Sėkmingai veikiančios demokratijos socialinės s¹lygos

Sėkmingai veikiančios demokratijos socialinės s¹lygos

„Politinės sociologijos“ kurso rašto darbas

XX a. antroje pusėje Robert D. Putnam atliko tyrim¹, kurio rezultatus išdėstė knygoje „Kad demokratij¹ veiktų“. Jis 1970 m. pradėjo tyrinėti Italijos regionuose kuriamas vyriausybes. Italijos politikai tuo metu manė, kad regioninės vyriausybės pakles šalyje demokratijos lygį. Tačiau po keletos dešimtmečių, tokios nuostatos priblėso. R. D. Putnam tyrimas parodė, kad šiaurinių ir pietinių regionų vyriausybės skyrėsi savo veiksmingumu. Todėl iškilo klausimas: kodėl vienos demokratinės vyriausybės veikia sėkmingai, o kitos nelabai?

Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokios reikalingos socialinės s¹lygos, kad demokratija sėkmingai veiktų. Darbas parašytas remiantis R. D. Putnam knyga „Kad demokratija veiktų“.

Darbas parašytas remiantis minėtos knygos analize.

R. D. Putnam, pradėdamas analizuoti ir nustatyti, kodėl vienos institucijos veikia gerai, o kitos blogai, pirmiausia išmatavo Italijos regionų vyriausybių veiksmingumus. Pasitelkadamas tam tikrais kriterijais, jis pritaikė kiekvienam regionui. „Mes siekiame įvertinti kiekvieno regiono vyriausybių: 1) politikos proces¹; 2) sprendimų politik¹; 3) politikos įgyvendinim¹. Institucijos efektyvumas pirmiausia priklauso nuo to, kaip ji tvarko svarbiausius savo regiono vidaus reikalus“ (Putnam, 2001, p. 92). Buvo pasitelkta tokiais indikatoriais: kabineto stabilumas (regionui vadovaujantis kabinetas turi užsitikrinti daugumos param¹ legislatūroje); biudžeto priėmimo laikas; statistikos ir informacijos paslaugos (ta vyriausybė, kuri geriau informuota apie savo rinkėjus ir jų problemas, gali efektyviau į jas reaguoti); reformų įstatymai; įstatymų leidybos naujovės; lopšeliai-darželiai; šeimos klinikos; pramonės politikos priemonės; žemės ūkio fondų panaudojimas; vietinio sveikatos apsaugos vieneto išlaidos; būstas ir miestų plėtra bei biurokratų atliepumas.

Pritaikźs visus šiuos indikatorius, R. D. Putnam padarė išvad¹, kad skirtinguose regionuose, šie indikatoriai skirtingai įvykdomi. „Regionai, kurių kabinetai stabilūs, kurie laiku patvirtina biudžet¹, išleidžia asignavimus kaip planuota, inicijuoja naujus įstatymus, dažniausiai yra tie patys, kurie stegia lopšelius-darželius ir šeimos klinikas, parengia išsamų miestų planavim¹, skiria paskolas ūkininkams ir laiku atsako į laiškus“ (Putnam, 2001, p. 104).

Kitas svarbus žingsnis buvo nustatyti, kaip šias institucijas kiekviename regione vertina rinkėjai. Paaiškėjo, kad regionuose, kuriuose pagal anksčiaus minėtus kriterijus tvarkomasi santykinai sėkmingai (autorius pabrėžė, kad šie rodikliai negali būti laikomi absoliučiai tinkami ir objektyvūs, todėl ir institucijų sėkmingumas yra tik santykinis), įvairių sluoksnių žmonės yra santykinai patenkinti valdžia, o blogai besitvarkančiuose dauguma žmonių nepatenkinti.

Išanalizavźs šiuos dalykus, autorius kelia klausim¹: „kai kurios vietovės geriau valdomos nei kitos netgi tada, kai jų vyriausybių struktūra identiška ir turi vienodus teisinius bei finansinius išteklius. <> Kai kurios iš šių institucijų dirba gerai, o kitos – blogai. Kas paaiškina šiuos institucijų veiksmingumo skirtumus?“ (Putnam, 2001, p. 113).

