Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  
BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Savźs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje. Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje.

psichologija



+ Font mai mare | - Font mai mic



DOCUMENTE SIMILARE



Klaipėdos universitetas

Pedagogikos fakultetas

Psichologijos katedra



Dieninio mokymo skyriaus

5 –to kurso studentės

Jurgitos Lekavičiūtės - Povilaitienės

Bakalauro Baigiamasis Darbas

Savźs vertinimo ir savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje.

Jų raida jaunesniame mokykliniame amžiuje

Klaipėda

Turinys

Įvadas

I.            Valios samprata

II.        Savikontrolės , kaip valios savybės , apibūdinimas

Savźs vertinimo samprata

Savźs vertinimo užuomazgos ikimokykliniame amžiuje

ir jo raida jaunesniame mokykliniame amžiuje……………..19

Savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje

ir jos raida jaunesniame mokykliniame amžiuje

III.     Vaikų valios ugdymas tam tikrais amžiaus tarpsniais

Išvados…………………………………………………………………32

Literatūros s¹rašas

Įvadas

Mūsų amžiuje yra labai išplitźs švietimas , vaikai iš pat mažens tikslingai ir planingai ugdomi. Tad pažinimas yra viena iš pirmųjų vaisingos veiklos s¹lygų siekiant išugdyti asmenybź. Tačiau dažnai toje veikloje susilaukiama neigiamų rezultatų , didelė dalis jaunuolių nueina klystkeliais , netgi žudo savo asmenybź ir kenkia visuomenei.

Pasak J. Laužiko , viena iš priežasčių yra ta , kad siekdami išugdyti visapusišk¹ asmenybź , menkai pažįstame patį objekt¹ , jo veikl¹ ir elgesį , neturime tinkamo įrankio įeiti į asmenybės vidaus pasaulį.

Abrahamo Maslow asmenybės teorija kartais vadinama buvimo psichologija. Čia kalbama apie žmogaus buvim¹ tokiu , koks jis yra , apie jo prigimtį , pabrėžiamos ir aiškinamos žmogaus galimybės. A. Maslow idealas yra save analizuojantis žmogus. Jo nuomone , tokiu jis gali tapti tada , kai patenkinami visi žemesnieji jo poreikiai , kurie išsidėstź tam tikra tvarka. Pirm¹j¹ pakop¹ sudaro fiziologiniai poreikiai , antr¹j¹ – saugumo , treči¹j¹ – meilės , ketvirt¹j¹ – savo vertės pajautimo ir pagarbos poreikiai. Toks išsidėstymas reiškia , kad aukštesnio lygmens poreikiai gali kilti tada , kai patenkinti žemesnieji : alkanas žmogus nesirūpina savo saugumu , jaučiantis grėsmź , nesiekia būti mylimas , tas kuris nesijaučia mylimas , negalvoja , ar jis patinka pats sau , ar jį gerbia kiti, o save blogai vertinantis žmogus negali kūrybiškai atskleisti vidinių savo galimybių , t.y. tapti save aktualizuojančia asmenybe. Savźs aktualizavimo poreikis yra vidinis – tai poreikis augti , tobulėti , visiškai atskleisti savo galimybes , todėl jis niekada galutinai nepatenkinamas , kaip ir asmenybės augimas – nesibaigiantis procesas.

Taigi A. Maslow nuomone , svabus mokyklos uždavinys yra parodyti vaikams , kad gyvenimas yra brangus. Dažnai mokyklose ne tik neskatinama pajusti gyvenimo džiaugsm¹ , bet tai net slopinama. Bene svarbiausias uždavinys , kurį gali atlikti mokykla – suteikti vaikams pasiekimo , pasisekimo džiaugsm¹ ( ne tik teigiamai vertinant už žinias , bet ir už suteikt¹ pagalb¹ silpnesniam už save ).

Daug žmonių gyvena nepatirdami ar tik labai retai išgyvendami tikr¹ gyvenimo džiaugsm¹ , dvasinio pakilimo momentus , įkvėpim¹. Tyrimai parodė, kad vartojantys narkotikus , girtuokliaujantys žmonės atsisako žalingų įpročių , kai jie patiria siekimų išsipildymo džiaugsm¹ ir kai gyvenimas šiems žmonėms įgyja vertź. Tada jie jį pradeda branginti , kartu suvokdami savo vertź ir atsisakydami save naikinančių įpročių. O kad atsisakyti tų įpročių arba stengtis net neįgyti jų reikalinga valia.

Valia labai reikalinga ukdant asmenybź. Daugeliui ši s¹voka asocijuojasi su savźs slopinimu , prievarta sau , darymas to ko nenorime , arba susilaikymas nuo to , ko norėtume. R. Assagiolis toki¹ valios samprat¹ vadino karikatūriška ir teigė , kad tikroji valios funkcija nėra veikti prieš asmenybės potraukius. Valios funkcijos – nustatyti kryptį ir reguliuoti. Asmenybės struktūroje valios vieta yra arti asmenybės savasties. Būtent per vali¹ žmogus kontroliuoja ir reguliuoja kitas savo psichikos funkcijas. R. Assagiolio nuomone , ketinimas atlikti valing¹ veiksm¹ visada kyla iš paties žmogaus : tai aš pasirenku , nusprendžiu atlikti t¹ ar kit¹ darb¹ , aš jį dirbu ir pabaigiu iki galo. Paklusnumo kitų žmonių norams , reikalavimams negalime laikyti valios pasireiškimu , nes paklūstant ketinimams išplaukia ne iš paties žmogaus , nėra jo laisvai pasirinktas. Taigi ir vaiko , nevykdančio jam keliamų reikalavimų , nereikėtų laikyti bevaliu , nes santykių su juo problema glūdi kitur.

Todėl pagrindiniai šio kursinio darbo tikslai ir uždaviniai – išsiaiškinti kas yra valia , koks tūrėtų būti valios ugdymas , kad padėtų vaikui įsis¹moninti savo ketinimus ir juos įgyvendinti. Taip pat išsiaiškinti kaip išmokyti vakus kontroliuoti ir vertinti savo veikl¹ bei elgesį ir padėti pasiekti adekvataus savźs vertinimo. Atskleisti koks yra savźs vertinimo ir savikontrolės vaidmuo ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje.

Norėdama atsakyti į šiuos klausimus , pagrinde remsiuosi J. Laužiko , G. Butkienės , rusų mokslininkų – psichologų E. Kravcovos ir L.Vengerio darbais , o taip pat kitais autoriais , kurie nagrinėjo šias problemas.

Valios samprata

Valia- asmenybės savybė , pasireiškianti sugebėjimu s¹moningai reguliuti savo veikl¹ pagal užsibrėžt¹ tikl¹ , sutelkiant jėgas išorinėms bei vidinėms kliūtims ir sunkumams nugalėti.

Apžvelgdama valios problem¹ mokslinėje literatūroje , pastebėjau bendriausi¹ pažiūr¹ , kad valia reiškiasi asmenybės s¹moningoje veikloje bei elgesyje. Kartu su valia s¹monėje reiškiasi jausmas ir protas. Valia prasideda tikslo pasirinkimu , reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tiksl¹ ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekim¹ lemia valia.

Valia renkasi , priima sprendimus , pasitelkdama žmogaus m¹stym¹ , vaizduotź ir patyrim¹. Vaizduotė yra viena iš m¹stymo formų. M¹stymas – labai plati s¹voka , apimanti samprotavim¹ , svarstym¹ , domėjim¹si , svajas , haliucinacijas , sapnus ir , kaip jau buvo minėta , vaizduotź. Emilis Kue teigia , kad valia , kuria mes taip tvirtai tikime , pralaimi kaskart , kai susiduria su vaizduotės jėga. Kad nebūtume priklausomi nuo vaizduotės galios , mes turime išmokti s¹moningai panaudoti ši¹ gali¹. Pavyzdžiui , vaizduotės jėg¹ galime palyginti su srauniu upeliu : vargšas tas , kuris įkrenta į t¹ tėkmź. Net jei didžiausiomis valios pastangomis stengtųsi pasiekti krant¹ , galinga srovė nusineš jį. Ši srauni upė atrodo tiesiog nenugalima , tačiau specialistas sugeba j¹ valdyti ir koncentruoti tas jėgas į tam tikr¹ visum¹ , gaminanči¹ judesius , šilum¹ ir elektr¹. E.Kue turėdamas galvoje nepaprast¹ pas¹monės arba vaizduotės gali¹ , teigia , kad ir toji tariamai nesuvaldoma būtybė nugalima taip pat lengvai , kaip ir sraunus upelis. Taigi mes galime nugalėti ir valdyti vaizduotź lygiai taip pat , kaip nukreipti upelį reikiama linkme. Tačiau būtina prisiminti du dalykus : pirmiasia reikia žinoti , kad tai įmanoma , o antra – kokiu būdu tai galima padaryti. Šis būdas , pagal E.Kue , visiškai paprastas. Patys to nežinodami ir nenorėdami mes visiškai nesamoningai darome tai kiekvien¹ dien¹ vis¹ savo gyvenim¹. Dėja , dažnai mes tai darome nemokšiškai. Užuot nes¹moningai naudojź savitaig¹ , kaip paprastai visi daro , turėtume pritaikyti s¹moning¹j¹ savitaig¹. Tai daromo tokiu būdu. Pirmiausia reikia gerai apsvarstyti norim¹ savitaigos objekt¹ ir tuomet , priklausomai nuo vienų ar kitų proto nuostatų , pakartoti kelet¹ kartų nagalvojant apie niek¹ daugiau: ” Tai įvyks , ar atvirkščiai , praeis , - taip bus arba nebus…” ir t.t. Jei mūsų nes¹moningasis “aš” priims t¹ įtaig¹ , tai įsivaizduojamas dalykas įvyks visiškai tiksliai. E.Kue teigia , kad vaizduotės galios įtaka žmogaus sielai ir kūnui nekelia abejonių. Ši taisyklė nepaprastai reikšminga , ji paaiškina mums , kodėl dvasios negalavimų gydymas toks nevaisingas , kai stengiamasi perauklėti vali¹. Čia reikėtų ugdyti įsivaizdavimų gali¹.

Svarbūs šie vaizduotės s¹vokos aspektai :

Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia :

a)      “keliauti” į tolimas ir artimas vietas , į praeitį ,dabartį ir ateitį ;

b)      “susitikti” ir “kalbėtis” su norimais žmonėmis dabar , praeityje ir ateityje.

Šie vaizduotės ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo ir konsultavimo situacijose.

Vaizduotė įgalina visybiškai išgyventi situacij¹ ir susitikim¹ su žmogumi. Tai reiškia , kad viena vertus galime intelektualiai stebėti situacij¹ ir kas joje vyksta , kita vertus , išgyventi tuo metu mumyse kylančius jausmus.

a)      situacija mums tampa gyva , ji nebėra kažkas , apie k¹ skaitome ar girdime , nes mes j¹ išgyvename.

b)      Žmonės su kuriais susiduriame vaizduotėje taip pat mums tampa gyvi.

Ugdymo ir mokymosi situacijose mes s¹moningai ir tikslingai naudojamės vaizduote tam , kad kažk¹ atrastumėme , geriau suprastumėme ir įsigilintume į tai su kuo dirbame.

S¹moningai ir tikslingai organizuota atradimų kelionė į kuri¹ leidžiamės vaizduotėje , paaiškina pojūčius. Vaizduotėje pamatome tai , ko iki šiol nepastebėjome. Mes galime labiau sutelkti dėmesį , taip pat labiau džiaugtis pvz. : paukščio čiulbėlimu , jūros ošimu.

Dažnai vaizduotė veikia motyvuojančiai – apima noras geriau išmokti dalyk¹ su kuriuo dirbame. Pvz. : vaizduotėje mes galime pamatyti savo žinių spragas , dėl to kyla nedidelis nerimas ir noras jas “užlopyti”.

Padedami vaizduotės , visybiškai išgyvename situacij¹ ir save toje situacijoje. Vaizduotėje galime pažvelgti į save iš įvairių pusių ir patirti , kaip mes ten ir tada jaučiamės. Vaiduotėje patiriamų išgyvenimų vysibiškumas reiškia , jog tai, su kuo susidurime vaizduotėje , veikia mus ( mūsų kūno reakcijas , jausmus , mintis ) beveik taip pat kaip tikrovėje. Kai naudojami vaizduotės pratimai svarbu sėdėti ant kėdės tiesiai ir kuo patogiau , geriausia – abi kojas atrėmus į grindis , rankas laisvai padėjus ant kelių. Vaizduotės paveikslai yra savireguliuojantys , tai yra žmogui nekyla stipresnių vaizdinių , negu tuo metu jis gali priimti.

Tokių kelionių metu galime gauti nemaža medžiagos , leidžiančios pažinti save. Daugeliu atvėjų galima sprźsti , kad vaizduotėje patirti išgyvenimai visada atspindi žmogaus vidų. Vaizduotės kelionės labai padeda geriau įsiminti dėstom¹ medžiag¹ , taip pat geriau suprasti tai su kuo dirbama.

