CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

AUSTRŲ PSICHOLOGINĖ MOKYKLA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

AUSTRŲ PSICHOLOGINĖ MOKYKLA

Ne duon¹ juk perkame, o duonos. Man nesvarbu, kiek duona

yra naudinga apskritai, a to ir matuoti negalėčiau. Kas man

rūpi, tai naudingumas tos duonos, kuri man reikalinga.

Ch. Rist’as

Pagrindinės sampratos:

Alternatyvių katų teorija. Priskyrimo teorija. Gamybinio indėlio metodas. Ribinio naudingumo teorija. Subjektyvistinė procento koncepcija. Subjektyvus-psichologinis po˛iūris. Metodologinis individualizmas. Poreikio intensyvumas. Retumas. Daikto vertingumo dyd˛io dėsnis. Gamybinių gėrybių teorija. Wieser’io dėsnis.

Pagalbinės sampratos:

Austrų mokykla. Metodologinė polemika. Atomistinis metodas. Analizės diskretikumas. Subjektyvistinė vertės kategorija. Paskutinio atomo vertingumas. Ma˛ėjančio ribinio naudingumo principas. Gossen’o dėsniai. Kardinalizmas. Ordinalizmas. Gėrybių „komplementarikumas“. Agio. „Aplinkiniai“ ir „tiesioginiai“ gamybos metodai. Katalaksija.

ˇymiausi mokyklos atstovai ir jų idėjos

Austrų (Vienos) mokykla, ko gero, i visų mar˛inalizmo krypčių labiausiai nusipelno pavadinimo mokykla. Ji atsirado Vienos universiteto ekonomikos teorijos katedros, kuriai ilgus metus vadovavo profesorius Carl’as Menger’is, rėmuose.

Gyvenimo kelias. Carl’as Menger’is (1840–1921 m.) pelnytai laikomas austrų mokyklos pradininku, nes praktikai neturėjo pirmtakų vokikoje ekonomikos literatūroje. (H. Gossen’o veikalas jam buvo ne˛inomas). C. Menger’io idėjos nulėmė mar˛inalizmo austrų mokyklos plėtr¹. Kaip vėliau raė F. A. von Hayek’as: „Austrų mokyklos fundamentaliosios idėjos pilnai ir visikai priklauso Carl’ui Menger’iui“. C. Menger’is gimė Neu Sandec’e, Galicijoje, tada buvusioje Austrijos dalimi (dabar tai pietinė Lenkijos teritorija), katalikikoje advokato Anton’o Menger’io eimoje, priklausiusioje senai ir garsiai tarnautojų bei armijos karininkų giminei, ilgai gyvenusiai Bohemijoje. C. Menger’io motinos Caroline Gerzabek tėvas buvo stambus ˛emvaldys, nusipirkźs ˛emių Galicijoje. Kartu su savo broliais Anton’u (vėliau populiariu filosofu, juridinio solidarumo (ar juridinio socializmo) s¹jūd˛io pradininku ir socialinių mokslų istoriku, profesoriavusiu Vienos universitete, Teisės mokykloje bei raiusiu apie teisź į vis¹ darbo produkt¹) ir advokatu Max’u (tapusiu į˛ymiu politiniu veikėju, Austrijos parlamento nariu) jis studijavo teisės mokslus Vienos ir Prahos universitetuose. C. Menger’is tik 1867 m., būdamas 27 metų ir Krokuvos universitete apgynźs disertacij¹ teisės srityje, susi˛avėjo ekonomikos teorija, ko gero, todėl, kad domėjosi vertybinių popierių rinkos kainomis. Kurį laik¹ C. Menger’is dirbo redaktoriumi ir ˛urnalistu Lemberger Zeitung, o vėliau raė vertybinių popierių rinkos ap˛valgas Vienos Zeitung. Vėliau dirbo Austrijos ministro pirmininko aplinkoje, dirbant Austrijos vyriausybės ekonominiu ap˛valgininku Vienoje (čia jį nustebino rykus kontrastas tarp tradicinių kainų teorijų ir faktų, kuriuos patyrź praktikai laikė lemiamais nustatant kainas). Atrodytų nedidelė praktinės veiklos ˛urnalistikoje ir valstybinėje tarnyboje patirtis leido talentingam jaunam mokslininkui C. Menger’iui kruopčiai parengti ir 1871 m. ileisti fundamentalų, kaip vėliau paaikėjo, klasikiniu tapusį veikal¹ Mokymo apie alies ūkį pagrindai, nuo kurio, kaip pa˛ymėjo L. von Mises’as, „ir prasidėjo austrų ekonominė mokykla“. Tais pačiais metais i knyga, pristatyta Vienos universiteto vadovybei, pasirodė pakankama rekomendacija, kad jos autorius 1873 m. būtų priimtas čia dėstyti politinź ekonomij¹ ir u˛imti privatdocento pareigas, kurias perėmė i A. E. Schaffle. Kitus 30 metų visa C. Menger’io veikla (iskyrus darb¹ 1876–1878 m. Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtojo, princo Rudolf’o von Habsburg’o vienu i privačių mokytojų ir kelionių su juo po Vokietij¹, Prancūzij¹, veicarij¹ ir Did˛i¹j¹ Britanij¹; jie kartu net paskelbė bendrus straipsnius) buvo susijusi su Vienos universitetu. Ten jis po atuonerių metų imperatoriaus Franz’o Joseph’o von Habsburg’o siūlymu tapo profesoriumi (professor extraordinarius), vienos i dviejų io universiteto Teisės fakulteto ekonominių katedrų (politinės ekonomijos katedros) vedėju, ir iose pareigose iliko iki pat 1903 m., kol prie laik¹ iėjo į pensij¹. (Ieiti galėjo paskatinti tai, kad jis norėjo tėvikai pasirūpinti savo nesantuokini sūnumi, ˛ymiu matematiku Karl’u Menger’iu). Kadangi kitos katedros – ekonominės politikos – vedėju i prad˛ių buvo jau labai senyvo am˛iaus Lorenz’s von Stein’as (1815–1885 m.), o nuo 1893 m. jai vadovavo į C. Menger’io darbus palankiai ˛velgźs Eugen’as Freiherr’as Philippovich’ius von Philippsberg’as (1858–1917 m.), jis galėjo lengvai dominuoti Vienos universitete ekonomikos teorijos plėtros klausimais. Taip pat minėtinas aktyvus C. Menger’io vaidmuo konsultuojant pinigų reformos komisij¹, 1892 m. rengusi¹ Austrijos perėjim¹ prie aukso valiutos. 1900 m. jis tapo Austrijos parlamento ˛emųjų rūmų nariu iki gyvenimo pabaigos.

Supamam savo kolegų ir bendraminčių, kurie save ėmė vadinti C. Menger’io mokyklos mokiniais, jam pavyko sukurti rimt¹ opozicij¹ kovoje su ekonomikos moksle vyravusiomis klasikinės politinės ekonomijos paradigmomis apie gamybos srities neginčijam¹ prioritet¹ ir prekės vertės kilmės s¹naudinź prigimtį. Pagrindai buvo sumanyti kaip C. Menger’io tyrimų ekonomikos srityje pirmas tomas, kuriame buvo nagrinėjama ekonominės veiklos bendros s¹lygos, vertybiniai mainai, kaina ir pinigai. Planuota, kad antroji dalis bus skirta procentui, darbo u˛mokesčiui, rentai, pajamoms, kreditui ir popieriniams pinigams. Trečioje dalyje turėjo būti idėstyta gamybos ir prekybos taikomoji teorija, o ketvirtoji dalis turėjo apimti iuolaikinės ekonominės sistemos kritik¹ ir pasiūlymus, kaip vykdyti ekonomikos reform¹. Tačiau įklimpźs į metodologinź polemik¹ su vokiečių istorinės mokyklos atstovais, ypač G. Schmoller’iu (pastarasis Principus laikė „nereikmingu nukrypimu į visikai nereikalingus dalykus“), 1883 m. C. Menger’is ileido antr¹jį savo stambų veikal¹ Tyrimai apie socialinių mokslų, ypač politinės ekonomijos, metod¹, kuris buvo skirtas vien tik metodologinėms problemoms, o ne teoriniams tyrimams. iame veikale C. Menger’is gynė teorinės analizės, apimančios tikslų, arba atomistinį po˛iūrį ir empirinį, arba realistinį po˛iūrį, teises, bei kand˛iu stiliumi pamėgino įtikinti istorinės mokyklos atstovus, kad tam tikri dalykai, kuriems jie teikė dėmesį, sudarė vien¹ i teorijos formų, t. y. empirinius tyrimus. Gaila, bet su laiku ie ginčai (garsioji XIX a. devintojo deimtmečio metodų kova – Methodenstreit, kuri T. W. Hutchison’o ˛od˛iais tariant, „i esmės buvo ne tiek kivirčas dėl metodų, kiek interesų susikirtimas dėl to, kas yra svarbiausias ir įdomiausias tyrimų objektas: kainodara ir paskirstymo analizė, ar plėtra plači¹ja prasme ir nacionalinių ūkių bei akų pokyčiai“) tapo labai asmeniniai ir skausmingi. G. Schmoller’is ir jo alininkai tiesiog boikotavo austrų profesorius Vokietijos universitetuose (net pati austrų mokykla gavo savo pavadinim¹ i vokiečių istorinės mokyklos atstovų, kad pabrė˛tinai atskirtų C. Menger’į ir jo alininkus nuo pagrindinės vokiečių ekonominės srovės), o austrai, savo ruo˛tu, ignoravo vokiečių istorinź mokykl¹ Austrijos universitetuose Ir turėjo prabėgti nema˛ai laiko, kol C. Menger’io Pagrindų, tarp kitko dedikuotų W. Roscher’iui, idėjos ir nuolatinė įtaka galiausiai įveikė vokiečių istorinės mokyklos istorinį kriticizm¹. Bent jau G. Schmoller’is liovėsi atsikirtinėti

Kad ir kaip ten būtų, būtent Pagrindai tapo C. Menger’io viso gyvenimo knyga. Jos tobulinimui C. Menger’is skyrė did˛i¹j¹ savo kūrybinės biografijos dalį (nors 1888 m., 1892 m. ir 1900 m. publikavo svarbių straipsnių apie kapital¹ ir pinigus), tame tarpe dėl to 1903 m. vadovavim¹ katedrai u˛leisdamas savo mokiniui F. von Wieser’iui. Dėl ios prie˛asties ir Pagrindų antrasis leidimas pasirodė tik praėjus dvejiems metams po autoriaus mirties, t. y. 1923 m. Tikriausiai kurioziku galima pavadinti ir t¹ fakt¹, kad C. Menger’is, savo darbuose rėmźsis daugiausia vokiečių autorių altiniais (ypač vokiečių istorinės mokyklos atstovų darbais), ir pats sukaupźs įspūding¹ bibliotek¹, kurioje buvo apie 25 000 tomų, dabar saugom¹ Hitotsibashi universitete Tokijuje, buvo visikai nesusipa˛inźs su mar˛inalizmo vokikųjų pirmtakų J. H. von Thunen’o ir H. Gossen’o veikalais. Negana to, C. Menger’io analizės atitinkami pasiekimai individo ir mikrolygyje, be jokių abejonių esantys Pagrinduose, nesulaukė tinkamo pripa˛inimo ne tik jam esant gyvam, bet ir trečdalį am˛iaus po mirties. Bet kuriuo atveju, į anglų kalb¹, ekonomikos moksle laikom¹ tarptautine, į˛ymieji Pagrindai buvo iversti tik prabėgus 80 metų nuo jų paraymo. Kaip savotikas atsiteisimas skambėtų nebent ie J. R. Hicks’o ˛od˛iai: „A niekam nejaučiu didesnės pagarbos u˛ padarytus nuopelnus, iskyrus t¹ pagarb¹, kuri¹ pelnytai jaučiu C. Menger’iui“. Taip pat J. A. Schumpeter’io isakyta mintis C. Menger’io laidotuvių dien¹: „Jis nebuvo niekieno mokinys, ir tai, k¹ jis sukūrė – yra pjedestalas kitoms mintims. C. Menger’io vertės bei kainos teorija ir mokymas apie pasiskirstym¹ yra geriausia, k¹ mes iki iol turime“.

Kitas ˛ymus austrų mokyklos atstovas baronas Friedrich’as von Wieser’is (1851–1926 m.) daugiau u˛ kitus prisidėjo prie ios mokyklos organizacinio apipavidalinimo. Gimźs Vienoje aristokrato Leopold’o Freiherr’o von Wieser’io eimoje, mokymosi gimnazijoje laikais ypač domėjźsis istorija ir sociologija (did˛iulź įtak¹ tuo metu jam padarė H. Spencer’io ir L. Tolstojaus veikalai), studijavźs Vokietijoje ir Vienos universitete 1872 m. baigźs teisės studijas, jis pradėjo valstybinź tarnyb¹ bei kartu su savo vaikystės ir ekonominių studijų Heidelbergo, Jenos ir Leipcigo universitetuose draugu E. von Bohm-Bawerk’u susipa˛ino su C. Menger’io Pagrindais. (Klausytis C. Menger’io paskaitų jiems neteko. Tačiau Heidelbergo universitete klausėsi K. Knies’o paskaitų). Auktas intelektas F. von Wieser’į nukreipė į akademinź karjer¹. F. von Wieser’is 42 metus paskyrė austrų mokyklos idėjų skleidimui profesoriaudamas vokikajame Prahos (1884–1902 m.) ir Vienos universitetuose. (Čia jis, kaip minėta, 1903 m. paveldėjo C. Menger’io katedr¹ ir jai vadovavo iki pasitraukimo i universiteto 1926 m.). F. von Wieser’is buvo ˛avus mokytojas, ypač bakalaurų, tapdamas „tarnavimo tiesai ˛yniu“, kaip auktinančiai buvo pavadintas nekrologe. F. von Wieser’is plėtojo C. Menger’io idėjas savo monografijose Ūkinės vertės atsiradimas ir pagrindiniai dėsniai (1884 m.), Natūrali vertė (1889 m.), Visuomeninio ūkio teorija (1914 m.), kur isamiausiai idėstytas austrų mokyklos teorijos, Sociologija ir vald˛ios dėsnis (1926 m.). Be grynosios teorijos, F. von Wieser’is u˛siminėjo (tiesa, labai trumpai) ir praktine veikla. 1917–1918 m. trump¹ laikotarpį buvo Austro-Vengrijos prekybos (komercijos) ministras bei buvo paskirtas Austrijos parlamento auktųjų rūmų nariu iki gyvenimo pabaigos. Ekonomikos teorijoje jis igarsėjo ir tuo, kad daugeliui mar˛inalizmo idėjų suteikė rykius įsimenamus pavadinimus bei formuluotes: būtent F. von Wieser’is į mokslinź apyvart¹ įtraukė s¹vokas Gossen’o dėsniai, ribinis naudingumas, priskyrimas. Did˛iausias F. von Wieser’io indėlis į ekonomikos teorij¹ – jo alternatyvių katų ir priskyrimo teorijos.

Tačiau ˛ymiausias ios mokyklos atstovas buvo Eugen’ijus Ritter von Bohm-Bawerk’as (1851–1914 m.) – dvarininkas pagal kilmź, gimźs Briunne (anksčiau Austrijos, dabar Čekijos miestas Brno) Moravijos vicegubernatoriaus Hofrat’o von Bohm’o eimoje. E. von Bohm-Bawerk’as mokėsi Vokietijoje ir Vienoje. Ten jis baigė teisės fakultet¹ ir 1875 m. apgynė daktaro laipsnį. Ekonomik¹ E. von Bohm-Bawerk’as studijavo Heidelberge (ten, kaip minėta, klausėsi K. Knies’o paskaitų), Leipcige (ten dėstė W. Roscher’as) ir Jienoje (jame profesoriavo B. Hildebrand’as). Beje, E. von Bohm-Bawerk’as buvo vedźs F. von Wieser’io seserį Paul¹.

I prad˛ių E. von Bohm-Bawerk’as buvo Vienos universiteto (1880 m.) privatdocentas, o vėliau Insbruko universiteto (1881–1889 m.) bei Vienos universiteto (nuo 1905 m., kai pasitraukė i aktyvios valstybinės veiklos) profesorius (jo seminarus lankė J. A. Schumpeter’is, L. von Mises’as, Rudolf’as Hilferding’as, Otto Bauer’is, Emil’is Lederer’is ir kiti vėliau igarsėjź austrų ekonomistai), Austrijos mokslų akademijos prezidentas bei aukčiausio rango valstybės veikėjas. E. von Bohm-Bawerk’as tris kartus (1895 m., 1897 m. ir 1900 m.) u˛ėmė finansų ministro pareigas ir iame poste dirbo iki 1904 m., siekdamas subalansuoto biud˛eto (tam jis dar 1896 m. pasiūlė Austrijoje įvesti pirm¹jį progresyvinį mokestį, o trečiosios kadencijos metu u˛tikrino, kad Austrijos nacionalinė skola nuo 4,2 proc. pavirto 4,0 proc. metinėmis palūkanomis), stiprios valiutos ir aukso standarto, laisvos prekybos bei eksporto subsidijų panaikinimo (atiduodant E. von Bohm-Bawerk’ui pagarb¹ vėliau Austrijos 100 ilingų banknotas buvo papuotas jo portretu), buvo Aukčiausiojo apeliacinio teismo pirmininkas, jam buvo suteiktas parlamento auktųjų rūmų nario iki gyvenimo pabaigos statusas. 1904 m. E. von Bohm-Bawerk’as iėjo į atsarg¹ ir toliau pasiventė literatūrinei veiklai ir dėstytojo darbui Vienos universitete. Neatsitiktinai visi reikmingiausi E. von Bohm-Bawerk’o veikalai sukurti per pirmuosius deimt palyginti ramių jo karjeros metų (1880–1889 m.), kai jis dėstė Insbruko universitete. 1881 m. iėjo pagal jo disertacij¹ parayta knyga Teisės ir santykiai mokymo apie tautos ūkio gerovź po˛iūriu. Čia E. von Bohm-Bawerk’as mėgino panaudoti C. Menger’io subjektyvaus vertinimo teorij¹ nuosavybės teisėms, tarp jų patentams. (Kaip pa˛ymėjo J. A. Schumpeter’is, „E. von Bohm-Bawerk’as buvo toks entuziastingas C. Menger’io alininkas, kad i tiesų net nebūtina iekoti kitų įtakos“). 1884 m. buvo ileista jo pagrindinio veikalo Kapitalas ir procentas pirmoji dalis, kurioje jis sukritikavo J. K. Rodbertus’o pasiūlyt¹ procento, grįsto eksploatacija, teorij¹, savo argumentacijai panaudodamas procento norm¹ ateities prekių vertės diskontavimui. 1889 m. buvo ileistas antrasis jos tomas Kapitalo pozityvi teorija, kuriame jis teigė, kad procento norma stacionarioje ekonomikoje yra teigiama. L. von Mises’as, tiesa, garsėjźs tam tikru kratutiniu po˛iūriu kai kuriuose savo pasisakymuose, visus tikino, kad „niekas negalėtų tvirtinti es¹s ekonomistas, kol tobulai neianalizavo E. von Bohm-Bawerk’o knygos Kapitalas ir procentas idėjų“. Tačiau prie tai, 1886 m. ileistas veikalas Ūkinių gėrybių vertingumo teorijos pagrindai, kuriame pateiktas, ko gero, aikiausias ir lengviausiai suprantamas austrų mokyklos vertingumo ir vertės teorijos idėstymas. Ir tik vienas jo stambus darbas Marksistinės sistemos u˛baigimui iėjo prabėgus metams nuo aktyvios pedagoginės veiklos pabaigos, t. y. 1890 m.

Kalbant apie pirm¹j¹ austrų mokyklos atstovų kart¹ ekonominės minties istorijos vadovėliuose dar minimas vokietis Eugen’as Freiherr’as von Philippovich’ius von Philippsberg’as. Tačiau jo indėlis buvo geroki ma˛esnis, negu trijų pirmųjų autorių.

Ekonomikos teorija. Visų minėtų autorių veikaluose idėstyta austrų mokyklai būdinga ribinio naudingumo teorija. Jei C. Menger’is suformulavo pagrindinius ios teorijos teiginius, ap˛velgdamas individualius mainų aktus, kurių rezultatas, jo nuomone, naudingas abiem partneriams, bet ne ekvivalentikas – pats to ne˛inodamas, C. Menger’is i naujo atrado ties¹, kuri¹ neabejotinai numanė A. Smith’as (C. Menger’is teigė, kad mainus ūkine prasme galima lyginti su pramoninės ir ˛emės ūkio veiklos produktyvumu, nes bet kokio ūkio tikslas yra ne padidinti gėrybių fizinį kiekį, o kuo geriau patenkinti ˛mogikuosius poreikius. Todėl, jo ˛od˛iais tariant, „prekybininkai yra tokie patys gamintojai, kaip ˛emdirbiai ir fabrikantai“, ir jie ˛monių poreikius tenkina „nema˛iau nei tie asmenys, kurie dėl vienpusiko po˛iūrio ilgai buvo laikomi vieninteliais gamintojais“), tai F. von Wieser’is ribinio naudingumo princip¹ jau naudojo įvertinant gamybos ilaidas, o E. von Bohm-Bawerk’as pateikė isamiausi¹ naujos teorijos variant¹, papildydamas j¹ subjektyvistine procento koncepcija.

Kalbant apie austrų mokyklos metodologinius ypatumus, pa˛ymėtina, kad C. Menger’io Pagrindai, įkvėpź jo pasekėjus Vienos universitete tolimesniems moksliniams iekojimams pagal savo mokytojo naujus metodologinius principus, galiausiai prisidėjo prie to, kad „mar˛inalistinės revoliucijos“ vis¹ pirm¹jį etap¹ i visuotinai pripa˛intų mar˛inalistinės ekonomikos teorijos pradininkų did˛iausio pripa˛inimo sulaukė būtent jis – austrų mokyklos įkūrėjas. Tai susijź su tuo, kad skirtingai nuo W. S. Jevons’o ir L. Walras’o metodologijos, C. Menger’io tyrimų metodologija, kurios problemos persunkė, jeigu taip galima pasakyti, beveik vis¹ Pagrindų turinį, nors detaliau idėstyta tik pirmuose dviejuose knygos skyriuose, isaugojo atskiras esmines „klasikų“ metodologijos pozicijas. (ei likusieji Pagrindų skyriai jau buvo tiesiogiai skirti politinės ekonomijos teoriniams teiginiams, tarp jų ir tokiems, kaip vertė, mainai, prekė, pinigai ir kt. Be to, trečiajame skyriuje C. Menger’is nuteikė skaitytojus savo pakankamai plataus veikalo kantriam ir įsigilinusiam apm¹stymui, teigdamas: „Tačiau pagal Adamo Smith’o pavyzdį a ry˛tuosi vis tik būti truputį nuobodus, jei tai padės aikiau idėstyti mintis“).

Austrų mokyklos koncepcijose vyravo subjektyvus-psichologinis po˛iūris. Pagal jį austrų mokslininkai norėjo sukurti nuosekli¹, neturinči¹ vidinių prietaravimų ekonomikos teorij¹, nukreipt¹ į grynai ekonominių reikinių ir rinkos prie˛astinio-pasekminio mechanizmo abstrakčius tyrimus. Pagrindiniai austrų mokyklos metodologiniai bruo˛ai ivardijami toliau.

1) Nuoseklus ir be kompromisų subjektyvizmas, kurį austrų mokykla taikė visoms ekonominėms veikloms (buvo teigiama, kad „individo veiksmai ir pasirinkimai pagrįsti grynai individualia ir unikalia vertinimo skale, ˛inoma tik tam individui“ ir is subjektyvus įvertinimas sukuria ekonominź vertź. Pa˛ymėtina, kad dar 1832 m. Friedrich’as Benedikt’as Wilhelm’as von Hermann’as (1795–1868 m.), gimźs Bavarijoje, studijavźs Erlangeno ir Viurisburgo universitetuose matematik¹ bei politinź ekonomij¹, profesoriavźs Miuncheno universitete ir kartais vadinamas vokiečių Ricardo, 1832 m. ileistoje knygoje Statswissenschaftliche Untersuchungen, tapusioje svarbiu indėliu į Vokietijos ekonominź mintį, pateikė subjektyvų vertės traktavim¹. Jis aikino, kad visos faktikai atsiradusios ilaidos, t. y. veiksnių kainos, visikai priklauso nuo paklausos. į po˛iūrį vėliau iplėtojo C. Menger’is, atskleidźs pači¹ ekonomikos esmź – veikiantį individ¹, kuris stengiasi patenkinti savo norus. Tźsiant kalb¹ apie F. B. W. von Hermann’¹, pa˛ymėtina, kad jis, prietaraudamas daugumos ekonomistų, raiusių po A. Smith’o, tvirtinimui, es¹ individų veiklos, skatinamos asmeninio intereso, pakanka visoms tautos ūkio reikmėms, savo veikale įrodė, jog asmeninis interesas da˛nai esti arba prieingas visuomenės interesui, arba yra tiesiog per silpnas, kad jį u˛tikrintų).

2) Grie˛tas metodologinis individualizmas, C. Menger’io įvardytas kaip atomistinis metodas (leidźs „klasikų“ mokymui apie ekonominius santykius tarp visuomenės klasių priepastatyti ekonominių santykių ir rodiklių analizź atskiro ūkininkaujančio subjekto (pagal C. Menger’io terminologij¹ – „Robinzono ūkio“) lygmenyje, ekonominius reikinius aikinant pagal tikslingus pavienių individų veiksmus ir visa tai, kas egzistuoja ekonomikoje aikinant kaip individų pageidavimų ir sprendimų pusiausvyr¹. C. Menger’is, naudodamas metodologinį individualizm¹, teigė, kad socialiniuose moksluose „˛mogikieji individai ir jų siekiai yra galutiniai mūsų analizės elementai“ ir nurodė, jog visuomeniniai reikiniai gali būti suprantami kaip loginis pavienių individų psichologinių nuostatų, supratimų, veiksmų padarinys, ir todėl ioriniam stebėtojui sunku nustatyti tiksli¹ eig¹, nes jis niekada neturi visos informacijos apie ekonomikos veiksnius, o ˛mogaus veiksmams da˛nai turi įtakos nenuspėjami veiksniai. Visuomenź galima pa˛inti studijuojant ˛mogaus elgesį, tačiau negali būti atvirktinio proceso – negalima iki galo pa˛inti ˛mogaus studijuojant visuomenź).

