Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Institucinė sąveika administruojant darbo apsaugą

karjeros

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Institucinė sąveika administruojant darbo apsaugą


ĮVADAS

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos nacionalinę politiką svarbi integracija į ES, tarptautinis bendradarbiavimas socialinės apsaugos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dalyvauja rengiant ES Konstitucinės sutarties projekto nuostatas užimtumo ir socialinės politikos srityse.

Lietuvai įstojus į ES svarbu derybų pagalbą užtikrinti savo piliečiams lygiavertės darbo sąlygas bei socialinės garantijas bet kurioje ES šalyje. Tai sudėtingas ir svarbus procesas kuris reikalauja palaipsniui paruošti teisinį pagrindą. Socialinių reikalų ministerija  ir kitos valstybės institucijos rengia ir dalyvauja naujų įstatymų projektų procesuose.

Kalbant apie integracijos į ES įtakojamus pokyčius socialinėje sferoje, reikia pastebėti, kad Europos Sąjunga tiesiogiai ir griežtai nereglamentuoja savo valstybių- narių socialinės politikos ir jos formavimas bėi plėtra priklauso visų pirma nuo pačių valstybių vyriausybių. Taip yra dėl skirtingų susiklosčiusių socialinės apsaugos politikos tradicijų, o taip pat ir dėl skirtingos valstybių ekonominės padėtie bei išsivystimo lygio.

Darbo tikslas ir uždaviniai: Aprašyti ir nustatyti kas įtakoja sprendimų priemimus darbo apsaugos srityje,  kaip vykdoma darbo apsaugos politika.

Tyrimo objektas: Lietuvos darbo apsaugos politika sprendimų priėmimo kontekste.

Metodai: Teorinės sprendimų priėmimo medžiagos apžvalga. Pagrindinių kriterijų formuojančų Lietuvos darbo apsaugos politiką nustatymas.

Išvaduose: Pateikti ir suformuluoti kriterijus kuriais rementis priimami sprendimai formuojant viešąją politiką Lietuvos darbo apsaugos srityje.

( Aiškiai apibrėžti Tyrimo rybas)

1. Socialinė darbo apsauga kaip viešosios politikos sritis

Socialinė darbo apsaugos sfera apima daug institucijų, kurių dėka įgyvendinama darbo apsaugos politika. Valstybės vaidmuo svarbiausias reguliuojant šią viešosios politikos srytį.

Visuotinė žmodaus teisų deklaracija (15) teigia, kad “kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir apsaugą nuo nedarbo.”

Šias teisias privalo užtikrinti valstybė vykdidama darbo apsaugos politiką.

1. 1.  Socialinė darbo apsauga ir jos tikslai Lietuvoje

 Lietuvoje veikia socialinė darbo apsaugos institucijų sistema kuri siekia užtikrinti piliečiams  plačias teisias darbo srityje. Šiuolaikinėje rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje socialinės apsaugos ir darbo politikos vaidmuo yra itin svarbus. Lietuvos Respublikoje už socialinės apsaugos ir darbo politiką atsakinga LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Lietuvoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su vyriausybės ir jai pavaldžiomis institucijomis, savivaldybėmis, socialiniais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei kitomis suinteresuotomis institucijomis įgyvendina labai svarbią kiekvienam žmogui funkciją - jo darbo ir socialinę apsaugą. Ši veikla tampa ypač reikšminga rinkos santykiais grįstoje visuomenėje bei integruojantis į Europos Sąjungą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šioje srityje tenka pagrindinis ir labiausiai atsakingas vaidmuo.

Socialinė darbo apsauga Lietuvoje vykdoma institucijų, kurios savo veikloje vadovaujasi strateginiu veiklos planu. Strateginis veiklos planas - dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į aplinkos analizę, apibrėžiama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane aprašoma, kaip institucija įgyvendina Vyriausybės strateginius tikslus ir prioritetus, vykdydama programas su turimais biudžeto asignavimais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią, su Europos Sąjungos teise suderintą socialinės paramos, socialinio draudimo bei darbo sistemą, stiprinančią šalies gyventojų socialinį saugumą. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu ministerija darbo apsaugos srityje sieka šių strateginių tikslų:

1.      Padėti gyventojams integruotis į darbo rinką ir užtikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sąlygas.

2.       Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.

3.      Pasiekti ir išlaikyti socialinio draudimo sistemos subalansuotumą bei pasirengti pensijų reformai, įvedančiai kaupimą pensijų fonduose, tuo pačiu užtikrinant dabartinių socialinio draudimo išmokų mokėjimo stabilumą (3, p., 6).

    Tikslas ,,Padėti gyventojams integruotis į darbo rinką ir užtikrinti teisingus darbo santykius ir saugias darbo sąlygas”įgyvendinamas vykdant 5 programas:

1.    Nedarbo mažinimas;

2.    Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai;

3.     Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas;

4.    Garantinio fondo naudojimo programa;

5.    Specialioji socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa (3, p., 6).

Per 12 nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo sukurta darbo rinkos santykius reguliuojanti įstatyminė bazė bei parengti poįstatyminiai dokumentai.LR Bedarbių rėmimo įstatymas kartu su kitais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais nustatė Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės į darbą ir užsiėmimo pasirinkimo valstybines garantijas.

1.1. Lietuvos darbo politika

 Lietuvos Respublikos Vyriausybė, laikydamasi Stojimo partnerystės nuostatų, kartu su Europos Komisijos užimtumo ir socialinių reikalų generaliniu direktoratu parengė bendrą Lietuvos užimtumo ir darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetų įvertinimą.

Lietuvos darbo politika apima kelias susijusias kriptys:

·        darbo rinka

·        darbo santykiai

·        darbuotojų saugą ir sveikatą

·        moterų ir vyrų lygias galimybės

·        Europos socialinio fondo paramą Lietuvai (3, p., 7).

Bendrasis Lietuvos užimtumo politikos prioritetų įvertinimo dokumentas buvo pasirašytas tarp Europos Komisijos ir LR Vyriausybės 2002m. vasario 12 d. Šiame dokumente nustatyti suderinti užimtumo ir darbo rinkos tikslai, kuriuos būtina pasiekti norint spartinti šalies darbo rinkos pakeitimus, toliau tęsti užimtumo sistemos pertvarkymą Užimtumo strategijos tikslams įgyvendinti įstojus į Europos Sąjungą.

Bendrojo vertinimo dokumente yra apžvelgtos ir įvertintos esminės užimtumo problemos, susijusios su tuo, jog būtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies - poreikius, ypač ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota (3. p., 7). Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios lanksčiai darbo rinkai vystytis. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Įvertintos darbo rinkos, darbo užmokesčio bei mokesčių, žmogiškųjų išteklių plėtros, lygių galimybių politikos ir apibrėžtos prioritetinės sritys, kuriose yra būtina pažanga ir kurias būtina nuolat stebėti atsižvelgiant į užimtumo politikos peržiūros nuostatas:

·        nuolatinės pastangos siekiant sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į “nubyrėjimo” iš pagrindinių mokykų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą ir nacionalinės mokymosi visą gyvenią strategijos kūrimą bei įgyvendinimą;

·         darbuotojams palankių darbo užmokesčio pokyčių skatinimas remiant kolektyvinio susitarimo sistemą ir įvertinant, ar reikia diferencijuoti minimalų atlyginimą, ypač jauniems žmonėms;

·        bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma, siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą;

·        išsamus priemonių planas valstybinei įdarbinimo tarnybai reformuoti, įskaitant tarnybos išteklių padidinimą, kad ji galėtų aktyviau dalyvauti bedarbių integravimo procese; aktyvių darbo rinkos programų plėtimas, diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones laikinojo įdarbinimo programų mažinimo sąskaita;

·        darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo užtikrinimas atsižvelgiant į bendrą nacionalinę regionų socialinės ekonominės plėtros strategiją;

·        tolesnis lygių galimybių įstatyminės bazės stiprinimas (3, p., 8).

1. 2. Pagrindiniai uždaviniai socialinės apsaugos ir darbo srityje

Siekdama strateginių tikslų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina šiuos uždavinius:

·              rengia pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus;

·              įgyvendina darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe, darbo apmokėjimo ir jo garantijų politiką;

·              įgyvendina valstybinę socialinės paramos bei socialinių garantijų mažas pajamas gaunantiems gyventojams politiką;

·              įgyvendina vaikų, jaunimo, šeimos socialinės paramos ir darbo politiką; numato pagrindines neįgaliųjų socialinės integracijos kryptis ir koordinuoja neįgaliųjų socialinės integracijos procesą;

·              įgyvendina valstybinio socialinio draudimo ir pensijų politiką; analizuoja vykdomą socialinės apsaugos ir darbo, socialinių grupių politiką, jos ekonominį pagrindimą, prognozuoja pagrindinius socialinius rodiklius;

·              įgyvendina darbo ir socialinę politiką ir pagal kompetenciją moterų ir vyrų lygių galimybių politiką, susijusią su Lietuvos Respublikos integravimusi į Europos Sąjungą;

·              koordinuoja moterų ir vyrų lygių galimybių politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse;

·               koordinuoja pasirengimą administruoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą žmonių išteklių plėtrai;

·              koordinuoja trišalio socialinių partnerių bendradarbiavimo klausimus ir socialinės politikos įgyvendinimą visose veiklos srityse;

·              užtikrina valstybinio socialinio draudimo, socialinės paramos ir darbo sistemų funkcionavimą, reguliavimą bei tobulinimą (3, p., 6).

        Integracijos į ES procesas turi didelę įtaką mūsų šalies politikai darbo apsaugos srityje ir socialiniai sferai. Atitinkamai buvo pertvarkyta ir šiuo metu tvarkoma įstatyminė bazė. Šiame procese dalyvauja nemažai vyriausybinių institucijų bei organizacijų. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų bei organizacijų. Nuo jų glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavyje suderintos veiklos, priklauso racionaliai priimamų sprendimų efektyvumas bei sėkmė.

4.      Institucijos įtakojančios darbo apsaugos politiką

Kalbant apie integracijos įtakojamus pokyčius darbo apsaugos sferoje, reikia pastebėti, kad Europos Sąjunga tiesiogiai ir griežtai nereglamentuoja savo valstybių narių socialinės politikos ir jos formavimas bei plėtra priklauso visų pirma nuo pačių valstybių vyriausybių. Taip yra dėl skirtingų susiklosčiusiu sosialinės apsaugos politikos tradicijų, o taip pat ir dėl skirtingos valstybių ekonominės padiėties bei išsivystymo lygio. Socialinės darbo apsaugos srityje sprendimų priėmimo procese tiesiogiai dalyvauja Valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Valstybės ir valdžios institucijos

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Lietuvos Respublikos Seimas (LRS)

Socialinių reikalų ir darbo komitetas

Sveikatos reikalų komitetas

Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas

Biudžeto ir finansų komitetas

Europos reikalų komitetas

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija(LRVK)

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Lietuvos Respublikos  krašto apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos  kultūros ministerija

Lietuvos Respublikos  susisiekimo ministerija

Lietuvos Respublikos  sveikatos apsaugos ministerija

Lietuvos Respublikos  švietimo ir mokslo ministerija

Lietuvos Respublikos  teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos  ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos  vidaus reikalų ministerija

Lietuvos Respublikos  žemės ūkio ministerija

           Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

           Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Europos teises departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Vyriausybės atstovai

Lietuvos Respublikos trišalės tarybos sekretoriatas

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Profesinių sąjungų atstovai

  Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Jos narių internetinės svetainės:

- Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga

- Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojų profesinė sąjunga

- Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga

  Lietuvos profesinė sąjunga 'Solidarumas'

  Lietuvos darbo federacija

Darbdaviųorganizacijų atstovai

  Lietuvos pramonininkų konfederacija

  Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK)(4).

Darbo apsaugos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas, spartūs regioniniai pokyčiai darbo rinkoje, užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentų perkėlimas į regioninių (apskričių) ir vietinio lygmenis darbo rinkos institucijoms kelia naujus reikalavimus. Būtina tobulinti jų valdymo struktūrą, susiformavusią dar 1991-1992 metais.

1. 4. NVO ir viešojo administravimo institucijų bendradarbiavimas

Nevyriausybinės organizacijos sukuria ryšius tarp valstybės ir piliečių. Tik tuomet, kai valstybė valdoma bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, valstybė valdoma demokratiškai.

  Pastaruoju metu Trečiasis sektorius tampa labiau profesionalus, nusistovi komunikacinės struktūros, sektorius įgauna formą kaip stiprus vienetas. Tai ypač svarbu turint galvoje vykstančią visuomenės transformaciją, kuomet totalitarinę visuomenę keičia atvira ir demokratinė, nevyriausybinės organizacijos perima nemenką dalį atsakomybės iš valstybinės valdžios ir stumia ją iš savo interesų ir atsakomybės lauko. Ne pelno organizacijos dažnai jungia vienos profesijos žmones ar vienos veiklos rūšimi užsiimančias bendroves. Todėl nevyriausybinių organizacijų visuma vadinama pilietinės visuomenės širdimi ir svarbiu demokratinės valstybės sandaros ramsčiu. Kalbant apie vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką, svarbu įvertinti tokias aplinkybes kaip: valdžios ir NVO kompetencijos ribas; šiuolaikinės vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sąveikos tikslus.

Veiksminga NVO ir valdžios institucijų sąveika labai priklauso ir nuo pačių nevyriausybinių organizacijų vienybės ir tarpusavio bendradarbiavimo. Valstybė ir savivaldybė teikia paramą NVO tiek pinigais, tiek patalpomis. Naujoji visuomenės samprata reikalauja itin glaudžios abiejų sektorių partnerystės siekiant aiškios, apčiuopiamos, kokybiškos ir efektyvios veiklos.

Valdžios ir NVO bendradarbiavimas gali atnešti nemažai naudos šalies politinio ir ekonominio gyvenimo valdymui. Lietuvoje bendradarbiavimas NVO ir valdžios institucijų socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos srityse yra pakankamai aktyvus. Galima paminėti aktyviai darbo apsaugos srityje dalyvaujančias NVO : Profsajungos, Pramonės ir prekybos rūmai, Pramoninkų konfederacija, Darbininkų asociacija. Jos pilnai galėtų realizuoti daugelį sisteminių valdymo funkcijų, tiek visos šalies, tiek ir konkrečių regionų mastu. Tačiau atsisakius pagundos dalyvauti sprendžiant operatyvinius klausimus, perduodant teisę konkrečias problemas spręsti patiems vykdytojams, būtent ir įgyjama reali galimybė pareikalauti tinkamų galutinių rezultatų, tai yra, galimybė kontroliuoti. Tokiu būdu skirtingos visuomenės grupės būtų įtrauktos į šalies  socio-ekonominių problemų sprendimą (11, p., 13).

Susiklostė keli vyriausybės ir trečiojo sektoriaus santykių pagal paslaugų finansavimą, teikimą bei valdymą, t.y. pagal tai, kas užtikrina pasaugų prieinamumą, modeliai ( 12, p., 213-217) :

1.                     Valdžios dominavimo modelis, kai valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį tiek finansuojant, tiek kuriant ir teikiant paslaugas.

2.                     NVO sektoriaus dominavimo modelis, kur pagrindinis vaidmuo priklauso NVO.

3.                     Lygiagretusis modelis, kur ir valdžia ir NVO vienodai įtraukti į paslaugų finansavimą ir teikimą, bet kiekvienos sritis yra apibrėžta.

4.                     Bendradarbiavimo modelis, kai valdžia ir NVO sektorius dirba kartu, o ne atskirai. Čia vyriausybė teikia finansavimą, o trečiasis sektorius – paslaugas.

Dažniausiai yra derinami keli modeliai. Valstybės parama NVO gali reikštis tiesiogiai – teikiant materialinę paramą, ir netiesiogiai – sudarant palankų teisinio reguliavimo klimatą.

Finansinė parama yra svarbus valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimo elementas. Partnerystė turėtų remtis kuo spartesniu NVO įtraukimu į sprendimų priėmimą, taip pat NVO patirtimi formuojant viešojo administravimo institucijų politika,  be to, reikėtų atsižvelgti į tą įtaką, kurią nevyriausybinės organizacijos gali daryti planuojami valdžios politikos pokyčiai.

Kalbant apie vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų sąveiką, svarbu įvertinti tokias aplinkybes kaip: valdžios ir NVO kompetencijos ribas; šiuolaikinės vadybos mokslo ir praktikos raidos tendencijas; sąveikos tikslus ( Juvevičius Pranešimas).

Nors tarp NVO ir valdžios institucijų egzistuoja bendradarbiavimas, tačiau jis nėra labai nusistovėjęs ir kartais tenka susidurti su NVO nepasitenkinimu, kad jos nepakankamai išklausomos ir į jų pasiūlymus nepakankamai atsižvelgiama (14).

       Šiandieninėje situacijoje būtina mobilizuotis tiek valstybiniam tiek nevyriausybinių organizacijų sektoriam. Naujoji visuomenės samprata reikalauja itin glaudžios abiejų sektorių partnerystės siekiant aiškios, apčiuopiamos, kokybiškos ir efektyvios veiklos. Argumentų abiejų sektorių partnerystei pakanka. Kokybiškam bendradarbiavimui reikalingi šie principai(Savickis Pranešimas);

  • Partnerystė – lygiavertis bendradarbiavimas visose srityse, kuriose visos pusės turi pakankamai kompetencijos, vengiant tarpusavio konkurencijos.
  • Subsidiarumas – savivaldybės institucijos, kaip stipresnės socialinės struktūros, parama individui ar individų grupėms sprendžiant savo problemas.
  • Individo ar individų grupių (organizacijų) teisė ir pareiga nekliudomai spręsti savo problemas. Tuo atveju, kai individas ar individų grupės nėra pakankamai pajėgūs spręsti savo problemas, savivaldybės institucijos, kaip stipresnės socialinės struktūros, teikia papildomą pagalbą, sąlygojančią minėtų individų ar grupių savarankišką veiklą. 
  • Viešumas – abipusis įsipareigojimas teikti informaciją.

Didėjanti trečiojo sektoriaus vaidmuo teikiant paslaugas, iškelia neaiškumų dėl viešojo ir NVO sektorių vaidmens, paslaugų srityje, šių sektorių galimybių, atsakomybės, bei atsiskaitomybės. Taip pat lieka neaiški savanoriškojo sektoriaus misija sudarant sutartis su vyriausybe. Pagal dydį nevyriausybinis sektorius yra daug mažesnis nei vyriausybinis, tačiau dauguma vyriausybių paveda jam teikti kai kurias paslaugas. Tuos aspektu, kai kurios NVO tampa panašios į valdžios institucijas. NVO atlika kontrolės indikatorius vaidmenį.  Pripažįstama, kad nevyriausybinės organizacijos atstovauja valstybės teikiamų arba papildomų paslaugų alternatyvai. Taigi jos gali padėti vyriausybei įvykdyti kai kuriuos įsipareigojimus, tačiau bendra visuomenės gerovė turi likti vyriausybės atsakomybe. Būtent valdžia yra atsakinga už tai kad paslaugos būtų prieinamos tiems, kam jų labiausiai reikia.



1.      5. Administravimo struktūra

Valstybines užimtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi viena kitą papildančios valstybinės institucijos - Lietuvos darbo birža (įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (įsteigta 1992 metais). Tai savarankiškos institucijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Svarbiausias Lietuvos darbo biržos uždavinys – užtikrinti užimtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonėmis siekti subalansuoti darbo rinką.Lietuvos darbo birža ir jos teritorinės darbo biržos, kurių yra 46 visoje Lietuvos teritorijoje, yra valstybės įstaigos.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo ir priežiūros bei metodinio vadovavimo funkcijas.

Darbo rinkos būklės bei darbo rinkos politikos priemonių ir paslaugų įgyvendinimo klausimams nagrinėti prie Lietuvos darbo biržos bei teritorinių darbo biržų steigiamos visuomeniniais pagrindais veikiančios trišalės komisijos. Jos sudaromos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų, susivienijimų, asociacijų ir kt.), darbdavių (asociacijų konfederacijų ir kt.) ir valstybės bei savivaldybių institucijų atstovų.

Trišalės komisijos prie Lietuvos darbo biržos nuostatus bei pavyzdinius trišalės komisijos prie teritorinės darbo biržos nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Kiekvienais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija darbo rinkos institucijoms ministro įsakymu nustato tikslus ir uždavinius. Darbo rinkos politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo, kuris yra Valstybinio socialinio draudimo fondo dalis. Priklausomai nuo padėties darbo rinkoje iš Valstybinio socialinio draudimo fondo kasmet nustatomi atskaitymų į Užimtumo fondą dydžiai procentais- apie 1,5 proc. iš patvirtinto 31proc. draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo.

Esama darbo rinkos institucijų sistema mažina galimybes veikti vieningai ir efektyviai, prisidėti prie aktyvesnės užimtumo politikos, atitinkančios Europos užimtumo strategijos, įgyvendinimo. Planuojamos reformos tikslas yra suderinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą ir veiklą su naujomis darbo rinkos funkcionavimo sąlygomis bei sukurti reikiamas organizacines sąlygas leidžiančias prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso.

Reformos pagrindiniai uždaviniai: 

·        modernizuoti teritorines darbo biržas, didinti atsakomybę už padėtį darbo rinkoje, galimybes lanksčiau naudoti turimas lėšas vietos darbo rinkos problemoms spręsti;

·         didinti teritorinių darbo biržų teikiamų darbdaviams paslaugų įvairovę, diegti efektyvius darbo metodus ir procedūras, leisiančias geriau aptarnauti ieškančius darbo asmenis ;

·        tobulinti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo ir vykdymo sistemą, gerinti mokymo kokybės priežiūrą, darbo rinkos profesinio mokymo , orientavimo, konsultavimo ir informavimo paslaugas;

·        sudaryti organizacines sąlygas naudotis iš ES struktūrinių fondų teikiama parama;

·        pasirengti bendradarbiauti su ES valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis - keistis su jomis informacija ir patirtimi (4).

Numatoma reformuoti esamą draudimo nuo nedarbo sistemą, išlaikant draudiminį socialinių išmokų bedarbiams teikimo principą,tačiau skatinant juos sparčiau siekti užimtumo bei didinti jų galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje ir numatant, jog aktyvi darbo rinkos politika būtu finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Siekiami pertvarkymo tikslai yra:

·        suformuoti finansiškai stabilią ir patikimą draudimo nuo nedarbo sistemą, kuri užtikrintu apdraustiems šia nedarbo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo ir ieškant naujo darbo;

·        sudaryti palankesnes sąlygas ilgalaikių bedarbių socialinei apsaugai ir priešpensinio amžiaus bedarbių rėmimui;

·        sustiprinti išmokų pagrįstumo kontrolę ir pagerinti bedarbių motyvaciją aktyviai darbo paieškai.

·        nedarbo draudimo sistemą suderinti su šalyje galiojančia socialinio draudimo sistema, kurios dalis ji yra, taip pat su aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis bei socialinės paramos sistema.

Planuojamas naujas valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Numatoma padidinti visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmenį ir koordinacinius gebėjimus, vienijant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimams spręsti (4).

1. 6. Darbo apsaugos sistemą užtikrinančių institucijų funkcijos

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, savo darbe vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo Kodeksu (6), kitais įstatymais, vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais teisės aktais, pagal savo kompetenciją įgyvendina valstybės politiką darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Socialinės apsaugos ir darbo ministras kartu su kitu ar kitais ministrais tvirtina atitinkamus darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus, nustatydamas jų įsigaliojimo ir taikymo tvarką, atstovauja Lietuvos Respublikos interesams darbuotojų saugos ir sveikatos srityje kitose šalyse ir tarptautinėse organizacijose.

Kaip įmonėse laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija. Darbo inspekcija yra valstybinė kontrolės įstaiga, jos funkcijas, teises ir atsakomybę nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas.

2000 m. įkurta atskaitinga Vyriausybei tarpžinybinė Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija, sudaryta iš kiekvienos ministerijos,statistikos departamento ir Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (5).

SADM nuostatuose įtvirtinta nuostata, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja moterų ir vyrų lygių galimybes visose veiklos srityse ir įgyvendina moterų ir vyrų lygias galimybes socialinės apsaugos ir darbo srityse. Institucinis moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimo mechanizmas apima kelis tarpusavyje susijusius lygmenis: parlamentinį, vyriausybinį, visuomeninį.

Lietuvos Respublikos trišalės tarybos veikla

Lietuvos Respublikos Trišalė taryba - tai kaip ekonominių problemų nagrinėjimo ir sprendimų institucija, veikianti nacionaliniu lygiu, sudaryta lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu iš 15 lygiateisių narių, atstovaujančių Vyriausybei, profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijoms. Jos pagrindines funkcijos yra analizuoti socialines, ekonomines ir darbo rinkos problemas, teikti pasiūlymus vyriausybei dėl šių problemų sprendimų; svarstyti įstatymų, kitų teisės aktų, kurie reguliuoja socialinius, ekonominius ir darbo klausimus, projektus bei teikti išvadas dėl jų; analizuoti dvišales ir trišales partnerystės tobulinimo ir vystymo galimybes; steigti nuolatines ir laikinas trišales komisijas svarbiems ar konfliktiniams klausimams spręsti ir kt. Pagrindinė Trišalės tarybos veiklos forma yra posėdžiai, rengiami pačios tarybos paskirtu laiku, pirmininko iniciatyva arba jeigu reikalauja bent po vieną kiekvienos šalies atstovą, bet ne rečiau kaip kartą per du mėnesius (3, p., 29).

Socialinės darbo apsaugos įgyvendinimo koordinavimas visose srityse pavestas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

2. Viešosios politikos procesas

Viešoji politika pagrindinį dėmėsį skyria tam, kaip iškeliamos ir akcentuojamos problemos, kaip jos įtraukiamos į politikos darbotvarkę ( 1, p., 14), kaip valdžia naudoja tam tikras strategijas, kodėl pasirenkamas būtent toks problemos sprendimo būdas ir kiek jis turi įtakos vienam ar kitam rezutatui.

Šis viešosios politikos dėmėsys leidžia reikalauti platesnio požiūrio į mokslo teikiamas idėjas. Svarbi politinio proceso analizė ir analitinių metodų bei žinių panaudojimas pačiame politiniame procese (1, p., 15). Pagal Parsons (2001) galima nagrinėti skirtingas analizės koncepcijas pasinaudojus dvem kategorizacijomis:

·                    Politinio proceso analizė: kaip apibrėžiamos problemos, nustatoma darbotvarkė, formuluojama politika, priimami sprendimai, kaip jie įgyvendinami ir vertinami;

·                    Analizė politiniame procese: kaip analitiniai metodai, tyrimų rezultatai ir propagandinės priemonės naudojamos apibrėžiant problemas, priimant sprendimus, juos įgyvendinant ir vertinant (1, p., 15).

Politinio proceso analizė turi svarbią reikšmę racionalių sprendimų priemimui. May ir Wildavsky (1, p., 83) aptarė politinį procesą (3 priedas). Nors pateikta schema buvo kritikuojama, vis gi ji leidžia parodyti modelį, kurio vadovaujantis galima tyrti viešają politiką. Šioje schemoje politikos procesai išskyrstomi į supaprastintas stadijas ir tokių būdu padeda aprėpti politinio proceso įvairovė ir pateikti paprastesne forma. Kiekviena stadija turi savą kontekstą, kuriame galima taikyti skirtingus modelius.

Pripažinus viešosios politikos kompleksinę realybę, veikiama skirtingų teorijų, modelių, aiškinimų, vertinimų bei ideologijų, reikia pažymėti, kad problemiškas yra ne tiek politinis ciklas, kiek mėginimas aprėpti politikos analizėje taikomus arba taikitinus modelius bei koncepcijas.

Viešosios politikos procesai apima platu žmogiškosios veiklos aspektą, kuriam reikia valdžios ir visuomenės reguliavimo, įsikišimo ir vertinimo. Todėl politinio proceso analizė teikia žinias apie viešosios politikos formavimą, įgyvendinimą ir kontrolę.

  

3. Sprendimų rengimas ir priėmimas viešajame administravime

Sprendimų rengimas ir priėmimas viešajame administravime susi­deda iš alternatyvų pasirinkimo galimybių. Sprendimus priimantys va­dovaujasi įvairiomis sprendimų priėmimo teorijomis bei modeliais, esant skirtingoms tiek visuomenės, tiek jos elito, t.y. sprendimų priėmėjų, ver­tybinėms orientacijoms.

Politinius sprendimus sudaro oficialių asmenų ar institucijų veikla, priimant, modifikuojant ar atmetant esamas ir siūlomas politinių veiks­mų galimybes.

 Dažnai viešųjų sprendimų priėmimas yra gana sudėtingas, diskutuojama problema yra abejojama iki balsa­vimo rezultatų apskaičiavimo ir iki sprendimų viešo paskelbimo. Spren­dimų pobūdį lemia jėgų balansas tarp konkuruojančių socialinių sluoksnių, interesų grupių. Priklausomai nuo daugelio faktorių, minė­tas balansas gali keistis labai sparčiai, nors, valstybės ir visuomenės struktūroms vystantis stabiliai, jis paprastai keičiasi gana lėtai. Tokiu atveju radikalūs politiniai sprendimai nėra dažnas reiškinys, nes poli­tika negali keistis sparčiau nei keičiasi visuomenės jėgų ir struktūrų ba­lansas.

Plačiausiai žinomos trys sprendimų priėmimo teorijos, akcentuojan­čios intelektualinę sprendimų rengėjų veiklą ir procedūrinį aspektą - racionalizmas, inkrementalizmas, mišrus skanavimas. Racionalizmas kaip terminas dažnai suvokiamas kaip racionali visapusiška teorija, in­krementalizmas - teorija, kurios pagrindas yra laipsniškumas spren­dimų priėmimo procese. Mišrus skanavimas suprantamas kaip smul­kus detalus analizavimas. Traktuojant šias teorijas, kuriomis galima apibūdinti piliečių ir jų grupių, organizacijų atliekamus sprendimus, jos gali būti suprantamos kaip empirinės. Kai nustatoma, kuriais meto­dais - priemonėmis ir sąlygomis - jie priimami, tai yra normatyvinių teorijų rūšis. Inkrementinių sprendimų priėmimo sistema dažnai suprie­šinama su išsamesniais ir racionalesniais sprendimų priėmimo būdais. Todėl tarp racionalizmo ir inkrementalizmo įmanomas balansas, t.y. ga­limybė sujungti geriausius abiejų sprendimų priėmimo metodus į aukš­tesnį lygmenį, vadinamąjį mišraus skanavimo metodą.

Minėtieji metodai nepaiso ir neakcentuoja visuomenėje ir tarp sprendimų rengėjų egzistuojančių vertybinių prieštaravimų. Sprendi­mų priėmimo teoretikai dažnai nevisiškai teisingai mano, kad visuo­menės vertybės savaime tampa sprendimų priėmėjų vertybėmis. Todėl būtina išanalizuoti ar egzistuojantys normatyviniai sprendimų priėmi­mo modeliai ir metodai yra besąlygiški ir tinkami būti privalomais.

3.1.  Racionalumo: sociologinis ir ekonominis kontekstas

Sprendimų priėmimo analizėje naudojama racionalumo sąvoka apima du aspektus:

Ų             Ekonominis racionalumas, kaip suprantamas ekonominėje teritorijoje;

Ų            Biurokratinis racionalumas, kaip formuluojamas sociologinėse organizacijų ir pramonės       visuomenės teorijose.

Racionalumo vaidmenį viešojoje politikoje analizavo Simonas, Lindblomas, Marchas, Olsenas, Cyertas ir Cohenas. Tačiau prieš aptariant jų idėjas būtina nurodyti teorinį jų kontekstą. Pirmiausia racionalumas, kaip jis suprantamas viešosios politikos analizėje, kildinamas iš homo economicus modelio. „Ekonominis žmogus“ – tai individas, kurio veikla grindžiama savo naudos išskaičiavimu. Priimdamas sprendimus toks individas pirmiausia įsigyja visą reikiamą informaciją, pagal tą informaciją įvertina skirtingas alternatyvas ir tada pasirenka tą alternatyvą, kuri leidžia lengviausiai pasiekti jo tikslus arba patenkinti jo interesus.

Kitas šaltinis kuriuo besiremdamos formavosi „racionalumo“ koncepcijos, buvo organizacijų analizė. Racionalumas, pirmiausia dėl vokiečių sociologo Maxo Weberio įtakos tapo įtvirtinta tema sprendimų priėmimo analizėje. Pasak Weberio, pagrindinė kapitalizmo tema – jo sugebėjimas skleisti tos rūšies instrumentinį racionalumą, kurį simbolizuoja mašinos. Organizacinis mašinos analogas pramoninėje visuomenėje yra biurokratija. Pramoninė visuomenė, sukurdama, pasak Weberio, „racionalų-teisinį“ autoritetą, kaip efektyviausią valdymo formą, sugriovė „tradicines“ ir „charizmatines“ autoriteto formas.

Tradicinis autoritetas rėmėsi prigimtinės, arba Dievo duotos, galios idėja. Charizmatinis autoritetas įgyjamas dėl unikaliai patrauklių sugebėjimų ir savybių. Abi šios autoriteto formos yra mažiau stabilios ir tvirtos už „racionalias-teisines“ autoriteto formas. Racionalus-teisinis autoritetas kyla iš sutikimo, įstatymų bei taisyklių ir yra „techniškai pranašesnis“. Būtent ši kapitalistinėje visuomenėje vyraujanti autoriteto forma buvo svarbiausias biurokratinės organizacijos plėtros veiksnys. Geriausia organizacinė racionalios-teisinės tvarkos forma, anot Weberio, yra biurokratija.

Pokario epochoje racionalumo idėja buvo svarbiausia sprendimų priėmimo teorijos ir praktikos sąvoka. Šia sąvoka grindžiamuose sprendimų priėmimo modeliuose argumentuojama, jog, norėdami suprasti realų sprendimų pasaulį, sprendimą turime traktuoti kaip racionalių procesų rezultatą.

3. 2.  Racionalaus visapusiškumo teorija

Bene labiausiai sprendimų modeliavime paplitusi racionali visapu­siška teorija. Ją palaikantys teoretikai akcentuoja ekonominį pagrindą, racionalias asmenybes ir jų priimamų sprendimų racionalų pobūdį, so­cialinių mokslų - matematikos, psichologijos, sociologijos ir kitų - vaid­menį plėtojant šią teoriją. Racionali visapusiška sprendimų priėmimo teorija tinka plėtoti deduktyvinius modelius, kuriais suinteresuoti spren­dimų rengėjai. Pagal šios teorijos modelius parengtų sprendimų proce­dūros siekia maksimizuoti individų ir institucijų tikslų įgyvendinimą. Racionalaus visapusiškumo teorijai būdingi šie elementai:

1. Sprendimų rengėjai kontroliuoja politinių problemų atskyrimą, sie­kiant išlaikyti galimybę jas palyginti.

2.  Tikslai, vertybės ir sąlygos sprendimų rengėjų yra apibrėžtos, iš­skirtos ir surikiuotos pagal jų svarbą sprendimų priėmimo proce­suose.

3.  Sprendimus priimant, yra siūlomos ir išbandomos įvairios alter­natyvos.

4.  Sprendimus priimantiesiems yra žinomos visos išvados, gautos pri­ėmus kiekvieną alternatyvą.

5.  Kiekviena pasirenkama alternatyva ir po jos padarytos išvados bei rezultatai palyginami su kitomis alternatyvomis.

6.  Sprendimus priimantieji turi sugebėti atrinkti alternatyvą ir jos pa­sekmes, kurios maksimizuoja tikslų, vertybių ir sąlygų įgyvendini­mo galimybes.

Įgyvendinus šiuos elementus bei procedūras, gali būti gautas racio­nalus visapusiškas sprendimas - optimalus kelias, siekiant įgyvendinti numatytus tikslus, geriausias galimas sprendimas.

Šios teorijos kritikai teigia, kad sprendimų rengėjai dažnai nesuge­ba įsigilinti į problemų esmę, nepajėgia jų aiškiai išskirti. Kai nėra tiks­liai identifikuotos problemos, mano Lindblomas, neįmanoma jos for­muluoti bei parengti numatomo sprendimo.

Kitas kritiško požiūrio į racionalaus visapusiškumo teoriją aspektas yra tas, kad ši teorija nėra pakankamai realistinė intelektualiniu požiū­riu, nes perdaug remiasi sprendimų rengėjų potencialiomis galimybė­mis. Tai reiškia, kad sprendimus priimantieji turi disponuoti pakanka­mu alternatyvios informacijos kiekiu, spręsdami problemas, sugebėti įvaldyti prognostines technologijas, siekdami tiksliai numatyti išvadas bei palyginti alternatyvių sprendimų galimybių naudingumo koeficien­tą. Šie sugebėjimai analizuoti, intelektualiniai ir informaciniai ištekliai naudingi siekiant veikti kuo racionaliau, išvengti įvairių valdžios ins­titucijų bei piliečių grupių sukurtų barjerų ir trukdymų, surinkti kuo įvairiapusiškesnę informaciją, atlikti sudėtingus apskaičiavimus ir ana­lizę, atmesti nebūtinas alternatyvas, argumentus, o kartais tiesiog ab­surdiškus tvirtinimus, pateikiamus kaip politikos pasirinkimo alterna­tyvos.

Vertybinis racionalaus visapusiškumo teorijos aspektas taip pat ne visada kritikų yra suprantamas ir priimamas. Dažniausiai argumen­tuojama tuo, kad sprendimų rengėjai esą nėra pasiruošę palyginti ir pa­sverti esamų vertybių, asmenines vertybes jie suplaka su visuomeninė­mis vertybėmis. Iš tiesų, racionalistinės prielaidos, kad faktai ir verty­bės gali visuomet būti tinkamai atskirti, nedažnai pasitaiko praktinia­me sprendimų rengimo procese. Tai, žinoma, nespartina sprendimų priėmimo, ką dažniau atlieka ob­jektyvios sąlygos, visuomenės ir piliečių pozicija.

Kartu galima pridurti, kad racionalaus visapusiškumo teorija neat­meta galimybės siekti tam tikro sprendimus priimančiųjų pozicijų ben­dro vardiklio, tačiau su tam tikromis išlygomis. Tai sunkiai įmanoma įstatymų leidėjų, teisingumo institucijų, įvairių valdymo įstaigų veik­loje.

3. 3.  Simonas: ribotas racionalumas

Herberto Simono darbai yra esminiai sprendimo priėmimo racionalumo analizei. Kaip ir kitų viešosios politikos mokslo „tėvai steigėjai“, tokie kaip Laswellas, Simonas teorizuoja įvairiais lygmenimis kirsdamas skirtingų disciplinų ribas. Pagrindinį dėmesį čia skirsime į du aspektus: į analitinį modelį, jo iškeltą analizuojant administracinę elgseną, ir į vėlesnį „normatyvinį“ modelį, kur sprendimų priėmimas traktuojamas kaip vadyba. Analitiniai ir normatyviniai jo darbo aspektai glaudžiai siejasi tarpusavyje. Vis dėl to jų neskyrimas sukelia daug painiavos.

Administracinė elgsena. Socialiniuose moksluose vyrauja, viena vertus, ekonomistų siūlomas sprendimo modelis: žmogiškosios būtybės turi tam tikrų preferencijų pagal kurias homo economicus gali atsirinkti veiksmo alternatyvas; jis disponuoja tobulomis žiniomis; jo galia įgyti ir apdoroti šią informaciją yra beribė; ir jis visada gali atsirinkti geriausią alternatyvą. Ekonominis žmogus vadovaujasi protu ir ekonominiu išskaičiavimu. Kita vertus, Freudas, Paretas ir Laswellas žmogaus veiksmus traktuoja kaip elgseną, nulemtą aistrų, instinktų ir pasąmoninių geismų ir baimių. Atmesdamas šią priešpriešą Simonas bando parodyti, kaip gali būti aiškinamas sprendimų priėmimas organizacijose nepuolant į vieno kurio nors kraštutinumo glėbį. Analizė turi siekti „rasti vietos ir intelektui, ir jausmams“. Jis mėgina parodyti, jog žmogiškasis elgesys, kad ir nebūdamas racionalus ekonomistų prasme, „savo intencija daugeliu požiūriu yra racionalus“. Iškėlęs „riboto racionalumo“ sąvoką jis mėgina apibūdinti tą racionalumą, kuris nėra absoliutus. Pasak Simono, svarbu suprasti, kaip sprendimų priėmimo analizę veikė šios dvi prie­šingos pozicijos: viena jų rėmėsi visiškai nerealistiniu ekonominiu „idealiuoju tipu', o ki­ta - Freudo požiūriu į žmogiškąįą prigimtį. Simono įsitikinimu, iš tikrųjų šie du modeliai nepadeda suprasti sprendimų priėmimo realybės. Psichologinio modelio atveju problemos ištakos siekia Grahamo Wallaso ir Freudo nesutarimus dėl proto ir iracionalumo vaidmens politikoje. Kaip Simonas rašo savo straipsnyje apie žmogaus prigimtį politikoje, Lasswellui didžiausią įtaką padarė Freudas, o Wallasas įkvėpimo sėmėsi iš Williamo Jameso:“Lasswellą traukė patologiniai ir pusiau patologiniai atvejai, o Wallasą domino instinktų, emocijų, neinformuotumo vaidmuo normalioje elgsenoje Manau, kad galima tvirtai teigti, jog apskritai žmo­nės yra racionalūs; kitaip sakant, jie paprastai elgiasi motyvuotai. Net beprotybės atveju galima kal­bėti vos ne apie tam tikrą jos logiką, kurią mėgino atskleisti Freudas. Tačiau kalbėdami ne apie be­protybę, suvokiame, jog beveik visą žmogiškąją elgseną sudaro tikslingi veiksmai. (1, p.,295, 297)“. Pačiam Simonui artimesnės Jameso ir Wallaso nuostatos, nes jį pirmiausia domina ne patologinė, o toji „normali' elgsena, kuri vyksta organizacijose.

Tad žmogiškąjį racionalumą riboja:

§           žinių ribotumas ir fragmentiškumas;

§           padarinių nenumatomumas, dėl kurio sprendimų priėmėjui tenka kliautis vertini­mo galia;

§          dėmesio ribotumas: problemos turi būti sprendžiamos serijiniu būdu (po vieną vienu metu), nes sprendimų priėmėjas negali vienu metu aprėpti per daug problemų; vyks­ta dėmesio poslinkiai nuo vienos vertybės prie kitos;

§          žmogiškųjų būtybių mokslumo, priklausančio nuo stebėjimo ir konjunikavimo ga­lių, ribotumas;

§          žmogiškojo proto atminties pajėgumai: vienu metu jis gali mąstyti tik apie nedau­gelį dalykų;

§          žmogiškųjų būtybių įpročiai ir rutinos;

§          dėmesio trukmės ribotumas;

§          psichologinės aplinkos primetamos ribos;

§           inicijuotos elgsenos ir dėmesio kryptingumo inercija;

§         organizacinė  aplinka,   apibrėžianti   pasirinkimo  procesų parametrus  (1, p., 81-109).

Simonas argumentuoja, jog racionalumas iš esmės yrą procedūrinis dalykas, kitaip sakant, jis gali būti traktuojamas kaip toks veiksmų arba veiksmą strategijos rinkimasis, kuris padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų. Galima sakyti, jog individas elgiasi racionaliai, jeigu jo elgesys tikslingas arba nukreiptas į tam tikrų vertybių realizavimą. Organizacija gali būti laikoma racionalia, jeigu ji bet kurioje situacijoje siekia reali­zuoti arba maksimizuoti savo vertybes (1, p., 76). Jeigu ekonominis žmogus maksimizuoja savo naudą - renkasi geriausią iš turimų alternatyvų, tai jo pusbrolis, kurį vadinsime administraciniu žmogumi, siekia patenkinamo (satisficing) sprendimo, ieš­ko veiksmų strategijos, kuri jį tenkintų, būtų „pakankamai gera'. Tad „administracinio žmogaus“ sprendimų priėmimą Simonas charakterizuoja kaip veiklą riboto racionalumo pasaulyje, kurią į priekį varo ne tik naudos maksimizavimo, kiek „tenkinimosi“ sumetimai, vadinasi, jis savo sprendimus priima atsižvelgdamas į visas galimas alternatyvas. Anot Simono pagrindinė organizacijų problema yra egzistuojančių racionalumo apribojimų problema. Svarbiausia, kad tas, kuris dėl tam tikros problemos priima sprendimus iš tiesų nėra pajėgus išanalizuoti visos reikiamos informacijos ir visų galimų sprendimo priėmimo alternatyvų.

Spendimų analizei Simonas kelia 2 užduotis – teorinę ir praktinę. Teorinio lygmens analizė turi išsiaiškinti žmogiškojo racionalumo ribotumus organizaciniuose kontekstuose, o praktiniu požiūriu ji turi padėti kurti organizacinę aplinką, kurioje „individas, priimdamas sprendimus, galėtų kuo labiau priartėti prie racionalumo reikalavimų (apibrėžiamų organizacijos tikslų kategorijomis)“ (Simon, 1957:241).

Vadybinis sprendimų priėmimas. Simonas svarsto klausimą, kaip gali būti tobulinamas sprendimų priėmimas naudojant naujas metodikas bei technologijas. Tai pasiekiama plečiant programuojamų (rutina, standartinės procedūros, kartojamasis sprendimų priėmimas) ir siaurinant neprogramuojamų(naujos problemos, jokios rutinos, jokių standartinių veiklos procedūrų) sprendimų sritį. Naudojantis šiomis metodikomis situacija turėtų pagerėti. Racionalumas turi ir gali būti sprendimų priėmimo tikslu. Simonas laikomas optimistinio racionalizmo atstovu. Jo darbuose entuziestingai propaguojamos racionalių technologijų bei kompiuterių naudojimas sprendimų priėmimo procese. Tačiau šį optimizmą atšaldo jo realizmas. Žmogaus savanaudiškumas, jo nuomone, yra galinga motyvacinė jėga, o protas gali būti tik interesų taikymo ir jų apšvietos įrankiu – jis negali konfliktų išspręsti.

Remdamasis naujaisiais tyrimais psichologas Sutherlandas mėgina ginti racionalumą. Pasak Sutherlando, viešųjų ir privačių sprendimų iracionalumas yra dažnas ir nepaneigiamas faktas, kurio rezultatai gali būti katastrofiški. Iracionalumą nulemia įvairiausios  priežastys: apmąstymui skiriamo laiko nepakankamumas, ribotas žmogiškojo proto pajėgumas vie­nu metu spręsti daugelį problemų ir susidoroti su kompleksiškumu, nesinaudojimas racionalaus mąstymo “įrankiais”, žmogiškųjų būtybių  polinkis pasaulį įsivaizduoti pagal savo įnorius, organiza­cijų struktūros pobūdis. Sutherlandas, kaip ir Simonas siūlo priemonės, kurios gali padėti padidinti sprendimų priėmimo racionalumą:

§         Nedaryk sprendimų remdamasis pavienio atvejo faktais.

§         Apgalvok sprendimus prieš juos įgyvendindamas ar prieš paklusdamas įsakui.

§         Priimant grupinius sprendimus būtinai išklausyk oponentų argumentus.

§         Vadovo stilius turi būti demokratinis ir egalitarinis.

§         Ieškok faktų, prieštaraujančių įprastiems įsitikinimams ir pripažintoms tiesoms.

§         Susipažink su statistikos pradmenimis.

3. 4.  Sprendimų priėmimas pagal Lindblomą

Lindbomas siekia dviejų tikslų: 1) išsiaiškinti racionalumo sąvoką (tai buvo ir Simono analizės tikslas); 2) nori pateikti rekomendacijų, kaip patobulinti sprendimų priėmimo procesą. Racionalumo analizės požiūriu Lindblomas nedaug skiriasi nuo Simono. Tačiau jo teorijoje yra idėją, jog sprendimų priėmimo procesas gali arba turi būti tobulinamas Simono vadybi­nio (viešosios politikos mokslų) modelio pagrindu.




              Lindblomas yra ne tiek prieš pačią analizę, kiek prieš ideologiją, jog racionalios. Analizės technologiją gali pakeisti ar atstoti politinio sutarimo ir konsensuso būtinybė. Jo nuomone, “išsikapanojimas' (muddling through) yra tas metodas, arba „mokslas', kurį ignoruoja viešosios politikos analitikai. Racionalistams sprendimų priėmimas turi atitikti tam tikrą griežtą loginių žingsnių grandinę, ir jį galima tobulinti tobulėjant mūsų žinioms bei analitiniams instrumentams. Čia sprendimų priėmimas vaizduojamas kaip tikslų apibrėžimo, alternatyvų palyginimo ir pasirinkimo procesas. Geras sprendimas yra tas, kuris leidžia pasiekti užsibrėžtus tikslus. Lindblomas meta iššūkį šiam racionalistiniam naujos šauniosios politikos projektui teigdamas, jog tariamai iracionalus „išsikapanojimo' menas remiasi tam tikra logika. Jis taip pat siekia parodyti, jog racionalizuoto (praturtinto naujais įrankiais bei metodikomis) sprendimų priėmimo proceso idėja paprasčiausiai „neveiktų sprendžiant sudėtingus viešosios politikos klausimus' (1, p., 81).

Pagrindinė Lindblomo tezė grindžiama ta pačia prielaida, kuria remiasi Simonas: žmogoškojo pažinimo galimybės yra ribotos, kai priimant sudėtingus sprendimus agentai iš principo negali turėti visos reikiamos informacijos, žinoti visų padarinių ar įvertinti kiekvienos alternatyvos. Lindblomo įsitikinimu, “nuoseklaus riboto palyginimo” modelyje yra ir aktualesnis, ir realistiškesnis šiomis “ riboto racionalumo” sąlygomis. Simonas sprendžia klausimą, kaip sutvarkyti, susisteminti informaciją, kad būtų galima racionalizuoti sprendimų priėmimo procesą.

Sprendimų priėmimui, kaip “išsikapanojimui”, būdingi šie bruožai:

§         jis vyksta inkrementinių pokyčių metu

§     Jis numato tarpusavio prisitaikymą ir derėjimąsi

§         Tam tikras alternatyvas atmeta atsitiktiniu, o ne sisteminiu ar sąmoningu būdu

§         Politika nėra kuriama visa ir iškart

§         Ji klostosi inkrementinės kaitos būdu

§         Ji nėra teorijos produktas

§         ji pranašesnė už „bergždžias pretenzijas į nepasiekiamą sistemiškumą'.

3. 5. Inkrementalizmo teorija

Šios sprendimų teorijos esminiai principai skiriasi nuo racionalaus visapusiškumo teorijos tuo, kad ši teorija turi kur kas mažiau politinių aspektų, o kartu joje labiau akcentuojami sprendimų priėmimo būdai, metodai. Laipsniški sprendimų etapai ar sprendimai yra sudaryti iš li­mituotų esamosios politikos papildymų ar pasikeitimų, dažniausiai įver­tinus juos kaip kiekybinius ar kokybinius.

Inkrementalizmo teorijos studijavimas ir naudojimas dažniausiai sie­jamas su  Lindblomo vardu. Lindblomo teorinė veikla susijusi su abiem - deskriptyviniu ir normatyviniu - modeliu.

Bandant išskirti esminius inkrementalizmo teorijos bruožus, pirmiausia reikėtų pažymėti šiuos:

1. Tikslų ir sąlygų atranka bei empirinė veiklos analizė reikalauja siek­ti jų tarpusavio sąveikos, bendrumo labiau negu skirtumų ar prieš­priešos vieno kitam.

2. Sprendimų priėmėjams sprendžiant problemas, rekomenduojama atsižvelgti ne į visas esamas alternatyvas, o tik į tas, kurios tik kai kuriais požymiais skiriasi nuo esamosios politikos, bet nėra kardi­naliai priešingos jai.

3. Kiekvienai alternatyvai skiriama pakankamai dėmesio, tik ją įver­tinus kaip 'svarbią' būsimajam sprendimų priėmimui.

4. Tarp sprendimų priėmėjų sumažėja konfliktų ir nesibaigiančių dis­kusijų galimybė, nes inkrementalizmas leidžia panaudoti nesuskai­čiuojamą daugybę reguliavimo variantų, vadybinių metodų, moderuojant teorinių ir praktinių pozicijų skirtumus.

5. Inkrementalizmo teorija eliminuoja absoliučiai 'teisingus' ir pozi­tyvius sprendimus. Geriausi sprendimai pasiekiami susitarimų, kompromisų pagrindu.

6. Nors laipsniškas sprendimų priėmimo procesas teoriškai jau yra pakankamai 'nušlifuotas' ir metodų, ir procedūrų požiūriu, tačiau tolydus šių procesų tobulinimas (ypač socialinėje sferoje) aktualus visoms (net ir moderniausioms) visuomenėms.

Inkrementalizmas yra gana tipiška ir populiari sprendimų priėmi­mo teorija, kuria vadovaujamasi pliuralistinėje visuomenėje. Politika ir ją realizuojantys sprendimai tampa tarsi mainų ir santykių tarp įvai­rių interesų grupių produktu. Inkrementalizmas politiškai yra pakan­kamai tikslinga teorija, nes visuomet yra lengviau siekti, ieškoti susita­rimo, kai diskutuojama tik dėl įvairių politinių problemų modifikavi­mo elementų, o ne dėl pačios problemos tikslingumo, jos egzistavimo ar būtinumo bei jos esminių elementų, lemiančių problemos pobūdį, tu­rinį. Nors sprendimus priimantys veikia tam tikromis netikrumo ir abe­jonių dėl būsimų sprendimų pasekmių sąlygomis, laipsniški sprendi­mai arba sprendimų atskiri elementai sumažina netikrumo ir rizikos faktorių įtaką. Inkrementalizmas - pakankamai reali teorija, kadangi priimant sprendimus yra pripažįstamos objektyvios aplinkos sąlygos - išteklių, laiko, intelekto ir kili) resursų stoka atliekant šiuolaikinę al­ternatyvių problemos sprendimo galimybių analize.

Patys sprendimų priėmėjai, kaip ir eiliniai piliečiai dažniausiai va­dovaujasi pragmatiškais ketinimais, t.y. jie ieško ne tik geriausių, efektyviausių sprendimų, bet siekia būti naudingi visuomenei, atskiroms socialinėms grupėms. Inkrementalizmas kaip teorija stimuliuoja priim­ti tam tikra prasme limituotus, tačiau praktiškus, pritaikomus sprendimus.

Inkrementalizmo kritikai akcentuoja nemenką šios teorijos konser­vatyvumą, inovacijų stabdymą, perdėtą reagavimą į išorinės aplinkos poveikį. Taip pat pabrėžiamos inkrementalizmo silpnosios savybės pri­imant sprendimus kritinėse situacijose. Inkrementalizmas laikomas ne­pakankamai veiklia ir energinga teorija, galinčia tik paskatinti ieškoti alternatyvių sprendimų būdų. Kita grupė kritikų sureikšmina inkremen­talizmo teorijos vaidmenį, nors, pasak jų, sprendi­mai dažniau daromi atsitiktinai, balsuojant ar arbitraže. Tačiau inkre­mentalizmo teorijos reikšmės ir galimybių neįvertinti neįmanoma. De­mokratinėje visuomenėje inkrementalizmas tampa savotiška magiška sprendimų priėmimo tobulinimo priemone.

Inkrementalizmo kaip sprendimų priėmimo metodo idėja, siejant ją su supratimo lygme­nimis ir pokyčių mastais, buvo plėtojama toliau - papildoma konkretesne suskaidyto inkrementalizmo sąlygomis pliuralistinėse demokratijose vykstančių koordinacijos procesų analize. Knygoje The Intelligence of Democracy (1965) Lindblomas argumentuoja, jog sprendimų priėmimo procesas vyksta kaip sprendimų priėmėjų derybų ir sandorių – tarpusavio prisitaikymo procesas.

3.6.  Strateginė analizė

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lindblomas, atsižvelgdamas į Etzionio ir Droro kritiką ir naujai įvertindamas tą pliuralizmo sistemą, kurią dėstė savo ankstesniuose darbuose, modifikavo savo idėjas. 1977 m. Knygoje Politics and Markets jis pripažįsta, jog pliura­listinis sprendimų priėmiimas nėra nešališkas: ne visi inkrementinės politikos interesai ir dalyviai yra lygūs - kai kurie turi daugiau galios už kitus. Dabar jis pripažįsta, jog verslas ir stambjos koorporacijos daro stiprų poveikį politiniam procesui. Tad knygoje iš esmės pripažįstama kritika, būtent, kad Lindblomo inkrementinio pliu­ralizmo teorija neatsižvelgė į galios nelygybės ir politinio proceso šališkumo faktus. Mo­difikuodamas inkrementalizmą Lindblomas šioje knygoje pabrėžia politinės analizės vaid­menį kompensuojant pliuralizmo trūkumus. Jis siūlo tarpusavio prisitaikymo procesą pa­pildyti „patobulintais strateginio politikos formavimo elementais' (1, p., 346).

1979 m. šiuos argumentus Lindblomas išdėstė „išsikapanojimo' modelio komentarų apžvalgoje, paskelbtoje žurnale Public Administration Review. Joje jis aiškina, kad pa­grindinė inkrementalizmo idėja remiasi kompleksinių problemų išsprendžiamumo viltimi ir kad jo siekis - naujų ir tobulesnių „išsikapanojimo' būdų paieška. Tam tikslui jis at­skiria du inkrementalizmo matmenis:

•   inkrementalizmas kaip politinis menkų (žingsnis po žingsnio) pokyčių procesas;

•    inkrementalizmas kaip politikos analizės metodas.

Straipsnyje ginamas „analitinis inkrementalizmas' kaip alternatyva „sinoptinėms', ar­ba „radikalioms', politinės analizės koncepcijoms, ir kaip būdas atkurti jėgų pusiausvyrą tokioje politinėje bendruomenėje, kur verslo interesai turi galimybių užimti vyraujančią padėtį. Anot Lindblomo, yra galimos trys pagrindinės inkrementalistinės analizės formos:

•    paprasta inkrementalistinė analizė (PIA);

•    strateginė analizė (SA);

•    suskaidytas inkrementalizmas (SI).

 Paprasta inkrementalistinė analizė (PIA) yra tokia, kuri atsižvelgia vien į tas politines į alternatyvas arba galimybes, kurios tik šiek tiek skiriasi nuo esamos politikos. Kritikai tokią analizę apkaltintų tuo, jog ji tėra konservatyvios inkrementinės politikos apologija. Lindblomas pripažįsta tokio pavojaus galimybę, tačiau nemano, kad jis realus. Jo nuomone, PIA siūlo naudingą sprendimų priėmimo proceso modelį, ir ji nėra konservatyvaus požiūrio į socialinę kaitą išraiška, nes ją turi „papildyti' politinė filosofija bei kitos.

Strateginė analizė (SA) yra pagrindinė Lindblomo naujovėje 1979m. straipsnyje. Kaip ir jo knyga Politics and Markets, SA gali būti traktuojama kaip nuolaida kritikams, tokiems kaip Simonas, Droras ir Etzionis. Jis teigia, jog sinoptinė, „nuo šaknų' pradedama politikos analizė paprasčiausiai negalima dėl visų tų priežasčių, kurias nusako Simono „riboto racionalumo' modelis. Todėl, užuot siekę nepasiekiamo sinoptinio idealo ar tenkinęsi „neapgalvota, niurgzlia ir padrika' analize, turime laikytis vidurio pozicijos - naudotis „apgalvotais' metodais, leidžiančiais „supap­rastinti problemas' ir taip siekti geresnių sprendimų. Tarp šių „apgalvo­tų' metodų yra ir viešosios politikos mokslų įrankiai:

•    mokymasis iš bandymų ir klaidų;

•    sistemų analizė;

•    operacijų tyrimas (OT);

•    tikslinė vadyba (TV) (management by objectives (MBO));

•    programų vertinimo ir peržiūros technika (PVPT).

Suskaidytas inkrementalizmas (SI) taip pat teikiamas kaip praktinis analitinis meto­das, kurio paskirtis yra ne formalus problemų sisteminimas, o paprastinimas. SI yra ana­litinė strategija, padedanti „fokusuoti ir paprastinti' problemas šiais metodais:

•    analizė apribojama keliomis žinomomis alternatyvomis;

•    vertybės ir politikos tikslai siejami su empirine problemų analize;

•    dėmesys telkiamas veikiau į šalintinas blogybes, o ne į pozityvius tikslus;

•   mokomasi iš bandymų ir klaidų;

•    analizuojamas ribotas alternatyvų ir jų padarinių skaičius;

•    analitinis darbas fragmentuojamas - paskirstomas įvairiems politinio proceso da­lyviams.

3.7.  Mišraus skanavimo teorija

Mišrus skanavimas kaip teorija siekia išvengti didžiųjų racionalaus visapusiškumo ir inkrementalizmo teorinių modelių problemų. A. Etzionis, šiandien laikomas vienu iš mišraus skanavimo teorijos metodų kūrėjų, pabandė sujungti racionalų utopizmą priimant sprendimus ir inkrementalizmo konservatyvų tendencingumą. Jis atmetė racionalisti­nius modelius, kaip ir inkrementalizmo atstovai, netikėdami jų realumu ir matydami jų normatyvinį nepriimtinumą. Idealiu atveju kokybiš­kiems sprendimams priimti reikia itin išsamios informacijos, o jos yra dideli kaštai. Todėl sprendimų rengėjai idealių sprendimų niekada negalės priimti, net jei ir pajėgtų tvarkytis su informacijos masyvais.

A.Etzionis teigia, kad laipsniškumas sprendimų priėmimo procese turi atspindėti neprivilegijuotų sluoksnių interesus, nors taip nedaž­nai būna. Sudėtingiausi ir svarbiausi politiniai sprendimai negali rem­tis vien inkrementalizmo ambicijomis. Kartu A. Etzionis sutinka, kad apgalvoti, fundamentalūs sprendimai yra reikšmingi ir reikalingi, nes jais remiantis dažnai priimami tolesni sprendimai.

A.Etzionio siūlomas mišraus skanavimo metodas užtikrina aukštesnį sprendimų priėmimo lygį, nes čia susiejamos racionalios visapusiškos teorijos detalizuotos informacijų galimybės su inkrementalizmo laips­niška informacijos atranka. Mišraus skanavimo teorijos modeliai gali būti efektyvūs, sprendimų priėmėjams pasirinkus racionalaus visapu­siškumo teorijos metodus vienais atvejais, o inkrementalizmo metodus - kitais. Mišraus skanavimo metodą galima naudoti pri­klausomai nuo skirtingų sprendimų priėmėjų galimybių. Kur kas pla­tesnės galimybės sprendimų priėmėjams atsiveria, esant efektyviam ska­navimui, kai skanuojama daugiau tyrimo objektų ir kai skanavimo pro­cesas yra valdomas, programuojamas ir nuoseklus. Tokiu atveju ir priimami dviejų rūšių - inkrementiniai ir fundamentalūs - sprendimai bus efektyvūs, visuomenė jausis stabiliai, pritars socialinėms naujovėms, būtinoms sprendžiant socialines problemas.

Kaip matome, mišrų skanavimą galima suprasti kaip išsamų visuo­menėje vykstančių procesų monitoringą, teikiantį išsamią informacinę bazę sprendimų priėmėjams bei galimybę išskirti potencialias visuo­menės problemas, kurias galima tirti detaliai, bet laipsniškai. Taigi apibendrinant galima teigti, kad mišraus skanavimo metodas, būdamas kompromisinis metodas, daugiau apima inkrementinio metodo bruo­žų, tačiau neneigia ir mūsų amžiui būdingų reikšmingų, staigių ir fun­damentalių sprendimų.

Kartu būtina pažymėti, kad minėtieji sprendimų priėmimo metodai nėra paradigma, jų negalima priimti dogmatiškai. Jais visų pirma gali­ma pasinaudoti kaip metodu, priemone, savitu instrumentarijumi.

4. Sprendimų priėmimo kriterijai

Sprendimų priėmimas gali būti suprantamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Pirmuoju atveju akcentuotinas individua­lus veiksmas, padedantis visų pirma pasirinkti alternatyvą. Antruoju atveju sprendimai priimami fokusuojant dėmesį į daugumos, grupės, sociumo dalies veiksmą, nuomonę ar poziciją. Individualūs sprendi­mai paprastai priimami žinant ir suprantant individų atsakomybę už sprendimų pasekmes. Tuo tarpu kolektyvinių sprendimų pasekmių at­sakomybę sunku ne tik prognozuoti, numatyti, bet ir prireikus neįma­noma jų nustatyti.

Priimti individualius sprendimus, ypač politinius sprendimus, le­mia įvairūs veiksniai - kaip balsuoti, už ką pasisakyti atsakingu mo­mentu. Labai sunku nustatyti, kurie iš šių faktorių yra lemiami. Politikai, valdžios institucijų vadovai ir valdininkai dažnai savo sprendimus paaiškina įvairiomis priežastimis - politine situacija, tam tikrų po­litinių jėgų santykiu, politinės kultūros stoka ir kt. Sprendimų priėmi­mo motyvus jie išdėsto savo pranešimuose, spaudos konferencijose, kal­bose, memorandumuose, interviu ir kitomis formomis. Teorija vienareikš­miškai nenurodo, kaip objektyviai išsiaiškinti, kurios priežastys, sąlygos ir faktoriai labiausiai veikia konkrečių sprendimų priėmimą, tačiau sprendimus priimantiems visuomet ir visur tenka tam tikra atsakomybės dalis už priimtų sprendimų kokybę. Jie jaučia nepaliaujamą dėme­sį, susirūpinimą ir kontrolę. Tai pakankamai svarbūs veiksniai, sąlygojantys sprendimų priėmimą. Analizuojant sprendimų priėmimo procesą, ypač svarbu suvokti, kada veikia vieni faktoriai, o kada kiti, dažnai lemiantys ne visą sprendimų priėmimo procesą, bet kurią nors sprendimų fazę, sprendiminę situaciją, viso sprendimo kryptingumą, tendencijas, strategines nuostatas. Todėl iškyla būtinumas sureitinguoti sprendimų priėmimo kriterijus pagal modernių visuomenių priimtas vertybių rūšis. I. Andersonas išskiria tokias vertybes kaip par­tinę priklausomybę, rinkėjų interesus ir jų valią, visuomenės nuomonę ir poziciją, sprendimų taisykles ir kt.

Akcentuojant įvairias politines ir socialines visuomenės jėgas, darančias įtaka sprendimams, kartais per mažai dėmesio skiriama perso­nalinėms sprendimų priėmėjų vertybėms, kurios dažniausiai išreiškia visas visuomenės vertybes. Ir visuomenėje, ir tarp politikų esama skirtingų vertybinių orientacijų, savitų vertybinių prieštaravimų, todėl ga­na sunku tas vertybes deramai išskirti ir įvardyti, ar nuo jų atsiriboti. Kaip žinia, sprendimus priimantieji, arba vadinamasis politikos elitas, nėra masė, kurią nuolat galima minkyti ir ką nors iš jos lipdyti. Dažniausiai jie vadovaujasi tam tikromis vertybinėmis orientacijomis (ideologija, pasaulėžiūra, moralinės nuostatos), kurios yra lemiamos, sąlygojančios jų elgseną priimant sprendimus. Sprendimų priėmėjai, dirb­dami ypatingo politinio spaudimo sąlygomis, privalo išlaikyti savo individualias nuostatas, vertybes, sugebėti jas apginti nesiliaujančios politinės kovos, diskusijų sąlygomis.

Galima išskirti keletą vertybių grupių, lemiančių sprendimų priėmėjų elgesį. Visų pirma juos priimančius, ypač biurokratinių institucijų darbuotojus, veikia organizacinės vertybės. Administracinės institucijos pasirenka įvairias priemones, siekdamos priversti organizacijos narius priimti organizacines vertybes ir jomis vadovautis. Kai tai pavyksta, in­dividualūs sprendimų priėmėjų veiksmai gali būti sąlygoti organizacijų siekio ir noro išlikti ir sėkmingai veikti, toliau plečiant organizacijos vertybių prioritetą ir poveikį organizacijos viduje ir išorėje.

Kitą vertybių grupę sudaro profesinės vertybės. Šios vertybės ypač svarbios, jos skiriasi nuostatomis, kaip turi būti sprendžiamos proble­mos. Profesionaliai pasirengę piliečiai dažniausia vadovaujasi tam tikrų profesijų dominuojančiomis vertybėmis ir nuostatomis. Tokios vertybės galėtų būti teisingumo siekimas, ekologine pozicija, moralinės nuostatos ir kt.

Sprendimų rengėjai patiria tiesioginę jų asmeninių savybių įtaką. Tai kartais matome, kai kurį nors sprendimą priimantis elito atstovas bando sureikšminti ir pervertinti savo ar kitų fizinius ir kitokius sugebėjimus, reputaciją, socialines pozicijas ir kt. Dažnai susiduriame su sprendimų priėmėjais, besiorientuojančiais į tiesioginę materialinę naudą ar politinius dividendus, populistinį žaismą, siekiant aukštesnės pozicijos įvairiuose reitinguose. Kartu negalima kategoriškai sutikti su raciona­lios visapusiškos teorijos konstruktoriais, teigiančiais, kad politikų, valdininkų elgseną sąlygoja vien tik asmeninės vertybės ir interesai.

Labai svarbią vertybių grupę sudaro politinės vertybės. Sprendimų priėmėjai yra veikiami asmeninių, profesinių ir organizacinių vertybių. Realizuodami šias vertybes, suprasdami viešuosius interesus ir visuomenės lūkesčius, jie privalo rengti teisingus, būtinus ir moraliai priimtinus sprendimus, konstruoti ir vykdyti vadinamąją korektišką viešąją politiką. Tai dažnai būna ganėtinai nepopuliarūs, ar net rizikingi sprendimai, galintys sužlugdyti politiko, valdininko karjerą, susilpninti kurios nors interesų grupės pozicijas.

Visas minėtąsias vertybes tam tikra prasme susumuoja ideologinės vertybės, kurias sudaro seka nuoseklių, logiškų vertybių ir tikėjimų, kad tos vertybės skatina tobulėti ir siekti efektyvesnės veiklos.

Šiandieniniai sprendimai dažniausiai priimami vadovaujantis dviem pagrindinėmis ideologinėmis doktrinomis - konservatyvizmu ir libe­ralizmu, besiremiančiomis bendromis demokratinėmis nuostatomis ir tradicijomis.

Susipažinus su sprendimų priėmimo procesu galima daryti išvadą, jog kiekvienas autorius išskyria skirtingus akcentus priimant sprendimus. Raipa (2001) savo knygoje analizuoja kas būdinga sprendimo priėmimams. Racionalumą jis aiškina, kaip visapusiškumo teoriją ir kokie elementai būdingi racionalumo, inkrementalizmo bei mišraus skenavimo teorijoms.

Parsons analizuoja sprendimų priemimą giliau. Jis aiškina kiekvieną teorija plačiau. Analizuoja Simono, Linblomo, Laswello, Freudo, Etzionio, Weberio ir kitų autorių teorijas. Kaip racionalus sprendimų priemimas suprantamas viešojoje politikoje. Simonas teigia, kad sprendimus galima priimti vadybiniu aspektu ir administracine elgsena. Apibendrinta kas riboja žmogiškąjį racionalumą ir kaip padidinti sprendimų priėmimo racionalumą.

5. Biurokratijos vieta ir vaidmuo demokratiškai įgyvendinant sprendimus

Politinius sprendimus priėmus, politiniai projektai tampa įstatymais, nutarimais. Tačiau šioje fazėje bendrasis politikos procesas nesibaigia - dar reikia priimtus politinius sprendimus įgyvendinti. Sprendimų pri­ėmimą tęsiant - įgyvendinant politikoje, tenka sujungti organizacijas, procedūras, technines priemones, t.y. padėti politikos procesui įgyti ad­ministracinių priemonių, metodų, nes politinių sprendimų įgyvendini­mas - tai sudėtingai realizuojamas procesas, juolab kad dažnai sunku atskirti politinių sprendimų priėmimo fazę nuo įgyvendinimo.

Modernioje visuomenėje sprendimus įgyvendina įvairios administ­racinės institucijos, jų sistemos. Kompleksinė administracinių struktū­rų ir administravimo personalo sistema vadinama biurokratija.

             Klasikinis supratimas ir speciali mokslinė literatūra paprastai sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimo administravimą pažymi kaip skir­tingos veiklos sferas - viešąją politiką ir viešąjį administravimą. Profe­sorius F. Goodnowas dar 20 a. pradžioje skirstė valstybės valią į sprendimų priėmimą ir praktinį jų įgyvendinimą, tuo patvirtindamas klasikinius valdžių padalijimo principus. W. Wilsonas savo pirmajame darbe 1887 m. pažymėjo, kad plati valdžių veiksmų programa, priimti sprendimai ir potvarkiai savaime dar nėra administravimas. Čia reikia detalaus šių planų ir sprendimų vykdymo, pasitelkus administ­ravimą. D.Palumbo apibūdina politikos įgyvendinimą kaip politikos proceso sudedamąją dalį, kur politikų, biurokratų veikla, įvai­rus interesai yra derinami, koordinuojami ir kontroliuojami, realizuojant įvairias programas ir projektus. Plačiąja prasme sprendimų įgyven­dinimo fazę sudaro organizacijos pastangos, įrodančios jos sugebėji­mus realizuoti sprendimuose iškeltas idėjas ir nuostatas.

Dažnai dėl įvairių priežasčių (pasirinktos pozicijos nelankstumo, laiko ir kompetencijos stokos) sprendimus priimantieji nesugeba ar nenori suprasti visuomenės grupių, piliečių interesų, jų tarpusavio santykių. Administracinės institucijos geriau nei sprendimus priimantys gali įsigilinti į interesų grupių pozicijas ir priimti papildomus sprendimų įgyvendinimo reguliavimo aktus, normas ar standartus. Tokiomis aplinkybėmis administracinis procesas tampa sprendimų priėmimo tąsa, o administratoriai iš dalies tampa įtraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą.

Nors administravimo institucijos yra svarbiausios realizuojant politinius sprendimus, esama daug ir kitų struktūrų, kurių vaidmuo įgyvendinant sprendimus yra gana reikšmingas. Tai teismai, įvairios vi­suomenės organizacijos, spaudimo grupės ir kt., galinčios tiesiogiai dalyvauti įgyvendinant sprendimus arba veikti, darydamos įtaką admi­nistravimo institucijoms.

Biurokratinių struktūrų ir biurokratinio administravimo personalo organizavimas įgyvendinti sprendimus modernioje visuomenėje yra pripažintas fenomenas, pasižymintis pavydėtinais gyvybingumo aspektais.

Ką reiškia terminas 'biurokratija', ir kuris jos konceptas vartojamas viešajame sektoriuje? Biurokratija yra idėja, daranti didžiausią poveikį viešųjų organizacijų struktūrai ir funkcionavimui šiuo metu. Mūsų tikslas - išsiaiškinti esminius biurokratijos idėjos principus. Be to, mes turime suprasti, kaip tai turi atrodyti praktiškai ir kaip suderinti kritišką požiūrį į biurokratijos idėją ir alternatyvius viešojo sektoriaus organizavimo bruožus.

6. Kontrolės ir konsensuso vertybinės orientacijos

Analizuojant valdymo instrumentus, mechanizmus ir metodų mišinį, kurie gali būti naudojami tam tikroje srityje, pasak teoretikų svarbu atsižvelgti į dviejų vertybinių orientacijų – kontrolės ir konsensuso santykį (2, p., 473). Etzionis (2001) šiuos terminus apibudina taip:

Kontrolė: geidžiamos socialinės padėties apibrėžimas ir vykstančių procesų reviziją, kad sumažėtų realios padėties atotrūkis nuo geidžiamos.

Konsensuso formavimas: procesas, kuriam vykstant socialinio vieneto narių nuostatos transliuojamos į valdymo centrą, kad sumažėtų jų nesutarimai (2, p.,473).

 Vadyba šiuolaikiniame viešojo sektoriaus valdyme yra svarbi ir labiausiai nukreipta į kontrolės stiprinimą. Šia prasme pabrėžiamas “vadybos” būtinumas, rezultatyvumas, produkto kontrolė, konkurencija, tiekimo vienetų skaidymas, disciplina ir išlaidų mažinimas. Siekiama piliečių ir viešųjų tarnybų santykį priartinti prie santykio, kuris vartotojus sieja su rinka.

“Politikos ir administravimo atskyrimas ir su tuo susięs požiūris, kad viešasis administravimas iš esmės yra toks pat kaip privatusis, leido administracinio valdymo idėjas perkelti į viešojo administravimo mokslą ( 7, p., 91).”

Tačiau viešajame sektoriuje traktuoti paslagų gavėją kaip pirkėją parduotuvėje būtu klaidinga. Sąsaja su “vadyba” ir kontrolės stiprinimas griauna kitą svarbu savo aspektą: socialinio, pilietinio ar politinio konsensuso formavimą. Viešosios politikos administravimo efektyviai kontrolei didelia reikšmę turi piliečių santykis su konkrėčios politikos sritimi. Kitaip sakant, viešajai politikai svarbu ne tik ekonomika ir efektyvumas, bet ir piliečių dalyvavimas politiniame procese.

Reikia pažymėti, kad konsensusas viešojoje politikoje formuojamas ugdant demokratinius įgudžius ir “bendruomeninę sąmonę”(2, p., 473). Vis gi viešojoje politikoje didesnis dėmesys  skiriamas “bendruomeninės” vietos valdžios lygmens valdymo koncepcijai. Piliečių santykis su politiniu procesu daugelyje kitų politikos sričių, jieškant politinės atsakomybės ir konsensuso, apima valsybinės kontrolės siekius.

6. 1. Vertinimas viešojoje politikoje

Vertinimas, tai racionalaus tyrimo atmaina, galinti turėti įtakos tam, kaip apibrėžiamos debatų sąlygos, sprendimo priemimo proceso dalyviai gali juo manipuliuoti, megindami jį priskirti savo interesams. Įvertinimas politiniam procesui turi teikti ‘”grižtamojo ryšio informaciją, kuri politikos ir programų kaitą. Tačiau kaip pabrėžia Lindblomas, politinis procesas paprasčiausiai nėra šio tipo racionali mašina (1, p., 503). Teoretikai pripažistą, kad vertinimas nėra politikos kaitos variklis.

Tačiau Raipa (2001) teigia, kad programų ir projektų vertinimas yra neatsiejama programų realizavimo dalis, programų uždavinių ir veiklos juos įgyvendinant indikatorius (8, p., 178). Kvalifikuotas įvairių sričių specialistrų vertinimas labai svarbus ir gali turėti didelę reikšmę sėkmingų sprendimų priemimui ir įgyvendinimui viešajame sektoriuje. 

“ Vertinimas tėra atskiras komponentas platesniame politinių interesų derinimo ir sprendimų priėmimo procese. Vertintojas panašus į ekspertą liuditoją, teikiantį geriausią informaciją, kurią įmanoma gauti esamomis sąlygomis;…(1, p., 503).”

Pasak Parsons (2001) vertinimas turi pora tarpusavyje susijusių aspektų:

·        politikos ir ją sudarančių programų vertinimas;

·        žmonių, kurie dirba organizacijose, atsakančiose už politikos ir programų įgyvendinimą, vertinimas.

Toliau autorius vertinimą nagrinėja dviejų vyraujančių modelių kontekste: kaip racionalios analizės formą ir kaip “žmogiškųjų išteklių” valdymo instrumentą.

Racionalią analizė galima suprasti pagal schemą (priedas2) Politikos ir informacijos ciklas. Šioje diadramoje modifikuotas jo modelis (1, p., 483). Schemoje galima matyti politinio ciklo sąsąjas su vertinančiąja informacija ir analize. Visi sprendimui įtaką turintis veiksniai gali ir turi būti sukoncentruoti, kad sprendimas būtų kuo racionalesnis.

Politikos analizę galima suprasti tiesiogiai, kiek ji naudinga politikos teorijai ir praktikai. Metodologiją kuri naudojama politikos analizėje remiasi įvairių socialinių, humanitarinių mokslų pritaikimo galimybėmis.

“Politikos analizę galima suprasti kaip daugelio žingsnių procesą, kuriame reikia išskirti problemą, šios problemos elementus, įvertinti esamas alternatyvas pagal tam tikrus kriterijus, parengti rekomendacijas bei įgyvendinti pasirinktą alternatyvą (8, p., 178).’’

Apskritai politikos analizės tikslas tai tam tikrų žinių api viešosios politikos vertybes kūrimas ir kritika, prioritetų iškėlimas bei gautų rezultatų ir žinių sintezė.

Pasak Raipos (2001) pagrindiniai vertinimo kriterijai politikos analizėje turi buti tokie: efektyvumas, atitikimas, lygybė, atsakomybė, tinkamumas.

Sėkmingam ir tiksliam politinių programų vertinimui didelę reikšmę turi tiksliai ir detaliai suformuluoti programos tikslai ir uždaviniai. Tai leidžia atitinkamai parengti ir vertinimo kriterijus. Tokių būdu vertinimo kriterijai tiesiogiai priklauso nuo tikslų, problemos struktūros, šalutinių programų poveikio. Dažniausiai naudojamos keturios kriterijų rūšys: techninio įgyvendinimo, politinės paramos, ekonominių ir finansinių galimybių bei administracinio veiksmingumo (9, p., 182).



Techniniai įgyvendinimo kriterijai apibrėžia techninius mechanikos, inžinerijos, fizikos ir informatikos sričių kriterijus. Tačiau šie kriterijai nepakankamai siejami su organizacijos, piliečių, interesų grupių elgsena. Šie kriterijai neužtikrina viešųjų programų efekto.

Ekonominių ir finansinių galimybių kriterijai leidžia išmatuoti programų išlaidas bei askaičiuoti numatomų paslaugų kiekį ir kokybę. Šio kriterijaus vertinimas turi didelę reikšmę, kadangi daugelis politikos rūšių ir viešųjų programų kartu turi ekonominį ir fiskalinį poveikį.

Politinės paramos kriterijai vertina politikos arba programų išvadas, kurios išrekštos kaip turinčios poveikį interesų grupėms, sprendimų rengėjams, piliečių sąjungoms, bendruomenės junginiams bei kitoms interesų grupėms. Vertintojai turi gerai suvokti politikos analizės procesą, administravimo galimybės, procedūras, interesų grupių elgseną ir motyvacijas.

Administracinio veiksmingumo kriterijai sudaro pagrindą rekomendacijų pateikimui, kaip įgyvendinti viešąsias programas socialiniame ir administravimo kontekste. Šie kriterijai apimą vadovų, administratorių, personalo kompetenciją, profesianalumą, atskirų struktūrų įgyvendinamą politiką, programos koordinavimą, strateginį planavimą, organizacijos tikslus ir jos veiklos efektyvumą (8, p., 182-183).

Reikia pažimėti, kad politinių programų vertinimas glaudžiai siejamas su tam tikros politikos, programos tikslais. Tačiau nevisada galima objektyviai įvertinti politikos tikslus, kadangi jie dažnai konfliktuoja tarpusavyje, tai lemia nesuderintos tarp jų suinteresuotų grupių pozicijos.

Šiuolaikinės visuomenės raidos kontekste, nuolat besikeičianti aplinka reikalauja informacijos naudojimo tobulinimo, nuolatinio politinės programos vertnimo, sugebėjomo laiku reaguoti į pokyčius, vykstančius tiek artimoje, tiek tolimoje aplinkoje, numatyti juos ir tinkamai pasirengti.

2. Sprendimų priėmimo įgyvendinimas viešojoje politikoje

Politikos sprendimai įtraukia į save įvairių oficialių asmenų veikimą, kurie ieško būdo kaip išspręsti atmesti  vieną ar kitą sprendimą bei surasti politikos alternatyvas. Geriausias būdas tai įgyvendinti yra įstatymų leidyba ar vykdomosios valdžios leidimai. Tokiu būdu galima atšaukti ar priimti įvairius politikos sprendimus, kurie svarbūs politikos tęstinumui, ar stabdo politikos tęstinumą. Viešosios politikos sprendimai yra rutininiai, kurie daromi diena iš dienos ir pritaikomi praktikoje. Lemiamas politikos sprendimas dažnai susideda iš skirtingų sprendimų dažnai daromų ne per visą viešosios politikos procesą.

Į politikos įgyvendinimą įtraukiamos ir politikos alternatyvos. Laimi ta alternatyva, kuri gauna didesnį palaikymą. Politikos formulavimo procesas visada prieina prie sprendimų stadijos. Priimant sprendimus vieni pasiūlymai atmetami, kiti modifikuojami, skirtumus stengiamasi užglaistyti, derybos tai atnaujinamos, tai nutraukiamos, ieškomas kompromisas kitose institucijose ir įvairiose pakopose, kol galų gale priimamas vienintelis sprendimas.

Privatūs individai ir organizacijos taip pat dalyvauja viešosios politikos sprendimų kūrime, spausdami savo parlamento atstovus ir viešuosius atstovus. Demokratinėje valstybėje pagrindinis darbas formuluojant politikos sprendimus yra apibrėžtas įstatymų leidyboje, nes tautos atstovai yra pagrindiniai visuomenės interesų reprezentantai. Dažnai kartojama, kad dauguma įstatymu leidėjų atstovauja daugumai žmonių. Praktikoje politikos sprendimai daromi įstatymu, dažniausiai turintys įstatymų galią  ir privalomi visiems piliečiams. Sprendimai, daromi tautos atstovų, yra laikomi teisėtais, jeigu atstovai turi tautos įgaliojimus. Įstatymų leidybos teisė yra sunkiai apibrėžiama sąvoka, bet politikos darymui ji turi milžinišką galią.

Visi vyriausybės sprendimai, jeigu jie paremti įstatymu, yra teisėti, nors visuomenei jie gali ir nepatikti. Be įstatymų negali būti jokių viešosios politikos koncepcijų. Politikos ir kiti tyrinėtojai dažnai nesutaria dėl politinių sprendimų formulavimo įskaitant ir studijas apie tai, kaip sprendimai daromi ir kokia yra sprendimų sandara.

Sprendimų priėmimas gali būti studijuojamas kaip individualus ir kaip kolektyvinis procesas. Sprendimus rengiantys asmenys turi turėti šias elgesio savybes: organizuotumą, profesionalumą, privatumą, politiškumą, ideologiją. Pagal šiuos kriterijus piliečiai vertina juos.

Dažnai viešosios institucijos bei pareigūnai priiminėdami sprendimus konfrontuoja tarpusavyje. Dažnai tie nesutarimai būna hierarchinio pobūdžio: tarp seimo ir prezidento, seimo ir vyriausybės. Tai yra normalus procesas, nes atsižvelgiant į politinių jėgų išsidėstymą parlamente bei prezidento institucijose tokie nesutarimai galimi. Tačiau nesutarimus visada turi reguliuoti Konstitucija ir įstatymai bei šie nesutarimai neturi išeiti už įstatymų ribų. Pagrindiniais viešosios politikos formavimo klausimais yra būtina pasiekti kompromisą (sutarimą) tarp visų valdžios šakų.

Darbas vyriausybėje ar kitose viešojo administravimo institucijose yra tarnavimas visuomenei ir viešiesiems interesams. Įstatymai apima viešuosius interesus kaip pagrindą administravimo įstaigų veikimui. Priimant sprendimus negalima vadovautis asmeniniais interesais, jeigu tu dirbi valstybinėje tarnyboje. Čia iškyla teisės problema. Būtent teisės aktai privalo griežtai suvaržyti asmeninės naudos iniciatyvą viešajame sektoriuje.

Taip pat šioje vietoje yra labai svarbi visuomeninė nuomonė, nes galutinis sprendimas (po visų rutininių sprendimų) yra iškeliamas viešumon ir visuomenė supažindinama su įstatymais ar jų projektais, turi spręsti ar nėra pažeisti viešieji interesai, ar neužprogramuota korupcija viename ar kitame sprendime.

2. 1. Įstatymų leidybos procedūra

1. Pagal LR Konstitucijos 68 straipsnį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posėdžiuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, išskyrus specialius Konstitucijos ir Seimo statuto numatytus atvejus. Posėdžio pirmininkas kiekviename posėdyje prieš pirmąjį balsavimą, taip pat prieš balsavimą dėl viso įstatymo ar kito teisės akto priėmimo turi patikrinti, kiek Seimo narių dalyvauja. Jeigu prieš kurį nors balsavimą posėdžio pirmininkas arba kuri nors frakcija nepareikalavo patikrinti, kiek Seimo narių dalyvauja posėdyje, vėliau dėl to abejonių kelti negalima. Posėdyje dalyvaujančių Seimo narių skaičiumi laikomas paskutinis nustatytasis tame posėdyje.

Įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui svarstyti pateikia institucijos bei asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (priedas1). Teikiamą Seimui svarstyti projektą ar pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai. Kai įstatymo projektą Seimui teikia Lietuvos Respublikos piliečiai Konstitucijos suteikta teise, jį pasirašo iniciatorių įgalioti atstovai, taip pat kartu su projektu pateikiami įstatymo nustatyta tvarka surinkti piliečių parašai. Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar nutarimo projektas dėl šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Visi teikiami įstatymų projektai ir pasiūlymai registruojami Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre, kuriame nurodomi visi projekto autoriai ir iniciatoriai bei visi jų pateikti dokumentai. Įstatymų ir kitų teisės aktų projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai, o prireikus – ir atitinkamoms savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Dėl užregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir ar jis atitinka juridinės technikos taisykles. Jeigu projektas didelis, Seimo kancleris gali kreiptis į Seimo seniūnų sueigą dėl šio termino pratęsimo. Jeigu įstatymo projektą teikia Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ar piliečiai, jis siunčiamas Europos teisės departamentui prie Vyriausybės, kuris ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas atitinka Europos Sąjungos teisę. Projektą svarstant ir toliau rengiant, Posėdžio sekretoriatui pateikiami ir jis užregistruoja visas naujas projekto redakcijas, pateiktas išvadas, pakeitimus bei papildymus, taip pat pažymi, kas juos pateikė. Apie įstatymo projektą taip pat skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybės žinios“.

Seimo Pirmininkas neteikia svarstyti Seime įstatymų projektų, jeigu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padaro išvadą, kad jie prieštarauja Konstitucijai ir nėra nustatyta tvarka pateikto Konstitucijos pataisų projekto.

Įstatymo projekto iniciatoriai iki svarstymo Seimo posėdyje turi teisę projektą atšaukti. Apie šį sprendimą jie iš karto raštu praneša Seimo kancleriui, o šis - Seimui.

Pagal Seimo Statutą įstatymo ar kito Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas (Respublikos Prezidento atstovas, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras ar viceministras arba piliečių atstovas), trumpai (iki 10 minučių) apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių klausimus (iki 10 minučių). Piliečių teikiamas įstatymo projektas turi būti pateiktas Seimo posėdyje ne vėliau kaip per savaitę po jo įregistravimo Seimo sesijos metu, o įregistravus tarp Seimo sesijų - pirmame kitos sesijos posėdyje.

Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vieną iš šių spendimų:

1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;

2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;

3) atmesti projektą nurodant motyvus.

Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, tuomet gali būti sprendžiama, ar paskelbti šį projektą visuomenei svarstyti. Įstatymų projektai yra skelbiami spaudoje valstybės lėšomis. Visi sprendimai įstatymo projekto pateikimo ir svarstymo Seimo posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma, išskyrus sprendimus atmesti projektą ar paskelbti jį visuomenei svarstyti, kurie priimami, jeigu juos priėmusi dauguma ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių.

Projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir projekto priėmimas.

2.  Pagal Seimo statuto 21 skirsnį “Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete” šis komitetas yra Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinėti įstatymo projektą, kurio svarstymo procedūra pradėta, ne vėliau kaip per savaitę turi savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete. Tam komitetas paskiria atsakingus komiteto narius: komiteto išvadų rengėjus (paprastai vieną iš Seimo daugumos, vieną iš Seimo mažumos), numatoma, kokių ekspertų nuomonės privalo būti išklausytos, gali būti paprašyta kitų komitetų ar valstybės institucijų papildomų išvadų, numatoma, iki kada pastabas, pasiūlymus ir pataisas komitetui gali pateikti suinteresuoti asmenys, kada išvadų rengėjai privalo komitetui pateikti pirmąjį išvadų projektą, priimti kiti parengiamieji sprendimai. Asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandos iki pagrindinio komiteto posėdžio, kuriame pradedamas svarstyti komiteto išvadų projektas.

Jeigu pagrindinis komitetas nutaria įstatymo projektą grąžinti tobulinti iniciatoriams, asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti tokia pat tvarka ir dėl patobulinto įstatymo projekto. Jeigu komitetas nutaria įstatymo projektą tobulinti, tam gali būti sudaryta darbo grupė. Visą dėl įstatymo projekto gautą medžiagą įvertina bei apibendrina pagrindinis komitetas.

Po Pagrindinio komiteto pasirengimo svarstyti įstatymo projektą prasideda projekto svarstymo klausymai. Po to, kai baigiasi laikas pateikti pastabas ir pasiūlymus dėl įstatymo projekto, visos gautos iš suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabos gali būti svarstomos pagrindinio komiteto klausymuose, kuriuose dalyvauti kviečiami visi pastabų ir pasiūlymų teikėjai. Klausymus organizuoja komiteto išvadų rengėjai. Svarstymų rezultatai yra fiksuojami išvadų projekte.

Po to, kai klausymuose yra baigiamas suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabų bei pasiūlymų svarstymas, jeigu yra gauta daug pastabų, pasiūlymų ir pataisų iš asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, gali būti skiriami komiteto klausymai, kuriuose yra aptariamos Seimo paskirtų papildomų Seimo komitetų, Seimo narių, Vyriausybės ir Respublikos Prezidento teikiamos pastabos bei pasiūlymai dėl įstatymo projekto. Šias pastabas ir pasiūlymus jų autoriai gali pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandoms iki šio komiteto posėdžio.

Po to vyksta įstatymo projekto svarstymas pagrindinio komiteto posėdyje. Ne vėliau kaip likus 3 darbo dienoms iki svarstymo Seimo posėdyje įstatymo projektas ir komiteto išvadų projektas turi būti apsvarstyti pagrindiniame komitete. Apie tokio svarstymo laiką ir vietą turi būti viešai pranešta Seimo nariams, Vyriausybei ir Respublikos Prezidento kanceliarijai likus ne mažiau kaip 2 darbo dienoms iki komiteto posėdžio. Tuo pačiu metu Posėdžių sekretoriatui turi būti pateiktas pagal svarstymų klausymuose rezultatus komiteto išvadų rengėjų pataisytas ir pasirašytas įstatymo projektas ir komiteto išvadų projektas, kuriame nurodoma, kokios pataisos ir pasiūlymai buvo gauti iš papildomų komitetų, ekspertų, suinteresuotų asmenų bei asmenų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, į kurias pastabas ir pasiūlymus yra atsižvelgiama, į kuriuos ne ir kodėl, kaip siūloma keisti įstatymo projektą. Į svarstymą pagrindiniame komitete kviečiami projekto iniciatorių ir išvadas rengiančių papildomų komitetų atstovai, komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir pateikę pataisų dėl įstatymo projekto. Komiteto posėdyje jiems turi būti suteiktas žodis. Į posėdį gali būti pakviesti ir kitų suinteresuotų valstybės institucijų, savivaldybių, politinių partijų ir organizacijų bei visuomeninių organizacijų atstovai. Posėdžio pirmininko sutikimu jiems gali būti suteiktas žodis. Jeigu pagrindinis komitetas per nustatytą laiką nespėja išnagrinėti įstatymo projekto, dėl termino pratęsimo jis turi kreiptis į Seniūnų sueigą.

Pagrindinis komitetas posėdžio metu priima sprendimus. Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas iš šių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje:

1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms;

2) pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto;

3) daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus;

4) paskelbti projektą visuomenei svarstyti;

5) grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;

6) projektą atmesti.

Jeigu pagrindinis komitetas priima sprendimą grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti arba projektą atmesti, šis komitetas vis tiek turi pateikti savo išvadas Seimui.

Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados perduodamas Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriui suredaguoti. Suredaguotas projekto tekstas derinamas su jo iniciatorių bei komitetų atstovais (išvadų rengėjais).

3. Pagal Seimo statuto 22 skirsnį (9), po pagrindinio komiteto posėdžio prasideda įstatymo projekto svarstymas Seime.  Įstatymo projektas ir komiteto išvados išdalijamos Seimo nariams ne vėliau kaip 2 darbo dienos prieš Seimo posėdžio, kuriame svarstomas šis projektas, pradžią. Svarstymo Seimo posėdyje metu aptariamas įstatymo projekto tikslingumas, koncepcija, pagrindinės projekto nuostatos ir principai, taip pat pateikiamos visos pagrindiniame komitete gautos įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pataisos ir papildymai, taip pat pataisos, kurias dėl komiteto patvirtinto įstatymo projekto, likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki Seimo posėdžio darbotvarkėje numatyto laiko įstatymo projektą pradėti svarstyti, pateikė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar Seimo narys. Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje metu dėl šių pataisų ir papildymų priimamas Seimo sprendimas. Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:

1) pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto pranešimas, kurio metu pristatomos komiteto išvados apie projekto svarstymo pagrindiniame komitete rezultatus;

2) balsavimas;

3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų pranešimai;

4) kitų komitetų papildomi pranešimai;

5) bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti - Vyriausybės, kitų komitetų, frakcijų ir paskirų Seimo narių kalbos;

6) po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui;

7) taip pat, jeigu to reikalauja Seimo narys, po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo projektui;

8) jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarė pagrindinis komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posėdyje ir projektas arba grąžinamas tam pačiam pagrindiniam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti. Ši komisija tokiu atveju atlieka pagrindinio komiteto funkcijas ir dirba pagal tokio komiteto darbo tvarką;

9) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos svarstymo pagrindiniame komitete metu pateikė įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys ir kuriems pagrindinis komitetas nepritarė;

10) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos, likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki projekto svarstymo Seimo posėdyje, pateikė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė arba Seimo narys, jeigu jo teikiamą pataisą ar papildymą Seimo posėdžio metu paremia ne mažiau kaip 10 Seimo narių.

Po projekto svarstymo yra priimami Seimo sprendimai. Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar:

1)      pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui;

2)      paskelbti projektą visuomenei svarstyti;

3)      grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti;

4)      daryti projekto svarstymo pertrauką;

5)      grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės;

6)      atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.

Projektų priėmimas. Pagrindinis komitetas Seimui priimti privalo pateikti Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus iš naujo suredaguotą įstatymo projektą. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas taip pat pateikia išvadas dėl šio projekto. Projektai šiems skyriams turi būti perduoti ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki jų priėmimo.

Priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukymai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas pataisas, papildymus bei išbraukymus dėl įstatymo projekto įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti Posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki posėdžio darbotvarkėje numatyto pradėti įstatymo priėmimo procedūrą laiko.

Seimo statuto 156 straipsnis nustato įstatymo projekto priėmimo tvarką:

1. Priėmimo metu pranešėjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus.

2. Po to balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių.

3. Tuos straipsnius, dėl kurių nėra jokių pasiūlymų, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprieštarauja nė vienas Seimo narys. Kitais atvejais balsuojama dėl kiekvieno straipsnio.

4. Priėmimo metu leidžiama kalbėti tik pateiktų pataisų ir papildymų autoriams.

Įstatymo priėmimo metu siūlymai atmesti projektą nepriimami. Jis laikomas atmestu tada, jeigu negauna reikiamo balsų skaičiaus. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą.  Jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti siūlomas vėl ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos.

 

4.  LR Konstitucija skelbia įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo Pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

  Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Jeigu Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas apie tai praneša Seimui artimiausiame posėdyje. Ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną Seimas balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu. Pastaruoju atveju Seimas gali pavesti vienam iš komitetų parengti naują įstatymo projektą arba sudaryti tam darbo grupę. Prieš balsavimą galima kalbėti tik dėl balsavimo motyvų (du - “už”, du - “prieš”). Jeigu nusprendžiama grąžintą įstatymą svarstyti iš naujo, tame pačiame posėdyje Seimas turi paskirti svarstymo Seimo posėdyje datą. Šis svarstymas turi įvykti ne vėliau kaip po savaitės.

Grąžinto įstatymo svarstymo Seimo posėdyje metu išklausomi pagrindinio ir papildomų komitetų pranešimai ir rengiama bendroji diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto įstatymo priėmimas. Taigi  grąžintas įstatymas priimamas tokia tvarka:

1. Grąžinto įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų.

2. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė.

3. Jeigu įstatymas be pakeitimų nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais.

4. Šiuo atveju pakartotinai apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių, o už konstitucinį įstatymą - daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbtu Lietuvos Respublikos  įstatymo tekstu Seimo statute nustatyta tvarka turi pasirašyti Seimo Pirmininkas arba  jo   pavaduotojas, kad patvirtintų Seimo priimto įstatymo autentiškumą.

Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti  ir  oficialiai  paskelbti, yra registruojami specialioje knygoje, kurioje vėliau  nurodoma jų  pasirašymo bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai svarstyti. Lietuvos  Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos Prezidento parašą įrašoma: 'Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą'.

 Įstatymai ir kiti Seimo dokumentai skelbiami ir įsigalioja pagal įstatymą “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. Respublikos Prezidento pasirašyti įstatymai, taip pat Seimo nutarimai išsiunčiami Vyriausybei, Konstituciniam Teismui, Aukščiausiajam Teismui, valstybės kontrolieriui, o prireikus ir kitų valstybės institucijų vadovams bei savivaldybėms ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jų pasirašymo.

LITERATŪRA

1.David Wayne Parsons. Viešoji politika. - Vilnius, Eugrimas, 2001m.

2. J. E. Lane.Viešasis sektorius.- Margi raštai, Vilnius 2001m.

3. R. Tarasevičiūtė, L. Biliūnaitė, G. Bužinskaitė Pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerija. - Vilnius 2003.

4.      Strateginiai tikslai [interaktyvus]  prieiga per internetą. Žiūrėta [2004 05 11] <http://www..socmin.lt>

5.      Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas,Valstybės žinios, 2000, Nr. VIII-9471.

6.      LR Darbo kodeksas, Valstybės žinios [interaktyvus] prieiga per internetą. 2002,Nr.64-2569. Žiūrėta [2004  04 20]<http://www3.lrs.lt

7.      Denhardt Robert B. Viešųjų organizacijų teorijos. – Algarvė, 2001.

8.      A. Raipa. Viešojo administravimo efektyvumas.- Monografija, Kaunas. Technologija 2001.

9.      Lietuvos Respublikos Seimo statutas. 2003.

10.  LR Konstitucija, Valstybės žinios[interaktyvus] prieigą per internetą 1992, Nr. 33- 1014. Žiūrėta[ 2004 04 26]<http://www3.lrs.lt

11.  R. Jucevičius. Kauno plėtros forumas. Pranešimas konferencijoje. Kaunas šiandien ir rytoj. Vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas formuojant ateities viziją.” 1999m.

12.  M. Arnavičiūtė, V. Domarkas, D. Gitneitienė. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. – Monografija, Vilnius, 2002.

13.  U. Savickas. “Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis siekiant fondų paramos”[interaktyvus] prieiga per internetą.Žiūrėta [2004 05 06] <http://www.iris.ktu.lt/old/Eorokontaktai/Bendradarbiavimas.doc

14.  R. Šimašius. “Nevyriausybinių organizacijų aplinkos Lietuvoje apžvalga” [interaktyvus] prieiga per internetą Žiūrėta [2004 05 12] <http://www.lrinka.lt/Pranesim/NVO.phtml

15.  Visuotinė žmogaus teisių deklaracija…………………

 









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1450
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site