Valingai reguliuojant veikl¹ , iškyla vidinių ir socialinių bei moralinių motyvų kova , kuri¹ ir lemia valios jėgos pobūdis. Kai valia silpna , gali vyrauti instinktyvūs bei biologinių poreikių skatuliai , o stipri valia pajėgia slopinti pirmuosius ir igalina vadovautis socialiniais bei moraliniais motyvais. J.Laužikas aprašo tris skirtingas valios santykių su motyvais kryptis: voliuntaristinź , motyvacinź ir santykinź motyvų , valios kryptis. Voliuntaristinėje teorijoje elgesio motyvai priklauso nuo “laisvos valios”. Voliuntarizmas – filosofijos kryptis,pasaulio ir būties pradu laikanti vali¹. Vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris ( 1788-1860) vienas ryškiausių  XIX a. Europos m¹stytojų , vadinamojo voliuntarizmo kūrėju. Pasak jo , nei pasaulio , nei žmogaus prigimtis nėra racionali , j¹ valdo veržli ir agresyvi valia , nepripažįstanti jokių tikslų , išskyrus save pači¹ , ir jokių prasmių , išskyrus tas , kurios tarnauja jos pačios augimui ir stiprėjimui. Bet koks individas yra tik vaizdinys , tik iliuzija , tik žmogaus s¹monės konstruktas , jokios realybės savyje ir sau jis neturi. Štai kodėl pasaulis ir yra ne kas kita , kaip mūsų vaizdinys , tikrojo prado – valios – poveikio į mūsų suvokimo sugebėjim¹ padarinys. Pasaulio pavidalai patys savaime yra niekas , jie pavaldūs vadinamajam priežastingumo principui. Todėl jų galutinė lemtis – ištirpti santykiuose , nes valios stichija ir yra ne daiktai ir ne individai , o grynieji santykiai.



Voliuntaristų požiūriu , valios laisvė esanti savarankiška jėga , iškelianti žmogų už realaus pasaulio dėsnių veikimo ribų. Jų nuomone , motyvai yra valios valdomi. Valia valdanti ir kitas psichines savybes. Voliuntarizmas nepripažysta priežastingumo. Voliuntarizmas turėjo įtakos psichologijai ir pedagogikai. Šios srovės atstovai net psichinių ligų ir anomalijų priežastimi laikė valios silpnum¹ arba trūkum¹. V.Stromajeras svarbiausiu silpnaprotystės simptomu laikė dėmesio nepaslankum¹. Jie teigė , kad išlavinus vali¹ arba išugdžius valing¹ dėmesį , - galima pakelti ir intelektinius sugebėjimus.

Vadovaujantis voliuntarizmo teorijomis , imta kritikuoti bendrojo lavinimo mokyklos nukrypim¹ į intelektualizm¹ ir jausmų ir valios įtakos menkinim¹. Tatai ir K.Ušinskis pabrėžė : “ Kokiomis vaivorykštės spalvomis bežerėtų nevalinga nervų veikla , kaip patraukliai joje besireikštų atmintis , vaizduotė , s¹mojis , jis vis dėlto nieko gero neduos , jeigu jai stigs šio blaivaus s¹moningumo ir šios valingos savitvardos , kurie vieni mūsų mintims ir darbams suteikia dalykišk¹ ir realų pobūdį. Be šių vadovų , kuo puikiasios koncepcijos yra tik fantazijos , kurios kaip debesys raitosi kamuoliais ir kurias kaip tuos debesis išblaško pirmieji realaus gyvenimo gūsiai…”

Kita plačiau paplitusi teorija , kad asmenybės elgesys ir veikla priklauso nuo motyvų. Vidiniai ir išoriniai skatuliai atitinkamai kreipia veikl¹ bei poelgius. Ne valia , o motyvai lemia veikl¹ ir elgesį. Tai motyvacinė teorija. Tačiau yra ginčijamasi dėl šios teorijos , nes kas gi motyvus reguliuoja ir lemia , argi patys motyvai kovodami atsirenka ? Koks tada s¹monės reguliuojamasis vaidmuo asmenybės veikloje ir motyvų kovoje ? Juk motyvai kyla iš potraukių bei poreikių.

Trečioji santykinė motyvų kryptis remiasi motyvų ir valios santykiais. Šiems santykiams būdingas priežastingumas , kyl¹s iš vidinių bei išorinių veiksnių. Asmenybė sugeba tuos veiksnius s¹moningai reguliuoti. Taigi valing¹ veikl¹ reguliuoja s¹monė. Tačiau asmenybės veikla ir poelgiai , kaip matome , pasireiškia ir nes¹moningai , priklauso nuo pas¹monės sferų. Taigi yra sntykinai laisva. Žmogaus s¹moningo elgesio motyvus , kaip nurodo V.Selivanovas , reikia suprasti pirmiausia , kaip s¹moningus skatulius , susiformavusius išorinės ir vidinės antrosios signalinės sistemos poveikyje. Toji signalizacija tampa žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje priežastimi. Motyvais gali būti idėjos , įsitikinimai , pažiūros , interesai , siekimai , dvasinės reikmės ir kiti smegenų veiklos atspindžiai. Motyvus jungia tikslas , kuris nulemia žmogaus veiklos kryptį. Pripažįstant jog be motyvo nėra veiksmo , nereikėtų pamiršti , kad tam tikrus poelgius sukelia ir įvairūs skatuliai. Valios pastangos ypač reikšmingos , kai asmuo pajunta energijos trūkum¹ , jos padeda mobilizuoti energij¹ ir suaktyvinti veikl¹.

S¹monė – asmenybės esmė. Kaip jau buvo minėta , ji pasireiškia pažinimo , emocijų ir valios s¹veikomis. Todėl harmoninga asmenybė nėra vienos kurios nors sferos – pažinimo ir intelekto , emocijų ar apraiška. Iškeliant vien¹ asmenybės sritį , susiaurinama asmenybės harmonija ir tuo nukrypstama į intelektualizm¹ , emocijų , pas¹monės bei motyvacijos ar voliuntarizmo sferas.

Domas Adomaitis savo straipsnyje “Valia” aprašė valios santykį su jausmu ir protu. Jis sako , kad jausmas ir protas kaip tam tikrų galių suvestinės , gali būti mažesnės ar didesnės , t.y. jos gali turėti tam tikrus dydžius. Pritaikomoji psichologija bando tuos dydžius išmotuoti ir palyginti pasinaudodama žmogaus reakcija į tam parinktus “testus”. Norėdami tiksliau suvokti ir “pamatyti” kokiame santykyje su valia yra žmogaus jausmas ir protas turime ir čia priimti galioms – jėgoms vaizduoti įprastus grafinius būdus. Įsistebėjźs į abejonź D.Adomaitis priėjo išvados , kad žmogui abejojant jo s¹monėje tuo pačiu metu reiškiasi – būna jausmas ir protas. Pilnos abejonės atvėju jausmas ir protas vienas kitam griežtai prieštarauja. Kai jausmo ir proto galios yra lygios , tai jos viena kita atsveria. Kai jausmas gauna piln¹ proto pritarim¹ , tai abi šios galios veikia viena kryptimi , viena kit¹ papildydamos. Jausmo ir proto galių atstojamoji arba tų galių suma yra žmogaus valia. Kai protas daugiau ar mažiau rungiasi su jausmu , - žmogaus valia gali svyruoti tarp nulio ir maximum. Jos dydį galėtume susekti žinodami “abejonės laipsnį”. Objektyvių priemonių išmatuoti valios stiprum¹ arba abejonės laipsnį nėra. J¹ galima tik apytiksliai išsiaiškinti , kad žmogaus valia nėra kažin kokia “trečioji galia” šalia jausmo ir proto , bet yra šių abiejų derinys – jų atstojamoji. Baigdamas D.Adomaitis rašo , kad kiekviena iš šių sričių asmenybės struktūroje turi atitinkam¹ sfer¹. Pažinimas atspindi tikrovź s¹monėje , jausmai – vidinius santykius , o valia praktinź veikl¹ , reguliavim¹. Žmogaus protas pasireiškia pasaulio ir savo asmenybės pažinimu , tikrovės suvokimu ir jos atspindėjimu s¹monėje. Suvokimas , atmintis , m¹stymas leidžia žmogui pažinti gamtos , visuomenės ir s¹monės reiškinius. Santykiaudamas su aplinkiniu pasauliu žmogus nuo mažens turtina s¹monź įvairiais tikrovės vaizdiniais bei s¹vokomis. Dar pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio pažintiniai vaizdiniai ir kalba pasiekia tokį lygį , kad jis jau gali orentuotis aplinkoje ir bendrauti su kitais žmonėmis. Ir vėliau vaiko pažintinis lobynas pamažu turtėja. Mokyklinis kursas skirtas visapusei asmenybei ugdyti , protiniams gabumams lavinti. Tačiau gyvenimo tikrovė rodo , kad žmogaus veiklai bei dorovingam elgesiui to neužtenka.

Kita asmenybės savybė jausmai. Tai žmogaus išgyvenimas , santykis su tikrove : gamtos reiškiniais , žmonėmis , jų poelgiais bei kūriniais ir pačiu savimi. Jausmų turinį sudaro meilė , džiaugsmas , ilgesys , nerimas , liūdesys , neapykanta. Jausmai gali būti aktyvūs , steniniai , turintys emocinį ton¹ arba pasyvūs , asteniniai , susijź su nemaloniais išgyvenimais. Jausmai asmenybės struktūrai labai reikšmingi. Trumpalaikiai išgyvenimai dar vadinami emocijomis ( džiaugsmas , liūdesys ). Jausmai lemia žmogaus elgesį , jo veikl¹ bei santykius su kitais žmonėmis. Dažnai jie būna svarbūs asmenybės veiklos skatintojai ir elgesio reguliatoriai.

Kaip protas , jausmai , taip ir valia formuojasi brźstant asmenybei. Kasdieninė buitis, aplinka , šeima , visuomeniniai santykiai skatina ugdyti prot¹ , jausmus ir vali¹. Nuo pat mažumės vaikas pratinamas k¹ nors veikti. Nejučia jis ir pats pradeda daug ko norėti , reikalauti , veržiasi padaryti tai , k¹ numatė. Bendraudamas su kitais žmonėmis , mokosi atsisakyti pagundų , laukti , kźsti. Taip nepastebimai formuojasi valingos veiklos , aktyvumo ir susilaikymo pradmenys. Lepinami vaikai nemoka dirbti , todėl nepatiria sunkios pergalės džiaugsmo , nesupranta kovos , neišgyvena pralaimėjimų kartėlio , nesuvokia ir nugalėtojo palaimos. Vaikus reikia pratinti savarankiškai sprźsti problemas , ieškoti būdų sunkumams nugalėti.

J.Laužikas teigia , kad protas nurodo gyvenimo keli¹ , jausmai turtina asmenybź , o valia palydi į galutinź pergalź. Todėl nuo neatmenamų laikų yra plačiai žinoma trumpa , bet teisinga išminčių aksioma : “valia – žmogaus galia”.

Harmoningos asmenybės esminių sričių santykius J. Laužikas pavaivaizduoja modeliu , turinčiu trišonės piramidės pavidal¹ , kurios pagrindas yra s¹monė ir pas¹monė , s¹moningi ir nes¹moningi elgesio bei veiklos motyvai , kuriuos išreiškia ir reguliuoja trejopa s¹monės struktūra : pažinimas , jausmai ir valia. Taigi valia sudaro esminź asmenybės dalį , be kurios negali būti visapusiškos asmenybės.

II.        Savikontrolės , kaip valios savybės , apibūdinimas ir savźs vertinimo samprata.

Apžvelgiant valios problem¹ mokslinėje literatūroje , matome , kad valia reiškiasi asmenybės s¹moningoje veikloje bei elgesyje. Veiklos pagrindinis šaltinis yra energija. Tuo remdamasis N.Dobryninas energingum¹ laiko pagrindine valios s¹vybe. Nuo energijos priklauso kiekvieno individo aktyvumas. J.Laužikas suskirstė valios savybes į tris didelias grupes. Aktyvum¹ , tikslingum¹ , ryžtingum¹ , iniciatyvum¹ , dr¹sum¹ , atkaklum¹ jis priskiria pirmajai grupei t.y. aktyvinančioms savybėms. Prie antrosios grupės reguliuojančiųjų savybių jis priskiria organizatum¹ , savarankiškum¹ , drausmingum¹ , prišingum¹ , saikum¹ , savikontrolź. Ir trečioji grupė yra sulaikančiosios savybės – ištvermė , kantrybė , savitvarda ir santūrumas.

Apžvelgiant valios savybes matosi , kad jos glaudžiai susijusios vienos su kitomis. Valios savybės labai priklauso nuo charakterio bruožų , o tie savo ruožtu – nuo valios savybių. Ir vienų ir kitų pagrindas yra aukštoji nervų sistema.

Būdingos valios savybės iškyla žaidžiant , mokantis , dirbant , sportuojant ir t.t. Paprastai kiekvienas s¹moningas veiksmas pereina tris valingos veiklos stadijas : veiksmui ruošiamasi , veiksmas atliekamas ir pagaliau vertinamas. Ruošiantis veiksmui numatomas tikslas. Tikslingumas – būdinga valios savybė. Tikslo pasirinkimas yra iš esmės intelektinis aktas , o apsisprendimas siekti tikslo ir ryžimasis įveikti kliūtis – valios aktas. Kita būdinga valios savybė – ryžtumas ruošiantis veiksmui , jį pradedant ir atliekant. Vieni žmonės , turėdami tiksl¹ , ryžtingai planuoja ir ima veikti , nesibaidydami numatomų kliūčių. Kiti , nors ir užsibrėžia tiksl¹ , tačiau delsia pradėti , vengia kliūčių , stengdamiesi jas apeiti ir eiti į tiksl¹ lengviausiu ir patogiausiu keliu. Ryžtumas daug priklauso nuo siekiamo idealo arba veiklos motyvų.

Svarbi asmenybės savybė – iniciatyvumas , t.y. gebėjimas savanoriškai veikti. Iniciatyvumas yra vienu atžvilgiu valios bruožas , o kitu – integruotas m¹stymo ir emocinės kūrybinės veiklos aktyvumas. Iniciatyvumui būdingas siekimas naujo , jam priešingas abejingumas , pasyvumas , tingumas. Iniciatyvum¹ galima skirstyti į kūrybinį ir vykdom¹jį. Pirmuoju atvėju gimsta sumanymai , o antruoju – atliekami darbai. Su iniciatyvumu , ypač su ryžtumu , glaudžiai siejasi dr¹sumas – tai itin būdinga valios savybė. Dr¹sus žmogus imasi svarbių veiksmų , nepaisydamas galimų sunkumų ir pavojų. Dr¹sa pasireiškia greitu sprendimu , staigiu ryžtumu. Tačiau tai ne impulsyvus , ne mechaniškas , o didžiai s¹moningas veiksmas. Svarbi asmenybės valingos veiklos savybė yra atkaklumas vykdant užduotį ir siekiant tikslo. Tai gebėjimas ilgai veikti , neprarandant ryžto ir energijos. Atkaklumas dažnai siejasi su organizuotumu bei planingumu , kai žingsnis po žingsnio žengiama į priekį arba šalinamos sutinkančios kliūtys. Kai kurie psichologai atkaklum¹ sieja su energingumu , o kiti energingum¹ laiko bendr¹ja valios savybe. Energingumas – valingas jėgų sutelkimas tikslui pasiekti. Energingumas kartu su atkaklumu , ištverme , savitvarda , savikontrole ir santūrumu visada padeda pasiekti tiksl¹. Mokiniams , ypač paaugliams , dažnai trūksta atkaklumo mokantis , nes jie neturi aiškių mokymosi motyvų. Atkaklumas priklauso ir nuo aukštosios nervų sistemos tipo : jaudrūs , be pusiausvyros žmonės mažiau atkaklūs , o ramesni , tvirtesnės pusiausvyros paprastai yra ir atkaklesni.

Sekdami V. Selivanovu , pabrėžiame reikšming¹ žmogaus veiklos savybź – organizuotum¹. Jis apibūdinamas kaip mokėjimas planingai sutelkti savo jėgas , tvarkyti savo veiksmus ir poelgius , mokėjimas vadovautis tolesnėje veikloje. Vienas iš ryžkiausiu organizuotumo bruožų – mokėjimas tikslingai ekonomiškai eikvoti laik¹ darbe ir poilsyje , gebėjimas susidaryti ir laikytis tikslaus gyvenimo veiklos režimo.

Savarankiškumas – gebėjimas veikl¹ ir elgesį derinti su įsitikinimais ir siekti užsibrėžtų tikslų be kitų įsikišimo bei pagalbos. Ši valios savybė pasireiškia tiek ruošiantis veiklai , tiek sprendžiant užsibrėžtus uždavinius , t.y. planuojant arba vykdant. Savarankiškumas glaudžiai siejasi su kitomis valios ir intelekto savybėmis : dr¹sa , iniciatyvumu , atkaklumu , ištverme , savikontrole , orietacija ir kt. Savarankiškumas , kaip ir kitos savybės , vystosi asmenybės ontogenezėje. Iš esmės ta savybė būdinga žmogaus prigimčiai , tačiau jos raida daug priklauso nuo ugdymo ir veiklos pobūdžio. Svarbi vykdomosios veiklos savybė – drausmingumas. Tai gebėjimas laikytis visuomeninių taisyklių bei moralinių elgesio normų. Svarbiausia vidinė , t.y. savarankiška , s¹moninga drausmė , kai be jokių išorinių nurodymų pats asmuo elgiasi taip , siekdamas kuo geriau atlikti užduotį , nelaukdamas jokių nurodymų ir kontrolės. Svarbiausia – negalvoti ,kaip tave vertins kiti , o atlikti tai kas reikia. Tam būtina mokėti tvirtai sutelkti vidines jėgas. Vidinė drausmė ypač svarbi , kai susiduriame su sunkumais , vykdydami užduotį. Drausmė būtina ir mokantis , ir dirbant , ir geriems kolektyvo santykiams palaikyti. Taigi žmogaus drausmingumas priklauso ir nuo jo intelekto sugebėjimų , bet svarbiausia vis dėl to yra valios jėgos , gebėjimas atitinkamai koordinuoti pažintines ir emocines galias.

Reikšminga valios savybė yra principingumas – tvirtas laikymasis įsitikinimų , pažiūrų , nuostatų , moralinių ir visuomeninių elgesio bei veiklos normų. Būti principingam – tai dr¹siai ir atkakliai ginti ties¹ , kovoti už aukštus idealus , nebūti abejingam ir nesvyruoti jokių pavojų akivaizdoje. Principingumui , kaip asmenybės moralinei savybei , padeda susiformuoti aiškūs idealai ir tikslo siekimas. Svarbi valios savybė yra saikumas – atitinkamos pusiausvyros ar net vidurio laikymasis. Saikumo pagrindas , viena , yra atitinkamas savo jėgų pažinimas ir jų derinimas , žinant tai , kas būtina ir nieko neperdedant , o antra , - teisingos padėties vertinimas ir atitinkama elgsena. Saikumas – tai savo jėgų ir galimybių suvokimas. Atkaklumas , principingumas ir saikumas eina greta su kita valios savybe – ištverme , nuo kurios priklauso ar žmogus sugeba ilgai išlaikyti sutelkt¹sias jėgas , nepasiduoti sunkumams ir įvykdyti užduotį. Ištvermė yra gimininga kitai savybei – kantrybei. Tai žmogaus gebėlimas slopinti nemalinius pojūčius , skausmus. Ryškių ištvermės pavyzdžių matome kelionėse , ekskursijose , žygiuose , kuriuose mokiniai parodo daug energijos , ištveria alkį , nuovargį ir kitus sunkumus. Iš esmės ištvermė ir kantrybė priklauso prie veikl¹ bei aktyvum¹ silpninančių valios savybių ir atlieka labai svarbų elgsenos reguliavimo vaidmenį. Dar paminėtinos asmenybės elgsen¹ reguliuojančios valios savybės – savitvarda ir santūrumas. Santūrūs žmonės sugeba sutvardyti jaudinim¹si , apm¹styti padėtį ir tikslingai veikti. O nesugebantys susitvardyti impulsyviai reaguojantys pridaro klaidų. A.Makarenka savitvard¹ ir santūrum¹ lygina su mašinos stabdžiais , galėjimu laiku ir vietoje sustoti.

Prie tokių veikl¹ reguliuojančių ir sulaikančių savybių reikia priskirti ir savikontrolź – gebėjim¹ savo veilk¹ ir elgesį s¹moningai kontroliuoti ir atitinkamai reguliuoti. Iš čia aiškėja jog daugelis minėtų ir neminėtų valios savybių gali būti išugdomos ir labai priklauso nuo saviauklos. L. Jovaiša saviaukl¹ skiria į dvi pagrindines rūšis : - neįsis¹monint¹ ir įsis¹monint¹. Saviauklos užuomazgų esama vaikystėje , kai savarankiškai , nors ir nes¹moningai mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Vaikas tapatina savo veismus su suaugusiųjų veiksmais. Taip jis išmoksta kalbėti , saviruošos veiksmų ir kt. Nes¹moningas savźs tapatinimas ( identifikacija ) su kitais vyksta vis¹ amžių , ir žmogus daug nes¹moningai įsisavina iš kitų.

Identifikacij¹ lydi imitacija ( mėgdžiojimas , panašavimas ) , bet jis būna s¹moningesnis , o kartais ir tikslingas kito žmogaus veiksmu , kalbos kopijavimas. Imitacija taip pat ne vien vaikystei būdinga aklėjimosi rūšis. Mokykliniame amžiuje kitų mėgdžiojimas dažnas reiškinys. Šios saviauklos rūšys rodo žmogaus natūralų būtinum¹ savarankiškai mokytis ir auklėtis iš kitų.

Iki mokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Iš pradžių suaugusieji atkreipia dėmesį į netinkam¹ elgesį , vaikas susiorentuoja , k¹ daryti , kaip taisyti elgesį. Ilginiui jis kontroliuoja save , taiso elgesį.

Savikontrolė – epizodinė saviaukla , s¹lygojama konkrečios situacijos. Savikontrolė lydi žmogų vis¹ gyvenim¹.

Pagal psichologijos žodynėlį savikontrolė – racionali žmogaus refleksija ir savo veiksmų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas , santykių tarp veiksmų tikslų , priemonių ir padarinių lyginimas , analizavimas ir koregavimas. Savikontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis : savidruosme , savźs apribojimu , įveikimu , privertimu , nuslopinimu , pasmerkimu , pritarimu sau , savźs parėmimu , patikrinimu ar net nubaudimu. Savikontrolės fomos , rūšys ir konkretu turinys priklauso nuo subjekto veiksmų objekto , s¹lygų ir rūšių , nuo veiksmų s¹moningumo. Asmenybės sugebėjimas nuolat save kontroliuoti yra vienas iš šios valios brandumo rodiklių.

Šiuo metu , vis dar ginčijamasi dėl to , ko mokytojai nori išmokyti mokinius. Vieni pedagogai nori daugiau mokyti pagrindinių faktų , įgūdžių. Kiti pedagogai kalba apie sudėtingesnius įgūdžius ir žinias. Mes norime , sako jie , kad mokiniai mokėtų kritiškai m¹styti , spresti problemas , suprasti ir vertinti , sugebėtų sieti įvairius dalykus , mokėtų perkelti mintis į nauj¹ kontekst¹ , save reguliuoti ir kontroliuoti. Ir daugelis kitų mokslininkų teigia , kad čia negali būti viena arba kita. Nes negalima kritiškai m¹styti , spźsti problemas , taikyti savikontrolź tuštumoje. Kad galėtume kritiškai m¹styti ir taikyti savikontrolź turime daug k¹ žinoti – faktų , idėjų , apibrėžimų , dėsnių , pavyzdžių , šachmatų taisyklių , datų , vardų ir t.t.

N.L.Gage ir D.C.Berliner knygoje “Pedagoginė psichologija” aprašyta Feuersteino programa , skirta vaikams nuo dešimties iki ašuoniolikos metų , sudaro abstrakčių užduočių sprendimo medžiaga , išdėstyta maždaug 500 puslapių. Ši medžiaga , ypač skirta nuo kultūros atribotiems mokiniams , yra pateikta percepcinių ir kognityvinių mokėjimu pratimų forma. Manydamas , kad daugelio mokinių intelekto balai yra prasti , todėl kad kad jų tevai jais nesirūpina , juos ignoruoja , abejingai žiūri į jų ugdym¹ ir nesudrė jiems nuoseklaus tarpiško išmokimo galimybių , jis sukūrė toki¹ program¹. Toje procedūroje pabrėžiama savikontrolė ir savireguliacija , mokytojas stengiasi , kad mokiniai suprastų , k¹ reiškia mokymasis ir įsisavintų savo kognityvinės kontrolės ir savźs reguliavimo reikalingum¹. Mokinys turi vis¹ laik¹ suprasti , k¹ reikia išmokti , į k¹ daugiau kreipti dėmesį , k¹ patobulinti ir pritaikyti naujoms užduotims. Yra sukaupta nemaža įrodymų , kad išmokinus mokinius savikontrolės ir vadovavimo sau įgūdžių , išmokius juos sekti savo mokym¹si ir išmokimo pritaikym¹ naujoms situacijoms galima labai pagerinti užduočių sprendimo sugebėjimus.

Mokantis savikontrolės , savźs skatinimas yra vienas iš stipriausių veiksnių.

Kai kurie dalykai , kuriuos mes gyvenime darome , nėra mums labai svarbūs. Todėl jie paprastai nesukelia nei didelio savźs pagyrimo , nei prikaištų sau. Bet jeigu tai , k¹ mes darome , ištikrųjų mums daug reiškia , mes linkź save vienait ar kitaip vertinti. Pavyzdžiui, jeigu mes s¹moningai laikomės dietos , rūpinamės savo mityba , tai galėtume įvertinti savo elgesį ir nubausti save už tai , kad ėjome į greito aptarnavimo užkandinź. Šis savźs nubaudimas ar atlyginimas sau , kaip ir tiesiogiai ar vaizduotėje iš kitų gautas atlyginimas ar bausmė , turi įtakos mūsų veiksmams. Žmonės kurie patys atlygina už savo veiksmus , pasiekia daug aukštesnį veiksmų atlikimo lygį negu tie , kurie kontroliuoja savo veiksmus , nusistato užduotis , bet neatlygina patys sau už ger¹ darb¹.

Aukšti mokytojų kriterijai yra geras dalykas , bet pernelyg aukšti kriterijai yra žalingi. “ Maksimalistinė pasitenkimo savimi sistema gali sudaryti prielaid¹ depresijai , savźs niekinimui , beprasmybės jausmams.

Jeigu mokytojas nori sureguliuoti jo dėstomosios medžiagos kiekį pirmas žingsnis yra stebėjimas. Tai kiekvieno poelgio pasižymėjimas ir po to tų poelgių apskaita. Reikia tvarkingai visk¹ registruoti , sudaryti grafikus ar lenteles , kad galėtume kontroliuoti savo elgesį ar išmokyti kitus kontroliuoti savo elgesį.

Daugelį mokinių reikia išmikyti savikontrolės. Jie gali išmokti kaip mokytis tik tuomet , kai jie yra perėmź bendr¹sias pažinimo strategijas. Be šito kiekviena nauja mokymosi užduotis bus beveik neįveikiama dėl savo sudėtingumo.

Mokydami kurių nors dalykų mokymosi strategijos mes tuo pačiu metu mokomės savo veiksmų kontrolės strategijos. Aiškinimas apie savikontrolź yra tai k¹ mes vadiname metapažinimu. Metapažintiniai įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai , kurie fomuojami mokantis. Žinios apie savo paties pažinimo sistem¹ vadinasi metapažinimu. Mokantis ir atliekant perkėlim¹ , metapažinimas yra dvejopas : mintys apie tai k¹ mes žinome , ir mintys apie tai , kaip mes reguliuojame mokym¹si.

A.Suslavičius knygoje “Socialinė psichologija” apibūdina savo elgesio tikrinim¹ kaip savźs stebėjim¹ ir savikontrolź , orentuojantis į savo elgesio socialinį tinkamum¹. Savo elgesio tikrinimas apima verbalinio ir neverbalinio įspūdžio kūrimo kontrolź. Tai įgalina priderinti elgesį prie situacinių normų ir laukimų. Savo elgesio tikrinimas apima suvokim¹ , kaip į subjekt¹ reaguoja kiti žmonės ir aktyvų savo elgesio keitim¹ , kaip atsak¹ į kitų žmonių reakcijas ir lūkesčius.

Individo savźs paties , savo galimybių , savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas yra vadinamas savźs vertinimu. Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis , jo savikritiškumas reiklumas sau , požiūris į savo laimėjimus ir nesekmes. Savźs vertinimas turi įtakos žmogaus valios brandumui , o taip pat savikontrolei ir kitų valios savybių aktyvumui. Pavyzdžiui , vienos Vilniaus mokyklos aštuntos klasės mokiniai įvertindami save , savo sugebėjimus , padarė išvad¹ , kad labiausiai jiems trūksta valios. Savźs vertinimas taip pat glaudžiai susijźs su pretenzijų lygiu , t.y. tikslų , kuriuos jis sau kelia , sudėtingumu. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių , jis ima save vertinti neteisingai , ir jo elgesys pasidaro neadelvatus ( atsiranda emocinių protrūkių , padidėja nerimastingumas ).

Kalbėdami apie mokinių elgesio , mokymosi problemas , daugiausia susiduriame su neadekvačiu mokinių savźs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru. Pischologų nuomone , neadekvatus savźs vertinimas deformuoja asmenybź , sudaro palankias s¹lygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normali¹ psichinź raid¹. Pavyzdžiui G. Valickas savo straipsnyje “Asociali asmenybė ir savźs vertinimas” teigia , kad paauglius vogti dažnai skatina ne savanaudiški ( pvz. : materialinės naudos siekimo ) motyvai , bet noras pademonstruoti savo šaunum¹ , siekimas pakelti savo vertź , įtvirtinti save grupinėje hierarchijoje ir pelnyti draugų pripažinim¹. Kitaip tariant , vagystes ( ypač paauglių ) , be kitų motyvų , dažnai skatina teigiamo savźs vertinimo poreikis. Kai kada paaugliai elgesi vandališkai – nusiaubia patalpas , sunaikina turt¹ ir pan. G.Valickas teigia , kad paauglys vandalas iš anksto neapgalvotais , beprasmiškai destruktyviais veiksmais atranda beveik magišk¹ būd¹ , kaip tam tikroje struktūroje įgyti prestiž¹ , padidinti status¹ bei palelti savźs vertinimo lygį. Kartais vieninteliu vandalizmo aktu jis gali sustiprinti savo egzistencijos prasmź ir pajausti savojo Aš reikšmingum¹. Vienas iš žemo savźs vertinimo padarinių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save kitų s¹skaita – juos žeminant , mušant , akcentuojant jų trūkumus , mažesnź kompetencij¹ , klaidas ir pan. Kartais savźs įtvirtinimo problema gali būti sprendžiama pačiomis blogiausiomis formomis – kompensuodama tikr¹ ar įsivaizduojam¹ savo menkavertiškum¹ , asmenybė gali pasitelkti atvir¹ prievart¹ , agresij¹ bei smurt¹. Tokiu destruktyviu būdu žmogus priverčia atkreipti į jį dėmesį , iš autsaiderio nors trumpam tampa lyderiu bei padėties šeimininku ir galbūt pirm¹ kart¹ pajaučia sav¹j¹ vertź.

Per gerai save vertinantis mokinys turi nerealias pretenzijas , nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes , dėl klaidų kaltina kitus. Ko gero , dažniau mokiniai linkź save nuvertinti . Tokie mokiniai nepasitiki savimi , labai jautriai reaguoja į kritik¹ , išgyvena dėl nesėkmių , todėl nekelia sau didelių tikslų , netiki sėkme .

O . Drobnickis teigia , kad savźs vertinimas - tai toks refleksyvus žmogaus požiūris į save , kuriame jo Aš pasireiškia kartu ir kaip savianalizės subjektas , ir kaip objektas . Tokio požiūrio į save būdai yra labai įvairūs : moralinėje s¹monėje jie reiškiami daugeliu s¹vokų – gėdos ir pasididžiavimo , garbingumo , asmeninio orumo , s¹žinės , - kurios savo struktūroje fiksuoja progresuojantį žmogaus sugebėjim¹ sprźsti apie save visuomenės požiūriu.

Savźs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose amžiaus tarpsniuose. Vaikai suaugusiųjų vertinimams teikia didelź reikšmź , negali jų nuomonės įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savźs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų ( tėvų , mokytojų ) vertinymų atspindys. Pauglystėje vis didesnź reikšmź ima įgyti bendraamžių vertinimai.

Virginija Satir , daug rašiusi apie savigarb¹ ir jos ugdym¹ , teigia , kad savosios vertės pajautimas , gali rastis tik globojančioje šeimoje. Tokioje , kurioje yra vertinamas vaikų individualumas , sugebėjimai ir pasiekimai , kurioje bendraujama atvirai. Tokioje šeimoje išaugźs žmogus jaus , kad yra vertas meilės , sugebės pasirūpinti savo fizine ir emocine gerove , nebijos intymumo ir gerai prisitaikys visuomenėje. Kitaip tariant , žmogus turės savigarbos jausm¹. Prišingas savigarbos jausmui yra gėda pagrįstas savźs vertinimas. Jis atsiranda šeimoje , kurioje vaikas patiria gėd¹ ir pasibjaurėjim¹. Suaugźs toks žmogus jausis nevertas meilės , ir pats nesugebės duoti jos kitiems. Prieš detalesnį gėda pagrįsto savźs supratimo aptarim¹ , svarbu pažymėti , kad skiriamos dvi gėdos formos.

Pirmoji gėdos jausmo forma – normali žmogiškosios patirties dalis , žmogiška emocija išgyvena nuo pat gymimo. Išgyvenant ši¹ emocij¹ vyksta tam tikros fiziologinės reakcijos. Viena iš jų gali būti veido raudonavimas. Taigi gėdos jausm¹ galima traktuoti kaip natūrali¹ ir nauding¹ žmogaus išgyvenimų dalį , o ne kaip defekt¹ ar trūkum¹. Gėda ypač patiriama bendraujant su tais , kurių vertinimas žmogui yra labai svarbus. Pavyzdžiui jei vaikas elgiasi nepriimtinai , laužo socialines normas bei taisykles nepasitenkinimas yra tinkama tėvų reakcija. Jis apdeda vaikui “išsivaduoti” iš tokio elgesio. Vaikas susigėsta ir gauna pamokom¹ patyrim¹. Tačiau gėdos jausm¹ sukelia ne pats elgesys , o mums svarbaus žmogaus reakcija , todėl mes rizikuojame patirti gėd¹ nepriklausomai nuo to , ar elgiamės tinkamai , ar ne. Pavyzdžiui vaikas , kuris rodo savo piešinius tėvams yra sumenkinamas – jis išgyvens gėd¹. Tačiau tokia tėvų reakcija nebuvo sukelta netinkamo vaiko elgesio. Vaikai yra priklausomi nuo to , ar jiems reikšmingi žmonės sugeba tinkamai reaguoti į jų elgesį. Netinkamas reagavimas ir yra gėda pagrįsto savźs suvokimo atsiradimo priežastis.

Ši antroji gėdos forma apima vis¹ savźs vertinim¹. Ji reiškia nesugebėjim¹ jaustis mylimam ir nesugebėjim¹ tikėti savo verte. Žmogus jau nereaguoja į bedravimo su kitais pobūdį ar į tai , kaip su juo elgiamasi. Gėda tampa nepriklaisoma nuo išorinio “atspindėjimo” , ji išgyvenama net ir esant pozityviam ir priimančiam bendravimui. Taip atsitinka tada , kai tėvai parodo , kad ne atitinkam jų reikalavimų , esame jiems bjaurūs , nemylimi , nes¹žiningi ir pilni trūkkumų. Pagarbūs , priimantys ir rūpestingi tėvai kuria savigarbos jausm¹. Gėdos išgyvenimas yra kiekvino mūsų vaikystės dalis. Tačiau dažniausiai kartu su gėda sukeliančiais išgyvenimais yra patiriama meilė , rūpestingumas. Tik tada ryšiai su vaiku yra pilni nuolatinės nepagarbos , gėdos išgyvenimai tampa pagrindiniai formuojant savźs supratim¹ ir vertinim¹. Jei vaikas nuolat išgyvena gėd¹ , jis pradeda tikėti , kad iš tiesų yra pilnas trūkumų , nevertas meilės. Vaikas priima gėdos jausm¹ kaip tikslų ir teising¹ atspindėjim¹ to , koks jis yra. Pradedami kurti įsitikinimai : “Aš niekada nieko nedarau gerai” , “Aš to nevertas” ir t.t. Tokį vertinim¹ sunku pakeisti. Žmonės su tokiu savźs supratimu įsitikinź , kad turi daug trūkumų. Jų nuomone , per daug gėdinga , nepadoru net prisipažinti juos turint. Todėl gėda skatina nor¹ pasitraukti , užsisklźsti nuo intymumo , rūpinimosi. Tai padeda slėpti gėd¹. Juk intymumas reikalauja atskleisti save , dalintis jausmais ir poreikiais. Žmonės su gėda pagrįstu savźs supratimu įsitikinź , kad tai kas jie yra , o ypač jų poreikiai ir jausmai , yra bloga , nieko neverta. Kadangi vaikystėje toks žmogus buvo nuolat gėdinamas už tai , koks jis yra , k¹ jaučia , nesunku suprasti , kad ir suaugźs jis bijos vėl būti sugėdintas.



Nors į mokykl¹ vaikai ateina jau turėdami nuomonź apie save bei savo sugebėjimus , mokytojai ir mokykla turi didžiulź įtak¹ moksleivio savajam Aš formuotis. Labai svarbu , kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus , mylimas ir gerbiamas , kad mokytojas skatintų jo savarankiškum¹ ir idividualum¹. Psichologai pripažįsta , kad ypač neigiam¹ įtak¹ vaiko savźs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų žmonių vertinimai , kurie ugdo vaiko nepasitikėjim¹ savimi. Nemažai mokutojų , vertindami mokinių elgesį , mokym¹si , dažniausiai orentuojasi į jų klaidas , nesėkmes. Todėl kuo vaikui sunkiau sekasi mokykloje , tuo daugiau neigiamų vertinimų jis susilaukia. Dauguma suaugusiųjų įsitikinź , kad vaikui būtina nurodyti klaidas , pakritikuoti , nes pagyrimai tik “gadina” vaik¹. Tokie mokytojo neigiami vertinimai formuoja žem¹ vaiko savźs vertinim¹. Girdėdamas kiekvien¹ dien¹ tik neigiamus vertinimus , vaikas ima tikėti , kad jis negabus , jam nesiseka ir nesiseks toliau , kad nieko pakeisti nebegalima ir reikia su tuo susitaikyti.

Dažniausiai mokytojai vertina ne mokym¹si , ne konkrečios užduoties neatlikim¹ ar konkrečias klaidas , o daro apibendrinimus – kritikuoja vaiko asmenybź , charakterį. Todėl šie neigiami vertinimai nulemia ne vien mokinių požiūrį į mokym¹si , konkrečius sugebėjimus. Jie įgauna platesnź prasmź. Vaikas ima nepasitikėti savimi ne tik mokykloje , bet ir kieme , gatvėje , namie.

Laikydamas mokinių nesėkmės priežastimi pastangų stygių ir rodydamas pyktį , mokytojas gali skatinti mokinį pajusti kaltź. Toji kaltė – jausmas , kad jis ar ji apsikiaulino, apvylė mokytoj¹ – paprastai yra teigiamas motyvas , paskata kit¹ kart¹ labiau stengtis gerai atlikti užduotį.

Laikydamas , kad nesėkmės priežastis yra menki sugebėjimai ir rodydamas užuojaut¹, mokytojas tiesiog gėdina mokinį. O gėda nėra teigiamai motyvuojanti jėga. Ji verčia mokinį susigūžti , jaustis nepilnaverčiu ir bejėgiu. Yra įprasta , kad silpnai besimokantys mokiniai lyginami su pirmaujančiais. Tačiau žinoma , kad dauguma gabių , gerai besimokančių mokinių pamokoms ruoštis skiria nedaug laiko. Kartais jiems užtenka tik žvilgtelėti į vadovėlį. O silpnieji prie vadovėlių prasėdi valandų valandas. Be abejo , rezultatas labai svarbu. Tačiau jei mes visai neatsižvelgsime į įdėtas pastangas , moksleiviai nebetikės savo jėgomis , nusivils , iš anksto nusiteiks nesėkmei. Pateiksiu pavyzdį. Mokinys , rašydamas diktant¹ , padarė 40 klaidų. Mokytoja parašė jam dvejet¹. Poto mokytoja papildomai mokė berniuk¹. Po diejų mėnesių vėl buvo diktantas. Berniukas padarė 20 klaidų. Pažanga akivaizdi , tačiau , palyginusi su kitų vaikų rezultatais , mokytoja jam vėl parašė du. Mokinys nusprendė , kad visos jo pastangos veltui , jis nieko neišmoko , nes pažymys liko toks pat. Taigi silpnai besimokantį mokinį mokytoja palygino su stipresniais. Šiuo atvėju reikėtų lyginti to paties mokinio dabartinius ir ankstesnius rezultatus. Tik tada mokinys pamatytų , kad jo pastangos rezultatyvios ir verta stengtis. Gavźs geresnį įvertinim¹ už pastangas ir jų rezultat¹ , mokinys būtų patikėjźs savo jėgomis, o ne nusivylźs ir nuleidźs rankas. Arba užuot rašźs raidinį pažymį , kuris neatspindi to , kas buvo atlikta , mokytojas gali padaryti apraš¹ – aprašyti , k¹ mokinys yra nuveikźs per tam tikr¹ period¹. Toks aprašai – tai mokytojus ir mokinius labiau patenkinanti ir pilnesnė vertinimo forma.

Psichologai teigia , kad pagyrimai bei padr¹sinimai būtini kiekvienam žmogui , nes lie skatina veikti , tobulėti , siekti rezultatų. Norint , kad mokinys dirbtų , nenuleistų rankų , kartais galima net s¹moningai padidinti rezultatus. Mokinių išankstinis nusiteikimas sėkmei , pasitikėjimas savimi turi didelź reikšmź mokymosi rezultatams.

Kai suaugusieji nuolat pervetina vaiko laimėjimus ir galimybes , tenkina visus jo norus bei įgeidžius , vaikui ima formuotis aukštesnis savźs vertinimas. Tai daro vaik¹ labai pažeidžiam¹ ir skatina gintis nuo bet kokių bandymų sumenkiti jo savźs vertinim¹. Susidūrźs su neįprastais reikalavimais , gavźs prastesnius nei įprasta vertinimus , mokinys suvokia tai kaip nepalankum¹ , neteisybź ar net priešiškum¹ , o tai labai apsunkina jo santykius su mokytojais.

Be abėjo , patys mokiniai stengiasi labiau pasitikėti savimi. Iš pradžių vaikai tiesiog nepripažįsta savo nesėkmių. Vėliau siekia įsitvirtinti ir būti pripažintais kitose veiklos- dažnai asocialios – sferos.

Savźs vertinimo užuomazgos ikimokykliniame amžiuje ir jo raida jaunesnieme mokykliniame amžiuje.

Ikimokykliniame amžiuje elgesio motyvams padeda jų įsisamoninimas. Vaikas pradeda vis aiškiau suvokti savo elgesio paskatas ir pasekmes. Tai įvyksta todėl , kad brźsta ikimokyklinuko savimonė – jis pradeda suvokti , kas jis toks , kokių turi savybių , kaip ir už k¹ jį vertina aplinkiniai. Labiausiai savimonź išreiškia savźs vertinimas , t.y. tai , kaip vaikas vertina savo laimėjimus ir pasėkmes , savo bruožus ir galimybes. Siekdamas teisingai vertinti save , vakas iš pradžių turi išmokti vertinti kitus žmones , į kuriuos jis gali žvelgti tarytum iš šalies. Iš pradžių vaikas gali vertinti kitus tik pagal savo požiūrį į juos. Vėliau įsis¹monintos elgesio normos ir taisyklės tampa vaikui kriterijais , kuriais jis vadovaujasi vertindamas kitus žmones. Vaik¹ jaudina įvairūs įspūdžiai , jie skatina jį vieniems ar kitiems poelgiams , užgožia tikr¹j¹ atliktų poelgių prasmź , trukdo juos vertinti bešališkai. Taip vertinti galima tik lyginant savo ir kitų žmonių galimybes , poelgius , savybes. Lyginti save su kitais vaikais išmoksta vyresniame ikimokykliniame amžiuje , tuomet jau įmanoma teisingiau įvertinti ir save.

Pasikeitimai vykstantys bendraujant su kitais žmonėmis negali neatsispindėti vaiko požiūryje į save. Rusų mokslininkai - psichologai padarė tyrim¹ , kurio pagrindinis tikslas buvo nustatyti kaip pasikeičia vaiko požiūris į save pereinant iš ikimokyklinio amžiaus į mokyklinį amžių. Mokslininkai pažymi , kad ikimokyklinio amžiaus vaikų savźs vertinimas aukštas. Atskiri adekvataus požiūrio į save atvejai pasitaiko vyresniame ikimokykliniame amžiuje prieš atliekant kokį nors darb¹. O šiaip aukštas vaiko savźs vertinimas yra pastovus ir beveik nerpiklauso nuo aplinkybių.

Vygotskis apibūdindamas ikimokyklinuko savimonź rašė : vaikas myli save, tačiau savimeilės, kuri įvairiose situacijose liktų tokia pati , kaip apibendrinto savo vertės pajautimo , vaikas tokiame ammžiuje dar neturi . Vaikas mano , kad jis pats stipriausias , pats protingiausias . Objektyvus savźs vertinimas surištas su septynių metų amžiaus krize . Kas gi vyksta sukakus septyniems metams , kokie psichologiniai dėsniai glūdi šiuose pasikeitimuose ?

Eksperimentai byloja , kad būtent šiuo laiko tarpsniu vyksta kokybinis šuolis vaiko savźs vertinime . Jeigu ikimokyklinuko savimonė visapusiška , tai jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiko savźs vertinimas labiau objektyvus , pagrįstas ir diferencijuotas. V.M. Sluckis nustatė , kad trijų – penkių metų vaikai išbarti suaugusiųjų nekeičia požiūrio į save, o šešių – septynių metų vaikų reakcija specifinė : sekmė didina jų savźs vertinim¹ , nesėkmė – mažina.

Buvo atliktas eksperimentas su darželio vidurinės , vyresnės ir paruošiamosios grupės vaikais. Jiems buvo liepiapa pasilipti ant laiptelių tokia tvarka: patys “protingiausi”, “stipriausi” ir “geriausi” pasilipa aukščiausiai , o patys “blogiausi” , “silpniausi” ir “kvailiausi” – pasilipa žemiausiai. Vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoje grupėje buvo vaikai , kurie vykdė užduotį dar nebaigus aiškinti. Antroje grupėje vaikai buvo šiek tiek besivaržantys , abejojantys. O trečioje grupėje vaikai ilgai galvojo , prašė leidimo paklausti pas auklėtoj¹ arba pas mam¹. Pirmų dviejų grupių vaikai lipdavo į patį viršų. Trečios grupės vaikai lipdavo šiek tiek žemiau , bet nelikdavo apačioje.

Vaiko požiūris į save tampa surištas su sėkme mokykloje. Būtina pažymėti , kad dalis vaikų , kuriems sunkiau sekasi mokykloje , nestato savźs ant aukščiausio laiptelio. Atrodytų jie demonstruoja brandži¹ savimonź , tačiau iš tiesų tai yra nerim¹ keliantys simptomai , rodantys , kad vaikai tebėra ikikrizinėje buklėje t.y. psichologiškai nepasiruošź mokyklai.

Dauguma septinmečių keičia požiūrį į save , o tas rodo , kad jie psichologiškai pasiruošź būti mokomi mokykloje. Laisvas bendravimas su suaugusiais duoda vaikui galimybź pažinti mokom¹j¹ užduotį , atitinkamo elgesio pavyzdį.

Didelį vaidmenį įsisavinant žinias turi kontrolė ir vertinimas. Kontrolė ir vertinimas priklauso nuo mokinio sugebėjimo įvertinti svetim¹ pozicij¹ ir tuo pačiu pažvelgti į sav¹j¹ iš šono. Ikimokyklinukai to dar nesugeba , jiems dar nebūdingas apibendrintas savźs vertinimas. Gi mokiniai išgyvenź septynių metų krizź , jau turėtų tai sugebėti. Naujo požiūrio į save susidarymas – pagrindas susiformuoti pagrindinėms mokomosios veiklos uždaviniams. Tai patvirtina eksperimentas , kuris buvo atliktas tame pačiame darželyje. Vaikai turėjo nuspalvinti paveikslėlius pagal netradicinį pavyzdį : medį – raudonai , dangų – juodai , tvenkinį – rudai , o saulź – žaliai. Po to , kai vaikai atliko užduotį , jie buvo paprašyti patikrinti ir įvertinti save , t.y. pasakyti , ar tesingai atliko užduotį.

Pirmos grupės vaikai atliko užduotį neteisingai. Jie nuspalvino taip , kaip jiems norėjosi , t.y. įprastai. Net atkreipus jų dėmesį į pavyzdį sano klaidų nepastebėjo. Antros grupės vaikai elgėsi panašiai kaip ir pirmosios. Tačiau atkreipus jų dėmesį į pavyzdį , jie rodo netikslumus. Trečios grupės vaikai įdėmiai apžiūrinėjo pavyzdžius , pradėjo spalvinti teisingai , paskui užsimiršo , todėl tik dalis užduoties buvo atlikta teisingai. Vertinant jų darb¹ , jie mėgino aiškinti , kodėl geriau padaryti taip , kaip jie , o ne kaip pvyzdyje. Jie sakė : “O taip nebūna”. Trečios grupės vaikams būdingas sugebėjimas vertinti galutinį rezultat¹ , tačiau jie silpnai kontroliuoja proces¹.

Ketvirtos grupės vaikai su užduotimis susitvarkė. Paklausti ar visk¹ teisingai atliko , jie paprastai argumentavo : “Čia dangus juodas , ir aš nuspalvinau juodai , vadinasi , padariau teisingai” ir t.t.

Palyginus šį eksperiment¹ su savźs vertinimo eksperimentu , paaiškėjo įdomus sutapimas. Tie vaikai , kurie užkėlė save ant aukščiausio laiptelio , nesugebėjo teisingai įvertinti savo darbo. Abejojantys vaikai , kurie buvo antroje grupėje , padarė klaidų , bet aptarinėjant piešinių datales sugebėjo pastebėti klaidas. Trečia grupė ( kurie ant laiptelių užlipo žemiau) dalinai atliko užduotį teisingai ir teisingai įvertino rezultat¹. Ketvirtos grupės vaikai elgėsi paprastai , betarpiškai. O tie vaikai, kuie pirmame eksperimente vertino save žemai , šioje užduotyje parodė blogiausius rezultatus. Tai matyt, dėl to , kad jų elgesys netipiškas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tai nepasitikintys , be iniciatyvos , nesavarankiški , nemokantys bendrauti vaikai. Auklėtojai juos apibūdino kap “sunkius vaikus”. Tokiu būdu , gauti duomenys leidžia tvirtinti , kad neadekvatus , pernelyg aukštas savźs vertinimas trukdo susiformuoti sugebėjimui kontroliuoti ir vertinti save.

Kas gi verčia ikimokyklinio amžiaus vaik¹ ( ikikrizinio laikotarpio ) vertinti save labai aukštai , o mokyklinio amžiaus – jau objektyviau ? Buvo atliktas trečias eksperimentas , kuris turėjo parodyti psichologinį mechanizm¹ , įgalinantį pakeisti vaiko požiūrį į save. Ryškiausiai psichologimis mechanizmas pasireiškia , kai vaikas patiria sunkumus ar nesėkmes atlikdamas kokį tai darb¹.

Iš tiesų psichloginėje – pedagoginėje literatūroje yra duomenų apie tai , kai vienas vaikas , patyrźs nesėkmź , meta darb¹ , o kitas – bando jį atlikti iki galo. Vienas prašo pagakbos pas suaugusįjį , kuris įvertina jo sėkmź ar nesėkmź , o kitas užsisklendžia savyje ir neigiamai žiūri ne tik į savo darb¹ , bet ir į suaugusįjį. Kas tai – charakterio pasireiškimas ar amžiaus specifika ? Vis tik išankstiniai duomenys , o taip pat ilgalaikiai vaikų stebėjimai leidžia tvirtinti , kad tai – amžiaus charakteristika.

Buvo parinktos trys situacijos , suprantamos bet kuriam vaikui. Vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pirmų – antrų klasių mokiniams buvo pateikiami keturi paveikslėliai. Pirmame buvo pavaizduota , kad mergaitė nori palaistyti gėles ir ima laistytuv¹ , bet negali jo pakelti. Antrame – suolelis , per kurį šokinėja berniukas , bet užkliūna ir pargriūna. Trečiame – mergaitė ruošiasi suptis ant supynių , bet negali užlipti ant jų. Ketvirtame pavaizduotas berniukas kalno papėdėje su sulaužyta slide. Vaikai buvo prašomi apžiūrėti paveikslėlius , išklausyti suaugusiųjų paaiškinimus , o po to atsakyti į klausym¹ , kodėl taip atsitiko ir k¹ reikėtų daryti , kad taip neatsitiktų. Prieš eksperimento pradži¹ buvo išsiaiškinta , ar teko vaikui būti panašioje situacijoje. Vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes : ikikrizinio laikotarpio ir pokrizinio.

Pagal užduoties atlikimo pobūdį vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmos grupės vaikai aiškino , kad dėl nesėkmės kalti : laistytuvas , suolelis , supynės ar kalnelis , t.y. nesėkmės priežastis slypi ne personažo elgesyje , o aplinkoje. Todėl , kad išvengti nesėkmės , reikia čiuožti nuo žemesnio kalnelio , šokti per neaukšt¹ suolelį ir t.t. Pirmos grupės vaikai , susidūrź su sunkumais , nebandys jų nugalėti , o imsis kitokios veklos.

