Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas LR konstitucinėje teisėje

Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas LR konstitucinėje teisėje

Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų-prigimtinės ir pozityviosios-raidos įtakoje.Prigimtinės teisėa doktrina žvelgia į žmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos-protas, dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų ar kt.teisės aktų.Šiuo metu dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata:”Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai”. Teisės moksle daug diskutuojama ir dėl teisės ir laisvės sąvokų skirtingumo. Teisės požiūriu nėra didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės-taip pat teisės tik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis.

Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, taip pat pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.

Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus-Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso epochos filosofija praturtino žmogaus teises nauju turiniu.Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių įdėjų ištakomis. Džonas Lokas buvo pirmųjų filosofų ir poliikų, kuris formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos integralų elementą. Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 Pranc.žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Jos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių K-jų.Kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose žmogaus teisėms jau buvo skirtas dėmesys:1679 Habeas corpus act, 1689 Teisių bilis, 1787 JAV K-jos pirmosios 10 pataisų ir kt. Žmogaus teisių doktrina L-je klostėsi grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Antai Pirmojo L-vos Sta.(1529) preambulėje nurodoma, kad Stat.skirtas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų, visi turi būti teisiami pagal vieną rašytinę teisę. D.Kunigaikštis įpareigotas saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Deklaruojama teisė laisvai išvykti iš kunigaikštystės, išskyrus priešų žemes. Statute ginamos moterų turtinės teisės, garbė.Prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos Vilniaus universitete. Dėstyta prigimtinė teisė. 1922 m.K-je piliečių teisinei padėčiai reglamentuoti buvo specialus skyrius:Lietuvos piliečiai ir jų teisės”. Kitose L-vos k-se taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės, tačiau, nuolatinė nepaprastosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo tarpukario L-je praktiką. 1940 ir vėlsenė okupacija sutrikdė savarankišką teisės vystymąsi, ir tik atgavus nepriklausomybę, žmogaus teisės sugrįžo į L-vą.

Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – Tarptautinė žmogaus teisių teisė.Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu, ne tik valstybės vidaus problema. Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948 12 10 JTO generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas ir kt. tarp. dokumentų, pvz.: Europos Tarybos 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Deklaracijoje buvo pirmąkart paskelbtas tarptautinis žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teises. Apibrėžtos pagr., arba elementarios, asmens teisės: teisė į gyvybę, į asmens laisvės apsaugą ir asmens neliečiamybę ir kt. Deklaracija nenustato jokios teisių viršenybės, joje nekalbama apie konkrečius teisių ribojimus, tačiau numato, kad žmogus turi paregas visuomenei. 1996m. buvo priimtos dvi tarptautinės sutartys: 1. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. 2. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.

Didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus teisės normomis ir užtikrinama valstybės institucijų pagalba, o tarptautinės priemonės liks kaip papildomos, veikiančios ten, kur valstybės mechanizmas jau negali veikti.

Europos Ius commune pagrindą sudaro Europos žmogaus teisių konvencija, jos protokolai ir jų interpretacija Europos Žmogaus teisių teismo praktikoje, Europos Bendrijų Teisingumo teismo praktika.

Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagr. žmogaus teisių bruožų jų visuotinumas, universalumas, nedalumas; jos yra viena kitą sąlygojančios, žmogaus teisės remiasi lygiateisiškumo ir kt. principais. Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims nepriklausomai nuo jų individualių savybių. Žmogaus teisės – tai sudėtinga teisinė kategorija. Kiekviena teisė turi tam tikrą norminį turinį ir suponuoja teisinį santykį tarp asmens ir viešosios valdžios institucijų tikslu apsaugoti esmines žmogiškąsias vertybes ir poreikius nuo nepagrįsto viešsosios valdžios įsikišimo ( tai vadinamasis vertikalusis ryšys). Tipiška norminė žmogaus teisės struktūra apima subjektą, objektą ir teisinio santykio turinį. Vienos pusės teisė suponuoja kitai pusei pareigą.

Žmogaus teisių klasifikacija

Žmogaus teisių klasifikavimas gali būti pagrįstas įvairiais kriterijais.

Pagal žmogaus teisių teisinio įtvirtinimo pobūdį (taip pat ir pagal teisinę galią) jas galėtume skirstyti į pagrindines konstitucines, įtvirtintas K-se, ir į formuluojamas kituose teisės aktuose.

Pagal galimybes riboti teises jas galėtume klasifikuoti į absoliučias, t.y.neribojamas (teisė į gyvybę) ir teises, kurios tam tikromis sąlygomis gali būti ribojamos (laisvė, nuosavybė).

Teises galima skirstyti ir pagal subjektus, kuriems jos yra skirtos (vaikų, moterų, invalidų ir t.t.).

Pagal teisių turinį teises galima grupuoti į pilietines (asmenines), politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Atskiriant pilietines ir politines teises nuo socialinių ekonominių ir kultūrinių, dažnai argumentuojama tuo, kad pil.ir pol.teisės yra priskiriamos “negatyvisioms teisėms”, t.y.šios teisės preziumuoja laisvė nuo valstybės ir jų įgyvendinimas nekainuoja, taip pat jos dar vadinamos “absoliučiomis”, o soc.,ekon.ir kult.teisės priskiriamos “pozityviosioms”, t.y.jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų, taip pat jos dar vadinamos programonėmis, palaipsniui realizuojamos.

Gali būti pasirinktas ir kitas žmogaus teisių klasifikavimo kriterijus, atspindintis teisių nedalumo principą, jas galima grupuoti pagal šias sritis:

fizinis integralumas (teisė į gyvybę, laisvės neliečiamumas, judėjimo laisvė, prieglobsčio teisė ir kt.);

gyvenimo lygio teisės (socialinė sauga, šeimos ir asmens gerovė, sveikatos priežiūra ir kt.);

sveikata (vaikų sveikata, kūdikių mirtingumo sumažinimas, epideminių ligų, profesinių susirgimų prevencija ir kt.);

šeimos gerovė (santuokos sudarymo laisvė, šeimos apsauga, motinystės ir vaikystės apsauga ir kt.);

darbas (teisė į darbą, apmokėjimas už darbą, darbo sąlygos, vergijos ir priverstinio darbo draudimas ir kt.);

socialinė sauga, parama ir gerovė;

mokslas ir mokymas (teisė į mokslą, profesinį rengimą ir kt.);

nuosavybė (teisė į nuosavybę, nuosavybės neliečiamumas ir kt.)

teisinė apsauga (pilietybė, vaikų pilietybė, lygiateisiškumas, lygybė prieš įstatymą, teisingas bylos nagrinėjimas, nepriklausomas teismas, teisminio proceso rungtyniškumas, kaltinamojo teisių apsauga ir kt.);

asmens psichinis ir moralinis integralumas (orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, korespondencijos slaptumas, saviraiškos laisvė, laisvė išpažinti religiją, masinės ir mokslinės kūrybos laisvė ir kt.);

bendra veikla (susirinkimų laisvė, teisė jungtis į asociacijas, jungtis į profesines sąjungas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis ir kt.);

politika ir demokratija (teisė dalyvauti valdant savo šalį, laisvi rinkimai, peticijų teisė);

kolektyvinės teisės ( tautų apsisprendimo teisė, teisė į taiką ir saugumą, teisė į vystymąsį, teisė į sveiką aplinką).

Žmogaus teisių doktrinoje kartais išskiriamos “trijų kartų” teisės, šiuo atveju grupuojant teises pagal jų istorinį susiformavimo laikotarpį. Prie pirmos kartos teisių priskiriamos pilietinės nepolitinės žmogaus teisės, kurios jau buvo deklaruotos XVIII a., prie antros-socialinės, ekonominės ir kultūrinės, jos įsitvirtina po Pirmojo pasaulinio karo, o prie trečios kartos- teisės į vystymąsi, sveiką aplinką, į taiką ir kt.(jos susiformavo XX a.pab.).Šiuo metu egzistuoja didelė žmogaus teisių klasifikacijų įvairovė. Žmogaus teisės nuolat vystosi, pasipildo naujomis, keičiasi ir jų turinys.

2 žmogaus teisių dimensijos: 1) negatyvioji (valstybė neturi kištis į teisių įgyvendinimą) ir 2) pozityvioji (ji turi garantuoti ir įgyvendinti tam tikras priemones, kad asmuo galėtų naudotis teisėmis.

Žmogaus teisės LR Konstitucijoje

Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” ir IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas” bei 73 str., 68 str. Ne visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, nenumatomos bendros sąlygos, kuriomis teisės gali būti ribojamos. 6 str. formuluojmas žmogaus konstitucinių teisių tiesioginio taikymo principas. 30 str. Konstitucinės teisės detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie negali prieštarauti Konstitucijai.

Žmogaus teisių institutas yra susijęs su tarp. teisės dokumentais, reglamentuojančiais žmogaus teises. Ypač svarbi Europos žmogaus teisių konvencija, nes joje numatytas veiksmingas jos įgyvendinimo mechanizmas, asmuo gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Konstitucijos II skirsnyje pateikiamas pagr. Pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės yra išdėstytos III ir IV skirsniuose, nors kai kurias galima rasti ir II.

Teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į 18 str. Formuluojamą doktrininį principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad “Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Teises turi kiekvienas žmogus. Jos sudaro minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir paildomos visos kt. Teisės ir kurios sudaro tartautinės bendruomenės pripažįstamas vertybes”. Žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta.

Pilietinės teisės

Teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Šis klausimas yra interpretuojamas ne tik KT, bet ir civ., baudž., sveikatos teisėje ir kt.srityse.JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, Europos žmogaus teisių konvencijoje nurodoma, kad kiekvieno asmensteisę į gyvybę saugo įstatymas, negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį tokią bausmę numato įstatymas, Europos žmogaus teisių k-jos 6 protokolas darudžia mirties bausmę.Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. CK sakoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Jeigu negalima nustatyti ar vaikas gimė gyvas, ar ne, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstama pirmas savarankiškas naujagimio kvėpavimas.

