Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

įvairių

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Įrodymo ir argumentacijos taisyklės

Teiginio įrodymas – tai parodymas, kad jo išvedimo procese nėra jokios klaidos: pradedant teiginio pagrindo (faktų ir aksiomų) neabejotinu teisingumu ir paeiliui atskleidžiant visą tezės (išvados) formavimo procesą. Tiek argumentacijos, tiek ir kritikos procese galimos įvairios klaidos, menkinančios tezės validumą. Pačios įdomiausios yra loginės klaidos. Bet nebūtų tikslu apibūdinti loginę klaidą tik kaip suklydimą samprotavime ar konkretaus teiginio teisingumo pagrindime. Loginės klaidos skiriasi nuo fakto klaidų, kurios parodo konkretaus fakto ir teiginio apie tą faktą neatitikimą. Pavyzdžiui, teiginys “Nemenčinė yra didžiausias Lietuvos miestas” - klaidingas, kadangi prieštarauja tikrovei.


Vadinasi, loginės klaidos – tai tokie protavimo ypatumai, kurių dėka gaunama nepagrįsta arba neteisinga išvada, nors visos prielaidos yra teisingos. Svarbu žinoti, kad loginės klaidos yra nepaprastai paplitę ir atrodo pakankamai įtikinančiai, ypač jei nelabai įdėmiai skaitome ar klausome kalbėtojo. Loginių klaidų pavyzdžių lengva prisirinkti laikraščiuose, reklamoje ir kt. Kita vertus, kartais tikrai nėra lengva įvertinti teiginio pagrįstumą, kuris gali būti silpnas, gana griežtas ar pakankamas.

Panagrinėkime plačiau logines klaidas. Loginės klaidos padaromos tyčia arba netyčia. Loginė klaida, kurią žmogus padaro netyčia – vadinama paralogizmu (gr. paralogismos – klaidinga išvada). Netyčinių klaidų priežastys būna įvairios: neatidumas, nepakankamos logikos žinios, menka mąstymo kultūra, skubėjimas ir kt.

Tyčia padaryta loginė klaida samprotavime, kurios tikslas pateikti klaidingą teiginį kaip teisingą ir sutrikdyti oponentą – vadinama sofizmu (gr. sophisma – prasimanymas, vingrybė). Skirtumas tarp paralogizmo ir sofizmo greičiau psichologinis (sąmoningai arba netyčia), todėl galima teigti, kad sofizmų yra ne mažiau nei netyčinių klaidų, gal ir daugiau. Pavyzdžiui, jei proponentas, pats to nepastebėdamas, pakeitė tezę – tai netyčinė klaida, bet jei, matydamas tokio pakeitimo naudą sau, pakeistąją tezę pakartoja sąmoningai, vildamasis, kad niekas to pakeitimo nepastebės – tai jau sofizmas. Sofizmais dabar yra vadinami ir tie samprotavimai, kuriuose padaryta tyčinė klaida, o žmonės darantys tokias klaidas – sofistais. Senovės Graikijoje sofistais buvo vadinami vienos filosofinės mokyklos atstovai, kurie garsėjo dar ir tuo, kad už mokestį mokė kitus meno ginčytis: kaip silpną argumentą paversti stipriu, stiprų – susilpninti ir visuomet nugalėti ginče. Tačiau sofistai pirmieji atskleidė tikrąją žodžio jėgą ir padėjo pamatus logikos mokslui, paversdami kalbą analizės objektu. Jie tai darė savotiškai – atskyrę mintį ir jos objektą, bei nesirūpindami jų atitikimu vienas kitam – sofistai visą dėmesį skiria žodžiui. Tie pirmieji kalbos ir mąstymo loginės analizės bandymai, formalus sofistų požiūris į kalbą, suformavo prielaidas vienai svarbiausių logikoje – “loginės minties formos” sąvokai.   

