Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE




BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

Teisminė valdžia, jos ypatumai, funkcijos

teisė

+ Font mai mare | - Font mai mic






DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

Teisminė valdžia, jos ypatumai, funkcijos.

Teismai ir jų sistema yra vienas iš valstybės atributų. Tačiau iki pat XVIII a. pabaigos nebuvo net minties, kad teismai gali tapti savarankiška valstybės valdžios dalimi. Dabartiniu metu nepriklausomos teisminės valdžios buvimas ir jos atskyrimas nuo kitų valstybės valdžios šakų laiko­mas būtinu demokratinės ir teisinės valstybės požymiu. Tik demokratinė­se valstybėse, pripažįstančiose valdžių padalijimo principą, teismai lai­komi tautos įsteigta savarankiška valstybės valdžia. Vykdydami savo funkcijas, jie nėra pavaldūs nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai. Nė viena iš šių valstybės valdžios šakų negali kištis j teismų veiklą.


Kita vertus, negalima suabsoliutinti teisminės valdžios savarankišku­mo ir nepriklausomumo. Teisminę valdžia su kitomis valdžiomis sieja tam tikri ryšiai. Jstatymų leidžiamoji valdžia priima įstatymus, nustatan­čius teismų sistemą, teismų veiklos principus, teismų kompetenciją, tei­sėjų statusą, bylų nagrinėjimo tvarką ir kt. Vykdomoji valdžia užtikrina teismų veiklos materialines sąlygas, įgyvendina specialistų rengimo pro­gramas, padeda racionaliai panaudoti ir teismų sistemai, ir atskiriems teismams skirtas biudžeto lėšas ir t.t. Abi šios valdžios dalyvauja for­muojant teismus. Savo ruožtu teisminė valdžia įstatymų nustatyta tvarka gali tikrinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios priimamų aktų teisėtumą, spręsti ginčus tarp valstybės institucijų, nagrinėti piliečių skundus dėl valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų. Visa tai įgyven­dindama, teisminė valdžia užtikrina Konstitucijos ir įstatymų įtvirtintą pusiausvyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, jų veik­los teisėtumą, apsaugo asmenį nuo valstybės valdžios savivalės.

Konstitucinės teisės mokslas nepateikia tikslaus teisminės valdžios apibrėžimo. Dažnai apsiribojama teiginiu, jog teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių, kuriai skirta teisingumo vykdymo funkcija.

Teisminei valdžiai būdingi visi valstybės valdžios pagrindiniai požy­miai. Pagrindinis ir svarbiausias požymis - tai privalomumas paklusti šios valdžios sprendimams. Teismas priima sprendimus valstybės vardu. Savo galia šie sprendimai prilygsta įstatymams: jie yra privalomi visoms valsty­bės institucijoms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, jų vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Patys teismų sprendimai daugeliu atvejų yra valstybės prievartos aktai. Teisminės valdžios institu­cijos turi teisę taikyti įvairias, net pačias griežčiausias, valstybinės prievar­tos priemones, pvz., laisvės atėmimą iki gyvos galvos, turto konfiskavimą ir kt.

Teisminė valdžia, priimdama privalomus sprendimus, taip pat atlieka ir socialinio reguliavimo funkciją konkrečioje visuomeninių santykių srityje: nustato konkrečių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę. „Priimant ir vykdant teismo sprendimus, garantuojamas įsiteisėjusių teismo spren­dimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas''.

lie bendrųjų valstybės valdžios požymių, teisminei valdžiai būdingi specifiniai požymiai ir funkcijos.

Teisminės valdžios paskirtis - užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitu­cinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Demokratinėje valstybėje teismas yra svarbiausia pažeistų žmo­gaus teisių ir laisvių gynimo institucija. Teisė ginti savo teises nepriklau­somame ir nešališkame teisme yra viena iš svarbiausių asmens teisių ga­rantijų. Tokia žmogaus teisių ir laisvių gynyba įtvirtinta Konstitucijos 30 str. 1 d. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė nuostata užtikrina kiekvienam as­meniui galimybę savo teises ginti nuo kilų asmenų, taip pat ir nuo netei­sėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Su minėta Konstitucijos norma siejasi Konstitucijos 31 str. 2 d.: asmuo, kaltinamas padaręs nusi­kaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklauso­mas ir nešališkas teismas.

Užtikrinant Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų teisių ir laisvių ap­saugą teismams suteikiami ypatingi įgaliojimai, kurių neturi nė viena kita valdžia. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas fizinių ar juridinių asmenų turtas, už­draudžiama politinės partijos veikla, panaikinamas valstybės institucijos neteisėtas aktas, valstybės institucija įpareigojama atlyginti asmeniui pa­darytą neteisėtais veiksmais žalą ir kt.

Išskirtinę teisminės valdžios vietą valstybės valdžios sistemoje apibū­dina lai, kad teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją. Tai pagrindinė teisminės valdžios funkcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. Jos negali įgyvendinti jokia kita valstybės valdžios institucija ar pareigūnas, išskyrus teismą.

Dėl teisingumo funkcijos apimties ir ribų konstitucinės teisės moksle nėra vieningos nuomonės. Neretai teigiama, kad konstituciniai teismai, atliekantys konstitucinės priežiūros funkciją, teisingumo nevykdo ir ne­priklauso teisminei valdžiai. Kita vertus, tai priklauso ir nuo to, kokia konstitucinės kontrolės sistema egzistuoja konkrečioje valstybėje. Lietu­vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 str. 2 d. teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepri­klausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įsta­tymų nustatyta tvarka. Tokiu apibrėžimu Lietuvos įstatymų leidėjas suformulavo savo poziciją, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra teisminės valdžios dalis. Tačiau vien įstatymų leidėjo pozicija neturė-liunc remtis aiškindami Konstitucinio Teismo vietą valdžios institucijų sistemoje. Klausimas yra sudėtingas, juolab, kad Konstitucinio Teismo priskyrimo teisminei valdžiai dėl tam tikrų motyvų negalėtume laikyti neginčytinu.

Teisingumo turinį sudaro teismų veikla sprendžiant konkrečius ginčus dėl teisės, atsirandančius visuomenėje dėl įvairių konfliktų (turtinius, darbo, politinio pobūdžio ginčus, piliečių skundus dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų ir kt.). Teismai šiuos ginčus sprendžia nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, griežtai laikydamiesi įstatymų nustatytos teisminio proceso tvarkos. Teisminio proceso tvarkos reikalavimai įgyvendinant teisminę valdžią yra esminiai: aukštesniajam teismui visi procesinės teisės pažeidimai gali būti pagrindas teismo sprendimui panaikinti.

Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo spren­dimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija.

Išskirtinis teisminės valdžios požymis - jos politinis ir socialinis neut­ralumas. Vykdant teisingumą, pagrindinė teismo pareiga - išspręsti teisi­nį konfliktą: visapusiai, pilnutinai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinky­bes ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Tokį sprendimą gali priimti tik nepriklausomas ir nešališkas teismas. Vykdydamas šią pareigą, teismas privalo būti politiškai ir socialiai neutralus bei laisvas nuo bet kokio poveikio iš šalies. Nagrinėdamas ir spręsdamas bylas, jis turi vado­vautis tik įstatymu ir savo teisine sąmone bei vidiniu įsitikinimu. Teisinė sąmonė ir vidinis įsitikinimas yra itin svarbūs įgyvendinant teisminę val­džią.

Teisingumo vykdymas nėra vienintelė teisminės valdžios funkcija. Ne mažiau svarbi yra valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros funkcija. Pvz., tik teismas gali sankcionuoti asmens suėmimą. Lietuvos Respublikos Konsti­tucijos 20 str. 3 d. teigiama, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą* kur, jam dalyvaujant, spren­džiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Reikia pastebėti, kad šią Konstitucijos nuostatą buvo pradėta nuosekliai įgyvendinti 1996 m. gegu­žės 28 d. Seimui priėmus tam tikrus Baudžiamojo proceso kodekso pa­keitimus. Iki šių pakeitimų įsigaliojimo asmenų suėmimą ar suėmimo