3) Analizės diskretikumas (austrų mokykla laikėsi nuomonės, kad gėrybės negali būti dalijamos ar smulkinamos, taigi jų naudingumo funkcija yra ne tolydi, o diskretinė). I čia ir

4) Matematinių metodų (diferencialinio skaičiavimo) panaudojimo ekonominėje analizėje austrų mokykloje negalimumas. Beje, austrikasis mar˛inalizmas – grynai ˛odinis, be matematinių formulių ir net paprasčiausių diagramų ar grafikų, atspindinčių priklausomybź tarp ekonominių kategorijų, procesų, reikinių, pavyzd˛iui tarp kainos bei paklausos. Reikalas čia ne tas, kad austrų mokyklos atstovai neturėjź reikiamų matematinių ˛inių (pats C. Menger’is norėdamas visada galėjo pasitelkti į pagalb¹ savo brolį – į˛ymų matematik¹). Čia svarbiausias vaidmuo tenka jų siekiui teorijoje atspindėti pavienius ekonominės realybės aspektus, prie˛astinius – pasekminius ryius kaip galima realistikiau. O, kaip jie manė, „matematika negali paaikinti ˛mogaus veiksmų prie˛asties“, sudėtingos ˛mogaus veiklos realybės. Austrų mokyklos atstovai teigė, kad veikiant ˛mogui, atsiranda pokytis, o santykius imatuoti galimi tik tada, kai nėra pokyčio. Taigi matematika gali apibrė˛ti tai, kas jau įvyko, bet niekada nenuspės, kas dar turi įvykti. Be to, ˛odinis mar˛inalizmo principų idėstymas leido austrų mokyklos atstovams būti daug populiaresniais u˛ matematinės mokyklos atstovus W. S. Jevons’¹ ir L. Walras’¹.

5) Pirmine laikoma apyvartos sritis, t. y. vartojimas, paklausa, o ne gamybos sritis, kaip buvo pabrė˛iama „klasikų“ metodologijoje.

6) Nagrinėjimas ekonomikos kaip proceso, vykstančio realiu laiku (individas veikia laiko tėkmėje: „˛mogus nusprend˛ia, ko jam reikia, apsvarsto priemones, kaip tai pasiekti ir to siekia“. C. Menger’is vienintelis i trijų mar˛inalizmo kūrėjų suformavo po˛iūrį į socialinį gyvenim¹, pagal kurį visika pusiausvyra niekada nepasiekiama, ir todėl, jo nuomone, efektyvumo po˛iūriu gali būti analizuojamas tik ekonominis procesas, o ne galutinis rezultatas. Apskritai austrų teoretikams ˛mogaus veiksmas yra į tiksl¹ nukreiptas, racionalus elgesys, vadinamoji „veiksmo aksioma“).

Visa tai turint galvoje turbūt logika, kad C. Menger’is smulkiai tyrinėjo įvairius socialinius fenomenus, kurie kilo dėl to, kad ˛monės turi tikslus ir ketinimus. ie socialiniai fenomenai nebuvo tikslinio apskaičiavimo rezultatas, o kilo spontanikai. iuos fenomenus C. Menger’is prieino tiems reikiniams, kuriems įtakos turėjo tam tikri ketinimai ir susitarimai. Jis raė: „Kalba, religija ir netgi pati valstybė, taip pat ekonominiai, socialiniai reikiniai, pavyzd˛iui, rinka, konkurencija, pinigai, jau egzistavo ir tose istorinėse epochose, kada beprasmika būtų kalbėti apie tiksling¹ visuomenės veikl¹ iems siekiant įdiegti iuos reikinius“.

Kalbant apie austrų mokyklos problematik¹ (subjektyvius vertinimus, paklaus¹, kain¹), pa˛ymėtinas jos iskirtinis dėmesys vertės teorijai. Kaip ir „klasikų“ metodologijoje, buvo naudojamas ieitinės (bazinės) kategorijos, kuria laikoma vertė, principas, tik atsi˛velgiant į t¹ skirtum¹, kad pastaroji, pagal C. Menger’į, turi būti nustatoma nors ir pagal kauzoalistinį princip¹, bet ne ryium su gamybos ilaidų (ar darbo s¹naudų) matavimu, o ryium su subjektyviu dyd˛iu – ribiniu naudingumu bei siekiui tapti atsvara K. Marx’o Kapitalui, parodant, kad jo mokymas apie vertź yra netinkamas. Tiesa, teiginiui, kad ribinio naudingumo teorija – „bur˛uazinis atsakas marksizmui“, galima isakyti du M. Blaug’o nurodytus kontrargumentus. Tai, pirma, K. Marx’o Kapitalo pakankamai vėlyvas ivertimas į anglų kalb¹, nes tuo laikotarpiu – 1887 m. – W. S. Jevons’o pirmieji darbai jau buvo ileisti. Antra, A. Marshall’as pradėjo savo pagrindinį veikal¹ – Ekonomikos teorijos principus 1867 m. (Kapitalo pirmojo tomo vokikojo leidimo metais), visikai įsisavinźs ribinio naudingumo teorij¹, ir tai patvirtinama jo 1872 m. paraytoje W. S. Jevons’o knygos recenzijoje. Tai pasakytina ir apie C. Menger’į bei L. Walras’¹, savo veikalus sumaniusiems ne˛inant apie K. Marx’o Londone ruoiam¹ veikal¹. Todėl tik gerokai vėliau, t. y. XIX a. pabaigoje, kaip atsakas į K. Marx’o mokymo revoliucinių idėjų iplitim¹ Europoje, mar˛inalizmo pradininkų mokinių E. von Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’io, V. Pareto, P. H. Wicksteed’o ir kitų darbuose, kuriuose, kaip K. Marx’o Kapitale, aptariami pinigai, kapitalas, verslo ciklai ir ekonominiai procesai, pasirodo „atakos prie marksistinį ekonomikos moksl¹“ naudojant mar˛inalistinź teorij¹. Įdomu, kad keletas ˛ymių marksistų – tarp jų Rudolf’as Hilferding’as – 1905–1906 m. lankė E. von Bohm-Bawerk’o seminar¹.

7.2.2. Ribinio naudingumo teorija

Gėrybių vertė i prigimties

yra visikai subjektyvi.

C. Menger’is

Skirtingai nuo klasikinės anglų mokyklos ir jos pasekėjų, įskaitant marksistus, vertź traktavusius kaip objektyviai egzistuojantį, kuriant gėrybes lemiam¹ praeityje naudotų gamybos veiksnių s¹naudų, austrų mokyklos vertės koncepcija – nuosekliai subjektyvistinė. Austrų mokyklos nuomone, prekės kainos pagrindas yra ne darbo s¹naudų lemiama vertė (taigi, pasikėsinta į venčiausi¹ klasikinės politinės ekonomijos dalyk¹ – darbinź vertės teorij¹), ir net ne vartojamoji vertė, paties daikto naudingumas. Mar˛inalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ekonominio proceso racionaliems dalyviams susiformuojančių io naudingumo subjektyvių vertinimų. C. Menger’io, kainų formavim¹si (sekant vokikaisiais pirmtakais) įvardijusio „kainų konfliktu“ (Preiskampf), nuomone, „vertė nėra ka˛kas būdinga gėrybėms, nėra jų savybė“; bet kuri gėrybė nepaisant j¹ vertinančio subjekto, neturi vertės. Norėdamas patvirtinti tokio pobūd˛io samprotavimus, C. Menger’is pateikė oazės pavyzdį, kur vanduo i altinio, patenkinančio visus ˛monių poreikius vandeniui, neturi vertės (yra nevertingas) ir, prieingai, – vanduo oazės gyventojams įgauna vertź, kai vandens tekėjimas i altinio netikėtai suma˛ėja tiek, kad tam tikro vandens kiekio turėjimas tampa būtina s¹lyga oazės gyventojo konkretaus poreikio patenkinimui. Ir tada „[] itrokźs ˛mogus dykumoje mielai keičia auks¹ į vandenį, arba turistas neprietarauja mokėti 10 frankų u˛ puodelį kavos Baur au Lac viebutyje“.

Dėl to gimė C. Menger’io vertės subjektyvi traktuotė, vėliau tapusi austrų mokyklos bendra ieitine pozicija, teigusia, kad „Vertė – tai vertinimas, kurį ūkininkaujantys ˛monės turi apie jų dispozicijoje esančių gyvybei palaikyti ir gerovei u˛tikrinti reikalingų gėrybių reikmź ir todėl u˛ jų s¹monės neegzistuoja“. Tačiau koks tada vertės matas, jei ji neegzistuoja u˛ s¹monės ribų? C. Menger’io atsakymas lakonikas: „Vertė subjektyvi ne tik pagal savo esmź, bet ir pagal savo mat¹“. Atmesdamas darbo s¹naudas kaip vertės pagrind¹, C. Menger’is įrodinėdamas vėlgi pasitelkė pavyzdį apie deimanto vertź, pateikdamas komentar¹, kurio esmė tokia: io mineralo vertės dydis nepriklauso nuo to, ar jį rado „atsitiktinai“, ar jis „igautas radimvietėje tūkstančių darbo dienų s¹naudų dėka“, nes „aptariant jo vertź“ atsi˛velgiama į t¹ „paslaugų“ kiekį, kurio galima netekti, neturint io deimanto savo dispozicijoje.

Kalbant dar tiksliau, mar˛inalistai tvirtino, kad kainos priklauso vien tik nuo ribinio naudingumo. Ribinį naudingum¹ jie suprato kaip tam tikros vartojimo gėrybės paskutinio atsargų vieneto naudingumo pavienio individo subjektyvų vertinim¹.

Patį termin¹ ribinis naudingumas (Grenznutzen), kaip minėta, pirmasis pavartojo F. von Wieser’is. Kuriant ribinio naudingumo teorij¹ austrų mokyklos atstovai panaudojo įvairius vertės nustatymo pagal daikto naudingum¹ (vartojam¹j¹ vertź) variantus, kuriuos plėtojo dar J. Turgot, J. B. Say’us, bei ypač vadinamuosius Gossen’o dėsnius, vokiečių ekonomisto Hermann’o Gosssen’o (1810–1858 m.) suformuluotus XIX a. viduryje. Pagal iuos dėsnius, pama˛u patenkinant poreikius, augant gėrybės atsargoms, daikto naudingumas ma˛ėja. Kuo daugiau yra atsargų, tuo kiekvieno kito gėrybės vieneto naudingumas, vadinasi, ir vertingumas, ma˛esnis. H. Gossen’as naudingum¹ nagrinėjo kaip subjektyvi¹ kategorij¹, o vartojim¹ – kaip vienintelį vert¹ dėmesio tyrimų objekt¹. Būtent jis savo deimtmečius buvusiame pamirtu darbe Visuomeninių mainų dėsnių ir i jų iplaukiančių visuomeninės prekybos taisyklių vystymasis (1854 m.), kurį idid˛iai įvardijo kaip ˛monių sugyvenimo iaikinimui ne ma˛iau svarbų, nei lenkų astronomo M. Copernicus (1473–1543 m.) darbas De revolutionibus orbium coelestium libri VI (1543 m.) aikinant planetų judėjim¹ erdvėje, sukūrė pirm¹jį naudingumo ekonominės-matematinės teorijos variant¹, vadinam¹jį Weber’io-Fechner’io psichologijos dėsnį, jog malonumo jausmas tenkinant poreikį vis ma˛ėja (jo autoriais yra vokiečių psichologas ir fiziologas E. H. Weber’is (1795–1878 m.) bei fizikas, filosofas ir psichologas G. T. Fechner’is (1801–1887 m.)), sistemikai pritaikźs ekonominiams reikiniams aikinti. Tačiau H. Gossen’as paskutinės atsargoje esančios gėrybės naudingum¹ vadino ne ribiniu, o paskutinio atomo vertingumu. Pa˛ymėtina, kad pats faktas, jog H. Gossen’as taip gerai įvertino savo darb¹, rodytų, kad jis gerai suprato, kokį perversm¹ ekonomikoje turi sukelti ribinės analizės teorija, ir buvo gerai susipa˛inźs su savo laiko ekonomikos mokslo būkle.

Ribinio naudingumo teorijos pagrindinius principus austrų mokykloje pirmasis suformulavo C. Menger’is savo darbe Politinės ekonomijos pagrindai (1871 m.), kurio pagrindinis u˛davinys buvo suvesti sudėtingus ūkinius reikinius į paprasčiausius jų elementus ir itirti ių sklaid¹. Jis pamėgino parodyti naudingumo priklausomybź nuo vartojimo reikmenų retumo ir teigė, kad tyrimų ieities takas yra ˛monių poreikiai, kuriuos C. Menger’is įvardijo kaip nepatenkintų norų ar nemalonių jausenų, kylančių pa˛eidus fiziologinź pusiausvyr¹, variantus. Pagal C. Menger’į, kurios nors gėrybės ribinį naudingum¹ lemia du veiksniai – individualaus poreikio intensyvumas ir ios gėrybės retumas (arba, prieingai, atsargos). Kuo didesnis poreikis esant tam tikrai atsargų apimčiai, tuo labiau individas vertina gėrybź, ir tuo didesnis jos ribinis naudingumas individui. (Tiesa, pats C. Menger’is nenaudojo termino ribinis naudingumas, bet jis i esmės pateikia vertės apibrė˛im¹ remdamasis gėrybės ribiniu naudingumu). O kuo poreikio intensyvumas ma˛esnis, tuo individas ˛emiau vertina ribinį naudingum¹. Visai kitaip yra su atsargų apimtimi. Jei ji ma˛ėja, tai esant tam tikram poreikio intensyvumui gėrybės ribinis naudingumas didėja. O kai gėrybių kiekis auga, individualus ribinio naudingumo vertinimas krinta. Kadangi pastar¹jį atvejį austrų ekonomistai laikė gana realistiku, C. Menger’io nustatyta priklausomybė buvo pavadinta ma˛ėjančio ribinio naudingumo taisykle (principu). Pagal į princip¹, vienarūės gėrybės vertź lemia tas ma˛iausias naudingumas, kuriuo pasi˛ymi paskutinis atsargų vienetas. Norėdamas iplėtoti iuos savo teiginius apie atsargų apimties ir individualaus poreikio intensyvumo poveikį ribiniam naudingumui, mokslininkas pastebėjo, kad jei ˛mogui gamtos teikiamos gėrybės virija poreikį joms, tai tada jos galėtų isaugoti „vartotojams ekonominį pobūdį tada, kai tas, kas turi vald˛i¹, u˛draus likusiems ūkininkaujantiems subjektams laisvai jomis naudotis“.

Taigi iskirdamas ribinį naudingum¹ lemiančius veiksnius, C. Menger’is atmetė bet kokį galim¹ kainų poveikį ribiniam naudingumui, ir tai tapo rimta problema toliau analizuoti realų kapitalistinio ūkio mechanizm¹, nes tiesiog sunku įsivaizduoti verslinink¹, kuris plėstų gamyb¹ ir savo prekių pasiūl¹, visikai neturėdamas supratimo apie jų kainas.

Vis dėlto kaip atrodė austrų mokyklos, kuriant ribinio naudingumo teorij¹ faktikai ignoravusios gamybos proceso analizź, kainų formavimosi mechanizmas? Tenka pripa˛inti, kad koncepcijose nėra vienareikmio atsakymo į į klausim¹.

C. Menger’is norėdamas paaikinti, kaip pats ribinis naudingumas veikia kainų formavim¹si, analizavźs rink¹ su fiksuota tam tikros prekės pasiūla, teigė, kad kain¹ tokiu atveju diktuoja paklausa. Kadangi pastaroji jo teorijoje priklauso nuo ių gėrybių ribinio naudingumo, todėl is ir buvo laikomas kain¹ lemiančiu veiksniu. Pastebėtina, kad kelti klausim¹ dėl paklausos poveikio prekių kainoms klausimo buvo visai pagrįsta. Jo sprendimas ekonomistus domino ne tik C. Menger’io laikais. Iki ių dienų vyksta diskusijos dėl paklausos poveikio kainodarai ir io poveikio įvertinimo metodus. Be to, ir pats būdas, kurį C. Menger’is naudojo aikindamas savo subjektyvi¹ kainos teorij¹, buvo savotikai įdomus. Jis pradėjo analizź nuo mainų tarp individualių asmenų aptarimo, tada perėjo prie mainų monopolijos s¹lygomis, vėliau aptarė oligopolinį atvejį, kol galiausiai suformulavo atvejį, esant grynai konkurencijai.

Truputį kitoki¹ kainodaros koncepcij¹ savo pagrindiniame veikale Ūkinių gėrybių vertingumo teorijos pagrindai (1886 m.) pasiūlė ˛ymiausias austrų mokyklos teoretikas E. von Bohm-Bawerk’as. Jis tuo pačiu pateikė ir labiausiai iplėtot¹ ribinio naudingumo teorij¹. ioje knygoje, pasinaudodamas Gossen’o dėsniais, jis siekė įrodyti, kad mainom¹jį vertingum¹, kaip ir vartojam¹jį, lemia prekių „ribinio naudingumo“ subjektyvus vertinimas. E. von Bohm-Bawerk’o pateiktoje „daikto vertingumo dyd˛io dėsnio“ nematematinėje „paprasčiausioje formulėje“ taip ir teigta: „Daikto vertė matuojama io daikto ribinio naudingumo dyd˛iu“. Toliau jis, pateikźs vėliau tapusį chrestomatiniu pavyzdį su grūdų maiiais ir įvairiu jų panaudojimu, pa˛ymėjo, kad kuo daugiau turime vienos rūies materialių gėrybių, tuo ma˛esnė yra „esant vienodoms s¹lygoms“ pavienio jų vieneto vertė. Ko gero, pravartu čia pateikti ir kit¹ mokslininko pastab¹: „Paprastas ˛mogus mokym¹ apie ribinį naudingum¹ naudojo praktikoje daug anksčiau, nei tai suformuluota politinėje ekonomijoje“. E. von Bohm-Bawerk’as praplėtė ir pači¹ naudingumo samprat¹. Pirma, naudingumu jis laikė ne tik kokio nors poreikio patenkinim¹, bet ir atsikratym¹ nuo rūpesčių, sunkumų ir panaiai. Todėl jam naudingumas – tai ir jėgų ekonomija, ir lėų leidimo ma˛inimas. Antra, jis įvedė substitucinio ribinio naudingumo samprat¹. Pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, subjektui kurios nors gėrybės vertingum¹ lemia ribinis naudingumas tų gėrybių, kurių subjektas atsisako, kad galėtų įsigyti i¹ gėrybź. Be to, E. von Bohm-Bawerk’as laikė, kad galima konkrečiai kiekybikai imatuoti ir apskaičiuoti gėrybės naudingum¹. Toks po˛iūris buvo pavadintas kardinalistiniu. Skirtingai nuo E. Bohm-Bawerk’o, F. von Wieser’is buvo nuoseklus ordinalistas, pripa˛įstantis tik naudingumų eilikumų galimybź, skirtingų poreikių patenkinimo ir gėrybių įsigijimo eilź, jų preferencijų, arba pirmenybikumo, skalź. Po F. von Wieser’io būtent is po˛iūris įsivyravo tarp mar˛inalistų.

Isiskyrė ir E. Bohm-Bawerk’o bei F. von Wieser’io po˛iūriai į suminio naudingumo nustatymo būdus. E. Bohm-Bawerk’as laikėsi nuomonės, kad kiekvienas tos pačios rūies gėrybės vienetas turi skirting¹ ribinį naudingum¹ priklausomai nuo jo panaudojimo varianto ir suminį naudingum¹ apibūdino naudodamas vadinam¹jį adityvinį būd¹. O F. von Wieser’is į būd¹ laikė netinkamu ir pasiūlė paprasčiausiai dauginti gėrybės ribinį naudingum¹ i vienodos rūies gėrybių skaičiaus. Pastar¹jį suminio ribinio naudingumo nustatymo būd¹ įprasta vadinti multiplikaciniu būdu. Gindamas minėt¹ būd¹ F. von Wieser’is isakė tokius argumentus: „[] pagrindinis naudos apskaičiavimo dėsnis teigia, kad visi atsargų vienetai (dalys) vertinami pagal vienod¹ ribinį naudingum¹. į dėsnį vadinsime ribinio naudingumo dėsniu, arba trumpiau – ribiniu dėsniu. I ribinio dėsnio matyti, kad kiekvienos dalies atsargos įvertinamos padauginant ribinį naudingum¹ i atsargų vienetų (dalių) kiekio [] Tai ne naujas dėsnis, o tik kita ribinio dėsnio formuluotė“ (kursyvas mano. – Aut. pastaba).

Kalbėdamas apie kainų formavimosi mechanizm¹, E. von Bohm-Bawerk’as teigė, kad ribiniai naudingumai kainas lemia ne netiesiogiai (per paklaus¹), o tiesiogiai, nustatydami jų svyravimo ribas. Sav¹jį rinkos kainos formavimosi modelį jis kūrė pasinaudodamas C. Menger’io pasiūlytomis paklausos ir pasiūlos kainų sampratomis. Kiekvienas pirkėjas turi savo pasiūlos kain¹, o kiekvienas pirkėjas – savo paklausos kain¹. Kurios nors prekės rinkos kainos pokyčio virutinė, maksimali riba priklauso nuo jos naudingumo pirkėjo subjektyvaus vertinimo. Viryti ios ribos jis negali, nes toks sprendimas, ma˛indamas jo gerovź, prietarautų racionalaus elgesio principui. Kainos ˛emutinź, minimali¹ rib¹ lemia tam tikros prekės naudingumo pardavėjo subjektyvus vertinimas. Vadovaudamasis tokiais pat motyvais, kaip ir pirkėjas, jis irgi negali pasirinkti kainos, kuri būtų ˛emesnė u˛ i¹ rib¹. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje pirkėjo subjektyvus vertinimas yra 100 ilingų, o pardavėjo subjektyvus vertinimas – 80 ilingų, tai prekės rinkos kaina svyruoja iose ribose ir nusistovi dėl abiejų alių interesų susidūrimo (s¹veikos) lygyje, kuriam esant pirkėjų, kurių individualios paklausos kainos yra auktesnės u˛ į lygį, skaičius sutampa su pardavėjų, kurių pasiūlos kainos yra ˛emesnės u˛ į lygį, skaičiumi. E. von Bohm-Bawerk’as taip pat manė, kad, skirtingai nuo subjektyvaus vertingumo, atspindinčio asmeninį vartotojo ar pardavėjo prekės vertinim¹, prekės objektyvus vertingumas – jų mainomosios proporcijos, kainos, formuojasi konkurencijos rinkoje eigoje. (Pastebėtina, kad, skirtingai nuo C. Menger’io, E. von Bohm-Bawerk’as į tyrimų sritį įtraukė ne tik individualių mainų kategorij¹, bet ir visuminės rinkos kategorijas, tarp jų tokias jos grandis, kaip gamyba ir paskirstymas). Tačiau E. von Bohm-Bawerk’o koncepcijos realizmas karto kelia rimtų abejonių, nes kas gi rinkos ekonomikoje yra prekės ribinis naudingumas pardavėjo vertinimu? Vėl grį˛tama į natūrinį ūkį

Kadangi E. von Bohm-Bawerk’o teorijoje ribiniai naudingumai nurodo rinkos kainų kitimo ribas, ie subjektyvūs vartotojų teikiamos pirmenybės vertinimai turi būti kiekybikai imatuoti, taigi ir palyginami, be to, pinigine forma. Taigi austrų mokyklai ikilo tokio kiekybinio imatavimo ir palyginimo mechanizmo paaikinimo problema, kuri¹ sprźsti austrų ekonomistai pamėgino naudodami vertinius rodiklius (pinigines kainas) bei pagal pinigų ribinio naudingumo samprat¹, prilygindami į prekių, kurias individas gali nusipirkti u˛ savo piniginių pajamų paskutinį vienet¹, ribinių naudingumų sumai. Visa tai vertė austrų mokykl¹ pereiti prie mainų piniginės formos analizės.

7.2.3. Gamybinių gėrybių teorija

Nors, kaip jau minėta, austrų mokykla, kurdama ribinio naudingumo teorij¹ ignoravo gamybos proceso ir darbo analizź, bet vis dėlto ji buvo priversta itirti gamybos ilaidas, kurias privalo įvertinti bet kuris verslininkas. Sprźsdami i¹ problem¹ austrų mar˛inalistai sukūrė gamybinių gėrybių teorij¹, kurioje pamėginta psichologizuoti gamybos katus ir traktuoti juos kaip tam tikr¹ naudingum¹. Visos gėrybės buvo suskirstytos į vartojimo gėrybes, tenkinančias asmeninius poreikius, ir gamybines gėrybes, prie kurių priskirtos gamybos priemonės, med˛iagos, naudojami ˛emės sklypai ir darbas (tarp jų ir verslininkų veikla). Pa˛ymėtina, kad austrai vartojo termin¹ gėrybės, o ne prekės. i tradicija vokikai kalbančių alių ekonomikos teorijoje siekia dar Heinrich’¹ Rau (1792–1870 m.). Jis gimė Erlangene, studijavo io miesto universitete, vėliau jame profesoriavo iki 1822 m., kai persikėlė į Heidelbergo universitet¹, tapo politinės ekonomijos katedros vedėju ir jame dirbo 50 metų. 1826 m. H. Rau ileido savo vadovėlį Lehrbruch der Politischen Ekonomie – ekonominės informacijos enciklopedij¹, skirt¹ praktikam ˛mogui. Vadovėlio populiarum¹ gerai rodo tas faktas, kad jis buvo ileistas atuonis kartus.

Austrų mokyklos teorijos dalis, skirta gamybos katams, geriausiai atskleista F. von Wieser’io darbuose. Austrų mar˛inalistai teigė, kad racionalūs subjektai savuosius ribinio naudingumo vertinimus formuoja tik atsi˛velgdami į tas gėrybes, kurios yra tiesiogiai susijusios su jų poreikiais, t. y. vartojimo reikmenų at˛vilgiu. Individai nepajėgūs įvertinti tolimų jiems gamybos veiksnių (austrų terminologija: gamybinių gėrybių) naudingum¹. Tai reikia, kad gamybinės gėrybės nėra vertingos, nes tiesiogiai netenkina ˛mogikųjų poreikių, ir pastarųjų kaina yra nustatoma tik netiesiogiai, pagal vartojimo reikmenų, pagamintų naudojant kapital¹ ir darb¹, ribinius naudingumus. (ios versijos pagrind¹ sudaro C. Menger’io Pagrinduose isakyta tezė, pagal kuri¹ „bet kuriomis s¹lygomis auktesnės eilės gėrybių vertź lemia ˛emesnės vertės gėrybių, kurių gamybai jie yra ˛monių skirti, numanomos vertės“, ir auktesnės eilės gėrybės tampa naudotinomis „tik prabėgus laikui“, kai jos „pasikeisdamos“ virsta pirmos eilės gėrybėmis, t. y. pereina į būklź, kuri¹ galima pavadinti ˛mogikųjų poreikių patenkinimu). Tuo pačiu gamybos katai priklauso nuo minėtų vartojimo reikmenų ribinių naudingumų, ir tai atitiko mar˛inalistinį vartojimo pirmenybikumo, lyginant su gamyba, princip¹ bei pabrė˛ė gamybos katų vertės ivestinį pobūdį tik atspindint baigtinio produkto vertź. Kaip raė E. von Bohm-Bawerk’as: „ne gamybos katai suteikia produktams vertź, o prieingai, gamybos katai įgauna vertingum¹ i savo produktų“. Ir toliau įsimenamai pa˛ymėjo, kad „būtų klaidinga teigti, jog Tokajaus vynas vertingas dėl to, kad Tokajaus vynuogynai vertingi; kiekvienas pripa˛ins, kad, prieingai, ie vynuogynai vertingi todėl, kad labai vertinamas jų produktas“. Jei poreikis pirmos eilės gėrybėms (pavyzd˛iui, tabakui) ka˛kodėl inyksta, visos tabako plantacijos, cigarečių gamybos įranga, darbininkų darbas, būtinos jų gamybai, nustoja būti gėrybėmis. Taigi, prieingai, nei anglų klasikai, kurie laikėsi nuomonės, kad vartojimo gėrybių vertingum¹ lemia jų sukūrimui sunaudotų gamybos priemonių – ˛aliavų, darbo įrankių ir panaiai, vertingumas, austrų mar˛inalistai teigė, jog vertingumas perduodamas i vartojamųjų gėrybių gamybinėms. į proces¹ E. von Bohm-Bawerk’as iliustravo tiesiog kuriozine analogija, teigdamas, kad panaiai kaip Mėnulis viečia atspindėta Saulės viesa, taip ir gamybinės gėrybės atspindi vartojimo gėrybių vertź. Tačiau, aiku, i analogija nepakeitė būtinybės teiginį įrodyti.

Taigi, gamybinių gėrybių vertingumas austrų teorijoje yra apsprend˛iamas produkto, kuris gali būti jas naudojant pagamintas, vertingumo (ribinio naudingumo). Gamindamas vienas gėrybes, gamintojas aukoja galimybź pagaminti ka˛k¹ kita, ir būtent „kitų produktų, kuriuos galima gauti dėl ių gamybinių priemonių, bendras naudingumas“ ir sudaro jo katus. Taigi F. von Wieser’io katų koncepcija, plėtojanti C. Menger’io nuostat¹, kad auktesnės eilės gėrybių vertingum¹ lemia pirmos eilės gėrybės (Principuose C. Menger’is raė: „Jei mes disponuojame kokios nors auktesnės eilės komplementariomis gėrybėmis, tai i prad˛ių ios gėrybės turi būti pertvarkytos į artimiausios ˛emesnės eilės gėrybes ir taip toliau, kol mes negausime pirmos eilės gėrybių, kurias jau galima tiesiogiai panaudoti mūsų poreikiams patenkinti“. Vadinasi, pagal C. Menger’į, betarpik¹ ˛mogaus poreikių patenkinim¹ u˛tikrina pirmos eilės gėrybių naudojimas, o antros, trečios ir tolimesnių eilių gėrybių turėjimas reikalauja, kad jas „netiesioginiu būdu“ būtų galima „panaudoti mūsų poreikiams patenkinti“), bei C. Mengerio pasiūlyt¹ po˛iūrį, ieinantį i “praleistos naudos” pozicijų, yra grynai austrika. Jo teorijoje katai susideda tik i negauto subjektyvaus naudingumo ir neapima jokių gamybos veiksnių realių s¹naudų, kaip manė klasikinės mokyklos atstovai. Aiku, kad viena ir ta pati gamybinė gėrybė galėjo būti panaudota įvairių vartojimo reikmenų gamybai esant nevienodam ribiniam naudingumui. Tada kuris i ių ribinių naudingumų apsprźs duotos gamybinės gėrybės kain¹? F. von Wieser’io, gana sudėtingu būdu siejusio gamybinius katus su ribiniu naudingumu, nuomone, tas, kurio dydis ma˛iausias, nes, E. von Bohm-Bawerk’o ˛od˛iais tariant, „gamybos priemonių vieneto vertingum¹ lemia nauda ir vertingumas produkto, pasi˛yminčio ma˛iausiu ribiniu naudingumu tarp visų produktų, kurių gamybai ūkinis apskaičiavimas leistų panaudoti į gamybinių priemonių vienet¹“. Be to, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, vartojamosios gėrybės ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kuri¹ pirkėjas dar pasiruoźs sumokėti, kad j¹ įsigytų. Jei ios gamybos priemonės kaina priklausytų ne nuo ma˛iausio, o nuo kokio nors kito ribinio naudingumo, atitinkamas gamybos ilaidų augimas padarytų daugelio vartojimo prekių gamyb¹ nuostolinga.

I daugybės vartojimo gėrybių, pagamintų naudojant tam tikr¹ gamybinź gėrybź, iskyrus t¹, kuri pasi˛ymi ma˛iausiu ribiniu naudingumu, F. von Wieser’is j¹ pavadino ribiniu produktu. Remdamasis ia samprata, jis suformulavo tokį teiginį: ribinio produkto ribinis naudingumas lemia jos gamybai sunaudotos gamybinės gėrybės kain¹ bei atitinkam¹ gamybos ilaidų dalį, o ios gamybos ilaidos lemia i ios gėrybės pagamintų kitų, „neribinių“ vartojamųjų produktų, ribinius naudingumus. is tvirtinimas dabar ekonominės minties istorijoje vadinamas gamybos ilaidų dėsniu arba Wieser’io dėsniu. Taigi, austrų mokyklos atstovų nuomone, Wieser’io dėsnis turėjo u˛tikrinti ryį tarp ribinio naudingumo ir gamybos katų. io dėsnio veikim¹ austrų mokykla taikė visoms gėrybėms, iskyrus tik „laisv¹sias gėrybes“, prie kurių priskyrė ˛emź, or¹ ir t. t.

Kadangi tikrovėje kuriant vartojimo reikmenis naudojama gamybinių gėrybių visuma, ikilo kitas nelengvas klausimas: kuri vartojimo reikmenų vertingumo dalis turi būti priskirta prie vienos ar kitos gamybinės gėrybės? Atsakydami į į klausim¹, austrų mokyklos atstovai (čia vėl did˛iausias indėlis tenka F. von Wieser’iui) sukūrė vadinam¹j¹ priskyrimo teorij¹, pagal kuri¹ nustatoma, kuri vertės dalis priskiriama kiekvienam gamybos veiksniui. Be to, F. von Wieser’is siūlė lyginti duoto vartojimo reikmens vertingum¹ su kito reikmens, pagaminto i tų pačių med˛iagų, bet kitokiomis proporcijomis, vertingumu. is metodas buvo pavadintas gamybinio indėlio metodu. F. von Wieser’is raė: „Būdamas pajamų paskirstymo gamybos veiksniams aktas, priskirimas yra ne kas nors kita, kaip naudingumo apskaičiavimo aktas“. O E. von Bohm-Bawerk’as, nagrinėdamas paskirstymo problem¹, pasisakė u˛ alternatyvių katų metod¹, teigdamas, kad gamybinės gėrybės, kuri yra iimta i gamybos proceso, vertź reikia apskaičiuoti remiantis ne jos poveikiu galutiniam produktui, o gamybinės gėrybės, kuri pakeitė iimt¹, verte.

Kaip matome, austrų mokyklos atstovų pasiūlyti pavieniai priskyrimo teorijos variantai i esmės skiriasi siūlomais io priskyrimo apskaičiavimo metodais. Tačiau kardinaliu klausimu – aikindami pajamų altinių esmź ir vertės paskirstym¹ tarp tokių gamybos veiksnių, kaip darbas ir kapitalas, austrų mokyklos atstovai buvo vieningi. Jie manė, kad visi itekliai dalyvauja kuriant vertź, todėl buvo lygaus pajamų paskirstymo prieininkai ir neigė socialistinės ekonomikos galimybź. Juk net pats terminas priskyrimas buvo grind˛iamas tuo, kad kiekvienai gamybinei gėrybei (ar veiksniui) priskiriamos savos specifinės pajamos. Jau C. Menger’is raė, kad darbas – tik vienas i gamybos proceso elementų, kuris „yra ekonominė gėrybė ne daugiau, kaip ir kiti gamybos elementai“. Todėl, jo nuomone, kapitalo ir ˛emės savininkai gyvena ne darbininkų s¹skaita, o „˛emės ir kapitalo naudojimo, kuris individui ir visuomenei yra tiek pat vertingas kaip ir darbas, s¹skaita“.

Pa˛ymėtina, kad C. Menger’is savo gamybinių gėrybių teorijoje mokslinź terminij¹ praturtino daugeliu idėjų, kurios vėliau buvo iplėtotos kitų mokslininkų darbuose. Jis suformulavo nuostat¹ apie gamybinių gėrybių pakeičiamum¹: vienas ir tas pats produktas gali būti sukurtas naudojant įvairias gamybinių veiksnių kombinacijas. iuo pagrindu vėliau susiformavo gamybinių funkcijų teorija. C. Menger’is taip pat isakė gamyboje dalyvaujančių gėrybių komplementarikumo idėj¹ (dėsnį), t. y, jų vertingumo tarpusavio priklausomybź. Norėdamas paaikinti ryį tarp pirmos ir auktesnės eilės gėrybių jis pateikė pavyzdį su duona (˛r. 7.2.1 pav.).

7.2.1 pav. Pirmos eilės ir auktesnės eilės gėrybės

Tačiau, skirtingai nuo 7.2.1 paveikslo, norint realiai ikepti duon¹, reikia ne tik miltų, bet ir kitų antros eilės gėrybių, tokių kaip kepyklų paslaugos, kuras ir darbas. Analogikai realiai miltų gamybai reikia ne tik kviečių, bet taip pat ir kitų trečios eilės gėrybių, tokių kaip malūno paslaugos, kuras ir darbas (˛r. 7.2.2 pav.).

7.2.2 pav. Papildomų gėrybių dėsnis

C. Menger’is įtraukė ˛emės, kapitalo ir darbo paslaugas bei tarpines gėrybes ir ˛aliavas į auktesnės eilės gėrybių kategorij¹. Jo nuomone, auktesnės eilės gėrybės yra „gamybos priemonės“, ir i čia „kildinamas dėsnis, pagal kurį pavienių auktesnės eilės gėrybių tikrasis poreikis atitinkamu laiku yra nulemtas atitinkamų auktesnės eilės gėrybių komplementarių kiekių buvimo“. Jei nors vieno gamybos elemento trūksta, nuvertėja ir visos kitos gamybinės gėrybės. Pavyzd˛iui, neturint „savo ˛inioje [] duonos kepimui [] antros eilės gėrybių (kuro ir vandens) [] duonos neįmanoma ikepti net ir turint visas likusias tam reikalingas gėrybes“. is nuvertėjimas neįvyks tik tada, kai tapusios perteklinėmis gėrybės gali būti panaudotos kitoje „komplementarioje grandyje“, t. y. kito produkto gamybai. Taigi disponavimas ˛emesnės eilės gėrybėmis, reikalaujančiomis auktesnės eilės gėrybių komplementarių kiekių, realiai nėra labai grie˛tai reglamentuotas. Kaip pastebėjo C. Menger’is, „Net paprasčiausia patirtis mus moko, kad auktesnės eilės gėrybės gali pagaminti kokios nors ˛emesnės eilės gėrybės tam tikr¹ kiekį esant įvairiam jų kiekių santykiui []“.

Pa˛ymėtina, kad austrų mokyklos atstovai labai vertino savo gamybos katų teorijas. Pavyzd˛iui, E. von Bohm-Bawerk’as yra pareikźs, kad jos „yra tokios pat reikmingos politinėje ekonomijoje, kaip K. Ptolemajaus sistemos pakeitimas M. Copernicus sistema astronomijoje“.

7.2.4. Psichologinė procento teorija

Austrų mokyklos atstovai pamėgino sukurti subjektyvi¹-psichologinź pelno koncepcij¹. iam tikslui skirtas E. von Bohm-Bawerk’o darbas Kapitalas ir procentas (1889 m.), kuriame buvo įrodinėjama kapitalisto teisė į peln¹. iame darbe jis pateikė savo pelno teorijos kaitos ekonomikos mokslo istorijoje (nuo Aristotelio iki XIX a. pabaigos) interpretacij¹. ioje knygoje ypač originali E. von Bohm-Bawerk’o, J. A. Schumpeter’io pavadinto „bur˛uaziniu Karl’u Marx’u“, sukurta procento teorija, kuri¹ jis prieino K. Marx’o darbinei vertės teorijai, io ekonomisto argumentus laikydamas nepagrįstais. (Tiesa, K. Marx’as, savo ruo˛tu, E. von Bohm-Bawerk’o procento teorij¹ laikė tik bendrais ived˛iojimais). Beje, pati pagrindinė lūkesčių teorijos idėja – kapitalo pelno (procento) atsiradimas – trumpai buvo aptarta jau Pagrinduose Ten, pavyzd˛iui, kalbama, kad dėl laiko, per kurį gamybos priemonės, t. y. tolimesnės eilės materialinės gėrybės, pereina į jų produkt¹, atsiranda skirtumas tarp ių priemonių ir produkto vertės ir „io skirtumo vertėse dydis būna didesnis ar ma˛esnis, priklausomai nuo laiko tarpo trukmės []“.

Naudodamas subjektyvų-psichologinį tyrimų metod¹, E. von Bohm-Bawerk’as aptarė ir suformulavo tokias kategorijas kaip dabartinė gėrybė (darbo u˛mokestis) ir ateities gėrybė (gamybos priemonės ir darbas). Patį kapital¹, sekdamas C. Menger’iu, kuris parodė, kad tam tikras laikotarpis buvo reikalingas norint pagaminti ˛emesnės eilės gėrybes, naudojant auktesnės eilės gėrybes, jis apibrė˛ė kaip „tarpinių produktų, kurie atsirado judėjimo aplinkiniu keliu individualiuose etapuose, bendr¹ sum¹“. Kapitalistinėje ekonomikoje gamintojas pasirenka gamybos metod¹ siekdamas maksimizuoti peln¹. Pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, gamybos metodo pasirinkimas paprasčiausiai reikia gamybos periodo pasirinkim¹.

Procento teorijoje, kuri¹ jis taikė realioms fizinėms gėrybėms, o ne pinigams kaip tokiems, teigta, kad racionaliam subjektui, tarp jų ir piniginio kapitalo savininkui, tam tikra gėrybė vienodomis s¹lygomis visada turi didesnį ribinį naudingum¹ iandien, nei ateityje, t. y. „ribinis gėrybės naudingumas ma˛ėja laikui bėgant“. Pagrįsdamas į teiginį itikimas subjektyvizmui E. von Bohm-Bawerk’as nurodė tris nepriklausomas „prie˛astis“, kurios lenkia ˛mones ireikti pasirengim¹ įsigyti gėrybes būtent iandien, o ne rytoj, dėl ko galiausiai ir sukuriamas procentas nuo kapitalo, t. y. agio, kuris būdingas dabartinėms vartojamosioms gėrybėms mainant jas į ateities gėrybes. Jo aikinimas buvo grynai vartotojikas. Psichologinės austrų mokyklos lyderis E. von Bohm-Bawerk’as manė, kad, pirma, individualus ˛mogus (ūkinis subjektas) pagal savo prigimtį yra optimistas – jis tikisi, kad gamybinės gėrybės atsargos ateityje iaugs (iteklius taps ma˛iau retas) ir todėl prognozuoja jos ribinio naudingumo savojo vertinimo ma˛ėjim¹. Kitaip tariant, ˛monėms būdinga orientuotis į „aplinkinź“ gamyb¹ iandien, o ne į „tiesioginź“ ateityje, tikintis gauti daugiau produkto (atitinkamai ir naudos) tuoj pat, tuo labiau, kad, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, tolimesniais gamybos periodais gr¹˛a turės ma˛ėti. Taigi vidutinikai ˛monės tikisi, kad jų poreikiai bus geriau patenkinami ateityje, negu dabar. Antr¹j¹ prie˛astį jis siejo su visada menkai aprūpintų ˛monių egzistavimu visuomenėje, kurių dalis tikisi praturtėti, o kita – ne, tačiau apskritai ir vieni, ir kiti iandienines gėrybes vertina labiau negu ateities gėrybes. Kita vertus, E. von Bohm-Bawerk’as manė, kad ˛monės dėl savotiko trumparegikumo linkź nevertinti savo būsimų poreikių. į „trumparegikum¹“ jis laikė psichologiniu faktu ir jį aikino vaizduotės stoka, silpnavalikumu bei netikrumu dėl ateities neapibrė˛tumu. Be to, buvo tikima, kad bus reikalingas kapitalas ir taupymas, nes ateities labiau „aplinkinis“, daugiapakopis arba kapitalui imlesnis gamybos metodas technikai bus pranaesnis u˛ ma˛iau „aplinkinį“ ir ma˛iau kapitalui imlų iandieninį. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as raė: „[] jei būdamas ˛vejų kaimo seniūnu isiųsi ˛vejus gaudyti ˛uvies plikomis rankomis – pri˛vejos vienai dienai, jei sugaii vien¹ dien¹ nevalgydamas ˛uvies, bet pasidarysi įrankius – kiekvienas ˛vejys su˛vejos daugiau ˛uvies kitomis dienomis [] kapitalas yra produktyvus“. ios trys psichologinio, subjektyvaus pobūd˛io prie˛astys lemia tai, kad dabartinės vartojimo gėrybės vertinamos labiau u˛ analogikas ateityje, ir todėl dabartinių gėrybių mainai į ateities gėrybes bus ekvivalentiki tik tada, jei kapitalas ateityje iaugs, t. y. norint ateities gėrybes ikeisti į dabartines, reikia primokėti tam tikr¹ premij¹ (vadinam¹j¹ agio). Taigi, būtent su iomis aplinkybėmis, su laiko veiksnio įtaka ribiniams naudingumams, E. von Bohm-Bawerk’as siejo procento atsiradim¹, o patį procent¹ įvardijo kaip am˛in¹ ir natūrali¹ kategorij¹ bei vienintelź pelno form¹.

Tarkime, kreditorius perduoda besiskolinančiajam vieneriems metams 1000 florinų pinigines lėas. Kadangi pinigų savininkas numano ribinio naudingumo savojo vertinimo suma˛ėjim¹, gavus i skolininko t¹ pači¹ sum¹ (1000 florinų) suma˛ėtų jo gerbūvis. Paklusdamas racionalaus elgesio principui, kreditorius neketina taikstytis su tokia perspektyva. Jis reikalauja i pasiskolinusiojo gr¹˛inti ne 1000 florinų, o, pavyzd˛iui, 1100 florinų. Kartu jis siekia bent minimaliai kompensuoti galim¹ savo padėties pablogėjim¹. E. von Bohm-Bawerk’as tokius mainus laikė ekvivalentikais, o susidariusį skirtum¹ (100 florinų) vertino kaip procent¹ ar agio.

Pačios laiko teorijos, aikinančios pajamų pasiskirstym¹ tarp gamybos dalyvių, pradininku laikytinas F. von Wieser’is. Pastebėtina, kad laiko veiksnio vaidmens ekonomikos plėtroje klausimo kėlimas tapo svarbus austrų mokyklos pasiekimas. Jis buvo iplėtotas A. Marshall’o teorijoje. Nuo E. von Bohm-Bawerk’o idėjų, tikriausiai, galima pradėti įvairių lūkesčių teorijų, svarbių iuolaikinėse ekonomikos teorijose, atskait¹.

Taip pat pastebėtina, kad savo knygoje pateiktuose pavyzd˛iuose E. von Bohm-Bawerk’as peln¹ suvedė į procent¹. Pagal jį, darbas – tai ateities gėrybė, nes jis sukuria produkt¹ tik per tam tikr¹ laikotarpį, taigi darbininkas yra ateities gėrybės turėtojas. O verslininkas, samdydamas darbinink¹, duoda jam dabartinź gėrybź imokėdamas darbo u˛mokestį. E. von Bohm-Bawerk’o nuomone, kapitalistas ir darbininkas apsikeičia iomis gėrybėmis. Darbas, praėjus laikui, sukuria kokias nors gėrybes, ir ios gėrybės (dėl to, kad ateities gėrybės vertinamos menkiau, nei dabartinės) savo verte virys darbo u˛mokestį. is virijimas ir sudaro procent¹, tiksliau, kapitalisto peln¹. Tačiau, E. von Bohm-Bawerk’o po˛iūriu, čia nėra jokios eksploatacijos, o darbo didesnė produkto vertė, lyginant su darbo kaina (darbo u˛mokesčiu), dėl savanorikų mainų atspindi kapitalisto ir darbininko santykių lygiavertikum¹ bei teisingum¹. Juk, pasak E. von Bohm-Bawerk’o, darbininkai, skirtingai nuo kapitalistų, nepakankamai įvertina savo ateitį ir nesiekia laukti savo darbo vaisių. Kapitalistai, prieingai, teikia pirmenybź „aplinkiniams“, o ne „tiesioginiams“ gamybos metodams, reikalaujantiems palyginti daugiau laiko, per kurį visuminio produkto prieaugis dėl „pirminių“ gamybos veiksnių poveikio suma˛ėja. Todėl, pagal E. von Bohm-Bawerk’¹, kuo labiau ekonomika „kapitalizuota“, t. y. kuo auktesnis „aplinkikumo“ laipsnis, tuo ˛emesnė yra produkcijos prieaugio norma ir atitinkamai procento norma, nes jos nustatymas yra nagrinėjamas kaip darbo mainų į vartojimo reikmenis rezultatas. Be to, pastebėtina, kad E. von Bohm-Bawerk’as teigė, jog procentas nuo kapitalo yra visuotinė ekonominė kategorija, kuri atsiranda ne tik kapitalizme, bet ir susidūrus su dabartinio bei ateities vartojimo prekių mainais. Be to, kaip pareikė pats E. von Bohm-Bawerk’as, savo garsiojoje teorijoje jis stengėsi tik iaikinti procento buvimo fakt¹, bet anaiptol ne patesinti jį. Juk jis, kritikuodamas normatyvinius procento aikinimus, kurių buvo iekoma imtmečius, stengėsi įrodyti, kad procentas nėra nei atlyginimas u˛ kapitalo produktyvum¹, nei kapitalo nuomos kaina, nei duoklė, imama i inaudojamo skolininko kienės, o paprasčiausiai tik laiko kaina, arba, kitaip tariant, vertės skirtumas tarp dabartinės gėrybės ir tos pačios gėrybės ateityje. Tai – mainų faktas, kai esamos gėrybės mainomos į būsimas. Pastebėtina, kad i¹ E. von Bohm-Bawerk’o procento teorij¹ vėliau kai kurie ekonomistai, pavyzd˛iui, L. Walras’as, gana grie˛tai kritikavo, o kiti, pavyzd˛iui, A. Landry ir I. Fisher’is, stengėsi ne tiek sugriauti, kiek pataisyti, giliau analizuodami t¹ jausm¹, kuris kiekviename individe nulemia būsimų pajamų vertinim¹. Juk is vertinimas (time preference) galiausiai yra skirtingas, nulemtas turtinės padėties ir kitų aplinkybių.

Pa˛ymėtina, kad greitai iaugusį austrų mokyklos autoritet¹ jau XIX a. pabaigoje u˛temdė A. Marshall’o ir J. B. Clark’o teorijos. XX a. ketvirtame deimtmetyje gal tik vienintelis Lionel’is Robbins’as citavo austrų ir vokiečių ekonomistus da˛niau nei anglus ar amerikiečius. Tačiau jam didelį poveikį padarė Philip’o Henry Wicksteed’o (1844–1927 m.) Politinės ekonomijos bendra prasmė (1910 m.), ankstyvasis mėginimas austrų idėjas įtraukti į britų ekonomikos teorij¹. Dvasininkas, viduram˛ių istorijos specialistas, Aristotelio, A. Dante’s ir matematikos ˛inovas, P. H. Wicksteed’as savarankikai studijavo politinź ekonomij¹ ir pasiekė io mokslo pačias auktumas. Jis priskirtinas tai grupei gabių ekonomistų (E. Barone, L. Walras’as, K. Wicksell’is), kurie XIX a. paskutinį deimtmetį iplėtojo įvairius paskirstymo ribinio produktyvumo teorijos variantus, sukėlusius ka˛k¹ panaaus į ma˛¹ tornad¹. Sav¹jį klausimų supratim¹, savo traktuotes ir sprendimus, ypač kainodaros, gamybos ir paskirstymo s¹veikos klausimais, P. H. Wicksteed’as idėstė knygose Ekonomikos mokslo abėcėlė (1888 m.), tapusioje įvadu į naudingumo teorijos matematinź ekonomikos teorij¹ (joje dar labai jautėsi W. S. Jevons’o įtaka), Esė apie paskirstymo dėsnių suderinim¹ (1894 m.), ir jau minėtame veikale Politinės ekonomijos bendra prasmė, kurį L. C. Robbins’as pavadino „grynosios ekonominės analizės vadinamosios mar˛inalistinės teorijos isamiausiu nematematiniu paaikinimu i visų leidinių visomis kalbomis“. Pats P. H. Wicksteed’as pabrė˛davo, kad jis nieko naujo nesugalvojo, o tik paprasčiausiai savaip idėstė rezultatus, sekančius i to, k¹ iki jo nuveikė kiti. Tam tikra prasme galbūt tai ir tiesa, nes, kaip pa˛ymėjo P. Sraffa, P. H. Wicksteed’as sav¹j¹ nedvejojanči¹ nuomonź, kad mar˛inalistiniai principai teisingi, kritikai perėmė i W. S. Jevons’o. Tačiau gilus ir guvus protas negalėjo likti tik paprasčiausiu perpasakotoju. P. H. Wicksteed’as daugelį dalykų apsvarstė i naujo ir isamiau. Būtent jis į anglų ekonomikos moksl¹ įvedė termin¹ ribinis naudingumas vietoj W. S. Jevons’o vartoto galutinio naudingumo lygio. P. H. Wicksteed’as taip pat apm¹stė naujosios krypties ir apskritai ekonominio mokslo filosofinius pagrindus. Jis aikiai pasisakė u˛ tai, kad ekonomikos mokslas ne liepia, o aprao. Kitais ˛od˛iais tariant, politinė ekonomija yra ne normatyvinis, o pozityvinis mokslas. Be to P. H. Wicksteed’as perspėjo, kad subjektyvūs elementai, kart¹ įtraukti į analizź paklausos funkcijos pagalba, pradeda „nusverti“ objektyvius elementus, ireiktus per pasiūlos funkcij¹, ir neivengiamai ima vyrauti teorinėje schemoje. Tai veda į tai, kad paklausos kreivės kaip tokios inyksta, o gamybos katai virsta vadinamaisiais alternatyviais katais (t. y. katais, lygiais naudai, kuri galėjo būti gauta panaudojus juos alternatyviu būdu).

Pa˛ymėtina, kad P. H. Wicksteed’o darbai labai kontrastavo A. Marshall’o ambicingam po˛iūriui į nauj¹ ekonomikos teorij¹. I esmės nepriklausomai nuo io ekonomisto teorijos, P. H. Wicksteed’as atmetė daugum¹ to, k¹ A. Marshall’as laikė esminėmis savo ekonomikos teorijos dalimis (pavyzd˛iui, pasiūlos kreivź) ir jautė didelź antipatij¹ daugeliui „klasikinių“ pasa˛ų, ilikusių A. Marshall’o sistemoje.

Tačiau pats P. H. Wicksteed’as, asimiliavźs austrų mokyklos ir L. Walras’o bei V. Pareto idėjas, sumokėjo u˛ tai nema˛¹ kain¹ – jis nutolo nuo pagrindinės anglų ekonominės tradicijos ir liko nuoalyje nuo A. Marshall’o, tuo metu pasiekusio savo autoriteto virūnź. Dėl to galiausiai ekonominėje literatūroje jis liko visikai nepastebėtas. J. A. Schumpeter’is net yra pa˛ymėjźs, kad tik G. J. Stigler’is 1941 m. irykino tikr¹j¹ P. H. Wicksteed’o veikalo Esė apie paskirstymo dėsnių suderinim¹ (1894 m.) did˛iulio indėlio į paskirstymo teorij¹ vertź.

7.2.5. Neoaustrikoji mokykla

Svarbu tik tai, kad kapitalizme

kiekvienas – savo laimės kalvis.

Ludwig’as von Mises’as

Po pusės imtmečio, XX a. viduryje, subjektyvistinė kryptis atgimė kaip vadinamoji neoaustrikoji mokykla. Tam daug įtakos turėjo Ludwig’o Heinrich’o Elder von Mises’o (1881–1973 m.) Friedrich’o August’o von Hayek’o (1899–1992 m.) ir J. A. Schumpeter’io (1883–1950 m.) darbai. Prie antrosios austrų mokyklos kartos taip pat priskiriami Karl’as Schlesinger’is, Hans’as Mayer’is, Richard’as von Strigl’as ir Leo Illy. Įdomu, kad modernioji austrų ekonomikos teorija, alia kitų jos alininkų apimanti tokias pavardes kaip 1986 m. Nobelio premijos laureatas James’as M. Buchanan’as (pagrindinis jo indėlis į Vieųjų sprendimų mokykl¹ – tai austrų mokyklos ekonomikos teorijos metodologinių nuostatų taikymas analizuojant valstybės, valdininkų ir politikų veikl¹ bei paaikinat valstybės neefektyvumo reikinį – jos nesugebėjim¹ parūpinti vieųjų gėrybių), Murray’us N. Rothbard’as (1926–1995 m.), Israel’is M. Kirzner’is ir Ludwig’as M. Lackmann’as (1906–1990 m.) (dar minėtini G. L. S. Shackle’as, N. Barry’is, S. Littlechild’as, Gerald’as P. O’Driscolle, Mario J. Rizzo, William’as H. Peterson’as, Mary Lemholz, Andrew Schotter’is, Laurence’as S. Moss’as, Karen I. Vaughn), savo ventaisiais patronais laiko ne C. Menger’į ar E. von Bohm-Bawerk’¹, o L. von Mises’¹ ir F. A. von Hayek’¹.

Modernioji austrų ekonominė mokykla tapo savotika atsvara kolektyvistinėms ir etatistinėms doktrinoms. i teorija atnaujintu, igrynintu pavidalu grį˛o prie pirminių klasikinio liberalizmo į˛valgų. Neoaustrikoji mokykla turi labai daug bendro su neoklasikine mokykla. Abi mokyklos kapitalizm¹ laiko geriausia valstybės socialine-ekonomine sistema. Tiesa, neoklasikams ji geriausia todėl, kad pasi˛ymi s¹lygomis, būtinomis rinkos pusiausvyrai egzistuoti. O austrų ekonomistai, prieingai, remia kapitalizmo sistem¹ dėl jos sugebėjimo prisitaikyti prie neturinčios pusiausvyros rinkos. Jų manymu, rinkos pusiausvyra realiame pasaulyje negalima, nes ji yra abstrakti konstrukcija, nieko bendro neturinti su tikrove. Galima kalbėti tik apie tendencij¹ siekti pusiausvyros. Austrų tradicija vietoj pusiausvyros idėjos grind˛iama verslininko vaidmeniu rinkoje, ypač gerai iplėtotu I. M. Kirzner’io pateiktoje verslininko funkcinėje analizėje. Verslininkas – tai veikėjas, turintis sugriauti egzistuojanči¹ pusiausvyr¹, nes gali numatyti ateities veiksmus ir juos koreguoti naujais veiksmais, taip „stumdamas“ rink¹ pusiausvyros link. Specifine verslininko savybe laikomas gebėjimas atrasti ir įsisavinti pelno gavimo galimybes. Jis siekia inaudoti rinkos anomalijas ir taip sukuria peln¹, kuris yra ne u˛mokestis u˛ gamyb¹, o atlygis u˛ supratim¹, kaip teisingai panaudoti egzistuojančias galimybes. Siekdamas pelno, verslininkas padaro kapitalizm¹ lanksčia ir prisitaikančia sistema. iuo po˛iūriu, lyginant su feodalizmu ir socializmu, kapitalizmas laikomas prisitaikančia sistema. Austrų mokykla taip pat ypating¹ dėmesį skiria ekonominių sprendimų neapibrė˛tumui nagrinėti, atmesdama neoklasikų tuo tikslu naudojam¹ tikimybių teorija grind˛iam¹ modelį kaip trivialų. Jų nuomone, prielaida dėl tikimybinio mato egzistavimo yra nereali. Tačiau kapitalizmas, būdamas silpnai susijusia sistema, yra geriausiai prisitaikźs prie neapibrė˛tumo. Dar vienas neoklasikinės ir austrų mokyklos skirtumas kyla i po˛iūrio į matematikos vaidmenį ekonomikoje. Austrų mokyklos atstovai tiki, kad realūs duomenys ir jų tyrimas yra beverčiai, nes kilo i nepusiausvyrinės ekonomikos. Be to, jų nuomone, visuomenė nėra j¹ sudarančių individų aritmetinė suma, ir todėl matematika nepajėgi tirti visuomenės elgesį. Tačiau čia galima į˛velgti ir silpn¹j¹ austrų ekonominės mokyklos viet¹. G. R. Steele nuomone, ios mokyklos atstovų darbai netapo vyraujančia XX a. ekonomine doktrina būtent todėl, kad „jie neatitiko XX a. keliamų reikalavimų visk¹ tiksliai imatuoti. Naujoje eroje reikėjo suprantamos ekonomikos: paprastų prielaidų ir lengvų sprendimų, kurie, pageidautina, būtų įrodomi matematikai“.

Ir neoklasikai, ir austrų mokyklos atstovai savo ekonominiuose modeliuose naudojo pusiausvyros būsen¹ kaip atskaitos tak¹ visoms kitoms būsenoms nagrinėti. Tačiau pirminės jų prielaidos skyrėsi i esmės. Austrų ekonominė mokykla pusiausvyr¹ nagrinėjo individo, o ne alies ekonomikos at˛vilgiu (naujų ˛inių įtakos jo veiksmų planui at˛vilgiu) ir – tai labai svarbu – laiko skalėje, t. y. ioje schemoje nėra numatoma, kad ˛inios bei itekliai yra duoti. Pusiausvyra nusistovi laikui bėgant dėl kintančios informacijos, o ne dėl duotuoju laiko pjūviu s¹naudų matricos skirtingų parametrų prie kintamųjų. Austrų ekonominės mokyklos atstovų nuomone, tradicikai pusiausvyros modeliuose daromos prielaidos nėra teisingos, o patys neoklasikiniai modeliai kritikuotini dėl to, kad:

ioriniai pokyčiai modeliuose vertinami kaip pusiausvyros trikd˛iai, kurie yra atsitiktiniai ir nepriklausomi;
i visų kintamųjų tarpusavio priklausomybių eliminuojami sudėtingesni priklausomybių variantai, paliekant vyraujančius paprastesnius trendus;
laikas iuose modeliuose nėra kintamasis.

Toliau trumpai aptarsime du ˛ymiausius neoaustrikosios mokyklos atstovus – L. von Mises’¹ ir F. A. von Hayek’¹.

Gyvenimo kelias L. von Mises’as gimė Austrijos-Vengrijos imperijos mieste Lemberge (dabartiniame Lvove), pasiturinčio statybų in˛inieriaus Arthur’o bei Adele’s von Mises’ų eimoje. Dar tuo metu, kai jis buvo ma˛as, eima persikėlė į Vien¹. 1892 m. L. von Mises’as pradėjo lankyti Akademinź gimnazij¹; ten įgijo humanitarinį isilavinim¹. Jaunuolis ypač domėjosi istorija ir politika. Todėl 1900 m. baigźs gimnazij¹, L. von Mises’as įstojo į Vienos universitet¹, Teisės ir vyriausybės mokslų fakultet¹, ten, būdamas 27 metų, įgijo teisės daktaro laipsnį. I prad˛ių pri˛iūrimas Karl’o Grunberg’o, jis buvo vyriausybės mokslo istorinės mokyklos, kuri ypač pabrė˛ė faktų reikmź ir niekino teorinio pobūd˛io analizź, alininkas ir ˛avėjosi Sozialpolitik (socialine politika, vok.). Todėl ir pirmoji L. von Mises’o knyga, ileista 1902 m. dar studijuojant teisź Vienos universitete, buvo persunkta vyravusios vokiečių istorinės mokyklos, beveik iimtinai dėmesį sutelkusios „socialinei politikai“, dvasios. Vėliau, kaip pa˛ymėjo F. A. von Hayek’as, jis net prisijungė prie vienos i tų organizacijų, kurios paskatino vokiečių satyros savaitratį ekonomistus pavaizduoti kaip ˛mones, kurie imatuoja darbininko gyvenam¹ būst¹ ir daro nuosprendį: labai anktas. Tačiau jurisprudencijos u˛siėmimų metu studijuodamas politinź ekonomij¹, 1903 m. rudenį L. von Mises’as perskaitė pamatinį austrų mokyklos veikal¹ – C. Menger’io Principus. is veikalas pakeitė jo nuostatas ir paskatino gilintis į ekonomikos studijas. (Kaip autobiografiniuose u˛rauose raė pats L. von Mises’as, C. Menger’io Principai padarė jį ekonomistu). ias studijas intelektualiai įkvepiančioje Vienos universiteto aplinkoje, isaugojusioje austrų mokyklos pradininko C. Menger’io, tuo metu kaip tik pasitraukusio i aktyvaus dėstymo universitete, tradicijas, gra˛iai papildė kito ios mokyklos „mil˛ino“ – E. von Bohm-Bawerk’o, grį˛usio profesoriauti po darbo Austrijos finansų ministro poste, – turiningas seminaras, tapźs svarbiausiu ekonominių diskusijų centru. ių diskusijų centru ilgai buvo ˛ymaus austrų marksizmo teoretiko Otto Bauer’io pasisakymai ginant marksizm¹. Tuo laikotarpiu pačio E. von Bohm-Bawerk’o idėjos dėl socializmo plėtojosi, greičiausiai, gerokai toliau to, k¹ jis spėjo paskelbti keliuose darbuose prie savo ankstyv¹ mirtį. Nėra jokių abejonių, kad būtent čia susiformavo ir pagrindinės L. von Mises’o idėjos apie socializm¹. Kaip tik ios visos aplinkybės nulėmė L. von Mises’o mokslines nuostatas, leido greitai įveikti visuotinį tais laikais ˛avėjim¹si marksizmo bei valstybinio ekonomikos reguliavimo idėjomis.

Baigźs universitet¹, L. von Mises’as 1906 m. pradėjo valstybės tarnautojo karjer¹ Austrijos finansų ministerijos administracijoje, tačiau po kelių mėnesių pasibjaurėjźs biurokratija į darb¹ metė, taip u˛baigdamas valdininko karjer¹. Kitus dvejus metus L. von Mises’as dirbo vienoje Vienos teisės firmoje, u˛imdamas sta˛uotojo pareigas, ir kartu pradėjo dėstyti ekonomik¹. 1909 m. prad˛ioje jis tapo Vienos Prekybos ir Pramonės rūmų, kurie tuo metu buvo pusiau politinė organizacija ir savo leidiniais turėjo didelź įtak¹ Austrijos ekonominei politikai, patarėju ekonomikos klausimais. Dirbdamas iuose rūmuose, L. von Mises’as turėjo ambicingų akademinių planų ir nuo 1913 iki 1934 m. greta savo apmokamos veiklos dėstė Vienos universitete.

Akademinź karjer¹ ketveriems metams nutraukė tik Pirmasis pasaulinis karas. Tada L. von Mises’as tarnavo Austrijos-Vengrijos imperijos armijoje artilerijos karininku Rusų fronte, o paskutiniais karo mėnesiais buvo pervestas į Vien¹, į generalinio tabo intendantinź tarnyb¹ (kaip tik čia jis susipa˛ino su ˛ymiausiu savo mokiniu ir bendraminčiu – F. A. von Hayek’u) ir buvo Karo departamento patarėjas ekonomikos klausimais, įgydamas tikrovikos karo socializmo patirties, kuri¹ vėliau panaudojo savo socializmo ir dinaminio intervencionizmo teorijoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame jo alis ne tik patyrė pralaimėjim¹, bet ir galutinai iiro, L. von Mises’as trumpam ėjo Austrijos respublikos vyriausybės padėjėjo pareigas; jis buvo atsakingas u˛ u˛sienio reikalų finansinius klausimus. Tačiau pagrindinis jo to meto pasiekimas buvo tas, kad jis sugebėjo įtikinti ankstesnį savo draug¹ ir studijų bičiulį socialistų lyderį Otto Bauer’į neatlikti „bolevikinio manevro“.

L. von Mises’as vėlesniuose savo veikaluose ne tik įspėjo apie socializmo pavojų, parodė jo loginė prietaringum¹ ir ekonominį neefektyvum¹, bet ir vystė bei propagavo alternatyvi¹ teorij¹ – liberalizm¹. Vis dėlto, L. von Mises’o nuomonė taip ir nebuvo igirsta. Vokietijoje (o ji darė lemiam¹ įtak¹ ir Austrijai) įsiviepatavo karinio revano idėjos, atvedusios į visos ekonomikos pajungim¹ vald˛ios diktatui. Kaip ir pranaavo mokslininkas, ie procesai neivengiamai vedė prie totalitarizmo ir karo. Nacionalsocialistų 1934 m. itremtas į veicarij¹, iki 1940 m. L. von Mises’as ėjo tarptautinių ekonominių ryių vadovo pareigas ˇenevoje Tarptautinių pouniversitetinių studijų institute ir tapo tarptautinių ekonominių santykių katedros profesoriumi. 1938 m. ˇenevoje nutiko ir kitas ˛ymus įvykis L. von Mises’o gyvenime – jis vedė Margit Sereny. Įdomu, kad prie vestuves L. von Mises’as įspėjo ˛mon¹, kad niekada neturės daug pinigų, nes apie juos tik rao 1979 m. Margit von Mises parengė pomirtinź savo vyro paskaitų knyg¹ Ekonominė politika. Mintys iandienai ir rytdienai, kuri rėmėsi paskaitų ciklu, A. Beneg o-Lynch o kvietimu jo skaitytu 1958 m. Argentinoje, Buenos Aires universitete.

1940 m. L. von Mises’as, siekdamas ivengti vokiečių armijos suėmimo, emigravo į JAV, kur ir igyveno iki pat mirties 1973 m. Amerikoje jis pirmiausia įsidarbino Niujorke Nacionaliniame ekonominių tyrimų biure, o vėliau tapo patarėju Nacionalinėje gamintojų asociacijoje. Nuo 1945 iki 1969 m. L. von Mises’as dėstė Niujorko universitete kaip vizituojantis profesorius pouniversitetinių studijų verslo mokykloje. Tik būdamas 87 metų L. von Mises’as iėjo į pensij¹, tapdamas seniausiu aktyviu profesoriumi per vis¹ JAV istorij¹. Universitete L. von Mises’as dėstė tris kursus: Socializmas ir pelno sistema, Vyriausybės kontrolė ir pelno sistema, bei vedė Ekonomikos teorijos seminar¹, kiekviename kurse pabrė˛damas laisvės virenybź rinkoje. Tačiau ir Amerikoje radikalus mokslininko liberalizmas, jo ekonominės idėjos, prietaravusios vietinių ekonomistų ir vald˛ios skelbiamoms doktrinoms, nulėmė tai, kad jis buvo pripa˛intas ne i karto. Galima paminėti, kad čia L. von Mises’as taip ir negavo oficialių apmokamų pareigų nė vienoje i JAV auktųjų mokyklų, kur dominavo „konvencionalios“ ekonomikos atstovai (da˛niausiai – J. M. Keynes o pasekėjai). Oficialus pripa˛inimas austrų mokslininkui atėjo pernelyg vėlai: pirm¹jį garbės vard¹ jis gavo tik 1962 m., pradėjźs devint¹jį savo gyvenimo deimtmetį.

Ekonomikos teorija. L. von Mises’as vis¹ savo gyvenim¹ gynė ekonominio liberalizmo idėjas. Pirmas svarbus jo veikalas buvo Pinigų ir kredito teorija (1912 m.), kuriame jis pritaikė austrų mokykloje iplėtot¹ ribinio naudingumo princip¹ pinigų vertei. i¹ knyg¹ M. Weber’is iskyrė kaip pači¹ rimčiausi¹ iuo klausimu. Joje L. von Mises’as idėstė savo „regresijos teorem¹“, parodydamas, jog pinigai ne tik duoda prad˛i¹ rinkai, bet ir privalo nuolat veikti. Ankstesnieji austrų mokyklos ekonomistai sekdami klasikų mokykla, atskyrė pinigus nuo visos ekonomikos ir analizavo juos teoriniu po˛iūriu. L. von Mises’as nesutiko su tokiu pinigų analizavimu. Jis teigė, kad kai tik bet kurios prekės vertė yra nustatoma pagal pasiūl¹ ir paklaus¹, i karto atsiranda pinigų perkamoji galia, t. y. kaina. Ekonomistai klasikai, ypač D. Ricardo, teigė, jog pinigų pasiūlos padidėjimas lemia kainų augim¹, tačiau L. von Mises’as įrodė, kad kainos gali didėti ar ma˛ėti greičiau negu pinigų pasiūla. Kainų didėjimo laipsnis ir greitis priklauso nuo ˛monių noro laikyti grynus pinigus. L. von Mises’as įtikinėjo, kad pinigų neutralumas yra neįmanomas, ir kartu tai, kad pinigų kiekio padidėjimas visada turi perskirstymo poveikį, nes dėl to, jog kainos didėja tik priklausomai viena nuo kitos, infliacija perskirsto turt¹ nuo apmokamų darbuotojų ir taupytojų į bankus, vyriausybes ir su jais susijusias interesų grupes. Taip pat L. von Mises’as ioje knygoje pristatė nauj¹ verslo ciklikumo teorij¹, kuria remiantis ekonomines krizes buvo galima paaikinti infliacijos nulemtu klaidingu iteklių paskirstymu. Jis įrodinėjo, kad dar ˛alingesni u˛ infliacij¹ yra verslo ciklų pakilimai ir nuosmukiai, kuriuos lemia infliacija. Kai vyriausybė smarkiai padidina kainas, tai suma˛ina palūkanų norm¹ ˛emiau tinkamo rinkos lygio, kuris priklauso nuo taupymo. Dirbtinai ˛ema palūkanų norma suklaidina verslo atstovus ir ie pradeda daryti neekonomikas investicijas, o tai sukelia infliacijos sustiprėjim¹. Kai kreditų plėtra sustoja arba sulėtėja, investavimo klaidos irykėja kaip bankroto ir nedarbo rezultatas. Centriniai bankai neivengiamai sukuria verslo cikl¹. L. von Mises’as teigė, kad „kredito ekspansija gali lemti laikin¹ bum¹. Tačiau i fiktyvi gerovė galiausiai turi baigtis prekybos nuosmukiu, krize“. Kaip sustabdyti į cikl¹? L. von Mises’as argumentavo, kad todėl, jog pinigai atsiranda i rinkos kaip prekė, o ne dėl vyriausybės įsakymo ar socialinio sandorio, tai jie privalo būti gr¹˛inti į rink¹. Bankininkystė turi būti vertinama kaip bet kuri kita pramonės aka ir priklausyti nuo konkurencijos. Valiuta turi būti susieta su auksu – laisvai j¹ konvertuojant, o centrinis bankas „neturėtų kurti kredito siekdamas padidinti banknotų, nepadengtų auksu ar u˛sienio valiuta, kiekį“.

Knyga Pinigų ir kredito teorija 31 metų L. von Mises’ui pelnė Europoje ˛inomo ekonomisto reputacij¹ ir padarė jį vienu i alies ekonomikos mokslo lyderių. Tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė intelektualinė atmosfera, ir naujoji buvo daug ma˛iau palanki L. von Mises’ui: kartu su karu baigėsi aukso standarto laikotarpis, sustiprėjo centrinių bankų veikla, pasibaigė laisvųjų rinkų am˛ius. Todėl, plėtodamas tuo metu „nebemading¹“ po˛iūrį į ekonomik¹, L. von Mises’as niekada negavo akademinių apdovanojimų, nors jų buvo tikrai nusipelnźs. Netgi, nors jo u˛imamos privataus docento (professor extraordinarius) Vienos universitete pareigos buvo presti˛inės, u˛ tai jis negaudavo jokio atlyginimo. L. von Mises’as tuometines pajamas gaudavo u˛ patarėjo, vėliau – vyriausiojo patarėjo Austrijos prekybos rūmuose darb¹. Jis taip pat raė ekonomines analizes apie siūlomus vyriausybei veiksmus, taip turėdamas lemiamos įtakos 1922 m. monetarinėms ir finansinėms reformoms bei sugebėdamas beveik vienas ilaikyti Austrij¹ nuo hiperinfliacijos, kuri krėtė Vokietij¹ XX a. antrajame deimtmetyje. Vis dėlto L. von Mises’as negalėjo sustabdyti didėjančio vyriausybės vaidmens reguliuojant ekonomik¹ ir Austrijos valstybės finansų sistemos blogėjimo.

Be to, L. von Mises’as 1927 m. įkūrė Austrijos verslo ciklo tyrimų institut¹, finansuot¹ daugiausia i Rockefeller’io fondo, o io ekonomisto rengiami seminarai pritraukė geriausius protus visoje Europoje ir ikėlė daugelį į˛ymių ekonomistų, tarp jų F. A. von Hayek’¹, tapusį pirmuoju Austrijos verslo ciklo tyrimų instituto direktoriumi ir ėjusį ias pareigas iki 1931 m.

Tźsiant L. von Mises’o veikalų (per vis¹ savo gyvenim¹ jis paraė 25 knygas ir apie 250 straipsnių) aptarim¹, minėtini ir kiti pagrindiniai jo darbai. Vienas jų – Tauta, valstybė ir ekonomika (1919 m.), kuriame jis idėstė savo po˛iūrį į karo ekonomik¹, teigdamas, kad karas yra ˛alingas ne tik nugalėtajam, bet ir nugalėtojui. Veikale įrodoma, kad agresyvi u˛sienio politika, sukėlusi pasaulinį kar¹, buvo tiesiogiai susijusi su priekarine ekonomine politika. Tačiau i knyga taip ir nebuvo plačiai pripa˛inta am˛ininkų.

1919 m. rudenį L. von Mises’as paraė garsiausi¹ savo esė Ekonominis skaičiavimas socialistinėje sandraugoje. Čia jis argumentavo, kad socialistinis vadovavimas stokoja esminės priemonės siekiant racionaliai paskirstyti iteklius – ekonominio skaičiavimo. 1922 m. pasirodė kitas solidus L. von Mises’o traktatas apie socialinź politik¹ – Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė, kuris palaipsniui pakeitė daugelio jaunų idealistų, kurie grį˛o studijuoti į universitetus po Pirmojo pasaulinio karo ir svajojo apie geresnio pasaulio sukūrim¹, pa˛iūrų esmź bei turėjo lemiamos įtakos visiems augančios intelektualų kartos lyderiams, kurie vadovavo po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusiam neoliberaliam judėjimui, tarp jų F. A. von Hayek’ui ir veicarų ekonomistui Wilhelm’ui Ropke (1899–1966 m.), tapusiam vienu i socialinės rinkos ūkio teorijos kūrėjų. Greičiausiai, did˛ioji knygos dalis buvo parayta 1919–1921 m.: pagrindinis skyrius apie ekonominius skaičiavimus socializme buvo iprovokuotas jo cituojamos marksistinių pozicijų laikiusiosi austrų filosofo, ekonomisto ir sociologo Otto Neirat’o (1882–1945 m.) knygos Per karo ūkį į natūralų ūkį, ileistos 1919 m. Miunchene, kurioje O. Neirat’as pagrindė natūrinių skaičiavimų vyravimo socialistinėje ekonomikoje idėj¹. Tai, kad tuometinėmis s¹lygomis L. von Mises’as rado laiko susitelkti ties labai plačiu teoriniu ir filosofiniu darbui, F. A. Haeyk’o ˛od˛iais tariant, lieka tikru stebuklu tiems, kurie bent jau paskutiniais io periodo mėnesiais beveik kasdien matė jį paskendusį tarnybos reikaluose.

Iki tol buvo daug kritikos socializmo at˛vilgiu, bet niekas nemetė iūkio socialistams, kad ie paaikintų, kaip i tiesų veiks jų ekonomika, jei nebus kainų mechanizmo ir privačios nuosavybės. Kalbėdamas apie socializmo deklaruot¹ visuomeninź nuosavybź ir perskirstym¹, L. von Mises’as tvirtino, kad „Jei ios [perskirstymo] idėjos būtų buvusios įgyvendintos prie imtus ar tūkstančius metų, mes vis dar būtume tame pačiame ekonominio isivystymo lygyje kaip ir tada. [] Visa mūsų civilizacija pagrįsta faktu, kad ˛monės visada sugebėjo atremti perskirstytojų atakas“. ioje knygoje jis teigė, kad socializmas negali funkcionuoti pramoninėje ekonomikoje, o tuo labiau – nebus kainų sistemos, kad būtų galima suskaičiuoti peln¹ ar nuostolį. (O juk kiekvienas verslo ˛ingsnis turi ir gali būti patikrintas naudojant piniginź apskait¹. Anot L. von Mises’o, būtent piniginė apskaita leido ˛monijai pasiekti tai, k¹ vadiname civilizacija: „Mūsų civilizacija neatsiejama nuo mūsų piniginės apskaitos metodų. Ji sunyktų, jei atsisakytume io nepakeičiamo mūsų veiklos įrankio. Goethe buvo teisus dvejybinź apskait¹ pavadinźs „vienu subtiliausių ˛mogaus proto iradimų““). Dėl to socializmo ekonomikoje įsivyraus chaosas ir stagnacija. Jis taip pat įrodinėjo, kad mirios ekonomikos taip pat negali efektyviai funkcionuoti, nes per mokesčius, reguliavim¹ bei ilaidas vyriausybė ikraipo kainų sistem¹ ir iteklių paskirstym¹.

Kaip jau buvo pa˛ymėta, veikalas Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė sukrėtė tuometinź jaunų ekonomistų kart¹, ir ios knygos pagrindinės idėjos supratimas jiems buvo nelengvas ir kankinantis reikalas. Nors prad˛ioje L. von Mises’as turėjo nedaug atvirų pasekėjų, jauni ˛monės, susidomėjź problematika, gulėjusia filosofijos ir visuomenės teorijos tarpribyje, sutiko j¹ susi˛avėjź. Tačiau subrendź profesionalai sutiko knyg¹ abejingai ar net prieikai. Kaip pa˛ymėjo F. A. Haeyk’as, tuo metu pasirodė tik viena recenzija, kurioje buvo u˛siminta apie knygos reikmingum¹, o ir j¹ paraė nusenźs liberalus politikas – XIX a. reliktas. Situacija pasikeitė į gera tik 1936 m. pasirod˛ius Socializmo: ekonominės ir sociologinės analizės anglikam leidimui, prie ko ypač prisidėjo L. C. Robbins’as, suradźs kvalifikuot¹ vertėj¹ – buvusį Londono ekonomikos mokyklos student¹ J. Kahane (1900–1969 m.), kuris iliko aktyviu ios kartos akademinių mokslininkų būrelio nariu, nors pats ir pakeitė veiklos sritį – daug metų dirbo vienoje i stambiausių grūdų prekybos firmų, o karjer¹ baigė dirbdamas Romoje JTO Maisto produktų ir ˛emės ūkio organizacijoje (FAO) bei Vaingtone Pasaulio banke.

Gyvendamas JAV ir susidūrźs su stipriai augančia ir stiprėjančia vyriausybe, 1944 m. L. von Mises’as ileido knyg¹ Biurokratija, įspėjanči¹ apie mirios ekonomikos statikumo pavojų. ioje knygoje jis parodė, kad vyriausybės kontrolės, reguliavimo ir prie˛iūros institucijos, nepaisant to, ar jos veikia pelningai, ar nuostolingai, vis labiau auga, nors ir nesuteikia socialinės ar ekonominės naudos.

L. von Mises’as įrodinėjo, kad rinkos kainų mechanizmas – efektyviausias iteklių paskirstymo pagrindas. Jis pritaikė ribinio naudingumo koncepcij¹ sukuriant nauj¹ pinigų teorij¹ ir parodė, kad naudingumas gali būti imatuotas tik ordinaliai (kelintiniais skaičiais), o ne kardinaliai (kiekiniais skaičiais). L. von Mises’as raė: „Pagrindinis kiekvieno kiekybinio po˛iūrio į ekonomines problemas trūkumas yra tas, kad neatsi˛velgiama į fakt¹, jog tarp vadinamųjų ekonominių dimensijų nėra pastovių ryių. Formuojant ir vertinant mainų santykį tarp įvairių prekių, nėra nei pastovumo, nei tźstinumo. Kiekvienas naujas dydis priverčia pakeisti vis¹ kainų struktūr¹“. Taip pat jis bendrais bruo˛ais apibūdino perkamojo pajėgumo teorij¹, kuri yra panai į G. K. Cassel’io teorij¹.

Tačiau galiausiai pats L. von Mises’as priėjo ivados, kad jo kritikams būdingas visikai kitas intelektualinis po˛iūris į socialines ir ekonomines problemas, o ne tik paprasčiausias kitoks atskirų faktų vertinimas. Kad juos įtikinti savo teisumu, buvo būtina parodyti visikai kitokios metodologijos reikalingum¹. Tai ir tapo jo pagrindiniu rūpesčiu. Todėl be savo darbų ekonomikos ir sociologijos srityse, L. von Mises’as epistemologinio pobūd˛io straipsniuose mėgino atkurti ekonomikos mokslo pagrind¹ ir metodologij¹. Ekonomikos moksl¹ vis labiau veikė institucionalizmas, kuris neigė ekonomikos visum¹, ir pozityvizmas, kuris nematė skirtumo tarp socialinių ir fizinių mokslų. L. von Mises’o, teigusio, kad ekonomika yra platesnio socialinio mokslo dalis, atsakymas buvo prakseologija – ˛mogiko elgesio logika arba mokslas apie ˛mogaus veiksmus, kuris mato kiekvien¹ individualų ekonomikos dalyvį kaip turintį tikslus ir u˛davinius. Kaip raė M. N. Rothbard’as, „Prakseologija grind˛iama pamatine aksioma, kad veikia individualios ˛mogikosios būtybės, t. y., faktu, kad individai s¹moningai imasi veiksmų siekdami pasirinktų tikslų“. Prakseologijos po˛iūriu, individas nėra tik homo oeconomicus i tradicinių ekonomikos vadovėlių, mechanikai maksimizuojantis vien¹ apibrė˛t¹ naudingumo funkcij¹. Jis yra homo agens – jis renkasi ne tik priemones, bet ir pačias naudingumo funkcijas. Jis ne tik tenkina esamus norus, bet ir renkasi norus, kuriuos tenkins. Kaip teigė L. von Mises’as, „Niekas kitas, iskyrus patį individ¹, negali sprźsti, kas jį tenkina labiau, o kas ma˛iau“. L. von Mises’as toliau tvirtino, kad ekonomikos mokslas negali būti tikrinamas ar atmetamas pagal stebėjimo metu gautų duomenų analizź (juk rinka nėra lygtis, veikianti pagal matematinius apskaičiavimus; tai – ne tiksli maina, greičiau ji varoma neapibrė˛tumo ir nepastovumo) ir yra a priori mokslas kaip matematika, logika ar geometrija. Kalbėdamas apie ˛mogų, L. von Mises’as teigė, kad „geriausiai ˛mogų apibūdinantis bruo˛as yra tas, kad jis niekada nesiliauja tikslinga veikla siekźs pagerinti savo gerovź“. Taigi jį domino ne tik ekonomikos metodologija, bet ir visa ˛mogikųjų studijų sritis. Pagrindiniai L. von Mises’o darbai ioje srityje buvo Epistemologinės ekonomikos teorijos problemos (1933 m.), Visagalė vyriausybė: totalitarinės valstybės ir totalinio karo kilmė (1944 m.) ir ˇmogikieji veiksmai: ekonomikos traktatas (1949 m.). is veikalas, tapźs jo opus magnus, buvo 1940 m. ˇenevoje parayto ir ileisto monumentalaus Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens (Nacionalinė ekonomika. Prekybos ir ūkininkavimo teorija), pamirto per Antr¹jį pasaulinį kar¹, iplėstas ir iverstas į anglų kalb¹ 900 puslapių variantas. Jo studentas M. N. Rothbard’as į veikal¹ pavadino „L. von Mises’o did˛iausiu laimėjimu ir vienu nuostabiausių ˛mogaus proto produktu mūsų am˛iuje; tai ekonomikos visuma“. Pats L. von Mises’as 1944 m. raė: „Mano tikslas raant Nationalekonomie: Theorie des Handelns und Wirtschaftens buvo pateikti isami¹ ekonominio elgesio teorij¹, kuri apimtų ne tik rinkos ekonomik¹ (laisvų verslovių sistem¹), bet ir kitas ekonomikas, pagrįstas bet kuria kita įmanoma socialinio bendradarbiavimo sistema, tai yra, socializm¹, intervencionalizm¹, korporatyvizm¹ ir t. t. Be to, a maniau esant būtinybź inagrinėti visus prietaravimus, kylančius dėl įvairių po˛iūrių, pavyzd˛iui, etikos, psichologijos, istorijos, antropologijos, etnografijos, biologijos – ikeltų prie teising¹ ekonominį samprotavim¹ ir iki iol visų ekonomikos mokyklų ir minties krypčių taikytų metodų svarum¹. Tik toks varginantis visų kritikuotinų prietaravimų traktavimas gali patenkinti reiklų skaitytoj¹ ir įtikinti jį, kad ekonomika yra mokslas, galintis ne tik perduoti ˛inias, bet ir nurodyti, kaip elgtis“. Prie ileid˛iant anglik¹jį variant¹, duodamas interviu ˛urnalui Plain Talk, L. von Mises’as teigė: „Ekonomika nesileid˛ia skaldoma į atskiras akas []. Vienas ekonominis įvykis tiesiogiai lemia kit¹. Kiekviena i įvairių ekonominių problemų turi būti sprend˛iama remiantis aikios sistemos struktūra, priskiriančia viet¹ ir svorį kiekvienam ˛mogikųjų norų ir trokimų aspektui []. Mano knygos u˛duotis ir yra pateikti aiki¹ analizź []“.

Kiti du svarbūs veikalai ˛mogikųjų studijų ir ekonomikos teorijos metodologijos srityje – Teorija ir istorija. Visuomenės ir ekonomikos evoliucijos interpretacija (1957 m.) ir Ekonomikos mokslo esminiai pagrindai: esė apie metod¹ (1962 m.).

Kalbant apie metodologinź L. von Mises’o darbų reikmź, pa˛ymėtina, kad jis, kaip ir F. A. von Hayek’as, gali būti priskirtas prie radikalių austrų mokyklos metodologinių individualistų, kritikavusių neoklasikinius ekonomistus dėl to, kad ie brai˛ydami katų kreives arba naudodami agregatines s¹vokas idavė individualizmo prielaidas. L. von Mises’as teigė, kad sprend˛ia ir veikia ne valstybė, ne vald˛ia, o konkretūs individai, kurių veiksmams kiti individai teikia specifinź prasmź. Tačiau L. von Mises’as gali būti laikomas ir metodologinio dualizmo alininku. Jo nuomone, ekonominė teorija naudojasi tikslų pasiekimo priemonėmis, kurias individai pasirenka savo veiklai (tikslams). Pasirinkdami priemones jie naudojasi tik vienu kriterijumi: ar ios priemonės padės pasiekti rezultato, kurio siekia veikiantis subjektas. Kadangi racionalūs poelgiai grind˛iami individualia strategija, analizė turėtų iplaukti i tokio po˛iūrio į pasaulį, kuris būtų tipikas veikiantiems asmenims. L. von Mises’o ivados yra grynai procedūrinio pobūd˛io. Ekonomistas arba tyrinėtojas i mokslo pozicijų negali aptarinėti pasirinktų tikslų; jis gali tai daryti tik pasirinkdamas priemones, padedančias pasiekti tikslus. Gamtos mokslai tyrinėja daiktų santykius, o visuomeniniai mokslai skirti analizuoti, kaip subjektas suvokia realų pasaulį.

L. von Mises’as ypač atsargiai ˛velgė į pozityvizm¹, nes manė, kad jis yra labai pavojingas. Ne vien todėl, kad mokslikai jis buvo nepagrįstas, bet ir todėl, kad pozityvizmo sistemoje ˛monės laikomi negyvais objektais, kuriais galima manipuliuoti.

L. von Mises’o nuomone, absoliutūs civilizacijos pagrindai yra darbo pasidalijimas, privati nuosavybė ir laisvi mainai. Su laisvais mainais nenutrūkstamai susijusios kainos kaip ūkininkavimo kelrodės. Stichikai susiklostančių kainų sistema – tai savotika verslininkystės locija. Tačiau jis pirmiausia dėmesį sutelkė ne į daiktus (iteklius, prekes ir paslaugas), o į ˛monių veiksmus. Kaip raė L. von Mises’as, „Ekonomika kalba ne apie daiktus ir apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie ˛mones, jų ketinimus ir veiksmus“. Anot jo, „Be nuorodos į tai, ko siekia veikiantys individai, k¹ jie laiko sėkme ir nesėkme, pelnu ir nuostoliu, apie ˛mogik¹j¹ veikl¹ neįmanoma pasakyti jokio prasmingo teiginio”. Jis toliau pabrė˛ė, kad esant padėčiai, kai ˛monės yra tikrai smarkiai įsipainiojź į visuomeninź struktūr¹ ir „socialinius subjektus“, ekonomikos dėmesio centre turi bes¹lygikai likti individas, o ne kolektyvas. L. von Mises’as, neigdamas tokių s¹vokų kaip „visuomenės interesas“, „tautos ūkis“ aikinam¹j¹ gali¹, raė: „Pirmiausia turime suvokti, jog visi veiksmai yra individų veiksmai. [] Gilindamiesi į individų atliekamų veiksmų prasmź mes kartu būtinai su˛inosime visk¹ apie kolektyvinių visumų veiksmus. [] Kolektyvinė visuma yra tam tikras įvairių individų veiksmų aspektas, ia prasme jis realus, nulemiantis įvykių eig¹. Būtų apgaulinga tikėti, kad kolektyvines visumas įmanoma vizualizuoti. Jos niekada nebūna matomos; jų pa˛inimas visuomet yra prasmės, kuri¹ veikiantys ˛monės priskiria savo veiksmams, supratimo rezultatas. Mes galime matyti mini¹, t. y. daugybź ˛monių. Ar i minia yra vien tik susibūrimas, ar masė [], ar organizuota institucija, ar koks kitas socialinio vieneto tipas yra klausimas, į kurį galima atsakyti tik supratus prasmź, kuri¹ ˛monės patys suteikia savo buvimui“.

Kritikuodamas metodologinį holizm¹, L. von Mises’as pa˛ymėjo, kad holistiniu po˛iūriu „visuomenė yra darinys, gyvenantis savo nuosav¹ gyvenim¹, nepriklausantį ir atskirt¹ nuo įvairių individų gyvenimų, veikiantis savo paties naudai ir siekiantis savų tikslų, kurie skiriasi nuo individų tikslų. Tada, ˛inoma, gali kilti visuomenės ir jos narių tikslų priepriea. Siekiant apsaugoti visuomenės klestėjim¹ ir tolimesnź plėtr¹, darosi būtina sutramdyti individų savanaudikum¹ ir priversti juos paaukoti savo egoistinius siekius visuomenės naudai“.

L. von Mises’as įrodinėjo darbo pasidalijimo principo esmź ir naudingum¹. Jis teigė: Jei tam tikra skaičius ˛monių dirbs laikydamiesi darbo pasidalijimo principo, tai, kitoms s¹lygoms esant vienodoms, jie sukurs ne tik tiek, kiek būtų sukūrź dirbdami kiekvienas atskirai, bet kur kas daugiau. Tuo grind˛iama visa ˛monijos civilizacija. Būtent dėl darbo pasidalijimo ˛mogus isiskyrė i gyvulių. Būtent darbo pasidalijimas silpn¹ ˛mogų, fizine jėga gerokai nusileid˛iantį daugumai gyvūnų, pavertė pasaulio valdovu, technikos stebuklų kūrėju. Be darbo pasidalijimo, jokioje srityje nebūtume pa˛engź toliau u˛ savo protėvius, gyvenusius prie tūkstantį ar deimt tūkstančių metų . Be to, L. von Mises’as nurodė, kad vienintelė efektyvi bendradarbiavimo sistema darbo pasidalijimo principu grind˛iamoje visuomenėje yra privati gamybos priemonių nuosavybė. Juk Tenkindamas savo savanaudikum¹ kiekvienas veikiantysis individas įnea savo indėlį kuriant geriausi¹ įmanom¹ gamybinės veiklos s¹rang¹. Tad privačios nuosavybės srityje, kur įstatymais nuosavybė saugoma nuo prievartos arba apgaulės, nėra jokio antagonizmo tarp individualių ir visuomeninių interesų

L. von Mises’as kalbėdamas apie nuosavybź kaip apie liberaliosios politikos pagrind¹, pirmiausia apibrė˛ė visuomenź kaip asmenų asociacij¹ bendradarbiavimo veiklai. Jis pa˛ymėjo, kad privati nuosavybė skatina versl¹ judėti į priekį ir u˛tikrina nepriklausomos minties plėtojim¹si bei novatorikum¹. Aiku, asmuo, neturintis nuosavybės yra ma˛iau autonomikas (savarankikas) laisvoje visuomenėje negu pasiturintis, tačiau jis yra autonomikesnis, negu jis būtų visuomenėje, kurios gamybinius iteklius valdo kolektyvas. Pagrįsdamas i¹ mintį, L. von Mises’as teigė, kad nors ir vidutinių intelektualinių gabumų ˛mogus neturi galimybių pakilti į pramonės lyderių gretas, bet tas suverenumas, kurį rinka jam teikia tvarkant ekonominius reikalus, skatina technologij¹ ir versl¹ pritaikyti jo panaudojimui visus mokslinių tyrinėjimų laimėjimus. Be to, jis pa˛ymėjo, kad praraja, ikikapitalistiniais am˛iais skyrusi savininkus ir neturinčius pinigų vargus, kapitalizmo s¹lygomis suma˛ėjo. Tai patvirtindamas L. von Mises’as priminė, kad ankstesniais laikais amatininkas gaudavo tokį ma˛¹ atlyginim¹, kad beveik nieko negalėdavo atidėti, o kapitalizmo s¹lygomis jis jau gali turėti santaupų, bei atsirado institucijų, padedant kurioms jis gali investuoti savo piniginius iteklius į versl¹. Patvirtindamas į teiginį L. von Mises’as pateikė fakt¹, kad didelė Amerikos pramonės kapitalo dalis yra ma˛ų darbelių santaupos. Vadinasi, laisvoji rinka sudarė s¹lygas, kad eilinis ˛mogus taptų tiesiogiai suinteresuotas verslo klestėjimu ne tik kaip vartotojas, bet kartu ir kaip darbdavys, ir kaip investuotojas.

Taip pat minėtini įtikinami L. von Mises’o argumentai dėl darbininkų vietos visuomenėje. Anot mokslininko, XIX a. istorikų ir politikų trūkumas buvo tas, kad jie nesugebėjo suprasti, jog dirbantieji yra pagrindiniai pramonės gaminių vartotojai, sudarantys absoliuči¹ pirkėjų daugum¹. Jei atkreiptume dėmesį į statistik¹, tai pastebėtume, kad vaikų mirtingumas suma˛ėjo, vidutinis gyvenimo am˛ius pailgėjo, gyventojų pagausėjo, ir eilinis ˛mogus pradėjo naudotis patogumais, kurie ankstyvesniais laikais nesisapnavo net turčiams. Vadinasi, pamatytume, kad teiginys, jog gamyklos pablogino fizinį darb¹ dirbančiųjų padėtį tėra tik mitas. Kaip viso to prie˛astį L. von Mises’as nurodė pagrindinį pramoninės revoliucijos laimėjim¹ – ekonominės galios perkėlim¹ nuo ˛emės savininkų visiems gyventojams. Dėl to eilinis ˛mogus nustojo būti varguolis, pasitenkinantis trupiniais nuo turtuolių stalo . Taigi, darbininkas iomis naujomis verslo s¹lygomis tapo ne tik laisvai samdomu darbininku, bet ir tuo pačiu klientu. Juk Verslui pirmiausia reikia kuo daugiau rinkų. Tai tapo kapitalistinės verslininkystės devizu. Rinka – tai klientai, pirkėjai, vartotojai. Kapitalizmo pasaulyje yra vienas būdas praturtėti: mokėti aptarnauti vartotoj¹ geriau ir pigiau nei kiti . Būdingiausiu kapitalizmo bruo˛u, skiriančiu jį nuo ikikapitalistinių gamybos metodų, L. von Mises’as įvardijo jo nauj¹ rinkos veikimo princip¹ – kapitalizmas nėra paprasčiausia masinė gamyba, bet masinė gamyba, tenkinanti masių poreikius.

L. von Mises’as teigė, kad kapitalistinė gamyba dėl pelno yra gamyba visuomeninių poreikių patenkinimui, o privati gamybos veiksnių nuosavybė atlieka socialinź funkcij¹. Rinkos sistema gali automatikai skirstyti iteklius pagal poreikius. Verslininkams, kapitalistams ir ˛emės savininkams vartotojai yra tarsi suteikź mandatus, bet jie gali būti ataukiami. Kapitalistinė pelno siekimo sistema verčia versl¹ tarnauti vartotojams, siekti kuo geriau aptarnauti klientus. Taip vartotojas tampa valdovu. L. von Mises’as raė: „ia prasme kapitalistinė gamybos sistema yra ekonominė demokratija, kuri kiekvienam pfenigui suteikia balso teisź. Vartotojai yra savarankika, nepriklausoma tauta. Kapitalistai, verslininkai ir ūkininkai – piliečių atstovai“. Rinkos procesas yra kasdien vykdomas plebiscitas, ir jis neivengiamai alina i gaunančių peln¹ s¹rao tuos, kurie nenaudoja savo nuosavybės pagal visuomenės keliamus reikalavimus. Atspirties taku L. von Mises’ui buvo neoklasikinė tikslų funkcijos maksimizavimo, turint tam tikras lėas, koncepcija. Jo nuomone, lėos, kuriomis disponuoja verslininkas, taip pat keičiasi. L. von Mises’as raė, kad verslininkystė yra universali ˛mogaus veiklos kategorija, i tiesų realioje ekonomikoje verslininku, t. y. ˛mogumi, veikiančiu neapibrė˛tumo s¹lygomis, yra kiekvienas. Kaip tikras austrų mokyklos atstovas, būdamas nuoseklus subjektyvistas ekonominėje analizėje, jis pabrė˛ė, kad verslininko pelnas ar nuostoliai – tai ne jo kapitalo, o jo idėjos, įkūnytos kapitale, produktas: klaidinga idėja lems nuostolius, nepaisant kapitalo s¹naudų. Savo ruo˛tu, anot L. von Mises’o, „algų ir atlyginimų mokėjimas reikia ne darbdavio draugikum¹, bet versl¹, gamybos veiksnio įsigijim¹“. Tai atitiko samprat¹, kad kiekvienas darbuotojas turi pats „pelnytis“ savo atlyginim¹.

Pa˛ymėtina, kad vėliau M. N. Rothbard’as, remdamasis aristoteliku realizmo irykinimu, atrado tai, ko trūko L. von Mises’ui – galimybź taikyti naudingumo princip¹ (praktinės analizės pagrind¹) individualių planų koordinavimo laike problemos isprendimui. M. N. Rothbard’as, kurio mokymo esmź sudaro teiginys, kad ˛mogus „veikia“, remdamasis teoriniu L. von Mises’o palikimu, pareikė, kad ˛monės gali veikti tiek, kiek leid˛ia jų protas. 1963 m. ileistame savo beveik tūkstančio puslapių veikale ˇmogus, ekonomika ir valstybė, paraytame etojo deimtmečio pabaigoje gavus Volcker’io fondo stipendij¹ ir tapusiame L. von Mises’o veikalo ˇmogikoji veikla tolesne plėtra, M. N. Rothbard’as kai kuriose srityse, – pavyzd˛iui, monopolijos teorija, naudingumas, gerovė ir valstybės teorija – dar labiau sustiprino pastarojo po˛iūrį ir pradėjo austrų ekonomikos teorijos atgimim¹. M. N. Rothbard’as tvirtino, kad vienintelės tikrosios monopolijos yra sukurtos vyriausybės, nes rinkos pernelyg konkurencingos, kad leistų ilikti kokioms nors monopolijoms. Jis raė: „Kiekvienai kapitalo prekei turi būti skirta konkreti rinka, kurioje firmos perka ir parduoda t¹ prekź. Suprantama, kad pagal į ekonominį dėsnį laisvojoje rinkoje nustatomas aikus maksimalus lyginamasis konkrečios firmos dydis. [] Dėl io dėsnio, niekada negali susiformuoti vienas mil˛inikas kartelis ar susiliejimas visoje ekonomikoje, kol vienai didelei firmai nepriklauso visos gamybos priemonės ekonomikoje“. Toliau savo traktate M. N. Rothbard’as dėstė po˛iūrį, kad monopolinės kainos egzistavimas laisvojoje rinkoje yra pagrįstas iliuzija: „Rinkoje nėra nepastebimos, neatpa˛įstamos konkurencingos kainos ir dėl to net abstrakčiai negalima iskirti nė vienos kainos kaip „monopolinės“. Atmetźs monopolinės kainos egzistavimo laisvojoje rinkoje galimybź, panaiai jis plėtojo J. Robinson ir E. Chamberlin’o monopolinės konkurencijos teorijų kritik¹. Jis teigė, kad „Monopolinės konkurencijos teoretikai lygina ideali¹ firm¹ (t. y. neturinči¹ įtakos kainai) su tomis firmomis, kurios turi tam tikr¹ įtak¹ kainai ir dėl to yra tam tikru laipsniu „monopolinės“. Tačiau akivaizdu, kad firmos paklausos kreivė negali būti nuolat tobulai elastinga“.

M. N. Rothbard’as, į valstybź ˛velgźs laikydamasis metodologinio individualizmo pozicijos ir neigźs gėrybių skirstymo į privačias ir vie¹sias objektyvum¹, studijuodamas vyriausybės politik¹ knygose ˇmogus, ekonomika ir valstybė (1963) bei Galia ir rinka (1970 m.) tyrinėjo visų tipų intervencijos į rink¹ poveikius ir priėjo ivad¹, kad valstybė prie ˛mogaus gerovės ma˛ai tegali prisidėti. Be to, jis pa˛ymėjo, kad valstybė teikia nemokamas paslaugas nusavintomis lėomis: „Faktas, kad valstybė teikia tam tikr¹ paslaug¹, reikia, jog, kitaip nei rinkoje, paslaugos gavimas yra visikai atskirtas nuo mokėjimo u˛ t¹ paslaug¹“. Ir toliau tźsė: „Pelno-nuostolio testas veikia kaip gairės valdant produktyvių paslaugų sraut¹. Tokių gairių vald˛ia neturi, ji stokoja racionalaus būdo sprźsti klausim¹, kiek apskritai pinigų ileisti ar kiek jų ileisti kiekviena specifine kryptimi. Kuo daugiau pinigų ji ileid˛ia, tuo daugiau paslaugų gali suteikti – tačiau kur sustoti?“ Veikale Galia ir rinka M. N. Rothbard’as taip apibendrino gamybinź valstybės veikl¹: „Kiekviena valstybinė įmonė sukuria chaoso sal¹ ekonomikoje; nereikia laukti socializmo, kad prasidėtų chaosas. Jokia valstybinė įmonė niekada negali racionaliai, gerovź maksimizuojančiu būdu nustatyti kainų ar katų, paskirstyti gamybinių veiksnių ar fondų. Jokia valstybinė įmonė negali veikti „pagal verslo princip¹“, net jei to būtų siekiama. Tad bet kokia valstybinė operacija į ekonomik¹ įvirkčia chaoso dozź; kadangi ekonomikoje visos rinkos susisiekia, bet kuri valstybinė veikla ardo ir deformuoja kainų formavim¹si, veiksnių pasiskirstym¹, vartojimo ir investavimo proporcijas ir t. t. [] Kuo platesnės vald˛ios valdos, tuo, ˛inoma, rykesnis is poveikis“.

Taip pat M. N. Rothbard’as tyrinėjo Did˛i¹j¹ depresij¹ ir knygoje Amerikos did˛ioji depresija, tapusioje svarbiu indėliu į JAV istorij¹, taikė austrų verslo ciklo teorij¹, siekdamas parodyti, kad ekonomikos nuosmukis kilo dėl bankų kredito ekspansijos, o padėtį dar labiau pasunkino Herbert’o C. Hoover’io vyriausybės kiimasis.

M. N. Rothbard’as, kuriam „laisvė ir ne˛eid˛iama nuosavybė eina ivien“, teigė, kad nuosavybė privalo būti privačiose rankose, o savininkas turi būti laisvas j¹ valdyti. Jis kritikavo mokesčių sistem¹: negali būti neutralių mokesčių, mokesčiai ikraipo rink¹. Jei valstybė pinigus leid˛ia projektams, kurie nukreipti į rink¹, tai suprantama kaip nes¹˛ininga konkurencija. O jei pinigai yra ileid˛iami projektams, kurie nėra orientuoti į rink¹ – tai yra ekonomikai neefektyvu. M. N. Rothbard’as teigė, kad progresyviniai mokesčiai diskriminuoja pajamas. Turtingesni ˛monės neturėtų būti verčiami mokėti daugiau, nei turintieji ma˛iau. Jo nuomone, ma˛iausiai ˛alingas mokestis yra vienodas mokestis. Valstybė ir jos bankų sistema yra blogiausias pinigų valdytojas, o laisva firma – geriausias.

ˇmogų M. N. Rothbard’as vertino ne kaip ekonominį ˛mogų, o kaip veikiantį ˛mogų (acting man), kuris susiduria su laiko ir iteklių trūkumu. Siekdamas paaikinti ˛mogaus elgesį, jis sujungė teorij¹ ir metodus. Toks po˛iūris buvo rimta priepriea vadinamajam scientizmui, t. y. po˛iūriui, kuriuo remiantis teigiama, kad gamtos mokslų metodais galima visk¹ paaikinti. Kalbėdamas apie efektyvum¹, M. N. Rothbard’as teigė, kad efektyvumo praktinis pritaikymas „apima sprendimus apie tai, kas mums patiems svarbu. O gamybinės funkcijos terminologija apibrė˛tas efektyvumas tokių sprendimų neleid˛ia“.

M. N. Rothbard’as neisiskyrė i kitų ekonomistų laikydamasis nuomonės, kad i dalies ekonomika yra objektyvus mokslas. Tačiau jo kolegų mėginimai paversti apskritim¹ kvadratu formuojant objektyvi¹ socialinių gerovės vertybių gynyb¹ sulaukė reikiamo atsako vienoje ankstyvųjų ir geriausių M. N. Rothbard’o esė Naudingumo ir gerovės ekonomikos teorijos per˛iūrėjimo link. Joje M. N. Rothbard’as su dideliu u˛sidegimu ir tiksliai parodė, kad visa gerovės ekonomika yra pagrįsta prielaida, kad įmanoma tarp asmenų palyginti naudas, kuri¹ jis atmetė.

M. N. Rothbard’as buvo geras monetarinės teorijos ˛inovas, turėjźs aikų ir tikslų po˛iūrį. Jis rimtai gynė aukso standart¹. Ypač verta paminėti jo garsi¹j¹ broiūr¹ K¹ vyriausybė padarė mūsų pinigams?, daug prisidėjusi¹ prie aukso standarto populiarinimo.

M. N. Rothbard’as buvo didis sistemų kūrėjas. Jis tźsė ir papildė L. von Mises’o praksiologinį metod¹, taikydamas jį ekonomikai. M. N. Rothbard’o mokymo sintezė buvo pagrįsta: klasikiniu liberalizmu ir XIX a. individualistų-anarchistų (B. Tucker’io) mintimis, austrų ekonomikos mokykla (ypač L. von Mises’o mokymu), kritiku valstybės vertinimu ir Aristotelio ontologija (prigimtinės teisės idėja). M. N. Rothbard’as ekonomikos teorijoje naudodamas praksiologijos metodik¹, priėjo prie anarchokapitalistinės visuomenės modelio. Pagal į modelį galima teigti, kad visuomenė be valstybės yra vienintelė galima visuomenė, kuri dera su prigimtinėmis ˛mogaus teisėmis, suprantamomis kaip privačios nuosavybės pagrindas.

Pagrindinė M. N. Rothbard’o politinės ekonomijos tema buvo konfliktas. Jis raė: „Mano did˛iausias siekis, kalbant apie ˛monijos istorij¹, yra įvardyti esminį konflikt¹, am˛inai vykstantį tarp laisvės ir galios“. Laisvė čia reikia „paalinės įtakos nebuvim¹ į teisingai įsigyt¹ nuosvybź“.

U˛siminus apie M. N. Rothbard’¹, dar pa˛ymėtina, kad jis JAV paskleidė neoaustrikosios ekonominės mokyklos idėjas bei liberalizmo doktrin¹, ypač ileisdamas savo keturių tomų istorij¹ apie kolonijinės Amerikos atsiskyrim¹ nuo Did˛iosios Britanijos – Laisvės suvokimas. iame veikale atsiskleidė M. N. Rothbard’o nepasotinamas noras ˛inoti ir domėtis ma˛ai itirtomis istorijos aplinkybėmis. O jo filosofinis darbas Laisvės etika (1982 m.) tapo natūralių teisių teorijos atgimimu bei moralės gynyba. M. N. Rothbard’as teigė, kad individo laisvė yra ne tik moralinis gėris savyje, bet ir būtina s¹lyga kitiems gėriams klestėti. Teigdamas, kad ekonomika kaip mokslas yra objektyvi (value-free), jis tvirtino, jog etiniai pagrindai turi būti pripa˛inti tam, kad atsirastų vietos individo laisvei. Pasak M. N. Rothbard’o, ekonomika ir etika yra atskiros disciplinos, papildančios viena kit¹ ir grind˛iamos ˛mogus prigimtimi. Kartu etika turi paremti objektyvi¹ ekonomik¹ tam, kad įtvirtintų laisvos rinkos visuomenź. Siekdamas pagrįsti laissez-faire princip¹, M. N. Rothbard’as ˛engė dar toliau ir suformulavo metanormatyvinź objektyvi¹ etik¹, kuri patvirtina esminź laisvės vertź. Gindamas kapitalizm¹, jis nepripa˛ino kompromisų. M. N. Rothbard’ui kapitalizmas buvo ne „sistema“, o natūralus laisvės padarinys. Jis tikėjo liberalia etika, pateisinančia laisv¹j¹ rink¹, ir buvo moraliai neutralus skirtingoms vertybėms bei siekiams, į kuriuos orientuotas ˛mogus, kol jis prie kitus nepradeda naudoti jėgos. M. N. Rothbard’as raė: „ˇmogus, u˛grobźs kito nuosavybź, gyvena prietaraudamas savo prigimčiai. ˇmogus gali gyventi savo nuosavybės dėka. Tas, kuris pasisavina kito nuosavybź, nėra kūrėjas ir gyvena kitų darbo vaisių dėka“.

Apskritai, kiekvienas, analizuodamas M. N. Rothbard’o vardu per 45 metus trukusi¹ mokslinź veikl¹ pasiraytus straipsnius ir knygas, ko gero, pamanytų, kad iuo vardu pasirainėjo penki ei produktyvūs mokslininkai, nes, atrodytų, vienas ˛mogus negalėjo būti ekonomikos teorijos, politinės filosofijos, ekonominės istorijos, politinės ir diplomatinės istorijos 25 knygų ir imtų straipsnių politine ir kultūrine tematika autorius. (Jo bibliografijoje priskaičiuojama daugiau kaip 1000 straipsnių!). Visi, kuriems tekdavo sutikti M. N. Rothbard’¹, sutrikdavo dėl jo did˛iulio intelektinio produktyvumo. M. N. Rothbard’as, kovojźs su kiekviena, jo manymu „griaunanči¹ja tendencij¹“ XX am˛iuje: socializmu, scientizmu, statizmu, realitivizmu, ir ˛adinźs laisvės trokim¹ daugelio ˛monių irdyse, buvo mokslininkas, sugebėjźs suderinti liberali¹ laisvź su moksliniu objektyvumu, idealizm¹ su realizmu. Taip pat iskirtina jo savybė reikalauti argumentų tvirtumo ir grie˛tumo. M. N. Rothbard’o netenkino spėjimai ir įvairūs teiginiai „gali būti“, jam labiau tiko teiginys „viskas yra taip, kaip yra, ir ne kitaip“. Reikia paminėti ir M. N. Rothbard’o pomėgį grie˛tai kritikuoti kitus ekonomistus, o tam jis i tiesų turėjo talent¹. Nieko nuostabaus, kad M. N. Rothbard’as veikale ˇmogus, ekonomika ir valstybė rimtai kritikavo ir atmetė vis¹ keynesistinź sistem¹.

Grį˛tant prie L. von Mises’o, dar pa˛ymėtina, kad jam rinka ir konkurencija pirmiausia buvo „verslininkystės procesas“. Jis ne kart¹ pabrė˛ė, kad „kapitalistinės santvarkos analizės dėmesio centre turi būti ne kapitalas ir ne kapitalistas, o verslininkas“. L. von Mises’as gynė neribotos laisvos konkurencijos principus, neigė be kokį valstybės kiim¹si į ekonomik¹, politiniame meniu kaip vienintelį galim¹ pasirinkim¹ palikdamas tik laissez-faire kapitalizm¹. Jo credo buvo: „Pirmasis ekonomisto darbas yra pasakyti vyriausybei ko ji negali daryti“. L. von Mises’as manė, kad vienintelė iuolaikinės pramoninės visuomenės racionali ekonominė politika gali būti tik liberalizmas, pagal kurį numanomas visikos laisvės suteikimas ūkiniams subjektams, veikiantiems rinkoje. Ir apgailestaudamas teigė, kad „Liberalizmui niekada nebuvo leista subrandinti visų savo vaisių“. Beje, dar 1927 m. jis ileido glaust¹ savo utilitarinės politinės filosofijos pristatym¹ Liberlismus, o 1929 m. pasirodė jo darbas Kritik des Interventionismus.

L. von Mises’as, kaip minėta, buvo bet kokios formos intervencionizmo – nuo tarybinio valstybinio socializmo iki Franklin’o Delano Roosevelt’o Naujojo kurso prieininkas. Savo argumentacij¹ jis plačiai idėstė jau minėtoje 1922 m. ileistoje monografijoje Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė kurioje buvo teigiama, kad „Kiekvienas ˛ingsnis, vedantis tolyn nuo privačios gamybos priemonių nuosavybės ir pinigų naudojimo, yra ˛ingsnis tolyn nuo racionalios ekonominės veiklos“ bei pranaaujama, kad komunistinis eksperimentas nepavyks dėl to, kad nėra kapitalo prekių rinkos ir kainų sistemos. Tačiau pasaulis laiku neįvertino L. von Mises’o darbo, tarsi dar kart¹ patvirtindamas sentencijos Homines historiarum ignari, semper sunt pueri imintį. Svarbiausia io veikalo idėja buvo teiginys, kad dėl centralizuotai valdomų kainų neįmanoma pasiekti ekonominź pusiausvyr¹. Jei kaina nebėra paklausos ir pasiūlos ryio matas, ji negali būti kompasu, nurodančiu gamybos kryptį. Dėl to inyksta įvairių investicijų variantų palyginimo ir gamybos bei darbo priemonių veiksmingiausio panaudojimo parinkimo pagrindas.

L. von Mises’as teigė, kad socializmas kaip centralizuotai planuojamas ūkis su valstybės reguliuojama rinka, su i viraus nustatomomis kainomis negali ilgai egzistuoti. Pagrįsdamas į teiginį, jis pa˛ymėjo, kad socializmo s¹lygomis yra neįmanoma ekonominė apskaita, nes kainos neatspindi paklausos ir pasiūlos bei nerodo, kokia kryptimi turėtų plėtotis gamyba tam, kad nusistovėtų ekonominė pusiausvyra. Vadinasi, valstybė negali reguliuoti ekonomikos bendrai, ir „socializmo reguliuojama ekonomika“ i tikrųjų tampa valstybinių valdininkų savivalės karalyste, net ir esant absoliučiam s¹˛iningumui ir geriems ketinimams. L. von Mises’o teigimu, intervencionistinės sistemos yra „planuojamas chaosas“. Tenka pa˛ymėti, kad L. von Mises’o teiginį, jog socializmo s¹lygomis yra logikai neįmanomas racionalus sprendimų priėmimas dėl iteklių paskirstymo, paneigė V. Pareto ir E. Barone, parodź, kad, i principo, racionalaus iteklių paskirstymo problema gali būti isprźsta. Vėliau į po˛iūrį dar labiau sustiprino F. M. Taylor’o argumentai, isakyti 1928 m., i naujo pakurstź ginčų ugnį ir į juos įtraukź naujus asmenis – F. A. von Hayek’¹ ir L. C. Robbins’¹. Ko gero, veiksmingiausia ių debatų pabaiga tapo originalios firmų finansinės teorijos, pagrįstos grie˛tu „piniginio ir realaus kapitalo atskyrimu“, autoriaus O. Lange du darbai, 1936–1937 m. pasirodź pavadinimu Apie socializmo ekonominź teorij¹. Įdomu, kad jis savo atsakym¹ į L. von Mises’o kritik¹ dėl socialistinės visuomenės negalimumo susidoroti su iteklių racionalaus naudojimo problema pradeda ˛aisminga padėka u˛ ios problemos ikėlim¹: „Profesoriaus Mises’o statula turės u˛imti garbing¹ viet¹ Socializacijos ministerijos arba Planavimo tarybos did˛iajame vestibiulyje“. O. Lange panaudojo F. M. Taylor’o straipsnį, norėdamas parodyti, kad Centrinis planavimo biuras turi būti suvokiamas (įsivaizduojamas) kaip L. Walras’o aukcionierius, reguliuojantis pasiūl¹ ir paklaus¹ per iteracinį proces¹. Jei taip yra, ir jei centriniai planuotojai gali nustatyti kainas pagal ribinius katus, tada „rinkos socializmas“ paalins monopolinź jėg¹, gerindamas ekonomikos efektyvum¹ konkurencinio lygio link, jei visikai ir nepaalins monopolinės galios. O. Lange argumentų esmź sudarė teiginiai, kad, pirma, racionaliam iteklių paskirstymui reikia tik kainų egzistavimo, nesvarbu ar jos bus laisvosios rinkos kainos ar eėlinės kainos, nustatytos planuotojų; antra, bandymų ir klaidų keliu yra visikai įmanoma nustatyti, koks kainų rinkinys yra palyginamas su rinkos nustatytomis kainomis. Viskas, ko reikia, kad planavimo valdyba reikalautų gamintojų laikytis dviejų taisyklių: pirma, kad jie plėstų ieig¹ siekdami ˛emiausių galimų vidutinių katų; antra, kad jie pasirinktų t¹ ieigos mast¹, kuriam esant vidutiniai katai lygūs ribiniams katams. Įdomu, kad O. Lange manė, jog laisvas (nepriklausantis) nuo vertinio po˛iūrio ekonominis mokslas galimas tik su ilyga, kad jis bus glaud˛iai susijźs su darbo masių interesais.

Pa˛ymėtina, kad L. von Mises’o studentai atliko svarbų vaidmenį pokarinėje ekonominėje politikoje. Juk būtent Wilhelm’as Ropke ir Ludwig’as Erhard’as atvedė Vokietij¹ į „ekonominį stebukl¹“. Italijoje L. von Mises’o draugas ir alininkas Luigi’s Einaudi’s kaip alies prezidentas sėkmingai atsilaikė prie komunistus. Prancūzijoje L. von Mises’o studentas Jacques Rueff’as – kaip generolo Charles’o de Gaulle’io (1890–1970 m.) patarėjas – kovėsi u˛ laisv¹j¹ rink¹ ir stipri¹ valiut¹. JAV L. von Mises’as įkvėpė M. N. Rothbard’¹, I. Kirzner’į, Hans’¹ F. Sennholz’¹, George Reisman’¹, Ralph’¹ Raico, Leonard’¹ Liggio, lankiusius jo seminarus Niujorko universitete, ir vis¹ kart¹ jaunų mokslininkų. Tačiau pats L. von Mises’as nesulaukė savo idėjų pripa˛inimo bangos, kuri prasidėjo po 1973 m. ekonominės krizės, palaidojusios jo pagrindinio oponento – J. M. Keynes’o – makroekonominź teorij¹, bei F. A. von Hayek’ui tapus Nobelio premijos laureatu, taip pat Auburn’o universitete įkūrus L. von Mises’o institut¹.

Gyvenimo kelias Antrasis ˛ymiausias neoaustrikosios mokyklos atstovas F. A. von Hayek’as gimė Vienoje intelektualų eimoje, kurioje buvo įsitvirtinusios gilios akademinės tradicijos: ne tik jo tėvas, biologas pagal specialybź, bet ir abu seneliai buvo svarbiausių Austrijos universitetų profesoriai (be to, senelis i motinos pusės vadovavo Centriniam statistikos departamentui), profesoriais tapo ir abu jo broliai. 1917 m., k¹ tik baigźs mokykl¹, F. A. von Hayek’as buvo pakviestas į Austrijos-Vengrijos imperijos armij¹ ir metus tarnavo artilerijos karininku Italijos fronte. Grį˛źs F. A. von Hayek’as (būdamas 19 metų) įstojo į Vienos universitet¹; ten studijavo ekonomik¹ ir teisź. Tuo metu Vienos universitetas buvo vienas i trijų geriausių pasaulyje (be Stokholmo ir Kembrid˛o universitetų), tinkamų ekonomikos studijoms. Čia tarp jo dėstytojų buvo F. von Wieser’is ir O. Spann’as, o tarp bendramokslių ir L. von Mises’o vesto seminaro (vadinamojo Privatseminar, kurio dalyviai tuo metu negaudavo jokio akademinio pripa˛inimo dėl seminarų metu praleisto laiko ir įgytų ˛inių) lankytojų Gottfried’as von Haberler’as (1901–1995 m.), Fritz’as Machlup’as (1902–1983 m.), Oskar’as Morgenstern’as (1902–1977 m.), Paul’as N. Rosenstein’as-Rodan’as (1902–1985 m.), Felix’as Kaufmann’as ir Alfred’as Schutz’as, kartu su Friedrich’u A. Lutz’u ir jo ˛mona Vera C. Smith Lutz) daug prisidėjź prie austrų mokyklos idėjų atgimimo ir plėtros. (Beje, L. von Mises’o seminar¹, po kelerių metų tapusį visos ekonominės bendruomenės centru Vienoje, taip pat lankė tokie austrų ekonomistai, kaip Richard’as von Strigl’as, Karl’as Schlesinger’is, Eric’as Voegelin’as, Walter’is Weisskopf’as ir garsiojo C. Menger’io sūnus Karl’as Menger’is

Nors F. A. von Hayek’as buvo įtrauktas į teisės studentų s¹raus, jis daugiausia domėjosi ekonomika ir psichologija. Pastar¹ja buvo susidomėjźs dėl reformistinio socializmo idealo, kuris buvo būdingas to meto F. A. von Hayek’o kartai, siekusiai pagerinti tuometines socialines s¹lygas. Socializmas, kaip atrodė, galėjo būti tinkamas problemų sprendimas. Tačiau 1922 m. pasirod˛iusi L. von Mises’o knyga Socializmas: ekonominė ir sociologinė analizė ir joje pateikti triukinantys argumentai prie centrinį planavim¹ pakeitė F. A. von Hayek’o pasaulė˛iūr¹ ir jo socialistines pa˛iūras į laissez-faire.

Baigźs universitet¹, F. A. von Hayek’as gavo daktaro laipsnį teisės (1921 m.) ir politinių mokslų (1923 m.) srityse. Vadovaujant L. von Mises’ui, jis dirbo vyriausybinėje valdyboje ikikarinės skolos sureguliavimui. 1923–1924 mokslo metus F. A. von Hayek’as kaip doktorantas praleido Kolumbijos universitete. Ten jis dirbo asistentu ir padėjo rinkti med˛iag¹ amerikiečių ˛urnlui Business Annals. Taip pat klausėsi W. Mitchell’o paskaitų bei lankė J. B. Clark’o seminar¹. Grį˛źs į Vien¹ ir įtikinźs austrų vald˛i¹, kad Austrijoje reikalingas ekonominių ciklų empirinių tyrimų institutas, kartu su L. von Mises’u įsteigė Austrijos verslo ciklų tyrimų institut¹, tapo jo direktoriumi (labai auktas paskyrimas, atsi˛velgiant į tuometinės Austrijos ekonominės minties lygį) ir ias pareigas ėjo nuo 1927 m. iki 1931 m.

1931 m. prasidėjus politiniams Adolf’o Hitler’io sukeltiems neramumams F. A. von Hayek’as, primygtinai raginamas L. von Mises’o, iva˛iavo į Anglij¹. Ten L. C. Robbins’o pakviestas i prad˛ių kaip kviestinis profesorius, o vėliau kaip etatinis profesorius dėstė Londono ekonominių ir socialinių tyrimų mokykloje. Beje, ioje mokykloje jis jau 1930 m. buvo skaitźs kelias paskaitas. Čia F. A. von Hayek’as įsitraukė į kitų ˛ymių ekonomistų (J. R. Hicks’o, Arnold’o Plant’o, Dennis’o H. Robertson’o, T. E. Gregory, Abba P. Lerner’io, Kenneth’o E. Boulding’o, George’o L. S. Shackle’o) grupź, skleisdamas ioje intelektualioje terpėje austrų verslo ciklo teorijos idėjas, kurios iki 1936 m. pasirodant J. M. Keynes’o Bendrajai teorijai greitai tapo ˛inomos bei priimtinos Did˛iojoje Britanijoje ir JAV.

1949 m. F. A. von Hayek’as persikėlė į JAV ir 12 metų dirbo Čikagos universiteto profesoriumi. Ten jis bendravo su F. H. Knight’u, vėlesniais Nobelio premijos laureatais Milton’u Friedman’u (1976 m.), Joseph’u Stiglitz’u (2001 m.), George’u J. Stigler’iu (1982 m.). Pa˛ymėtina, kad tuo metu ekonomikos teorija da˛nai keitėsi.

Pirmiausia Paul’as A. Samuelson’as 1947 m. ileido savo veikal¹ Ekonominės analizės pagrindai, įtraukusį fizik¹ kaip moksl¹, tinkam¹ vaizduoti ekonomik¹. i knyga tapo ketvirtuoju vyraujančiu ekonomikos teorijos vadovėliu anglosaksikame pasaulyje po A. Smith’o Tautų turto bei J. S. Mill’io ir A. Marshall’o Principų. Įdomu, kad jau pirmasis juodratinis Ekonominės analizės pagrindų variantas 1941 m. jos autoriui pelnė David’o A. Wells’o premij¹ Harvarde; bet dauguma med˛iagos knygai buvo surinkta 1937 m., kai P. A. Samuelson’ui buvo tik 22 metai.

Po to M. Friedman’as 1953 m. paskelbė savo esė apie „pozityvi¹j¹ ekonomik¹“, iuo veikalu nustatydamas naujus ekonomikos metodo standartus. iuo laikotarpiu F. A. von Hayek’as liovėsi nagrinėjźs ekonomikos teorij¹ ir pasinėrė į psichologij¹, filosofij¹ ir politik¹. Taip austrų mokykla į˛engė į u˛sitźsusį saulėlydį, kurį nutraukė tik staigus ir netikėtas susidomėjimas ia mokykla F. A. von Hayek’ui 1974 m. gavus Nobelio premij¹ ekonomikos srityje.

1962–1968 m. F. A. von Hayek’as dėstė Vokietijoje, Freiburgo universitete. Atuntajame deimtmetyje jis vėl grį˛o į gimt¹j¹ Austrij¹ ir 1969–1977 m. dėstė Zalcburgo universitete. Tačiau F. A. von Hayek’ui teko smarkiai nusivilti, nes iame universitete ne tik nebuvo ekonomikos disciplinų programos, bet ir ma˛ai kas domėjosi jo ekonominėmis teorijomis bei politine filosofija. Todėl 1977 m., būdamas 78-erių, F. A. von Hayek’as grį˛o į Freiburg¹ ir dėstė io miesto universitete.

Ekonomikos teorija. Per savo ilg¹ gyvenim¹ F. A. von Hayek’as paraė daug darbų. Pirmasis buvo Kainos ir gamyba (1931 m.). iame veikale jis, gana pesimistikai vertindamas bankų galimybes įgyvendinti teising¹ politik¹, pripa˛ino kreditiniais pinigais pagrįstos kapitalistinės sistemos nestabilum¹ ir teigė, kad kredito politikos klaidos yra pagrindinė ekonominių krizių kilimo prie˛astis. F. A. von Hayek’as tikėjo, kad norint kontroliuoti infliacij¹ pinigų pasiūla privalo būti grie˛tai kontroliuojama, nepaisant to, kad tokios priemonės gali labai padidinti nedarbo lygį Atvykusį į London¹ ir pradėjusį skleisti savo neįprastas pa˛iūras F. A. von Hayek’¹ labai suglumino P. Sraffa ir J. M. Keynes’as, pastarojo redaguojamame ˛urnale Economic Journal ispausdintoje recenzijoje sumalź jo knyg¹ į dulkes. Tačiau 1976 m. is darbas jau buvo įvardytas kaip „pranaikas perspėjimas, keturiasdeimt metų pralenkźs savo laik¹“.

1933 m. iėjo F. A. von Hayek’o knyga Pinigų teorija ir ekonominis ciklas, kurioje galima rasti etojo deimtmečio monetaristų idėjų u˛uomazgų. ioje knygoje jis parodė, kaip monetarinės injekcijos, suma˛inančios palūkanų norm¹ ˛emiau jos „natūralios normos“, ikraipo ekonomikos gamybos struktūr¹ ir skatina „blog¹ investavim¹“. Vėliau iėjo Pelnas, procentas ir investicijos (1939 m.), Grynoji kapitalo teorija (1941 m.) ir kiti teoriniai darbai, kuriuose F. A. von Hayek’as sukūrė rinkos tvarkos ekonominius, filosofinius, etinius ir politinius pagrindus.

Svarbiausi io laikotarpio F. A. von Hayek’o darbai buvo skirti rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizei, suteikusiai teorinį pagrind¹ jam atmesti intervencionizm¹. F. A. von Hayek’as, XX a. trečiajame deimtmetyje lygiagrečiai su J. M. Keynes’u plėtojo L. von Mises’o Pinigų ir kredito teorijoje (1912 m.) pateikt¹ verslo ciklo teorij¹, kurioje tvirtinta, kad ekonomikos nuosmukio prie˛astis yra monetarinės vald˛ios institucijų kiimasis į ekonomik¹ nustatant palūkanų norm¹. F. A. von Hayek’as i K. Wicksell’io perėmė idėj¹ apie nesutapim¹ tarp natūralios procento normos, susijusios su kapitalo produktyvumu bei agentų laikinomis pirmenybėmis, ir piniginės (monetarinės) normos, apsprźstos bankinės sistemos, iam nesutapimui pradedant kainų kilimo ar kritimo kumuliatyvinį proces¹. A. von Hayek’as verslo ciklo teorij¹ sujungė su E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorija, i pastarosios perimdamas investicijų kaip gamybos proceso, kurio pagrindiniai veiksniai yra darbas ir gamtiniai itekliai, pailginimo koncepcij¹, ir iaikino investicijų bei kainų priklausomybź, pabrė˛damas laiko koncepcij¹. Sutikdamas su Ralp’u Hawtrey’umi, kad pasikartojančių pakilimo ir depresijų laikotarpių galima ivengti tik geriau kontroliuojant pinigų pasiūl¹, F. A. von Hayek’as nesutiko su jo teiginiu, kad cikliniai svyravimai yra grynai monetarinis fenomenas. Ypač daug dėmesio ioje rinkos savireguliacijos ir ekonominio ciklo analizėje jis skyrė investicinių sprendimų, kuriuos atskiri rinkos dalyviai priima skirtingais laiko momentais, tarpusavio koordinavimo klausimui. Aikindamas, kaip rinkoje garantuojamas ar pa˛eid˛iamas investicinių sprendimų koordinavimas, F. A. von Hayek’as pagilino ir detalizavo daugelį tradicinių ekonomikos teorijos klausimų. Jis ityrė kapitalinių investicijų struktūros kitim¹ gamybos procese, atsi˛velgiant į skirtingų rūių investicijų reprodukcijos trukmź, naudojamų technologijų universalumo laipsnį, įvairių gamybos veiksnių tarpusavio papildomum¹ ir pakeičiamum¹, kuris gali kisti gamybos procese ir panaiai. ie F. A. von Hayek’o tyrinėjimai vėliau padarė didelź įtak¹ J. R. Hicks’o darbams ir ypač jo knygai Vertė ir kapitalas, turėjusiai did˛iulź įtak¹ neoklasikinės ekonomikos teorijos plėtrai po Antrojo pasaulinio karo.

Ketvirtajame deimtmetyje susipa˛inźs su vieno i grie˛čiausių marksizmo idėjų kritikų K. Popper’io (1902–1994 m.) darbais, o vėliau ir su juo pačiu, pama˛u F. A. von Hayek’as iplėtė savo interesų lauk¹. Jo dėmesio centre atsidūrė socialinių mokslų metodologijos, pa˛inimo filosofijos, teisės ir laisvės problemos. Kiekvienoje srityje, į kuri¹ tik ˛engė, jis griovė įsisenėjusius prietarus – ne tik pateikdamas naujų į˛valgų ir skatindamas naujų idėjų plėtotź, bet ir gaivindamas nepagrįstai u˛mirtas arba nesuprastas tiesas. Jo knygos Kelias į vergovź (1944 m.), Individualizmas ir visuomeninė santvarka (1948 m.) ir Laisvės konstitucija (1960 m.) toli virija grynosios teorijos ribas. Čia F. A. von Hayek’as neabejodamas tapo institucionalistu ir net istoriku. Knygoje Kelias į vergij¹, dedikuotoje „visų partijų socialistams“, F. A. von Hayek’as visuotinio susi˛avėjimo socialistinėmis, tame tarpe ir ekonomikos srityje, idėjomis fone įspėjo, kad gali būti pamirti fundamentalūs laisvos visuomenės principai bei atmetė trečiojo kelio koncepcij¹ ir reformistinį idealizm¹, koks plėtojosi Vakarų ekonominėse teorijose po Antrojo pasaulinio karo. Jis teigė, kad neegzistuoja joks trečiasis ūkinės veiklos proceso organizavimo principas (papildantis rinkos funkcionavim¹ arba centralizuot¹ valdym¹), kuris gali būti racionaliai pasirinktas, kad būtų pasiekti visi norimi tikslai. iuo veikalu F. A. von Hayek’as tarsi metė iūkį Vakaruose tuo metu vyravusioms etatizmo ir demokratinio socializmo idėjoms, tuo parodydamas, kad ekonominio gyvenimo kontrolė nuosekliai veda prie totalitarinės politinės kontrolės. Kaip jis raė savo knygoje Kelias į vergovź, „Ekonominė kontrolė yra [] priemonių visiems mūsų tikslams kontrolė“. Didėjanti asmens priklausomybė nuo vald˛ios jo ekonominės padėties po˛iūriu neivengiamai didina jo priklausomybź nuo vald˛ios ir visais kitais po˛iūriais. Įspėdamas apie į pavojų bei nurodydamas, kad Vakarų alys, vykdydamos socialistinź politik¹, ilgainiui susilauks totalitarinės nemezės, F. A. von Hayek’as, kuris daugiau negu kuris nors kitas m¹stytojas prisidėjo prie klasikinio liberalizmo atgimimo pokario laikais, kartu atkakliai gynė klasikinź liberali¹ individualistinź filosofij¹, kuri¹ dauguma „pa˛angių“ to laiko m¹stytojų laikė visika atgyvena.

Tačiau jis, būdamas vienu i Londono ekonomikos mokyklos intelektualinių lyderių, tapo pagrindiniu J. M. Keynes’o oponentu audringose ekonominėse diskusijose dėl ekonominių krizių ir priemonių, kaip jų ivengti, kurios Economic Journal puslapiuose prasidėjo XX a. ketvirtojo deimtmečio prad˛ioje dėl J. M. Keynes’o Pinigų traktato po F. A. von Hayek’o recenzijos, kurioje jis pabrė˛ė, kad traktato autoriaus ivados prietarauja austrų mokyklos nuostatoms. Kaip minėta, atsakydamas į tai, J. M. Keynes’as papraė P. Sraffa’os parayti recenzij¹ F. A. von Hayek’o knygai Kainos ir gamyba. Po to sekė ilga polemika, itisa komentarų serija, į kuri¹ įsitraukė daugelis anglų ekonomistų; ji akivaizd˛iai rodė dviejų mokyklų nesutarim¹. Vis dėlto, iki 1936 m. pasirod˛iusios J. M. Keynes’o Bendrosios teorijos, F. A. von Hayek’o argumentacija, kuri buvo grind˛ima austrų mokyklos teorija, aikinusia kapitalo perteklinio kaupimo reikinius laikantis monetaristinių pozicijų, ir jo propaguota austrų verslo ciklo teorija, ko gero, tinkamiausiai aikino Did˛iosios depresijos prie˛astis. Kaip stiprus J. M. Keynes’o prieininkas, jis, aiku, galėjo visikai paneigti ar tiesiog atmesti Bendr¹j¹ teorij¹, tačiau F. A. von Hayek’as niekada taip nepadarė. Tai i dalies galima paaikinti J. M. Keynes’o asmeniniu ˛avesiu ir legendiniais retoriniais sugebėjimais, taip pat F. A. von Hayek’o nenoru įsivelti į atvir¹ konfrontacij¹ su savo kolegomis. Be to, F. A. von Hayek’as J. M. Keynes’¹ laikė s¹jungininku kovojant su karo meto infliacija, ir todėl nenorėjo jo atitraukti nuo io u˛davinio. Taip pat, kaip vėliau teigė pats F. A. von Hayek’as, J. M. Keynes’as nuolat keitė ir tobulino savo svarbiausi¹ veikal¹, tad F. A. von Hayek’as nematė reikalo rayti detali¹ Bendrosios teorijos kritik¹. Pats jis daug svarbesniu darbu laikė detalų E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo teorijos idėstym¹ ir tolimesnį plėtojim¹ ir tam skyrė daug savo laiko bei energijos. Tačiau F. A. von Hayek’o Grynoji kapitalo teorija nebuvo baigta iki 1941 m., kai jau visuotinai įsigalėjo J. M. Keynes’o teorija, patvirtinta praktikos – po Did˛iosios depresijos ir po Antrojo pasaulinio karo ekonomika palankiai reagavo į paklausos skatinim¹

Be to, mokslinėse diskusijose apie kapitalo teorijų pagrindus, F. A. von Hayek’as neigė Čikagos universiteto profesoriaus, ko gero, paties nuosekliausio to laiko amerikiečių neoklasiko Frank’o H. Knight’o (1885–1972 m.), taip pat (!) propagavusio ekonominź laisvź (i esmės su s¹lyga, kad veiks rinkos mechanizmas) pa˛iūras. (is kartu su P. Sraffa ne ma˛iau atriai kritikavo austrų mokyklos kapitalo teorij¹ ir i dalies verslo ciklo teorij¹). F. A. von Hayek’as taip pat ariai kritikavo amerikiečių ekonomist¹ Frederick’¹ M. Taylor’¹ bei kit¹ austrų mokyklos atstov¹, Čikagos universiteto dėstytoj¹ Oskar’¹ Lange, isamiai analizavusį neoklasikinės krypties bendrosios pusiausvyros problematik¹. Beje, pastarojo knyga Kainų lankstumas ir u˛imtumas, kartu su J. R. Hicks’o veikalu Vertė ir kapitalas tapo chrestomatinėmis ioje tematikoje, o jis pats su Abba Lerner’iu priskirtinas „naujiesiems socialistiniams ekonomistams“, neturėjusiems nieko bendra su socialistais politinės perspektyvos prasme. Dar pa˛ymėtina, kad O. Lange kartu su Henry C. Schultz’u (1893–1938 m.) ir Paul’u H. Douglas’u (1892–1976 m.), vėliau tapusiu JAV senatoriumi, buvo priskirti prie Čikagos universiteto „matematinio trio“ – ekonomistų, kuriems būdingas ypatingu polinkis į teorinį Lozanos mokyklos po˛iūrį.

XX a. etajame ir septintajame deimtmečiuose susidomėjimas F. A. von Hayek’o veikalais bei idėjomis suma˛ėjo, nes jis, tarpukario laikais pralaimėjźs idėjinź- intelektinź kov¹ prie J. M. Keynes’¹, ir toliau pasisakė prie valstybinį įsikiim¹, atmetė makroekonomik¹ ir ekonometrik¹.

Kaip minėta, 1974 m. F. A. von Hayek’ui kartu su G. Myrdal’iu buvo paskirta Nobelio premija ekonomikos srityje, taip pa˛ymint jo indėlį į pinigų ir ekonominių svyravimų teorijos plėtr¹, įvairių ekonominių sistemų efektyvumo lyginam¹j¹ analizź, taip pat tyrimus ekonominių sistemų teisinėje srityje. Todėl keynesistinės makroekonomikos teorijos prasidedančios krizės s¹lygomis atuntajame deimtmetyje atgimė susidomėjimas jo, ir apskritai austrų ekonominės mokyklos atstovų, veikalais, o XX a. pabaigoje F. A. von Hayek’as tapo vyraujančia intelektine jėga bent jau ekonominės politikos srityje. Be to, itikimybė socialinei liberalizmo filosofijai, metodologinio individualizmo ir subjektyvizmo principams, pasirengimas integruoti į ekonomikos teorij¹ neapibrė˛tumo veiksnį ir pa˛velgti į ekonominius procesus informacijos pateikimo ir iplatinimo po˛iūriu, austrų mokyklos alininkams apskritai suteikė pranaum¹ lyginant su kitų ekonomikos krypčių, pirmiausia keynesizmo ir ortodoksinio neoklacisizmo, atstovais. iuo laikotarpiu triumfavo F. A. von Hayek’o idėja dėl socialistinės ekonomikos neilgaam˛ikumo ir pasitvirtino jo perspėjimai dėl to, kad visuomenė, kurioje natūralios (spontanikos) tvarkos principas pakeičiamas paklusnumo kokiam nors visuomeninio tikslui principu, praranda dinamizm¹ ir pasmerkia save s¹stingiui. XX a. atuntojo–devintojo deimtmečio stagfliacija tik patvirtino F. A. von Hayek’o ivadas, kad valstybės įsikiimas turi ribas, u˛ kurių jis virsta grėsme rinkos ekonomikos funkcionavimui ir pasitarnavo geru fonu jo pateiktai originaliai stagfliacijos problemų traktuotei. 1973–1979 m. F. A. von Hayek’as paskelbė trilogij¹ Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, kurioje jis pateikė teisingo elgesio taisykles kaip atsakym¹ į ˛inių dėl ateities trūkumo problem¹ bei kritikavo egalitarizm¹ ir toki¹ panacėj¹ kaip socialinis teisingumas. ioje knygoje F. A. von Hayek’as ikėlė ir argumentavo tezź, kad neribojamų vald˛ios galių s¹lygomis demokratija virsta politinės kovos arena, kurioje organizuotos grupės tenkina savo interesus plačiosios visuomenės s¹skaita: „spontanikų rinkos jėgų funkcionavim¹ vis labiau slopina ne tai, kas visuomenės suvokiama kaip grėsminga monopolijų plėtra, bet veikiau visuotinis įvairiausių profesinių asociacijų bei s¹jungų plitimas. Jų veikla daugiausia reikiasi kaip spaudimas vald˛iai, kad imtųsi rink¹ reguliuoti jų naudai“. Čia F. A. von Hayek’as idėstė ir pamatinius politinius principus, kurie, apribodami vald˛ios galias, i¹ pavojing¹ tendencij¹ sustabdytų ir leistų klostytis dinaminei laisvų ˛monių visuomenei, nes, kaip jis su kartėliu pa˛ymėjo, „Visa demokratija, kuri¹ iandien ˛inome Vakaruose, yra daugiau ar ma˛iau neribota demokratija“.

Tarp F. A. von Hayek’o paskutinio periodo darbų ˛ymiausi – filosofinis-politinis kūrinys Lemtingas pasipūtimas (1988 m.) ir ekonominis veikalas Pinigų ivalstybinimas (1976 m.). Pastarajame jis kritikavo valstybės pinigų monopolį bei teigė: „[] vyriausybės pinigų leidimo monopolis ne tik u˛kirto mums keli¹ turėti gerus pinigus, bet ir neprileido mūsų prie vienintelio proceso, kuriuo galėtume isiaikinti, kas yra geri pinigai“. F. A. von Hayek’as, praradźs viltį sudrausminti vyriausybių elgesį spausdinant pinigus, ikėlė pinigų denacionalizacijos projekt¹, t. y. pasiūlė atsisakyti valstybės monopolinės teisės pinigų emisijoje. F. A. von Hayek’o nuomone, taip būtų galima sukurti konkurencingas valiutas, kurias rinktųsi ūkiniai subjektai. is sprendimas garantuotų ribas pinigų emisijai, nes jei kuri nors valiuta būtų pradėta leisti dideliais kiekiais, ji prarastų savo vertź veikiant paklausai ir pasiūlai. Tai reikia, kad ji prarastų perkam¹j¹ gali¹. Individai pradėtų naudotis konkuruojančia valiuta, u˛ kuri¹ būtų galima nupirkti daugiau vertybių. Bankai, kurie ileistų per didelius konkrečios valiutos kiekius, greitai bankrutuotų, nes jų „prekei“ nebūtų paklausos.

F. A. von Hayek’as buvo vienas tų mokslininkų, kurie XX a. įgyvendino „paradigminź kait¹“ ekonomikos teorijoje, tyrimų interesus perkėlus nuo materialių gėrybių gamybos, paskirstymo ir mainų klausimų rinkos informacijos paskleidimo, perdirbimo ir naudojimo problemų link. Jis buvo vienas pirmųjų teoretikų, nurod˛iusių lūkesčių svarb¹ ekonominiuose procesuose. Vienas i racionalių lūkesčių teorijos kūrėjų F. A. von Hayek’as, prieingai nei J. M. Keynes’as, lūkesčiuose į˛velgė racionalum¹ ir teigė, kad jie glaud˛iai susijź su rinkos procesais bei juos valdo. F. A. von Hayek’o teiginius, susijusius su lūkesčių formavimo problemos sprendimu, vėliau sėkmingai plėtojo M. N. Rothbard’as, atsisakźs F. A. von Hayek’o siūlyto rėmimosi spontaniniais procesais ir savo realistiniame metodologijos modelyje naudojźs kit¹ koordinavimo metod¹ – realybės princip¹. i metodologija leido jam naujai pateikti subjektyvaus realaus pasaulio egzistavim¹.

F. A. von Hayek’as, stovėjźs prie iuolaikinės ekonominių sistemų teorijos itakų, pateikė rinkos struktūrų su s¹moningai organizuotomis ir centralizuotai valdomomis struktūromis lyginam¹j¹ analizź. Naujų po˛iūrių kūrimo impulsas buvo jo idėjos apie ekonominių procesų laikinź trukmź, neapbrė˛tum¹ ir netolygum¹. F. A. von Hayek’o tyrimų centre buvo ekonomikos, kaip koordinavimo sistemos, problema, o kartu ir tokių pagrindinių s¹vokų kaip pusiausvyra, rinka, kainos, konkurencija, verslininkas, turinys. Ūkinių subjektų tarpusavio s¹veik¹ F. A. von Hayek’as apibrė˛ė dviem aspektais: erdviniu, kuris grind˛iamas tuo, kad ekonomika reaguoja į gamybos ir vartojimo struktūros pokyčius; ir laikiniu, kuris grind˛iamas tuo, kad sprendimai, kuriuos priima ūkinio proceso dalyviai tam tikru momentu, atspindi jų prielaidas dėl kitų ūkinės veiklos dalyvių elgesio ateityje. Kalbėdamas apie koordinacij¹, kaip ekonomikos mokslo dalyk¹, F. A. von Hayek’as tuo pačiu nustatė ekonomikos teorijos teorinius blokus ir tematinius ryius. Pirmiausia čia kalbama apie:

kainas, kaip apie efektyvi¹ informacinź bei komunikacinź sistem¹, ir apie kainų teorij¹, skirt¹ parodyti kainų sistemos prisitaikymo prie vidaus trikd˛ių mechanizm¹;

kapital¹ kaip sudėting¹ struktūr¹, susidedanči¹ i ne vienos kilmės atskirų kapitalų, ir kapitalo teorij¹, apraanči¹ prisitaikymo ios struktūros viduje mechanizm¹;

pinigus, kaip dabartį ir ateitį siejanči¹j¹ grandį, ir pinigų teorij¹, skirt¹ aikinti tarpusavio ryius tarp kainų struktūros pokyčių, atspindinčių kapitalo, gamybos ir vartojimo struktūros pakitimus, bei pinigų masės apyvartoje pokyčius, atspindinčių politikos sprendimus.

„Vėlyvasis“ F. A. von Hayek’as – tai ne tik ekonomistas, bet ir filosofas, universaliai aprėpiantis socialines problemas. Jo indėlis į socialinź filosofij¹ buvo metodologinės nuostatos, kurių pagrindu jis kūrė savo rinka pagrįstas ekonomines koncepcijas. Būdamas beveik am˛ininkas imtmečio, kuriame ˛inojimo specializacija pasiekė apogėjų, o pretenzijos į universalum¹ da˛nai tapdavo neprofesionalų dalia, F. A. von Hayek’as sukūrė kompleksinź socialinių ˛inių sistem¹, kurioje visuomenė pavaizduota kaip spontanika tvarka – tokia, kuri, nebūdama kieno nors s¹moningų veiksmų numatytas rezultatas, savaime klostosi individams maksimizuojant savo gerovź. Jis giluminiu visuomeninių mokslų objektu laikė ˛mogikosios veiklos, kuri i anksto nebuvo numatyta ir suplanuota, rezultatų aikinim¹. ie procesai vyksta neįtakojami s¹moningų tikslų, jie patys saviorganizuojasi, kad padėtų įgyvendinti individualius interesus. Pagal t¹ pači¹ logik¹, kaip ir A. Smith’o „nematoma ranka“, jie susijź su gamybos didinimu ir leid˛ia ekonomikos agentams plėsti savo galimybių zon¹ vartojimo srityje. Taip, F. A. von Hayek’o nuomone, veikia pinigų ir kainų sistema. Be to, spontanikai besiklostančių kainų mechanizmas u˛tikrina, kad „ekonominiai pokyčiai da˛niausiai paveikia tik mūsų poreikių pakračius, paribius“. Dėl savo neprievartinio pobūd˛io rinka, veiksmingiau nei planavimas ar koordinavimas kurianti harmonij¹ ˛monių ekonominėje veikloje, iuo po˛iūriu gali būti laikoma spontanikos visuomenės tvarkos paradigma, iliustruojančia P. J. Proudhon’o aforizm¹ „Laisvė yra tvarkos motina“.

F. A. von Hayek’o teorijos pagrind¹ sudaro ˛inojimo ir ekonomikos mokslo u˛davinių supratimas. Jis savoje ˛inių koncepcijoje, kuri¹ atspindi 1937 m. ileistas darbas Ekonomika ir ˛inios bei 1945 m. pasirodźs veikalas ˇinių panaudojimas visuomenėje, rėmėsi „neaikaus ˛inojimo“ koncepcija ir ˛inių pasiskirstymo idėja. Jų pagrindas buvo F. A. von Hayek’o filosofijos gnoseologine baze tapusios ˛mogikojo ˛inojimo principinio ribotumo ir ˛inių „isibarstymo“ tarp ˛monių tezės. Jis raė: „Konkretus ˛inojimas, kuris juda veikiant ˛monių grupei, niekados nėra susietas iorikai ir logikas. Jis veikia tik isklaidyta, nepilna ir i vidaus nesusieta forma, kuri susideda i daugybės protų; is isisklaidymas ir įvairaus ˛inojimo netikrumas yra vienas i fundamentaliųjų faktų, i kurių turėtų iplaukti visuomeniniai mokslai“. I viso to iplaukė pasaulio ir ekonomikos objektyvaus ir visaapimančio paveikslo sukūrimo negalimumo pripa˛inimas; įsitikinimas, kad bet kuri konkreti informacija apie sistem¹, taip pat ekonominź, prastesnė ir skurdesnė u˛ t¹, kuri joje cirkuliuoja.

Pagal F. A. von Hayek’¹, individualios ˛inios yra fragmentikos. Jis raė: „[…] ˛inios apie s¹lygas, į kurias turime atsi˛velgti, niekada nebūna glaustos arba vientisos, nes jos mus pasiekia tik kaip isklaidytos nuotrupos neisamių ir da˛nai prietaringų ˛inių, kuriomis disponuoja pavieniai individai“. Jos nuolat kinta ir sudaro begalinź prietaringų faktų bei nuomonių įvairovź. ˇinios (˛inojimas) – tai ne paprastas konkrečių ˛inių rinkinys, o priemonė, padedanti ˛monėms susigaudyti besikeičiančiame pasaulyje.

Tuo pat metu F. A. von Hayek’as manė, kad individualios ˛inios atlieka tam tikr¹ vaidmenį, nes jų turėjimas individui u˛tikrina lyginam¹jį pranaum¹ veikloje. Juk ekonominėje veikloje ˛inios apie konkrečios vietos ir laiko aplinkybes yra esminės. Tai ˛inios, kurios neatsiejamos nuo praktinės patirties, ir būtent jos, F. A. von Hayek’o teigimu „praktikai kiekvienam individui suteikia pranaum¹ prie kitus“. Todėl, jo nuomone, lemiam¹ reikmź įgauna individų turimos neaikios informacijos koordinavimo visuomenės mastu problema.

F. A. von Hayek’as pagal ˛inių ribotumo princip¹ apibrė˛ė ekonomikos mokslo objekt¹, tikslus ir u˛davinius. Pavyzd˛iui, jis manė, kad objektas apima iteklių geriausio panaudojimo (ne paskirstymo) tikslais, kurių santykinė vertė ˛inoma tik patiems individams, u˛tikrinimo, arba, glaustai tariant, „˛inių, kurios savo visuma nėra suteiktos jokiam atskiram individui, panaudojimo“ problemos tyrim¹.

Vienas pagrindinių ekonomikos mokslo u˛davinių iam mokslininkui, kaip minėta, buvo isiaikinti, kaip i mil˛inikos ˛monių elgsenos įvairovės susiklosto pakankamai grie˛ta socialinė tvarka, kuri¹ jis pavadino „spontanika“. Tai aikindamasis F. A. von Hayek’as vėl grį˛o prie C. Menger’io ikeltos problemos, sintetinio visuomeninių reikinių analizavimo atsiremiant į individuali¹ logik¹. Jam tai leido suprasti, kaip nepriklausoma daugumos ˛monių veikla gali lemti susijusios stabilių santykių sistemos visumos atsiradim¹.

F. A. von Hayek’o nuomone, tvarka gali būti sukuriama s¹moningai arba susiklostyti stichikai. Spontanikos tvarkos specifika yra ta, kad ji nėra sumanymų įgyvendinimas, o susidaro evoliuciniu keliu visuomenės vystymosi natūralaus proceso eigoje, kaip nes¹moningas daugelio ˛monių s¹moningų veiksmų rezultatas. Spontanika tvarka – tai ˛mogikų veiksmų rezultatas, o ne ˛mogaus proto produktas. Kaip raė F. A. von Hayek’as „Dabartinė visuomenės tvarka atsirado ne tikslingomis pastangomis, bet veikiau dėl to, kad vykstant konkurencijai pama˛u įsivyraudavo efektyvesnės institucijos“. O pačios „struktūros, suformuotos tradicinių papročių, veikiau atsirado dėl „atsijojimo“ proceso, varomo į priekį pranaumų, kuriuos grupės įgydavo priimdamos – dėl ne˛inomų ar galbūt grynai atsitiktinių prie˛asčių – tam tikr¹ elgesio būd¹“ F. A. von Hayek’as parodė, kad visuomenėje sukauptos ˛inios kaip įpročiai, tradicijos ir normos perduodamos per auklėjim¹ ir da˛niausiai priimamos be realaus tam tikrų normų reikmės suvokimo. Tačiau dėl to jų reikmė visuomenei nesuma˛ėja. ių normų ir institutų visuma formuoja socialinź tvark¹, kuri palaikoma ir plėtojama tikslingais ˛monių veiksmais, bet tai nėra pavienio asmens valia, ir jį galima tikslingai reguliuoti. Tokia spontanika tvarka atsirado evoliucijos būdu, tačiau yra labai svarbi siekiant daugybės skirtingų tikslų, nes, kaip raė F. A. von Hayek’as savo veikale Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė „Visų rūių laisvosiose visuomenėse, nors ˛monių grupės ten ir jungiasi į organizacijas siekdamos tam tikrų konkrečių tikslų, visų ių skirtingų organizacijų bei pavienių individų veikos koordinavimas vyksta pagal spontaninės tvarkos jėgas“.

Kaip save organizuojančių socialinių sistemų pavyzdį F. A. von Hayek’as nurodė moralź, teisź, rink¹, privačiosios nuosavybės institut¹, pinigus ir t. t., kuriuose tvarkingumas sukuriamas ne valdymu i „centro“, o savitarpio santykių tarp struktūros sudedamųjų dalių reguliarumu.

F. A. von Hayek’as fundamentalių socialinių institutų atsiradim¹ siejo su A. Smith’o „nematomos rankos“ mechanizmu. Kaip viena i spontanikos socialinės tvarkos forma, jos esmė pasireikia rinka (rinkos tvarka). Siekdamas j¹ u˛tikrinti, taip pat ivengti „ūkio“ („ekonomikos“) ir „rinkos“ painiojimo bei pabrė˛damas esminį skirtum¹ tarp „ūkio“ ir rinkos, F. A. von Hayek’as įvedė katalaksijos (catallaxy, i graikų kalbos katallattein, mainikauti) s¹vok¹. Jo nuomone, rinka formuojasi natūralios atrankos procese, be kokios nors iorinės kryptingos jėgos ir nėra pajungta sprźsti atskirus u˛davinius. Ji yra skirta sujungti ir didinti ˛monių galimybes siekiant jų konkuruojančių tikslų. Todėl tirti rink¹ kaip savanorikų mainų sistem¹, arba katalaksij¹, F. A. von Hayek’o nuomone, ir yra ekonomikos mokslo tikslas, o pagrindinė katalaksijos, kaip ir tinkamai suprastos ekonomikos teorijos, problema – ˛inių pasidalijimas visuomenėje: kaip ˛inias, kurios isklaidytos tarp milijonų ekonomikos subjektų ir kurių visuma ne˛inoma nė vienam i jų, padaryti suprantamas daugeliui. Tai ir yra toji funkcija, kuri¹ atlieka rinkos procesas: tai ne trūkstamų priemonių ekonomizavimas siekiant ˛inomų tikslų, o greičiau skleidimas per kainų mechanizm¹ informacijos apie tai, kaip vienas kito nepa˛įstantys ekonomikos subjektai gali pasiekti savo taip pat jiems ne˛inomus tikslus. Istorikumo vardan pa˛ymėtina, kad pirmasis ekonomikos teorij¹ suvesti į katalaksij¹, t. y. mainų moksl¹, savo Politinės ekonomijos įvadinėse paskaitose dar 1831 m. pasiūlė William’as Forster’is Lloyd’as (1794–1852 m.), savo laiku perėmźs i N. Senioro politinės ekonomijos katedr¹ Oksfordo universitete, eidamas Drummond’o profesoriaus pareigas.

Kaip lemiam¹ ˛ingsnį, padariusį galim¹ taiking¹ bendrų tikslų nesiekiančių ˛monių bendradarbiavim¹, F. A. von Hayek’as įvardijo mainus, pripa˛inim¹ to, „kad skirtingi ˛monės i tų pačių daiktų turi skirtingos naudos, ir da˛nai kiekvienas i dviejų individų gali turėti naudos k¹ nors i kito gaudamas mainais u˛ k¹ nors, kas reikalinga kitam. iems santykiams atsirasti pakako pripa˛inti tam tikras taisykles, apibrė˛iančias, kas kam priklauso ir kaip nuosavybė gali būti sandoriu perleid˛iama kitam“. Pasak F. A. von Hayek’o, abi alys i mainų turi tuo daugiau naudos, kuo labiau skiriasi jų poreikiai. Organizacijoje pavieniai jos nariai talkina vienas kitam tik tiek, kiek verčiami siekti tų pačių tikslų, o katalaksijoje – daugelio visuomenės organizacijų ekonominiame gyvenime – jie pasitarnauja vienas kito poreikiams visai jais nesirūpindami ar net jų ne˛inodami (katalaksijoje nėra jokios sutartos tikslų hierarchijos ir jokio teisėto iteklių skirstytojo), ir būtent „savanaudiki“ tikslai skirtingus individus skatina pasitarnauti vienas kitam. Visos ios mokslininko mintys aikiai buvo prieingos toms, kuriomis vadovavosi socialistinė sistema, t. y. visos visuomenės sujungimui viena idėja ir tikslu. Suprantama, kad F. A. von Hayek’o oponentams atrodė absurdikas toks samprotavimas, kad visuomenės nesieja jokie bendri tikslai ir kad j¹ vienija ne tikslų, o priemonių ryys. F. A. von Hayek’as neigė ir visuomenės solidarumo galimybź. Kaip akivaizd˛iausi¹ bendro visuomenės tikslo apraik¹ jis įvardijo nacionalizm¹ ir socializm¹ – du did˛iausius laisvai civilizacijai gresiančius pavojus. F. A. von Hayek’as, nagrinėdamas individo ir visuomenės kaip kolektyvo ryį bei jų tarpusavio s¹veikos rezultatus, priėjo gana kategorik¹ ivad¹: „Individo narystź visuomenėje daryti priklausom¹ nuo to, ar jis pritaria ir s¹moningai palaiko konkrečius kitų visuomenės narių siekius, reikia paalinti pagrindinį tokios visuomenės dinamizmo veiksnį“.

F. A. von Hayek’o metodologiniai po˛iūriai nulėmė ir jo pozicij¹ analizuojant ekonominių subjektų elgsen¹ rinkos s¹lygomis. Svarbiausi rinkos tvarkos aspektai, F. A. von Hayek’o nuomone, yra kainos ir konkurencija. Anot jo, būtent kainų mechanizmas yra unikalus būdas bendrauti sudėtingoje sistemoje, kurioje ˛inios apie reikmingus faktus isklaidytos tarp daugelio individų, o rinka per jos kainų signalus leid˛ia koordinuoti i pačios rinkos proceso eigos atsirandanči¹ informacij¹ visos visuomenės mastu. Kaip F. A. von Hayek’as raė veikale Kelias į vergovź, be kainų – io pagrindinio ekonominės informacijos altinio „jokiam protui nebūtų įmanoma aprėpti skirtingų ˛monių, besivar˛ančių dėl turimų iteklių, skirtingų poreikių beribės įvairovės ir pasverti kiekvien¹ i jų“. Tokiu būdu kainos yra individualios veiklos, perduodant neapibrė˛tas ˛inias, koordinatoriai. O tokio sisteminio ˛inojimo atskleidimo procedūros vaidmenį atlieka konkurencija, kuri F. A. von Hayek’o veikaluose įgauna filosofinį pobūdį ir nagrinėjama kaip visuomenės organizacijos alternatyvių būdų informacinis pagrindas. Jei ekonomistai-neoklasikai tobul¹ konkurencij¹ apibrė˛ė kaip padėtį, kai yra daug ma˛ų įmonių, kurios visos pardavinėja homogenikas prekes ir turi vis¹ informacij¹, tai F. A. von Hayek’ui konkurencija – veiksmingas būdas nukreipti ne˛inomus iteklius ˛inomiems tikslams pasiekti. F. A. von Hayek’as savo veikale Filosofijos, politikos, ekonomikos teorijos ir idėjų istorijos nauji tyrimai (1978 m.) raė: „Konkurencija vertinga tik tuo ir tiek, kiek jos rezultatai yra nenuspėjami ir i esmės skiriasi nuo tų, kurių kas nors tikėjosi ar galėjo tikėtis […]. Konkurencijos efektas yra tas, kad kai kurie lūkesčiai neisipildo, o siekiai nėra įgyvendinami“. Kadangi įmonės niekada negali valdyti remiantis tobulomis ˛iniomis, jos negali numatyti kokia konkurencijos strategija bus sėkminga, kol jos neibando. Anot F. A. von Hayek’o, konkurencija – tai „atradimo procesas“.

Kainų informacijos funkcija apima savybź beveik akimirksniu registruoti ma˛iausius iorinių s¹lygų pasikeitimus. Taip kiekvienas visuomenės narys gauna galimybź pritaikyti savo sprendimus bendrų ekonominės sistemos pokyčių visumoje. Konkurencija atlieka ios procedūros pradėjimo vaidmenį, kurį reikėtų vertinti kaip proces¹, kurio metu agentai gauna ir perduoda ˛inias. Dėl tarpusavio veiklos proceso, kurio centre atsiranda mainai, agentai įtraukia į nuosav¹ elgesio strategij¹ pakeitimus, veikiamus kitų ˛monių elgesio, ir kurie, savo ruo˛tu, yra supančios ūkinės veiklos pasikeitimo rezultatas. Konkurencija verčia agentus prisitaikyti, antraip kyla rizika būti paalintam i rinkos.

Kita vertus, kainų sistema nors ir leid˛ia perduoti egzistuojanči¹ informacij¹, bet negali suma˛inti ateities ne˛inomybės. Todėl sintetinio pobūd˛io spontanikiems reikiniams analizuoti F. A. von Hayek’as į savo tyrimų rat¹ įtraukė ir lūkesčius (numatymus). Kuriant stabilumo pagrindus, spontanikos struktūros turi savybź įveikti ˛inių trūkum¹ dėl ateities. Taip jos sudaro „bendras lūkesčių (numatymų) schemas“ ir patiria tai, kad dauguma lūkesčių i tiesų isipildo. XX a. et¹jį deimtmetį svarbiausiu F. A. von Hayek’o tyrinėjimų objektu tapo analizavimas, kokiomis s¹lygomis gali būti formuojamos ir saugomos ios „lūkesčių (numatymų)“ struktūros. i¹ analizź trijų tomų leidinyje Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (1973 m., 1976 m., 1979 m.), pagrįst¹ „teisingo elgesio taisyklių“ principu, jis galiausiai pateikė kaip normų, elgesio taisyklių, tradicijų, papročių arba s¹lyginių susitarimų visum¹. ios taisyklės sudaro informacinź ekonomik¹ tokia dalimi, kokia fantastikų ˛inių dydis, kurias ji pateikia, pasireikia ne konkrečia, bet sintetine forma. Abstrakcija yra priemonė priartėti prie sudėtingo realaus pasaulio, kurio mūsų protas nesugeba iki galo suprasti. Ji pateikia t¹ būd¹, kuris padeda ˛monėms prisitaikyti prie daugelio ne˛inomybės faktų, supančių jų veikl¹. Teisingo elgesio taisyklės, F. A. von Hayek’o nuomone, yra atsakymas į ˛inių dėl ateities trūkumo problem¹. Viena vertus, tiriant abstrakčius ˛inių po˛ymius, kurie pasireikia tose taisyklėse, jos siūlo priemones leid˛iančias prisitaikyti ir reaguoti į skirtingas situacijas ateityje. Antra vertus, teisingo elgesio taisyklės leid˛ia suma˛inti ne˛inojim¹, nes jos pateikia individualios veiklos vykdymo s¹lygas, tuo pačiu ireikia agentų stabilaus elgesio veikiančioje aplinkoje principus, nurodydamos (per reakcij¹ į skirtingas tipines situacijas) visum¹ s¹lygų arba atsakomųjų veiksmų, pateiktų apibendrinta forma. Teisingo elgesio taisykles padėjo atrinkti laikas ir patirtis; tai tarsi bandymų ir klaidų tyrimas. ios taisyklės prisitaiko prie aplinkybių pasikeitimų, kad tik galėtų padėti vykdyti individualius planus. Turėdamos savybź pasikartoti ir reguliariai pasireikti situacijose, kurias jos sukuria, ios taisyklės tarnauja besiformuojančiai spontanikai tvarkai. Juk, anot F. A. von Hayek’o, „Ne visuomenė su tam tikra savo struktūra sukuria jai deramas taisykles, bet taisyklės, kuriomis i prad˛ių vadovaujasi tik nedaugelis, o vėliau – imituojamos daugumos, sukuria specifinės rūies visuomenź“. Spontanika tvarka parodo ne k¹ kit¹ kaip teisingo elgesio taisyklių evoliucij¹, nuolatinius taisyklių dalių pasikeitimus, nes jos jau nebetinka prisitaikymui arba ateities numatymui.

Tačiau F. A. von Hayek’as pripa˛ino, kad besitźsiantys ˛inių pokyčiai neleid˛ia planuoti bet kokių vilčių, kaip sulaukti sėkmės. L. M. Lackmann’as i¹ logik¹ F. A. von Hayek’o mintį dar kiek pastūmėja pirmyn. Jis teigė, kad bet koks rezultato numatymas visuomeninėse ir spontaninio ūkio struktūrose yra neįmanomas. Todėl klausimas dėl kapitalistinės ekonomikos galimybių savo dalyviams sukurti gerovź, taip pat klausimas dėl tokios ekonomikos legatyvumo lieka atviras. Kita vertus, F. A. von Hayek’as nema˛ai dėmesio savo darbuose skyrė prognozavimui. Tačiau prognozės esmź jis suprato kiek kitaip, nei dauguma ekonomistų. Anot F. A. von Hayek’o, prognozė – tai ne kokių nors konkrečių rodiklių reikmių vertinimas, o tikėtinos įvykių eigos nustatymas. Tai vadinamasis pattern prediction. Tokiu būdu mokslas negali atsisakyti vertinti būsimos įvykių eigos, tačiau turėtų būti atsiribojama nuo konkrečių skaitmeninių orientyrų.

F. A. von Hayek’o po˛iūrį dėl spontaninės tvarkos ir dėl to, kad ekonominėje teorijoje neįmanomas absoliutus konkretumas bei apibrė˛tumas vėliau palaikė M. Friedman’as. U˛tenka paminėti jo 1953 m. isakyt¹ tezź, kad „Teorija gali būti kuriama pagal nerealias ar net klaidingas prielaidas. Mokslui svarbiau prognozuojamoji teorijos galia, o ne jos prielaidų realumas

F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o auklėtinis, F. A. von Hayek’as, gyvendamas epochoje, kai klasikinio liberalizmo idėjos buvo laikomos negrį˛tamai praėjusio laiko atgarsiu, o ekonominio liberalizmo – socialiai kenksmingomis, iki galo liko itikimas ekonominio liberalizmo principų didelio vertingumo idėjai ir neatsitiktinai laikomas tikruoju neoliberalizmo tėvu (kuriam, tenka pripa˛inti, niekada nerūpėjo demokratija kaip socialinė vertybė). ios itikimybės nė kiek nesusilpnino nei tai, kad jis pralaimėdavo mokslinius ginčus (pavyzd˛iui, debatus su J. M. Keynes’u ir jo alininkais ketvirtajame deimtmetyje), nei tai, kad jo idėjos buvo ignoruojamos. (Beje, dar septintojo deimtmečio pabaigoje J. R. Hicks’as galėjo dr¹siai rayti: „Kai 1890–1930 metų ekonominės minties istorija buvo parayta, pagrindiniu dramos persona˛u [] tapo profesorius Hayek’as. Jo ekonominiai darbai [] beveik ne˛inomi iuolaikiniams studentams, ir dabar sunku įsivaizduoti, kad buvo laikas, kai Hayek’o naujos teorijos konkuravo su Keynes’o naujomis teorijomis“). Bėgant metams, is F. A. von Hayek’o įsitikinimas liberalių idėjų teisingumu tik stiprėjo. Tačiau jo liberalizmas nebuvo „naivus“ XVIII a. liberalizmas. Nebuvo jis ir XIX a. „įprastas“ liberalizmas. Savo itikimybź liberalizmui F. A. von Hayek’ui teko nuolat tikrintis. io mokslininko liberalizmas, kurio savotiku moto galima laikyti jo propaguot¹ princip¹ „Individo laisvės politika yra vienintelė tikrai pa˛angi politika“ ikentėtas jo paties, o argumentai „pririti“ prie XX a. realijų. Todėl F. A. von Hayek’as individo ir jo laisvės santykį suvokė kiek kitaip nei A. Smith’as, ir jį formulavo taip: „Laisvė yra tokia būklė, kai kiekvienas gali naudotis savo ˛iniomis savo tikslams“. Vadinasi, galima daryti ivad¹, kad F. A. von Hayek’o ipa˛įstamos vertybės nėra taip lengvai apčiuopiamos. Viena vertus, jis gina individo laisvź kaip aukčiausi¹jį gėrį, kurį gina individo teises pripa˛įstanti etinė tradicija. Antra vertus, argumentai, kuriais jis gina rinkos tvark¹ kaip atradimų bei informacijos generavimo mechanizm¹, leid˛ia manyti, kad svarbiausia vertybė jam yra ne laisvė, o ˛inių maksimizavimas. Prie F. A. von Hayek’o nuopelnų liberalizmui galima priskirti ir tai, kad jis atliko pagrindinį vaidmenį 1947 m. baland˛io 10 d. įkuriant Mont Pelerino draugij¹ (pagal kalno prie Genfo e˛ero veicarijoje, kur vyko pirmasis draugijos, suteikusios galimybź savo nariams i viso pasaulio padiskutuoti apie politinės ir ekonominės laisvės siekį bei ilaikym¹, susitikimas, pavadinim¹). i draugija palaikė gyvus klasikinio liberalizmo idealus pokario laikotarpiu, kai jie jau buvo u˛mirtami. Tarp Mont Pelerino draugijos įkūrėjų buvo ir 1976 m. Nobelio premijos laureatas M. Friedman’as, K. Popper’is, L. von Mises’as, Walter’is Lippmann’as bei Salvador’as de Madariaga – asmenybės, ipa˛inusios vakarietikas vertybes. Jos aktyvus narys ir 1976–1978 m. prezidentas buvo 1982 m. Nobelio premijos laureatas George’as J. Stigler’is. Apskritai, ios bendrijos, kurios nariai ir iais laikais nuolat reguliariai susitinka įvairiose pasaulio vietose, prezidentų vardus galima skaityti kaip ekonominės politikos lyderių istorij¹. etojo deimtmečio prad˛ioje tai buvo W. Ropke, L. Erhard’o mokytojas, atlikźs ne paskutinį vaidmenį formuojant Vakarų Vokietijos ekonominź koncepcij¹ bei j¹ įgyvendinant „auksiniais“ ios alies gyvenimo metais. Septintojo deimtmečio prad˛ioje tai buvo M. Friedman’as, vienas did˛iausių radikaliojo neoliberalizmo propagandininkų, Pasaulio banko ir JAV prezidentų patarėjas, atuntojo deimtmečio prad˛ioje tai buvo J. M. Buchanan’as, o devint¹jį deimtmetį – Gary’is Becker’is, ekonominėje ūkio veikloje naudojam¹ ilaidų-naudos apskaitos sistem¹ pritaikźs ir meilės, religijos, nusikalstamumo sritims, bei 1992 m. laimėjźs Nobelio premij¹ ekonomikos srityje.

Reikia paminėti ir F. A. von Hayek’o po˛iūrį į kolektyvinį bei organizacinį m¹stym¹. Kalbėdamas apie kolektyv¹, jis aikiai skyrė vadinam¹j¹ Did˛i¹j¹ visuomenź ir organizacij¹. F. A. von Hayek’o vartojama s¹voka kolektyvinis m¹stymas, pagal savo turinį gali būti suprantama ir kaip grupės individų – kolektyvo m¹stymas, siekiant u˛sibrė˛to tikslo ir kaip visos visuomenės m¹stymas. Bet kuriuo atveju tai atribojama nuo individo apskritai. Kolektyvizmo naud¹ F. A. von Hayek’as suprato ir pateisino tiek, kiek ji galėjo duoti naudos atskiram individui. Anot jo, „kolektyvinis interesas tampa bendras tik tada, kai visi suvokia, kad atskirų grupių kolektyvinių interesų tenkinimas pagal tam tikr¹ savitarpikumo princip¹, jiems atnea daugiau naudos nei primeta katų“. Todėl „kolektyviniu sutarimu atliekamas veiksmas galimas tik tais atvejais, kai ankstesnėmis pastangomis jau yra suformuota bendra nuomonė, jau susitarta dėl siektinų tikslų ir lieka tik jau pripa˛intų galimybių atrankos, o ne naujų galimybių atradimo problema“. F. A. von Hayek’as teigė, kad klaidinga manyti, jog visi kolektyviniai interesai yra bendri visuomenės interesai, tačiau daugeliu atvejų kolektyvinių interesų tenkinimas aikiai prietarauja bendriesiems visuomenės interesams. Jis, kaip niekas kitas, pagrindė tezź, kad „ma˛umos nuomonė gali būti ir teisinga, tačiau dauguma klysta visada“.

Dar viena kolektyvinio m¹stymo apraikų – organizacinis m¹stymas, o kartu – organizacijos siekiami tikslai. Jų at˛vilgiu F. A. von Hayek’as nebuvo toks kategorikas kaip dėl bendrų visos visuomenės tikslų, tačiau ir į organizacinį m¹stym¹ jis ˛velgė iek tiek ironikai ir skeptikai vertino organizacinio m¹stymo atgimim¹. F. A. von Hayek’as raė: „Viena i prie˛asčių, kodėl mūsų laikais vis labiau rykėja organizacinio m¹stymo atgimimas ir menkėja rinkos tvarkos funkcionavimo supratimas, yra ta, kad vis daugiau visuomenės narių dirba didelėse organizacijose ir todėl jų supratimo horizontas apsiriboja tokių organizacijų vidinės struktūros supratimu. […] iuolaikinės organizacinės technologijos pa˛anga ir neregėtai isiplėtźs konkrečių u˛duočių diapazonas sukūrė įsitikinim¹, kad nėra ribų tam, k¹ gali pasiekti organizacija. [] Kita organizacinio m¹stymo įsivyravimo prie˛astis yra ta, jog naujų organizacinių taisyklių kūrimas daugeliu po˛iūrių buvo toks sėkmingas, jog ˛monės nustojo suvokti, kad platesnioji tvarka, pagal kuri¹ veikia organizacijos, yra kito tipo taisyklėmis, kurios nebuvo sukurtos siekiant konkretaus numatomo tikslo, o atsirado kaip bandymų ir klaidų proceso rezultatas; ir is rezultatas akumuliuoja didesnź patirtį nei ta, kuri¹ savo protu gali aprėpti atskiras ˛mogus“.

Apibendrinant galima teigti, kad F. A. von Hayek’o socialinių-ekonominių idėjų reikmė yra did˛iulė. Ji susijusi su ekonominės pasaulė˛iūros ir mikroekonomikos metodologijos plėtra (savo knygoje Mokslo kontrrevoliucija (1951 m.) F. A. von Hayek’as neleido suabejoti tuo, kad jam teorinės mokslo ˛inios visuomet buvo svarbesnės nei empirinės), mėginimu ekonominiuose tyrimuose integruoti makro- ir mikro- po˛iūrius, isprźsti ekonomikos piniginio ir barterio modelių dichotomij¹. F. A. von Hayek’o teorija apėmė visuomenės elgesio ir pasirinkimo filosofij¹ bei saugo mus nuo ekonominių eksperimentų, susijusių su valstybės kiimosi į ūkinį gyvenim¹ plėtra.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite austrų mokyklos metodologinius ypatumus.

2. Atskleiskite C. Menger’io pasiūlyto gėrybių skirstymo į ˛emesnės ir auktesnės eilės gėrybes pagal komplementarumo (papildymo) princip¹ esmź.

3. Kaip C. Menger’is apibūdino ekonominių gėrybių vertės (vertingumo) atsiradimo prigimtį? Kas sudaro jo priskyrimo teorijos esmź?

4. Parodykite C. Menger’io koncepcijos apie „Robinzono ūkį“ ir ekonominius mainus tarpusavio ryį.

5. Kaip E. von Bohm-Bawerk’as traktavo vertės (vertingumo) kategorij¹ ir ma˛ėjančio naudingumo princip¹?

6. Kas būdinga E. von Bohm-Bawerk’o kapitalo ir procento teorijai?

7. Koks yra E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teorijos turinys? K¹ jis priskyrė prie gamybos „aplinkinių“ ir „tiesioginių metodų“?

8. Palyginkite C. Menger’io ir E. von Bohm-Bawerk’o mokym¹ apie gėrybes ir mainus. Ar E. von Bohm-Bawerk’o procento teorija pakeičia C. Mengerio naudojimo teorij¹?

9. Palyginkite E. von Bohm-Bawerk’o lūkesčių teorij¹ ir K. Marx’o pridedamosios vertės teorij¹.

10. Kodėl F. von Wieser’į galima priskirti ekonominės minties subjektyviosios krypties atstovams?

11. Apibūdinkite F. von Wieser’io alternatyvių katų ir priskyrimo teorij¹.

12. Koks buvo F. von Wieser’io po˛iūris į privači¹ nuosavybź ir privači¹ verslininkystź?

13. Kuo skyrėsi F. von Wieser’io ir E. von Bohm-Bawerk’o suminio naudingumo nustatymo būdai?

14. Palyginkite neoaustrikosios ir neoklasikinės mokyklų idėjas.

15. Aptarkite neoaustrikosios mokyklos atstovų L. von Mises’o, F. A. von Hayek’o ir M. N. Rothbard’o svarbiausias ekonomines idėjas.

LITERATŪRA

Bohm-Bawerk E. The Positive Theory of Capital. In: George D. Huncke (trans.), Capital and Interest, vol. II. – South Holland, Ill.: Libertarian Press, 1959 [1889].

Menger C. Principles of Economics. James Dingwall and Bert F. Hoselitz (trans.). – Glencoe, Ill.: Free Press, 1950 [1871].

Wieser F. Natural Value. A. Malloch (trans.) and William Smart (ed.). – New York: Kelley and Millman, 1956 [1889].

Wieser F. Social Economics. A Ford Hinrichs (trans.). – New York: A. M. Kelley, Publishers, 1967 [1914].

Hajekas von F. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. – Vilnius: Eugrimas, 1998.

Hajekas von F. A. Kelias į vergovź. – Vilnius: Mintis, 1991.

Hyek F. Individualism and Economic Order. – Chicago: University of Chicago Press, 1980.

Hayek F. Capitalism and the Historians. – London: Routledge and Kegan Paul, 1954.

Hayek F. (ed.). Collectivist Economic Planning. – London: George Routledge and Sons, 1935.

Hayek F. The Constitution of Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1960.

Hayek F. New Studies in Philosophy, Politics, Economics and the History of Ideas. – Chicago: University of Chicago Press, 1978

Hayek F. The Counter–Revolution of Science. – Indianapolis: Liberty Press, 1979.

Hayek F. Law, Legislation and Liberty. – Chicago: The University of Chicago Press, 1973–1979.

Hayek F. The Fatal Conceit: The Errors of Socialism. – Chicago: The University of Chicago Press, 1989.

Mises L. Liberalizmas. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų S¹junga, 1994

Mises von L. Ekonominė politika. Mintys iandienai ir rytdienai. – Kaunas: Lietuvos Verslininkų S¹junga, 1992.

Mises von L. Human Action. – Chicago: Contemporary Books, 1963.

Mises von L. Socialism. An Economic and Sociological Analysis. – New Haven: Yale University Press, 1951.

Mises von L. Liberalism. In the Classical Tradition. – New York: Irvington-on-Hudson, 1985.

Mises von L. Planned Chaos. – New York: Irvington-on-Hudson, 1977.

Mises von L. On the Manipulation of Money and Credit. – New York: Free Market Books, 1978.

Mises von L. The Anti-Capitalistic Mentality. – Pensylvania: Libertrin Press, 1990.

Mises von L. The Theory of Money and Credit. – Indianapolis: Liberty Fund, 1981.

Mises von L. Epistomological Problems of Economics. – New York: New York University press, 1976.

Mises von L. Economic Calculation in the Socialist Commonwealth. – Ausburn: The Ludwig von Mises Institute, 1990 [1920].

Mises von L. The Ultimate Foundation of Economic Science: An Essay on Method. – Princeton, New Jersey: D. Van Nostrand, 1962.

Rothbard M. For a New Liberty. – New York: Collier Macmillan Publishers, 1978.

Rothbard M. Man, Economy and State. – Los Angeles: Nash Publishing, 1961.

Rothbard M. Power and Market. – Menlo Park: Institute for Human Studies, 1970.

Rothbard M. The Ethics of Liberty. – Atlantic Highlands: Humanities Press, 1982.

Lange O., Taylor F. On the Economic Theory of Socialism. – Minneapolis: University of Minnesota Press, 1938.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 355-360.

Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 49-132; 249-277.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 322-352.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 146-159.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 385-391; 402-408.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 529-546.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 170-174; 194-198; 277-278.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 240-249.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 366-374.

Neoclassical Economic Theory, 1870 to 1930. / edited by K. Hennings and W. J. Samuels. – Boston: Kluwer Academic Publishers, 1990. – P. 151-200.

Hicks J. R., Weber W. (eds.). Carl Menger and the Austrian School of Economics. – Oxford: Clarendon Press, 1973.

Kuenne R. E. Eugen von Bohm-Bawerk. – New York: Columbia University Press, 1971.

Littlechild S. Austrian Economics. 3 vols. – Aldershot: Edward Elgar, 1990.

Alter M. Carl Menger and the Origins of Austrian Economics. – Boulder, CO: Westview Press, 1990.

Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 80-90; 143-190; 298-301.

Butler E. Ludwig von Mises. – Aldershot: Gower, 1983.

Butler E. Hayek, His Contribution to the Political and Economic Thought of Our Time. – London, Gower, 1983.

Garrison R., Kirzner I. Fridrich August von Hayek. – London: New Palgrave, 1989.

Grassl W., Smith B. (eds.). Austrian Economics: Historical and Philosophical Background. – New York: New York University Press, 1986.

Taylor T. C. An Introduction to Austrian Economics. – Cato Institute, 1980.

White L. The Methoology of the Austrian School Economists. – New York: Center for Libertarin Studies, 1977.

Cubeddu R. The Philosophy of the Austrian Schooll. – London: Routledge, 1993.

XIX – XX С

I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. –

. / М. Н. Рындина, Е. Г. Василевский, В. В. Голосов и др. –

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

–

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1440
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AUSTR-PSICHOLOGIN-MOKYKLA31165.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AUSTR-PSICHOLOGIN-MOKYKLA31165.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/AUSTR-PSICHOLOGIN-MOKYKLA31165.php">AUSTRŲ PSICHOLOGINĖ MOKYKLA</a>

AUSTRŲ PSICHOLOGINĖ MOKYKLA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: