SENOVĖS GRAIKIJOS TEATRAS

SENOVĖS GRAIKIJOS TEATRAS

Senovės Graikija sukaupė milžiniškus kultūros turtus, VllI a. pr. m. e., Graikijoje pasirodo Homeras, kiti kūrėjai, suklesti teatras, architektūra, keramika.

Teatro ištakos atsirado senovės Graikijoje, taip pat ir Egipte prieš 2500 metų. Jis atsirado iš religinių apeigų. Kasmet žmonės šokdavo ir dainuodavo pagerbdami Dionis¹, vyno ir vaisingumo diev¹. Atėnuose per tas šventes, kurios vadinosi Dionisijomis, būdavo varžomasi dėl geriausios dainos. Teatrai, vaidinimai vyko du kartus per metus pietiniame Akropolio šlaite. Dainuodavo vyrų būrys - choras. 534 metais pr. Kr. varžybas laimėjo Dioniso kulto šventikas Tespidas, sugalvojźs puiki¹ naujovź. Jis įtraukė aktorių, kuris pasikeisdavo replikomis su choro vadovu. Tai buvo pirmasis teatro istorijoje aktorius ir pirmasis sukurtas dialogas. Kiekvien¹ Dionisijų dien¹ žmonės būriais plūdo pasižiūrėti choro vaidinimų, kurie vykdavo apskritoje aikštelėje, vadinamoje orchestra. Orchestros vidury stovėjo Dioniso altorius. Aktoriai išeidavo iš patalpos, vadinamos skena. Vaidinimo aikštelė priešais j¹ vadinosi proskenijus. Dekoracijos dažnai būdavo piešiamos ant skenos: iš čia kilo žodis „scena“ Poetai šioms šventėms ėmė kurti pasakojimus – dramas .Vienos jų vaizdavo konfliktus – tai tragedijos. Kitose buvo su humoru vaizduojamos žmonių silpnybės – tai komedijos.
Iš dainų ir maldų, garbinusių Dionis¹, pirmiausia išsivystė tragedija. Tragedija iš tikrųjų reiškia „ožių dain¹“. Ožių kailiais apsirengź žmonės vaizduodavo Dioniso palydovus – satyrus. Dioniso kulte buvo išlikź daug žilos senovės liekanų, kaip šokiai, šaižiems fleitos, būgnų ir timpalų garsams pritariant, nusigėrimas, gyvulių skerdimas ir kruvinos mėsos rijimas.
Iš pradžių ditirambai Dioniso garbei, giedami choro, nepasižymėjo nei sudėtingumu, nei muzikiniu įvairumu, nei meniškumu. Ir todėl didelis žingsnis į priekį buvo veikiančio asmens, aktoriaus, įvedimas į chor¹. Aktorius deklamuodavo mit¹ apie dionis¹ ir duodavo chorui replikas. Tarp aktoriaus ir choro užsimegzdavo pokalbis – dialogas, sudar¹s dramatinio vaidinimo pagrind¹. Pirmosios tragedijos buvo sukurtos Atėnuose dar VIa. Jonėnų sukilimo metu Frinichas pastatė tragedij¹ „Mileto paėmimas“, kuri privertė klausytojus verkti, bet valdžia uždėjo autoriui didelź baud¹ už tai, kad jis priminė nesenas nelaimes. Tikruoju graikų tragedijos kūrėju yra laikomas Eschilas. Įvesdamas antr¹ veikiantį asmenį, Eschilas dar labiau pagyvino pasakojim¹, padarė dram¹ dramatiškesnź ir tuo budu j¹ priartino prie žiūrovo. Be to, Eschilui priskiriamas patobulinto scenos aparato suorganizavimas – dekoracijų, kaukių, koturnų, skraidomųjų, griaudžiamųjų ir kitų mašinų įvedimas. Kaip tik Eschilu ir prasideda visa graikų teatro istorija.
Kaip ir graikų drama, graikų teatras yra neatskiriamas nuo Dioniso kulto ir dionisijų. Atliekant aukojimus ir juos lydinčias magiškas ceremonijas, dalyviai susėsdavo lyg amfiteatre netoli aukuro buvusios kalvos šlaituose. Tokia yra graikų teatro pradžia. Amfiteatro principas išliko ir vėliau. Graikų teatrai per vis¹ istorij¹ liko amfiteatrais, pastatytais kalvų papėdėje, po atviru dangumi, be stogo ir uždangos. Graikų teatras buvo laisvas plotas, sudar¹s pusratį (amfiteatr¹). Neapriboti uždaromis patalpomis, graikų teatrai galėjo būti labai didelio masto ir sutalpinti daugybź žmonių. Pvz., Dioniso teatras Atėnuose talpino ligi 30 tūkstančių žiūrovų. Vėliau, helenistinėj epochoj, buvo sukurti teatrai, talpinź 50, 100 ir net daugiau tūkstančių žiūrovų.
Svarbiausi¹ teatro dalį sudarydavo:
1) kailon – patalpa žiūrovams;
2) orchestra – vieta chorui, o pradžioje ir aktoriams;
3) scena – vieta, kur būdavo pakabinamos dekoracijos ir vėliau pasirodydavo aktoriai.
Orchestros viduryje būdavo turtingai papuoštas Dioniso aukuras. Užpakalinė scenos dalis būdavo dekoruota kolonomis ir paprastai vaizduodavo karaliaus rūmus. Vietos žiūrovams (žiūrovų salė) nuo miesto būdavo atitvertos medine arba mūrine siena be stogo. Periklis padarė teatr¹ prieinam¹ visiems.
Teatro vaidinimas vykdavo tik per Dioniso šventes ir sudarydavo kulto dalį. Tik pamažu teatras pradėjo įgyti visuotinź reikšmź, tapdamas politine tribūna, poilsio ir pramogų vieta. Aukšt¹ bendr¹jį graikų polių kultūros lygį žymiu laipsniu tenka priskirti teatrui, organizavusiam, aulėjusiam ir lavinusiam liaudies mases. Draminiai vaidinimai yra neatsiriami nuo demokratinių polių, o demokratijos negalima įsivaizduoti be teatrinių vaidinimų, į kuriuos kartais susirinkdavo beveik pusė miesto.
Teatrinių vaidinimų objektas buvo tragedijos ir komedijos. Nuo Va.pr.Kr. per teatrinius vaidinimus paprastai būdavo statomos trys tragedijos (trilogija), iš kurių kiekviena sudarydavo ankstesnės tźsinį. Antikinio teatro s¹lygomis buvo privaloma laikytis trijų vienumų (vietos, laiko ir veiksmo vienumas), kurie vėliau buvo teoriškai pagrįsti Aristotelio ir išliko iki XVIIIa. Prie tragiškos trilogijos būdavo prijungiama dar satyrinė drama. Graikų tragedijų turinys ir motyvai yra nepaprastai įvairūs. Graikų tragedijų pagrind¹ paprastai sudaro koks nors mitas apie dievus ir herojus, dažniausiai iš homerinio ciklo; rečiau būdavo panaudojamas koks nors istorinis faktas.
Prie istorinio – mitologinio tragedijos pagrindo jungdavosi daugybė visokiausių religinių ir psichologinių motyvų. Kartais tragedijose skambėdavo visai aiškūs politiniai motyvai.
Graikų tragedijos suklestėjimas sutampa su Periklio „aukso amžiumi“, su Atėnų demokratijos klestėjimu, ir trunka iki Peloponeso karo pabaigos. Karas ne tik nesumažino, bet net padidino aistr¹ teatrui. Filosofas Platonas kalba apie „teatrokratij¹“, kaip apie savotišk¹ epidemij¹, apėmusi¹ Atėnų valstybź. Išlaidos teatriniams vaidinimams, švenčių ir aukojimų organizavimui sudarydavo labai didelias sumas ir slėgdavo valstybinį biudžet¹. Išlaidos teatriniams vaidinimams ir šventėms iš dalies būdavo padengiamos iš polio lėšų, o didelė jų dalis, kaip liturgijos, būdavo padalijama tarp turtingų piliečių.
Iš graikų tragikų pasaulinį gars¹ įgijo trys antikinės dramos kūrėjai: Eschilas, Sofoklis ir Euripidas.
Visuomeniniai motyvai, kurie skamba tragedijose, ryškiai nuskambėjo ir graikų komedijose. Komedija išaugo iš tų pačių šaknų kaip ir tragedija. Dionisijos baigdavosi šventės eitynėmis su dainomis, šokiais ir girtavimu. Tos eitynės buvo vadinamos komos; žodis „komedija“ susidarė iš komos ir odė – daina ir reiškė pažodžiui „daina komos metu“. Vėliau komos dainos buvo literatūriškai apdorotos, ir tuo būdu susidarė naujas literatūrinis žanras – komedija. Komedijos siužet¹ sudarė kasdieninis gyvenimas su jo aktualumu ir smulkmeniškumu. Komedijos kalba priartėja prie šnekamosios, literatūriškai netaisyklingos kalbos. Žodžių, išreiškimų, scenų ir padėčių parinkimo atžvilgiu graikų komedija pasižymėjo didesniu laisvumu negu drama, kuri buvo komponuojama pagal griežtesnes taisykles. Ypatingu laisvumu pasižymėjo komedijos šokiai. Moterys ir vaikai komedijų vaidinimuose nedalyvavo.
Laisvesnis komedijų turinys s¹lygojo ir laisvesnź komedijos technik¹. Veikiančiųjų asmenų skaičius komedijose būdavo žymiai didesnis, negu tragedijose, kostiumai ir dekoracijos ryškesni ir margesni, o kaukės įvairesnes.
Demokratiniuose Atėnuose su jų plačiai išsivysčiusiu poliniu gyvenimu itin gausios medžiagos komedijoms duodavo pats politinis gyvenimas. Atėnų klasikinio laikotarpio komedija buvo daugiausia politinė komedija. Nepralenkiamu politinės komedijos meistru buvo Aristofanas. Jis buvo vienintekis politinės komedijos rašytojas, kurio vienuolika pjesiu pasiekė ir mus. Savo komedijose Aristofanas išreiškia Atikos valstiečių ir miestų demokratijos vidurinių sluoksnių interesus,
Mažesnės reikšmźs buvo antrosios Va. pusės lyrika; jos vystymasis labiau yra susijźs su tironijos ir oligarchijos laikotarpiu, negu su išsivysčiusio demokratinio gyvenimo epocha. Iš pozicinių Va. kūrinių ypating¹ reikšmź įgavo istoriniai veikalai. Herodotas parašė „Graikų-persų karų istorija“, o Tukidikas – „Peloponeso karo istorij¹“. Abu šie kūriniai padėjo vystytis istoriniam žanrui.
Graikų dramos tebestatomos ir mūsų laikais. Jose kalbama apie neapykant¹, meilź, šykštum¹, pasipūtim¹, valdžios troškim¹, teisingum¹ ir kvailybź.



Naudota literatūra

Istorijos vadovėlis „Pasaulis I“
Evaldas Bakonis „Senovės civilizacijų istorija“
V.S.Sergejevas „Senovės Graikijos istorija“

https://www.vadovelis.lt

https://protas.pypt.lt