Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

TEISINĖ NEĮGALIŲJŲ UŽIMTUMĄ REGULIUOJANTI BAZĖ

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

TEISINĖ NEĮGALIŲJŲ UŽIMTUMĄ REGULIUOJANTI BAZĖ

     Jeigu būtų galima suskirstyti neįgaliųjų užimtumą skatinančius veiksnius į lygius, teisinė bazė būtų pirminiame lygmenyje. Tai yra sritis nuo kurios viskas prasideda – įstatymai vėliau įgyvendinami praktikoje. Be abejonės labai svarbu, kokie įstatymai šalyje reguliuoja žmonių su proto negalia užimtumą, nes jei jie yra netinkami, net geriausios iniciatyvos gali nepasisekti. Lietuvos teisės aktai turi būti priderinti prie Europos Sąjungos direktyvų, kurios turi viršenybę. Tai numato ir Lietuvos Konstitucijos 138 straipsnis bei 1999 metų birželio 22 dienos Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna įstatymo galią ir tampa sudėtine Lietuvos Respublikos teisės dalimi. Jei Seimo ratifikuotos sutartys ir Lietuvos respublikos įstatymai prieštarauja vieni kitiems, pirmenybė turi būti teikiama tarptautinės sutarties nuostatoms, o Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti suderinti su jomis.


     Galima išskirti septynis teisės aktus, kurie reguliuoja arba vienaip ar kitaip prisideda prie žmonių su proto negalia užimtumo Lietuvoje. Tai Lygių galimybių įstatymas, Invalidų socialinės integracijos įstatymas, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Darbo kodeksas, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, Socialinių įmonių įstatymas, Socialinių paslaugų įstatymas. Žinoma, Konstitucijoje taip pat numatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti, tačiau joje nėra atskirai nurodyta apsauga negalios atveju.

     1999 metų birželio 17d. Europos Sąjungos Taryba priėmė rezoliuciją Dėl lygių užimtumo galimybių žmonėms su negalia. Pagal ją šalės narės yra įpareigotos:

1) savo nacionalinės užimtumo politikos rėmuose ir bendradarbiaudamos su  socialiniais partneriais bei, žmonių su negalia reikalais užsiimančiomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, skirti didelį dėmesį didinant neįgaliųjų žmonių užimtumo galimybes bei vystyti tinkamą prevencinę ir skatinančią politiką specifinei neįgaliųjų integracijos į darbo rinkos privatų bei viešąjį sektorius, įtraukiant ir paties verslo sukūrimą, pagalbai;

2) kaip galima geriau išnaudoti Europos struktūrinius fondus, ypač Europos socialinį fondą, tinkamas Bendrijos iniciatyvas, skatinant lygias užimtumo galimybes žmonėms su proto negalia;

3)skirti didelį dėmesį besivystančios informacinės visuomenės suteiktoms užimtumo galimybėms, taip pat neįgaliųjų atsakomybei.

     Europos Sąjunga priėmė dvi direktyvas – Europos Sąjungos Tarybos direktyvą 2000/78/EB, kuria nustatomi vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendrieji pagrindai ( Užimtumo lygybės direktyva ), ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvą 2000/43/EB, įgyvendinančią vienodų sąlygų taikymo principą asmenims nepaisant jų rasės ar etninės priklausomybės ( Rasinės lygybės direktyva ). Priimant šias direktyvas buvo siekta, kad valstybių narių teisės aktuose būtų nustatyti bent minimalūs bendri standartai kovai su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus, lytinės orientacijos. Jų tikslas – sukurti bendrą teisinę sistemą kovai su minėtomis diskriminacijos rūšimis, tačiau valstybėms narėms nedraudžiama nuo diskriminacijos apsaugoti geriau nei numatyta šiose direktyvose, svarbu, kad nebūtų apsaugoma mažiau. Darbdaviai, kuriems taikoma Užimtumo direktyva, privalo imtis atitinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje, mokytis. Be to, pagal šias direktyvas nuo atleidimo iš darbo ar kito priešiško į skundą reaguojančių darbdavių elgesio turi būti apsaugoti darbuotojai, kurie skundžiasi dėl diskriminacijos arba dėl jos imasi teisminių procesinių veiksmų. Tai prilyginama persekiojimui, kuris taip pat draudžiamas( www.ec.europa.eu ).

     Dėl to Lietuva 2003 metais priėmė Lygių galimybių įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 metų sausio 1 dieną. Lygių galimybių įstatymu siekiama „ užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų“ ( Lygių galimybių įstatymas ). Visos institucijos ar asmenys, reguliuojami šio įstatymo privalo užtikrinti minėtoms asmenų grupėms lygias galimybes, lygias galimybes darbo vietoje taip pat. Šio įstatymo 5 straipsnis numato, jog darbdavio pareiga yra įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. Įgyvendindamas jas, darbdavys, neatsižvelgdamas į asmens amžių, negalią, lytinę orientaciją, rasę ar etninę priklausomybę, religiją ar įsitikinimus, privalo: „priimdamas į darbą, valstybės tarnybą taikyti vienodus atrankos kriterijus įsidarbinimo sąlygoms, išskyrus šio Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus“ ( Lygių galimybių įstatymas, 5 str. ). Būtent vienas iš punktų numato teikti „specialias priemones sveikatoas apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes“ ( ten pat, 2 str. ). Čia neįgaliesiems daroma teigiama išlyga. Taip pat darbdavys privalo sudaryti vienodas darbo, valstybės tarnybos sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, siekti sudėtingesnio profesinio mokymo, persikvalifikuoti, įgyti praktinę darbo patirtį, teikti vienodas lengvatas, naudoti vienodus darbo ir vykdomos valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos, atleidimo iš darbo ir valstybinės tarnybos vertinimo kriterijus, už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti tokį patį atlyginimą, imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros, mokytis, jeigu dėl to nebus proporcingai apsunkinamos jo pareigos. Kaip tai vykdoma realiame, gyvenime prižiūri Lygių galimybių tarnyba. Anksčiau ji tirdavo skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo darbe ir kitose gyvenimo situacijose bei įgyvendino galiojantį Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. Dabar, jau priėmus Lygių galimybių įstatymą, jos funkcijos išsiplėtė ir dabar ši tarnyba tiria visus skundus dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl visų įstatyme įtvirtintų pagrindų, taip pat ir negalios. Kaip matome, šio įstatymo nuostatos visiškai atitinka Europos Sąjungos Tarybos direktyvų nuostatas, kai kurios jų beveik pažodžiui atitinka direktyvų nuostatas. Taip pat yra įstatymo laikymąsi prižiūrinti tarnyba ( Lygių galimybių įstatymas, Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2005 ).



     Invalidų socialinės integracijos įstatymas buvo priimtas 1991 metais. Jis yra taikomas asmenims turintiems bet kokio laipsnio ar rūšies negalią. taip pat ir sutrikusio intelekto asmenims, nors šis terminas įstatyme nėra vartojamas.18 straipsnis nustato, jog Darbo biržos teikimu savivaldybės kiekvienais metais nustato neįgaliųjų žmonių įdarbinimo kvotas. Nurodoma, kad įmonėse, kuriose dirba 50 ar daugiau žmonių, jos turi būti ne mažesnės kaip 2 proc. Darbdaviai, nevykdantys šios nuostatos, turi į Bedarbių rėmimo įstatyme numatytą užimtumo fondą mokėti baudas.

     Pagal darbingumą nustatančių komisijų vertinimą, neįgaliąjam gali būti nustatytos specifinės darbo sąlygos – jų pageidavimu gali būti atleidžiami nuo viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir nakties metu, gali būti numatytas trumpesnis darbo laikas ( ten pat, 20 str. ). ( Invalidų socialinės integracijos įstatymas, Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2005, Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje,2004 ).

     Seimas 2004 metų gegužės 11 dieną priėmė Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo versiją, kuri įsigaliojo 2002 metų liepos 1 dieną. Prie to daug prisidėjo ir nevyriausybinės organizacijos. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas tiesiogiai įtvirtina neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių principą, jų apsaugą nuo diskriminacijos ir išnaudojimo. Taip pat šiame įstatyme, skirtingai nei Invalidų socialinės integracijos įstatyme, jau vartojama ne „invalido“ sąvoka, bet terminai „neįgalus asmuo“, asmuo su trūkumais“, „specialiųjų poreikių asmuo“, kurie vartojami tarptautiniu mastu. Be to, įstatymas pakeitė negalios vertinimo įdarbinimo tikslais ir socialinei paramai gauti procesus. Kaip ir ankstesniame įstatyme, už negalios rūšies ir pobūdžio bei darbingumo netekimo įvertinimą 18 metų ir vyresniems asmenims atsakinga Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Įstaiga numato asmens negalios faktą, pobūdį, priežastį, atsiradimo laiką, negalios rūšį bei darbingumo netekimo laipsnį. Pagal 1991 metų įstatymą nustatant negalią nebuvo atsižvelgiama į psichologinius, psichosocialinius, socialinius ir darbinius įgūdžius, asmens darbingumo netekimą, darbo pajamų praradimą, reabilitacijos veiksnius, pačią asmens negalią ir poreikius jai kompensuoti.

     Šiame įstatyme atsisakoma invalidumo grupių, jos pakeičiamos negalios laipsniais – labai žymus, žymus ( abu atitinka buvusią I grupę ), vidutinis ( atitinka II grupę ), lengvas ( atitinka III grupę ). Žmonių su proto negalia intelekto sutrikimo laipsnis nustatomas pagal profesinio darbingumo netekimo procentinę išraišką, kas irgi yra naujovė. Asmens profesinis darbingumas apibrėžiamas, kaip žmogaus gebėjimas ir galimybė atlikti savo profesijos darbą, reikalaujantį specifinių žinių, kvalifikacijos, darbo praktikjos ( įgūdžių ). Taip labiau atsižvelgiama į konkrečią asmens profesinę veiklą, kas yra svarbiau nei bendri įgūdžiai. Jeigu nustatomas 0 – 25 proc. darbingumas, asmuo laikomas nedarbingu ( turintys labai žymų ar žymų intelekto sutrikimo laipsnį ), jei 30 – 55 proc. laikomas iš dalies darbingu ( turintys vidutinį sutrikimo laipsnį ), jei 60 – 100 proc. laikomas darbingu ( kai kurie asmenys turintys nežymų sutrikimo laipsnį ). Kaip ir anksčiau vertinamas bendrasis nedarbingumo lygis – žmogaus gebėjimas ir galimybės dirbti darbus, nereikalaujančius specialių žinių, kvalifikacijos ir įgūdžių – bet jis nustatomas atskirai nuo profesinio darbingumo lygio. Komisija taip pat sprendžia, ar yra galimybė įdarbinti individą specialiomis darbo sąlygomis pritaikant darbo vietą, aprūpinant kompensacine technika, skiriant pagalbininką arba taikant įvairias užimtumo ir darbo terapijos priemones. Asmeniui išduodamas negalios pažymėjimas. Gali būti nustatyta terminuota negalia šešiems mėnesiams arba metams kai prognozuojama efektyvi reabilitacija, o paprastai nustatoma terminuota negalia dviems metams, kai neprognozuojama efektyvi reabilitacija. Pasibaigus terminui ji peržiūrima. Neterminuotam laikui negalios laipsnis gali būti nustatomas pirminio patikrinimo metu esant labai sunkioms ligoms, trumoms, anatominių ir psichikos defektų atvejais, kai asmens klinikinė ir darbingumo prognozė nekelia abejonių. Neterminuotą negalios laipsnį žmonėms su proto negalia gali nustatyti kai yra silpnaprotystė ( IQ – iki 34 ) bei elgsenos ar kitų sutrikimų; vidutinio laipsnio sutrikimą – 1) kai IQ yra 35 – 40, yra elgsenos sutrikimų ir asmens būklė stebėta dvejus metus; 2) kai IQ yra 41 – 49, yra elgsenos sutrikimų ir asmuo stebėtas bent ketverius metus ir, panaudojus medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemones, jo organizme išsivystė nuolatiniai ir negrįžtamo pobūdžio morfologiniai ir funkciniai pakitimai. Komisijos sprendimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie savo veikloje teikia paslaugas, vykdo kitas neįgaliųjų asmenų veiklas.




     Dažnai neįgalieji, jų artimieji būna nepatenkinti Komisijos išvadomis, dviprasmiškais darbingumo vertinimais. Taip pat dažnai reguliarūs tikrinimai dėl nesikeičiančios neįgaliųjų būklės yra neefektyvūs laiko bei kainos atžvilgiu. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijo duomenimis 2002 metais po pakartotinio tikrinimo visiška reabilitacija pripažinta 3,2 proc., negalios laipsnio sumažinimas – 5,6 proc., negalios laipsnio padidinimas – 10,2 proc. asmenų. O net 81 proc. asmenų negalios laipsnis nepakeistas. Jeigu tikrinamasis asmuo nesutinka su Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimu, jis turi teisę per 2 mėnesius nuo Komisijos sprendimo pateikti raštišką pareiškimą Lietuvos Respublikos vyriausiojo medicininės socialinės ekspertizės eksperto vardu.

   Taip pat Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas numato, jog neįgaliesiems turi būti teikiamos profesinės reabilitacijos paslaugos, kuriomis siekiama ugdyti, atkurti neįgaliųjų darbingumą ir didinti jų įsidarbinimo galimybes. Pagrindines profesinės reabilitacijos paslaugas pagal šio įstatymo 9 straipsnį yra: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinių gebėjimų įvertinimas, atkūrimas arba naujų išugdymas, perkvalifikavimas. Jos skirtos darbingumui atkurti, galimybėms savarankiškai įsidarbinti ar dalyvauti įdarbinimo programose didinti. Už profesinės reabilitacijos paslaugų organizavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendindama tai per Lietuvos darbo biržą bei Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybą. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį nustato Tarnyba, o tarp įgyvendinančių institucijų yra profesinės reabilitacijos centrai, profesinio rengimo ir kitos ugdymo institucijos. 6 straipsnis nustato, kad visos valstybių ir savivaldybių institucijos teikia informaciją neįgaliesiems, jų šeimoms, atstovams, specialistams, dirbantiems neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, o informacija neįgaliesiems turi būti teikiama jiems prieinama forma ( Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žurnalas „Bičiulis“, Sutrikusio intelekto asmenų teisės2005, Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje.2004 ).

     1995 metais priimtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas draudžia diskriminuoti pacientus dėl jų esamų ar buvusių psichikos sveikatos sutrikimų. Jis taip pat garantuoja psichikos ligoniams visas politines, ekonomines, socialines bei kultūrines teises. Kadangi sutrikusio intelekto asmenys daugelyje teisės aktų yra priskiriami asmenų su psichikos sutrikimais kategorijai, todėl ir juos diskriminuoti draudžiama šiuo įstatymu. Tačiau dažniausiai sutrikusio intelekto asmenys pripažįstami neveiksniais ir netenka visų savo teisių – taip pat ir į darbą ( Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2004, Socialinė parama neįgaliesiems įsidarbinimo situacijoje,2005 ).

     Darbo kodeksas reguliuoja teisės į darbą bei užimtumą įgyvendinimą bei apsaugą, darbo teisinius santykius ir iš jų kylančias teises bei pareigas. Jame įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai ir reikalavimai, kurie detalizuojami atskiras darbo santykių sritis reglamentuojančiuose kituose teisės aktuose. Nors Darbo kodeksas įtvirtina lygybės principą įvairiais pagrindais, negalia tarp jų nepaminėta. Tačiau, 92 straipsnyje neįgaliesiems numatytos papildomos garantijos darbo rinkoje, o keliuose straipsniuose yra specialios nuostatos ( Darbo kodeksas, Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2004 ).



     Naujas socialinių įmonių įstatymas įsigaliojo 2004 metų birželio mėnesio 19 dieną. Jame numatytas pagrindinis socialinių įmonių tikslas – įdarbinti praradusius darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje asmenis, skatinti jų socialinę integraciją bei mažinti socialinę atskirtį. Ne mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sarašuose esančių darbuotojų turi sudaryti asmenys priklausantys vienai iš tikslinių grupių: neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, asmenys, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, ir kiti. Taip pat numatyta socialinė įmonė ir neįgaliesiems, kur jie turėtų sudaryti 50 proc. darbuotojų ( labai žymaus, žymaus ir vidutinio laipsnio sutrikimų 40 proc. darbuotojų ). Valstybė socialinėms įmonėms padeda kompensuodama dalį darbo užmokesčio – už kiekvieną labai žymų, žymų ar vidutinį neįgalumą bei 30 – 55 proc. darbingumą turintį asmenį kompensacija sudaro 60 proc. tikslinės grupės darbuotojo užmokesčio, už nežymų sutrikimą turintį asmenį – 50 proc. darbo užmokesčio; valstybinio socialinio draudimo įmokos; subsidijuodama darbo vietų steigimą, esant visoms šioms sąlygoms – jei vidutinis sarašuose esančių darbuotojų skaičius per pastaruosius metus padidėja, darbo vieta bus išlaikyta ne mažiau kaip 3 metus ir į ją įdarbinami tikslinėms grupėms priklausantys asmenys;darbo vietų pritaikymą ( darbo vietos steigimo neįgaliesiems kompensacijos išlaidos negali sudaryti daugiau kaip 90 proc. visų tam tikslui reikalingų išlaidų); toks pats procentas negali būti viršytas ir pritaikant darbo vietą neįgaliesiems ir įsigyjant reikalingų priemonių; darbuotojams mokyti. Neįgaliųjų socialinei įmonei gali būti skiriama papildoma valstybės parama, kuri apima subsidijas neįgaliųjų darbuotojų aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms pritaikyti, subsidijos papildomoms administracinėms bei transporto išlaidoms kompensuoti ( kuro išlaidos ) – jei asmuo turi labai žymų, žymų ar vidutinį sutrikimą bei 3 – 55 proc. darbingumą. Administracinių ir transporto kompensacijų dydis negali sudaryti daugiau nei 70 proc. visų reikalingų išlaidų. Tačiau yra dvi didelės kliūtys žmonėms su proto negalia įsidarbinti socialinėse įmonėse. Pirma, jie turi būti pripažinti visiškai ar iš dalies darbingi ( nemažai jų pripažinti visiškai nedarbingais ). Antra, jie turi būti veiksnūs ( kurie pripažinti nedarbingais, dažniausiai yra ir neveiksnūs ). Taigi asmenys turintys labai žymų, žymų, iš dalies vidutinį intelekto sutrikimo laipsnį realiai į darbą tokiose įmonėse pretenduoti negali ( Socialinių įmonių įstatymas, Sutrikusio intelekto asmenų teisės,2005 ).

     Socialinių paslaugų įstatymas nustato, kad socialinėmis paslaugomis suteikiama pagalba asmeniui ( šeimai ) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu ( šeimos ) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Įstatymo 18 straipsnis teigia, jog socialinės paslaugos suaugusiam asmeniui su negalia teikiamos sudarant jam sąlygas gyventi namuose, šeimoje ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimu ir ugdymu, užimtumu. Vienas iš socialinių paslaugų principų – bendradarbiavimo – gali būti minimas kaip visos neįgaliųjų užimtumo politikos pagrindinis principas. Juo sakoma, kad „socialinių paslaugų valdymas, skyrimas ir teikimas remiasi asmens, šeimos, bendruomenės, organizacijų, ginančių žmonioų socailinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba“ ( Socialinių paslaugų įstatymas, 4 str. ). ( Socialinių paslaugų įstatymas ).

     Matome, jog Lietuvos respublikos įstatymai atitinka Europos Sąjungos direktyvas bei užtikrina žmonių su proto negalia teises į užimtumą, tačiau jų įgyvendinimas praktikoje ne visada toks sėkmingas. Todėl toliau ir apžvelgsiu, kokias turi galimybes žmonės su proto negalia mokytis profesijos, įsidarbinti bei dirbti.









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1237
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site