Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





loading...

BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Lyginamosios politikos magistro programa - Makroekonominės politikos analizės studijos

Politika

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Vilniaus universitetas

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas



Lyginamosios politikos magistro programa

Makroekonominės politikos analizės studijos

INFLIACIJOS SĄVOKA

Infliacija - tai periodas, kada tmonės, turėję santaupų juodai dienai, patenka į juodą naktį. Nedarbas ir infliacija - tai dvi svarbiausios makroekonomikos problemos. Siekiant kainų stabilumo lygio, (t.y. tokia situacija, kurios metu infliacijos tempas toks matas, kad verslininkai ir šeimos gali neatsitvelgti į tai priimdami sprendimus) galima vertinti kaip esminį tikslą makroekonomikos politikoje. Tai ką gi reiškia tas todis “infliacija” ir kaip jinai keičia įvairių gyventojų sluoksnių pajamas bei turtą?

Infliacija - tai bendras kainų lygio pakilimas, pinigų perkamosios galios smukimas. Infliacija yra monetarinis reiškinys. Jei nebūtų perteklinės pinigų pasiūlos, tai infliacijos tempai būtų minimalūs. Nustatant infliacijos lygį, galima panaudoti kainų indeksų rodiklius, kurie yra plačiai spausdinami ir apibūdina vidutinį kainų lygį prekėms ir paslaugoms, kuriomis naudojasi tipiškos miesto šeimos.

Kaip ir bedarbystės padėtyje, išlaidos susijusios su infliacija, netolygiai pasiskirstė tarp skirtingų gyventojų grupių. Infliacijos poveikis žmogui priklauso nuo to, kokioje srityje jis gaus pajamas, yra skolininkas ar kreditorius, o taip pat nuo bendro turto dydžio, kuriuo jis disponuoja.

INFLIACIJOS TIPAI

Dar sunkiau nustatyti infliacijos grėsmę, jeigu jinai neprognozuojama, tai yra, kai infliacija pirmais metais gali būti 3 antrais - 8 trečiais - 5 ketvirtais - 0 . Tokia infliacija labai nuostolinga ir žalinga. Priklausomai nuo bendro kainų indekso kilimo metinių tempų skiriamos kelios infliacijos atmainos. Jeigu infliacija ilgą periodą praktiškai vienoda, tai tokia infliacija vadinama šliaužianti. Ji yra, kai kainų lygis didėja 2-4 % per metus (max 20 ). Esant šiai atmainai pinigai nuvertėja lėtai, todėl visi prekybiniai sandoriai gali būti sudaromi einamosiomis kainomis. Ši infliacijos rūšis būdinga išsivysčiusioms šalims. Kainos kyla dėl įvairių veiksnių: gamybos monopolizavimo, darbo sąjungų, ribotų gamtinių išteklių mažėjimo, jų gavybos transportavimo kaštų didėjimo.

Infliacija, kuri pasireiškia dideliais tempais per trumpą periodą - vadinama šuoliuojanti. Ji yra, kai kainų lygis per metus padidėja 20-200 %. Vadinasi esant šiai infliacijos atmainai pinigai nuvertėja labai greitai. Visi žmonės siekia atsikratyti grynų pinigų, juos materializuoti, keisti į tvirtą valiutą, brangenybes. Tokia infliacija dezorganizuoja šalies ekonominį gyvenimą. Vienas iš pavyzdžių šuoliuojančios infliacijos, tai Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo. 1920 m. infliacija buvo 50%, 1921 m. - 140%, 1922 m. - 4100%. Tokia infliacija pridaro daug žalos, todėl kad kainos “šokinėja” ir labai sunku prognozuoti tolimesnius įvykius. Esant tokiai infliacijai, sunku sudaryti ilgalaikes sutartis, nes aukšti infliacijos tempai gali padaryti daug nuostolių. Sutartį galima pasirašyti trumpalaikiam terminui, t.y. savaitei, dienai, valandai. Bet ir tai gali būti rizikinga. Šliaužiančios infliacijos priežasčių daug, bet šuoliuojanti infliacija atsiranda tada, kai vyriausybė išspausdina daug pinigų.

Kai infliacija pradeda viršyti vidutinį savo lygį, tai aišku, kad ji pavojinga. Jinai trikdo gamybą ir prekių mainus. Esant itin aukštiems infliacijos tempams ekonominė veikla yra visiškai paralyžuojama. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą t .y. 500-1000 ir daugiau per metus. Tokiu atveju dažnai pereinama prie barterinių mainų. Infliacijos rekordininkė yra Vengrija, kurios nacionalinė valiuta forintas 1946 m. buvo lygus 829 oktiljonams (10²²).

Stagfliacija - tai ekonominė situacija, kada tuo pat metu pasireiškia didelis nedarbo lygis (stagnacija) ir aukšti infliacijos tempai.

INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliacija gali atsirasti dėl visuminės paklausos ir pasiūlos pokyčių, kaštų didėjimo, pasiūlos šoko, kurį sukelia staigus natūralių gamtinių išteklių kainų padidėjimas, dėl monopolinės jėgos.

Kaštų arba visuminės pasiūlos sąlygota infliacija atsiranda tuomet, kai kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Kainų kylimą sąlygoja kaštų augimas. Tai dar vadinama rinkos galios sąlygojama infliacija.

Visuminės paklausos sąlygojama infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja paklausa. Pirkėjai daug perka prekių bei paslaugų ir tai sąlygoja kainų kilimą.

Pasiūlos šokas yra staigus bei netikėtas gamybinių išteklių kainos arba jų tiekimo pasikeitimas, dėl kurio padidėja kaštai.

Pajamos: atlyginimas

Esminis pajamų šaltinis daugumai žmonių yra pajamos atlyginimo forma. Infliacija padaro žymią žalą darbuotojams, gyvenantiems iš atlyginimo. Kiekvieną mėnesį jie sulygina tai, ką jie gali nupirkti pakilusiomis kainomis su tuo, ką jie galėtų nupirkti už tą patį atlyginimą, jei kainos nepasikeistų. Tačiau atidžiau išnagrinėjus, matome, kad infliacijos poveikis į realų pajamų dydį atlyginimo formoje, dažnai perdedamas. Bendros infliacijos laikotarpyje pasireiškia kainų augimo tendencija, o kartu ir atlyginimo lygis, t.y. didėja darbo jėgos kaina. Tačiau aišku, kad toli nekiekvienas dirbantysis gerai apsaugotas nuo infliacijos. Daug kur, kad apginti darbininkų interesus, kolektyvinėse sutartyse specialiai aptariama “slenkančios skalės sąlyga”. Kur kartu su kainų indekso augimu automatiškai padidėja nominalus darbo užmokestis. Ekonomistai tokį mechanizmą vadina indeksavimu. Tačiau netgi didinant vidutinį atlyginimą, griežtai laikantis infliacijos tempų kažkas laimės, o kažkas turės nuostolių.

Transferiniai mokėjimai

Daugelis žmonių gali gauti pajamas pensijos pavidale, išmokamų iš privačių fondų, o taip pat gali gauti valstybines pašalpas, kurios nesusiję su darbu, kurį atlieka žmonės dabartiniu laiku. Tai vadinami transferiniai mokėjimai. Vienu metu asmenys, gaunantys transferinius atlyginimus ar pašalpas, kurių nominalus dydis yra fiksuotas, jaučia žymią, infliacijos pasėkmių, žalą. Analizuojant infliaciją, reikalingi argumentai. Daugelis žmonių supranta, kad infliacija - tai neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmonių prigimtis ir veikla. Jei žmonės parduoda prekes ir kainos kyla, tai pardavėjas laimi, ir jis mano, kad kainų kilimas tai normalus reiškinys. Jeigu žmonės perka prekes, kurių kaina kyla, tai pirkėjai pralaimi, galvodami, kad tapo infliacijos aukomis. Nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui reiškia, kad labai sunku nustatyti infliacijos pavojų.

Procentinės pajamos: skolininkai prieš kreditorius

Dabar apžvelgsime, kaip veikia infliacija, atsižvelgiant į kreditoriaus realų pajamų dydį, o taip pat į skolininko realų pajamų dydį. Tradiciškai manoma, kad infliacijos metu kreditoriai pralaimi, o skolininkai laimi. Pavyzdžiui, šiandien aš skolinuosi pas jus 100 , žadėdamas gražinti metų pabaigoje pagrindinę skolos sumą, lygiai 100 , plius 5 palūkanų, t.y. 105 . Jei metų bėgyje infliacijos nebuvo, tai aš per šį laikotarpį panaudosiu gautus pinigus, o jūsų pajamos sudarys 5 , kaip procentinis paskolos mokestis. Dabar tarkime, kad kainų lygis per šiuos metus išaugo 10%. Tai šiuo atveju, aš panaudosiu metų bėgyje gautą kapitalą ir gražinsiu sumą, kuri infliacijos metu nuvertėjo. Tie 105 , kuriuos aš perduosiu metų pabaigoje, kainuos nedaugiau kaip 95 šiandien. Jūsų realios pajamos neigiamos, nes reali kaina 105 po metų bus mažesnė, nei reali kaina 100 šiandien, kuriuos aš pas jus skolinsiuos. Aš, skolininkas, laimiu infliacijos dėka, o jūs, kreditorius, patiriate nuostolį. Bet mūsų pavyzdyje numatoma, kad nei aš, skolininkas, nei jūs, kreditorius, nesitikime, kad įvyks infliacinis paskolos nuvertėjimas. Tarkime, kad nuo paskolos paėmimo iki jos gražinimo momento, kainų lygis kyla iki 10 . Tokiu atveju jūs nenorėsite paskolinti man 100 , jei aš pažadėsiu gražinti tik . Jūs reikalausite 115 sumos, iš kurių 100$ sudaro paskola, o 10 kompensuos jums paskolos perkamosios galios kritimą infliacijos metu ir 5 sudarys jūsų realias pajamas. Savo ruožtu, aš sutikčiau su šiomis salygomis, suprasdamas, kad įskaitant 10 infliaciją, išmokėti 115 bus nesunkiau, nei išmokėti 105$, jei infliacija nepasireikštų. Šis pavyzdys parodo, kad reikėtų skirti du procentinės paskolos supratimus: nominali palūkanų norma ir reali palūkanų norma.

Nominali palūkanų norma - procentas, užtikrinantis kreditoriui ekvivalenčios paskolintąjai perkamosios galios grąžinimą.

Realia palūkanų norma vadinamas procentas, kurį skolinantysis turi sumokėti kreditoriui už tai, kad gauna paskolą. Arba kitaip - skirtumas tarp infliacijos lygio ir nominalios palūkanų normos. Mūsų atveju, nominali palūkanų norma sudaro 15 , jei sąlyga nurodo, kad infliacija sudarys 10%, o reali palūkanų norma 5

Skirtumas tarp realios ir nominalios normos gali būti panaudojamas, tiriant laukiamas ir nenumatytas infliacijas, panaudojant kreditinių operacijų dalyvius. Pasirodo, kad laukiamoji infliacija yra neutrali atsižvelgiant į skolininkus ir kreditorius, nes abi pusės nustatys nominalios palūkanų normos dydį, turint mintyje infliacijos tempus. Jei jie sutiks su 5 nominalia palūkanų norma, laukiant, kad infliacijos nebus, tai jie sutiks ir su 15 nominalia palūkanų norma, jei infliacija sudarys 10% ir t.t. Visoms šioms nominalioms palūkanų normoms atitinka 5% realios normos. Tačiau nenumatyta infliacija nėra neutrali. Nenumatyta infliacija nuostolinga skolintojui ir naudinga skolininkui. Jei jūs suteiktumėte man paskolą 100 , nominali palūkanų norma bus 5%, o kainos per metus netikėtai pakils 10%, tai realios palūkanų normos dydis bus - 5

Vadinasi jūs, kaip kreditorius pralaimėsite, o aš, skolininkas, būsiu laimėjęs. Šitame pavyzdyje mes išnagrinėjome, kokį didelį poveikį infliacija daro skolintojams ir skolininkams, o taip pat, kaip dėl infliacijos keičiasi palūkanų normos.

palūkanų norma (

 

D2

 

D1

 

S2

 

E2

 

B

 

f

 

E1

 

A



 

 

 

 

infliacija skatina skolininkus

 

S1

 

bet atbaido skolintojus

 

C

 

skolinamų pinigų fondas

 

1. Infliacija ir paskolų fondo pasiūla bei paklausa.

Šį pavyzdį galima pavaizduoti ir grafiškai. Iš grafiko (1) matome, kad paklausa paskolai pakilo nuo D1 iki D2, reiškia, kad atsiranda daugiau norinčių skolintis, o paskolų pasiūla sumažėjo nuo S1 iki S2, reiškia, kad kreditoriai nelabai nori skolinti pinigus. Pusiausvyra pasislenka iš taško E1 į tašką E2. Pakilo palūkanų norma. Iš grafiko matome, kad palūkanų norma padidėjo tiek pat, kiek ir infliacija. Taške A, kuris yra pasiūlos kreivėje S1, palūkanų norma yra 3%. Jeigu infliacijos nėra, tai skolintojams tokių palūkanų uttenka. Jeigu infliacija pastovi ir laukiama 10%, tai kreditoriai skolins pinigus tik tada, jeigu nominalioji palūkanų norma kompensuos infliaciją ir bus 13 . Realioji palūkanų norma liko kaip ir buvo 3 . Reiškia, jeigu mes nustatysime infliacijos tempus, tai galima apseiti be didelių nuostolių ir kreditoriui, ir skolininkui. Bet tai nėra taip paprasta nustatyti. Yra du būdai, kaip galima nusakyti laukiamos infliacijos tempus:

a)   apie būsimą infliaciją galima spręsti iš praeities veiksmų. Kokia jinai buvo maždaug prieš dvejus metus, tokią infliaciją galima laikyti ateities infliacija.

b)   norint sužinoti, koks infliacijos tempas gali būti ateityje, rekia apklausti žmones. Sužinotas dydis atimamas iš nominalios palūkanų normos ir gaunama reali palūkanų norma.

Jei infliacija yra pastovi ir sudaro kasmet 10 , tai pirmaisiais baziniais metais kainų indeksas bus 100, o antrais - 110. Trečiaisiais metais kainų indeksas padidėja dar 10 , t.y. jis padidėja nuo 110 ir tapo - 121. Kadangi kainų indeksas didėja netolygiai, tai kasmet jis padidėja vis daugiau. Todėl nepraėjus dešimčiai metų indeksas pasiekia 200. Tai vyksta maždaug kas septyneri metai.

Apytikris metų skaičius per kurį kainos padvigubėja yra:

metiniai prieaugio tempai

Jei kainos kasmet didėja 10%, tai apytikris metų skaičius, per kurį kainos padvigubėja yra: =70/10=7. Remiantis ia formule galima apskaičiuoti ne tik laiką, per kurį padvigubėjo kainos, bet ir per kiek metų padvigubėjo palūkanas imančio banko sąskaitos.

Jei šia taisyklę pritaikytume įvertinti 6,4% infliacijai, kokia buvo pastaruoju metu nuo 1970 metų, tai gautumėme stulbinantį rezultatą. Nuo 1990 iki 2001 metų kainos padvigubės, o iki 2012 metų dar kartą padvigubės, o 2034m. - kainos šešiolika kartų didesnės negu 1990m. Jei žmogus išeidamas į pensiją norės uždirbti 2040 metais 43000 , tai jis iš tikrųjų tada turėtų uždirbti milijoną dolerių. Jei kainos ir toliau taip didės, tai 2070 metais jo vaikaičiams puodelis kavos kainuos 80 , o už savo vaiko vienerių metų mokymą privačiame koledže jie mokės 2500000

Infliacija sunkina mokesčių naštą tiems, kurie turi obligacijas ir lengvina tiems, kurie yra gavę paskolas.

Infliacija ir obligacijų rinka

Kai infliacijos nėra ir nominali bei reali palūkanų norma 3 mogus, turintis obligaciją, moka 33% pajamų mokesčius. Jis vieną procentą sumoka kaip mokestį ir jam lieka dar du procentai. Jeigu prasideda infliacija, kuri yra 9 , tai ji keičia visą sistemą. Reiškia, esant tokiai infliacijai, nominalioji palūkanų norma yra 12 . Žmogui, kuris turi obligaciją, sumokėjus trečdalį nuo 12% palūkanų kaip pajamų mokestį liks 8 . Jei iš gaunamų pajamų sumos infliacija atims 9 , tai obligacijos savininkui ne tik nieko neliks, bet dar teks primokėti. Tai atsitinka todėl, kad mokesčiai imami ne tik nuo 3 realios palūkanų normos, bet ir nuo 9 , kurie tik konpensuoja infliaciją. Tokia mokesčių sistema lengvina skolininkų ir apsunkina obligacijų savininkų padėtį. Taip atsitiko su visomis trumpalaikėmis JAV Iždo obligacijomis 1968-1981 metais. Mokesčiai ir infliacija nenaudinga obligacijų savininkams. Toks poveikis neskatina taupyti, o verslininkus ir kitus paskolų gavėjus skatina skolintis. Kuo didesnius žmogus moka mokesčius, tuo labiau jis išloš jeigu, kai greitai auga infliacija pasiskolins pinigų namo pirkimui. Turinčiam daug pinigų tai - ypač naudinga ir žmonės dažnai perka namus ne tam, kad ten gyventų, o todėl, kad tai geras pinigų investavimo būdas. Infliacija ir mokesčiai gali sutrukdyti gyvenamųjų namų rinką.

Obligacijas dažniausiai perka tie, kurie nori gauti pastovias pajamas, o kas mėgsta riziką, perka akcijas. Padidėjus nominaliai palūkanų normai, obligacijų savininkai nenukenčia. Bet jeigu pasireiškia netikėta infliacija, tai jie nelabai nuo jos bus apsaugoti. Suvokdami rizikos pavojų pirkėjai perka mažiau obligacijų, jeigu infliacija netolygi. Obligacijų pirkėjai gali laimėti, jeigu staiga infliacija sumažėtų ir gali patirti nuostolių, jeigu infliacijos lygis pakils aukščiau, nei nominali palūkanų norma. Minėtos rizikos galima išvengti. Todėl užstatant namus ar sudarant kitokias skolinimo sutartis galima numatyti nominalių palūkanų periodinius koregavimus.

Ryšys tarp infliacijos ir nedarbo

Pradedant septintuoju dešimtmečiu, makroekonomistai pradėjo teikti dėmesį visuminei pasiūlai ir paklausai. Jie aiškinosi, koks tarp jų ryšys, ir kaip paklausa ir pasiūla yra susiję su kainomis ir gamybos apimtimi. Šį ryšį galima pavaizduoti grafiškai.

2. Visuminės pasiūlos kreivė.

Iš jo matome, kad jeigu ekonomikai būdinga depresinė būsena (tai ilgai besitęsiantis aukšto nedarbo lygio periodas; teigiama, kad depresijai būdingas lygis - 10 ir daugiau procentų dvejų ar trejų metų laikotarpiu), kurią vaizduoja taškas A, kada gamybos apimtis yra tymiai matesnė negu apimtis visiško utimtumo, tai paklausos padidėjimas padidins realią gamybos apimtį. Ekonominė būsena pasikeis. Ją vaizduoja poslinkis iš taško A į tašką B, esant stabilioms kainoms, o gamybos apimtis tuo tarpu padidės. Jeigu taške F buvo pasiektas visiškas utimtumas, tai visuminės paklausos didėjimas sukels infliaciją, bet nepakeis gamybos apimties ar utimtumo lygio. Kai ekonomika pasiekia visišką utimtumą, tai paklausos padidėjimas sukelia kainų kilimą ir realaus nacionalinio produkto (gamybos apimčių) padidėjimą. Vietoj kainų ir gamybos apimčių pokyčių ryšio, galima paaiškinti priklausomybę tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų - infliacijos ir nedarbo. Pavaizduosime šį ryšį tarp infliacijos ir nedarbo grafiškai.

3. Infliacijos ir nedarbo ryšys.

Esant ekonomikai depresijos būsenoje, kainos bus stabilios ir infliacija bus nulinė. Tai mes matome taškuose A ir B. Jeigu didėja paklausa, tai gamybos apimtis didės, o nedarbas matės. Kai prasideda sparti infliacija, tai didėja visiškas utimtumas (taškas F). Virš taško F, paklausos augimas reikš didesnius infliacijos tempus, tuo tarpu utimtumo lygis ir gamybos apimtis nesikeičia.

Kada infliacijos tempai pavaizduojami vertikalioje ašyje, o nedarbas - horizontalioje ašyje, istoriniai duomenys kartais sudaro kreivę, tolygiai kylančią į kairę ir aukštyn. Tokia kreivė vadinama Filipso kreive. Originali Filipso kreivė buvo nubrėtta vertikalioje ašyje pavaizduojant nominaliojo darbo utmokesčio pasikeitimus, o ne infliacijos tempus. Kadangi nominalusis darbo utmokestis kyla infliacijos metu, tai pagal vienus ar kitus duomenis brėtiamos kreivės bus panašios. Paklausos didėjimas dalinai veikė gamybos apimtį bei utimtumą ir dalinai kainas. Kuo toliau į kairę, tuo Filipso kreivė statesnė ir kuo tolesnis paklausos didėjimas, tuo vis didėja infliacija ir matėja nedarbas. Panagrinėkime šią priklausomybę iš verslininkų pozicijos. Kada daug bedarbių, tai įmonės bei įrengimai nepilnai apkrauti. Jei tokiomis sąlygomis padidėja paklausa, tai verslininkai didina gamybos apimtį. Padidėjus gamybos apimčiai, padidės pelnas. Verslininkai nepatikimai vertina kainų kilimą, todėl kad jų didinimas, tai pirkėjų praradimas dėl konkurencijos. Vykstant ekonominiam pakilimui, kai įmonės ir įrengimai pilnai apkrauti, verslininkų reakcija į paklausos didėjimą būna įvairi. Tolesnio pelno didėjimo, plečiant gamybos apimtį, sunku tikėtis. Dabar jau galima kelti kainas. Konkurentai jau irgi negali didinti gamybos apimties ir privilioti naujų pirkėjų. Be to, matėja nedarbo lygis ir vis sunkiau rasti naujus darbuotojus. Darbo rinka siaurėja. Verslininkai didina darbo utmokesčius ir todėl auga gamybos kaštai, be to pradeda kilti produkcijos kainos. Kol nedarbo lygis didelis, tmonės visur ieško darbo, ir jie nesidera dėl atlyginimų. Vystantis ekonomikai, tmonės labiau renkasi darbo vietą ir derasi dėl atlyginimo dydtio. Tolesnis paklausos didėjimas paveikia ne tiek gamybos apimtį ir utimtumą, kiek infliaciją.

Filipso kreivė iškelia politikams dilemą. Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę paklausą, bet neaišku, kurį Filipso kreivės tašką reikia pasirinkti (tiūrėti grafiką 4).

4. Infliacijos nedarbo dilema.

Jeigu pasirinksime tašką G, tai bus temas infliacijos lygis ir aukštas nedarbo lygis. Jeigu pasirinksime tašką H, tai reiškia didelį utimtumą ir aukštą infliaciją. Kai ekonomika pradeda smukti, ir esant aukštiems infliacijos tempams ir dideliam nedarbui, tokią situaciją mes vadiname stagfliacija.

Stagfliacija - tai ekonominė situacija, kada tuo pat metu pasireiškia didelis nedarbo lygis (stagnacija) ir aukšti infliacijos tempai. Stagfliacijos aiškinimas gali būti paremtas dviejų infliacijų sąvokomis: paklausos sąlygojama infliacija ir kaštų sąlygojama infliacija. Paklausos sąlygojama infliacija atsiranda tada, kai staiga padidėja paklausa. Pirkėjai daug perka prekių bei paslaugų ir sąlygoja kainų kilimą. Kaštų sąlygojama infliacija, arba pasiūlos infliacija, atsiranda tada, kai kylant darbo užmokesčio ir kitų kaštų elementų kainoms, kyla ir pardavimo kainos. Tai dar vadinama rinkos galios sąlygojama infliacija.

Nuo 1950 m. pradėta aiškintis, kad infliacija ir nedarbas didėja kartu tada, kai didėja kaštai ir buvo bandoma ieškoti kaltininkų. Verslininkai kaltino profsąjungas, kad jos reikalauja didesnio darbo utmokesčio, o dirbantieji tuo tarpu kaltino stambias korporacijas. Tik nuo 1970 m. buvo pastebėtas kaštų infliacijos kaltininkas. Tai buvo naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC). Ši organizacija per trumpą laiką daug kartų didino naftos kainą. O dėl to pabrango šiluma, energija, transportas ir pakilo prekių kainos. Tai buvo pasiūlos šokas. Pasiūlos šokas - tai netikėtas gamybinių išteklių kainos arba jų tiekimo pasikeitimas, dėl kurio padidėja kaštai.

Infliacijos lūkesčių problema ir infliacijos tempų ribojimas

Jei darbo sutartys utfiksuoja infliaciją, tai paklausos valdymo politikos priemonėmis ją galima panaikinti tik labai aukšto nedarbo lygio sąskaita. Visa tai matome grafike 5

5. Didelis nedarbo lygis, kada matinama infliacija.

Sakykime, kad infliacija yra 6%. Jeigu vyriausybė nusprendžia, kad toks infliacijos lygis per aukštas ir pradeda jį mažinti, apribodami paklausą, tai verslininkams sunkiau parduoti savo produkciją. Jie pradeda atleidinėti darbuotojus ir dėl to atsiranda daugiau bedarbių. Kainos neauga ir mažėja infliacija. Žmonės ieško darbo ir sutinka su mažesniu darbo užmokesčiu norėdami išsilaikyti darbo vietoje.

Norint sumažinti infliaciją, ir nesukelti didelės bedarbystės, vyriausybė pradėjo ieškoti kitų būdų, kaip riboti visuminę paklausą. Vienas iš būdų, tai infliacijos mažinimas palaipsniui. Šiuo atveju galima išvengti labai didelio nedarbio lygio.

Darbo užmokesčio ir kainų konrolė, tai daugybė veiksmų, nuo saikingų iki priverstinių, kada nustatoma darbo užmokesčio ir kainų viršutinė riba. Pavyzdžiui: vyriausybė įveda griežtą darbo užmokesčio ir kainų kontrolę. Ji pareiškia apie tai ir daro viską, kad vieną kartą ir visam laikui pabaigtų su infliacija. Vyriausybė tikisi, kad “ūkio” agentai tuo patikės ir, kad tokia kontolė sustabdys infliaciją, sumažės infliaciniai lūkesčiai.




Infliaciniai procesai Lietuvoje: jų atsiradimas ir valdymas

Šiame skyriuje aptvelgiami pagrindiniai infliacijos prietasčių Lietuvoje ir antiinfliacinės pinigų politikos aspektai, o taip pat pasirinktų monetarinių mechanizmų efektyvumas siekiant minėto tikslo.

Lietuvoje infliacija sudarė:

1991 m.

1992 m.

1993 m.

1994 m.

1995 m.

1996 m.

1997 m.

1998 m.

Trumpa retrospektyvinė aptvalga

Infliaciniai procesai Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo buvo iš esmės nulemti šių veiksnių:

1990 - 1992 metais:

a) sisteminio šoko - t.y. planinės ekonomikos tlugimo, buvusių prekybos, mokėjimų, monetarinės sistemų iširimo;

b) didelės perteklinės praktiškai visų prekių paklausos (struktūrinio deficito);

c) prekybos sąlygų šoko - t.y. buv. SSRS šalių perėjimo prie „pasaulinių kainų” energetinių išteklių ir kitų taliavų prekyboje su Baltijos šalimis (Lietuvai, be to, dar taikant prekybinę blokadą, kas dar labiau skatino kainų augimą);

1993 - 1996 metais:

a) ekonomikos stabilizavimo programų tęsimo;

b) nacionalinės valiutos įvedimo;

c) pinigų politikos priemonių pasirinkimo (fiksuoto nominalaus lito kurso nustatymas valiutų valdybos mechanizmo pagalba);

d) lito kurso nepakankamo įvertinimo jo susiejimo momentu;

e) kainodaros įtakojimo administracinėmis priemonėmis.

1997-1999 metai

Jei pirmuoju laikotarpiu infliacinius procesus iš esmės įtakojo perteklinės paklausos veiksniai (t.vad. paklausos sąlygota infliacija), o būtent:

- nacionaliniu produktu nepadengtų (t.y. neutdirbtų) mokėjimo priemonių - rublių / talonų - emisija;

- struktūrinis prekių deficitas, kurio pasėkoje, o taip pat padidėjus ekonomikos atvirumo laipsniui, kainos ėmė artėti prie pusiausvyros kainų;

tai antruoju periodu kainų augimą iš esmės lėmė tik kaštų infliacija, kadangi prekybos sąlygų šokas ir to pasekoje išaugusios kainos, santaupų ir pajamų nuvertėjimas hiperinfliacijos sąlygomis, nelegalių kredito įstaigų tlugimas bei reikšmingos dalies indėlių praradimas tlugusiuose bankuose tymiai sumatino gyventojų realią perkamąją galią, o tuo pačiu ir visuminę paklausą. Be to, palyginti grietta fiskalinė ir pinigų politika labai apribojo nacionalinu produktu nepadengtos pinigų emisijos galimybę ir praktiką;

trečiojo periodo pabaigoje vis dar buvo jaučiama Rusijos finansinės ir ekonominės krizės įtaka, kai dėl faktinės Rusijos rublio devalvacijos, tymiai susiaurėjusios Rusijos vidaus rinkos paklausos, sumatėjo mūsų šalyje pagamintų prekių eksportas į Rusiją. Eksporto apimčių sumatėjimas tymiai padidino Lietuvos gamintojų produkcijos pasiūlą vidaus rinkoje.

Siekiant kainų stabilumo Lietuvoje buvo imamasi šių priemonių:

- perėjimas prie savarankiškos pinigų ir valiutų kurso politikos įvedus nacionalinę valiutą - litą (1993 m. birtelio 25 d.), kas leido apsisaugoti nuo emisinio pobūdtio infliacinių postūmių iš buv. SSRS pusės;

- valiutų valdybos ir fiksuoto lito kurso įvedimas nuo 1994 m. balandtio 1 d., radikaliai sumatinęs infliacinių lūkesčių lygį ir valiutų kurso pokyčių rizikos perkėlimo į kainų sistemą praktiką. Šis mechanizmas taip pat apribojo vidaus kredito augimą, įstatymiškai apribojus Lietuvos banko galimybes kredituoti Vyriausybę, temės ūkį ar valstybines įmones (kaip didtiausius ir datnai neefektyviausius kreditų vartotojus), t.y. pinigų kiekio kitimas Lietuvoje tapo pilnai paklausos determinuotu.

Esant šioms makroekonominėms sąlygoms, pastaraisiais metais didtiausią įtaką infliacijai turėjo du kainų augimo šaltiniai (priklausantys kaštų infliacijos veiksnių grupei):

- litas kitų valiutų attvilgiu buvo pigesnis negu turėtų būti pagal perkamosios galios paritetą, t.y. vidaus rinkos kainos buvo matesnės ut pasaulines;

- administraciniai kainų pakėlimai.

Nepakankamai įvertintas lito kursas paaiškina pagrindinę infliacinių procesų Lietuvoje dalį. Esant nuvertintam lito kursui, laisvai prekybos sistemai bei lito konvertabilumui, tarptautinis kainų arbitratas palaipsniui kėlė ir kelia prekių ir paslaugų kainas link pasaulinio lygio.

Administraciniai kainų pakėlimai, kurie iš dalies buvo sąlygoti pirmosios infliacijos prietasties, pasireiškė:

a) kainų subsidijavimo matinimu energetikos sektoriuje ir slenkstinių bei minimalių supirkimo kainų įvedimu ir didinimu temės ūkio produkcijai;

b) mokesčių sistemos formavimu ir mokesčių administravimo gerinimu. Per nagrinėjamąjį laikotarpį buvo įvesta nematai naujų mokesčių, keičiami jų tarifai (kaip taisyklė didinimo kryptimi), naikinamos kai kurios mokesčių lengvatos. Tam tikra dalimi ūkio subjektai perkėlė šiuos kaštus į galutines kainas (kas buvo nelengva dėl menkos gyventojų perkamosios galios, todėl atitinkamai krito apyvartos ir pelno norma). Sėkmingesnės mokesčių surinkimo politikos įtaka taip pat buvo akivaizdi.

Valiutų valdyba ar klasikinis centrinis bankas: skirtingų pinigų politikų Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje palyginimas bei jų įtaka matinant infliaciją

Lietuvoje funkcionuoja ne grynasis, o kompromisinis valiutų valdybos modelis, kuris išlaiko kai kuriuos centrinio banko bruotus ir funkcijas.

Trumpa palyginamoji šių dviejų sistemų charakteristika pateikta šioje lentelėje

Valiutų valdyba

Centrinis bankas

1. Fiksuotas keitimo kursas į rezervinę valiutą

1. Laisvai plaukiojantis arba nustatomas valiutos kursas

2. Griettai reglamentuota pinigų politika

2. Diskretinė pinigų politika

3. Pinigų atsarga padengta 100 proc. utsienio rezervais

3. Kintantys utsienio rezervai

4. Pati savaime negali sukurti infliacijos

4. Pats savaime gali sukurti infliaciją

5. Paprastai leidtia tik grynuosius pinigus

5. Leidtia grynuosius pinigus ir indėlius

6. Negali finansuoti vyriausybės išlaidų

6. Gali finansuoti vyriausybės išlaidas

Bene pagrindinis nesutarimo objektas pinigų politikos klausimais Lietuvoje yra alternatyvių monetarinių mechanizmų pasirinkimo (ir to sąlygotų skirtingų pinigų politikų Baltijos šalyse) efektyvumo infliacijos matinime traktavimas.

Platus valiutų valdybos, kaip vieno iš mechanizmų, vertinimų diapazonas reiškia, kad bent viena iš oponuojančių pusių yra neteisi.

Pagrindinė trijų Baltijos šalių monetarinių sistemų palyginimo išvada yra ta, kad infliacijos dinamika šiose šalyse yra labai panaši, nepaisant to, kad Lietuva ir Estija pasirinko valiutų valdybos, o Latvija - klasikinio centrinio banko tipo pinigų politikos įgyvendinimo mechanizmus, be to, pinigų kiekio svyravimai buvo gana skirtingi (1 pav.).

Temiau pateiktos pinigų kiekio P2[1] kitimo, infliacijos ir pinigų kiekio grafinės koreliacijos diagramos paremia minėtą išvadą.

1 pav.

Pinigų kiekio dinamika Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje



Infliacijos ir pinigų kiekio ryšys Lietuvoje 2 pav.

3 pav.

4 pav.

Infliacijos ir pinigų kiekio ryšys Latvijoje Infliacijos ir pinigų kiekio ryšys Estijoje

Pinigų kiekio svyravymai, kurie buvo gana skirtingi Baltijos šalyse, nėra reikšmingas veiksnys, lemiantis infliacijos dinamiką šiose valstybėse[2].

Pinigų politika ir infliacija egzistuojant valiutų valdybai Lietuvoje

Didelio rezonanso susilaukė valiutų valdybos mechanizmo įtakos infliaciniams procesams Lietuvoje klausimas. Esant valiutų valdybai, Lietuvos bankas nekontroliuoja litų kiekio apyvartoje, kurį nulemia einamieji poreikiai mokėjimų balanso srityje. Tymus grynasis utsienio kapitalo įplaukimas į Lietuvą (utsienio tiesioginių ir portfelinių investicijų, utsienio šalių ir tarptautinių finansinių organizacijų paskolų ir grantų (dovanų) ir, matyt, kapitalo repatrijavimo forma) sukelia LB utsienio valiutos rezervų augimą, o tuo pačiu ir pinigų kiekio apyvartoje didėjimą.

Tačiau pinigų kiekio augimas neturi tymesnės įtakos kainų augimui Lietuvoje dėl šių prietasčių:

1. Kaip jau minėta, pagrindinę infliacijos Lietuvoje (kaip, beje, Estijoje ir Latvijoje) dalį paaiškina nepakankamai įvertintas nacionalinės valiutos kursas ir administraciniai kainų pakėlimai;

2. Pinigų kiekio augimas nėra tiesiogiai susijęs su pajamų augimu. Kaip rodo oficiali statistika, Lietuvoje realios gyventojų pajamos kyla netymiai, nepaisant gana greito realaus P2 augimo (atsitvelgiant į infliaciją). Taip gali būti dėl dviejų prietasčių:

a) arba realiai pajamos yra didesnės ut oficialiai registruojamas;

b) arba didėja pinigų kiekis, reikalingas tam pačiam BVP kiekiui sukurti.

Lietuvoje labiau tikėtina antroji pinigų kiekio didėjimo prietastis, kadangi pinigų apyvartos greitis pajamų sraute Lietuvoje 1993 - 1996 m. turėjo matėjimo tendencijas. Iš kitos pusės, akivaizdus ir pirmosios iš minėtų prietasčių egzistavimas;

3. Esant labai temam vidutiniam gamybinių pajėgumų panaudojimo lygiui Lietuvoje, gamintojai, ribojami augančios konkurencijos (daugiausia importinių prekių įvetimo), turėtų išaugusią paklausą pirmiausia tenkinti didindami gamybos apimtis, o ne kainas. Atsitvelgus į daugelį veiksnių galima teigti, kad Lietuva yra pakankamai toli nuo potencialaus BVP pusiausvyros lygio, prie kurio artėjant būtų galima tikėtis tymesnės monetarinės ekspansijos įtakos kainų augimui;

4. Litui santykinai gerai (palyginus su rubliu ir talonu) atliekant vertės išsaugojimo ir taupymo priemonės funkcijas, nėra akivaizdtių prietasčių skubėti išleisti utdirbtas pajamas vartojimo prekių rinkoje ar kaupiant neproduktyvias atsargas, kas buvo viena iš infliacijos prietasčių 1990 - 1992 m. Tokiu būdu, sumatėjęs pinigų apyvartos greitis iš dalies kompensavo pinigų kiekio didėjimo įtaką kainų kilimui;

5. Pastarųjų dviejų metų, nors ir netymus ekonomikos augimas, taip pat teigiamai veikia infliacijos matėjimo procesą.

Taigi susidaro kiek paradoksali situacija, prieštaraujanti įprastoms ekonomikos mokslo tiesoms - greitas pinigų kiekio augimas yra ne tiek infliacijos prietastis, kiek jos pasekmė. Tačiau temiau bus parodyta, kad toks pinigų kiekio augimas neprieštarauja Lietuvos makroekonominių pokyčių logikai pereinamuoju laikotarpiu.

Pinigų kiekio augimo prietastys

Pinigų kiekis pakankamai greitai didėjo visose Baltijos respublikose. Jo augimo prietastys visur buvo panašios, tik skyrėsi tų prietasčių įtakos laipsnis bei pasireiškimo momentai ir trukmė.

Lietuvos atveju tai lėmė šios prietastys:

1) pakankamai greitai didėjo grynųjų pinigų paklausa.

Grynųjų pinigų paklausa didėjo dėl šių pagrindinių prietasčių:

- matėjo grynųjų pinigų turėjimo alternatyviniai kaštai, matėjant infliacijai ir alternatyvinių investavimo būdų pelningumui (ši prietastis galioja visoms Baltijos valstybėms, tačiau pinigų praradimo rizika bankinėse sistemose šiose šalyse nevienoda);

- egzistavo didelis pokrizinis nepasitikėjimas bankine sistema, o valstybės obligacijų rinka buvo menkai prieinama ir tinoma smulkiam investuotojui;

- nematėjo šešėlinės ekonomikos, kurioje atsiskaitymai vyksta daugiausia naudojant grynus pinigus, dalis, o sugriettinus mokesčių administravimą grynųjų pinigų paklausa net išaugo.

2) bendrasis mokėjimų balansas fiksavo grynąjį kapitalo įplaukimą (daugiausia utsienio paskolų, kurios yra didesnės negu Latvijoje ir Estijoje, ir dovanų (grantų) forma), todėl Lietuvos Bankas turėjo išleisti atitinkamą litų kiekį, kad patenkintų išaugusią litų paklausą (šiuo atveju pirmiausia paklausą iš valstybės pusės).

3) gyventojai ir ūkio subjektai turėjo (ir tebeturi) daug rezervinių aktyvų, sukauptų prekių ir taliavų eksporto bei reeksporto metu 1990 - 1992 m., kurie palaipsniui buvo pardavinėjami LB. Be to, anot Ekonominių tyrimų centro ir Statistikos departamento , gyventojai gauna nematai ir einamųjų neapskaitomų pajamų utsienio valiuta, kurias taip pat keičia į litus vartojimo tikslams, kadangi atsiskaitymai utsienio valiuta Lietuvoje įstatymiškai draudtiami.

4) komercinių bankų privalomųjų atsargų / indėlių santykio sumatėjimas Lietuvoje didino pinigų multiplikatorių.

Metodologiniai klausimai. Kalbant apie pinigų kiekį ir ypač apie indėlius, susiduriama su dviem pagrindinėmis problemomis, kurios iš esmės lemia tyrimų kokybę:

1. Vadinamųjų „probleminių” bankų indėlių klausimas - kokia dalis šių indėlių yra „pseudo indėliai”, t.y. tikimybė juos atgauti yra labai nedidelė, arba jų panaudojimas kitaip apribotas. Labai tikėtina, kad metodologiniai skirtumai įvertinimuose gali daryti šalių palyginamąją analizę nepilnai korektišką. Taigi indėlių „nurašymo” arba dalinio kompensavimo atveju tektų koreguoti atliktą monetarinę analizę.

2. Baltijos valstybėse, kaip ir kitose tranzitinės ekonomikos šalyse, paplitęs paralelinis valiutų cirkuliavimas (cocirculation of currencies). Kadangi lito tymesnis cirkuliavimas kitose šalyse yra matai tikėtinas, oficialūs pinigų kiekio Lietuvoje matavimai nepilnai įvertina tikrąjį pinigų poreikį.

3. Tam tikrų nesusipratimų sukelia „minkštų” valiutų klausimas. Kai kurie autoriai - valiutų valdybos priešininkai teigia, kad į Lietuvą įplaukiančios „minkštos”

valiutos neva didina pinigų kiekį, bankams keičiant jas į dolerius ir „siunčiant į valstybės rezervus”.

Čia būtina pabrėtti, kad:

pirma, Lietuvos Bankas yra įstatymiškai įpareigotas pirkti tik bazinę valiutą (JAV dolerį);

antra, „minkštą” valiutą į laisvai konvertuojamąją keičia komerciniai bankai, išleisdami tam savo valiutos rezervus, kurie galėjo būti, tačiau nebuvo iškeisti į litus. Bazinės valiutos kiekis dėl to nepadidėja, o tik keičiasi jos turėtojai.

Vadinasi, pinigų kiekis nuo tokio pobūdtio operacijų „minkšta” valiuta nedidėja.

Išvados

Taigi, analizuojant visas situacijas, galima pasakyti, kad infliacija labai veikia ekonomiką, bet nedidelis infliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų ir užtikrinti pakankamai aukštą užimtumo lygį, Dėl netikėtos infliacijos atsiranda daug pralaimėjusių ir laimėtojų. Kai vyksta nenumatyta infliacija nuostuolį patiria kreditoriai ir laimi skolininkai. Didelės netikėtos infliacijos metu žmonės nori skolintis, bet nenori skolinti, todėl padidėja nominali palūkanų norma. Kai kartu reiškiasi sparčių tempų infliacija, mokesčiai bei nominali palūkanų norma, tai skolintojai, kurie moka didelius mokesčius, turi mažai pelno arba net nuostolį. Kylant infliacijai bedarbiai gauna darbą, nes didėjant gamybos apimčiai ir atsiranda naujų darbo vietų. Norėdama sumažinti infliacijos tempus vyriausybė tai daro darbo vietų sąskaita.

Kalbant apie Lietuvos banko pinigų politikos ir valiutų valdybos mechanizmą, galima sutikti, kad nepriklausomas tvirtas centrinis bankas stabilioje ekonomikoje vis dėlto yra pranašesnis nei valiutų valdyba, kurią reikėtų vertinti tik kaip laikiną priemonę ūkio stabilizavimui palengvinti. Tačiau reikia atsitvelgti į bendrą problemos kontekstą.

Sunku pasakyti, kaip būtų veikęs Lietuvos ūkis, neįvedus valiutų valdybos. Tačiau nestabilumo „ūkio kraujotakos sistemoje”, kuo yra monetarinė sistema, tikimybė esant „klasikiniam centriniam bankui” būtų daug didesnė nei dabar. Taigi valiutų valdyba buvo priimtina alternatyva Lietuvai ekonomikos nestabilumo aplinkoje. Ji gana sėkmingai funkcionuoja palyginti ramiais bankų sistemos raidos etapais, tačiau atsiradus kriziniams reiškiniams apsunkina Lietuvos banko adekvatų reagavimą į situaciją ir gali sukelti pinigų „badą” arba defliaciją. Iš kitos pusės, valiutų valdyba yra pakankamai efektyvi savireguliacinė sistema, kurios veikimo efektyvumas praktiškai nepriklauso nuo subjektyvių veiksnių (pvz., lobistinių sluoksnių ar politinių grupių spaudimo). Ekonomikai stabilizuojantis ir matėjant neatitinkančių situacijos subjektyvių sprendimų tikimybei, yra prasmė svarstyti laipsniško atsisakymo nuo valiutų valdybos klausimą.

Literatūros sąrašas:

Paul Wonnacott/ Ronald Wonnacott “Makroekonomika”, Litera 1994.

Jurgutis V. Raštai. Pinigai. V., Mintis, 1996.-386p.

T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber. Pinigai, bankai ir ekonomika. V., alma littera, 1995.-639p.

Moderate Inflation. The Experience of Transition Economies. Eds. Carlo Cottarelli, Gyorgy Szapary. IMF, 1998.-283p.

Inflation targets. Eds. Leonardo Leiderman, Lars E.O. Svensson. Centre for Economic Policy Research, London, 1995.-214p.

Targeting inflation. Ed. Andrew G. Haldane. A conference of central banks on the use of inflation targets organised by the Bank of England. 1995.-276p.

Lietuvos Statistikos Departamentas http:// www.std.lt

Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija http:// www.ekm.lt/



Pinigų kiekį P2 sudaro: a) litų banknotai ut bankinės sistemos ribų, indėliai iki pareikalavimo komerciniuose bankuose (pastarieji du komponentai vadinami pinigų kiekiu P1) bei, b) terminuoti ir taupomieji indėliai tiek litais, tiek utsienio valiutomis Lietuvos komerciniuose bankuose (šis komponentas vadinamas kvazi pinigais).

Koreliacijos koeficientas tarp pinigų P2 ir VKI mėnesinių svyravymų neviršijo 0.7. Tačiau iš kitos pusės, autoriai neteigia, kad ilgalaikiu laikotarpiu stabilioje ekonomikoje neegzistuoja panašios P2 ir VKI kitimo tendencijos.

Šios dvi institucijos atliko pradinį Lietuvos šešėlinės ekonomikos įvertinimą monetarinių srautų analizės pagalba.



loading...







Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1980
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site