Cicerono gyvenimas:

Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero) gimė 106 m. pr. Kr. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos). “Cicer” lotynai vadina žirnį, o Cicerono prosenis, matyt, ant nosies galo turėjo rand¹ kaip žirnio užuomazg¹, nuo kurios ir gavo t¹ pravardź. Jis nesigėdyjo šios pavardės ir pažėjo j¹ išgarsinti. Ciceronas sulaukźs mokyklinio amžiaus, įrodė, ko iš tiesų vertas jo vardas. Parodźs nepaprastus gabumus, jis taip pagarsėjo ir tokį vard¹ įgijo tarp vaikų, kad jų tėvai ateidavo į mokykl¹, norėdami savo akimis pamatyti Ciceron¹ ir patys įsitikni tuo, kas buvo kalbama apie jo mokslum¹ ir tūleriopus gabumus. Vaiskystėje jis dar tetrametru parašźs nedidelź poem¹ “Poncijus Glaukas”. Jo motina Helvija, kilusi iš garbingos giminės ir gražiai gyvenusi. Cicerono tėvas priklausė raitelių luomui, kurio reikšmė Romos diduomenės gyvenime I a. pr. Kr. ėmė aiškiai didėti, o senatorių luomo autoritetas, atvirkščiai, smuko. Naujų visuomenės santykių formavim¹si, tam tikr¹ lūžį nusistovėjusių tradicijų, m¹stymo ir moralės srityse rodo tai, kad Cicerono žemietis Gajus Marijus, nekilmingas ir nemokytas žmogus, tapo garsiu kimbrų bei teutonų nugalėtoju ir net septynis kartus (107, 104-100, 86 m. pr. Kr.) buvo išrinktas konsulu. Jo sūnus, taip pat Gajus Marijus, tapo rimtu priešininku nusigyvenusiam patricijui Liucijui Kornelijui Sulai, o jų tarpusavio kova baigėsi pirm¹ja Romos valstybėje Sulos diktatūra, kuri tźsėsi nuo 82 m. pr. Kr. iki 79 m. pr. Kr. Galimas daiktas, jog visi šie pokyčiai, raitelių luomo žmonėms atsiveriančios galimybės Cicerono tėv¹ paskatino savo sūnus – vyresnįjį Mark¹ ir jaunesnįjį Kvint¹ – rengti politinei karjerai, o tai padaryti vienintelis būdas – suteikti jiems ger¹ išsilavinim¹ retorinėje mokykloje. Todėl apie devynesdešimtuosius metus jis persikėlė į Rom¹, užmezgė ryšius su Romos aristokratais ir savo sūnus atidavė į garsiausių to meto oratorių Marko Antonijaus ir Liucijaus Licinijaus Kraso mokykl¹. Iš jų Markas Tulijus Ciceronas gavo ne tik retorikos mokslo žinių, bet ir pirm¹sias politinės veiklos pamokas. Gerokai vėliau parašytame veikale “Apie oratorių” ( 55 m. pr. Kr.), remdamasis savo mokytojų autoritetu, Ciceronas sukūrė idealaus oratoriaus paveiksl¹, nepanašų į tuos žodžio amatininkus, kurious rengė kai kurios retorikos mokyklos. Cicerono oratorius – tai politikos veikėjas, graikiškojo  άυήρ πολιτιχòς analogas. Jo tikslas - ne gražios iškalbos išmokti, o sugebėti deramai ja pasinaudoti. Todėl, be retorikos, jis turi išmanyti daugelį kitų dalykų: graikų filosofinź teorij¹ ir romėnų politinź praktik¹, etik¹ ir psichologij¹, teisź ir istorij¹. Oratoriaus kaip filosofo ir politiko derinį Ciceronas stengėsi pateisinti visu savo gyvenimu bei politine veikla.

Ciceronas studijavo filosofij¹ pas epikūrinink¹ Faidr¹, klausė paskaitų pas Platono akademijos vadov¹ Filon¹ iš Larisos, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofus ir istorikus.

Taigi pasirodyti forume Ciceronas rengėsi gana ilgai ir pirm¹j¹ kalb¹, ginanči¹ Sekst¹ Roscijų iš Amerijos, apkaltint¹ tėvažudyste, pasakė 80 m. pr. Kr., būdamas 26 metų amžiaus. Čia jis napabūgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistinį Chrizogon¹ ir byl¹ laimėjo, tačiau netrukus, tarsi išsigandźs galimų represijų, paskleidźs kalbas, kad jam reikia pasigydyti, išvyko į Graikij¹ ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš tikrųjų Ciceronas buvo liesas ir sunykźs, turėjo tokį silpn¹ skrandį, kad galėjo valgyti labai mažai, lengv¹ maist¹ ir tik vakare, ilgiau pabadavźs. Jo balsas, stiprus ir skardus, buvo šiurkštokas, nelavintas. Sakydamas karšt¹ ir patetišk¹ kalb¹, jis taip pakeldavo bals¹, kad reikdavo bijoti dėl jo sveikatos.

Iš pradžių studijavo filosofij¹ Atėnuose, Platono akademijoje, pas Antioch¹ iš Askalono, vėliau išvyko į Rodo sal¹ pas retorikos mokytoj¹ Molon¹, padariusį jam didžiulį poveikį tobulinant iškalbos įgūdžius.

Grįžźs iš Graikijos, Ciceronas aktyviai įsijungė į politinź veikl¹: 76 m. pr. Kr. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesčių rinkėju) ir metus gyveno Sicilijoje, kur iš pradžių įsipyko siciliečiams, nes vertė juos siūsti grūdus į Rom¹. Vėliau patyrź jo rūpestingum¹, teisingum¹ ir švelnum¹, žmonės ėmė jį gerbti, kaip negerbė nė vieno kada buvusių magistratų. Po Cicerono dirbźs kvestoriumi Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teism¹, o Ciceronas pasakė kaltinam¹j¹ kalb¹ “Prieš Verį” (70 m. pr. Kr.). Su triumfu laimėjźs šį proces¹ ir įveikźs savo varžov¹ Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vard¹ ir 69 m. pr. Kr. buvo išrinktas edilu. Tada siciliečiai, norėdami pareikšti savo dėkingum¹, iš salos gėrybių atvežė jam daugybź dovanų, bet ciceronas nieko neėmė, tik, pasinaudodamas tuo siciliečių dosnumu, sumažino, kiek buvo galima, turguje kainas. Ciceronas gyveno nieko nestokodamas, bet kartu ir kukliai graikų ir romėnų mokslininkų ratelyje. Retai jis sėsdavo pietauti prieš saulės nusileidim¹, ne tiek laiko neturėdamas, kiek dėl skrandžio ligos. Jis be galo kruopščiai prižiūrėjo savo kūn¹, kasdien darydavo apsitrynimus ir eidavo pasivaikščioti tiksliai nustatytomis valandomis. Tokiu būdu užgrūdino savo kūn¹, kad galėtų pakelti daugybź sunkumų ir vargų. 66 m. pr. Kr. tapo pretoriumi. Tais metais, reikalaudamas Pompėjui suteikti aukščiausi¹ valdži¹ kovoje su Mitridatu, jis pasakė ir pirm¹j¹ politinź kalb¹ – “Apie Gnėjaus Pompėjaus karinź valdži¹” (66 m. pr. Kr.). Tai buvo svarbus politinis žingsnis: raitelių luomo atstovai su Pompėjaus pergale siejo savo įtakos stiprėjim¹, tad, reikalaudamas Pompėjui syteikti aukščiausi¹ karinź valdži¹, Ciceronas gynė raitelių luomo interesus. Kartu jis išsaugojo optimalų palankum¹ sau, nes, jų manymu, užsitźsźs karas Azijoje grėsė respublikos gerovei. Tai buvo naudinga ir visai romėnų tautai, todėl savo kalba Ciceronas pelnė visų luomų pritarim¹. Tad nenuostabu, kad 64 m. pr. Kr., iškėlźs savo kandidatūr¹ konsulų rinkimuose, Ciceronas – homo novus – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 m. pr. Kr. kadencijai.

Romos valstybės gyvenime ir Cicerono politinėje veikloje tai buvo itin dramatiški metai. 63 m. pr. Kr. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijų giminės palikuonis , teisėtu būdu rinkimuose negavźs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, - suorganizuodamas s¹moksl¹. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas “Prieš Katilin¹”, įtikino senat¹ paskelbti ypating¹j¹ padėtį, kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisź. Ja pasinaudojźs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, s¹mokslo dalyvius. Katilinos s¹mokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo vard¹ ir jo garbei skirtas padėkos maldas dievams “už tai, kad išgelbėjau miest¹ nuo gaisrų, piliečius – nuo žudynių, Italij¹ – nuo karo”.

Šis aukščiausias Cicerono šlovės pasiekimas kartu rodo ir jo tragiškos baigties pradži¹. Praėjus vos kelioms dienoms po triumfinės pergalės, Ciceronas susilaukė pirmųjų išpuolių dėl to, kad be teismo nuosprendžio pasmerkė mirti Romos piliečius. Padėtį ypač blogino 60 m. pr. Kr. sudarytas pirmasis triumviratas tarp Cezario, Pompėjaus ir Kraso, iš esmės nukreiptas prieš senat¹ ir griaunantis Romos respublikos tradicijas. Prieš Ciceron¹ ėmė aktyviai kovoti buvź Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. 59 m. pr. Kr. tapźs liaudies tribūnu senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projekt¹ Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui, kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavźs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceron¹. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatym¹ ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido Makedonijoje bei Ilirijoje. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės ižd¹. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikkišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurtytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono kurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. 57 m. pr. Kr. jis grįžo į Rom¹, tačiau, siekdamas susigr¹žinti turt¹ ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų.

Cicerono padėtį sunkino didėjantys nesutarimai tarp Pompėjaus ir Cezario, ilgainiui atvedź į pilietinį kar¹, pasibaigusį Cezario pergale mūšyje prie Farsalo (48 m. pr. Kr.). Ciceronas, nuo pat pradžių palikźs respublikos šalinink¹ Pompėjų ir priešinźsis diktatoriškoms Cezario užmačioms, vėl pralaimėjo. Tiesa Cicerono atžvilgiu Cezaris buvo kilnus ir jokių represijų prieš jį nesiėmė. Vis dėlto 46-43 m. pr. Kr. buvo turbūt sunkiausi cicerono gyvenime: 46 m. pr. Kr. jis išsiskyrė su žmona Terencija, kartu išgyvenźs 32 metus, vedė Publilij¹, su kuria po metų vėl išsiskyrė; 45 m. pr. Kr. mirė jo mylima duktė Tulija; 44 m. pr. Kr. Cezaris pasiskelbė diktatoriumi ir tais pačiais metais buvo nužudytas.

46-44 m. pr. Kr. Ciceronas parašė daugum¹ savo filosofinių veikalų : “Stoikų paradoksus”, “Hortenzijų”, “Akademinius svarstymus”, “Apie gėrio ir blogio ribas”, “Tuskulo pokalbius”, “Apie dievų prigimtį”, “Katonas Vyresnysis apie senatvź”, “Lelijus apie draugystź”, “Apie numatym¹”, “Apie likim¹, “Apie pareigas”.

Galbūt gilindamasis į filosofij¹ Ciceronas norėjo rasti paaiškinim¹ tam, kas dėjosi Romos valstybėje, gal bandė suprasti filofines ir etines žmogaus veiksmų paskaitas. Be to, jis nenustojo dalyvavźs ir politiniame gyvenime. Siekdamas amnestijos buvusiems Cezario priešininkams, pasakė tris kalbas: “Už Mark¹ Marcel¹”, ypač gerai pavykusi¹ kalb¹ “Už Kvint¹ Ligarijų” ir “Už karalių Dejotar¹”.

46 m. pr. Kr. Ciceronas parašė ir du fundamentalius retorikos veikalus-“Brut¹, arba žymiausius oratorius” ir “Oratorių, arba apie geriausi¹ kalbėtojų rūšį”. Pirmajame apžvelgė Romos retorikos raid¹ “nuo niekybės iki tobulybės”, antrajame analizavo oratoriaus, siekiančio tos tobulybės, individualų keli¹.

Po Cezario nužudymo (44 m. pr. Kr. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršų cezarietį Mark¹ Antonijų. Nuo 44 m. pr. Kr. rugsėjo mėn. Iki 43 m. pr. Kr. balandžio mėn. Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Mark¹ Antonijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filip¹, pavadino Filipikomis. Ypač didelio pasisekimo susilaukė paskutinioji, keturioliktoji filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalź prieš Mark¹ Antonijų. Kaip ir ankstesniais metais, įveikus Katilin¹, Ciceronas kėlė savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienų padėkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalėtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatorių titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.

43 m. pr. Kr. lapkričio mėn. Priešininkai susitaikė, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarė antr¹jį triumvirat¹. Tai buvo Cicerono vilčių ir iliuzijų žlugimas, tikroji jo gyvenimo pabaiga. Keršydamas už įžeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengė kuo greičiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai (centurionas Herenijus ir karo tribūnas Popilijus, kurį kažkada, apkaltint¹ tėvo nužudymu, gynė Ciceronas, kartu su jais buvo ir jų tarnai) pasirodė Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. Kr. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžź ginti šeiminink¹. Jie iš dalies gražumu, iš dalies per prievart¹, jie nunešė lektika Ciceron¹ prie jūros. Radź duris užrakintas žudikai jas išlaužė. Cicerono niekur nebuvo, ir žmonės, buvź namuose, tvirtino jo nematź. Tada, sako, vienas jaunuolis, Kvinto, Cicerono brolio, atleistinis, vardu Filologas, kurį Ciceronas buvo išprusinźs ir išmokslinźs, karo tribūnui parodė žmones, einančius su lektika prie jūros medžiais apaugusiu pavėsingu taku. Tribūnas, pasiėmźs kelis žmones, apibėgo aplink sod¹ prie išėjimo. Ciceronas, pamatźs bėgantį takais Herenijų paliepė tarnam tuojau pastatyti lektik¹, o pats, kaip buvo pratźs, kaire ranka pasirėmė smakr¹ ir įbedė akis į žudikus. Jo elgetiška išvaizda, ataugź plaukai, rūpesčių išvargintas veidas kėlė užuojaut¹, ir dauguma ten buvusių užsidengė akis, kai Herenijus jį žudė. Ciceronas iškišo galv¹ iš lektikos ir buvo peiliu papjautas, turėdamas 64 metus. Paskui Herenijus Antonijaus įsakymu nukirto Ciceronui galv¹ ir rankas, kuriomis jis buvo parašźs “filipikas”. Pats Ciceronas savo kalbas prieš Antonijų pavadino “filipikomis” ir iki šių dienų tos knygos vadinamos “filipikomis”.

Atsitiko, kad tuo metu, kai Cicerono galva ir rankos buvo atvežtos į Rom¹, Antonijus buvo komicijuose. Išgirdźs apie tai ir pamatźs galv¹ su rankomis, jis sušuko, kad proskripcijos baigtos. Galv¹ ir rankas Antonijus įsakė padėti ant tribūnos, - reginys, nuo kurio romėnai sudrebėjo, nes jie tarėsi mat¹ ne Cicerono veid¹, bet Antonijaus dvasios paveiksl¹. Be visų šitų piktybių, antonijus padarė ir vien¹ teising¹ darb¹, atidavźs Filolog¹ Kvinto žmonai Pomponijai. Ši, turėdama jį savo rankose, be kitų kankinimų, privertė jį pamažu pjaustyti savo mėsas, kepti ir valgyti. Taip pasakoja kai kurie istorikai. Bet paties Cicerono atleistinis Tironas visai neužsimena apie Filologo išdavystź. giRdėjau, kad po daugelio metų Cezaris kart¹ užėjźs pas vien¹ savo anūk¹. Šis rankose laikźs Cicerono knyg¹ ir su išg¹sčiu paslėpźs j¹ po drabužiais. Tada Cezaris paėmźs iš jo knyg¹ ir stovėdamas perskaitźs didelź jos dalį; paskui, gr¹žindamas j¹, tarźs berniukui: “Mokytas buvo vyras, mano vaike, mokytas ir mylintis savo tėvynź.” Tuojau po to nugalėjźs Antonijų ir tapźs konsulu, Cezaris tarnybos draugu pasiėmė Cicerono sūnų, kuriam konsulaujant, senatas sunaikino Antonijaus statulas, atšaukė visus jam suteiktus apdovanojimus ir nutarė, kad niekas iš Antonijų giminės neturėtų Marko vardo.tokiu būdu leido Cicerono giminėms pabaigti bausti Antonijų.

Tokia dramatiška Cicerono gyvenimo amplitudė: šlovinga advokato ir oratoriaus karjera, tėvynės tėvo vardas ir tarsi nusikaltėlio ar išdaviko mirtis.

Cicerono veikla ir kūryba:

Amžių bėgyje Cicerono kūrybinio palikimo reikšmė vis didėjo, jo vardas tapo Romos kultūros simboliu. O tas palikimas itin gausus ir įvairus: 58 išlikusios kalbos ir apie 30 neišlikusių, 6 retorikos veikalai, apie 17 filosofinių traktatų, istorijos, politikos, geografijos, teisės, mokslo istorijos raštai, daugiau nei 900 laiškų. Daugelis Cicerono veikalų nesiduoda schematiškai skirstomi, “sudėliojami į lentynėles”. Sakysim, “Apie oratorių” tradiciškai laikomas retorikos veikalu, o “Apie respublik¹” priskiriamas filosofijai. Tačiau “Apie oratorių” nėra retorikos vadovėlis. Tai – filosofiniai apm¹stymai apie retorikos viet¹ valstybės gyvenime ir jos teorinius pagrindus. Savo ruožtu veikale “Apie respublik¹” Ciceronas ne tik pateikia įvairių valstybės formų apibrėžimus, bet ir atskleidžia retorikos bei dialektikos men¹. Turbūt neatsitiktinai jo politinės veiklos pradži¹ ir pabaig¹ “įrėmina” retorikos teorijos veikalai, neatsitiktinai sunkiausiu gyvenimo tarpsniu jis imasi filisofinės kūrybos, ir, gyvenime darźs įvairių kompromisų, ir paskutiniojoje filipikoje (44 m. pr. Kr.) Ciceronas pasirodo es¹s aistringas aukščiausių žmogiškų vertbių bei respublikos idealų gynėjas.

Cicerono retorikos veikalai rodo autoriaus pastangas graikų retorinź terminij¹ pritaikyti Romos retorikos mokslui, pagrįsti j¹ Romos oratorinės praktikos pavyzdžiais, įrodyti retorikos bei filosofijos jungtį. Čia ir slypi jo originalumas.

Ankstyvojoje jaunystėje pradėtos rašyti “Retorikos knygos” – tai bandymas aprėpti vis¹ retorikos mokslo problematik¹, nuosekliai aptarti visas penkias retorikos teorijos dalis: medžiagos suradim¹, jos išdėstym¹, stilistinį parengim¹, įsiminim¹, sakym¹. Deja, jaunam mokslininkui jėgų užteko parašyti tik dviems veikalo “Apie medžiagos suradim¹” dalims (81 m. pr. Kr.), kuriose jis remiasi Aristotelio ir Hermogeno bei nežinomo romėnų autoriaus, Cicerono amžininko “Retorika Herenijui” teiginiais, iš jo perimdamas lotyniškus graikiškų terminų atitikmenis.

Tik daugiau nei po 30 metų Ciceronas parašė antr¹jį retorikos veikal¹ “Apie oratorių”, kuris rodo platų helėnistinį Cicerono išsilavinim¹, leidžiantį naujai pažvelgti į retorikos objekt¹ ir jos paskirtį. Ciceronas Romos valstybėje siekia įtvirtinti graikiškojo visuomeninio žmogaus (άυήρ  πολιτιχòς) ideal¹. Tai – oratoriaus ir politiko, oratoriaus ir filosofo sintezė: ”Bet koks oratorius, išmanantis filosofij¹, kiekvien¹ dalyk¹ galės išdėstyti įtikinamiau, o kartu ir teisingiau negu filosofas, nesimokźs retorikos”. Ciceronas kritikuoja egzistuojanči¹ retorinio mokymo sistem¹ “už teorinio filosofinio pagrindo neturėjim¹ ir už praktinės gyvenimiškos patirties stok¹”.

Svarbiausiomis iškalbos rūšimis Ciceronas laiko politines ir teismines kalbas, tuo tarpu iškilmingosios kalbos jam atrodo nepraktiškos ir mažiau vartotinos. Gana išsamiai jis aptaria vien¹ iš esmingiausių retorikos klausimų – tinkamum¹, interpretuodamas jį dvejopai: 1) kaip turinio ir formos, kalbos rūšies ir atitinkamų stilistinių priemonių harmoning¹ dermź; 2) kaip situacinį pritaikomum¹, kai oratorius atsižvelgia į kalbos sakymo viet¹, laik¹, auditorij¹, klausytojų amžių, išsilavinim¹, temos svarb¹ ir kt.

Žodinei išraiškai, kuri¹ Graikijos retoriai laikė svarbiausia retorikos dalimi, Ciceronas skyrė mažiausiai dėmesio. Jis tik nurodė, kad , pasirinkdamas žodžius, oratorius “turi vengti pasenusių bei neįprastų, o vartoti rinktinius ir įprastus žodžius”. Žodžių derinime Ciceronas išskiria du dalykus: taisykling¹ žodžių tvark¹ sakiniuose ir tam tikr¹ ritm¹ bei form¹. “Žodžius reikia išdėstyti taip, kad sakiniai būtų rišlūs ir lengvi, o ne pasklidi ir nenuoseklūs”.

Savo veikalui norėdamas suteikti patrauklesnź form¹, platesnį istorinį kontekst¹, Ciceronas jį parašė kaip dialog¹ tarp žymiausių 91 m. pr. Kr. Romos oratorių Antonijaus ir Kraso, įvesdamas ir kitus realius to meto veikėjus: Sulpicijų Ruf¹, Aurelijų Kot¹, Mucijų Scevol¹ Augur¹. Mėgdžiodamas Platono dialogų pakilų ir žaisming¹ ton¹, Ciceronas sukuria įtaigi¹ Romos aristokratų gyvenimo atmosfer¹, piešia idealaus oratoriaus filosofo paveiksl¹. Šiame veikale svarbu ne atskiros technikos detalės, o bendras emocinis patosas, žodžio įtaiga.

Visai kitoks dialogas “Brutas, arba apie žymiausius oratorius”, skirtas Markui Junijui Brutui, garsiam Romos politikui, oratoriui, filosofui, būsimam s¹mokslo prieš Gajų Julijų Cezarį (44 m. pr. Kr.) dalyviui. Šiame veikale Ciceronas bando pateikti Romos iškalbos istorij¹, jos ištakas ir s¹sajas su Graikijos retorika. Ciceronas neigiamai vertina atikinės iškalbos šalininkus, kuriems priklausė ir Brutas. Garsiausiu atikinės iškalbos atstovu buvo laikomas Atėnų oratorius Lisijas (V-IV a. pr. Kr.), kurį Ciceronas apibūdina kaip “subtilų ir elegantišk¹”. Tuo tarpu vėlesni sekėjai, save vadinantys atikistais, kalba, anot Cicerono, “sausai ir glaustai”. Ciceronas jiems pataria mėgdžioti “ne tik kaulus, bet ir ktauj¹”. Pats jis iškalbos viršūne laiko Demosten¹ (IV a. pr. Kr.), kuris, anot Cicerono, gebėjo derinti “paprastum¹ ir aiškum¹ su didingumu ir grožiu”. Ciceronas mano, kad jo paties iškalba yra aukščiausias Romos oratorinio meno pasiekimas. Liūdna gaida, kuria baigiasi “Brutas” – tai ne tik apgailestavimas dėl būsimo iškalbos nuosmūkio, bet ir aiški nuoroda į neišvengiam¹ respublikos žlugim¹: “…man liūdna, kad į gyvenimo keli¹ aš išėjau per vėlai ir kad respublikos naktis prasidėjo anksčiau negu spėjau užbaigti savo keli¹. Mane, Brutai, guodžia tik tavo malonūs laiškai, kuriuose suteiki viltį, kad mano darbai kalba patys už save, net kai aš tyliu ir kad jie gyvens net kai numirsiu. Jie ir paliudys mano rūpestį dėl Tėvynės išgelbėtos respublikos akivaizdoje, jeigu ji išliks, o jei ne – jos žūties akivaizdoje”.

Tais pačiais 46 m. pr. Kr. parašytas traktatas “Oratorius, arba apie geriausi¹ kalbėtojų rūšį” taip pat skirtas Markui Junijui Brutui, tarsi pratźsia ir papildo ankstesnio dialogo mintis. Šiuo veikalu Ciceronas užbaigia savo retorinės-filosofinės sistemos dėstym¹ ir pateikia idealaus oratoriaus apibrėžim¹: “Tai oratorius, kuris apie paprastus dalykus sugeba kalbėti paprastai, apie aukštus – svariai, apie vidutiniškus – santūriai”. Tai oratorius, kuris “forume ir teisminėse bylose kalbės taip, kad įtikintų, nudžiugintų, paveiktų”.

Ciceronas nuosekliai aptaria tris retorinių kalbų rūšis: teismines, svarstom¹sias, arba politines ir vaizding¹sias, arba iškilming¹sias ir tris stilius – aukšt¹jį, vidurinįjį ir žem¹jį. Jis pabrėžia tinkamumo svarb¹, aptaria retorines figūras, ždžių jungimo būdus, ritm¹ bei rim¹, etoso ir patoso, humoro ir s¹mojaus svarb¹ iškalbos mene. Pabaigoje jis dar kart¹ pabrėžia filosofinio išsilavinimo reikšmź oratoriui: “Iš tiesų nei apie religij¹, nei apie papročius, nei apie pamaldum¹, nei apie meilź Tėvynei, nei apie gerus ir blogus dalykus, nei apie dorybes ir ydas, nei apie pareigas, nei apie skausm¹ ir džiaugsm¹, nei apie dvasios sukrėtimus ir klystkelius – apie niek¹, sakau, be minėto mokslo pagalbos jis nesugebės kalbėti ir samprotauti rimtai, kilniai, vaizdžiai”. Cicerono sukurtas oratoriaus paveikslas ryškiausiai įkūnijo tai, kas vadinama antikiniu humanizmu.

Paskutinieji Cicerono veikalai – “Retorikos dalys” ir “Retorinės vietos” – labiau skirti retorinės technikos dalykams, retorikos mokslo raidai didesnės reikšmės neturėjo. Vis dėlto kai kurie mokslininkai linkź juos laikyti Cicerono retorinės-filosofinės minties aukščiausiu pasiekimu.

Cicerono kalbos patvirtina ir iliustruoja teorinius jo teiginius, leidžia pajusti ciceroniškojo periodo žavesį, lotynų kalbos turtingum¹, iškalbos meno tobulybź.

Cicerono oratorinė veikla paprastai skirstoma į keturis laikotarpius, atitinkančius jo gyvenimo lūžius. Pirmasis laikotarpis – 81 - 66 m. pr. Kr. – aprėpia kalbas, pasakytas iki Ciceronui užimant pretoriaus pareigas. Antrasis – 66-59 m. pr. Kr. – tai metai nuo pretūros iki tremties. Trečiasis laikotarpis – 59-52 m. pr. Kr.- apima kalbas, pasakytas sugrįžus iš tremties iki tampant Kilikijos vietininku. Pagaliau ketvirtasis – 46-43 m. pr. Kr. – tai kalbos, pasakytos Cezario diktatūros metais, tarp kurių yra ir prieš Antonijų nukreiptos filipikos. Tam tikra prasme tie laikotarpiai rodo Cicerono politinių pažiūrų bei retorinio stiliaus raid¹.

Pirmosios Cicerono kalbos – Už Kvincijų” (81 m. pr. Kr.) ir “Už Sekst¹ Roscijų iš Amerijos” (80 m. pr. Kr.) – priklauso vadinamosioms epideiktinėms, arba iškilmingosioms kalboms, kurių tikslas - klausytojus įtikinti ne tiek svariais argumentais, kiek nustebinti ir sužavėti kalbos grožiu bei iškalbos patosu. Toks stilius susiformavo užkariautose Graikijos provincijose Mažojoje Azijoje, todėl buvo pavadintas azijiniu. Šio tipo kalbose siekiama subtilumo, puošnumo, spindesio: vartojami reti žodžiai, įmantrios metaforos, pabrėžiamas ritmas. Pats Ciceronas veikale “Brutas” svarbiausiu iškalbos dalyku laikė gebėjim¹ sujaudinti ir paveikti klausytojus. Tiesa, Ciceronas visada tvirtino, kad jog tobulas oratorius toje pačioje kalboje sugeba derinti ne tik skirtingas iškalbos rūšis, bet ir skirtingus stilius.

88 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausėsi filosofo stoiko Poseidonijo ir iškalbos meistro Molono paskaitų. Pastarasis smerkė perdėt¹ retorinių kalbų žodingum¹ bei patos¹ ir propagavo santūresnį kalbėjimo būd¹, artimesnį vadinamajam atikiniam stiliui. Ciceronas prisipažino, jog grįžo iš Rodo salos “ne tik tobulesnis, bet ir visai pasikeitźs”. Kai kurie tyrėjai linkź įžiūrėti Cicerono kalbų meninės raiškos raid¹ nuo azijinio stiliaus pirmosiose kalbose”Už Kvincijų” ir “Už Sekst¹ Roscijų iš Amerijos” iki atikinio stiliaus apraiškų paskutiniuose Cicerono kalbose – filipikose (44 m. pr. Kr.). Vis dėlto tai pernelyg schematiškas požiūris. Nėra abejonių, kad Ciceronas vis¹ gyvenim¹ mieliau vartojo aukšt¹jį stilių, kurio tobuliausiu pavyzdžiu laikė graikų oratorių Demosten¹.

Veikale “Oratorius” aukšt¹jį stilių Ciceronas apibūdina kaip pakilų, rimt¹, žoding¹ ir puošnų, darantį didžiausi¹ poveikį. Šis stilius labiausia tinka paveikti klausytojų jausmus, juos sujaudinti, įteigti naujas mintis.

Didžiausias Cicerono nuopelnas – tobulo retorinio periodo, susidedančio iš trijų ar keturių simetriškų atkarpų, turinčių ritm¹, panašiai skambančias arba sutampančias pabaigas, sukūrimas. Anaforos ir apiforos, antitezės ir oksimoronai, retoriniai klausimai ir sušukimai, chiazmai ir pakartojimai – visa tai sudarė Cicerono stiliaus turtingum¹ bei harmonij¹, grožį ir įtaigum¹, leido įvardyti tai kaip aukščiausi¹ romėnų prozos pasiekim¹.

Ciceronui būdingas gebėjimas jungti skirtingus stilius bei raiškos priemones, takto ir saiko jausmas, mokėjimas kalbėti pagal aplinkybes: rimtai ir šmaikščiai, pakiliai ir emocingai, dalykiškai ir argumentuotai. Jis tobulai įgyvendino tai, k¹ retorikos mokslas kėlė kaip svarbiausi¹ iškalbos tiksl¹: oratorius turi mokyti, jaudinti, džiuginti.

Cicerono kalbų struktūra aiški, nuosekli, išlaikanti visas retorikos mokslo rekomenduojamas dalis. Tai įžanga, dėstymas, svarstomojo klausimo smulkesnis skirstymas, argumentų pakeitimas, priešininko argumentų atmetimas, pabaiga, arba apibendrinimas. Paprastai tos dalys nei vizualiai, nei formaliai kalboje nebuvo išskirtos, tačiau skaitant ir, be abejo, klausantis jų eiliškum¹ nesunku pajusti.

Kalbos “Užsekst¹ Sekst¹ Roscijų iš Amerijos” įžangoje Ciceronas paaiškina, kodėl jis, “čia sėdintiems negalįs prilygti nei amžiumi, nei gabumais, nei įtaka”, imasi sunkios bylos ginti Sekst¹ Roscijų, kaltinam¹ tėvažudyste. O to jis ėmźsis iš draugiškumo tiems, kurie šios jo paslaugos prašė. Taip jis atliek¹s savo pareig¹. Toliau Ciceronas dr¹siai ir tiksliai įvardija savo priešininko Liucijaus Kornelijaus Chrizogono nusikaltim¹: jo papirkti žmonės nužudė Seksto Roscijaus tėv¹ ir siekia susidoroti su sūnumi, kad užvaldytų nemaž¹ jo turt¹. Dėstyme Ciceronas išskiria tris dalis: pasakoja apie vis¹ Roscijų giminź, aptaria Seksto Roscijaus kaltinimo aplinkybes, nusako Chrizogono galybź ir tikslus. Jis nuosekliai atremia ginamajam pateiktus kaltinimus ir išdėsto savo paties argumentus pieš Seksto Roscijaus giminaičius ir Chrizogon¹. Kalbos emocinė įtampa auga. Ciceronas panaudoja visas retorinio įtikinimo priemones: retorinius klausimus (“Kuo man pirmiausia skųstis, teisėjai, nuo ko geriausia pradėti, kokios kieno pagalbos prašyti?”), sušukimus (“O, nemirtingieji dievai! Kokia nelaimė, koks vargas!”), hiperboles (“Visa tai Amerijos piliečiams pasirodė taip nedora, kad visame mieste pasigirdo verksmai ir aimanos”), antitezes ir laipsniavimus (“Apie šiuos nusikaltimus, tokius didelius ir žiaurius, nesijaučiu galįs nei pakankamai dailiai kalbėti, nei pakankamai įtikinamai skųstis, nei pakankamai laisvai samprotauti. Mat kalbos dailumui trukdo gabumų stoka, įtikinamumui – mano jaunumas, laisvumui – neramūs laikai”) ir kt.

Ignoruodamas graikų retorikos reikalavim¹ emocines poveikio formas taikyti tik įžangoje ir pabaigoje, Ciceronas visoje kalboje “Už Sekst¹ Roscijų iš Amerijos” apeliuoja į klausytojų jausmus ir stengiasi juos emociškai paveikti (“Išsigimėlis, siaubūnas, be jokios abejonės, yra tasai, kuris taip pralenkė žvėris žiaurumu, jog piktadariškai atėmė maloniausi¹ saulės švies¹ iš tų, kurių dėka pats j¹ išvydo, tuo tarpu net laukinius žvėris suartina auklėjimas ir pati prigimtis”).

Nors Ciceronas nuolat pabrėžia nes¹s neo pakankamai dr¹sus, nei talentingas, kad advokatautų tokioje byloje, pats faktas, kad jis drįso pasisakyti prieš tuometinio diktatoriaus Sulos patikėtinį Chrizogon¹, rodo ir jo pilietinź dr¹s¹, ir teisminź kompetencij¹, ir oratoriaus talent¹.

Aiški logiška struktūra, emocinių priemonių gausa, argumentacijos svarumas būdingas Katilinarijoms, pasakytoms Cicerono konsulavimo metais (63 m. pr. Kr.). “Pirmojoje kalboje prieš Katilin¹”, neturėdamas konkrečių įrodymų Katilin¹ apkaltinti s¹mokslo prieš respublik¹ rengimu, Ciceronas daro jam emocinį ir psichologinį spaudim¹, kreipiasi į dievus ir protėvius, įveda Tėvynės personifikacij¹, žaidžia piliečio ir priešo, tremties ir savanoriško pasitraukimo s¹vokomis, iškelia savo kaip konsulo nuopelnus: budrum¹, įžvalgum¹, ryžt¹ bet kokia kaina apginti valstybź. Kalba pasakyta tarsi vienu įkvėpimu, pakiliai ir emocingai, panaudojant vis¹ retorinių figūrų arsenal¹. Jos pradžia – “Ar dar ilgai, Katilina, piktnaudžiausi mūsų kantrybe ?” – tapo chrestomatiniu tekstu, o daugybė kondensuotai suformuluotų minčių pateko į sentencijų rinkinius: “O laikai, o papročiai ! Senatas visa tai supranta, konsulas mato, o šis vis tiek gyvena”; “Tu nieko negali padaryti, užsimoti, sumanyti, ko aš ne tik negirdėčiau, bet ir nematyčiau, ir aiškiai nejausčiau”; “Jau negali ilgiau būti tarp mūsų: nesutiksiu, nepakźsiu, neleisiu”; “Kai kalbama apie tave, Katilina, senatoriai, elgdamiesi ramiai, pritaria, pakźsdamai nusprendžia, tylėdami šaukia”.

Kalba padarė didžiulį įspūdį klausytojams ir pasiekė tiksl¹ – t¹ pači¹ naktį Katilina iįvyko iš Romos į sukilėlių stovykl¹, pateisindamas Cicerono jam duot¹ priešo vard¹.

Ciceronas nebijo eksperimentuoti ir kartais sugebėdavo pasiekti norim¹ rezultat¹ ne kruopščiai laikydamasis retorikos meno taisyklių, o atvirai jų nepaisydamas. Taip jis elgėsi sakydamas teisminź kalb¹ “Už poet¹ Archij¹” (62 m. pr. Kr.), kurios didžiaj¹ dalį sudaro ne teisminiai argumentai, įrodantys Archijo pilietybź, o pagiriamasis žodis literatūrai ir išsilavinimui. Kitaip tariant, čia jungiama teisminių ie epideiktinių kalbų struktūra bei stilistika. Suprasdamas savo poelgio neįprastum¹, Ciceronas pats jį komentuoja: “… turint galvoje šį labiausiai apsišvietusių žmonių sambūrį, jūsų išsilavinim¹, pagaliau šį teismui vadovaujantį pretorių, prašau leisti man, ginančiam didijį poet¹ ie nepaprastai išsilavinusį žmogų, kuo išsamiau aptarti su išsilavinimu bei mokslais susijusius dalykus ir … pasinaudoti naujesniu ir neįprastu kalbėjimo būdu”.

Su jam būdungu patosu ir elegancija Ciceronas samprotauja apie literatūros ir humanitarinio išsilavinimo reikšmź žmogaus gyvenime: “Juk jeigu aš, daugybės žmonių pamokymų bei literatūros kūrinių paveiktas, nuo pat jaunystės nebūčiau įsitikinźs, jog gyvenime nieko nėra labiau siektino už garbź ie šlovź, - o šito siekiant per niek¹ reikia laikyti visas kūno kančias, visus mirties bei tremties pavojus, - niekuomet dėl jūsų išgelbėjimo nebūčiau stojźs į tokias dažnas, tokias atkaklias grumtynes, niekuomet nebūčiau patyrźs kasdienių netikusių žmonių išpuolių. Tačiau tokių pavyzdžių gausu knygose, gausu išminčių posakiuose, gausu senovėje; visi jie liktų glūdėti tamsoje, jeigu jų nenušviestų literatūros šviesa”. “Juk visi kiti užsiėmimai tinka ne kiekvienam laikui, ne kiekvienam amžiui, ne kiekvienai vietai, o literatūros studijos teikia peno jaunystėje, guodžia senatvėje, laimėje žmogų puošia, nelaimėje teikia prieglobstį ir paguod¹, džiugina namie, neapsunkina svetur, budi kartu su mumis per naktis, kartu keliauja, kartu gyvena kaime”.

Ciceronas siekia įrodyti, kad grožinė literatūra turi praktinź reikšmź, nes padeda žmonėms įgyvendinti virtus – šaunumo, šlovės siekį. Be to, ji turi estetinės reikšmės, teikia žmogui malonumo ir paguodos. Iš viso to Ciceronas daro išvad¹, jog tokio talento ir tokio išsilavinimo žmogų kaip poetas Archijas reikėtų prašyti tapti Romos piliečiu, jeigu jis juo nebūtų, o ne siekti paneigti jo pilietybź, kuri¹ jis faktiškai ir juridiškai turi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Cicerono kalboje nėra jokių požymių, rodančių politines tos kalbos aspiracijas. Vis dėlto kai kurie tyrėjai mano, jog kalba “Už poet¹ Archij¹” išreiškia įtakingiausių to meto politinių grupuočių (Pompėjus – Lukulas) tarpusavio kovos aspektus.

Dramatiška įtampa pažymėta keturioliktoji filipika prieš Mark¹ Antonijų. Ji pasakyta sužinojus apie konsulų Oktaviano, Hircijaus ir Pansos pergalź prieš Antonijaus kariuomenź. Kit¹ dien¹ po gautos žinios – 43 m. pr. Kr. balandžio 21 d. – Ciceronas senate pasakė kalb¹, kurioje neslėpė savo džiaugsmo dėl įvykių eigos ir reikalavo paskelbti 50 dienų padėkos maldas dievams – suplikacijas. Cicerono įsitikinimu, tai respublikos pergalė prieš gresianči¹ diktatūr¹, todėl jis negaili epitetų Markui Antonijuio apibūdinti: piešas, tėvažudys, piktadarys, plėšikų vadas, nedorėlis. Romėnų konsulų veiksmus Ciceronas laiko herojišku poelgiu: “Anie nedorėliai, kuriuos jūs išžudėte, net tarp mirusiųjų kentės bausmź už brolžudystź, o jūs, paskutinį atodusį iškvėpź pergalės akimirk¹, pelnėte viet¹ dorųjų buveinėje”. Kartu Ciceronas nepamiršta savo paties nuopelnų ir jam parodyto romėnų tautos pritarim¹: “… net mane dėl jų žygdarbių džiūgaujantį, kone triumfuojantį, romėnų tauta iš namų nešte nunešė į Kapitolijų, o iš ten parlydėjo namo !”.

Cicerono pasiūlymai buvo priimti, triumfas paskelbtas, bet pergalėje jau slypėjo pralaimėjimo nuojauta. Tai paskutinioji Cicerono kalba, kaip ir ankstesnės, pasakyta emocingai, argumentuotai, patetiškai. Tai ir savita epitafija sau pačiam. Ciceronas tuo metu dar nežinojo, kad jam liko gyventi tik septyni mėnesiai, bet pasakė žodžius, kurie galėtų būti iškalti ir jo antkapyje: “Puiki buvi jūsų dalia, dr¹suoliai, kol buvote gyvi, o dabar liks šventas jūsų atminimas, nes nei nūnai gyvenančiųjų užmarštis, nei ateinančių kartų nutylėjimas neįstengs palaidoti jūsų narsumo, kai senatas ir romėnų tauta, galima sakyti, savo pačių rankomis pastatys jums nemirting¹ paminkl¹”.

Filosofinis Cicerono požiūris yra bene prieštaringiausia ir daugiausiai diskusijų kėlusi jo veiklos sritis.XVIII a. net tokie m¹stytojai aip Volteras aistringai įrodinėjo Cicerono reikšmź filosofijos raidai (“Gailesčio verti tie, kurie jo neskaito, dar didesnio gailesčio verti tie, kurie skaitydami deramai jo neįvertina”), o XIX ir XX a. pirmosios pusės mokslininkai ne tik nepripažino Cicerono originalumo, bet ir teisės vadintis filosofu. Šiuo metu požiūris į Cicerono filosofinį palikim¹ yra pasikeitźs, ir tai lėmė ne nauji atradimai, o įdėmesnis įsiskaitymas į tai, k¹ yra sakźs pats Ciceronas. Veikale “Apie pareigas” jis rašo: “ Seku stoikais, bet ne kaip vertėjas, o remdamasis savo nuomone ir pasirinkimu, kaip man tai atrodo reikalinga”. Panašiai atsiliepia ir apie Panaitij¹, kuriuo kaip šaltiniu: “Panaitiju labai sekiau, bet jo neverčiau”. Rusų mokslininkas Sergejus Utčenka pastebėjo, jog Cicerono kaip filosofo didžiausias nuopelnas yra ne tai, kad romėnams jis populiariai išdėstė graikų filosofij¹ ir ne tai, kad sukūrė lotynišk¹j¹ mokslinź filosofinź terminij¹, kuria europiečiai naudojasi ligi šiol, o tai, kad padarė pagrįst¹ ir tiksling¹ graikų filosofijos sintezź, atrinkdamas tai, kas, jo manymu, labiausiai atitiko romėnų m¹stysen¹. Anksčiau nurodom¹ Cicerono filosofinių pažiūrų eklektizm¹ dabar labiau linkstama vadinti sinkretizmu.

Jau ankstyvojoje jaunystėje Ciceronas susipažino su pagrindinėmis graikų filosofijos mokyklomis. Pirmuoju jo mokytoku buvo epikūrininikas Faidras, kurį Ciceronas vertino ne tik kaip filosof¹, bet ir kaip “subtilų bei taktišk¹ žmogų”. Didžiulį poveikį Ciceronui padarė Filonas iš Larisos, vadinamosios ketvirtosios Platono akademijos vadovas, nuo 88 m. pr. Kr. apsigyvenźs Romoje. Filosofas supažindino Ciceron¹ ir su skeptiko Karneado (214 – 129 m. pr. Kr.) pažiūromis. Itin artimas Ciceronui pasirodė Karneado tvirtinimas, kad pažinimas neįmanomas ir kad filosofas turi susilaikyti nuo sprendimų. Kita vertus, jis jis pripažino, kad kai kurie sprendimai gali būti laikomi panašiais į ties¹ nors ir nėra teisingi. Toks požiūris atitiko ir paties Cicerono nuostatas. “Akademiniuose svarstymuose” aptardas Korneado probabilistinźteorij¹, Ciceronas sako: “Būtų priešnga prigimčiai, jei neegzistuotų nieko tikėtino”. Ir toliau priduria: “Kartais tikėtina atrodo viena, kartais – kita”. Tokios nuostatos Ciceronas laikėsi visoje savo filosofinėje kūryboje: analizuodamas kitų filosofų pažiūras ar pateikdamas savo vertinimus, jis neužmiršta, jog kiekvienas teiginys yra tikėtinas, bet negali būti priimtas kaip neginčijamai tikras.

Nepaisant palankių atsilėpimų apie epikūrininkus Faidr¹ ir Zenon¹, Ciceronas gana neigiamai vertino vis¹ epikūrininkų filosofij¹. “Tuskulo pokalbiuose” vadino j¹ bejėgiška ir moteriška, o “Stoikų paradoksuose” pasakė dar griežčiau: “Tie, kurie malonum¹ laiko aukščiausiu gėriu, yra ne žmonės, o galvijai”. Vis dėlto iš daugelio Cicerono pasisakymų matyti, kad jis buvo puikiai susipažinźs su Epikūro veikalais, o kai kuriuos jų net vertė į lotynų kalb¹.

Sudėtingesnis buvo Cicerono santykis su stoikų filosofija. Pirm¹sias jos pamokas Ciceronas gavo iš stoiko Diodoto, kuris iki pat savo mirties gyveno Cicerono namuose. 77 m. pr. Kr. lankydamasis Rodo saloje, Ciceronas klausė stoiko Poseidonijo paskaitų. Panaitijas iš Rodo ir jo mokinys Poseidonijas iš Apamėjos kurį laik¹ gyveno Romoje ir daug nuveikė diegdami čia stoicizmo idėjas.

Ir Panaitijas, ir Poseidonijas savo moksl¹ grindė Platono ir Aristotelio teiginiais, tačiau daugeliui jų suteikė praktiškesnź išraišk¹. Sakysim, Panaitijas teigė, kad išminčius turi dalyvauti valstybės reikaluose, ir tokia nuomonė imponavo Romos aristokratams, kuriems stoikų mokslas tapo praktine politikos veikėjo pasaulėžiūra.

Panaitijo įtaka jaučiama pirmuosiuose Cicerono filosofiniuose veikaluose “Apie respublik¹” ir “Apie įstatymus”, jo teorijoje apie luomų santarvź ir apie natūrali¹, t. y. dievišk¹j¹ įstatymų prigimtį. Nors ir paremta kilniomis nuolatinio atgimimo idėjomis, Cicerono koncepcija Romos tikrovės s¹lygomis tapo pernelyg utopiška, o pats Ciceronas j¹ gindamas žuvo.

Gyvenimo pabaigoje (46 – 44 m. pr. Kr.) rašytuose filosofiniuose traktatuose “Apie gėrio ir blogio ribas”, “Apie pareigas”, :Stoikų paradoksai”, “Tuskulo pokalbiai”, “Akademiniai svarstymai” ir kt. Ciceronas gretina įvairias filosofinias pažiūras, jas analizuoja ir tarsi bando jų tikrum¹. Tokio “patikrinimo” susilaukė kai kurios etinės ir filosofinės kategorijos: dotybė, laimė, gėris, blogis, garbingumas.

Ciceronui buvo svarbūs ne tiek teoriniai šių klausimų aspektai, kiek praktinės jų pritaikymo galimybės. Sakysim, svarstydamas laisvės problem¹ Cezario diktatūros metais, Ciceronas suformuluoja tezź, jog išminčius visada yra laisvas ir kad vidinė laisvė ir yra tikroji laisvė.

Veikale “Apie pareigas” Ciceronas gretina epikūrininkų, stoikų ir peripatetikų filosofines pažiūras, kurias išsako žymiausi šių mokyklų atstovai : Liucijus Torkvatas, Markas Katonas ir Markas Pizonas. Epikūro manymu, didžiausias gėris yra malonumas, o didžiausias blogis – skausmas. Išmintį rodo pasirinkimas ir atlygis. Ciceronas polemizuoja su tokia nuomone, o Katonas suformuluoja pagrindinź stoikų filosofijos tezź, jog vienintelis gėris yra garbingumas, o vienintelis blogis – gėdingumas.

Stoikų pažiūras Ciceronas kritikuoja laikydamas jas vienpusėmis ir negyvenimiškomis. Kaip tik tada į pokalbį įsiterpia Markas Pizonas, išdėstantis peripatetiko Antiocho iš Askalono požiūrį į svarstomus klausimus. Pasak Antiocho, aukščiausias gėris – tai ir sielos, ir kūno gėris, tačiau be kūniškų gėrybių taip pat galima pasiekti laimės. Savo teiginius Pizonas reziumuoja šiais žodžiais : “Taip kalba žmogus, kuris niekina visk¹, išskyrus dorybź, o dorybź aukština savo pagyrimais”. Toks yra ir “visapusis bei tobulas aukščiausiojo gėrio paaiškinimas”.

Ciceronui jis patinka ir dera su jo pateikta tikėtinumo samprata. Jis tik bando patikslinti, kad iš to, k¹ Pizonas pasakė, neišplaukia, jog išmintingas žmogus yra laimingas. Į tai Pizonas atsako : “Laimingiausiam gyvenimui to per maža, bet laimingam pakanka”.

Šis veikalas bene geriausiai parodo Cicerono gebėjim¹ pateikti įvairių pažiūrų sintezź, jo pastangas ne kritikuoti ir paneigti, o visų pirma – visapusiškai aptarti. Paties Cicerono simpatijos dažniausiai yra stoikų pusėje, nors jų idealizmas kartais, atrodo, jį baugina: “Jausmai veda Ciceron¹ prie idealistinės stoikų koncepcijos, o protas – realistiškesnės peripatetikų pozicijos”. Toks yra Ciceronas, vis¹ gyvenim¹ bandźs laviruoti tarp idealų ir tikrovės, tarp retorikos ir politikos.

Mano nuomone Ciceronas buvźs didi asmenybė. Cicerono paveiksle labai išryškėja jo dvasios ir proto turtingumas. Jo proto galia atsispindėjo jau nuo mažos vaikystės. Jau tada šis didis oratorius išsiskyrė iš kitų savo amžiaus jaunuolių. Taip pogi būdamas silpnas ir ligotas jis nejautė jokios nepilnavertystės, jis pasiryžo ir nugalėjo savo fizinius trūkumus. Jis nesigėdyjo nei savo pavardės, tik pažadėjo j¹ išgarsinti, taip ir įvyko. Jis buvo kilnus ir doras valdovas, teisingas advokatas, dosnus pilietis. Tačiau jo gyvenimui tašk¹ padėjo jo draugai, kuriuos jis kažkada gynė ir saugojo. Gal visa tai kilo iš pavydo, gal jie negalėjo susitaikyti, kad yra geresnių žmonių už juos, stovinčių viena pakopa aukščiau dvasiniame pasaulyje. Be Ciceronas nepabūgo mirties, jis kaip tikras didvyris j¹ pasitiko, tai dar kart¹ atskleidžia jo vidinį stiprum¹. Tie žmonės, žudikai, ne kam kitam, ne Ciceronui skriaud¹ padarė, atimdami jam gyvybź, bet tiktai sau, tik visai žmonijai. Ciceronas dar galėjo daug darbų nudirbti, dar daug k¹ nuveikti žmonijos labui, bet jei jau atsirado žmonių nenorinčių to, tai tegu taip ir lieka. Bet ne! Ciceronas nemirźs, jis gyvas ir dabar, ir gyvens per amžius, gyvens su mūsų vaikais, gyvens su mūsų anūkais, ir auklės juos kaip auklėja mus dabar.

Ciceronas, “Kalbos”, Vilnius, 1997

Plutarchas, “Rinktinės biografijos”, Vilnius, Vyturys, 1996

Antikos pedagogai, “Pedagoginiai raštai”, Kaunas, Šviesa, 1991