Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





loading...

BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

BALYS SRUOGA (1896-1947)

biografija

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

BALYS SRUOGA

Biografija ir kūrybos apžvalga

Sruoga - poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. Gimė Panevėžio apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Baibokų vienkie­myje, gausioje ūkininkų šeimoje. Tėvai, šviesūs, laisvos dvasios valstiečiai, išleido į mokslus net keturis sūnus. Sruoga mokėsi Pa­nevėžio gimnazijoje, nuo 1914 metų - Peterburgo, Maskvos univer­sitetuose.



Šiuose miestuose XX amžiaus pradžioje studijuoja daug lietuvių: Čiurlionio seserys Jadvyga ir Valerija, aktorė Unė Babickaitė, rašy­tojas Ignas Šeinius. Į savo namus Maskvoje, kuriuose renkasi gar­sūs teatralai (Komisarževskaja), dainininkai (Šaliapinas), Lietuvos valstybės diplomatas poetas Jurgis Baltrušaitis, dažnai pasikviečia jaunus lietuvių studentus.

Jaunieji poetai, tarp jų ir Sruoga, žavisi modernizmu, skaito ru­sų simbolistų eilėraščius, svaigsta naujuoju menu. Sruoga tuo laiku atrodo itin originaliai: aukštas, laibas, vaikščioja apsisiautęs pečius juoda pelerina, užsiauginęs ilgus linų spalvos plaukus. Jautrus ir impulsyvus. 1919 m. grįžta į Lietuvą, išleidžia pirmąjį eilių rinkinį „Saulė ir smiltys' (1920), po kelerių metų - ir antrąjį „Dievų takais'

Vilniuje Sruoga dirba redakcijose, 1919 m. dalyvauja pirmoje (neofi­cialioje) tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne ceremonijoje. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, persikelia į Kauną. Rašytojas išsiskiria ryškiu temperamentu, gaivalinga prigimtimi, linksmo­mis akcijomis, mėgsta sąmojį. Įsikūrusiai „Literatūros ir meno kūrėjų draugijai' sugalvoja lakią santrumpą „Lemenkūdra', kuri neprigyja.

Sruoga - kandus ir kibus publicistas: karštai gina savo nuo­monę, provokuoja, erzina. Laikraščiams rašo kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais (Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė). Prisidengęs jais, polemizuoja pats su savimi: gi­ria, kritikuoja, šaiposi Antanas Rū­kas rašo: „Apie Balį Sruogą publicistą vaikšto tokia nuomonė - talentingas, nepamainoma plunksna, bet pavojin­gas, nesuvaldomas, nedrausmingas, nežinia, kokį pokštą sugalvos, kokią netikėtą bėdą iškrės. <> Ir maža žmo­nių tesuprato gaivalingą natūrą, kuri netilpo savy, kuri veržėsi, dažnai be formos, bet su nuostabia drąsa.' (An­tanas Rūkas. Balio Sruogos biografijos bruožai. - Balys Sruoga mūsų atsimi­nimuose. Vilnius, 1996.)

1921-1923 m. Sruoga studijuoja Miuncheno universitete, lankosi me­nininkų kavinėse, teatruose, meno galerijose, studijose. Parašo poemą „Miestas', kurioje ekspresionistiniu stiliumi užfiksuoja Vokietijos didmies­čio įspūdį. Po kelerių metų išleidžia eilėraščių ciklą „Alpėse'. Jame įspū­dingais vaizdais perteikia gamtos (ir žmogaus) grožį ir gaivališką gyvybės jėgą. Poezijos Sruoga daugiau neberašo ir jaunystės eilių nemėgsta deklamuoti, tačiau kandus publicistas, ekscentriškas kri­tikas išlieka visą gyvenimą.

1924 m. sugrįžęs į Lietuvą, veda istorikę Vandą Daugirdaitę ir iki pat prarandant Lietuvai nepriklausomybę 1940 m. dirba Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Poetas, publicistas tampa ir literatūros mokslininku: išleidžia knygą apie lietuvių dainas „Dainų poetikos etiudai', dėsto rusų literatūros istoriją.

Išsilavinęs ir talentingas rašytojas nesibrauna į elitą. Nuo Miun­cheno laikų rengiasi kaip XIX a. Alpių kalnų gyventojas: dėvi laisvas, vos žemiau kelių juostele užsibai­giančias kelnes, ilgas, blauzdas ap­tempiančias kojines, vilki apsitrynu­siu, visada kiek striukokų rankovių švarkeliu. Miunchene pamėgsta iš­vykas į gamtą - savaitgaliais su kup­rine slidėmis keliauja į Alpių kalnus, nakvoja piemenų trobelėse. Į Alpes veda studentus - 1928,1929,1930 m. (pastarąją vasarą keliauja ir Nėris; keliautojai pasiklysta audroje ir vos nežūva). Kalnai, o ne miesčionių mi­nia yra jo mėgstama erdvė.

Sruoga - talentinga ir spalvinga asmenybė. Jis neturi profesoriškos, „poniškos politūros', nepakenčia melo, nemėgsta diplomatijos, veid­mainiško mandagumo, padėkų, nuobodžių kalbų, miesčionių, visų be išimties partijų, uniformuotų personų. Jo gyvenimo programa - maištinga laisvė ir individualizmas - išlieka svarbi iki pat mirties.

Sruoga mėgsta akcijas, originalius, kai kada pavojingus sumany­mus. Garsėja kaip karšto būdo, netikėtų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir ekstazę greitai keičia juoda melancholija, sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą, už­darumą - triukšmingas reagavimas. Jei jis entuziastingai kuo nors susižavi, bet tasai asmuo nepateisina jo vilčių, susižavėjimas virsta neapykanta. „Didžiai jautrus kitų jam taikomam nenutašytam žo­džiui, pats atitinkamoje situacijoje galėjo staigiai šmėkštelt liežuviu lyg išplaktu dalgiu.' Rašytojas šmaikštus ir kandus. Daugelis vengia išgirsti jo kad ir juokais pasakytą nuomonę apie save. Bet visiems rūpi - ką pasakė Sruoga? Dėl tokių charakterio bruožų jį vieni labai mėgsta, kiti negali pakęsti.

Apie Sruogos įvairialypę asmenybę jo studentas yra pasakęs: „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie'. Asmenybės „nesimetriškumą', ūmų būdą atliepia ir kiek netaisyklingas rašytojo veidas - viena pusė kiek švelnesnių bruožų nei kita.

Daugiau apie B. Sruogos asmenybę galima pasiskaityti prisiminimų knygose:

  1. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose.V.,1996
  2. Balys Didysis,V.,1997

Sruoga - dramaturgas

Nuo Peterburgo laikų Sruoga susižavi teatru. Grįžęs į Vilnių, 1919 m. satyros teatrui „Vilkolakis' kuria kandžias parodijas, satyras, są­mojingus kupletus. Miunchene domisi moderniuoju teatru ir apie jį rašo. Kaune bendrauja su teatralais, ginčijasi su Kauno dramos teatru dėl jo buitiškumo, pataikavimo publikos skoniui. Stengiasi sukurti stiprų, modernų teatrą, verčia dramas („Traviatą', „Faustą'). Universitete studentams veda teatro seminarą - ugdo modernius, kvalifikuotus teatro kritikus ir dramaturgus.

1930 m., Lietuvos visuomenei minint kunigaikščio Vytauto Di­džiojo mirties 500-ąsias metines, paskelbiamas istorinės dramos konkursas. Sruoga parašo dramą apie Vytauto ir Jogailos laikus „Milžino paunksmė'. Įsigilinęs į Lietuvos istoriją sukuria dar apie dešimt istorinių dramų. Istorinė drama itin svarbi lietuvių literatūros tradicijoje - jas rašė Maironis, Krėvė, Putinas, Sruoga.

Sruogos dramos priklauso romantinių - neoromantinių dramų tipui: jose paprastai vaizduojama tautos istorija, tautinės sąmonės pabudi­mas. Vis dėlto istorines dramas Sruoga rašo visai kitokias - vengia tiesmukos parodomosios patriotikos, didžiavimosi galingos valsty­bės istorija, pompastinio stiliaus. Medžiagą dramoms jis ima iš sun­kiausio Lietuvai laikotarpio - iš XVI-XVII a. - Lietuvos valstybės smukimo, žlugimo laiko. Sruoga kalba ne apie valstybės galybę, o apie pralaimėjimus. Dramaturgui rūpi ne tiek iškilūs istorijos įvykiai, kiek užkulisiai, intrigos, sąmokslai, t.y. tai, kas visais amžiais retai iškyla į paviršių, bet visada yra labai reikšminga. Sruogos istorinių dramų fabula pagrįsta kruopščiai išstudijuotais faktais, tiksliomis detalėmis. Kiek laisviau elgiasi su personažais - sugalvoja nebūtų, o ir istorinių personažų stengiasi atkurti ne tiek tikrus asmenybės bruožus, kiek susitelkia ties vidine žmogaus drama, išgyvenimais.

„Milžino paunksmė' - stipriausia Sruogos istorinė ir poetinė drama. Joje vaizduojami Lietuvos ir Lenkijos Unijos laikai, Lenkijos karaliaus Jogailos senatvė, Vytauto mirtis. Vytautas, kaip veikianti figūra, vei­kale nepasirodo - apie jį tik kalbama. Jis yra valstybingumo, tautos nepriklausomumo ir orumo simbolis. „Už kadro' esantis Vytautas siekia tapti Lietuvos karaliumi ir Lietuvą padaryti lygią Lenkijai. Dramoje plačiai atskleidžiamas aukštuomenės dorovinis nuosmukis, lietuvių-lenkų konfliktas, intrigos dėl karūnos.

Dramoje veikia ne tik karaliai ar kiti aukšti asmenys, o ir įvairaus rango lenkų dvasininkai, dvariškiai, smulkūs šlėktos. Jų akimis pristatomi įvykiai, iš jų pozicijų vertinama. Šių šalutinių veikėjų ir jų intrigų taip gausu, kad ir drama, ir pati istorija ima panėšėti į balaganą: Vytautas niekinamas, apkalbamas, jis „paskęsta' intrigų, šmeižtų, įvykių balagane - jo siekiai atsiduria antroje vietoje.

Sruoga kuria tvirtų charakterių, stiprių konfliktų, gilių išgyvenimų ir aistrų dramą. Psichologiškai pagrįstas, prieštaringas karalienės Sofijos, Jogailos žmonos, paveikslas. Karalienė, apsupta įvairaus plauko gerbėjų, jaučiasi nelaiminga, ištekėjusi už senio Jogailos, įsi­velia į dvaro moralines ir politines intrigas.

Dramos centre - karalius Jogaila. Iki Sruogos kūrinio lietuvių li­teratūroje vyravo neigiamas Jogailos paveikslas: išdavikas, niekšas, veidmainis, prisidėjęs prie Kęstučio mirties. Toks ir istoriniuose šaltiniuose. Sruoga Jogailą vaizduoja neįprastai: Jogaila - senas ka­ralius, prislėgtas užkurys Lenkijos rūmuose, suprantąs ir palaikąs Vytautą. Jo likimas atspindi dramatišką Lietuvos istoriją. Dvariškiai Jogailą niekina, pašiepia, apkalba panašiai kaip ir Vytautą. Tik kele­tas dvariškių geba įžvelgti Jogailos dramą. Jogaila svetimos šalies rūmuose jaučiasi nereikalingas, senas, nemylimas karalius ir nemy­limas vyras.

Nors dramoje Jogailai nėra skiriama daug vietos (apie jį kalba kiti), seno karaliaus monologas - laiško Švitrigailai diktavimas - vie­na gražiausių dramos vietų. Jogailos žodžiuose jaučiame skausmą, gyvenimo išmintį ir kartėlį.

Antrojo veiksmo trečiojo paveikslo antrosios scenos ištraukos interpretacija („Rašyk, rašyk“)

Įsivaizduokime vykstančios dramos situaciją. Geografinė jos vieta — karaliaus rūmų kambarys Krokuvoje, toli nuo Lietuvos, su kuria Jogaila giliai suaugęs niekad neišnykstančiais prisiminimais, idiliškais vaizdais, atgyjančiais senatvėje. Čia matome du dvasininkus — Krokuvos vyskupą Zbignievą ir vienuolį domininkoną Andrių, susirūpinusius žemiškais reikalais — kaip sutrukdyti Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, ir žemiškos karalijos valdovą Jogailą, paskendusį egzistenci­niame rūpestyje — amžinybės mintyse, kurias implikuoja [pasako be žodžių] ir jo rankose laikomas rožinis.

Kad pasiektų savo tikslą, dvasininkai sugalvoja rašyti prieš Vytautą skundą krikščioniškai Europai Jogailos vardu. Bet Jogaila Vytauto sumanymui pritaria visa širdim, ir jie žino — tokio skundo jis nepasirašys. Tad sumeluoja, sakydami, kad Jogailos brolis Švitrigaila stoja į vienuolyną ir prašo jį palaiminimo. Zbignievas ragina Jogailą: „Šviesiausias pone, man atrodo, reikia / Tuojau rašyt jam ir palaimint'

„Rašyk, rašyk', — sako jį pertraukdamas Jogaila žodžiais, kurie laipsniškai atskleidžia jo vidaus pasaulį ir jo dramos gelmes. Du kartus pavartota liepiamosios nuosakos forma čia parodo ne tiek įsakymą ar prašymą, kiek nusileidimą ir sutikimą su Zbignievo ir Andriaus įtaigojimais.

O iš tiesų Jogaila tetrokšta ramybės, kurios ilgesį atskleidžia ir jau minėtas jo rankose laikomas rožinis, tarsi jį nukeldamas į anapus gyvenimo esančias tolumas. Ir kalba jis taip, lyg jau būtų ant kito pasaulio slenksčio: „Sakyk, kad aš gailiuosi / Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi.'

Jogailos sakiniai trumpi. Atrodo, kad jo mintys nesujungtos jokiu nuosekliu ir logišku siūlu. Tačiau jaučiama, kad tarp jo sakinių yra ir tai, kas nepasakyta — minties ir sielos gelmės, kurių jis nepajėgia išreikšti, lyg būtų per daug pavargęs, ir kurias susumuoja neturinčiu turinio žodžiu: „Taigi.'

Jo mintyse ne Švitrigaila, bet jis pats. Trumpai teprisiminęs brolio jaunystę, tuojau pat grįžta prie savęs: „Tu parašyk jam, kad aš jau senas.' Čia lyg pajuntame ir net išgirstame gilų Jogailos atodūsį: „Visai pasenęs'. Šį numanomo atodūsio įspūdį dar pagilina ir aliteracijos: dominuoja duslūs š ir s garsai: „aš jau senas. Visai pasenęs'.

Po žodžio „Taigi“ vėl atsiranda trumpas jo minties posūkis į Švitrigailą. Bet tai iš tikrųjų tik proga grįžti prie savęs: „Ar jis mane užmiršo?' — klausia Jogaila ne laišką rašantį vienuolį, bet save. Bet tai tik ir vėl labai trumpas stabtelėjimas prie Švitrigailos. Tuojau eina žodžiai, kurie atskleidžia Jogailos sielą: „Aš neužmiršau. / Neužmirštu aš nieko.' Kalba taip, lyg visa gyvenimo praeitis būtų sukaupta jo vidaus pasaulyje.

Trumpu žodžiu „niekuomet' Jogaila, nusakęs laiką, vėl sugrįžta prie diktuojamo laiško: „Aš laiminu į vienuolyną. Taigi. / Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.' Žodis „vienuolynas' siejasi su žodžiais vienas, vienuma, vienatvė ir savo prasme Jogailos sieloje atskleidžia jo situaciją šiame pasaulyje: jis čia vienas. Vienas ne socialine, bet metafizine [protu nesuvokiama, antjutiminė] prasme.

Ši vienatvės mintis tolesniais Jogailos žodžiais laipsniškai pabrėžiama: „Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai'. Žmogaus vienatvė yra dramatiška ir labai skaudžiai juntama: „Gyvenimą praeinam be pastogės.' Šie žodžiai nusako ir žmogaus sve­timumą šioje žemėje: jis čia namų pastogės neturi.

Jau konkrečiau kalbėdamas apie save, Jogaila šią vienatvės mintį dar stipriau pabrėžia: „Rašyk tu jam, ir aš — vienuolis.' Čia vienuoliško gyvenimo metaforoje iškyla ir visas jo nueitas gyvenimo kelias: „Nuo pat gimimo mano Nuo pat lopšio' — kalba jis, lyg vis dar giliau grimzdamas į savo minčių pasaulį.



Nuo šio sakinio, kuris baigiamas daugtaškiu, eina keturis kartus pakartojamas žodis: „Kalėjimas Kalėjimas. Teisybė. / Kas yr kalėjimas? Nežino niekas. / Gyvenimas — kalėjimas. Teisybė.'

Jogailos mintis, einanti nuo lopšio ligi intensyviai kartojamo žodžio „kalėjimas', lyg pabrėžia, kad nuo pat gyvenimo pradžios, nuo pat gimimo lopšys yra ne tik simbolinė gyvenimo pradžios metafora, bet ir viena žmogaus gyvenimą ribojanti kraštinė. Tik lopšio siluetas čia nesuaidi švelnios, liūliuojančios lopšinės melodija. Jis padvelkia niūriu ir šaltu kalėjimo celės šešėliu. Dabar Jogailos mintis ir vėl grįžta prie Švitrigailos: „Rašyk, tegu neliūdi, / Atsisakydamas pasaulio šio / Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties ramybės' Kalba jis taip, lyg dienos šviesa ir nakties tamsa implikuotų ir moralinius jo gyvenimo momentus.

Po gyvenimo kelio vaizdo, kuriame dramatiškai susitinka šviesa ir tamsa, Jogailos sieloje iškyla didysis egzistencinis klausimas: „Kas yr gyvenimas?' Po šio esminio žmogaus gyvenimo klausimo iškart eina ir atsakymas: „Trumpa viešnagė. / Visi mes esame svečiai pasauly.'

Biblinę svečio pasaulyje mintį Jogaila pabrėžia žodžiais, nukreiptais į vienuolį Andrių, Zbignievą ir save: 'Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.' Tuo jis šią svečio sąvoką priartina ir konkretizuoja. O tai — šio gyvenimo laikinumas — nuosekliai Jogailos mintis nukelia prie kitos egzistencinės žmogui duoto laiko kraštinės — prie gyvenimo pabaigos momento. Ir lopšys virsta karstu.

Šį giliai dramatinį Jogailos būties momentą dar labiau pabrėžia ir sustiprina konkretūs vaizdai, iškilę jo mintyse. Jis juos išreiškia sunkiais ir slegiančiais daiktavardžiais ir būdvardžiais: „Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau. / Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais. / Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą. / Kaip lopšį. Storą. Sunkų.' Žodžiai ąžuolas, grabas, storas sunkūs ne tik patys savo prigimtimi, sukeliantys slegiantį ir sunkų įspūdį. Jie dar ir savo forma - dažnai kartojamu r ir s tą įspūdį pagilina taip, kad žmogaus kelionės pabaigą tarsi perbėga juodas ir sunkus šešėlis.

Dabar Jogaila ir vėl sugrįžta prie ankstyvesnės metaforos — gyvenimo praėjimo. Jo sieloje atsiskleidžia judėjimo momentas. Karstas virsta vežimu. Tai Jogaila pasako trumpu nepilnuoju sakiniu: „Kaip vežimą.'

Tai konkretus kasdieninės tikrovės vaizdas. Tačiau jo prasmė čia — egzistencinė. Šitokiu iš lopšio pavirtusiu vežimu baigiasi žmogaus viešnagė šioje žemėje. O šios kelionės tolumoje atsiskleidžia jau ir kito pasaulio horizontas, kuriame Jogaila savo siela pamato namus. „Namo turiu keliaut', — sako jis. O namai visada iškyla sieloje jaukios ir niekad neišnykstančios šviesos dvasia. Ir kai Jogaila ištaria „Namo turiu keliaut', lyg pajuntame iš jo sielos kylantį palengvėjimą. Toliau jis jau aiškiai pasako, kur keliauja: „Pas mano Tėvą / Aukščiausiąjį.' Šiuose Jogailos žodžiuose suspindi šviesa, kuri nušviečia kelionės tolumas. Jogaila jas atskleidžia kitais dviem vieno žodžio sakiniais: „Namo. Namo.' Jie savo vidine prasme ir turiniu lyg dar labiau pabrėžia Jogailos ramybės ir poilsio nostalgiją [ligūstas tėvynės pasiilgimas], o drauge parodo, kad jis savo dvasia yra jau išsivadavęs iš lopšio kalėjimo ir perėjęs į anapusinio gyvenimo plotmę.

Po šių žodžių, atskleidžiančių amžinybės — namų ilgesį, Jogaila dar kartą labai trumpu dviejų žodžių sakiniu lyg ir suglaudžia žmogiškąjį likimą šiame pasaulyje: „Aš — svečias'. Tai pasako lyg atsisveikindamas ir paskutinį kartą atsigręždamas į šios žemės kelią, ir savo vidinį — kontempliacinį [klausimų apmąstymas]- monologą baigia.

Tai iš esmės ir yra tik monologas. Laiško pradžioje jo žodžiai: „Rašyk, rašyk' yra tik labai trumpas paliepimas. Po jų jis tuojau paskęsta savo mintyse ir savo sielos gelmėse, atsiskleidžiančiose lyg ir neturinčiais loginio ryšio ir nuoseklumo sakiniais. Bet šis sakinių trumpumas iš tikrųjų rodo ne tiek jo minčių nuolat nutrūkstantį siūlą, kiek tai, kad jam sunku žodžiais pasakyti tai, ką jaučia. O skaitytojui darosi aišku, kad jam sunku išsiveržti iš vidinio savo būties pasaulio ir rasti kontaktą su jį supančia tikrove todėl, kad jis čia jau tik svečias.

Sruoga dramoje suderina lyriko ir kandaus visuomenės aktualijų analitiko talentą - dramoje buitinius konfliktus pertraukia lyriniai monologai. Dar vieno stipraus lyrinio monologo pavyzdys - Jogailos prisimi­nimai apie Lietuvos kraštovaizdį, Vilnių.

Dramos pabaiga netikėta (nors visiškai atitinka balagano, buitinio lygmens vaizdus) - Vytautas miršta, taip ir nespėjęs tapti Lietuvos karaliumi. Ar Vytauto pastangos Lietuvai ką nors reiškė? Ar daugiau reiškė šis atsitiktinis kritimas nuo arklio? Sruoga skatina mąstyti apie istorijos absurdą, paradoksą. Šią mintį išduoda finalinė - Vytauto šarvojimo, laidojimo - scena. Tik miręs Vytautas „pasirodo' scenoje, tik dabar suvokiama jo didybė.

Antra vertus, ši scena paaiškina dramos sumanymą. Vytautui mirus visos intrigos, barniai netenka prasmės, nuslūgsta. Iš užku­lisių išeinama į pagrindinę erdvę, kurioje dalyvauja tauta. Minia atsitokėja. Iš buities lygmens kylama į emocinio sukrėtimo, jausmų apsivalymo aukštį. Balaganą pakeičia ritualas, barnį - giesmė.

Sruogos drama ir klasikinė, ir itin moderni. Su klasika ją sieja orienta­vimasis į Antikos, Šekspyro dramas. Šekspyro dramose rašytoją žavi neigiamų personažų dramatizmas, išplėtoti monologai, kuriuose at­siveria veikėjų vidinė drama; tragizmo ir komizmo kaita veiksme.

Sruoga - įkaitas

1940 m. sovietų armijai okupavus Lietuvą, Sruoga persikelia į Vil­nių - savo dramų herojų miestą, pradeda dirbti Vilniaus universitete. Spaudžiamas valdžios, parašo prosovietinę kantatą, dramą „Apy­aušrio dalia', tačiau kaip amžinas neprisitaikėlis ir maištininkas vis tiek numatomas išvežti į Sibirą.

Nacių okupacijos pradžioje Sruogos vos nesušaudo saviškiai, jį ketinama atleisti iš universiteto, yra nuolat sekamas gestapo. Sruoga supranta grėsmes Lietuvos valstybei, tautai ir jos kultūrai; tampa vis labiau užsidaręs, susirūpinęs, liūdnas. Kaip galėdamas priešinasi: gelbsti nacių deginamas knygas, klausosi radijo, pasakoja naujienas, neslepia nepasitenkinimo okupaciniu režimu. Studentams skaito savo straipsnį, kuriame perfrazuoja Nyčės žodžius:

Statykite namus ant Vezuvijaus Mokykitės gyventi pavojuje! Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus; kas moka gyventi pavojuje?

1943 m. naciai jaunimą gaudo į Rytų frontą, į darbus Vokietijoje. In­teligentija įvairiais būdais ragina priešintis - nestoti į SS eiles, neiti į nacių armiją. Kaip atsakas į šį boikotą 1943 m. kovo 1 dieną užda­romas Vilniaus universitetas, o po kelių savaičių suimama grupė inteligentų ir išvežama į Štuthofo koncentracijos lagerį. Į šią grupę pakliūva ir Sruoga (Krėvė pasislepia ir išvengia arešto).

Lageryje rašytojas pereina visus pragaro žemėje ratus. Pradėjęs dirbti lagerio rašti­nėje (nes moka daug kalbų), klastoja įsaky­mus ir taip gelbsti draugus nuo bausmių, dujų kameros. Stengiasi nepasiduoti nevil­čiai - sukuria poetinę dramą, kelias buitines komedijas - ginasi juoku.

1945 m. sausio gale, prasidėjus Štuthofo lagerio evakuacijai, pusnuogiai kaliniai per sniegą išvaromi į Vakarus nuo atsiritančio iš Rytų fronto. Daug kalinių miršta arba nu­silpę sušaudomi pakelėse. Išsekusį Sruogą bičiuliai kelia ir veda tol, kol patys pajėgia, paskui palieka pagriovyje, kur jį randa so­vietų armijos kareiviai.

Sugrąžintas į Vilnių, sielojasi neradęs į Vakarus pasitraukusios šeimos. Per du va­saros mėnesius sunkiai sirgdamas parašo atsiminimų knygą „Dievų miškas'. Sovie­tiniai valdininkai ją sukritikuoja už tai, kad jis parodė kenčiantį, o ne kovojantį kalinį. Knygą uždraudžia spausdinti. Sruoga sunkiai išgyvena praradimus, kritiką. Miršta 1947 m. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, po to, kai kitos tautos išleidžia šiurpią realybę liudijančius koncentracijos lagerių kalinių atsiminimus, 1957 m. išleidžiamas ir „Dievų miškas'.

Apie Štuthofo konclagerį daug medžiagos yra internete lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis.

„Dievų miškas'

Memuarai, dokumentika. „Dievų miškas' - dokumentinė knyga apie dvejus metus, pasakotojo išgyventus nacių koncentracijos lage­ryje. Minimos tikros vietovės, įvykiai, konkretūs sutikti žmonės (pa­vardės, tautybės), laikomasi įvykių chronologijos (1943-1945 metai). Atsiminimų knygose paprastai pasakojama sava gyvenimo istorija. Sruogos atsiminimai kiek kitokie - jie nuoseklaus siužeto neturi, iš aprašytų įvykių nesudėstoma konkreti pasakotojo gyvenimo istorija. Tik atsiminimų pradžioje ir pabaigoje pasakojama daugiau apie save (suėmimą, kelionę į lagerį, kelionę iš jo), o visa knyga skirta lageriui ir jo gyventojams pavaizduoti.

Sruogos atsiminimai - liudijimas ateinančioms kartoms apie nu­sikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. „Sruogai labiausiai rūpėjo, kaip fašizmas XX amžiaus viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi' (A. Samulionis).

Pasakotojas. Ironiškas pasakojimas. Knyga - prisiminimai apie nacių koncentracijos lagerį. Pasakotojas yra ir kūrinio veikėjas, šio lagerio kalinys. Jis stengiasi nežiūrėti į save rimtai, nedramatinti likimo. Kad skausmas nebūtų toks atviras, pasakojimui ieškoma nuotolio. Tragiški dalykai vaizduojami komiškai (sarkastiškai, iro­niškai, humoristiškai). Dažniausia viena komizmo formų - ironija, kai teigiama viena, o turima galvoje priešinga prasmė, kai žodis (vertinantis, apibūdinantis) neatitinka kontekste vaizduojamos situacijos. Plačiau apie tai bus kalbama skyriuje „Pasakojimo būdas“.

Kelios pasakojimo pozicijos. Knyga pradedama rašyti ne kaip asmeninis prisiminimas, o kaip tariamai mokslinis vieno Europos regiono kultūros tyrinėjimas: apibūdinama geografinė vietovė, pri­menama jos istorija. Pasakotojas - plataus akiračio, išsilavinęs, pa­žįstantis daugelį kultūrų, mokantis gretinti ir apibendrinti. Atsimi­nimuose vaizduojama, kaip kultūros žmogus patenka į nekultūros pasaulį. Apie lagerį ir jo tvarką pasakotojas kalba Europos kultūros sąvokomis. Ypač tai ryšku skyriuose „Dievų miškas“, „Barakinė kultūra“. Pvz., žodžių žaismas „barokas - barakas' išreiškia mintį, kad Barokas, viena iš Europos kultūros epochų, išsigimsta iki barako. Architektū­ros sąvokų žaismu kalbama apie žmonių santykių Europos visuome­nėje žlugimą. Iš šio neatitikimo (lageris - Europos kultūra) ir gimsta ironiškas stilius.

Pasakojama ne vien kultūros žmogaus požiūriu. Jį labai dažnai permuša absoliutaus neišmanėlio, naivuolio požiūris. Tais atvejais kalbama iš anonimiškos, žmogiškumo matmenį praradusios, ver­tybių tuštumoje esančios, savarankiškai nemąstančios institucijos pozicijų. Jai atstovauja lagerio viršininkai. Pasakotojas vartoja tokią intonaciją ir tokį žodyną, kuris sukuria įspūdį, tarsi žmoniškumą praradęs SS karininkas dramatiškas istorijas pasakotų kaip anekdotus ar linksmus nuotykius, visiškai nesuprasdamas savo vie­tos žmogiškųjų verčių pasaulyje. Absoliutus naivumas ir cinizmas yra lygūs (antivertybių, vertybių nežinojimo, jų praradimo požiūriu). Tekste kankintojų argumentai perpasakojami perdėm linksma ar rimta intonacija ir čia pat pateikiamas tokio linksmumo ar rimtumo neatitinkantis kontekstas. SS karininko balsas imituojamas XLVIII skyriuje „Statybinis karštis ir organizacija':

<> Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezin­fekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, - ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, - likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones už­daryti kameroje dar sekdavosi, - suvaro juos tenai, sukemša, užrakina - ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesi­eikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, - vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

Atsiminimuose justi ir paties pasakotojo - kalinio - pozicija, jaus­mai. Jie atveriami labai santūriai. Groteskiškame absurdo pasaulyje asmens jausmai, vertybės tiesiog neturi reikšmės; nėra prasmės apie jas kalbėti. Rašoma apie tai, kas emociniu požiūriu nėra svarbu. Jei ir užsimenama, ką išgyvena pasakotojas, tai tik trumpai ir tuoj nureikš­minama. Vis dėlto į romano pabaigą vis labiau ryškėja nuskriausto, paniekinto žmogaus balsas, atviras pasakotojo jausmas.




Šios trys pasakojimo pozicijos tekste kaitaliojamos šuoliškai: iš vienos tuojau šokama į kitą. Taip sukuriamas kiekvieną akimirką atsirandantis netikėtas požiūris, paradoksalus sugretinimas ir nepa­prastai gyva pasakojimo intonacija.

Mirties stovykla kaip fašizmo įvaizdis. Hitlerinė mirties sto­vykla Štuthofe rašytojui atvėrė visos fašizmo sistemos ir fašis­tinės ideologijos nežmoniškumą, priešingumą visuotinai priim­toms moralės normoms.

Knyga prasideda lagerio apylinkių aprašymu ir samprotavimais apie pasikeitimus Vokietijoje hitlerininkams valdant. Sarkastiškai pastebima, kad Vokietija, kadaise garsėjusi baroku, da­bar virto barakų šalimi, „klasikine lagerių šalimi'. Kadaise ji galėjo didžiuo­tis kultūros laimėjimais, buvo kultūrtrėgerė, o dabar hitlerininkai ją pavertė lagertrėgere. Tuose lageriuose jie įvairiais būdais naikina savo režimo priešus ir ištisas tautas — žydus, čigonus.

Su mirties stovyklos baisumais rašytojas supažindina pama­žu, aprašydamas visą jos sistemą, budelius ir aukas. Ką tik at­vežtus kalinius, dar nenutuokiančius, kur jie pateko, stovyklos vyresnybė sutinka lazdų smūgiais, o paskui kalinys krimina­listas nušviečia jų padėtį: negerkit vandens, nes jis „visokiom šiltinėm ir cholerom apkrėstas', saugokitės, kad „viduriai nesu­gestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų'. Jis parodo naujokams ir krematoriumą („anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime'), tačiau pastarojo sąmonė dar nepajėgia suvokti to, kas laukia netolimoje ateityje.

Aprašęs naujokų sutikimą, rašytojas pasakoja apie kalinių „savivaldą', kuriai vadovauja kriminalistai, ne mažiau žiaurūs negu esesininkai ir visa stovyklos administracija. Jis aprašo, kaip kaliniai mušami, pjudomi vienas prieš kitą, kaip kurstomos na­cionalistinės aistros. Administracijos ir prižiūrėtojų tyčiojimasis iš kalinių, žiaurus jų mušimas laikomas „gero tono požy­miu'.

Romane parodoma, kokia nežmoniška sukurta sistema: kalinys mušamas, apiplėšiamas, marinamas badu, alinamas sunkiais darbais, kad per kelias savai­tes taptų klipata — ligoniu, kurio laukia krematoriumas. Hitlerininkų nusikaltimų, žmogaus išniekinimo vaizdai knygoje tokie nežmo­niški, kad netelpa normalaus žmogaus sąmonėje. Paro­dydamas visą mirties stovyklos siaubą ir nežmoniškus hitlerinin­kų bei jų prieplakų nusikaltimus, rašytojas visa savo knyga sa­kė: štai kuo fašizmas pavertė žmogų. Kalti čia ne vien pavieniai, žmoniškumą praradę individai, o visa sistema.

„Labai sudėtingas giltinės malūnas.' Taip rašytojas vadina koncentracijos stovyklą. Kas į ją pakliuvo, jau yra pa­smerktas mirti. Jis pereina visą kančių pragarą, virsta beteisiu padaru, SS organizacijos nuosavybe ir anksčiau ar vėliau su­naikinamas. Toje gerai organizuoto masinio žmonių naikinimo mašinoje pagrindiniai veikėjai yra stovyklos viršininkai ir jų pagalbininkai, daugiausia iš kriminalinių kalinių. Knygoje patelkiami taiklūs tų išsigimusių sadistų ir bu­delių portretai, duodamos įsimenančios charakteris­tikos, aprašomi jų banditiški įpročiai ir „filosofija'.

Visų stovyklos budelių viršūnėje — aukščiausia valdžia — ko­mendantas, kuriam pavaldūs ir kaliniai, ir jų sargybiniai esesi­ninkai. Komendantas Hopė vaizduojamas kaip menko išsilavini­mo ir nedidelio proto žmogus, labiausiai susirūpinęs savo di­dybės palaikymu. Užsiėmęs biznio reikalais, komen­dantas mažai kišosi į kalinių reikalus, kuriuos tvarkė kalinių sto­vyklos viršininkas Traugotas Majeris — „apsigimęs banditas'; keikūnas, mėgdavęs kalinius „su lazda pabaksnoti, koja paspar­dyti, antausiais apdalyti'. Jis ne tik mušeika iš pamėgimo — jis su malonumu šaudo mirtininkus („tai buvo jo privilegija, spor­tas'). Kaip budelis jam nenusileidžia ir kitas vadas Chemnicas—„itin niaurus ir atkaklus banditas'. Iš pažiūros visiškai kitoks atrodo lagerio gydytojas Heidelis — mandagus, inteligentiškas, tačiau savo vardu tyliai pridengia visas la­gerio žmogžudystes.

Į savo viršininkus panašūs ir mažesni lagerio valdžios pareigūnai, dažniausiai SS feldfebeliai. Tarp jų buvo „įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai'. Daugelis šitų sužvėrėjusių esesininkų — buvę smulkūs krautuvininkai, pirklių sūneliai ar šiaip deklasuoti elementai. Tai „galvažudys mėgėjas' Johanas Majeris, žiaurus mušeika Petersas, sadis­tas Liutkė, lagerio seniūnai ir kapai iš kriminalistų — „nusipelnę galvažudžiai profesionalai'.

„Dievų miške' rašytojas akivaizdžiai parodo, kad esesinin­kų ir jų pagalbininkų sadizmas yra ištisa žmonių naikinimo sis­tema. Kaip sako bloko viršininkas Gervinskis, kalinį reikia muš­ti ir jo paties labui, kad užsigrūdintų, būtų atsargus, išmoktų saugotis. Mušimas, pasak jo, „čia ne žmonių, čia sistemos rei­kalas. Sistemą nustatėme ne mes, sistemą nustatė vokiečiai, ese­sininkai! <> Žmogus čia žvėris daraisi'. Todėl net padores­nių stovyklos administracijos ar kalinių „savivaldos' atstovų (pavyzdžiui, gydytojo Luko) pastangos nieko negali pakeisti ta­me „mirties fabrike'.

Žmogus ir žmoniškumas koncentracijos stovykloje. Mirties sto­vyklų sistema buvo nukreipta ir prieš žmogų, ir apskritai prieš žmoniškumą. Joje svarbiausia, kad žmogus, pa­tekęs į tokią nežmonišką aplinką, savisaugos instinkto skatina­mas, pats taptų organiška tos aplinkos dalimi, prarastų sąži­nę ir bet kokį padorumą. „Norėdamas likti gyvas, turi žengti per kitų lavonus',— tokią tiesą skelbia „mušeikizmo ideologas' Ger­vinskis. Todėl kalinys turi mušti ir žudyti kalinį, kad tik išliktų pats gyvas. Nuolatinė mirties grėsmė, krematoriumo dūmai tu­ri palaužti žmogaus dvasią, valią, tikėjimą ateitimi.

Stovykloje, toje „giltinės pastogėje', visa sistema skirta sunaikinti žmoguje žmogų, pa­versti jį žvėrimi, gyvenančiu tik instinktais, atbukinti aukštes­nius jausmus. Tokia psichinė būklė neišvengiamai kertasi su są­žine, humaniškumu, artimo meile. Žmogus apsipranta su mir­timi, nedaro iš to jokios tragedijos, jam pasidaro vis tiek pat, kas jo laukia rytoj. Taip palaužiama kalinio valia, žalojama psi­chika — „šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj,— koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels'.

Kaip žiaurų žmogaus paniekinimo pavyzdį rašytojas vaizduo­ja klipatų komandą — žmones, kurie jau pribaigti, nualinti baisių stovyklos sąlygų, praradę sveikatą ir valią gyventi. „Slenka jie įsikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami, vienas antru atsi­remdami. Niekas jų neberagina, niekas jų nebemuša. Jiem vis­kas pasauly jau: vis tiek pat.' Naujoką sukrečia šitas vaizdas: „ne mirties jam baisu, baisu šito išniekinto žmogaus vaizdo. Ir ne tik žmogaus,— baisu šito išniekinto, subjauroto, sudergto mir­ties vaizdo'.

Apie siaubingas kalinių kančias, apie nuolatinį jų badavimą, tykančią mirties grėsmę rašytojas kalba santūriai, tačiau, kaip krematoriumo aprašyme, jam išsprūsta ir sielvartingo šauksmo kupini žodžiai: „Sunkus, labai sunkus kepamos žmogienos kva­pas. Diena dienon!' Panašus atodūsis girdimas klipatų eisenos, į dujų kamerą varomų žydžių aprašymuose.

Knygoje pasakojama ne tik apie tai, kaip kalinį muša ir skriau­džia visa stovyklos vyresnybė, bet ir apie oficialias jiems skiriamas bausmes (lazdos smūgius, palikimą be pietų kelioms dienoms arba jų sumažinimą, uždarymą į bunkerį). Bėgliai iš stovyklos mušami užmuštinai, kartais pakariami. Kol juos sugaudavo, visa stovykla išrikiuota stovėdavo bet kokiu metų laiku, net visą parą ir ilgiau, o bėglio kaimynai ir bičiuliai būdavo mušami ir kankinami iki mirties. Todėl bėgliai, pasak rašytojo, buvo viena didžiausių stovyklos nelaimių — „jų baisiai nekęsdavo ne tiktai esesininkai, bet ir kaliniai'. Apskritai kaliniai buvo baudžiami mirties bausmėmis pakariant, sušaudant ar nunuodijant dujų  kamerose.

Tokia šiurpi stovyklos kasdienybė galėjo palaužti ir labai stiprų žmogų. Jeigu žmogus šitame pragare atsilaikė, išliko gy­vas, tai ne vien dėl savo tvirtos dvasios, fizinio pajėgumo — jis jautė ir likimo draugų solidarumą, jų paramą. Rašytojas pasakoja, kaip jį globojęs kažkoks nematomas lenkų ko­mitetas, kaip vieni lenkai gynę lietuvius nuo kitų lenkų mušei­kų, gelbėję nuo bado mirties. Jis su dėkingumu mini kalinius Kaminskį, Švarcbartą, raštininkus Zagorskį ir Renkaiskį („jų šviesus paveikslas neužges mano širdyje, kol ji tik mano krū­tinėje plastės!') gydytoją Vitkovskį, kašubų moteris, pamaiti­nusias evakuojamus kalinius karšta sriuba, net ir vokiečius — vargo peles („tik jiem patiem buvo baisiai sunku'). Mini jis ir vokiečius — kovo­tojus prieš hitlerinį režimą. Tad rašytojas parodo, kaip net ir sunkiau­siomis sąlygomis dori žmonės padeda vieni kitiems, gelbsti sunkią valandą kuo galėdami. Hitlerininkams nepavy­ko galutinai sutrypti žmoniškumo, paversti žmogaus žvėrimi.

Kalinių ir prižiūrėtojų santykiai. Kaliniai - marga minia: už nepatikimą politinę laikyseną įkliuvę vagišiai, komunistuojantys elementai, smulkūs prekeiviai, Biblijos tyrėjai, karo belaisviai, per atsitiktinumą pakliuvę ūkininkai; išsila­vinę (teisėjai, gydytojai) ir visiškai mokslo neragavę įvairių Europos tautų žmonės. Jie aprašomi kaip pilka bevardė masė, už savo būvį kovojanti žiauriausiais būdais, kenčianti fizinį ir moralinį smurtą, „išrūkstanti' per krematoriumo kaminą.

Ironišką pasakojimą išduoda sukeisti susirūpinimo objektai: rū­pestingai aprašomas lagerio prižiūrėtojas, jo požiūris, o ne kalinys. Kalinys tarsi nesvarbus, nevertas dėmesio. Taip suvokiame ironijos sandarą - paslėptą priešingą reikšmę, t.y. pasakotojo dėmesį kaliniui, tikruosius pasakotojo jausmus. Atidžiai į kalinio būtį įsižiūrima XII sk. „numirėliška dalia“ ( B. Sruoga. Raštai, t.4, 1997, p.289-292)

Tekstas prasideda padūkusio tiroliečio Toni Fabro riksmu, kuris skaity­toją išsyk įsuka į veiksmo sūkurį. Jau pirmosiose ištraukos eilutėse išryškėja dvi priešiškos kūrinio veikėjų stovyklos: beteisiai kaliniai ir lagerio administ­racijos atstovas - bloko raštvedys.

Pirmieji kreipiniai: „Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, proku­rorai!' - supažindina su veikiančiais asmenimis - buvusiu visuomenės eli­tu, ir tuoj pat keturiais naujais „titulais' nurodo jų naująjį statusą: „šuns uodegos inteligentija', „kiauliasnukiai', „maitos vaikai', „driskių išvažos'. Taip jau pirmosiose pastraipose išryškėja „Dievų miške' karaliaujanti „antitvarka', kurioje įprastinės vertybės netekę savo galios. Sruogiškos ironi­jos dėka ir kalinius rikiuojantis „padūkęs tirolietis', visagalis naujosios tvarkos atstovas, bliaukiančiom per žandus seilėm, mataruojantis liežuviu ir visom keturiom galūnėm, nuo Alpių piemens smukteli iki „šuniško' pa­vidalo.

Inteligentai, lagerio naujokai rikiuojami patvory ryto darbams - numi­rėliams nešti.

„Žiūrėkit man, kad nepamestumėt', - patikslinama jų užduotis. Prižiū­rėtojo akimis, mirusieji- tai tik nemalonus rūpestis, svarbu juos tinkamai nugabenti į vietą, pakeliui neišmėtant, jie nenusipelno jokios pagarbos, kaip ir kaliniai, po mėnesio būsiantys tokie patys.

Kita intonacija, išduodančia slegiantį tokios tikrovės poveikį, suskamba tolesnės pastraipos pradžia - „Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėtiBrrrr' Bet daugtaškius tuoj pakeičia šauktukai, vietoj tikėtino siaubo, tik sutriki­mas - „Brrrr Vis dėlto! Kaipgi čia dabar!' - tuoj tampantis ironijos smai­galiu: „Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk!'

Tai vienas dažniausiai cituojamų B. Sruogos romano sakinių, patvirtinan­tis ir jo atstovaujamą kuriančio kultūros žmogaus poziciją, ir tos pozicijos tragikomiškumą konkrečioje situacijoje. (B. Sruoga romane ne kartą apie save prasitaria - trisdešimt metų prie knygų praleidęs, todėl ne toks pajėgus, ne toks ištvermingas, taigi ir ne toks „naudingas' lagerio sąlygomis). Šios patirties tragiškumą, siaubą persmelkia autoironiška gaida.

Pasakotojo tapatybę atkleidžiantys žodžiai - poetas, lyrikas - konkrečioje situacijoje neturi jokios prasmės nei vertės. (Tragikomiškas juokas - itin svarbi „Dievų miško' pasaulėžiūros išraiškos priemonė, tai ir dvasinės ginties, ir protesto forma, padedanti atsiriboti nuo nepakeliamai šiurpios tikrovės. Toks kalbėjimo būdas yra kaip savisauga - „neiti gi­lyn, neanalizuoti, neapibendrinti, nes gelmė visur bus ta pati: nežmoniška, neįmanoma, neįtikima, baisu, žiauru, siaubinga'.)

Po „padrąsinančios' Toni Fabro pastabos: „Po mė­nesio ir jūs būsite tokie pat!' - kimbama į darbą. Nejučia iš kalbėjimo „mes' vardu - „stojame, einame', pereinama prie antrojo asmens - „atsidūsti pa­tylomis ir imi graibyti, neišmanai'. Tai pasakotojo savistabos akimirka, pra­nešanti apie visą situacijos nejaukumą, bet tai trunka labai trumpai, vos po­rą pastraipų. Toliau pasakojimo intonacija vėl keičiasi.

Numirėlių aprašymas prasideda šiurkščiu, tiesmuku, natūralistiniu nu­sakymu: „toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs' Numirė­lio drabužiais mažais būreliais skuodžiantys, krutantys balti gyvulėliai - „ne­lyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos'. Utėlės - tikrovėje ir lozunge ant barako sienos - „mirtini priešai', tampa baltomis avytėmis, judančiomis pa­juodusio numirėlio kūnu. Likimo ironija, bet „šunišku' bjaurojimusi rikiuo­jama „šuns uodegos' inteligentija, atsidūrusi tokioje pat apgailėtinoje būk­lėje. Avytės, pikto šuns išgąsdintos, - tampa ir netiesiogine tiroliečio Toni Fabro rikiuojamų inteligentų parodija. Tai galima pagrįsti, pasitelkus ave­lės simbolinį lauką: avelė - nuolankumo, baikštumo įsikūnijimas, pagaliau auka. O šokiruojančią sąsają (utelės - „avelės' - inteligentai) išprovokuoja tolesnis palyginimas - „kimbame į tuos numirėlius nelyginant tarakonai į „košelieną'. Taip šiurpiai ir komiškai, pasitelkus liaudišką frazeologiją, nusakomos naujosios kalinių pareigos. Ir kita paralelė - tolėliau aprašomi per kiemą ropojantys, kojas ir rankas krutinantys „gyvieji numirėliai' paradoksaliai taip pat primena vabalus, šios asociacijos iškyla skaitant, net jei to nebuvo tiesiogiai siekiama tekstą rašant.

Kas tai? Galbūt taip sąmoningai siekiama neįprastumo efekto, ir jis aki­vaizdus bei paveikus. Įžvelgiam čia ir autoironiją, kuri šiurpios realybės aki­vaizdoje suskamba itin negailestingai. Stačiokiškas šio epizodo juokas sle­pia gilų tragizmą. Toksai tragizmo, cinizmo, ironijos ir komiškumo derinys XX a. literatūros tyrinėjimuose kartais vadinamas juoduoju humoru [absurdo, siaubo, bjaurumo motyvus naudojantis komizmas].



„Dievų miško' tekste ryškus liaudiškos, šnekamosios lietuvių kalbos sluoksnis. Jam priklauso daugelis keiksmų, posakių, palyginimų, taip pat šmaikšti, gyva pasakojimo intonacija. Taip aprašoma ir „numirėliška dalia'.

Į vieną kibo keturiese: po vyrą į kojas ir rankas - ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pa­šliaužia trupučiuką, — tokia jau numirėliška dalia, - ar jam ne vis tiek? < >

Tokia kalbėsena neatitinka klaikios tikrovės. Antra vertus, tik juoku ir tegalima pasipriešinti šiai tikrovei, suvokiant ir savo būties trapumą: „Šiandie jį dar keturiese tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins. Šiandien aš, rytoj gal mane..“ .Tuo ir pasiguodžiama - taip tik „einamos pareigos', laukiant, kada ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego.

„Ar jam ne vis tiek?' - baigiama anksčiau cituotoji frazė, ir joje atpažįs­tame svarbų, ne kartą romane leitmotyvu suskambantį klipatų dalios api­būdinimą - „visa vis tiek pat', „man jau visa - vis tiek pat' ir pan.

Kitoje pastraipoje įvesdinamas dar vienas veikėjas, „mielas bičiulis Jo­nas, bambizas nuo Biržų'. Nuo čia visas epizodas pasakojamas daugiskai­tos pirmuoju asmeniu- „mes' arba „mudu su bičiuliu Jonu' vardu. Tai leidžia asmeninę patirtį pasakoti kaip bendrą, susiejančią su kitu žmogumi. (Iš atsiminimų sužinome, jog „mielo bičiulio Jono, bambizo nuo Biržų' rea­lus prototipas - Jonas Šernas, o ši pravardė prigijo jam jau lageryje.) Nie­kas kitas romane nenusipelnė tokio šilto apibūdinimo. Šioje nedidelėje at­karpoje jis paminimas bent šešis kartus, ir kiekvieną kartą išlieka visas ilgas jo „titulas'. Matyt, neatsitiktinai šiame epizode pasakyta, jog jis į vieną porą su pasakotoju stoja, prisiimdamas didesniąją krūvio dalį - „Jonas numirė­lio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti'.

Atkreipia dėmesį ir vardas Jonas (kalbant apie teksto įtaigą, mums ne­svarbu, kad tai tikras B. Sruogos bičiulio vardas), primenantis pasakų tre­čiąjį brolį, kuris tikrovėje tarsi menkiau susigaudo, bet visuomet lydimas sėkmės; jo kitoniškumas pabrėžtas ir žodžiu „bambizas' (reformatas) - taigi svetimas, todėl savaip į viską reaguojantis. Galbūt būtent jo sveika kaimie­tiška „gaspadoriška' laikysena ir mąstymas labiausiai atitinka šio epizodo stilistiką: jiedu su pasakotoju „nulinguoja', „besiriedami su numirėliu' jį ne­ša, vėliau - „nukulniuoja' į šalį, pasislėpę „spokso' ir pan.

Komiškumo viršūnė ištraukoje pasiekiama, staiga „atgijus' veikėjų ne­šamam „numirėliui'. Pasakojama neva rimtai ir graudžiai, bet tai tėra pa­sirinktos „žaidimo taisyklės':

Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu ato­dūsiu.

- Na, na, - piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, - ko gi čia dabar dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk su­simildamas! Kas tai matė: numirėlis - ir dūsauja!

Čia ironija palaipsniui perauga į groteską, derinantį pažįstamos, kasdie­nės tikrovės elementus ir fantastinę deformaciją. Numirėlių ir gyvųjų pasaulio ribos peržengimas, niekam nesukeliantis didesnės nuostabos, primena tau­tosakinių sakmių situaciją. Netikėtas, komiškas ne tik nešėjų abejingumas at­gijusiam „numirėliui', bet ir šio nuolankumas savo „rolei': „Man baisiai ne­patogu Smaugia Draugai, paleiskite mane verčiau aš pats nueisiu' Būtent nuolankumas mirties akivaizdoje, aukos susitaikymas su savo pa­smerktumu, žmogiškojo orumo praradimas rašytoją labiausiai žeidė.

Nuo šios vietos būtent „numirėliai' tampa svarbiais pasakojimo veikėjais.

Dar kartą pabrėžiamas numirėlio „baisumas' - „išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda aptempta', jis jau nebepriklau­so šiam pasauliui.

Prie reginio ligoninės palangėje apsistojama ilgėliau. Nuo čia palaipsniui artėjama prie epizodo kulminacijos. Į ironišką, liaudišką, net anekdotišką šne­kamosios kalbos stilistiką ima įsiterpti kiek kita kalbėsena: atviresnė, nuošir­desnė, autentiškesnė, nors jos intarpai labai taupūs, nuo jų greitai vėl atsitrau­kiama į ironijos prieglobstį. Vėl natūralistinis vaizdas: ant sniego suguldytų nuogų kūnų su numeriu, „chemišku pieštuku ant krūtinės ir ant pilvo užra­šytu'. Šis reginys kaip lagerio realija daugybę kartų minimas „Dievų miške'. Čia jis sulaukia ir būdingo ironiško palyginimo - „visai kaip ant siuntinio'. Lageris palyginamas su gerai veikiančia valstybės įstaiga: „ar nebuvo kartais mūsų valdžioje koks nors buvęs paštininkas' Antra vertus, taip primena­ma ir „vokiškoji tvarka', tai kas belikę lagery iš „vokiškosios kultūros'. Pasaulį ištikusi griūtis, žmogaus nužmogėjimas ir jo protu sukurtos valstybės išsigi­mimas - tai viena esminių „Dievų miško' apmąstymų temų.

Stebint gyvųjų numirėlių -jau be nuovokos, žmogišką pavidalą prara­dusių būtybių instinktyvias pastangas kabintis už gyvenimo ir suvokiant savo bejėgiškumą kuo nors „numirėlių' dalią palengvinti, trumpam pasikeičia kalbėjimo intonaciją - prasiveržia žmogiškos atjautos gaida: „Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir be niekur nieko pa­sitraukti'. Ši ištarmė atskleidžia pasakotojo tikrąjį santykį su šiurpia realy­be ir sykiu bejėgiškumą. Retas tekste neironiškas žodis tuoj užklojamas ru­pesniu liaudišku nusakymu - „vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido'. Širdį pakeičia dūšia, „negerumą' - „kažkokios rakštys'. Pasitraukimas nu­leidus galvą palydimas atviru savo bejėgiškumo, išeities iš moralinės akla­vietės neturėjimo, pripažinimu: „Bet ką tu žmogus padarysi dabar?'

Veikėjams pasislėpus už barako, prasideda paskutinis nagrinėjamo epi­zodo veiksmas. Jis pažymėtas itin intensyvių pasakotojo komentarų, emo­cingų vertinimų - net penki iš aštuonių sakinių baigiami šauktukais.

Čia galime konstatuoti bent dviejų kalbinių kodų, dviejų stilistikų para­lelinį veikimą.

Dūsaujantys, šnekantys, mirksintys, žiopčiojantys, ropojantys numirėliai tik vieną kartą su pagaila, graudžia ironija pavadinami „nepataisomais vargšeliais', įvardinant žmogaus galimybes viršijančias pastangas. „Nepataiso­mi', nes nepasiduodantys, atkakliai besikabinantys už gyvenimo. Juda, „ta­rytum jam niekas neskaudėtų', „tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas', „tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!'- įtaigiai kartojama su ironiška nuostaba ir nujaučiamu solidarumu. Trečiuoju api­bendrinimu - „Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!' - „varg­šeliai' vėl grąžinami į „numirėlių' statusą.

Kitas stilistinis kodas - mirštantiesiems skiriama praeities, kito - praras­to - pasaulio vizija, nusakoma tradiciniais tautosakiniais deminutyvais: „jau­nos dienelės', „motulė', „tėviškėlė'.

Šios kylančios emocinės įtampos, nuolat „įžeminamos' geliančia ironi­ja, kulminacija - pasakotojo balsu skelbiamas minties, proto, kultūros visiš­kas bejėgiškumas, net beprasmiškumas „iškankintos' mirties akivaizdoje:

Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo kadaise daug knygų prira­šyta Et, tuščia jų! Neverta jos skaityti!

Tiesiogine šių žodžių prasme tarsi nubraukiama, paneigiama tai, kam buvo skirtas visas ankstesnis jų autoriaus gyvenimas. Bet toks neiginys turi potekstę - išsakydamas skausmą ir nusivylimą, „Dievų miško' pasakotojas iš absurdo teatro dalyvio vėl tampa kultūros žmogumi, reginčiu situaciją iš žmogiškųjų idealų perspektyvos.

Emocinis protrūkis, kaip ir kitais atvejais, trumpas. Jau tolesniu sakiniu grįžtama prie veiksmo. Atomazga staigi ir šiurpi. „Mudviem su bičiuliu Jo­nu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko', - išorinėmis detalėmis nusakoma jausena. Nekaltą Jono, „bambizo nuo Biržų', keiksmą lydi staigi veiksmo permaina:

Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta prijuoste per visą pilvą.

Vaizdas daugialypiais saitais susijęs su visa „Dievų miško' įvaizdžių sis­tema. Jau knygos įžanginėje dalyje buvo perspėta, kad „Dievų miškas' -Štuthofas - tai vietovė, kurioje „apsigyveno <> piliečiai, panašūs į vel­nius'.

Jono paminėtas Viešpats išryškina vertybinę opoziciją. Ironiška, kad vel­nias iššoka iš ligoninės durų, kad jis panašus į „modernų žmogų' (nuoro­da į civilizacijos nuosmukio temą), o vienintelis žmogiškumo požymis - bal­ta prijuostė, sanitaro ženklas, greitai imantis priminti mėsininko aprangą. Modernaus velnio - lagerio ligoninės tarnautojo pastangomis silpnai ruse­nusi gyvastis greit apleidžia „gyvuosius lavonus': „Nė vienas numirėlis dau­giau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo'. Pasakotojas jo veiklą palydi ironišku komentaru: „Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo'.

Lazdos bumbsėjimas į nugaras ir „mielas' pasiūlymas „paleisti žarnas' pagrindinius veikėjus grąžina į tikrovę. Epizodas užveriamas tuo, kuo ir prasidėjo: keiksmais, grasinimais ir rikiuote prie bloko (tik Toni Fabro fi­gūra atrodo visai nekaltai, palyginti su pragariškuoju epizodo pabaigos jo antrininku). Panašiai kaip pradžioje, veikėjams kliūva nepelnyti pažemini­mai, o tolesnė lemtis nežinoma: „mūsiškiai', surikiuoti į eiles, „kažko' - ne­aišku ko - laukia.

Epizode, kaip ir visoje knygoje, atrodytų, nesistengiama labai tiksliai atpasakoti įvykio - jis tampa išeities tašku meninei tikrovei, įtaigiam liu­dijimui apie mirtį, buvimą ant mirties slenksčio, neviltį ir ištikimybę. „Die­vų miško' teksto vidinis rišlumas, meninė forma nepaneigia jo dokumentiškumo, bet tampa savita, labai modernia asmeninės patirties, jausenos perteikimo forma. B. Sruogos tyrinėtojai pastebi, jog jo pasakojimas dau­giabalsis. Mūsų pasirinktame tekste taip pat kaitaliojami keli kalbėjimo būdai: tai ir liaudiškas humoras, ir orus inteligentiškas protestas, ir sak­mė, ir makabriškas groteskas. Tai visam „Dievų miškui' būdingas vaizdavimo būdas.

Pasakojimo būdas. Ironijos vaidmuo. „Dievų miške' vaizda­vimo objektas — hitlerinė koncentracijos stovykla. Visa jos tikro­vė nepanaši į įprastinę, normalią, žmogus čia atsidūręs ekstre­malioje situacijoje, todėl čia, kaip sakė ra­šytojas pjesės „Pajūrio kurortas' įžangoje, reikia palikti sveiką protą, normalią logiką ir psichologiją, nes juos atstoja pirminiai instinktai. Vaizduodamas žiaurius kalinių kankinimus ir nere­gėtą smurtą, pasibaisėjimą keliančias žmogaus paniekinimo si­tuacijas ir vengdamas natūralizmo, rašytojas pasirinko tokį pa­sakojimo toną, kuris yra kartu ir objektyvus, ir meniškai perkomponuotas, panaudojant šiuo atveju netikėtą priemonę — juo­ką.

Juokas „Dievų miške' vietomis graudus, bet dažniau ironiš­kas, piktas ir sarkastiškas. Ironiškas tonas atsiranda jau knygos pradžioje sugretinant baroką ir baraką, aprašant, kaip lazdų smūgiais sutinkami naujo­kai. Ironiškai nuskamba ir skyriaus apie pirmuosius įspūdžius pavadinimas — „Pajūrio kurortas'. Tokią pat prasmę turi ir skyrių „Kamino paunksmėje' ir „Baisioji naktelė' pavadinimai: juose aiški aliuzija į ankstesnių dramų pavadinimus („Milžino paunksmė' ir „Baisioji naktis'). Piktas sar­kazmas ir ironija lydi pasakojimą apie politinį skyrių, naujokų „įpilietinimą', stovyklos sistemą, kur visi vagia ar „organizuoja' netgi iš SS valdiškų san­dėlių.

Ironiškai apibūdinami ir stovyklos budeliai. Štai Hauptas, žudęs kalinius injekcijomis, apibūdinamas kaip „geros širdies žmogelis'. Apie Šneiderį sakoma, kad jis buvęs „vienas uoliau­sių lagerio razbaininkėlių, dirbęs galvažudžio darbą su dvasios pakilimu'. Šie ir kiti panašūs budeliai muša kalinius „su šypsena veideliuose' arba „tėviškai, dėl pamokos ir smagumo'. Stovyklos seniūnas Zelionkė vaikštinėja „vis stypinėdamas, it žirgelis bitinėlis, nuo rūtelių vainikėlio prakutęs'. Net aprašydamas stovyklos evakuaciją, liūdnas ir žiaurias situacijas, rašytojas nevengia paryškinti sunkių išbandymų ironiškais samprotavimais.

Ironiški ir rašytojo epitetai, maloniniai žodeliai visokiems budeliams api­būdinti („SS berneliai', „mūsų mielas Vacelis Kozlovskis', „vienas kolega arkliavagis', „kumščiavos apaštalas', „mūsų lagermaršalas Lėmanas“, visas gyvenimo įvairumas Lėmanui ir Zeliokei būdavo, kai „tekdavo kas nors karti. Kai pakaruoklių nėra- nors pirštus graužk“;), buities aplinkybėms paryškinti (utėlės — „drumzlini balti gyvulėliai').

Kitaip autorius kalba apie kalinius. Čia ironija graudi, nuspalvinta lagerio siaubą patyrusio žmogaus sielvartu: „plikesni pasidarėme už Adomą, kol jis rojuje tebegyveno“ (juoku pro ašarą simbolizuojama naujoko padėtis); „Guldo katorgininkėlius nakvynėn“ (atskleidžiamas kalinio likimo tragizmas – jis dabar kaip mažas vaikas priklauso nuo tėvų);  „Sveikinu – aš jau klipata!“ ( besiartinančio prie mirties žmogaus būsena).

Pačius tragiškiausius dalykus pasakodamas su aštria ironija ar tiesiog su šypsena, Sruoga visgi nugali kančią ir išlaiko savo – humanisto – poziciją. Štai keletas tokių sakinių, kuriuose atsispindi jo žmogiškoji kančia:

-„Slenka kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję Tėvynę, turėję gyvenimą – valią, laisvę, troškimus“.

- „O kas svarbiausia – žmonės čia pasiutusiai alkani!rausias atmatų dėžėj. Senus kaulus graužia. Supuvusį mėšlą ryja.surūdijusias vinis laižo. Dėl duonos plutelės čia žmogus į ugnį eitų“.

- „Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kai sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad pakeliant nukritusį duonos gabalėlį jį būtinai reikia pabučiuoti. Kad nors trupučiuką duonos kur nors gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė,- oho!- sakysite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?“

- „Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei XX a. Viduryje civilizuotos Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“

Sarkazmas ir ironija suteikia Sruogos pasakojimui daug sa­vitumo. Kartu knygoje randame ir lyriškų samprotavimų, aistrin­gos publicistikos ir kone protokoliškų aprašymų. Visi tie skirtingi vaizdavimo būdai padeda įgyvendinti vieningą autoriaus su­manymą. Rašytojas beveik nieko knygoje nekalba apie save; tik pasakodamas apie stovyklos evakuaciją kiek daugiau prasklei­džia ir savo išgyvenimus bei kančias.

Literatūros kryptis. Vertybių griūties vaizdai, kaleidoskopiška siaubo grimasų kaita, ironija sieja Sruogos memuarus su ekspresionistiniu stiliumi, o stojiška laikysena suartina su Vakarų egzistencine literatūra. „Dievų miškas' - viena originaliausių knygų apie XX a. Europos koncen­tracijos lagerius.



loading...







Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 3516
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site