Konstitucinis teisminės valdžios nepriklausomumo pripažinimas už­tikrina teismams savivaldos teisę - teisę savarankiškai spręsti tam tikrus, su jų veikla susijusius, klausimus. Tuo tikslu yra steigiamos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos. Jos turi teisę spręsti klausimus dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir kt. jstalymų leidžiamosios ir vykdomo­sios valdžios institucijos, nors ir renka arba skiria teisėjus, tokių teisių neturi. Specialios teisėjų institucijos, patariančios Respublikos Preziden­tui dėl teisėjų skyrimo ar atleidimo, įsteigimą numato Lietuvos Respubli­kos Konstitucijos 112 slr. 5 d. Dabartiniu metu tokius įgaliojimus turi Teisėjų taryba. Jos sudarymo ir veiklos organizavimo tvarką nustato Lie­tuvos Respublikos teismų įstatymas. Teisėjų drausmines bylas, vadovau­damasis šiuo įstatymu, nagrinėja Teisėjų garbės teismas.

Teisminę valdžią sudaro valstybėje veikianti teismų sistema. Teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma.

Įvairiose šalyse būdami neabejotinai panašūs, teismai skirstomi pagal pačius įvairiausius struktūrinius požymius: pagal nacionalines sistemas (anglų teismų modelis), pagal valstybės santvarkos formas (JAV, Šveicarijoje, be federalinės teismų sistemos, veikia federacijos subjektų sistemos), į konstitucinius ir administracinius, bendrosios kompetencijos ir specializuotus teismus ir pan. 

Yra keletas nuomonių apibūdinančių teismų sistemos požymius. Vieni teisininkai aiškina, kad valstybės teismų sistemą apibūdina teismų hierarchiniai ryšiai. Pagal šį kriterijų valstybėje gali veikti viena arba keletas teisminių sistemų. Kita vertus, yra nemažai nuomonių, jog tai ne vieninteliai ryšiai, siejantys valstybėje veikiančius teismus, pvz., juos jungia ta pati funkcija, veiklos principai, teisinė bazė ir kt. Šiuo požiūriu kai kuriose valstybėse veikia viena vieninga teismų sistema (pvz., Didžiojoje Britanijoje), o daugumos valstybių teismų sistemą sudaro keletas santykinai savarankiškų teismų grupių. Šiuo požiūriu visi teismai, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje, sudaro Lietuvos Respublikos teismų sistemą.



Šią sistemą sudaro bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Šiuo metu Lietuvoje veikia specializuoti administraciniai teismai. Prireikus įstatymu gali būti įsteigti ir kiti specializuoti teismai, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti[i].

Šiuolaikinės Lietuvos Respublikos teismų sistema

Lietuvoje šiuo metu veikia 4 pakopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismai: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Jų kompetenciją nustato Teismų įstatymas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas.

Apylinkės teismas yra pirmoji instancija: civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; hipotekos teisėjų priskirtoms byloms; administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai[ii]. Taip pat įstatymų nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Įstatymo nustatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai vykdo ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Apylinkės teismo teisėjas negali nagrinėti tų bylų, kuriose vykdė ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas.

Prie apylinkės teismo veikia hipotekos skyrius. Hipotekos skyrius įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka registruoja turto įkeitimus ir turto arešto aktus, tvarko hipotekos ir turto arešto registrą, priima sprendimus dėl skolos išieškojimo ir įkeisto turto bei paskirsto išieškotas sumas išieškotojams. Hipotekos skyriui vadovauja, jo darbą kontroliuoja ir organizuoja hipotekos teisėjas. Hipotekos teisėjas turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir kiti apylinkės teismo teisėjai.

Prie apylinkės teismo taip pat dar veikia ir teismo antstolių kontora. Teismo antstoliai vykdo teismo sprendimus ir kitus įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus. Teismo antstolis yra valstybės pareigūnas. Jo reikalavimai vykdymo procese yra privalomi visiems Lietuvos Respublikos fiziniams asmenims ir įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms.

Teismų įstatymo 14 straipsnyje nurodoma jog, „apylinkės teismas susideda iš šio teismo pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-ų) ir kitų teisėjų“

Apygardos teismas yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymo priskirtoms jo kompetencijai; apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams; atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymų priskirtas jo kompetencijai funkcijas. Apygardos teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų[iii].

Apeliacinis teismas - tai apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmosios instancijos teismai. Jis taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias Lietuvos Respublikos įstatymai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas su tei­singumo vykdymu susijusias funkcijas. Taip pat kaip ir apygardos teismas, apeliacinis teismas susideda iš šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų ir kitų teisėjų. Apeliacinio teismo buveinė yra Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsi­teisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutari­mams ir įsakymams peržiūrėti[iv]. Šioje instancijoje Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso ko­deksų nustatytais atvejais bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Jis skelbia kolegijų ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos pasiūlytas ir kasacine tvarka priimtas nutartis. Į šiose nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybinės ir kilos institucijos, taip pat kili subjektai taikydami tuos pa­čius įstatymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizuoja teismų prak­tiką įstatymu taikymo klausimais, susipažindamas su apygardų teismų ir Apeliacinio teismo darbu vietose bei kitais būdais, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų laikymo klausimais.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra sudaromas Teisėjų senatas. Tai kolegiali teisėjų institucija, turinti savarankišką įstatymo nustatytą kom­petencija.  Teismų įstatymo 24 straipsnis nurodo senato sudėtį, į kurią įeina: Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, taip pat po septynis Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus didžiausią Aukščiausiojo Teismo teisėjo darbo stažą turinčius teisėjus. Kiti Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo teisėjai gali dalyvauti senato posėdžiuose su patariamojo balso teise. Senato posėdžiuose taip pat gali dalyvauti kitų teismų pirmininkai, jų pavaduotojai, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai.

Pagrindinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato funkcija - aprobuo­ti teismų sprendinius ir nagrinėti įstatymų laikymosi teismų praktikoje api­bendrinimo rezultatus. Senato aprobuotos teismų praktikos apibendrini­mo apžvalgos skelbiamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Senatas turi ir kitus įstatymo nustatytus įgaliojimus: svarsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pasiūlytas šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras; teikia Respublikos Prezidentui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų garbės teismo narių kandidatūras ir tvirtina šio teismo nuostatus, taip pat nagrinėja skundus dėl teisėjų egzaminų komisijos išvadų ir teisėjų garbės teismų sprendimų, bei sprendžia kitus organizacinius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.

Administraciniai teismai. 1999-2000 m. Lietuvos administracinių teis­mų sistemą sudarė apygardų administraciniai teismai, Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administraciniu bylu skyrius. Šių teismų kompetenciją nustatė Administraciniu bylų teisenos įstatymas[v].

2000 m. rugsėjo 19 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 str. pakeitimo ir papildymo įstatymu[vi] ši sistema buvo reorganizuo­ta. Vadovaujantis šiuo įstatymu buvo įsteigti:

1. Administraciniai teismai:

1.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas;

1.2. Kauno apygardos administracinis teismas;

1.3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas;

1.4. Panevėžio apygardos administracinis teismas;

1.5. Šiaulių apygardos administracinis teismas;

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

 Administracinių teismų sistemą sudaro: 1) apygardų administraciniai teismai ir 2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnį, administraciniai teismai sprendžia bylas:

1)   dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompe­tencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

2)  dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksnių teisėtumo, taip pat dėl šių subjektu atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

3)  dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam as­meniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institu­cijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo;

4)  dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokes­tinių ginčų;

5)  dėl tarnybinių ginčų, kai viena šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant parei­gūnus ir įstaigų vadovus);

6) dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios ko­misijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutrau­kimo;

7) dėl ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius gin­čus priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;

8) dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;

9) dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;

10)  dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turin­čių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmu viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisa­kymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

11) dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo;

12)  dėl užsieniečių skundu dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat dėl skundų dėl pabėgėlio statuso.




Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:

1)  apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, taip pat bylas dėl ad­ministracinių teisės pažeidimų;

2)  apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, ku­rias išnagrinėjo apylinkių teismai;

3)  vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administraci­nių aktu, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 15 str. l d. 11 p. nurody­toms byloms;

4)  galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai;

5)  galutinė instancija administraciniu bylų priskyrimo tam tikriems teismams klausimais.

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą admi­nistracinių teismų praktiką taikant įstatymus.

Teisminės valdžios ir prokuratūros santykiai

Prie Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismų veikia santykinai savarankiška institucija - prokuratūra. Jos struktūrą sudaro Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apygardų prokuratūros prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros prie apylin­kių teismu.

Prokuratūros pagrindines funkcijas apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. l d.: „valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontro­liuoja prokurorai“. Šios prokurorų funkcijos detalizuojamos Prokuratūros įstatymo 25 str.: „prokuroras baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka pradeda baudžiamąjį persekiojimą; tirdamas nusikaltimą, vykdo persekiojimo veiksmus ir, jei yra pagrindas, perduoda bylą teismui“. Pro­kurorų kompetenciją, jų teises ir pareigas apibrėžia ir kiti šio įstatymo straipsniai. Prokurorai, vykdydami savo įgaliojimus, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Prokuratūra nevykdo teisingumo. Jos paskirtis - pa­dėti teismams vykdyti teisingumą.

Prokuratūra veikia šalia teismų – Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apygardų prokuratūros – prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros – prie apylinkių teismų.

Lietuvos Respublikos Teisėjai ir jų statusas

Teisminę valdžią įgyvendina teismas - kolegiali teisėju institucija (ar­ba vienas teisėjas). Būtent teisėjams yra suteikiami ypatingi teisminės valdžios atstovo įgaliojimai ir teisė priimti privalomus sprendimus, vie­naip ar kitaip liečiančius ar keičiančius konkretaus žmogaus gyvenimą. Konkrečios bylos nagrinėjimas ir sprendimas reikalauja ne tik didelių asmeninių teisėjo pastangų, bet ir moralinės bei pilietinės atsakomybės, profesinių sugebėjimų ir gyvenimiškos patirties. Neatsitiktinai teisėjams keliami aukšti profesiniai ir moraliniai reikalavimai. Kuo aukštesnės ins­tancijos teismas, tuo didesni reikalavimai teisėjui.

Bendras konstitucinis reikalavimas - teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (Konstitucijos 112 str. l d.). Konkrečius reikalavimus asmenims, galintiems būti teisėjais, nustato Teismų įstaty­mas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas ir Administracinių teismų įsteigimo įstatymas.

Ir bendrosios kompetencijos, ir administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų asmenys. Tai turi būti nepriekaiš­tingos reputacijos asmenys. Įstatymo 22(3) str. nurodyta, kad asmuo ne­laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu buvo nuteistas už tyčinį nusi­kaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas; buvo nuleistas už neatsargų nusi­kaltimą ir nėra išnykęs teistumas; buvo atleistas iš teisėjų garbės teismo sprendimu; piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu; jo elgesys ar veikla nėra suderinama su teisėjo profesinės etikos taisyklių reikalavimais. Teisėjais gali būti skiriami tik asmenys, atitinkantys profesinius reikalavimus: turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą - teisės magistro arba teisininko profesini kvalifikacinį laips­nį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) - ir išlaik9 teisėjo egza­minus (kai kuriais įstatymo nustatytais atvejais to nereikalaujama).

Reikalavimai teisinio darbo stažui skiriasi priklausomai nuo to, ar asmuo pretenduoja būti apylinkės, apygardos ar kito teismo teisėju.

Pvz., apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, atlikęs kandi­dato į apylinkės teismo teisėjus praktiką apylinkės bei apygardos teis­muose ir išlaikys teisingumo ministro nustatyta tvarka teisėjo egzaminus. Šios praktikos trukmė priklauso nuo teisinio darbo stažo: asmenys, turin­tys 3 metų įstatyme nurodyto teisinio darbo stažą atlieka 5 mėnesių, o jos neturintys -vienerių metų kandidato į apylinkės teismo teisėjus praktiką. Reikalavimai atlikti kandidato j apylinkės teismo teisėjus praktiką nėra taikomi teisės krypties socialiniu mokslų daktarams bei habilituotiems daktarams, asmenims, turintiems l metų teisėjo darbo stažą ar 3 melų darbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų padėjėjų, teismo pirmininku ar skyriaus pirmininko patarėjų, prokurorų, prokurorų pavaduotojų, advokatų, notarų ar Seimo kontrolierių darbo stažą, ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą, bei asmeninis, skiriamiems hipotekos teisėjais. Išvardyti asmenys skiriami apylinkės teismo teisėjais išlaikę teisėjo egzaminus. Asmenys, turintys teisėjo darbo stažą, jeigu nuo darbo teisėju praėjo ne daugiau kaip 5 me­tai, iš karto gali būti skiriami apylinkės teismo teisėjais.

Apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne ma­žesnį kaip 5 metų apylinkės teisėjo darbo stažą. Prokurorai, turintys ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro ar tardytojo darbo stažą, advokatai, tu­rintys ne mažesnį kaip 10 metų advokato darbo stažą, gali būti skiriami apygardos teismo teisėjais, jeigu jie teisingumo ministro nustatyta tvarka atliko 5 mėnesių praktiką teismuose ir išlaikė teisėjų egzaminą.

Apeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne ma­žesnį kaip 5 metų apygardos teismo teisėjo darbo stažą.

Apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjo kandidatūrai išrinkti Teisin­gumo ministerija skelbia viešą konkursą. Konkursas vyksta teisingumo ministro nustatyta tvarka. Teisės krypties socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai, turintys ne mažesnį kaip 10 metų bendrąjį teisinio pedagoginio ir (ar) mokslinio darbo stažą, buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, atleisti iš pareigų savo noru, išrinkti į kitas pareigas arba sutikę būti perkeliami į kitą darbą, apylinkių, iš kario gali būti skiriami apygardų teismų ir Apeliacinio teismo teisėjais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas apygardos teismo arba Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip 5 metų apygardos teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą; buvęs Lietu­vos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, atleistas iš pareigų savo noru, išrink­tas į kitas pareigas arba sutikės būti perkeliamas į kitą darbą; teisės kryp­ties socialiniu mokslų habilituotas daktaras arba daktaras, turintis ne ma­žesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą pagal Lietuvos Respublikos Vy­riausybės patvirtintą pareigybių sąrašą; Generalinės prokuratūros prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prokuroras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro darbo stažą.

Konstitucinio Teismo teisėjas, pasibaigus jo įgaliojimų laikui, jam pa­geidaujant, gali būti iš karto paskirtas apylinkės, apygardos teismų, Ape­liacinio ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.

Administracinių teismų teisėjai skiriami bei atleidžiami iš pareigu Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka.

Administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų, nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsi­lavinimą, atitinkantį Vyriausybės nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, ir išlaikę teisėjo egzaminus.

Pretendentai į apygardų administracinių teismų teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 3 melų teisėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pa­dėjėjo, teismo pirmininko ar skyriaus pirmininko patarėjo, prokuroro, prokuroro pavaduotojo, advokato, notaro ar Seimo kontrolieriaus darbo stažą, 5 metų darbo stažą valstybės tarnyboje ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą teisinių pareigybių są­rašą, taip pat Teismų įstatymo nustatyta tvarka laimėti konkursą.

Pretendentai į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjus tu­ri turėti ne mažesnį kaip 10 metų teisėjo darbo stažą, iš jų ne mažiau kaip 5 metų apygardos, apygardos administracinio ar Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą, arba teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro mokslinį laipsnį ir ne mažesnį kaip 10 metų teisi­nio pedagoginio darbo stažą, arba JO metų darbo stažą valstybės tarny­boje, taip pat Teismų įstatymo nustatyta tvarka laimėti konkursą.

Administracinių teismų teisėjais be egzaminu gali būti skiriami Kon­stitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai (taip pat buvę išvardytų teismu teisėjai), apygardų, apylin­kių teismų teisėjai, teisės krypties socialinių mokslų daktarai bei habili­tuoti daktarai.

Administracinių teismu teisėjų teisinė padėtis yra tolygi bendrosios kompetencijos teismų teisėjų teisinei padėčiai, t.y. jiems taikomos Teis­mų įstatymo nuostatos, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Admi­nistracinių teismų teisėjams taip pat taikoma darbo užmokesčio sistema, socialinio aprūpinimo bei kilos garantijos, nustatytos bendrosios kompe­tencijos teismų teisėjams.

Teismų įstatymas numato tam tikrus apribojimus eiti teisėjo pareigas. Šio įstatymo 25 str. nustatyta, kad teisėju negali būti asmuo, prieš tai bu­vęs teisėju, prokuroru, advokatu, notaru, policijos ar vidaus reikalų sis­temos darbuotoju ir atleistas už profesinės veiklos pažeidimus. Teisėjas negali būti skiriamas dirbti teisme, kuriame teisėju dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės.

Teisėjai skiriami ir atleidžiami iš pareigų Lietuvos Respublikos Kon­stitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų - pirminin­ką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Sei­mo pritarimu. Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.

Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš parei­gų Respublikos Prezidentui pataria speciali Teismų įstatymo numatyta institucija - Teisėjų taryba. Teisėjų taryba svarsto apylinkių, apygardų ir apeliacinio teismo teisėjų, šių teismų pirmininkų kandidatūras, kurias parenka teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teiki­mu. Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras parenka Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Asmuo, paskirtas teisėju, pradeda eiti pareigas tik po to, kai prisiekia jį paskyrusiems Seimui arba Respublikos Prezidentui būti ištikimas Lie­tuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 36 str. l ir 2 d. nustatyta, kad apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pasi­baigus šiam terminui, Teisėjų tarybai patarus, jie be egzaminu skiriami iki 65 metų amžiaus. Kitų Lietuvos Respublikos teismų, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, teisėjai iš karto skiriami iki 65 metų amžiaus. Pa­gal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 17 str. 6 d. Lietuvos Aukščiau­siojo Teismo teisėjai skiriami iki 70 metų amžiaus. Apylinkių teismų pir­mininkai skinami penkeriems, apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai - septyneriems, Apeliacinio teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai - aštuoneriems, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir sky­rių pirmininkai - devyneriems metams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos trys pagrindinės nuo­statos, apibūdinančios teisėjų statusą. Tai teisėjų nepriklausomumas, ne-keieiamumas ir neliečiamumas.



Teisėjo nepriklausomumas - ypatingas jo teisinio statuso elementas. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas - viena iš svarbiausių teisminės val­džios demokratinėje valstybėje funkcionavimo sąlygų. Konstitucijos 109 str. l ir 2 d. nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigū­nų, politinių partijų ir visuomeniniu organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsa­komybę (Konstitucijos 114 str. l d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sta­tuto 21 str. 3 d. konkrečiai nurodyta ir teisinės atsakomybės rūšis - bau­džiamoji atsakomybė. Konstitucijos 11.4 str. įtvirtintą normą sukonkretina Baudžiamojo kodekso 298 str., numatantis atsakomybe už mėginimą bet kokia forma paveikti teisėją norint sukliudyti teisingai išnagrinėti bylą teisme: pvz., pagal teismų įstatymus kišimusi į teisėjo arba teismo veiklą laikomi mitingai, piketai bei kitokie grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki Teismo pastato ir Teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos dvi pagrindinės teisėjo nepriklausomumo garantijos: teisėjų nekeičiamumas ir teisėjų neliečia­mumas.

Teisėjų nekeičiamumas arba teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamu­mas yra tai, kad teisėjas negali būti skiriamas į kitas pareigas ar kitą teismą be jo paties sutikimo, o jo įgaliojimai gali būti nutraukti tik Konstitu­cijos ir įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja teisėjui, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas ir laikosi duotos teisėjo priesaikos, kad jis nebus atleistas ar pašalintas iš pareigu kitais negu Konstitucijos 115 ir 116 str. nustatytais pagrindais. Konstitucijos 115 str. nustatyta, kad teisėjai atlei­džiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: savo noru; pasi­baigus įgaliojimų laikui arba sulaukė įstatyme nustatyto pensinio am­žiaus; dėl sveikatos būklės; išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu per­kėlus į kitą darbą; kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Pastarieji du reikalavimai įrodo, kad Konstitucijos leidėjas kelia teisėjams labai aukštus profesinius ir morali­nius reikalavimus.

Konstitucijos 116 str. nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos pro­ceso tvarka.

Antroji teisėjų nepriklausomumo garantija užtikrina teisėjo asmens neliečiamybę. Konstitucijos 114 str. 2 d. nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvar­žyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik generalinis prokuroras. Teismų įstatymai taip pat nustato, kad teisėjas negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama teisingumo ministrui arba Aukščiau­siojo Teismo pirmininkui drausminei bylai iškelti.

Teisėjo neliečiamumo garantija - lai taip pat ir jo asmens garbės ir orumo apsauga. Įstatymai numato atsakomybe už viešą teisėjo ar teismo įžeidimą, Šmeižimą ar jo autoriteto žeminimą.

Konstitucijos kūrėjas, siekdamas užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą, numato ir tam tikrus apribojimus. Vienas iš tokių apribojimų - teisėjų depolitizavimo principas, įtvirtintas Konstitucijos 113 str. 2 d. Šis principas reiškia, kad teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Šio straipsnio l d. įtvirtintas ir kitas teisėjų apribojimas: teisėjas negali užimti jokių kilų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Šie Konstitu­cijoje įtvirtinti apribojimai nereiškia, kad teisėjams apskritai apribojama asociacijų laisvė. Konstitucija ir teismų įstatymai nedraudžia teisėjams burtis į teisėjų asociacijas ar kitas organizacijas, atstovaujančias jų intere­sams.

Teismų veiklos konstituciniai principai

Teismine valdžią įgyvendina teisėjas asmeniškai arba teisėju kolegija, laikydamiesi nustatytos procesinės tvarkos.

Pagrindinius teismų veiklos principus apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Dauguma iŠ jų yra bendro pobūdžio. Procesinius teismų veiklos principus įtvirtina procesiniai civiliniai, baudžiamieji ir administ­raciniai įstatymai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti šie bendrieji teismų veiklos principai:

Teisingumą vykdo tik teismas.

 Teismas priima sprendimus ir nuosp­rendžius Lietuvos Respublikos vardu. Šių funkcijų negali atlikti jokios kitos valstybės valdžios institucijos ir pareigūnai.

Teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas.

Šio principo esmė - teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas - vienas iš esminių teisinės valstybės bruožų. Jo laikomasi visose demokratinėse valstybėse.

Konstitucijos viršenybės principas.

Lietuvos Respublikos Konstitu­cijos 110 str. draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar ki­tas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, priešta­rauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Teisė į teisminę gynybą.

 Tai viena iš svarbiausių teisingumo garantijų, numatytų Konstitucijoje, Teismų įstatyme, civilinio proceso kodekse ir baudžiamojo proceso kodekse atitinkamuose straipsniuose.

Lietuvos Respublikoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Konstitucijos ir įstatymų jiems garantuotas teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą lygiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, jeigu kitaip nenumato įstatymai ir tarptautinės sutartys. Teisę į teisminę gynybą turi ir įmonės, įstaigos, organizacijos.

Lygybė įstatymui ir teismui.

 Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs.

Teisingumas vykdomas vadovaujantis visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui pagrindu, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Šis principas reiškia, kad visiems asmenims taikomi bendri įstatymai, niekam nesuteikiant papildomų teisių, lengvatų, privilegijų.

Valstybinės proceso kalbos principas.

Teismo procesas vyksta ir sprendimai priimami bei skelbiami lietu­vių kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją[vii].

Teismo proceso viešumo principas.

Šis principas įtvirtintas Konstitu­cijos 31 str. 2 d. ir 117 str. l d. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras tik žmogaus asmeninio ar šeimy­ninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

Galimybė apskųsti ir peržiūrėti teismo sprendimą.

Asmuo, nepa­tenkintas pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi teisę apeliacine ar kasacine tvarka jį apskųsti.

Valstybės atsakomybė už teismo klaidas.

Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas[viii]. Atsakomybės už žalą, padarytą kvo­tos, tardymo, prokuratūros ir teismo organų neteisėtais veiksmais, bendruosius pagrindus nustato civiliniai įstatymai. Civiliniame kodekse nustatyta, kad turtinę ir moralinę žalą fiziniam asmeniui, padarytą dėl neteisėto nutei­simo, dėl neteisėto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, dėl neteisėto suėmimo taikant kardomąją priemonę, dėl neteisėtos administracinės nuobaudos - suėmimo arba pataisos darbų  paskyrimo, atlygina valstybė, nepriklausomai nuo kvotos, parengtinio tardymo, prokura­tūros organų pareigūnų ir teismo kaltės, įstatymo nustatyta tvarka.

Konstitucijos suteiktos teisės teismams taikyti griež­čiausias valstybės prievartos priemones (skirti kriminalines bausmes as­menims, padariusiems nusikaltimus), apibrėžia ir tam tikrus baudžiamojo proceso principus - teisingumo garantijas. Tai nekaltumo prezumpcija: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; teisė į gynybą: asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą; draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius; draudimas bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.











Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 639
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site