Patį terminą “sofizmas” mes dažniausiai vertiname neigiamai, kaip sąmoningą apgaulę. Iš tiesų, pavyzdžiui, garsusis sofizmas “Ragai”- “Tu turi tai, ko nesi pametęs; ragų nepametei; vadinasi, esi raguotas” – tai būdas įtikinti žmogelį, kad jis yra ne tik raguotas, bet sparnuotas ir t.t. Kitas sofizmas irgi tarsi “įrodinėja”: “Kad matytum, akys visai nebūtinos, juk neturėdami dešinės akies mes pasaulį matome; neturėdami kairės – irgi matome; kitų akių, išskyrus kairę ir dešinę, neturime, vadinasi, akivaizdu, kad akys nėra būtinos regėjimui”.

Ypatinga sofizmų rūšis yra matematiniai sofizmai, kurių sugalvota pakankamai daug: manytume, kad kiekvienas Jūsų esate nors kartą girdėjęs kaip įrodinėjama, kad “2 · 2 = 5” arba kad “5 = 1” ir pan. Demaskuoti juos nėra sunku – tereikia nurodyti, kokią elementarią matematikos taisyklę pažeidžia argumentuotojas.

Argumentacijos požiūriu, sofizmai – tai subtili ir užmaskuota apgaulė, pagrįsta kalbos ar logikos taisyklių pažeidimu, kurią atskleisti ją pavyksta ne iš karto ir ne kiekvienam. Taigi sofizmai tėra išoriškai susiję su svarstomu klausimu, bet jie - tik tariama kliūtis, nesukelianti rimtų loginių problemų.

Tačiau reikėtų žinoti, kad šalia loginių klaidų, egzistuoja ir ypatingi protavimo atvejai – paradoksai. Paradoksais (gr. paradoxos - netikėtas) natūralioje kalboje vadinamas netikėtas, neįprastas teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikam protui. Tačiau logikos mokslas paradoksu vadina argumentaciją, kuri įrodo teiginio teisingumą ir jo klaidingumą.

Koks yra sofizmų ir paradoksų santykis?

Nors riba tarp sofizmų ir paradoksų nėra labai griežta ir kai kuriais atvejais tikrai sunku nuspręsti, kuriai grupei priskirtinas konkretus samprotavimas, bet kitaip nei sofizmai, paradoksai yra vertinami labai rimtai - paradoksas teorijoje rodo jos netobulumą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad paradoksai yra labai svarbūs pažinimo proceso elementai – jie neabejotinai skatino mokslo vystymąsi, juk sakoma, kad suformuluoti problemą yra svarbiau ir sunkiau, nei ją išspręsti. Pavyzdžiui, ne tik Zenono paradoksai įtakojo matematiką ir fiziką, bet ir daugelis dabartinių mokslo teorijų atsirado ne be paradoksų įtakos: Tarskio semantika, kvantinė mechanika ir kt. Tačiau ar visada paradoksai susiję su mokslo krizėmis, o gal nevisų paradoksų gnoseologinė vertė vienoda?

Paradoksai tikrai nėra loginės klaidos, tuo labiau - mūsų nagrinėjamu aspektu. Filosofai seniai tyrinėja paradoksus, o paradoksų įvairovė tiesiog stebina: juk tarp jų yra ir tokių, kurie jau kelis tūkstantmečius erzina net profesionalius logikus. Pavyzdžiui, Eubulido suformuluotas  “aš meluoju”: jei šis teiginys yra teisingas, tai jį reikia laikyti klaidingu, nes juk aš pasakau tiesą; o jei šis teiginys yra klaidingas, tai jis bus teisingas, nes tikrai sakau netiesą.

Arba nekart girdėta taisyklė -“nėra taisyklės be išimties”: juk jei ši taisyklė yra teisinga, tai ji turėtų galioti ir sau pačiai. Vadinasi, būtinai yra nors viena taisyklė, neturinti išimčių. Bet jeigu tokia “taisyklė be išimties” egzistuoja, tuomet ar galime teigti, kad mūsų aptariamoji taisyklė – teisinga.

Paradoksų istorija savo trukme nenusileidžia net filosofijos istorijai, bet XX amžiuje įvairiausių paradoksų buvo rasta gal daugiausia. Pavyzdžiui, MacTaggart’o paradoksas (suformuluotas 1908 m.) skelbia, kad laikas yra nerealus. Paradoksas atsiranda dėl skirtingų laiko suvokimo būdų: mes suvokiame laiką kaip dinaminį procesą, nes įvykiai vyksta iš praeities-per dabartį-į ateitį. Bet, kita vertus, tie patys įvykiai yra išsidėstę tam tikra tvarka, kuri išreiškiama santykiu “anksčiau (vėliau) negu…” ir šis laiko suvokimas yra vadinamas statiniu. O šios dvi koncepcijos, anot MacTaggart’o, yra nesuderinamos.

Nors paradoksų yra ir pačioje logikoje, bet tik logikos priemonės leidžia analizuoti įvairių sričių paradoksus.

Plačiausiai žinomi religiniai paradoksai (pavyzdžiui, a)“Ar gali Dievas sukurti akmenį, kurio negalėtų pakelti?”; b)“Dievo visagalybė ir blogio egzistavimas”; c) priskiriamas Tertulianui “Credo quia absurdum est”;) arba mediko-biologiniai (pavyzdžiui, a) kai ligonis pasveiksta, nors jo patologija yra nepagydoma; b) gyvybės ir mirties santykis; c) normos ir patologijos paradoksas;).

Literatūroje egzistuoja skirtingi požiūriai į paradoksus – kai kurie autoriai teigia, kad visi paradoksai yra lemtingai neišsprendžiami, bet daugelis paradoksus laiko negatyviu reiškiniu ir stengiasi juos “įveikti”(pavyzdžiui, tikslinant terminus). 

Tačiau paradoksai atsiranda ne dėl padarytų tyčinių ar netyčinių loginių klaidų (nes samprotaujama taisyklingai), o dėl visai kitų priežasčių: tradicinio požiūrio į naujus praktinius ir teorinius fenomenus nepakankamumo arba dėl neteisingai įvedamos abstrakcijos (pavyzdžiui, neatskiriama objektinė kalba, kuria suformuluotas teiginys nuo metakalbos, kuri naudojama objektinei kalbai aprašyti, t.y. konkrečiuose moksluose vis dar egzistuoja neaiškiai apibrėžtos ar net prieštaringos sąvokos, principai arba pažinimo metodai).

Įvairių kalbos lygių neatskyrimas yra daugelio garsių paradoksų priežastis. Pavyzdžiui, tokio žinomo kaip “miesto meras” arba 1902 metais B.Raselo suformuluoto paradokso pagrindu atsiradusio “visų normalių katalogų katalogo”:

Šio paradokso esmė ta, kad visi katalogai yra skirstomi į dvi rūšis: 1) normalūs – tie katalogai, į kuriuos neįtraukti jie patys; ir 2) nenormalūs – t.y. tie katalogai, kurie taip pat yra įtraukti į savąjį katalogų sąrašą. Jei bibliotekininkas turi sudaryti visų normalių ir tik normalių katalogų katalogą, tai ar privalo paminėti jame ir tą, kurį pats sudarinėja? Jei jis įtrauks savąjį, tai jo sudarinėjamasis katalogas taps nenormaliu – vadinasi, negalima to daryti. Bet jei savojo neįtrauks, tai jo katalogas bus nepilnas, nes vieno katalogo jame nebus. Taigi, bibliotekininkas savojo katalogo negali nei įtraukti, nei neįtraukti į sudarinėjamąjį katalogą.

Minėtąjį paradoksą, kaip ir kitus šio tipo paradoksus, siūloma spręsti bet kuriuo būdu fiksuojant sąvokos “normalus katalogas” apimtį: pavyzdžiui, nustatant tam tikrą apribojimą (laiko ar vietos).

Vienas pačių žymiausių sofistų yra graikų filosofas Protagoras, gyvenęs V a.  pr. Kr. Vienas jo gyvenimo momentas tapo garsaus paradokso “Protagoras ir Euatlas” pagrindu:

Protagoras turėjo mokinį vardu Euatlas. Pagal mokytojo ir mokinio susitarimą Euatlas turėjo sumokėti už mokslą po to, kai laimės teisme pirmąją bylą. Tačiau baigęs mokslus Euatlas teismuose  nedalyvavo ir Protagorui už mokslą nemokėjo. Tada Protagoras padavė Euatlą į teismą, sakydamas: “Jei laimėsi šią bylą, tai turėsi sumokėti man pagal mūsų susitarimą. O jei pralaimėsi šią bylą, tai sumokėsi man pagal teismo sprendimą. Ar laimėsi, ar pralaimėsi bylą – vis tiek turėsi man sumokėti”. Euatlas, vertas savo mokytojo mokinys, jam atsakęs taip: “Jei laimėsiu šią bylą, man nereikės mokėti už mokslą pagal teismo sprendimą, o jei pralaimėsiu, tai nemokėsiu pagal mūsų susitarimą. Vadinasi, ar laimėsiu, ar pralaimėsiu – pinigų vis tiek nemokėsiu”.

Protagoras šį ginčą nagrinėjo savo kūrinyje “Ginčas dėl užmokesčio”(kuris vėliau dingo, kaip ir dauguma Protagoro darbų). Nuo tada jau ne vienas mąstytojas bandė išspręsti šią problemą. Vieną sprendimą pasiūlė G.Leibnicas, teigdamas, kad net painiausi atvejai gali būti išspręsti sveiko proto priemonėmis. Anot G.Leibnico, teismas turėjo atmesti Protagoro ieškinį, kaip pateiktą netinkamu laiku, bet palikti Protagorui teisę pareikalauti iš Euatlo pinigų vėliau – kai tas laimės savo pirmąjį teismo procesą.



Buvo siūlomi ir kiti šio paradokso sprendimai:

1)      teismo sprendimas turi daugiau galios, nei privatus asmenų susitarimas;

2)      jei kiekvienas darbas turi būti atlygintas, tai ir Protagoro – taip pat;

3)      kažkiek teisūs yra abu – ir Protagoras, ir Euatlas – tačiau  kiekvienas apeliuoja tik į tas aplinkybes, kurios naudingos jam pačiam. Taigi, kuri iš keturių galimybių taps realybe – sprendžia ne logika, o pats gyvenimas;

4)      yra tiesiog neimanoma įvykdyti ir teismo sprendimą, ir sutartį. Pati sutartis yra prieštaringa: pagal ją Euatlas privalo mokėti ir nemokėti už mokslą tuo pačiu metu (kai kurie logikai teigia, kad jei sąvoka “pirmoji teisme laimėta byla” sutartyje būtų apibrėžta griežčiau – pavyzdžiui, kaip toks atvejis, kai Euatlas yra atsakovas byloje, tai jis turėtų sumokėti už mokslą net ir teismui savo sprendimu atleidus jį nuo mokėjimo).

            Koks gi paradoksų vaidmuo logikoje?

            Paradoksų buvimas parodo ne logikos mokslo silpnumą, o stiprybę. Juk neatsitiktinai paradoksai atrandami būtent intensyvaus logikos mokslo vystymosi laikotarpiais. Be to, paradoksai griauna mūsų pasitikėjimą įprastais teorinio mąstymo būdais (nors tie anksčiau atrodė natūralūs ir tokie įtikinantys), bei kritikuoja intuityvią naiviąją logiką.

            Tačiau paradoksų vaidmuo moksliniame pažinime tikrai ypatingas: dažnai jie yra krizinės situacijos indikatoriai ir taip skatina naujų tiriamųjų programų atsiradimą. Kita vertus, neretai būtent paradoksai parodo konkrečios teorijos teisingumo ribas.

           

O kaip galėtume išvengti klaidų argumentacijoje?

Išvengti klaidų argumentacijos procese padeda specialios, teoriškai pagrįstos taisyklės, skirstomas į tris grupes: tezei, prielaidoms ir demonstracijai.

Tezės taisyklės.

            Ar visada argumentaciją reikia pradėti tezės formulavimu?

            Tai nebūtina daryti polemikoje, jei dalyviams jau žinomas kalbančiojo požiūris diskutuojamu klausimu, arba jeigu analizuojamas reiškinys ar konkretūs faktai, kurių įvertinimas (t.y. tezė) tampa pasisakymo užbaigimu. Kita vertus, jei kalbėti pradedama tezės formulavimu, tai tiek oponentams, tiek ir likusiems pokalbio dalyviams yra lengviau sekti bei suprasti visą oratoriaus argumentaciją. Tačiau kiekvienam diskusijos, polemikos ar ginčo dalyviui svarbu žinoti pagrindinius reikalavimus tezei, kurie leidžia tikėtis sėkmės argumentacijoje:

1.      Tezė turi būti logiškai apibrėžta, aiški ir tiksliai suformuluota.

Jeigu kalba galėtume tobulai išreikšti savo mintis, o mūsų mintys visada būtų aiškios mums patiems, tai šios taisyklės mokytis gal ir nereikėtų. Ko gi reikalaujama?

1)      Jei tezė nėra logiškai apibrėžta – ją sunku tiek pagrįsti, tiek ir paneigti. Todėl svarbu kad būtų aiškūs (arba apibrėžti) visi tezėje panaudoti  terminai. Kai kurie žodžiai yra daugiareikšmiai, o tas pats terminas gali būti apibrėžtas skirtingai, todėl geriau žinoti kuo daugiau jo apibrėžimų.

2)      Visada reikėtų patikslinti įrodymo teze einančio teiginio kiekybinę charakteristiką: ar kalbama apie vieną, kelis ar apie visus tos klasės objektus. Pavyzdžiui, neįmanoma pagrįsti teiginio “Italai labai muzikalūs” teisingumo, nes neaišku, kas būtent teigiama: ar kad visi italai, be išimties, yra muzikalūs, o gal turima omeny tik tam tikra jų grupė. Kai kurių žodžių svarba argumentuojant yra išties didelė (pavyzdžiui, “kai kurie”, “dauguma”, “dažnai” ir kt). Jei minėtas teiginys būtų suformuluotas korektiškai (“Kai kurie italai labai muzikalūs”), tai gal nebereikėtų jo įrodinėti. Dar svarbiau taikyti minėtą reikalavimą, kai teigiama, kad “Anksčiau gyvenimas buvo geresnis”, nes šiuo atveju neaišku viskas - nei kada “anksčiau”, nei kieno gyvenimas, nei ką turėtų reikšti terminas “geresnis”.

3)      Konkrečioje argumentacijoje gali būti labai svarbus tezės modalumas: logiškai būtiną (t.y. proto sąlygotą) ar faktinį (kuris logikos požiūriu yra vienas iš logiškai galimų) tezės teisingumą norima pagrįsti.

4)      Būtina patikslinti, ar tezė – teiginys, kuris visuomet teisingas (proto tiesa), visuomet klaidingas (nesąmonė) ar tik tikėtinas (spėjimas): pavyzdžiui, paplitęs posakis “Jei saulė leidžiasi į debesį, tai rytoj lis” yra tikėtinas teiginys, t.y. spėjimas.

5)      Taip pat reikėtų patikslinti laiką, apie kurį kalbama tezėje (pavyzdžiui, ką reiškia žodeliai “artimiausiu metu” šiame kontekste ar pan.).

6)      Tuo atveju, kai tezė yra sudėtinis teiginys, ji turėtų būti skaidoma į tas sudėtinio teiginio dalis, kurios parodo esminį argumentuojamo požiūrio skirtingumą nuo kitų požiūrių. Tokios dalys svarstomos ir argumentuojamos (įrodinėjamos) viena po kitos. Ši tezės taisyklė taikoma ir formuluojant antitezę netiesioginėje argumentacijoje.

7)      Kito asmens suformuluotos tezės kritiką ar paneigimą geriausia pradėti tos tezės pakartojimu, o tęsti, tik gavus oponento patvirtinimą, kad jo mintis suprasta teisingai (kaip darydavo senovės filosofai); visais kitais atvejais yra būtina pateikti tikslią ir išsamią citatą. Tai sąlygoja ir pačios kritikos objektyvumą.

2.      Tezė turi būti tapati sau visame argumentacijos procese.

Ši taisyklė draudžia keisti jau suformuluotą tezę argumentacijos metu, o jeigu dėl kokių nors priežasčių norima patikslinti ar pakeisti tezę, tuomet apie keitimą būtina įspėti oponentą ir klausytojus. Įrodyme tokio pakeitimo leistinumą reikia pagrįsti.




Abi tezės taisyklės, reikalaujančios loginio tikslumo, apibrėžtumo ir nekintamumo nėra sudėtingos, bet jų pažeidimus būtina iškart demaskuoti. Tai daryti bus lengva, jei žinosite, kad pažeidus minėtas taisykles padaroma klaida yra vadinama tezės pakeitimu. Ji sutinkama keliais pavidalais:

a)      tezės praradimas – suformuluojama tezė, bet ji tarsi paliekama ir argumentuojamas kitas teiginys, nors ir susijęs su teze tiesiogiai arba netiesiogiai, po to pereinama prie trečiojo teiginio svarstymo ir t.t., kol galiausiai visai pamirštama pradinė tezė (ši klaida padaroma, kai nebesugrįžtama prie pradinės tezės po gal ir būtino nukrypimo);

b)      dalinis tezės pakeitimas – oratorius keičia savo pradinį (pernelyg griežtą ar bendrą) teiginį, jį sušvelnindamas arba, atvirkščiai – išplečia ir sustiprina (pavyzdžiui, vietoj teiginio “Kaltinamasis nėra kaltas” argumentuojamas teiginys “Šis žmogus nesuvokė ką daro”);

Pagrindo taisyklės

Prielaidos argumentacijai turi būti parenkamos labai atidžiai, vengiant silpnų ar abejotinų. Bet reikia žinoti, kad:

 

1. Argumentuojama tik teisingais teiginiais.

Jei argumentuodami pažeisite šią taisyklę - klaidos neišvengsite. Greičiausiai tai bus viena iš dviejų klaidų:

a)      klaidinga prielaida – kai klaidingas teiginys pateikiamas kaip tezės prielaida (t.y. teisingas teiginys). Pavyzdžiui, teiginys “Nė vienu vyru pasitikėti negalima” argumentacijoje “Antanaičiu pasitikėti negalima (tezė), nes jis yra vyras, o nė vienu vyru pasitikėti negalima”;

b)      neįrodyta prielaida - t.y. argumentacijoje panaudotas teiginys, kurio teisingumas nėra nustatytas. Pavyzdžiui, teiginys “Pasaulio pabaiga jau čia pat” argumentacijoje “Nėra ko rūpintis asmenine gerove (tezė), nes pasaulio pabaiga jau čia pat (argumentas)”.

2. Kiekvienos prielaidos teisingumas turi būti įrodytas autonomiškai, t.y. nepriklausomai nuo tezės.

Tai reikalavimas dar kartą patikrinti naudojamas prielaidas, kad išvengtume rato klaidos (Circulus in demonstrando), kai argumentacijos prielaidos teisingumas pagrindžiamas argumentuojamaja teze.

Pavyzdžiui, argumentacija: “Žemė yra apvali (tezė), nes kai žiūri į tolį, matai dangaus susijungimo su žeme liniją. O, žvelgdamas į tolį, pamatai dangaus susijungimo su žeme liniją todėl, kad žemė yra apvali” (pagrindo teisingumą įrodantis teiginys, sutampa su teze). Arba -“Klasikinė muzika yra pati geriausia, nes visi geriausi kritikai taip sako. O kas yra geriausi muzikos kritikai? Tie, kurie labiausiai vertina klasikinę muziką”.

3. Argumentuojamos tezės prielaidų sekmenys negali prieštarauti vienas kitam.

Juk iš prieštaringų teiginių seka bet koks teiginys, t. y. jais galima pagrįsti ir tezę, ir jos antitezę.

            Pavyzdžiui, argumentacijoje “Ponas A.A. negalėjo padaryti šio nusikaltimo (tezė), nes jis nors ir ir turi silpnybių (P), bet yra geras žmogus(Q)”. Teiginys “jis nors ir turi silpnybių, bet yra geras žmogus” pagal konjunkcijos komutacijos ekvivalenciją “(p × q) s (q × p)” lygiavertis teiginiui “nors jis ir geras žmogus, bet turi silpnybių”. Todėl šio pavyzdžio prielaida taip pat sėkmingai tiks pagrįsti ir tezės antitezei: “Ponas A.A. galėjo padaryti šį nusikaltimą (antitezė), nes jis nors ir geras žmogus, bet turi silpnybių”.

Šiuo atveju argumento klaidingumui atskleisti vien logikos nepakanka: reikia žinių apie ryšį tarp silpnybių ir gerumo. Žmogus, argumentacijoje besivadovaujantis pagrindiniais logikos dėsniais, nurodytais šio vadovėlio skyriuje “Teiginių logikos formulė ir tiesos vertė”, tokio argumento klaidingumą aptiks nesunkiai.

4. Prielaidų tezei turi pakakti.

Šios taisyklės žinojimas ir taikymas padėtų išvengti tiek skubotos išvados (a), tiek ir per daug plačios argumentacijos (b) ar kitų pažeidimų:

a)      skubota išvada padaroma tada, kai ištyrus mažai konkrečių atvejų, naudojamas indukcinis pagrindimas, arba kai analogija grindžiama tik 2 ar 3 panašumais. Pavyzdžiu galėtų būti indukcinis apibendrinimas “Angelė naivi moteris, Jūratė naivi moteris, Kotryna naivi moteris, vadinasi visos moterys naivios”. Teiginiai “Angelė naivi moteris”, “Jūratė naivi moteris”, “Kotryna naivi moteris” tikrai nėra pakankamas pagrindas tezei “Visos moterys naivios”.

b)      perdaug plačios argumentacijos, kai argumentacija praranda savo sistemingumą arba - dar blogiau - gali tapti prieštaringa (tada jos vertė taps niekine).

5. Argumentai turi būti relevantiški.

T.y. argumentai turi būti tiesiogiai susiję su argumentuojamąja teze. Tačiau kartais tezės pagrindimui panaudojami ir nerelevantiški argumentai. Jie būna labai įvairūs, todėl reikia mokėti juos pastebėti ir demaskuoti.



Tokio argumento pavyzdys - Apeliacija į žmogų (Argumentum ad hominem), t.y. svarstomos tezės išvedimas pakeičiamas pasakojimais apie ją suformulavusio asmens savybes ar poelgius ir siūloma tikėti arba netikėti teze, priklausomai nuo pabrėžiamų šio žmogaus savybių. (“Kodėl sakai, kad aš neturėčiau gerti šito vyno - juk pats neišsiblaivai jau dvi savaites!”).

Panašius argumentus ir kt. galimas logines klaidas nagrinėsime šio vadovėlio poskyryje “Formaliosios ir neformalios loginės klaidos”.

Demonstracijos taisyklė

Įrodymo teorijai ypatingai svarbi būtent ši taisyklė, reikalaujanti, kad: argumentacijos būdas būtų logiškas, t.y. tezė turi būti išvesta laikantis logikos dėsnių ir taisyklių.

Ši taisyklė reikalauja laikytis visų loginės teorijos suformuluotų dedukcijos taisyklių įrodyme. O kadangi argumentacijoje tezės ir prielaidų loginio ryšio patikimumo įrodymo būdas – dedukcija, indukcija ar analogija, tai jas taip pat būtina žinoti ir taikyti.

Pažeidus šią taisyklę, padaroma klaida, kuri vadinama “neseka” (non sequitur), nes tuomet netgi teisinga išvada logiškai neseka iš nurodytų prielaidų (ir tada nesvarbu, teisingos tos prielaidos ar klaidingos), todėl tezė laikoma nepagrįsta. Plačiau apie tai – kitame poskyryje.

Nedemonstratyvios argumentacijos taisyklės formuluojamos nebe taip griežtai, kaip įrodymo taisyklės. Svarbiausi skirtumai yra šie:

1.      Demonstracija neribojama vien tik dedukciniu pagrindimu. Juk kai kuriose veiklos sferose (diplomatija, teisė) ypač dažnai naudojamos nuorodos į precedentus – o tai ne kas kita kaip analogijos įteisinimas.

2.      Argumentacija, kurią naudoja autorius priklauso ir nuo jo gyvenimo patirties bei erudicijos. Net pats sąžiningiausias žmogus gali nežinoti naujausių mokslinių tyrimų rezultatų arba remtis abejotinais duomenimis. Todėl nedemonstratyvioje argumentacijoje yra leistina naudoti hipoteziškai teisingus teiginius kaip pagrindimą tezei, bet kartu (kaip ir įrodyme) griežtai reikalaujama:

a) fiksuoti visus naudotus pagrindimus;

b) jeigu nors viename argumentacijos etape išvedamas klaidingas teiginys – analizuoti jo prielaidas ir atsisakyti to teiginio tik radus klaidos priežastį.

3.      Kiekvienos argumentacijos tikslas – tezės pagrindimas, tačiau nedemonstratyvios argumentacijos procese nereikalaujama, kad tezė nė kiek nepakistų: autorius turi teisę patikslinti tezę, suteikdamas jai adekvatesnę kalbinę išraišką ir gali iš anksto (prieš argumentaciją) galutinai neformuluoti tezės.

Klausimai pakartojimui

1.      Kurias klaidas demaskuoti lengviau: logines klaidas ar fakto klaidas?

2.      Kokios loginės klaidos yra sofizmo pagrindas?

3.      Kas yra paradoksai moksle ir kodėl jie atsiranda?

4.      Kuo skiriasi sofizmai ir paralogizmai?

5.      Koks sofizmų vaidmuo logikos formavimęsi?

6.      Kodėl įrodymo taisyklės griežtesnės nei nedemonstratyvios argumentacijos?

Pratimai

1.      Kokia klaida slypi šiame sofizme: “Sėdintis atsistojo; kas atsistojo, tas stovi; taigi, sėdintis stovi”.

2.   Ką galite pasakyti apie šio oratoriaus argumentaciją: “Jūs negalite padaryti to

1.      paties, ką aš darau (tarė jis, paliesdamas savo galvą). Jei bandysite mėgdžioti mane – tai paliesite tik savo galvą, bet ne mano; o jei paliesite mano galvą – tai liesite kito asmens galvą , bet ne savąją”.

2.      Ar tai svari ši argumentacija: ”Kodėl taip pyksti dėl to, kad aš gavau patį         blogiausią pažymį šiame egzamine – juk kam nors vis tiek turėjo jis tekti”.

3.      Raskite tezę ir prielaidas šio oratoriaus žodžiuose: “Prezidentas tampa savotišku opozicijos lyderiu, nes visos opozicijos kalbos per biudžeto svarstymą buvo aiškiai kaip iš vieno popierėlio, suderintos su Prezidentūra. Visą laiką buvo kartojama ta pati gaidelė – biudžetas esą prieštarauja įstatymams”. Ar tikrai ši argumentacija nepriekaištinga?

4.      Įvertinkite studento argumentaciją: “Dėstytojau, klausinėkite mane ir toliau, aš juk tikrai visą dieną ir visą naktį skaičiau vadovėlį, tik dabar galvoje viskas susimaišė. Bet ką nors juk vis tiek galiu atsiminti…”

5.      Draugai svarsto skandalingą reputaciją turinčio politiko kalbą, o Darius juos pertraukia: “Ko vargstate klausydami šio žmogaus kalbų, juk žinote, kad jis antisemitas”. Koks būtų Jūsų komentaras?









Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1300
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site