Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

TURTO APSKAITOS YPATUMAI

Apskaitos

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

TURTO APSKAITOS YPATUMAI

1 Ilgalaikio turto apskaita



Ilgalaikis turtas – turtas, kurį įmonė naudoja ilgiau nei vienerius metus, siekdama gauti ekonominź naud¹, ir kurio įsigijimo vertė yra ne mažesnė už įmonės nusistatyt¹j¹.

Ilgalaikis turtas yra skirstomas į:

1.      Nematerialus turtas

2.      Materialus turtas

3.      Finansinis turtas.

Ilgalaikio materialaus turto apskaita yra apibrėžiama 12 VAS „ILGALAIKIS MATERIALUSIS TURTAS“.

Šis standartas turi būti taikomas registruojant apskaitoje ilgalaikį materialųjį turt¹, nustatant jo įsigijimo savikain¹, skaičiuojant jo nusidėvėjim¹, jį perkainojant ar atliekant kitas su šiuo turtu susijusias ūkines operacijas.

Materialusis turtas yra priskiriamas ilgalaikiam turtui jeigu jis atitinka šiuos pagrindinius kriterijus:

1)      įmonė ketina jį naudoti ilgiau nei 1 metus;

2)      pagristai tikisi gauti iš šio turto ekonominės naudos ateityje;

3)      gali patikimai nustatyti šio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikain¹;

4)      turto įsigijimo(pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už minimali¹ ilgalaikio materialiojo turto savikain¹, kuri¹ įmonė nusistatė kiekvienai turto grupei;

5)      įmonei yra perduota rizika, susijusi su materialiuoju turtu.

Atskirų turto grupių minimali ilgalaikio materialiojo turto vertė turi būti patvirtinta įmonės vadovo įsakymu.

Ilgalaikis materialus turtas yra skirstomas į kilnojam¹jį ir nekilnojam¹jį.

Pagal 12 VAS įmonės ilgalaikis turtas gali būti įvertintas įsigijimo savikaina arba perkainota verte.

Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimo pagrindas yra faktinė jo įsigijimo savikaina ir visos papildomos išlaidos, susijusios su to turto įsigijimu. Šios papildomos išlaidos, priklausomai nuo turto paskirties, gali būti labai įvairios:

-         atvežimo išlaidos;

-         įvairūs mokesčiai;

-         projektavimo darbų išlaidos;

-         remonto, instaliavimo darbų išlaidos;

-         turto registravimo išlaidos;

-         melioravimo, valymo išlaidos;

-         kitos, tiesiogiai su ilgalaikio turto įsigijimu susijusios išlaidos.

Į turto vertź neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis (PVM), išskyrus tuos atvejus, kada jis yra negr¹žinamas.

Už ilgalaikį turt¹ mokamos palūkanos taip pat neįskaitomos į turto savikain¹, kadangi jos priskiriamos atitinkamo laikotarpio s¹naudomis.

Įmonė ilgalaikį turt¹ gali pasigaminti ir pati. Į pasigaminto ilgalaikio materialaus turto savikain¹ įskaitomos  gamyboje sunaudotų žaliavų, medžiagų savikaina bei tiesioginės darbo ir netiesioginės (pridėtinės) gamybos išlaidos. Veiklos s¹naudos į savikain¹ neįskaitomos.

Jeigu įmonė taiko įsigijimo savikainos būd¹, tai apskaitoje šis turtas registruojamas įsigijimo savikaina, o balanse rodomas likutine verte, t.y. iš pradinės turto vertės atimamas nusidėvėjimas. Perkainojimas turi būti atliekamas periodiškai.

Jeigu įmonė taiko perkainotos vertės būd¹, tai šiuo atveju ilgalaikis materialus turtas apskaitoje yra registruojamas įsigijimo savikaina, o vėliau perkainojamas ir apskaitoje užregistruojamas jau perkainota verte. Tuo tarpu finansinėje atskaitomybėje turtas parodomas iš perkainotos vertės atėmus nusidėvėjim¹ ir turto vertės sumažėjim¹.