Teisinis teisės į gyvybę reguliavimas susijęs su abortų problema. Šiuo metu galiojančius teisės aktus matyti, kad vaisius nėra tapatinamas su žmogumi. Europos žmogaus teisių k-jos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą.Teisė į gyvybę siejasi ir su moralės problema. Naujosios technologijos kartais itin agresyviai veržiasi į įvairias žmogaus gyvybės aspektus. Žmogaus gyvybės pradžia-viena sudėtingiausių teisės problemų, ypač išvysčius dirbtinio apvaisinimo technologijas. Dirbtinis apvaisinimas-tai nevaisingumo gydymo būdas, kai moteris negali pastoti natūraliu būdu. Yra skiriamas moters kūne ir mėgintuvėlyje, vėliau perkeliant apvaisintas lytines ląsteles į moters kūną.Moteris gali būti apvaisinta sutuoktinio ar donoro lytinėmis ląstelėmis. Teorinė žmogaus klonavimo galimybė taip pat sukelia daug ginčų. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos k-je formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus. Žmogaus klonuoti negalima. Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik CK, bet ir spec.Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Mirtis yra negrįžtama žmogaus organizmo kaip visumos žūtis. Jos kriterijai yra negrįžtamas žmogaus kraujotakos ir kvėpavimo nutrūkimas arba smegenų mirtis. Smegenų mirties kriterijai yra visų žmogaus galvos smegenų struktūrų negrįžtamas nutrūkimas, kai žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas išlieka tik palaikomi dirbtinių priemonių.Smegenų mirties faktas gali būti nustatomas tik stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jį nustato gydytojų konsiliumas. Nustačius smegenų mirties faktą, visos žmogui taikomos medicinos pagalbos priemonės nutraukiamos. Mirties laikas yra momentas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba nustatoma žmogaus smegenų mirtis Su teise į gyvybę siejasi ir žmogaus organų transplantacijos problemos. Transplantacija-tai audinių ir (ar) organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslu. Asmuo, iš kurio paimami audiniai ar organai, vadinamas donoru, o asmuo, kuriam paimami-recipientu.Informacija apie donoro ir recipiento sveikatos būklę, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija yra konfidenciali.Kiekvienas veiksnus asmuo, ne jaunesnis kaip 18 m., turi teisę pareikšti apie sutikimą ar nesutikimą dėl jo audinių ir (ar) organų po jo mirties panaudojimo transplantacijai. Apie tai jis pareiškia raštu sveikatos priežiūros įstaigai.Transplantacija gali būti vykdoma paimant audinius ar organus iš gyvo ar iš mirusiojo. Su teisės į gyvybę reglamentavimu siejasi ir eutanazijos problema, t.y.esant tam tikroms sąlygoms teisė asmeniui spręsti dėl savo mirties Šiuo metu tik labai nedaugelyje valstybių ši problema yra teisiškai reglamentuota. Lietuvo įstatymai šiuo metu eutanazijos nenumato. Žmogaus gyvybės apsauga siejasi ir su būtinąja gintimi, kurią reglamentuoja BK normos.Teisė į gyvybę siejasi ir su mirties bausme. 1998 12 21 S-mas mirties bausmę panaikino.

Teisė į asmens laisvės neliečiamumą. Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatę įstatymai. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 val.turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas; jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Asmens priverstiniam laisvės apribojimui skiriama daug dėmesio BPK normose, reglamentuojant sulaikymą ir suėmimą; BK normose, reglamentuojančiose laisvės atėmimo bausmę, ATPK nuostatose, reglamentuojančiose administracinį areštą. P-tas, S-mo nariai, MP ir ministrai, teisėjai naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis (S-mo narys, be S-mo sutikimo, negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė).CK numatyta, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik sutikus pačiam asmeniui, taip pat kitais įst.numatytais atvejais. Asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimo nereikia, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą dėl visuomenės interesų apsaugojimo. CK formuluojamos sutrikusios psichikos asmenų laisvės garantijos:

asmens psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu; sutikimą atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba teismas; jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė med.pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo;

asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsme, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 2 paras.Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik teismo sprendimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip 2 paras, gali duoti asmens globėjas. Asmenys neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Europos žmogaus teisių k-je sakoma, kad niekam negali būti atimta laisvė, kitaip kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka:

a)      kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;

b)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą;

c)      kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, kad būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

d)      kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;

e)      kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas, psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f)        kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.

Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo laltinamas.

Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal 1 d.cp.nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuris turi teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.

Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti. 5.Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Su šia teise sietina ir asmens teisė gimti ir mirti pagarboje. Yra numatyta, kad pacientai turi būti prižiūrimi ir mirti pagarboje. Jiems turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminamosios priemonės, kad jie nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų.Asmens neliečiamumo principas glaudžiai siejasi ir su priverstinio gydymo draudimu. Pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kokia kita sveikatos priežiūra ar slauga prieš jo valią. Nepilnametis pacientas turi būti informuotas apie gydymą ir, jeigu pagal savo amžių ir išsivystymo lygį gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, nepilnametis taip pat negali būti gydomas prieš jo valią. Gydytojas turi parinkti gydymo metodus, labiausiai atitinkančius nepilnamečio interesus. Teikiant būtinąją med.pagalbą, kuriai yra būtinas paciento įstatyminio atstovo sutikimas, ji gali būti teikiama ir be sutikimo, jei jo negalima gauti laiku arba jį duoti atsisakoma, o gydančio gydytojo ar slaugos darbuotojo nuomone, med.pagalbos suteikimas atitinka paciento interesus. Apie tai turi būti pažymima paciento ligos istorijoje. Jeigu paciento įstatyminis atstovas atsisako duoti sutikimą gydytojui, kuris nėra skubus, o gydančio gydytojo nuomone, med.pagalbos suteikimas atitinka paciento interesus, tokiam gydymui sutikimą turi teisę duoti sveikatos priežiūros įstaigos med.etikos komisija ar L-vos medicinos etikos komitetas. Į šią komisiją ar komitetą turi kreiptis sveikatos priežiūros įstaigos administracija ar gydantis gydytojas. Orumo samprata siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu-kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais.

Visuomenės informavimo įstatyme sakoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; taip pat neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo. Draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą. CK numato, kad žala atlyginama tais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonė žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleista informacija neatitinka tikrovės, taip pat kai tą informaciją paskelbė jo darbuotojai ar informacija paskleista anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tą informaciją pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskeldimas kartu žemina ir jų garbę ir orumą. CK yra sakoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o jam esant neveiksniam- be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo, su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ir tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmeniui sutikus. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Tokio sutikimo nebereikia būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