Antros grupės vaikai nesėlmės priežastis matė personažuose : “Berniukas dar mažas , mergaitė silpna”. Į klausim¹ , k¹ reikėtų daryti , atsakė : pasitreniruoti , paaugti , sukaupti jėgas , pasikviesti k¹ nors į pagalb¹ ir t.t.

Trečios grupės vaikai nesėkmės pirežastį matė ir veiksmo subjekte ir objekte ( mergaitė dar maža , o laistytuvas sunkus ; berniukas nemoka gerai slydinėti , o kalnas labai aukštas ).

Antros ir trečios grupės vaikų atsakymai būdingi vaikams praėjusiems septynerių metų krizź ir gebanties adekvačiai save vertinti ir kontroliuoti. Pirmos grupės vaikų atsakymai tipiški ikimokyklinio amžiaus vaikams , pernelyg aukštai vertinantiems save. Tokie vaikai į tai , kas su jais vyksta , žiūri tik iš subjektyvios pozicijos. Gi trečios grupės vaikai sugeba suderinti įvairias pozicijas ir požiūrius. Taigi , adekvatus savźs vertinimas surištas su decentracija – sugebėjimu pažiūrėti į save ir situacijas iš įvairių pusių. Labiasiai tai formuojasi žaidybinėje veikloje. Elgesys su suaugusiais formuojasi siužetiniuose – vaidybiniuose žaidimuose , bendravimas su bendraamžiais , žaidimuose su taisyklėmis.

Didelź reikšmź turi žaidybinė veikla , kurioje vaikas yra režisierius. Šios rūšies žaidimai atsiranda anksti ( iki trijų metų ) ir išlieka per vis¹ ikimokyklinį laikotarpį. Skiriamasis šios veiklos bruožas yra tas , kad vaikas vienu metu yra ir scenaristas , ir pastatomosios dalies vedėjas ir visų vaidmenų atlikėjas. Tai sudaro s¹lygas suformuoti vaike objektyvų požiūrį į save. Tačiau jeigu žaidime jau yra paruoštas siužetas ir vaikui tereikia atlikti rolź , tokio žaidimo vaidmuo menkesnis.

Dabartinėje psichologijoje yra sukaupta duomenų , kaip išmokyti vaik¹ režisūrinių žaidimų. Pradiniame etape vaikui duodamas eksperimentinės kaladėlės , kuriuose pavaizduotas žmogaus veidas su įvairia išraiška ( džiugia , liūdna , pikta ).

Ikikrizinio amžiaus vaikai , gavź tokias kaladėles , beveik nekreipė dėmesio į veidus ir bandė k¹ nors pastatyti. Pokrizinio amžiaus vaikai su tom pačiom kaladėlėm žaidė paprastus siužetinius žaidimus. Per antr¹ , treči¹ ir ketvirt¹ užsiėmimus suaugusieji demonstravo įvairuis siužetinius žaidimus su kaladėlėm. Tiriamieji su malonumu stebėjo suaugusiųjų veiksmus , kai kurie bandė įsijungti ir padėti. Tiesa , šios pastangos buvo nedr¹sios ir trumpalaikės.

Per penkt¹ , šešt¹ ir septint¹ užsiėmimus suaugusieji pradėdavo žaidim¹ pasaka , kuri¹ vaikas turėjo pratźsti. Didžioji dauguma vaikų su šia užduotimi nesusitvarkė. Jie kreipėsi pagalbos į suaugusius , kartojo ankstesnius suaugusiųjų veiksmus , prašė leidimo pasiimti žaislus namo , kad paklausti tėvų , kaip reikia žaisti.

Per aštunt¹ , devint¹ ir dešimt¹ užsiėmimus suaugusieji paprašė pavaizduoti pasak¹. Jie rėmėsi tuo , kad vaikai lengviau vaizduoja žinom¹ siūžet¹. Tačiau lūkesčiai pasitvirino tik iš dalies. Jie žaidė tik tol , kol buvo suaugusieji. Kai suaugusieji baigdavo tuoj pat baigdavo žaisti ir vaikai.

Per vienuolikt¹ , dvylikt¹ ir trylikt¹ užsiėmimus tyrinėtojai pasiūlė vaikams pažaisti pirštų teatr¹ – pavaizdavo įvairius žvėris paprast¹ , gerai žinom¹ siužet¹. Per keturiolikt¹ užsiėmim¹ paprašė vaikų sukurti nauj¹ pasak¹ pirštų pagalba. Vaikai su šia užduotimi susitvarkė lengvai.

Per penkiolikt¹ ir šešiolikt¹ užsiėmimus tyrinėtojai paprašė pavaizduoti ankščiau pirštais suvaidint¹ pasak¹ su eksperimentiniais žaislais. Per septyniolikt¹ ir aštuniolikt¹ užsiėmimus tyrinėtojai paprašė pratesti suaugusiųjų pradėt¹ pasak¹. Dabar ši užduotis nebebuvo sunki. Devyniolikto užsiėmimo metu vaikai turėjo patys sugalvoti pasak¹ ir j¹ pavaizduoti. Pagaliau , dvidešimto užsiėmimo metu vaikui buvo duodami eksperimentiniai žaislai ( taip pat ir kitokie ) ir buvo siūloma žaisti taip , kaip jie noti.

Pasikeitimai , kurie įvyko , akivaizdžiai pasireiškė tik per pusmetinį užsiėmim¹. Dabar jau nebebuvo nei vieno vaiko , kuris būtų bandźs iš kaladėlių k¹ nors statyti. Visi geriau ar blogiau sugebėjo su jom žaisti siužetinį žaidim¹. Gabesni vaikai sugalvojo gana sudėting¹ siužet¹ , panaudodami ir paprastus žaislus.

Po visų šitų užsiėmimų tyrinėtojai vėl pravedė pirm¹jį eksperiment¹. Vaikų savźs vertinimas buvo gana objektyvus , jie geriau mokėjo kontroliuoti save.

Pradėjźs mokyti mokykloje , vaikas yra priverstas susiformuoti naujus savźs paties , draugų vertinimo kruterijus. Pradinukai nesugeba adekvačiai įvertinti savo pasiekimų moksle , asmenybės savybių. Vertindamas save , pirmokas daugiau orientuojasi į pageidaujam¹ rezultat¹ , bet ne į reali¹ padėtį. Jis gali mokyti ir ne per geriausiai , bet būti įsitikinźs , kad yra geras mokinys , nes stropiai atlieka namų darbus. Tačiau jau po pirmojo pusmečio vaikas turi gana aiškius rašymo , skaitymo bei rezultatų vertinimo kriterijus. Pirmiausia vaikui formuojasi kitų vertinimo kriterijai , tik paskui – savźs paties. Dauguma vaikų pirmųjų mokslo metų pabaigoje gali numatyti , kaip jų žinias įvertins mokytojas. Pradinukui sunkiau įvertinti asmens savybes. Jis aiškiau suvokia ir įvertina savybes , kurios reiškiasi tam tikromis elgesio formomis ( stiprus , vikrus , kruopštus , mandagus ) , negu savybes , kuriomis reiškiasi vidinis žmogaus nusistatymas kitų žmonių atžvilgiu ( jautrus , teisingas ). Tobulėjant asmenybei , jis tiksliau suvokia savo galimybes , vidines savybes. Jau trečioje klasėje vaikams atsiranda noras veikti tam tikrose situacijose remiantis ne aplinkinių , bet savo paties vertinimu.

Reikia siekti , kad vaikas iš pat pradžių tinkamai save vertintų. Jei vaikas yra linkźs save pervertinti , nereikėtų jo per dažnai girti , vertinant jo pasiekimus , dažniau nurodyti trūkumus ( kruopštumo , tvarkingumo , švarumo ) , kuriuos reikia šalinti. Kitaip vaikas išpuiks , taps pagyrūnas. Nepasitikinčius savimi vaikus reikia padr¹sinti , įtikinti , kad pasistengź galės įveikti nesėkmź. Didelės įtakos vaiko požiūriui į mokym¹si , bendravimo su draugais pasiekimus turi savźs vertinimas , susiklostźs šeimoje.

Vieno iš žymiausių asmenybės raidos teoretikų – E. Erikson - nuomone , asmenybė tobulėja išgyvendama krizes. Į mokyklos laikoparpį , kurį vadina darbštumo faze , Eriksonas žiūri kaip į vaiko pasirengim¹ suaugusiojo gyvenimui savoje kultųroje. Mokymosi pradinėje mokykloje amžiuje vyksta priešpriešos tarp sugebėjimo atlikti ir menkavertiškumo krizė. Šioje plėtros fazėje vaikas turi išmokti naudotis įrankiais , gerai , netgi tobulai atlikti kai kuriuos dalykus. Jis daug k¹ bando , daug dirba , bet ne viskas jam pavyksta. Susiformuoja menkavertiškumo jausmas.

Mokytojų pareiga šiame amžiuje – sudaryti s¹lygas kiekvienam vaikui patirti sėkmź , užkirsti kelia menkavertiškumo jausmui. Tačiaus vienpusiškas vaiko darbų pabrėžimas mokykloje ( geri pažymiai ) ir namuose ( geras elgesys ) gali turėti neigiamos įtakos vaiko ir vėliau suaugusio asmenybei. Susidarys nuomonė , kad žmogaus vertė priklauso nuo jo darbų ir pasiekimų , kad tik taip galima užsitarnauti tėvų ir mokytojų meilź. Teigiamai įveikus šios stadijos krizź , atsiranda sugebėjimo jausmas.

Savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje ir jo raida jaunesniame mokykliniame amžiuje.

Tyrinėdami kontrolinės funkcijos vystym¹si pas ikimokyklinio amžiaus vaiku , galima suvokti valingo elgesio mechanizmo pradmenis , kadangi būtent tame amžiuje atsiveria intensyviausias savo poelgių supratimo etapas. O samoningų poelgių gimimo sfera , kaip mano daugelis tyrinėtojų , yra kontrolė.

Yra daug darbų , kuriuose smulkiai aprašytas išorinės nes¹moningos kontrolės peraugimas į s¹moning¹. Daug mažiau ištyrinėtas kitas kontrolinės funkcijos vystymosi aspektas , tai kontrolės būdų ir priemonių įjungimas į asmeninį vaiko elgesio formų arsenal¹ t.y. perėjimas nuo išorinių kontrolės poveikių ( kada veikia suaugusieji ) iki visiškai savarankiško kontrolės panaudojimo savo poelgių reguliavimui Šio aspekto specialaus tyrimo būtinybė s¹lygojama tuo , kad ikimokyklinukai arba jaunesnieji moksleiviai vykdydami savikontrolź būna labai priklausomi nuo suaugusiųjų , net gi tais atvėjais , kada kontroliniai veiksmai jies nesukelia sunkumų. Kontrolinis veiksmas neturintis savarankiškumo , įgauna vaikui prasmź tik bendradarbiaujant su suaugusiais. Kada vyresniojo reikalavimu yra įvykdomas veiksmas , nuo kurio priklauso jų santykių palaikymas.

Kaip užtikrinti perėjim¹ nuo interpsichinių ( tarp vaiko ir suaugusiojo ) kontrolės formų prie idividualių , visiškai savrankiškų vako kontrolės veiksmų ? Kaip liudija psichologų ir pedagogų tyrimų rezultatai apie vaikų kolektyvinių žaidimų pobūdį , o taip pat mokomosios jaunesniūjų moksleivių studijavim¹ , kontroliniai vaikų tarpusavio santykiai pagrįsti tarpusavio veiklos pasiskirstymu . Norėdami išvystyti socialinź kontrolės pusź ir savarankišku kontrolinius santykius tarp ikimokyklinukų , turime atkeipti dėmesį į eksperiment¹ , kurio pagrindas produktyvi konvejerinio tipo veikla ( žaisliukų gamyba iš popierinių ruošinių ). Darbas susideda iš grandinės , tarpusavy surištų veiksmų , sekančių vienas po kito. Kiekvinas dalyvis turi atlikti tam tikrus veiksmus ( išpjaustyti , nudažyti , iškarpyti ir t.t. ) ir kontroliuoti partnerio darb¹ naudodamasis eksperimentatoriaus užduotomis taisyklėmis. Kontrolinių santykių savarankiškumas atsiradusių tarp vaikų bendro darbo procese įvertinamas pagal šiuos rodiklius :

kolektyvinio darbo laikas be eksperimentatoriaus ;

kontroliniai vertinamieji pasisakymai apie partnerių darb¹ ;

a)      adresuoti suaugusiam ;

b)      betarpiškai skirti partneriams.

Eksperimente dalyvavo 40 vaikų , kurių amžius 5 – 6 metai ( vyresnioji vaikų darželio grupė ). Eksperimentinė situacija parodė , kad suaugusiojo dalyvavimas iš esmės turi žymų poveikį vaikų bendro darbo eigai ir torpusavio kontrolės taisyklių vykdymui. Suaugusiajam vaikai adresavo didesni¹j¹ dalį kontrolinių pastabų dėl partnerio darbo. Tiesioginiai kontroliniai tarpusavio santykiai tarp vaikų buvo labai reti ir pasižymėjo nepastovunu. Suaugusiojo dalyvavimas tapo būtina paailaikymo ir reguliavimo s¹lyga vaikų darbe. Jis vis¹ laik¹ buvo centru ir pagrindiniu kontrolinių santykių palaikytoju. Be eksperimentatoriaus vaikų dalykiniai ir kontroliniai veksmai lengvai suirdavo. Savarankiškas bendras darbas tźsėsi neilgiau 6 minutes.

