Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

KONFLIKTŲ PSICHOLOGINIAI YPATUMAI.

1.                       KONFLIKTO SAMPRATA, KLASIFIKACIJA.



Žodis konfliktas yra kilźs iš lotynų kalbos žodžio conflictus, kuris reiškia priešingų požiūrių, interesų, elgesio motyvų, siekių susidūrimus.

Konfliktas - tai priešingų, nesuderinamų pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus (Želvys, 1995).

Pasak R. Lekavičienės konfliktas - tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar pažiūrų susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.

A. Jacikevičius konflikt¹ siūlo apibrėžti kaip daugiau ar mažiau išreikšt¹ kov¹ tarp dviejų ar daugiau šalių, kurių nuostatos, veikimo tikslai prieštaringi ar kuris priešinasi agresijai į savo vertybes.

Konfliktas plači¹ja prasme yra prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis, kurio pasekmė -neigiamos emocijos. Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl priešingų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus.

Geriausias būdas išsprźsti konflikt¹ - jo išvengti. Mes visi esame girdėjź šį posakį, tačiau gyvenimo patirtis rodo, jog ne visada pavyksta to principo laikytis: kai du žmonės vienu metu pretenduoja į vien¹ ir t¹ patį, konfliktas tampa neišvengiamas.

Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu:

•         esant priešpriešai (tikslų, interesų ir t.t.) mes neišgyvename neigiamų emocijų (pvz., diskusijų metu)

•         nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo priešingų pozicijų.

Beje, konfliktai - tai ne visada tai, kas yra „neteisinga', agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiam¹ vaidmenį:

•         konfliktas - santykių, procesų vystymosi šaltinis

•         konfliktas - signalas asmenybei keistis

•         konfliktas - galimybė suartėti

•         konfliktas - galimybė „išelektrinti' įtemptus santykius.

Bendravimo psichologija labiausiai domisi tarpasmeniniais konfliktais. Tačiau šio tipo konfliktai, jų motyvai yra paaiškinami lengviau, jeigu lygiagrečiai yra analizuojamos ir sunkios asmenybės situacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tarpasmeninius santykius.

Vidinių asmenybės konfliktų tipai. Jau minėjome, kad sunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkioms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir konfliktai. Beje, paminėti sunkių situacijų tipai tik retais atvejais reiškiasi izoliuotai vienas nuo kito - dažniausiai jie tarsi „susisluoksniuoja' tarpusavy: vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus; asmenybinės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradim¹ ir pan.

Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių - nesugebėjimas pažvelgti į situacij¹ lanksčiai, be išankstinių nuostatu. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrź, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinim¹, užimti prestižinź viet¹ visuomenėje. Konfliktams palankios s¹lygos ir tuomet, kai yra keliami nerealus reikalavimai aplinkai, s¹lygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano es¹s teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali s¹lygoti pernelyg didelis konformizmas.

Liepsnojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti - itin menka. Konfliktuodami turime tiksl¹ atstatyti pažeist¹ sav¹j¹ vertź, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, jog nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarb¹ kovojame, deja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazg¹ nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyv¹, telkiame dėmesį tik į tai, kas vykta dabar. Mūsų m¹stymas pasidaro fiksuotas: ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situacij¹ pažiūrėti nauju aspektu.

Žmonės situacij¹ ima vertinti kaip konfliktinź, jeigu įžvelgia tris dalykus:

1. Tam tikr¹ tipišk¹ tarpusavio s¹veik¹, elgesį („kovoja tarpusavy', „nori pasiekti savo', „nori įrodyti savo ties¹', „rašo skundus' ir t.t.);

2.      Egzistuojančius prieštaravimus („nori skirtingų dalykų', „skirtingi interesai', „skirtingi tikslai' ir t.t.);

3.      Tam tikras emocijas („išgyvena', „kenčia', „jaučia nervinź įtamp¹', „nusiteikźs karingai' ir t.t.).

2.                       TARPASMENINIŲ KONFLIKTŲ TIPAI, STRUKTŪRA, DINAMIKA. 

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

1.      Vidiniai asmenybės konfliktai

2.      Socialiniai konfliktai:

•         tarpasmeniniai

•         tarpgrupiniai

•         tarptautiniai.

Tarpasmeninių konfliktų tipai:

>        Pagal poreikius (Išteklių. Tai konfliktai dėl materialinių dalykų, statuso ir vaidmenų).

>        Pagal gyvenimo sfer¹ (šeimos, buitiniai, darbo, politiniai).

>        Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį (konstruktyvūs, destruktyvūs).

>        Pagal intensyvum¹ (aukšto, vidutinio, žemo).

>        Pagal įtamp¹ (aukšta, vidutinė, žema).

>        Pagal trukmź (trumpalaikiai, ilgalaikiai, neišsprendžiami).

>        Pagal nukreiptum¹ (tiesioginiai, šalutiniai).

>        Pagal kontrolź (kontroliuojami, nekontroliuojami).

>        Pagal pavaldum¹: Horizontalūs - tarp vienodo statuso žmonių. Vertikalūs - tarp pavaldinio ir vadovo. Diagonalūs - tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso žmogaus.

>        Pagal konflikto sukėlėj¹ (aktyvūs - patys išprovokuojate konflikt¹; pasyvūs - išgyvenate kito sukelt¹ konflikt¹).

>        Pagal konflikto kontrolź (kontroliuojami; nekontroliuojami).

Struktūra:

Kiekvienas konfliktas turi tam tikr¹ objektyvų turinį:

1. Konflikto dalyviai:

•  Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusį konflikt¹ - iniciatorių (tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus). Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „jėga', išreiškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais.

•  Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

•  Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susijź su konfliktu, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastūmėjźs asmenį į konflikt¹. Vėliau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius - asmuo, planuojantis konflikto eig¹, jo rezultatus ir pan.

2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3. Aplinka. S¹lygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konflikt¹ kaip socialinź situacij¹.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:

1.   Motyvai - vidinė paskata pradėti konflikt¹, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų „aktyvintojais' konfliktinėje situacijoje gali būti ir interesai, vertybės, tikslai.

2.   Konfliktinis elgesys - konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus (pvz., jėgų ir laiko ekonomija, „smūgiavimas' į pažeidžiamiausi¹ oponento viet¹ ir pan.), strategijas ir taktikas. Jas plačiau aptarsime vėliau.

Dinamika:

Konflikto eig¹ nusako 2 s¹vokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.

Konflikto etapai: (parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus).

1.    Konfliktinės situacijos atsiradimas.

2.    Konfliktinės situacijos suvokimas, įsis¹moninimas. Kaip išoriškai tai pasireiškia? Pasikeičia mūsų nuotaika, pradedame riboti kontaktus su potencialiu „priešininku', pasidarome negeranoriški savo oponentui.

3.    Atviros konfliktinės s¹veikos pradžia. Kuris nors iš oponentų, įsis¹moninźs konfliktinź situacij¹, imasi aktyvių veiksmų (įspėjimų, pareiškimų, grasinimų ir pan.). Savaime suprantama, konflikto iniciatorius greit sulaukia atsakomųjų veiksmų.

4.    Atviro konflikto plėtra. Aktyviai reiškiamos savos pozicijos ir reikalavimai.

5.    Konflikto išsprendimas.



Konflikto fazės:

1.      pradinė fazė; 2. kilimo fazė; 3. konflikto pikas; 4. kritimo fazė.

3.                        TARPASMENINIŲ KONFLIKTŲ SPRENDIMO STRATEGIJOS.

Konkurencija. Kai asmuo pirmiausia stengiasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primesdamas sau palankų sprendim¹. Formalios grupės dažnai vykstančioje kovoje dėl to, kas nugalės ar pralaimės, pasitelkia vadovo valdži¹ kaip dominuojanči¹ jėg¹, o kiekvienas konflikto dalyvis stengiasi panaudoti valdžios šaltinius, kad pasiektų pergalź. Šis būdas retai atneša ilgalaikius rezultatus.

Prisitaikymas. Tai savo pozicijos atsisakymas. Norėdama išsaugoti santykius viena iš šalių gali būti linkusi pasiaukoti. Taigi sukuriama paviršutiniška iliuzija, kad viskas gerai, o konflikte priežastys nenagrinėjamos, problemos išlieka. Toks sprendimo būdas nėra teigiamai vertinamas, nes žmonės net nesistengia išsiaiškinti, kokia konflikto esmė, k¹ jie jaučia.

Vengimas. Si strategija pastiprina oponent¹, sudaro jam pergalės įspūdį, kadangi priešininkas į konflikt¹ reaguoja pasitraukdamas, jį užgniaužia. Pavyzdžiui, kai grupės nariai privalo s¹veikauti, nes jų užduotys yra viena nuo kitos priklausomos, tikėtina, kad jie užgniauš konflikt¹, o ne pasitrauks. Problemos vengimas ateityje gali tapti tipiška reakcija į kliūtį. Toks elgesys netinkamas, nes vengdami konflikto žmonės atsisako savo poreikių bei interesų. Vengimas, atsitraukimas mažina tarpusavio supratim¹.

Kompromisas. Tai strategija, kai yra surandamas aukso vidurys. Nėra nei aiškių laimėtojų nei pralaimėtojų. Išskirtinis kompromiso bruožas - reikalavimas, kad kiekviena šalis ko nors atsisakytų. Šis būdas taikytinas, kai oponentų interesai yra visiškai nesuderinami, kai sprendime reikia priimti labai greitai, kai svarbiau išlaikyti bendravim¹ nei pilnai apginti interesus. Pavyzdžiui vykstant deryboms tarp administracijos, kompromisas yra būtinas, kad pavyktų susitarti ir pasirašyt: kolektyvinź sutartį.

Bendradarbiavimas. Tai strategija taikoma tada, kai kiekviena konfliktuojanti pusė nor: visiškai patenkinti visų šalių interesus, ima bendradarbiauti ir ieškoti visiems naudingų rezultatų Bendradarbiaudamos abi pusės stengiasi išsprźsti problem¹ bei išsiaiškinti skirtumus, O m prisiderinti prie skirtingų požiūrių. Bendradarbiavimas - tai konflikto sprendimas, kai laimi visos konfliktuojančios šalys, sprendimas visiems naudingas. Abi pusės sugeba išdėstyti savo interesus bei išklausyti kitoki¹ nuomonź.

4.                       BENDRADARBIAVIMO (LAIMĖTI - LAIMĖTI) STRATEGIJOS PAGRINDINIAI ŽINGSNIAI.

Strategij¹ „laimėti-laimėti' sudaro šeši pagrindiniai žingsniai (L. S. Večer, 1996):

/ žingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponent¹: „Aš žinau, kad tu sudirgźs. Aš sudirgźs ne mažiau nei tu. Bet jei mes norim išsprźsti problem¹ mes turim emocijas „atidėti į šalį'. Ar tu tam pasirengźs?' Parodykit žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

// žingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, sprźsdamos konflikt¹: atidžiai išklausyti vienas kit¹, nepertraukinėti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kit¹, stengtis suprasti priešing¹ nuomonź. Būtina atskirti žmones nuo problemos, t.y. atakuoti problem¹, o ne oponent¹. Būkite „kieti' problemos atžvilgiu ir „minkšti' - oponentui. Jei oponentas nesilaiko šių taisyklių, vadinasi, jis nėra geranoriškas arba dar neatsikratźs neigiamų emocijų: teks grįžti į I žingsnį. Jei tai negelbsti, turbūt teks rinktis vengimo, prisitaikymo ar rungtyniavimo strategij¹.

/// žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į pozicij¹; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pažvelkite į situacij¹ oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. Net jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagund¹. Oponentui parodykit, kad jo dalyvavimas problemos sprendime yra svarbus; negailėdami jam priskirkite gerų abipusių idėjų nuopelnus. Tai bus gera terpė tolesniam bendravimui. Patartina nekelti labai aukštų reikalavimų. Tačiau k¹ daryti, jei taip nesielgia jūsų oponentas? Išlikite tvirti ir pasakykite, kad jūs norite rasti garbing¹ sprendim¹. Į tai dažnai sureaguojama, nes teisingumo ir garbingumo bendravime siekia daugelis.

IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai: „Kodėl tu nedarei to?' Geriau: „Kokia priežastis, kad tau pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?' Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų: išlaikoma rami atmosfera, parodomas jūsų požiūrio pagrįstumas, oponentas į situacij¹ gali pažvelgti jūsų akimis.

V žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponent¹ skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo - tai stabdytų kūrybinį proces¹; atskirkite variantų paiešk¹ nuo jų vertinimo. Pabrėžkite, kad
dabar svarbiausia - sprendimų gausa, o apie įgyvendinim¹ kol kas dar nekalbama. Vėliau kartu atrinkite kelet¹ geriausių pasiūlymų, kurie galėtų tapti problemos sprendimo pagrindu. Šiame žingsnyje svarbu išlikti konstruktyviems, nekaitinti atmosferos praeities nuoskaudomis. Jei jūsų oponentas būtent taip ir pradeda elgtis, mandagiai sustabdykite jį: pasakykite, jog pripažįstate ir gerbiate jo jausmus (tai nuramins  žmogų). O po to priminkite, kad susirinkote čia būtent dėl gerų ateities santykių, o ne praeities nuoskaudų aptarti.

VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį Šioje sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškum¹.

Bet kurio konflikto metu mes įvertiname savo ir oponento interesus: „K¹ aš laimėsiu?', „K¹ aš prarasiu?', „Kiek tai svarbu mano priešininkui?' Konflikto sprendimo strategija pasirenkama priklausomai nuo orientacijos į savo arba į oponento interesus.

Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio ty­rinėjimas (lot. socialis - visuomenės, visuomeninis). Kiekvienas žmogus yra savo ir kitų žmonių elgesio tyrėjas, vadinasi, tarsi ir socialinis psicholo­gas.

Taigi kas yra socialinis elgesys? Tai individų ir jų grupių tarpusavio santykiai ir elgesys.

Socialinis elgesys yra mažiausiai dviejų žmonių elgesys. Tai, kokia mano nuotaika, k¹ aš darau ir ar apskritai k¹ nors veikiu, priklauso ir nuo manźs, ir nuo kitų žmonių. Ir atvirkščiai, kitų žmonių elgesys priklauso nuo ma­no elgesio.

EGO

Santykiaudamas su socialine aplinka žmogus pasireiškia kaip atskiras vie­netas, organizuotas, vientisas. Bet juk kažkas turi jungti, derinti tai, k¹ žmogus patyrė praeityje ir k¹ patiria dabar, kas jis buvo praeityje ir kas yra dabar. Tas potyrius vienijantis elementas, tarpusavio santykių atskaitos taškas yra mūsų asmenybė. Mums vis¹ gyvenim¹ tenka sprźsti problem¹ -būti arba individualybe, s¹lygiškai atsiribojusia nuo kitų žmonių įtakos ir dėl šios priežasties patiriančia nemalonumų, arba būti grupės, kito žmo­gaus dalimi, jaustis saugiai, bet riboti savo individualum¹.

ŽMOGUS GRUPĖJE

Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Bendrijoje iš­mokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir dar daug ko reikalin­go ir ne visai reikalingo. Žmonių grupėje tampame civilizuoti. Nuu gimimo iki mirties esame grupės nariai. Grupė (apskritai visuomenė) kelia žmo­gui savus reikalavimus, nustato taisykles, draudimus.

Socialinė psichologija daugiau tyrinėja tiesioginius realius reiškinius, vykstan­čius mažesnėse, realiai apibrėžtose grupėse (psichologinį klimat¹, tarpasme­nines simpatijas ir antipatijas, vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas as­menybėse ir grupėse ir kt.).

Socialinė psichologija rado, kad mikrogrupėse egzistuoja formalių ir neformalių santykių tarp grupės narių struktūros, kad žmonės grupėse pasiskirstź tam tikromis rolėmis, arba vaidmenimis. Iš­aiškinti įvairių žmonių komunikacijos būdai, elgsenos stereotipai ir daugybė kitokių reiškinių. Socialinė psichologija, kaip ir kiti mokslai, skverbiasi gilyn į pastebėtus reiškinius ir nustato jų dėsnius.

Socialinės psichologijos reikšmė yra ta, kad ji aprėpia  žmonių visuomenės, jų sutartinio gyvenimo, kolektyvinio bendravimo pažinim¹, indi­vido ir grupės adaptacijos reiškinius, jų pažinim¹. Šis pažinimas reikalingas sociologijos mokslui, tiriančiam bendriausius visuomenės vystimosi dėsnius. Jis reikalingas psichologijos mokslui, aiškinančiam atskirų asmenybių psichi­nės veiklos dėsningumus, reikalingas pedagogikai, kuriančiai teorij¹ ir meto­dus, kaip mokyti ir auklėti jaun¹j¹ kart¹ visuomenės gyvenimui ir tos visuo­menės gyvenimo tobulinimui.

„Aš“ vaizdas – tai asmenybė tokia, koki¹ pati save mato. Tai savźs paties įsivaizdavimas.

