Pasiūlymai darbo jėgos trūkumo Lietuvoje problemai sprźsti

Lietuvoje, atsižvelgiant į kitose Europos valstybėse taikom¹ praktik¹, darbo jėgos trūkumo problem¹ būtų galima sprźsti dviem būdais: efektyviau išnaudojant turim¹ žmogišk¹jį potencial¹ arba (ir) spartinant darbo jėgos imigracij¹ (tai būtų galima pasiekti tiek skatinant iš Lietuvos išvykusios darbo jėgos grįžim¹, tiek sudarant palankesnes s¹lygas darbo jėgos iš trečiųjų šalių įvežimui). Šie du darbo rinkos problemų sprendimo būdai bei galimi neigiami padariniai yra detalizuojami šio darbo 6.1–6.3 skyriuose.

Pasiūlymai dėl efektyvesnio turimų žmogiškųjų išteklių panaudojimo

Turimų žmogiškųjų išteklių panaudojimo efektyvum¹ būtų galima padidinti išplečiant žmogiškųjų išteklių bazź (pvz., panaudojant esam¹, bet dėl įvairių priežasčių darbo rinkoje nedalyvaujanči¹ potenciali¹ darbo jėg¹) ir didinant esamos žmogiškųjų išteklių bazės (darbo jėgos) darbo našum¹ (žr. 67 pav.).

Vidutinės gyvenimo trukmės didinimas. Vidutinės gyvenimo trukmės, kuri Lietuvoje yra mažesnė nei daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių Europos S¹jungos šalių (vyrų – 10, moterų 4,4 metais trumpesnė už ES vidurkį), augimas pristabdytų šalies populiacijos mažėjim¹ ir sukurtų papildom¹ darbo jėgos rezerv¹. Vidutinė gyvenimo trukmė yra glaudžiai susijusi su bendrųjų socialinės aplinkos s¹lygų kokybe ir jos gerinimu.

2003 metų laikotarpiu vidutinė tikėtina vyrų ir moterų gyvenimo trukmė nežymiai išaugusi, nuo 2003 metų vėl pradėjo mažėti. Jei 2003 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 66,48 metai, o moterų – 77,58 metai, tai 2006 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 65,31 metai, o moterų – 77,06 metai (žr. 68 pav.).

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis Statistikos departamento prie LR Vyriausybės ir Eurostat duomenimis

Pažymėtina, kad vidutinė tikėtina tiek vyrų, tiek moterų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra gerokai mažesnė nei ES 25 šalių vidurkis. Nuo 1990 m. vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ES 25 šalyse nuosekliai augo.

Vidutinė gyvenimo trukmė labiausiai priklauso nuo šalies gyventojų gyvenimo būdo ir elgsenos bei sveikatos apsaugos sistemos. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad vidutinė gyvenimo trukmė yra integralus gyventojų sveikatos rodiklis. Lietuvos gyventojų sveikos gyvensenos vertybes ir elgesį neigiamai veikia didėjantys socialiniai skirtumai, nepakankamas dėmesys asmeninės atsakomybės už savo sveikat¹ ugdymui ir skatinimui sveikai gyventi. Sveikatos apsaugos sistema susiduria su tokiomis problemomis kaip nepakankamai nuosekli sveikatos politika, nepakankamai efektyvi sveikatos priežiūros organizavimo sistema, nepakankama paslaugų kokybė ir prieinamumas.

Sėkmingas visuomenės sveikatos gerinimo problemų sprendimas prisidėtų prie vidutinės gyvenimo trukmės Lietuvoje didėjimo. Svarbios ir prevencijos priemonės kovoti su antsvoriu, rūkymu, alkoholizmu ir psichikos ligomis. Veiksmingas ir kompleksinis šių priemonių įgyvendinimas darytų teigiam¹ poveikį šalies gyventojų sveikatingumo lygiui, o kartu ir darbo jėgos apimtims bei jų kokybei.

Emigracijos srautų mažinimas ir emigravusiųjų grįžimo skatinimas. Viena iš pagrindinių gyventojų skaičiaus, o tuo pačiu ir darbo jėgos mažėjimo priežasčių – šalies gyventojų emigracija. Emigracijos tendencijų analizė parodė, kad gyventojų emigracij¹ skatina įvairios priežastys, tačiau viena pagrindinių paskatų – ekonominis motyvas (aukštesnio gyvenimo lygio siekis). Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktu tyrimu (2006), siekiant sumažinti emigracijos srautus, būtina sudaryti galimybes Lietuvos gyventojams gauti didesnes pajamas, taip šalinant pagrindinź valstybės priemonėmis pasiekiam¹ emigracijos priežastį.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas – išvykusiųjų asmenų grįžimo skatinimas. Išanalizavus imigracijos srautų tendencijas Lietuvoje, pastebėta, jog didži¹j¹ imigrantų dalį sudaro grįžtantys Lietuvos gyventojai (2006 m jie sudarė 71% visų imigrantų). Nepaisant to, į Lietuv¹ grįžtančiųjų emigrantų dalis (2006 m. į Lietuv¹ grįžo 5,5 tūkst. emigrantų), palyginti su emigracijos srautais (2006 m. iš Lietuvos išvyko 27,8 tūkst. šalies gyventojų), yra palyginti nedidelė (19,8%). Todėl būtina imtis efektyvių priemonių, skatinančių aktyvesnį išvykusių asmenų grįžim¹. Reikia pripažinti, kad reikalinga ypač stipri motyvacija asmeniui, kuris siekdamas susikurti gerovź užsienyje, tam paskyrė ne vienus metus (Žibas 2006). Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad grįžźs į Lietuv¹ asmuo susiduria įvairiomis socialinio, ekonominio ir kitokio pobūdžio problemomis, kaip antai būsto ir darbo paieška, mažesnėmis pajamomis, reintegracija į visuomenź. Be to, dalį emigrantų nuo grįžimo į tėvynź sulaiko geros socialinės garantijos, taip pat gerovei kurti paimtos įvairios būsto ar vartojamosios paskolos.

Viena svarbiausių priemonių, galinčių paskatinti emigravusių asmenų grįžim¹ ryšių su užsienyje gyvenančiais lietuviais palaikymas bei jų kontaktų su Lietuva palaikymo ir puoselėjimo skatinimas. Siekiant šių tikslų įgyvendinimo, būtina aiški valstybės politikos kryptis emigravusių Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Šiuo metu Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės yra parengźs ilgalaikės valstybės santykių su užsienyje gyvenančiais lietuviais 2008 2020 m. strategijos projekt¹, tačiau strategija nėra patvirtinta. Minėtosios strategijos projektas taip pat kritikuojamas Pasaulio lietuvių bendruomenės, vienijančios lietuvių bendruomenes skirtingose šalyse, atstovų, kaip neatsižvelgiantis į daugum¹ emigravusių lietuvių poreikių bei dėl nenumatytų tinkamų strategijos įgyvendinimo kontrolės priemonių. Yra būtina ne tik pasirinkti tinkam¹ valstybės santykių su užsienyje gyvenančiais lietuviais 2008 2020 m. strategij¹, bet ir realiai j¹ įgyvendinti, siekiant paspartinti emigravusių šalies gyventojų grįžimo į tėvynź procesus; tai kartu būtų efektyvi darbo jėgos trūkumo Lietuvoje problemos sprendimo priemonė.

Neaktyvių šalies gyventojų ir socialinės atskirties grupių atstovų (neįgaliųjų, buvusių kalinių ir kt.) integravimas į darbo rink¹. Atlikta darbo rinkos makroekonominių ir socialinių rodiklių pokyčių analizė parodė, jog Lietuvoje mažėja darbo jėgos aktyvumo lygis. Tai atspindi ekonomiškai neaktyvių gyventojų skaičiaus augimo tendencij¹. Valstybė turi imtis aktyvių priemonių, skatinančių tokių ekonomiškai neaktyvių gyventojų grupių, kaip neįgalieji, nuteistieji, asmenys, praradź viltį rasti darb¹, bei kiti asmenys iš socialinių atskirties grupių, įtraukim¹ į darbo rink¹. Būtina imtis priemonių, kurios didintų visuomenės tolerancij¹ socialinės atskirties grupėms ir taip paskatintų aktyvesnź šių asmenų integracij¹ į visuomenź.

Europos S¹junga socialinės politikos srityje ypač akcentuoja socialinės atskirties mažinimo ir ekonomiškai neaktyvių gyventojų integravimo į darbo rink¹ svarb¹. Europos Komisija nuolat rengia apžvalginius straipsnius, kuriuose pateikiami geriausių ES šalių-narių socialinės politikos priemonių pavyzdžiai, padėjź pasiekti efektyvių rezultatų. Informacijos apie darbo rinkoje vykstančius pokyčius sklaida būtų viena iš priemonių, galinčių paskatinti ekonomiškai neaktyvių gyventojų integravim¹ į darbo rink¹. Pateikiama informacija turėtų apimti tokias sritis, kaip dirbančiųjų teisės ir jų gynimo būdai, darbų saugos reikalavimai, lanksčių darbo organizavimo formų taikymo galimybės. Taip pat būtinos specialios mokymo programos, lavinančios šių asmenų bendruosius (bendravimo, kompiuterinio raštingumo ir kt.) įgūdžius, darbo praktikos ir savanoriško darbo programos, padedančios gražinti šiuos asmenis į pilnavertį gyvenim¹.

Norint sėkmingai įgyvendinti minėt¹sias programas, būtinas aktyvus ir efektyvus viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas. Darbdaviai turėtų aktyviai įsitraukti į asmenų pagal atitinkamas mokymo programas rengim¹, suteikdami minėtiems asmenims įdarbinimo ar galimybės atlikti darbo praktik¹ garantijas. Kartu reikėtų atsižvelgti ir į sudėting¹ psichologinį aspekt¹ integruojant ekonomiškai neaktyvius gyventojus į darbo rink¹, t. y. stiprinti šių asmenų pasitikėjim¹ savimi bei plėsti darbdavių tolerancijos ribas. Lietuvoje 2004 m. buvo priimtas socialinių įmonių įstatymas, kurio paskirtis skatinti įmones įdarbinti asmenis, praradusius profesinį ir bendr¹jį darbingum¹, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis s¹lygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžim¹ į darbo rink¹, jų socialinź integracij¹ bei mažinti socialinź atskirtį (Nr. IX-2251).

2006 m. Lietuvos pramoninkų konfederacija teikė pasiūlym¹ nustatyti maksimali¹ darbo savaitės trukmź – 60 val. Šis pasiūlymas sulaukė neigiamos didžiosios visuomenės dalies ir ypač profesinių s¹jungų reakcijos. Pažymėtina, kad tinkamai reglamentavus maksimali¹ darbo trukmź, ši priemonė galėtų padėti sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹. Dabartinė teisinė reglamentacija Lietuvoje teikia ribotas galimybes dirbti viršvalandžius. Maksimalios darbo savaitės trukmės padidinimas turėtų būti orientuojamas taip, kad padidintų viršvalandinių darbų trukmź nekeičiant nustatytos 8 val. kasdieninio darbo trukmės. Atitinkamai turėtų išlikti nepakitźs viršvalandinio darbo užmokesčio reglamentavimas. Tai suteiktų galimybź darbuotojams pagal savo poreikius legaliai papildomai užsidirbti, o darbdaviams leistų patenkinti vis augantį darbo jėgos poreikį.

Turimų darbo jėgos išteklių perskirstymas. Tam tikrų darbo jėgos rezervų būtų galima ieškoti perskirstant darbo jėgos išteklius, t. y. skatinant darbo jėgos judėjim¹ iš žemos pridėtinės vertės (pvz., žemės ūkio) į aukštos pridėtinės vertės sektorius.

Remiantis LR statistikos departamento duomenimis, didelis Lietuvos darbo jėgos potencialas yra sutelktas žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje. Šiame sektoriuje Lietuvoje 2005 m. dirbo 13,9 proc. visų užimtųjų, o ES–15 – apie 5,8 proc. Taigi Lietuvos ūkio struktūra dar ženkliai skiriasi nuo vakarų šalių ūkio struktūros. Darbo jėgos ištekliai yra naudojami žem¹ pridėtinė vertź generuojančiose ekonomikos šakose, kai jų trūksta kituose – strategiškai reikšmingesniuose – šalies ūkio sektoriuose.

Reikia pažymėti, kad didelź įtak¹ žmogiškųjų išteklių perskirstymui turi psichologinis aspektas, kuris yra ypač sunkiai valdomas. Galima teigti, kad tam tikros srities darbuotojų paklausa yra tik vienas iš daugelio veiksnių, lemiančių asmens sprendim¹ įgyti tam tikr¹ specialybź ar persikvalifikuoti. Profesijos ar specialybės pasirinkim¹ lemia ir asmeniniai interesai, polinkiai, gebėjimai bei kiti psichologiniai veiksniai.

Papildomų darbo jėgos rezervų atsirastų, užtikrinus didesnį šalies darbo jėgos vidinį mobilum¹. Nedarbo ir užimtumo lygio skirtumai apskrityse parodė, jog Lietuvoje yra nepakankamas darbo jėgos teritorinis mobilumas. Darbo jėgos teritorinį mobilum¹ paskatintų tokios priemonės, kaip infrastruktūros (ypač susisiekimo) gerinimas, mobilumo motyvacijos skatinimas, ekonominių ir ekonominių bei socialinių skirtumų tarp atskirų regionų mažinimas.

Pensinio amžiaus didinimas. Daugėjant senyvo amžiaus žmonių, mažėja darbo jėga, o tuo pačiu ir darbo pasiūla. Atsižvelgiant į šias tendencijas, reikėtų apsvarstyti galimybź, augant vidutinei gyvenimo trukmei, padidinti ir pensinio amžiaus rib¹. LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme vyrams yra nustatytas 62 metų ir 6 mėnesių, o moterims 60 metų pensinis amžius. Nacionalinėje Lisabonos strategijos programoje numatyta, kad nuo 2012 m. ketinama pradėti senatvės pensijos amžių didinti po 2 mėnesius vyrams ir 4 mėnesius moterims kasmet, kad abiejų lyčių asmenų senatvės pensijos amžius 2026 m. pasiektų 65 metus. Atsižvelgiant į tai, kad darbo jėga šalyje sparčiai mažėja, būtina apsvarstyti galimybź paankstinti numatom¹ pensinio amžiaus didinim¹. Kitos priemonės, kurių galėtų imtis valstybė skatindama vyresnio amžiaus žmonių užimtum¹, pasiūlyti vyresnio amžiaus žmonėms finansines paskatas likti darbo rinkoje.

Darbo jėgos trūkumo problema galėtų būti sprendžiama taikant tiesioginio ir netiesioginio (kompleksinio) poveikio priemones. Tiesioginio poveikio priemonėms galima priskirti neaktyvių šalies gyventojų ir socialinės atskirties grupių atstovų (pvz., neįgaliųjų, buvusių kalinių ir t. t.) integravim¹ į darbo rink¹, pensinio amžiaus didinim¹, potencialios darbo jėgos, neatitinkančios darbo rinkos keliamų reikalavimų, perkvalifikavim¹ ir efektyvesnį turimų darbo išteklių paskirstym¹. Ypatingas valdžios atstovų dėmesys turėtų būti skirtas kompleksinėms netiesioginio poveikio priemonėms – emigracijos mastų mažinimui, emigravusios darbo jėgos grįžimo skatinimui bei prielaidų didėti vidutinei šalies gyventojų gyvenimo trukmei, kuri yra viena mažiausių ES, sukūrimui.

Turimos žmogiškųjų išteklių bazės (darbo jėgos) darbo našumo didinimas. Viena iš problemų su kuriomis susiduria Lietuva – žemas palyginti su kitomis ES šalimis darbo našumo lygis. Žemesnis už ES šalių vidurkį darbo našumo lygis reiškia didesnį nekvalifikuotos arba žemos kvalifikacijos darbo jėgos poreikį ir tuo pačiu didesnź priklausomybź nuo darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio.

Demografinių bei migracijos rodiklių analizė parodė, jog artimiausiu metu Lietuva ir toliau susidurs su žmogiškųjų išteklių trūkumu, todėl būtina ieškoti priemonių, kurios mažintų darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio, poreikį. Viena iš tokių priemonių gamybinių procesų modernizavimas, paremtas investicijomis į mokslinius tyrimus, inovacijas, modernių technologijų diegim¹, mažinantis darbo jėgos, ypač nekvalifikuotos, poreikį ir didinantis darbo našum¹. Pagrindiniai veiksniai, darantys įtak¹ darbo našumui, yra žmogiškųjų išteklių kokybė ir naudojamos technologijos. Ypatinga reikšmė tenka žmogiškųjų išteklių kokybei, nes aukštos kvalifikacijos darbo jėga geba ne tik tinkamai pasinaudoti mokslinių tyrimų, inovacijų ir modernių technologijų teikiamomis galimybėmis, bet ir jas kurti.

Remiantis darbdavių apklausos rezultatais, galima teigti, jog šalies įmonės nėra linkusios investuoti į veiklos modernizavim¹. Daugiau nei pusė visų tyrime dalyvavusių įmonių teigė, kad valstybės parama labai paskatintų arba paskatintų investuoti į mokslinius tyrimus, inovacijas ir modernių technologijų diegim¹.

Žmogiškųjų išteklių kokybė glaudžiai susijusi su mokslinių tyrimų vykdymu, inovacijų panaudojimu, modernių technologijų diegimu ir darbo našumo augimu. Žmogiškųjų išteklių kokybė tuo būdu yra svarbiausias veiksnys, užtikrinantis darbo našumo augim¹. Atlikta įmonių apklausa parodė, kad valstybės parama paskatintų įmonės investuoti į darbuotojų kvalifikacijos tobulinim¹. Taip pat darytina išvada, kad daugelis įmonių iki šiol neįvertina darbuotojų kvalifikacijos kėlimo svarbos.

Būtų tikslinga taikyti ekonominio poveikio priemones, kurios paskatintų įmones investuoti į įmonės veiklos modernizavim¹, paremt¹ investicijomis į mokslinius tyrimus, inovacijas, modernių technologijų diegim¹, ir žmogiškųjų išteklių kokybės gerinim¹. Mokesčių lengvatų taikymas galėtų būti viena ir aukščiau minėtų ekonominio poveikio priemonių. Didelź reikšmź turi ir žmogiškųjų išteklių plėtrai skiriamos ES struktūrinių fondų lėšos. Svarbus uždavinys – efektyvus šių lėšų panaudojimas. Lietuvos 2007–2013 metų Europos S¹jungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje žmogiškųjų išteklių plėtros programai numatyta skirti 13,8% visų ES struktūrinės paramos lėšų. 10% visų ES struktūrinės paramos lėšų per ekonomikos augimo veiksmų program¹ numatoma skirti moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai.

Inovacijos, investicijos į moksl¹ bei tyrimus stipriai veikia šalies pramonės ir verslo konkurencingum¹ ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl būtinas aktyvus verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimas. Remiantis Lietuvos ūkio (ekonomikos) raidos įžvalga, turi atsirasti suvokimas, kad žinių visuomenė – tai ne vien žinių panaudojimas aukštųjų technologijų sektoriuje. Žinių visuomenė – tai žinių panaudojimas visuose valstybės ekonomikos ir paslaugų sektoriuose, siekiant, kad jie kiltų vertės kūrimo grandine aukštyn ir taptų aukštos pridėtinės vertės sektoriais. Aukštųjų technologijų sektorius turi skleisti žinias ir produktus, kurie ir tradicinių technologijų pramonės sektoriams padėtų transformuotis į modernius, pažangiomis technologijomis grįstus pramonės sektorius.

Visapusiškas nacionalinės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sistemos plėtojimas taip pat yra neatsiejamas nuo bendro Europos S¹jungos konteksto. Lietuvai yra svarbu vystyti tarptautinio lygio MTEP ir užtikrinti pasiektų rezultatų tarptautinź sklaid¹ juos įgyvendinant ir panaudojant versle darbo našumui kelti. ES planuoja sukurti bendr¹ Europos mokslinių tyrimų erdvź ir iki 2010 m. padidinti investicijas į mokslinius tyrimus iki 3% ES BVP (1% iš valstybės biudžeto ir 2% iš privataus sektoriaus). Mokslo ir technologijų plėtros vystym¹si numatoma remti per tarptautinį bendradarbiavim¹, technologines platformas, fundamentinius tyrimus, mokslinių tyrimų žmogiškųjų išteklių ir infrastruktūros plėtr¹ bei nacionalinių tyrimų programų koordinavim¹.

Pagrindiniai mokslinių tyrimų finansavimo principai turėtų būti pusiausvyra tarp esamos ir naujos veiklos; pusiausvyra tarp fundamentinių tyrimų ir tyrimų pramonės poreikiams tenkinti; pusiausvyra tarp investicijų į žmogiškuosius išteklius ir materialiosios bazės vystymo.

Siekiant efektyviai išsprźsti darbo rinkos problemas, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama darbo našumui didinti. Vienas iš būdų sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹ – persiorientuoti prie kapitalui imlios produkcijos gamybos ar didelės pridėtinės vertės paslaugų teikimo; tai yra glaudžiai susijź su investicijomis į mokslinius tyrimus, inovacijas, modernių technologijų diegim¹ bei turimo žmogiškojo kapitalo kvalifikacijų ir kompetencijų kėlim¹. Darbo našumo augimas kartu būtų vienas iš esminių veiksnių, užtikrinančių ilgalaikź šalies ekonominź plėtr¹.

Pasiūlymai dėl šalies vykdomos migracinės politikos

ES šalių-narių (Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kt.) patirtis parodė, kad nekvalifikuotos ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumo sprendimas imigrantų srautais yra laikina priemonė. Ši priemonė ekonomiškai naudinga vykstant ekonomikos plėtrai, tačiau daro neigiam¹ įtak¹ socialinei aplinkai, kuri¹ gali dar labiau sustiprinti per mažai kontroliuojami imigracijos srautai ir nepakankamas dėmesys imigracijos politikai.

Augantis išduodamų darbo leidimų asmenims iš trečiųjų šalių skaičius rodo, kad Lietuvoje imigracija iš trečiųjų šalių didėja. Vokietijos ir Prancūzijos patirtis rodo, jog imigracij¹ darbo tikslais vėliau keičia imigracija dėl šeimų susijungimo. Atsižvelgiant į Prancūzijos patirtį, reguliuoti imigracijos srautus dėl šeimų susijungimo yra ypač sunku, kadangi tai susijź ne tik su socialinėmis, bet ir su etinėmis bei moralinėmis problemomis. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos visuomenė nepasirengusi susitaikyti su globalizacijos pasekmėmis ir nepakankamai tolerantiškai vertina užsieniečių buvim¹ Lietuvoje. Todėl atvykusių asmenų socialinė integracija pareikalautų papildomų pastangų ir lėšų.

Atsižvelgiant į migracijos srautų reguliavimo sudėtingum¹, reikia formuoti toki¹ migracijos politik¹, kuri skatintų laikin¹ imigracij¹, t. y. asmenų atvykim¹ dirbti, o ne nuolatos gyventi. Dabartinė Lietuvoje egzistuojanti teisinė reglamentacija asmenų iš trečiųjų šalių atžvilgiu, nustatyta užsieniečių teisinės padėties įstatyme bei kituose teisės aktuose, vertintina kaip tinkama naudojantis atsivežtinės darbo jėgos teikiamais privalumais, teikiant pirmenybź laikinos migracijos formoms. Lietuva taip pat turėtų aktyviai prisidėti prie bendros imigracijos politikos ES lygmeniu formavimo ir teikti ypating¹ dėmesį apykaitinės migracijos, nelegalios migracijos kontroliavimo klausimams. Europos Komisija komunikate „Migracija ir vystymasis: keletas konkrečių orientyrų“ (COM(2005) 390 final) akcentavo ES elgesio kodekso idėj¹, kuria siekiama riboti neigiamus padarinius šalims, iš kurių gyventojai išvyksta. Europos Komisija siūlo tokias priemones, kaip asmenų įdarbinimo iš šalių, kurios susiduria su dideliais emigracijos srautais, ribojimas, aktyvaus dialogo su šalimis, iš kurių atvyksta asmenys, vystymas siekiant, kad naud¹ gautų tiek šalis, iš kurios išvykstama, tiek šalis, į kuria atvykstama. Tinkamas šių klausimų reglamentavimas skatintų asmenų mobilum¹ ir padėtų pasinaudoti atsivežtinės darbo jėgos teikiamais privalumais išvengiant didelių socialinių problemų.

Remiantis atliktu darbo paklausos tyrimu, nors asmenų įdarbinimo iš trečiųjų šalių procedūras darbdaviai vertina kaip sudėtingas, tačiau išduodamų darbo leidimų skaičius smarkiai auga. Tai reiškia, kad darbdaviai vis aktyviau naudojasi asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimo galimybe. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad palengvinus užsieniečių atvykimo tvark¹ ir netaikant atrankos kriterijų, gali atsirasti paskata darbo jėgos trūkum¹ sprźsti dideliais nekvalifikuotos darbo jėgos kiekiais iš trečiųjų šalių užuot investavus į įmonės veiklos modernizavim¹ ir darbuotojų kvalifikacijos tobulinim¹ ir tai dar labiau paaštrintų darbo rinkos problemas.

Migracijos srautus būtina reguliuoti taip, kad jie skatintų aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, kurios įdarbinimas prisideda prie ekonomikos plėtros, atvykim¹. Pažymėtina, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintame leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo s¹lygų ir tvarkos apraše numatyta galimybė aukštos kvalifikacijos asmenis iš trečiųjų šalių įdarbinti greičiau nei asmenis, turinčius žemesnź kvalifikacij¹, ar nekvalifikuot¹ darbo jėg¹. Taip pat būtina atitinkamai gerinti ekonominź ir socialinź aplink¹, kuri didintų Lietuvos patrauklum¹ pritraukiant aukštos kvalifikacijos darbo jėg¹. Čekijoje šiuo metu yra vykdomas bandomasis projektas „Kvalifikuotos darbo jėgos iš užsienio atranka“ (https://www.imigracecz.org/ ?lang=en&article=home), kuriuo, plėtojant įvairias lengvatų sistemas, siekiama pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos darbo jėg¹. Tikimasi, kad atvykź aukštos kvalifikacijos specialistai prisidės prie Čekijos darbo našumo didinimo ir ekonominės aplinkos gerinimo. Lietuvoje pritraukta aukštos kvalifikacijos darbo jėga galėtų prisidėti prie ekonomikos plėtros, kuri būtų paremta darbo našumo augimu. 

Pažymėtina, kad Lietuvoje migracijos tendencijos skiriasi nuo daugumoje ES šalių-narių vyraujančių migracijos tendencijų, t. y. pas mus vyrauja emigracija, o kitos šalys pasižymi dideliais imigracijos srautais. Esant galimybei laisvai judėti visoje ES teritorijoje tiek keliaujant, tiek pasirenkant darbo, gyvenam¹j¹ viet¹ ir vis labiau nykstant barjerams, Lietuva turi pasiruošti ne tik išvykusių Lietuvos gyventojų sugrįžimui, bet ir imigrantų, kurie jau įsikūrź kitose ES valstybėse, bei kitų ES šalių-narių piliečių atvykimui. Reikėtų ypač skatinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgos sugrįžim¹ ir atvykim¹. Todėl Lietuvai dalyvaujant bendros ES darbo rinkos ir užimtumo politikos formavime, reikėtų kreipti ypating¹ dėmesį į kvalifikacijų pripažinimo bei socialinių garantijų išsaugojimo keičiant gyvenam¹j¹ viet¹ ES viduje klausimus. Taip pat būtina užtikrinti, kad sugrįžtantys Lietuvos piliečiai ir iš kitų ES šalių atvykstantys asmenys galėtų realiai pasinaudoti gerėjančios Lietuvos ekonominės ir socialinės aplinkos teikiamomis galimybėmis.

Ekonominės migracijos reguliavimo strategijoje teigiama, kad daugiausia paskatų ir galimybių (dėl užsienio kalbų žinių, migracinės patirties ir pan.) įsilieti į ES darbo rink¹ turi išsilavinźs jaunimas (ypač k¹ tik baigźs mokslus ir dar nesusiradźs darbo Lietuvoje). Jauni asmenys yra pagrindinė šalies darbo jėga, todėl būtina užtikrinti, kad jie pamatytų realias galimybes likti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Remiantis atliktu tyrimu, didesnė dalis visų apklaustųjų įmonių kaip darbuotojų paieškos būdu naudojasi įmonės darbuotojų, draugų, kolegų ir kitų pažįstamų rekomendacijomis; su mokymo įstaigomis bendradarbiauja mažiau nei penktadalis visų apklaustųjų. Dėl to jaunam asmeniui, neturinčiam pažinčių, gali būti sunku įsilieti į darbo rink¹ Lietuvoje, ir tai skatina jį emigruoti, o ne likti ir ieškoti karjeros galimybių Lietuvoje. Šias tendencijas galėtų sušvelninti aktyvus įmonių bendradarbiavimas su mokymo įstaigomis, ypač didinant darbdavių suvokim¹ apie šio bendradarbiavimo įmonei teikiam¹ naud¹ apsirūpinant kvalifikuota darbo jėga.

Su darbo trūkumo problema susiduria ne tik išsivysčiusios, bet ir sparčiai ekonomiškai besivystančios šalys, pvz., Kinija. Šiuo metu pigios darbo jėgos trūkumas jaučiamas ne tik pietiniuose ir rytiniuose Kinijos regionuose, bet ir centrinėje šalies dalyje bei provincijose, kuriose pigios darbo jėgos pasiūla anksčiau buvo ypač didelė. Darbo jėgos trūkumas laikytinas visuotine problema globalios ekonomikos procesų, stambių tarptautinių korporacijų ir didėjančios tarptautinės konkurencijos s¹lygomis.

Europos S¹junga laikosi s¹lyginai liberalios politikos imigrantų iš trečiųjų šalių atžvilgiu. Jie yra laikomi vienu iš pagrindinių trūkstamos darbo jėgos rezervų. Nykstant rezervams vienose šalyse, pvz., Kinijoje, tikėtinos žmogiškųjų išteklių paieškos kitose globaliose dar neišnaudoto potencialo darbo jėgos rinkose: Azijoje (Bangladeše, Indijoje ir kt.) bei Afrikos šalyse.

Nepaisant oficialios ES darbo rinkos politikos, kuri palyginti palanki imigracijai iš trečiųjų šalių, ekonomiškai išsivysčiusių ES valstybių (Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) pavyzdžiai rodo, jog imigrantų panaudojimas darbo trūkumo problemai sprźsti yra efektyvus ir naudingas šaliai-akceptorei tik trumpuoju laikotarpiu, nes:

Imigrantų nedarbo lygis vidutiniškai statistiškai aukštesnis už vietinės darbo jėgos nedarbo lygį.

Ekonominio nuosmukio laikotarpiu imigrantai tampa papildoma našta valstybei, t. y. socialinės paramos gavėjais.

Imigrantai kelia socialines-kultūrines problemas (kalbos barjeras, kolizija su vietine bendruomene, stigmatizacija[1], adaptacijos ir kultūrinės integracijos sunkumai).

Imigrantai, kaip rodo statistika, yra viena iš esminių prastėjančios kriminogeninės situacijos ES priežasčių

Tokiu būdu, imigracija, kaip kompleksinis reiškinys, teikia ne tik ekonominź naud¹, bet kartu yra susijźs ir su papildomų kaštų, tokių kaip socialinės išmokos imigrantų šeimoms, visuomeninio imigrantų integravimo išlaidos, blogėjanti kriminogeninė situacija ir su tuo susijusios nusikaltimų prevencijos bei investicijų į asmens turto ir sveikatos saugumo priemones išlaidos ir kitų panašių kaštų, atsiradimu. Kadangi imigracija yra jautrus politinis klausimas, imigracijos kaštų oficialiai neskelbia nė viena ES šalis. Dėl tos pačios priežasties yra sunkiai prieinama ir statistika dėl imigracijos poveikio atskirų ES šalių kriminogeninei situacijai. Remiantis centrinės Londono Kriminalinės policijos valdybos (angl. Scotland Yard) duomenimis, iš visų 2007 m. balandžio–rugsėjo mėn. Londone įvykdytų žmogžudysčių 55% įtariamųjų yra ne britų kilmės asmenys, o 10% visų centrinės Londono Kriminalistinės valdybos lėšų 2007 m. buvo skirta vien tik vertėjams (O'Neill 2007). Būtų teisinga, jeigu su imigracija susijusius ir jos s¹lygojamus kaštus dengtų ne visa visuomenė, o ekonominź naud¹ iš importuojamos darbo jėgos gaunanti ūkio subjektų grupė, t. y. ši¹ darbo jėg¹ įvežančios įmonės.

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi imigracijos iš trečiųjų šalių politikos principus. Manome, kad su darbo jėgos imigracija susijusių kaštų kompensavimo klausimas ir galimas šių kaštų kompensavimo sistemos sukūrimas turėtų būti svarstomi kartu su imigracijos iš trečiųjų šalių politikos principais, t. y. būti integrali šios strategijos dalis. Sukūrus efektyvi¹ tokių kaštų kompensavimo sistem¹, būtų užtikrinta, kad iš trečiųjų šalių būtų įvežama tik kvalifikuota ir didelź pridėtinź vertź galinti sukurti darbo jėga. Tuo pačiu, trūkstam¹ kvalifikuot¹ darbo jėg¹ pasitelkiant iš trečiųjų šalių, būtų plėtojami tik tie ūkio sektoriai, kur sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir kurie gali auginti Lietuvos ekonomik¹ bei didinti jos konkurencingum¹.

Siekiant sukurti efektyviai veikianči¹ su imigracija susijusių visuomeninių išlaidų kompensavimo sistem¹, būtina tiksliai įvertinti imigracijos veikiamus valstybės socialinius kaštus ir sukurti tinkam¹ metodik¹ kaip šiuos kaštus paskirstyti įmonėms, įsivežančioms darbo jėg¹ iš trečiųjų šalių.

Atsižvelgiant į atlikt¹ ekonomiškai išsivysčiusių ES šalių patirties analizź, darytina išvada, jog dabartinė Lietuvos politika imigrantų iš trečiųjų šalių atžvilgiu atitinka valstybės poreikius. Imigracinės politikos pokyčius sudarant palankesnes s¹lygas darbo jėgos įvežimui iš tam tikrų (Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, t. t.) ar visų trečiųjų šalių būtina nagrinėti kartu su imigracijos kaštų dengimo sistemos sukūrimu ir įdiegimu. Imigracij¹, kaip darbo jėgos trūkumo mažinimo priemonź, tikslinga ir toliau laikyti antrine, papildoma darbo rinkos problemų sprendimo   priemone.

Papildomos priemonės darbo rinkos problemoms sprźsti

Nors Lietuvoje darbo jėgos trūkumui didžiausi¹ įtak¹ daro emigracija, tačiau egzistuoja ir neatitikimai tarp darbo rinkos mokymo tendencijų ir darbdavių poreikių. Ši problema gali dar labiau paaštrėti, nes versle naudojami metodai ir technologijos greitai kinta, todėl labai svarbu, rengiant specialistus, derintis prie darbo rinkos poreikių. Darbo rinkos mokymo tendencijų ir darbdavių poreikių neatitikim¹ patiria dauguma ES šalių. Remiantis Jungtinės Karalystės patirtimi, tikslinga būtų parengti standartizuot¹ bendr¹ darbdavių apklausos metodik¹, kuri leistų nustatyti darbdavių poreikius. Ši apklausa turėtų būti periodiškai atliekama tam, kad būtų galima palyginti skirtingų laikotarpių rezultatus ir numatyti galimas tendencijas. Atitinkamai turėtų būti keičiamas ir specialistų darbo rinkai rengimas. Jungtinėje Karalystėje taip pat įkurta speciali organizacija (Sector Skills Development Agency), kuri stebi darbo rinkos mokymo situacij¹, atlieka įvairius tyrimus ir rūpinasi, kad darbuotojų kvalifikacija tenkintų darbdavių poreikius. Daugelis šalių, pvz. Vokietija, Švedija, yra parengusios, o 2007 m. ir Latvija parengė specialias metodikas, leidžiančias atlikti ilgalaikes (trejų, penkerių metų) darbo rinkos poreikių prognozes (Frolova ir kt. 2007).

Lietuvoje darbo rinkos poreikių tenkinimu rūpinasi Lietuvos darbo birža ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Lietuvos darbo birža kasmet rengia ateinančių metų darbo rinkos prognozź pagal metodik¹, parengt¹ kartu su Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarybos ekspertais. Kadangi specialistų rengimo sistemos perorientavimas reikalauja daug laiko, tikslinga būtų Lietuvoje, remiantis minėtų šalių patirtimi, parengti speciali¹ metodik¹, leisianči¹ prognozuoti darbo rinkos poreikius ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui. Darbo rinkos poreikių prognozavim¹ palengvintų ir periodiškai rengiama standartizuota darbdavių apklausa, leidžianti nustatyti, kokių profesinių įgūdžių darbuotojams labiausiai stinga.

Tikėtina, kad darbo rinkos problemas paaštrina ir tai, jog dauguma įmonių neplanuoja žmogiškųjų išteklių pokyčių įmonėje. Žmogiškųjų išteklių plėtros planai leistų įmonei, atsižvelgiant į prognozuojamus pokyčius, darbuotojų poreikį patenkinti pasinaudojant tokiais būdais kaip įmonės verslo funkcijų perdavimas išorės paslaugų teikėjams (angl. outsourcing) arba darbo nuoma. Lietuvoje civilinius santykius reglamentuojanti teisinė bazė leidžia optimaliai naudotis verslo funkcijų perdavimu išorės paslaugų teikėjams privalumais, tačiau darbo nuoma yra dar nauja darbo organizavimo forma ir Lietuvoje teisiškai beveik nereglamentuota.

Darbo nuoma turėtų būti suprantama kaip tokia darbo organizavimo forma, kai darbuotojas, sudarźs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pastarosios yra laikinai perleidžiamas kitai įmonei, t. y. laikino darbo naudotojui, kurio naudai ir kurio vadovaujamas atlieka savo darbo funkcijas. Toki¹ darbo nuomos samprat¹ pateikia 2007 m. birželio 6 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 569 patvirtinta „Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcija“. Taigi Lietuvoje ketinama įgyvendinti galimybź pasinaudoti nauja darbo organizavimo forma, tačiau būtina paspartinti šiuos procesus. Tinkamai reglamentuoti darbo nuomos klausimai leistų įmonėms greitai reaguoti į darbo jėgos pokyčius įmonėje ir sušvelninti darbo jėgos trūkumo keliamas problemas. Taip pat tikimasi, kad darbo nuoma padidins atskirų gyventojų grupių galimybes dalyvauti darbo rinkoje, taigi skatins užimtumo lankstum¹. Tikslinga būtu tuo pačiu įtvirtinti galimybź panaudoti darbo nuomos priemonź naudojantis darbo jėga iš kitų ES ir trečiųjų šalių. Todėl būtina sukurti tinkam¹ teisinź bazź, kuri leistų pasinaudoti visais darbo nuomos teikiamais privalumais.

Pagrindiniai rezultatai ir išvados

Atlikta makroekonominių ir socialinių rodiklių analizė parodė, kad darbo rinkoje nuo 2002 m. vyrauja darbo paklausos augimo ir darbo pasiūlos mažėjimo tendencijos. Mažėjanti darbo pasiūla, augant darbo paklausai, negali patenkinti darbo rinkos poreikių. 2002 m. prasidėjusį ekonomikos augim¹ galima įvardyti kaip pagrindinź darbo paklausos augimo Lietuvoje priežastį.

Gyventojų emigracija ir neigiamas natūralus gyventojų prieaugis yra pagrindinės darbo jėgos pasiūlos mažėjimo Lietuvoje priežastys. Nors darbingo (15–64 metų) amžiaus asmenų skaičiaus pokyčiai kol kas nėra labai žymūs, tačiau atsižvelgiant į nuosekliai augantį vyresnio amžiaus (daugiau kaip 65 metų) alies gyventojų skaičių ir akivaizd ias 0–14 metų amžiaus grupės šalies gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijas, galima prognozuoti, kad neigiami demografiniai pokyčiai ir ateityje darys įtak¹ darbo jėgos pasiūlos mažėjimui, ypač jei nesikeis šiuo metu nustatyta pensinio amžiaus vyrams ir moterims riba.

Migracijos statistikos analizė rodo, jog po Lietuvos įstojimo į Europos S¹jung¹ (2004 metais) žymiai išaugo Lietuvos gyventojų emigracijos (ypač į ES šalis-nares) mastai. Įvertinus migracijos saldo pokyčius bei palyginus juos su natūralaus prieaugio saldo pokyčiais, galima pastebėti, kad emigracija daro didesnį neigiam¹ poveikį šalies darbo rinkai negu gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl natūralios kaitos. Nesikeičiant migracijos tendencijoms, valstybei gresia tiek darbo jėgos, tiek intelektinio šalies potencialo (gydytojų, mokslininkų), kuris sudaro prielaidas vykdyti fundamentinius tyrimus, generuoti technologines ir komercines idėjas, praradimas.

Lietuvos darbo rinka susiduria ne tik su gyventojų skaičiaus, bet ir su darbo jėgos aktyvumo lygio mažėjimo problema. Mažėjantis darbo jėgos aktyvumo lygis atspindi ekonomiškai neaktyvių gyventojų, kurių darbinis potencialas nėra išnaudojamas, skaičiaus didėjim¹. Nors mažėjantį jaunesnio amžiaus darbo jėgos aktyvumo lygį galima būtų iš dalies paaiškinti dideliu nedeklaruojamos emigracijos mastu, vyraujant bendrai darbo jėgos pasiūlos mažėjimo tendencijai, darbo jėgos aktyvumo nuosmukis gilina atotrūkį tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos šalies darbo rinkoje.

Darbo jėgos stoka verčia darbdavius didinti darbo užmokestį. Augančios verslo s¹naudos atitinkamai spartina kainų lygio augim¹ šalyje, nes darbo našumo didėjimo tempai neatitinka darbo užmokesčio augimo tempų. Trumpo laikotarpio metu darbo jėgos trūkumas didina infliacijos rizik¹, o ilguoju laikotarpiu – stabdo ekonomikos plėtr¹.

Vertinant Lietuvos darbo rink¹ Europos S¹jungos kontekste, pažymėtina, kad ES šalyse egzistuoja ryškūs nedarbo, užimtumo lygio ir darbo našumo skirtumai. Nors nedarbo lygis Lietuvoje 2006 m buvo žemesnis nei ES-25 šalių vidurkis, tačiau Lietuva atsiliko nuo ES-25 šalių vidurkio tiek pagal bendr¹ gyventojų užimtumo lygį, tiek pagal darbo našumo rodiklius. Tuo remiantis galima teigti, kad Lietuvos darbo jėgos potencialas nėra pakankamai efektyviai išnaudojamas.

Visuomenės senėjimo tendencijos daro žymi¹ įtak¹ darbo jėgos pokyčiams tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Europos S¹jungos šalyse. Vertinant migracijos rodiklius, Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje kitų Europos S¹jungos šalių, migracijos saldo yra neigiamas ir tai sukelia papildomų darbo rinkos problemų dėl mažėjančios darbo pasiūlos.

Nedarbo ir užimtumo lygio skirtumai skirtingose Europos S¹jungos šalyse reiškia, kad ES iki šiol nepavyko sukurti efektyviai funkcionuojančios bendros ES šalių darbo rinkos. Pagrindinės problemos – nepakankamas ES piliečių mobilumas ES viduje ir neigiami demografiniai pokyčiai.

Tiek Lietuvoje, tiek Europos S¹jungoje vykdoma darbo rinkos ir užimtumo politika yra orientuota į pagrindinių Lisabonos strategijos uždavinių įgyvendinim¹. Siekiant užtikrinti bendros darbo rinkos efektyvum¹, Europos S¹jungos darbo rinkos politikoje pagrindinis dėmesys yra skiriamas darbo jėgos mobilumui ES ribose didinti ir bendrai imigracinei politikai (iš trečiųjų šalių) formuoti.

Skirtingas tokių sričių, kaip mokesčiai, socialinės garantijos ar švietimo sistema, teisinis reglamentavimas Europos S¹jungos šalyse neigiamai veikia darbo jėgos mobilum¹. Viena iš pagrindinių Europos S¹jungos darbo rinkos politikos krypčių – suvienodintas mokesčių, socialinių garantijų, diplomų, kvalifikacijų pripažinimo klausimų reglamentavimas, siekiant palengvinti vienos ES šalies piliečių įsidarbinim¹ kitoje ES šalyje. Kartu ES siekia supaprastinti imigracijos procedūras ir užtikrinti socialinź imigrantų integracij¹.

Daug dėmesio ES darbo rinkos politikoje yra skiriama žmogiškųjų išteklių kokybei. Kokybiški žmogiškieji ištekliai – vienas iš darbo našumo augim¹ skatinančių veiksnių. Pažymėtina, kad darbo našumas suvokiamas ne tik kaip ilgalaikės ekonomikos plėtros priemonė, bet ir kaip priemonė mažinanti neigiam¹ visuomenės senėjimo poveikį ekonomikai.

Lietuvos narystė ES lemia tai, jog šalies darbo rinkai didelź įtak¹ daro ES formuojama bendra darbo rinkos ir užimtumo politika. Darbo rinkos politika Lietuvoje yra orientuota į žmogiškųjų išteklių plėtr¹ (vienas iš reikšmingų Nacionalinės Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos tikslų – investicijų į žmogišk¹jį kapital¹ didinimas). Imigracija (iš trečiųjų šalių), priešingai negu ES darbo rinkos politikoje, nėra traktuojama kaip pirminė priemonė darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti.

Šalies įmonių apklausa parodė, kad beveik pusė įmonių artimiausiu metu norėtų didinti darbuotojų skaičių. Remiantis anketinio tyrimo rezultatais bei darbo skelbimų analize, galime teigti, kad darbo jėgos trūksta visuose ūkio sektoriuose (skiriasi tik poreikio intensyvumas). Atitinkamai platus yra ir šiuo metu laisvų darbo vietų spektras – prasidedantis darbininku ir besibaigiantis įmonės vadovu. Darbo jėgos trūkumas tampa sistemine makroekonomine Lietuvos problema.

Atliktas darbo paklausos tyrimas bei laisvų darbo vietų pokyčio analizė parodė, kad su didžiausiomis darbuotojų trūkumo problemomis susiduria apdirbamosios gamybos (tekstilės ir jos gaminių, baldų gamybos, pagrindinių metalo ir metalo gaminių gamybos), statybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo sektoriai. Atsižvelgiant į tai, kad šie sektoriai pastaruoju metu daro didžiausia įtak¹ šalies ekonomikos plėtrai, darbuotojų trūkumas gali neigiamai paveikti ne tik minėtų sektorių įmonių, bet ir šalies ekonomikos plėtr¹.

Šalies darbo rinkoje didžiausi¹ paklaus¹ šiuo metu turi profesinį išsilavinim¹ turintys asmenys. Vertinant pagal specialybes, labiausiai trūksta metalo apdirbimo, mašinų gamybos ir giminingų profesijų darbininkų, statybininkų montuotojų, statybininkų apdailininkų, variklinių kelių transporto priemonių vairuotojų. Nors aiškiai dominuoja profesinį išsilavinim¹ turinčių specialistų paklausa, tyrime dalyvavusios įmonės-respondentės teigė, kad joms trūksta visų lygių (t. y. įvairų išsilavinim¹ turinčių) specialistų. Tarp aukšt¹jį išsilavinim¹ turinčių šalies gyventojų labiausiai paklausūs verslo specialistai, ypač vadybininkai, bei fizinių mokslų ir inžinerijos specialistai.

Darbo paklausos tyrimas atskleidė, kad Lietuvos įmonės yra linkusios rinktis darbuotojų trūkumo problemos sprendimo būdus, kurių poveikis būtų jaučiamas jau trumpuoju laikotarpiu. Tarp minėtų būdų dominuoja darbo užmokesčio didinimas. Ateityje dauguma tyrime dalyvavusių įmonių darbo jėgos trūkumo problem¹ planuoja sprźsti, panaudodamos pigesnź darbo jėg¹ iš trečiųjų (ne ES) šalių.

Nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa atspindi stipri¹ dalies įmonių priklausomybź nuo darbo, kaip gamybos veiksnio, o kartu lemia, palyginti su kitomis ES šalimis, žem¹ darbo našumo lygį. Pažymėtina, kad įmonių, planuojančių investicijas į darbo našumo augim¹ užtikrinančias priemones, t. y. įmonės veikl¹ modernizuojančias technologijas, žmogiškųjų išteklių kokybės gerinim¹, – mažiau nei trečdalis. Įmonių investicijas, mokslinius tyrimus ir inovacijas skatinanti valstybės politika galėtų būti vienas iš reikšmingų veiksnių, prisidedančių prie darbo jėgos našumo Lietuvoje augimo.

Darbo paklausos tyrimo metu išryškėjusį nepakankam¹ įmonių ir Lietuvos mokymo įstaigų bendradarbiavim¹, silpn¹ grįžtam¹jį ryšį ar visišk¹ jo nebuvim¹ atspindi ir darbdavių poreikių neatitinkanti specialistų rengimo sistema. Darbo rinkos mokymo tendencijų analizė parodė, kad Lietuvos švietimo sistema netenkina darbo rinkos poreikių: daugiausia parengiama aukšt¹jį išsilavinim¹ turinčių asmenų, kai šiuo metu labiausiai trūksta profesinį išsilavinim¹ turinčių darbuotojų. Atitinkamos kvalifikacijos darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamum¹ palengvintų efektyviai veikianti profesinio orientavimo sistema.

Šalies švietimo sistemos veikiama darbo jėgos pasiūla ir šalies ūkio formuojama darbo jėgos paklausa nesutampa ne tik kiekybinių, bet ir kokybinių kriterijų atžvilgiu. Kokybinių darbo jėgos parametrų neatitikim¹ darbdavių poreikiams atspindi nepakankamas baigusių mokymo įstaigas asmenų pasirengimas įsilieti į darbo rink¹ (šį darbo jėgos kokybės trūkum¹ nurodė dauguma apklaustų įmonių).

Vertinant imigracijos, kaip priemonės darbo jėgos trūkumo problemai sprźsti, tinkamum¹ ir efektyvum¹, būtina atsižvelgti į ES valstybių, naudojusių ši¹ priemonź darbo rinkos problemoms sprźsti, patirtį. Pažymėtina, kad trumpu laikotarpiu imigracija padeda sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹, nors ir yra susijusi su papildomų socialinių problemų ir kaštų atsiradimu. Socialinės problemos aštrėja ir imigracijos ekonominis naudingumas tampa nebe toks akivaizdus ilgu laikotarpiu, taip pat ekonominio nuosmukio metu.

Nepaisant dėl darbo jėgos imigracijos kylančių socialinių problemų, Europos S¹junga planuoja ir toliau naudoti darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigracij¹ kaip priemonź sušvelninti neigiamų demografinių pokyčių s¹lygot¹ darbo jėgos trūkumo problem¹. Pagrindinis bendrai formuojamos imigracijos politikos siekis – reguliuoti migracijos srautus taip, kad tiek imigrantus priimanti šalis, tiek šalis, iš kurios asmenys emigruoja, patirtų kuo mažiau neigiamų padarinių. Pagrindinė priemonė šiam tikslui įgyvendinti – laikinų imigracijos formų skatinimas.

Darbo jėgos trūkumo Lietuvoje problema gali būti sprend iama dviem būdais: efektyviau išnaudojant turim¹ žmogišk¹jį potencial¹ arba (ir) sudarant palankesnes s¹lygas, o tuo pačiu ir spartinant darbo jėgos imigracij¹ iš trečiųjų šalių.

Darbo jėgos trūkumas žmogiškųjų išteklių panaudojimo kontekste gali būti mažinamas išplečiant darbo jėg¹ (t.y. panaudojant esam¹, bet dėl įvairių priežasčių darbo rinkoje nedalyvaujanči¹ potenciali¹ darbo jėg¹) ir skatinant darbo rinkoje esančios darbo jėgos produktyvumo augim¹.

Darbo jėgos trūkumo problema galėtų būti sprendžiama taikant tiesioginio ir netiesioginio (kompleksinio) poveikio priemones. Tiesioginio poveikio priemonėms galima priskirti neaktyvių šalies gyventojų ir socialinės atskirties grupių atstovų (pvz. neįgalieji, buvź kaliniai ir t.t.) integravim¹ į darbo rink¹, pensinio amžiaus didinim¹, potencialios darbo jėgos, neatitinkančios darbo rinkos keliamų reikalavimų, perkvalifikavim¹ ir efektyvesnį turimų darbo išteklių paskirstym¹. Ypatingas valdžios atstovų dėmesys turėtų būti skirtas kompleksinėms netiesioginio poveikio priemonėms - emigracijos mastų mažinimui, emigravusios darbo jėgos grįžimo skatinimui bei prielaidų didėti vidutinei šalies gyventojų gyvenimo trukmei, kuri yra viena mažiausių ES, sukūrimui.

Tam tikrų darbo jėgos rezervų būtų galima ieškoti perskirstant darbo jėgos išteklius, t.y. skatinant darbo jėgos judėjim¹ iš žemos pridėtinės vertės (pvz., žemės ūkio) į aukštos pridėtinės vertės sektorius. Be to, papildomų rezervų atsirastų užtikrinus didesnį šalies darbo jėgos vidinį mobilum¹.

Siekiant efektyviai išsprźsti darbo rinkos problemas, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama darbo našumui didinti. Vienas iš būdų sprźsti darbo jėgos trūkumo problem¹ – persiorientuoti į kapitalui imlios produkcijos gamyb¹ ar didelės pridėtinės vertės paslaugų teikim¹, kas yra glaudžiai susijź su investicijomis į mokslinius tyrimus, inovacijas, modernių technologijų diegim¹ bei turimo žmogiškojo kapitalo kvalifikacijų ir kompetencijų kėlim¹. Darbo našumo augimas kartu būtų vienas iš esminių veiksnių, kurie užtikrintų ilgalaikź šalies ekonominź plėtr¹.

ES šalių-narių (Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kt.) patirtis parodė, kad nekvalifikuotos ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos trūkumo problemos sprendimas imigrantų srautais yra laikina priemonė. Ši priemonė ekonomiškai naudinga vykstant ekonomikos plėtrai, tačiau daro neigiam¹ įtak¹ socialiniai aplinkai, kuri¹ gali dar labiau sustiprinti per mažai kontroliuojami imigracijos srautai ir nepakankamas dėmesys imigracijos politikai.

Imigracija, kaip kompleksinis reiškinys, teikia ne tik ekonominź naud¹, bet kartu yra susijźs ir su papildomų kaštų, tokių kaip socialinės išmokos imigrantų šeimoms, visuomeninio imigrantų integravimo išlaidos, blogėjanti kriminogeninė situacija ir su tuo susijź nusikaltimų prevencijos bei investicijų į asmens turto ir sveikatos saugumo priemones išlaidos ir kitų panašių kaštų, atsiradimu. Būtų teisinga, jeigu su imigracija susijusius ir jos s¹lygojamus kaštus dengtų ne visa visuomenė, o ekonominź naud¹ iš importuojamos darbo jėgos gaunanti ūkio subjektų grupė, t.y. ši¹ darbo jėg¹ įvežančios įmonės.

Su darbo jėgos migracija susijusių kaštų kompensavimo klausimas ir galimai šių kaštų kompensavimo sistemos sukūrimas turėtų būti svarstomi kartu su imigracijos iš trečiųjų šalių politikos principais, t.y. turėtų būti integrali imigracijos politikos dalis. Sukūrus efektyvi¹ tokių kaštų kompensavimo sistem¹ būtų užtikrinta, kad iš trečiųjų šalių būtų įvežama tik kvalifikuota ir didelź pridėtinź vertź galinti sukurti darbo jėga. Tuo pačiu būtų plėtojami tik tie ūkio sektoriai, trūkstam¹ kvalifikuot¹ darbo jėg¹ pasitelkiant iš trečiųjų šalių, kur sukuriama didžiausia pridėtinė vertė ir kurie gali auginti Lietuvos ekonomik¹ bei didinti jos konkurencingum¹.

Atlikta analizė leidžia daryti išvad¹, jog šiuo metu Lietuvoje taikoma darbo jėgos iš trečiųjų šalių įvežimo politika atitinka valstybės poreikius ir nereikalauja esminių korekcijų. Imigracij¹ ir toliau tikslinga laikyti antrine, papildoma darbo rinkos problemų sprendimo priemone. Atsižvelgiant į sisteminį darbo jėgos Lietuvoje trūkum¹ ir bendr¹j¹ ES šalių darbo rinkos politik¹, galima prognozuoti, jog net ir nesikeičiant Lietuvos imigracinei politikai, tikėtinas darbo jėgos imigracijos iš ES ir trečiųjų (ne ES) šalių masto Lietuvoje augimas.