Mokslininkai mano , kad kontroliniai veiksmai gali būti priimti ir įsisavinti to amžiaus vaikams , jeigu jie iš pradžių užduoti ne nuosekliaisiais – daiktiniais ryšiais tarp veiklos dalyvių , o vaidmeniniais tarpusavio santykiais kolektyviniame žaidime. Patikrinant ši¹ hipotezź buvo atliktas eksperimentas , kurio pagrindinis tikslas nukreipti vaikų dėmesį į kontrolinių santykių sfer¹. Pagrindinis žaidimo principas buvo tai , kad patalpinti kontrolės taisykles į siužeto centr¹ , padaryti jas pagrindiniu vaikų žaidybinių veiksmų turiniu. Konkretų žaidimo siužet¹ “žaislų fabrikas” sudarė nuoseklūs tarpusavy surišti vaidmeniniai meistro , dailininko , pakuotojo ir kontrolieriaus veiksmai. Specialus kontrolieriaus vaidmuo buvo įvestas dėl to , kad suteikti kontrolinei funkcijai vaiko akyse savarankišk¹ reikšmź.Tam padėjo taip pat ir kontrolinės funkcijos pažymėjimas ypatingu ženklu ( atliekantis gaudavo žaidime specialų ženkliuk¹) . Ženkliukas , kaip priminimas apie būtinybź atlikti kontrolės taisykles .

Į kontrolieriaus pareigas įėjo stebėjimas to kaip dirba kiti bendradarbiai , jų darbo rezultatų įvertinimas. Į žaidim¹ buvo įjungti ir vaikai dalivavusieji nežaidybiniame eksperimente. Kiekvien¹ grupź sudarė keturi vaikai ir grupėse buvo pravesta po keturis žaidybinius užsiėmimus. Užsiėmimo metu išskirtinis kontrolieriaus vaidmuo buvo nuimamas ir jo funkcijos buvo paskirstomos tarp visų žaidžiančiųjų : kiekvienas vaikas gaudavo ženkliuk¹ , o su juo ir naujas pareigas – patikrinti partnerių darb¹. Kontrolės visapusiškumas , nuolatinė pozicijų kaita žaidimo procese ( kontrolierius – tikrinamasis ) padėjo vaikui įsisavinti abipusź kontrolinių santykių form¹. Ir to rezultaye vaikai išmoko savarankiškai be suaugusio pagalbos palaikyti vaidmeninius kontrolės tarpusavio santykius pagal užduot¹ siužet¹ , o taip pat išskirti šiuos santykius į laisvai besivystanči¹ žaidybinź situacij¹. Po to kai visi bandomieji pasidarbavo žaislų fabrike , jiems buvo pasiūlyta bendra paskirstomoji vekla. Eksperimento rezultato analizė išryškino šiuos nežaidybinės užduoties vykdymo pokyčius. Pirmiausia , bendras vaikų darbas įgavo tikrai kooperuot¹ charakterį , vaikams atsirado naujo tipo kontroliniai vertinamieji santykiai ( vaikas – vaikas ) , kurie tapo pagrindiniu jų veiklos reguliatoriumi. Antra , kad vykdytų kontrolinių taisyklių veiksmus nebereikėjo suaugusiojo pagalbos. Vaikam nebereikėjo priminti tų taisyklių , jie jas jau prisiminė patys. Nedalyvaujant suaugusiam vaikai išsaugojo veiklos tvark¹ t.y. tikrino ir vertino savo partnerių darb¹. Vaikų savarankiška bendros veiklos trukmė , palyginus su pirminiu eksperimentu , padidėjo penkis kartus iki 30 min. Trečia esmine s¹lyga , kad vaikai vykdytų taisykles buvo kontrolieriaus ženkliuko panaudojimas. Dabar jis tapo tarpininku kontroliniuose vaiko santykiuose. Galima padaryti išvad¹ , kad kontrolės taisyklės pasiūlytos vyresniųjų priimamos kaip antraeilės ir nebūtinos.

Kaip ir kituose eksperimentuose , tokia pati kontrolės forma buvo pateikta vaidmeniniame žaidime “žaisliukų fabrikas”. Ir po šito vaidybinio žaidimo kontrolieriaus taisyklių vykdymas įgavo ikimokyklinukui ypating¹ reikšmź. Ji tapo savarankiška ir įmanoma be suaugusiojo dalyvavimo. Žaidybiniame eksperimente , kontrolinio veiksmo prasmė ne tik atsiskirdavo nuo procesinės kontrolės pusės veiksmų , bet ir fiksavosi specialiu ženklu. Analizuojant eksperimentuose gautus duomenis , buvo padaryta išvada , kad s¹moninga savarankiškų kontrolinių veiksmų atsiradim¹ 5 – 6 metų vaikams s¹lygoja tarpusavio santylių kontrolės įsisavinimas.

Vaiko socialinė patirtis vaidina didelį vaidmenį savikontrolės ugdyme. Tai svarbus šeimos ir mokyklos uždavinys. Jei tėvai , mokytojai ir kiti vaiko aplinkos asmenys yra santūrūs , sugeba save kontroliuoti , nesikarščiuoti , nedaryti skubių išvadų , tai tuo deda tvirtus jaunosios kartos tobulėjimo pagrindus.

Vaikų valios ugdymas tam tikrais amžiaus tarpsniais

Vaiko gyvenimas prasideda šeimoje. Todėl pirnieji auklėtojai yra tėvai.

Dar kūdikystėje , kai vaiko žvilgsnis pradeda krypti į kokį nors spalvot¹ daikt¹ , gars¹ ir kit¹ dirgiklį , reikia vadovauti kūdikio aktyvumui , rodyti patrauklių daiktų ir pratinti ilgiau sukaupti žvilgsnį , suvokti dirgiklį t.y. svarbiausia iš pat mažens ugdyti krypting¹ aktyvum¹. Pavyzdžiui , kai vaikas pradeda šliaužioti , reikia sktinti jį prišliaužti prie siekiamo daikto ir jį pasiimti. Nereikia skubėti kūdikiui visk¹ paduoti. Jeigu žaislas tuoj pat paduodamas , kūdiki jį vėl meta , bandydamas savo funkcinį malonum¹. Ir kai jam nuolat padavinėjama , jis įpranta rėkdamas reikalauti , užuot suvokźs ir nemetźs. Taip atsiranda purmieji užgaidų daigai , kurie trukdo formuotis kryptingam aktyvumui.

Kitas iš pat mažens ugdytinas bruožas – susilaikymas. Kai laikomasi maitinimo rėžimo , kūdikis pratinamas palaukti. Taip formuojasi s¹lyginiai rėžimo refleksai. Ir daugeliu kitų atvejų reikia pratinti vaik¹ palaukti , pakźsti , neskubėti tenkinti jo norų ir užgaidų.

Vos pradėjźs vaikščioti , vaikas nori elgtis pait kaip kiti : nori pats valgyti , nunešti ir padėti ind¹ ir t.t. ir šiems vaiko norams reikia vadovaiti : leisti ir net sktinti daryti tai , kas atitinka vaiko jėgas , bet ir akivaizdžiai parodyti tai , kas negalima. Jei kartais ir reikėtų pagalbos , tai daryti reikia taip , kad vaikui atrodytų jog jis tai daro. Svarbu pratinti laiku ir tvarkingai vis¹ tai atlikti.



Antrieji ir tretiji vaiko gyvenimo metai labai reikšmingi vaiko aktyvumo , kalbos ir valios raidai. Svarbiausia šio amžiaus vaiko veikla – žaidimai ir dalyvavimas vyresniųjų darbuose. Atsiranda daugiau valios ugdymo galimybių : vaikas klauso paaiškinimų , poklūsta nurodymams , draudimams. Turėdamas daug pagundų šiame amžiaus tarpsnyje vaikas nuolat skuba , nepabaigźs vieno , skuba prie kito , trečio darbo ir t.t.

Ketvirtieji – šeštieji metai ypač reikšmingi asmenybės formavimuisi. Šiame amžiuje išryškėja vaiko asmenybė , vis didėja vaiko veržlumas , savarankiškumas ir kūrybinis kryptingumas. Žaidžiami judrieji , vaidmeniniai žaidimai , kurių metu ugdosi charakteringumas , savikontrolė , savitvarda. Šio amžiaus vaikus reikia įtraukti į šeimos buitinius darbus , skirti jiems vienkartinių ir pastovių pareigų. Norėdami būti savarankiški , vaikai imasi jų jėgas neatitinkančių darbų. Patyrź nesėkmź vieni vaikai darosi atsargesni , kiti bailesni , o treti gali įprasti nieko nepaisyti. Tokios situacijos reikalauja didelio pedagoginio vyresniųjų takto. Svarbu , kad vaikas suvoktų savo jėgas ir k¹ jis gali ir ko negali. Taigi iš mažens reikia mokyti save kontroliuoti. Tegu vaikas išklauso ir daro kaip liepiamas. Reikia vaik¹ patikrinti , pasidžiaugti jo garais darbais ir atvirkščiai – nurodyti blogus.

Didelź reikšmź turi emocinis vaikų parengimas mokyklai. Reikia diegti vaikui –žinių troškim¹. Taip pat svarbu tinkamai organizuoti laisvalaikį rei veikl¹. Rengiant vaikus mokyklai labai svarbu išugdyti gebėjim¹ veikti kolektyve. Tai reikšmingas asmenybės formavimosi bruožas : nuo egocentriškų poreikių ir būsenų , nuo individualios veiklos vis labiau pereinama į kolektyvinź. Ketvirtais – penktais metais ima reikėti vaiko amenybei jo “aš”. Šiame amžiuje vaikas labai nori ir turi bendrauti su vienmečiais ir vyresniais , nes tai leidžia jam lyginti save su kitais , patenkinti natūralų polinkį būti lygiam su kitais.

Svarbus valios ugdymo uždavinys – užbėgti už akių valios trūkumams ir sutrikimams. Nesunku pamatyti , kad jau ikimokyklinio amžiaus vaikai gana skirtingai elgiasi. Tai priklauso nuo akštosios nervinės sistemos veiklos , nuo polinkių ir potraukių , taip pat ir nuo įpročių. Daugelis įvykių gali rodyti stipri¹ besiformuojanči¹ vali¹ arba atvirkščiai – silpnavališkum¹.

Vaiko silpna valia gali pasireikšti keliomis formomis : užgaidomis , agresyvumu , bailumu , melavimu. Pirmosios trys formos būdingesnės aktyviems vaikams , o kitos – pasyviems. Dažniausiai šios savybės atsiranda dėl neigiamų įpročių ir reišoia silpn¹ vali¹. Vaikų užgaidos sukelia liguist¹ užsispyrim¹. Tokia užsispyrimo forma sukelia lyguist¹ negatyvizm¹ – priešinim¹si bei prieštaravim¹. Kai kada ši būsena baigiasi isteriniais priepuoliais. Antra vertus , užsispyrimas yra būdingas savarankiškumo , savojo “aš” išreiškimo būdas , dvasinio apsisprendimo fazė. Vaikas nori savarankiškai veikti ir pats pažinti pasaulį. Kartais suaugusieji bando vaiko užsispyrim¹ staiga ir griežtomis priemonėmis palaužti. Tačiau tokios priemonės tik dar labiau sustiprina savisaugos instinkt¹ , o priešginiavimo nepalaužia. Užsispyrź vaikai dažnai būna ir agresyvūs. Vaikas , kaip ir suaugusysis kovoja su viskuo kas nepatinka , kas kliudo. Kovojant šalinamos kliūtys ir siekiama tikslo. Minėtos aktyvumo formos dažniausia atsiranda dėl netinkamo auklėjimo , kai vaiko polinkiams bei geismams leidžiama nevaldomai keroti.

Kita auklėjimo klaida – vaiko pasyvumas. Bene ryškiusia pasyvumo forma yra bailumas. Vaikai tampa bailiais dėl silpnos sveikatos , negalėdami patys atlikti net kasdieninių reikalų ir patirdami įvairias nesėkmes. Bailūs vaikai linkź meluoti. Jie meluoja, bijodami dėl kokios nors nesėkmės būti nubausti. Melas vaikams padeda apsiginti nuo nemalonumų. Ikimokyklinio amžiaus ugdymo klaidų pasekmės vešliai sukeroja vėlesniais metais. Be minėtų ydų , atsiranda ir kitų neigiamų bruožų : vaikas auga abėjingas , tingus. Vienos jų rūpestingai ugdant ištaisomos , o kitos tai įsišaknyja , jog nuveda blogais keliais. Kad mokykliniais ir vėlesniais metais vaiko asmenybė galėtų harmoningai vystytis , svarbu tinkamai ugdyti vaiko vali¹ dar ikimokykliniame amžiuje.

Jaunesniojo amžiaus mokiniai turi daug bendrų tam amžiui būdingų psichikos , taip pat ir valios ypatybių , tačiau nemaža esama ir skirtumų. Pirmosios klasės mokiniai dažniausiai labai skirtingi. Vieni vaikai yra aktyvūs , dr¹sūs , iniciatyvūs , savarankiški , nors ir nelabai drausmingi , labiau užsispyrź , kiti pasyvūs , bailūs , neiniciatyvūs. Kitokie antros ir trečios klasės mokiniai : čia akivaizdus auklėjimo ir mokymo poveikis.

