VAIKO RAIDA

VAIKO RAIDA

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip vaikas nuo mažų dienų vystosi fiziškai, protiškai, emociškai, socialiai, atskleidžiama, kas yra būdinga skirtingo amžiaus vaikams, kokie gali būti vaiko vystymosi sunkumai. Greta apžvelgta, kaip keičiasi vaiko moralė, supratimas apie save, kaip jo augimui įtak¹ daro artimiausi nariai – šeima, kurioje auga. Pasaulyje yra atlikta jau gana daug tyrimų, kurie parodo, kaip auga vaikas, kokios priežastys sukelia tam tikr¹ probleminį elgesį (iškrypimai, savźs žalojimas, priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų, gebėjimas įveikti kilusius sunkumus ir pan.). Daugelis iš šių problemų yra aktualios Lietuvoje. Todėl skaitytojai, išsamiau susipažinź su vaiko raida, galės ne tik geriau suprasti vaiko elgesio priežastis, bet ir rasti efektyvių pagalbos būdų. O svarbiausia, kad turbūt ne kart¹ išvengs auklėjimo klaidų ar kitokių poveikio priemonių, kurios netiesiogiai net gilina tam tikras problemas.

Įvadas

Vaiko raidos išmanymas suteikia papildomų žinių ir idėjų, kaip reiktų organizuoti auklėjim¹, kaip suprasti vaiko elgesio motyvus, kaip įvertinti, ar stebimas vaikas vystosi sveikai. Vaiko raida yra gana plačiai ištyrinėta, nors dar yra daug klausimų, į kuriuos nėra aiškių ir tyrimais pagrįstų atsakymų. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad vaiko raidai gali daryti įtak¹ labai daug veiksnių ir jį supančių suaugusiųjų.

Kas vaikams būdinga? Vaikas vystosi tam tikrais raidos tarpsniais. Du aspektai yra svarbūs: pirma, kiekvieno vaiko raidos kelias yra labai individualus. Dėl to yra nemažai vaikų, kurie neatitinka bendrai tyrimais nustatytų amžiaus normų. Antra – vaiko vystymasis tam tikru periodu gali sustoti dėl įvairiausių priežasčių. Kalbant apie tai, kas formuoja vaik¹, visada yra keliamas klausimas: genai ar aplinka? Į šį klausim¹ nėra tiksliai atsakyta. Tyrimai rodo, kad vaiko vystymuisi įtak¹ daro ir paveldėjimas, ir šeima, ir mokykla, ir draugai, ir televizija, ir t. t.

Toliau išsamiau yra nagrinėjama vaiko raida pagal tam tikras vystymosi sritis (fizinis, kognityvus, emocinis ir t. t.). Toks apžvalgos būdas leidžia atidžiau pažvelgti į kai kurias sritis, kurioms Lietuvoje, kalbant apie praktinį žinių taikym¹, yra skiriama nepakankamai dėmesio (vienos vaiko sritys yra ugdomos labiau, kitos – santykinai apleistos).

Vaikai augdami gyvenime susiduria su įvairiais uždaviniais. Kūdikis ir 5 metų vaikas ar ketvirtokas ir dešimtokas – labai skirtingi, vertinant pagal tai, k¹ jie gali, kuo domisi, k¹ moka, kokių turi interesų. Kokie yra vaiko poreikiai ir k¹ bando vaikai skirtingose amžiaus grupėse :

Kūdikiai:

prisirišimas;

saugumo jausmas;

gebėjimas saugiai trumpam atsiskirti nuo tėvų;

bandymas kalbėti;

ribų išmokimas.

Ikimokyklinukai:

fantazijos ir vaizduotė;

smalsumas;

blogo ir gero atskyrimas;

lyties tapatumas;

kalbos vartojimas, reiškiant norus ir jausmus;

kalbos vartojimas, kuriant ir palaikant santykius;

informacijos įsiminimas;

s¹moningumo didėjimas.

Pradinukai:

Orientavimas į mokym¹si;

Smulkesnių gebėjimų lavinimas;

Taisyklių perpratimas;

Loginių padarinių – priežasčių supratimas;

Santykių užmezgimas už šeimos ribų;

Mokymasis bendradarbiauti ir varžytis;

Didėjanti priklausomybė nuo draugų;

Pasirengimas brandai.

Paaugliai:

atsiskyrimas nuo šeimos;

visuomenės taisyklių ribų išbandymas;

jėgos sampratos patikrinimas;

tapatumo, moralės, religinių pažiūrų, ateities tikslų formavimasis;

seksualumo išreiškimas.

Vaikų fizinis vystymasis

Kai mano dukrai suėjo 8 metai, pasidarė sunku su ja susikalbėti. Ji vis¹ laik¹ buvo suirzusi, aikštinga.. Vėliau motina išsiaiškino, kad apie šiuos metus jos dukros kūne pradėjo kisti hormonai, kūnas pradėjo tįsti. Tai sukėlė mergaitės irzlum¹.

Vaiko augimas. Vaikai keičiasi stebuklingai greitai. Bet ne visos kūno dalys auga vienodai tolygiai. Kūdikiai turi ypač didelź galv¹. Gimus vaikui, galva jau yra apie 60 procentų būsimos suaugusiojo galvos. Per pirmuosius 6 mėnesius kūdikio svoris padvigubėja. Apie antruosius metus vaikas jau turi pusź savo būsimo suaugusio kūno ūgio. Nuo pat gimimo greičiausiai vystosi vaiko nervinė sistema. Vaiko smegenys aktyviausiai vystosi iki 6 metų. Nuo 6–8 metų neuronų skaičiaus augimas gerokai sulėtėja. Nuo 12–14 metų smegenų l¹stelių beveik nedaugėja. Vaiko fizinis kūnas pastebimai auga nuo gimimo iki 6 metų. Vėliau augimas sulėtėja. Kitas kūno augimo šuolis – nuo 11–12 metų iki 16–18. Įdomu pastebėti, kad suaugusieji apie staiga paaugusius paauglius mano, kad jie nerangūs. Tyrimai rodo, kad vaikai, net ir staiga ūgtelėjź, turi toki¹ pat ger¹ judesių koordinacij¹ kaip ir suaugusieji (Malina, 1990) .

Vaikai vaikščioti išmoksta net ir be suaugusiųjų pagalbos. Galima sakyti, kad gamta savotiškai užprogramavo kai kuriuos vaikų gebėjimus. Jei tėvai nemoko vaikų vaikščioti, jie tai išmoksta daryti truputį vėliau , nei tėvų padedami (vaikas paprastai išmoksta vaikščioti apie 12 augimo mėnesį).

Apie 10 metus mergaitėms ir apie 12 metus berniukams dėl hormonų poveikio prasideda naujas augimo šuolis. Pirmiausia paauga plaštakos ir pėdos, vėliau – rankos ir kojos. Lėčiausiai keičiasi dubuo. Maždaug po 2–3 metų (po pastebimo ūgtelėjimo) prasideda lytinis brendimas.