Ilgalaikis materialus turtas gali būti naudojamas ribot¹ arba neribot¹ laik¹. Jeigu turtas yra naudojamas neribot¹ laik¹, kaip pvz. žemė, tai jo nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Taip pat neskaičiuojamas meno kūrinių, muziejų eksponatų, bibliotekų fondų bei į kultūros vertybių registr¹ įtraukto ilgalaikio materialiojo turto bei nenaudojamo turto nusidėvėjimas.

Buhalterinėje apskaitoje turto nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis metine nusidėvėjimo norma, kuri yra nustatoma atsižvelgiant į tokius dalykus, kaip:

-         turto eksploatavimo intensyvumas;

-         aplinka, kurioje bus naudojamas turtas;

-         planuojamas naudingo tarnavimo laikas;

-         turto moralinio senėjimo tempas;

-         veiksniai, ribojantys ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laik¹.

Skaičiuojant nusidėvėjim¹ iš turto pradinės įsigijimo (pasigaminimo) vertės atimama likvidacinė vertė, kuri¹ įmonės gali nusistatyti savo nuožiūra.

Likvidacinė vertė yra suma, kuri¹ įmonė tikisi gauti už turt¹, pasibaigus jo naudingo tarnavimo laikui.

Pradėjus naudoti turt¹, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo sekančio mėnesio 1 dienos. Jeigu taikomas pusmečio būdas, tai nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti priklausomai nuo tada, kurį pusmetį turtas pradedamas naudoti.

Yra taikomi šie pagrindiniai ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo skaičiavimo būdai:

1.      Tiesiogiai proporcingas (tiesinis) metodas.

2.      Produkcijos metodas.

3.      Metų skaičiaus metodas.

4.      Dvigubas-mažėjančios vertės metodas.

1. Pagal tiesinį metod¹ nusidėvėjimas skaičiuojamas remiantis formule:

                                    V1-V2

N=        T

N – metinė nusidėvėjimo norma

V1 - ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)

V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė

T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)

2. Produkcijos kiekio metodas tinka skaičiuoti nusidėvėjimui tų įrengimų, kurių nusidėvėjimas tiesiogiai priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio. Taikoma formulė:

                       

                                    (V1-V2)xP

N=        P max

N – metinė nusidėvėjimo norma

V1 - ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)

V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė

P – per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos kiekis

Pmax – maksimalus ilg. turto objektu pagamintos produkcijos kiekis

3. Skaičiuojant metų skaičiaus metodu nusidėvėjimo suma skaičiuojama nuo įsigijimo savikainos, tačiau pirmaisiais metais į produkcijos (darbų) savikain¹ įskaitoma didžiausia nusidėvėjimo suma, antraisiais metais mažesnė, o vėlesniais vis tolygiai mažėjanti nusidėvėjimo suma. Taikoma tokia formulė:

                                    (V1-V2)x(T-i+1)x2

N=        Tx(T+1)

                                                                 

N – metinė nusidėvėjimo norma

V1 - ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)

V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė

T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)

i – metai, kuriems skaičiuojamas nusidėvėjimas, kur i<=T

4. Taikant dvigub¹-mažėjančios vertės metod¹ nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo turto likutinės vertės pagal dvigubai didesnį procent¹.

100 %



           N=L x n;                n=               T        x 2

N – metinė nusidėvėjimo norma

L - ilg. mat. turto likutinė vertė

n – nusidėvėjimo procentas

T – turto naudingo tarnavimo laikas (metais)

V1 - ilg. mat. turto įsigijimo vertė (pasigaminimo savikaina)

V2 – ilg. mat. turto likvidacinė vertė

I-aisiais turto naudojimo metais: N1=L1x n, kur L1=V1

II-aisias metais: N2=L2x n, kur L2=L1-N1

III-aisias metais: N3=L3x n, kur L3=L2-N2

……

Paskutiniaisiais metais: Np=Lp-1-V2.

Metų skaičiaus ir dvigubas - mažėjančios vertės metodai yra vadinami pagreitintais nusidėvėjimo skaičiavimo metodais. Taikant juos didžiausiais nusidėvėjimas gaunamas turto naudojimo pradžioje, o mažiausias turto naudojimo pabaigoje.

Ilgalaikio nematerialaus turto apskait¹ reglamentuoa 13 VAS „NEMATERIALUSIS TURTAS“.

Nematerialusis turtas – turtas, kuris neturi materialios formos, tačiau turi vertź ir kuriuo disponuoja įmonė, tikėdamasi gauti ekonominės naudos.

Nematerialus turtas egzistuoja tiek, kiek egzistuoja pati įmonė.

Nematerialus turtas pripažįstamas jei atitinka tokius kriterijus:

-         neturi materialios formos

-         turi vertź;

-         turtas suteikia jo savininkui tam tikrų teisių ir privilegijų;

-         duoda ir pagrįstai tikėtina kad ateityje duos įmonei ekonominź naud¹;

-         įmonė gali tuo turtu disponuoti, jį kontroliuoti arba apriboti teises juo naudotis kitiems.

Nematerialaus turto pavyzdžiai yra: licencijos, patentai, autorių teisės, prekių ženklai, prestižas, kompiuterių programos ir pan.

Nematerialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, o finansinėje atskaitomybėje rodomas likutine verte, t.y. iš pradinės vertės atėmus amortizacines išlaidas.

 Nematerialaus ilgalaikio turto amortizuojama vertė yra tolygiai paskirstoma per vis¹ turto naudingo tarnavimo laik¹.

Amortizacija skaičiuojama taikant tiesinį metod¹. Įmonė nusistato metinź amortizacijos norm¹ atsižvelgdama į tokius rodiklius, kaip: planuojamas naudingo tarnavimo laikas; techninis (technologinis) turto senėjimas; konkurentų veiksmai; kontrolė ir pan.

Finansinis turtas – tai įmonės teisės ir privilegijos, kurias įgyja įmonė dalyvaudama kitų įmonių veikloje.

Ilgalaikį finansinį turt¹ sudaro:

-         investicijos (įsigyti kitų įmonių vertybiniai popieriai)

-         gautinos sumos (gr¹žintinos sumos, suteikta parama kitoms įmonėms)

-         nuosavos akcijos (supirktos pačios įmonės anksčiau išleistos akcijos)

-         kitos investicijos (investicijos į nekilnojam¹jį turt¹).

-        

? 12 uždavinys

Įmonė įsigijo skaitmeninį fotografijų gamybos ir rekonstravimo aparat¹ už  12 000 Lt. Nustatyta, kad šis ilgalaikis turtas bus naudojamas 5 metus, o jo likvidacinė vertė sudaro 10 % jo įsigijimo vertės.

Reikia apskaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjim¹ tiesiniu metodu, dvigubu-mažėjančios vertės metodu ir metų skaičiaus metodu. Palyginkite kaip skirtingais metodais nustatytos ilgalaikio turto nusidėvėjimo s¹naudos įtakos veiklos rezultatus.

? 13 uždavinys

Įmonė įsigijo kompiuterinź įrang¹, skirt¹ automobilių techninės būklės diagnostikai, už 22 000 Lt. Tačiau su šio turto įsigijimu ji patyrė dar tokių išlaidų:

1) sumokėjo 110 Lt. už aparatūros atvežim¹;

2) sumokėjo 1500 Lt. už šios įrangos instaliavim¹ ir išbandym¹;

3) sumokėjo 190 Lt. už papildomas priemones, būtinas darbo vietos su šia įranga paruošimui bei apmokym¹ dirbti su diagnostikos aparatūra.

Nustatykite kokia bus įmonės ilgalaikio turto įsigijimo savikaina, t.y. pradinė vertė.

? 14 uždavinys

Įmonė X nusipirko įmonź Y už 900 000 Lt. Ekspertai rinkos kainomis įmonź Y įvertino taip:

- Pastatas 400 000 Lt.

- Gamybinės patalpos 200 000 Lt.

- Įrengimai  140 000 Lt.

- Turimos atsargos sandėlyje 60 000 Lt.

Apskaičiuokite skirtum¹ tarp įmonės Y rinkos kainos ir realiai gautos sumos už įmonź. Nustatykite kas sudaro t¹ skirtum¹, kaip jį įvardinti?


2 Trumpalaikio turto apskaita

Trumpalaikis turtas – tai įmonės turtas, kurį įmonė naudoja ekonominei naudai gauti ne ilgiau kaip vienerius metus. Jį sudaro: atsargos; pinigai įmonės kasoje ir atsiskaitomojoje s¹skaitoje banke; pirkėjų skolos; išankstiniai apmokėjimai.

Atsargų apskaita

Atsargos yra trumpalaikis turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vien¹ įmonės veiklos cikl¹.

Tai žaliavos, medžiagos, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos perparduoti.

Atsargų apskait¹ reglamentuoja 9 VAS „ATSARGOS“.

Atsargų įsigijimo savikaina

 Šiame standarte teigiama, kad atsargos yra skirtingai įkainojamos kada jos yra registruojamos apskaitoje ir kada yra sudaroma finansinė atskaitomybė.

Apskaitoje atsargos yra įvertinamos įsigijimo verte (savikaina), o finansinėje atskaitomybėje – arba įsigijimo savikaina arba gryn¹j¹ galimo realizavimo verte. Tai priklauso nuo to, kuri iš jų yra mažesnė. Standarte pateikiami tokie apibrėžimai:

Įsigijimo(pasigaminimo) savikaina – tai sumokėta (mokėtina) pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto, kuris naudojamas įsigyjant ar gaminant turt¹, vertė.

Grynoji galimo realizavimo vertė – tai įvertinta pardavimo kaina, esant įprastoms verslo s¹lygoms, atėmus įvertintas gamybos užbaigimo ir galimas pardavimo išlaidas.

Grynoji galimo realizavimo vertė yra pritaikoma tada, kai dėl tam tikrų aplinkybių atsargos nuvertėja, o atskaitomybėje jas reikia parodyti realia sumažėjusia verte. Tokie atvejai būtų kada atsargos sugedo, buvo sugadintos, morališkai paseno, sumažėjo jų rinkos kaina ir pan.

Atsargų įsigijimo savikain¹ sudaro pirkimo kaina, kuri yra pakoreguojama nukainojimo ir nuolaidų sumomis bei papildomomis išlaidomis, susijusiomis su atsargų įsigijimu.

ĮSIGIJIMO SAVIKAINA = PIRKIMO KAINA - PIRKIMO NUOLAIDOS + PAPILDOMOS IŠLAIDOS

 

Šios papildomos išlaidos galėtų būti su atsargų pirkimu susijź mokesčiai ir rinkliavos (išskyrus tuos, kurie bus atgauti), gabenimo ir sandėliavimo išlaidos ir pan. Jeigu  šių išlaidų sumos yra nereikšmingos, jas galima iš karto pripažinti s¹naudomis tada, kai jos buvo patirtos.

Įsigyjant atsargas į jų įsigijimo savikain¹ neįtraukiamos bendrosios ir administracinės išlaidos.

Atsargų pasigaminimo savikaina

Įmonės, kurių pagrindinė ūkinė veikla yra gamyba, pačios gamina atsargas (produkcij¹) ir po to jas parduoda. Šiuo atveju per tam tikr¹ ataskaitinį laikotarpį pagamintų atsargų savikain¹ sudarys tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Tiesioginės gamybos išlaidos – kurias galima tiesiogiai priskirti produkcijos gamybai. Tai būtų pagrindinių žaliavų (medžiagų, komplektavimo gaminių), tiesioginio darbo užmokesčio išlaidos.

Netiesioginės išlaidos – kurių neįmanoma tiesiogiai priskirti gaminamai produkcijai. To padaryti neįmanoma, nes jos yra bendros visai gaminamai produkcijai; arba tai daryti yra neracionalu dėl per didelės apskaitinio darbo apimties.

Norint paskirstyti netiesiogines išlaidas tarp gaminamų gaminių yra taikomi normatyviniai koeficientai, kurie parodo kiek reikia netiesioginių išlaidų, kad pagaminti tam tikro produkto vienet¹. Normatyvinis koeficientas apskaičiuojamas pagal formulź:

NK = Netiesioginės išlaidos / Kriterijus

Netiesioginės gamybos išlaidos į gaminių savikain¹ įskaičiuojamos etapais, t.y. pirmiausia jos yra kaupiamos tam tikruose gamybos padaliniuose, o po to pagal tam tikrus kriterijus nusistačius normatyvinius koeficientus jos perskirstomos atitinkamoms gaminamoms prekėms.




Kriterijus įmonė pasirenka atsižvelgdama  į:

-         darbo apmokėjimo išlaidas (kuo daugiau gamybinio padalinio darbuotojams priskaičiuota darbo užmokesčio, atitinkamai turėtų būti daugiau priskiriama ir aptarnaujančių padalinių išlaidų);

-         žaliavų sunaudojim¹;

-         vidutinį darbuotojų skaičių;

-         veiklos apimtis (tam gamybos cechui, kurio veiklos apimtys didžiausios ir priskiriama daugiausia netiesioginių gamybos išlaidų);

-         gamybos patalpų dydį.

Remiantis pajamų ir s¹naudų pripažinimo tvarka, pagamintos per tam tikr¹ laikotarpį produkcijos savikain¹ sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, kurios pripažįstamos s¹naudomis tik pardavus produkcij¹. Kol produkcija dar iki galo nepagaminta ar neparduota, ji yra laikoma įmonės turtu ir yra fiksuojama „Pagamintos produkcijos“ arba „Nebaigtos gamybos“ s¹skaitose.

Atsižvelgdama į savo vykdomos gamybos specifik¹, įmonė gali nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos ji konkrečias gamybos išlaidas priskirs prie tiesioginių arba netiesioginių gamybos išlaidų.

Pagamintos per tam tikr¹ ataskaitinį laikotarpį produkcijos savikaina yra apskaičiuojama pagal formulź:

Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje

+ Tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos

                         - Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje

                           = Pagamintos produkcijos savikaina

Įmonės, kurių pagrindinė veikla yra paslaugų teikimas, jos gali kaupti atsargose visas su paslaugų teikimu susijusias išlaidas.

Paslaugos – tai įmonės vykdoma veikla, susijusi su darbų atlikimu klientui (pirkėjui) ir  uždirbanti pajamas.

Dažniausiai paslaugų teikėjo atsargų savikain¹ sudaro tiesiogiai su paslaugų teikimu susijusios išlaidos ( pvz. darbuotojų, vykdančių paslaugas, darbo užmokesčio išlaidos) ir netiesioginės išlaidos ( pvz. papildomos išlaidos, susijusios su tam tikrų paslaugų neįvykdymu).

Parduotų prekių ir pagamintos produkcijos savikainos nustatymo būdai

Kiekviena įmonė gali pasirinkti kokiu būdu apskaitoje jai registruoti parduotas ar sunaudotas atsargas. Sunaudotas atsargas ji gali registruoti  nuolat arba periodiškai. Kadangi atsargos yra įsigyjamos ir panaudojamos ištisus metus, tai tik nuo įmonės vykdomos apskaitos politikos priklausys kokiu būdu ji jas registruos. Jeigu įmonė atsargas registruoja periodiškai, tai kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu prieš jas registruojant turi būti atliekama atsargų inventorizacija.

Siekiant apskaičiuoti parduotų arba sunaudotų gamyboje atsargų savikain¹ yra taikomi tokie pagrindiniai atsargų įkainojimo būdai:

1.      Konkrečių kainų metodas.

2.      Svertinio vidurkio metodas.

3.      FIFO metodas.

4.      LIFO metodas.

1. Konkrečių kainų metod¹ taiko įmonės, kurios prekiauja vienetinėmis, retomis ir brangiomis prekėmis. Tai galėtų būti meno kūriniai, juvelyriniai gaminiai, nekilnojamas turtas, automobiliai, antikvarinės prekės ir pan. Šiuo atveju turi būti žinoma konkrečiai kiekvienos prekės pirkimo kaina. Šis metodas taikomas retai, nes didžiausi jo trūkumai yra didelės darbo s¹naudos bei gana sudėtinga apskaita, kai sandėlyje susidaro dideli įvairių prekių, įsigytų skirtingu laiku ir skirtingomis kainomis, likučiai.

2. Svertinio vidurkio metod¹ taiko įmonės, kurios turi daug vienodo asortimento prekių. Šiuo atveju visos prekės, nesvarbu ar jos parduotos ar ne, yra įkainojamos vidutinėmis jų įsigijimo kainomis, kurios yra nustatomos pagal formulź:

                     Prekių likučio vertė laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį gautų prekių suma

   Vidutinė kaina   =   

           Prekių kiekis laikotarpio pradžioje + Per laikotarpį gautas prekių kiekis

Taikant svertinio vidurkio metod¹ vidutines prekių kainas reikia apskaičiuoti po kiekvieno prekių įsigijimo.

3. FIFO metodo taikymas yra grindžiamas prielaida, kad pirmiausia yra parduodamos anksčiausiai įsigytos prekės

FIFO metod¹ patartina taikyti įmonėms, kurios verčiasi maisto prekių prekyba ir naudojimu arba jų veikla susijusi su  kitomis greitai gendančiomis prekėmis,

Šiuo atveju yra nurašomos atskiros prekių partijos tam tikru nuoseklumu. Likźs prekių likutis yra įvertinamas paskutinės gautos prekių partijos kainomis.

4. LIFO metodo taikymas grindžiamas prielaida, kad pirmiausia parduodamos vėliausiai įsigytos prekės.

LIFO metodas taikomas akmens anglies ir  naftos gavybos, cemento gamybos pramonės šakose. Šiuo atveju nurašomos atsargos iš kitos pusės, o prekių likutis įkainojamas anksčiausiai įsigytų prekių partijos kainomis.

Pavyzdys:             

Apskaičiuosime parduotų prekių savikain¹ trim metodais.

                        Kiekis, vnt.                            Kaina, Lt.                               Suma, Lt.

Atsargų likutis mėn. pradž. 40                            10                            400

Įsigyta per mėn.                    50                            8                              400

                                30                            12                            360

Likutis mėn. pabaigoje        20

1. Svertinio vidurkio metodu:

Atsargų likutis mėn. pradž. 40                            10                            400

Įsigyta per mėn.                    50                            8                              400

                                30                            12                            360

Likutis mėn. pabaigoje       20                           10                           200

Parduotų prekių savikaina                100                         11                           1100

2. FIFO metodu

Parduota per mėn.                40                            10                            400

                                50                            8                              400

                                10                            12                            120

Likutis mėn. pabaigoje       20                           12                           240

Parduotų prekių savikaina                100                                                         920

3. LIFO metodu                                                                    

Parduota per mėn.                30                            12                            360

                                50                            8                              400

                                20                            10                            200

Likutis mėn. pabaigoje       20                           10                           200

Parduotų prekių savikaina                100                                                         960

Piniginio turto apskaita

Pinigai yra pats universaliausias ir likvidžiausias įmonės turtas ir nors  jų lyginamoji dalis nėra labai didelė, jie yra labai reikšmingi kiekvienai įmonei.

Norint sėkmingai ir racionaliai vystyti ūkinź veikl¹, pinigai nuolat turi būti apyvartoje, t.y. jie turi uždirbti kitus pinigus.

Svarbiausios buhalterinės s¹skaitos, kuriose  apskaitomas piniginis turtas yra Nr. 271 S¹skaitos bankuose ir Nr. 272 Kasa. S¹skaitoje nr. 271 atspindimi [pinigai, kurie yra laikomi bankuose, tuo tarpu s¹skaitoje Nr. 272 atspindimi grynieji pinigai, t.y. kuriais realiai disponuoja įmonė.

Šios s¹skaitos dar turi subs¹skaitų. Subs¹skaitos reikalingos tam, kad būtų atspindėtas ir turimas piniginis turtas užsienio valiuta. Nors visi ūkiniai sandoriai yra išreiškiami nacionaline valiuta (litais), tačiau įmonės nori žinoti ir realius turimus užsienio valiutos kiekius.

Subs¹skaitos kuriamos ir norint žinoti pinigų sumas, esančias skirtinguose bankuose ir skirtingose s¹skaitose, pavyzdžiui: kiek turima pinigų atsiskaitomojoje s¹skaitoje AB „Vilniaus banke“ ir kiek AB „Hansa banke“.



 Trumpalaikio turto apskaitoje svarbus aspektas yra tinkamai atspindėti pinigų judėjim¹ pirminiuose apskaitos dokumentuose ir buhalteriniuose registruose.

Pinigų gavimas į kas¹ įmonėje yra įforminamas išrašant Kasos pajamų orderį, o pinigų išleidimas (išmokėjimas) iš kasos yra fiksuojamas išrašant Kasos išlaidų orderį.

Remiantis pirminiais piniginiais dokumentais (KPO, KIO) yra sudaromas kontrolinis apskaitos dokumentas -  Kasos knyga, kurioje fiksuojamos visos kasos operacijos. Kasos knyga yra pildoma kiekvien¹ dien¹, kada įvyksta ūkinė operacija, susijusi su grynųjų pinigų gavimu ar išleidimu. Jeigu šios operacijos vyksta retai, kasos knyg¹ galima pildyti kas savaitź. Kiekvieno ataskaitinio mėnesio pabaigoje yra sudaromas kasos apyvartos žiniaraštis.

Pinigų judėjimas tarp s¹skaitų bankuose yra grindžiamas išrašomais ir gaunamais mokėjimo pavedimais, pinigų čekiais bei bankų išrašais.

Mokėjimo pavedimus išrašo pinigus mokanti įmonė ir juos perduoda savo bankui, kuris ši¹ įmonź aptarnauja. Išrašus iš įmonės s¹skaitų banke įmonėms pateikia jas aptarnaujantys bankai. Šiais išrašais bankai informuoja įmones apie tai, kiek pinigų įplaukė ir kiek išmokėta, koks yra pinigų likutis.

Įmonės bankuose turimi pinigai užsienio valiuta tam tikrais ataskaitiniais laikotarpiais yra perkainojami. Taip yra dėl to, kad valiutos kursai svyruoja ir jie teigiamai arba neigiamai paveikia turimos valiutos vertź. Perkainojimai atliekami periodiškai, o jų poveikis atitinkamai atspindimas arba pajamų s¹skaitoje „Teigiama valiutos pokyčių įtaka“, arba s¹naudų s¹skaitoje „Neigiama valiutos pokyčių įtaka“.

Trumpalaikių skolų apskaita

Trumpalaikės skolos – ne vėliau kaip per kit¹ po ataskaitinių finansinių metų ataskaitinį laikotarpį gautinos iš pirkėjų sumos.

Trumpalaikės skolos yra išskirtinė įmonės turto rūšis, kadangi jis yra pas trečiuosius asmenis, t.y. pas pirkėjus, įsigijusius prekes skolon. Pirkėjų skolos virsta pinigais tada, kai  skolininkai sumoka skolas įmonei, t.y. perveda pinigus.

Pirkėjų skolos atsiranda dėl to, kad įmonės, norėdamos pritraukti kuo daugiau pirkėjų, nereikalauja iš karto apmokėti už prekes, o parduoda jas skolon. Yra nustatomi atsiskaitymų terminai, kurie dažniausiai yra pažeidžiami, dėl to įsiskolinimo terminai paprastai prailgėja.

Pirkėjui pirkti prekes skolon yra naudinga, kadangi jam nereikia iš karto išleisti pinigų, o gautos prekės yra kaip beprocentinis kreditas.

Visada yra tikimybė, kad skola gali būti negr¹žinta. Dėl negr¹žinamų skolų įmonė gali patirti nuostolių, kurie yra pripažįstami beviltiškų skolų s¹naudomis.

S¹skaitų plane yra skiriama atskira s¹skaita, skirta tokio tipo skoloms, tai „Abejotinos  skolos“. Skolos į abejotinų skolų sudėtį perkeliamos tada, kai nustatoma, kad jos gali būti negr¹žintos.

Abejotinas skolas galima apskaičiuoti dviem būdais:

1)      pagal procento nuo grynųjų pardavimų metod¹ (pelno ataskaitos metodas)

2)      pagal skolų sumokėjimo terminų metod¹ (balanso metod¹).

Pagal šiuos metodus įmonė gali apskaičiuoti prognozuojamų beviltiškų skolų sum¹. Po ataskaitinių finansinių metų nesumokėtos beviltiškos skolos yra pripažįstamos ypatingosiomis s¹naudomis (netekimais). Jeigu vėliau pripažintos beviltiškos skolos buvo sumokėtos, jos jau registruojamos kaip ypatingos pajamos (pagautė).

? 15 uždavinys

Duoti tokie duomenys apie įmonės turimas prekių atsargas sandėlyje.

Apskaičiuokite parduotų per ketvirtį prekių savikain¹ svertinio vidurkio, FIFO ir LIFO metodais. Nustatykite prekių likutį 200X .07.01 vertine išraiška.

Rodikliai

Kiekis, vnt.

Kaina, Lt.

Suma, Lt.

Prekių likutis 200X.04.01

200

40

8000

Per 04 mėn. įsigyta

Per 05 mėn. įsigyta

Per 06 mėn. įsigyta

100

300

150

30

20

50

3000

6000

7500

Iš viso per ketvirtį įsigyta

550

16500

Prekių likutis 200X.07.01

150

? 16 uždavinys

Įmonė „Pavasaris“ 200X.02.01 įsigijo 1500 vnt. pliušinių velykinių kiškučių už 12000 Lt.

Iki balandžio mėnesio jų tikimasi parduoti 1300 vnt. po 10 Lt. Veiklos s¹naudoms planuojama skirti 420 Lt.

Reikia nustatyti per vasario ir kovo mėnesius parduotų prekių savikain¹ bei apskaičiuoti veiklos rezultat¹, t.y. peln¹(nuostolį).

? 17 uždavinys

 

Įmonė gamina medinius langus ir medines duris. Per ataskaitinį laikotarpį įmonė pagamino 4000 vnt. durų ir 2500 vnt. langų.

Tiesioginės išlaidos (mediena, lakai, klijai ir pan.) durų gamybai sudarė 160 000 Lt., o langų gamybai 70 000 Lt.

Netiesioginės išlaidos (už elektr¹, vandenį, dujas) sudarė 2000 Lt.

Apskaičiuokite vienerių durų ir vieno lango pagaminimo savikain¹.

4 Kačinskas G. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: Pačiolis, 2001, p. 441-551.

         Ivanauskienė A. Buhalterinės apskaitos pradmenys. Vilnius: TEV, 2004, p.172-18

         9VAS-13 VAS,  www.apskaitosinstitutas.lt









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 410
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site