Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

VakarŲ europos valstybiŲ politiniŲ sistemŲ raida

karjeros

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

VAKARŲ EUROPOS VALSTYBIŲ POLITINIŲ SISTEMŲ RAIDA


1. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS POLITINĖ SISTEMA

Didžioji Britanija (Jungtinė Karalystė) galėtų būti pavadinta pavyzdine konstitucine monarchija, nes geriausiai derina savo politinėje sistemoje tradicines monarchijos ir vieno iš seniausių Europoje parlamento institucijas. Jungtinės Karalystės rinkėjai tiesiogiai pagal paprastos daugumos sistemą išrenka 651 Bendruomenių Rūmų narį, atstovaujantį kiekvienai grafystei. Dauguma Lordų Rūmų narių yra perai, paveldintys savo vietas. Lordų Rūmai, kaip žinoma, turi veto teisę visiems įstatymams, išskyrus fiskalines (iždo politiką) ir biudžetą liečiančias teisės normas. Jungtinė Karalystė gan sėkmingai praktikuoja savo monarchijos sudėtinių dalių savarankiškumą: Škotija, Šiaurės Airija ir Velsas turi savo valstybės sekretorius, atskiras įstatymų leidybos bei švietimo sistemas.

Konstitucinės monarchijos demokratiškumą nusako ir tai, kad vietinę valdžią vykdo vienos arba dviejų pakopų administracija – grafysčių, apygardų arba regioninės tarybos. Yra dar miestų ir parapijų tarybos.

Jungtinė Karalystė Europos Sąjungos nare tapo 1973 m. sausio mėn. Net ir esant prieštaravimams tarp Europos Sąjungos šalių, jos nusprendė panaikinti muitus ir kiekybinius apribojimus prekyboje, sukūrė priimtinas sąlygas darbuotojų kaitai ir kapitalo apyvartai, kartu nustatinėja vidines kainas, importo apribojimus bei žemės ūkio produkcijos subsidijas.

Jungtinės Karalystės ekonominių ir socialinių santykių reguliavime aktyviai dalyvavo valstybė ir jos institucijos. Tai užtikrino gan aukštus ekonominio vystymosi tempus (vidutinis pramonės produkcijos kasmetinis prieaugis sudaro 5 proc.). Pokario leiboristų vyriausybė (iki 1951 m.) užsitikrino visuomenės paramą, spręsdama būsto ir nedarbo problemas bei nacionalizuodama kai kurias pramonės šakas. Į valstybės rankas perėjo Anglijos bankas, anglies, dujų pramonė, energetika, civilinė aviacija ir geležinkeliai. Pieno pramonė, gaminusi iki 1/5 pramonės produkcijos, irgi buvo nacionalizuota. Visa tai dar daugiau sustiprino valstybę ir praturtino akcininkus.

Gautas lėšas monopolijos galėjo investuoti į pelningesnes pramonės šakas. Svarbiausia buvo tai, kad valstybė panaudojo jai priklausančius resursus (bankus ir įmones) ekonomikai reguliuoti. Vyriausybės rankose atsidūrė nuo 30 iki 40 proc. nacionalinių pajamų. Beveik pusė visų investicijų į pramonę priklausė vyriausybės institucijoms. Pakito ir išaugo pats valstybės aparatas: atsirado Darbo ministerija, Tiekimo ministerija. Buvo išplėsta Prekybos ministerijos, Valstybės iždo kompetencija. Kas be ko – veržliai augo valstybės tarnautojų armija.

Leiboristų įvykdyta pramonės šakų nacionalizacija palietė didelę dalį dirbančiųjų ir sumažino jų spaudimą visuomenei. Įtampa, konfliktiškumas visuomenėje sumažėjo ir dėl to, kad dėl nacionalizacijos išaugo uždarbiai bei pagerėjo darbo sąlygos. Anglija susidūrė su “atvirkštiniais streikais”: dėl galimo lokauto (gamybos ir darbo vietų mažinimo) darbininkai užimdavo įmones, reikalaudami iš valstybės jų nacionalizacijos. Tradiciškai leiboristų vyriausybė savo užsienio politikoje buvo solidari su JAV, jų (Jungtinės Karalystės ir JAV) sąjungininke tapo viena įtakingiausių Europos valstybių – Vokietijos Federacinė Respublika.

Kalbant apie vidaus reikalus, reikėtų pažymėti 1948 m. ir 1949 m. reformas. Pirmoji panaikino dvigubą votumą ir turėjo padėti leiboristams laimėti 1951 m. parlamento rinkimus. Dvigubas votumas – tai galimybė kiekvienai dominijai savarankiškai spręsti kas ir kokiomis sąlygomis tampa dominijos piliečiu. Bet tuo pačiu metu dominijos pilietis buvo pripažįstamas visos Sandraugos piliečiu. Kolonijos, tokiu būdu, buvo “vienijamos” bendra ištikimybe Anglijos karūnai, bet gavo autonomiją sprendžiant vidines problemas. (Nuo 1931 m. dominijos ir metropolija sudarė sąjungą, gavusią Britanijos nacijų sandraugos pavadinimą. Sandraugos veiklą 1930 m. išnagrinėjo Vestminsterio Aktas, kurį Anglijos parlamentas patvirtino 1931 m. lapkričio mėn.).

Antroji reforma sutrumpino Lordų Rūmų atidedamąjį veto nuo dvejų iki vienerių metų. Tai reiškė, kad parlamentinėje praktikoje lordai tik vieną kartą galėjo vetuoti įstatymo projektą, priimtą Bendruomenių Rūmų (po to, kai jį priimdavo antrojoje sesijoje, turėjo praeiti ne mažiau kaip 1 metai.). Lordų Rūmų veto jau automatiškai nebegaliojo. Akivaizdus ir demokratijos stiprėjimas: Bendruomenių Rūmai gavo daugiau įgaliojimų, bet kartu sustiprėjo ir vykdomoji institucija – vyriausybė, nes jos rankose buvo ir įstatymų leidybos iniciatyva, ir pačių Bendruomenės Rūmų veiklos kontrolė.

Jungtinės Karalystės, tiek valstybės teritorinio darinio, tiek ir visuomenės sudėtis nebuvo vienalytė. Todėl Anglijos leiboristų vyriausybė 1968 m. įsteigė Konstitucinę komisiją ir įpareigojo išnagrinėti Jungtinės Karalystės skirtingų dalių tarpusavio santykius. Komisijai buvo nurodyta, kad įmanomi konstitucinių santykių pokyčiai jokiu būdu negali paliesti sosto ir jo prioritetų. Šios komisijos užduotis buvo rasti išeitį dėl tam tikros Velso ir Škotijos gyventojų dalies siekių - autonomijos vientisos valstybės ribose.

1969 m. buvo įvesta rinkimų teisė asmenims, turintiems 18 metų, bet tai nepakeitė rinkimų Jungtinėje Karalystėje esmės : jie neduodavo absoliučios daugumos parlamente. Nugalėjusi partija formuodavo vyriausybę, neturėdama parlamente atstovaujančios daugumos.

Demokratijos stiprinimui ir savotiškam tradicijų “susiaurėjimui” pasitarnavo  1963 m. įstatymas. Jis leido perams atsisakyti paveldimo titulo tam, kad būti išrinktiems į Bendruomenės Rūmus. Peras galėjo tapti vyriausybės premjeru, ką ir numatė vyriausybės sudarymo procedūra. Bet tolimesni bandymai demokratiškai reformuoti Lordų Rūmus nepavyko.

1970 m. leiboristų vyriausybė, buvusi valdžioje šešerius metus, ryžosi pirmalaikiams rinkimams ir juos pralaimėjo. Į valdžią grįžo konservatoriai, o vyriausybę sudarė bankininkai, pramonininkai, latifundininkai su E. Heath (Hytas) priešakyje. Jos veiksmai sukėlė tam tikrą įtampą visuomenėje. 1971 m. buvo priimtas įstatymas, draudžiantis laisvas profesines sąjungas – jos privalėjo registruotis.

Neregistruotos profsąjungos netekdavo juridinio asmens statuso. Be to, buvo uždrausti politiniai ir vadinamieji “neoficialūs” streikai (tai tokie streikai, kurie nebūdavo pripažįstami atitinkamų profsąjungų centrų, o jų skaičius buvo gana įspūdingas – iki 95 proc. visų streikų). Įstatymas įpareigojo teismus bausti kaltuosius stambiomis piniginėmis baudomis ir kalėjimu.

Visuomenė, pirmiausia, dirbantieji tokį savo teisių apribojimą sutiko priešiškai. Reakcija buvo gana skausminga, juolab, kad šalies ekonomika buvo patekusi į krizę, apsunkintą dideliu kapitalo išvežimu į užsienį. Tai buvo kapitalo internacionalizacijos pasekmė - angliškosios monopolijos vis smarkiau reiškėsi kaip tarptautinės. Jos 3-4 kartus daugiau gamindavo produkcijos užsienyje, negu pačioje Anglijoje. Keitėsi gamybos pobūdis, kuris priklausė nuo ES: Anglija įveždavo iki 70 proc. elektroninės technikos, 50 proc. automobilių, daugiau kaip 70 proc. šaldytuvų ir pan.

Įdomų žingsnį žengė 1974 m. leiboristai: jie sudarė su Anglijos profsąjungomis socialinę sutartį. Tai reiškė, kad vyriausybė už profsąjungų įsipareigojimą nesipriešinti uždarbių apribojimams savo ruožtu įsipareigojo pažaboti infliaciją bei skatinti gyventojų užimtumą. Praktikoje buvo pasiektos įdomios socialinės sutarties pasekmės: profsąjungos prarado darbininkų kontrolę, jie vis dažniau veikdavo savarankiškai.