2000 m.priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Joje formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ir mokslo interesus, valstybės turi ginti visų žmonių orumą bei tapatybę ir užtikrinti pagarbą, be išimties kiekvieno asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir medicinos mokslus. Biomedicininiai tyrimai- tai sudėtinga medicinos, biologijos mokslo sritis, kurių tikslas patikrinti medicinos mokslo hipotezes ir plėtoti pažinimą apie žmogaus biocheminius, fiziologinius, merfologinius, psichologinius ir kt.funkcionavimo ypatumus. Biom.tyrimų objektai gali būti gyvi žmonės ar jų grupės, vaisius, audiniai, organai, ląstelės bei genetinė medžiaga, žmonių lavonai, medicinos dokumentai. Gyvi žmonės ar jų grupės ir vaisius biom.tyrimų objektais gali būti tik turint tam tikrų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis. Neklinikiniai tyrimai turi būti atlikti pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles, kurias tvirtina Sveikatos apsaugos minis. Klinikiniai tyrimai ruti būti atliekami pagal Geros klinikinės praktikos taisykles (jos nustato būtiniausius naujų, koduotų vaistų prospektyvinių tyrimų reikalavimus), kurias tvirtina Svei.aps.minis. Klinikiniai tyrimai- tai biomedicininiai tyrimai su gyvais žmonėmis, o neklinikiniai tyrimai-tyrimai, kuriuose žmonės nėra tyrimo objektai. Su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus. Kiti biomedicininiai tyrimai su žmogaus emb., taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Su vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biome.tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką.Biomed.tyrimai gali būti vykdomi tik laikantis tokių reikalavimų: yra biomed.tyrimų mokslinė ir praktinė vertė; užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie jį konfidencioalumas; gautas savanoriškas tiriamojo sutikimas; yra tyrėjo ir biomed.tyrimų užsakovo civilinės atsakomybės draudimas dėl galimos žalos tiriamajam; yra L-vos bioetikos komiteto ar Regioninio biomed.tyrimų etikos komiteto leidimas; to nedraudžia kiti įstatymai. Ypač saugomos vadinamųjų pažeidžiamų asmenų teisės. Jais laikomi: asmenys, turintys psichikos sutrikimų, bet galintys duoti sutikimą dalyvauti biomed.tyrime; nepilnamečiai; studentai, jei jų dalyvavimas biomed.tyrime susijęs su studijomis; asmenys, gyvenantys globos įstaigose; kariai jų tikrosios karinės tarnybos metu; sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose atliekamas biomed.tyrimas, darbuotojai, pavaldūs tyrėjui. L-vos bioetikos mokitetas motyvuotu sprendimu gali pripažinti šiai asmenų kategorijai ir kitų asmenų grupes. Biomed.tyrimai negali būti atliekami su įkalinimo įstaigose ar kt.laisvės atėmimo vietose esančiais asmenimis. Jeigu tiriamasis yra nepilnametis, asmens sutikimą duoda abu tėvai ar įstatyminiai atstovi ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jei nepil.tėvai gyvena skyriumi, būtinas vieno iš tėvų ar įstatyminio atstovo ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas. Asmens, sergančio psichikos liga sutikimą turi patvirtinti du liudytojai ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje atliekamas tyrimas vadovas. Taip pat turi būti sveikatos priežiūros įstaigos Medicinos etikos komisijos pritarimas. Tyrimų kontrolę vykdo Lietuvos bioetikos komitetas ir Regioniniai biomend.tyrimų etikos komitetai-jie išduoda leidimus šiems tyrimams. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, nurodoma, kad klinikiniai eksperimentiniai gydymo metodai, psichochirurgija gali būti taikomi psichikos ligoniams tik gydymo tikslu medicinos etikos komisijai prižiūrint, jie gali būti taikomi tik, jei ligonis tai sąmoningai suprato ir davė rašytinį sutikimą, patvirtintą dviejų liudininkų ir psichiatrijos įstaigos vyriausiojo gydytojo, tam turi būti ir medicinos etikos komisijos pritarimas.

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.Privatus gyvenimas suprantamas kaip žmogaus teisė gyventi asmeninį gyvenimą apimanti privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichine neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, darudimą be leidimo publikuoti asmeninę nuotrauką, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą. Kai kurie autoriai išskiria tokias asmens privatumo sritis: 1.privatumas informacijos srityje, kuri apima taisykles, pagal kurias asmeninio pobūdžio informacija gali būti renkama ir tvarkoma, tai apima finansinio pobūdžio ir medicininio pobūdžio informaciją; 2.asmens fizinį privatumą, kuris apsaugo asmenį nuo tokių procedūrų kaip prieš asmens valią vykdomų asmens apžiūrų, priverstinis narkotikų testavimas ir pan.; 3.komunikacijų susižinojimo privatumas, kuris apima korespindencijos, telefoninių pokalbių, kompiuterinio pašto ir kt.saugumą ir privatumą; 4.teritorinį privatumą, kuris apima apribojimus skverbtis į namų ir kitą aplinką, pvz.darbo vietą ar viešą aplinką. Svarbi asmens privataus gyvenimo dalis- tai asmens šeimos gyvenimas ir jo neliečiamumas. CK numatyta, kad asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomai jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą; draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis. Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. CK numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą, ji apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareibų prisidengiant kito asmens vardu; fizinio asmens nuotrauka(jos dalis), portretas ar kt.atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jam sutikus. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Įstatymai nevienodai traktuoja asmenų privataus gyvenimo apsaugą tais atvejais, kai apie viešo asmens privatų gyvenimą yra skelbiamos žinios, turinčios įtakos visuomenei. CK numato, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, jeigu jis įrodo, kad veiką sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla, yra atleidžiamas nuo civ.atsakomybės. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad informacija apie viešo asmens (valstybės politikų, tarnautojų ir kt.)privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Europos žmogaus teisių konvencijoje nurodoma, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerviamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamumas ir susirašinėjimo slaptumas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsuagos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. K-jos nuostata, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kt.susižinojimas neliačiami gali būti interpretuojama atsižvelgiant į įstatymuose nustatytus atskirus atvejus, kai tokia teisė gali būti ribojama. Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos sąlygos, kada operatyvinės veiklos subjektai gali kontroliuoti pašto siuntas ir elektros ryšius, asmens susirašinėjimą, telegrafo ir kt.pranešimus, klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus, slapta apžiūrėti gyvenamąsias patalpas, naudoti speicalią techniką. Taip pat apie šios teisės ribojimą kalba BPK normos. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmensduomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu, nustato fizinių asmenų kaip duomenų subjektų teises, šių teisių apsaugos tvarką. Asmens duomenys čia suprantami kaip bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu-duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis, kaip asmens kodas, vienas ar keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Ypatingi asmens duomenys yra duomenys apie asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius, filosofinius ar kt.įsitikinimus, sveikatą, tiestumą ir kt. Nemaža dalis informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kaupiama sveikatos priežiūros tikslais. Informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientams sutikis ir jei, gydančio gydytojo nuomone, tai yra būtina ligai diagnozuoti, jai gydyti ar pacientui slaugyti. Visa informacija turi būti konfidenciali net ir po paciento mirties. Ši informacija suteikta gali būti tik turint raštišką paciento sutikimą ar jei tai numato įstatymai. Sutikimas nėra būtinas, jei ji suteikiama asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems gydant ar salugant pacientus, atliekantiems pacientų sveikatos ekspertizę, taip pat institucijoms, kurioms LR įstatymai suteikia teisę kontroliuoti sveikatos priežiūros veiklą. Asmenys pažeidę asmens sveikatos informacijos konfidencialumą privalo atlyginti asmeniui padarytą žalą, kurios dydis negali viršyti 500 Minimalių mėn.atlyginimų, dydį nustato teismas.

Konstitucinis teismas išsakė požiūrį, kad nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas

Teisė į nuosavybės neliečiamumą. K-je nurodyta, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.Nuosavybės neliečiamumas yra ypač svarbus civilinės teisės civilinių teisinių santykių teisinio reguliavimo principas. Nuosavybės neliečiamumas tai savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nei k-ja, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarpt.teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. Nuosavybės teisės ir baudžiamosios teisės priemonėmis ginamas objektas.

Asmens būsto neliečiamumas.Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į bustą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Šiai žmogaus eisei interpretuoti svarbu Operatyvinės veiklos, Policijos, Policijos veiklos, Valstybės Saugumo departamento, BPK ir kai kurių kt.įstatymų nuostatos.

Saviraiškos laisvė. Tai laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia teise siejasi ir masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. K-je numatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė gali būti ribojama tik įstatymu ir jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais-tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas teisei į informaciją. K-ja formuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus, tai teisė gauti informaciją ir teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama ir teisė gauti informaciją apie save (pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį). Teisė gauti informaciją interpretuojama įvairių įstatymų nuostatuose (CK, Visuomenės informavimo, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų it kt.įstatymuose.

Visuomenės informavimo įstatyme sakoma, kad visuomenės informavimo priemonės-tai laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ir kt.leidiniai, televizijos, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija , knygos ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Žurnalistas, tai asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal su rengėju arba jo pavedimu ir (ar) yra žurnalistų profesinio susivienijimo narys. Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini L-vos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialiai informacijai atskleisti, žmonių sveikatai bei dorovei, taip pat jų privačiam gyvenimui, orumui ir teisėms apsaugoti. LR laiduojamas laisvas televizijos programų, kurios transliuojamos laikantis LR TS nustatytų reikalavimų, priėmimas ir retransliavimas iš valstybių ES narių ir kt.Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų pasirašiusių Europos šalių.

Yra numatyos galimybės taikyti kai kuriuos apribojimus-Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir platintojų veiklos apribojimus ir (ar) kitas prievoles, būtinas piliečių bei visuomenės interesų apsaugai. Kiekvienas asmuo turi teisę: rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse; neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas; užrašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją; publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai. Niekas negali būti verčiamas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, platinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kt.biudžetinių įstaigų informaciją.

Neskelbtina informacija, tai informacija, kuria:

raginama prievarta keisti LR konstitucinę santvarką;

skatinama kėsinti į LR suverenumą, jos teritorijos vientisumą;

kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;

platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai;

propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.

Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, smeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui. Teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse.

Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių inst.bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos apie jį turi. Valstybės ir savivaldybių inst.bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Šių įstaigų informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu. Žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis- ne vėliau kaip per savaitę.Valstybės ir savivaldybių inst. bei įstaigos, kt.biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją, turi ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu informuoti rengėją apie atsisakymo priežastis.

CK numatoma, kad draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

Saviraiškos laisvei, teisei į informaciją yra skirta ir Europos žmogaus teisių konvencija, kurioje nurodoma, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios inst.netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Naudojimasis šiomis laisvėmis gali būti apribotas, jei tai numato įstatymas ir yra būtina demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Lygiateisiškumas. K-je nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės inst.ar pareigūnams visi asmenys lygūs: žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lygiateisiškumo priešingoji pusė-diskriminacija; jos draudimas ir užtikrina lygiateisiškumo įgyvendinimą.Europos žmogaus teisių k-je numatyta, kad naudojimasis šioje k-je pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrinais. Ypač svabus EŽTK 12 protokolas, kuriame numatyta, kad be jokios diskriminacijos dėlar kt.padėties turi būti užtikrinamas naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise; niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu iš paminėtų požymių.

Politinės teisės ir laisvės

(piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; įstatymų iniciatyvos teisė; teisė dirbti valstybės tarnyboje; teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą; peticijų teisė; teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas; teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus ir kt).

