Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

INTERESŲ GRUPIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS

Politika

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

INTERESŲ GRUPIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS



1.     Interesų grupių veiklos efektyvumas

A. Krupavičius interesų grupių efektyvum¹ bendriausiu požiūriu apibrėžia kaip jų gali¹ minimaliais kaštais ir ilgam laikotarpiui paveikti politikos subjektų elgesį. „Pastarieji nesielgtų taip, kaip jie elgiasi, jeigu jų neveiktų viena ar kita interesų grupė“ (Krupavičius, 1998, p. 169). Efektyvumo klausimas yra labai svarbus, kalbant apie interesų grupes, jų veikl¹. Interesų grupės atsiranda tam, kad pasiektų vienų ar kitų, jiems nausdingų ir rūpimų dalykų. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar intersų grupių veikla gali būti ir ar yra efektyvi, kokie veiksniai lemia efektyvum¹.

Anot A. Krupavičiaus, interesų grupių politinį efektyvum¹ s¹lygoja ir vidiniai grupių resursai ir pirmiausia finansiniai šaltiniai. Taipogi autorius nurodo ir kit¹ veiksnį – tai sektorius, kurį atstovauja interesų grupė. Šiuo aspektu A. Krupavičius aptarė interesų grupių efektyvum¹, nuo ko jis priklauso.

Pagal sektorius interesų grupės skirstomos į ekonomines ir neekonomines. Tarp ekonominių grupių išskiriamos trys jų šakos: verslo, profesinės ir agrarinės organizacijos. Skirtingų grupių efektyvumas priklauso nuo skirtingų veiksnių.

Verslo interesų grupės skirstomos į pramonės, finansinio, prekybinių bei paslaugų sektorių organizacijas, kurių interesai pakankamai skirtingi. Kaip teigia A. Krupavičius, verslo organizacijos, ypač stambios korporacijos veikia politik¹ ne tik susivienijusios į interesų grupes, bet ir kiekviena atskirai. Kas lemia verslo grupių efektyvum¹? Yra išskiriami keturi veiksniai, nuo kurių daugiau ar mažiau priklauso šių grupių efektyvumas: jų bendra įtaka ekonomikai, panaši jų narių socialinė kilmė ir pažiūros, didesnis nei jų oponentų interesų bendrumas bei liberali kultūra palanki verslui, nes ji pabrėžia iniciatyv¹. Profesinių s¹jungų efektyvum¹ lemia: plati narystė ir daugelio visuomenės narių atstovavimas, gera organizacija, ryšiai su politinėmis partijomis. Agrarinių grupių įtak¹ skatina valstybinės subsidijos žemės ūkiui, tiesioginiai ryšiai su vykdom¹ja valdžia, silpna kitų interesų sektorių konkurencija agrarinėje srityje.

Galima pastebėti, kad nesvarbu, kokia grupė būtų, jos efektyvum¹ daugiau lemia išoriniai veiksniai, t.y. aplinka, kurioje veikia tos grupės.

2.     Interesų grupių įtaka valdžios sprendimams

1995 m. gegužės 5 d. pasirašytas Vyriausybės, profs¹jungų ir darbdavių organizacijų susitarimas, kuriuo susitariama sprźsti socialines, ekonomines ir darbo problemas, bendradarbiauti, įgyvendinant socialinź, ekonominź bei darbo politik¹ bei sudaryti trišalź taryb¹. Ši taryba turėjo būti teisėta institucija, per kuri¹ interesų grupės galėjo dalyvauti priimant valdžios sprendimus. 1999 m. vasario 11 d. buvo pasirašytas naujas trišalio bendradarbiavimo susitarimas. Šiuo susitarimu Vyriausybė įsipareigojo teikti susitariančioms šalims informacij¹ apie rengiamus teisės aktus, darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais. Įsipareigojo, kad šalių pageidavimu teisės aktų projektai būtų teikiami svarstyti trišalėje taryboje, o Vyriausybės nutarimai šiais klausimais priimti tik išnagrinėjus problemas taryboje.

Šiuo susitarimu buvo teisiškai įtvirtinta galimybė interesų grupėms dalyvauti priimant tam tikrus nutarimus. Tačiau po susitarimo grupės tvirtino, kad Vyriausybė nėra linkusi tartis su jomis, o susirinkimai vykdomi nenoriai arba į juos žiūrima atsainiai. Todėl interesų grupės, norėdamos pasiekti savo tikslų, kartais imasi net drastiškų priemonių.

Analizuojant interesų grupių įtak¹ valdžiai, svarbu paminėti žemdirbius. Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos tapo kasdienybe Lietuvoje. Kaip tarpininkas tarp žemdirbių ir Vyriausybės yra Žemės ūkio rūmai, savo veikl¹ atnaujinź po nepriklausomybės atkūrimo. Žemės ūkio rūmų misija – subalansuotas žemės ūkio ir kaimo politikos formavimo įgyvendinimas. Jie atstovauja savo narių – žemdirbiškų organizacijų – interesus santykiuose su Vyriausybe, Seimu, kitomis ofiacialiomis institucijomis.

Žemės ūkio rūmai yra išlaikomi valstybės. Todėl susidaro paradoksali situacija, kai išlaikomi iš valstybės, Žemės ūkio rūmai gina žemdirbių interesus, kurie dažnai priekaištauja valstybei dėl netinkamų sprendimų, žemdirbiams rūpimais klausimais. Pastaruoju laikotarpiu žemdirbiai siekia savo tikslų drastiškomis priemonėmis. 1999 m. Žemės ūkio ministerijoje vykusiame Trišalės tarybos posėdyje buvo susitarta, kad už cukrinius runkelius susidariusi apie 7 mln. litų skola Joniškio rajono cukrinių runkėlių augintojams bus padengta per savaitź (Lietuvos rytas, 1999 06 23). Tačiau šių rezultatų Joniškio žemdirbiai pasiekė blokuodami keli¹ Šiauliai – Ryga prie Joniškio. Įvykus susitarimui, žemdirbiai blokad¹ baigė.




Daug nesutarimų ir nepasitenkinimų (iš žemdirbių pusės) kyla dėl pieno, cukraus ir mėsos kainų bei Vyriausybės išmokamų subsidijų žemės ūkiui. Dažnai žemdirbių atstovai valstybei pateikia ultimatumus ar rezoliucijas. 2003 m. kovo mėn. Aukštaitijos žemdirbiai Utenoje surengė miting¹. Jame žemdirbiai pareikalavo nustatyti, kad būtų įvestos pieno ir galvijų prieauglio supirkimo kainos, nes kitaip bus pradėta protesto akcija.

Dažnai žemdirbiai reikalauja, kad jiems papildomai būtų paskirta lėšų iš valstybės biudžeto. 2003 m. liepos mėn. Seimas priėmė patikslint¹ tų metų biudžet¹, kuriame papildomai paskyrė pinigų žemės ūkiui. Perskirsčius biudžet¹, žemės ūkiui ir kaimo plėtrai buvo papildomai paskirta 103 mln. litų.

Tačiau toks žemdirbių elgesys susilaukia ir prieštaringų nuomonių.  Neigiamai vertinamas nuolatinis žemdirbių nepasitenkinimas. R. Gavelis savo straipsnyje “Visi kuo geriausiai žino, ko nori” tokį žemdirbių elgesį vadina paprasčiausiu valstybės reketu. Jis teigia, kad pvz., „cukrinių runkelių augintojai priaugina tų runkelių tiek, kad jų niekas nebeįstengia pelningai perdirbti, o k¹ jau kalbėti apie cukraus pardavim¹“ (Gavelis, Veidas. 2002 m. Nr. 25). Todėl autorius pabrėžia, kad nereikia priauginti tokio kiekio, kurio niekam nereikia.

Kitas svarbus aspektas yra Žemės ūkio rūmų kaip tarpininko vaidmens darbas. Kaip jau buvo minėta, Žemės ūkio rūmai atstovauja žemdirbių interesams. Tačiau buvo tokių atvejų, kai atrodydavo, kad šie subjektai arba vienas kito nesupranta, arba veikia atskirai. Dar 2002 liepos mėn. Vyriausybė su Žemės ūkio rūmais suderino ir patvirtino specialiosios kaimo rėmimo programos s¹mat¹. Tačiau suvalkiečiai vėl pradėjo reikšti naujas pretenzijas. Tada lieka nebeaišku, su kuriais žemdirbiais reikia derinti valdžios žingsnius.

R. Vilpišauskas pastebi, kad „tokie nuolatiniai žemdirbių reikalavimai, o Vyriausybės pastangos juos vienu ar kitu būdu įvykdyti, rodo visos šalies gyventojų interesų nepaisym¹. Biudžeto perskirstymas reiškia s¹skaitos pamažinim¹ kitos srities“(Vilpišauskas, http://www. lrinka.lt/Komentarai/Re5.phtml).

Pastebima įtaka valdžiai ir iš verslininkų pusės. Nemažai verslininkų interesai pradėjo susidurti su valstybės politika iškilus privatizacijos klausimui. I. Makaraitytė ir D. Varanavičius straipsnyje “Priešnuodis, arba kaip išvengti politinių kombinacijų” pastebi, kad „aplink Lietuvos ministrus ir kitus pareigūnus, politikus, jiems viešint Rusijoje ir ypač pas šios valstybės didelių įmonių vadovus, atvirai sukiojasi tos interesų grupės, kurios nė neslelpia, kad yra suinteresuotos tiek ir “Lietuvos dujų” privatizavimu, tiek ir dujų tranzitu iš Rusijos į Kaliningrado sritį“ (Makaraitytė, Varanavičius, Atgimimas. 2002 m. sausio 25-31 d. Nr. 3). Pvz., buvusio ūkio ministro Maldeikio ar užsienio reikalų ministro Valionio vizitai į Maskv¹.

Galima pastebėti, kad dažnai interesų grupės bendradarbiauja su politinėmis partijomis. Interesų grupės finansiškai remdamos partijas rinkimuose, užsitikrina tų partijų palankum¹ sau. Laimėjusi Seime vietų, partijos atstovai neretai pasisako už tuos sprendimus, kurie yra palankūs, jį rėmusioms interesų grupėms.

IŠVADOS

Ø      Interesų grupės suvokiamos kaip grupės, darančios (arba siekiančios daryti) įtak¹ valdžios sprendimams. Siekdamos savo tikslų, interesų grupės naudoja įvairius veiklos būdus. Veiklos būdo pasirinkimas priklauso nuo grupės tikslo svarbumo.

Ø      Lietuvoje interesų grupės dažnai linkusios griebtis drastiškų veiklos būdų, tokių kaip mitingai, streikai ar net kelio blokadas. Populiarus veiklos būdas yra politinių partijų finansavimas rinkimų metu.

Ø      Interesų grupės veikl¹ galima pavadinti efektyvia, kai jos įtakoja politikos subjektų veikl¹ ir pasiekia naudingų rezultatų. Efektyvumas priklauso ir nuo grupės organizacijos, t.y. ar grupės struktūra netrukdo siekti savo tikslų. Nemažiau svarbūs yra išoriniai veiksniai: interesų grupės padėtis toje srityje, kuri¹ ji atstovauja bei grupės ryšiai su politinėmis partijomis ar kitais politikos subjektais.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 741
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site