Pagal valios savybes jaunesniojo amžiaus mokinius galime suskirstyti į keturias grupes. Pirmajai grupei skiriame mokinius , pasižyminčius daugeliu valios savybių įvairiuose veiklos srityse. Tos grupės vaikai aktyvūs , ryžtingi , dr¹sūs , iniciatyvūs , savarankiški , taip pat jie gali parodyti ištvermź , santųrum¹ , sugeba tvardytis ir kontroliuoti save. Žinoma , tos savybės dar nėra tvirtos. Antr¹j¹ grupź sudaro tokie mokiniai , kurie parodo nemaža valios savybių , bet tik kai kuriose veiklos srityse. Pavyzdžiui , per pamokas gali būti išsiblaškź , nedrausmingi , o žaidimuose ar kitoje mėgstamoje veikloje yra veiklūs ir ryžtingi , geba tvardytis ir kontroliuoti save. Trečiajai grupei priskirkime tokius vaikus , kurie įvairiuose srityse parodo tik tam tikras valios savybes. Jie gali būti , ryžtingi , dr¹sūs , iniciatyvūs moksle ir kitoje veikloje , bet be savitvardos , neištvermingi. Pagaliau ketvirt¹j¹ grupź sudaro silpnos valios mokiniai visose veiklos srityse. Jei šie mokiniai yra aktyvūs , tai vistiek nedrausmingi , nesantūtūs. Nieko nesidomi , vangūs , bet kokia kliūtis juos trikdo , pamokose apatiški. Jiems reikia atidžiai vadovauti , aktyvinti , kontroliuoti , skatinti.

Mokinių valios savybes atspindi jų požiūris į mokym¹si , darb¹ , žaidimus ir kitas veiklos sritis. Pirmosios grupės mokiniai noriai mokosi. Jų teigiamas požiūris į moksl¹ pastovus. Antrosios grupės mokiniai mažiau valingi mokslui , o daugiau valios parodo dirbdami ir žaisdami. Jų požiūris į mokym¹si labai svyruoja. Požiūris į mokym¹si yoač nepastovus trečiosios grupės mokinių. Vieniems labiau patinka matematika , nes ji reikalauja susikaupti , pam¹styti. Tam reikia atkaklumo ir ištvermės. Kiti šios grupės mokiniai kaip tik labiau mėgsta humanitarinius dalykus , literatūrinius bei istorinius herojus , kurių dr¹sa bei ryžtu žavisi. Ketvirtos grupės mokiniai mokosi tik dėl to , kad reikia , nesidomi nei vienu dalyku. Vieni jų per daug skuba ir visk¹ atlieka paviršutiniškai. Jiems visur labai trūksta santūrumo , ištvermės. Mažai dalyvauja ir žaidimuose , juos reikia nuolat akinti , kontroliuoti.

Vienas iš pirmųjų mokitojo uždavinių – pažinti kiekvieno mokinio bendr¹jį fizinį ir psichinį išsivystym¹. Svarbiausia pasikti , kad mokinys aktyviai dalyvautų pamokose , norėtų mokytis , gebėtų susikaupti ir atlikti užduotis. Svarbūs vaiklos variklai yra noras, patiriamas pasitenkinimas ir pareiga. Noras ir džiaugsnas - pirmieji akstiniai , būdingi jaunesniam amžiui , o pareigos jausmas – aukštesnio moralinio išsivystymo bruožas. Todėl jaunesniems , ypač pirmųjų klasių mokiniams svarbiausias mokymosi akstinas yra pasitenkinimas , kurį teikia įdomus mokymo turinys ir nauja veikla. Tas pats turinys ir veikla negali būti visiems vienodai įdomi. Tad ir ugdant vali¹ būtinai reikia sudomintį kiekvien¹ mokinį , individualizuojant arba nors diferencijuojant mokymo užduotis , atsižvelgiant į atitinkam¹ išsivystim¹ ir individualias ypatybes. Vaikai aktyvina , žadina pasitenkinim¹ teigiamas atlikto veiksmo vertinimas pagiriant ar pasidžiaugiant. Gali būti , jog mokinys k¹ nors prostokai atlieka , klaidingai skaito ar skaičiuoja , bet kai kas yra ir tame veiksme gera.

Mokytojui tenka susidurti su mokinių sugebėjimo , neatidumo polinkiais bei įpročiais. Skubančius reikia pratinti veikti atidžiau , rūpestingiau kontroliuoti savo veiksmus , o lėtuosius sktinti , dr¹sinti , dažniau klausti , girti.

Išvados

Rašydama šį darb¹ išsiaiškinau , kad makyklos gyvenimas turi siekti puoselėti veikli¹ , ger¹ mokinių vali¹. Nes ji viena pagrindinių asmenybės ugdymo , kartu ir sėkmingo kūrybinio darbo s¹lygų. Kiekvienas iš prigimtie turi didesnź ar mažesnź valios energij¹. Mokiniai tai turi patirti , o mokykla mokyti valia naudotis.

Šiandieninei mūsų visuomenei valingumo itin stinga. Vaikui brźstant tarp laisvės ir normų prievartos įtampa yra neišvengiama. Skvarbios akies mokytojai ir tėvai kiekvienam savaip gali padėti s¹moningai brandintis laisv¹ ir ger¹ vali¹. Nes vaikas laisva valia atlikdamas norim¹ darb¹ , kuria savo asmenybź. Jam nesvarbu darbo rezultatai , bet labai svarbu pats darbo vyksmas. Mokiniams padedama įsisavinti , kad savikontrolė yra svarbesnė nei išorinė kontrolė , o vidinė atsakomybė už veiklos rezultatus – nei atsiskaitymo formalumai.

Valia yra sėkmingo kūrybos darbo laidas , ji – asmens ilgalaikės kūrybinės nuostatis pagrindas. Mokyklos gyvenimas priklausomai nuo jo aplinkos , tinkamu metodu ir jų individualizavimo lygio gali vali¹ ir ugdyti ir slopinti. Todėl valios ugdymas turi būti įdid¹monintas ir nuosekliai įgyvendinamas mokykloje.

Viena iš būdingiausių asnenybės savybių – troškimas daugiau žinoti , pažinti sudėting¹ pasaulį. Žvelgdami į mūsų dienų jaunim¹ ir net į subrendusius žmones , dažnai matome juos kupinus išsamių žinių ir plačios informacijos. Vaizduotė ir polėkiai siekia toliausius horizontus. Ir čia kyla įvairūs neriboti norai , potraukiai lyg kokie galingi varikliai , kurie tolydžio pasipildo galinga troškimų bei įgeidžių energija. Kuo greičiau ir turiningiau įgeidžius ir potraukius tenkinti. Čia ir išryškėja valios savybių savireguliacijos ir savikontrolės stoka , sutrikusi asmenybės harmonija. Išmokus tinkamai panaudoti vaizduotės jėg¹ – įgyvendintume vien¹ iš svarbiausių ugdymo metodų , kuriuo skatinamas kūrybiškumas , žadinamas smalsumas , pagyvinama kitų išmokimui svarbių psichikos funkcijų vekla.

Viena ben gyliausia šaknis yra nemokėjimas mikytis. Jei mokinys iš pirmųjų klasių išmoksta mokytis , tai išvengia daugelio tolesnių mokymosi ir elgesio nesėkmių. Vieni mokiniai visk¹ išmoksta vien per pamokas , o kitiems svarbiausias mokymosi krūvis tenka po pamokų. Bet ar visada galima džiaugtis , jei išmokstama tik per pamokas ? Iš tikrųjų tie, kurie išmoksta per pamokas , dažniausiai yra gerai pasirengź mokytis , bet jie nesusiduria su sunkumais ir neišmoksta mokytis. Jų mokym¹si mažai kas kontroliuoja , jeis pasitiki kiti ir jie patys savimi. Jie turi daug laisvo laiko , kurį dažniausiai tuščiai leidžia. Visiems vaikams reikalingas savarankiškumas ir saikinga kontrolė , kuri pamažu vis daugiau vietos turi užleisti savikontrolei. Savikontrolė – tai gana sudėtingas psichinis procesas , pagrįstas giliu s¹moningumu. Tačiau savikontrolės pradmenys formuojasi praktinėje veikloje. Kontrolė ir savikontrolė pasireiškia režimo , eikvojamų jėgų , atliekamų veiksmų ir rezultatų apskaita. Vaikams būdinga skubėti , nepaisyti darbo kokybės , pasikliauti tėvų ar mokytojų kontrole ir vertinimu. Išmokti pačiam įvertinti savo darb¹ ir žiūrėti , ar sutaps su kitų vertinimu – svrbiausias savikontrolės principas.

Pagal rusų mokslininkų padarytus tyrimus matome , kad savikontrolė ikimokykliniame amžiuje labai priklauso nuo suaugusiųjų. O tam , kad greičiau vaikas įgytų savarankišk¹ kontrolź jis turi j¹ laisvai pasirinkti , kad tai būtų jo paties noru. Ir pagal atlikt¹ eksperiment¹ buvo galima matyti , kad paprastoje veikloje vaikai vykdė kontrolź tik dalyvaujant suaugusiam ir tarsi dėl jo. O po vaidybinio žaidimo kontrolės taisyklių vykdymas įgavo ikimokyklinukui ypating¹ reikšmź.

Atlikus tyrimus su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais paaiškėjo , kad pirmoklasių kontrolės veiksmų ypatumų analizė palyginus su 2 – 3 klasių mokiniais , parodė , kad pirmoklasiai sprźsdami mokom¹j¹ užduotį įveda į j¹ savo žaidimo elementų. Vyresnio amžiaus vaikams žaidybiniai elementai išnyksta , jiems būdinga daugiau sukoncentruota kontrolės forma.

Mokymosi savikontrolė – tai tik viena iš asmenybės tapsmo savybių. Savikontrolė reikalinga kiekvien¹ dien¹ ir kiekviename žingsnyje.

Kaip ir savikontrolė , taip ir savźs vertinimas , pereinant iš vieno amžiaus tarpsnio į kit¹ , kinta. Pagal atliktus rusų mokslininkų tyrimus ikimokyklinukų savźs vertinimas labai aukštas. Vaikas galvoja , kad jis pats protingiausias , pats stipriausias. Ir tik pergyvenus septynių metų krizź , savźs vertinimas darosi objektyvesnis. Tokiam savźs vertinimui susiformuoti padeda vaidmeniniai žaidimai , kurių pagalba vaikas gali žiūrėti į daugelį dalykų iš įvairių pusių ( ypač tada , kai režisieriumi šio žaidimo tampa jis pats ). Tačiau tam , kad jie patys kurtų pradžioje reikalingas suaugusiojo pagalba ir pavyzdys. Taigi adekvatų vaiko savźs vertinim¹ ugdo ne tik mokomoji veikla bei jos rezultatų vertinimas , bet ir teigiami vertinimai žaidžiant ir bendraujant. Turėdamas teigiam¹ savźs vertinim¹ mokinys greičiau įgyja savikontrolės įgūdžius ir tuo pačiu brandina savo vali¹. 

Naudotos literatūros s¹rašas

G. Butkienė , A. Kepalaitė “Mokymasis ir asmenybės brendimas” , Vilnius 1996 m. 70 – 82 psl.

D. Gailienė , L. Bulotaitė , N. Stuzlienė “Aš myliu kiekvien¹ vaik¹” , Vilnius 1996 m. 69 – 76 psl.

N. L. Gage , D. C. Berliner “Pedagoginė psichologija”, Vilnius “Alma Litera” 1994 m. 43; 86; 103; 187; 188; 212; 214; 250; 256; 260; 277; 289; 536 psl.

A. Suslavičius “Socialinė psichologija” , Kaunas “Šviesa” 1995 m. 19 – 33 psl.

L. Jovaiša “Hodegetika” , Vilnius “Agord” 1995 m. 98- 99 psl.

“Etika” , Vilnius “Mintis” 1979 m. 256 psl.

Emilis Kue “Įtaiga ir savitaiga” , Kaunas “Menstona” 1998 m. 12- 23 psl.

J. Laužikas “Rinktiniai raštai” 3 – tomas , Kaunas “Šviesa” 1997 m. 259 – 398 psl.

“Psichologija Tau” “Asociali asmenybė ir savźs vertimimas” , 1998 m./ 2 , 12 psl.

“Psichologija Tau” “Žmogaus tapsmas : savigarba ir gėda” , 1998 m./ 2 , 18 psl.

A. Gučas “Vaiko ir paauglio psichologija” , Kaunas “Šviesa” 1990 m.

“Krantai” “Valios psicchologija” , 1989 m./ 10 , 43 psl.

“Mokslas ir gyvenimas” “Valia asmenybės struktūroje” , 1978 m./ 9 , 10 - 11 psl.

“Ethos” “Valia – žmogaus galia” 1991 m./ 2 , 30 –33 psl.

Lietuvių balsas “Valia” , 1992 m./ 10 , 13 – 14 psl.

Butkienė “Švietimo reformos gairės” , 263 – 273 psl.

“Особености психического развития детеи 6 – 7 – летнего возроста” Под редакцией Д. Б. Эльпонина , А. Л. Венгера , Москва “Педагогика” , 1988; 91 m. 105 psl.

Е. Е. Кровцова “Психологические проблемы готовности детей к обучению в школе” , Москва ” Педагогика” 1991 m. , 103 – 119 psl.

V. Muchina “Vaiko psichologija” , Kaunas “Šviesa” 1988 , 156 – 158 psl.

Danutė Žilienė “Žmogaus slėpiniai ir pedagogika” , 20 – 25 psl.

Pradinukų ugdymas : straipsnių rinkinys , Šiauliai “Mokslo Aidai”,1994 m.

Вопросы психологии “Психология воспитании воли у младших школников” 1979 m. , 146 – 150 psl

Stasys Paulauskas “Tvirtos valios raktas” Vilnius “Alka” , 1990 m.

Vitalija Lepeškienė “Humanistinis ugdymas mokykloje” Vilnius , 1996 m.

Viktoras Pekelis “Kaip surast save” Vilnius “Vyturys” , 1989 m., 99-101 psl.





Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare



DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1046
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2024 . All rights reserved