Politinės teisės, kaip ir pilietinės, kartais yra apibūdinamos kaip negatyvios, nes valstybė jų atžvilgiu turi susilaikyti nuo varžymo ir neturi pozityvios pareigos. Politinėms teisėms galėtume priskirti K-je deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Ji galėtų apimti rinkimų teisę, teisę inicijuoti referndumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti. Taip pat galima priskirti teisę vienytis į politines partijas, piliečių teisė lygiomis teisėmis dirbti valstybės tarnyboje.

Aptariant piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. K-je nurodoma, kad 50 tūkst.piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teiktiS-mui įstatymo projektą ir jį S-mas privalo svarstyti. Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama ir kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybės santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kt.politinėmis teisėmis ir laisvėmis.

Prie politinių teisių priskirtina ir K-je įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat ir teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Politinėms teisėms galima priskirti ir K-je įvardytą kiekvieno piliečio teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į L-vos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Viena ryškiausių politinių teisių-rinkimų teisė, kuri pripažįstama tik LR piliečiams. Paprastai yra išskiriama pasyvioji ir aktyvioji rinkimų teisė. Europos žmogaus teisių k-je Pirmajame protokole nurodoma, kad valstybės įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.

K-je numatyta peticijų teisė. Ši teisė gali būti suprantama kaip piliečio kreipimasis į valdžios institucijas su skundu, ar pasiūlymu, ji gali būti individuali ar kolektyvinė. Tačiau ji gali būti interpretuojama ir siauriau-kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. L-vos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis L-je. Peticija-tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, V-bę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valdžios ir valdybo institucijų reformavimo; kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija.Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Peticijas nagrinėja peticijų komisijos, sudaromos Seime, V-je, savivaldybių tarybų. Jos yra nagrinėjamos vadovaujantis tokiais principais, kaip lygybės įstatymui; viešumo; draudimo varžyti kitų asmenų teises ar laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams; kolegialaus nagrinėjimo; operatyvumo; procedūrų konfidencialumo. Jeigu peticija pripažinta tenkintina, tai pagal joje išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba sudaryta darbo grupė tokiam projektui parengti.

Socialinės-ekonominės ir kultūrinės teisės.

(teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė turėti poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas; teisė streikuoti; teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais atvejais; teisė į mokslą ir kt.)

Šios teisės yra ganėtinai plačiai reglamentuotos tokiuose Europos tarybos dokumentuose kaip Europos socialinė chartija ir Pataisyta Europos Socialinė chartija; ją L-va ratifikavo 2001 m. Ratifikuodama 1996 Europos socialinę chartija L-va įsipareigojo laikytis šios chartijos tokių straipsnių: teisė į darbą, teisė į tinkamas darbo sąlygas, teisė į sveikas ir saugias darbo sąlygas, teisė į teisingą atlyginimą, teisė jingtis į organizacijas, teisė sudaryti kolektyvines sutartis, vaikų ir jaunuolių teisė į apsaugą, dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą, teisė į profesinį orientavimą, teisė į profesinį rengimą, teisė į sveikatos apsaugą, teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis, neįgalių žmonių teisė į nepriklausomybę, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuomenės gyvenime, šeimos teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą, vaikų ir jaunuolių teisė į socialinę, teisinę ir ekonominę apsuagą, teisė į vienodą padėtį ir vienodas galimybes į darbą ir profesiją nediskriminuojant dėl lyties, teisė į informavimą ir konsultavimą, teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas ir darbo aplinką, teisė į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atvejais, darbuotojų teisė į jų reikalavimų gynimą darbdaviui bankrutavus, teisė į orumą darbe, darbuotojų, turinčių pareigų šeimai, teisė į lygias galimybes ir vienodą elgesį, darbuotojų atstovų teisė į apsaugą įmonėje ir jiems palankių sąlygų sudarymą, teisė į informavimą ir konsultavimą visuotinio darbo vietų mažinimo atveju. Chartijoje priimtų įsipareigojimų vykdymas kontroliuojamas valstybėms kartą per dvejus metus siunčiant Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pranešimą. L-va nepareiškė pripažįstanti teisės teikti kolektyvinius skundus. Dėl chartijoje įtvirtintų teisių pažeidimų nepriimamamos individualios asmenų peticijos.

Teisė į darbą.Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gautinteisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priverčiamasis darbas draudžiamas. Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais, taip pat teismo nuteistųjų darbas. Teisės į darbą turinį sudaro teisė į darbo laisvę, t.y.galimybę laisvai pasirinkti darbą ir laisva valia jį dirbti. Tais atvejais, kai atskiroms veiklos rūšims ar pareigoms asmenys parenkami konkurso tvarka, negali būti traktuotini kaip laisvės pasirinkti veiklos rūšį ar ir profesiją apribojimai. Teisė į darbą reglamentuojama Darbo kodekse, Darbo sutarties įstatyme, Saugos darbe įstatyme, Darbo apmokėjimo įstatyme, Užsieneičių darbas yra reglamentuojamas Užsieniečių teisinės padėties įst.Taip pat ši teisė reglamentuoja a Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje sakoma, kad siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į darbą, valstybės įsipareigoja: pripažinti vienu iš pagrindinių davo tikslų ir pareigų siekti ir išlaikyti kuo didesnį ir pastovesnį užimtumą, kad ateityje būtų pasiektas visiškas užimtumas; veiksmingai ginti darbuotojo teisę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka; sukurti tarnybas, teikiančias visiems darbuotojams nemokamas paslaugas įsidarbinimo klausimais, arba palaikyti jų veiklą; organizuoti arba plėtoti atitinkamą profesinį orientavimą, mokymą ir perkvalifikavimą.

Teisė į socialinę apsaugą.Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šią teisę turi visi asmenys vienodais pagrindais, išskyrus užsieniečius (ar asmenis be pilietybės), neturinčius teisės nuolat gyventi L-je. Socialinė apsauga, tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, invalidumo (negalios), mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kt.šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų. Socialinio draudimo tikslas iš dalies arba visiškai kompensuoti apdraustiesiems asmenims, įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams, dėl senatvės, negalios, artimųjų netekimo, ligos ar traumos, motinystės (tėvystės), nedarbo prarastas pajamas arba padengti dėl šių priežasčių atsiradusias išlaidas. Socialine parama suprantama kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas-patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas, kai žmogus nepajėgia pats to padaryti. Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje sakoma, kad siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą, šalys įsipareigoja: 1.sukurti arba toliau plėtoti socialinės apsaugos sistemą; 2.garantuoti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą, bent tokio lygio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifikuoti (šio punkto L-va neratifikavo); 3.stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį; 4.imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ir daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir nepažeidžiant sąlygų, nustatytų tokiuose susitarimuose, kad būtų garantuota: a)kitų šalių piliečių ir savo valstybės piliečių vienoda teisė į socialinę apsaugą, įskaitant pagal socialinės apsaugos įstatymus teikiamų lengvatų išsaugojimą, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinę apsaugą, judėjimo šalių teritorijose; b) teisių į socialinę apsaugą suteikimas, išsaugojimas ir atnaujinimas tokiomis priemonėmis, kaip draudimo ar darbo stažo, įgyto pagal kiekvienos šalies įstatymus, susumavimas.

Teisė į sveikatos priežiūrą. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką; valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; valstybėje kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Teisė į sveikatos priežiūrą gali būti traktuojama kaip socialinė ir kaip asmens individuali teisė.K-je numatytų nuostatų nereikėtų traktuoti kaip valstybinių gydymo įstaigų absoliučią pareigą teikti išskirtinai nemokamą ir viską apimančią medicinos pagalbą. Europos tarybos žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje nustatyta, kad valstybės, atsižvelgdamos į sveikatos apsaugos poreikius ir turimus išteklius turi imtis reikiamų priemonių, kad jų jurisdikcijos ribose būtų užtikrintas vienodas tam tikros kokybės sveikatos priežiūros prieinamumas. Teisę į sveikatos apsaugą reglamentuoja ir Pataisyta Europos socialinė chartija, joje sakoma, kad siekdamos garantuoti veiksmingą teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimą, šalys įsipareigoja tiesiogiai ar bendradarbiaudamos su valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis imtis reikiamų priemonių, skirtų: kiek įmanoma pašalinti ligų priežastis; teikti konsultacijas ir rūpintis sveko gyvenimo būdo propagandai skirtomis švietimo priemonėmis bei skatinti asmeninę atsakomybę už savo sveikatą; užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kt.ligoms, taip pat nelaimingiems atsitikimams.

Kultūrinės teisės. K-je ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą, valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą. Asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi L-vos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba. Viena svarbiausių kultūrinių teisių-teisė į mokslą. Asmenims iki 16 m.mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Europos žmogaus teisių K-jos Pirmojo protokolo formuluojama teisė į mokslą-niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.

Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. 28 str.,38, 41,53, 139. Tarpt. Teisės dokumentuose, skirtuose žmogaus teisėms, asmens pareigos arba neįvardijamos, arba joms paprastai skiriama nedaug dėmesio, tarpt. Žmogaus teisių doktrinoje jos nevaidina svarbaus vaidmens.

Žmogaus teisių ribojimo problemos

Tik kai kurios teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamos, pvz. Teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam ir kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą, elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos. Žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jei jie: ) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Kai kur įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, pvz. 20 str. Nereikėtų ribojimo painioti su kai kurių teisių turinio ribojančiomis nuostatomis, pvz. Psyviosios rinkimų teisės cenzai. Konkretizuojant teisių ribojimo sąlygas, turi būti laikomasi proporcingumo, teisėtumo, protingumo ir kt. svarbių teisės principų. Negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę. Lietuvoje galimi ribojimo atvejai: kai 1) teisėmis yra piktnaudžiaujama; 2) naudojimasis teisėmis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai ar kt. visuomenės vertybėms; 3) esant tam tikroms aplinkybėms – karo ar nepaprastosios padėties atveju; 4) tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso.

Taigi pagr. Žmogaus teisių ribojimų kriterijai: tai tokių asmens teisių ir laisvių, kaip garbė ir orumas, privatus gyvenimas, sveikata apsaugos būtinybė; 2) demokratinės visuomenės vertybės – saugumas, viešoji tvarka, konstitucinė santvarka. 145 str.

Svarbios yra ir sąlygos, kada gali būti ribojamos asmens teisės, įvardytos EŽTK. Tai būtinumas valstybės saugumo, visuomenės apsaugos, šalies, ekonominės gerovės interesai, moralė ir t.tApribojimai netaikomi jokiais kt. tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant jie buvo nustatyti.

Žmogaus teisių garantijos

Žmogaus teisių ir laisvių garantijos- tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijas galėtume skirti į teisines ir neteisines. Teisinės- tai teisės normų ir institucijų sistema (materialinės, procesinės, institucinės). Neteisinėms bendro pobūdžio garantijomis galėtume priskirti valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindus, valstybės formą, jos politinį režimą, valdžių padalijimo principą ir kt.

Teisines žmogaus teisių garantijas galima skirti į materialines, procesines ir institucines, pagal galiojimo pobūdį – nacionalinės ir tarptautinės.

Materialinės: Konstitucija, įstatymai ir kt. teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga. Svarb. Garantija – tai teisių katalogo įtvirtinimas Konstitucijoje ir jų bendrųjų garantijų formulavimas (5 str., 6 str., 7 str., 30 str. 31 str.). nėra normos, leidžiančios nuolat apriboti teises.

Procesinės: teisė kreiptis į teismą, peticijos teisė.

Institucinės: tai institucijos, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba (teismai, kontrolieriai). 73 str., 124 str.

Lietuvos Respublikoje šiuo metu veikia bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai) ir specializuoti administraciniai teismai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija. Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet bendrosios kompetencijos teismas, matydamas, kad teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatyme teisė į tesminę gynybą apibūdinama taip:

,,Lietuvos Respublikoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų garbę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Lietuvos Respublikos ir įstatymų jiems grantuojamas teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą lygiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, jeigu kitaip nenumato įstatymai ir tarptautinės sutartys.

Teisę į teisminę gynybą turi ir įmonės, įstaigos, organizacijos”.

1999m. gegužės 1d. buvo įkurti ir pradėjo veiklą administraciniai teismai, nagrinėjantys bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių.

Prie teisinių institucinių garantijų galima priskirti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą. Ši komisija įsteigta 1999m. Taip Lietuvoje buvo pirmą kartą įteisintas ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas. Komisijos kompetencijai yra priskirta nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

Svarbų vaidmenį, garantuojant žmogaus teises, vaidina ir Seimo kontrolierių institucijos. Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos – tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. Seimo kontrolierių veiklą reglamentuoja naujas 1998m. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymas. Šių institucijų egzistavimą užtikrina ir Konstitucijos 73 straipsnis.

Seimo kontrolieriai tiria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių ir joms prilygintų institucijų (Krašto apsaugos bei Vidaus reikalų ministerijų, Valstybės saugumo departamento ir jiems pavaldžių institucijų) pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo.

Piktnaudžiavimas įstatyme apibrėžtas taip: tai tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t.t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų ir .t.t), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami įgaliojimai ar savavaliaujama.

Biurokratizmas – tokia pareigūno veikla, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės nuolat laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti žinyboms pavaldžius dalykus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t.t.), taip pat toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi teisės aktai.

Seimo kontrolieriai netiria Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, valstybės kontrolieriaus, teisėjų, vietos savivaldybių tarybų veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų, kvotėjų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Netiria ir skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.

Pateikti skundą gali kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kontrolieriai gali (tačiau neprivalo) tirti ir užsienio valstybių piliečių bei apatridų pateiktus skundus.

Skundai paprastai paduodami raštu. Jeigu skundas gautas žodžiu, telefonu arba Seimo kontrolierius nustatė pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo požymius iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių ar kitų šaltinių, jis gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Seimas skiria penkis Seimo kontrolierius 4 metų laikotarpiui nurodydamas kiekvieno iš jų veiklos sritį: 2 valstybės įstaigų pareigūnų, 1 karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų ir 2 savivaldybių įstaigų pareigūnų veiklai tirti.

Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad seimo kontrolieriaus siūlymą panaikinti, pakeisti ar priimti sprendimą, pašalinti įstatymo pažeidimus, jų priežastis ir sąlygas, privalo nagrinėti institucija ar pareigūnas, kuriems toks siūlymas adresuojamas. Tačiau pagal įstatymą tokie siūlymai nėra privalomi valstybės valdžios ir valdymo, savivaldybių institucijoms bei jų pareigūnams.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimas (1998m.) ir jo vykdymą kontroliuojančios tarnybos įkūrimas – svarbus teisinis žingsnis ne tik Europos link, bet ir stengiantis realiai užtikrinti vienos iš pagrindinių asmens teisių – nediskriminacijos dėl lyties – laikymąsi. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymu siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės ( 29str. - ,,Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės), taip pat užkirstas kelias diskriminacijai (t.y. moterų ir moterų lygių teisių pažeidimui) bei seksualiniam priekabiavimui. Diskriminacija suprantamas pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas, teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas, seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai.

Skirtingai nuo Seimo kontrolierių, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir gali skirti administracines nuobaudas. Į šiuos kontrolierius gali kreiptis ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys.

Kontrolierių Seimo Pirmininko teikimu ketveriems metams skiria ir atleidžia Seimas.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija pradėjo funkcionuoti tik 2000m. lapkričio mėnesį. Šis kontrolierius: tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių bei juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, kontroliuoja, kaip yra įgyvendinomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, Seimo ratifikuotų konvencijų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą, nuostatos Lietuvoje; prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai; siūlo Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą; vadovauja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai; per visuomenės informavimo priemones teikia informaciją visuomenei apie vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą Lietuvos Respublikoje. Vaiko teisių apsaugos kontrolierių 4 metų kadencijai skiria Seimas Seimo Pirmininko teikimu.

Europos žmogaus teisių konvencija

Priimta Europos Tarybos 1950 m. Lietuva ratifikavo 1995 m. Šiuo metu konvenciją papildo 12 protokolų. Konvencijos jurisprudenciją sudaro ir EŽTT sprendimuose suformuluoti precedentai. Konvencija yra svarbus LT KT šaltinis, teisinės sistemos dalis. Joje suformuluotas žmogaus teisių katalogas ir efektyvus jų įgyvendinimo mechanizmas. Asmuo, kuris mano, kad jo teisės, numatytos Konvencijoje yra pažeistos ir išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones savo valstybėje, gali kreiptis į EŽTT, kad būtų apgintos jo teisės. KT teigia, kad EŽTT jurisprudencija yra aktuali LT teisės aiškinimui bei taikymui. KT, nagrinėdamas, ar įstatymas atitinka Konstituciją, nagrinėja Konvencijos tekstą, EŽTT jurisprudenciją. EŽTK įtaka konstitucijai akivaizdi; kai kurie Konstitucijos str. ypač artimi, panašus ir pats teisių katalogas.

Konvencijos nuostatos gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja.