Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Regos fizika. mikroskopija - akies sandara

medicina

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

REGOS FIZIKA. MIKROSKOPIJA

Teorinės temos



Ø       Akies sandara.Atvaizdų susidarymo akies tinklainėje ypatumai.

Ø       Regos pojūtis.

Ø       Akies skyra ir regos aštrumas.

Ø       Akies ydos: trumparegystė, toliaregystė ir astigmatizmas, jų susidarymas.

Ø       Akies ydų korekcija.

Ø       Mikroskopo sandara ir spindulių eiga mikroskope.

Ø       Mikroskopo didinimas, skyra ir jų didinimo galimybės.

Ø       Mikroskopų taikymas. Kiti mikroskopijos tipai.

2. Akies sandara ir atvaizdų susidarymas

Regėjimas žmogui suteikia didžiausią galimybę pažinti išorinį pasaulį. Net 80% visos informacijos apie aplinką žmogus gauna šio judraus jutiklio dėka. Todėl svarbu žinoti regos mechanizmą, mokėti pilnai pasinaudoti regos teikiamomis galimybėmis ir mokėti ją apsaugoti.

Pirmasis apie akį užsiminė arabų filosofas Averojus, kuris teigė, kad matančioji akies dalis yra tinklainė, o ne lęšis, kaip tuo pačiu laikotarpiu (III a.pr.m.e.) manė graikų ir romėnų filosofai. Leonardas da Vinči (L. da Vinci) savo brėžiniuose rodo, kaip šviesos spinduliai susirenka akies lęšiuke ir iš ten, aplenkdami tinklainę, eina į optinį nervą. 1619 metais Bavarijos jėzuitas K.Šeineris (Ch. Scheiner) tiksliai aprašė akies anatomiją bei jos funkcijas knygoje „Oculus“. Ži­noma, kad akinius pradėta naudoti XIII šimtmetyje. Tada anglų filosofas R. Bekonas (R. Bacon) rašė, kad nusiuntė popiežiui skaitymo stiklus. Manoma, kad akiniai buvo pradėti gaminti Venecijoje, nes ten geriausiai mokėjo apdirbti stiklą. Seniausia išlikusių akinių pora (pagaminta maždaug 1500 m.) saugoma Niurnbergo muziejuje – akinius sudaro išgaubti stiklai odiniuose rėmuose. Optikos ir akies mokslo pažanga paspartėjo XVIII – XIX šimtmetyje. 1801 metais T. Jungas (T. Young) aprašė astigmatizmą, o jau 1835 metais anglas G. Airis (G. Airy) šios rūšies refrakcijos ydai koreguoti pasiūlė cilindrinius stiklus.

TextŽmogaus akies obuolys yra netaisyklingo rutulio, kurio skersmuo 23-25 mm, formos (1 pav.). iš išorės akies obuolys padengtas tankiu baltyminiu apdangalu (odena). Priekinėje dalyje odena pereina į skaidrią ir tvirtą rageną. Jį yra apie 12 mm skersmens ir 1 mm storio, kreivumo spindulys 8 mm, lūžio rodiklis – 1,38. Po odena yra kraujagyslinis apdangalas, kuris priekinėje akies obuolio dalyje atšoka nuo odenos ir sudaro vaivorykštinį apdangalą (kiekvienam žmogui yra skirtingos spalvos). Tarp ragenos ir vaivorykštinio apdangalo yra užpildyta skaidriu skysčiu priekinė kamera. Už jos yra elastingas skaidrus lęšiukas, kuris savo forma yra panašus į išgaubtą lęšį. Jo skersmuo apie 8 –10 mm, priekinio paviršiaus kreivumo spindulys vidutiniškai apie 10 mm, užpakalinio – 6 mm, lūžio rodiklis – 1,44. Esanti už lęšiuko ertmė užpildyta skaidria drebučių pavidalo mase – stiklakūniu. Užpakalinėje akies obuolio dalyje (ji dar vadinama dugnu) prie kraujagyslinio apdangalo yra tinklainė, kurioje yra šviesą registruojantys elementai. 1 paveiksle pavaizduotos šviesą laužiančios akies dalys: ragena, priekinė kamera, lęšiukas ir stiklakūnis sudaro optinę sistemą, kuri turi įtakos vaizdų formavimui tinklainėje. Atvaizdas formuojamas taip: optinė spinduliuotė, atsispindėjusi nuo bet kurio daikto, į kurį žiūrime, taško, yra laužiama akies lęšiuko, akies optinių terpių: ragenos, kamerų skysčių, ir stiklakūnio. Po lūžimo spinduliai susikerta tinklainėje: taip tinklainėje susidaro tik­ras, bet sumažintas ir apvers­tas daikto vaizdas. (1 pav.).

Toliau tinklainėje, kuri sudaryta iš keleto sluoksnių, vyksta šviesos signalų registracija: šviesa veikiama šviesai jautrių ląstelių receptoriaus sukelia juose fotochemines reakcijas; tada ląstelėje generuojami veikimo potencialai, kurie nervinėmis skaidulomis perduo­dami į smegenų žievės regos centrus ir čia virsta regos pojūčiu (šviesos pojūčiu).

Priklausomai nuo formos tinklainėje fotoreceptoriai skirstomi į kūgelius ir stiebelius. Kūgeliai (apie 6-7×106) yra centrinėje tinklainės dalyje ir sudaro taip vadinamą geltonąją dėmę. Jie yra jautrūs spektro regimosios dalies optinis spinduliuotei (žr. 7.1 skyrių) tačiau priima šviesą tiktai esant pakankam aukštam tinklainės apšviestumui, taip pat užtikrina centrinį, dienos ir spalvų jutimus. Žmogaus akies tinklainėje yra trys skirtingos jautrumo kūgelių rūšys, kurios atsakingos už vienos iš trijų spalvos jutimą, t.y. jie skirtingai reaguoja į įvairios spektrinės sudėties šviesą, kurioje pačiomis įvairiausiomis proporcijomis susimaišiusios trys pagrindinės spalvos:žalia, raudona ir mėlyna. Akis yra jautriausia 555 nm optinei spinduliuotei, t.y. geltonai-žaliai šviesai.



Stiebeliai (apie 110-130×106) yra išsidėstę periferinėse tinklainės srityse, jie labiau jautrūs šviesai ir užtikrina periferinį, achromatinį regėjimą tamsoje.

2. Akies skyra ir regos aštrumas

Akies sugebėjimą atskirti du taškus, esančius vienas nuo kito tam tikru mažu atstumu, vadinamas regos aštrumas. Jis charakterizuojamas mažiausiu kampiniu nuotoliu (regėjimo kampu) tarp dviejų šviečiančių taškų, kuriuos dar išskiria. Minimalus regėjimo kampas, kuriam esant dar išskiriami du atskiri taškai, vadinamas skiriamąja geba ε, o atvirkštinis jam dydis – regos aštrumu (visus). Normali akis, esant pakankamam objekto apšvietimui, skiria maždaug vienos kampinės minutės dydžio objektus (ε ≈ 1', pavyzdžiui, tokiu kampu matoma 1 cento moneta, esanti 70 cm atstumu). Šis kampas yra paaiškinamas akies anatomine struktūra. Kadangi tinklainėje yra tik kūgeliai, kurių skersmuo 2 4 mm, o vienos minutės kampą atitinka 4 5 mm dydžio atvaizdas tinklainėje, todėl du artimiausius daikto taškus galima matyti atskirai tik tada, kai jų atvaizdas patenka į du skirtingus kūgelius, tarp kurių bus nors vienas nesudirgintas kūgelis. Jei dviejų taškų vaizdai bus vienas šalia kito esančiuose kūgeliuose, tai jie užklos ir susilies, taip matytųsi tik vienas taškas. Normalus regos aštrumas lygus 1,0 (visus =1,0), tačiau jis gali būti ir didesnis ir tai nereikš, jog akis turi ydą, todėl ir realus normalios akies regėjimo kampas yra nuo 2' iki 4'.

            Fizikiniu požiūriu, regos aštrumą būtų galima susieti su spektroskopijoje taikomu Reilėjaus skyros kriterijumi. Akies regos aštrumas yra susijęs su taškų atvaizdų persiklojimu tinklainėje. Jei šių atvaizdų persiklojimo zonos viduryje intensyvumas tinklainėje yra lygus ar mažesnis 20 % už maksimalų dviejų taškų vaizdo intensyvumą, tai akis skiria du objektus.

            Regos aštrumui nustatyti naudojama įvairiausių ženklų – optotipų lentelės (2 pav.). Vienos jų skirtos vaikams, kitos suaugusiems, trečios – neraštingiems žmonėms. 1862 m. Snele­nas (Snellen) pasiūlė naudoti Landolto žiedų lentelę. Tai įvairaus dydžio žiedai su spraga. Jeigu kurio nors žiedo kampinis skersmuo tam tikru atstumu nuo akies yra 5', tai žiedo spragos kampinis skersmuo – 1'. Landolto žiedų lentelė sudaryta iš 12 optotipų eilių ir pritaikyta nusta­tinėti regos aštrumą iš 5 metrų atstumo. Jei akis iš tokio nuotolio gerai mato dešimtą eilutę nuo viršaus ir gali atskirti kurioje pusėje yra žiedo spraga, tai regėjimo aštrumas lygus 1,0. Jei akis gali atskirti ir žemesnėje eilutėje esančių žiedų spragų padėtis, tai regos aštrumas yra didesnis už 1,0. Regos aštrumas skaičiuojamas pagal Sneleno formulę:

            ;                                                                                                                   (1)

d – atstumas, iš kurio optotipo ženklas atpažintas; D – atstumas, iš kurio sveika akis turėtų matyti toje eilutėje esančius ženklus.

TextPagal 3 paveiksle pavaizduotą schemą, objekto kraštinių taškų susidarymui akies tink­lainėje, galima paskaičiuoti, kodėl reikia matyti Landolto lentelės dešimtos eilės optotipus. Iš stataus trikampio taisyklės galime apskaičiuoti žiedo spragos dydį l, t.y. mažiausią atstumą,kurį gali skirti akis. Kai  kampas φ, lygus 1', o atstumas nuo akies optinės sistemos pagrindinės plokš­tumos iki Landolto lentelės yra L. Tada:

            arctg;                                                                                                          (2)

iš čia

                   .                                                                                                               (3)

Šiuo atveju, jei iš 5 m matome dešimtą eilutę, mūsų regos kampas lygus 1', iš čia regos aštrumas lygus 1,0, tai apskaičiuota pagal 3 formulę žiedo spraga lygi 2 mm. Tai ir yra mažiausias atstumas, kurį gali skirti akis iš tokio atstumo. Kuo daiktas yra matomas iš arčiau, tuo regos kampas yra didesnis, taip pat spraga žieduose yra didesne, o regos aštrumas mažesnis.

Text

            3. Akies refrakcija ir akomodacija




Akies optinė sistema yra gerokai sudėtingesnė: norint apskaičiuoti jos laužiamąją gebą, reikia žinoti ragenos ir lęšiuko išgaubtumo spindulius, priekinės kameros gylį, lūžio rodiklius ir t.t. Ta­čiau bendriems akių ydų skaičiavimams imami redukuotos akies (vienalytis sferinis lęšis) duomenys, gauti iš apibendrintų ir suvidurkintų daugelio akių tyrimo rezultatų. Labiausiai šviesa yra laužiama ragenos išoriniame paviršiuje, kuris ribojasi su oru, todėl ragena turi didžiausią optinę laužiamąją gebą – 43 D. Lęšiuko laužiamoji geba yra 18-20 D, stiklakūnio kartu su priekine kamera – 3-5 D. Redukuotos akies laužiamoji geba (fizinė akies refrakcija) lygi 58,82 D. Vidutiniškai suaugusio žmogaus refrakcija yra apie 60 D.

            Tačiau, tiriant akies defektus, daug svarbiau yra klinikinė refrakcija. Klinikine refrakcija vadinamas santykis tarp pagrindinio akies židinio nuotolio ir akies ašies ilgio. Pagrindinis akies židinio nuotolis yra atstumas nuo akies optinės sistemos pagrindinės plokštumos iki to taško, kur susiformuoja be galo toli esančio daikto atvaizdas. O akies ašis yra atstumas nuo akies optinės sistemos pagrindinės plokštumos iki tinklainės. Jei akies ašis atitinka akies pagrindinio židinio nuotolį, lygiagretūs spinduliai, perėję akies optinę sistemą, susikerta tinklainėje. Tokia refrakcija yra taisyklinga ir akis vadinama normalia. Jei santykis tarp akies ašies ilgio ir akies laužiamosios galios yra sutrikęs, lygiagretūs spinduliai, perėję akies optinę sistemą, susikerta prieš tinklainę arba už jos, tada turime netaisyklingą refrakciją. Skiriamos dvi netaisyklingos klinikinės refrakcijos (ametropijos) rūšys: trumparegystė ir toliaregystė. (žr. 4 skyrelį).

            Iš plonojo lęšio formulės (7.1.11) matyti, kad keičiantis objekto nuotoliui iki lęšio , norint gauti ryškų vaizdą, reikia keisti atstumą nuo lęšio iki ekrano, kuriame gaunamas atvaizdas. Akies obuolyje atstumas nuo optinio centro iki tinklainės, kurioje formuojamas objekto atvaizdas, nekinta. Akies ramybės būsenoje, tinklainėje susiformuoja ryškus daikto, esančio 8-10 metrų atstumu atvaizdas. Arčiau esančio objekto atvaizdas susiformuos plokštumoje už tinklainės, atvaizdas bus neryškus. Tačiau sveika akis arti esančius objektus mato aiškius ir ryškius. Kodėl taip yra? Tai galima paaiškinti alies akomodacija – fiziologiniu akiesprisitaikymu, padedančiu akiai aiškiai matyti daiktus, nutolusius įvairiu atstumu: keičiantis stebimo daikto nuotoliui nuo akies, keičiasi akies laužiamoji geba (lęšiuko židinio nuotolis) ir tokiu būdu nepriklausomai nuo nuotolio iki stebimo objekto, jo atvaizdas tinklainėje yra ryškus. Šis prisitaikymas vyksta krumplyno raumens, lęšiuko ir lęšiuko raiščių dėka.

Text

            Ramybės būsenoje raumuo ir raiščiai dėl akies vidinio slėgio yra ištempti, todėl lęšiukas tuo momentu yra suplotas. Susitraukus krumplyno raumeniui, lęšiuko raiščiai atsipalaiduoja, lęšiukas dėl savo elastiškumo labiau išsigaubia ir taip padidėja akies optinės sistemos laužiamoji galia (4 pav.). Esant maksimaliai akomodacijai, akies laužiamoji geba padidėja iki 70-74 D, tai atitinka redukuotosios akies 13-14 mm židinio nuotolį, ir tinklainės taip vadinamajame geriausio matymo taške gaunamas ryškus atvaizdas. Šio taško padėtis priklauso nuo akomodacijos pajėgumo. Atsipalaidavus raumeniui, vyksta atvirkščiais procesas.

            Kiekvieno žmogaus geriausio matymo taško padėtis skiriassi ir paprastai priklauso nuo žmogaus amžiaus. Atstumas, kuriam esant vidutinė akis mato ryškius objektus be didesnės įtampos, vadinamas geriausio matymo nuotoliu ir sveikai akiai yra lygus 25 cm. stebint objektus, esančius mažesniu atstumu negu geriausio matymo nuotolis, lęšiukas jau nebekeičia savo formos – yra pasiekta akomodacijos riba, tuo pačiu sumažėja atvaizdų ryškumas.

            5. Akies ydos ir jų korekcija

Tiriant akies kaip optinės sistemos defektus, dažniausiai sutinkamą ydą – astigmatizmą, atsirandančią dėl optinės sistemos nesimetriškumo. Kiti lęšių ar optinių sistemų defektai gal ir pastebimi akyje, tačiau yra ne tiek reikšmingi, kad juos reikėtų koreguoti. Sferinė aberacija bei abiejų rūšių distorsijos regos atveju beveik nestebimos, nes akis yra pakankamai tobula sistema ir Textjos fiziologinė sandara užtikrina vaizdą formuojančių pluoštelių paraksialumą bei homocentriškumą. Taip yra todėl, kad šviesos spinduliai, prieš patekdami į tinklainę, yra apribojami akies vyzdžio. Vyzdys ir taip yra pakankamai mažo skersmens: iki 8 mm, o esant dideliam apšviestumui, susitraukia iki 2,5 mm. Todėl į akies optinę sistemą niekada nepatenka platus spindulių pluoštas. Akies kaip optinės sistemos chromatinės aberacijos susidarymo tikimybė maža, nes akis nėra stiklinė, o sudaryta iš keleto skirtingą lūžio rodiklį turinčių sluoksnių. Tačiau šiuolaikinės medicinos technologijos jau ledžia pagaminti akį, turinčią šią yd. Dėl tam tikrų traumų ar prasidėjus kataraktai (lęšiuko sudrumzlėjimas) akies lęšiukai operacijos metu yra pakeičiami tam tik­ros medžiagos panašios į stiklą dirbtiniais lęšiu­kais. Šie žmonės, žiūrėdami į daiktus ar žmones, esančius prieš šviesos šaltinį, aplink juos mato tarsi mažas vaivorykštes.

TextToliau bus nagrinėjamos dvi netaisyklingos refrakcijos rūšys, t.y. akies kaip fiziologinės sistemos ydos: trumparegystė ir toliaregystė. 5 paveiksle pavaizduotos pagrindinių akies židinio nuotolių padėtys skirtingoms refrakcijos rūšims, o 6 paveiksle pavaizduoti tolimiausio geriausio matymo taškai leidžia pajusti skirtumą tarp akių, turinčių šias ydas bei sveikos akies.

4.1. Trumparegystė

Trumparegystė – tai tokia yda, kai lygiagretūs spinduliai, perėję per akies optinę sistemą, susikerta prieš tinklainę, t.y. akies židinio nuotolis per trumpas (5 pav.). Trumparegė akis pritaikyta prasiskleidžiantiems spinduliams, kurie sklinda iš netoli esančio taško t.y. tolimiausio akies gero matymo taško. Tokia akis gerai mato tik netoli esančius daiktus, ir kuo arčiau prie akies yra šis taškas, tuo didesnio laipsnio trumparegystė. Trumparegės akies klinikinė refrakcija yra stipresnė už normalios akies, t.y. mažesnė už vienetą, kai normalios akies klinikinė refrakcija lygi vienetui.

Trumparegystę sąlygoja įvairūs išoriniai faktoriai, pavyzdžiui, silpna pirminė akomodacija. Paprastai ji nustoja progresuoti sulaukus 18 - 20-ies metų amžiaus. Reikia pabrėžti, jog akis gali nevykdyti akomodacijos funkcijos tik trumparegėje akyje. Skiriama trijų laipsnių trumparegystė: silpna – kai ji taisoma lęšiais iki –3,0 D, vidutinė – kai taisoma iki –6,0 ir didelė – kai yra reikalingi didesnės kaip –6,0 D laužiamosios gebos lęšiai. Trumparegėje akyje iš židinio į tinklainę sklindantys spinduliai pasiskleidžia pluošteliu, ir į tinklainę patenka ne daikto taško atvaizdo taškas, o tarsi išsiplėtęs jo variantas (dėl sklaidos susidarę atvaizdo ratai).



TextPrisimerkus sklaidos ratai sumažėja, kadangi taip „susiaurinamas“ lęšiukas (vyzdys), ir vaizdas iš­ryškėja. Dažnai trumparegiams su silpno laipsnio trumparegyste yra lengviau žiūrint iš arti dirbti smulkius darbus, negu taisyklingos refrakcijos žmonėms, kadangi trumparegių tinklainėje susidaro didesni vaizdai.

Trumparegystė koreguojama sklaidomaisiais (neigiamais) lęšiais (7 pav.). Prieš tai būtinai reikia apžiūrėti akies dugną. Regėjimo aštrumas su akiniais turėtų būti ne didesnis kaip 0,7 – 0,8. Jei dirbant darbus iš arti, jaučiamas diskom­fortas, turi būti paskirta kita akinių pora, kurių lęšiai būtų silpnesni - nuo –1,0 iki -3,0 D.

4.2. Toliaregystė

Toliaregystė – tai akies yda, kai lygiagretūs spinduliai, perėję per akies optinę sistemą, susikerta įsivaizduojamoje erdvėje už tinklainės. Tokios akies židinio nuotolis yra per didelis (6 pav.), o klinikinė refrakcija yra silpnesnė negu normalios akies, t.y.didesnė už vienetą. Toliaregė akis pritaikyta besiglaudžiantiems spinduliams, bet tokių spindulių gamtoje nėra, nes nėra tokio taško, iš kurio jie galėtų sklisti. Todėl prieš toliaregę akį nėra ir tolimiausio gero matymo taško, jis būtų tarsi už įsivaizduojamos akies. Tokios akies tinklainėje susidaro tik neaiškūs vaizdai.

Toliaregystė – tai dažniausiai pasitaikanti akies yda. Beveik visi naujagimiai yra toliaregiai. Augant akiai, toliaregystė išnyksta ir susiformuoja arba taisyklinga refrakcija, arba trumparegystė. Skiriami trys toliaregystės laipsniai: silpna – koreguojama lęšiais iki +2,0 D, vidutinė – iki +5,0 D ir didelė toliaregystė – daugiau kaip +5,0 D. Dažnai būna, jog jauni žmonės, turėdami silpną šią akies ydą, to net nežino, kadangi šis defektas pakankamai gerai kompensuojamas akomodacijos. Jų regėjimo aštrumas gali būtų lygus 1,0 iki pat 40 – 45 metų. Jei toliaregystė didelė, tai gali sukelti nuolatinį mieguistumą, nervingumą, galvos skausmus. Toliaregystė neprogresuoja, ir vaikams iki 7 metų ji visai išnyksta arba pereina į trumparegystę. Visai kitaip suaugusiems – jiems prasideda senatvinė toliaregystė (presbiopija), kuri, laikui bėgant, vis stiprėja. Senatvinė toliaregystė išsivysto dėl to, jog lęšiukas dėl nuolat jame vykstančių fiziologinių procesų, nors ir labai nežymiai (iki 0,0001 D per dieną), standėja. Todėl silpnėja akomodacijos pajėgumas, gero matymo taškas visą laiką tolsta. Apie 60-uosius žmogaus amžiaus metus akies akomodacinis pajėgumas priartėja prie nulio, ir artimiausias geriausio matymo taškas nusikelia į begalybę.

Toliaregystė koreguojama glaudžiamaisiais (teigiamais) lęšiais (7 pav.).

4.3. Astigmatizmas

Kur kas sudėtingesnė akies yda – astigmatizmas. Tai ne naujas klinikinės refrakcijos pavidalas, o tik dviejų refrakcijos pavidalų ar tokios pačios rūšies, tik skirtingo laipsnio refrakcijos buvimas vienoje akyje. Iš kiekvieno objekto taško sklindantiems spinduliams, perėjus per tokios akies optinę sistemą, tinklainėje susidaro ne taškinis vaizdas, o tiesi linija arba ištempto ovalo formos dėmė. Esant astigmatizmui, ragenos išgaubtumo spindulys vienuose jos meridianuose yra mažesnis, o kituose didesnis. Mažesnio spindulio meridianuose laužiamoji geba didesnė ir, atvirkščiai, didesnio spindulio – mažesnė. Vienas iš šių meridianų visada turi pačią didžiausią laužiamąją gebą, kitas – mažiausią. Tai pagrindiniai meridianai. Jie vienas su kitu sudaro 90° kampą. Dėl pagrindinių meridianų orientacijos horizonto atžvilgiu astigmatizmas skirstomas į tiesųjį ir įstrižąjį.

Jei pagrindiniai meridianai orientuoti vienas vertikaliai, o kitas horizontaliai, turime tiesųjį astigmatizmą. Daiktų atvaizdai tiesiojo astigmatizmo atveju gali būti dviejų rūšių: ištempti horizontaliai arba vertikaliai.

Kai pagrindiniai meridianai orientuoti horizonto atžvilgiu tam tikrais kampais, gaunam įstrižąjį astigmatizmą. Iškraipyti daiktų vaizdai atrodo pasisukę arba pagal laikrodžio rodyklę, arba prieš.

Refrakcijos skirtumas pagrindiniuose meridianuose apibūdina astigmatizmo laipsnį. Taip pat skiriamas taisyklingasis ir netaisyklingasis astigmatizmai: jei visame meridiane laužiamoji geba yra vienoda, tai astigmatizmas taisyklingas, jei vieno meridiano skirtingose atkarpose laužiamoji geba yra nevienoda – netaisyklingas. Taisyklingasis astigmatizmas dar gali būti: paprastas, kai viename meridiane akis yra normali, o kitame trumparegė arba toliaregė; sudėtingas, kai abiejuose meridianuose yra ta pati, tik skirtingo laipsnio refrakcija; mišrus, kai viename meridiane yra toliaregystė, o kitame – trumparegystė.

TextAstigmatizmą dažniausiai lemia asferiška ragena, kartais netaisyklingai gaubtas lęšiukas. Tai įgimta akies yda, dažnai visiškai nesikeičianti per gyvenimą. Kartais astigmatizmas atsiranda po kai kurių operacijų. Tiesus, taisyklingas ir nedidelis astigmatizmas pasitaiko labai dažnai, tačiau jis didesnių nepatogumų nesukelia. Astigmatizmas mažina regėjimo aštrumą ir šiuo atveju, priešingai kaip toliaregystės atveju, akomodacija ne visuomet gali padėti. Trumparegis pacientas skundžiasi blogu matymu į tolį, toliaregio pagrindinis nusiskundimas yra vargstančios akys ir net galvos skausmai, o astigmatiką kamuoja abi bėdos. Jo regėjimo ryškumas tiek į artį, tiek į tolį yra silpnas. Vaizdai yra iškreipti. Jei akomoduojamos ir išryškinamos statmenos linijos, blogiau matomos gulsčios ir analogiškai, jei išryškinamos horizontalios linijos, tai blogiau matomos vertikalios. Akių maudimas ir galvos skausmai yra nuolatiniai palydovai žmonių, turinčių šią akių ydą.

Astigmatizmas taisomas cilindriniais lęšiais (8 pav.). Labai svarbu nustatyti pagrindinių meridianų kryptį. Jei astigmatizmas yra sudėtingas, tai jam taisyti naudojami kombinuotieji sferocilindiriniai (oftalmologijoje: toriniai) lęšiai, per juos praėję spinduliai susikerta dviejuose išilginiuose židiniuose.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 3392
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site