Paaugliai jautriau reaguoja į besikeičiantį kūn¹. Padidėja dėmesys savo išvaizdai. Pastebėta, kad beveik 40 procentų merginų ir 30 procentų vaikinų pradeda galvoti, kad jie negražūs, išsigimź (Offer, 1988) . Paaugliai, ypač merginos, griebiasi įvairių, kartais net drastiškų priemonių „koreguoti“ savo besikeičiantį kūn¹ (pvz: anoreksija ar bulimija dažnai kyla dėl iškreipto savźs įsivaizdavimo). Laikui bėgant, paaugliai pripranta prie pasikeitusio kūno.

Kas stabdo vaiko fizinį augim¹?

Stresas ir meilės trūkumas. Pastebėta, kad vaikai, nejaučiantys meilės, patiria stres¹, jie auga lėčiau, yra prasčiau išsivystź motoriniai judesiai. B. Lozoff (1989)[6] pastebėjo, kad tokių vaikų gali būti 1 iš 20. Tėvų neatidumas ir priešiškumas vaikui skatina jį užsidaryti, prastėja jo apetitas. O tai tiesiogiai atsiliepia augimui. Nustatyta, kad emocinė deprivacija (šiltų santykių nebuvimas, vaiko atskirtis) pakeičia endokrininź sistem¹ ir pakeičia augimo hormono gaminim¹. Tokį vaik¹ laiku patalpinus į aplink¹ su teigiama emocine atmosfera, galima beveik visiškai atstatyti jo augim¹ (Brockington, 1996) . Jeigu netinkamos emocinės s¹lygos nustatomos pavėluotai, kai vaikas augo deprivuotoje aplinkoje savo pirmuosius 2 gyvenimo metus, tuomet koreguoti vaiko augim¹ galima tik iš šalies. Šie vaikai augs lėčiau, dažniau bus pastebima kitų sutrikimų.

Maitinimas. Negailestingo „eksperimento“ rezultatus galima pastebėti tarp Korėjos vaikų. Dėl maisto nepritekliaus Šiaurės Korėjos vaikai yra apie 10–12 cm. mažesni, nei jų Pietų Korėjos bendraamžiai. Suaugź korėjiečiai, kuriems daugiau nei 40 metų, beveik neturi jokių ūgio skirtumų . Šis pavyzdys iliustruoja, kad sveikas maitinimasis turi didelź įtak¹ vaiko fiziniam augimui.

Vaiko augimas yra genetiškai užprogramuotas. Jeigu dėl maisto trūkumo jis sulėtėja (ar visai sustoja), tai sutvarkius mityb¹, pastebimas gerokai greitesnis (kompensacinis) augimas. Jeigu maitinimas buvo blogas ilgesnį laik¹, vaiko augimas „nesugrįš“ prie genetiškai užprogramuoto. Jautresnis laikotarpis – amžius iki 5 metų. Jeigu vaikai šiuo periodu buvo blogai maitinami, jie vis¹ gyvenim¹ liks žemesni, sulėtės smegenų augimas. Skurdas taip pat daro tiesioginź įtak¹ vaikų fizinei gerovei. Skurdžiai gyvenančiose šeimose vaikai 2–3 kartus dažniau žūva dėl nelaimingų atsitikimų ar ligų, 40 procentų daugiau praleidžia pamokų dėl ligos, 2–3 kartus dažnesni regos sutrikimai ir pan.

Vaiko ligos. Paprastai įvairios ligos vaiko augim¹ gali pristabdyti tik laikinai. Tokios ligos kaip tymai, vėjaraupiai, nedaro įtakos vaiko augimui. Po ligos, kuri pristabdo vystym¹si, vaiko augimas pagreitėja. Svarbiausia s¹lyga – normalus maitinimasis. Nekokybiškas maistas silpnina imuninź sistem¹. R. Martorellas (1980) pastebėjo, kad tie ikimokyklinio amžiaus vaikai, kurie dažniau serga ir blogiau maitinasi, yra apie 2–3 kg lengvesni ir 3–5 cm mažesni nei jų bendraamžiai. Taip pat pastebėta, kad nepilnose šeimose vaikai serga dažniau (astma, galvos skausmai ir kiti negalavimai) (Dawson, 1991) .

Keli įdomūs faktai apie fizinį vystym¹si:

Mergaitės, lankančios sporto būrelius, save vertina geriau (Richman, 2000)[11].

Per paskutinius 100 metų pagreitėjo vaikų brendimas. Pavyzdžiui, apie 1900 metus mergaitės pirm¹sias menstruacijas turėjo apie 14–15 metus. Dabar vidurkis yra 12,5 m. (Tanner, 1990)[12]. Intensyvus sportas vėlina brendim¹.

Berniukai, kurie vėliau brźsta, blogiau mokosi mokykloje, gauna mažesnius pažymius. Vėliau skirtumai išnyksta (Durbas ir kt., 1991) .

Vaikų m¹stymo vystymasis

Neretai tai yra įvardijama kaip žmogaus kognityvus vystymasis. Daug tyrimų atliko šveicarų psichologas J. Piaget, jo sukurta teorija dažnai yra remiamasi iki šiol (nors kai kurie jo teiginiai yra patikslinti ar net paneigti naujesniais tyrimais), aiškinant vaiko m¹stymo vystym¹si.

Vaiko m¹stymo pagrindas – tai kognityvios schemos. Schema – tai tam tikra vidinė kategorija (įsivaizdavimų kompleksas), kaip žmogus supranta tam tikrus išorinio pasaulio elementus. Pavyzdžiui, kamuolio metimas – vaiko schemoje yra „surašyta“, kaip turi laikyti rankose, kaip stipriai mesti, kokio tikėtis rezultato.

Nuo gimimo šios schemos yra labai elementarios. Tai, pavyzdžiui, ėmimo schema. Tik k¹ gimźs vaikas turi taip vadinam¹sias sensorines–motorines schemas (pavyzdžiui, daikt¹ patikrinti reikia įsidėjus į burn¹, išbandžius skonio receptoriais). Vaikui augant, schemos keičiasi, sudėtingėja. Yra išskiriamos tokios vaiko m¹stymo vystymosi stadijos:

* Operacija – bazinė m¹stymo struktūra, kurios padedama kinta turimos informacijos struktūra, turinys, kategorijos

Detaliau panagrinėsime vaikystź ir paauglystź. Vaikystė (ankstyvoji – 3–5 metai, vidurinė – 6–11 metai) – tai pagrindinis m¹stymo šuolis. Apie 1–3 metus formuojasi gebėjimas suteikti simbolius. Tai pasireiškia žaidžiant, kai daiktams ar žaislams suteikiama kita prasmė, nei yra daiktas. Žaidimai ugdo vaikų pažintinius ir socialinius gebėjimus (Slade ir Wolf, 1994)[14]. Dėl to vaikams turi būti sudarytos s¹lygos žaisti. Taip pat šiuo laikotarpiu formuojasi kitas svarbus m¹stymo komponentas – imitavimas. Kūdikiai gali pakartoti veiksmus iš dviejų elementų (pvz: kamuoliuko įdėjimas į kibir¹ ir jo pakratymas). Trečiaisiais metais vaikai jau gali pakartoti veiksmus iš 8 dalių. Vaikai dažniau kartoja tėvus nei televizijos laidas ar draugus. Pagal L. Kuscinsky (1987) , net iki 71 procento vaikų išmoktų veiksmų yra motinos veiksmų pakartojimas. Dėl to tėvų teigiamas elgesys vaikystėje yra svarbi auklėjimo dalis.

Apie 2 metus vaikų sakiniai būna iš vieno–dviejų žodžių. Apie 4-uosius metus vaikai pradeda suprasti kalbos taisykles[16]. 3–6 metų vaikams dar būdingos šios m¹stymo savybės:

Animizmas. Vaikai net negyviems daiktams priskiria gyvųjų būtybių savybes (saulė, traukinys, debesys ir pan.).

Materializavimas. Vaikų fantazijos jiems gali atrodyti labai realios ir tikros, kaip ir realybėje esantys daiktai.

Egocentrizmas. Tai vaikų polinkis aplink¹ (žmonės, daiktus) vertinti tik pagal savo kriterijus. Vaikas negali suprasti, kad kitas žmogus gali turėti kitoki¹ nuomonź.

Paauglystėje (apie 11–12 metus) pereinama į formalių operacijų stadij¹. Šiame raidos tarpsnyje paaugliai kelia hipotezes, aktyviau naudoja logik¹. Pavyzdžiui, į klausim¹ „jeigu visų marsiečių kojos būtų geltonos, o šalia manźs stovėtų marsietis, kokios būtų jo kojos?“ paaugliai atsakytų „geltonos“. Pradinių klasių vaikai dažniau atsakytų „aš nemačiau marsiečio“ arba „kojos negali būti geltonos“. Šis pavyzdys rodo, kad paaugliai gali suvokti hipotetines aplinkybes ir naudotis logika.

Gabūs ir aktyviai lavinami vaikai gali anksčiau pereiti į formalių operacijų stadij¹. Deja ne visi paaugliai ir suaugusieji pereina į ši¹ stadij¹. Gali būti, kad hipotetinį („kas būtų, jeigu būtų“) ir loginį m¹stym¹ paaugliai naudoja tik kai kuriose srityse (matematika, fizika, politika), bet kasdieniame gyvenime to netaiko. Tai priklauso nuo jų noro, intensyvių emocijų, ar sprendžiamas klausimas yra aktualus asmeniškai (Neimark, 1975) . Tyrimai rodo (pvz., Ward ir Overton, 1990), kad paaugliai savo gebėjimus dažniau taiko tuomet, kai jie to nori. Dėl šios priežasties juos motyvuoti aukštesniems pasiekimams yra būtina (pvz., kalbėti apie jų numatomus pasiekimus, dažniau taikyti gebėjimus ir pan.).

Paaugliai „ant svarstyklių“ deda ir savo tėvų idealus, šeimos taisykles, lygina savo tėvus su kitais, vertina, „kas būtų, jeigu jų tėvai būtų kitokie“. Paaugliai pradeda smerkti tėvus, jeigu tėvai patys nesilaiko taisyklių ar normų, kurių turi laikytis paaugliai. Tėvai, bendraudami su paaugliais, turi daugiau aiškinti. Vaikai priešinasi vien tik paliepimams (ypač jeigu tie paliepimai paauglių akimis atrodo neracionalūs). Paaugliai, remdamiesi hipotetiniu m¹stymu, iškelia daug sudėtingų klausimų (pavyzdžiui, „jeigu Dievas myli žmones, kodėl pasaulyje yra tiek daug kenčiančiųjų“). Paaugliai, keldami įvairias hipotezes, vertindami įvairius dalykus, gali „paskźsti“ apm¹stymuose. Kartais savianalizė, savistaba, hipotezių analizavimas jiems teikia didelį malonum¹. Neretai toks m¹stymas būna egocentrinis (paaugliai mano, kad taip, kaip jie galvoja, galvoja ir kiti; kad tai, kas jiems įdomu, turi būti įdomu ir kitiems) .

Vaiko ir paauglio m¹stymas – įdomūs faktai:

Jau stebint kūdikį galima iš dalies nuspėti, koks bus jo intelekto lygis. Pastebėta, kad kūdikiai, kuriems nusibosta tie patys žaislai, bet palyginti ilgai tyrinėja nauj¹ daikt¹, vėliau turės aukštesnius intelekto rodiklius (McCall ir Carriger, 1993)[19].

Vaikai tik nuo dvejų metų pradeda suvokti, kad veidrodyje jie mato save (Lewis ir Brooks-Gunn, 1979)[20].

7 metų vaiko atmintis beveik susilygina su suaugusiojo atminties galimybėmis (Gathercole, 1998)[21]. Tik vaikas dar nenaudoja efektyvių įsiminimo technikų (pavyzdžiui, grupavimas, scenarijaus kūrimas).

Mergaitės kalbėti išmoksta truputį anksčiau nei berniukai. Tai paaiškinama tuo, kad jos turi daugiau lėlių-žaislų, su kuriomis gali kalbėtis žaidimo metu (O‘Brien, Nagle, 1987) [22].

Jau 3 metų vaikai gali mokėti dvi kalbas (Nicoladis, 1999)[23]. Jie tik kartais vienos kalbos žodžius vartoja kalbėdami kita kalba. Maži vaikai, mokantys dvi kalbas, geba geriau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, yra mažiau sustabarėjź (m¹stymo lygyje).

„Įsivaizduojami žiūrovai“ – tai paaugliams būdingas fenomenas. Paaugliai neretai mano, kad juos kas nors stebi ir vertina. Tie menami stebėtojai yra net paauglio mintyse. Paaugliai yra labai jautrūs kitų žmonių nuomonei, j¹ gana ilgai apsvarsto (Elkind, 1967)[24].

„Amžinas gyvenimas“. Tarp paauglių esti mitas, kad jie yra ypatingi, kad jiems nieko negali atsitikti, kad jie gyvens amžinai. Tai dažna tarp paauglių, linkusių elgtis rizikingai.

Vaikų emocinis vystymasis

Ši vystymosi sritis tiesiogiai yra susijusi su žmogaus socialiniu vystymusi. Jas panagrinėsime atskirai, nes neretai vaikų emocinis pasaulis sulaukia nepakankamai dėmesio.

Dabartinės teorijos teigia, kad vaikų emocijos yra pagrindas tam tikram tikslui pasiekti (Saarni et. al. 1998)[25]. Vaiko emocijos – vaiko protinio vystymosi, socialinių santykių ir fizinės sveikatos pagrindas.

Nuo gimimo stebimos kelios vaiko pagrindinės emocijos. Tai džiaugsmas, susidomėjimas, nuostaba, baimė, pyktis ir liūdesys. Kūdikio emocijas galima „skaityti“ iš jo veido išraiškos, galūnių judesių. Daugiausia tyrėjai nagrinėja keturis jausmus: džiaugsm¹, pyktį, liūdesį ir baimź. Džiaugsm¹ kūdikiai išreiškia šypsena Vėliau šypsena įgyja socialinź prasmź (vaikas ja bendrauja su suaugusiais). Nuo 4–6 mėnesių vaikas labiau pradeda reikšti pyktį. Su amžiumi pykčio intensyvumas didėja. Priežastis – vaikai pykdami kontroliuoja aplink¹ (tėvus, mokytojus ir pan.). Liūdesį kūdikiai ir vaikai jaučia rečiau nei pyktį. Liūdesys – tai reakcija į praradim¹ (atskyrimas nuo tėvų, daikto praradimas). Liūdesį dažniau jaučia vaikai, kurių gyvenime yra pažeisti tėvų ir vaikų santykiai. Nuo vienerių metų vaikas ima bijoti. Dar pradėjus šliaužioti atsiranda aukščio baimė. Kai kurie vaikai genetiškai yra užprogramuoti jausti didesnź baimź. Vaiko baimės stiprumas daug priklauso nuo to, kiek jos turi tėvai. Pvz., Izraelio mažose bendruomenėse (kibucuose) vaikų baimingumas yra didesnis dar nuo kūdikystės (vaikai labiau bijo nepažįstamų žmonių nei kitose kultūrose), nes suaugusiųjų pasaulyje yra didelė teroristinių išpuolių rizika (Saarni ir kt., 1998) . Kad vaikas vystytųsi sveikai, jis turi turėti vadinam¹jį saugų pagrind¹ (angl. secure base), kur visada gali grįžti ir jaustis saugiai, kur nekils baimės jausmas. Vaikai, neturėdami saugaus pagrindo (patikimo suaugusiojo, saugaus kambario ir pan.) turi daugiau vystymosi sutrikimų.

Tam, kad vaikas išmoktų išvengti pavojingų aplinkybių, jam nebūtina patirti skausmo ar bausmių. Vaikas jaučia tėvų emocijas, kai jis k¹ nors daro netinkamai. Tai yra pakankama s¹lyga, kad vaikas mokytųsi. Kai vaikas jaučia per didelį nerim¹, slopsta jo protiniai gebėjimai. Nedidelis nerimas (juntamas tik epizodiškai) pagerina protinź veikl¹. Kai mes laikome egzamin¹, geriausius rezultatus pasiekiame, kai jaučiame nedidelį nerim¹ (Barason, 1980) . Emocijos veikia vaiko atmintį. Vaikai, patiriantys stiprias neigiamas emocijas, gerai įsimena sukėlusį jas įvykį, sukėlusį šias emocijas. Net po pirmųjų skiepų vaikas gali ilgam pradėti vengti tokių aplinkybių (ir apskritai gydymo procedūrų; Goodman, 1991) . Per didelis nerimas yra žalingas. Vaikai, patiriantys stiprų nerim¹, sunkiau atsimena šalutinź informacij¹ (pvz., nusikaltimo aplinkybes) (Bugental, 1992) .

Dažnos neigiamos emocijos (pavyzdžiui, stresas) padidina puls¹ ir kraujo spaudim¹, mažina imunitet¹. Vaikai dažniau serga, turi virškinimo problemų. Pastebima tokia grandis: vaikų, kurie namuose kenčia dažnus smurtinius išpuolius, yra socialiai apleisti, auga globos namuose, kraujyje atsiranda daugiau kortizolio. Kortizolis sukelia elgesio problemų ir fizinės sveikatos negalavimų. Tokie vaikai yra nerimastingesni, maist¹ kartais vartoja, lyg valgytų paskutinį kart¹, jeigu jaučia, kad ko nors negaus (pvz., maisto), reaguoja agresyviau (Gunnar, 2000) .

Vaikus, kurie pirmaisiais gyvenimo metais buvo emociškai traumuoti (ar apleisti), galima išgydyti (kartu sumažėja kortizolio kiekis). Pavyzdžiui, J. S. Fisheris (ir kt. 2000) sukūrė program¹, kurios metu išmoko tėvus tinkamai elgtis su vaiku. Vaikams kartu su tėvais taikoma žaidimų terapija. Užsiėmimai trunka 10 savaičių. Jau po 5 savaičių sumažėja netinkamo vaikų elgesio išraiškų, kraujyje sumažėja kortizolio .

Vaikai turi išmokti atpažinti savo emocijas ir tinkamai (tai yra nežalojant kitų ir savźs) jas reikšti. To vaikai išmoksta tose šeimose, kur ir teigiamos, ir neigiamos emocijos yra išsakomos, nėra slepiamos. Tėvų emocijos tiesiogiai veikia vaik¹. Pavyzdžiui, motinų, kurios serga depresija (apie 8–10 procentų visų moterų), vaikai būna irzlesni, sunkiau užmezga artimus santykius su suaugusiaisiais, mažiau dėmesingi ir jautrūs aplinkiniams, blogiau miega (Field, 1998; Martis ir Gaffan, 2000) . Jeigu motinos serga gilia depresija, vengia gydytis, rekomenduojama, kad laikinai vaikus augintų kitas artimas asmuo (tėvas, giminaičiai ar pan.). Vaikai, nuolat jaučiantys pavojų, vėliau mokykloje ar kitoje aplinkoje gali pasidaryti nekontroliuojami, jeigu susiduria su stresinėmis aplinkybėmis.

Ilg¹ laik¹ galvota, kad vaikai neserga depresija. Tyrimais nustatyta, kad apie 10 procentų vaikų (iki brandos) susiduria su šia emocinio sutrikimo forma. Net 30-40 procentų paauglių susiduria su trumpalaikės depresijos formomis. Jei depresija trunka ilgiau nei 6 mėnesius – diagnozuojama klinikinė depresija. Tokia forma pasitaiko 1 procentui vaikų (iki brendimo), 1,6–8 procentų – paauglių. Depresij¹ vaikams gali sukelti: depresija serganti motina, perkėlimas į kit¹ mokykl¹, tėvo darbo netekimas, artimųjų mirtys ir pan. Vaikams būtina suteikti pagalb¹, nes depresijos negydant didėja savižudybės rizika, prastėja mokymosi rezultatai, vaikai nustoja domėtis juos dominusia veikla, mažėja draugų.

Vaikų tapatumo ir socialinis vystymasis

Stebint 2 metų vaikų žaidimus jau galima pamatyti, kaip vaikai bendrauja tarpusavyje. Vieni bus altruistiškesni, kiti – bejėgiškesni. Tarp jų dar nebus draugystės ženklų. Stebint 5–6 metų vaikus, galima pastebėti, kad daug kas jau pasikeitė. Tarp tos pačios lyties vaikų nemažai draugiškų ryšių. Tarpusavio ginčai labiau pasireiškia riktelėjimais, pravardžiavimais (tarp dvimečių– stumdymais, atiminėjimais).

Vaiko tapatumo vystymasis. Nors vaikų socialinis vystymasis gana skirtingas ir individualus, pastebimos tam tikros bendros tendencijos. Vaikas tik apie 1–2 metus pradeda atpažinti save kaip atskir¹ individ¹. Šiame amžiuje išsivysto vadinamasis „kategoriškas aš“ (tai yra savźs suvokimas per tam tikr¹ kategorij¹ – „aš – berniukas“, „aš – didelis“, „aš – gera mergaitė“). Kategorijos yra labai apibendrintos.

Apie 3–5 metus vystosi „įsimenamasis–aš“. Tai yra vaikas jau turi autobiografinź atmintį (k¹ jis darė, kur buvo, kaip elgėsi). Vaiko supratimui apie save šiame amžiuje didelź įtak¹ daro tėvų pokalbiai apie jo elgesį, nuotykius, prasižengimus ir pan. Vaikas save dažniausiai gali apibūdinti pagal išorinius ar stebimus bruožus. Šio amžiaus vaikai yra ganėtinai egocentriški. Tai tiesiogiai veikia ir jų santykius su aplinkiniais. H. Wellmanas (1994) sukūrė vadinam¹j¹ įsitikinimų-norų teorij¹ (angl. beliefe-desire theory of mind)[33]. Jo teorij¹ pagrindžia nemažai tyrimų. Teorija teigia, kad žmonės kitų elgesį aiškina pagal kitų žmonių norus ir įsitikinimus. Kai tik vaikas pradeda suvokti, kad kiti žmonės elgiasi pagal savo norus ar įsitikinimus, jis tampa socialiai brandesnis. Tik pradinėse klasėse vaikai, įkalbinėdami draugus kokiai nors veiklai, pradeda atsižvelgti ir į draugų norus. Pastebėta, kad vaikai, turintys vyresnių brolių ir/ar seserų, efektyviau sprendžia įvairias socialines užduotis, jie greičiau išmoksta atpažinti skirtingus žmonių įsitikinimus ir norus. Tas pats pastebėta ir tarp vaikų, gyvenančių išplėstinėse šeimose (kai, be tėvų, šeimoje gyvena kitų artimų giminaičių).

6–10 metų vaikai gali save apibūdinti kur kas išsamiau. Vaikai save charakterizuoja ne vienpusiškai. Jie gali vertinti ir teigiamus, ir neigiamus savo bruožus. „Aš“ – suvokimui įtak¹ daro lyginimai su bendraamžiais. Pradinių klasių moksleiviai geba save palyginti su kitais vaikais ne vien tik pagal išorinius, bet ir pagal vidinius (psichologinius) bruožus.

11 metų ir vyresni paaugliai gali save apibūdinti dar detaliau ir abstrakčiai (pavyzdžiui, „esu protingas“; taip save apibūdindamas paauglys gali apibendrinti kelet¹ savo savybių – „esu protingas, nes esu talentingas ir nuovokus“).

Nuo mokyklinio amžiaus vaikai turi suformavź vadinam¹jį dvigub¹ „aš“ – „idealus aš“ ir „realus aš“. „Idealus aš“ – tai savybės, kurias vaikas norėtų sau priskirti ar turėti. Dažniausiai šį savźs suvokim¹ formuoja kitų (tėvų, bendraamžių) nuomonė, kuri paskui suasmeninama, matomi kitų žmonių pavyzdžiai. „Realus aš“ – turimų savybių, esamų bruožų vertinimas. Labai didelis skirtumas tarp „idealaus aš“ ir „realaus aš“ sukelia emocinių problemų, smarkiai pažeidžia savivertź. Vaikui iki 8 metų didžiausi¹ poveikį apie sav¹jį „aš“ daro tėvai, nuo 8 iki 15 metų – bendraamžiai.

Kalbant apie savźs vertinim¹ ir „aš“ tapatum¹, galima iš dalies paaiškinti paauglių polinkį į nusikaltimus. Dauguma paauglių vienaip ar kitaip kartais pasielgia netinkamai, nusižengia įstatymams (alkoholio vartojimas, rūkymas ar pan.). Taip netiesiogiai jie išbando kitus vaidmenis. Paaugliai, kurie turi žem¹ savivertź, pesimistines žiūri į savo ateitį, būna depresiški, nusikalsdami nebemato tiek pavojaus dėl savo ateities. Kartais paaugliai susikuria vadinam¹jį „melaging¹ aš“ (pradeda tvirtinti tokius teiginius apie save ir savo elgesį, kuriais patys netiki, bet, deja, elgiasi pagal šiuos klaidingus teiginius). Tai dažniau atsitinka, kai aplinkiniai prastai vertina jų „realųjį aš“. Paprasta išvada – net ir nusikalstantys vaikai turi būti ir teigiamai įvertinami, nes tai netiesiogiai gali užkirsti keli¹ tolesniems jų nusikaltimams. Kitas paauglystės bruožas –kartais jie save labai gerai vertina, remdamiesi keliais (ar tik vienu) savo teigiamais bruožais (ir to jiems pakanka). Jeigu paauglys polinkį į nusikaltimus pradeda vertinti teigiamai, būtina formuoti jo požiūrį į jo tikr¹sias teigiamas savybes, „užkirsti“ keli¹ aplinkiniams žmonėms, kurie jį gerbia už padarytus prasižengimus.

Paaugliai pagal savo tapatumo išsivystym¹, gali būti tokiuose s¹lyginiuose raidos tarpsniuose:

1. Tapatumo išskaidymas – paaugliai neturi aiškių gyvenimo orientyrų, nėra suformavź tam tikrų vertybių, nesistengia jų nustatyti („Aš nežinau, k¹ veiksiu po mokyklos, gal informatik¹ studijuosiu, o gal teisź.. Dar nežinau, man neįdomu.“).
2. Nebrandus tapatumas – paaugliai priėmė tam tikras vertybes ir išsikėlė tam tikrus tikslus sau, apie tai daug nesvarstź. Neretai autoritetingi asmenys iš aplinkos už juos nusprendžia, ko gyvenime paauglys turi siekti ir kuo tapti („Mes šeimoje apie tai daug nediskutavome, bet kažkaip yra nusprźsta, kad stosiu į architektūros studijas, nes tėvas yra architektas.“).
3. Moratoriumas – paaugliai savarankiškai aktyviai ieško ir formuoja savo identiškum¹, vertybes ir gyvenimo tikslus. Paaugliams būdingas eksperimentavimas su įvairia veikla („Aš, kaip mama sakė, esu katalikas nuo gimimo, bet dabar negaliu pasakyti, ar tikrai aš geras katalikas.“).
4. Brandus tapatumas – individai turi savarankiškai suformuot¹ vertybių sistem¹, aiškius gyvenimo tikslus, juos lydi psichologinės gerovės jausmas, kalbant apie jų pasirinkt¹ keli¹ („Kartais pavargstu nuo darbo, bet savo pasirinkto juristo kelio nenoriu keisti, man jis patinka.“).

Paaugliai gali „keliauti“ iš vieno raidos tarpsnio į kit¹ tiek aukštyn, tiek žemyn. Tokios pat stadijos būdingos ir suaugusiesiems. Individai gali išlikti vis¹ gyvenim¹ tik vienoje stadijoje. Sveikiausias asmenybės vystymasis yra, kai iš moratoriumo tarpsnio pereinama į brandaus identiškumo lygį. Tokie paaugliai (ir suaugusieji) dažniau patiria psichologinį komfort¹, geriau save vertina, labiau sutampa jų realusis ir idealusis „aš“. Paaugliai, kurie „užstringa“ tapatumo išskaidymo ar nebrandaus tapatumo stadijoje, sunkiau prisitaiko, yra sustabarėjź, laikosi nelanksčių nuostatų (kurias galima pavadinti net vidinėmis dogmomis), nuomonių skirtumus priima kaip galim¹ pavojų (dėl to gali nekźsti kitaip m¹stančių, besirengiančių bendraamžių), yra labiau priklausomi nuo kitų žmonių (kurie juos palaiko emociškai) (Kroger, 1995)[34]. Juos lengviau įtraukti į sektas, ekstremalias grupuotes (nes ilgai nesvarstź jie priima kitų nuomonź). Paaugliai, esantys tapatumo išskaidymo stadijoje (net nebandė formuoti sau tikslų ar vertybių) yra savotiškoje rizikos grupėje – juos labiau reikia kontroliuoti, jie tiki, kad viskas bus gerai, yra apatiški dabartinėms gyvenimo teikiamoms progoms save išbandyti ar tobulinti, labiau linkź į narkotikų vartojim¹, depresij¹, net savižudybes (Archer ir Waterman, 1990) . Šios problemos dar paaštrėja, pereinant iš paauglystės į jaunystź.

Vaiko socialinis vystymasis. Vaiko socialinis gyvenimas apima daug parametrų. Tai yra santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, bendraamžiais, socialinių s¹veikų suvokimas ir t. t. Nuo gimimo plačiausi socialiniai ryšiai vaik¹ sieja su tėvais. Vaiko socialinis vystymasis prasideda nuo kūdikystės. Dar kūdikystėje atsiranda imitacinis elgesys, bendravimas žvilgsniu, šypsena su tėvais, kitais aplinkiniais žmonėmis. Vaikui augant, tobulėja ir jo supratimas apie aplinkinį socialinį gyvenim¹, kitus žmones. Iš pradžių vaikai turi menk¹ suvokim¹ apie kitų žmonių jausmus ir mintis. Laikui bėgant, pradeda suprasti, kad t¹ patį reiškinį skirtingi žmonės gali skirtingai suprasti. Pavyzdžiui, vaikui patinka laipioti medžiais, o mama bijo, kad jis gali susižeisti. Skirtingo amžiaus vaikai skirtingai supras mamos pastabas, jos baimź ar nerim¹. R. Selmanas , atlikźs tyrimus su vaikais, pastebėjo, kad vaikų supratimas apie kit¹ žmogų, jo jausmus, mintis gali pereiti 5 etapus. Pirm¹jį s¹lygiškai pavadino nuliniu lygiu:

0 lygis: nediferencijuotas „kito“ pozicijos priėmimas (3–6 metų vaikai). Vaikai supranta, kad „aš“ ir „kitas“ gali turėti skirtingus jausmus ir mintis, nors dažniausiai savo jausmus ir mintis priskiria „kitam“.

1 lygis: socialinis–informacinis „kito“ pozicijos priėmimas (4–9 metų vaikai). Vaikai supranta, kad kiti žmonės gali kitaip jaustis ir m¹styti, bet tai jie aiškina tuo, kad „kiti“ ne visk¹ žino arba turi visai kit¹ informacij¹ („jeigu jie žinotų, k¹ aš žinau, jie m¹stytų kaip ir aš“).

2 lygis: „kito“ pozicijos priėmimas (7–12 metų vaikai). Vaikai gali suprasti kito pozicij¹, „matyti kito žmogaus akimis“. Jie supranta, kad ir kiti gali bent trumpam suprasti ir „matyti jo paties akimis“. Kartais vaikai, net pasielgź netinkamai, tikisi, kad tėvai supras jų poelgio priežastis.

3 lygis: „trečiojo“ pozicijos priėmimas (10–15 metų vaikai). Vaikai yra pajėgūs ne tik suprasti, kad „kitas“ gali turėti kitokių minčių ir jausmų, bet ir tai, kad „trečiajam“ iš šalies dviejų bendraujančių žmonių padėtis gali pasirodyti dar kitaip.

4 lygis: bendruomeninė „trečiojo“ pozicija (14 metų–suaugźs). Paaugliai suvokia bendražmogišk¹sias vertybes, būdingas jų visuomenei, supranta, kad „trečiojo“ nuomonė gali remtis būtent tomis bendražmogiškomis vertybėmis.

Vaiko santykiai su bendraamžiais. Vaikas kitais vaikais pradeda domėtis jau nuo 6 mėnesių. Vaikai kartu su kitais gali žaisti nuo 1,5 metų (kai vaikas imituoja kit¹ vaik¹, veikla tarpusavyje yra derinama). 3–4 metų vaikai pirmenybź teikia žaidimams su kitais vaikais (nei individualiai), žaidimuose atsiranda bendradarbiavimas, vaidmenų žaidimai.

Panašiai vystosi ir draugiški santykiai. Jau nuo 1,5 metų vaikai pradeda pasirinkinėti jiems labiau patinkančius žaidimo partnerius. 3–4 metais daugiau nei pusė vaikų jau turi draugiškų santykių, kurie tźsiasi mažiausiai pusź metų (Dunn, 1993)[37]. Bendraudami su draugais, vaikai lavina daug socialinių įgūdžių. Tam, kad vyktų bendras žaidimas, vaikai turi mokėti derinti savo pastangas, mokėti aukoti dalį savo norų, pažinti draugo norus ir jausmus, mokėti išreikšti save žodžiais ir t. t. Nuo vaikystės stebima, kad didesnė dalis draugiškų santykių yra tarp tos pačios lyties vaikų. Ypač tai ryšku tarp 6–12 metų vaikų (jaunesni nei 6 metų, ir vyresni nei 12 jau neretai draugauja su priešingos lyties vaikais). Pradinių klasių moksleiviai dažniausiai renkasi draugus pagal tai, k¹ gali kartu nuveikti. Paaugliai draugus jau labiau renkasi pagal psichologinius veiksnius (bendri interesai, panašus požiūris). Paauglystėje lojalumas ir ištikimybė tampa labai svarbūs. Paaugliai draugams yra atviresni nei tėvams (nors prisirišimas prie tėvų išlieka gana stiprus). Vaikystėje draugai vaikams padeda įgyvendinti vien¹ svarbų poreikį – veiklum¹. O paauglystėje draugai atlieka kit¹ funkcij¹ – perėjim¹ prie savarankiško gyvenimo. Tarp paauglių taip pat atsiranda tokie fenomenai kaip gradacija (kas kokias funkcijas atlieka draugų grupėje) ir konformizmas (prisitaikymas prie grupės). Paauglių grupės jaun¹ žmogų gali ir įtraukti į neigiam¹ veikl¹, ir iš jos ištraukti (pakeitus draugų grupź). Paaugliams rizikinga būti įtrauktiems į nusikalstamas grupes, gaujas. Ar jaunuolis įsilies į toki¹ grupź, priklauso nuo jo asmeninių savybių. Į netinkamas draugijas labiau linkź burtis tie paaugliai, kurie iki paauglystės turėjo elgesio problemų (Vitaro, 1997) . Vitaro tyrimas parodė, kad vaikams, kurie dar iki brendimo turėjo polinkį blogai elgtis, teigiamos įtakos negali padaryti net geri draugai. Neigiamos paauglių draugijos greičiau suvilioja ribinius paauglius, neturinčius su tėvais saugių ryšių ir santykių (Dishion, 1995) .

Paaugliai taip pat kuria vadinamuosius hierarchinius santykius. Yra įvedamos kategorijos, nustatinėjama (pagal įvairius kriterijus), kas kam priklauso. Skirtingos grupės turi skirting¹ socialinį status¹. Tarp jaunimo pasitaiko tokios grupės kaip pankai, „forsai“, „benglai“, „gotai“ ir t. t. Skirtingose mokyklose priklausymas vienai ar kitai grupei jaunuolį pakelia ar nuleidžia į tam tikr¹ socialinį status¹. Tokios grupelės ypač didelź įtak¹ daro 13–16 metų paaugliams. Vėliau jų aktualumas mažėja, didesnź svarb¹ turi artimi santykiai su vienu dviem draugais, draugystė su priešingos lyties atstovu.

Vaiko socialinis vystymasis – įdomūs faktai:

Vaikai, geriau save vertinantys, turi daugiau draugų, yra populiaresni tarp bendraamžių (Harter, 1982)[40].

Jeigu tėvai per daug globoja savo vaikus, be pagrindo perimdami funkcijas, kurias vaikai gali įveikti patys, krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie be suaugusiųjų (ar kitų asmenų) priežiūros nesiima jokios atsakomybės (Pomerantz ir Eaton, 2000)[41].

Nuo 8-ojo iki 10-ojo dešimtmečio JAV taikoma nemažai programų, kuriomis buvo keliamas vaikų savźs vertinimas. Deja, kylant vaikų savivertei pradėjo daugėti asocialaus elgesio apraiškų, mažėjo motyvacija mokytis (Berk, 2003)[42]. Tarpkultūriniai tyrimai parodė, kad efektyviausia, kai tėvai vaikus giria už realius pasiekimus, nustato naudingus ir pasiekiamus tikslus, netaiko aplaidaus (auklėjimas nevyksta, yra nenuoseklus ir pan.) ar hiperglobojamojo auklėjimo metodų (Chen ir Stevenson, 1995) .

Vaikų moralinis vystymasis

Vaiko moralinis vystymasis – tai vaiko suvokimo, vertinimo, nuostatų vystymasis apie visuomenišk¹ ir asocialų elgesį, elgesys, atitinkantis vidines nuostatas, gebėjimas skirstyti, kas yra teisinga, kas – ne. Etologų išvados iš gyvūnų elgesio stebėjimo (gebėjimas dalytis, aukotis, padėti) leidžia daryti prielaid¹, kad žmogaus moralė yra įgimta. Mokslininkai net smegenyse rado sritį (ventromedialinė priekinių smegenų dalis, truputį aukščiau kaktos), kuri sukelia jausmus, stebint kitų žmonių kanči¹. Žmonės su šios srities pažeidimais, matydami, kad kenčia aplinkiniai žmonės, nieko nejaučia (nors suvokia, kad turi kilti gailesčio jausmas), jie mažiau paiso visuomenėje priimtų socialinių normų (Damasko, 1994). Taip pat psichopatų, kurie nejausdami jokio gailesčio kankina savo aukas, tyrimai parodė, kad minėtoje srityje jų smegenų aktyvumas yra mažesnis.

Deja, moralės negalima paaiškinti vien tik biologiniais tyrimais. Žmogaus moralė priklauso ir nuo to, kaip ji vystosi, kokios yra sudaromos s¹lygos vaikui augti moralia asmenybe, kokie taikomi auklėjimo metodai, tėvų charakteristikos ir t. t. Paprastai šis procesas yra vadinamas internalizacija – tai bendruomenės normų kaip savo asmeninių vidinių normų priėmimas.

Žmonių pasaulyje jau kūdikiai, išgirdź kitų kūdikių verkim¹, pradeda verkti, netiesiogiai norėdami prisišaukti suaugusiųjų dėmesį, kad kažkam yra blogai. Vaikai jau nuo dvejų metų pradeda suvokti s¹vokas, kas yra „gera“, kas yra „bloga“. Panašiu metu formuojasi gebėjimas užjausti (Kochanska ir kt., 1995)[44]. Pagal Z. Froid¹, apie 3–6 metus vystosi vaikų kaltės jausmas. Kartu su atsiradusiu kaltės jausmu tobulėja vaiko moralaus elgesio supratimas. Kaltės jausmas yra susijźs su įsijautimo jausmu. Tik galėdamas jausti, kad kitas kenčia, vaikas gali jausti ir kaltės jausm¹ („man gaila, kad dėl manźs jis taip kenčia“). Tėvai turi padėti vaikams įveikti kaltės jausm¹ (vaikai kaltės jausm¹ turi mažinti kaip nors atlygindami padaryt¹ žal¹, o ne patys patirdami pažeminim¹ ar bandydami pasiteisinti).

Tam, kaip vystosi žmogaus moralė, daug dėmesio skyrė L. Kohlbergas. Jis nustatė, kad žmogaus moralė pereina tam tikrus raidos tarpsnius:

1 stadija. Orientacija į bausmź ir paklusim¹. Vaikai suvokia, kad už neger¹ elgesį jie gali būti baudžiami, dėl to negalima negerai elgtis.

2 stadija. Orientacija į nauding¹ tiksl¹. Vaikai vertina moralų elgesį kaip asmeniškai nauding¹ („jeigu su manimi gerai elgiasi, tai ir aš gerai pasielgsiu“, „man reikia gerai elgtis, nes tada apie mane gerai galvos“).

(1 ir 2 stadijose (ikikonvencinis lygis) esantys asmenys priima kitų (autoritetų) nustatytas taisykles ir moralės normas, neturi savo vidinių taisyklių, veiksmus vertina pagal jų padarinius, įvertina, ar bus baudžiami). 

3 stadija. Orientacija į gero elgesio taisykles „geras berniukas – gera mergaitė“. Vaikai nori sudaryti ger¹ įspūdį, o tik atitikdami „gero berniuko – geros mergaitės“ normas jie tai gali pasiekti.

4 stadija. Orientacija į tvarkos palaikym¹ visuomenėje. Asmuo nesiekia naudos sau, elgdamasis moraliai. Tai jis daro remdamasis nuostata, kad „reikia laikytis įstatymų, nes taip mums visiems geriau“.

(3 ir 4 stadijose (konvencinis lygis) esantys asmenys priima kitų nustatytas taisykles ir moralės normas s¹moningai, vadovaudamiesi visuomenės interesais, jų moralė nėra orientuota tik į asmeninź naud¹).

5 stadija. Orientacija į socialinį susitarim¹. Asmenys vertina įstatymus ir moralės normas kaip būd¹ žmonių gerovei ir visuomeninei tvarkai užtikrinti. Kai kurie įstatymai ir normos gali būti keičiamos, jei tai pagerintų individualaus žmogaus ir visuomenės padėtį. Tie įstatymai yra bendras sutarimas.

6 stadija. Orientacija į visuotinius moralės principus. Asmuo remiasi bendražmogiškais žmonijos moralės principais.

(5 ir 6 stadijose (pokonvencinis lygis) esantys asmenys jau nebesivadovauja bes¹lygiškai savo visuomenės sukurtais įstatymais, daugiau remiasi bendražmogiškomis vertybėmis)

Tyrimai parodė, kad iki 10 metų vaikai būna paprastai 1–2 stadijose, apie 11–14 metus aktyviai pereina į 3 stadij¹, nuo 14–16 metų – į 4 stadij¹. Tik apie 20–24 metus nedidelė dalis jaunuolių pereina į 5 stadij¹. Dauguma lieka 4 stadijoje.(Kohlberg ir kt., 1983)[45].

Vėlesni tyrimai parodė, kad daugelį kasdienių problemų žmonės sprendžia, vadovaudamiesi 1–3 stadijos moralės principais, nors kalbėdami apie abstrakčias aplinkybes yra linkź vertinti iš 3–5 stadijos rėmų (Walker ir Moran, 1991)[46].

Šeimos įtaka vaikų vystymuisi

Šeima ir jos poveikis vaikui yra gana plačiai tyrinėtas. Tyrimai rodo, kad net nedideli vieno šeimos nario pakitimai veikia visus šeimos narius. Pavyzdžiui, jei vyras myli savo žmon¹ ir j¹ palaiko, žmonos, kaip motinos, yra kantresnės ir jautresnės, auklėdamos vaikus (Cox, 1989)[47]. Tos motinos, kurios mano, kad vyrai turi aktyviai prisidėti auklėjant vaikus, netiesiogiai paveikia tėvus taip, kad jie iš tikrųjų pradeda vaikams skirti daugiau dėmesio (Belsky ir kt., 1984) . Vien motinos korektiška nuostata keičia partnerio elgesį vaiko atžvilgiu.

Vertinant dabartinź šeim¹ Lietuvoje ir jos poveikį vaikui, reikia atsižvelgti į kai kuriuos s¹lyginai naujus aspektus:

- daugėja nesusituokusių porų ir atskirai gyvenančių tėvų;

- atidedamas vaikų gimdymas;

- sumažėjźs gimstamumas;

- didesnis moterų, užsiėmusių darbu ir karjera, skaičius;

- daugiau skyrybų;

- daugiau nepilnų šeimų;

- daugiau pakartotinų vedybų;

- daugiau vaikų, laikinai gyvenančių be tėvų (dėl migracijos).

Bet kuris iš šių (ar nepaminėtų) veiksnių atsiliepia ir vaikui. Kartu šie veiksniai keičia tradicinės šeimos samprat¹. Jau dabar yra keblu pasakyti, kas yra vidutinė Lietuvos šeima. Kad ir koks yra šeimos statusas, pagrindinė s¹lyga sveikam vaiko vystymuisi pirmaisiais metais – šilti santykiai, saugumo sukūrimas vaikui, jautri reakcija į jo problemas (Belsky, 1981)[49]. E. Eriksonas įvedė tokias dvi svarbias s¹lygas, norint užtikrinti vaiko sveik¹ augim¹ visais periodais: vaiko supratimas / jautrumas bei tėvų reiklumas / kontrolė. Ir viena (vaiko supratimas), ir kita (reiklumas) dera tarpusavyje. Mylintys ir besirūpinantys tėvai užtikrina, kad vaikas bus labiau emociškai prisirišźs, kels daugiau socialiai orientuotų tikslų savo gyvenime, geriau sutars su bendraamžiais, labiau save vertins, vadovausis aiškesniais ir aukštesniais moraliniais principais. Tai tik dalis privalumų. Bet būtina ir kita s¹lyga – reiklumas / kontrolė / ribojimas. Tik turi būti balansas. Vaikai paprastai nori patikti savo tėvams, todėl nesunkiai priima tai, ko jie reikalauja.

Remiantis šiais dviem principais šeimos yra skirstomos į kelet¹ kategorijų:

- Autoritetinė šeima (protingi reikalavimai, nuolat taikomi gyvenime, vaikas yra suprantamas ir gerbiamas);

- Autoritarinė šeima (daug reikalavimų, bet nesistengiama vaiko suprasti, neatsižvelgiama į jo jo poreikius);

- Nuolaidi šeima (vaiko nėra stengiamasi suprasti, išgirstami jo poreikiai, bet jam nėra keliami jokie reikalavimai, nėra kontrolės);

- Nusišalinusi šeima (vaikas yra nekontroliuojamas, jam netaikomi jokie reikalavimai, neatsižvelgiama į jo poreikius).

Tyrimai rodo, kad geriausi pažintiniai ir socialiniai pasiekimai būna tarp tų vaikų, kurie auga autoritetinėse šeimose (Baumrind, 1977) . Autoritetinėse šeimose – vidutiniai rezultatai, o santykinai žemiausi rezultatai buvo vaikų iš nuolaidžių ir nusišalinusių šeimų. Tarp vaikų iš autoritarinių šeimų dažnesnė nuotaikų kaita, impulsyvumas, agresyvus elgesys (ypač tarp berniukų). Vaikai iš nuolaidžių šeimų daugiau turi problemų su priklausomybėmis (Baumrind, 1991).

Daugiausia problemų turi vaikai iš nusišalinusių šeimų. Tokiose šeimose vaikai yra socialiai apleisti, tėvai domisi tik savimi ir savo problemomis. Vaikai apie trečiuosius metus tampa santykinai agresyvūs, sunkiai valdo savo impulsus (Miller, 1993) . Jie ir vėliau linkź elgtis netinkamai, dažniau nusikalsta, būna priešiški, egoistiški ir protestuojantys.