Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Pasąmonė arba Ego - Mūsų Ego Daugialypiškumas

psichologija



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE



Pasąmonė arba Ego

Psichika iš esmės sudaryta iš daugybės psichologinių elementų, tokių kaip troškimai, vidinių paskatų, impulsų, negatyvumo ir į save sukoncentruotų būsenų; visi šie elementai nenustodami atsiranda ir dingsta. Jie yra vadinami Ego/Psichologiniais Defektais/Psichiniais Agregatais/“Aš”/Ego Detalėmis.



Mes kartais sakome, kad žmogus turi stiprų ego, bet realybėje kiekvienas žmogus turi daugybę skirtingų vidinių būsenų, kurios visos turi nenutrūkstamą „aš“ pajautimą. Vieną akimirką kažkas gali būti pilnas išdidumo, pykčio, pavydo ar Baimės, bet labai greitai ta būsena gali dingti vien tik todėl, kad ją pakeistų kita. Toliau Žmogus įeina į kitą būseną ir taip be galo Vidinė būsena retai būna ilgai tokia pat. Nebent ego yra ypatingai galingi, tada pvz.: baimė ar depresija gali tęstis ilgą laiką.



Mūsų Ego Daugialypiškumas


Yra daug vidinių būsenų (ego), be kurių visi jaustųsi daug geriau, bet yra daug daugiau dalykų, kurie turi būti pakeisti, kad būtų progresuojama dvasiškai. Yra tokios psichologinės būsenos, kaip rūpesčiai, stresas, depresija, baimė ir t.t., kurios padaro gyvenimą apgailėtiną. Ir yra būsenos, kurios sukelia žalingas pasekmes - vogimas, smurtas, sukčiavimas, lošimas kazino ir taip toliau. Visos šios būsenos gali būti stebimos, Suvokiamos ir galiausiai pašalinamos. Jūs galite pagalvoti, kad tai yra neatskiriamos mūsų dalys ir kad jos yra būtinos egzistavimui, tačiau tai nėra tiesa. Kiekvienas žmogus yra pajėgus pašalinti šias būsenas ir pakeisti jas kitokiomis egzistavimo būsenomis trečiu suvokimo būdu - Intelektu, Išmintimi, Meile. Kartu su ego negali būti ramybės, ego turi nebūti, kad atsirastų ramybė.

Šie skirtingi psichologiniai elementai/ego egzistuoja ne tik čia, mūsų kasdieniniame gyvenime, bet taip pat ir sapnuose. Sapnai vyksta penktoje dimensijoje/Astralinėje realybėje, kurioje mes galime išmokti lankytis deramai, t.y. sąmoningai, panaudodami tam tikras technikas.

Skirtingos dimensijos yra persipynusios į vieną, taigi psichika yra daugiadimensinė. Kai jūs sapnuojate, jūs paprasčiausiai paliekate savo fizinį kūną, fizinį pasaulį ir keliaujate į penktą dimensiją. Jūs galite įsitikinti tuo per Astralinę Projekciją, kur jūs sąmoningai paliekate fizinį kūną ir keliaujate į tą dimensiją, vietoj to, kad keliautumėte ten nesąmoningai per sapnus.

Sapnuose pasąmonė/ego yra laisva klajoti ir projektuoti savo scenarijus astraliniame pasaulyje, kurie tada formuoja sapnus. Sąmoningumo būsenos ir svajonės kasdieniniame gyvenime yra tiesiogiai susiję su sąmonės ir pasąmonės būsenomis sapnuojant, kai miegame.

Penktoje dimensijoje gyvena skirtingi ego, kiekvienas jų yra visiškai atskira būtybė, jie įeina ar palieka žmogų pagal jiems suteiktą galimybę ir jie pasiima savo „maistą“ iš žmogaus psichinės energijos. Jie po vieną įeina į žmogaus tam tikras vietas psichikoje, kur jei mes stebėsime, galėsime juos pamatyti. Ši vieta, kurioje jie pasireiškia, yra viena ar daugiau iš penkių psichologinių centrų žmoguje. Kai jie išeina, įeina kitas ego ir tada jis gali tapti viršesniu ar prieštarauti prieš jį buvusiems ego.

Šis skirtingų psichologinių būsenų įėjimas ir išėjimas dažnai sukelia prieštaravimus viduje. Kartais kam nors iškyla meilės jausmas, o vėliau, galbūt, atsiranda neapykanta tam pačiam žmogui. Šie negatyvūs, ypatingai pirmosios „rūšies“ - gyvuliški aspektai, gali iracionaliai valdyti žmogaus elgesį. Pvz.: kilus konfliktui, kažkas gali išeiti iš darbo, o vėliau, kai pyktis išnyksta, greitai gailėtis tokio poelgio.

Kitu atveju, kažkas žino, kad sudavimas kitam žmogui yra blogai; jie turi moralinių vertybių rinkinį, tačiau vis tiek gali taip pasielgti. Žmonės gal visai nenori taip elgtis, bet jie jaučia, jog negali susilaikyti ir suduoda. Tai gali atsitikti su bet kuriuo kitu jausmu - tokiu kaip melavimas, įžeidinėjimas, godumas, kaltinimas, piktumas, nekantrumas, pavydas ir t.t. Tai taip pat parodo, kad žmonės nevaldo savo gyvenimų, nors jie gali manyti visai priešingai.

Alkoholikas gali norėti mesti gerti, bet dėl stiprių troškimų ir pripratimo gali nesugebėti taip padaryti. Toks žmogus tada kenčia savo veiksmų pasekmes, kurios gali būti ligota sveikata, draugų ir pinigų praradimas, muštynės ir t.t. Jei toks žmogus keistųsi ir nustotų gerti, jis atneštų į visą savo gyvenimą pasikeitimą. Taip yra ir su visomis kitomis psichologinėmis būsenomis. Kiekviena iš jų turi save atitinkantį veiksmą, kurį mus priverčia atlikti, ir mes gyvename pagal juos. Pavyzdžiui tinginystės nugalėjimas leidžia mums būti aktyvesniems.

Viskas žmogaus gyvenime: darbas, kurį jis turi, interesai, kurių žmogus laikosi, draugystės, kurios yra užmezgamos ir t.t. yra veikiama jo vidinių būsenų. Pavyzdžiui draugai yra pasirenkami pagal bendrus bruožus, kurie priklauso nuo abipusių panašių dalykų turėjimo: mėgimas tos pačios sporto šakos, humoras ir t.t. Taigi, keičiantis į gera viduje, gali pasikeisti visas žmogaus gyvenimas. Viskas vyksta pagal tai, kas yra viduje. Žmonės seka mechaniniais pėdsakais, bet keisdamiesi, jie prišauks naujus dalykus, nauji dalykai atsiras jų gyvenime.

Iš tiesu, nieko gero negalima tikėtis iš ego. Jie yra pagrįsti tais psichologiniais dalykais, kurie yra reikalingi gyvūnams išgyventi. Todėl, kai kuris žmonių elgesys atrodo gyvuliškas, ir kai pasaulyje matome žiaurumą - matome žmones elgiantis netgi blogiau, nei gyvūnus.

Pažiūrėkime į tam tikrą reakcija – nervingumą. Tada, kai tik jausitės susinervinęs, stebėkite vietą žemiau skrandžio. Ten yra emocinis centras, jis yra išsidėstęs aplink saulės rezginį. Ši emocija yra vadinama „drugeliai skrandyje“. Žinoma daug daugiau emocijų vyksta toje vietoje, pažiūrėkite ar galėsite pastebėti jas.

Asmenybė

Ją sudaro tai, kas yra įgyjama esant normaliai vystymosi eigai gyvenime; asmenybė yra suformuojama per septynis pirmus, vaikystės, gyvenimo metus. Asmenybė yra indas, per kurį ego ir sąmonė išreiškia save. Ji yra suformuojama iš gyvenimo patirčių ir į tai įeina visi įgyti įgūdžiai, tokie kaip vaikščiojimas, skaitymas, kalbėjimas ir t.t. Be viso to, sąmonė ir ego negalėtų funkcionuoti pasaulyje; sąmonė ir ego egzistuoja iš gyvenimo į gyvenimą, o asmenybė yra sukuriama ir po to išmetama kiekviename gyvenime.

Kiekviena asmenybė išsivysto unikaliai, priklausomai nuo asmens augimo aplinkybių, vietos ir gimimo laikmečio, tėvų, šeimos, ego ir t.t., visi šie dalykai veikia jos susiformavimą. Kažkas užaugintas pirmame šimtmetyje po Kristaus gimimo, turintis agresyvius tėvus, užaugtų skirtingai, nei kažkas užaugintas mylinčių tėvų šiais laikais. Skirtingos asmenybės turi skirtingus ego, kurie dominuoja. Kai yra sakoma, kad pvz., kažkas turi išdidžią asmenybę - tai yra ne asmenybė, bet ji yra tik indas arba priemonė, per kurią ego išreiškia save: galbūt per manieras, žodžius ar gestus.

Kiekvienas iš mūsų turi skirtingą asmenybę, nes ji yra įtakota mūsų ankstyvų gyvenimo patyrimų, pavyzdžiui, ko mus mokė tėvai, mokykla, į kurią ėjome, draugai, kuriuos turėjome, knygas, kurias skaitėme ir t.t. Asmenybė yra įgyjamą ir naudinga tik vienam gyvenimui; kai tik dabartinis gyvenimas pasibaigs, asmenybė, mirties akimirką, bus nurašoma kaip nereikalinga ir beyrant fiziniam kūnui palaipsniui išnyks kape.

Šios mirusių žmonių asmenybės yra tai, ką žmonės dažniausiai vadina vaiduokliais. Jie yra asmenybės likusios tų žmonių, kurie mirė. Todėl, jie yra matomi tose vietose, kur miręs žmogus gyveno. Jie egzistuoja penktoje dimensijoje ir yra sudaryti iš „mentalinės“ materijos; jie palaipsniui suyra po žmogaus mirties.

Asmenybė yra reikalinga, kad būtų galima funkcionuoti ir sąveikauti šiame pasaulyje, bet sąmonė ir ego yra svarbiausi dvasiniame žmogaus tobulėjime. Jie yra tai, su kuo mes „dirbame“. Asmenybė yra tik indas, per kurį šie du elementai gali pasireikšti.


Sąmonė

Ta dalis, kuri yra sąmoninga, yra Sąmonė. Ji yra dvasinė dalelė, nemirtinga asmens Esmė. Visas dvasinis tobulėjimas, tikra išmintis, inteligencija, meilė, taika ir mistiškos patirtys egzistuoja sąmonėje. Veikti ir reaguoti į pasaulį su sąmone yra trečias aukščiausias egzistavimo būdas, kai mes situacijoje veikiame pasitelkdami sąmonę. Jos sugebėjimai yra aktyvūs, reakcija - intuityvi ir inteligentiška. Matydami, jūs suvokiate be Proto ir ego įsikišimo. Tai galioja dalykams, kurie yra išorėje, ar psichologinių aspektų, kurie yra viduje, studijoms.

Kai sąmonė yra efektingai išvystoma - protas tampa įrankiu jai naudotis. Sąmonė turi visus dvasinius gabumus, tokius kaip intuicija, telepatija, kitų dimensijų matymas ir t.t. Buvimas sąmoningiems yra teisinga būsena kiekvienoje duotoje situacijoje. Tada, be šališkų emocijų ar nelanksčių požiūrių ir t.t., mes galime reaguoti į ją teisingai. Kai mes esame išlaisvinti iš subjektyvių ego pažiūrų, mes esame laisvi pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Kuo didesnis procentas pabudintos sąmonės, tuo didesnė galimybė suvokti realybę.

