CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

psichologija

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

ios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teorij¹ ˛inom¹ psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, ˛mogaus psichikos reikinius aikinanti teorija, ˛mogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti ia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reikinius aikinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu troktantiems artimiau susipa˛inti su Z. Froidu, kai kurie autoriai siūlo perskaityti iuos kūrinius:

The Iterpretation of Dream (1900) [yra rusų kalba]

The psychopathology of Everyday Life (1904) [yra lietuvių kalba]

A General Introduction to Psychoanalysis (1917) [yra rusų kalba]

New Introductory Lectures on Psychoanalysis (1933) [yra rusų kalba]

An Outline of Psychoanalysis (1940)

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė susideda i trijų pagrindinių sistemų - id, ego ir superego.

Kiekviena ių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamik¹. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir i tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, iskirti jų poveikį bei jo jėg¹ ˛mogaus elgesiui atskirai. ˇmogaus elgesys praktikai visada yra nulemiamas s¹veikos tarp ių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir u˛daras psichinis pasaulis, nepripa˛įstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės ˛mogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaud˛ios savo s¹veikos su biologiniais kūno procesais, i asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos isidiferencijuoja i jos ir i jos gauna energij¹). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti iorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat ikrauti įtamp¹ ir sugr¹˛inti pastovų ir ˛em¹ energijos lygį. Įtampos suma˛ėjimas patiriamas kaip malonumas. Id i esmės veikia tik pagal į dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.

Įtampai suma˛inti (ivengti skausmo ir gauti malonumo) id gali inaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat suma˛ina įtamp¹ ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis ikrauna įtamp¹, suformuodamas objekto, kuris gali paalinti įtamp¹, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geid˛iamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų isipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireikia norų isipildymas arba bent bandymas ipildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti i pirmo ˛vilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus ipildantys vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kuri¹ pa˛įsta Id.

ˇinoma, pirminiai procesai patys savaime negali suma˛inti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrind¹ kitai asmenybės struktūros sistemai - ego.

Ego (a). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per s¹veik¹ su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui inaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės princip¹, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavim¹ iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad is principas laikinai pakeičia malonumo princip¹, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada suma˛inama įtamp¹. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui ioriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, m¹stymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.

Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės vald˛iai, nes būtent jis reguliuoja visus ˛mogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprend˛ia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti da˛nai vienas kitam prietaraujančius id, superego ir iorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.

Faktikai ego atsiranda i id dalies s¹veikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla i id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visikai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių patenkinim¹ su aplinkos s¹lygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų - ilaikyti individo gyvybź ir pri˛iūrėti rūies reprodukcij¹.

Superego (aukčiau nei a). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje isivystanti sistema. I esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmim¹ u˛tikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego ˛moguje nusprend˛ia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad ˛mogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.

Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas isivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad ivengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, u˛ k¹ baud˛iama, suformuoja jo s¹˛inź, kuri yra viena i dviejų superego posistemių. Tai, u˛ k¹ skatinama, sudaro jo ego-ideal¹, kuris yra kita superego posistemė. is įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. S¹˛inė baud˛ia ˛mogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasid˛iavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolź pakeičia savikontrolė.

Pagrindinės superego funkcijos yra:

u˛drausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinim¹, kadangi ie impulsai yra smerkiami visuomenės;

priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

siekti tobulumo.

Taigi, superego prieinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panaus į id ir yra neracionalus, o į ego panaus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam u˛delsti instinktų patenkinim¹, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.

I esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (ma˛us ˛mogelius) panaios būtybės, kurios sėdi ˛moguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis ių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. S¹lyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego - psichologinei, o superego - socialinei daliai.

ASMENYBĖJE VYKSTANTYS PROCESAI IR JŲ DINAMIKA

Z. Froidas laikėsi deterministinių pa˛iūrų. Todėl ˛mogaus organizm¹ laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos i suvartoto maisto ir eikvoja j¹ įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, m¹stymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip m¹stymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kit¹ būsen¹, bet niekada negali inykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinź, ir atvirkčiai. Toks s¹lyčio takas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra id ir instinktai.

Instinktai. Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo altinių psichologinė iraika, kuri yra s¹lygota biologinės prigimties. Tokia iraika gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, i kurio jis atsiranda - poreikiu (need). Pavyzd˛iui alkis, (maisto poreikis), fiziologikai gali būti apraytas kaip tam tikrų med˛iagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologikai jis pasireik noru valgyti. Instinktai yra varomoji ˛mogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį iaugusiu jautrumu tam tikros rūies stimuliacijai.

Be to organizmas gali būti aktyvuotas iorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad ie ioriniai sujaudinimo altiniai vis tik turi ma˛esnės reikmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk i esmės ioriniai dirgikliai sudaro ˛mogui ma˛iau kliūčių ir reikalauja ma˛iau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. ˇmogus gali pabėgti nuo iorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visum¹, kurios saugykla yra id. Tad id yra psichinės energijos, atsirandančios i metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.

Instinktas turi keturis charakteringus bruo˛us: altinį, tiksl¹, objekt¹ ir varom¹j¹ jėg¹. altinis jau buvo apibrė˛tas kaip tam tikros fiziologinės s¹lygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo paalinimas (pavyzd˛iui alkio instinkto tikslas - paalinti med˛iagų apykaitos trūkum¹, kas padaroma valgant maist¹). Instinkto objektas yra tai, kas padeda paalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar s¹lyga, kuri patenkins nor¹, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų isipildymui. Varomoji jėga - tai motyvuojanti instinkto jėga, kuri¹ s¹lygoja poreikio stiprumas.

Toks instinktų apibrė˛imas leid˛ia aikiau suprasti elgesio įtampos suma˛inimo (redukcijos) modelį. ˇmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai paalina ar suma˛ina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra gr¹˛inti ˛mogų į pirminź ramybės būsen¹, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia isaugoti pusiausvyr¹ paalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.

Instinkto altinis ir tikslas lieka pastovūs vis¹ gyvenim¹, nebent altinis keičiasi ar inyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti isivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis ˛mogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (ikraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors iorinių ar vidinių prie˛asčių yra neprieinamas, energija gali būti ikraunama į kit¹ objekt¹. iam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.

Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra i prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų iorinių prie˛asčių mesti savo pirminį seksualinį objekt¹ - manipuliacij¹ savo lytiniais organais (masturbacij¹) - ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo - pirto čiulpimo. Taigi, pakito instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.

Sugebėjimas pakeisti objekt¹ yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, s¹lygotų ˛mogaus psichikos plastikumo ir lankstumo. Praktikai visi suaugusio ˛mogaus interesai, pomėgiai, mylimi u˛siėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų ivestiniai, t.y., jie yra atsiradź visos eilės pakeitimų būdu.

Tad Froido motyvacijos teorija yra pagrįsta prielaida, kad instinktai yra vienintelis ˛mogaus elgesio energijos altinis.

Instinktų skaičius ir rūys. Froidas nesistengė iskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek ne˛inome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Froidas teikė tik instinktų bendr¹ klasifikacij¹ - tai dvi plačios kategorijos - gyvenimo ir mirties instinktai.

Gyvenimo instinktai tarnauja individo ilikimui ir rūies atsinaujinimui - tai alkis, trokulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Did˛iausi¹ dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais vis¹ ˛mogaus motyvacij¹ aikino iuo instinktu. I tikrųjų is instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniki poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas ių norų turi savo altinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Erogeninės zonos yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius jausmus.

Lūpos ir burnos ertmė sudaro vien¹ toki¹ erogeninź zon¹, analinė anga - kit¹, lytiniai organai - treči¹. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi vienas nuo kito, bet kada ˛mogus pasiekia brandos am˛ių, jie yra linkź sintezuotis ir kartu siekti reprodukcijos.

Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireikia ne taip aikiai, todėl apie juos ˛inoma ma˛iau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai mirta. Froidas darė prielaid¹, kad kiekvienas ˛mogus turi pas¹moning¹ trokim¹ numirti. Jis nebandė identifikuoti kūnikųjų mirties instinktų altinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendencij¹ sugrį˛ti į neorganinio pasaulio stabilum¹. Taigi, sutrikdyta i stabilaus egzistavimo organinė med˛iaga linksta grį˛ti į ramybės būsen¹. Mirties noras yra io principo pasireikimas. I mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į iorź link pakeičiamų objektų, nes mirties nor¹ blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai gali persipinti vieni su kitais ir pasireikti vienoje veikloje.

ie instinktai teikia vis¹ energij¹, kuri¹ naudoja visos trys asmenybės sistemos.

Psichinės energijos paskirstymas ir inaudojimas. Asmenybės dinamik¹ sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir inaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos var˛osi tarpusavyje. Vystymosi prad˛ioje id turi vis¹ energij¹ ir naudoja j¹ refleksyviems veiksmams norų isipildymui, veikdamas pagal malonumo princip¹. Energijos sutelkimas į veiksm¹ arba vaizdinį, kuris patenkina instinkt¹, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aikiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais - pvz.: alkanas vaikas visk¹ deda į burn¹.

Ego neturi savo energijos altinio, tad turi perimti j¹ i id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali u˛krauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi imokti diferencijuoti objektyvi¹ realybź nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reikia ego susiformavim¹. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos i id atitenka jam. I esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada id atiduoda savo energij¹ surastiems objektams, kuri kartu atitenka ir ego antriniams procesams.

Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti j¹ ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, m¹stymui ir pan. Dalis energijos inaudojama tam, kad sulaikytų id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.

Ego energija gali būti inaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susijź su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryiais susijź su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).

Be to ego inaudoja energij¹ tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio s¹veik¹, bei organizmo s¹veik¹ su aplinka.

Superego perima energij¹ per identifikacij¹ su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baud˛ia, kas padidina įtamp¹, ir apdovanoja, kas ma˛ina įtamp¹. Vaikas imoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos u˛krauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energij¹ savo idealams ir tai tampa jo ego idealais, jis u˛krauna energija draudimus, ir tai tampa jo s¹˛inė.

Superego da˛nai veikia prie id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraikoje bando kontroliuoti ir u˛drausti primityvių motyvų iraik¹, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir id sugeba inaudoti superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).

Sistemų energetinė s¹veika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos u˛drausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolź energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei superego - moralus (čia s¹˛inės ir ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos ˛ymūs ir staigūs persiskirstymai da˛ni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau ma˛iau nesistabilizuoja.

Nerimas. Labai svarbi¹ viet¹ Froido teorijoje, aikinančioje ˛mogaus psichikoje esančių jėgų s¹veik¹, u˛ima nerimas. ˇmogus turi patenkinti savo poreikius iekodamas objektų ioriniame pasaulyje. Tačiau iorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmź ˛mogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtamp¹ ir skausm¹ lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonum¹ atpalaiduojant juos. ˇmogaus įprastinė reakcija į iorinź skausmo grėsmź, ypač į toki¹, kurios ˛mogus nėra pasiruoźs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelź stimuliacij¹, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego u˛plūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūis: realų nerim¹ (paprasta baimė), neurotinį nerim¹ ir moralinį nerim¹ (kaltė). Pagrindinė nerimo rūis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių iorinio pasaulio pavojų. I jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiver pro ˛mogaus s¹moning¹ kontrolź ir privers ˛mogų padaryti ka˛k¹ tokio, u˛ k¹ jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. is nerimas turi realų pagrind¹, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaik¹ u˛ impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra s¹˛inės baimė. ˇmogus su stipriu superego patiria kaltź, kai jis daro ar net pagalvoja k¹ nors tokio, kas prietarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo iaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje ˛mogus buvo baustas u˛ moralinių taisyklių lau˛ym¹.

Nerimo funkcija yra perspėti ˛mogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali iaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi toki¹ pat motyvuojanči¹ jėg¹ kaip alkis ar libido (seksualinis alkis), bet jo altinis nėra fiziologiniai procesai, o jų s¹veika su iorinio pasaulio reikalavimais arba ˛moguje veikiančių prieingų jėgų (ego, superego ir id) konfliktas.

Situacija, su kurios keliama grėsme ˛mogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerim¹, kuris verčia ˛mogų pasijusti kūdikikai bejėgiu ir i didelės įtampos būsena primena pirm¹ kart¹, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traum¹, nes ikart po gimimo naujagimį u˛plūsta iorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia i siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neisivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumatiniai potyriai da˛niausiai yra susijź su ˛mogaus vidiniais konfliktais, kada psichikoje susiduria stiprios viena kit¹ bandančios pergalėti jėgos. Jei ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi neracionalių konflikto sprendimo būdų - gynybinių mechanizmų.

Ego gynybiniai mechanizmai. Tai kratutiniai įtampos atpalaidavimo būdai. Pagrindiniai gynybiniai mechanizmai yra istūmimas, projekcija, reakcijos formavimasis, fiksacija ir regresija. Visi gynybiniai mechanizmai turi dvi bendras savybes: 1) jie neigia ir ikreipia tikrovź, 2) jie veikia pas¹moningai, tad ˛mogus nepastebi, kad jis ikraipo realybź. Taip jie atlieka savo pagrindinź funkcij¹ - suma˛inti patiriam¹ nemaloni¹ įtamp¹ (nerim¹), kuri kyla atsiradus konfliktui tarp prieingų psichinių jėgų.

Istūmimas (repression). Istūmimas vyksta tada, kai keliantis nerim¹ impulsas ar su juo susijź dalykai yra istumiami i s¹monės į pas¹monź (paprastai tariant, u˛mirtami). Pavyzd˛iui, ˛mogus neįsis¹monina savo seksualinių impulsų, neatsimena kankinančių įvykių ar negali suvokti to, kas yra aikiai matoma, bet yra susijź su jo didele vidine baime. Istūmimas gali veikti ir normalų kūno funkcionavim¹, pvz.: ˛mogus bijantis seksualinių impulsų gali tapti impotentu. Istumti dalykai gali pasireikti pakitusia forma, kuri simbolikai yra susijusi su istumtu impulsu. Pavyzd˛iui, sūnus, istūmźs prieikus jausmus savo tėvui, gali iuos jausmus ireikti vald˛ios institucijoms, kurios savo vald˛ia jam simbolizuoja tėv¹. Kart¹ susiformavusį istūmim¹ sunku paalinti. Tam ˛mogus turėtų suprasti, kad pavojaus jau nebėra. Tačiau jis negali to padaryti, kol veikia istūmimas, tad įsitikinti baimės nepagrįstumu jis negali. Todėl ˛mogus turi daugybź istumtų vaikikų baimių, nes negauna galimybės įsitikinti jų nepagrįstumu.

Projekcija. Su realiu nerimu ego lengviau susitvarkyti, nei su neurotiniu ar moraliniu nerimu. Tad jei nerimo altinis gali būti priskirtas ioriniam pasauliui, o ne labiau nei savo primityviems impulsams ar s¹˛inės grasinimams, ˛mogus patiria palengvėjim¹. Mechanizmas, paverčiantis neurotinį ar moralinį nerim¹ į objektyvi¹ baimź, yra vadinamas projekcija. Tokia transformacija lengvai įvykdoma, nes pradinis altinis tiek neurotiniam, tiek moraliniam nerimui yra baimė i iorės. Projektuojant sakoma ne ‘A nekenčiu jo’, o ‘Jis nekenčia manźs’. Projekcija nea dvigub¹ naud¹ - pakeičia didesnį pavojų ma˛esniu, ir tuo pačiu įgalina ireikti savo agresyvius impulsus, u˛maskuojant juos būtina gynyba nuo prieų.

Reakcijos formavimasis (reaction formation). Nerim¹ keliantis impulsas s¹monėje gali būti pakeistas ir jam prieingu jausmu. Pavyzd˛iui, neapykanta pakeičiama meile. Tikrasis impulsas vis dar egzistuoja, bet yra u˛maskuojamas jausmu, kuris nekelia nerimo. Nuo tikro jausmo tokia reakcija skiriasi demonstratyvumu ir kompulsyvumu. Kratutinio elgesio formos da˛nai yra reakcijos formavimasis.

Fiksacija ir regresija.. Normalaus vystymosi eigoje, ˛mogus pereina eilź tam tikrų stadijų iki kol pasiekia brandum¹. Tačiau kiekvienas naujas ˛ingsnis sukelia tam tikr¹ kiekį frustracijos ir nerimo, ir jei patiriama įtampa yra pernelyg didelė, normalus augimas gali laikinai arba visikai sustoti. Kitaip tariant, ˛mogus u˛sifiksuoja vienoje ankstyvojo vystymosi stadijų, kadangi tolimesnis ˛ingsnis susijźs su nerimu. Pavyzd˛iui, vaikas, kuris vystymosi eigoje turi tapti vis labiau nepriklausomas nuo tėvų, bet jaučiasi itin nesaugiai, lieka ir toliau (t.y., u˛sifiksuoja) pernelyg priklausomas nuo tėvų. Su fiksacija yra susijusi ir regresija. iuo atveju ˛mogus susidūrźs su traumuojančiu potyriu grį˛ta į ankstesnź vystymosi stadij¹. Pavyzd˛iui, vaikas ig¹sdintas pirmos dienos mokykloje gali imtis infantilių veiksmų susidoroti su nerimu - verkti, ˛įsti nyktį, slėptis kampe. Regresijos form¹ nulemia ankstesnės ˛mogaus fiksacijos. ˇmogus linkźs regresuoti į stadij¹, kurioje jis buvo fiksuotas anksčiau. Jei jis anksčiau buvo pernelyg priklausomas vaikas, tai nerimui iaugus iki nepakeliamo lygio, jis vėl taps priklausomu.

ASMENYBĖS VYSTYMASIS

Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė i esmės būna susiformavusi jau iki penkerių metų ir tolimesnis augimas tėra tik tikslesnis asmenybės bazinės struktūros derinimas.

Asmenybė vystym¹si keli pagrindiniai įtampos altiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir iorinio pasaulio grėsmės. Dėl ių įtamp¹ keliančių altinių ˛mogus yra priverstas imokti naujų įtampos suma˛inimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis. Identifikacija ir pakeitimas yra du būdai, kuriais ˛mogus mokosi isprźsti savo frustracijas, konfliktus ir nerimus.

Identifikacija. Identifikacija - tai būdas, kuriuo ˛mogus perima kito ˛mogaus bruo˛us ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis imoksta suma˛inti įtamp¹ sekdamas kieno nors pavyzd˛iu. Mes linkź identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais ˛monėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai ˛mogus identifikacijai renkasi tik tuos bruo˛us, kurie turėtų padėti pasiekti geid˛iam¹ tiksl¹. Jei identifikacija padeda suma˛inti įtamp¹, savybė priimama. Taip pat galima identifikuotis su gyvūnais, įsivaizduojamais ar pasakų veikėjais, institucijomis, abstrakčiomis idėjomis, negyvais daiktais ir pan.

Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas ˛mogus. Taip lyg gali gr¹˛inti sau ˛mogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Taip jis lyg atgimsta įsisavintos asmenybės savybės pavidalu.

Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkź stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilź. Galima taip pat identifikuotis su ˛mogumi i baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad ivengtų bausmės. Tokia identifikacija yra esminė superego formavimuisi.

Galinė asmenybės struktūra - daugybės identifikacijų per vis¹ gyvenim¹ sankaupa, nors motina ir tėvas yra svarbiausi identifikacijos objektai.

Pakeitimai. Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl iorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti ikrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieko objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objekt¹. Jei ir is objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtamp¹. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo gali¹ suma˛inti įtamp¹, ir tada iekoma naujo objekto. Per pakeitimų eilź, kuri lemia asmenybės vystym¹si, altinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Kaip vyksta pakeitimas, priklauso nuo to kiek substitucinis objektas atitinka originalų objekt¹ (ar bent primena jį) ir nuo to, kiek pakeičiamas ir substitucinis objektas atitinka visuomenės reikalavimus.

Substitucinis objektas retai kada, jei i viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo ma˛iau pakeitimas panaus į originalų objekt¹, tuo silpniau suma˛inama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neikraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl ˛mogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų ikrauti įtampai. Tuo paaikinama elgesio įvairovė ir ˛mogaus nepailstamumas. Su am˛iumi asmenybė tampa stabilesnė dėl nusistovėjusių kompromisų tarp id, ego ir superego.

Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisiriimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio ˛mogaus asmenybź, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - ˛monės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo u˛draudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūrikai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiko pasitenkinimo, todėl visada lieka iek tiek įtampos, kuri sudaro pagrind¹ mūsų nervingumui, nerimastingumui. Tai s¹lyga, kuria ˛mogus moka u˛ kultūr¹.

Vystymosi stadijos. Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilź dinamikai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar ei metai - latentinis periodas - kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar ma˛iau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų s¹veika prasideda vėl ir tada ˛mogus subrźsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrė˛iama tam tikros kūno erogeninės zonos s¹lyginiu dominavimu. Pirma stadija tźsiasi apie metus - tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo altiniu tampa alinamoji funkcija, todėl i stadija vadinama analine. Ji tźsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Visos ios stadijos yra pregenitalinės. Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra istumiami. Paauglystėje ie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, ˛mogus pereina į brandos - genitalinź - stadij¹. Tačiau nors Froidas ir diferencijavo ias vystymosi stadijas, tačiau nemanė esant staigių perėjimų i vienos į kit¹. Praktikai vienai stadijai būdingi procesai veikia ir kitoje stadijoje, tik jie yra santykinai ma˛iau ireikti. Galutinė asmenybės organizacija i esmės atspindi visų keturių stadijų procesų s¹veik¹ ir sintezź.

Oralinė stadija. Pagrindinį malonum¹ burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinź lūpų ir burnos ertmės stimuliacij¹. Į į proces¹ įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto ivėmimas. Idygus dantims atsiranda ir kitas malonumo altinis - kand˛iojimas ir kramtymas. ie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau isivystančių charakterio bruo˛ų prototipai. Malonumas ryti maist¹ gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinim¹ ar rijim¹ primenančiais būdais - pavyzd˛iui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ ˛inias. Lygiai taip pat u˛sifiksavźs oralinėje stadijoje yra lengvatikis ˛mogus - jis ‘prarys’ beveik visk¹, k¹ jam pasakysi. Kand˛iojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis is oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrind¹ daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruo˛ų. Be to iuo metu kūdikis yra visikai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkź isilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkź irykėti bet kada, kai ˛mogus jaučiasi nesaugus. Priklausomybės atriausi simptomai simbolizuoja nor¹ sugrį˛ti į saugiausi¹ viet¹ - motinos isčias.

Analinė stadija. Surijus ir suvirkinus maist¹ susidariusios atliekos spaud˛ia virkinamojo trakto apatinį gal¹. Pasiekus tam tikr¹ spaudimo lygį, imatos refleksyviai paalinamos. Tutinimasis paalina nemalonumo altinį ir sukelia palengvėjimo jausm¹. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirm¹syk susiduria su ioriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi imokti u˛laikyti malonum¹, kuris ateina atpalaiduojant analinź įtamp¹. Priklausomai nuo pratinimo prie varos būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos akt¹, itokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruo˛ų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai grie˛ta ir baud˛ianti, vaikas gali u˛laikyti tutinim¹si, dėl ko atsiranda vidurių u˛kietėjimas. Jei i reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, u˛sispyrźs ir yktus (lengvai nepaleid˛ia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali ireikti savo pyktį ikdamas netinkamiausiu laiku. I tokios reakcijos atsiranda ˛iaurumas, be prie˛asties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, varos nesilaikymas ir pan. Kita vertus, jei motina gra˛iuoju ir atkakliai įkalbinėja vaik¹ sėsti ant puoduko ir labai jį giria jam pasisekus nusitutinti laiku, vaikas pradeda manyti, kad tutinimasis yra labai svarbus reikalas, tad jo dėmesys sutelkiamas prie produkcijos gaminimo, kas gali būti produktyvumo ir kūrybikumo pagrindas.

Falinė stadija. Čia irykėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susijź su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinź veikl¹ lydinčios fantazijos paruoia dirv¹ Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro i seksualinio potraukio prieingos lyties tėvui. Berniukas nori u˛valdyti motin¹ ir paalinti tėv¹, mergaitės - atvirkčiai. ie jausmai pasireikia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maito prie tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys did˛ia dalimi s¹lygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors is kompleksas patiria reikmingų pokyčių ir yra istumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų vis¹ gyvenim¹. Po˛iūris į prieing¹ lytį ir į vald˛i¹, did˛ia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso isprendimas sudaro pagrind¹ vienai i asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleks¹ berniukai ir mergaitės igyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra io komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. I prad˛ių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mam¹, nes i patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paver˛ia motinos meilź. Tokia situacija iki pat jos isisprendimo lieka nepakitusi berniukų vystymesi, tačiau taip nėra mergaičių atveju.

Berniukas trokta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konflikt¹ tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėv¹ konkurentu ir bijo, kad stipresnis u˛ jį var˛ovas gali su˛aloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, k¹ tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų altinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris paalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia istumti seksualinį motinos nor¹ ir prieikum¹ tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simbolikai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisiriimu. Edipo komplekso istūmimas u˛baigia suformuoti Superego.

Mergaitei i situacija isivysto kitaip. I prad˛ių ji pagrindinį meilės objekt¹ (motin¹) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylim¹, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tutum¹. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motin¹ atsaking¹ u˛ jos kastravim¹, ir tai susilpnina meilź motinai. Antra, ji perkelia meilź tėvui, nes jis turi verting¹ organ¹, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumiusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi ka˛k¹ vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Tam tikru laipsniu mergaitėms į trūkum¹ kompensuoja tai, kad moteris turi vaikų, ypač jei tai berniukas (taigi, ji turi ir penį).

Mergaičių Elektros kompleksas istumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir paalinti motinos. Bet jis nėra istumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisiriimo prie motinos. Todėl mergaitės ne taip stipriai identifikuojasi su motina, tad jų Superego yra silpnesnis

Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta ia schema. Froidas daro prielaid¹, kad ˛mogus i prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai ˛monių homoseksualiniai impulsai nepasireikia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokta pasitenkinimo ne tik su prieingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu. Todėl i esmės santykiai su kiekvienu tėvu yra ambivalentiki, t.y., įtakojami prietaringų veiksmų tuo pačiu metu.

Genitalinė stadija. Pregenitalinio periodo kateksiai i esmės yra narcistiniai. Tai reikia, kad ˛mogus gauna pasitenkinim¹ stimuliuodamas savo kūn¹. Kiti ˛monės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystź dalis tokios savźs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada ˛mogus myli kitus altruistikai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių prie˛asčių. Paauglystės gale toks į iorź nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruoimasis eimai ir pan. Taip ˛mogus i malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuot¹, socializuot¹ suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaio su jais. Pagrindinė biologinė ios stadijos funkcija - reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti io tikslo, u˛tikrindamos ˛mogui saugum¹ ir stabilum¹.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1071
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Z-FROIDO-PSIHOANALITIN-ASMENYB63728.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Z-FROIDO-PSIHOANALITIN-ASMENYB63728.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/268/Z-FROIDO-PSIHOANALITIN-ASMENYB63728.php">Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA</a>

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

psichologija

DOCUMENTE SIMILARE

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: