Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Asmenybės psichologija bei jos tyrinėjimo objektas

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Asmenybės psichologija bei jos tyrinėjimo objektas

Psichologija - mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmź, raid¹, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visum¹. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų s¹veikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti piln¹ žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.



Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objekt¹ - asmenybź. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės termin¹. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo j¹ apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia sav¹ asmenybės apibrėžim¹. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Todėl prieš pabandant atsakyti į klausim¹ ‘kas yra asmenybė?’ dera peržvelgti pagrindines problemas, kurias nagrinėja įvairios teorijos, bei tam tikrus siūlomus šių problemų sprendimus.

PAGRINDINĖS ASMENYBĖS PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS

Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai sprźsti šias problemas. Tokios pagrindinės asmenybės psichologijoje kylančios kontroversijos yra pateikiamos žemiau:

Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybź - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesni¹ja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausim¹ galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtak¹, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarb¹. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkź į socialinės psichologijos problematik¹ ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarb¹, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam darom¹ poveikį. Tuo tarpu į genetik¹ ar biologij¹ linkź psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkź tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtak¹ žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtak¹ elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarb¹ psichiniams sutrikimams. Tokios teorinės orientacijos šalininkai taip pat visiškai neignoruoja aplinkos poveikio žmogaus elgesiui, tačiau juos kur kas labiau domina kaip tam tikru būdu biologiškai s¹lygotas žmogus prisitaiko prie aplinkos, manydami, kad būtent biologiniai žmogaus organizmo ypatumai gali s¹lygoti skirting¹ prisitaikym¹ prie tų pačių aplinkos s¹lygų.

Į šį klausim¹ panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos s¹lygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarb¹, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio s¹veik¹. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėg¹ (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikr¹ žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogaus elgesį didžia dalimi lemia jo vidinės savybės - t.y., jo poreikiai, jo situacijos interpretacija, jo prisiimama socialinė rolė, jo temperamentas ir pan.

Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkź teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į ši¹ dilem¹ labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystym¹si. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta vis¹ gyvenim¹ (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi vis¹ gyvenim¹, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems sprźsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintanči¹ charakterio struktūr¹ tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).



Iš dalies požiūris į vystym¹si yra susijźs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tźstinai besivystantį organizm¹. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra s¹lygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkź manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Tad, yra teorijos teigiančios, kad suaugusio žmogaus elgesį įmanoma suprasti tik žinant tai, kas įvyko ankstyvaisiais vystymosi metais, ir teorijos, kurios teigia, kad žmogaus elgesys gali būti suprastas aiškinantis vien tik dabartinius įvykius.

Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijźs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį s¹lygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Jų teigimu elgesį iš esmės s¹lygoja tam tikri psichologiniai mechanizmai, susiformavź anksčiau, arba tam tikri elgesio dėsniai, kuriuos nustatyti įmanoma tik nagrinėjant žmogaus objektyvų elgesį, o ne gilinantis į tiesiogiai nestebimus psichinius reiškinius.

Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtak¹ jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsis¹monintų ir neįsis¹monintų veiksnių įtak¹ žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsis¹monina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsis¹moninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas s¹lygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Tačiau kai kurios kitos teorijos aiškiai atmeta bet kokius neįsis¹moninamus elgesio veiksnius arba atsisako pripažinti tokių veiksnių egzistavim¹.

Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savźs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savźs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus s¹veik¹ su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savźs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį s¹lygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būd¹. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis. Vieninteliai patikimi dėsniai tegali būti nustatyti tik stebint tai, kas iš tikrųjų yra tiesiogiai stebima, t.y., kaip objektyvi realybė veikia vienintelį aiškiai stebim¹ žmogaus aspekt¹ - jo elgesį, o ne bandant spekuliuoti tiesiogiai nestebimais, todėl negalimais patikrinti jų egzistavimo, konstruktais, tokiais kaip instinktas, pas¹monė ir pan.

Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalum¹ arba jo tipiškum¹. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtak¹ žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalum¹. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekst¹, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kai kurios teorijos sutinka su tam tikru žmogaus unikalumu, tačiau teigia, kad šis unikalumas susidaro dėl didelio tų pačių kintamųjų derinių skaičiaus.




PRIEŠTARMĖ PRIEŠ ŠIAS PROBLEMAS NAGRINĖJANČJIŲ TEORIJŲ NAGRINĖJIM„

Kaip matome asmenybź aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi. Pagrindiniai klausimai, kurie gali būti keliami kiekvienai teorijai yra:

Kas yra asmenybė?

Kodėl ji elgiasi būtent taip, o ne kitaip?

Kaip ji tampa tokia, kokia ji yra?

Siekdami atsakyti į šiuos klausimus stengsimės (kiek tai įmanoma) išnagrinėti kiekvien¹ teorij¹ trimis aspektais:

,Asmenybės struktūra’ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į ši¹ kategorij¹ patektų tokios s¹vokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek s¹vokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizacij¹. Vienos teorijos naudoja sudėting¹ struktūrinź sistem¹, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susijź tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. Kai kurios kitos teorijos aprašo žmogų naudodamos paprast¹ struktūrinź sistem¹, kurioje palyginti mažai dalių, ganėtinai paprastai susijusių viena su kita.

‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susijź tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai mano, kad procesai asmenybėje vyksta pagal įtampos redukavimo principus, kiti - pagal augimo ar savirealizacijos tendencijas (t.y., žmonės siekia augti ir suprasti savo vidinius potencialus, net jei tai ir sukelia įtamp¹) ir pan.

‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas. Augimo interpretacija turi paaiškinti struktūrinius pokyčius nuo kūdikystės iki brandumo.

Būtent ši schema ir turi nušviesti sunkų keli¹ link asmenybės.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 438
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site