     „Aš“ vaizdas – tai mūsų žinių apie save bei savo nuostatų atžvilgių sistema, eilinių savźs vertinimų pasekmė, nes žmogus reaguodamas į supanči¹ aplink¹ tam tikru būdu pažįsta ir pats save.

     „Aš“ vaizdas yra tik dalis s¹monės, nes „Aš“ vaizdas apima paties savźs suvokim¹, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. 

     Suaugusio žmogaus „Aš“ vaizdas sudėtingas, susidedantis iš daugelio nevienodai įsisavinamų elementų.

     Aš-vaizdo turinį sudaro informacija (žinios) apie save. J¹ galima padalyti į tokias grupes:

• požiūris į savo išvaizd¹;

• savo emocionalumo įvertinimas;

• sprendimai apie savo moralines savybes;

• požiūris į savo intelekt¹ ir sugebėjimus;

• informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesij¹).

     2. Kiek žmonių, tiek „Aš“ vaizdas formų:

     1) Realusis „Aš“ (Savasis Aš)– kokį mes save matome. Realusis „Aš“ apima asmenybės socialinį status¹, socialinius vaidmenis, priklausym¹ tam tikrai grupei, apima mūsų ego pasiekimus (komunikabilumas).  

     2) Idealusis „Aš“ – kokį norime mes save matyti, kokius būtu malonu matyti. Mažas skirtumas tarp realaus ir idealaus „Aš“, tai liudija apie asmenybės psichinź būklź, žmogaus pasitikėjim¹ savimi. Jei yra didelis skirtumas, gali būti, kad žmogų kamuoja konfliktai ir nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, vyrauja disharmonija. Idealusis Aš yra nepageidaujamasis Aš.

     3) Ateities „Aš“ (toki¹ asmenybź, kokia realiai galiu tapti; tai nebūtinai teigiamas savźs įsivaizdavimas).

     4) Idealizuot¹jį „Aš“ (koks norėčiau tapti, orientuodamasis į moralės normas; tai tarsi atskiras idealiojo Aš variantas).

     3) Parodomasis „Aš“ (viešasis) – tai Aš toks, kokį žmogus save pateikia kitiems, savotiškų kaukių, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo „Aš“ bruožus ir polinkius. Šis „Aš“ – vizitinė kortelė. Žmonės dažnai keičia sav¹jį „Aš“. Tokie žmonės gerai prisitaiko tam tikroje aplinkoje, socialinėse situacijose.

Vaidmens turinio apibrėžtumas kelia problemų. Žmogus dažnai klausia savźs, k¹ jis privalo daryti, o ko neprivalo, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo

Nuostatos yra išmoktos, o ne įgimtos savybės. Pavyzdžiui, yra įgimtas potraukis prie bet kokio maisto, kuriuo tenkinamas alkis. Tačiau gali žmogui susidaryti nuostata, jog sveikiau valgyti mėsos produktus negu kitokius, nes mėsa arčiausiai žmogaus organizmo, o gal nuostata, kad geriausiai žmogui tinka vegetarinis maistas, ar pan.

2.  Nuostatos yra pakankamai pastovios savybės. Pavyzdžiui, jei viena, antra, trrečia kokio nors rašytojo knyga susilaukė skaitytojų susidomėjimo, tai teigiamai nusistačius bus geri ir kiti literatūriniai kūriniai. Teigiamai nuo­statai pasikeisti reikėtų ilgesnio priešingos kokybės patyrimo.

3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti (žinoma, įpročiuose yra poreikis kartoti automati­zuotus veiksmus).

Stereotipais vadinamos sudėtingos nuostatos, kurias sudaro tam tikrų reiš­kinių schematizuotas supratimas, vaizdiniai ir emociniai įvertinimai.

Stereotipai gali būti aktyvinami spontaniškai, vos tik kas nors susiduria su stereotipizuojamos grupės nariu. Netgi minimalus tos grupės nario pasi­rodymas gali automatiškai pasiūlyti stereotipus ir požiūrį, susijusį su ta grupe, galinčius paskatinti stereotipus atitinkantį elgesį.

Vertybės yra sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingum¹ asmenybėms ir grupėms.

Vertybės kinta. Vieni dalykai praranda prasmź, kiti, atvirkščiai, ja įgyja. Vertybės sudaro sistem¹. Pakitusi kuri nors viena vertybė meta įššūkį kitoms sistemos vertybėms, verčia jas taip pat kisti, adaptuotis.

Imlioji (receptive) vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmogui būdingas įsitikinimas, kad visko, kas gera, šaltinis - išorinis pasaulis. Trokš­tamo dalyko įsigijimas prilygsta jo paėmimui iš išorinio pasaulio.

Išnaudotojamoji (exploitative) vertybinė orientacija. Imliosios išnaudojamosios orientacijos žmogaus pradžios taškas yra tas pat. Tai įtitikinimas, kad visų gėrybių šaltinis yra išoriniame pasaulyje, o ne jis pats, tačiau skiriasi tų gėrybių įsigijimo būdai.

Kaupinio vertybinė orientacija. Šios orientacijos žmo­gaus skiriamasis požymis ne norimų daiktų įsigijimo būdas, o jų laikymas ir kaupimas. Toks žmogus net ir nenori k¹ nors nauja įsigyti, bet ir nenori prarasti jau turimų daiktų.

Rinkos (market) vertybinė orientacija. Šios vertybinės orientacijos žmogaus skiriamasis požymis - savźs traktavimas kaip objekto, prekės. Svarbiausias rinkos orientacijos žmogaus tikslas - būti paklausiam

Produktyvioji vertybinė orientacija. J¹ vienintelź E. Fromm ir temi­ni. Tai orientacija ir idealas. Produktyvum¹ E. Fromm supranta kaip gebė­jim¹ panaudoti savo kūrybines jėgas, savyje glūdinčias galimybes.

Identifikavimas yra s¹moningas. kitų asmenų elgsenos kopijavimas. Dažniausiai s¹moningai kopijuojama: 1) elgsena tų asmenų, kurie traukia mėgdžioti 2) s¹moningai perimama kitų elgsena neaiškiose, neįprastose situacijose. Identifikuoti savo elgsen¹ su grupės papročiais, taisyklėmis ir kt. prisieina asmenims, patekusiems į naujas grupes.




Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias, kai vienas asmuo( ar grupė) gauna iš kito informacij¹, kokia nuostata pageidautina tos ar kitos problemos, situacijos, 'grupės atžvilgiu ir kokia netinkama, už kuri¹ gali būti peikiama ar net baudžiama.

Pagrindinis nuostatų formavimo kelias civilizuotoje visuomenėje yra dau­giau ar mažiau organizuotas mokymas ir auklėjimas. Būdinga, kad čia, skirtin­gai nuo mėgdžiojimo ir identifikacijos, pasireiškia nauja jėga - ugdytojas (plači¹ja to žodžio prasme). Mokymas yra toks nuostatų formavimo kelias.

Socialinio suvokimo samprata yra prieštaringa. Nors tradiciškai vartojamas žodis „suvokimas“, lygia greta vartojami tokie žodžiai „įspūdžio formavimas“, „sprendimas“.

Socialinį suvokim¹ sudaro:

1.                       Reagavimo į žmogų ypatumai.

2.                       įspūdžio apie žmogų formavimas.

3.                       Atribucija – elgesio priežasčių priskyrimas.

Socialinio suvokimo ypatumai

Nors socialinis suvokimas labai skiriasi nuo, pvz., fizinių objektų suvokimo (kvapo, garso ir kt.), čia pasireiškia ir daug bendrų suvokimo dėsningumų. Visų pirma, socialiniam suvokimui, kaip ir bet kokiam kitam, būdingas daiktiškumas: nors suvokimo proceso rezultatas - tik mūsų s¹monėje egzistuojantis tikrovės vaizdas, mes jį priskiriame už mūsų egzistuojančiam pasauliui.

1.Socialinė kategorizacija – suvokdami kit¹ žmogų, dažniausiai reaguojame į 4 svarbiausias požymių grupes: lytį, rasź, fizinį patrauklum¹, fizinź negali¹. Kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet k¹ kit¹, mes automatiškai priskiriame kokiai nors daiktų kategorijai.

2. Pirmasis įspūdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias pirm¹sias bendravimo minutes. Jis išlieka pats tvirčiausias.

3. Pirmumo efektas – pirmoji informacija, kuri¹ gauname apie žmogų daro kur kas didesnź reikšmź nei vėlesnė.

4. Aureolės efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūdžio ir net eilės.

5. Savaime išsipildančios pranašystės – kai žm. Priskiriame kuriai nors kategorijai, mes elgiamės su juo vadovaudamiesi apie jį padarytomis prielaidomis, o tai skatina žm. Imtis atsakomojo veiksmo, kuris pateisina mūsų lūkesčius.

Santykis su žmogumi dažnai nulemia sprendim¹ apie jį. Manyti, pavyzdžiui, kad mėgstamas žmogus yra geras, visiškai natūralus dalykas. Maža to, santykis su žmogumi daro sprendim¹ apie jį vienpusišk¹, nedi­ferencijuot¹. Iškreipiančioji santykio įtaka suvokimui vadinama aureo­les efektu.

Aureolės efektas rodo, kiek žmogus gali toleruoti ir priimti dviprasmiškum¹, prieštaring¹ informacij¹. Aureolės efektas priklauso nuo gaunamos informacijos pobūdžio ir net eilės.

PAGRINDINIAI  KAUZALUMO  PRINCIPAI. Juos nustatė F. Heider, H. Kelley, J. Thibaut.

1.   Priežasčių ir pasekmių principas. Jis paprasčiausiai reiškia, kad priežastys sukelia pasekmes. Tai - determinizmo principas. Jį ži­no jau trejų metų vaikai.

2.   Laiko principas. Žmogus linkźs palaikyti kokį nors įvykį priežas­timi, jeigu jis įvyko tiesiog prieš kit¹ įvykį. Pavyzdžiui, žmogus išėjo iš kavinės, sėdo į mašin¹ ir padarė avarij¹. Kuo laiko tarpas taip dviejų įvykių didesnis, tuo silpnesnė tendencija juos susieti.

3.   Erdvinio gretimumo principas. Jei du reiškiniai ar objektai yra greta vienas kito, vienas jų nesunkiai palaikomas kito priežastimi. Pavyzdžiui, jei tuo metu, kai vyko vagystė, netoliese buvo paste­bėtas ir buvźs kalinys, jis ir bus greičiausiai įtartas vagyste.

4.   Kovariacijos principas reiškia dviejų įvykių vyksm¹ kartu. Bandy­damas suprasti kokio nors reiškinio priežastį, žmogus analizuoja ir kitus tuo metu vykstančius procesus. „Tikr¹ja' priežastimi bus laikoma ta, kuri dažniausiai ir vyksta kartu su kokiu nors specifi­niu, reikšmingu žmogui reiškiniu.

Tai - veiksnio priežasties pri­skyrimas vidinėms, nuo asmenybės priklausančioms, arba išorinėms, nuo asmenybės nepriklausančioms jėgoms. Vidinės jėgos - tai asmenybės sa­vybės, motyvai, vertybės, emocijos. Išorinės jėgos - tai veiklos aplinkybės, užduoties ypatumai, kitų žmonių pastiprinanti ar blokuojanti įtaka.

DISPOZICINIS ŠALIŠKUMAS. Kauzalinės atribucijos teorijoje šiomis s¹vokomis apibūdinama suvokiančiojo tendencija nepakankamai įvertinti aplinkos jėgų, situacijos įtak¹ žmogaus elgesiui ir pervertinti nuo asmenybės priklausančių jėgų įtak¹. Iš to kyla tikimybė, kad pats subjektas ir jo elgesį stebintys kiti asmenys padarys nevienodas išvadas (E. Jonės ir R. Nisbett, 1972).

Bendravimas yra žmonių s¹veika, kai apsikeičiam¹ mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.

Žmonių bendravime yra išskiriami trys glaudžiai tarpusavyje susijź komponentai: 1) komunikacinis; 2) interakcinis, ir 3) percepcinis.

Bendravimo funkcijos:

1.                       Perduodame kitiems žmonėms tai, k¹ galvojame ar jaučiame, kokius matome save ir savo aplink¹.

2.                       Perduodame kitiems žmonėms savo požiūrį į juos.

3.                       Galime sužinoti iš kitų, kaip jie mus vertina.

4.                       Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus bei tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ieškoti pagalbos ir parama sau.

5.                       Bendraujant iš kartos į kart¹ yra perduodama patirtis, žinios, kultūrinės tradicijos.

6.                       Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas.

BENDRAVIMAS IR KOMUNIKACIJA.

Žmonės vieni kitus suvokia bendraudami. Bendravimas sudėtingas procesas. Jo pagrindiniai aspektai:

1.      Bendravimas kaip komunikacija.

2.      Bendravimas kaip interakcija.

3.      Bendravi mas kaip tranzakcija

4.      Bendravimas kaip percepcija.

Komunikacija - tai s¹veika dviejų ar daugiau žmonių, kurioje pasikeičiama įvairaus pobūdžio informacija. Turi būti 2 subjektai. Tai komunikatorius - tas kuris kalba ir percipientas - tas, kuris klauso, priima informacij¹. Žmonių skaičius komunikacijoje gali būti įvairus. Bet mažose grupėse svarbūs 3 gebėjimai:

1.       empatiškumas (gebėjimas suprasti žmogų jo jausmų lygmenyje)

2.       identifikacijos (supanašėti į pašnekov¹ visos asmenybės lygmenyje).

3.       refleksija (turim žinoti, kaip mus supranta, vertina pašnekovas).

Bendravimas kaip keitimasis informacija

Žmonės negali vieni kitiems savo psichikos turinį (mintis, vaizdi­nius, emocijas ir kt.) perduoti tiesiogiai. Jie tai atlieka pasinaudodami įvairiais materialiais objektais (garsais, spalvomis, judesiais, daiktais ir kt.).

Sugebėjimas klausyti kito - gana retas bruožas, o todėl kasdieniniame bendravime kyla daug keblumų.

Dažniausiai pasitaikančios klausymosi klaidos:

1)   'užbėgimas į priekį' - klausantysis trukdo kalbančiajam: skuba daryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja;

2)   išorinis dėmesys kalbančiajam lyg ir rodomas (linksima galva, įsiterpiama žodeliais 'aha', 'taip', 'aišku'), tačiau iš tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis to paties klausiamas kelet¹ kartų;

3)   kalbantįjį trukdo ir mūsų klaidžiojantis žvilgsnis pro lang¹, po kambarį, ar netgi paties kalbančiojo apžiūrinėjimas; atidžiai nesiklausydami kalbančiojo, netenkame informacijos, perduodamos gestais, mimika, balso tembru, tempu, ritmiškumu;

4)   neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti, kelia nor¹ replikuoti; paprastai tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito nuomonź, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms.

Aktyvus klausymasis – bendravimo įgūdis, kai klausytojas reiškia iniciatyv¹ ir dalijasi atsakomybe su kalbančiuoju, stengdamasis suvokti pasakytų žodžių turinį ir kalbėtojo jausmus. Išgirsti kit¹ žmogų – tai reiškia išvengti bendravimo kliūčių, patarinėti, siūlyti, aiškinti.

Pasyvus klausymasis – tai žemiausias lygis. Toks klausytojas labiau susidomėjźs savo kalbėjimu, o ne klausymu. Klausoma prabėgomis, daugiau tik sakant, kas vyksta tam, kad būtų galima pačiam įsitraukti į pokalbį. Tokio klausytojo žvilgsnis tuščias, tai klauso, tai ne.

Nereflektyviai klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalb¹, tik dėmesingai tylime arba įsiterpiame trumpomis replikomis („Taip?', „Oho!', „Suprantu', „Įdomu!', „Gal galite smulkiau?' ir pan.). Tokia klausymosi forma ypač tinkama:

• jei klausytojas yra aukštesnio statuso, negu kalbantysis. Neretai tokiu atveju klausytojas jaučiasi laisviau, ima „vairuoti' pokalbį ir girdėti tai, k¹ nori girdėti. Kad taip neatsitiktų, klausytojas turėtų pasirinkti nereflektyvų klausymosi būd¹, tuo parodydamas pašnekovui, kad juo domimasi, norima žinoti jo mintis ir jausmus.

• Kai mūsų pašnekovas išgyvena gilius jausmus arba yra labai emocionalus (įtūžźs, liūdnas ir pan.).

• Kai pašnekovas dega noru išdėstyti savo požiūrį kokiu nors klausimu.

•         Kai nori išsikalbėti, aptarti opius asmeninius dalykus.

•         Kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis, kai jis mikčioja.

Reflektyvus klausymasis būna įvairių stilių. Reflektyviai klausydamiesi, mes parodome, kad domimės savo pašnekovu, t. y. retsykiais:



•         pasitiksliname, ar teisingai suprantame kalbantįjį: „Jūs ši¹ problem¹ suprantate būtent taip?'; „Gal galėtumėte patikslinti, kaip Jūs suprantate'

•         perfrazuojame jo sakomas mintis, koncentruodamiesi į faktus ir tuo pačiu parodydami, kad supratome esmź: „Kaip aš supratau, problema yra (nusakome j¹ savais žodžiais). Ar teisingai aš supratau?'; „Man atrodo, Jūs pasakėt, kad'

•         atspindime kalbančiojo jausmus: „Tau atrodo, kad tave gydė neteisingai?'; „Man pasirodė, kad kai tavo viršininkas kalba su tavimi tokiu pilnu įtūžio tonu, tu tiesiog „atsijungi'; „Aš jaučiu, kad tu norėtum šio darbo, bet nežinai, kaip jį gauti'. Savo reakcij¹ į išgirstus jausmus galite parodyti ir taip: „Intuicija man sako, kad'; „Jei aš teisingai supratau, tu jauti'; „Tavo žodžiuose aš pajutau' ir kt. Tačiau nepatartina vartoti nieko nereiškiančias „raminančias' frazes: „Na, viskas ne taip blogai'; „Rytoj tau bus geriau'; „Nereikia taip visko imti į širdį - visa tai niekai!'; „Nedaryk iš musės dramblio!' Tai sumenkina kalbančiojo jausmus.

•         apibendriname pagrindines pokalbio idėjas, tuo lyg pasiruošdami tolimesniam pokalbio etapui: „Taigi problemos esmė yra';

Nežodinis bendravimas arba kūno kalba - tai kūno komunikacijos forma, išreikšta nes¹moningais gestais ir pozomis.

Gestai yra viso žmogaus kūno judėjimo dalis. Judėjimas yra gyvybės pagrindas, todėl yra pirmesnis už kalb¹.

Siekiant išmokti sėkmingiau bendrauti, visų pirma reikėtų nusprźsti, kokio elgesio norėtumėt atsisakyti, o koks galėtų tapti nauju geru jūsų įpročiu. Geriau mažiau galvoti apie nepageidautin¹ savo elgesį ir daugiau apie t¹, kurio norėtumėt išmokti. Mes galime lavinti savo žodinio ir nežodinio bendravimo įgūdžius, išmokti susikurti įvaizdį ir prisistatyti. Tačiau vien tai nenulems sėkmės bendraujant su aplinkiniais.

Realios yra tos grupės, kurių nariai veikia bendroje erdvėje, palaikydami tam tikrus kontaktus, turi tarpusavio santykių, realios/kontaktinės grupės yra tokios grupės, kurios narius vienija betarpiški santykiai ir ryšiai.

S¹lyginėmis vadinamos teoriškai sudaromos grupės pagal kokius nors bendrus požymius (inteligentai, jaunimas, grupės pagal profesinius, lytinius ir kitus požymius). S¹lyginėse grupėse nėra bendros veiklos ir savitarpio kontaktų. Jos sudaromos pagal bendras ypatybes. Pvz., vyrai-moterys; moksleiviai-pensininkai. Tokios grupės tik teoriškai priklauso tai grupei, bet patys į grupes nesiburia.

Pagal narių skaičių ir kai kurias kitas ypatybes yra skiriamos makro ir mikro grupės.

Makrogrupės yra didelės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santy­kiai ir savitarpio kontrolė (tautos, partijos, armijos, visa žmonija ir pan.).

Reikšmingas socialinės psichologijos atradimas buvo grupių skirsty­mas į formalias ir neformalias (apie 1930 metus). Formaliomis laikomos grupės, sudarytos pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, krepšinio komanda ir pan.).

Tarpasmeniniai santykiai - neformalus asmenybių bendravimas, trunkantis ilgesnį ar trumpesnį laik¹, ir atspindintis tam tikr¹ intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančiųjų artum¹.

Tarpasmeniniai santykiai grupėse

Grupės nariai, veikdami šalia ir kartu vieni su kitais, daro vieni kitiems įvairiausi¹ poveikį. Supaprastinus šias s¹vokas, galima sakyti, kad grupės nariai vieni kitiems padeda, yra naudingi arba trukdo vieni kitiems - yra žalingi.

Taigi tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravim¹, trunkantį trumpesnį ar ilgesnį laiko tarp¹ ir atspindintį tam tikr¹ intelektualini emocinį ar fizinį bendraujančių artum¹.

Psichologinis darnumas - tai teigiama emocinė ir kognityvinė atskirų asmenybių tarpusavio s¹veika. Jei žmonės vieni kitiems patrauklūs, tai jie stengiasi būti kartu, bendrauti, sutartinai veikti siekdami bendrų tikslų, psichologinio darnumo lygiai gali būti labai skirtingi, pradedant nuo ypatingų priešingų lyčių nuomonių sutarimo, bendravimo ir erotinės meilės ryšių ir baigiant kokios nors srities bendradarbių sugebėjimu sutartinai vykdyti jiems pavestus uždavinius per daug nesirūpinant kitos asmenybės vidinėmis savybėmis, kurios tiesiogiai nesisieja su bendrų darbų tikslais.

Psichologiniu klimatu, arba psichologine atmosfera, grupėse vadinama bendra grupės emocinė būsena, priklausanti nuo darbo s¹lygų, vadovavimo ir tarpas­meninių santykių.

Gero psichologinio klimato parametrai yra šie:

1.  Pasiekimų motyvacija. Juo labiau darbo organizacija skatina asmeni­nius siekius ir sudaro galimybź progresuoti, juo geresnė psichologinė darbuo­tojų savijauta, ir priešingai.

2.  Tarpasmeninių santykių kokybė tarp vadovų ir valdinių ir tarp bendra­darbių.

3.  Darbuotojų autonomija taip pat yra viena iš gero klimato s¹lygų (kiek tarnautojai laisvai gali pasirinkti operatyvinius sprendimus).

4.  Organizacijos struktūra, apibrėžianti darbuotojų vartojamus metodus bei procedūras ir užtikrinanti jų kontrolź, taip pat sudaro gero gamybinio kli­mato s¹lygas.

5.  Statusų poliariškumas veikia klimat¹ atvirkščiai proporcingai: juo jis didesnis, juo klimatas blogesnis (čia turimi omenyje formalių ir neformalių santykių skirtumai tarp įvairaus lygio personalo narių).

Konfliktas - tai priešingų, nesuderinamų pažiūrų susidūrimas, sukeliantis stiprius nemalonius išgyvenimus

Vidinių asmenybės konfliktų tipai. Jau minėjome, kad sunkios asmenybės situacijos įtakoja mūsų tarpasmeninius santykius. Sunkioms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir konfliktai

Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:

3.      Vidiniai asmenybės konfliktai

4.      Socialiniai konfliktai:

•         tarpasmeniniai

•         tarpgrupiniai

•         tarptautiniai.

Tarpasmeninių konfliktų tipai:

>        Pagal poreikius (Išteklių. Tai konfliktai dėl materialinių dalykų, statuso ir vaidmenų).

>        Pagal gyvenimo sfer¹ (šeimos, buitiniai, darbo, politiniai).

>        Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį (konstruktyvūs, destruktyvūs).

>        Pagal intensyvum¹ (aukšto, vidutinio, žemo).

>        Pagal įtamp¹ (aukšta, vidutinė, žema).

>        Pagal trukmź (trumpalaikiai, ilgalaikiai, neišsprendžiami).

>        Pagal nukreiptum¹ (tiesioginiai, šalutiniai).

>        Pagal kontrolź (kontroliuojami, nekontroliuojami).

>        Pagal pavaldum¹: Horizontalūs - tarp vienodo statuso žmonių. Vertikalūs - tarp pavaldinio ir vadovo. Diagonalūs - tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso žmogaus.

>        Pagal konflikto sukėlėj¹ (aktyvūs - patys išprovokuojate konflikt¹; pasyvūs - išgyvenate kito sukelt¹ konflikt¹).

>        Pagal konflikto kontrolź (kontroliuojami; nekontroliuojami).

Konkurencija. Kai asmuo pirmiausia stengiasi patenkinti savus interesus, kitai pusei primesdamas sau palankų sprendim¹.

Prisitaikymas. Tai savo pozicijos atsisakymas. Norėdama išsaugoti santykius viena iš šalių gali būti linkusi pasiaukoti.

Vengimas. Si strategija pastiprina oponent¹, sudaro jam pergalės įspūdį, kadangi priešininkas į konflikt¹ reaguoja pasitraukdamas, jį užgniaužia.

Kompromisas. Tai strategija, kai yra surandamas aukso vidurys. Nėra nei aiškių laimėtojų nei pralaimėtojų. Išskirtinis kompromiso bruožas - reikalavimas, kad kiekviena šalis ko nors atsisakytų.

Bendradarbiavimas. Tai strategija taikoma tada, kai kiekviena konfliktuojanti pusė nor: visiškai patenkinti visų šalių interesus, ima bendradarbiauti ir ieškoti visiems naudingų rezultatų

/ žingsnis. Kontroliuokite emocijas, pakvieskite tai padaryti ir savo oponent¹: „Aš žinau, kad tu sudirgźs.Bet jei mes norim išsprźsti problem¹ mes turim emocijas „atidėti į šalį'. Ar tu tam pasirengźs?' Parodykit žmogui, jog jūs norite atsikratyti neigiamų emocijų ir tik tada judėti toliau.

// žingsnis. Pasiūlykite taisykles, kurių turėtų laikytis abi pusės, sprźsdamos konflikt¹: atidžiai išklausyti vienas kit¹, nepertraukinėti, nepykti ir nereikšti priešiškumo, net jei nesutinkama su girdėtais teiginiais, gerbti vienas kit¹, stengtis suprasti priešing¹ nuomonź.

/// žingsnis. Pozicijų išsiaiškinimas: išsakomos nuomonės, požiūriai, vertinimai, pageidavimai. Sutelkite dėmesį į interesus, o ne į pozicij¹; ieškokite bendrų su oponentu interesų ir aiškinkite savo interesus. Būtinai pripažinkite oponento interesus problemos dalimi, nenuneikite jų. Pažvelkite į situacij¹ oponento akimis (bet tai nereiškia, kad turite sutikti su jo požiūriu). Venkite sprendimų apie oponento jausmus, viltis, veiksmus; nekritikuokite. Net jei pats būsite kaltinamas ir kritikuojamas, nugalėkite atsakomosios atakos arba gynimosi pagund¹.

IV žingsnis. Nustatykite paslėptus norus ir interesus. Būtent dabar jūs turite išsiaiškinti, kodėl žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Tačiau neklauskite tiesmukai: „Kodėl tu nedarei to?' Geriau: „Kokia priežastis, kad tau pasirodė geriausia pasielgti būtent taip?' Kalbėdami apie savo interesus, nuolat priminkite oponentui, kad jo interesus taip pat atsimenate. Detalus savo motyvų atskleidimas dažnai duoda gerų rezultatų.

V žingsnis. Alternatyvių variantų pasiūlymas. Pasiūlykite (ir oponent¹ skatinkite tai daryti) kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Kol kas nesistenkite vertinti tų pasiūlymų protingumo ir pagrįstumo - tai stabdytų kūrybinį proces¹; atskirkite variantų paiešk¹ nuo jų vertinimo.

VI žingsnis. Abipusiai naudingo sprendimo varianto priėmimas. Oponentui parodykite pliusus, kuriuos jam teikia priimamas sprendimas; tai rodys, kad jūs prisimenate jo interesus. Parodykite ir įvertinkite oponento indėlį Šioje sudėtingoje konfliktinėje situacijoje, padėkokit už geranoriškum¹.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1236
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site