Šalies politiniame gyvenime leiboristus pakeitė laimėję 1979 m. rinkimus konservatoriai, jų lyderė Margaret Thatcher tapo Anglijos premjere. Jos ilgas valdymas pakeitė įprastą Anglijos politinės sistemos veikimą, valstybinio gyvenimo administravimą. Atsakingus sprendimus priiminėdavo ne visi 20 kabineto (vyriausybės) nariai, o pati premjerė bei dar 3-4 žymiausi veikėjai. Tai lyg ir susiaurino vadovaujančiųjų administratorių skaičių. Pasireiškė ir visiškai priešinga administravimo tendencija: vyriausybės nutarimai bei atskirų ministrų sprendimai rengiami ir svarstomi įvairiuose komitetuose, kuriems vadovavo verslo atstovai.

Taigi oficialiai vyriausybė demonstravo nutarimų (sprendimų) priėmimo savotišką “siaurinimą”, o, antra vertus, palengvino slaptojo mechanizmo, siejančio verslo žmones su vyriausybe, buvimą, aplenkdama Anglijos tradicinį pasididžiavimą – parlamentą, sprendžiantį pagrindines šalies politines problemas. Komitetų daromas poveikis ir lėmė tai, kad jie tapo sudėtine vyriausybės dalimi.



XX a. pradžioje Anglijos valstybės mechanizmas iš esmės skyrėsi nuo Prancūzijos ir Vokietijos valdininkų ir įstaigų skaičiumi. Palyginti su 1914 m., pagrindinės valstybės aparato grandys per 50 metų išaugo net 6 kartus, o valstybės “jėgos” žinybos (policijos, gynybos, teisėsaugos) – 8 kartus. Karinės administracijos skaičius padidėjo net 13-15 kartų. Didžiosios Britanijos tautų sandraugą 1949 m. paliko Islandija. Įteisinta dviguba pilietybė: bendroji Anglijos ir dominijos. Vietoje imperijos komisarų Anglija ir Sandraugos šalys susitarė keistis ambasadoriais. Buvo pakeistas ir pats Britanijos tautų Sandraugos pavadinimas į Tautų sandraugą.

Dar vienoje Sandraugos teritorijoje – Kanadoje 1982 m. balandžio mėn. buvo priimta Konstitucija, pakeitusi nuo 1867 m. galiojusį Britanijos Šiaurės Amerikos aktą. Bet ir šis pagrindinis įstatymas pripažino Anglijos karalienės aukščiausiąją valdžią ir nesuteikė Kvebeko prancūziškai kalbančiai provincijai lygių teisių su Kanados angliškai kalbančiomis provincijomis. Šiaurės Amerikoje išliko Anglijos ir Prancūzijos neišspręstų politinių problemų židinys, kuris “žiežirbuoja” iki šiol.

Iš šiuolaikinių moderniųjų valstybių tik Anglija neturi rašytinės Konstitucijos. Bet tai nereiškia, kad šioje šalyje neapibrėžtos piliečių teisės ir laisvės. Yra net keletas aktų, reglamentuojančių asmens neliečiamybę: Didžioji laisvių chartija, Teisės peticija, Teisių bilis. Nors Anglija ir neturi akto, kuriame būtų išdėstytos visos žmogaus teisės ir laisvės, bet “teisių ir laisvių katalogo nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės teisės trūkumu, net atvirkščiai : pripažįstama, kad galima visa, kas nedraudžiama, o nedraudžiama tiek daug, kad to ir išskaičiuoti neįmanoma; nepilnas leistino katalogas tik reiškiąs nepagrįstą neigimą

ar bent menkinimą to, kas į tą sąrašą nepakliuvo, todėl geriau esą apsieiti be katalogo, nei turėti jį blogą ar nepilną” 1.     

Valdžios institucijų padėtis Anglijoje yra išskirtinė, nes akivaizdus atotrūkis tarp šalies politinio gyvenimo tikrovės ir prieš daug amžių formalioje teisėje įtvirtintų institucijų, kurios veikia iki šiol.

Didžioji Britanija yra konstitucinė monarchija. Formaliai ji yra valdoma karalienės Elžbietos II, o sostui nuo seno suteikti labai platūs įgaliojimai. Valdyti šalį monarchams padeda konstituciniais aktais įsteigta Slaptoji taryba. Visos valdžios institucijos – įstatymų leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (vyriausybė) ir teismai formaliai gauna valdžią iš monarcho rankų. Bet de facto šalį valdo vyriausybė, o dar tiksliau premjeras T.Blair, kuriam pavaldus net parlamentas. Tas pats angliškasis parlamentas, kuris šiuo atveju geriausiai demonstruoja pavyzdį, kaip vykdomoji valdžia yra ne tik įstatymų leidžiamosios valdžios tęsinys, bet ir jos kūno galia. Slaptoji taryba veikia ir dabar, bet karalienė nevadovauja jai : šios institucijos sudėtį nustato ne ji, o vyriausybės vadovas. Vyriausybės formavimas ir sudėtis tik formaliai priklauso nuo karalienės valios. Tikrovėje premjero–ministro postas ir galios atitenka partijos, gavusios parlamento rinkimuose daugumą Bendruomenių rūmuose, lyderiui. Premjero padėtis, kompetencija – išimtinė Anglijos politinėje sistemoje. Būtent jis turi galimybę paveikti bet kurią šalies politinio gyvenimo sferą, o ne monarchas. Kokios jo galios ? Premjeras yra ne tik vyriausybės vadovas, bet tuo pačiu metu dar ir civilinės tarnybos reikalų ministras, pirmasis Iždo lordas. Jis skiria aukščiausius šalies valdininkus. Tai reiškia, kad ministrus ir kabineto narius, kuriuos tvirtina karalienė, suranda, charakterizuoja, rekomenduoja premjeras. Jo žinioje yra net anglikonų bažnyčios aukščiausieji hierarchai, aukščiausieji teisininkai ir civilinės administracijos valdininkai.

Vyriausybės institucijos sąvoka turi savo ypatumų. Vyriausybė - tai dvi institucijos: pati vyriausybė, jungianti visus ministrus, kurie kartu niekados nesusirenka, ir kabinetas, kurį sudaro apie 20 vyriausybės narių. Pastarieji vadovauja atskiroms ūkio šakoms. Sunkoka būtų tokią instituciją vadinti kolegialia. Vyriausybės ir kabineto veikla priklauso tik nuo premjero iniciatyvos gerinant organizacinį darbą bei pačio valstybės aparato veikimo2.

Įstatymus leidžianti valdžia Didžiojoje Britanijoje priklauso parlamentui, kurį sudaro monarchas, Lordų rūmai ir Bendruomenių rūmai. Praeityje buvęs daugelio parlamentų pradininku Anglijos parlamentas ir jo pagrindinė dalis, Bendruomenių rūmai, jau seniai neteko buvusios šios valdžios šakos nepriklausomybės sprendžiant valstybės reikalus. Daugelis jo įgaliojimų atiteko ministrų kabinetui, kuris “vairuojamas” partijos kontrolės institucijų.

Lordų rūmai – akivaizdus angliškųjų tradicijų gyvybingumo pavyzdys. Šios tradicijos gali būti savotišku stabdžiu priimant įstatymus, kurių projektai jau buvo svarstyti Bendruomenių rūmuose, nors užregistruota tokių atvejų nedaug. Buvo bandymų reformuoti šiuos rūmus: leiboristai 1977 m. savo konferencijoje pažadėjo “neatidėliotinai” likviduoti rūmus ir reformuoti parlamentą į veiklų vienų rūmų organą3.  Jie ir tada, ir dabar, būdami valdžioje, savo pažado nevykdė ir nevykdo todėl, kad valdančiosios partijos suinteresuotos Lordų rūmų egzistavimu (be to tai neatitiktų Anglijos tradicijų).

Dvipartinė sistema šalyje savotiškai stabilizuoja parlamento veiklą. Viena iš dviejų partijų – konservatorių arba leiboristų – turi daugumą Bendruomenių rūmuose. O vyriausybė, kontroliuodama parlamentinę daugumą, faktiškai daro įtaką parlamento veiklai.

Tai reiškia, kad bet kurio deputato teisėkūros iniciatyva nebus palaikyta, jeigu jai nepritars vyriausybė. Taigi tik vyriausybė turi įstatymų rengimo iniciatyvą, o parlamentas šio proceso beveik nekontroliuoja, kaip ir finansų bei biudžeto politikos, nekalbant jau apie vyriausybės veiklą.

Seniausias Didžiosios Britanijos politinis institutas yra monarchija. Karalius, paveldėjęs sostą, yra valstybės vadovas: 1) vadovauja vykdomajai valdžiai; 2) sudaro dalį įstatymų leidžiamosios valdžios; 3) yra teismų valdžios vadovas; 4) yra ginkluotųjų pajėgų vadas; 5) anglikonų bažnyčios civilinis vadovas. Bet visos šios 5 misijos daugiau teorinės. Vykstant ilgaamžei politinei evoliucijai didžiulė monarchų valdžia buvo smarkiai apribota. Šiandien ji yra nominali. Monarcho įgaliojimus faktiškai vykdo vyriausybė, kurios sprendimams jis beveik neturi įtakos.

Monarchija ir Jungtinės Karalystės politinis gyvenimas susiję ilgaamžiais ryšiais, kurie, nors būdami nestiprūs, išlieka reikalingi ir būtini kaip šalies administravimo, socialinio reguliavimo įrankis. 

2. VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS VALDYMAS

Pokario Vokietijos politinę raidą stengėsi bendrai veikti didžiosios valstybės – Anglija, JAV, Prancūzija ir SSRS. Potsdamo konferencija 1945 m. nutarė pralaimėjusioje Antrąjį pasaulinį karą  Vokietijoje  nustatyti laikiną okupacinį režimą ir padalino ją į 4 zonas: rytuose – sovietų, vakarinėje didesnėje šalies dalyje – anglų, amerikiečių ir prancūzų. Bendru sutarimu buvo nutarta atkurti tokius demokratinės politinės sistemos institutus: vietinę savivaldą, sąjungų ir susivienijimų, žodžio ir susirinkimų laisvę. Visos šalies teritorijos valdymą koregavo sąjunginė kontrolės taryba, į kurios sudėtį įėjo dešimties valstybių – nugalėtojų atstovai.

Bet nuveikti pastebimų darbų kontrolės taryba nesuspėjo. Prasidėjo “šaltasis karas”, kuris ypač ryškus buvo Vokietijoje. Ji, buvusių sąjungininkių pastangomis, pirmiausia buvo suskaldyta į dvi dalis.

Vakarų šalys, besiorientuojančios į liberalią teisinę valstybę, savo kontroliuojamoje teritorijoje  1949 m. gegužės 23 d. įkūrė Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR). Joje 1949 m. rugsėjo 7 d. įsigaliojo (po 3 karinių gubernatorių ir žemių landtagų pritarimo) Pagrindinis įstatymas (Konstitucija, kuri visiškai teisėtai dar vadinama Bonos konstitucija). Pirmoji pokario vokiečių valstybė tapo “demokratine ir socialine federacine valstybe” su sostine Bona. Sunkiausi išbandymai laukė Berlyno : jis irgi buvo padalintas į 4 sektorius, pavaldžius okupavusių Vokietiją valstybių kariniams gubernatoriams.




Kaip savotišką atsvarą VFR sovietinė administracija 1949 m. spalio 7 d.paskubėjo įkurti dar vieną vokiečių valstybę – Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR).

“Šaltasis karas” neatnešė pergalės nė vienam blokui, bet priartino Sovietų Sąjungos žlugimą. Sovietinė imperija neteko priverstinių sąjungininkių ir vienos ištikimiausių savo satelitų – VDR. 1990 m. gegužės 18 d. pagal VFR ir VDR valstybių sutartį pastarojoje pradėjo laisvai apyvartoje cirkuliuoti VFR pinigai. Pagal antrąją dvišalę sutartį nuo 1990 m. spalio 3 d. VDR kaip valstybė išnyko iš Europos politinio žemėlapio. Jos teritorija, remiantis VFR Pagrindiniu įstatymu, įsiliejo kaip 5 žemės į Vokietijos Federacinę Respubliką. Savarankiška žeme tapo ir Berlynas, kuris per 50 metų okupacijos buvo ne kartą blokuojamas, o jo Rytų Vokietijos zona net atitverta betono siena. Berlynu buvo manipuliuojama “šaltojo karo” metu.

VFR politinę sistemą apibrėžia jau minėta Bonos konstitucija. Vokietijos federalizmas reiškia, kad valstybė – federacija ir kiekviena jos žemė yra savarankiškos ir nepriklausomos. Kiekviena žemių turi savo parlamentą – landtagą bei vyriausybę.

Įstatymų leidyba šalyje užsiima federalinis parlamentas, sudarytas iš 2 rūmų. Žemių interesams atstovauja Aukštesnieji rūmai – Bundesratas (Sąjunginė taryba), kurio narius – įgaliotinius – skiria žemių vyriausybės.

Žemesnieji rūmai – Bundestagas – yra renkami ketveriems metams pagal sistemą, kuri derina proporcinį bei mažoritarinį balsavimą : vieną dalį deputatų renka rinkėjai sąlygiškos paprastos daugumos principu, antrąją – pagal partinius sąrašus. Partija, gavusi mažiau kaip 5 proc. rinkėjų balsų, netenka atstovavimo parlamente teisės pagal proporcinę rinkimų sistemą.

Pagrindinis teisėkūros darbas tenka Bundestagui, bet Bundesratas, kurį formuoja žemės, yra nepriklausomas nuo rinkėjų ir “atsveria” žemųjų rūmų veiklą. Aukštieji rūmai turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Jiems suteikta ir absoliutaus veto teisė sprendžiant Konstitucijos pataisų, šalies teritorijos, finansų, žemių valdžios kompetencijos klausimus.

Prezidentas, renkamas 5 metų kadencijai pagal Pagrindinį įstatymą, yra valstybės vadovas. Jis teikia Bundestagui tvirtinti vyriausybės vadovo (kanclerio) kandidatūrą. Kancleris būna jau žinomas – tai partijos, laimėjusios rinkimus į parlamentą, vadovas. Prezidento teisės, jo vaidmuo šalies politiniame gyvenime yra nedidelis. Jo teisės ir vaidmuo nepalyginami mažesnės nei Prancūzijos prezidento.

Tikroji valstybės valdžia koncentruojasi VFR vyriausybėje ir jos vadovo kanclerio rankose. Vyriausybė kontroliuoja visą vykdomąją valdžią, federacijos narių – žemių veiklą. Vyriausybė reguliuoja šalies teisėsaugos klausimus, be to, ji turi konstitucines galimybes kontroliuoti įstatymų leidybos procesą.

1951 m. teismų valdžios funkcijos specialiu įstatymu buvo suteiktos VFR Konstituciniam Teismui. Jis turi teisę aiškinti Pagrindinį įstatymą, taip pat nauju šalies įstatymu konstitucingumą. Ši institucija galutinai sprendžia federacijos ir žemių ginčus. Konstitucinio Teismo nariai (kaip JAV – Aukščiausiojo Teismo) skiriami iki gyvos galvos. Galima tvirtinti, kad VFR Konstitucijoje numatytas lankstus pagrindinių valdžios šakų veikimo, suderinamumo ir tarpusavio kontrolės bei priklausomybės mechanizmas.

Nuo 1952 m. iki 1990 m. VDR taip pat buvo federacinė sandara. 1968 m. VDR Konstitucija suteikė įstatymų leidybos teises Liaudies rūmams – parlamentui, kuris buvo renkamas 5 metams. Tarp sesijų veikė Valstybės taryba, kurios pirmininkas buvo valstybės vadovas. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų Tarybai, atsakingai ir renkamai Liaudies rūmų.

o 1990 m. spalio 3 d. pagal dvišalę VFR ir VDR sutartį rytinėje Vokietijos dalyje įsigaliojo VFR Konstitucija ir jos politinės sistemos institucijos. Taip buvo galutinai likviduotos Antrojo pasaulinio karo pasekmės Vokietijai, vienai iš didžiųjų Europos valstybių.

3. PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS POLITINĖ SISTEMA

Prancūzijos politinių institucijų atsiradimas ir veikla priklauso nuo liaudies valios. 1945 m. spalio mėn. Prancūzijos rinkėjai (18 mln. rinkėjų iš 19 mln. dalyvavusių balsavime) referendume pasisakė už tai, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis susirinkimas ir nauja Konstitucija. Šalies politiniam gyvenimui svarbiausi buvo du klausimai: 1) vienerių ar dvejų rūmų parlamentas; 2) stiprios prezidento institucijos galios (valdžia).

Steigiamasis susirinkimas suformavo generolo .de Gaulle (Šarlis de Golis) vyriausybę. 1946 m. spalio mėn. buvo priimta Konstitucija ir Prancūzija, pagal galiojančią tradiciją, tapo IV Respublika. Pirmą kartą į Pagrindinį Prancūzijos įstatymą buvo įtrauktos 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių Deklaracijoje”  įvardintos žmogaus teisės ir laisvės.

Įstatymų leidyba priklausė dvejų rūmų Nacionaliniam susirinkimui, renkamam 5 metams. Respublikos Taryba, Antrieji parlamento rūmai, turėjo teisę siūlyti savo pataisas įstatymo projektui, kuriam pritarė Nacionalinis susirinkimas.. Bet Nacionalinis susirinkimas jas galėjo ir atmesti.

Šalies vyriausybė – vykdomosios valdžios institucija – buvo atsakinga tik Nacionaliniam susirinkimui. Bet Ministrų Taryba galėjo prašyti Prezidento parlamento paleidimo. Nacionalinio susirinkimo pirmininkas tapdavo vyriausybės vadovu rinkimų į Nacionalinį susirinkimą laikotarpiui.

Šiandieninė Prancūzija žinoma kaip turinti stiprią prezidento valdžią. 1946 m. Konstitucijoje Prezidento galios nebuvo tokios įspūdingo: jį 7 metams rinkdavo abejų parlamento rūmų deputatai. Prezidentas buvo Konstitucijos įpareigotas skirti vyriausybę, kurios pirmininkas ir ministrai privalėjo gauti preliminarų absoliučios daugumos Nacionalinio susirinkimo deputatų sutikimą. Prezidentas turėjo malonės teisę, bet pritarimą turėjo gauti Aukščiausioje magistratūros taryboje. Tai Konstitucijos nustatyta teisminės valdžios institucija, į kurios sudėtį įėjo Respublikos prezidentas, justicijos ministras, 6 Nacionalinio susirinkimo renkami nariai, 4 teismų atstovai ir kiti.

Prezidentas skelbė įstatymus, galėjo juos grąžinti iš naujo svarstyti, o jeigu neskelbdavo, ši teisė atitekdavo Nacionalinio susirinkimo pirmininkui. (Panaši procedūra galioja ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidyboje). Prezidento galios buvo labai suvaržytos jo paties aktų leidyboje, nes juos privalėjo pasirašyti ne tik premjeras, bet ir vienas iš ministrų. Taigi prezidento kompetencija buvo daugiau reprezentacinio pobūdžio.

Prancūzijos Konstitucija teismų sistemoje sprendė principinį uždavinį: teismų institucijos turėjo tapti nepriklausomomis nuo vyriausybės ir nuo Nacionalinio susirinkimo. Bet atsitiko priešingai: Aukščiausios magistratūros Tarybos įsteigimas – geriausias tokios priklausomybės įrodymas.

Konstitucija paliko nors ir tradicinę, bet nedemokratinę savivaldos sistemą. Visą valdžią departamentuose (savivaldos institucijose) išlaikė vyriausybės skiriami valdininkai – prefektai.

Laikotarpis iki 1958 m. nebuvo pažymėtas didele pilietine santarve, politiniu stabilumu. 1946 m. Konstitucija turėjo daug priešininkų ir, pirmiausia, kariuomenėje. Būtent joje “gimė” perversmo idėja : Alžyre įvyko pučas. Tuo pasinaudojo IV Respublikos veikiančios Konstitucijos priešininkai, kurie norėjo ją pakeisti. Nacionalinio susirinkimo dauguma suteikė beveik neribotus valdžios įgaliojimus generolui de Gaulle. Generolas pareikalavo naujos Konstitucijos ir apibrėžė jos pagrindinį turinį. Šalyje tvyrojo įtampa ir pilietinio karo grėsmė bei baimė, todėl per tris savaites buvo išnagrinėtas Konstitucijos projektas, kurį 1958 m. referendumas patvirtino. Tai reiškė, kad Prancūzijoje buvo įtvirtinta V Respublikos politinė sistema ir jos institutai, kurie gerokai skyrėsi nuo buvusių. Visose valstybės gyvenimo srityse demokratijos pradai buvo pakeisti “asmens valdžios režimu”, ir tai sustiprino valstybės valdžios mechanizmą, kuriame pagrindiniai valdžios prioritetai priklauso valstybės vadovui – prezidentui.



Nuo 1958 m. prezidentas buvo renkamas visuotiniuose rinkimuose, kaip ir parlamentas. Šią Konstitucijos normą pats de Gaulle paaiškino taip : “mūsų vienas ir tas pats valdžios šaltinis”.

Taigi Respublikos prezidentas atsidūrė valstybės institucijų hierarchijos viršūnėje. Jo formalios teisinės galios yra skirstomos į vykdomas asmeniškai ir į galias, kurioms reikalinga premjero (o kai kada ir atskirų ministrų) kontrasignacija.

Prezidento kompetencijai priklauso Konstitucijos,  valstybės institucijų veiklos priežiūra. Jis turi teisę paleisti Nacionalinį susirinkimą (tam tikromis sąlygomis). Prancūzijos politiniame gyvenime parlamentas būdavo paleidžiamas, kai prezidentas “paveldėdavo” jam nepalankų, arba net priešišką parlamentą. F.Mitterand tai darė net du kartus – 1981 ir 1988 metais. Kaip valstybės vadovas jis gali įvesti šalyje ypatingą padėtį.

Ši jo teisė reiškia, kad jo valioje galimybė įvesti tikrą asmeninę diktatūrą, kuriai esant visos palaikymo priemonės priklauso nuo prezidento.

Be to, prezidentas formuoja visas vykdomosios valdžios grandis. Jis skiria ministrus, aukštesnius valdininkus. Prezidentas – ginkluotųjų pajėgų vadas, aukščiausiųjų šalies tarybų ir nacionalinio gynybos komiteto pirmininkas. Jis gali įsakyti panaudoti strategines branduolines pajėgas. Valstybės galva pasirašo ir ratifikuoja šalies tarptautines sutartis (išskyrus tas, kurioms reikalingas parlamento pritarimas). 1966 m. asmeninė prezidento .de Gaulle iniciatyva lėmė Prancūzijos išstojimą iš NATO karinės organizacijos.

Prezidento teisminė valdžia – tradicinė : jam Konstitucija suteikia malonės teisę. Jo padėtį valdžios viršūnėje Konstitucija nustato taip, kad jis yra Prancūzijos nepriklausomybės garantas.

Įgaliojimai, reikalaujantys premjero arba ministrų kontrasignacijos, yra tokie : pirmininkavimas Ministrų Tarybos posėdžiuose ir pasirašymas jos nutarimų; paskyrimas į karines ir civilines pareigas, pasiuntinių skyrimas į užsienio valstybes, parlamento neeilinę sesiją prezidentas sušaukia kontrasignuojant ministrams.

Prezidentas turi asmeninių padėjėjų aparatą, kuriame yra šimtai žmonių : prezidento kabinetas, generalinis sekretoriatas, karinis štabas. Visų šių tarnybų bendradarbiai yra asmeniškai skiriami prezidento.

Prezidentas ir vyriausybė sudaro Prancūzijos centrinę vykdomąją valdžią. Dažnai prezidento vaidmuo priklauso nuo asmeninių savybių, santykių su Nacionaliniu susirinkimu ir vyriausybe. Vyriausybę sudaro premjeras, ministrai ir ji yra kolegiali institucija, kurioje išskiriama Ministrų taryba (tai Prancūzijos prezidento pirmininkaujamas ministrų susirinkimas) bei Ministrų kabinetas (premjero vadovaujamas susirinkimas). 

Konstitucinius vyriausybės įgaliojimus vykdo Ministrų Taryba, jos sprendimus pasirašo šalies prezidentas.

Skirdamas premjerą, prezidentas turi plačią pasirinkimo laisvę. Tai jo asmeninė teisė. Svarbu jam vadovautis pagrindine nuostata –parinktam kandidatui turi pritarti Nacionalinis susirinkimas. Ministrus, premjero teikimu, skiria į postus prezidentas.

Pasitikėjimo faktorius atspindi valstybės valdžios institucijų tarpusavio santykius. Ir todėl yra reikšmingas. Jeigu JAV konstitucija griežtai draudžia vienam asmeniui eiti pareigas ir vykdomojoje ir įstatymų leidžiamojoje institucijose, tai Prancūzijos Konstitucija to nedraudžia.

Premjeras koordinuoja ir vadovauja Ministrų Tarybos veiklai. Jis atsakingas už šalies gynybą, “užtikrina įstatymų vykdymą”, leidžia dekretus, kurių nesvarsto Ministrų Taryba. Prezidento ir premjero bendradarbiavimas lemia vyriausybės bei parlamento darbo sėkmę.

Parlamentas yra dvejų rūmų: Žemutiniai rūmai – Nacionalinis susirinkimas ir Aukštieji – Senatas. Rūmų darbui vadovauja biuras bei pirmininkai. Senato pirmininkas, esant vakansijai, laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas. Be to, rūmų pirmininkai reglamentuoja parlamento darbą.

Parlamento neeilines sesijas šaukia arba premjeras, arba Nacionalinio susirinkimo dauguma.

Deputatų veikla parlamente organizuojama tradiciškai – pagal politines frakcijas (politines grupes), kuriose turi būti ne mažiau kaip 20 žmonių Susirinkime, ir 14 – Senate. Frakcijos skelbia duomenis apie savo politinius tikslus deklaracijose. Parlamente veikia įvairios komisijos (specialiosios ir nuolatinės).

Ministrai laisvai bendrauja su komisijomis, bet vyriausybė tik finansų komisijoms privalo teikti visą dokumentaciją apie šalies finansus.

Deputatai posėdžiauja skirtingose vietose: Nacionalinio susirinkimo rezidencija – Burbonų Rūmai, o Senato – Liuksemburgo. Ir tik bendri posėdžiai (ratifikuojant Konstitucijos pataisas) vyksta Versalyje.

Teisinė Prancūzijos parlamentarų padėtis analogiška kitų šalių atstovų padėčiai. Bet Prancūzijoje nenumatytas parlamentaro atšaukimas iš aukščiausio šalies atstovaujamojo organo. Institucijos funkcijos įstatymų leidyboje irgi panašios į kitų šalių. Teisėkūroje dideles teises turi vyriausybė, bet tam tikrais atvejais parlamentas turi galimybę pareikšti nepasitikėjimą ją atstatydinti.

Parlamentas turi ir teismų įgaliojimų : skelbia amnestiją bei sudaro teismo institucijas – Respublikos Teismą ir Aukščiausiuosius Teismo rūmus. Pastarieji gali taikyti impičmentą pačiam prezidentui.

Svarbią vietą valstybės institucijų veikloje užima  Konstitucinė taryba, kuri vertina ir prezidento ir parlamento veiklą, sprendžia įvairius ginčus tarp  vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios institucijų. Valstybės taryba gali anuliuoti vykdomosios valdžios aktus, jeigu jie neatitinka šalies Konstitucijos.

Šie Prancūzijos valdžios institutai, kartu teismai ir prokuratūra užtikrina žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą, politinės sistemos funkcionavimą.

   



1 Maksimaitis M. (1998). Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justicija.- P. 297-298.

2 Kрылова Н.С. (1981). Английское государство. Москва: Наука. - C. 140-149.

3 Современные зарубежные конституции (1992). Mосква: Московский юридический институт. - C. 53.









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 662
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site