Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

ANALITINĖ (gelmių) PSICHOLOGIJA - JUNG Carl Gustav (1875 - 1961)

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

ANALITINĖ (gelmių) PSICHOLOGIJA - JUNG Carl Gustav (1875 - 1961)



Visa asmenybė, arba psyche, kaip j¹ vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kit¹. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pas¹monė ir kolektyvinė pas¹monė.

EGO. Tai s¹moninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokim¹, m¹stym¹, jausmus ir atsiminim¹. Būtent jos pagalba mes įsis¹moniname save. Ego atlieka selektyvi¹ funkcij¹, leisdamas įsis¹moninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tźstinumo, susietumo ir identiškumo jausm¹ - t.y., stabilum¹ tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.

INDIVIDUALI PAS„MONĖ (personal unconscious). J¹ sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo s¹moningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pas¹monės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pas¹monėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami.

Tačiau yra ir tokių, prie kurių s¹moningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikr¹ idėj¹ ar bendr¹ tem¹ - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra s¹moningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apsprźsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleks¹ s¹moningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrum¹ ir susitelkim¹ ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleks¹, pastoviai siekia valdžios ir visk¹ matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats  nemano es¹s karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria s¹lygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypating¹ talent¹ arba sugebėjim¹.

Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų. Pastarieji yra tai, k¹ žmogus paveldėja iš savo rūšies - tai ir yra kolektyvinė pas¹monė.

KOLEKTYVINĖ PAS„MONĖ. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pas¹monėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi ši¹ patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliucij¹, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, s¹lyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispozicij¹ (išankstinį pasiruošim¹) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėjź motin¹, visi patiria gimim¹ ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Diev¹ panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būd¹, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl k¹ tik gimźs kūdikis yra pasiruošźs suvokti motin¹ tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pas¹monės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Be to Jungo pacientai savo sapnuose atgamindavo tuos pačius simbolius.

ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pas¹monėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche. Tai yra persona, anima ir animus, šešėlis ir savastis (self).

Persona - tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybź vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikr¹jį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikr¹j¹ prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation). Bet kuriuo atveju kaukė yra apgavystė - jei vaidiname prieš kitus, mes apgaudinėjame juos, jei susitapatiname su kauke, apgaudinėjame save, kas, beje, gerokai pavojingiau.

Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksuali¹ prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų. Jungo nuomone šie archetipai turi būti išreikšti, t.y., vyras turi išreikšti savo moteriškas savybes, lygiai taip pat kaip ir moteris vyriškas, nes jei šios savybės liks neišvystytos, asmenybė taps labai vienpusiška, ir toks žmogus nebus pilnai žmogiškas, nes viena jo prigimties pusė bus išstumta.

Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, k¹ paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, k¹ visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Todėl žmogus turi gana atsargiai elgtis su juo, kad nors ir būtų valdomi instinktai civilizuotai, bet jiems liktų laisvės pasireikšti kūrybiškumu ir gyvybingumu.



Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolź. Ir kai tai atsitinka, žmogus tampa visiškai priklausomas nuo pas¹monės - dažnai tai būna psichotinė būsena.

Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyr¹ tarp visų asmenybės dalių. S¹moningi ir pas¹moningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp s¹monės ir pas¹monės. Dėl to pas¹monė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp s¹monės ir pas¹monės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima. Todėl tai yra vienas sunkiausių procesų, su kuriais mes susiduriame, reikalaujantis kantrybės, atkaklumo, jautrumo ir išminties.

KITOS ASMENYBĖS STRUKTŪROS IR SAVYBĖS

Ekstraversijos ir introversijos nuostatos. Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būd¹. Introvertiški žmonės - užsidarź, dažnai drovūs, susitelkź ties savimi. Ekstravertai - daug atviresni, komunikabilūs, agresyvesni.

Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Ji tampa individualios pas¹monės dalimi ir vis dar sugeba įtakoti elgesį, pvz.:, tam tikrose kritinėse situacijose, kuriose dominuojanti nuostata nėra efektyvi.

Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susijź su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Egzistuoja keturios tokios funkcijos: m¹stymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija.

M¹stymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo m¹stymo, tačiau jie abu yra susijź su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrim¹. Tačiau tai yra ir viena kitai priešingos funkcijos, nes jausmais įvertinama ar patyrimas yra mėgstamas ar ne, tuo tarpu m¹stymu - ar patyrimas yra teisingas, ar ne.

Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrim¹. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Tuo šios dvejos funkcijos ir skiriasi.

Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pas¹monėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - m¹stymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija. Funkcijos, kurios yra individualioje pas¹monėje, yra pagalbinės.

S„VEIKA TARP ASMENYBĖS DALIŲ.

Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė s¹veika. Ji vyksta opozicijos, susijungimo (unity) ir kompensacijos mechanizmų pagalba.

Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp s¹monės ir pas¹monės, tarp individualios ir kolektyvinės pas¹monės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus, ir t.t. Jei konfliktai yra pernelyg stiprūs, jie gali pažeisti psyche, tada atsiranda neurozės ir psichozės.

Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visum¹, kurioje jos papildo viena kit¹. Žmogus pasiekia pusiausvyr¹ mažindamas konfliktus ir integruodamas priešingybes - tai ir yra susijungimas (unity).




Kompensacija - tai s¹veika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnum¹. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pas¹monė gali išvystyti išstumt¹ introversij¹, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos. Jei nebūtų kompensacijos, žmogus būtų vienpusiškas, kas vėlgi jį vestų prie neprisitaikymo.

Būtent šių trijų mechanizmų - opozicijos, susijungimo ir kompensacijos pagalba, psyche siekia pusiausvyros judėdama link aukščiausio ir pilniausio išsivystymo.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS.

Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Jungas neskiria augimo stadijų, tačiau kalba apie specifinius augimo lygius ar periodus visame vystymosi procese.

Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystź Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuot¹ struktūr¹. Iš esmės vaik¹ valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas s¹moningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavźs. Kūdikiui nieko daugiau nerūpi, kaip tik pripildyti skrandį, ištuštinti pūslź ir miegoti.

Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavim¹si. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystym¹si tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pvz.:, tėvai gali primesti savo asmenybź vaikui, norėdami. Kad jis būtų jų pratźsimu. Bet jie gali ir tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks nei jie tam, kad jis kompensuoti jų trūkumus. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Taigi, s¹monė atsiranda tada, kai vaikas gali pasakyti ‘Aš’.

Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikr¹ form¹ ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmźs paruošiam¹ja veikla - mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja s¹monė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugi¹ ir tinkam¹ viet¹ pasaulyje. Jaunam žmogui tai audringas periodas, nes gyvenimas jam meta iššūkius, plečiasi jauno žmogaus horizontai ir laimėjimai.

Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išsprźstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštum¹ ir bevertiškum¹ - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikźs prie gyvenimo. Visos problemos išsprźstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo s¹moningų procesų pereinama prie pas¹moningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik s¹moning¹j¹ savo pusź - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savźs supratim¹. Tam reikia išvystyti kiekvien¹ savo asmenybės aspekt¹. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų s¹moningų ir pas¹moningų asmenybės aspektų išvystym¹. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Tačiau jai gali kliudyti aplinkos įtaka, skatinanti labiau išvystyti vienus asmenybės aspektus, o kitus išstumti.

Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pas¹monź - savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinź vaizduotź’ - tapyb¹, rašym¹ ar kit¹ išraiškos form¹. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pas¹monės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Žinoma, pas¹moninės jėgos neturi dominuoti, nes visos funkcijos ir aspektai turi būti suderinti tarpusavyje tolygiai.

Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingum¹. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualum¹, kas leidžia atskleisti savo kit¹ pusź ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Šis pokytis yra sunkiausias, kadangi jis labiausiai pakeičia personos kuriam¹ savźs įvaizdį.

Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireikšimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vien¹ visum¹. Tai taip pat įgimta tendencija. Iš esmės tai ir yra saviaktualizacija, kuri, vienok, ne visada pasiekiama.

Pati vėliausia vystymosi fazė - senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pas¹monė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, k¹ sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai. Nuo šio tikslo priklauso ir psichologinis seno žmogaus būvis.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 791
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site