Pirmasis socialinis faktorius, kurį aptaria autorius yra socialinis-ekonominis modernumas. Pramonės revoliucija padarė nemaž¹ poveikį žmonių gyvenime. Padidėjź ekonomikos ir technologijos pajėgumai, leido pagerėti ir žmonių gyvenimo s¹lygoms. Kaip pastebi R. D. Putnam, „politikos sociologai seniai įrodinėja, kad nuo šios socialinės-ekonominės transformacijos priklauso demokratinio valdymo stabilumo perspektyvos“ (Putnam, 2001, p. 116). Tačiau vėliau skaitant knyg¹, autorius pasako, kad šis faktorius nėra labai reikšmingas institucijų veiksmingumui. Autorius aiškiai parodo tai, kai pažvelgia į Italijos regionų istorij¹. Išaiškėjo, kad jau nuo viduramžių Šiaurinių ir Pietinių regionų gyvenimas skyrėsi. Jeigu Šiauriniuose regionuose jau tada kūrėsi gildijos, vietiniuose reikaluose vyravo vietos organizacijos (kaimynų asociacijos, parapijos organizacijos, brolijos, gynybos bendrijos ir t.t.), tai Pietuose, kur vyravo patrono-kliento santykiai, tai buvo ribojama. Palaipsniui ėmė ryškėti ir kiti skirtumai: „Šiaurėje feodaliniai asmeninės priklausomybės ryšiai silpnėjo, o Pietuose sustiprėjo. Šiaurėjo žmonės buvo piliečiai, Pietuose – pavaldiniai. Legitimi valdžia Šiaurėje buvo tik bendruomenės deleguota pareigūnams, kurie likdavo atsakingi tiems, kurių reikalai jiems buvo patikėti. Pietuose legitimi valdžia buvo monopolizuota karaliaus, kuris buvo atsakingas tik prie Diev¹. Šiaurėje, nors religiniai jausmai išliko gilūs, Bažnyčia buvo tik viena iš daugelio pilietinių institucijų, o Pietuose Bažnyčia buvo galinga ir turtinga feodalinės sistemos savininkė. Šiaurėje svarbiausi socialiniai, politiniai ir net religiniai lojalumo ryšiai ir susiskirstymai buvo horizontalūs, o Pietuose – vertikalūs. Bendradarbiavimas, tarpusavio pagalba, pilietinis įsipareigojimas ir net pasitikėjimas, žinoma, ne universalus, bet peržengiantis giminės ribas daug toliau nei kitur Europoje tuo metu, buvo skiriamieji Šiaurės bruožai. Svarbiausia Pietų savybė, priešingai, buvo hierarchijos ir tvarkos įvedimas latentinės anarchijos s¹lygomis“ (Putnam, 2001, p. 172).

Ir čia svarbiu faktoriumi iškyla ekonomika. Tai ar šis faktorius turi įtak¹ veiksmingesniam institucijų darbui. Pažvelgźs į istorij¹, R. D. Putnam daro išvad¹, kad šis faktorius „tėra šalutinis reiškinys“. Nors šiandien pilietiški regionai yra taip pat klestintys, turtingi ir industriniai, tačiau „šiaurės Italijoje ekonominis išsivystimo lygis tuo laikotarpiu buvo gana primityvus, daug mažiau pažengźs nei Pietūs anuomet. Taigi komuninių respublikų klestėjimas neabejotinai buvo pilietinio angažuotumo normų bei tinklų ir pasekmė, ir priežastis“ (Putnam, 2001, p. 200).

Kitas faktorius apie k¹ kalba R. D. Putnam yra socialinis kapitalas, į kurį autorius sudeda daug skirtingų momentų. Pirmiausia pažvelgia į pilietinź bendruomenź (tačiau ši bendruomenė demokratinėje santvarkoje). Iš pradžių autorius teoriškai pažvelgia, kokia yra ta „pilietinė bendruomenė“, kas j¹ sudaro. Pilietinis angažuotumas, tai priklausymas pilietinei bendruomenei reiškia aktyviai dalyvauti viešuosiuose reikaluose. „Dalyvavimas pilietinėje bendruomenėje yra labiau persmelktas visuomeniškumo dvasios, labiau orientuotas į bendr¹j¹ naud¹. Pilietinės bendruomenės nariai, nors nebūdami pasiaukojantys šventieji, vieš¹j¹ sfer¹ mato ne vien tik kaip asmeninių interesų kovos lauk¹“ (Putnam, 2001, p. 121). Politinė lygybė, tai siejama su tai, kad piliečių santykiai turi būti horizontalūs, o ne vertikaliai susieta priklausomybė. „Piliečiai bendrauja kaip lygūs, o ne kaip patronai ir klientai ar kaip valdantieji ir prašantieji“ (Putnam, 2001, p. 121). Kita kategorija, kuri¹ išskiria autorius, kalbėdamas apie pilietinź bendruomenź, - solidarumas, pasitikėjimas ir tolerancija. Čia svarbu tai, kad piliečiai turėdami savo tvirtas nuostatas gyvendami bendruomenėje turi būti tolerantiški kitų nuomonei. Kitas dalykas yra tai, kad „pasitikėjimo struktūros leidžia pilietinei visuomenei lengviau įveikti ekonomistų vadinam¹ „oportunizm¹“, kuriame bendri interesai lieka neįgyvendinti, nes kiekvienas individas, nepatikliai veikdamas atskirai nuo kitų, skatinamas išsisukti nuo kolektyvinio veiksmo“ (Putnam, 2001, p. 122). Paskutinis komponentas, kurį pamini autorius – asociacijos. Anot R. D. Putnam, „pilietinės asociacijos prisideda prie demokratinio valdymo stabilumo ir efektyvumo ir dėl savo „vidinio“ poveikio atskiriems nariams, ir dėl „išorinio“ poveikio platesnei politinei visuomenei“ (Putnam, 2001, p. 123). Pagal atliktas apklausas yra įrodyta, kad asociacijų nariams labiau būdingas politinis išprusimas, socialinis pasitikėjimas, politinis dalyvavimas. Taipogi šis dalyvavimas įdiegia bendradarbiavimo įgūdžius ir bendros atsakomybės už kolektyvines pastangas jausm¹. Ir kaip atkreipia autorius, tai nebūtinai kyla iš politinių organizacijų. Visus šiuos jausmus individams gali įdiegti ir paprasčiausias dalyvavimas chore arba literatūros draugijoje.

Taigi pirmiausia autorius pabandė teoriškai suformuoti tuos principus, kurie labiau priartintų pilietinź bendruomenź prie idealo. Tačiau svarbiausia jam buvo ši¹ teorij¹ išbandyti praktiškai. Taigi sugrįžtama prie Italijos regionų nagrinėjimo.

Svarbu pažvelgti į Italijos regionų gyventojų politinį aktyvum¹. Autorius pasirinko piliečių dalyvavim¹ referendumuose. Aišku išryškėjo tai, kad skirtinguose regionuose piliečių aktyvumas taipogi yra skirtingas. Tada autorius pabandė sujungti kelet¹ faktorių: tai laikraščių skaitymas (dar Tokvilis pabrėžė ryšį tarp pilietinio gyvybingumo, s¹jungų ir vietinių laikraščių moderniose visuomenėse) ir asociacijų gausumo. Autorius padarė toki¹ išvad¹: „regionai, kurių rinkėjai buvo aktyviausi referendumuose ir kuriuose preferenciniai balsai buvo retai naudojami, yra iš esmės tie patys, kuriuose labiausiai skaitomi laikraščiai ir tankus pilietinių asociacijų audinys“ (Putnam, 2001, p. 131). Netgi pagal Italijos pavyzdį, autorius ištyrė, kad narystė sporto klubuose, kultūros ir laisvalaikio grupėse, bendruomenės ir socialinės veiklos organizacijose, švietimo ir jaunimo grupėse ir t.t. maždaug dvigubai labiau paplitusi pilietiškiausiuose regionuose nei mažiausiai pilietiškuose. Tačiau autorius pabrėžia, kad kiekvienas atskirai paimtas pilietiškumo indeksas gali suklaidinti, tačiau sudėtinis indeksas jau gali rimtai atspindėti esam¹ padėtį.

R. D. Putnam atlikźs tyrim¹ nustatė, kad šiauriniai Italijos regionai yra pilietiškesni nei pietiniai. Kuo pilietiškenis regionas, tuo veiksmingesnė jo vyriausybė. „Regionuose, kuriuose daug pilietinių asociacijų, daug laikraščių skaitytojų, daug į problemas besiorientuojančių rinkėjų, mažai patrono-kliento tinklų, sudaromos geresnės s¹lygos efektyvesniam valdymui“ (Putnam, 2001, p. 134). Pabrėždamas regionų vyriausybių efektyvumo priklausomybź nuo regiono pilietiškumo, autorius daro išvad¹, kad pirmasis minėtas socialinis-ekonominis modernumo faktorius nėra labai reikšmingas vyriausybių efektyvumui. „Ekonomiškai stipresnių regionų vyriausybės geriau veikia paprasčiausiai todėl, kad taip nutiko, jog jie buvo pilietiškesni“ (Putnam, 2001, p. 134). Būtent, kad ekonominis faktorius nėra reikšmingas institucijų veiksmingumui, paaiškina istorinis pažvelgimas į Italijos regionus.

Taipogi yra svarbu, koks yra socialinis-politinis gyvenimas pilietinėje bendruomėje. Buvo nustatyta, kad pilietiškuose regionuose gyventojai kreipiasi į savo atstovus daug rečiau, o ir kreipdamiesi jie dažniausiai kalba apie politik¹, o ne apie protekcijas. Mažiau pilietiškuose regionuose politika pasižymi vertikaliais valdžios ir priklausomybės santykiais, įsitvirtinusiais patrono-kliento tinkluose. Politiniai lyderiai mažiau pilietiškuose regionuose kilź iš siauresnio socialinės hierarchijos sluoksnio. Eilinių piliečių išsilavinimo lygis mažiau pilietiškuose Pietuose yra šiek tiek žemesnis nei Šiaurėje. Tačiau regionų politinio elito išsilavinimo lygis Pietuose gerokai aukštesnis. Mažiau pilietiškuose regionuose beveik visas politinis elitas kilźs iš labiausiai privilegijuotos gyventojų dalies, o pilietiškesniuose regionuose nemažai politinių lyderių yra iš žemesniųjų sluoksnių. Pilietiškuose regionuose politiniai lyderiai entuziastingiau remia politinź lygybź nei jų kolegos iš mažiau pilietiškų regionų. Taipogi ten, kur klesti asociacijos, kur piliečiai dalyvauja bendruomenės reikaluose ir balsuoja dėl viešųjų problemų, o ne už globėjus, ten taip pat lyderiai tiki demokratija, o ne socialine-politine hierarchija. Pilietiškų regionų politiniai lyderiai labiau linkź į kompromisus nei jų kolegos iš mažiau pilietiškų regionų.

Profs¹jungos. Jų narių yra gerokai daugiau pilietiškesniuose regionuose. Ir svarbu tai, kad narystė nėra susijusi su išsilavinimu, amžiumi ir urbanizacija, o skirtumai pagal socialinź klasź yra mažesni.

Bažnyčia ir religingumas. Padarźs tyrim¹, autorius nustatė, kad šiandieninėje Italijoje pilietinė bendruomenė yra pasaulietinė bendruomenė. Pietiniai regionai, kurie yra mažiausiai pilietiški, pasižymi tuo, kad gyventojai yra labai religingi. „52 proc. italų, kurie dalyvauja mišiose dažniau nei kart¹ per savaitź, teigia retai skait¹ laikraščius ir 51 proc. pripažįsta niekada nediskutuoja apie poltik, o tarp atvirai nereligingų jų antrininkų atitinkami skaičiai yra 13 ir 17 proc.“ (Putnam, 2001, p. 144).

Pilietinės nuostatos. „S¹žiningumas, pasitikėjimas ir įstatymų laikymasis būdingi daugumai filosofinių pilietinės dorybės apibūdinimų. Kaip teigiama, pilietiškesnėje bendruomenėje piliečiai s¹žiningai elgiasi vienas su kitu ir kartu tikisi s¹žiningo elgesio iš kitų. Jie tikisi iš valdžios, kad ši laikysis aukštų standartų, ir noriai paklūsta taisyklėms, kurias patys prisiėmė. <> Mažiau pilietiškoje bendruomenėje, priešingai, gyvenimas yra rizikingesnis, piliečiai yra atsargesni, o įstatymai, sukurti aukštesniųjų, kuriami tam, kad būtų laužomi“ (Putnam, 2001, p. 148). Šis teorinis pam¹stymas, iš tikrųjų ištyrus Italijos regionus, įgavo praktinį pagrind¹. Mažiausiai pilietiškuose regionuose labiausiai klesti senas politinės korupcijos maras. Atliktas tyrimas parodė, kad pilietiškesnių regionų gyventojai reiškė didesnį socialinį pasitikėjim¹ ir didesnį įsitikinim¹, kad kiti piliečiai laikosi įstatymų, nei mažiau pilietiškų regionų gyventojai. R. D. Putnam nurodo pagrindinź pilietiškų ir nepilietiškų bendruomenių perskyros esmź: „pilietiškuose regionuose kolektyvinį gyvenima lengvina tikėjimas, kad kiti tikriausiai laikysis taisyklių. Žinodamas, kad kiti laikysis, tu ir pats greičiausiai taip elgsies, ir išpildysi jų lūkesčius. Mažiau pilietiškuose regionuose praktiškai kiekvienas mano, kad kiti sulaužys taisykles. Atrodo kvaila laikytis eismo taisyklių, mokesčių įstatymų ar socialinės apsaugos normų, jei tu manai, kad visi kiti apgaudinėja“ (Putnam, 2001, p. 149).

Taigi anksčiau minėtus dalykus, galima suvesti į vien¹ faktorių, kurį mini autorius, tai yra socialinis kapitalas. „Socialinis kapitalas šiuo atveju reiškia socialinių organizacijų ypatybes (tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvum¹ ir palengvinti koordinuotus veiksmus“ (Putnam, 2001, p. 219). Ir būtent minėtas pasitikėjimas (kaip pilietinės bendruomonės komponentas) yra esminis socialinio kapitalo komponentas. Socialinis pasitikėjimas sudėtingoje šiuolaikinėje aplinkoje gali kilti iš dviejų tarpusavyje susijusių šaltinių: savitarpiškumo normų ir pilietinio angažuotumo tinklų. Savitarpiškumo normos palengvina bendradarbiavim¹. Svarbi yra bendroji savitarpiškumo norma (subalansuota savitarpiškumo norma reiškia vienu metu vykstantį pasikeitim¹ tapačios vertės dalykais). „Bendrojo savitarpiškumo norma yra itin produktyvus socialinio kapitalo komponentas. Bendruomenės, kuriose laikomasi šios normos, gali veiksmingiau riboti oportunizm¹ ir sprźsti kolektyvinio veiksmo problemas. <> Bendruomenėse,kur žmonės gali būti garantuoti, kad pasitikėjimas bus atlygintas, o ne išnaudotas, mainai yra labiau tikėtini. O, pasikartojantys mainai per tam tikr¹ laik¹ turi polinkį skatinti bendrojo savitarpiškumo normos formavim¹si“ (Putnam, 2001, p. 226).

Tuo tarpu pilietinio angažuotumo tinklai, tokie kaip kaimynų asociacijos, choro draugijos, sporto klubai ir kt. išreiškia intensyvi¹ horizontali¹ s¹veik¹. „Pilietinio angažuotumo tinklai yra svarbiausia socialinio kapitalo forma: kuo tankesni šie tinklai bendruomenėje, tuo didesnė tikimybė, kad jos piliečiai sugebės bendradarbiauti bendros naudos labui“ (Putnam, 2001, p. 228). Vertikalūs tinklai, nesvarbu kokie bebūtų tankūs ir reikšmingi jų dalyviams, negali palaikyti socialinio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo. Vertikalūs informacijos srautai dažnai yra ne tokie patikimi kaip horizontalūs iš dalies dėl to, kad pavaldinys saugo informacij¹ kaip kliūtį išnaudojimui.

Autorius daro išvad¹, kad „socialinis kontekstas ir istorija daro didžiulį poveikį institucijų veiksmingumui. <> Paklausos požiūriu pilietiškesnių bendruomenių nariai tikisi geresnės valdžios ir (iš dalies savo pačių pastangų dėka) j¹ gauna. Jie reikalauja efektyvesnių viešųjų paslaugų ir yra pasiruošź kolektyviai veikti, kad pasiektų savo bendrus tikslus“ (Putnam, 2001, p. 240). Svarbiausia pilietinės bendruomenės savybė – socialinis gebėjimas bendradarbiauti bendrų interesų labui. Kurti socialinį kapital¹ nebus lengva, tačiau tai yra būdas pasiekti, kad demokratija veiktų.

I Š V A D O S

• Atlikźs Italijos regionų tyrim¹, R. D. Putnam parodė, kad Šiauriniai regionų vyriausybės veikia daug sėkmingiau nei Pietiniai regionai, nors ir turėdami tokius pačius finansinius išteklius, bei vienod¹ įstatyminź bazź. Todėl kilo mintis, kas lemia tokius regionų skirtumus.
• Pažvelgti, koki¹ įtak¹ turi aplinka politinių institucijų veiksmingumui, nagrinėjamas autorius paėmė tris faktorius: ekonominį, istorinį ir socialinį. Autorius parodė, kad ekonominis faktorius nėra reikšmingas kaip būtų galima pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Pasirėmźs istorinį faktorių, R. D. Putnam parodė, kad ekonomika tėra šalutinis reiškinys, politinių institucijų sėkmingam funkcionavimui. Tuo tarpu socialinis faktorius yra didžiausi¹ įtak¹ turintis veiksnys.
• Apibendrindamas vis¹ socialinį faktorių, autorius jį pavadina socialiniu kapitalu. Būtent socialinis kapitalas, į kurį įeina tokie dalykai kaip pasitikėjimas, pilietinis aktyvumas, socialiniai tinklai ir kt, yra pagrindinis faktorius, kuris turi nemažos įtakos sėkmingai politinių institucijų veiklai. Tačiau čia reikia pabrėžti, kad autorius įrodo aplinkos poveikį politiniams institutams, kurie veikia demokratiniame režime.