Sąmonė yra sąmoningas pasireiškimas. Gaudami informaciją iš visų penkių jutimų ir sąmoningai suvokdami tai, kas vyksta viduje psichologiškai, mes pabudiname sąmonę. Būdami sąmoningi, mes gyvename šiame momente, pabudiname sąmonę. Kiekviename individualiame ego yra įkalinta maža sąmonės dalelė, kuri gali būti išlaisvinta sunaikinant tą ego, laikantį ją įkalintą. Tada ji grįžta ir susijungia su likusia sąmonės dalimi, ir tokiu būdu sąmonė plečiasi. To pasekmės yra galimybė būti daugiau sąmoningam kasdieniniame gyvenime ir sapnuose, nes sąmonės lygis fiziniame pasaulyje yra tiesiogiai susietas su sapnais. Nesistengiant pažadinti sąmonės, paprastai sąmonės būna tik 3% visoje žmogaus psichikoje, o visą likusią dalį sudaro ego (pasąmonė); Taigi didysis veiksmas vyksta žmonėms nebūnant sąmoningiems.

Objektyviomis ir aiškiomis astralinėmis kelionėmis ir patirtims, ego turi būti stebimas ir sunaikintas. Kuo mažiau ego, tuo yra aiškesnė sąmonė ir aiškesnės patirtys. Jei daugiau yra ego, tai žmogus daugiau mato savo pačio ego/pasąmonės projekcijas.

Sąmonė ar esmė yra maža dalelė vienos didesnės Esybės, kuri egzistuoja ne eiliniame žmoguje, bet aukštesnėse dimensijose. Ji turi daug dalelių, ir kad tikrai pabustume dvasiškai, kiekviena iš šių sąmonės dalelių turi viena po kitos susijungti su Esybe. Tai yra ilgas ir sunkus procesas.

Kai sąmonė susijungia su aukštesnėmis dvasinėmis dalimis, yra atrandama tikra laimė. Eilinis žmogus gali pajusti tik pradinę laimę, kuri sklinda iš pagrindinės sąmonės. Tikra ir gili laimė yra įmanoma tik tada, kai yra inkarnuotos dvasinės Esybės dalelės. Tas, kas nėra jautęs šio jausmo, nežino ką tai reiškia.

Kai visi ego yra pašalinami, kai yra 100% sąmonės, ir integruojamos visos dvasinės dalelės - tada darbas yra užbaigtas.

Išmokimas pastebėti sąmoningumą: kaip jis veikia ir kaip jūs jį matote, yra būtinas, kad būtų galima stebėti įvairias būsenas viduje, išmokti reaguoti į situacijas geriausiu įmanomu būdu. Ir, jei pasiseks, pajusti laisvę, būvimą sąmoningiems čia ir dabar, pajausti tylos ir ramybės akimirkas.

Nuo mitologizuotų frazių link politinio dialogo

Edukologijos mokslų dr. J.KAŠYS

Qui pro quo?

Ar gali žodžiai - natūrali bendravimo priemonė - tapti nesusikalbėjimo priežastimi ir išskirti žmones? Deja, gali. Ir ne kokie nors naujadarai, ne tarptautiniai posakiai, ne mokslinės definicijos, bet populiarūs žodžiai - nepriklausomybė, laisvė, autonomija ir kiti. Juos kasdien girdi pirmokėlis, juos rasime vos ne kiekvieno laikraščio puslapiuose. Pagaliau be šių žodžių naujokas priesaikos Tėvynei nesuformuluoja. Deja, tik retas iš jų suvokia tikrąją sakymo prasmę. Automatiškai kartojant vyresniojo žodžius priesaika tampa skambiomis frazėmis, kurių paviršiumi nuslysta esmė.
Subjektyvus, dažnai buitinis laisvės, nepriklausomybės kategorijų suvokimas nėra formalus dalykas. Gilindamiesi į šį apercepcijos reiškinį aptiksime net dramatiškų įvykių. Su šiais skambiais žodžiais lūpose senoliai 1830-aisiais, 1860-1863-aisiais metais paliko nebaigtą arti vagą ir pasitraukė į miškus vyti iš Lietuvos maskolių. Entuziazmas buvo visuotinis. O kas buvo vėliau? Ne tik Sibiro tremtis, ne tik pralaimėjimo kartėlis. Sukilėliai dar maišto įkarštyje ėmė priekaištauti vadams: “Apgavote. Ne už tokią laisvę kraują liejome”, “Ne tokią neprigulnią Lietuvą įsivaizdavome”.
Nepasitenkinimą sukėlė laisvės šūkio neatitikimas tikrovės. Vienaip ją suprato “dalgininkai”, kitaip - privilegijuotas luomas. Maištininkų sąmonėje nepriklausomybė atsispindėjo buitiniu, konkrečiu pavidalu - baudžiavos panaikinimu. Jie guldė galvas už išsvajotą nuosavos žemės plotelį, už gyvenimą be ponų valdžios. Kilmingieji sukilėliai svajojo apie Žečpospolitos atkūrimą Liublino unijos ribose. Baudžiauninkai kėlė ekonominius, o bajorai - politinius laisvės tikslus. Valstiečius suklaidino neiššifruota skambi frazė, kurią gal net apgalvotai pakišo sukilimo vadai. Reikėjo kaip nors suvilioti beraščius.
Kaip išvengti konfrontacijos ar tyčinės apgaulės vartojant šias kategorijas? Nesusipratimai atsiranda dėl šių kategorijų ydingo politizavimo ir sąvokų struktūrų neapibrėžtumo.
Abi priežastis įmanoma pašalinti ugdant piliečių tautinę sąmonę. Šį uždavinį, mūsų gėdai, pradedama pamiršti. Mokiniai nemoka Tautos himno žodžių, o klausydami himno kai kurie žiaumoja kramtomąją gumą. Antras uždavinys konkretesnis: pradedant politinę diskusiją iš pradžių susitarti, “kas yra kas?” Senovės lotynai sakė: “Qui pro quo?” (vienas vietoj kito, t.y. nesusipratimas, painiava). Kai šių dalykų nepaisome, neišvengiamai prasideda voliuntaristinis kategorijų aiškinimas. Tai padaryti nėra lengva dėl buitinių sąvokų gyvybingumo. Tai, kas suvokta iš mažumės, o vėliau įtvirtinta aplinkoje, nyksta labai sunkiai. Mokslinė sąvoka skinasi kelią, įveikdama tradicinį mąstymą bei įprastinius kasdieniškus vertinimus.

Giminingos neapibrėžtos sąvokos
Semantinę painiavą sukelia dar ir šie politizuoti, sureikšminti žodžiai: autonomija, suverenitetas, savarankiškumas. Dėl nepakankamo sąvokų apibrėžtumo buitiniu lygmeniu suvokiami ir šie pasakymai: dvasinė nepriklausomybė, vidinė laisvė, politinė autonomija, pažiūrų nepriklausomybė, idėjinė nepriklausomybė. Tiesa, lyginant su “nuogomis” laisvės ar nepriklausomybės (nepriklausomumo) kategorijomis, jos labiau “aprengtos”: nurodoma vienu požymiu daugiau. Šios siauresnės apimties sąvokos šiek tiek mažiau problematiškos, konkretesnės. Suprantamesnės yra ir ekonominio nepriklausomumo, fizinės laisvės, materialinio savarankiškumo sąvokos, nes jų požymiai materialūs, apčiuopiami, lengviau pastebimi. Tačiau visiško aiškumo dar nėra, nes iki galo neiššifruotas fizinis, ekonominis, materialus sąvokos.
Galėtume padaryti pirmą išvadą: siaurėjant sąvokos apimčiai ryškėja jos turinys ir atitinkamai nyksta dviprasmybės. Pagaliau nebelieka būtinybės “Qui pro quo?”, nes kiekviena dialogo pusė adekvačiai supranta mintį. Štai keletas galimų aiškesnių pasakymų. Tai atvejai, kai situacija reikalauja būtent šių teiginių. Vietoj neapibrėžto įvardijimo “laisvas miestas” - “ekonomiškai laisvas miestas”. Vietoj dviprasmio teigimo “nepriklausomas prezidentas” - “nepriklausomų politinių pažiūrų prezidentas” arba “ekonomiškai nepriklausomas prezidentas”. Vietoj įtartino savęs įvardijimo “esu nepriklausomas deputatas” sakyti aiškiau - “esu laisvų politinių pažiūrų deputatas” arba “nepriklausau jokiai partinei grupuotei”, arba “esu ekonomiškai nepriklausomas - niekam neskolingas” ir pan. Šie ir kiti analogiški sukonkretinti teiginiai neturi arba beveik neturi potekstės, nes nurodomi akivaizdūs požymiai. Platesnės apimties sąvokos, arba kategorijos, neturi šių parametrų, ir autoriui paliekama laisvė slėpti tikruosius motyvus, o oponentas priverstas spėlioti. Kai politikas (arba vadinantis save politiku) įtikinėja: “Esu nepriklausomas. Rinkite mane”, tai kaip įminti šią mįslę? Arba tokie mįslingi pasakymai - “laisvoji zona”, “nepriklausoma žiniasklaida”, “nepriklausoma nuomonė”, “laisva idėja” ir pan. labiau praverčia diplomatams, kai būtina nors laikinai sumažinti įtampą ar išvengti valstybių konfrontacijos. Ne visada mąstymas kategorijomis pasitarnauja pageidaujamiems sprendimams. Pateiksime tik vieną politinio nesusikalbėjimo (arba tik tariamo politinio dialogo) pavyzdį. Prisiminkime Rusijos-Čečėnijos karo paliaubų pasirašymo dokumentą. Susitarimo protokole užrašyta, kad Rusija pripažįsta Čečėnijos valstybės nepriklausomybę. Nesuspėjus nudžiūti rašalui, viena pusė pradėjo priekaištauti kitai sutarties laužymu. Rusai nepriklausomybę suprato kaip ekonominį (fizinį) čečėnų savarankiškumą. Čečėnai šią kategoriją interpretavo pirmiausia kaip politinį savarankiškumą. Tyčia, sąmoningai ar paprasčiausiai suklaidino abstrakti sąvoka - tegul sprendžia politikai. Tačiau akivaizdu, kad žiauri trintis tarp valstybių neišnyko. Atrodo, nekalta nepriklausomybės frazė paliko problemą neišspręstą. Ar tai nėra pamokantis atsitikimas? Net politinėje sferoje, kur aptakios frazės turi tinkamiausią terpę, kartais jos ne padeda, bet pakenkia.
Nepateisinamas abstrakčų sąvokų vartojimas, kai reikalingi sprendimai. Praktiškas verslininkas nepradės sandėrio, jei oponentas ims svaidytis tik skambiomis frazėmis. Viskam yra savas laikas, sava vieta. Tarkime, moksliniame traktate definicijų kalba pageidautina (taupo žodį, o kategorijų turinys mokslininkams puikiai suprantamas), bet politikoje ji ne visada rezultatyvi. O ką jau kalbėti apie kasdienį, buitinį bendravimą. Jei kas ir bando lakstyti padangėmis, oponentai nutraukia: “Baik filosofuoti”. Kalbėti lozungine kalba gal ir lengviau, nes suklydimų mažiau (nėra detalių, konkrečių faktų). Galima ir nieko neišmanančiam pasišvaistyti patriotiniais šūkiais. Deja, viskas deklaracijomis ir pasibaigia, nes po tokių frazių dažniausiai nėra veiksmų.

Frazių politika
Kai žodžiai nepagrįstai sureikšminami, jie tarsi suserga skambių frazių hipertonija. Skamba gražiai, patraukliai, tačiau beveik nesuprantamai. Deja, šis negalavimas pamažu virsta nesustabdoma epidemija. “Aš už laisvą Lietuvą”, “Aš - nepriklausomas rašytojas”, “Aš - laisvas menininkas”, “Aš - laisvos Lietuvos savanoris”. Sunku šiandien sutikti aukštesnio rango pareigūną, kuris nebūtų nepriklausomas, laisvas, savarankiškas, autonomiškas Šiuo tautiškai padabintu arkliuku šuoliuojama ten, kur kvepia dideli pinigai ir pelningos tarnybos - į Seimą, į Muitinės departamentą, į apskrities ar rajono Tarybą. Be vidinio turinio frazė puikiausiai paslepia kyšantį klastingo karjeristo pakaušį.
Ne tik fiziniai asmenys, bet organizacijos, firmos dangstosi tuščiavidurėmis frazėmis. Pvz., laisvas nepriklausomas kanalas (LNK). Kaip nori, taip suprask. Tik viena aišku - suprasti blogai nevalia. Apšauks parsidavėliu. Mąstančiam žmogui šis patriotinis pavadinimas sukelia ironišką šypseną. LNK nėra nei nepriklausomas, nei laisvas. Arba “Lietuvos ryto” dienraštis, tituluojantis save nepriklausomu. Kas iššifruos, kiek čia tos nepriklausomybės?

Link konkretumo
Kategorijos - homo sapiens sąmonės aukščiausias produktas, evoliucijos viršūnė. Jose atsispindi daiktų, reiškinių, santykių esmių esmė. Absurdiška jas atmesti. Tačiau, kaip pastebėjome, suabsoliutintos abstrakcijos pasidaro minčių reiškimo kliuviniu. Tuomet kategorijos transformuojasi į puošnias frazes, į mąstymo dekoraciją.
Atrodo, kad dabar einame lengvesniu keliu, aplenkdami siauresnes, konkretesnes, vaizdingesnes sąvokas. Turime galvoje fizinės laisvės, ekonominio nepriklausomumo, dvasinės laisvės sąvokas. Visuomeninėje sąmonėje dar tik formuojasi stabili jų psichologinė struktūra. Galima šį procesą paspartinti, pasiūlant apytikrį šių definicijų esminių ir neesminių požymių registrą. Pradėkime nuo dvasinės laisvės siauresnės sąvokos - laisvų politinių pažiūrų - turinio aprašymo.

Dvasinė laisvė
Dvasinės laisvės funkcionavimo sfera - nematerialūs dalykai: religija, politika, pedagogika, psichologija, kultūra, bendravimas ir pan. Psichikos laisvė reiškiasi vidiniais veiksmais - protavimais, apibendrinimais, išvadomis, vertinimais. Šie psichiniai veiksmai gali būti originalūs ir neoriginalūs, dori ar amoralūs. Tačiau jie nėra individui iš šalies primesti, nėra prievartiniai, nėra konjunktūriniai. Asmenybė gali juos savintis, gali tvirtinti: “Tai mano mintys, mano pažiūros. Aš pats nusprendžiau”.
Dvasiškai nelaisvas (priklausomas) žmogus yra svetimos valios vykdytojas. Jis - paklusnus tarnas, be savojo “aš”. Tokia asmenybė nėra patikima, nes ji veikiau paklus kitų sprendimams. Tikroji galia glūdi dvasioje, jos valioje ir intelekte. Meilė - tai dvasios fenomenas. Jeigu žmoguje slypi daug meilės, jam pavyks nugalėti neigiamas būsenas: sielvartą, liūdesį, pyktį, neapykantą. Politinės asmenybės pažiūros - ne tik dvasios fenomenas, bet asmenybės šerdis, tartum jos karkasas. Tačiau ne visada. Politinės pažiūros tampa ryškiausiu individo bruožu, kai jos laisvos, nepriklausomos.
Pseudodvasinė laisvė, arba netikroji politinių pažiūrų nepriklausomybė - fikcija. Tai nerealus, išgalvotas dalykas. Deja, jis nėra retas reiškinys. Įvairūs veikėjai (veikiau - pseudoaktyvistai), tikėdamiesi pirmenybių rinkimuose, siekdami valdžios, pataikaudami įvardina save nepriklausomų politinių pažiūrų piliečiais. Tai konjunktūros žmonės, kurie keičia savo kailį pagal politinę atmosferą.

Fizinė nepriklausomybė
Ekonominės laisvės (arba nepriklausomybės) funkcionavimo sfera - materialūs, fiziniai dalykai. Tai pinigai bei kitos daiktinės vertybės - žemė, brangakmeniai, taurieji metalai ir pan. Skirtingai nuo dvasinės laisvės, fizinę (ekonominę, materialinę) nepriklausomybę moksliškai ištirti paprasčiau. Mato vienetai yra akivaizdūs - litai, valiuta, kitos materialinės vertybės. Žinoma, galima pajamas ar kitą turtą slėpti. Tuomet ekonominio individo nepriklausomumo laipsnį įvertinti sunkiau.
Ekonominio nepriklausomumo įtaka asmenybės dvasinėms vertybėms, tarp jų ir politinėms pažiūroms, prieštaringa. Ji gali būti pozityvi ir negatyvi. Gali skatinti asmenybės politinį aktyvumą arba jį slopinti.
Nė vienos dienos žmogus nepajėgia nugyventi be įvairiausių materialinių gėrybių. Jos tenkina mūsų biologinius poreikius. Turtas yra būtinas siekiant įvairių aukštesnių tikslų. Turtingesnis žmogus gali įsigyti vertingesnių knygų, išvykti mokytis į prestižinius universitetus, samdyti geriausius mokytojus. Tokia asmenybė turi daugiau laisvalaikio bendrauti. Pasiturintis retai dirba savaitgaliais, naktimis. Jis geriau pailsėjęs, fiziškai sveikesnis ir energingesnis. Šios komfortinės materialinės sąlygos palankiai veikia savikūrą. Kas moka naudotis turtu, tam sotus gyvenimas nesukelia pavojų dvasiai. Ekonomiškai nepriklausomas žmogus doroviškai auga, šelpdamas neturtėlius, įsitraukdamas į mecenatavimą. Jeigu materialinė gerovė auga lygiagrečiai su dvasiniu kilimu, tai turtas nežlugdo asmenybės, sudaro galimybes jai plėtotis. Neatsitiktinai mūsų materialūs troškimai tiesiogiai įeina į Dešimtąjį Dievo įsakymą.
Ekonominiai motyvai yra ne tik teisėti. Be jų nebūtų įvykdyta daugelis puikių sumanymų ir pasiekta ūkinės pažangos. Gal todėl devyni iš dešimties pasisakymų, niekinantys materialines vertybes, veidmainiški.
Skolos, varginanti buitis neišvengiamai eliminuoja kūrybinės bei kitos aktyvios veiklos galimybes. Beturčiui praktiškai uždarytos durys į aukštąjį mokslą, į koncertų sales. Jam lieka kartais tik pavarvinti seilę į puošnias knygų lentynas. Visus pinigus “suėda” buitis. Kur daug skurdo, daug ir tamsumo. Alkanas žmogus be skrupulų iškeičia išdidžią dvasią į sandėrį su sąžine, į nusižeminimą. Išbadėjusį nesunku papirkti. Tik ypač stiprios dvasios žmonės nesuklumpa.
Tačiau dideli pinigai turi kur kas daugiau žabangų negu dorybių. Beveik visada lemiama reikšmė tenka turto dydžiui. Saikingumas - gyvenimo taisyklė, neturinti išimčių. Žemiškieji troškimai ir prisirišimai gali apsėsti žmogaus protą ir širdį kaip amarai lapus ir suryti jautrumą aukštesnėms vertybėms. Apaštalas Paulius sakė: “Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie jai pasidavę nuslydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių”.
Dabar nemaža gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos ir apie ekonominį nepriklausomumą bei pasiturintį gyvenimą gali tik svajoti. Ir atvirkščiai. Daugėja žmonių, užsidegusių turtėjimo aistra. Ir tam turto kaupimui nematyti pabaigos. Užtenka pavartyti dienraščius, paklausyti televizijos laidos 01, 02, 03. Lietuva tapo panaši į “gangsterių šalį”, kur žudymai bei žalojimai, ginkluoti apiplėšimai dėl turto tampa kasdienybe. Tūkstančiai tragiškų įvykių rodo, kad turto grobuonys praranda bet kokį žmoniškumą.
Senovės Romos filosofas Publijus sakė: “Inopiae desunt multa avaritiae omnia” (varguoliui daug ko trūksta, gobšuoliui - visko). Kas paaukoja savo gyvenimą turtams, tas praranda sielos ramybę, sveikatą, garbę, sąžinę.
Apmaudu, kad dorinių vertybių devalvacija Lietuvoje sparčiai ėmė reikštis po Atgimimo. Į valdžią pateko gobšuolių karjeristų banga, o pirmieji Atgimimo šaukliai buvo pašalinti. Revoliucija surijo savo vaikus.
Yra viena išimtis. Ekonominė nepriklausomybė, sukurta sąžiningu darbu, dažniausiai tampa atspara asmenybės nuosmukiui. Darbas deda pagrindus ekonominei-finansinei nepriklausomybei. Laisvas darbas sukuria dvasios turtus ir formuoja asmenybės svarbiausią sielos vertybę - dorą, jos emocinį pasaulį.



ŠEŠTASIS POJŪTIS

Ką reiškia pajusti Kūrėją dar šiame gyvenime? Ar tai reiškia, kad aš galėsiu pajausti Jo skonį, išgirsiu, pamatysiu Jį, t.y. pajusiu Jį savo penkiais jutimo organais? Juk parašyta: „Paragaukite ir pajausite, koks nuostabus Kūrėjas“. Tai ką gi reiškia „Jį paragauti ir pajausti“?

Mūsų pasaulyje mes viską galime paragauti (patirti), pajausti savo penkiomis juslėmis. Per jas mes gauname informaciją. Akys – rega, ausys – klausa, nosis – uoslė, pirštai – lytėjimas, liežuvis – skonis. Ir tai viskas.

Į mūsų vidinį kompiuterį patenka informacija, ten ji apdorojama, ir mes gauname tam tikrą pasaulio paveikslą. Mes turime tarsi mažą projektorių, pateikiantį ekrane pasaulio vaizdą, kurį regime.

Taip mes jaučiame pasaulį. Tačiau yra dar vienas jutimo organas, vadinamas kli (indas) arba siela. Ji jaučia taip pat, kaip ir mūsų penki įgimti jutimo organai.

Mūsų juslės tokios, kad jų vidinių virpesių dažniai sutampa su išorinių virpesių dažniais ir todėl jos jaučia išorę. Pavyzdžiui, reaguojama į tam tikro dažnio regimąsias, girdimąsias bangas, uoslės, lytėjimo, skonio receptoriai reaguoja į tam tikrą dažnį.

Šie dažniai ir mano juslės sutvarkyti taip, kad būtų galima suderinti vidinį pojūtį, t.y. vidinį dažnį, savo vidinę savybę su išoriniais parametrais.

Tas pats ir sieloje: jeigu ji savo savybes, savo vidinį dažnį sulygina su išorės dažniu, tai pajaučia, kas vyksta išorėje, ir tai perduodama į žmogaus „projektorių“, kuris jam nupiešia tam tikrą vaizdą.

Koks gi skirtumas? Šiame pasaulyje mes gimėme su jau paruoštomis vidinėmis savybėmis. Šios vidinės savybės, svyravimai iš anksto nustatyti, todėl automatiškai atsiranda pojūtis, kad esame šiame pasaulyje, jis įeina į mus per penkis jutimo organus.

O sieloje – ne. Mes turime save „suderinti“. Mes turime išsiugdyti tą dažnį, kuris atitiks išorinį dažnį, o jis mumyse ugdomas palaipsniui. Iš pradžių žemi dažniai, po to vis aukštesni ir aukštesni, ir taip iki begalybės.

Kitaip tariant, didžiausias dažnis, kurį gali sukurti mano siela, – tai mano savybė, ir priklausomai nuo šio dažnio, aš galėsiu pajusti visą vaizdą. Savaime suprantama, aš negalėsiu aprėpti vaizdo, didesnio nei leidžia mano maksimali savybė, didesnio nei pats aukščiausias mano dažnis.

Visiškai įmanoma, jog egzistuoja dar kažkokia erdvė, bet aš jos nepajusiu, kaip savo penkiais jutimo organais nejaučiu didelės pasaulio dalies, kurią savo uosle užuodžia šunys, savo rega mato ereliai, girdi delfinai ir kiti gyvūnai. Aš nejaučiu tokių pasaulėdaros erdvių.

Visiškai tas pats ir dvasiniuose pasauliuose: aš nepajusiu jokios kitos pasaulėdaros dalies, o tik tą, prie kurios galėsiu priderinti savo šeštąjį jutimo organą.

Maksimaliai jį priderinti, kiek tik leidžia mano galimybės, yra mano užduotis ir tai daryti mane verčia gamta.

Gamta sukūrė mane su penkiais jutimo organais. Ji man juos davė, kad galėčiau egzistuoti šiandien. O šeštasis jutimo organas manyje yra „užuomazgos“ būsenos, kad gyvendamas jį išvystyčiau ir teisingai panaudočiau.

Jeigu imu derinti šį jutimo organą, tai reiškia, kad aš pradedu dirbti dvasinį darbą. Ir dėl to po truputį imu jausti kažkokius virpesius.

Štai aš juos jaučiu: plius-minus, plius-minus, ir šie pliusai-minusai, šie svyravimai palaipsniui iš išorės derina mano vidų.

Visi tie pokyčiai išorinėje, tarsi mano juntamoje erdvėje veikia mane ir teigiamai, ir neigiamai, aš randu didesnes galimybes keisti, pritaikyti save platesnės erdvės jautimui.

Gamta ar Kūrėjas (o tai vienas ir tas pats) verčia mus maksimaliai išvystyti šį jutimo organą. Ir tai yra žmogaus užduotis. Kai mes jį maksimaliai išvystysime – tai vadinasi „galutiniu ištaisymu“ (gmar tikun) – galėsime apčiuopti išorinę erdvę, kuri vadinasi Kūrėju.

Kodėl Kūrėju? Nes būtent šią pasaulėdaros erdvę Jis sukūrė. Ir mane – tik kaip organą Jį jausti. Tai kas gi tada žmogus? Paprasčiausiai jaučiantis Kūrėją. Ir visa gamta, gamtos dėsnis, kuris egzistuoja šioje pasaulėdaroje, vadinasi Kūrėju. Ir Jis priverčia žmogų visiškai atskleisti Jį, apglėbti Jį.

Būtent tai ir reiškia: „Paragaukite ir pajausite, koks nuostabus yra Kūrėjas!“. Kitaip tariant, visiškai atverkite savo jausmus, kad pajustumėte visos pasaulėdaros skonį.

Kodėl kalbama apie skonį? Todėl, kad tai pats natūraliausias, pats primityviausias žmogaus receptorius. Jūs matote, kaip kūdikis viską, kas tik jam bepakliūtų, iš karto deda į burną. Kodėl? Taip jis lengviausiai, geriausiai, tiesiogiai susipažįsta su kiekvienu daiktu. Jis dar nesupranta, ką mato, bet iškart, net nematydamas, kiša burnon. Ir tai žinodami kabalistai sako: „Paragaukite ir pajausite!“

Be to, omenyje turimas darbas su ekranu, nes ekranas yra pe de roš (galvos burnoje), dvasinio parcufo galvoje, dėl to ir sakoma – paragaukite. Ir dar dėl to, kad šviesa, kuri įeina per pe de roš, per šį ekraną į vidų, vadinama taamim – „skoniais“.

Todėl – paragaukite, paimkite į save, perleiskite per šį savo jutimo organą Aukščiausiąją šviesą ir, priklausomai nuo savo ekrano, priklausomai nuo to, kiek yra pritaikytas jūsų šeštasis jutimo organas išorei, gaukite į savo vidų Kūrėjo Šviesą. Tai ir yra Kūrėjas, vidinė šviesa, kurią mes suvokiame, jaučiame.

Vertinimo kriterijus

Viskas, kas egzistuoja tikrovėje, ir gera, ir bloga, ir netgi pats blogiausias ir žalingiausias dalykas pasaulyje, turi teisę egzistuoti. Ir negalima jo šalinti ar naikinti visiškai – mums skirta užduotis yra tik jį ištaisyti iki Tobulumo.

Tam, kad galėtume suvokti veiksmų ir jų Priežasties didybę bei tobulumą, tiesiog pakanka dėmesingai pažvelgti į kūrimo procesą. Ir todėl mes turime suprasti bei vengti ignoruoti bet kokį kūrinio elementą, teigti, kad jis yra pašalinis ir galima būtų apsieiti be jo.

Beje, Gamta neužbaigė kūrinio jo sutvėrimo metu, ir būtent todėl mums besireiškiančioje tikrovėje mes matome, kad ir jis visas ir jo elementai, nuo pat pirmapradės iki pat galutinės išsivystymo stadijos, yra pažaboti laipsniško vystymosi dėsnių valdžios. Būtent dėl šios priežasties, jausdami vaisiaus kartumą jo vystymosi pradžioje, mes suprantame, jog tai nėra koks nors jo trūkumas ar yda, nes visiems yra gerai žinoma priežastis - vaisius dar neišsivystė.

Toks pats mūsų santykis ir su kitais tikrovės elementais: jeigu mums atrodo kad kažkoks tai elementas yra blogas ir žalingas, tai šitaip yra tik todėl, jog jis dar yra savo vystymosi proceso pereinamoje stadijoje. Todėl mes neturime teisės teigti, jog jis yra blogas ir jį ignoruoti, nes tai neišmintinga.

https://www.kabacademy.com/


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Tikrovės suvokimas (II)

      „Kabala nepalieka mūsų gyventi pelenuose, o iškelia mūsų sąmonę į suvokimo viršūnę“

J.Reichlinas „De Arte Cabalistica“

Mes esame visiškai mums nesuprantamame pasaulyje, kurį mes tiriame savo penkių jutimo organų pagalba. Tai, kas iš išorės patenka į mūsų jutimo organus, apdorojama mūsų smegenyse, kurios sintezuoja ir pateikia mums šią informaciją mūsų pasaulio vaizdo formoje. Tokiu būdu, tai, ką mes įsivaizduojame esant mus supančia tikrove – yra ne daugiau nei mūsų neištobulintų jutimo organų išorinės šviesos interpretacija.

Iš tiesų tai tiktai bendros pasaulio sandaros fragmentas. Tai reiškia, jog tai, ką mes jaučiame – tik maža mus supančios tikrovės dalis. Jeigu mes turėtume kitus jutimo organus, tai iš visos mus supančios aplinkos mes išskirtume kitokį fragmentą, t.y. šį pasaulį suvoktume kitaip. Mums atrodytų, kad mus supantis pasaulis pasikeitė. O iš tikrųjų tai keistumėmės mes patys, mūsų suvokimas, o pasaulis liktų tas pats, nes mūsų išorėje egzistuoja tiktai paprasta, aukščiausios kokybės Gamtos šviesa.

Mes jaučiame, kaip mūsų organizmas reaguoja į kažkokį tai išorinį poveikį. Viskas priklauso nuo mūsų jutimo organų jautrumo. Jeigu jie būtų jautresni, mes jaustume atomų, atsitrenkiančių į mūsų kūną, smūgius. Mes galime studijuoti, pajusti, suvokti ne pačius objektus, o jų sąveiką, ne esmę, o jos išorinę formą ir medžiagiškumą. Taip pat ir visi mūsų sukuriami prietaisai registruoja ne patį veiksmą, o savo reakciją į jį.

Visa, ką mes norėtume žinoti apie mūsų pasaulį tam, kad suprastumėme savo egzistencijos prasmę jame, priklauso nuo tų suvokimo ribų, kuriose mes esame, nuo mūsų klausimų. Tai reiškia, kad mūsų prigimtis, mūsų įgimtos savybės, diktuoja mums žingeidumo lygį. Gamta, užprogramavusi mūsų savybes, tarytum iš vidaus diktuoja kuo domėtis, ką studijuoti, pažinti, atrasti. Iš tiesų Gamta veda mus Savęs pažinimo keliu.

Įvairūs žmogų studijuojantys mokslai sužino tik šį tą apie jį patį. Tačiau tai, kas yra už žmogaus ribų – lieka nepasiekiama. Todėl mūsų gyvenimo prasmės klausimas negali būti išspręstas mokslų pagalba. Kadangi mokslai negali atrasti ko nors už mūsų ribos, o tik tai kas susiję su mūsų fiziologija, su mūsų jutimo organais, su mūsų prietaisais, su mūsų prietaisų ir mūsų pačių reakcijomis į išorinį pasaulį.

Aštriausi globaliniai žmonijos klausimai – gimimas, gyvenimo prasmė, mirtis – gali būti suvokti tiktai išoriniu suvokimu. Ne mūsų reakcijų į išorinį pasaulį atradimų ir tyrimų, o objektyvių žinių apie išorinį pasaulį pagalba. O būtent tai ir nepasiekiama įprastu mokslinių tyrimų keliu. Tiktai po to, kai žmogus „išeina“ („išeina“ - čia turimas galvoje kokybinis mūsų pasaulio žmogaus patyrimas esant įprastom gyvenimo sąlygom) į aukštesnį pasaulį, jis kaip dovaną gauna objektyvios tikrovės suvokimą: kas iš tiesų ir kaip egzistuoja jo išorėje.

Yra metodas, kurio pagalba galima gauti visą informaciją apie visą pasaulio sandarą, t.y. išeiti iš žmogiškųjų pojūčių rėmų ir pajusti tai kas vyksta už jų ribos. Šis metodas vadinamas Kabala ( heb. kabala „gavimas“), o jį įsisavinęs žmogus - kabalistas.

https://www.kabacademy.com


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Pirmą kartą ekranuose!!! Nauja mokslo - populiarinimo laida „SISTEMOS SUTRIKIMAS“. Žiūrėkite sekmadienį, Gruodžio16, 20:30, saite www.kab.tv/rus!


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Tikslas

Žmogaus problema yra ta, kad jis nežino kurioje srityje jam reikia stengtis. Perdėtos pastangos yra bergždžios. Tai, kad mums atrodo, jog reikia beprotiškai stengtis ir kad neįmanoma pasiekti savojo tikslo - taip yra tik todėl, kad mes nežinome kurioje srityje mums reikia stengtis. Tai panašu į žmogų, norintį įkišti raktą į spyną, tačiau priešais save matantį tiktai akliną sieną, ir nematančio pačios spynos.

Žmogus tarytum stovi visškoje tamsoje, priešais milžinišką sieną, kurioje yra mažutė skylutė raktui. Ir problemos ėsmė yra rasti pačią spyną, kad galėtum įkišti raktą. Viso darbo esmė yra ieškojimas, rasti savo santykį su galutiniu tikslu, aiškiai apibrėžti sau galutinį tikslą.

Reikia suprasti savo sąveikos su realybe esmę. Pastangų esmė slypi ieškojime. Aš turiu aiškiai apibrėžti savo veiksmus. 99% atliekamo darbo yra tiesiog neproduktyvųs (bergždi). Ir šie 99 % yra skirti būtent tam, kad mes suvoktume, jog jie yra beverčiai. Tai yra problema. Tačiau, kai jau žmogus suranda tai ką jis turi daryti - čia jau didžioji darbo dalis. Lieka visai nedaug

https://www.kabacademy.com/


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Tikrovės suvokimas

Kur žmogaus mintys, ten jis pats.

Beštas

Jeigu žmogus pradeda realizuoti visa, apie ką papasakojome, jeigu laiko save vienos bendros sistemos, kuriai priklauso visi žmonės, dalimi, jeigu šį žinojimą perduoda kitiems ir kuria aplinką, kuri jį rems tobulėjimo kelyje, tuomet jis palaipsniui išsiugdo tikrąjį, stiprų ir užbaigtą norą įgyti gamtos altruizmo savybę. Jau pats kelias į šį norą – iššūkis, jis pripildo mūsų gyvenimą visapusišku turiniu, suteikia giliausią prasmę. Galutinai susiformavęs altruistinis noras žmogui atveria naują tikrovę.

Prieš aprašydami šią tikrovę ir pojūčius, kuriuos patiria žmogus, esantis joje, išsiaiškinkime bendrą tikrovės suvokimo mechanizmą. Iš pirmo žvilgsnio šis ekskursas gali atrodyti nereikalingas ir beprasmis. Kas nežino, kas yra tikrovė? Tikrovė – visa, kas mus supa, visi mūsų matomi daiktai: sienos, namai, žmonės, visa visata. Tikrovė – tai, ką galima paliesti, išgirsti, paragauti, pauostyti ir t. t.

Tačiau situacija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti. Didieji žmonijos protai šiam klausimui skyrė nemažai jėgų mėgindami sukurti mokslinę tikrovės suvokimo sampratą. Šiuolaikinės pažiūros, kurių dabar laikosi žmonių dauguma, formavosi etapais.

Izaoko Niutono klasikinė teorija teigė, jog pasaulis egzistuoja pats savaime, nepriklausomai nuo žmogaus. Visai nesvarbu, suvokia jį žmogus ar ne, kitaip tariant, gyvena jis pasaulyje ar ne – pasaulis vis tiek egzistuoja ir turi tam tikrą formą.

Vėliau gamtos mokslų vystymasis leido traktuoti pasaulio vaizdą kaip kažką, ką jaučia gyvų sutvėrimų jutimo organai. Paaiškėjo, jog jie jaučia skirtingai. Pavyzdžiui, bičių ar laumžirgių matymas mozaikinis. Šie vabzdžiai gauna regimąją informaciją per daugybę akies segmentų. Šuo pasaulį suvokia daugiausia per įvairius kvapus. Albertas Einšteinas aptiko fenomeną, kad stebėtojo ar stebimo objekto greičio pasikeitimas sukuria visiškai kitokį tikrovės vaizdą erdvės ir laiko ašyse. Šis teiginys iš esmės skiriasi nuo Niutono požiūrio.

Pavyzdžiui, įsivaizduokime lazdą, judančią erdvėje. Kas nutiks, jeigu priversime ją judėti labai dideliu greičiu? Pagal Niutoną, koks bebūtų judėjimo greitis, lazdos ilgis nepasikeis. Pagal Einšteiną lazda ims trumpėti. Šiuolaikinės koncepcijos suformavo labiau progresyvų požiūrį į tikrovės suvokimo klausimą. Požiūrio esmė ta, kad pasaulio vaizdas priklauso nuo stebėtojo: skirtingos savybės, jutimo organai ir stebėtojų judėjimo būsenos lemia jų skirtingą tikrovės suvokimą.

Praeito amžiaus ketvirtą dešimtmetį buvo suformuluoti kvantinės mechanikos, kuri sukėlė revoliuciją mokslo pasaulyje, principai. Ji teigia, jog žmogus geba daryti įtaką jo stebimam įvykiui. Tokiu atveju tyrinėtojas tegali kelti klausimą: ką jo matavimo prietaisai rodo? Beprasmiška mėginti tyrinėti procesą apskritai arba objektyvią tikrovę kaip tokią. Kvantinės mechanikos ir kitų sričių atradimai nulėmė šiuolaikinį mokslinį požiūrį į tikrovės suvokimą: žmogus veikia pasaulį ir, kaip pasekmė, veikia savo paties pasaulio suvokimą. Tikrovės vaizdas yra tam tikras stebėtojo ir jo suvokiamo objekto savybių vidurkis.

Šiuolaikinis mokslas atskleidžia, kad faktiškai pasaulis neturi jokio vaizdo. „Pasaulis“ – reiškinys, žmogaus patiriamas savyje ir atspindintis jo panašumo į universalią, visapusišką išorinę gamtos jėgą, kuri yra, kaip jau buvo sakyta, absoliučiai altruistinė, laipsnį. Būtent laipsnis, kuriuo žmogaus asmeninės savybės atitinka arba neatitinka išorinio gamtos altruizmo, įsivaizduojamas kaip „pasaulio vaizdas“. Taigi supančios tikrovės vaizdas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių ir mes pajėgūs jį keisti tiek, kad jis taptų diametraliai priešingas.

Kad geriau suprastume mūsų tikrovės suvokimo mechanizmą, įsivaizduokime žmogų kaip dėžę, turinčią penkias ertmes, atitinkančias penkis jutimo organus. Šios dėžės viduje ryškėja supančios tikrovės vaizdas.

Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip sudarytas klausos organas. Garso bangos sukelia būgnelio virpesius, kurie persiduoda klausomiesiems kauliukams. Šio proceso rezultatas: bioelektriniai impulsai siunčiami į smegenis, kurios paverčia juos įvairiais garsais. Visa tai įvertinama jau po būgnelio sudirginimo. Analogiškai veikia ir kiti jutimo organai.

Praktiškai, mes įvertiname savo vidines reakcijas, o ne kažkokius išorinės tikrovės veiksnius. Mūsų girdimas garsų diapazonas, matomas šviesos spektras ir t. t. priklauso nuo suvokimo organų gebėjimo. Esame uždaryti savo „dėžėje“ ir niekada nežinome, kas iš tiesų vyksta išorėje.

Visų jutimo organų signalai galiausiai patenka į tam tikroje smegenų dalyje esantį „valdymo centrą“. Gauta informacija palyginama su atmintyje saugomais duomenimis ir atvaizduojama savotiškame „kino ekrane“, žmogui pademonstruojamas tarytum iškylantis priešais jį pasaulio vaizdas. Taip žmogus nustato, kur jis yra ir ką turi daryti.

Šio proceso metu tai, kas buvo nepažįstama, tampa tarsi pažįstama ir žmogui kyla „išorinės tikrovės“ vaizdas. Tačiau iš esmės tai ne išorinė tikrovė, o tik vidinis vaizdas.

Imkime, pavyzdžiui, regėjimą, kuris mums atveria nuostabų didžiulį pasaulį. Iš tikrųjų šį vaizdą matome tik savyje, toje mūsų smegenų dalyje, kuri yra tam tikra „fotokamera“, atvaizduojanti visus mūsų jaučiamus regimuosius vaizdus. Išorėje mes nematome nieko, tiesiog mūsų smegenys yra tarsi veidrodis, kuris kiekvieną objektą atspindi taip, kad jį stebėtume išorėje, priešais save.

Taigi tikrovės vaizdas yra žmogaus jutimo organų sandaros ir informacijos, kuri jau susikaupė mūsų smegenyse, pasekmė. Jeigu turėtume kitus jutimo organus, stebėtume kitokį pasaulio vaizdą. Galbūt tai, kas dabar mums atrodo šviesa, atrodytų tamsa arba būtų apskritai neprieinama žmogiškajai vaizduotei.



Reikia paminėti ir tai, jog jau daugelį metų mokslui yra žinoma, kad žmogaus smegenyse galima stimuliuoti elektrinius dirginimus. Kartu su atmintyje turima informacija jie sukuria buvimo tam tikroje vietoje, tam tikroje situacijoje pojūtį. Be to, naudodami elektroninę įrangą išmokome jutimo organus pakeisti dirbtiniais prietaisais. Išrasta daug pagalbinių priemonių klausos aparatui – pradedant stiprintuvais, kompensuojančiais klausos pažeidimą, baigiant elektrodais, įsodinamais į ausį visai kurtiems žmonėms. Jau rengiama dirbtinė akis ir net dar daugiau – elektrodai, implantuoti į smegenis, garsinę informaciją keičia vizualine, t. y. garsus verčia vaizdais. Dar viena šių dienų inovacinė technologija: į akį įmontuojama miniatiūrinė kamera, kuri transformuoja šviesos spindulius, einančius pro vyzdį, į elektros impulsus. Po to šie impulsai perduodami į smegenis, kur virsta vaizdu.

Be abejonės, ateis diena, kai visiškai įsisavinsime šią technologijų sferą, išplėsime savo įgimtų juslių diapazoną ir pradėsime serijinę dirbtinių organų, o gal ir viso kūno gamybą. Tačiau ir šiuo atveju suvokiamas pasaulio vaizdas išliks tiktai vidiniu vaizdu.

Vadinasi, visi mūsų pojūčiai tėra vidinės reakcijos, nesusijusios su supančia tikrove. Net negalime teigti, kad ji egzistuoja, juk „išorinio“ pasaulio vaizdas susiformuoja mumyse.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Sprendimai

Tiktai keli gramai esantys smegenyse priima sprendimus, o jau visas kitas organizmas, pradedant nuo likusios smegenų dalies ir baigiant visa mus supančia aplinka yra tik vykdomasis mechanizmas. Panašiai, kaip atominėje elektrinėje esantis atomas išskiria energiją, kuriai realizuoti tarnauja visas didžiulis organizmas: atominė jėgainė, personalas, įvairios organizacijos, transportavimo sistemos, instaliacijos, visą reikalingą įrangą gaminančios gamyklos su visa savo infrastruktūra ir t.t. ir pan.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Malonumas

Mes mėgaujamės dar nepatyrę malonumo, o kai tik jį patiriame, jis tuojaus pat išnyksta. Mums tiktai atrodo, kad mes mėgaujamės, tačiau visada mes turime atlikti kokius nors veiksmus, kurie mums padėtų pajausti malonumą, tačiau vos tik prie malonumo prisilietęs noras iš karto (čia pat) anuliuojasi, o malonumas dingsta. Tačiau mes vis tiek gyvename tiktai dėl šio prisilietimo. Jeigu mes galėtume mėgautis malonumu tokiu lygiu, kad jis jau niekur nedingtų, tai mes nebežengtume nė žingsnio naujo malonumo link, nes būtume užpildyti ankstesniu. Mes tada tarytum narkomanai mėgautumėmės ta porcija narkotikų, kuriuos susileidome ir nieko nebeveiktume iki to laiko, kol neprireiktų naujos porcijos. Tiktai toks noras (egoizmas), kuris pasiekia visišką priešingybę malonei (šviesai), 'ištaisytas' gali sulygti su pačia šviesa (malone). Tada gauta malonė neišnyksta, noras jai nedingsta, o mes, be perstojojo mėgaudamiesi, siekiame naujos šviesos porcijos.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Žmogaus vystymosi programa

Žmoguje veikia vystymosi programa. Ji mums užduota ir veikia kaip motoras, varantis pirmyn ir skatinantis vystytis. Mes jau žinome, kad visa informacija apie mūsų biologinį kūną slypi mūsų genuose. Mūsų vidinio vystymosi programa taip pat yra užrašyta tam tikruose „gelminiuose, dvasiniuose genuose“. Ši programa diktuoja žmogaus elgesį, veiksmus nuo pat gimimo, t.y. - valdo jį. Ji lemia žmogaus savybes, charakterį, likimą ir t.t. Visus individo parametrus lemia ši programa.

Bet kuriame kitame gamtos objekte, išskyrus žmogų, veikia pastovi programa, kuri užduota bendrų gyvybinių funkcijų, būdingų tam tikrai rūšiai, palaikymui. O žmogui duota progresuojanti vystymosi programa.

Bet kurio pasaulio objekto vidinė programa siunčia komandas procesui, vadinamam to objekto „gyvenimu“. Programos įrašas – tai grandinė nuoseklių informacinių komandų. Kiekviena komanda – tai tarytum informacinė atminties įrašas. 

Ir kiekviename iš mūsų yra ši atminties ląstelių grandinė, veikianti mus nuo pat gimimo iki mirties. Be to, šią grandinę sudaro ne tiktai dabartinis žmogaus gyvenimas, bet ir visi kiti mūsų vidinio vystymosi ciklai.

Ši grandinė, tarytum kokia kino juosta, driekiasi per visokius roplių ir dinozaurų periodus, gali mums papasakoti apie Visatos, saulės, žvaigždžių kilmę. Pagal gamtos dėsnius – niekas niekur neišnyksta, o tiktai iš vieno būvio pereina į kitą.

Todėl atminties įrašų grandinėje visa informacija lieka, o išmokę ją perskaityti galime pažinti visą pasaulio atsiradimo sistemą, apie mūsų visatos būvius dar prieš jai gimstant ir dar toliau. Štai jums ir laiko mašina, ir visai ne iš mokslinės fantastikos srities.

Tada kyla klausimas. Jeigu atminties įrašuose slypi visa mūsų veiksmų programa – nuo pat mūsų atsiradimo pradžios iki pabaigos, jeigu mes nieko negalime joje pakeisti, o tiktai vykdome šios programos komandas, tai dar įdomiau yra sužinoti kokia gi mūsų ateitis joje slypi?

Ne. Gal šių atminties įrašų tyrimo užduotį geriau yra suformuoti taip: išsiaiškinti koks gi yra visos šios gamtos tikslas, koks gamtos dėsnis sąlygoja šį procesą, kurgi mus ši grandinė nuves?

Bet kyla ir kitas klausimas: ar visa tai išsiaiškinę mes galėsime ką nors keisti, „pagerinti“ tą programą?

Žinoma, bet tiktai vienu keliu – įėjus į šios programos vidų. O programa vidinė – vadinasi ir darbas mūsų laukia vidinis. 


Komentarai (3) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Pasirinkimo laisvė

Laisvė - tai galimybė, nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų.

Visais laikais žmonės ieškojo laisvės. Bet kur slypi mūsų laisvė? Iš kokios vergijos žmonija bando išsivaduoti? Ar neatėjo laikas išsiaiškinti, kada mes galime rinktis, o kada esame priversti elgti automatiškai?

Kiekvienas iš mūsų turi tam tikrą rinkinį informacinių duomenų (genų), kurie lemia bet kokius mūsų polinkius: muzikai ar sportui, altruizmui ar vagystei. Kasdieną mokslininkai gauna vis naujos informacijos , atskleidžiančios, kad mūsų veiksmai ir poelgiai nėra laisvi. Suvokęs šį faktą, žmogus gali pradėti ieškoti laisvės.

Mes gyvename veikiami dviejų lemiančių faktorių. Tai e s m ė ir šios esmės vystymo programa. Esmė - tai pirminiai mūsų duomenys (lytis, charakterio bruožai, norai ir t.t.). Be jų iš išorės mus veikia dar du faktoriai - visuomenė (supanti mus aplinka) ir šios visuomenės vystymo programa. Tokiu būdu šių keturių faktorių rėmuose telpa absoliučiai viskas, ką mes bepagalvotume, naujai pažintume ar atrastume.

Kai aš susivokiu , kad gyvenu šiame pasaulyje, pakeisti jau nieko nebegaliu. Aš gimiau šeimoje, kurios nepasirinkau, mane ir auklėjo, neklausdami mano sutikimo, aš įgijau kažkokį išsilavinimą arba likau be jo, kas irgi praktiškai nuo manęs nepriklausė. Tie patys keturi faktoriai ir lėmė tai, koks aš užaugau. Tai kur gi čia pasirinkimo laisvė?

Mūsų egoistinė prigimtis, kuriai vergaujame – tai nuolat augantis noras mėgautis visais įmanomais malonumais kitų sąskaita. Žmogus automatiškai, nesąmoningai, savęs nekontroliuodamas, visuomet renkasi optimaliausią kelią savo maksimaliems poreikiams tenkinti.

Laisvė - tai galimybė , nepaisant savo egoistinės prigimties, priimti sprendimus, paremtus visiškai kitu principu, kita formule, kitu algoritmu. Šių nepriklausomų sprendimų sritis yra už mūsų egoistinės prigimties ribų. Likdami jos valdžioje, mes netenkame pasirinkimo laisvės.

Mes negalime pakeisti genetinės informacijos, kaip ir valdyti bei kontroliuoti jos vystymo proceso. Ne mūsų jėgoms pakeisti visuomenės įtakos asmenybei dėsnio. Mes galime tiktai pasirinkti aplinką, su kurios nuomone mes pasiruošę sutikti. Kalbame ne apie „fizinę aplinką“, kuri kaip ir viskas šiame pasaulyje mums duota be pasirinkimo , o taip vadinamą „įtakojančią aplinką“.

Žmogų su kitais žmonėmis sieja tamprus ryšys, kuris yra pirminis ir nekintantis. Žmogus ir aplinka įtakoja vienas kitą, betgi  žmogus gali sąmoningai pasirinkti aplinką, kad ši apspręstų jo norus, mintis ir elgesį.

Tinkama aplinka mums gali padėti „pakilti“ virš savo egoistinės prigimties, atverdama savyje sritį, kurioje galėtume realizuoti savo pasirinkimo laisvę.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Babilono bokštas

„Mūsų gyvenime galimos tiktai dvi tragedijos. Viena – kai negauni to ko nori, kita – kai gauni. Antroji blogesnė - tai iš tiesų tragedija“.

Oskaras Vaildas

Daugeliui žinoma biblijinė legenda apie Babelio bokštą. Senovės Babilono žmonės nepaklausę išminčių nusprendė pastatyti bokštą turėjusį pasiekti dangų. Tačiau dievui sumaišius žmonių kalbas – jie pradėjo nebesuprasti vieni kitų, o bokštas taip ir nebuvo baigtas. Žodis “Babilonas“ šiandien tapęs beveik būdvardžiu - vienybės antonimu. Platesne prasme Babelio bokšto statyba – tai žmonių bandymas egoistiškai užvaldyti pasaulį. Jo pasekmė – konfliktas su gamtos dėsniu, iššaukęs žmonių susiskaidymą, tarpusavio nesupratimą. Galbūt šioje alegorijoje reikėtų ieškoti šiuo metu pasaulį kamuojančių problemų šaknų. Kaip ištaisyti tą senajame Babilone padarytą klaidą iki šiol neleidžiančią žmonėms būti patenkintais? Juk į dangų tebekylant kaskart vis aukštesniems dangoraižiams – žmonėms susišnekėti tarpusavyje lengviau netampa.

Biblijoje rašoma apie “Senarijos žemę” kaip apie vietą kur gimė civilizacija. Šios vietos svarba vėliau kilusioms žmonių kartoms - nenuginčijama. Šiuolaikinis metų dalinimas į mėnesius ir savaites bei rato dalijimas laipsniais, indoeuropiečių kalbos ir visų daugelio didžiųjų religijų šaknys – vedą į senąją Senariją. Čia iškilo Babilono miestas.

Maždaug tuo metu Nilo, Eufrato ir Indo pakrantėse: iškyla trys pagrindiniai senovės pasaulio dvasiniai centrai. Tuo pačiu laikmečiu, maždaug prieš 5 tūkstančius metų, formuojasi ir Kretos-Minonijos civilizacija. Vėliau Kretos salą užkariaus senovės graikų protėviai - ahėjiečiai, ir ant jų kultūros griuvėsių išaugs senovės graikų religija bei senovinės Elados kultūra. Tuo pat metu iškyla ir indų joga (sanksrito kalba, joga – „sujungiu“).

Visos šios kultūros pasižymi itin ryškiai išreikšta daugiadievyste – politeizmu. Epocha, kurią minime, išsiskiria ir ryškiu egoizmo proveržiu, kuris pažadino žmoguje norą pajungti gamtą savo valiai, užuot vis daugiau susiliejus su ja. Alegoriškai tai aprašoma kaip noras pastatyti bokštą iki pat dangaus. Išaugęs egoizmas išrovė žmogų iš jo natūralios gyvenamosios aplinkos, ir jis nusprendė savanaudiškai užvaldyti visatą, tuo priešpastatydamas savąjį „aš“ visuomenei ir gamtai. Vietoj meilės iškilo neapykanta. Žmonės atsiskyrė vienas nuo kito ir vientisa senojo pasaulio tauta suskilo į daugybę nacijų.

Istorikas Josifas Flafijus taip aprašo Babelio bokšto statybą: „Kūrėjas sumaišė jų kalbas – jie nustojo suprasti vienas kitą ir išsiskirstė. Vietą kurioje statė bokštą pavadino Babilonu nuo ten įvykusio kalbų sumaišymo“.

XX a. pradžioje vokiečių archeologas R. Koldevėjus (Robert Koldewey) Babilone (šiandieninio Irako teritorija) aptiko bokšto, kurio išmatavimai  90 m. x 90 m. x 90 m. griuvėsius. Senovės istorikas Herodotas (V a. pr. m. e.) aprašo bokštą kaip tokio pačio dydžio septynių pakopų piramidę.

Kaip bebūtų keista, paskutinio pusantro amžiaus realijos daugeliu atveju panašios į senovės Babilono. Po pirmosios technikos revoliucijos bangos vystymosi sparta išaugo visose srityse, kurias tik galima įsivaizduoti. Energetika ir transportas, televizija ir radijas, kino industrija ir biržos, prabangos reikmenys ir gurmaniškas maistas, šiuolaikinės technologijos ir demokratija – visa tai šiandien siekia savojo kulminacijos taško. Egoizmas pirmą kartą prasiveržęs senovės Babilone, XX a. pradžioje pasiekė paskutinį savo vystymosi etapą. Šiandien jis auga nepalyginamai greičiau nei praeitose epochose, nuolat didindamas greitį.

Stebint pagreitintą technologijų vystymasį kartais kyla mintis, kad gyvename šiuolaikiniame Babilono analoge.

Vis daugiau žmonių ieško kažko, esančio kitapus šito pasaulio mums siūlomų pasitenkinimo variantų, netgi pačių patraukliausių. Pamažu pradedame suprasti, kad aklas egoistinių pagundų vaikymasis niekur nenuves ir tokį požiūrį reikia keisti, surasti teisingesnį gyvenimo kelią. Visiškas nepasitenkinimas, tapo šiuolaikiniame pasaulyje paplitusios negalios – „depresijos epidemijos“ pagrindine priežastimi.

Prie paskutiniame šimtmetyje išaugusios vidinės žmonių krizės prisideda ir nieko gero nežadanti išorinė realybė. Pasauliniai karai, teroras, branduolinio karo grėsmė, augantis skurdas, ekologinės, mokslo bei kultūros krizės – visa tai tik sustiprina nuojautą, kad sprendimas yra aukštesniame, bendresniame lygmenyje. Šiandien Babilono civilizacijos palikuonys pradeda suvokti iki šiol užslėptą blogį.

Vis didėjantis visą apimančios krizės suvokimas grąžina pasaulį į tą pačią būseną, kurioje buvo senovės Babilonas prieš penkis tūkstantmečius. Vienok yra esminis skirtumas: šiandien žmonija, apgyvendinusi visą žemės rutulį, jau pasiruošusi klausytis.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Alegorinis pasakojimas apie vikšrą

Tik nepagalvokite, kad bus kalbama apie vieną iš tų nedailių, gauruotų vikšrų. Aišku, ne! Mūsų vikšras buvo sniego baltumo, dailus ir labai labai malonios išvaizdos. Ir gyveno jis didžiulio raudono obuolio viduje, ir labiau už viska mėgo palaimos būseną, kurią sudarė valgis ir miegas. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tam sutrukdyti. Švelnus ir sultingas obuolio minkštimas buvo toks malonus, o tvirta luoba tokia patikima! Vikšras jautėsi pačia laimingiausia būtybe pasaulyje, kai pats sau sočiai priėdęs, ramiai ir netrikdomai užsnūsdavo patikimoje priedangoje. Tiesa, vikšro gyvenime buvo vienas mažas nepatogumas: valgis atitraukdavo nuo miego, o miegas atitraukdavo nuo valgio. Ach, kaip gaila, kad negalime apjungti šių dviejų malonumų kartu.

Kartą ryte atsitiko kažkas baisaus! Vikšras pabudo skaniai ir sočiai papusryčiauti, bet staiga pamatė, jog baltas ir šviežias obuolio minkštimas, gaubiantis jį iš visų pusių, pradėjo juoduoti. Labai nustebęs atkando kąsnelį ir pasibjaurėjęs susiraukė. Pirminio saldumo neliko nė pėdsako. Koks siaubas! - obuolys pradėjo pūti.

Pirmą kartą gyvenime vargšas nuliūdo, bet badas - ne draugas ir, palikęs pūvančią šerdį, jis nušliaužė ieškoti maisto, godžiai besigrauždamas į savo mėgstamą obuolį tai vienur, tai kitur. Bet vietoje malonaus sotumo jausmo jį visur persekiojo šlykštus puvėsio kvapas. Ir visur, kur tik pasisukdavo, matydavo tas tamsias dėmes! Jos stojo jam skersai kelio, vijo nelaimingąjį vis tolyn ir tolyn, priversdamos beieškant maisto išgriaužti vis naujus tunelius pūnančiame obuolyje. Taip mūsų vikšras vis suko ir suko ratus savo didelės, bet nenaudingos slėptuvės viduje, kur jo laukė tik kančios, nes šviežias maistas baigėsi, o koks gi malonumas miegoti tuščiu skrandžiu? Bet kartą, visai išsikankinęs, jis atsimušė į tvirtą kliūtį. Tai buvo luoba. Vikšras, veltui besistengdamas pralaužti ją, išeikvojo paskutines jėgas.

Ir štai įvyko kažkas neįtikėtina: jis iš tikrųjų susimąstė. Jūs galite prieštarauti: “kas čia ypatinga? Na susimąstė, tai susimąstė - kam taip nebūna? “Juk iki tos dienos jam dar niekada neteko taip savęs varginti - ir nebuvo kada , ir nebuvo dėl ko. Valgymas – miegas, valgymas – miegas, apie ką gi čia dar galvoti? Bet dabar, visai netekęs jėgų, vikšras visiškai rimtai pradėjo mąstyti: “kodėl aš kankinuosi, šliaužiodamas po šitą obuolį? - vien tiktai tam, kad numalšinčiau savo alkį? Bet ir pasisotinti man nesiseka! Aš turiu suprasti, kam reikalingas tas supuvęs pasaulis - ir aš jame! Aš turiu išsiveržti iš jo!“- sušuko kankinys neaišku kam ir iš paskutinių jėgų neįtikėtinu proveržiu pralaužė storą luobą. Išsikapanojęs iš obuolio, vikšras sėkmingai nusileido į minkštą žolę ir pasijuto esąs puikiame šviesiame sode, pilname įvairiausių vaisių, pilname meilės ir džiaugsmo, gaubiančio jį iš visų pusių. Nuostabiomis spalvomis gyvuojantis ir kvėpuojantis išmintingas to pasaulio judėjimas užliejo visus jo jausmus. Nuostabūs garsai malonino savo begaline harmonija skelbdami tai, ko neįmanoma nupasakoti žodžiais. Nežemiški aromatai, persmelkę kiekvieną vikšro ląstelę, dovanojo aukščiausią palaimą. Bet labiausiai jį žavėjo puikios esybės, plevenančios tarp prinokusių vaisių ir kažkuo tai labai panašios į jį. Taip, tai buvo į pulką apsijungę drugeliai. Kaip vieningas organizmas sukosi harmonijoje su visu supančiu pasauliu virš nustėrusio vikšro. Savo tobulu šokiu jie pasakojo jam apie tai, kaip tapti vienu iš jų ir taip pat išmokti skraidyti.




Komentarai (1) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Objektyvios tikrovės nebėra

Objektyvumas. Kiek daug žmonijos įvaizdžių susiję su šia sąvoka: ir mokslo šviesulių nuomonės tviska objektyvumu, ir politinė situacija nagrinėjama kaip objektyvi, ir netgi šeimyniniai santykiai objektyviai gali būti geresni. Na, o jau supantis mus pasaulis iš tikrųjų turėtų būti objektyvus!
Kaip nusako visuomeninių mokslų žodynas: 'Objektyvumas - savaiminis, t.y. nepriklausomas nuo zmogaus valios ir sąmones pasaulio, daiktų, savybių ir sąveikos egzistavimas'.

Neseniai ekranus pasiekė mokslo populiarinimo filmas „What the bleep do we know?“ „Ką, po galais, mes žinome?“, sukurtas dalyvaujant žinomiems mokslininkams: Viljamui Milleriui, Fredui Alanui Volfui ir Džefriui Satinoveriui, pasakojantis mums apie realybės suvokimą. Autoriai pateikia pavyzdį apie tai, kaip Kolumbo laivai artinasi prie Amerikos krantų. Indėnas, stovintis ant kranto, nemato atplaukiančio laivo. Kodėl? Jo sąmonėje nėra laivo modelio, tai – jam visiškai naujas reiškinys ir šio vaizdinio jis neturi su kuo palyginti.

Ir tik akylai stebėdamas, koncentruodamas savo dėmesį į reiškinį, t.y. jūroje sklindantį laivo skrodžiamo vandens bangavimą, indėnas pamato jį.

Mokslininkai padarė išvadą, kad realybė absoliučiai subjektyvi ir visiškai priklauso nuo vidinių žmogaus savybių, nuo tam tikrų , jo smegenyse esančių modelių, kuriuos jis gali identifikuoti (sulyginti) su kažkuo tai išorėje ir tokiu būdu matyti realybę.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Atrasti save

    Kiekvieną rytą, atversdami laikraštį, klausydami žinių per radiją ar per televiziją, mes nepastebimai nugrimztame į neigiamos informacijos jūrą. Kuo toliau, tuo labiau mums yra peršamas nepatrauklus ir tamsus pasaulio vaizdas, kuris sudarytas iš begalės prievartos, kovos dėl pinigų ir valdžios. Mums nuolatos į galvą kemšamos naujienos apie nesibaigiančias avarijas, katastrofas ir žmogžudystes, kol tai tampa nebepakeliama ir tuomet, jau nebesitikėdami sulaukti gerų permainų klausiame savęs – „Nejaugi pasaulyje nėra nieko gero?“.

    Mes nuolatos ieškome gyvenime ko nors už ko galėtume užsikabinti, tarsi „Ariadnės siūlo galo“ (Ariadnės siūlas - išeitis iš sunkios padėties. Frazeologizmas kilo iš senovės graikų mito apie Kretos valdovo Mino dukterį Ariadnę, davusią Atėnų didvyriui Tesėjui siūlų kamuolį, kuris padėjo jam išeiti iš Labirinto ), kuris išvestų mus iš šio labirinto, ieškome viso to prasmės, kuri pateisintų tokį mūsų egzistavimą, tačiau nerandame. O viso to pasekoje kyla depresija, kuri sieloje palieka vien tik tuštumą.

    Tačiau dienos bėgyje mums pavyksta iš dalies atsitraukti nuo tokių minčių: darbas, šeima, draugai, hobis. Vakare taip pat galime pasirinkti įvairias pramogas, kurias mums gali pasiūlyti mūsų industrija. Visa tai mums tarsi padeda laikinai negalvoti apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir užsimiršti. Bet ir vėl išaušta rytas ir vėl tas pats tuštumo ir nesaugumo jausmas. Kai kurie žmonės nebegalėdami kęsti nuolat pasikartojančios tokios būsenos bando pabėgti nuo šio jausmo pasinerdami į alkoholizmą, narkotikus, kai kurie suserga psichinėmis ligomis. Kiti bando save „laikinai nuraminti“ užsiimdami meditacijomis, joga ar kitomis psichologinėmis praktikomis. Visa tai žmogų laikinai nuramina, tačiau problema išlieka neišspręsta, o toks „raminamųjų“ poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi. O kas toliau ? Kokias dar panašias būsenas mums dar reiks iškęsti ? Ar visa tai kas vyksta su mumis tėra tik atsitiktinumas ? Ir kas gali mus nuo viso to išvaduoti ?

    Jeigu žmogus žinotų kokias būsenas jam reikės išgyventi kol jis pasieks tą „posūkio tašką“ nuo kurio prasidės jo progresuojantis teigiamas vystymasis ir tobulėjimas, tai be abejo žmogaus požiūris į gyvenimą būtų visiškai kitoks.

    Tuomet žmogus nepultų į narkotikus, savižudybę ar depresiją, o į savo egzistavimą žiūrėtų visiškai kitaip, labiau viską suprasdamas, jį supančią realybę performuotų kitaip. Juk pasaulis aplink mus keičiasi įtakojamas mūsų minčių. Kaip sakoma, teisinga ligos diagnozė – pusė sėkmingo gydymo.

    Taigi, žmogaus įtaka pasauliui priklauso nuo jo minčių. Todėl teisingas realybės suvokimas jau yra vaistas. Juk vien tik nuo mūsų supratimo kas iš tikrųjų su mumis vyksta, nuo mūsų ryšio su aplinka, suvokimo kas ir kodėl su mumis taip elgiasi, priklauso mūsų elgesys, dėl ko keičiasi mūsų realybė, kas verčia mus toliau vystytis ir pereiti į aukštesnį mūsų egzistavimo lygmenį.

    Jeigu mes nors dalinai suprastume žmogaus ryšio su kitu žmogumi svarbą, visos žmonijos ryšį su gamta, bei žinotume kiekvienas savo rolę tokioje vieningoje sistemoje, tuomet tikrai galėtume pakeisti pasaulį. Nepastebimai išsispręstų visos žmonijos problemos, tiek išorinės (tirpstantys ledynai ir didėjančios ozono skylės), tiek vidinės (depresija, narkotikai, terorizmas bei karai). Visa realybė galėtų pasikeisti į gerąją pusę vien tik mūsų suvokimo dėka.


Komentarai (1) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Ryšiai

Paplitusi nuomonė, kad konkurencija skatiana vystymasi ir tai yra gerai. Tačiau kokia konkurencija ir kokį vystymasi? Jeigu aš patoviai motyvuosiu save tuo, kad įgyti daugiau už kitus turto, valdžios, žinių, tai tam tikra prasme vystysiuos: daugiau už kitus turėsiu, žinosiu ir pan. Bet koks tai vystymasis? Juk sakome, kad ir ligos vystosi, vėžys vystosi. Tai parodo, kad pati žodžio vystymosi reikšmė yra ne visada palanki mums. Ar aš būčiau laimingas, jei turėčiau daugiau už kitus, bet visiškai prarasčiaus su jais ryšį? Tuo labiau, kad visi lobiai, meilė, visa informacija glūdi ryšiuose. Jei žmogus netenka kojos, tai jam reikalingas protezas. Jei žmogus praranda ryšį - jam reikalingas mobilus telefonas,  nes tada, kai žmonės nebuvo praradę ryšio - suprasdavo vienas kitą ir be žodžių, telepatiškai.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Stebėtojas

B. Karterio entropijos principas teigia: ' Visata turi būti tokia, kad tam tikroje jos evoliucijos stadijoje galėtų egzistuoti stebėtojas' Teisingiau būtų sakyti, kad tam tikroje Visatos evoliucijos stadijoje radosi stebėtojas, t.y. sąmonė. Galime tai įsivaizduoti taip, kad visos materijos formos - negyvoji, augalinė, gyvūno iš aukščiausios (subtiliausios) gamtos jėgos laipsniška formavosi iš viršaus žemyn, kisdama išraiškos forma, kol galiausiai susiformavo - 'homo sapiens' - žmogus, kaip protinga būtybė, sąmonė, kuriai pasireiškia visi iki tol sutverti objektai su visomis jų santykio formomis, kurie iš tiesų yra to pačio žmogaus sąmonės viduje, nors ir didelė dalis mums regisi esanti išoriška, nors iš tiesų, mokslas jau tai pradeda suprasti, kad mes matome tiktai savo savybes tarytum kino ekrane - žiūrime aukštos kokybės filmus apie procesus vykstančius mūsų viduje, multiplikuotus, įgarsintus, įmagnetintus ir panašiai


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Žmogaus vystymasis

Žmogus nuo visų kitų gamtos elementų skiriasi tuo, kad jis be perstojo vystosi. Ar būdamas vaikas, ar mokinys, ar studentas, ar karjeros viršūnėje, ar pensininkas - nesvarbu, vystosi visada! Jis vystosi viduje - dvasisiškai. Žmogų vysto Aukščiausia jėga, nors pats žmogus to nė neįtaria.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Šeštasis jutimo organas

Kaip mes pažystame, jaučiame, suvokiame pasaulį? Mes turime penkis jutimo organus: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Informacija, gaunama per šiuos mūsų jutimo organus yra koncentruojama smegenyse, kur yra apdorojama ir, galiausiai, visa jų samplaika pasireiškia mums kaip mūsų pasaulio vaizdas, kuris, tarytum, egzistuoja aplink mus. Ir tai vyksta ištisai, kiekvieną akimirką. Iš tiesų nėra jokio pasaulio aplink mus - yra tik mūsų reakcijos į mus veikiančią mums nežinomą jėgą. Kokia ji pati savaime yra ta jėga mes nežinome ir negalime žinoti, nes mes patiriame ją tiktai per mums duotus filtrus, t.y. per savo jutiminius organus. Jei mes galėtume pakeisti jų veikimo diapazoną,- galėtume matyti ultravioletinius spindulius, girdėti trumpąsias bangas, jausti magnetiius laukus ir t.t. ir pan. Tai reiškia, kad pakeitus musų jutimo organų veikimo diapazoną, pasikeistų ir mus supančio pasaulio vaizdas.

Iš tiesų - niekas aplink mus nepasikeistų. Pasikeistų tik mūsų pajutimas, bendras mūsų suvokiamas vaizdas, kurį mes vadiname mūsų pasauliu. Tai reiškia, kad mums suvokiamas supantis pasaulis yra mūsų jutiminių organų veiklos produktas. Yra žinoma kad gyvūnai visai kitaip mato pasaulį, nes jų jutimo organai kitaip sudaryti.

Iš tiesų mus supa nesuvokiamas, be galo didelis pasaulis, kurio mes negalime jausti dėl savo jutimo organų ribotumo. Mes tarytum įkalinti juose ir todėl negalime išeiti 'pasivaikščioti į lauką'.

Sako yra žmogui užduotas šeštasis jutimo organas, kuris miega žmoguje laukdamas savo eilės. Jam pabudus, o tiksliau, jį pažadinęs žmogus gali išeiti iš šio kūno ribotumo, pradėti jausti išorinį pasaulį amžinai, objektyviai ir be galo. Žmonės, išvystę jį, jo pagalba jaučiamus išorinius pasaulius -  vadina aukštesniaisiais pasauliais.


Komentarai (0) :: Rašyti komentarą :: Siųsti draugui

Atmintis ir dėmesys

Atmintis yra vienas iš psichikos procesų, kurių dėka mes suvokiam save kaip egzistuojančius laiko tėkmėje, ryšyje su praeitim, dabartim ir ateitim. Šnekant bendriau, atmintis gali būti apibūdinama kaip gebėjimas įsiminti, išsaugoti ir atgaminti bei panaudoti patyrimo teoriją. Atmintis jau senovės filosofams buvo įdomus tyrimų objektas. Platonas teigė, jog mintys ir jausmai atmintyje palieka antspaudus, panašiai kaip paliekami įspaudai vaško lentelėje. Ši idėja nepajudinamai gyvavo iki 19 a. Tada Hermanas Ebbinghausas sugalvojo ištirti taip vadinamą “grynąją atmintį”. Pirmas klausimas, į kurį bandė atsakyti savo eksperimentais buvo:”Kaip bendras medžiagos mokymosi laikas siejasi su vėlesniu atsiminimu?”. Eksperimentuodamas su beprasmiškais skiemenimis, aptiko, kad ryšys tarp mokymosi medžiagos pakartojimų skaičiaus pirmą dieną ir pakartojimų antrą dieną yra tiesinis: kuo daugiau kartojama pirmą, tuo mažiau reiks kartoti antrą dieną. Atmintyje išlikusios medžiagos kiekis yra tiesiogiai proporcingas mokymosi laikui – dvigubai ilgiau mokykis ir dvigubai ilgiau atsiminsi. nors Nėra duomenų, koks mokymosi laikas yra kritinis – kiek reiktų mokytis, kad atsimintum visam laikui. Kitas Ebbinghauso tyrimų objektas buvo užmiršimas. Tyrimai parodė, kad užmiršimas vyksta kitaip. Čia nėra tiesinės priklausomybės kaip tarp kartojimo ir atsiminimo. Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Apie pusė išmoktos medžiagos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp 5 ir 31 dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos. Už tam tikros ribos užmiršimas jau nebevyksta – nėra taško, kur atsiminimas pasiektų nulį.

Atminties procesai

Psichologai pabrėžia, kad net paprasčiausiam atminties veikimui būdingi 3 procesai: įsiminimas, saugojimas ir atsiminimas.

  • įsiminimas arba kodavimas. Gauta informacija yra parengiama saugojimui. Kartais informacija užkoduojama labai greitai, kartais reikia pastangų ieškant loginių ryšių tarp elementų.
  • saugojimas.
  • atsiminimas – atkūrimas to, kas įsiminta. Yra keli atsiminimo būdai. Tai atpažinimas ir atgaminimas.

Atminties rūšys

Kadangi aplinkos informacija mus pasiekia skirtingais informaciniais kanalais, tai ir atmintis skirstoma į motorinę, emocinę, vaizdinę bei žodinę.

Motorinė atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje judesius ir jų seką. Be motorinės atminties nevaikščiotume, nešoktume, nerašytume. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas. Geri šokėjai ar sportininkai yra imlesni judesiams. Motorinėje atmintyje turi būti ir elgsena avarinėse bei ekstrinėse situacijose.

Vaizdinė atmintis – tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas bei atgaminimas. Informacija atsimenama vaizdiniu pavidalu – atsimename, kaip atrodo draugai, koks pažįstamo žmogaus balsas, koks mūsų namas, koks švelnus yra kačiuko pilvas ir t.t.

Emocinė atmintis – jausmų, išgyvenimų laikymas atmintyje ir atgaminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad pykome ar džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Jei tamsioje gatvėje mus kas nors išgąsdino, stengsimės vakare ten neatsidurti. O savo priešo prisiminimas iškart atgamina ir pyktį.

Žodinė atmintis tai informacijos kodavimas žodžiais, jie ir atsimenami. Žodis tai ne garsų rinkinys, o prasmingas informacinis vienetas. “SITNIMTA” – “ATMINTIS”; “SAMINIMISĮ” – “ĮSIMINIMAS”.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Atkinsonas ir Šifrinas pasiūlė atminties modelį, kuris iki šių dienų išlieka dominuojančiu atminties tyrimuose. Jame išskiriami 3 atminties komponentai – jutiminė atmintis, trumpalaikė atmintis ir ilgalaikė atmintis.

Jutiminė atmintis informaciją išsaugo apie 1 sekundę po to, kai nustojo veikti fizinis stimulas (garsas, kvapas, šviesa). Jutiminės atminties užduotis – išlaikyti informaciją tiek, kad aukštesni smegenų centrai nuspręstų ar konkretus stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau skiriasi jos trukmė ir apimtis. Regėjimo jutimui ji apie 0,5 s, klausai – apie 2 s.

Stimulai, kurie pasirodo verti dėmesio, iš jutiminės atminties yra perkeliami į trumpalaikę atmintį. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Čia informacija saugoma 10-20 sekundžių. Informacija preliminariai tvarkoma ir organizuojama, o jos apimtis – 7 objektai. Per šį 20 sekundžių laiką trumpalaikėje atmintyje saugomi 7 objektai yra organizuojami į prasmingas visumas, įvertinamas jų reikšmingumas (kaip pavyzdys – skaitomo sakinio galas susiejamas su pradžia). Mokslininkai nustatė, kad informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne išskaidyta į mažiausius vienetus, bet prasminiu pagrindu organizuojama į didesnius vienetus. Sunkiau atsiminti 156497628096, bet lengviau 1564 9762 8096. Arba telefono numeriai, gamos įsiminimas.

Ilgalaikė atmintis pasižymi didele, gal net neribota apimtimi ir ilgu saugojimo laiku. Informacija iš trumpalaikės į ilgalaikę pervedama kartojimo pagalba. Prireikus informacijos, ji iš ilgalaikės gali būti gražinama ir panaudota mąstymo operacijoms (skaičiavimui reikalingų formulių prisiminimas).

Ilgalaikės atminties rūšys

Squire su kolegomis siūlo ilgalaikę atmintį skirti į sąmoningą ir nesąmoningą. Sąmoningoje saugomi konkretūs įvykiai, konkrečios sąvokos. O nesąmoningos atminties dėka mes galime pakartoti išmoktus sudėtingus veiksmus – plaukimas, važiavimas dviračiu.

Atsiminimas

Atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę. Paprastai yra lengviau atpažinti objektą, nei visiškai jį atgaminti.tai vadinama “liežuvio galo” fenomenu, kai žinom koks tai daiktas, bet negalim atgaminti pavadinimo. Kai informacija atgaminama ne visai tiksliai, bet savais žodžiais, susiduriama su informacijos atkūrimu. Paprastai atkuriama tada, kai dalis informacijos užmirštama. Tokiu atveju padeda užuominos, nuorodos, pavyzdžiui, pirmos pavadinimo raidės pasakymas. Dėstytojai užuominų pagalba išsiaiškina, ar studentas žinojo bet užmiršo, ar net nežinojo.

Dėmesys

Dėmesys – psichikos procesas, leidžiantis koncentruoti sąmonės procesus. Jis daro žmogaus veiklą organizuotą ir kryptingą, t.y. padeda išskirti svarbius dirgiklius ir slopinti reakciją į nereikšmingus dirgiklius. Dėmesio ypatybės:

Dėmesio intensyvumas – tai jo koncentravimas ties tam tikru dirgikliu ar dirgikliais. Apie dėmesio koncentravimą mes sprendžiame iš jo atsparumo pašalinių įvykių ar objektų poveikiui.

Dėmesio perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš vienos veiklos į kitą.

Dėmesio patvarumas – laikas, kiek sugebame išlaikyti į vieną objektą nukreiptą dėmesį.

Dėmesio platumas – tai gebėjimas vienu metu suvokti keletą įvykių, stebėti keletą objektų.





Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1493
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved