg. ˛aizdų sutvarkymas (paal. sutrinti aud. , svetimk. , susiuvama). Imunizac. toksinu. Specif. pasyvi –naudoj. serumas. Aktyvi -anatoksinas. Pasyvi naudojama, kai ˛m. jau susi˛eidęs. Serumas virkč. tik po desensibil. Aktyvi specif, profil. atliek. 3 mėn. am˛iaus kūdikiams. Naudoj. DTAP vakc. Imunitetas tęsiasi 10-15m. Vakcina pagal Bezredkos metodą.

12. Botulizmo klostridijos. Mikrobo bei jo toksinų savybės. Laborat. d. specifinis gydymas.

Morfologija- Sukėlėjas-Clostridium botullinum. Stambi, polimorf. , stambiais, apv. galais lazdelė, sudaro l. dideles sporas primena stalo teniso raketę. Lazd. isid. po 1(skyst. terpėj grandinėle), turi ˛iu˛el. , iauga per 1-2d. Kultūra-grie˛t. anaerob, auga papr. mityb. terpėse (geriau su gl. , mėsos gabaliukais, buljonu). Kr. agare susid. kolonijos su hemoliz. zona ir siūlinėm ataugom. Gamina butiratą ir laktatą. Biocheminis aktyvumas- skaldo laktozę, gl, maltozę, gliceriną iki rūgčių ir dujų, iskiria H2S, NH3. Toksigenikumas- egzotox -pirma vieta pagal biologinius nuodus, gaminasi prie 30^oC, pH arm. Tox sud. i 2 makromolek. 1)-Apvalkalėlis-iorėje, pasi˛ymi membrano tropinėm savyb. , jungias prie sialo r. ganglioziduose. 2)-Toksinas- per membr. patenka į nerv. galūnėlės vidų, jungias su cholinerginėmis str. , fiksuoj. ant sinaps. membr. recept. , keičia Ach recept. jautrumą mediatoriui. Jame yra hemagliutininas. Tox-as nejautr. Skr-o sultims. Pagal Ag sandarą yra 7 serovarai (A-G), da˛niausi A, B, E serovarai. Rezistentikumas- ilaiko virinamas kelias valandas (iki 5h). Esant palankioms sąl. praded. gaminti egzotox, dujos. Lab. diagnost. –klin. diagn-ė nustat. remiantis klinik. po˛ymiais. Laborat. D. Nustatoma norint nustat. ar yra tir. medd˛. Toksinas, koks jo variantas. TIRIAMOJI M. -maistas. 1)-Bakterioskopinis. -beveik nenaudojamas, nes neina atskirt niekuo nuo kt. Cl. 2) bakteriologinis - gaunama gryna kult. Kitto-Tarocco terpėje). 3)- biologinis – leid˛iamos pelėms iaugintos kultūros ir anatoksinis serumas. (A, B, C). Gydymas ligoniams skiriams spec. Gydymas: į raumenį leid˛iamas polivalentinis 3 serov. antitoksinis serumas (A B E antitoksinai) ˇmonėms valgiusiems tą patį maistą galima suleisti polivalentinio antitoksinio botulizmo serumo. Yra vakcina, kurią sud. polivalentinis anatoksinas su kitų klostridijų anatoksinais.

13. Juodligės sukelėjas. Morfologija:sukėl. Bacilus anthracis . Tai G+ nejudr. lazd. nukirst. galais. Kapsulę sud. tik eim. org. apl-je jos netenka. Sporos ląst. centre, mazesn. diametro nei ląst. , aud-e nesusid. Tepin-e. Lazdel. Isid. ilgom grandinėlėm, aud-e trumpom. Kultūrinės savybės: Aerobas ir fakultatyvinis anaer. Opt. augimo temp. 37-38. Nereiklūs terpėms. u˛auga per 20h. Buljone susidaro į vatos gumulėlius pan. nuosėdos. Skystos nedrumsčia. Stand˛-e terpėje iauga R f. kolonijos, primen. medūzos galvą ar liūto karčius. Lengvai disoc. i R f. į S f. ir atvirksč. Biochem. aktyv. : Skaldo angliav. iki rūgčių gl, sacharozę, maltozę. Nitratus redukuoja į nitritus. Skystina ˛elatiną apverstos eglutes forma. Nehemoliz. eritr. Terpėj su penicilinu sudaro perlų grandinėles, nes penicilinas sutrikdo sint. , susidaro protoplastai ne lazdelės, o rutulio formos. Ekologija: Sergantys gyvūnai, laukiniai kailiniai ˛vėreliai, avys ir nam. raguočiai. Vasarą kraujasiurbiai nariuotakojai isk. sukelėją į apl. Sporos dirvo˛. gyvybingos 10mečius. Atsparios auktai temp. virinant ilieka gyvos 10min. ˇūva 110s temp. Per 5-10min. Patogenikumo veiksniai: kapsulė, egzotox nestiprūs, gamina neklasik. Egzotox sud. i edeminio ir letalinio fakt. , protekcinio Ag. Pavieniai jie netoksiki. Edeminis fakt. sukelia patinimą, letalinis ląstelių nekrozę. Ag-ai: kapsulinis, somatinis, apsauginis. Patogenezė:gyvūnų liga, ˛monės u˛sikrečia retai nuo sergančių gyvūnų, per sporas kurios yra ant u˛krėstos vilnos ar odos ar dirvo˛. Į organizm. patenka pro pa˛eistą odą, gleivinę, įkvepiant pro plaučius, aliment. būdu. Infekcijos vartuose suk. ˛elatininę edemą. Čia pasidaug. → į limfą → BAKTERIEMIJA. Čia toliau dauginasi isk. egzotox. Patekusios per orą į pl. sukelia plaučių u˛deg. , edemą, meningitą. 3 klinikinės f: odos -pirma atsiranda papulė, vėliau pūslytė, o i jos pustulė, po to nekrozuoj. opa pripildyta juodo skysčio. Plaučių f. vadinama „vilnų rūiuotojų liga“ MO dauginasi alveolėse-staiga pakyla temp. , kosulys, raum. skausmas, limfmazgių nekrozė, cianozė, okas. Virkinimo kanalas-pykinimas, vėmimas, kraujingas viduriav. , okas. Visų formų komplikacija bakteriemija ir meningitas.

14. Juodligės laboratorinė diagnozė. Imunitetas. Profilaktika.

Tir. m-ga gleivės, kr. , skrepliai, imatos. MIKROSKOP. TYR. : orientac. tep. , da˛om Gramo, Ramanovskio-Gimzos būdu. Mikroskop. . Matom G+ nukirst. galais lazdel. Kapsulės matomos tik aud-e. Kapsulėms irykinti da˛ome Rebigerio tirpalu, o sporoms Pakovo būdu.

BAKTERIOLOGINIS T. Jei kr. sėjame į skystą terpę, kad praskiesti. Nes kraujyje daug Ag prie MO. Kt tir. m. sėjame į mėsos peptono agarą. Dedame į termostatą. Po 18h. U˛auga pilkos nelygios su plaukuotais kratais, primenančios liūto galvą ar medūzos galvą kolonijos. Darome tep. Kapsulių nemat. tik ilgos grandinėl. Sėjam į nuo˛uln. agarą. Augdami kr. agare hemolizės nevykdo. Po to sėjam į margąją eilutę. Skaldo angliav. iki rūgč. gl. , maltozę. Nitratus redukuoja į nitritus. Skystina ˛elatiną apverstos eglutes forma. Terpėje su penicilinu sudaro perlų grandinėles, nes penicilinas sutr. sintezę, susidaro protoplastai ne lazdelės, o rut. formos. Rūiai identifik. Atl. tyrimus: jautrumą fagams, judrumo tyrimus (nejudrūs), kapsulės sudarymą terpėje su B, jautrumas AB terpėje su penicilinu sudaro perlų grandinėles (perlų vėrinys), nes penicilinas sutrikdo sintezę, susidaro protoplastai ne lazdelės, o rutulio formos. Po to atliekame imunofluorescenciją, tai labai greitas MO identifikavimo būdas. Daromas tepinėlis, u˛lainama fluorochromo. Dedame į termostatą. Po to ˛iūrime su imunofluorescenciniu mikroskopu, matome MO.

SEROLOGINIS T. Imunofluorescencija. Imunofermentinės r. Agliutinacijos r.

ODOS ALERG. MĖG. Į paodį suleid˛. 0, 1ml antroksino. Jei reakcija + matomas paraudimas.

ASKOLIO TERMOPRECIPITACIJOS R-JA. Atl. iekant sukelėjų Ag u˛krėstoj med˛. I med˛. gaminamas termoekstraktas ir maiomas su juodl. sukelėjų precipituojančiu serumu. (serumas pilamas į siaurą mėgintuv. Ir u˛pilama precipitinogeno, kad nesusimai. Turi matytis ryki riba. Precipitacija + kai susidaro ˛iedas. Profilaktika ir imuntetas: Persirgus susidaro trumpal. Reinfekc. retos. Aktyvus imunitetas gali būti sukeltas vakcina. 1880m. Pasteras irado pirmąją vakciną. ˇmonėms naudojamos gyvos vakcinos. Yra inaktyvuota vakcina, kurios pagrindas P Ag. Skiepyjami ˛m. dirbantys su gyvuline ˛aliava, nam. gyvūliais. Skiepyjami ir patys gyv. Reikia dirbti su spec. apranga. Steriliz. u˛krėstą med˛. Izoliuoti u˛krėstus laukinius gyvūnus. Kritusius nuo juodligės deginti.

15. Eerichijos. Savybės. Klasifikacija. Laboratorinė d.

Morfologija- m lazdelės Gryna kultūra tepinėlyje isidėsto netvarkingai. Polimorfiki, judrūs ir nejudrūs tipai, sporų nesudaro, turi pilius, ant kurių gali adsorbuotis fagai, mikrokapsulės nelabai ireiktos.

Kultūrinės savybės- fakultatyviniai anaerobai, mėsos peptono buljone auga pusiau skaidriom, r usvom kolonijom, buljonas susidrumčia, susidaro nuosėdos. Terpėje iauga smulkios S formos kolonijos.

Klasifikacija- rūių labai nedaug. Labiausiai paplitus E. coli, kuri skirstoma į patogenines (skirst. į biovarus) ir nepatogenines. Patogeninės ir nepatogeninės skirstomos į serovarus. Biovarai- klinikinė klasifikacija: enterohemoraginės, enteroinvazinės eerichijos. Kiekvienas biovaras pasi˛ymi t. t. savybėm (enterohemoraginis sukelia ˛arnyno opas ir t. t. ). Klasifikuojama pagal Ag: O ir H Ag. : O- 170Ag; H-55-56Ag. Serovarų ˛inoma truputį daug. nei 700. O157:H7 yra konkretus serovaras- sunkus, mirta 30% ˛monių. Tarp serovarų ir biovarų yra ryys. Kiekvieną biovarą atstovauja t. t. kiekis serovarų. Yra ir serogrupės: tą patį O Ag, bet skirtingą H Ag turinčios Eerichijos sudarys serogrupę. Nepatogeninės E. coli gyvena ˛arnyne nuo gimimo iki mirties. Tas pats serovaras gyvena, nors kartais serovarai gali pakisti (naudojant antibiotikus nuo sunkių ligų). E. coli nėra labai daug ˛arnyne. E. coli naudojama kaip fekalijų aplinkoje u˛tertumo rodiklis (jas nesunku identifikuoti).

Biocheminis aktyvumas- iki rūgčių ir dujų skaldo laktozę, gliukozę, maltozę, galaktozę, susidaro indolas, H2S, atstato nitratus į nitritus, neskaldo ˛elatinos.

Laboratorinė diagnostika- Tiriamoji med˛iaga: imatos, lavoninė med˛iaga, kraujas, lapimas. Apsinuodijimu maistu metu tiriamos imatos, vėmalai, maisto liekanos. Yra beprasmika tirti imatų tepinėlį. Diagnostika tik bakteriologinė. Būtina iskirti kultūrą ir nustatyti serovarą. Tenka diferencijuoti nuo igelijos. Imatos sėjamos į endoterpę, o paraleliai sėjama į Ploskirevo terpę, kad būtų galima atskirt tifozines-paratifozines ir dizenterines grupes. Iskirtos grynos kultūros identifikavimas pa-gal morfologines, serologines, biochemines ir biologines savybes. B. coli commune lazdelės 43s T skaido iki rūgčių sudarydami dujas laktozę, glikozę, manitą, maltozę. Neskaido lapalo, neskystina ˛elatinos. Paskui daromos agliutinacijos reakcijos.

16. igelės. Savybės. Labor. d.

Morfologija: G- lazdelės, nejudrios, sporų nesudaro, ˛iu˛elių neturi. Kultūra fakultatyviniai anaerobai, kolonijos Sf. Auga paprastose terpėse. Stand˛ioje terpėje auga pusiau permatomom pilkom kolonijom. Klasifikacija 4rūys S. dysenteria, S. flexneri, S. boydyi, S. sonnei. Visos patogenikos. Pirmos 3 skirstomos į serovarus. S. sonnei į biovarus ji labiausiai aktyvi. Gamina endo- ir citotoksinus. MO plinta alimentiniu būdu. Ligai būdinga kraujingas viduriavimas, noras tutintis. Krenta svoris.

Laboratorinė d.

TIRIAMOJI M. imatos, retai gleivinės gabaliukai, maisto produktai.

MIKROSKOPINIS T. Tepinėlis ypatingos reikmės neturi, nes igelės nuo kitų enteroB atskirti neina. Bet suteikia inf. Ar dizinterijos sukelėjai ne pirmuonys. Tepinėlisda˛omas, mikroskopuojamas. Matomas G- lazdelės. BAKTERIOLOGINIS T. Imatos ligos prad˛ioje sėjame į diferentinę diagnostinę terpę su laktoze t. y. ENDOTERPĘ. Galima sėti į elektyvinę terpę pagausinimui t. y. į tul˛ies brilijantinės ˛alumos agarą, kuriame slopinama E. colli augimas. Sėjame į nuo˛ulnų agarą grynai kultūrai gauti. ORENTACINĖ AGLIUTINACIJOS R. igelės neturi bedrų Ag. Galima naudoti polivalentinius serumus genčiai nustatyti. Tipospecifinius (monoreceptorinius) serovarui nustatyti (S. sonnei serovarų neturi su iuo serumu agliutinacijos nebus. ) Atliekamas jautrumo fagui, judrumo (suspausto lao metodas) tyrimai. Biocheminį aktyvumą tiriam sėdami į margąją eilutę skaido gliukozę iki rūg. Nesudaro H2O, neskaido ureazės, laktozės, sacharozės.

SEROLOGINIS T. 7-9d. Imunofluorescencija, iplėstinė agliutinacijos rakcija, pagreitinta Noblio reakcija, ˛iedo precipitacijos r.

17. Salmonelės-vidurių iltinės ir paratifų sulelėjos Vidurių iltinės patogenezėMorfologija- G-, smulkios lazdelės, apvaliais galais, 200-300gaurelių, kapsulių ir sporų nesudaro, ląstelių citoplazma granuliuota, daugelis tamų judrūs, turi 8-20 ˛iu˛elių. Klasifikacija- yra 2 rūys: S. hongari ir S. choleraensis(skirstomi į 6 porūius). Kaufmanas ir Vaitas paruoė serologinę klasifikaciją. S. hongari yra iki 10serovarų, o S. choleraensis- daugiau nei 2, 5tūkst. S. choleraensis serovarai: S. typhi; S. parathyphi A ir B. Bendro tarp serovarų nėra(turi skirtingus receptorių Ag). Serovarai suskirstyti dar į serogrupes(A-Z; 51-65). Kai kurios grupės turi pogrupius. Kultūrinės savybės- nereiklios terpėms, greitai auga, fakultatyviniai anaerobai. S- formos kolonijos, sudrumsčia skystas terpes. Paratifo- didesnės kolonijos. Ploskirevo ir endo terpėse tifo ir paratifo sukėlėjai formuoja pusiau skaidrias ar bespalves kolonijas. Bismuto-sulfato terpėse juodos kolonijos. Biocheminis aktyvumas- Dauguma skaldo angliavandenius iki rūgčių ir dujų. Iskiria sieros vandenilis. Neskaldo laktozės, ˛elatinos, neiskiria indolo, nesutraukia pieno. S. thyphi iki rūgčių skaldo gliukozę, manozę, galaktozę, dekstrinus, glicerolį, sorbitolį. S. parathyphi skaldo iki rugčių ir dujų gliukozę, maltozę, manozę, susidaro sieros vandenilis. Patogenezė- Vidurių iltinę sukelia S. typhi, S. parathyphi A, B ir retai C. Serga tik ˛mgus. Vienintelis inf. altinis- sergantis ˛mgus ar inf. neiotojas. Imatom u˛teriamas geriamasis vanduo. Perdavimo kelias alimentinis arba fekalinis-oralinis. Patekusios į skrandį dauguma Salmonelių ˛ūva. Inf. dozė didelė 10⁴-10⁷. I skrand˛io patenka į pejerio plokteles ir limfinius folikulus. Čia jos dauginasi visą inkubacinį periodą(10-14dienų). Salmonelės i pejerio ploktelių gausiai patenka į kraują. I ˛arnyno krauju patenka į vartų veną, į kepenis - ap. tučiąją veną. Bakteremija- Salmonelės kraujyje. Čia jos suyra, isiskiria endotoksiną. Pakyla temperatūra, sergama 2-4sav. 2sav. pabaigoje kraujyje atsiranda Ak, kurie jungiasi su bakterijom ir jas opsonizuoja. Patenka į periferinius audinius su neutrofilais. Susidaro abscesai. Patenka ir į kepenis, kurių ląstelėse gali pasidaugint ir i čia gali patekt į tul˛į. Jas iskiria ir inkstai. Iskiriamos ir su skrepliais (simptomai: kosėjimas, viduriavimas būna retai). I tul˛ies Salmonelės patenka į ˛arnyno limfinius darinius. Jau sensibilizavus ir reaguoja stipriu u˛degimu. Kartais jis toks stiprus, kad net prakiūra ˛arnos.

18. Vidurių iltinės diagnozė. Imunitetas ir spec. profilaktika.

Vidurių iltinę sukelia Salmonella typhi ir S. paratyphi. Tiriamoji med˛. 1 sav. Kraujas, nuo 3sav. Imatos ir lapimas. Ligos prad˛ioje atliekamas tik bakteriologinis tyrimas. Paimama 10ml kraujo ligos prad˛ioje kai ligonis karčiuoja. Sėjame į selektyvią terpę Rapoporto terpę (tul˛ies buljoną). Terpės imame 10k daugiau nei kraujo. Dedame į termostatą 37 C laikome 1-8paras. Skystą terpę drumsčia. Iauga kolonijos. Sėjame į diferentinę diagnostinę terpę su laktoze. Jos padeda atskirti laktozę skaidančias bakterijas nuo tų kurios neskaido. Terpėje yra indikatorius, kuris keičia spalvą paveikus rūgčiai. Jei skaldo isiskiria r. ir spalva pasikeičia į raudoną. Jei ne bespalvė. Pasėjus salmoneles u˛auga bespalvės kolonijos. I endoterpės darome tepinėlį, mikroskopuojam, tiriam ar vienos rūies. Darome orentacinę agliutinacijos r. su monoreceptoriniais salmonelių serumais serovarui nustatyti Dar i endoterpės sėjame į nuo˛ulnų agarą pagausinti. Po to sėjame į margąją eilutę: skaldo iki r. gliukozę, neiskiria indolo. S. paratyphi iskiria H2S. Neigiamas oksidazės testas. Turint gryną kultūrą atliekama agliutinacijos r. su monoreceptoriniais serumais. Fagotipavimas-kuris i fagų lizuoja tiriamą kultūrą toks ir yra tirtų salmonelių fagotipas.

2-3 ligos sav. Tiriamos imatos. Jos sėjamos į laktozės turinčią diferentinę diagnostinę endoterpę. Dedame į termostatą. Po paros u˛auga bespalvės kolonijos. Darome tepinėlį. Mikroskopuojam, matome smulkias G- lazdeles. (Bismuto sulfite diagnostinėje terpėje S. typhi kolonijos juodos spalvos. ) Po 2 sav kraujyje susidaro Ak galima serologineė diagnozė. Vidalio r. -nustatome sukelėję ir serovarą. Į dvi mėgintuvėlių eiles, kuriose yra skirtingi tiriamo ligonio serumo skiediniai lainama O ir H Ag A ir B Ag. Jei teig. R. su A ir B sukelėjas S. typhi, Jei su H ir O S. paratyphi Jei tik su H-kita liga. Atliekama netiesioginė hemagliutinacijos r. neiotojui iaikinti. Ligai netinka, nes Vi Ag atsiranda tik pas neiotojus ˛ymiai vėliau, nes jis randasi gleiviniame bakterijų sluoksnyje kapsulėje. Pas neiotojus gyvena tul˛ies latakuose, pūslėje (ten turi kapsulę o kraujyje neturi) Jei teigiama r. vadinasi neiotojas.

Imunitetas ir profilaktikasusidaro gana tvirtas imunitetas. Tęsiasi metus ir daugiau. Imunitetas humoralinis ir ląstalinis. Spec. profilaktika: inaktyvuota vakcina. Yr air gyva vakcina, bet nenaudojama. Paprastai vakcinuojami dirbantys su maistu, vaikais, medicines darbuotojai, jei yra tikimybė u˛sikrėsti.

. Salmonella genties bakterijų savybės, klasifikacija. Salmoneliozių patogenezė ir diagnozė.

Morfologija- G-, smulkios lazdelės, apvaliais galais, 200-300gaurelių, kapsulių ir sporų nesudaro, ląstelių citoplazma granuliuota, daugelis tamų judrūs, turi 8-20 ˛iu˛elių.

Kultūrinės savybės- nereiklios terpėms, greitai auga, fakultatyviniai anaerobai. S- formos kolonijos, sudrumsčia skystas terpes. Paratifo- didesnės kolonijos. Ploskirevo ir endo terpėse tifo ir paratifo sukėlėjai formuoja pusiau skaidrias ar bespalves kolonijas. Bismuto-sulfato terpėse juodos kolonijos.

Biocheminis aktyvumas- Dauguma skaldo angliavandenius iki rūgčių ir dujų. Iskiria H2S. Neskaldo laktozės, ˛elatinos, neiskiria indolo, nesutraukia pieno. S. thyphi iki rūgčių skaldo gliukozę, manozę, galaktozę, dekstrinus, glicerolį, sorbitolį. S. parathyphi skaldo iki rugčių ir dujų gliukozę, maltozę, manozę, susidaro sieros vandenilis.

Klasifikacija Salmonella gentyje daug atstovų. Jų morfologija, bioch. aktyv. nelabai skiriasi. Yra tarptautinė klasifikacija (S. Bergey) pgl kurią skiriama 2 rūys. S. choleraesuis ir S. hongori. Dar skiriama S. typhi ir S. paratyphi. S. hongovi negausi turi iki 10 serovarų. S. choleraesuis turi apie 2000 serovarų. Jie suskirstyti į serogrupes. Kaufmano ir Whito klasifikacija - S. choleraensis serovarai: S. typhi; S. parathyphi A ir B. Bendro tarp serovarų nėra(turi skirtingus Ag receptorius ). Serovarai suskirstyti dar į serogrupes(A-Z; 51-65). Grupei charakteringas vienas bengras receptorius. Kai kurios grupės turi pogrupius (C1, C2. . ). Ag sandara- Salmonelės turi O, H, Vi antigenus. H Ag sudarytas i 1ir 2 fazės. O Ag yra somatinis antigenas. Pagal io antigeno charakteristiką Salmonelės skirstomos į 4 porūius ir 65 rūis. O antigenas jautrus formalinui, bet nejautrus fenoliams. H antigenas atvirkčiai. O antigenas isidėsto paviriuje.

Patogenezė salmonelės sukelia salmoneliozes-apsinuodijimą maistu (maisto toksikoinfekcijas). Perdavimo kelias alimentinis. Infekcijos altinis: gyvūnai, paukčiai, retai ˛mogus. Salmonelės dauginasi maiste, todėl jos nebesidaugina plazmoje. Patekusios į org. Gali pasidauginti. Maiste iskiria toksinus. Kai org. Veikia toksinai ir B-toksikoinfekcija. Į aplinką salmonelės iskiriamos su fekalijomis, nesdauginasi ˛arnyne, kaiuiniais yra duomenų kad gali patekti į kiauinio trynį dar tik formuojantis kiauiniui. Gali patekti į apl. Su skerdiena. sveiko gyv. Aud. Nebūna. Nesilaikant sanitarinių taisyklių skerdieną gali būti u˛krėsta paleidus ˛arnų turinį. I fekalijų ant maisto pernea pats ˛mogus per rankas, musės. Vienu peiliu pjaustant ˛alią ir virtą mėsą. Nepakankamai termikai apdorojant maistą. Kad salmonelės pasidaugintų maistas turi pastovėti iltai tam tikrą laiką. Salmoneliozei būdinga: viduriavmas, trumpa ligos eiga.

Diagnozė Salmoneliozės metu reikia tirti maisto likučius ir ligonio iskyras (imatos, vėmalai)

I Tiriamoji m. imatos sėjamos į diferentinę diagnostinę endoterpę su laktoze. Po paros vertiname, kadangi salmonelės neskaldo laktozės kolonijos – bespalvės. Darome tepinėlį. Tiriame judrumą suspausto lao būdu. Sėjame į nuo˛ulnų agarą (ar Reelio agarą)Darome tapinėlį matome netvarkingai isidėsčiusias lazdeles. Bakteriologinis tyrimas: sėjame į margąją eilutę skaldo angliav. Iki rūgčių. Sėjame į buljoną ureazės aktyvumui nustatyti. Atliekamas oksidazės r, orentacinė agliutinacijos r. Su monoreceptoriniais serumais grupiniam Ag nustatyti. orentacinė agliutinacijos r. su monoreceptoriniais O ir H serumais serovarui nustatyti.

II Tiriamoji m. maisto likučiai. Med˛. imama i 3 vietų aseptikai, steriliu instrumentu. Deros pav. Dezinfekuojamas spiritu, apdeginamas po to dera steriliu instr. Perpjaunama iilgai. Tyrimui med˛. imama i centro ir arti paviriaus. I įvairių vietų paimtų mėginių sudaromas bendras 50g mėginys. Pridedama 450ml sterilaus peptono vandens. Mikseriu sumaiome 1 ml suspensijos u˛sėjame į skystą gausinimo terpę ar kilpele į stand˛ią diferentinę diagnostinę terpę. Toliau tiriame taip pat kaip ligonio iskyras

20. Maro sukelėjas. Savybės. Patogenikumo faktoriai. Spec profilaktika ir gydymas

Maro sukelėjas Yersinia pestis. Maras zoonozinė liga. Viduram˛iais buvo kelios maro epidemijos-Juodoji mirtis. Apėmė 1/3 Europos gyventojų. . Vėliau netikėtai inyko, o XIVa. Vėl aplankė Europą. iais laikais ma˛ai pasitaiko maro epidemijų. Europoje nebėra. Nesenai buvo Indijoje. Morfologija Tai G- polimorfikos, ma˛os iki 1mikrom. dyd˛io, nejudrios, ovoidinės formos lazdelės. Sporų nesudaro. Turi kapsulę, kuri supa vieną rečiau dvi lazdeles. Nuda˛ius metileno mėlynuoju irykėja jų bipolikumas. Kultūra: Fakultatyviniai anaerobai. Lėtai auga paprastose maitinamosiose terpėse. Geriau auga pridėjus hemolizuoto kraujo. Optimali augimo t 28-30. Kolonijos Rf. (virulentikos), kurios lengvai virsta į Sf (nevirulentika) Po 12-18val. Mikroskopuojant matome „sumuto stiklo“ stadija po 18-24val. „suglam˛itos skarelės stadija“ po 48val. Kolonijos centrai patamsėja, o periferija viesi. Terpės nedrumsčia, pav. Sudaro plėvelę, kuri atplyusi sėda į dugną. Biocheminis akt. iki rūgčių skaldo gliukozę, manitą levuliozę. vie˛ios padermės skaldo uriją. ˛elatinos neskystina. Nitratus verčia nitritais. Patogenikumo veiksniai: endotoksinai ir egzotoksinai: F1 pavirinis termolabilus Ag-naudojamas kaip diagnostikumas atliekant serologines reakcijas. Slopina fagocitozę. Aktyvina komplementą, Vi Ag-yra kapsulėje. Slopina fagocitozę. Jo sintezę koduoja plazmidės, proteazė aktyvina plazminogeną, endotoksinas-O Ag, ureazė-gamina kontinentinės maro sukelėjo padermės. Y. pestis dauginimasis makrofaguose. Spec. profilaktika siūloma gydyti tetraciklinu ir streptomicinu ar vien juo. Keliautojai į endemines teritorijas ir ˛monės gyvenantys tose vietovėse, skiepyjami u˛mutąja vakcna (maro vakcina USP)galima naud. gyvąją atenuotą vakciną. Susidaro nuolatinis apie 6 mėn. Trunkantis imunitetas. Galima antibiotikoprofilaktika streptomicinu. Nespec. proflaktika. Grau˛ikų naikinimas. Izoliacija. karantinas.

21. Pseudotuberkuliozės ir enterokolito jersinijos. Morfol. ir fiziol. Savybės. Patogenezė. Diagnozė.

Yersinia pseudotuberculosis ir enterocolitica sukelia jersiniozes.

Yersinia pseudotuberculosis

Morfologija G- , turi ˛iu˛elius ir kapsulę, nesudaro sporų, kokobakterijos. (lazdelės kurių galai da˛osi rykiai. Biologinės sav. Auga paprastose terpėse, dauginasi esant ˛emai T. Iskiriama i limfinių mazgų ir kraujo. Dalinai skaldo sacharozę, sintezuoja ureazę, Virulentikumas Turi kapsulę. Intraceliulinis parazitas makrofaguose. Negamina toksinų. Endotoksinas. Invazijos veiksniai Epidemiologija ˛monės u˛sikrečia vartodami maisto produktus u˛krėstus gyvūnų imatomis ar lapimu. Patekimo kelias alimentinis. Infekcijos altinis grau˛ikai. Patogenezė i virkinimo trakto bakterijos patenka į ˛arnynų gleivinę, pogleiviniame sluoksnyje susidaro hemoragijos ir granuliomos. Sukelėjai gali patekti su limfa į limfinius mazgus kur prasideda mezenterinis limfadenitas. Gali patekti į karaują BAKTERIEMIJA. Laboratorinė diagnozė: atliekamas bakteriologinis ir serologinis tyrimai. Sukelėjo kultūra iskiriama i limfmazgių ir kraujo(esant bakteriemijai). Nuokitu jersinijų skiriasi biocheminėm savybėm sintezuoja ureazę, melibiozę ir rafinozę. Atliekama imunofluorescencija, imunofermentinės r. Serodiagnostika atliekama agliutinacijos r.

Yersinia enterocolitica

Morfologija G- judrios lazdelės, nesudaro kapsulės ir sporų. Biologinės sav. Auga paprastose terpėse, dauginasi esant 4-6 T. Yra 5 biovarai i kurių 3 ir 4 patogeniki ˛mogui. Sintetiną ureazę, skaido sacharozę ir sorbitolį. Virulentikumas Termostabilus enterotoksinas. Fakultatyvinis viduląstelinis parazitas, patogenikumas susijęs su invazinėmis savybėmis bei citotoksiniu veikimu. Virulentikos padermės atsparios fagocitozei. ias savybes koduoja genai esantys plazmidėse. Epidemiologija iskiriama i sergančių ˛monių ir gyvūnų. Jie yra infekcijos altiniai ir neiotojai. Infekcijos perdavimo kelias alimentinis. Patogenezė u˛sikrečiama per u˛krėstą maistą ir gėrimus. MO patenka su maistu į virk. Traktą. Pirmas 5-10 d. Dauginasi ˛arnų gleivinėje-prasideda ˛arnų gleivinės u˛degimas, iopėjimai, atsiranda leukocitų imatose. Inf. Gali iplisti iki mezenterinių limfmazgių. Retai būna bakteriemja. Retai prasideda plaučių u˛degimas, meningitas ar spsis. Sukelia enterokolitą.

Laboratorinė d. TIRIAMOJI M. imatos, nuoplovos i nosiaryklės, kraujas, lapimas. Iskiriama gryna kultūra nustatomas jos tapatumas ir serovaras. Seologinė diagnostika atliekama agliutinacijos, netiesioginės hemagliutinacijos, imunofluorescencijos, imunofermentinėmis r. Dėl kry˛minių r. Su kitaisMO duomenys g. b. netikslūs. Sukelėjų Ag maisto produktuose indikuojami imunofluoscencijos r.

22. Choleros sukelėjas. Savybės, klasifikacija. Toksinai. PatogenezėJų nėra labai daug. Patogeniniai vibrionai priklauso kelioms gentims. Viena i jų geriausiai ˛inomų – VIBRIO gentis. Did˛iausią pėdsaką palikusi V. cholerae. Bet yra ir V. ahemoliticus, V. parahemoliticus, V. vulnificus( Lietuvoje jos nėra). Morfologija-V. cholerae – G- , vandens gyventojas. Lenktos, 3-5 μm ilgio lazdelės, turi vieną ˛iu˛elį. Jie labai judrūs, greiti, sporų nesudaro, kapsulių taip pat nesudaro. Biocheminis aktyvumas- L. aktyvus, daug aktyvesnis nei kitų patogeninių bakterijų. Skaldo krakmolą, kitų daugelį angliavandenių, skaldo ˛elatiną būdingai- piltuvėlio forma. Kultūrinės savybės- choleros vibrionai labai nereiklūs terpėms. Gali augti peptono vandenyje, kuriame dauguma kitų patogeninių bakterijų neauga, ar dauginasi labai lėtai. V. cholerae dauginasi labai greitai. Kolonijos stand˛ios terpės paviriuje susidaro po 10-12val. Jos skaidrios, kiek melsvo atspalvio, lygiais kratais, lygiu paviriumi, S formos, kartais R formos. Skystos terpės nedrumsčia, paviriuje sudaro plėvelę. Peptono vandeny plėvelė susidaro jau po 5-6val. Toksinai- Endotoksinai- sienelės paviriaus lipopolisacharidai. Jie niekuo nesiskiria nuo eerichijų ar salmonelių toksinų. Jų vaidmuo ne˛ymus. Enterotoksinas-ma˛a molekulinė masė(apie 85kDa). Jis aktyvina adenilatciklazę. Jo poveikyje ląstelės labai daug sintetina cAMF, o cAMF sutrikdo ląstelės Na-siurblį. Ląstelė skiria skysčius į aplinką. Panaius toksinus iskiria eerichija. Neurominidazė- jos dėka V. cholerae lengviau prisitvirtina prie ląstelės. Hemagliutininas- lengviau prisitvirtina prie ląstelių. Hemolizinus iskiria ne visi. Patogeninis vaidmuo nedidelis. niai ir necholeriniai turi bendrus antigenus: H-Ag, O-Ag- T labilus ir O-Ag-T stabilus( tai būdinga O1 serogrupei). O1 serogrupės O Ag sudarytas i 3-jų komponentų: AB-Ogava, AC-Inaba, ABC- Hikoima. Iskiriami 2 biovarai V. cholerae( jų savybės panaios, tik skiriasi fagais(imlumas fagui)):1) V. cholerae classica; 2) v. cholerae biovaras eltor. Ir 1 ir 2 turi AB, AC, ABC O-Ag komponentus. Skiriasi tik fagais: Classica turi C fagą, kuris ją lizuoja; Eltor turi E fagą, kuris jį lizuoja. Klasifikacija-Cholera sena liga. 1883m. Vokietijos choleros komisijos vadovas R. Kochas buvo pasiųstas į Egiptą itirti choleros protrūkį. Jam pavyko iskirti ligos sukėlėją 1883m. Pavadino V. cholerae asiaticae. Jau XXa. prad˛ioje EI-TOR karantino stoty, i maldininkų, keliaujančių į Meką, buvo iskirtas vibrionas. Buvo manyta, kad jis jokių ligų nesukelia ir buvo pavadintas V. El-Tor. Bet paaikėjo, kad sukelia ligas. ˇmonėms(viduriavimą). Bet 1961m. prasidėjo 7-oji choleros pandemija. Ji prasidėjo Indonezijoje, bet greit iplito. Pasiekė T. sąjungą po 10m. (Astrachanė ir kt. ). Lietuvoje nebuvo choleros. Ji baigėsi 1991m. kai P. Amerikoje sirgo daugiau nei 1mln. ˛monių, o mirė daugiau nei 10. 000 ˛monių(1% mirtingumas). Sukėlė ią epidemiją V. El-Tor. Teko pripa˛inti, kad jis sukelia cholerą. V. El-Tor įjungė į V. cholerae rūį. V. El-tor rūies nebėra. Vietoje V. cholerae yra klasikinis ir El-tor biovarai. Vėliau klasifikacija keitėsi. 1992m. Indijoje vėl kilo ligos protrūkis, panaios į cholerą, bet pasirodė, kad ją sukelia kitas vibrionas. Jis buvo pavadintas Bengal O139. Pasitaiko jis ir kitose alyse. Gal tai El-tor mutantas?

O1 ir Ne O1. jie sukelia cholerą. Yra Heiberg klasifikacija. Pagal ją visi vibrionai skirstomi į 8 grupes. Pagrindinis po˛ymis- sacharozės, manozės, arabinozės skaldymas. Choleros vibrionas priklauso I-ai grupei- neskaldo arabinozės.

Patogenezė- Klasikinis biovaras sukelia sunkią cholerą, El-Tor – lengvesnę(da˛nesnis neiojimas, lengva forma). Bengal O139 sukelia lengvą formą. U˛sikrečiama per u˛tertą vandenį. Choleros vibrionai labai jautrūs rūgčiai aplinkai, mėgsta arminę, todėl skrandyje daug jų ˛ūna. Infekcinė dozė labai didelė. Jei su maistu- didelė, su vandeniu- ma˛esnė. Ligos IP trumpas, tik kelios dienos. Liga prasiseda staiga, ˛mogus ima smarkiai viduriuoti. Mil˛iniki kiekiai(15-18l) vandens isiskiria per parą. Ligos patogenezėje svarbus vaidmuo- dehidratacija- sutirtėja kraujas, atsiranda būdinga veido iraika( akys įkritusios, irdies darbas sutrinka), labai pavojingi inkstų pakenkimai( glomeruluose), ˛mogus mirta dėl dehidratacijos.

23. Choleros labor. d. , imunitetas, spec. profilaktika, gydymas

Laboratorinė diagnostika- Gana specifinė. Cholerai serologinė diagnostika netinka, tik bakteriologinė, tik imatos. Gali būti, kad ˛monės vemia. Med˛iaga sėjama į peptono vandenį. Po 4--6val. I peptono vandens pavirinio sluoksnio persėjame i I į II vandenį. Jei plėvelė mėgintuvėlyje nesusidaro, tada sėjame antrą kartą. Jei yra plėvelė, tada i čia į lėktelę su elektyvine terpe- Morsuro ir TCBS. Dar galima, bet nebūtina į arminį agarą(kt. lėktelė). Gauname pavienes kolonijas petri lėktelėje, o kituose susidaro plėvelė( peptono vandeny), todėl manoma, kad ten yra gryna kultūra, nes labai greitai dauginasi. I plėvelės daromas tepinėlis, atliekama orientacinė agliutinacijos reakcija su O serumais, kabantis laas, imunofluorescencija, pasėlis grynai kultūrai į djadoninį agarą. Tiriamojo med˛iaga sėjama į I, II, III, IV. Praėjus nuo tyrimo prad˛ios 10-12val. tiriama ar IV nėra plėvelės. Tai kultūrų iskyrimas. Atliekama oksidazės r-ja( vibrionų ji , , +”). Atliekama imunofluorescencija, nustatomi serovarai. Be ių tyrimų reikia nustatyti biovarą. Bakteriofagai skirtingi. Vieni fagocituoja klasikinius, kiti El-Tor. Jautrumas poliniksinui, jei į terpę jo pridėti 15ml, tai klasikinis neauga, o El-Tor auga. Klasikinis neagliutinuoja, jis niekada nelizuoja eritrocitų. El-Tor agliutinuoja, yra lizuojančių ir nelizuojančių eritrocitus. Serogrupių O1 ir Ne O1 niekas nenustatinėja.

Imunitetas- silpnas, trumpalaikis( 6-12mėn. ), antibakterinis.

Profilaktika-Yra vakcinos, bet jos neefektyvios. Tai neturtingose alyse, kurios neturi kitokių priemonių. Nespecifinės profilaktinės priemonės- gyventojų lankymas, temperatūros matavimas, extra profilaktika( antibiotikai), bendros sanitarinės priemonės( karantinas, ligonių izoliavimas).

24. Tuliaremijos sukelėjas. savybės. ekologija. patogenezė. imunitetas. labor. d.

Tuliaremijos sukelėja Francisella tularensis. Smulkios G- lazdelės, sporų nesudaro, kapsulę turi, panaios į kokus, nejudrios. Kultūra: Aerobai. Reiklios terpėms, turi būti citeino. Smulkios kolonijos iauga po 1-3d. Gliukozės cisteino kraujo agare. Optimali T 37. Kolonijos apvalios, smulkios, skaidrios. Gerai auga vitos embriono geltonkūnyje. Biochem. a. Iki rūgčių skaido glikozę maltozę manozę. Susidaro H2S. Indolo nesudaro. Neigiama oksidazės r. Redukuoja tioniną, metileno mėlynąjį. Ekologija:tuliaremija gamtinė ˛idininė zoonozinė liga. Sukelėjo eimininkai-grau˛ikai, naminiai gyvūliai. Tuliaremijos sukelėjai ibūna gyvybingi:grau˛ikų lavonuose ir vandenyje esant 1°C iki 9mėn. kylant T trumpėja igyvenimo trukmė. Jautrios dezinfekuojančioms med˛iagoms. Jautrios daugumai antibiotikų. ˇmogus u˛sikrečia liesdamas sergantį ar ˛uvusį gyvūną, t. p. per u˛krėstą vandenį, maisto produktus. Sukelėją gali perneti erkės uodai arkliai. Sveikas nuo sergančio ˛mogaus neu˛sikrečia. Patogenezė MO patenka pro pa˛eistą odą, gleivinę, kvėpavimo takus. Inkubacinis laikotarpis 2-6d. Jo metu prasideda u˛degimas, atsiranda opėjančios papulės, pa˛eid˛iami regioniniai limfmazgiai. MO dauginasi makrofaguose. Svarbus ląstelinis imunitetas-isiskiria limfokinai, nuo kurių poveikio opėja pa˛eistos vietos, susidaro granuliomos. Patekus oro laeliniu būdu sukelia plaučių u˛degimą. Įakį-konjuktyvitą. Ligai būdinga: aukta T, drebulys, sergant opine bubonine forma susidaro raudona dėmė po to papulė tada opa, Plautinei f. Būdinga pneumonija. Alimentiniu būdu patekus ant tonzili susidaro salelės gelsvai pilkų nekrozinių apnaų, Patekus daugiau sukelėjų į organizmą liga reikiasi panaiai kaip vidurių iltinė. Imunitetas persirgus susidaro pastovus imunitetas. Vyrauja ląstelinis imunitetas. Ligai būdinga spec. Alergija kuri prasideda 3-5 ligos dieną, o pasveikus ilieka ilgai. Laboratorinė d. TIRIAMOJI M. opų nuograndos, bubonų punktatas, akių junginės skystis, ˛iočių nuograndos, skrepliai, kraujas. Tepinėlis neturi reikmės. BAKTERIOLOGINIS T. Sėjame į cistino gliukozės kraujo agarą. I pirmos generacijos sunku būna iskirti sukėlėją. Po 3sav. Iauga kolonijos. Tuo tarpu persėjant i terpės į terpę kolonijas galima gauti po 1-3d. Grynai kultūrai gauti u˛krečiam gyvūnėlius. Po 10d i limfmazgių imama tiriamoji med˛. Daromas tepinėlis, mikroskopuojamas. Vėl galime nieko nematyti, bet jau da˛niau matome G- smulkias lazdeles. Gavus gryną kultūrą sėjame į specialias terpes. Darome tepinėlį morfologijai tirti:mikroskopuojame, matome G- į kokus panaias lazdeles. BIOCHEMINIS T. Sėjame į margąją eilutę: skaido gl, maltozę, manozę. Iskiria H2S. Oksidazės r. Neigiama. SEROLOGINIS T. Imunofermentinės r, imunofluorescencija, orentacinė agliutinacijos. PGR, ODOS ALERGINIS TESTAS alergenas- tuliarinas, jei serga atsiranda paraudimas.

25. Bruceliozės sukėlėjai, savybės ekologija, patogenezė, imunitetas, labor. d.

Klasifikacija- skiriamos 3 rūys, i kurių patogenikos ˛mogui B. melitensis (smulkiųjų raguočių bruceliozės sukėlėjas), B. abortus (stambiųjų raguočių), B. suis (kiaulių).

Morfologija- smulkios, ovalo ar koko formos lazdelės, iki 1 m ilgio. Grynos k. tepinėliuose isidėsto padrikai( kartais poromis), neturi ˛iu˛elių, sporų ir kapsulių nesudaro. Mikroaerofilai, aerobai.

Kultūrinės savybės- aerobai, mikroaerofilai, terpėms nereiklūs, geriau auga terpėse su vitaminais, ypač su gl, augimo stimuliatoriais, kurių gausu kepenų pagrindo terpėse( anksčiau naudotas kepenų agaras). Terpėse dauginasi lėtai, ypač pirmosios generacijos( terpė susidrumsčia po 3-4 sav). Vėliau perkeliant i terpės į terpę auga greičiau. Kolonijos bespalvės, ikilios, apvalios, S formos, arba iurkčios, R formos. Būna skaidrios, o su am˛ium drumstėja. Skystą terpę drumsčia.

Biocheminis aktyvumas- nedidelis, margos eilutės spalvos nekeičia. Gliukozę utilizuoja, spalvos nekeičia.

Ekologija: Bruceliozė zoonozinė, u˛sikrečiama nuo gyvūnų. Sergantis ˛mogus nėra infekcijos altinis. Tai veterinarų liga. ˇmogus gali u˛sikrėsti per u˛krėstą mėsą, peną. B. atsparios aplinkos veiksniams. Ilgai isilaiko esant ˛emai T. U˛aldytoje mėsoje ilieka gyvybingos iki 5mėn. Autrios auktai T. Esant 60° ˛ūva per 30min. Verdant per kelias s. Jautrios dezinfek. med˛.

Patogenezė į organizmą patenka alimentiniu, kontaktiniu, oro laeliniu būdu. MO prasiskverbia pro odą ar gleivinės membraną į makrofagus, kurie limfa patenka į region. Limfmazgius. Virulentikos formos dauginasi makrofaguose. Infekcija rykėja, susidaro retikuloendotelinės sistemos granuliomos. i jų bakterijos plinta į kraują →Bakteriemija. Ligai būdinga:aukta T ypač naktį, drebulys, padid. limfm. , komplikuojasi-osteomielitas.

Imunitetas: susidaro lėtai, silpnas, galimos reinfekcijos. akcinos nėra.

Laboratorinė d. : TIRIAMOJI M. kraujas imamas i venos (arba kaulų/kepenų/limfmazgių biopsinė med˛iaga. ) Orentacinis tepinėlis neefektyvus-sunku aptikti MO. Neiskiriame grynos kultūros, nes Br. genties bakterijos dauginasi l. lėtai, ypač pirma generacija- terpė susidrumsčia po 3-4sav.

BAKTERIOLOGINIS T. Tiriamąją med˛iagą sėjame į kepenų agarą. Terpės reikia imti 10k. daugiau nei kraujo, kad praskiesti. Jei sėjame į stand˛ią terpę buljoną pilame ant kraujo, kad praskiesti, nes ant stand˛ios terpės igaravus vandeniui kraujo konc. padidėja. Dedame į termostatą 37° 10% CO2 aplinkoje. Auga lėtai. Po 2-3 sav. U˛auga Sf. ma˛os lygios, perlamutrinio blizgesio kolonijos. Mikroskopuojame. Sėjame į nuo˛ulnų agarą.

Po 5d. Galim i skystos terpės pasėti į agarą. Po kelių dienų vėl. Skystą terpę drumsčia.

Jei kultūra labai u˛terta- u˛krėčiamos jūrų kiaulytės grynai k. gauti. Gavę gryną kultūrą tiriame biochemines savybes. Sėjame į margąją eilutę, bet pakitimų nebus, nes auga lėtai. Tuomet sėjame į iplėstinę margąją eilutę. Skaido urija, asparaginą, gl iki rūg. Iskiria H2S. Nitratus verčia nitritais. Į terpę pridėjus fuksino ir tionino-jie vienų brucelių augimą skatina kitų stabdo Rūį nustatome su monoreceptoriniais serumais, gentį su polivalentiniais serumais.

Serologinės reakcijos: 2 ligos sav. kraujyje susdaro Ak. naudojamas ligonio kraujo serumas + brucelinis Ag -> gaunama geresnė agliutinacija.

Ligos eigoje labiausiai priimtinos: komplemento sujungimo r-ja, - netiesioginė agliutinacija

Taip pat atliekama: imunofluorescencija, PGR, iplėstinė agliutinacijos r. Opsono fagocitinė r (paremta tuo kad brucelės stabdo fagocitozę). ODOS ALERGINIS TESTAS; po oda suleid˛iama brucelių baltyminio ekstrakto. Po 24 val. Prasideda eritema, edema. Alergenas-brucelinas.

26. Difterijos sukėlėjas, savybės, toksino, charakteristika.

Difterija – ūmi infekcinė liga, pasireikianti intoksikacija ir fibrininiu odos u˛degimu. Aprayta Hipokrato, Galeno. 1883m. atrado Klebs. 1951m aptiktas lizogeninis reikinys- difterijos toksino iskyrimas priklauso nuo integruoto bakteriofago (jei jis yra iskiriamas toksinas)

Pagrindinis Corynebacterium atstovas yra C. diphteriae. Ji sukelia difteriją. Liga ˛inoma seniai. Ji nebuvo da˛na liga. tik 17a. iplito Europoje- tapo epidemine liga. Sirgo visi, imirdavo itisos eimos. 18a. prad˛ioje pasiekė Ameriką. Ten t. p. sergamumas buvo didelis, mirdavo daug. Vėliau difterijos pobūdis kito, daugelis ˛monių įgydavo imunitetą. Imlūs buvo vaikai- ji tapo vaikų liga. 19-20a. prad˛ioje sirgo tik vaikai. Ji buvo laikoma vaikų liga. Prie 20-30 metų vėl pradėjo sirgti suaugę da˛niau nei vaikai. iuo metu difterijos atvejų nedaug, Lietuvoje registruojami ne kasmet.

Klasifikacija: Corynebacterium diphteriae skirstomas į 3 biovarus:gravis- sukelia sunkesnę ligą intermedius- tarpinis variantas. mitis- sukelia lengvą formą. ie biovarai skiriasi biologiniu aktyvumu, t. p. kultūrinėm savybėm, morfologija.

Morfologija : G+ polimorfikos lazdelės. Kapsulių ir sporų nesudaro, ˛iu˛elių neturi. Gravis- trumpos lazdelės, 2-3μm, voliutino grūdelių nedaug- da˛n. neturi, kartais tik vienas grūdelis. Mitis biovaras- polimorfikos lazdelės, 4-7μm ilgio. Galuose voliutino grūdeliai (galai atrodo kiek sustorėję: o—o). Grynos kultūros tepinėliuose isidėsto- kampais, sudaro V, Y, X raidę, kaip rankos pirtai, o kartais kaip hieroglifai. Intermedius- tarpinė morfologija, 1-2 voliutino grūdeliai.

Kultūrinės savybės-fakultatyvinis anaerobas, pH=7, 2-7, 6 , t=37^oC, reiklios terpėms. Jos paprastai kultyvuojamos terpėse su serumu- ten gerai dauginasi. Paprastose terpėse auga blogai. Ne visos padermės reiklios vienodai. Yra tokių, kur reikia augimo stimuliatorių- nikotino r. , pantoteno r. , biotino, tiamino. Paprastai kultyvuojamos sukreinto kraujo serumo terpėse. Jos kartu yra elektyvinės( nedaug tirpaus azoto). Terpėse atskiri biovarai dauginasi nevienodai: stand˛ioje terpėje:Gravis- dauginasi greičiausiai. Vienos generacijos laikas – apie 60 min. Po 1d R-formos, stambios kolonijos: ikylos, pilkvos, skaldo krakmolą. Mitis- S formos kolonijos, smulkios, terpėje su K-teliūritu- juodos, blizgančios, neskaldo krakmolo. Intermedius- S ir R formos, stambesnės kolonijos nei mitis. Skystoje terpėje taip pat dauginasi nevienodai:Gravis- nedrumsčia, bet sudaro plėvelęMitis- kartais drumsčia, plėvelės nesudaro. Intermedius- u˛ima tarpinę padėtį: drumsčia, ir sudaro plėvelę. Biologinės savybės: Gravis- aktyviausia, skaldo gl, krakmolą, glikogeną, o kiti ne. Intermedius- skaldo dekstrinus (neskaldo krakmolo ir glikogeno)Mitis- neskaldo krakmolo ir dekstrinų. Visos padermės iskiria katalazę, skaldo gliukozę. Virulentikumas: labiausiai virulentikas gravis biovaras. Virulentikumo savybės priklauso nuo iskiriamo toksino. Jis yra egzotoksinas. Dar 1951m. buvo iaikinta, kad io toksino sintezę koduoja bakteriofagai. Egzotoksiną iskiria tik lizogeninės padermės. Intermedius negamina egzotoksino. is toksinas sutrikdo baltymo sintezę, blokuoja AR perneimą, ląstelės nekrozė, fibrininis u˛degimas. Egzotoksinas jautrus viesai, termolabilus. Pridėjus formalino ir laikant 40^oC temperatūroje, gaunamas anatoksinas.

Be to gamina hialuronidazę, neuraminidazę, nekrotoksiną. Antigeninė sandara: O Ag- polisacharidas T(termo)stabilus ir K Ag- baltyminis T-labilus. Rezistentikumas- palyginti atsparios bakterijos, jautrios kaitinimui( ~60^oC apie 10min. ), jautrios dezinfekcijai, ilgai laikosi dulkėse, ant ˛aizdų ir grindų.

Difterijos laborat. d. imunitetas ir profilaktika ir gydymas.

Laboratorinė diagnostika- tik bakteriologinė, serologinė ma˛ai vertinga, nes dauguma ˛monių turi imunitetą. Bakteriologinė- tiriamoji med˛iaga- difterinės plėvelės (gleivės pilkos jose daug sukelėjų)kurios paimamos nuo migdolų, i nosies, ryklės, lyt. takų, akių junginės. Daromas tepinėlis: fiksuojama ant ugnies ir da˛omas Neiserio būdu ar metileno mėliu. Da˛ant Neiserio būdu- voliutino grūdeliai nusida˛o mėlyna spalva, o kūnas lieka rudas. Labai svarbu tepinėlyje atskirti nuo difteroidų( Cor. pseudodiphtericum, Cor. Xerosis). Matome: lazdelės, nuo 2-7 m ilgio, su voliutino grūdeliais. Po to tiriamoji med˛iaga sėjama į sukreinto kraujo serumo terpę (ji yra ir elektyvinė-ma˛ai azoto). Po paros tirime pasėlį:Gravis- dauginasi greičiausiai. Vienos generacijos laikas – apie 60 min. Po 1d R-formos, stambios kolonijos: ikylos, pilkvos, skaldo krakmolą. Mitis- S formos kolonijos, smulkios, terpėje su K-teliūritu- juodos, blizgančios, neskaldo krakmolo. Intermedius- S ir R formos, stambesnės kolonijos nei mitis. Skystoje terpėje taip pat dauginasi nevienodai:Gravis- nedrumsčia, bet sudaro plėvelę, Mitis- kartais drumsčia, plėvelės nesudaro, Intermedius- u˛ima tarpinę padėtį: drumsčia, ir sudaro plėvelę. Serologinių tipų nustatymas- orientacinė agliutinacijos r-ja su rūiniais serumais rūiai ir serovarui nustatyti. Imunofluorescencija. I kolonijos arba i skystos terpės sėjama į sukreinto kraujo serumo terpę gauti gryną kultūrą. Gavus gryną kultūrą, ir padarius tepinėlį, jį mikroskopuojant, voliutino grūdelių būvimas dar nėra įrodymas. Nustatomas biocheminis aktyvumas( svarbus ureazės testas, ją turi tik difteroidai), serologinės savybės ir toksino gamyba:Gravis- aktyviausia, skaldo gl, krakmolą, glikogeną, o kiti ne. Intermedius- skaldo dekstrinus (neskaldo krakmolo ir glikogeno) Mitis- neskaldo krakmolo ir dekstrinų. Visos padermės iskiria katalazę, skaldo gliukozę iki r. Toksikumo nustatymas- difuzinė precipitacija gelyje( su anatoksinais). Iskiria tik lizogeninės C. bacterium padermės. Atliekama: cisteino agarą ipilame į petri lėktelę. Filtrinio popieriaus lapeliai pavilgomi antitoksiniame serume (g. Id˛iovinti), jas įmerkiam į skystą agarą, laukiam kol sukietės. Tuomet sėjame MO stridais ir laukeliais. Toksinas ir anatoksinas difunduoja į gelį ir precipituoja. Susidaro strėlės, ūsai. G. u˛krėsti gyvūnus in vivo. Serologinės r-jos- iekome Ak neiotojų ir da˛nai sergančių anginomis ligonių serume( 2-3 sirgimo savaitę). Reakcija atliekama Vidalio reakcijos principu( diagnostikumas + serumas). Schick mėginys- pasiūlė Schick 1913m. Suvirktus į odą 0, 8mg (1/40 Dlm) egzotoksino, ˛mogui, neturinčiam imuniteto, sukels vietinę r-ją- odos paraudimą. O jei turi imunitetą, neparaus, nes kraujyje yra antitoksinai.

Biologinis mėginys- 2 jūrų kiaulytėms suleid˛iame į paodį tiriamosios kultūros, antrajai dar suleid˛iame priedifterinio serumo. Jei toksika pirmoji ˛ūva per 2-4 dienas. Imunitetas: antitoksinis imunitetas- tvirtas, ilgalaikis, trunka 10-15metų. Susidaro ir antibakterinių Ak, bet jie nereikmingi. Vaikai gimę turi pasyvų imunitetą i motinos. Jei motina turi povakcininį imunitetą kūdikis turės pasyvų imunitetą iki 1m. ir daugiau. Jei motinos imunitetas silpnas po kelių mėn. placentinis imunitetas nebeapsaugo vaiko. Jei motina neiotoja kūdikis pirmaisiais gyvenimo metasi gali įgyti aktyvų imunitetą: u˛sikrėčia nuo motinos, po besimptomės inf-jos įgyja antitoksinį imunitetą. Praeityje kartą įgytas imunitetas ilieka visą gyvenimą dabar suma˛ėjus neiotojų, ˛monės praranda imunitetą- tampa imlūs ligai. Profilaktikai naudojamas difterijos anatoksinas. Jį gavo Ramonas paveikęs egzotoksiną formalinu. Jis naudojamas kartu su kitais anatoksinais( stabligės, B. pertusis Ag arba pačiom B. pertusis). Tai DTAP, DTP. Kūdikiai pirmą kartą vakcinuojami 3mėn. po 1, 5m revakcinacija. Suaugę ˛monės vakcinuojamii kas 10 metų. Difterija ypač pavojinga vyr. a. ˛monėms. Antitoksinis antidifterinis serumas (svetimas baltymas, gaunamas i arklio) naudojamas profilaktikai ir gydymui ir ˛mogui buvus kontakte su sergančiu ar neiotoju. virkiamas tik desensibilizavus organizmą.

. Bordetelės, savybės. Rūys. Patogenezė. diagnozė, imunitetas ir profilaktika

Rūys: B. Pertussis, B. Parapertussis, B. bronchiseptica

Patogenezė Bordetella pertusis patogenika ˛mogui. Patekusios į kvėpavimo takus oro laeliniu keliu, tvirtinasi prie virpamojo epitelio-> MO ima daugintis, iskiria toksiną, kuris pa˛eid˛ia gleivinę→u˛degimas ir sukelia kosulio priepuolius-> klasikinis kokliuas.

Kokliuas- varginanti, ilgai trunkanti liga, būdinga vaikams, tačiau gali susirgt ir suaugę. Sergant būna sunkūs kosulio priepuoliai, net iki pamėlynavimo. Ilgas sveikimas.

Morfologija G- smulkios, trumpos kokobakterijos. Turi pilių Kapsulę. Yra judrių ir nejudrių.

Kultūra aerobai. Lėtai auga tik kraujo agare, pats kraujas reikalingas tik kaip metabolitų absorbentas. Auginamos Kazeino anglies agare. Kolonijos susidaro po 5 parų. Kolonijos smulkios Sf. lygiais kratais, primena Hg laelius. Optimali augimo T 37 Terpėje be krajo oksiduoja į 4 fazes: I ir II Sf. virulentikos III ir IV Rf. Nevirulentikos. Biocheminės sav. Hemolizuoja eritrocitus B. Pertusis nuo kitų skiriasi: nejudri, neredukuoja nitratų, teigiama oksidazės r. Neskaido angl. Nesudaro indolo.

Laboratorinė d. Bakterijos būna tik kvėpavimo takuose paimti tiriamąją med˛. sunku, nes bet koks prisilietimas prie gleivinės kelia kosulį, todėl tam naudojamas sterilus vatos tamponas. Juo tiriam. med˛. kiant per nosį imama nuo nosiaryklės gleivinės. Kitas būdas: atvira petri lėktelė su kraujo agaru palaikoma prie ligonį jam kosint. Petri lėktelę dedame į termostatą. Sėjame į kazeino anglies agarą. Tiriame pasėlį po 4 parų. I augimo greičio galime atskirti B. pertusis nuo B. parapertusis. B. parapertusis kolonijos susidaro greičiau, o B. pertusis po 3-5parų. B. pertusis 1fazės kolonijos smulkios, lygiais kratais, ikilios, primena Hg laelius. Aplink kolonijas susidaro siaura hemolizės sritis. Ilgiau kultyvuojamos per tarpines 2 ir3 fazes, pereina į 4 fazę->bakterijos nebeiskiria toksinų, nevirulentikos. Darome tepinėlį. Jį nuda˛ome ir mikroskopuojame. Matome smulkias, 0, 8μm ilgio, G- lazdeles, primena kokus, nejudrios, isidėsto netvarkingai. Grynai kultūrai iskirti sėjame į nuo˛ulnų kraujo agarą. Tiriame grynos kultūros fermentinį aktyvumą.

sėjame į margąją eilutę, angliavandenių skaldymui nustatyti- jų neskaldo (pg. dr. ˇlabį); pg. knygą skaido gliukozę ir laktozę (?)iki rūgčių, sintetina ureazę. Teigiamas oksidazės testas. Ag nustatymas: leid˛ia nustatyti Bordetella rūį(jos turi bendrą 7 Ag):B. pertusis 1Ag B. parapertusis 14Ag B. bronchiseptica 12Ag Serologinis tyrimas ma˛ai naudingas, nes Ak kiekis ligonio kraujo serume pakankamas gali būti tik 3-čią ligos sav. Odos alerginė r. Po oda suleid˛iama 0, 1 ml alergeno. Po 16-20val. Susidaro paraudimas.

Imunitetas ir proflaktika susidaro netvirtas imunitetas tik 4m, nes daug neiotojų dėl to serga ir suaugę. Spec. profilaktika. Yra AKDS adsorbuota kokliuo, difterijos ir stabligės vakcina. Skiepyjami 6-8mėn vaiaki. Nespec. Izoliacija, sergančiųjų gydymas.

29. Hemofilinės bakterijos, savybės, diagnozė.

Haemophilus genčiai priklauso kelios ˛mogui patogenikos rūys: H. influenzae, H. parainfluenzae, H. ducreyi.

Morfologija: G-, smulkios, ~1 m, primenančios kokus lazdelės, nejudrios. Isidėsto netvarkingai, kartais trumpomis grandinėmis. Turi gana storą gleivinį dangalą, vadinamą kapsule. Pagal tai skiriamos 2 H. influenzae rūys:tipuojamos- turi kapsulę, netipuojamos- neturi kapsulės 1. tipuojamos: pagal polisacharidinio sluoksnio (kapsulės) antigenus galima iskirti 7 serovarus (a-g). Serovaras b- virulentikiausias- kapsulinis Ag yra fosforibitolfosfatas.

2. netipuojamos- gali būti neiojamos moterų lytiniuose takuose ir u˛krėsti naujagimį kontaktiniu keliu-> sepsis Kultivavimas: aerobai, mikroaerofilai (gali gyventi deguoninėje aplinkoje, tačiau jų poreikis deguoniui nedidelis- u˛tenka 1% aplinkoje) Auga specialiose augimo faktoriais praturtintose terpėse (kraujas, heminas, NAD). Kitoms rūims pakanka tik vieno augimo faktoriaus. Neauga vie˛io kraujo agare, nebent tik kartu su bakterijomis, kurios vykdo hemolizę-> eritrocitai suardomi-> isiskiria med˛iagos būtinos Haemophilus bakterijų augimui. Kolonijos smulkios, be pigmento, S-formos Virulentikumas: veiksniai: gleivinis sluoksnis- lengviau prisitvirtina prie gleivinės, artėja prie ląstelės endotoksinai- lipopolisacharidai sienėlėje (2-ame sl. ) gaureliai- bekapsulinių bakterijų neiskiria toksinų Laboratorinė d. TIRIAMOJI M. mėginiai i nosiaryklės, pūliai, kraujas, likvoras, lapimas. MIKROSKOPINIS T. Daromas tepinėlis da˛omas Gramo būdu. Matome G- lazdeles, bet hemofilai nenustatomi nes yra normali mikroflora. BAKTERIOLOGINIS T. Tiriamoji med˛. sėjama į okolado agarą ar kraujo agarą apie stafilokokų pasėlį. Dedame į termostatą 37s Po paros iauga 1-2mm dyd˛io bespalvės kolonijos. Darome tepinėlį. Da˛ome Gramo būdu mikroskopuojame matome G- u˛apvalintais galais lazdeles. Jei pasėjus į okoladinį agarą ir į kraujo agarą, kraujo agare neu˛augs G- lazdelės vadinasi H. influenzae. Hematino ir NAD poreikis nustatomi testais, į terpę dedant diskelius. Įdėjus aminolevulino r. Susidaro porfirinai, kurie UV vyti raudonai. Sėjame į margąją eilutę: skaldo tik gliukozę. Teigiami katalazės ir oksidazės testai. Nitratus verčia nitritais. SEROLOGINIS tyrimas menkai vertingas nes sukelia ūmias infekcijas. Atliekama imunofluorescencija, lateks agliutinacijos r.

30. Mycobacterium tuberculosis savybės. Labor. d.

ˇmonėms Tbc sukelia M. tuberculosis, rečiau M. bovis ir kt. Gentyje yra ir daugiau patogenikų bakterijų: M. leprae- sukelia raupsus, M. canzasei ir kt. - mikobakteriozes. Tbc- ˛monių ir gyvulių lėtinė liga- antropozoonozė. Pakenkia plaučius, odą, ˛arnyną, tose vietose sudaro granulomą. Ptysis( d˛iova) jau buvo ˛inoma prie Hipokratą, buvo rasti Tbc pa˛eisti kaulai. 1882metais Kochas įrodė kas sukelia Tbc. Pademonstravo Tbc sukėlėją. Prie 5000m Tbc susirgo ˛monės, nes vartojo mėsą, pieną. (anksčiau sirgo tik gyvuliai). I-oji mikobakterija, kuri sukėlė Tbc, buvo M. bovis. Vėliau ji pakito, mutavo ir atsirado M. tuberculosis. Ji pavojinga ir būdinga ˛monėms. Ir viduram˛iais ir vėliau Tbc sirgo daug į˛ymių ˛monių. Praeitame am˛iuje atsirado efektyvūs vaistai. Tbc vėl grį˛ta, bet dar blogesnė nei buvo, jos nebeveikia antibiotikai. Tbc ypač pavojinga sergantiems ˇIV, nes greit progresuoja. Morfologija:M. tuberculosis- lazdelės, 5-7μm ilgio, kiek lenktos, kartais l. trumpos (g. b. sutrūkinėja?). Grūdėta citoplazma. Jis labiausiai ireiktas M. tuberculosis. Grūdeliai stambūs, atrodo, kad lazdelė sudaryta i grandinėlės. M. bovis kiek storesnės. M. tuberculosis G+ pg. da˛ymąsi Gramo būdu, tačiau jos sienelė kaip G- bakterijų: sudaryta i 2sl peptidoglikano ir lipopolisacharido. Atspari rūgtims, nes sienelės antrame sl. yra riebalinių med˛iagų, vakų, mikoidinių rūgčių, kurios blogina sienelės pralaidumą. Dėl to M. tuberculosis nebijo dezinfekcinių med˛iagų, silpnų armų, rūgčių tirpalų. Sporų ir kapsulių nesudaro, nejudrios, polimorfikos. Skrepliuose bakterijos susigrupavusios padrikais pulkeliais, galima matyti fragmentuotas lazdeles. Kultūrinės savybės: aerobai, chemoorganotrofai, pH=6, 4-7, 2, pakančios rūgtims. Reiklios terpėms, auginamos sudėtingose specialiose terpėse( kiauinio trynys, serumas, briliantinė ˛aluma- naikinti kitoms bakterijoms). Mikobakterijos skirstomos į lėtai ir greit besidauginančias. Patogeninės mikobakterijos- lėtai. Nepatogeninės- greitai (po 1d) M. tuberculosis stand˛ioje terpėje kolonijas sudaro tik po 2-3 savaičių. Kolonijos gruoblėtos, R-formos (rečiau S), panaios į „kasas‘ su geltonu pigmentu, kuris nedifunduoja į terpę, augimui reikia vit. H, PP, B6. Terpės: Leventeino- Jenseno, Fino. Biocheminis aktyvumas- nedidelis. Retai tiriamas dėl lėto augimo. Turi proteolizinių, sacharolizinių savybių, tačiau jos sunkiai aptinkamos. Bakteriologinė TIRIAMOJI M. priklauso nuo Tbc formos( jei plaučių: skrepliai). Jai atvira forma, tuomet daromas tepinėlis i skreplių. Jei u˛dara- skrand˛io iplovos, lapimas, pleuros skystis, stuburo, sąnarių skystis, biopsinė med˛iaga. Tačiau realiai bakterijas iskirsime tik i atviros formos. MIKROSKOPINIS T. daromas tepinėlis da˛omas Cylio- Nilseno būdu, jame būna labai nedaug mikobakterijų. Naudojami įv. gausinimo metodai. Lab. gyvuliukų u˛krėtimas tiriamąja med˛iaga. Jūros kiaulytės labai jautrios M. tuberculosis, o triuiai jautrūs M. bovis. Gali būti kultyvuojama. Tiriamoji med˛iaga homogenizuojama arba flotuojama:1 etapas: pirminis mikroskopavimas( da˛ome Cylio- Nilsono būdu) + iliuminiscensinis mikroskopavimas( da˛ai auraminas, rodaminas, florochromas). 2 etapas: sėjama į terpes: Fino, Leventeino- Jenseno. Galima naudoti MGT terpes( mikobakterijų augimas mėgintuvėlyje su indikatoriumi). ioje terpėje po 2-3dienų UV viesoj matosi viečiantis ˛iedas( paremta deguonies sunaudojimu, nelabai patikima dėl to, kad yra aerobų( kokai) irgi duos vytėjimą. Dėl to vėliau mikroskopuojame). 3 etapas: Po 1-1, 5 mėn. iauga. Grynos kultūros identifikavimas:Antrinis mikroskopavimas. Gryna kultūra laikoma 22^oC temperatūroje(neigyvena). Gryna kultūra laikoma viesoje( neigyvena). Sėjame į terpę su paranitrobenzoine r. Auga tik ˛mogui nepatogenikos mikobakterijos. Sėjame į terpę su etanbutoliu. Auga tik ˛mogui nepatogenikos mikobakterijos. Skystoje terpėje su padidintu deguonies kiekiu kaupiasi lyg plėvelė.

Praiso metodas- tai pagreitintas augimo būdas. Tiriamoji med˛iaga centrifuguojama ir u˛tepama ant objektyvinio stiklelio + 5min. laikoma 5% sieros r. - sunaikiname kitą florą. Skystoje terpėje( citratinis kraujas) ant stiklo iauga kolonijos( bakterijos ma˛os, iauga kyg kasomis). Praiso metodas tinka jautrumui tuberkuliostatikams nustatymui. Jei , , +” alerginiai mėginiai- diagnostinės reikmės neturi. Jei , , -”, ˛mogus neturėjo kontakto su Tbc. Alerginė reakcija- Mantu mėginys suleid˛iant į odą 0, 1ml PPD (baltymo, guto tuberkulino cheminio frakcionavimo būdu), kuriame yra 5 TU (tuberkulino aktyvumo vnt. ). reakcija stebima 2-3d. Jei injekcijos vietoje paburkimo ir paraudimo skersmuo >10mm- teigiama r-ja, tai rodo, kad ˛mogus u˛krėstas M. tuberculosis arba kt. mikobakterijomis. Vilniuje yra BACTEK aparatas, kuris max per 7dienas nustato ar tiriamojoje med˛iagoje yra Tbc sukėlėjas (nustato su radioaktyviais izotopais). Naujausias BACTEK aparatas nustato per 3dienas (nustatinėja genetiniu aspektu).

31. Tuberkuliozės patogenezė, imunitetas ir spec profilaktika

Inf. altinis ˛mogus ir gyvuliai. Pagrindinis inf. altinis- sergantis ˛mogus atvira plaučių forma. Ypač pavojingi asocialūs asmenys. Rečiau inf. altinis gyvuliai. U˛sikrečiama per mėsą, pieną. Perdavimo keliai: oro-laelinis- (da˛niausiai) plaučių forma, alimentinis- ˛arnyno forma, kontaktinis kelias- odos forma. Da˛niausia Tbc forma- plaučių. Alimentiniu ar kontaktiniu keliu u˛sikrečiama rečiau. Patekusios į plaučius fagocituojamos makrofagų, kuriuose dauginasi. Dauginimosi vietoje susidaro granuloma(standus jung. aud. ). daugumai ˛monių ji vėliau sukalkėja ir susidaro ˛idiniai. Mikobakterijos sukalkėjimuose gali ilikti ilgą laiką gyvos, toliau neiplinta. ˇmogus jaučiasi sveikas, apsaugotas nuo reinfekcijos, tačiau nusilpus imunitetui bakterijos vėl ima daugintis. Kartasi dėl stiprios u˛degiminės reakcijos granulomos viduje nekrozuoja ląstelės kolikvacinė nekrozė kaverna, kurioje bakterijos dauginasi ir kaverna plečiasi pa˛eid˛iamos kraujagyslės prakiurdo bronchą, M. tuberculosis patenka į bronchus. Atkosimi skrepliai su krauju- tai atvira forma. Klinika: skausmas krūtinėje, prakaitavimas, subfebrili temperatūra, svorio kritimas, skrepliavimas su krauju. Kartas iplinta po visą organizmą( miliarinė Tbc). Kartais nuneama į organus( kaulus). Aplinkoje jos labai atsparios(drėgnoje aplinkoje). Labai svarbu buitinės sąlygos( turi būti vėdinamos patalpos, apviestos)Rezistentikumas- pagal atsparumą aplenkia sporines bakterijas, naudojami stipresni dezinfekuojantys tirpalai, dulkėse ir ˛emėje( turi būti drėgna ir vėsi vieta) isilaiko iki 6mėn. , jautrios viesai, virinant ˛ūsta per keletą minučių. Imunitetas: ląstelinis, susidaro nedaug Ak (nes mikobakterijos dauginasi makrofaguose), kurie neturi reikmės. Humoralinis imunitetas silpnas. Ląstelinis imunitetas susidaro per mediatorius- pasireikia labai stiprus u˛degimas. Ląstelinis imunitetas trumpalaikis. Inykus mikobakterijoms, baigiasi imunitetas (nesterilus). Profilaktika: Tbc profilaktikai naudojama BCˇ (Borde ir ˇangu) vakcina- taigyva vakcina M. bovis ma˛ai virulentika padermė. Sukuriamas ląstelinį imunitetą, kuris neperduodamas per placentą. Kūdikiai vakcinuojami jau 3d. Vakcina suvirkčiama, susidaro granuloma, joje ilieka gyvos mikobakterijos (6-12mėn. ). Kai jų gyvų nebelieka organizme, nebelieka imuniteto.

32. Sifilio sukelėjas. savybės. patogenezė. imunitetas. Labor. d.

Sukelėjas-Treponema pallidum

● Morfologija- plona G-, 0, 25-0, 3 m storio, 8-12 m ilgo, vingiuota bakterija, turi 8-12 vingių. Jie tai-syklingi, vienodo dyd˛io, 1 mŲ, atstumas tarp jų 1 m. T. pallidum turi dvisluoksnę sienelę, turi ainį siūlą, kuris trumpesnis, nei ji pati. Siūlas yra tarp sienelės sluoksnių. l. judri Juda sukamaisiais, vytuokliniais judesiais. Nesida˛o Gramo būdu, anilino da˛ais, bet AgNO3 redukuoja iki Ag, kuris isiskiria ant paviriaus.

● Kultūra sunkiai kultyvuojama. Neauga dirbtinėse terpėse. Kultyvuojama audinių kultūrose su priedais. Mikroaerofilas, labai jautrus aplinkai . Net ir drėgnoje aplinkoje gyvos isilaiko kelias valandas. Id˛iuvusios ˛ūna labai greit.

● Patogenezė- Patogenikos tik ˛mogui (laboratorinėm sąlygom galima u˛kėsti ir gyvulius). Perdavimo kelias lytinis-kontaktinis. altinis –sergantis ˛mogus. T. pallidum per sveiką odą į organizmą patekti ne-gali (kirpykloje skustuvu, įv. medicininėm intervencijom, jei nesilaikoma aseptinių reikalavimų, buitiniu keliu ma˛ai tikėtina, gali būti įgimtas sifilis -i motinos vaisiui, nes T. pallidum praeina pro placentą). T pallidum patenka į ˛aizdą ir ten dauginasi. Po IP susidaro opa-sifilioma, vadinama kietuoju ankeriu. IP nuo 10dienų. -iki 2mėn. ankerio kratai pakilę, dugnas raudonas, standus, sekreto nėra. ˇmogui sergant pirm. sifiliu daugiau po˛ymių nėra. Net negydant sifilioma po kurio laiko (4-6sav. ) inyksta. Jo vietoj jokių pėdsakų nelieka, o tik nedidelis randas. Remisija tęsiasi 1-6sav. , po to-antrinis sifilis, kai ant pėdų, delnų ir kt. atsiranda. rykus rausvas ibėrimas (pakilimas, papula, vesicula su seroziniu skystimu). An-trinis sifilis tęsiasi iki 0, 5m: temperatūra, apetito stoka, prakaitavimas, slenka plaukai. Po antrojo būna remisijos (pagerėjimai ir vėl pablogėjimai) periodas, kai ligos simptomai inyksta. is periodas labai ne-vienodas. Kartais jau po kelių mėn. , o kartais ˛mogus nugyvena visą gyvenimą, kol atsiranda tretinis si-filis. 57% persirgusių antriniu, tretinio nesulaukia, kuriam būdingi ˛idiniai organuose ir audiniuose. ˇi-diniai vadinami gumomis. Jei susidaro svarbiuose audiniuose, ˛mogus mirta, o jei ne svarbiuose –sifilis tęsiasi toliau, atsiranda nugaros smegenų u˛degimas. Būdingas vamzdinis regėjimas, blogėja klausa, ap-kursta.

● Imunitetas- praktikai nesusidaro, yra superinfekcijos galimybė. Jei ˛mogus serga ir dar kart u˛si-krečia, naujos T. pallidum vykdo u˛degimą (jei ˛mogus jau turėjo ankerį, antrąkart nebeturės po naujo u˛sikrėtimo).

● Profilaktika- specifinės profilaktikos priemonių nėra. Nespecifinė lyt. kontakto nebuvimas, apsisaugojimo priemonės, asmens higiena, antibiotikai.

● Laboratorinė diagnozė- tampriai siejasi su ligos stadijomis.

TIRIAMOJI M. I stadijoje kietojo ankerio punktatas, diagnozė tik bateriolo-ginė (paspaud˛iamas opos pakratys, paimama serozinio skystimo).

II stadijoje-kraujas.

BAKTERIOLOGINIS T. Daromas tepinėlis. Atliekama tam-saus lauko mikroskopija intermisiniu mikroskopu. Ant objektinio stikliuko lainama audinių skysčio. Po to kitu stikliuku spaud˛iant per jį braukiame, kad skysčio sluoksnis pasidarytų l. plonas. Mikroskopuojame. Matome judrias taisyklingai vingiuotas B. Galima da˛yti (neįprastais būdais-Ag, Romanovskio -Gimzos, Būrio būdais). Būro metodas: audinių skysčio laas maiomas su tuo lau. Tamsiame fone matome bespalves B. Galima imunofluorescensija. Tinka tik tiesioginis Kunso metodas. Yra senesnė T. pallidum imobilizacinė reakcija praskiestas ligonio kraujo serumas maiomas su gyvomis judriomis T. p. Mikroskopuojam. Jei serume yra Ak spirochetos imoilizuojamos jos tampa nejudrios. Treponemos nekultivuojamos. T. pal-lidum galima iskirti i ibėrimo elementų (serozinis skystis tiriamas). I stadijojos pabaigoje kraujyje susidaro Ak, todėl II stadijoje atliekama papildomai SEROLOGINĖ D. Precipitacijos r. III stadijoje imamas tik kraujas ir atliekamas tik serologinis tyrimas. Jei Ak ma˛ai, atliekamos jautrios reakcijos: komplemento sujungi-mo, precipitacijos, netiesioginės agliutinacijos. Pirminės stadijos pabaigoje -Express metodas su kardio-lipidiniu Ag.

33. Epideminės grį˛tamosios iltinės sukelėjas. Patogenezė imunitetas. Diagnozė

Borrella genties atstovas Borrelia recurrentis sukelia boreliozę-endeminę ir epideminę grį˛tamąją iltinę. Endemine serga gyvūnai. Epideminė serga ˛monės jie neiotojai.

Morfologija- vingiuotos spirochetos, vingiai netaisyklingi, jų ma˛iau nei treponemų (3-7vingiai). Jos storesnės, ilgesnės (iki 30μm). Storis ~0, 4μm. Matosi nuda˛ytos Gimzos da˛ais. Labai lanksčios juda sukamaisiais bei raitomaisiais judesiais.

Kultūrinės savybės- kultyvuojamos sunkiai. Galima kultivuoti skystose terpėse. Sparčiai dauginasi vitos embrione. Ma˛ai ˛inoma apie borelijų metabolinį aktyvumą. Neatsparios aplinkai. Jautrios cheminėms med˛iagoms, id˛iūvimui. Biologiniuose skysčiuose, perneamos organizme igyvena gerai. B. recurentis kraujyje, esant 0-3^oC igyvena 3mėn.

Patogenezė- Grį˛tamoji iltinė, kurią sukelia B. recurrentis serga tik ˛monės. Perdavimo kelias –transmisinis. Pernea utėlės. Jos prisisiurbia sergančio ˛mogaus kraujo. Borelijos labai lengvai pereina gleivinę, todėl i skrand˛io patenka į utėles hemolimfą, kur dauginasi ir po 3-5dienų utėlė suserga. Tokia utėlė u˛krečia ˛mogų, kai persikrausto nuo altinio ant sveiko ˛mogaus. Liga plinta karų, stichijų nelai-mių metu. Kai ˛mogus mirta, utėlė nebesiurbia kraujo. Įkandimo metu utėlė sveiko ˛mogaus neu˛krečia. Utėlę reikia įtraikyt į ˛aizdą odoje, kad patektų jos hemolimfa į ˛aizdą. Kai ˛mogus u˛sikrečia, Bo-relija dauginasi audiniuose. Po IP ieina į kraują ir ˛mogus suserga. Būdinga temperatūra, kurio priepuo-liai tęsiasi 7-8dienas. Po to ˛mogus pasveiksta. Po 2-5dienų priepuoliai grį˛ta. II priepuolis trumpesnis. Kuo toliau, tuo periodai tarp priepuolių ilgesni, o priepuoliai trumpesni.

Imunitetas- susidaro trumpalaikis, nestiprus dėl to negalima sukurti vakcinos. .

Laboratorinė diagnozė(grį˛t. iltinė) TIRIAMOJI M. kraujas, paimtas karčiavimo metu. Daromas tepinėlis, da˛omas Gimzos būdu. Matosi tarp eritrocitų laisvai isidėstę spirochetos. In vivo Apkrečiami gyvuliai į pilvą, imamas kraujas. Tinka imunofluorescencija, Borelijų imobilizacijos reakcijos. PGR Serodiagnostika - nustatoma Ak. Kokia borelija galima atskirti u˛krėtus labor. gyvūnėlį. Jei endeminė gyv. u˛sikrečia.

34. Leptospiros. Klasifikacija. Savybės. Leptospirozių patogenezė. Labor. d.

Klasifikacija Leptospira interogans tai patogeninė Leptospira genties bakterija. Daug patogeninių leptospirų rūių buvo nustatyta remiantis geografiniu paplitimu, rūiniais skirtumais, klinikiniais sindromais bei Ag struktūros skirtumais. Dabar ˛inoma 18 leptospirų serogrupių. Pvz. L. interogans serogrupė Pamona. Tarp ių grupių yra surasta daugiau kaip 170 serovarų. Klinikiniai sindromai, sukelti skirtingų serogrupių, turi skirtingus bruo˛us, bet yra ir daug bendrybių.

Morfologija- Tai spirochetos. Smulkiom ir glaustom vijom susisukusi į spiralę. Būdingi labai smulkūs vingiai (pirminiai vingiai), galai lenkti (primena C ar S formą). Plonos kaip Treponemos, bet ilgesnės. Trumpesnės nei borelijos. Leptospirozę sukelia L. interrogans, kuri skirstoma į serovarus. Dar gali sukelti L. bifflexa. Geriausiai auga aerobinėmis sąlygomis, esant 28-30 T. Kultivuojamos pusiau stand˛iose terpėse, turinčiose baltymų. PO 6-10d. Iauga apvalios kolonijos. Energija gauna i riebalų r. Negali energijai naudoti amino r. Ir sacharidų. Amonio druskos yra pagr. Azoto altinis. Leptospiros sav. gali igyventi vandeny ypač arminėj aplinkoj.

Patogenezė- IP 7-14dienų. Nėra būdingų simptomų (karčiavimas -~1sav. , galvos skausmas, pykinimas, kartais gelta). Pa˛eid˛iama CNS, kepenys, inkstai. Po sav. Kraujyje atsiranda Ak. Patenka per sveiką gleivinę ar odos ˛aizdas. Patekimo vietoje jokių po˛ymių nesukelia. Karčiavimo metu -bakteremija, jautrumas komplemento veikimui. Keletą mėn. ilieka smegenyse, akies obuolyje, trumpiau inkstuose. Grau˛ikų inkstuose ilieka visą gyvenimą. Organų pa˛eidimas neaikus - nerasta toksinių med˛iagų. Nedideli pa˛eidimai aptinkami tik kepenyse, inkstuose. Sergama visame pasauly. Jautrios 160 ˛induolių rūių. U˛sikrečia ˛monės ˛induolių lapimu, u˛tertu H2O.

Laboratorinė diagnozė- da˛niau serologinė, galima ir bakteriologinė. Tik Leptospiros sunkiai kulty-vuojamos, labai ilgai auga terpėse. Tiriamoji med˛iaga lapimas, kraujas, cerebralinis skystis. 1sav. pa-baigoje ir vėliau agliutinacijos testas kraujyje Ak nustatyti. Prad˛ioje mikroskopinis tyrimas -tepinėlis. Tamsaus regėjimo laukas – nustatoma morfologija Gimzos –Romanovskio būdas - storas kraujo lao te-pinėli. Bakteroginis tyrimas - ˛iurkėnai, kiaulytės. Jos apkrečiamos, po kelių dienų jau aptinkami sukė-lėjai. Serologinės reakcijos: did˛iausia Ak koncentracija susidaro ligonio kraujyje 5-8sav. Ak nustaty-mas agliutinacijos testu: pasyvi agliutinacija, PGR, imunoblotas.

34. Leptospiros. Klasifikacija. Savybės. Leptospirozių patogenezė. Labor. d.

Morfologija- Tai spirochetos. Būdingi labai smulkūs vingiai (pirminiai vingiai), galai lenkti (primena C ar S formą). Plonos kaip Treponemos, bet ilgesnės. Trumpesnės nei borelijos. Leptospirozę sukelia L. interrogans, kuri skirstoma į serovarus. Dar gali sukelti L. bifflexa.

dėmėtosios iltinės ir Brilio ligos sukelėjas. Patogenezė. Dėmėtosios iltinės laboratorinė diagnozė ir specifinė profilaktika.

Sukelia R. prowazekii. Riketsijos- obligaciniai intraląsteliniai parazitai, dauginasi ti eiminiko ląstelėse. Jų med˛. apykaita nepilnavertė- savarankikai aplinkoje neigyvena, nes neturi visų med˛iagų apykaitai vykdyti reikalingų ferm. sistemų. Pagrindinis E altinis- Glu, kurį gauna i eiminiko ląst. Turi visus G- bakt. struktūrinius komponentus, neturintys nei sporų nei kapsulės, nesintezuoja ATP. Forma; smulkios koką primenančios lazdelės. Kultivavimas: kultyvuojamos sudaro baciliarines (siūlines) formas 10mkm, kurios vėliau suyra ir susidaro smulkios bakterijos. Terpėse nesidaugina. Jų citopl. membr. labai pralaidi, todėl jos ilgai ilieka gyvos tik izotoniniuose tirpaluose, praturtintuose serumo baltymais ir angliavandeniais. Da˛omi Romanovskio- Gimzos būdu. Patogenezė: inf-jos altinis ˛mogus. Perduoda ūtelė. Perdavimo kelias- transmirinis. Ūtelė prisiurbia sergančio ˛mogaus kraujo, kuriame yra riketsijų jos ūtelėje dauginasi ˛arnyno epitelinėse ląstelėse čia ˛ūsta patenka į ˛arno spindį ir su fekalijomis patenka ant ˛mogaus odos. Kol pasidaugina utelės organizme- praeina 3-5d. utelė ęiulpia kraują, siurbimo vietoje nie˛ulį, ˛mogus pasikaso- fekalijos patenka į ˛aizdą riketsijos ineiojamos po visą organizmą. Gali susirgti neturintys ūtėlių, nes riketsijoms būdinga persistencija. Dėmėtosios iltinės recidyvas- Brilio liga, dėl ilgo laikotarpio, dėl dalinio imuniteto jos eiga velnesnė, trumpesnė. Būdingas karčiavimas ibėrimas. Lab. dgn. : bakteriologinė ir serologinė. Riketsijų gausu ligonio kraujyje, kultyvuojama audinių kultūrose, vitos embrione, lab. gyvūnuose (pelėse). Sreologinė dgn: 1)agliutinacija su riketsiniu diagnostikumu arba su Proteus OX19 (ruoiama i P. vulgaris X19 padermės O antigeno)- tai Veilo-Felikso reakcija. 2)komplemento sujungimas ir imunofermentinis ir imunofluorescencinis metodai. Imunitetas: tvirtas. Specifinė profilaktika: vakcinos, bet reikia daug riketsijų. Gaunama i utėlių, kurias maitina donorai.

54. Hepatitų virusai. Virusų charakteristika. Inf-jos sukėlėjų perdavimo keliai. Specifinė profilaktika.

Hepatitų virusai sukelia hepatitus. Hepatitas A ir E perduodami alimentiniu keliu, fekaliniu- oraliniu keliu. Hepatitas B, C, D, G, TT- perduodami parentaliai, lytiniu keliu.

Hepatitas A- priklauso Picornaviridae virusų eimai. Jis ˛inomas nuo 1912m, kai paaikėjo, kad tai inf-nė liga.

Morfologija: smulkūs, Ų 27 nm, kubinės simetrijos, eikozaedro formos, neturi apvalkalo. Viena +RNR spiralė.

Inkubacinis periodas (IP)- 30d. (3-5 sav). Virusas pirma dauginasi ˛arnyno epitelinėse ląstelėse, vėliau patenka į kraują. Viremija trunka neilgai, su krauju patenka į kepenis, kurių ląstelėse dauginasi. Po kiek laiko kepenų ląstelės ˛ūva ir virusas patenka į ˛arnyną- tampa inf-jos altiniu- tai vyksta IP metu. io periodo metu susiformuoja ir imunitetas. IgM pikas sutampa ir su klinikinių reikinių piku.

Klinika: karčiavimas, gelta. Prasidėjus klinikiniams reikiniams viruso iskirti nebeįmanoma.

is virusas audinių kultūroms necitopatogenikas, nepa˛eid˛ia ir gyvo organizmo kepenų. Ląsteles pa˛eid˛ia imuninė sistema: virusai besidaugindami ląstelėje iaukia NK (natūralių kilerių) reakciją, kurie ˛udo kepenų ląst. , u˛krėstas virusu.

Hepatitas A niekada nepereina į lėtinę formą- tai ūminė infekcija. Sunkiomis formomis serga suaugę, ypač nėčios moterys. Da˛niausiai paplitęs ten, kur ˛ema sanitarinė kultūra.

Lab. dgn. : ligos prad˛ioje tinka elektroninė mikroskopija (tiriamos imatos). Ligos eigoje viruso iskirti nebeįmanoma. Serologinė diagnostika: komplemento sujungimo r-ja, pasyvi hematagliutinacija, PGR (DNR nustatymui), imunofermentinis metodas.

Imunitetas: tvirtas, ilgalaikis.

Profilaktika: inaktyvuota vakcina, gyva vakcina. ˇmogaus Ig preparatai.

Hepatitas B- priklauso Hepadnaviridae eimai.

IP: 2-5mėn.

Būdinga viruso persistencija- jis ilgai ilieka organizme, kartais visą gyvenimą. Pasitaiko 5-10% sirgusių hepatitu B. Imlumas priklauso nuo ˛mogaus am˛iaus, imuniteto, vartojamų vaistų. Iki 90% vaikų u˛sikrėčia nuo motinos per plkacentą. ˇmogus gali susirgti hepatokarcinoma: 80% esant HBV ir 20% nesant HBV. Virusas būna auglio ląstelėse.

Perdavimo kelias: kūno skysčiais (kraujas, seilės, gleivių sekretas, pienas); lytinio kontakto metu; parentaliai (narkomanija)

Morfologija: DNR virusai, Ų 42nm, nukleokapsidė ~27nm. Virusą dengia lipidinė superkapsidė- tai pavirinis Ag (HbsAg- Hepatitis B suface antigen), kurio randama sergančiųjų kraujyje. Gilesniame sluoksnyje yra erdies Ag (HbcAg- Hep. B cor antigen). HbeAg nėra virione, jis gaminamas hepatocituose ir patenka į kraują bei aplinką.

Patogenezė: ma˛ai citopatogenikas kepenų ląstelėms. Ląsteles pa˛eid˛ia daugiau imuninė sistema, kaip hepatito A atveju: virusai besidaugindami ląstelėje iaukia NK (natūralių kilerių) reakciją, kurie ˛udo kepenų ląst. , u˛krėstas virusu.

Lab. dgn. : elektroninė mikroskopija- matome netipiką formą (tiriamas kraujas)

Imunitetas: tvirtas, persirgus ūmia forma.

Specifinė profilaktika: vakcina sukurta genų in˛inerijos metodu. Ji efektyvi, ma˛ai reaktogenika.

Hepatitas C priklauso Flaviviridae eimai. 1989m pirmąkart aptiktas impanzėse. 1992m JAV pradėtas tirti donorų kraujas. Paplito per kraujo donorus- apie 1% neiotojų.

Morfologija: kubinės simetrijos, viena +RNR spiralė, turi apvalkalą.

IP: 6-8sav. , liga velni, nesunki. Apie 50% atvejų ilieka persistuojantis virusas organizme.

Pasėkmės: cirozė, hepatokarcinoma, kepenų nepakankamumas.

Patogenezė kaip kitų hepatitų virusų.

Lab. dgn. : pirma tiriamas Ak titras (tai serodiagnostika). Jei Ak yra (tyrimas teigiamas), vadinasi ˛mogus persirgęs hepatitu, arba tai besimptomis hepatitas, arba lėtinis. Jei nėra Ak (neigiamas tyrimas)- nėra viruso organizme.

Jei serodiagnostinis tyrimas teigiamas- reikia iaikinti RNR (ar yra hepatito C viruso RNR kraujyje, ar nėra): jie nėra RNR ˛mogus persirgo, kepenims pavojaus nėra; jei yra RNR imama kepenų biopsija, nustatyti viruso genotipui.

Imunitetas: vakcinos nėra

Hepatitas D- Deltavirus

Morfologija: sferinis, identikas HBV, tik viena -RNR spiralė. . Centre RNR ir delta-Ag, o paviriuje Hbs-Ag. Neturi superkapsidės, tačiau ją pasiskolina i Hepatito B viruso. Tik HDV+HBV sukelia hepatitą.

5-10% neioja HBV, neūiojimas besimptomis. Jei toks ˛mogus u˛sikrėčia HDV- tai suserga sunkia ligos forma. Pats vienas HDV virusas be superkapsidės negali patekti į kepenų ląsteles.

Hepatitas E- Caliciviridae eima.

1980m Indijoje u˛registruoti netipiko hepatito atvejai.

Morfologija: stambesnis, Ų iki 44nm, be superkapsidės, kubinės simetrijos, viena RNR spiralė.

Perdavimo kelias: alimentinis, per vandenį. IP: 6 sav. Da˛niausia suserga jauni ˛monės. Nėčioms sukelia sunkią formą- iki 20% mirta.

Lab. dgn. : elektr. mikroskopija, serodiagnostika: IgM nustatymas.

Profilaktika: vakcinų nėra. Galima tik vandens apsauga.

Hepatitas G- Flaviviridae eima

1967m chirurgas G. B. susirgo neaikios etiologijos hepatitu. Jo kraujo serumu u˛krėsta be˛d˛ionė taip pat susirgo. Po kiek laiko abu pasveiko. Perdavimo kelias: parenteraliai.

Morfologija: tai RNR virusas, turi 3 genotipus: HGV-A; HGV-B; HGV-C.

Paplitęs, nes Ak turi 1% kraujo donorų. Afrikoje Ak turi 10-15% vaikų. Sukelia besimptomes inf-jas, kartais hepatitą.

TT virusas

1997m iskirtas i japono T. T. sukelia hepatitą. Japonas suirgo perpylus kraują.

Morfologija: tai DNR virusas. Nelabai virulentikas, rykias inf-jas sukelia retai. Paplitęs: Gambijoje, Ekvadore ~70% ˛monių turi Ak; JAV ~10% ˛monių turi Ak.

49. Gripo virusas. Antigenai. Klasifikacija. Kintamumas. Ligos patogenezė ir laboratorinė diagnozė. Gripo specifinė profilaktika.

Gripo virusai priklauso Orthomyxoviridae eimai.

Morfologija: -RNR, spiralinė simetrija, sferinės formos, viriono dydis 80-120nm. RNR replikacija vyksta branduoliuose. RNR sudaryta i segmentų: 8 segmentus turi gripo virusas A ir B; 7 segmentus- gripo virusas C. Turi superkapsidę su dygliukais. Turi baltymus, kurie isidėstę įv. sluoksniuose:

polimerazės- būtini viruso reprodukcijos metu, juos koduoja 1-mas, 2-tras ir 3 RNR fragmentai.

hematagliutininai- paviriniai baltymai, svarbūs viruso infekcikumui- jie ardo ląstelės sienelę ir padeda virusui įsiskverbti. ie baltymai lemia humoralinį imunitetą.

neuraminidazė- koduoja 6-tas segmentas, tai pavirinis baltymas, dėl jo virusas gali priartėti prie ląstelės (tai tropizmas). Ardo gleivių komponentus ir taip virusas gali priartėti prie membranos. Ji būtina viruso iėjimui i ląstelės. Gali sudaryti kompleksus su polimerazėmis. Svarbi humoralinio imuniteto susidarymui.

nukleoproteinai- isidėstę giliau, dengia NR- tai kapsomeras, kuris stabilizuoja NR bei saugo nuo ribonukleazės

matricos baltymai- supa viruso nukleokapsidę

nestruktūriniai baltymai- susidaro reprodukuojantis virusui ląstelėje, tai ankstyvieji baltymai (reikalingi reprodukcijai)

Klasifikacija: 3 gripo virusai:

A gripo virusas- skirstomas į serovarus, nes gali turėti skirtingus baltymus: hematagliutininus (H)- yra 14 tipų; neuraminidazes (N)- yra 9 tipai. Baltymų kombinacijos įvairios: H1N1; H2N2 ir kt.

B gripo virusas ir C gripo virusas- serovarų neturi.

Nomenklatūra: sudėtinga. Pavadinimas sudaromas: Viruso tipas + eiminikas + iskyrimo vieta + registracijos Nr. + metai + hematagliutinino ir neuraminidazės tipas.

Kintamumas: gripo virusas pastoviai kinta:

nedidelio masto kitimai- antigeninis dreifas, atsiranda dėl mutacijų, apimančių nedidelę geno dalį ir sergant pakinta.

Staigus kintamumas- susidaro naujas gripo viruso serovaras- Shift‘as. Antigeninio shift‘o prie˛astis yra viruso RNR antigeninių segmentų rekombinacijos. Gali H1N1 ir H2N2 patekti į vieną ląstelę ir replikuotis- jų replikacija vyksta autonomikai. Dėl rekombinacijos serovarai pasikeičia fragmentais. Taigi susidaro rekombinantai: H1N1, H1N2, H2N1, H2N2.

Patogenezė: perdavimo kelias oro-laelinis. Inf-jos altinis: ˛mogus, kartais gyvuliai. IP: 1-3d.

Klinika: nebūna slogos, yra faringitas, karčiavimas, raumenų, akių skausmai, akys bijo viesos.

Virusas dauginasi kvėpavimo takų epitelyje i čia patenka į kraują. Kvėpavimo takų gleivinė pa˛eid˛iama ir čia ima daugintis paalinė mikroflora: stafilokokai, streptokokai, hemofilinės bakt. Jos sukelia gripo komplikacijas (nusilpusiems ˛monėms), nuo kurių galima mirti. Gripo komplikacijos: pa˛eid˛ia nervų sitemą, ypač vaikams, kurie vartoja aspiriną.

Iskirtas virusas i vaiko organizmo H5N1, kuris labai virulentikas paikčiams. Gripo virusas grį˛ta ir susargdina tuos, kurie ivengė ankstesnių protrūkių.

Lab. dgn. : i nuplovų i kvėpavimo takų (duodame ligoniui paskalauti burną NaCl) centrifuguodami paaliname kitas bakterijas ir daleles. Po to suriame virusus neutralizuojančias med˛iagas. Tada u˛krėčiame audinių kultūras, paprastai pridedame ir a/b paalinei florai slopinti. I audinių kultūros virusas patenka į terpę.

Galime i epitelio ląstelių daryti tepinėlį, kurį fiksuojame skysčiu, tada u˛pilame antigripinio serumo ˛ymėto fluorochromu. Mikroskopuojame iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytėjimas ląstelių vietų, kur yra virusų sankaupos.

Vitos embrione kultyvuojame retai. Identifikavimui naudojamos serologinės r-jos ir elektroninis mikroskopas. Serologinės r-jos:

neutralizacija- neutralizuotas virusas nuo aktyvaus skiriasi tuo, kad negali sukelti ligos, netenka infekcikumo. ios r-jos gali būt atliekamos: vitos embrione (chorionalantojuje sudaro neskaidrias zonas), aud. kultūrose (sukelia aktyvus virusas ląst. degeneraciją- jos suapvalėja, tamsūs branduoliai fibroblastų kultūrose), su lab. gyvuliukais.

spalvinė neutralizacijos r-ja- mėgintuvėlyje sumaiomas virusas ir diagnostinis serumas. Jei serume yra Ak, jie neutralizuos virusą ir tokiu miiniu u˛krėčiame aud. kultūrą. Paprastai audinių kultūros ląstelės daugindamosis iskiria pieno r. , todėl keičiasi terpės pH krypstant į rūgtinę pusę terpė keičia spalvą- pageltonuoja. Patekus virusui į ląstelę sutrikdoma ląstelių veikla ir pieno r. isiskyrimas- terpės pH nekinta, nekinta ir spalva. Jei virusas neutralizuotas Ak-nų- aud. kultūra iskiria pieno rūgtį, ląstelės keičia spalvą.

Lab. gyvunėlių u˛krėtimas neutralizuotais virusais- jei jie neutralizuoti- gyvunėlis nesusirgs.

Hematagliutinacijos sulaikymo r-ja- 3 mėgintuvėliai, į kiekvieną įpilame amniono skysčio 0, 25ml, poto 0, 25ml diagnostinio serumo (į kiekvieną skirtingi priegripiniai A. B. C. serumai). sumaiome ir paliekame 30min kambario temperatūroje. Po to įpilame 0, 5ml avino eritrocitų suspensijos. Vertiname po 30min. Jei ligonis sirgo tuo gripo virusu, kurio antigripinis serumas yra mėgintuvėlyje- tai eritrocitų agliutinacija nevyks. Jei antigripinis serumas neatitinka viruso- vuks agliutinacija, eritrocitai nusės.

Nespecifinė hematagliutinacija- vertinamas viruso aktyvumas bei nustatomas jo kiekis tiriamojoje med˛iagoje. Imame 6 mėgintuvėlius. Į visus įpilame po 0, 5ml fiziologinio tirpalo. Tada i u˛krėsto vitos embriono paimame amniono skystį. Įpilame 0, 5ml į pirmą mėgintuvėlį- pamaiome, i ito mėgintuvėlio 0, 5ml į trečią mėgintuvėlį ir t. t. Į etą mėgintuvėlį nepilame- tai kontrolė. Į visus įpilame avino eritrocitų. Sukratome mėgintuvėlius ir laikome 30min kambario temperatūroje ir vertiname agliutinaciją.

Serodiagnostika: prievirusinis imunitetas labai ireiktas- naudojami poriniai serumai: imame kraujo veiną kartą, po sav dar kartą ir nustatome Ak augimo titrą. Naudojamos neutralizacijos r-jos, komplemento sujungimo r-jos.

Imunitetas: prie gripą B ir C tvirtas imunitetas, visam gyvenimui. Prie gripą A- tvirtas, 3-4m, bet gali trukti visą gyvenimą.

Profilaktika: vakcina: inaktyvinta ir gyva. Sunku nuspėti gripo serovarą, kuris sukels epidemiją. Vakcinuotis patariama kasmet. Būtina t. t. kategorijoms ˛monių, reikia vakcinuotis būtinai vir >65m, imunosupresuotiems ˛monėms.

48. virusai- ūmių respiracinių ligų sukėlėjai. Paramiksovirusai. Savybės, sukeliamos ligos.

Paramyxoviridae eimos virusai sferinės formos, 150-300nm dyd˛io, spiralinės simetrijos, RNR virusai. Viruso apvalkale yra:

Hematagliutininai (H)- paviriniai baltymai, svarbūs viruso infekcikumui- jie ardo ląstelės sienelę ir padeda virusui įsiskverbti. ie baltymai lemia humoralinį imunitetą.

Neuraminidazė (N)- koduoja 6-tas segmentas, tai pavirinis baltymas, dėl jo virusas gali priartėti prie ląstelės (tai tropizmas). Ardo gleivių komponentus ir taip virusas gali priartėti prie membranos. Ji būtina viruso iėjimui i ląstelės. Gali sudaryti kompleksus su polimerazėmis. Svarbi humoralinio imuniteto susidarymui.

Priklauso Paramyxovirus gentis (paragripo ir parotito virusas- turi H ir N) ir Morbillivirus gentis (tymų virusas- turi tik H)

Tymai- tai viena rūis virusų, kurie neturi serovarų, patogenikas tik ˛monėms.

Morfologija: Inf-jos altinis: ˛mogus. Perdavomo kelias: oro-laelinis.

Patogenezė: prasideda kaip ūmus virutinių kvėpavimo takų kataras. Po 2-3d pasirodo ibėrimai, pirma skruostų gleivinėje, po vienos dienos- tik odoje. Bėrimai palaipsniui apima visą kūną: veidas-> kaklas krūtinė visas kūnas. Ibėrimai stambūs, tamsiai raudonos spalvos. Po 1 sav ima nykti be pėdsakų. Tymai- nepavojinga inf-ja. Kartais g. b. komplikacijų: dėl dauginimosi kvėpavimo takų gleivinėje pro pa˛eistą gleivinę patenka kitos bakterijos sukelia inf-jas (bronchitas, encefalomielitas); ūminis nekrotinis panencefalitas- atsiranda po ilgo laiko persirgus tymais, mirtingumas 100%. Ak tirtrai prie tymų virusą panencefalito metu labai aukti, tačiau ˛mogus vistiek mirta.

Imunitetas: tvirtas, ilgalaikis.

Profilaktika: vakcinuojami vaikai.

Epideminis parotitas- sukelia parotito (kiaulytės) virusas.

Plinta oro-laeliniu keliu. IP: 2-3sav.

Patogenezė: prasideda kvėpavimo takų gleivinės pa˛eidimu, virusas dauginasi kvėpavimo takų gleivinėje ir seilių pa˛andinėse liaukose (jos tinsta). Po 5 dienų isisėja ir patenka į kraują viremija patenka į kaiuides, sėklides, kepenis audiniai itinsta. Sėklid˛ių apvalkalas storas, kai jos itinsta, nebepriteka kraujas sėklidės sunyksta, nevaisingumas. Gali komplikuotis meningitu. ˇmogus pasveiksta.

Imunitetas: ilgas, tvirtas, trunka visą gyvenimą.

Profilaktika: yra vakcina.

Paragripo virusas- yra 4 serovarai: 1 ir 2 sukelia bronchitus; 3- bronchiolitus ir plaučių u˛degimus.

Perdavimo kelias: oro-laelinis. Yra aktyvinta vakcina, bet ji nenaudojama.

45. Herpes virusai. Klasifikacija. Virusų persistencija ir onkogenikumas. Herpes virusų sukeliamų inf-jų laboratorinė diagnozė.

ˇinoma >80 virusų. ˇmonėms patogeniki 8 virusai. Sukelia da˛nai latentines inf-jas, charakteringa persistencija, da˛nai recidyvuoja.

Morfologija: vidutinio dyd˛io ar stambesni, 150-200nm diametro, sudaro gigantikas formas 0, 8mkm. Virionas sudarytas:

- erdyje dvigrandė DNR, kurią supa struktūriniai baltymai

- į periferiją nuo erdies isidėstę kapsomerai, jų yra 162 ir jie sudaro eikozaedrą (daugiakampis i 20 lygiaonių trikampių). Nukleokapsidė- kubinės simetrijos.

- tarpsluoksnyje yra granulės, jį sudaro baltymai: neaikios f-jos arba fermentai.

- u˛ tarpsluoksnio- superkapsidė (nesimetrika), kurioje yra glikoproteinai- tai viruso Ag. Juos neutralizavus netenkama infekcikumo.

Paviriniai baltymai svarbūs viruso prisitvirtinimui prie ląstelės: nukleokapsidėje jų yra 6, tarpsluoksnyje- 10-20, apvalkale- 10.

Klasifikacija: Herpesviridae eima skirstoma į poeimius jie skirstomi į gentis į serovarus:

Alphaherpesviridae Simplexvirus HHV1, HHV2 paprastoji pūslelinė

Varicellovirus HHV3 juosiančioji pūslelinė, vėjaraupiai

Betaherpesviridae Cytomegalovirus HHV5 mononukleozė

Roseolavirus HHV6, HHV7 Roseola infantum

Gammaherpesviridae Lympharyptovirus HHV4/HHV8 atitinkamai inf-nė mononukleozė/Burkitt limfoma.

Alphaherpesviridae- labai greitai dauginasi, greit iplinta audinių kultūrose, ilieka sensoriniuose ganglijuose. Recidyvai būna dėl streso, peralimo, menstruacijų. Virusinei inf-jai pasireikti reikia daug veiksnių. Dalis ˛monių turi Ak kraujyje, todėl klinikiniai simptomai nepasireikia.

Perdavimo kelias: kontaktinis, recidyvo metu iskiriamas ir su sekretais, gali b. oro-laelinis kelias.

Liga nepavojinga, tačiau motinos, sergančios lytinių takų forma, gimdymo metu gali u˛krėsti vaisių būna sunki generalizuota Herpes viruso inf-ja: gali pa˛eisti akis, odą ir kt. Per placentą virusas nepraeina.

HHV3 sukelia vėjaraupius ir juosiančią pūslelinę. Vėjaraupiams būdingi ibėrimai visame kūne, juosiančiai pūslelinei- lokalūs. Perdavimo kelias: oro-laelinis, kontaktinis. IP: 2-3sav.

Patogenezė: virusas pirma patenka į kvėpavimo takų gleivinę ir čia ima daugintis. I čia nuneamas į regioninius limfmazgius juos praeina patenka į kraują ir plinta po visą organizmą viremija kyla temperatūra, smulkūs ibėrimai, kurie virsta pūslytėmis pripildytomis serozinio skysčio, vėliau pūlingo. Ibėrimai polimorfiki, įv. stadijų- dieferencijuoti nuo raupų. Suserga vaikai iki 10m, vyresni serga retai, kartais su komplikacijomis. Rerai persirgus ilieka persistuojantis virusas ganglijuose, nugaros smegenyse- suaktyvintas sukelia juostinę pūslelinę.

Imunitetas: tvirtas, ilgalaikis

Profilaktika: vakcina- imunitetas ne visam gyvenimui.

Betaherpesviridae- limfotropiniai virusai HHV6 ir HHV7.

HHV6- kūdikiams pirmais mėnesiais sukelia Roseola infantum (viso kūno ibėrimai, temperatūra). Kiti virusai infekuoja monocitus, T_H , makrofagus. ie virusai turi storą tarpsluoksnį, todėl nuo kitų atskiriami stebint per elektroninį mikroskopą.

HHV5- citomegalo virusas da˛nai sukelia besimptomes inf-jas. Ityrus moterų kraują pasirodė, kad 50-70% turi Ak; 10% iskirtas i gimdos kaklelio; 1% naujagimių u˛krėčiami. is virusas laikomas onkogeniniu.

Mononukleozei būdingi hepatito reikiniai, karčiavimas, savaime pasveikstama, tačiau lieka persistuojantis virusas. Moterys turinčios persistuojantį citomegalo virusą pagimdo sveiką vaiką, tik retai su CNS pa˛eidimais būdinga hepatomegalija, splenomegalija, jei nėra simptomų reikiniai pasireikia vėliau: kurtumas, protinis atsilikimas. Virusas pavojingas vartojant medikamentus, ypač po organų transplantacijos.

Gammaherpesviridae:

HHV4- Eptei-Baro virusas- jie limfotropiniai, tačiau gali daugintis ir epitelyje, nesubrendusiose ląstelėse. is virusas paprastai dauginasi B limfocituose ir transformuojasi sukeliama Burkitt limfoma. Dar ie virusai onkogeniki: sukelia nosiaryklės karcinomą. Bei inf-nę mononukleozę.

Labai iplitęs virusas. Perdavimo kelias: kontaktinis (iskiriamas su seilėmis, vaikų tarpe perduodamas per ˛aislus, juos palaikius burnoje)

Lab. dgn. : virusas iskiriamas i pūslelių (jie pūslelinė) i seilių. Centrifuguodami paaliname kitas bakterijas ir daleles. Po to suriame virusus neutralizuojančias med˛iagas. Tada u˛krėčiame audinių kultūras, paprastai pridedame ir a/b paalinei florai slopinti. I audinių kultūros virusas patenka į terpę. Citopatinis efektas: aud. kultūroje susidaro gigantinės ląstelės formos (ne virusai), intarpai branduoliuose (čia virusas dauginasi). Aud. kultūrą mikroskopuojame.

Tiesioginė imunofluorescencija- galime tirti biopsinę med˛iagą i pa˛eidimo vietos arba seiles/pūslelių skystį: fiksuojame skysčiu, tada u˛pilame antivirusinio serumo ˛ymėto fluorochromu. Mikroskopuojame iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytėjimas ląstelių vietų, kur yra virusų sankaupos.

Ak prie viruso Ag nustatymas: komplementas, neutralizacijos r-ja. Ypatingos vertės neturi, nes dauguma ˛monių turi imunitetą.

Antivirusinio IgM nustatymas: IgM susidaro ūmios fazės inf-nio proceso metu. Taikoma netiesioginė imunofluorescencija: i anksto pasiruoiame tepinėlį, ant kurio u˛pilame kraujo serumo. IgM prisijungia prie virusų. Serumą nuplauname ir u˛pilame serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (IgM) ˛ymetais fluorochromu. Iliuminescenciniu mikroskopu matosi vytinčios zonos.

Elelktroninė mikroskopija- morfologijai tirti.

Imunitetas: susidaro, bet nepakankamai tvirtas, galimi recidyvai.

Profilaktika: prie kai kuriuos yra vakcinos, bet daugumoje nespecifinė.

47. Raudoniukės virusas. Charakteristika. Nėčiųjų raudoniukės pasėkmės vaisiui. Laboratorinė diagnozė.

Togaviridae eima. Morfologija: +RNR, kubinnės simetrijos, apvalkalą sudaro lipoproteinai, glikoproteinai, turintys hematagliutininą- tai superkapsidė. Yra ir neuraminidazės.

Rubivirus (raudoniukės virusas)- serga 5-9m vaikai, susirgus moteriai nėtumo metu- vaikai gimsta apsigimę.

IP: 14-21d (2-3sav). Perdavimo kelias: oro-laelinis, g. b. perduodamas su krauju, imatomis, kontaktu.

Klinika: bėrimai, silpnumas, karčiavimas.

Patogenezė: jei nėtumo metu u˛sikrėčiama u˛krečiamas ir vaisius sukeliama sisteminė inf-ja: pa˛eid˛iamos kepenys, plaučiai, sukelia kataraktą, irdies yras, mikrocefaliją, kurtumą.

Odos bėrimai atsiranda dėl imuninių kompleksų poveikio. Po 2-3d simptomai inyksta.

Lab. dgn. : virusologinė diagnostika atliekama retai. Pagrindas- serodiagnostika: nuostatomi Ak ligonio serume netiesioginė imunofluorscencija: ant i anksto paruoto tepinėlio u˛pilame kraujo serumo. IgM prisijungia prie virusų. Serumą nuplauname ir u˛pilame serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (IgM) ˛ymetais fluorochromu. Iliuminescenciniu mikroskopu matosi vytėjimas.

Imunitetas: tvirtas, ilgalaikis

Profilaktika: gyvoji vakcina, skiepijami vaikai.

44. Endeminių boreliozių sukelėjai. Laimo ligos patogenezė, imunitetas, diagnostika, gydymas, profilaktika.

Endemines boreliozes sukelia- Boreliia dutonii; B. hispanica.

Morfologija:G-, spirichetos, vingiai stambesni, jų nedaug, jie nevienodo dyd˛io. Judrios, juda sukamaisiais judesiais. Grie˛ti anaerobai.

Kultyvavimas: kultyvuojamos terpėse su gyvuliniais baltymais ir vitos embrionuose. Galima kultyvuoti skystose terpėse, kuriose yra kraujo serumo ar kitų audinių.

Endenminės grį˛tamosios iltinės altinis: grau˛ikai.

Laimo ligą sukelia B. burgdorferi, rečiau B. garnii, B. afzelii. laimo liga pirmąkart u˛registruota 1975m Lyme gyvenvietėje, JAV, kaip juvenilinio artrito protrūkis. B. Burgdorferis ėmė tirti erkes ir 1982m i erkių iskyrė B. burgdorferi (pavadino savo vardu). Jis taip pat ityrė ligonius, kurių kraujyje buvo Ak prie boreliją. Pastebėtas epidemiologinis ryys tarp sukelėjos ir ligos.

Morfologija: stambiausia borelija, kiek trumpesnė nei kitos, optimali augimo temperatūra 32*C, lengvai kultyvuojama dirbtinėse terpėse.

Ptogenezė: erkės vystimosi ciklas: lerva nimfa subrendusi erkė. Kraujas joms reikalingas, kad galėtų pereiti stadija.

IP: 3-30d. Pernea erkės. Po IP erkės įkandimo vietoje atsiranda raudona eritema (rykūs kratai, centras tamsesnis). Eritema pama˛u plečiasi ir inyksta po 3-4sav. 20-30% eritemos nebūna- tada sunku nustatyti, ar ˛mogus serga.

II stadija: Borellia iplinta po visą organizmą krauju, nes jos atsparios fagocitozei ir kraujo bakteriocidiniams veiksniams. Atsiranda karčiavimas, silpnumas, galvos skausmas, čiuopiami padidėję limfmazgiai. Po 1sav praeina.

III st. : prasideda po mėnesio ar kelių metų po II st. pabaigos. charakteringi sąnarių pa˛eidimai, jų skausmas, CNS pa˛eidimas: parezė, paraly˛ius, meningitas, retai atminties ir psichikos pa˛eidimas.

Lab. dgn. : labai svarbi, nes klinikinė diagnostika retai įmanoma. Karčiavimo metu bakterijos būna kraujyje, todėl imamas kraujas i venos, daromas tepinėlis ir iekoma bakterijų. Galima imti sąnarių skystį, lapimą, biopsinę med˛iagą, įsisiurbusios erkės.

Kitais atvejais atliekama srologinė diagnostika: netiesioginė imunofluorescencija. B. burgdorferi bakterijų tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips Borellia. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (Ak), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytinčios bakterijos.

Galima naudoti monokloninius Ak prie IgM sunkiąją grandį (IgM susidaro ūmios inf-jos atveju).

Taikomas ir imunoblotas.

Imunitetas: persirgus Laimo liga susidaro pakankamai tvirtas imunitetas.

Profilaktika: specifinė- vakcina; pirmąkart gauta unims skiepyti. 2002m gauta OspA (Ag) pagrindu ir skirta ˛monėms. Vakcinuojamos rizikos grupės: eiguliai. Susidaro nepakankamai tvirtas imunitetas erkė įsisiurbs, eritemos nebus ir ˛mogus ne˛inos, kad serga. Nespecifinė- apranga balta, erkės liau˛ia į virų- reikia sukiti kelnes į batus, su pirtinėmis būti ir t. t.

Patogeninės amebos. Savybės. Amebiazės laboratorinė diagnozė.

Da˛niausiai randamos virkinimo trakte. Entamoeba histolytica sukelia amebiazę (amebinė dizinteriją). Acanthamoeba bei Naegleria genčių amebos aptinkamos daug rečiau- parazituoja nerviniame audinyje, sukelia amebinį meningoencefalitą.

Neglerijos turi ˛iu˛elinę stadiją, turi pulsuojančią vakuolę, branduolyje stambus pranduolėlis, dauginasi binariniu būdu. U˛sikrėčiama per vandenį.

Entamoeba histolitica cistos turi 4 branduolius. E. histolitica būna trofozoitų formos (vegetatyvinė) ir cistų pavidalo. Vegetacinės formos būna:

- forma magna- parazituoja storajame ˛arnyne, aklosios ˛arnos spindyje. Kūnas sudarytas i skaidrios ektoplazmos ir smulkiai grudėtos endoplazmos, kuri gaubia branduolį. Juda pseudopodijomis, patekusios į ˛arnos galą sudaro cistas ir paalinamos su imatomis. Cista plonu dangalu, su 4 branduoliais.

- forma minuta- susidaro ˛mogui prarijus cistų (nuo nevarių dar˛obių), kurios storoj ˛arnoj netenka dangalo, pasidalija branduoliai (susidaro 8), pasidalija citoplazma- susidaro 8 ląstelės. Jos auga ir vėl susidaro forma magna.

Patogenezė: Amebiaze susergama nusilpus imunitetui, tada amebos iskiria proteolizinius fermentus (hialuronidazę, arminę fosfatazę, LDH) kurie tirpdo ˛arnos gleivinę. Amebos skverbiasi gylyn į audinius ir čia intensyviai dauginasi. I pa˛eistų kapiliarų isilieja kraujas ir amebos ryja eritrocitus- fagocituoja. Pa˛eistoje ˛arnos gleivinėje prasideda nekrozė opos, per kurias amebos g. patekti į v. portae į kepenis susidaro abscesai.

Klinika: viduriavimas, gleivingos imatos su krauju, skausmas pilve. Amebiazė g. b. besimptomė (lėtinė).

Lab. dgn. : tiriamoji med˛. : vie˛ios imatos. Iekoma audinių likučių ir amebų su fagocituotais eritrocitais. Mikroskopuojami: a)natyviniai preparatai- naudojamas specialus ildomas stalelis, stebimas amebų judrumas; b)spacialiais būdais da˛yti imatų tepinėliai. Biologinis tyrimas- u˛krėčiamos pelės zuleid˛iant vegetatyvinių formų per rectum arba per os u˛krėčiami cistomis. Po 1-2d gyvūnėliai suviduriuoja, jų imatose randama amebų, jas reikia diferencijuoti nuo sparofitinių amebų (Entamoeba coli)

42. Toksolplazmos. jų savybės. Toksoplazmozių laboratorinė diagnostika.

ˇmogui patogeninė tik Toxoplasma gondii. Pa˛eid˛ia nervų sistemą, limfinę sistemą, vidaus organus, akis. Gali būti vaisiaus patologijos prie˛astis. Morfologija: viduląstelinis parazitas, 4-12 mkm ilgio, pusmėnulio arba apelsinų skiltelės formos, neturi ˛iu˛elių. Patogenezė: pagrindinis eimininkas laukinės ir naminės katės. Vegetuoja galvos smegenyse, kepenyse, blu˛nyje. Ląstelėse susikaupusios suformuoja cistas ir pseudocistas. Pseudocistos susidaro aktyvioje ligos fazėje eimininko ląstelių citoplazmoje. Cistos turi dvisluoksnį apvalkalą. Gyvybinis toksoplazmų ciklas susideda i 4 etapų: 1)izogonija; 2)susidaro trofozoitai; 3)gametogonija; 4)sporogonija. 1. 3. 4. prad˛ia vyksta tik katinų ˛arnyno epitelinėse ląstelėse. Sporogonija baigiasi iorinėje aplinkoje, o trofozoitai susidaro terpinių eiminikų ir katinų audinių ląstelėse. Gametogonija- tai lytinė stadija. Kitos stadijos nelytinės. Perdavimo keliai: placentinis kelias, alimentinis, kontaktinis, oro-laeliniu. IP: 3-10d. Plinta hematogeniniu, limfogeniniu keliu, organuose sudaro pseudocistas. Kultyvavimas: audinių kultūrose, vitos embrione. Lab. dgn. : tiriamoji med˛iaga- kaulų čiulpai, kraujas, biopsinė med˛iaga. Daromas tepinėlis ir da˛omas Romanovskio-gimzos būdu: nuda˛ytų toksoplazmų protoplazma būna mėlyna, o branduolys- tamsiai raudonas. Tikslesnei diagnozei- serologinės reakcijos: 1)netiesioginė imunofluorescencija- tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips bakteriją. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (prie Ak), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi rykiai ˛aliai vytinčios toksoplazmos. 2)Sebino-Feldmano būdas: atliekama nuo 2-3 ligos sav. Tiriamasis serumas sumaiomas su laboratorinėmis gyvomis toksoplazmomis. Tada daromas tepinėlis ir da˛omos toksoplazmos metileno mėlynuoju, kurio pH=11. dauguma toksoplazmų nenusida˛o. Reakcija teigiama, kai nusida˛o 50% toksoplazmų, veikiamų tiriamuoju serumu. 3)Biologinis tyrimas- u˛krečiamos baltos pelės į pilvo ertmę, smegenis. Jei gyvuliukai ˛ūsta- jų pilvo ertmėje randama toksoplazmų. 4)alerginis mėginys su toksoplazminu- suleidus po oda (jei r-ja teigiama) atsiras 1cm skersmens paraudimas, infiltratas.

41. Maliarijos plazmodijai. Morfologija. Maliarijos imunitetas. Laboratorinė diagnozė.

Sukelia Plasmodium maliaria, Pl. falciparum, Pl. vivax. Tai ūminė arba lėtinė Anopheles genties uodų perneama liga, kuriai būdinga taisyklingai pasikartojantys karčiavimo priepuoliai, kurių periodikumas susijęs su plazmodijų vystimosi ciklu. Plasmodium rūys skiriasi savo sandara ir biologinėmis savybėmis. Morfologija: Patogenezė: būdinga lytinė (sporogonija) ir nelytinė (shizogonija-˛moguje) vystimosi stadijos. Uodas ˛mogų u˛krečia sporozoitais įkasdamas. Su krauju sporozoitai patenka į kepenis, kur virsta merozoitais (nedideli, apvalūs, nejudrūs, da˛osi Gimzos būdu)- audininis vystimosi ciklas. Merozoitai patenka į kraują- eritrocitinis shizogonijos ciklas- jie patenka į eritrocitus, kur virsta izontais (˛iedo formos- da˛osi Gimzos būdu, būdingas amebeidinis judėjimas)- tai meruliacijos fazė. ios fazės metu eritrocitai sprogsta- pasireikia karčiavimas. Po kelių shizogonijų ciklų shizontai diferencijuojasi į mikro it makrogametocitus. Jų prisisiurbia uodas. Lab. dgn. : imamas kraujas karčiavimo metu, iekome izontų storame lae- būdingas ameboidinis judėjimas arba da˛ome Gimzos būdu: merozoitais -nedideli, apvalūs; izontais- ˛iedo formos.

Į mieles panaūs grybai. Savybės. Jų sukeliamų ligų patogenezė ir laboratorinė diagnozė.

Jiems priklauso: Candida, Blastomyces, Cryptococus, Hystoplasma gentys- tai netirkrieji grybai.

Morfologija: vienaląsčiai, panaūs į mieles, dauginasi pumpuravimusi, nesudaro lytinių sporų. Patologinėje med˛iagoje sudaro pseudomiceles.

Sukelia pavirines ir giliąsias mikozes. Pa˛eid˛ia epidermį ypač drėgmėje dirbantiems ˛monėms.

Candida: normalios mikrofloros dalis, da˛nai būna kaip antrinė inf-ja imunosupresuotiems ˛monėms (dėl AIDS, CD, sisteminių ligų).

Patogenezė: Sukelia vietines mikozes: vaikams pienligę, stomatitus, kolitus. Da˛niau sukelia sistemines mikozes: ˛arnyno kandidomikozes ilgai vartojant antibiotikus- būna dibakteriozė, pa˛eid˛iama natūrali MF. Plaučių kandidomikozė- labai primena tbc: naktinis prakaitavimas, temperatūros pakilimas vakarais, apetito stoka, skausmas. Candida plaučiuose sudaro granulomas, todėl rentgenikai nuo tbc atskirti neįmanoma. Granulomos kartais nekrozuoja.

Hystoplasma capsulatum: dengia sluoksnis, primenantis kapsulę. Da˛nai sukelia plaučių histoplazmozę ir iplinta po visą organizmą.

Coccidiodis immitis: sukelia kokcidomikozę, patenka su oru. Aplinkoje iplinta su dulkėmis, lietaus vandeniu. Plaučių forma- susidaro granuliomos.

Blastomyces- sunkios eigos blastomikozės.

Lab. dgn. : sergant ˛arnyno kandidomikoze- tiriamoji med˛. imatos, plaučių kandidomikozė- skrepliai, g. b. tiriamas kraujas. I tiriamosios med˛iagos darome tepinėlį, kuris da˛omas Gramo būdu. Mikroskopuojame ir vertiname: matome į mieles panaius vienaląsčius. Neleid˛ia identifikuoti is tyrimas Candida grybelių. Tiriamoji med˛iaga sėjama į Saburo terpę. Dedame į specialų grybų termostatą (27*C). Po kelių parų tiriame kolonijas mikroskopu- sudaro pseudumicelį, kuris pumpuruojasi ir auga viena kryptimi, sudarytas i pailgų ląstelių. Kolonijos sėjamos į terpes, norint nustatyti fermentinį aktyvumą: skaldo gl.

Serologinės reakcijos: tiriamojoje med˛iagoje nustatomi Ag, galima taikyti imunofluorescenciją.

39. Dermatomikozių sukelėjai. Savybės. Laboratorinė diagnozė.

Dermatomikozės- tai pavirinės mikozės. Susidaro paraudęs ˛idinys, pleiskanoja oda, pa˛eid˛iami nagai, plaukai. U˛sikrečiama kontaktiniu keliu nuo ˛monių ir kačių. Sukelia: Trichophyton, Microsporum, Epidermophyton gentys.

Trichophyton: pa˛eid˛ia plaukus, odą, nagus.

1) plaukus- plaukai plonėja, pilkėja, darosi ˛ili, plaukai vėliau sutrupa- tai liga SUSNA, kurią sukelia T. shonlein. pa˛eid˛ia plauko aknį, odą aplink jį plaukai atrofuojasi ir nebeauga. Aplink plauką susidaro pleiskanėlė, kurioje aptinkama daug grybo hifų. Plauke daug oro burbuliukų ir grandinėlėmis isidėsčiusios sporos. Kitos trychophyton rūys plauko aknies nepa˛eid˛ia ir plaukas atauga.

2)odą: T. mentagrophytes, T. rubrium. Abu ie grybai sukelia pėdų ligą. Ūmioje stadijoje pleiskanoja pirtai. Perėjus į lėtinę stadiją pa˛eid˛iami ypač 3-4 tarpupirčiai: juos skauda, sunku vaikčioti.

3)nagai- pa˛eid˛ia kojų nagus, ypač nykčio. Terpėje nagai sutrūkinėja į fragmentus su pseudosporomis.

Microsporum pa˛eid˛ia:

1)odą

2)plaukus- plaukuotoje odoje susidaro ˛idiniai, plaukai ikrenta. Pakyla oda ir pleiskanoja.

Epidermophyton flocosum pa˛eid˛ia: tik lygią odą, da˛niausiai kirknies odą.

Lab. dgn. : tiriamoji me˛iaga: plaukai, nagai, pleiskanėlės. Tiriamoji med˛iaga ruoiama specialiai: pirma paveikiama 10-20% KOH, tada ji praskaidrėja, suminktėja daromi preparatai, matosi grybų hifai. Pagal hifų isidėstymą nustatome gentį: trichophyton- grandinėlės, microsporium- netvarkingai.

Specialiai paruotą med˛iagą sėjame į specialias terpes, nes auga labai lėtai (per 2sav- 1 kolonija). Terpėse yra specialių priedų- levomicetino, oxotetrahidrocitino (Saburo terpės). Tokiose terpėse neauga bakterijos. Grybai dauginasi 20-27*C- reikia atskiro termostato. Po kelių savaičių tiriame kolonijas stereoskopiniu mikroskopu- tikslas pamatyti pertvarėles, hifus, sporų isidėstymą.

38. Mikoplazmų- ˛mogaus ligų sukelėjų rūys. Savybės. Laboratorinė diagnozė.

Elton iskyrė mikoplazmas, kurios sukeldavo pleuropneumoniją. 1962m pavyko iauginti mitybinėse terpėse- pavadinta Mycoplasma pneumonia. Yra M. hominis, M. genitalium- yra ir sveikuose ˛monėse.

Morfologija: neturi ląst. sienelės, jų forma nepastovi. Lengvai praeina bakterijas sulaikančius filtrus, todėl anksčiau manyta, kad tai virusai. Aplinkoje igyvena geriau nei protoplastai, nes jų citopl. membr. sudaryta i kelių sterolių sluoksnių, kurie didina atsparumą osmosiniam slėgiui- membrana tampa mechanikai stipresnė. Mikopl. paplitusios augaliniame pasaulyje, retai sukelia ˛m. ligas. Genetikai artimos G+. dauginasi skylant, pumpuruojantis, lazdelėms ir siūlams subyrant į atskirus fragmentus, kurie virsta kokais.

Kultyvavimas: gali augti sintetinėse paprastose terpėse, kitoms reikia sudėtingų organinių med˛ ar gyvų aud. Cholesteroliu praturtintose terpėse auga lėtai. Kolonijos primena keptą kiauinį- centras ikilęs (tamsesnis), kratai viesūs.

Patogenezė: IP: 2-3sav. Mikoplazmos patenka į kvėpavimo takus prilimpa prie epitelio ląst. ir ima daugintis jose. Neiskiria toksinų. Vienitelė med˛iaga, kurią iskiria nevirulentikos padermės- H₂O₂. Mikoplazmų membranos pavirinis sluoksnis artimas kitų bakterijų paviriniams sluoksniui ir sutrikdo imuninį atsaką. Mikoplazmos iskiria fermentus: proteazes, fosfolipazes.

Da˛niausiai sergama altuoju metu, u˛sikrečia artimai bendraujantys ˛monės. Sukelia besimptomes, subklinikines inf-jas, bronchitus, pneumonijas.

Kl: karčiavimas, trunkantis kelias savaites. Rekonvalescencija trunka 4-8sav.

Ureoplasma urolyticum- sukelia neginokokinį uretitą, turi ir sveiki vyrai.

M. himinis- nepatogenika, retai sukelia abscesus, yra sveikų moterų maiktyje.

Lab. dgn. : tiriamoji med˛iaga sergant plaučių u˛degimu- skrepliai, pleuros skystis, gerklų nuoplovos; esent genitalijų mikoplazmozei- lytinių takų iskyros.

Bakteriologinė: Tiriamoji med˛iaga sėjama į specialias terpes su a/b, steroliais. Ureoplazmos- į lapalo turinčias terpes. Cholesteroliu praturtintose terpėse auga lėtai. Iauga kolonijos primenančios keptą kiauinį- centras ikilęs (tamsesnis), kratai viesūs.

Srerodiagnostika

nustatomas Ak titrų augimas ligos metu : imant kraują vienąkart ir po 10-14d antrąkart Ak turi būti du kartus daugiau

monokloniniai Ak prie IgM sunkiąją grandį- jei randama, tai aktyvus inf-nis procesas. netiesioginė imunofluorescencija- bakterijų tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips bakteriją. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (iuo atveju prie IgM sunkiąsias grandis), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytinčios bakterijos.

Atliekamos ir imunofermentinės r-jos. Taikoma PGR- nukleorūgčių nustatymui.

Imunitetas: silpnas.

Profilaktika: sunku apsisaugoti, nes plinta oru.

37. Clamidijos. Savybės. Chlamidijų- ˛mogaus ligų sukelėjų rūys. Laboratorinė diagnozė.

Morfologija: G- ovalo formos. Priklauso nuo eiminko ląst. Ma˛esnės u˛ riketsijas, anksčiau laikytos virusais. Gyvybinį ciklą sudaro stadijos:

Elementarūs kūneliai- nulemia infekcikumą, i inf-jos altinio perduodami sveikam ˛mogui. Dydis 0, 3µm. jų citoplazm. yra organoidai kaip kt. bakt. , sienel sl bet nėra peptidoglikano. Vidinį sl. sudaro L-a. r. , o ne D-a. r. (kaip eukariotų!)

Retikuliniai kūneliai susidarę i elementarių kūnelių, jiems patekus į ląst. į lizosomas, kur netenka sienelės virsta retikuliniais kūneliais ir ima daugintis. Neinfekciki, negali susargdinti sveiko ląst. Lizosomose sudaro būdingus intarpus, kartais isidėsto aplink branduolį ir sudaro apsiaustą. Po 1-2sav. virsta elemtariaisiais ir palieka ląst ji ˛ūva.

Kultyvavimas: Terpėse nekultyvuojamos, galima u˛krėsti lab. gyvūnus, aud. kult. , vitos embr. Chlamydia trachomatis- sukelia akių gleiv. u˛degimą.

Biocheminės savybės: nėra.

Klasifikacija: kelios patogeninės rūys: C. trachomatis, C. xitaci. Da˛niausiai ligas sukelia C. trachomatis, kuri skirstoma į 15 serovarų: jie ˛ymimi raidėmis:

A. B. C sukelia trachomą (lytiniu keliu plintanti chlamidiozė)

D-K sukelia konjunktyvitą

LL₂L₃ sukelia venerinę limfogranulamatomą.

Patogenezė: į ˛mogaus organizmą patenka elemantrūs kūneliai jie tvirtinasi prie epitelio ląst. , patenka į jas ir dauginasi. ˇymių pa˛eidimų nesukelia. Dauginasi ir akių junginės ląstelėse jos suragėja mechanikai trinama ragena ji surandėja ir ˛mogus apanka.

Perdavimo kelias: a)tiesioginis; b)netiesioginis- musės ant kojyčių pernea C. trachomatis mechanikai. , per bendrus rakluočius, kosmetikos priemones.

Nesunkiai igydoma.

Venerinė chlamidijozė- labai paplitusi: JAV 15-19m merginų 13% infekuotos, vaikinai 15%. Plinta heteroseksualinio kontakto metu. Liga besimptomė. Gali būti sudirginimas, kraujavimas, pūlingos iskyros. Komplikacijos: vyrams- sėklid˛ių u˛degimas, nevaisingumas, moterims- negimdinis nėtumas, u˛degimai.

Lab. dgn. : ligos sukelėją galima iskirti i lytinių takų, akies. Kultyvuojama audinių kultūrose, da˛niausiai naudojama McCoy kultūra. Tiriamą med˛iagą reikia kruopčiai paruoti, paruoimas brangus, todėl taikomi alternatyvūs metodai:

imunofluorescencija- naudojant monokloninius Ak nustatomi Chlamydia sienelės baltymai ir lipopolisacharidai- tiesioginė imunofluorescencija: ant paruoto tepinėlio u˛pilame serumo, su monokloniniais Ak, ˛ymėtais fluorochromu- mikroskopuojant iliuminescenciniu mikroskopu bakterijos vyti labai specifikai.

Imunofermentinis metodas- vertinant suklysti sunkiau nei imunofluorescenciją.

PGR- nustatomos kriptinės plazmidės DNR, kuri yra visose chlamidijose.

Imunitetas: labai silpnas, todėl chlamidijoze sergama ilgai, net visą gyvenimą. Stipresnis konjuktyvito imunitetas.

36. Ku kartligės sukelėjas. Savybės. Patekimo į ˛mogaus organizmą keliai. Patogenikumas gyvuliams. Laboratorinė diagnozė, specifinė profilaktika.

Sukelia Coxiella burneti, kuri priklauso Rickettsiaceae eimai. Savybės: obligaciniai intraląsteliniai parazitai, dauginasi tik eiminiko ląstelėse. Jų med˛. apykaita nepilnavertė- savarankikai aplinkoje neigyvena. Da˛n. dauginasi eiminko endotelyje. Forma: koko, ovalo ar trumpos lazdelės. Besidaugindamos ląst. kartais sudaro ilgas siūlines formas, kurios vėliau sutrukinėja į fragmentus ir susidaro tipikos riketsijos. Turi visus G- bakt. struktūrinius komponentus. Coxiella atsparios d˛iovinimui, nes jos aplinkoje sudaro į sporas panaias struktūras- įgyja atsparumo. Patogenezė: patenka į organizmą oro-laeliniu keliu (per kvėpavimo takus), kontaktiniu (pro oda), alimentiniu (per pieną). Tai sisteminė liga, da˛niausiai turi plaučių u˛degimo po˛ymius. MO turi afinitetą retikulioendotelinėms ląstelėms. IP: 19-20d. Klinika: prasideda aukta temperatūra, drebuliu, galvos skausmu. Kosulys, tipiko bėrimo nėra, būna kepenų f-jos sutrikimai, hepatosplenomegalija. Jai perneti nereikia perneėjų, nes jos atsparios aplinkos poveikiui. Jų rezervuaras: avys, o˛kos, galvijai. Lab. dgn. : tiriamoji med˛iaga- kraujas, kvėpavimo takų nuograndos. Galima u˛krėsti audinių kultūras, vitos embrioną ir lab. gyvunėlius. Darome tepinėlį, da˛ome Romanovskio- Gimzos ir mikroskopuojame- galime matyti: koko, ovalo ar trumpos lazdeles. Serologinės r-jos: netiesioginė imunofluorescencija- bakterijų tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips bakteriją. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (prie Ak), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytinčios bakterijos. Taikoma ir komplemento sujungimo r-ja. Specifinė profilaktika: aktyvi imunizacija formalinu paveiktais Ag- anatoksinu. Naudojama gyva vakcina.

53. ˇIV. Įgyto imuniteto deficito sindromas (AIDS).

Priklauso Retroviridae eimai Lentivirus gentis ˇIV. 1970m H. Tremin atrado grį˛tamąją transkriptazę. 1981m iskirtas T ląstelių leukemijos virusas: HTLV-1. 1983m Montagnier atrado ˇIV.

ˇIV- taimutavęs bezd˛ionių virusas. impanzėms virulentikas SIV virusas, kuris artimas HIV-1 variantui. ˇIV viruso iplitimo hipotezė: galėjo iplisti su poliomielito vakcina, kuri buvo gaminama i be˛d˛ionių. Labiausiai tikėtina hipotezė: Afrikos ˛monės daugiau kontaktuoja su be˛d˛ionėmis, todėl i ten ir kilo virusas.

Morfologija: kūgio formos erdis, kurioje 2RNR kopijos, RNR teigiama. Kubinės simetrijos. RNR supa įvairūs baltymai (fermentai): atvirktinė transkriptazė, proteazės, polimerazė. Fermentų ir RNR kompleksą supa kapsidė, vir kurios yra nukleokapsidė. Virusas turi: gp120- glikoproteinas ieinantis į pavirių; gp41- permeigia nukleokapsidę; p17- matricos baltymai; p24- matricos baltymas. gp120- turi tropizmą, lengvai jungiasi su CD4 ląstelių markeriais (turi T_H). ie virusai įeidami į ląstelę praranda superkapsidę- pro ląstelės membraną patenka tik erdis. Viruso RNR ląstelėje atvirktinės trankriptazės dėka verčiama į DNR susidaro provirusas jo DNR gali integruotis į chromosomą. Ant integruotos DNR susidaro iRNR- tai ir yra tikrasis virusas. Patogenezė: plinta lytiniu keliu. tyrimai parodė, kad ˇIV gali daugintis makrofaguose, dendritinėse ląstelėse, limf. B, Langerhanso ląst. Charakteringa lėta eiga. Apie 90% infekuotų ląstelių yra T_H ir 10% kitos. Prad˛ioje, kol viruso dar nedaug organizme, viruso dauginimasis ląstelėje nesukelia rykios patologijos. Palaipsniui ˛ūsta T_H. Ilgainiui ima sekti imuninė sistema- pasireikia AIDS, kurios kliniką lemia opurtunistinės inf-jos. Jų metu atsiranda daug makrofagų, kuriuose virusas gali daugintis. I ląstelių virusai patenka į kraują viremija randami dideli viruso kiekiai: 1ml kraujo serumo g. b. 10 000 RNR kopijų. Lab. dgn. : imunofermentinis metodas- leid˛ia nustatyti Ak prie HIV-1 ir HIV-2. vienas i paprasčiausių metodų, specifikumas 99%. Imunoblotas: atliekama elektroforezė poliakridiniame serume po kurio laiko viruso komponentai isidėsto frakcijomis. ios frakcijos perkeliamos ant nitroceliuliozinės ploktelės ir veikiamos atitinkamais serumais, ˛ymėtais krienų peroksidaze. Tada u˛pilame substrato, kuris veikiamas peroksidazės keičia spalvą. p24 Ag nustatymas- aptinkamas ne visada, atsiranda anksčiausiai 1sav po u˛sikrėtimo. Naudojamas netiesioginis imunofermentinis metodas: ant ploktelės yra fiksuoti Ak prie p24, jei serume yra p24- jie prisijungs prie Ak ir tada u˛pylus diagnostinio serumo ˛ymėto krienų peroksidaze ploktelė keičia spalvą. Netiesioginė imunofluorescencija. IgA nustatymas- IgA nepraeina pro placentą, todėl tai svarbu įgimtai ˇIV inf-jai nustatyti. Jei vaikas sveikas- IgA kraujo serume nebus. PGR, viruso iskyrimas i ląst (MkF, T_H, monocitų).

52. Pikornavirusai. Klasifikacija. Poliomielito, Kosaki ir ECHO virusų charakteristika.

Picornaviridae: ma˛i virusai, viengrandė +RNR. Neturi apvalkalo, reprodukcija vyksta citoplazmoje, kubinė simetrija. Klasifikacija: 5 gentys- Enterovirus (71 serovaras), Rhinovirus (>100 serovarų), Hepatovirus, Cardiovirus, Aphtovirus. Enterovirus: poliomielito virusai (1-3 serovarai); Kosakio A (1-24 serovarai); Kosakio B (1-6 serovarai); ECHO (34 serovarai). Poliomielito virusas- inf-jos altinis: sregantis poliomielitu/turintis besimptomę inf-ją. Plinta fekaliniu-oraliniu keliu. Inf-jos vartai- ˛arnynas, kurio epitelyje virusas dauginasi. IP: 9-10d. I ˛arnyno per limfmazgius į kraują. Jei susidaro daug Ak- virusas neutralizuojamas ir inf-ja nebesivysto. Nesant Ak virusai dideliais kiekiais patenka į CNS. Lab. dgn. : virusas iskiriamas i gerklų nuoplovų, imatų. Stebimas citopatinis efektas audinių kultūrose. Virusai identifikuojami neutralizuojančiais Ak prie visus tris serovarus: spalvinė neutralizacijos r-ja- mėgintuvėlyje sumaiomas virusas ir diagnostinis serumas. Jei serume yra Ak, jie neutralizuos virusą ir tokiu miiniu u˛krėčiame aud. kultūrą. Paprastai audinių kultūros ląstelės daugindamosis iskiria pieno r. , todėl keičiasi terpės pH krypstant į rūgtinę pusę terpė keičia spalvą- pageltonuoja. Patekus virusui į ląstelę sutrikdoma ląstelių veikla ir pieno r. isiskyrimas- terpės pH nekinta, nekinta ir spalva. Jei virusas neutralizuotas Ak-nų- aud. kultūra iskiria pieno rūgtį, ląstelės keičia spalvą. Imunofermentinė/netiesioginė imunofluorescencija: nustatomi specifiniai IgM prie tam tikrus viruso antigenų kompleksus- tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips virusus. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (prie IgM), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi virusų sankaupos ląstelėje. Specifinė profilaktika: gyva vakcina ir inaktyvinta vakcina i 3 viruso serovarų. Gyva- ilgalaikis imunitetas, inaktyvuota- aktyvus imunitetas, kuris naikina viremijos stadijos virusą.

Kosakio virusas A ir B. Inf-jos altinis u˛sikrėtę ˛monės. Perdavimo kelias: fekalinis-oralinis, oro-laelinis. Sukelia virutinių kvėpavimo takų inf-jas, asepsinį meningitą, miokarditus, perikarditus. Lab. dgn. : kaip poliomielito. + Lab. gyvunėlių u˛krėtimas neutralizuotais virusais- jei jie neutralizuoti- gyvunėlis nesusirgs.

ECHO ( Enteric Cytopathogenic Human Orphan (nalaičiai, nes atrasti anksčiau nei jų sukeliamos ligos)) virusas: sukelia virutinių kvėpavimo takų inf-jas, encefalitus, asepsinius meningitus. Perdavimo kelias: fekalinis-oralinis, oro-laelinis. Lab. dgn. : kaip poliomielito. + Lab. gyvunėlių u˛krėtimas neutralizuotais virusais- jei jie neutralizuoti- gyvunėlis nesusirgs. Spec. profilaktikos nėra.

50. Pasiutligės virusas. Viriono struktūra. Pasiutligės patogenezė, laboratorinė dgn. ir specifinė profilaktika.

Rhabdoviridae eima, Lyssavirus gentis. Morfologija: -RNR, linijinė viengrandė. Turi apvalkalą- superkapsidę, spiralinės simetrijos, replikuojasi citoplazmoje. Kulkos formos. Patogenezė: pasiutligė- tai sunkus virusinis encefalitas, kuriuo u˛sikrėčiama įkandus pasiutlige sergančiam gyvuliui. Pasiutligės virusas persistuoja raum. , jung. aud. ląstelėse ir dauginasi. Vėliau nerviniais kamienais pasiekia CNS, o i ten nervais patenka į seilių liaukas. Virusas gali plisti krau ir limfa. Virusas ypač pa˛eid˛ia pailgasias smegenis, 4 skilvelį, smegenų kamieną, nugaros smegenų juosmeninius segmentus. Smegenų ląstelėse formuojasi eosinofiliniai intarpai- Negri kūneliai. IP trukmė priklauso nuo įkandimo vietos: jei į veidą- trumpas, į kojas- ilgesnis. Klinika: liga prasideda prodrominiu periodu, kuris tęsiasi 2-10d- nėra būdingų po˛ymių (tik bendras silpnumas). Vėliau atsiranda encefalito po˛ymiai: padidėja fizinis aktyvumas, nemiga, psichozės, baimė, depresija. Po jų seka koma paraly˛ius mirtis. Lab. dgn. : viruso Ag nustatymas- daroma odos sprando biopsija ir atliekama tiesioginė imunofluorescencija- fiksuojame skysčiu, tada u˛pilame antivirusinio serumo ˛ymėto fluorochromu. Mikroskopuojame iliuminescenciniu mikroskopu- matosi vytėjimas ląstelių vietų, kur yra virusų sankaupos. Po mirties iuo metodu virusai nustatomi smegenų audiniuose. Virsusai lengviausiai iskiriami i ligonio seilių, ypač ligos prad˛ioje, galime auginti audinių kultūrose arba u˛krėsti laboratorinį gyvunėlį.

Specifinė profilaktika: jau Pasteras sukūrė Pasiutligės vakcina- į triuio smegenis suleido sutrintų pasiutusio uns smegenų, triuis susirgo. Perkėlus ligos sukelėją i vieno triuio kitam, liga aktyvėjo, IP trumpėjo. Palaikius triuio smegenis kelias dienas vir KOH- aktyvumas ma˛ėjo, tokiom smegenim u˛krėtus ˛mogų jis nesuserga ir tampa atsparus. Dabar yra: inaktyvuota vakcina- leid˛iama sukand˛iotiems ˛monėms, imunitetas susidaro aktyvus; prievirusiniai Ig- led˛iamas apie ˛aizdą ir į raumenis- Ak neutralizuoja į ˛aizdą patekusius virusus.

. Togavirusai ir Flavivirusai. Erkinio encefalito virusai. Ekologija. Laboratorinė diagnostika. Profilaktika.

Togaviridae eima. Morfologija: +RNR, kubinnės simetrijos, apvalkalą sudaro lipoproteinai, glikoproteinai, turintys hematagliutininą- tai superkapsidė. Yra ir neuraminidazės. Priklauso gentys: Alphavirus (sukelia Sinubis inf-ją); Rubivirus (raudonukės virusas). ių ligų ˛idiniai yra gamtiniai, pernea nariuotakojai. Flaviviridae: anksčiau priklausė togavirusams, nes panai jų morfologija ir taip pat kaip togavirusus pernea nariuotakojai. -RNR. Sukelia St. Louis encefalitą, japonikąjį encefalitą, geltonąjį drugį ir Denge kartinę. Patogenezė: virusai po erkių įkandimo sukelia viremiją dauginasi kraujagyslių endotelyje, CNS, kepenyse, sukelia encephalitus. Klinika: karčiavimas, bėrimai. IP: 5d iki mėn. Pa˛eid˛ia galvos ir nugaros neuronus. Paresirgus būna komplikacijų: lėtinis poliomielitas, epilepsija. Lab. dgn. : tiriamoji med˛iaga: kraujas, likvoras, bioptatai, u˛krėtus baltųjų pelių smegenis ar ląstelių kultūras pasidaugina. Ak titro augimo nustatymas- tiriamas kraujas du kartus ligos eigoje ir stebimas Ak augimas. Netiesioginė imunofluorescencija: nustatomi specifiniai IgM prie tam tikrus viruso antigenų kompleksus- tepinėliai ruoiami i anksto. Tada imamamas ligonio kraujo serumas ir u˛lainamas ant tepinėlio. Jei serume yra Ak, jie aplips virusus. Nuplauname serumą ir u˛pilame kito serumo, su Ak prie ˛mogaus baltymą (prie IgM), ˛ymetus fluorochromu. Serumą nuplauname ir mikroskopuojame tepinėlį iliuminescenciniu mikroskopu- matosi virusų sankaupos ląstelėje. PGR- viruso NR tiriamojoje med˛. nustatymas. Imunitetas: ilgalaikis. Specifinė profilaktika: inaktyvintos vakcinos; Ig, turintis homologinių Ak prie erkinio encefalito virusą, sudaro pasyvų imunitetą- ekstrinei profilaktikai.

Adenovirusai ir sukeliamos ligos. Perisitencija. Onkogeniniai adenovirusai. Laboratorinė diagnozė.

Priklauso Mastadenovirus (˛mogaus adenovirusas) ir Aviadenovirus (paukčių adenovirus) Morfologija: dvigrande linijine DNR, reprodukcija vyksta branduolyje. Neturi superkapsidės, kubinės simetrijos. Kapsides strukturoje yra siūlinės formos receptoriai, kuriuose yra konkrečiam tipui specifiki Ag ir nulemia to viruso tipo adsorbciją prie ląsteliu ir hemagliutinaciją. Patogenezė: plinta oro-laeliniu, fekaliniu-oraliniu ir kontaktiniu keliu. Inf. altinis-sergantis ˛mogus. Dauginasi tik epitelinėse ląstelėse. Virusai sukelia kvėpavimo takų, ˛arnyno, lapimo takų infekcijas. Adenovirusai, sukelia navikus tik laboratoriniams gyvuliukams, nes viruso DNR koduoja baltymus blokuojančius apoptozę- ikreipia ląstelės ciklą. Virusai gali ilgai persistuoti organizme- būna besimptomė infekcija. Lab. dgn. 1) Virusai kultivuojami audinių kultūrose, ckuriose sukelia citopatogeninį efektą (galima rasti ir viduląstelinių intarpų), identifikuojami komplemento suriimo r-jomis. 2) serodiagnostika:a)virusų Ag indikavimas ir imunofermentinė r-ja. b)Ak nustatomi prie grupinius Ag komplemento suriimo r-joje. Ak nustatomi porinių serumų metodu. Spec. prof. : 1-gyva atenuota peroraline vakc. 2-inaktyvuota korpuskuline vakc.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 10079
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www. scrigroup. com/limba/lituaniana/266/Medicinin-mikrobiologija14463. php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/266/Medicinin-mikrobiologija14463.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/266/Medicinin-mikrobiologija14463.php">Medicininė mikrobiologija</a>

Medicininė mikrobiologija

medicina

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: