INTERESŲ GRUPĖS ŠIUOLAIKINĖSE POLITINĖSE SISTEMOSE

INTERESŲ GRUPĖS ŠIUOLAIKINĖSE POLITINĖSE SISTEMOSE

Interesų grupių samprata

Interesų grupės, kaip ir politinės partijos, yra moderniosios visuomenės produktas. Demokratinėse valstybėse, politinės partijos nėra vienintelės piliečių politinių siekių įgyvendinimo įrankis. Jeigu vyriausybė laikosi demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių saviveiklai, tai ir kitos visuomenź sudarančios socialinės grupės ir organizacijos gali daryti pastebim¹, o kartais ir lemiam¹ įtak¹ vyriausybės politikai. Tokios organizuotos piliečių grupės, kurios siekia, kad vyriausybė laikytųsi joms palankios politikos, vadinamos interesų grupėmis. Esminis interesų grupių skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad jos nesiekia valstybinės valdžios. Politinės partijos interesų grupėms yra vienas iš pagrindinių priėjimo prie sprendimų priėmimo kanalų. Partijos savo ruožtu dažnai linkusios bendradarbiauti su interesų grupėmis, tikėdamosi pagalbos mobilizuojant rinkėjų balsus per rinkimus arba siekdamos finansinės paramos.

A. Lukošaitis savo straipsnyje “Interesų grupės Lietuvoje” pamini kelet¹ mokslininkų, kurie tyrinėje interesų grupes ir pateikė savo apibrėžimus. Pvz., D. Trumanas studijoje “The Governmental Process: Political Interests and Public Opinion” (1951) interesų grupes laikė svarbiausiu mokslinės analizės kriterijumi, padedančiu pažinti politikos prigimtį. Interesų grupes jis vertino kaip svarbius politinio proceso dalyvius, siekiančius neutralizuoti arba kontroliuoti  aplinkos joms darom¹ poveikį.

Kitas mokslininkas, M. Olsonas savo veikale “The Logic of Collective Action” (1971) į interesų grupes pažiūrėjo kaip į racionalias, egocentristines struktūras ir pabandė atsakyti į klausim¹, kodėl žmonės vienijasi į grupes. Atsakymas paprastas – veikiant grupėmis, lengviau pasiekti savo tikslus. Čia Olsono ir Bantley nuomonės sutampa. Abu autoriai pažymi, kad žmonės veikdami grupėmis, gali daugiau pasiekti nei veikdami atskirai.

O G. Vilsonas savo darbe “Interesų grupės” (1990) interesų grupėmis laiko bet kurias organizacijas, kurios turi bent tam tikr¹ autonomij¹ nuo valdžios ar politinių partijų ir jei jos siekia įtakoti vieš¹j¹ politik¹.

J. Novagrockienė pateikia vien¹ iš labiausiai paplitusių apibrėžimų: interesų grupės – tai savanoriškai susiorganizavusi grupė žmonių, kuriuos vienija bendri interesai, siekis juos ginti ir suteikti savo nariams maksimali¹ naud¹ bei malonum¹.

Apibendrinus pateiktus interesų grupių apibrėžimus, galima išskirti pagrindinius šių grupių bruožus. Visų pirma, daugelis mokslininkų pabrėžia, kad tai žmonių grupė, kuri¹ sieja bendras interesas. Ir antras dalykas, kad tos grupės siekia paveikti vieš¹j¹ politik¹ arba vyriausybės sprendimus. Kad būtų galima paveikti tuos sprendimus žmonės jungiasi į grupes. Didesnio žmonių skaičiaus nuomonė bus greičiau išgirsta, nei vieno žmogaus.

Interesų grupių tipologija

Dėl didelės interesų grupės įvairovės, didelio jų skaičiaus sunku jas klasifikuoti. A. Krupavičius pažymi, kad interesų grupės skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir visuomenei, tikslais ir dar daugeliu kitų parametrų.

Literatūroje galima rasti ne vien¹ interesų grupių klasifikavim¹. Kaip bus suskirstytos interesų grupės, priklauso nuo autoriaus pasirinkto klasifikavimo kriterijaus. Yra dvi populiarios J. Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos. Abi šios tipologijos yra pateiktos Krupavičiaus darbe “Interesų grupės: sandara, klasifikacija ir efektyvumas”.

Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume Blondel išskiria 4 interesų grupių klases:

tradicines, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių (kasta, tautinė mažuma);

institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos (policija, armija, valstybės valdininkija);

ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti (profesinės s¹jungos ir darbdavių organizacijos);

artikuliacinės, tai tos organizacijos, kurios iškelia politikos dienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskurs¹ naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus (žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos). (Krupavičius, 1998, p. 150).

Kita tipologija yra Almondo. Ši tipologija remiasi grupės organizuotumo kriterijumi. Jis taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus:

Anoniminės interesų grupės – tai tokios interesų grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių, susiformuoja spontaniškai ir paprastai egzistuoja labai trump¹ laik¹. Anoniminės intersų grupės griebiasi pačios primityviausios politinės kovos taktikos: masinių demonstracijų, grasina ar net tiesiogiai naudoja jėg¹.

Neasocijuotos interesų grupės – tai tokios valstybės piliečių grupės, kurios irgi neturi jokios formalios organizacijos ir aktyviai valstybės politikoje nedalyvauja, tačiau susideda iš žmonių, turinčių vienodus interesus; dėl to tiek pati vyriausybė, tiek kitos politinės jėgos, veikiančios valstybėje, traktuoja tokias žmonių grupes kaip interesų grupes ir savo politikoje stengiasi atsižvelgti ir į jų interesus.

Institucinės interesų grupės – tai tokios interesų grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose. Tokio tipo interesų grupės yra armija, biurokratija, valstybės lėšomis išlaikomos mokslo ir mokymo įstaigos – universitetai, moksliniai institutai ir kt. Institucinės organizacijos dažnai veikia politikos sprendimų priėmim¹ “iš vidaus”, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus.

Asocijuotos interesų grupės. Šis interesų grupių tipas labiausiai paplitźs išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse. Tokio tipo interesų grupės atsiranda ten, kur valstybės piliečiai patys gali susivienyti, susiorganizuoti tam, kad galėtų savo interesams atstovauti ir juos ginti, kad galėtų siekti norimų politinių sprendimų ir veiksmų. Dalyvavimas politikoje yra vienas iš svarbiausių motyvų, skatinančių kurti asocijuotas interesų grupes. Asocijuotos interesų grupės atstovauja labai įvairiems interesams: įvairioms profesijoms, stambiam ir smulkiam verslui, miesto ar kaimo gyventojams ir t.t.

Abu autoriai išskirdami šias klasifikacijas renkasi skirtingus kriterijus. Todėl interesų grupes suklasifikuoja skirtingai. Taikydami skirtingus kriterijus, abu autoriai išskiria institucines interesų grupes, kurios yra visiškai identiškos. Tiek Almondas, tiek Blondel institucinėmis interesų grupėmis laiko biurokratij¹, armij¹ ir kitas vieš¹sias institucijas.

Intersų grupių funkcijos politinėje sistemoje ir veiklos būdai

Būdų, kuriais interesų grupės bando paveikti valdžios sprendimus, yra daugybė. Analizuojant interesų grupių veikl¹, svarbu nustatyti, šių grupių funkcijas.

A.Krupavičius pagrindine interesų grupių funkcija politinėje sistemoje laiko interesų artikuliacij¹ (dalinių, segmentinių interesų išskyrimas).

Grupės privalo konkuruoti tarpusavyje, dėl joms palankaus sprendimo. Kadangi interesų grupių yra nemažai, valdžia turi apsisprźsti, į kurių grupių įtak¹ reaguoti. Svarbu tai, kad interesų grupės įtraukia visuomenź į politinį gyvenim¹. Neleidžia, kad visas žmonių gyvenimas priklausytų nuo nedaugelio sprendimo.

Viena iš pagrindinių interesų grupės funkcijų yra neleisti valdžiai koncentruotis. Demokratinėje visuomenėje interesų grupių veikla yra būtina. Valdžios atsižvelgimas į grupių prašymus yra naudingas. Tačiau svarbu, kad valdžios sprendimai nepradėtų priklausyti tik nuo keletos interesų. Pasitaiko atvejų, kai nedaugeliems naudingų įstatymų priėmimas, tampa valdžioje esančių asmenų pasipelnimo šaltinis.

“Interesų grupių funkcijų išvardijimas net demokratinėje politinėje sistemoje yra sudėtingas uždavinys, nekalbant, kad besivystančiose sistemose ir diktatūrose interesų grupių vaidmenys dar labiau skiriasi. Vietoj funkcijų apibrėžimo daugelis autorių bando apibrėžti jų vaidmenis, taktik¹ ir poveikio kanalus.” (Krupavičius, 1999, p. 166).

Nors yra keletas poveikio būdų, kuriuos naudoja praktiškai visos interesų grupės, būdų pasirinkimas daugiausia priklauso nuo organizacijos pobūdžio ir veiklos srities: tai yra korporacijos, verslo asociacijos, s¹jungos ar piliečių interesų grupės. Nė viena grupė neapsiriboja viena strategija. Priklausomai nuo svarstomo klausimo jos pasirenka skirtingas strategijas.

Tačiau šie veiklos būdai yra daugiau susipynź su interesų grupių funkcijomis. Išsamiausi¹ interesų veiklos būdų s¹vad¹ pateikia Hague, Harrop ir Breslin:

Ø      Tiesioginė s¹veika su valdžios institucijomis – asmeninė peticija, atstovavimas politiniame elite, s¹veika su valdininkija, s¹veika su atstovaujamomis institucijomis, teismai;

Ø      Netiesioginė įtaka per politines partijas – parantela, s¹veika pagal susitarim¹;

Ø      Netiesioginė įtaka per vieš¹j¹ nuomonź – protestas, tiesioginiai veiksmai, prievarta.

Visų šių veikimo būdų galima rasti Lietuvos politiniame gyvenime. Populiariausias yra tiesioginės s¹veikos su valdžios institucijomis veikimo būdas. Nors pasitaiko atvejų, kai valdžios sprendimus siekiama paveikti per protestus.