CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE

Ekonomikos mokslo itakų reikia iekoti

Senovės pasaulio, pirmiausia Senovės Rytų –

pasaulinės civilizacijos lopio – m¹stytojų mokymuose

K. Howard’as

Pagrindinės sampratos:

Natūrinis ūkis. Rytietikasis gamybos būdas. Valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės. Pirklys. ˇemdirbystė. Pinigai. Kredito operacijos. Autarkinis ˛emės ūkis. Idealios valstybės modelis. Teisingų mainų problema. Ekonomika ir chrematistika. Teisinga kaina. Vergvaldikas gamybos būdas. Palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas. Turtų kaupimo smerkimas. Prekybinis pelnas. Vartotojikas skolinimasis ir nuoma. Dvejybinis įraas.

Pagalbinės sampratos:

Pirminiai raytiniai altiniai. Hamurapio įstatymų kodeksas. Artchaastra. Vergovė. Visuomenės luominis suskirstymas. Namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės. Darbo pasidalijimo problema. Privačios nuosavybės problema. Prigimtinės nuosavybių teisės. Gyventojų skaičiaus problema. Turtas. Viduram˛iai. Vertinimo dvilypumas.

Ekonominė mintis senovėje nebuvo atsijusi nuo kitų m¹stymo apie pasaulį formų. Todėl tiksliai nustatyti jos pirm¹sias apraikas neįmanoma. Pirmosios ekonominės problemos buvo nagrinėjamos pavienių m¹stytojų kūriniuose, gro˛inėje literatūroje, religiniuose bei teisiniuose veikaluose, net tautosakoje. Nenuostabu, kad ekonominių teorijų istorikai savo studijas pradeda nuo įvairių epochų.

Senovės pasaulyje ekonomika nebuvo atsijusi nuo teisės, politikos, religijos. Todėl ir raytinių altinių, kuriuose būtų dėstomi vien tik ekonomikos klausimai, nėra. Taip pat pa˛ymėtina, kad senovės laikų ekonominės ˛inios da˛nai sutapo su valstybės valdymo menu. Juk ir ekonominės minties sisteminimas į teorines nuostatas, visuomenės priimtas kaip nuorodos vykdyti ūkinź politik¹, prasidėjo tuo metu, kai susikūrė pirmieji valstybių dariniai ir atsirado ekonomikos valdymo valstybinės formos.

Dabar yra ˛inomos ir itirtos tik tos ekonominės mintys, kurios aptinkamos senuose raytiniuose altiniuose. Todėl ekonominių minčių istorijos prad˛ia sutapo su pirmosiomis civilizacijomis, t. y. su pirmaisiais raytiniais altiniais.

1.1.1. Ekonominė mintis Senovės Rytuose

Senovės Rytų iskirtinė savybė – valstybės ūkinių funkcijų mastai, i dalies nulemti ir objektyvių prielaidų. Norint sukurti irigacines sistemas ir jas kontroliuoti reikėjo, kad valstybės institucijos dalyvautų ioje veikloje ir naudotųsi teisinėmis priemonėmis. Tačiau i esmės natūralaus ūkio per didelis valstybinės reguliavimas, apibrė˛iant skolinimo operacijų sfer¹, prekyb¹ ir atidavim¹ į vergovź u˛ skolas, bei valstybinės nuosavybės lemiamas vaidmuo nacionalinėje ekonomikoje tapo kriterijais, pagal kuriuos Rytų civilizacijų ūkis neretai yra vadinamas rytietikuoju gamybos būdu.

Trumpai aptarsime tik populiariausius Senovės Rytų civilizacijų ekonominės minties altinius. Čia iskirtini seniausių kultūrų (Asirijos, Babilono, Egipto ir kt.) raytiniai altiniai.

Senovės Egipto (XXII a. pr. Kr.) laikų garsūs to meto valdovų pamokymai, (pvz., Achto, Duaufo sūnaus, pamokymai savo sūnui Piopi, kuriame pateikiamos valstybės valdymo ir vadovavimo ūkiui taisyklės, kurias imokti valdovui buvo tiek pat svarbu kaip ir imanyti apie kitus menus, nes „neratingumas – prapultis, jis tolygus priklausomybei“; ie Achto pamokymai – tai ne tik gyvenimikos iminties apibendrinimas, bet ir dokumentas, pateikiantis mums Senovės Egipto socialinės organizacijos apra¹), taip pat įvairios kalbos (pvz., XVIII a. pr. Kr. paraytos Ipusero kalbos, atspindėjusios alyje įvykusį socialinį perversm¹ ir gynusios nuostatas, kurių pagrindinė idėja – neleisti nekontroliuojamai augti paskoloms ir vergovei u˛ skolas, taip siekta ivengti „prastuomenės“ turtėjimo ir pilietinio karo vieningoje Senovės Egipto valstybėje – patikimame tvarkos alyje ir stabilių administracijos pajamų garante). Tai seniausi ekonominės minties paminklai per vis¹ ˛monijos valstybinių darinių istorij¹.

Mesapotamijos civilizacijų raytiniai altiniai. ˇymiausias i jų – senovės Babilono (˛odis Babilu, ivertus i akadų kalbos, reikia „Dievo vartai“) valdovo Hamurapio (1792–1750 m. pr. Kr.), etojo Babilono I dinastijos tźsėjo, vieno i did˛iausių ir garsiausių valdovų per vis¹ ilg¹ Mesopotamijos istorij¹, teisynas (įstatymų kodeksas), veikźs ioje alyje XVIII a. pr. Kr. Kodekso tekst¹, dantiračiu ikalt¹ akmeniniame stulpe, 1901–1902 m. rado prancūzų archeologinė ekspedicija Irane, Sūzuose. Pa˛ymėtina, kad Babilono teisės raid¹ skatino ankstyva prekinių piniginių santykių plėtra, aktyvi vidaus ir u˛sienio prekyba, todėl, be paprotinės teisės, prireikė valdovo ratiko įstatyminio akto. Spėjama, kad įstatymo tekst¹ sudaro pavieniai tipiki teismų sprendimai, u˛rayti visuomenei. Hamurapis rūpinosi, kad būtų įrengtos efektyvios drėkinimo ir sausinimo sistemos. I upių tekėjo daugybė kanalų, ir vandens lygį juose reikėdavo reguliuoti u˛tvankomis. Dėl nepakankamos kanalų prie˛iūros galėjo suma˛ėti derlius ir labai pablogėti krato ˛monių gyvenimas. Todėl nėra ko stebėtis, kad patys karaliai rūpinosi kanalų prie˛iūra ir savo įrauose gyrėsi es¹ kanalų sistemos saugotojai. Įstatymų kodekso įvade Hamurapis pabrė˛ė, kad jis „iki soties parūpino vandens savo ˛monėms“. Netgi metai da˛nai būdavo pavadinami kokio nors naujai ikasto kanalo vardu. Dirbtinių kanalų sistema buvo gana sudėtinga, nes nuo didelių kanalų būdavo kasami ma˛esni grioviai, ie vėl akojosi, ir vanduo patekdavo į visus laukus. Valstiečiai kanalus turėdavo nuolat pri˛iūrėti. Nebūdavo metų, kad nereikėtų gilinti vagos, valyti s¹naų, vėl tvirtinti pylimų. Upių neamas dumblas nusėsdavo ir kanalų dugne, todėl jie nuolat seklėjo. Jei po keliolikos metų dugnas taip pakildavo, kad valyti kanal¹ pasidarydavo per sunku ir beprasmika, tada jį u˛pildavo ir kasdavo nauj¹ kitoje vietoje. Pri˛iūrėti kanalus turėdavo vietos gyventojai, ˛emės savininkai arba nuomininkai, per kurių ˛emes jie ėjo. Hamurapio kodekse keliolika paragrafų skirta vandens ūkio klausimams ir pateikti teisiniai nuostatai. Labai svarbu buvo, kad klestėtų ˛emės ūkis. Tokiame krate kaip Babilonas, kur stigo bet kokių ˛aliavų, kur pagrindinės tinkamos naudojimui med˛iagos buvo vendrai ir molis, ˛emės ūkiui teko lemiamas vaidmuo. Jis buvo svarbiausias ˛monių pragyvenimo altinis. Vis¹ gyvybź palaikė dvi upės – Tigras ir Eufratas. Tačiau kad ių upių vandenys kratui netų palaim¹, reikėjo dirbti be atvangos ir sutartinai. Daug dėmesio buvo skiriama prekybai ir transportui. Pačiame Babilone susisiekimas ėjo, kiek tik įmanoma, upėmis ir kanalais. Sausumos keliai čia buvo itin sunkiai pereinami, juos da˛nai kirto upės ir kanalai. Pirkliai laivus da˛niausiai nuomodavosi, nes savų neturėjo. Jiems aptarnauti samdydavosi imanančių kiperių, kurie, kaip matyti i Hamurapio kodekso 237 straipsnio, atsakydavo u˛ tinkam¹ krovinio gabenim¹ ir pristatym¹, taip pat laivo būklź. Pirkliai tiek sausuma, tiek vandeniu pavieniui keliauti nenorėdavo; da˛niausiai susitardavo du ar trys verslininkai prekiauti bendrai, o paskui po pasisekusios prekybos peln¹ pasidalydavo. Svarbus vaidmuo teko amatams. Amatininkai dirbo ne tik vidaus rinkai; jų gaminiai buvo ve˛ami ir į u˛sienį. Savo darbu jie labai padėjo praturtėti ir suklestėti miestams ir bendruomenėms. Be jų negalėdavo isiversti nei karaliai, nei ventyklos, nei krato gyventojai. Todėl kiekvienas valdovas stengėsi turėti kuo daugiau nagingų amatininkų, kurie galėtų jam sukurti norim¹ prabang¹ ir patogumus. Į Babilon¹, tapusį labiausiai klestinčiu senovės pasaulio miestu, amatininkai atvykavo i įvairių alių, ypač i Artimųjų Rytų rajonų. Vieni atsikeldavo savo noru, nes Babilone buvo geresnės darbo ir gyvenimo s¹lygos, kiti per karo ˛ygius būdavo atvaromi prievarta. Tik taip Hamurapis galėjo valdiniams u˛tikrinti ramų, įstatymų saugom¹ gyvenim¹. į tiksl¹ jis pabrė˛ė ir savo dideliame įstatymų rinkinyje: „Tuomet dievai Anus ir Enlilis pasiaukė mane, Hamurapį, [] kad ileisčiau alyje įstatymus, pikta ir bloga sunaikinčiau []“. Hamurapio kodeksas – paminklas, kuriam, ko gero, niekas neprilygo senovės istorijoje iki pat Romos teisės kodifikavimo po trisdeimt trijų am˛ių. Įstatymų s¹vadų būta jau umerų laikais, tačiau Hamurapis pirmasis 282 atskirus įstatymus, ikaltus dantiračiu bazalto steloje, perdirbtus, pritaikytus jo epochai ir sugrupuotus pagal temas, sujungė į vien¹ didelį s¹vad¹ ir paskelbė jį vieai. Kodeksu, gynusiu ˛mones ir jų nuosavybź, siekta, kad „stiprusis neengtų silpnojo“. Pagal jį, kad nebūtų sugriauti trijų gyventojų klasių – laisvųjų, ivaduotųjų arba mukenumų (karaliaus dvaro ir ba˛nyčios buvusiųjų vergų, kurie buvo tik i dalies laisvi, nes turėjo dirbti ˛emź arba verstis amatu ir mokėti rūmams duoklź bei privalėjo dalyvauti karo ˛ygiuose; jie patys galėjo turėti vergų ir turto, tačiau buvo priklausomi nuo savo ponų) ir vergų, laikytų babiloniečių turtu bei dirbusių įvairius darbus: stačiusių naujus namus, triūsusių karaliaus rūmuose arba laukuose, tarnavusių amatininkams arba ėjusių tarnų pareigas, ir privilegijuoto elito. Pastarasis u˛ jam tenkančias teises atlikdavo valstybės tarnautojų ir dvasininkų funkcijas. Natūriniai-ūkiniai ryiai dėl sparčios prekinių-piniginių santykių plėtros ir grėsmės alies nepriklausomybei dėl valstybinių struktūrų ir armijos susilpnėjimo suma˛ėjus mokesčiams į i˛d¹, buvo smulkmenikai reglamentuojami prekybiniai sandėriai, turto nuoma bei asmenų samda (įstatymų nuostatų iais klausimais gausa rodo, kad jau tuomet buvo stambių nekilnojamo turto savininkų ir stambių nuomininkų) ir taikomos labai grie˛tos teisinės normos, susijusios ne tik su ekonomine atsakomybe. U˛ jų pa˛eidim¹ taikytos rūsčios ekonominės, administracinės ir baud˛iamosios atsakomybės priemonės, nevengta ir mirties bausmės. Pateiksime kelet¹ Hamurapio įstatymų kodekso nuostatų.

* ˇmogus, pasikėsinźs į svetim¹ (privači¹) nuosavybź, tarp jų – į verg¹, baud˛iamas atidavimu į vergovź arba mirties bausme (7 straipsnyje sakoma: „Jei ˛mogus i laisvojo rankos ar kieno vergo be liudininkų ir sutarties nupirko arba paėmė saugoti sidabro, aukso, verg¹ arba vergź, raguotį, avį arba asil¹, arba iaip k¹ nors, tai tas ˛mogus yra vagis, todėl jį reikia u˛muti“).

* U˛ ne laiku sumokėtas skolas nei valdovo kariai, nei kiti Babilono piliečiai nebepraranda savo ˛emės valdų, kurios privatinė nuosavybė buvo individuali.

* Visų (˛monos, sūnaus, dukters ar eimynos tėvo) vergovės u˛ skolas trukmė neturi viryti trejų metų, kreditorius negali nu˛udyti u˛statyto ˛mogaus, o pati skola naikinama atbuvus bausmės laik¹.

* Jei u˛statytas ˛mogus mirta dėl kreditoriaus kaltės, tuomet u˛muamas atitinkamas kreditoriaus eimos narys (t. y. prisilaikoma taliono („akis u˛ akį, dantis u˛ dantį“) nustatytos normos).

* Procentų u˛ pinigų skolinim¹ riba neturi viryti 20 proc., natūrinės paskolos (javais) – 33 proc. nuo jos pirminės sumos.

* Jei piemuo praganė raguotį ar avį, kurie jam buvo patikėti, tai savininkui turės atsiteisti raguočiu u˛ raguotį, avimi u˛ avį.

* Jei dėl ˛emdirbio kaltės įvyko potvynis, tai jis ir visas jo turtas parduodamas, kad kaimynams būtų atlyginti nuostoliai (53 straipsnyje sakoma: „Jei ˛mogus patingėjo sutvirtinti savo lauko pylim¹ ir jo nesutvirtino, ir pylime atsirado skylė, ir dėl jo kaltės vanduo nuplovė lauk¹, tai tas ˛mogus, kurio pylime atsirado skylė, turi atlyginti javais, kuriuos sunaikino“. 64 straipsnyje raoma: „Jeigu jis negali atlyginti javų, tai jis ir jo turtas parduodamas u˛ pinigus, o nuplautojo javų lauko savininkai juos pasidalija“).

* Valstietis, negalįs sumokėti sutarto nuomos mokesčio dėl stichinės nelaimės, pagal įstatymus nuo jos atleid˛iamas, o nuomos laikas pratźsiamas vieniems metams.

* Pirkimas ar pardavimas, jei tik galima, turi būti patvirtintas ratu, nes tik tada sandėris es¹s teisėtas. Ratiki dokumentai skambėdavo ma˛daug taip: „eių sarų įdirbt¹ ir u˛statyt¹ sklyp¹ prie Itarės vartų Borsipos viduje (toliau tiksliai apraoma ˛emės sklypo padėtis), i Nabuctiro, Nabulirio sūnaus, Ninurtaualimo palikuonio, u˛ tris minas balto sidabro nupirko Nadinas, Nabuachaidino sūnus, Kildin Nanos palikuonis, nupirko u˛ vis¹ kain¹, kokia buvo pasakyta []. Jis (t. y. pardavėjas) patenkintas, (sandėrio dalyviai) atsiskaitź, jis (pirkėjas) pretenzijų neturi []. Jie negali prie io klausimo grį˛ti ir vienas kit¹ skųsti. Norėdamas į sklyp¹ susigr¹˛inti, jis (t. y. pardavėjas) turėtų gaut¹jį sidabr¹ gr¹˛inti dvylikateriopai. Patvirtinant į dokument¹ antspaudais (dalyvavo): (paminėti eių liudininkų vardai). Borsipa, ajaro dvideimt pirma diena, tryliktieji Nabukuduriusuro, Babilono karaliaus, metai. Nabuetiro pirto nagas vietoje jo ˛inomo antspaudo. Jis sklyp¹ permatuos ir tada pagal dokument¹ (imokės) daugiau ar ma˛iau sidabro“.

* Prekiautojas, paimdamas i pirklio avans¹ pinigais ar prekėmis, turi surasti jiems rink¹, kurioje jis u˛dirbtų. Gaut¹ peln¹ jis pasidalija su pirkliu. Jei prekiautojas negauna pelno, tuomet jis turi gr¹˛inti pirkliui du kartus tiek pinigų ar prekių, kiek gavo i pirklio.

* Jei ˛mogus isinuomojo laiv¹, pasisamdė kiperį ir laiv¹ pakrovė javų, vilnų, alyvos, datulių ar kitokių dalykų, o kiperis buvo aplaidus, nuskandino laiv¹ ir pra˛udė jo krovinį, tai kiperis turi atlyginti u˛ laiv¹, kurį nuskandino, ir u˛ visk¹, kas su juo pra˛uvo.

Senovės Indijos raytiniai altiniai (IV a. pr. Kr.). Vedose atsispindėjo bendruomeninės santvarkos laikotarpio ir vergovinės santvarkos formavimosi prad˛ios ekonominės pa˛iūros. Jose ˛monės skirstyti pagal natūralias jų savybėmis ir pareigas. Tačiau to meto Indijos m¹stytojams buvo būdingas savotikas vergovės supratimas, pagrįstas tuo, kad pagal įstatymus udrai buvo aukčiausių kastų (brahmanų) kolektyvinė nuosavybė, o tai leido laikyti norma kolektyvinį vergų valdym¹. Kitas svarbus kūrinys yra Artchaastra – tai traktatas apie politikos ir valstybės valdymo men¹. Verčiant pa˛od˛iui, jo pavadinimas reikia mokym¹ (artcha) apie pajamas (astra). Spėjama, kad io kūrinio autorius yra Kautilja Vinugupta, karaliaus Candra Guptos I, vald˛iusio IV a. pr. Kr. pabaigoje, patarėjas. Traktate tautai skelbiamos nuostatos apie turto darbinź prigimtį ir būtinum¹ reguliuoti prekybinio pelno paskirstym¹ tarp pirklių ir valstybės. Jo nuomone, būtent valstybė u˛tikrina irigacinių įrenginių apsaug¹, lengvatinį naudojim¹si ˛eme, rūdos igavim¹, kelių tiesim¹, amatų plėtr¹, kov¹ su spekuliuojančiais prekeiviais ir t. t. Kaip valstybės funkcijos įvardijama: pakračių kolonizavimas, naujų kaimų kūrimas, perteklinių gyventojų perkėlimas, imigracijos skatinimas, ulinių ir rezervuarų, palaikančių irigacines sistemas, įrengimas, ˛emėvaldos, gyvulininkystės ir sodininkystės skatinimas. Sutinkamai su traktatu, „turto kaupimas“ natūraliu būdu numano visuomenės skirstym¹ į vergus (kurie, tiesa, galėjo turėti turto ir eim¹) ir laisvuosius piliečius – arijus – kuriems „neturi egzistuoti vergovė“, ir kiekvienas, kuris negr¹˛ina skolų, priklausančių u˛ ˛emės naudojim¹, privalo patirti ˛emiausio luomo dali¹ – laikinai arba visam laikui. Pirklių klasės egzistavimas vertė Kautilja Vinugupta domėtis pelnu, apie kurį jis kalbėjo visai būsimosios gamybos ilaidų teorijos dvasioje. Kautilja Vinugupta peln¹ įtraukė į prekės kain¹ kaip „kitas ilaidas“. Be to, pasisakydamas u˛ valstybės reguliuojam¹ ūkinį mechanizm¹, Kautilja Vinugupta pasiūlė grynai empirinį gamintojų ir pirklių ilaidų diferencijavimo prekės kainoje variant¹. Jis siūlė i anksto nustatyti 5 ir 10 proc. dyd˛io normatyvus atitinkamai nuo vietinės ir u˛sieninės kilmės prekių kainos. Artchaastroje paliesta ir daiktų vertės problema. Vertės dydis nustatomas pagal „darbo dienų“ kiekį, o atlygis grie˛tai siejamas su darbo rezultatais. Dėl to Kautilja Vinugupta skyrė rinkos kain¹ nuo vertės, pabrė˛damas, kad konkuruojantis pirkėjas „didina prekės kain¹, pakeldamas j¹ vir tikrosios vertės“. Ekonominės politikos programoje Artchaastra kvietė valdov¹ plėtoti gamybines jėgas, remti pirklius, atgabenančius u˛jūrių prekių ir eksportuojančius valdovo prekes, reguliuoti prekių kainas, sukuriant prekių fondus, ir laikytis aktyvaus valstybės biud˛eto – „didinti pajamas ir ma˛inti ilaidas“. Finansinė valdovo programa buvo grind˛iama daugybe natūrinių ir piniginių mokesčių. Svarbus pajamų altinis buvo valdovo ūkis. Tarp ilaidų svarbiausios buvo ilaidos aukojimui dievams, haremui ir puotoms.

Senovės Kinijos raytiniai altiniai. Pirmiausia tai Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) ˛ymusis kūrinys Lūn jūi (arba Pokalbiai ir apm¹stymai), kuriame surayti jo pokalbiai su mokiniais. Taip pat minėtinas kolektyvinis ekonominis traktatas Guan-czi (IV–III a. pr. Kr.). Kinijoje VIII–VII a. pr. Kr. iplito gele˛iniai įrankiai, paspartinź ˛emdirbystės ir amatų plėtr¹. Plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai, ir stiprėjo pirklių vaidmuo. Bendruomenės iro, o paveldim¹ aristokratij¹ stūmė privatus vergovinis ūkis. Būtent tokiame fone susiformavo Konfucijaus mokymas. Reglamentuotų bendruomeninių-patriarchalinių santykių ir luominės auktuomenės ekonominės gerovės valstybinio gynimo alininkas Konfucijus teigė, kad tik isilavinźs valdovas, būdamas „tautos tėvu“ ir „teisingo veikimo“ garantu, pajėgus i tiesų u˛tikrinti, kad sukuriamas visuomenės turtas būtų tolygiai paskirstytas. is filosofas nors savo natūralios teisės teorijoje ir pripa˛ino ˛monių skirstymo į luomus dievik¹jį ir gamtinį prad¹, vis dėlto manė, kad kiekvieno ˛mogaus pareiga siekti moralaus tobulumo, įsisavinti vyresnių gerbimo, sūnaus pagarbos tėvui ir brolikos draugystės natūralias taisykles. Konfucijaus nuomone, „˛monės gyvens pasiturinčiai“, kai ūkininkavimas bus sumanus, o darbas, didinantis tautos ir valdovo turt¹, taps taip pat naudingas ir „did˛iojo bendrumo“ (valstiečių bendruomenės kolektyvinės nuosavybės), ir paveldinčios aristokratijos (kuriai simpatizavo Konfucijus) bei nepaveldimų vergvald˛ių (kurių įsigalėjimo jis bijojo) privataus valdymo s¹lygomis. O tolimesnį vergovės, amatų ir prekybos laikotarpį atspindėjusio kolektyvinio traktato Guan-czi autoriai, panaiai kaip ir Konfucijus, pagrindiniu u˛daviniu laikė „padaryti valstybź turting¹ ir ˛mones patenkintus“ (visiems ˛monėms dirbant vienodai ir, tuo pačiu, tolygiai paskirstant turt¹, neleid˛iant „turtėti“ prekeiviams ir lupikautojams). Taip pat, kaip ir Konfucijus, jie pasisakė u˛ visuomenės luominį suskirstym¹. Jie egzistavusių klasių pagrindu laikė „aukčiausi¹ prad¹ – dao“ ir manė, kad be Dievo irinktos „diduomenės“ ir auktųjų luomų, alis nesugebėtų gyventi pagal natūralius dėsnius. Todėl visi alies ˛monės negali priklausyti „diduomenei“, nes tada „nebus kam dirbti ir alis neturėtų pajamų. Bet tada nebūtų diduomenės“. Darbas buvo įvardytas kaip valstybės galybės altinis, bei ikelta svarbi idėja apie mainų ekvivalentikum¹. Tarp natūrinių-ūkinių santykių stabilizavimo priemonių svarbiausiomis traktato autoriai laikė: duonos kainų valstybinį reguliavim¹ (kad „gyvenvietėse vyrautų ramybė“), duonos (grūdų) valstybinių atsargų sukūrim¹, lengvatinių kreditų ˛emdirbiams įvedim¹, tiesioginių mokesčių gele˛iai ir druskai pakeitim¹ netiesioginiais (iuos mokesčius perkeliant ant gaminamų i jų naudojamų prekių) ir kt. Pa˛ymėtina ir ta aplinkybė, kad turto sampratos pagrindinėmis sudedamosiomis dalimis traktate kartu su auksu ir deimantais paminėtos ir kitos med˛iaginės gėrybės, kurių prekinė esmė rinkoje yra neabejotina. Be to, aukso kaip prekės ir valstybės iteklių apskaitos mato vaidmuo buvo aikinamas pirmiausia jo natūralia paskirtimi tarnauti kaip pinigai ir skatinti tokius mainus, dėl kurių „vienų nauda“ būna „didesnė, negu kitų“. Visose Senovės Kinijos mokyklose – konfucizmo, legistų, daocistų – buvo reikiamos pavienės ekonominės mintys.

Minėti Senovės Rytų m¹stytojai ir kūriniai apraė ir atspindėjo rytietik¹jį gamybos būd¹, jungusį feodalizm¹ ir vergvaldystź. Pastebėtina, kad Senovės Rytų alyse atsirado ir vadinamųjų konkrečių ekonomikos mokslų – statistikos, finansų, ūkinės veiklos apskaitos, ˛emės ūkio valdymo mokslo – pradmenys.

1.1.2. Ekonominė mintis Senovės Graikijos m¹stytojų kūryboje

Graikų ekonominės idėjos plėtojosi ir evoliucionavo kartu su ūkio raida. Senovės Graikijoje ūkio pagrindas buvo ˛emdirbystė, kur eimininkas dirbo pats su savo eima. Be to, palanki senovės graikų geografinė padėtis (pusiasalis, daugybės salų salelių jungiamas su Ma˛¹ja Azija ir kitomis Europos dalimis) ilgainiui paskatino prekybos atsiradim¹. Dėl to atsirado būtinybė naudoti pinigus, kalti monetas (˛odis „moneta“ kilźs i Juno Monetos, kurios ventykloje senovės Romoje buvo kaldinamos monetos) bei jas padirbinėti, klastoti (i istorijos ˛inoma, kad jaunystėje kartu su tėvu pinigus padirbinėjo ir senovės graikų filosofas Diogenas; u˛ į poelgį jis buvo gėdingai ivytas i jo gimtosios Sinopos). Buvo pabrė˛iamas savų monetų naudojimas: 420 m. pr. Kr. ileistame vadinamajame Atėnų pinigų įstatyme buvo raoma, kad tie, kurie kaldins miestuose savo sidabrinź monet¹ ir naudosis ne Atėnų monetomis, bus baud˛iami. ˇemės ūkis pradėjo specializuotis vyno ir aliejaus eksportui, prasidėjo maisto produktų (javų) importas, atsirado kredito operacijos ir noras pelnytis i prekybos, kaupti turtus. Dėl nuolatinio gyventojų skaičiaus augimo ir jų susitelkimo miestuose atsirado tam tikra socialinė-ekonominė politika, pagal kuri¹ buvo draud˛iama ive˛ti maisto produktus ir leid˛iama skolinti pinigus tik tiems laivams, kurie įsipareigoja pargabenti duonos, linų, vykdomas paprastų ˛monių maitinimas valstybės lėomis ir t. t. Mainų ūkio prekybinės dvasios įsigalėjimas lėmė stambesnių įmonių atsiradim¹ (tiesa, ne didesnių kaip 120 darbininkų) bei laisvo darbo istūmim¹ ir jo pakeitim¹ vergų darbu.

Tokioje ekonominio gyvenimo aplinkoje formavosi senovės graikų ekonominės pa˛iūros. Pa˛ymėtina, kad graikai, palyginti su kitais mokslais (politika bei etika), į ekonomik¹ kreipė ma˛iau dėmesio, nei į kitus socialinio gyvenimo reikinius. Graikų m¹stytojų ratuose, panaiai kaip ir romėnų bei viduram˛ių laikų autorių darbuose, nerandame atskirų veikalų, kuriuose būtų nagrinėjami ekonominiai klausimai. To prie˛astis galima aikinti dvejopai: viena vertus, ūkinis gyvenimo nebuvo labai sudėtingas, vyko autarkiniuose ˛emės ūkiuose; antra vertus, paties ūkio reikmź ir vertź ma˛ino turtų įsigijimas karo priemonėmis, vergijos plitimas ir vergų vertimas dirbti ūkio darbus. Dėl to atsirado niekinantis po˛iūris į ūkinź veikl¹, kaip į „vergik¹“.

Graikų ekonominių idėjų tenka iekoti daugiausia jų filosofų, i dalies raytojų ir istorikų ratuose. Pavienes ekonomines mintis jau reikė tokie Senovės Graikijos m¹stytojai ir politikai kaip Likurgas, Solonas, Periklis, savo garsiojoje Laidojimo kalboje idėstźs liberalius egalitarizmo ir individualizmo principus (pa˛ymėtina, kad jis 15 metų (443–429 m. pr. Kr.) buvo faktikas Atėnų, pasiekusių savo politinės santvarkos demokratizacijos ir ekonomikos bei kultūros suklestėjimo virūnź, valdytojas), individualizmo pradininku laikomas atomistas Demokritas, valstybės sukūrim¹ laikźs „did˛iu pasiekimu“ bei ginźs privači¹ nuosavybź, kurios panaikinimas jam buvo nesuderinamas su natūralia kova u˛ egzistavim¹; kartu Demokritas pasisakė prie stambiosios ˛emėvaldos augim¹ ir neribot¹ pinigų kaupim¹, kadangi „godumas pinigams neturi ribų“, sofistai Protagoras (jis pirm¹kart ˛monijos istorijoje sukūrė teorinį atstovaujamosios demokratijos pagrind¹, ir is pagrindas buvo Protagoro doktrina, kad visi ˛monės (kad ir nelygiai) yra teisingumo dalininkai), Gipijus, Antifonas, taip pat Sokratas (469–399 m. pr. Kr), vis¹ ekonominź veikl¹ siejźs su moralinėmis dorybėmis, nes turto įsigijimui reikia energijos, u˛sispyrimo, garbingumo, o jo isaugojimui – susilaikymo. Sokratas, smerkdamas siekį praturtėti, idealizavo spartietik¹ tvark¹ bei laisvam piliečiui fizinį darb¹ nelaikė gėdingu.

Tačiau rykiausios ekonominės mintys aptinkamos pagrindinių Senovės Graikijos m¹stytojų ir mokyklų kūrėjų Ksenofonto, holizmo atstovo Platono ir Aristotelio veikaluose. Būtent ių senovės graikų m¹stytojų darbuose buvo nagrinėjamos namų ūkio ir valstybės tvarkymo taisyklės.

Atėnų poliso aristokratų rato atstovo, ˛emvald˛io Ksenofonto (apie 430–355 m. pr. Kr.) ˛ymiausias traktatas buvo Economicosas (arba Apie namų ūkį), kuriame Sokrato ir Kritobulo pokalbio forma apraytas pavyzdinis Atėnų piliečio namų ūkis. Čia buvo aptarta tokie buities aspektai, kaip eimyninių pareigų pasiskirstymas tarp vyro ir ˛monos; namų patalpų įrengimas ir ūkinių atsargų isaugojimas, valdytojo ir tarnų parinkimas; jų lojalumo u˛tikrinimas; galiausiai, ˛emdirbio gamybinės u˛duotys – nuo dirvos apdirbimo ir sėjos iki derliaus nuėmimo. Ksenofonto Economicosas – tai sveiko proto ir gyvenimikos iminties manifestas. Skaitytojas čia ras pačių įvairiausių patarimų ir pamokymų: i dalies banalių (pavyzd˛iui, kad duon¹ reikia laikyti sausoje pastato dalyje, o vyn¹ – vėsioje); i dalies iradingų („pavyzdingo eimininko“ liudijimu, drabu˛ius ir batus, kuriuos jis turi duoti darbininkams, reikia siūti „ne vienodus, o vienus blogesnius, kitus geresnius, kad būtų galima ger¹ darbinink¹ apdovanoti tuo, kas yra geresnio, o blogam duoti tai, kas yra blogesnio“). Kartais čia galima aptikti ir visai nelauktų pasiūlymų (pavyzd˛iui, atskiras skyrius skirtas temai: „ˇmonos atpratinimas nuo kosmetikos priemonių ir pripratinimas stiprinti kūn¹ ūkiniais rūpesčiais“).

Minėtame traktate Economicosas, kurio pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinėjančio ūkinius, gamybinius santykius, pavadinimu, (o taip pat kituose) buvo isakytos ios pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys:

a) ekonomika – tai mokslas apie savo ūkio turtėjim¹. Ji turi mokyti vergvaldį tvarkyti ūkio reikalus taip, kad būtų pagaminama daugiau gėrybių;

b) ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis ˛emės ūkis. ˇemdirbystė pagal svarb¹ buvo prilyginama menui ir įvardijama „visų profesijų motina bei maitintoja“;

c) prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu u˛siėmimu. Jis kritikavo stambi¹j¹ prekyb¹, pritardamas tik ˛emvald˛ių aristokratijos prekybai duona;

d) nagrinėjo darbo naumo problem¹, (Ksenofontas teigė: „tas, kas vykdo paprasčiausi¹ darb¹, atlieka jį geriausiai“;

e) pirmasis i senovės graikų autorių nagrinėjo darbo pasidalijimo problem¹ (ypač kūrinyje Kiropedija) ir teigė kad darbo pasidalijimo laipsnį visuomet lemia realizavimo rinkos dydis (nors apskritai elgesio rinkoje tem¹ Ksenofontas aptarė tik prabėgomis, kalbėdamas apie pirklių profesij¹);

f) teigė, kad darbo skirstymas į protinį ir fizinį, o ˛monių – į laisvuosius ir vergus yra natūralios (gamtinės) kilmės

g) nagrinėjo pinigų problem¹ (jis atkreipė dėmesį į pinigus, kaip į koncentruot¹ turt¹, kurį galima bet kada panaudoti ūkio reikalams (tai yra kaip kapital¹) ir teigė, kad pinigus ˛monės irado tam, kad juos naudojant būtų vykdoma prekių apyvarta ir turto kaupimas, bet ne lupikikai turtėjama);

h) atkreipė dėmesį į vertės problem¹ (pagal jį vertė yra tik tai, kas teikia naud¹. Ksenofontas teigė, kad bet kuriai prekei būdinga naudingos savybės (vartojamoji vertė) ir gebėjimas būti ikeistai į kit¹ prekź (mainomoji vertė); ios mintys leid˛ia jį įvardyti savotiku E. von Bohm-Bawerk’o pirmtaku);

i) pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus (kainų svyravimas buvo siejamas su prekių (vario, gele˛ies, maisto produktų) pasiūlos kitimu)

Sokrato mokinys Platonas (427–347 m. pr. Kr.), kaip ir Ksenofontas, gyveno tuo laikotarpiu, kai Graikija po karų pergyveno krizź ir klasinės kovos tarp aristokratijos ir demokratijos, tarp turtingųjų ir vargų, vergų ir vergvald˛ių, tarp demokratinių Atėnų ir oligarchinės Spartos paatrėjim¹. Jis, kaip ir jo mokinys Aristotelis, savo darbuose skeptikas ir empirines sofistų bei Demokrito pa˛iūras pakeitė metafizinio racionalumo atmaina ir atmetė laisvės bei lygybės etik¹, iplėtodamas vien¹ i sistemikiausių ir stipriausių intelektualinėje istorijoje ˛mogaus laisvės idėjos kritikų. I Atėnų ˛emvald˛ių diduomenės eimos kilźs ir ger¹ isilavinim¹ gavźs Platonas savo ekonomines mintis plačiausiai idėstė dviejuose veikaluose Valstybė ir Įstatymai. Pagrindinės jo mintys dėstomos ˛emiau.

1. Platono idealas – tai nedidelis ūkis esant ma˛ai pinigų ir turto, menkus mainus, smulki¹ gamyb¹, vyraujant ˛emės ūkiui. Pralobimas, pagal jį, yra moraliai nepageidautinas – piliečių bendro turto vertė neturėtų skirtis daugiau kaip keturis kartus.

2. Darbo pasidalijim¹ laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybės santvarkos principu. Jis teigė, kad kiekvienas gali atlikti gerai tik vien¹ darb¹.

3. Nagrinėjo pinigų problem¹, pinigų funkcijas suvesdamas į vertės mat¹ ir apyvartos priemonź bei pasisakydamas prie tokį vulgarų versl¹ kaip prekyba pinigais ir gaunamas i to pajamas – palūkanas. Platonas manė, kad paskolos tegali būti grind˛iamos draugikumu, todėl be palūkanų. Moneta negalinti „gimdyti“ monetos. Todėl jis grie˛tai neigiamai ˛iūrėjo į pinigų kaip brangenybių kaupimo funkcij¹, vadindamas „nevariais“ tuos ˛mones, kurie i visko siekia gauti pelno.

4. Nagrinėjo vertės problem¹. U˛uominomis isakė mintį, kad mainant būtina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes.

5. Sukūrė idealios valstybės modelį, kuris buvo grind˛iamas universaliais proto principais ir jame buvo numatytas visuomenės padalinimas į luomus. Pirmiausia iskyrė aristokratų luom¹ (filosofus) ir karių luom¹ (armij¹). Jie įkūnijo idealios valstybės valdymo aparat¹ ir, mokslininko nuomone, negalėjo turėti nuosavybės – jokių ˛emės bei nuosavų namų ir sunkinti save ūkininkavimu, nes jie vis¹ gyvenim¹ turi paaukoti valstybei ir nuo pat ma˛ens gyventi bendruomenėse, neleid˛iant turėti savo eimų. Jų materialinis aprūpinimas (pagal lygiavos princip¹) turi būti visuomeninis. Pa˛ymėtina, kad Platonas buvo įsitikinźs, jog visiems ˛monėms – ir vyrams, ir moterims – turi būti suteikta galimybė parodyti savo tinkamum¹ tapti valstybź valdančiais nariais. (Jis buvo pirmasis filosofas ir ilgai vienintelis, ikėlźs lyčių lygybės idėj¹.) Likusi visuomenės dalis, turinti ir disponuojanti privatine nuosavybe bei galinti gyventi eimose, buvo laikyta ˛emesne kasta – trečiuoju luomu. Platonas jį pavadino minia (˛emdirbiai, amatininkai, pirkliai). Dar buvo iskirti vergai, laikyti laisvųjų piliečių nuosavybe ir atlikź visus „juoduosius“ darbus. Platonas pagal valstybės plan¹ norėjo sukurti toki¹ tvark¹, kurioje viepatautų taika ir teisingumas, t. y. toki¹ tvark¹, pagal kuri¹ kiekvienas yra savo vietoje ir visada ten pasilieka. Įdomu, kad Platonas Įstatymuose net nustatė konkretų gyventojų skaičių savo valstybėje: 5040 eimų. Tai sudarė i viso apie 20 000 gyventojų (neskaičiuojant vergų ir metėkų). Jei is skaičius suma˛ėtų, Platono nuomone, reikėtų skirti premijas gimstamumui skatinti, o jei atsirastų gyventojų perteklius – steigti kolonijas.

6. Neigė fizinį darb¹. Vergovė pagal Platon¹ – tai natūrali ir am˛ina tvarka, o vergas – tai kalbantis įrankis.

7. Nagrinėjo privačios nuosavybės problem¹. J¹ laikė prietaravimų ir nesutarimų altiniu valstybėje, tačiau skelbė, kad ji neliečiama.

8. Reikė mintis apie nuosavybės bendrum¹ idealioje valstybėje. Tačiau jeigu Valstybėje Platonas ragino panaikinti nuosavybź, tai Įstatymuose jis, u˛uot panaikinźs, nori padaryti j¹ visuotine. ˇemė suskirstoma sklypais taip, kad piliečiui tektų tik vienas sklypas ir ne daugiau. Kad toks ˛emės skirstymas nesikeistų, turi būti u˛drausta ˛emź parduoti, dalyti ir įkeisti, taip pat sujungti į vien¹ kelis sklypus juos paveldint ar gaunant kaip kraitį. Tokiu būdu, Platono nuomone, isilaikytų lygybė, tiesa, valstybei kiantis ir į produktų paskirstym¹. Tačiau, pagal jį, idealios valstybės modelis tinkamas tik graikams.

9. Idealioje valstybėje draudė paskolas, prekių pirkim¹ kreditan, reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant kainas. Pagal Platon¹ u˛ prekių įve˛im¹ ir ive˛im¹ niekas neturėtų mokėti.

10. Būdamas holistas, teigė, kad „Dalis egzistuoja dėl visumos, o visuma neegzistuoja dėl dalies“.

Platono mokinys Aristotelis (384–322 pr. Kr.), filosofas i Stagyro miesto, savo ekonomines mintis plačiausiai idėstė dviejuose traktatuose Nikomacho etika (taip ainių pavadintame filosofo sūnaus Nikomacho vardu) ir Politika, kurie yra savotiki pokalbių, kartais samprotavimų, visiems girdint, u˛raai. Nepaisant ių dviejų minties mil˛inų filosofijų (platonizmo ir aristotelizmo) skirtumų, jų ekonominėse pa˛iūrose esama bendrų bruo˛ų. Abu jie buvo linkź į konservatizm¹, nepalankiai ˛iūrėjo į ekonominės pa˛angos naujoves. Jų ideal¹ sudarė kuklus ūkis su menkais mainais, vidutine gamyba, nedaug pinigų ir turto. Turtėjimas jiems abiem atrodė ne tik ma˛ai pageidautinas (Aristotelio nuomone, per dideli turtai neigiamai veikia gamyb¹ – pralobźs amatininkas ma˛iau paiso darbo), bet ir abejotinas moraliai (labai turtingas ˛mogus negali būti geras ir laimingas). Todėl buvo logikas ir jų siūlymas nenaudoti tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) monetoms kalti, kadangi tai prisideda prie demoralizuojančios prabangos įsigalėjimo. iam reikalui jiems tinkamesni atrodė menkesni metalai (gele˛is, varis). Jų tikslas buvo sukurti toki¹ socialinź santvark¹, kuri paliktų piliečiams daug laiko u˛siimti politika. Labiausiai pageidaujama ūkine veikla jie laikė ˛emės ūkį, kuriame pagrindinis gamybos veiksnys buvo gamta. Todėl ir darbo klausimai jiems ma˛ai rūpėjo. Abu filosofai, siekdami stacionarios, harmoningos valstybės, sutiko ir dėl to, kad io tikslo nepavyks įgyvendinti, jei nebus reguliuojamas gyventojų skaičius. Kita vertus, Aristotelis aikiai suprato, kad „skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas“ bei teigė, jog „kiekvienas, pam¹stźs apie ˛monijos valdymo men¹, įsitikins, kad imperijų likim¹ lemia jaunimo isilavinimas“.

Pagrindinės Aristotelio ekonominės mintys dėstomos ˛emiau.

1. Pirmasis iaikino kai kurias ekonomikos kategorijas (pvz., Politikoje pasakodamas apie i finikiečių kilusio filosofo Talio gebėjim¹ u˛sidirbti, parodė monopolio svarb¹ tam) ir tam tikru mastu atskleidė jų ryį. Palyginus i fragmentų surinkt¹ Aristotelio „ekonominź sistem¹“ su A. Smith’o Tautų turtu, galima į˛velgti stebinantį pagrindinės minties perimamum¹.

2. Aikino ekonomikos samprat¹. Pagal jį ekonomika yra politikos dalis.

3. Aristotelio idealas buvo nedidelis ˛emdirbio ūkis, kuriame, suprantama, dirbo vergai. is ūkis turi apsirūpinti beveik viskuo, kas reikalinga, o ko nepakanka, galima gauti „teisingų mainų būdu“ i kaimynų (Antikinėje Graikijoje nuo pat racionaliosios filosofijos laikų mainai buvo laikomi būtina bendro ˛monių gyvenimo s¹lyga).

4. Kūrė idealios valstybės modelį. ioje valstybėje valdymo, prie˛iūros ir kontrolės funkcijas turi vykdyti tik laisvi piliečiai, o patį visuomenės skirstym¹ į laisvuosius ir vergus bei jų darb¹ – į protinį ir fizinį nulėmė vien tik „gamtos dėsniai“. Politikoje jis raė: „Gamta sutvarkyta taip, kad ir fizinė laisvųjų ˛monių organizacija kitokia nei fizinė vergų organizacija; pastarųjų kūnas galingas, tinkamas dirbti fizinius darbus, o laisvieji ˛monės yra tiesūs ir netinkami dirbti panaų darb¹, todėl jie tinkami politiniam gyvenimui []“. Vergijoje Aristotelis, nors pats buvo kilźs i metėkų ir vedźs vergź, matė s¹moningo, atitinkančio gamt¹ tikslo įsikūnijim¹. Vergovėje jis matė t¹ galimybź, kuria į tobulybź palinkź ˛monės galėtų jos siekti, o tobulybės gali siekti tik isivadavusieji nuo kovos dėl būvio. Taigi, nors vergovė esanti blogybė, bet ji neivengiama ir būtina; be vergų negalinti gyvuoti jokia valstybė. Kita vertus, A. Marshall’o nuomone, vergovź, kaip natūralų reikinį, greičiausiai, senovės laikais traktavo ir patys vergai. Prakalbus apie Aristotelio idėjas, kurios, vertinant iandieniniais standartais, būtų itin reakcingos, reikia paminėti ir jo įsitikinim¹, kad moterys i prigimties yra „˛emesnės rūies“ būtybės. Tačiau ir i idėja atspindėjo to meto pa˛iūras.

5. Aristotelis, palyginti su bet kuriuo kitu Antikos m¹stytoju, plačiau nagrinėjo prekinius-piniginius ryius. Jo svarstymuose labai priartėta prie skirtumo tarp natūralaus ūkio ir prekinės gamybos supratimo.

6. Pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapital¹. Aristotelis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų (t. y. atmetė pinigų skolinim¹), todėl kritikavo palūkanų ėmim¹.

7. Pirmasis nustatė du prekės aspektus – naudingum¹ (vartojam¹j¹ vertź) ir mainom¹j¹ vertź, o taip pat skirtumus tarp jų: „Visk¹, k¹ mes turime, galime naudoti dviem būdais; pavyzd˛iui, batai yra naudojami pagal tiesioginź paskirtį neiojimui ir kaip mainų priemonė“. Aristotelis priėjo ivados, kad prekė naudinga tampa ne tiesiogiai, o mainoma į kit¹ prekź.

Aristoteliui pirmasis analizavo reikinius, kuriuos mes dabar vadiname prekės kaina – samprata, apie kuri¹ sukasi visa iuolaikinė mikroekonomika. Tiesa, pats Aristotelis Nikomacho etikoje kalbėjo apie teisingų mainų problem¹ bendruomeninio gyvenimo kontekste. Jis suprato, kad pagrindiniai santykiai tarp ˛monių mainų metu – tai proporcija, kuria viena gėrybė keičiama į kit¹. Labiausiai Aristotelį domino kriterijus, padedantis sprźsti, kokia mainų proporcija teisinga, o kokia – ne. Aikaus atsakymo į į klausim¹ jis nepateikė, bet iekojimai ioje srityje padarė poveikį visai tolimesnei ekonominės minties plėtrai. Aristotelio samprotavimus būtų galima apibendrinti taip:

- mainai įvyksta, jei tuos, kurie dalyvauja mainuose, sieja abipusis poreikis, ir, jei tai, kas turi būti apkeista, kuria nors prasme yra lygūs ir turi bendr¹ mat¹;

- mainų bendras matas yra poreikis, kurį praktikoje pakeičia pinigai (moneta), be to, pinigai – tai s¹lyginis matas, jis nustatomas ne natūraliai, o ˛monių sutarimu;

- mainai teisingi, jei abiejų pusių santykį atspindi jų darbų santykis;

- vykdydami tarpusavio mainus, ˛monės dalyvauja bendrame (bendruomeniniame) gyvenime, kuris be teisingų mainų yra neįmanomas. Tiesa, kalbėdamas apie bendr¹ gyvenim¹, jis yra pastebėjźs, kad „Bendrai gyventi ir turėti bendrus daiktus visada sunku, bet ypač sunku turėti bendr¹ turt¹“. Tačiau Aristotelis pripa˛ino tam tikro turto (dalies ˛emės) bendrum¹.

Aristotelio idėjos turėjo did˛iulį poveikį kainos teorijos plėtrai. Tačiau tik XVIII a. prancūzų m¹stytojas J. Turgot pasiūlė ir iplėtojo mintį dėl poreikių tarpusavio palyginamumo (˛r. 3.2 poskyrį). Dar po imto metų i karto keletas puikių mokslininkų pagal tai sukūrė ribinio naudingumo teorij¹ (˛r. 7 skyrių). Jai iandien pritaria dauguma ekonomistų.

Aristotelis bene pirmasis pastebėjo kolektyvinių arba bendrų valdų neefektyvaus naudojimo ypatybź. Traktate Politika jis teigė: „Kas priklauso visiems, tuo ma˛iausiai rūpinamasi, – ˛monės labiau linkź rūpintis savo nuosavybe negu tuo, k¹ jie dalijasi su kitais“. Nagrinėdamas turt¹, Aristotelis iskyrė dvi jo rūis: natūrinį ir piniginį. Pirm¹jį jis laikė tikruoju turtu, teigdamas, kad turtas yra „visuma priemonių [] būtinų gyvenimui ir naudingų valstybinei bei eimyninei bendruomenei“. O pinigai yra tik turto ˛enklai, o ne pats turtas. Tuo pačiu jie negalėjo padėti isaugoti turt¹ bei būti jo kaupimo priemone, ir kaip tik todėl ir nuosavybės objektu. Atitinkamai Aristotelis ir „men¹ įsigyti turt¹“ skirstė į dvi kryptis. Pirmosios tikslas – patenkinti poreikius, antrosios – kaupti pinigus. Anot Aristotelio, turtas kuriamas tik pasisavinant jį i gamtos; prekyba turto nekuria, o tik jį perskirsto: „Turtėjimo, pasinaudojant ˛emės vaisiais, menas visiems priimtinas. is menas [] yra dvejopas, jis susijźs ir su prekyba, ir su ūkio valdymo menu; pastarasis yra būtinas ir giriamas, o pirmasis, kilźs i mainų, pagrįstai peikiamas, nes jo nauda gaunama ne i prigimties, o kitų ˛monių naudos s¹skaita”. Neatsitiktinai Aristotelis skyrė ekonomik¹ – natūrali¹ ūkinź veikl¹, susijusi¹ su reikalingų gėrybių gamyba (t. y. ˛emdirbystź, amatus ir smulki¹j¹ prekyb¹, kiek ji naudinga vartojimo interesams), ir chrematistik¹ – gebėjim¹ praturtėti (ypač pinigais) plėtojant stambi¹j¹ prekinź prekyb¹. Jos tikslas – piniginis turtėjimas, ir tarpininkavimo bei lupikavimo operacijas. Į chrematistikos objekt¹ Aristotelis ˛velgė grie˛tai neigiamai, smerkdamas savo meto ˛monėms būding¹ pinigų vaikym¹si ir dėl to, es¹, irstanči¹ „natūrali¹ visuomenės tvark¹“, bei ypač bjaurėjosi lupikavimu. Jis raė: „Visikai pagrįstai lupikavimas sukelia neapykant¹, nes jis verčia pačius piniginius ˛enklus nuosavybės objektu, kurie taip praranda t¹ savo paskirtį, dėl kurios jie buvo sukurti. Juk jie atsirado dėl mainų prekybos, o procentų ėmimas lemia pinigų augim¹. [] kaip vaikai panaūs į į savo tėvus, taip ir procentai yra piniginiai ˛enklai, kylantys i tų pačių piniginių ˛enklų. i turtėjimo rūis i esmės prietarauja gamtos tvarkai“.

Nieko nuostabaus, kad tokio po˛iūrio laikźsis Aristotelis filosofo otium cum dignitate laikė garbingesniu gyvenimo stiliumi negu darb¹ pirklio, neturinčio vidinės ramybės: pastarojo veikla buvo tolygi neg-otium, tai reikia – u˛imtumui.

Kalbėdamas apie pinigus, Aristotelis teigė, kad jie atsiranda ekonomikos sferoje mainų prekybos poreikiams patenkinti. ia prasme jie tiek pat būtini, kiek ir natūrinės atsargos, nes prisideda prie pragyvenimo reikmenų įsigijimo. Aristotelio nuomone, pinigai mainų prekyboje vykdė dvi funkcijas: a) mainų tarpininko, arba – vėlesne terminologija – apyvartos priemonės; ir b) gėrybių imatavimo priemonės, arba vertės mato. Taigi pinigai padeda mainyti ir imatuoti bei palyginti gėrybes. Prekės tampa lygios viena kitai dėl to, kad visos jos yra ireikiamos pinigais. Apie tai, k¹ bendro skirtingose prekėse ireikia pinigai, Aristotelis nesusim¹stė. Tačiau jei ekonomikoje pinigai yra instrumentas, tai chrematistikoje jie tampa tikslu. Be to, pinigų kaupimas neturi tų natūralių ribų, kurios būdingos natūrinėms atsargoms. Dėl to Aristotelis ir u˛fiksavo reikinį, kuris tiems laikams buvo naujas ir neįprastas: „Visi u˛siimantys pinigų apyvarta stengiasi padidinti pinigų kiekį iki begalybės“. Taigi u˛uot buvźs instrumentu, turtas tampa tikslu ir pradeda konkuruoti su kitais, tuometinėje visuomenėje daug reikmingesniais tikslais. I čia kilo ir nepritarimas tokiam elgesiui. Aristotelis raė: „ios krypties pagrind¹ sudaro siekis gyventi bendrai, o ne gyventi dorai“.

Tźsdamas savo mintį, Aristotelis darė toki¹ ivad¹: „[] kadangi is trokimas (gyvenimo bendrai skirtingai nuo doro gyvenimo. – autoriaus pastaba) neribotas, tai ir siekis tų priemonių, kurios padeda numalinti į trokim¹, taip pat neribotas“. Čia jis nurodė pagrindinź s¹lyg¹, kuriai esant atsiranda iteklių ribotumo (retumo) problema – pagrindinė iuolaikinės mikroekonomikos problema, neretai tiesiog vadinama ekonomine problema. Aiku, Aristotelis nesukūrė nors kiek vientisos ekonominės koncepcijos, be to, jis atspindėjo ar net gynė tuometinź gyvenimo tvark¹. Smerkdamas pinigų kaupim¹, Aristotelis siekė u˛bėgti pavojui iai tvarkai u˛ akių. I čia kilo ir kritikas po˛iūris į konkrečias veiklos rūis, su kuriomis buvo glaud˛iausiai susijźs naujas elgesio tipas: komercinei prekybai (skirtingai nuo mainų, ar natūrinių mainų) ir ypač lupikavimui. Aristotelio po˛iūris iais klausimais giliai įsiskverbė į visuomeninź s¹monź ir ma˛iausiai dviems tūkstančiams metų suteikė ekonominės minties kryptį. Nekalbant jau apie tai, kad daugelį am˛ių neatsirado jam lygaus m¹stytojo pagal teorinio m¹stymo gali¹.

1.1.3. Ekonominė mintis Senovės Romoje

Romėnai savo veikalus raė daug vėliau u˛ graikus ir todėl daugeliu atvejų jie yra graikų mokiniai ir bendraminčiai, nedaug k¹ naujo suteikź ekonominių minčių istorijoje. Senovės Romos ūkis plėtojosi panaiai kaip ir graikų. Iki III a. pr. Kr. Roma daugiausia buvo ˛emės ūkio kratas su palyginti menkai iplėtotais amatais, prekyba ir jūrininkyste. ˇemė jau nuo V a. pr. Kr. buvo valdoma privatinės paveldimos nuosavybės teisėmis. Tačiau nuo III a. pr. Kr. senovės Romos ūkyje vyko svarbios permainos. Pradėjo įsigalėti piniginiai mainai ir tolima prekyba su helenistiniais Rytais bei Kartagina. Be to, ėmė plėstis stambių ūkių – latifundijų ˛emės ūkis, istumdamas smulkų ˛emės ūkį, i dalies todėl, kad Romos patricijams (senatoriams) 220 m. buvo u˛drausta verstis piniginėmis operacijomis ir jiems gaunam¹ turt¹ teko investuoti į ˛emź. Laukams dirbti buvo pakankamai vergų, todėl vergų darbas ėmė stumti laisv¹jį darb¹. Dėl to atsirado beturtis proletariatas – laisvi darbininkai. Imperijos laikais Roma dar labiau tapo pasaulio valstybe su iplėtota prekyba ir pinigų ūkiu, vienu i svarbiausių pasaulio piniginių operacijų, aukcionų ir prekybinių sandėrių centrų. (Roma gyveno i to, kas būdavo atgabenama laivais vadinam¹ja mare nostrum – mūsų jūra). Galima sakyti, kad tuometinė prekių apyvarta buvo mil˛inika – milijardinė, prilygstanti iandieninei. Prekybos laisvė padėjo Romai plėtotis, todėl buvo ne tik eksportuojama daug prekių į kitas alis, bet taip pat ir importuojama i likusios Europos dalies, Azijos ir Afrikos. Tačiau nors į Rom¹ i viso pasaulio plaukė gėrybės, pagrindusios posakį, kad „visi keliai veda į Rom¹“, ji pati gaminant ias gėrybes gamyboje didesnio vaidmens nevaidino ir nesukūrė rimtesnės pramonės, nes į pramonės darbus buvo ˛iūrima nepalankiai. Galiausiai pasibaigus visiems u˛kariavimams ir igrobus nukariautas provincijas, i kurių į Rom¹ plaukdavo turtai, prasidėjo finansinė krizė. Mokėjimų balansas tapo pasyvus ir daug aukso teko igabenti į Rytus. Suma˛ėjus pinigų kiekiui, iaugo jų perkamoji galia – dėl to ėmė kristi kainos, prasidėjo bankrotai. Finansus buvo mėginta taisyti monetų klastojimu (Neronas suma˛ino sidabro kiekį denaruose iki 90 proc., Trajanas – iki 85 proc., Markas Aurelijus – iki 75 proc., vėliau Septimas Severas – iki 50 proc., o apie III a. vidurį denaruose buvo belikźs juokingas sidabro kiekis – 5 proc.), bet tai tik dar labiau pablogino i˛do padėtį (tai atsitiko dėl Gresham’o dėsnio – „blogi pinigai istumia gerus pinigus“), sukėlė kainų augim¹, vertė jas normuoti (imperatoriaus Diokletiano reformos, pasibaigusios nesėkme ir Romos Imperijos bei darbo pasidalijimo sistemos ˛lugimu). Be to, pritrūkus vergų, nebebuvo kam dirbti dvaruose, todėl juos imta skirstyti ma˛ais sklypais arba nuomoti ūkininkams, kurie neturėjo teisės pasitraukti nuo savo ˛emės sklypo. Taigi, bendras vaizdas keitėsi, ūkininkavimo laisvė ėmė nykti, pradėjo įsigalėti paveldimi luomai, grį˛o natūrinis ūkis. Mokesčiai ir algos valdininkams taip pat mokėtos natūra.

Senovės romėnų ratuose taip pat veltui iekotume specialių veikalų, kuriuose būtų nagrinėjamos vien tik ekonominės problemos. Jos, kaip ir graikų veikaluose, buvo įterpiamos į filosofinius, juridinius ratus bei gro˛inź literatūr¹. Be to, palyginti su graikais, romėnų ekonominės idėjos nepasi˛ymėjo gausumu ir originalumu. Tai galima aikinti bendrais romėnų ir graikų ypatumais. Graikai buvo gyvo, atraus analitinio proto, o romėnai – veiksmo ˛monės – buvo kariai ir administratoriai, sukūrź pax romana su institucijomis, kurios padarė didelź įtak¹ įstatymų leidybai ir politikai. Ekonominių reikinių tyrimu jie u˛siėmė tik tada, kai ūkinė suirutė jau buvo tolokai nu˛engusi ir verste vertė ja domėtis. Tačiau ioje srityje jie, kaip jau minėta, daugiausia sekė graikų filosofų idėjomis. Rykiausios ekonominės mintys aptinkamos ių Senovės Romos filosofų darbuose:

a) Catono Vyresniojo (Cato Maior, 234–149 m. pr. Kr.), ˛emdirbystź laikiusio garbingiausiu u˛siėmimu laisvam piliečiui ir paraiusio traktat¹ Apie ˛emdirbystź – praktinį vadov¹ vidutinio ūkio eimininkui, kuriame rekomendavo įsigyti 100 jugerų (iek tiek daugiau nei 25 ha) vald¹ „su gera ˛eme, kuri pati nea vaisius“; vietovė, kur įsikūrusi sodyba, turi pasi˛ymėti geru klimatu, apylinkėse turi būti darbo rankų, o netoliese – didelis miestas ir susisiekimo priemonės – upė, jūra, viekelis. Catonas Vyresnysis buvo natūrinio ūkio alininkas, nors ir rekomendavo „visk¹, kas yra perteklinis, parduoti“,

b) brolių Tiberijaus (162–133 m. pr. Kr.) ir Gajaus (153–121 m. pr. Kr.) Gracchų – su jų vardais, ypač po to, kai 134 m. pr. Kr. Tiberijus Gracchas buvo irinktas liaudies tribūnu, siejamos svarbios ˛emės reformos, siekusios apriboti stambi¹j¹ ˛emėvald¹ (buvo draud˛iama nuomoti daugiau kaip 500 jugerų valstybinės ˛emės vienam asmeniui ar 1 tūkst. jugerų – romėnų eimai) ir pagerinti valstiečių padėtį (i ˛emės pertekliaus, kurį stambieji ˛emėvaldininkai privalėjo gr¹˛inti valstybei, buvo suformuotas naujas ˛emės fondas, i kurio neturintys ˛emės ar ma˛a˛emiai Romos piliečiai galėjo gauti 30 jugerų sklypus), kurios galiausiai patyrė nesėkmź, o patys broliai Gracchai, sugebėjź nukreipti piliečių akis į vidaus problemas ir apie deimtį metų ilaikyti demokratinź valstybės bei piliečių interesų pusiausvyr¹, galiausiai kovoje su stambiaisiais ˛emvald˛iais suerzintų senovės gynėjų buvo nu˛udyti,

c) agronomo, archeologo ir istoriko Varrono (116–27 m. pr. Kr.), siekusio sustiprinti latifundijas: atsi˛velgdamas į ˛emės ūkio prekybingumo augim¹, jis u˛sibrė˛ė tiksl¹ pagrįsti pastovių derlių gavim¹ alyje ir įrodinėjo, kad būtina „did˛ioji s¹junga“ tarp ˛emdirbystės ir gyvulininkystės; iki mūsų dienų iliko trys jo traktato Apie ˛emės ūkį knygos, paraytos jau senatvėje po Spartako vergų sukilimo, ir kompozicikai apėmusios atitinkamai ˛emdirbystź, gyvulininkystź ir sodybinį ūkį (pauktininkystź, ˛vejyb¹ ir bitininkystź). Prie beriant grūdus į dirv¹, Varronas patarė itirti Visatos pagrindinius elementus: vandenį, ˛emź, or¹ ir saulź. Jo nuomone, reikia ne tik gerai pa˛inti vietines dirvas, bet ir isiaikinti, „kokia duotoje sodyboje yra reikalinga įranga“, o stambiems ˛emės ūkio darbams – vynuogių rinkimui, pjūčiai – geriau panaudoti samdomų darbuotojų darb¹,

d) raytojo ir agronomo Columello (I a. pr. Kr.), paraiusio 12 knygų apie ˛emės ūkį ir kritikavusio grie˛t¹ elgesį su vergais bei pasisakiusio u˛ protingai tvirt¹ egesį su jais – norint priversti vergus dirbti jis siūlė su vergais kalbėtis ir kartais net pajuokauti, o taip pat juos specializuoti, pritraukiant kvalifikuot¹ vergų darb¹,

e) Salustijaus (C. Sallustius Crispus, 86–35 m. pr. Kr.), pabrė˛usio ir neigiam¹ turto reikmź romėnų tautos dvasiai,

f) filosofo Lukrecijaus (T. Lucretius Carus, apie 98–54 m. pr. Kr.), kuris piktinosi savo am˛ininkais dėl to, kad jie „renka ir didina turt¹, piliečių krauju apipilt¹, godūs lavonų krūvas ant krūvų be atodairos krauna, d˛iaugiasi ˛iaurūs, kuomet pasimirusį brolį palydi, valgio negali pakźsti pas gimines savo ir bijo“,

g) poeto Vergilijaus (70–19 pr. Kr.), kurio viena i kūrybinių virūnių – poema Georgikos, tapo savotiku himnu ˛emės ūkiui ir valstiečio darbui. Poemos keturios knygos skirtos atitinkamai ˛emdirbystei, sodininkystei ir vynuogininkystei, gyvulininkystei bei bitininkystei. Apraydamas valstiečių ˛emės ūkio rūpesčius, pateigdamas vertingų agronominių patarimų, Vergilijus visur grindė savo idėj¹ apie tai, kad tik per darb¹ ˛mogus pajaučia vienybź su gamta.

h) Plinijaus Vyresniojo (Gajaus Plinijaus Sekundo) (23–79 m. pr. Kr.), nors ir neparaiusio specialaus agronominio traktato, tačiau remiantis enciklopediniu isilavinimu sukūrusio platų veikal¹, visų antikos ˛inių enciklopedij¹ – Naturalis Historia (Gamtos istorij¹, pirm¹ kart¹ ispausdint¹ Venecijoje 1496 m. ir buvusi¹ pagrindiniu viduram˛ių ˛inynu), kuri¹ sudarė 37 knygos ir apėmė visas jo laiko ˛inių akas: fizik¹, ˛emės ūkį, literatūr¹, geografij¹, medicin¹, filosofij¹. Pa˛ymėtina, kad jei Columellas dar turėjo tam tikrų iliuzijų dėl vergvaldystės, tai Plinijus Vyresnysis tiesiogiai smerkė vergvaldikus santykius, be to, skirtingai nuo Columello, raginusio vykdyti agrotechninius eksperimentus, nesiskaitant su gamybos s¹naudomis, jis kvietė ˛emvald˛ius nuosaikumui,

i) Cicerono, Senekos, Marko Aurelijaus, Epikteto ir kt.

Jie da˛nai reikė dviejų filosofinių mokyklų idėjas. Ir viena, ir kita filosofija buvo individualistinė. Tačiau viena jų – Epikuro (341–270 m. pr. Kr.) filosofinź sistem¹ plėtojusi epikūriečių mokykla, kurios individualizmas plaukė i tam tikros socialinės nevilties, individo gyvenimo tikslu laikė sav¹j¹ gerovź ir laimź, bei kaip bendrumo atsiradimo prie˛astį įvardijo vien tik naudos siekim¹. O antroji – stoikų mokykla, kurios individualizmas kilo i naujų vilčių, kurias kurstė gilūs to laiko lū˛iai, savo tikslu laikė palaimos siekim¹ laikantis tam tikrų dorybių – pirmiausia dvasios stiprumo ir susivaldymo. Dėl to ios mokyklos atstovai gėrio ir dorovės centr¹ perkėlė į patį individ¹ ir ˛monikum¹. I to kilo ˛monių lygybės ir politinių bei luominių skirtumų neigimo idėjos. O bendrumo idėj¹ stoikai laikė visų veiksmų ieities taku. Pagrindinė stoikų mintis buvo idėja apie natūrali¹ būklź ir natūrali¹ teisź.

Romos m¹stytojai, kaip ir graikai, smerkė prabang¹, turto, ypač pinigų, trokim¹, auktino natūrinį ˛emės ūkį, ekonominiais sumetimais pasisakydami u˛ smulkųjį ˛emės ūkį lyginant su stambiuoju, da˛nai ignoravo palūkanų ėmim¹. Pastebėtina, kad romėnų vertės s¹voka visikai atitiko jų praktinį prot¹ ir, pavyzd˛iui, Catono Vyresniojo buvo suvedama į gamybos ilaidas, peln¹ nagrinėjant kaip perteklių vir ios vertės. Todėl norint gauti didelį peln¹ buvo siūloma „ramiai laukti auktų kainų“. Kainų susidarymas buvo patikėtas laisvai rinkai. Besiplečiant mainams, atsirado teisingos kainos – verum pretium – s¹voka. Imperatorius Diokletianas savo edikte stengėsi nustatyti teising¹ kain¹ pagal paprastas gamybos ilaidas. Tačiau kitų Romos filosofų darbuose (pavyzd˛iui, Cicerono), galima rasti nuorodų, kad pripa˛įstama daikto naudingumo svarba kainos susidarymui.

Tačiau Catonas Vyresnysis prieinosi samdomo darbo naudojimui ir siekė u˛tikrinti pajamas vergų s¹skaita. Jis skyrė daug dėmesio jų darbo organizavimui, reikalavo iki galo inaudoti ir grie˛tai reglamentuoti vergų darbo dien¹. Bijodamas, kad vergai susivienys, Catonas Vyresnysis rekomendavo skatinti tarp jų ginčus, nuvarginti juos sunkiu darbu ir pastatyti į s¹lygas, kurios būtų blogesnės u˛ darbinių gyvulių. Vadinasi, ventinėmis dienomis jaučiai galėtų ilsėtis, o vergai vis tiek turėtų dirbti, susirgusius jaučius reikia gydyti, o susirgusį verg¹ Catonas Vyresnysis rekomendavo parduoti kaip „pasenusį ve˛im¹“. Be vergų jis numatė ir samdomų u˛ pinigus ar dalį derliaus darbuotojų panaudojim¹ ienavimui, vynuogių rinkimui, samdant juos vienai dienai.

Nors Romos įstatymai gynė privatinź nuosavybź ir sutarčių laisvź (būtent Romoje atsirado labai iplėtota ir daugeliu po˛iūrių grie˛tai individualistinė privatinė teisė), nebuvo neigiama ir valstybės įtaka ūkiniams reikalams. Valstybinė vald˛ia stengėsi reguliuoti palūkanas, kiosi į ˛emėvaldos santykius, baudė javų spekuliantus, siekusius kelti kainas, kontroliavo rinkas, ribojo ar net stabdė tauriųjų metalų ive˛im¹ ir t. t. Romos filosofai, smerkź pinigų ive˛im¹ ir svetimų prekių įve˛im¹, pavyzd˛iui, Plinijus Vyresnysis, iomis savo mintimis labai primena merkantilistus.

Romos politinio veikėjo ir filosofo Cicerono (M. Tullius Cicero, 106–43 m. pr. Kr.), kurį F. A. von Hayek’as apibūdino net kaip „pagrindinį iuolaikinio liberalizmo autoritet¹“, svarbiausi veikalai yra Apie valstybź ir Apie pareigas. iuose originaliuose traktatuose keliamos tokios pagrindinės ekonominės mintys:

a) jis rėmė vergovinź tvark¹, privatinź nuosavybź, stambi¹j¹ ˛emvaldystź, kuri¹ laikė kilmingiausiu u˛siėmimu, o ˛emdirbystź – vertingiausia tarp pragyvenimo altinių, rekomenduodamas skaityti Ksenofonto veikalus, ypač Apie namų ūkį;

b) pasisakė u˛ stambiosios prekybos plėtojim¹ (iuo po˛iūriu jis labai skiriasi nuo Senovės Graikijos m¹stytojų);

c) stengėsi apibūdinti idealų valstybės pilietį nepriklausomai nuo luomo (smerkdamas perdėt¹ ilaidum¹ (sinistra liberalitas), ekonominiu po˛iūriu svarbiausiu siekiu laikė teisingum¹ – labdar¹, o ˛mogaus dorovės srityje labai teigiamai vertino dvasinį orum¹, kupin¹ paniekos ˛emikiems dalykams);

d) pagal Ciceron¹, prigimtinės nuosavybių teisės nėra (nuosavybė įgyjama karų metu, ˛emių okupavimu). Tačiau tėvonijų (patrimonium) isaugojimo klausimas jam buvo aktualus, nes ragino: „eimos nuosavybź, kuriai gėdinga leisti sunykti, reikia laikyti apskaitoje, bet taip, kad niekas neį˛velgtų yktumo ir gobumo“;

e) Roma m¹stytojui buvo idealus pasaulio modelis su pačiu teisingiausiu gyvenimo būdu (Romos polio sunaikinimas Ciceronui reikė „viso io pasaulio ˛ūtį ir sunaikinim¹“. Todėl jis neabejojo, kad „valstybė turi būti taip sutvarkyta, kad būtų am˛ina“).

Paminėtina, kad Ciceronas antikinėje Romoje sakydamas savo garsi¹sias kalbas jau naudojo ˛odį informacija ir valstybės veiksmus mėgo lyginti su ˛mogaus organizmu: „Mat kaip siela, sakoma, nurodinėjanti kūnui, – sakoma, kad ir aistrai, bet kūnui lyg karalius savo piliečiams ir gimdytojas vaikams, o aistrai lyg eimininkas vergams, nes j¹ ˛aboja ir malina, – taip ir karalių, ir karved˛ių, ir pareigūnų, ir senatorių, ir patricijų, ir liaudies nurodymai vadovauja piliečiams ir s¹jungininkams lyg kūnams siela, o eimininkai taip vergus kankina, kaip geriausioji sielos dalis, tai yra imintis, tos pačios sielos ydingas ir nusilpusias dalis – aistras, pykčius ir kitokias negeroves“. Ciceronas buvo tvirtai įsitikinźs, kad rimta veikla tėra tokia, kai pilietis vykdo savo pareig¹ valstybei. Neatsitiktinai jis pabrė˛ia, jog visi tie, kurie turi įgimtų sugebėjimų vadovauti, privalo nedelsdami siekti valstybės tarnybos, nes, anot jo, „ne kitaip juk tegali būti valstybė valdoma arba dvasios didybė parodoma“. Galima spėti, kad ˛ymusis oratorius, ne kart¹ alinte nualintas nuo pamėgtos valstybinės veiklos, pirmiausia save laikė gimusiu valstybės reikalams (negotium) tvarkyti.

Stoikų filosofinės mokyklos atstovo Senekos (3 m. pr. Kr. – 65 m.) veikalas Laikai Liucijui – tai 124 laikai, kuriuose reikiamos ir ekonominės mintys, skirtos vergovės problemoms sprźsti. Seneka pasisakė prie dvasinź vergovź ir kvietė elgtis su vergais humanikai patardamas: „Elkis su ˛emiau stovinčiais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi stovintys aukčiau“, nors ir neragino vergus ilaisvinti. Kita vertus, Seneka manė, kad pirmieji ˛monės nekaltai sekė gamta. Viskas buvź daroma bendrai. „O paskui į ias tobulai sutvarkytas s¹lygas įsismelkė ˛mogaus godumas [] ir, vaikydamasis pertekliaus, ˛mogus prarado visk¹“. Taigi, tas stoicizmas, kurį suformulavo didysis romėniko stoicizmo novatorius, buvo nebe valstybinės veiklos teorija. Nors jis kaip Ciceronas dar kalbėjo apie tėvonij¹ (patrimonium), kuri respublikos laikais buvo Romos piliečio valstybinės ir moralinės vertės pagrindas, tačiau jam nuosavybės tausojimo idėja daugiau trukdė, negu padėjo teorikai pagrįsti asmenybės laimės problem¹. „Todėl reikia galvoti, kiek lengvesnis skausmas yra neturėti, negu prarasti“, – sakė Seneka, kalbėdamas apie turt¹. Tai rodo, kad jam rūpėjo jau ne socialinis asmenybės pripa˛inimas, o tik jos dvasinė ramybė, kurios iekojimas ir nuvedė Senekos filosofij¹ u˛daro individualizmo keliu.

Lyginant graikus ir romėnus galima būtų padaryti tokias ivadas:

1) graikai formulavo valstybės idėj¹ su visa apimančiomis funkcijomis, taip pat aprėpiančiomis ir ˛mogaus gyvenim¹ bei veikl¹; romėnai daugiau formulavo privatinės nuosavybės individualistinź idėj¹, kaip ˛mogaus ekonominio gyvenimo pagrind¹;

2) graikai rėmėsi valstybe, vedančia kolektyvizmo link, o romėnai rėmėsi individu, vedančiu individualizmo bei liberalizmo link ir jiems Dvylikos lentelių įstatymai įkūnijo svarbias individualios laisvės garantijas. Pirmasis i jose suraytų vieų įstatymų skelbė, kad „jokios privilegijos ar statutai nebus taikomi vieniems privatiems asmenims kitų asmenų nenaudai prietaraujant įstatymui, kuris bendras visiems piliečiams ir kuriuo visi asmenys, nepaisant padėties, turi teisź naudotis“.

Ir vienų, ir antrų veikalai, gynź vergvaldik¹ gamybos būd¹, buvo skaitomi ir studijuojami vėlesniais laikais bei turėjo įtakos ateities kartų ekonominių teorijų formavimuisi.

1.1.4. Viduram˛ių ekonominė mintis

ˇlugus Romos imperijai (476 m.), Vakaruose prasidėjo laikotarpis, vadinamas viduram˛iais, kuris tźsėsi iki XV a. pabaigos. Viduram˛iai paprastai laikomi grynai protinių, realiu gyvenimu nepagrįstų, konstrukcijų am˛iumi, grynosios abstrakcijos, deduktyvinio metodo laikais. Tačiau, aiku, ir iuo laikotarpiu ūkinis gyvenimas nesustojo. Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų po˛iūriu viduram˛iai dalijami į du laikotarpius:

1) ankstyvieji viduram˛iai (daugelyje Rytų alių prasidėjo III–VIII a., o Europos alyse V–XI a. ir tźsėsi iki XIII a.);

2) vėlyvieji viduram˛iai (tźsėsi nuo XIII a. iki XVI a. prad˛ios).

Ankstyvaisiais viduram˛iais, sunykus ekonominiams miestų pagrindams, buvo būdinga neiplėtotas u˛daras, izoliuotas natūrinis ūkis (įstatymuose vadinamas „villa“), baud˛iava, kai beveik vienintelis u˛siėmimas buvo ˛emdirbystė, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Nebuvo rykaus visuomenės isisluoksniavimo. Vakarų Europa apie 486 m. kaip pinig¹ pasirinko dinar¹, kuris buvo labai menkos vertės, ir tai gerai parodo ekonominį tų laikų Europos skurd¹.

io laikotarpio ekonominės idėjos buvo visikai priklausomos nuo ba˛nyčios, mėginant gaivinti senovės graikų filosofų idealus, ir, apvilktos religijos skraiste, aptinkamos Ba˛nyčios tėvų ratuose. I jų minėtini Klemensas Laktancijus, Kiprijonas, Grigorijus i Nysos, garsiausias i graikų Ba˛nyčios tėvų Jonas Krizostomas (apie 347–407 m.), v. Augustinas ir kt. Jų ratuose buvo jaučiama akivaizdi graikų filosofijos, romėnų teisės ir ventojo Rato (ypač Naujojo Testamento) įtaka. Ekonominiai Biblijos svarstymai Ba˛nyčios tėvų ratuose priimami kaip normos, kaip Dievo nustatytos ˛mogaus elgesio taisyklės. Ekonominės reikmės turėjo tokios jų mintys:

- įgimta ˛monių lygybė – juk visi ˛monės yra Dievo vaikai, kilź i protėvių Adomo ir Ievos;

- vergijos smerkimas – net ir ma˛iausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama, kad tikinčiojo vergas, priėmźs krikt¹, tampa laisvas;

- prigimtinė turto bendrumo idėja – buvo manoma, kad privatinė nuosavybė bendr¹ turt¹ pakeitė tik ˛monėms nusidėjus (pavyzd˛iui, v. Ambaziejus raė, kad Dievas atidavė ˛emź visiems ˛monėms, o privati nuosavybė atsirado dėl yktumo; Rytų Ba˛nyčioje Konstantinopolio patriarchas Jonas Auksaburnis (mirźs 407 m.) skelbė: i prad˛ių Dievas vis¹ ˛emź paliko visiems. Nesantaika kilo tada, kai ˛monės itarė ˛od˛ius „mano“ ir „tavo“), tačiau nebuvo siūloma grį˛ti į ankstesnź situacij¹. (Juk ir Senasis bei Naujasis Testamentai patvirtina, kad ˛monės turi privači¹ nuosavybź, kuri¹ saugo dorovės dėsnis, o u˛ teisės pa˛eidimus gresia bausmė. Septintas įsakymas skelbia: Nevok! Draudimo forma tokia aiki, kad ja ireikiamos normos negalima nei paneigti, nei interpretuoti. O deimtas įsakymas draud˛ia geisti svetimo turto);

- rankų darbo taurumo idėja (pagal krikčionik¹ samprat¹ darbas nėra tik vargas ir prakeikimas, kitaip negu manė Antikos filosofai Graikijoje ir Romos imperijoje, jis ne˛emina ˛mogaus ir yra ˛mogaus gyvenimo iraika bei pagrindinė ekonominio proceso prie˛astis);

- palūkanų ėmimo ir prekybos neigimas – draudimas lupikauti sudarė vien¹ i svarbiausių kanoninės teisės punktų, nes palūkininkystź draudė v. Ratas (Mozės įstatymai draudė imti palūkanas i brolio. Jėzus Kristus sako: „Skolinkite nieko i to nesitikėdami“ (Luko VI, 35); o kalbėdamas apie prekyb¹ Tertulijonas sakė: „ˇodis „pirkti“, taigi verstis prekyba, vartojamas v. Rate pa˛ymėti nuodėmei, kuri atsiranda i trokulio pelnytis“; Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Krizostomas irgi tikėjo, kad pirkliai vargu ar gali gyventi be nuodėmės; draudimas imti palūkanas kanoninėje teisėje atsirado ne vėliau kaip IV a., bet ypač grie˛tai tai imta vertinti XI–XII a.);

- labdaros skatinimas;

- turtų kaupimo smerkimas – buvo pabrė˛iamas turto reliatyvumas: „Viso blogio altinis – tai perteklius ir trokimas turėti daugiau, nei mums reikia“ bei pabrė˛iama, kad „Ne tas turtingas, kuris supamas įvairių valdų, bet tas, kuriam nereikia daug; ne tas skurd˛ius, kuris nieko neturi, bet tas, kuriam daug reikia“;

- mėginimo pasipelnyti dėl kainų augimo smerkimas – Rytų krikčionių vienas i ideologų Vasilijus Didysis (IV a.) ragino: „Nelaukite duonos trukumo, kad atidarytumėte savo aruodus [] Nepelnykite aukso naudodamiesi badu ir nesinaudokite visuotiniu skurdu, didindami savo turtus“.

Be to, kainų kėlimas ir spekuliacija buvo smerkiami ne tik ekonominiais, bet ir moraliniais sumetimais, kaip kenkiantys geriems papročiams, ardantys visuomenės solidarum¹. Pastebėtina, kad iki XI a. krikčionių raytojų darbuose ma˛ai domėtasi ekonominiais klausimais. Pirmiausia buvo pabrė˛iamas sielos iganymas.

Ba˛nyčios tėvai teigė, kad Dievas dėl savo gerumo nevienodai paskirstė įvairioms alims gamtos iteklius ir ˛emės ūkio produktus, kad skatintų draugikus mainus tarp tautų ir sujungtų jas taikos ryiais. Jonas Auksaburnis įrodinėjo, kad Dievo valia ne viskas gali augti ir būti gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje: tai padaryta tam, kad tautas glaud˛iai sujungtų keitimasis gėrybėmis. Teodoretas Kyrietis (mirźs 458 m.) tarp alių besidriekianči¹ jūros juost¹ palygino su erdvaus miesto turgaus aikte, o salas – su u˛eigomis pirkliams apsistoti.

Patį ventojo Rato teiginiais paremt¹ krikčionik¹ po˛iūrį į turt¹ bei nuosavybės samprat¹ galima apibendrinti taip:

1) Nuolat pabrė˛iama, kad turto bei nuosavybės tyko pavojai; turtas ir nuosavybė ne savaime blogi, bet kietina ˛mogaus irdį, didina godum¹ ir egoizm¹, trukdo atsigrź˛ti į Diev¹, ar net visai Jį u˛stoja.

2) Turtas neretai siejamas su kitų ˛monių inaudojimu ir engimu.

3) Krikčionikos artimos meilės įsakymas laikomas įpareigojimu pasidalyti savo turtu, ypač su neturtingaisiais ir vargais.

4) Jėzaus Kristaus sekėjams ypač svarbus turto atsisakymas ir savanorikas neturtas.

Toliau trumpai ap˛velgsime ˛ymiausio i Ba˛nyčios tėvų – v. Augustino (354–430 m.), kurio religinės, filosofinės, etinės ir valstybinės idėjos (vadinamasis augustinizmas) viepatavo per visus viduram˛ius, ekonomines idėjas. Gimźs Tagastėje (Al˛yras), i prad˛ių laikźsis manicheistinio dualizmo koncepcijos, jis vėliau perėjo prie neoplatonizmo. Todėl i karto reikia pa˛ymėti, kad brand˛iai v. Augustino, 387 m. apsikriktijusio ir tapusio Hipono (iaurės Afrika) vyskupu, m¹stysenai ypač daug įtakos turėjo neoplatonizmas. ˇymiausias jo veikalas – De civitate Dei (Apie Dievo valstybź), ispausdintas 1467 m., kuriame į Romos imperijos ˛lugim¹ reaguojama teze, kad jos viet¹ turi u˛imti krikčionių Ba˛nyčios persmelkta Dievo valstybė. Kalbėdamas apie darbo pasidalijim¹, jis teigė, kad protinis ir fizinis darbas yra lygiaverčiai ir neturi daryti poveikio ˛mogaus padėčiai visuomenėje. Samprotaudamas apie turt¹, v. Augustinas manė, kad turt¹ kaip med˛iagines gėrybes, taip pat auks¹ ir sidabr¹ sukuria ˛monių darbas. Pastarųjų nedarbinis kaupimas („dirbtinis turtas“) laikytas nuodėme. (Tačiau pati Ba˛nyčia, pakirtusi „komunistinius“ krikčionikus judėjimus, V a. pradėjo kaupti mil˛inikus turtus). v. Augustino nuomone, mainai vyksta pagal proporcingumo princip¹ ir yra ˛monių laisvos valios ireikimo aktas. Jis manė, kad prekės vertingumas turi būti nustatomas atsi˛velgiant į darbines ir med˛iagines s¹naudas jos gaminimo procese, pagal teisingos kainos princip¹ bei mokė, kad „nesilaikant proporcingos lygybės visuomenė subyrės“. Pinigus v. Augustinas laikė dirbtiniu ˛monių iradimu, būtinu palengvinti ir paspartinti mainų operacijas rinkoje dėl monetos „vidinio vertingumo“. Jis manė, kad prekybinis pelnas ir lupikikasis procentas, gaunami i stambių prekybinių ir skolinimo operacijų, tampa savitiksliai ir todėl turi būti vertinami kaip nuodėmingi reikiniai, pa˛eid˛iantys mainus pagal teisingos kainos princip¹. Galima teigti, kad v. Augustinas pasmerkdamas pinigų ir turto trokim¹ kaip vien¹ i trijų smukusio ˛mogaus did˛iųjų nuodėmių, kurių kitos dvi buvo vald˛ios (libido dominandi) ir seksualinis geismas, pateikė pagrindines viduram˛iko m¹stymo gaires.

Vėlyvaisiais viduram˛iais pama˛u įsigalėjo mainai, atsirado naujas ekonominių ˛monių santykių ryys – mokėjimas pinigais, pama˛u pavertźs buvusį pon¹ darbdaviu, o buvusį baud˛iaunink¹, tarn¹ – laisvu darbininku, tobulėjo ˛emdirbystės metodai, atsirado trilaukis ūkis, kry˛iaus karų ijudintas gyvenimas gaivino senus, apleistus miestus, greta viepatavusio ˛emės ūkio ėmė kilti nauja savarankika ūkio aka – prekyba, kūrusi įvairius miestų amatus ir smulki¹j¹ namų pramonź, miestai tapo jūros prekybos centrais, buvo palaikomi ryiai su kitomis alimis, padidėjo tauriųjų metalų gavyba, atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų – gildijų, akcinių bendrovių, kurios pama˛u iaugo i kompanijų ir bendrijų (įdomu, kad vėliau ne tik u˛jūrio prekybos ir kolonizavimo bendrijos, bet ir jūrų plėikavimo verslas veikė pagal akcinės bendrovės modelį), giro, vekselių, čekių, indėlių operacijos (vėliau ˛ymusis prancūzų merkantilistas C. Montesquieu stebėsis: „Neįtikėtina, jog vekselis buvo irastas taip vėlai, nes pasaulyje nėra nieko u˛ jį naudingesnio), prekybos miestuose ikilo pirmosios bir˛os, pinigų keitimo vietos, kur buvo galima tik keistis pinigus, nepaverčiant jų prekėmis, kartu su akcinėmis bendrovėmis isivysčiusios į vertybinių popierių bir˛as.

Pačio ˛od˛io „bir˛a“ (vok. Borse) aknų reikėtų iekoti kilmingos van der Burse’ų eimos Briugėje namuose. Trys odiniai pinigų kapeliai, lotynikai vadinti bursa, eimos herbe rodo, kad tai prekybininkų eima. XIV a. van der Burse’ų namai buvo pirklių i Venecijos konsulatu. Greta jų stovėjo genujiečių ir florentiečių namai, taip pat vadinami Bolsa. ˇodis „bir˛a“, vartotas aiktei prieais namus pavadinti, buvo greitai perkeltas į kitų miestų prekybos vietas, o kai pirkliai Antverpene įsigijo nuosav¹ nam¹, i s¹voka galutinai įsitvirtino.

Vėlyvaisiais viduram˛iais taip pat imtos praktikuoti valstybinės paskolos, atsirado įstatymai, saugantys patentus, dvejybinė buhalterinė s¹skaityba, kurios teoriniai pagrindai galutinai suformuluoti jau feodalinės santvarkos ˛lugimo stadijoje. Kaip nurodo amerikiečių ekonomistas R. Ruveri, dvejybinė buhalterija, t. y. dvejybinis įraas, atsirado 1340 m. Genujoje ir i čia paplito po vis¹ Italij¹. i¹ tezź patvirtina iki mūsų dienų ilikusios įvairių Italijos bankų knygos.

Pirmasis teorinius dvejybinės buhalterijos pagrindus 1494 m. knygoje Summa de arithmetica, geometria, proportioni et proportionalita (Visas aritmetikos, geometrijos, proporcijų ir proporcionalumo pa˛inimas) idėstė „neapdainuotas Renesanso didvyris“ Luca Pacioli aptardamas Venecijos metod¹, kurio primityvesnis būdas iame mieste pradėtas naudoti apie 1200 m. (Tiesa, pagal raytinių altinių datas kai kurie autoriai pirmenybź teikia kitam italų mokslininkui – B. Kotruli. Jis 1458 m. paraė knyg¹ Apie prekyb¹ ir sumanų pirklį. Tačiau B. Kotruli knyga ileista tik 1573 m.). Kaip, kalbėdamas apie L. Pacioli, pa˛ymi Horst’as Kurnitzky’is, tai buvo Renesanso ˛mogus: domėjosi menu, geometrija ir matematika, pa˛inojo Piero della Francesca, kuris ir su˛adino jo domėjim¹si menu, studijavo matematik¹ Venecijoje, kur paraė savo pirm¹j¹ knyg¹ apie aritmetik¹, Milane dirbo kartu su Leonardo da Vinci, kurio teptukui priklauso L. Pacioli knygos De Divina Proportione (Apie dievik¹j¹ proporcij¹, 1509 m.) iliustracijos. Leonardo da Vinci savo u˛raų knygutėje u˛simena, kad ˛inių geometrijos, perpektyvos ir „dievikosios proporcijos“ srityse jis įgijo i L. Pacioli. Pastarasis dėstė įvairiuose Italijos universitetuose, o 1489 m. grį˛o į gimt¹jį miest¹ Sansepolkro, kad paraytų savo ˛ymi¹j¹ knyg¹, kuri buvo ileista Venecijoje 1494 m. Tai savotika enciklopedija italų kalba, kurioje mėginami sprźsti teoriniai ir praktiniai aritmetikos klausimai. Kartu tai traktatas apie algebr¹, taip pat kai kurių Italijos valstybių monetų, matavimo ir svorio vienetų pavyzd˛ių rinkinys bei ˛ymusis mėginimas aprayti dvejybinź buhalterij¹ – Particularis de Computis et Scripturis (Traktatas apie s¹skaitas ir įraus). Knyga tapo savo laikų bestseleriu. Tai buvo viena pirmųjų knygų, ispausdintų vokiečių spaustuvininko, spaudos iradėjo Johannes’o Gutenberg’o (tarp 1394-1399–1468 m.) spaustuvėje ir skaitytų visoje Italijoje. Ji nurodė nauj¹ kryptį ūkiui ir prekybai bei pradėjo proces¹, kuris da˛nai apibūdinamas siaura kapitalizmo s¹voka, nes dvejybinė buhalterija – nuostabus atradimas, kaip sakė Johann’as Wolfgang’as Goethe (1749–1832 m.) – leido i esmės pakeisti visuomenės ir ūkinės veiklos santykį. Iki tol, naudojantis paprasta buhalterija, visk¹ buvo įmanoma patikrinti tik pasiekus rezultat¹, o dabar tapo įmanoma stebėti ir nagrinėti visas vykdomas operacijas iki smulkmenų. Čia prasideda apskaita, H. Givens o vaizdingai įvardyta „komercijos vaiku“, ir kapitalizmas. L. Pacioli ireikė formulėmis ir ˛od˛iais (būtent tai yra jo nuopelnas) absoliuči¹ kapitalistinės ūkio sistemos būtinybź, ir tai padarė j¹ prieinam¹ visiems besidomintiesiems. Pasirod˛ius L. Pacioli traktatui, dvejybinio įrao idėjas pradėjo skleisti daugelis Italijos ir kitų Europos alių (Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos) mokslininkų. Pavyzd˛iui, 1525 m buvo ileista A. Taljanči knyga Aritmetikos ˛ibintas, kurio populiarintos dvejybinio įrao idėjos. Buhalterinių s¹skaitų klasifikavimui svarbi¹ reikmź turėjo D. Manconi knyga Buhalterinės apskaitos kursas. Ji pirm¹ kart¹ ispausdinta 1534 m. ir susilaukė net eių leidimų.

Taip pat atsirado draudimas, prekybinė teisė, augo miestai ir telkėsi amatai, o tai lėmė tolesnź darbo specializacij¹. Visa tai ardė natūrinį viduram˛ių ūkį ir jis u˛leido viet¹ pinigų ūkiui, feodalinė visuomenė įgavo aikiai ireikt¹ luominį pobūdį. Sustiprėjź pinigai ėmė kurti kapital¹ – tai leido dar labiau didinti turt¹. Pirmiausia kapitalas u˛valdė prekyb¹, vėliau – amatus ir pagaliau ėmė skverbtis į patį ˛emės ūkį, pama˛u imdamas keisti viso pasaulio ūkio tvark¹ ir tuo pačiu kloti naujus visuomeninio, kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindus.

iuo laikotarpiu buvo daug daugiau ekonominių idėjų, isklaidytų beveik vien tik po teologinius, politinius ir teisinius raytinius altinius. Minėtini tokie m¹stytojai: Rytuose ekonominės minties atstovas, did˛i¹j¹ gyvenimo dalį gyvenźs Egipte, Ibn-Chaldun’as, o Europoje – teologai ir scholastai (pavadinimas kilo i lot. doctores scholastici) – katalikika profesūra, pirmiausia Dievo ˛od˛io skelbėjai ir juristai, tarp jų nominalistas, Aristotelio komentatorius Albertas Didysis (1206–1280 m.), atkreipźs dėmesį į ūkik¹ pinigų funkcij¹, vertės mat¹, v. Tomas Akvinietis, v. Bonaventura, Francesko Petrarka (1304–1374 m.), Philippe’as Dubois’as, Pary˛iaus universiteto rektorius Jean’as Buridan’as (1295–1358 m.), mėginźs paaikinti gėrybių vertes, ne kokios jos turėtų būti, bet kokios jos i tiesų yra, Nicholas de Oresme’us (?1320–1382 m.) ir kt. Dauguma i ivardytų raytojų gyveno XIII ir XIV a. Scholastinė doktrina – viduram˛ių filosofijos kryptis, kuriai būdingas religinis dogmų grindimas, rėmimasis autoritetais kaip svarbiausiu tiesos kriterijumi, da˛nai datuojama nuo Romos ˛lugimo 426 m. iki Konstantinopolio ˛lugimo 1453 m., savo apogėjų pasiekė XIII a. ir suformulavo vėlyvųjų viduram˛ių ekonomines pa˛iūras į nuosavybź, darb¹ bei jo atlyginim¹, kapital¹ bei palūkanas, mainus, pinigus ir gyventojų skaičių.

Rytuose rykiausia ekonomines pa˛iūras isakė ˛ymus arabų alių ideologas Ibn-Chaldun’as (1332–1406 m.), vadinamas „arabų Montesquieu“. Neretai pabrė˛iamas jo pa˛iūrų artumas su N. Machiavelli’io pa˛iūromis. Ibn-Chaldun’as buvo kilźs i Tunisoir visas jo gyvenimas bei kūryba susijusi su arabų iaurės Afrika, kur pagal rytietik¹ gamybos būd¹ valstybė tradicikai isaugojo teisź valdyti ir disponuoti didelėmis ˛emės ūkio naudmenomis, rinkti didelius mokesčius nuo gyventojų pajamų i˛do reikmėms. Be to VII a. prad˛ioje (tarp 610 m. ir 632 metų) gimė islamo religija ir įsitvirtino Korano nuostatos, am˛iams įteisinusios klasių buvim¹. Nors jos skyrė daug dėmesio prekybai ir pritarė privačiai nuosavybei, bet draudė lupikavim¹ bei ragino dirbančiuosius nemaitaujant „dirbti čia, kad gautų atlygį vėliau“, „am˛inybės soduose“. Nuo to laiko Rytų alyse įsigalėjusius antirinkinius postulatus pajudinti tapo ypač sunku.

Ibn-Chaldun’as taip pat pamėgino sustiprinti tikėjim¹ visuomenės luominės diferenciacijos am˛inumu, ir i esmės natūriniais mainais grįstos prekybos tinkamumu visuose visuomenės evoliucijos etapuose nuo „primityvios“ iki „civilizuotos“. Tam jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reikinių dėsningumus ir ikėlė „socialinės fizikos“ koncepcij¹. Kita vertus, pastarojoje galima rasti ir naudingų idėjų bei istorinių-ekonominių apibendrinimų, tokių, pavyzd˛iui, kaip pakylėto po˛iūrio į darb¹ būtinybė (čia galime į˛velgti darbinės prekės vertės u˛uomazgas: Ibn-Chaldun’as skyrė dėmesį turtui prekės forma ir ikėlė gili¹ tezź, kad produktuose slypi „darbas, pasireikiantis kaip vertė“; tai leido jam daryti ivad¹, kad darbo produktai įsigyjami „dėl lygiaverčių (ekvivalentikų. – Aut. pastaba) mainų [] pagal vertź“), yktumo, godumo ir ilaidavimo smerkimas, supratimas objektyvaus pobūd˛io pa˛angių struktūrinių pakitimų ekonomikos sferoje, dėl kurių prie nuo seno buvusių ˛monių ūkinių rūpesčių verčiantis ˛emdirbyste ir gyvulininkyste prisidėjo palyginti nauji u˛siėmimai amatais ir prekyba.

Ibn-Chaldun’ui priklauso mintis apie stadijinź visuomenės raid¹, visuomenei evoliucionuojant nuo „primityvumo“ į „civilizacijos“ link. Jo po˛iūriu, pastaroji prie tradicinių ˛monių ūkinių u˛siėmimų verčianti ˛emės ūkiu ir gyvulininkyste pridėjo tokias pa˛angias ekonominės veiklos sferas kaip amatai ir prekyba. Ibn-Chaldun’o nuomone, perėjimas į civilizacij¹ ir atitinkamai perteklinź med˛iaginių gėrybių gamyb¹, visų ekonomikos akų plėtojimas leis daug kartų padidinti tautos turt¹, laikui bėgant, kiekvienas ˛mogus galės gyventi pasiturinčiai ar net prabangiai. Tačiau tuo pat metu niekada nebus pasiekta visuotinė socialinė ir turtinė lygybė ir neinyks visuomenės skirstymas į luomus pagal turtinius po˛ymius ir „vadovavimo“ princip¹.

Plėtodamas tezź apie piliečių aprūpinimo pirmojo būtinumo ir prabangos dalykais, arba, jo terminais, „būtinu“ ir „praradusiu būtinum¹“, problem¹, m¹stytojas nurodė, kad j¹ pirmiausia lėmė miestų dydis, tiksliau, jų apgyvendinimas, simbolizuojantis ir jų klestėjim¹, ir nuosmukį. Pagal tai savo Prolegomena jis priėjo ių ivadų:

augant miestams auga „būtino“ ir „praradusio būtinum¹“ pakankamumas, dėl to (miestiečiams dalyvaujant ˛emdirbystėje) ma˛ėja kainos pirmiesiems ir auga kainos antriesiems (staigiai augant paklausai prabangos dalykams); tai tuo pat metu liudija miesto klestėjim¹;

ma˛as miesto gyventojų skaičius yra visų gyventojams reikalingų med˛iaginių gėrybių trūkumo ir brangumo prie˛astis;

miesto (kaip ir visos visuomenės) klestėjimas yra realus mokesčių, tarp jų muitų ir vald˛ios rinkliavų miestų rinkose, dyd˛io ma˛ėjimo s¹lygomis.

Pastarasis teiginys rodytų, kad Ibn-Chaldun’as aikiai nujautė Laffer’o kreivź, kuri¹ XX a. atuntajame deimtmetyje pasiūlė Arthur’as Laffer’as. Ibn-Chaldun’as taip aikino sav¹jį tvirtinim¹: „Turi būti ˛inoma, kad dinastijos prad˛ioje apmokestinimas atnea didelias pajamas nuo ma˛ų įvertinimų. Dinastijos pabaigoje, apmokestinimas atnea ma˛as pajamas nuo didelių įvertinimų“.

Galiausiai pinigus Ibn-Chaldun’as laikė svarbiausiu ūkinio gyvenimo elementu ir skyrė tokias jų funkcijas, kaip vertės mato, apyvartos priemonės, turto kaupimo priemonės. Jis ragino, kad į vaidmenį atliktų visavertės monetos i Alacho sukurtų dviejų metalų – aukso ir sidabro. Jo nuomone, pinigai atspindi „visko įsigyto“ ˛mogikojo darbo kiekį, „visokio judamo turto“ vertź ir juos matė kaip „įsigijimo, kaupimo ir lobių pagrind¹“. Ibn-Chaldun’as visikai netendencingai apibūdino „darbo vertź“, t. y. darbo u˛mokestį. Jis teigė, kad „darbo vertės“ dydis priklauso pirmiausia nuo „˛mogaus darbo kiekio“, antra, nuo „jo vietos tarp kitų darbų“ ir, trečia, nuo „˛monių poreikio jam“ (darbui. – Aut. pastaba).

Ibn-Chaldun’as skyrė rinkos kain¹ ir vertź. Taip jis nurodė, kad jei rinkoje trūksta prabangos dalykų, tai kaina bus „auktesnė u˛ jų darbo vertź“. Pramoninio pelno gavim¹ Ibn-Chaldun’as aikino tuo, kad turtingieji „k¹ nors samdo“, nes ie ˛monės „mainais negauna ko nors atitinkančio į darb¹“. O prekybinį peln¹ jis traktavo grynai empirikai, nurodė, kad prekeivis „perka u˛ ˛em¹ kain¹, o parduoda brangiai“.

Ibn-Chaldun’as pabrė˛ė, kad rinka lemia visuomenės darbo pasidalijim¹, apsprźsdama jo kooperacij¹, produkcijos mainus. Turtas, jo nuomone, yra prekių, turinčių vertź, visuma.

Pastebėtina, kad islamo religijoje, nepaisant geranoriko po˛iūrio į prekyb¹ ir prekybinį peln¹, nuo pat prad˛ių skyrusio jį nuo krikčionybės, kaip ir pastaroji grie˛tai smerkė pajamas nuo procentų: Korane draudimas imti procentus skamba net grie˛čiau, nei ventajame Rate. Be to, islamo pasaulis neatsisakė jo iki iol.

Tarp vėlyvųjų viduram˛ių filosofų rykiausiai ekonomines pa˛iūras isakė italų vienuolis, filosofas ir teologas v. Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas), tapźs savotiku tiltu tarp Antikos graikų ir Renesanso epochos.

Gyvenimo kelias. v. Tomas Akvinietis gimė 1225 arba 1226 m. Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo grafo Landolfo eimoje. Kai v. Tomui Akviniečiui sukako 5 metai, jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyn¹ Monte Casino, kur jis praleido 9 metus. Paskui laisvųjų menų ir logikos studijas tźsė Neapolyje Frydricho II įsteigto universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1244 m. prie motinos vali¹ įstojo į Domininkonų vienuolių ordin¹, kuris jį pasiuntė studijuoti teologij¹ į Pary˛iaus, paskui Kelno universitetus. Kelne jo studijoms vadovavo ano meto garsiausias teologas ir filosofas domininkonas Albertas Didysis. 1252 m. v. Tomas Akvinietis grį˛o į Pary˛ių, ten įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir su dideliu pasisekimu 1257 m. pradėjo dėstyti teologij¹ Pary˛iaus universitete. 1259 m. popie˛ius Urbonas IV pasikvietė jį į Rom¹, ten jis beveik 10 metų buvo popie˛iaus dvaro teologas. 1269 m. v. Tomas Akvinietis vėl buvo pakviestas profesoriauti į Pary˛iaus universitet¹. Po trejų metų jis grį˛o į Italij¹ ir dėstė Neapolio universitete. 1274 m. sausio mėnesį v. Tomas Akvinietis popie˛iaus Grigaliaus X buvo pakviestas dalyvauti Ba˛nyčios ekumeniniame Susirinkime Lione. Kelionėje į į Prancūzijos miest¹ jis susirgo ir kovo 7 d. mirė Fosanovoje. Praslinkus trejiems metams po v. Tomo Akviniečio mirties, Katalikų ba˛nyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tačiau 1323 m. popie˛iui Jonui XXII v. Tom¹ Akvinietį paskelbus katalikų ventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. v. Tomui Akviniečiui buvo suteiktas Doctor Angelicus („angelikojo daktaro“) garbės titulas. Po Tridento ba˛nyčios susirinkimo (1545–1563 m.) popie˛ius Pijus V 1567 m. paskelbė v. Tom¹ Akvinietį vienu i Katalikų ba˛nyčios mokytojų. 1879 m. popie˛ius Leonas XIII enciklika Aeterni Patris v. Tomo Akviniečio mokym¹ paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija, vėliau Vatikano pavadinta „am˛in¹ja filosofija“ (philosophia perennis). 1998 m. popie˛ius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio dar kart¹ pabrė˛ė v. Tomo Akviniečio darbų aktualum¹ teisingam tikėjimo ir proto santykių traktavimui.

Ekonomikos teorija. v. Tomas Akvinietis yra paraźs apie 90 didesnių ir ma˛esnių veikalų. Ne visi jie parayti jo paties ranka – daugelį ratų jis yra padiktavźs keturiems savo sekretoriams. 1570 m. Romoje ileisti jo ratai sudarė 18 tomų. ˇymiausias v. Tomo Akviniečio traktatas ekonominių minčių po˛iūriu buvo laikomas nebaigtas trijų dalių Teologijos s¹vadas (Summa Theologiae, 1265–1274 m.) – turbūt autoritetingiausias katalikų teologijos doktrinų rinkinys. v. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos buvo labai svarbios. Jo darbe ios idėjos suformuluotos grie˛čiau ir grind˛iamos ne tik ventuoju Ratu ir Ba˛nyčios tėvų ratais, bet ir did˛iausio senovės pasaulio filosofo Aristotelio mokslu. v. Tomas Akvinietis i Aristotelio perėmė turto skirstym¹ į natūralų ir dirbtinį, neigiam¹ po˛iūrį į ūkininkavim¹ dėl pinigų (jis irgi manė, kad profesionaliems prekijams būdingas moralinis netobulumas), teiginį, kad pinigai negali gaminti pinigų. Tačiau jis ne tik giliai komentavo Aristotelį, ne tik stengėsi persunkti jo ekonomines doktrinas Evangelijos dvasia, bet ėjo toliau u˛ Aristotelį, pripa˛indamas prekinių-piniginių santykių naud¹. v. Tomo Akviniečio pa˛iūros socialinės-ekonominės s¹rangos srityje i esmės skyrėsi ir nuo kanonizmo pradininko v. Augustino – didingų ˛monijos ateities organizacijos sumanymų kūrėjo ir karto kovotojo u˛ tos tolimos krikčionikos ateities planų įvykdym¹. Tiesa, i pirmo ˛vilgsnio atrodo, kad v. Tomas Akvinietis, kaip ir v. Augustinas, savo mintis grind˛ia tais pačiais religiniais-etiniais principais, pagal kuriuos daugelį imtmečių buvo traktuojamos ūkinio gyvenimo, „teisingos kainos“ nustatymo ir ekvivalentikų bei proporcingų mainų „taisyklės“. Tačiau i tikrųjų v. Tomas Akvinietis negalėjo nepastebėti am˛ius ekonominėje srityje vykstančios kovos tarp asmens ir daikto, tarp dvasios ir med˛iagos, rimtais ekonominiais argumentais ūkio gyvenime jis teikė pirmenybź u˛ asmeniui ir dvasiai. v. Tomas Akvinietis, įvertindamas savo gyvenamojo laiko realijas, iekojo socialinės nelygybės, kuri buvo daug labiau diferencijuota, nei anksčiau, visuomenės luominio skirstymo s¹lygomis, palyginti naujo „paaikinimo“. Jis niekur neneigė ekonominio gyvenimo reikalų, bet tik stengėsi juos pagrįsti „teisingos kainos“ idealais. Ekonominis gyvenimas v. Tomui Akviniečiui yra aukčiausiojo krikčionikojo universalaus ūkio eimininko, Absoliuto, duotas įrankis, su kuriuo, kaip ir su kiekvienu svetimu daiktu, reikia elgtis atsargiai, bet drauge inaudoti visas to įrankio galimybes, ˛inoma, visuomet ilaikant „teisingos kainos“ reikalavimus. v. Tomas Akvinietis nekūrė, kaip idealisto Platono pasekėjas v. Augustinas, idėjinės Dievo valstybės, bet kaip tikras realisto Aristotelio mokinys norėjo paversti konkreči¹ ˛emės valstybź Dievo valstybe. Ir svarbiausia, vienintele ˛mogaus veiksmų norma bei viso universalaus ūkio struktūros pradmeniu jis laikė teisingum¹. Pa˛ymėtina, kad v. Tomas Akvinietis, svarstydamas ekonominio veikimo normas, ūkinių veiksmų pradmenis, nagrinėjo ne tai, kas yra, bet tai, kas turėtų būti. Todėl tomistinė ekonomika yra normatyvinis mokslas, kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti ūkio gėrybes.

Pagrindinės v. Tomo Akviniečio ekonominės mintys pateikiamos ˛emiau.

1. Pasisakė u˛ privatinź nuosavybź ir jos gynim¹. Anot v. Tomo Akviniečio, nuosavybė nors ir nėra kilusi i prigimtinės teisės (jus naturae), bet jai neprietarauja, nes yra ˛mogaus asmens kūrinys, ios prigimtinės teisės idava (jus gentium). ˇemikosios gėrybės sukurtos ˛monių naudai, tarnauja jiems. Tačiau patys ˛monės, privalantys niekuomet nevergauti toms gėrybėms, suinteresuoti, kad jos priklausytų pavieniams ˛monėms, nes nuosavybė suteikia stiprų akstin¹ ˛mogui dirbti, yra kiekvienos kultūrinės pa˛angos veiksnys; nors ir nėra apriori motyvų, kad gėrybės būtų privati ar kolektyvinė nuosavybė. Kita vertus, v. Tomas Akvinietis nustatė ir kiekvienam ˛mogui reikalingų turtų saik¹ – pagal einam¹sias savo luomo pareigas. O kadangi ˛monių prievolės nevienodos, nelygūs ir ˛monių turtai. Tuo pačiu nuosavybė padeda aikiai atverti kompetencijos ir atsakomybės sritis ekonomikoje; kompetencijos hierarchija neleid˛ia kilti ginčams ir nesantaikai – tai irgi, remdamasis Aristoteliu, pabrė˛ė v. Tomas Akvinietis. (Kaip visos ios v. Tomo Akviniečio idėjos apie privači¹ nuosavybź ir iandien įtakoja Ba˛nyčios mokym¹, gerai rodo XX a. pabaigoje pasirod˛iusi Jono Pauliaus II enciklika Centesimus annus, paskelbta pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum, 1891 m. paskelbtos popie˛iaus Leono XIII, 100 metų jubiliejaus proga, kurioje pabrė˛iamas asmeninės laisvės ir privačios nuosavybės ryys, o pati privati nuosavybė apibūdinama kaip „Kūrėjo numatyta ˛mogaus vystymosi galimybė“ ir kaip „didelė pagalba ugdant charakterį“ gyvenant rinkos ekonomikos s¹lygomis. Kitoje enciklikoje Laborem exercens (1981 m.) kalbant apie gamybos priemonių nuosavybź teigiama, kad „[] vienintelis jų turėjim¹ pateisinantis motyvas – ar tai būtų privačios nuosavybės, ar visuomeninės bei kolektyvinės nuosavybės forma, – tarnauti darbui ir taip įgyvendinti pirm¹jį nuosavybės struktūros princip¹: gėrybės skirtos visiems ir visi turi teisź jomis bendrai naudotis“).

2. Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus, pirmiausia pagal luominį teisingumo supratim¹, teisingos kainos problem¹.

3. Toliau plėtojo mainų pagrindo problem¹, juo laikydamas mainomų daiktų naudos lygybź.

4. Nagrinėjo pinigų problem¹. Jis pripa˛ino dvi pinigų funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė.

5. Kaip ir Aristotelis, kritikavo pinigų skolinim¹. Jis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų.

Kiek detaliau aptarsime ias v. Tomo Akviniečio ekonomines nuostatas. Vadinasi, į turt¹ nuo v. Augustino laikų kanonistai ˛velgė kaip į materialių gėrybių visum¹, t. y. natūralia forma. Jis laikytas nuodėme, jeigu buvo pasiektas kitomis priemonėmis, nei darbu. Pagal į postulat¹ negarbingas aukso ir sidabro, i prigimties laikytų „dirbtinu turtu“, kaupimas negalėjo atitikti visuomenės moralinių normų. Tačiau, pagal v. Tom¹ Akvinietį, „teisingos kainos“ (jas aptarsime truputį vėliau) gali būti privačios nuosavybės augimo ir „nuosaikaus“ turto sukūrimo neginčytinas altinis. Vadinasi, toks turto kaupimas nėra nuodėmė. Taigi, turtai nesmerkiami, bet pabrė˛iamas turto pavojus sielos iganymui, todėl čia būtinas nuosaikumas ir pusiausvyra. v. Tomo Akviniečio nuomone, ˛mogus, kuris gali gyventi pagal savo socialinź padėtį, turi atiduoti visa, kas jo pragyvenimui nereikalinga, visuomenės reikalams, kad jo atliekamais turtais būtų aprūpinti vargingesni ˛monės. Jis reikalavo, kad ˛mogus būtų pasirengźs tarnauti kitiems ir var˛ytų savo egoizm¹ visuomenės gerovės labui, liepė kiekvienam savyje atsakingai ugdyti artimo meilź.

Mainus senovės pasaulio ir ankstyvųjų viduram˛ių tyrėjai pagal romėnų teisź, kurioje buvo ikelta laisvo sutarimo tarp mainų dalyvių idėja, buvo traktuojami kaip ˛monių valios ireikimas. Jo rezultatas yra proporcingas ir ekvivalentikas. Neneigdamas io principo, ir teigdamas, kad is ekvivalentikumas turi pasireikti gamybos ilaidose, daugiausia darbo ilaidose, v. Tomas Akvinietis atkreipė dėmesį į daugelį pavyzd˛ių, paverčiančių mainus grynai subjektyviu procesu, u˛tikrinančiu igaunamos naudos lygybź, atrodytų, esant neekvivalentikiems, daiktų mainams. Kitais ˛od˛iais tariant, mainų s¹lygos pa˛eid˛iamos tik tada, kai daiktas „patenka vieno naudai darant ˛al¹ kitam“. Ir tada „bus galima teisėtai pardavinėti daikt¹ brangiau, nei jis vertas“. Tačiau net ir tada jis vis tik „nebus parduotas brangiau, nei yra vertas savininkui“, nes kainos priedas kompensuoja ˛al¹, kuri¹ patiria pardavėjas, atsisakydamas daikto.

Tvirtindamas, kad prekiauti dėl pelno i esmės gėdinga, nes tikrasis prekybos tikslas – visuomenės aptarnavimas, o ne asmeninio pelno siekimas, v. Tomas Akvinietis vis dėlto nesmerkė prekybinio pelno, jei jis yra gyvenimo lėų altinis prekeiviui ar panaudojamas garbingiems tikslams (padėti vargams, religiniams ir kitiems visuomeniniams poreikiams ir pan.). Prekybinį peln¹ jis aikino ir kaip u˛mokestį u˛ darb¹, jei pirklys prie parduodamas daikt¹ jį pagerina. Taigi pirklys, kaip ir kiekvienas kitas darbininkas, turi gauti atlyginim¹ u˛ savo darb¹. To atlyginimo didum¹ nustato socialinė pirklio padėtis (jis turi teisź gyventi padoriai, pagal savo luomo reikalavimus), arba visuomeninė pačios prekybos reikmė. Todėl v. Tomo Akviniečio ratuose sunku rasti viduram˛iams būdingo prekybos niekinimo. Pati prekyba, kaip ir kiekvienas kitas dalykas, jam nėra nei gera, nei bloga. Tokia ji tampa atsi˛velgiant į tiksl¹, dėl kurio ji vykdoma.

v. Tomas Akvinietis nukrypo nuo Aristotelio teorijos ir aikindamas procent¹ (palūkanas). Vadovaudamasis asmens pirmenybe pagrįstu visų ˛monių solidarumu, reikalaujančiu, kad visi ˛monės aktyviai dirbtų visų gerovei ir bendromis jėgomis stengtųsi paalinti atskirų gyventojų sluoksnių bei klasių vargus, jis teigė, kad imti mokestį u˛ pinigų skolinim¹ negalima dėl pačios pinigų prigimties (pinigai irasti mainams), bei buvo įsitikinźs, kad paskolos yra solidari ˛monių tarpusavio pagalba, o ne pelno altinis. Vis dėlto v. Tomas Akvinietis pastebėjo, jog skolindamas pinigus, skolintojas praranda galimas pajamas (lucrum cessans), kurias gautų naudodamas pinigus (pvz., įsigydamas nam¹ ar ˛emės sklyp¹). Be to, skolininkui ne laiku gr¹˛inus pinigus, skolintojas gali patirti akivaizdų nuostolį, taigi jis susiduria su pinigų skolinimo rizika (dammum emergens). Kita vertus, naudodamas svetimus pinigus, skolininkas gauna tiesioginź naud¹ kaip peln¹. ia nauda jis turi pasidalinti su skolintoju. Tokiu atveju, procentas gali būti pateisinamas.

Norint geriau suvokti i¹ v. Tomo Akviniečio nuostat¹ procentų (palūkanų) at˛vilgiu, pa˛ymėtina, kad esminis jo analizės aspektas buvo i Romos teisės perimtas dviejų skolinimosi rūių – vartotojikosios ir nuomos – skyrimas. Pirmu atveju, tos konkrečios gėrybės, kurias nuomininkas pasiskolina (pavyzd˛iui, mai¹ grūdų), yra skirtos vartojimui. Faktikai ios gėrybės tampa nuomininko nuosavybė – niekas nemano, kad pastarasis gr¹˛ins skolintojui būtent tuos pačius grūdus, kuriuos anksčiau pasiskolino. Turi būti gr¹˛inta pasiskolintos gėrybės ekvivalentas, mūsų pavyzdyje – toks pat (bet ne tas pats!) grūdų maias. Kitaip yra su nuoma: čia nuosavybės teisė į nuomojam¹ turt¹ skolininkui neperduodama, ir pasibaigus nuomos laikui būtent is turtas (o ne jo ekvivalentas) turi būti gr¹˛intas.

Piniginź paskol¹ scholastai (gr. scholastes – atsidavźs mokslui; taip buvo vadinami viduram˛ių filosofai teologai) laikė vartotojikos paskolos atmaina. Jų nuomone – panaiai kaip ir pavyzdyje su grūdu maiu – pasiskolinti pinigai (kaip monetų visuma) tampa skolininko nuosavybe ta prasme, kad gr¹˛inti reikės ne būtent tas pačias monetas, kurios buvo paskolintos, o ekvivalentik¹ pinigų sum¹.

Skolinimo rūis numano ir atsakym¹ į klausim¹ apie pajamų i skolinimo teisėtum¹. Nuomos atveju savininko reikalavimas gauti į procentines pajamas buvo laikomos pagrįstu. Manyta, kad nuomininkas turi dalintis su savininku dalimi pajamų, kurias jis gavo (ar galėjo gauti) naudodamasis nuomojamu turtu. O vartotojikos ar piniginės paskolos atveju, prieingai, joks papildomas mokėjimas (be pagrindinės skolos gr¹˛inimo) buvo neleid˛iamas. Pretenzijos į procentines pajamas iuo atveju buvo atmetamos dėl to, kad lupikautojas parduoda: a) tai, kas jam nepriklauso; b) tai, kas neegzistuoja; c) galiausiai, parduoda laik¹, kuris priklauso visiems. ie argumentai logikai kilo i priimtos pinigų koncepcijos (v. Tomo Akviniečio po˛iūrį į pinigus detaliau aptarsime truputį vėliau): jei pasiskolinti pinigai tapo skolininko nuosavybė, tai, reikalaudamas mokesčio u˛ naudojim¹si iais pinigais, skolintojas mėgina antr¹ kart¹ parduoti tai, k¹ jis kart¹ jau pardavė, vadinasi, tai, kas jam jau nebepriklauso, ko jis jau nebeturi. Vienintelis dalykas, k¹ skolininkas gauna į savo dispozicij¹ kartu su skolinama pinigų suma, – tai laikas, skiriantis jį nuo atsiskaitymo dienos. Tačiau klausimas apie teisėtum¹ parduoti laik¹ toje epochoje skambėjo ma˛ų ma˛iausiai nerimtai ir buvo laikomas grynai retoriku. XX a. aforizmas „Laikas – pinigai!“ buvo visikai svetimas viduram˛ių ˛monėms, laik¹ traktavusiems kaip bendr¹ nuosavybź, priklausanči¹ Dievui.

v. Tomo Akviniečio, kanoninės doktrinos alininko, indėlis sprend˛iant teisingos kainos (lot. justum pretium) problem¹, atkeliavusi¹ i Antikos ir ekonominio nuosmukio metais tapusi¹ politiniu reikalavimu, tikrai nema˛as. Tai s¹voka, kuri kanonistų ekonominiame mokyme buvo s¹vokų vertė (vertingumas) ir rinkos kaina pakaitalas. J¹ nustatydavo feodalai ir įtvirtindavo tikroje teritorijoje. Teisingos kainos dydį ankstyvųjų viduram˛ių atstovai visuomet aikino, nuorodomis į darbines ir materialias ilaidas prekinės gamybos procese. Tačiau v. Tomui Akviniečiui „teisingos kainos“ pagrindimo s¹naudinis po˛iūris pasirodė nepakankamai isamus, nes kaina turi būti „teisinga“ ne tik pavienio individo, bet ir visos visuomenės mastu. Jo manymu, mes turėtume mokėti u˛ ˛emės ūkio gaminius ne rinkos paklausos ir pasiūlos nustatomas kainas, bet visuomet ūkininkams duoti u˛ jų produktus tokį atlyginim¹, kuris atitiktų svarb¹, kuri¹ ūkininkų klasė turi mūsų alies ūkiui ir visai tautai. v. Tomas Akvinietis iskyrė dvi teisingumo mainuose rūis: teisingum¹ „pagal daikt¹“, pirmiausia apeliavusį į atskiro individo s¹˛inź, nes pastarasis turi kainos nustatymo laisvź, ir teisingum¹ „pagal dalies santykį su visuma“. Pirmoji teisingumo rūis ir realizuojama kaip kaina, atspindinti darbo s¹naudas ir kitas ilaidas (med˛iaginiams itekliams, transportavimui). Antroji teisingumo rūis, atspindinti įvairias poreikių rūis, skirstytas pagal etinį kriterijų nuo natūralių, visikai pateisinamų, iki visikai negarbingų, nulemtų ˛mogaus godumo, realizuojama kaip kaina, suteikianti pardavėjui galimybź ilaikyti gyvenimo būd¹, atitinkantį jo socialinź padėtį (luom¹). v. Tomo Akviniečio nuomone, pardavėjas, pavyzd˛iui feodalas, gali „teisėtai parduoti daikt¹ brangiau, nei pats daiktas yra vertas“, nes privilegijuotojo sluoksnio „visuotinė svarba didesnė“ nei valstiečių ar amatininkų. Tuo pat metu daiktas „nebus parduotas brangiau, nei yra vertas turėtojui“. Prieingu atveju bus padaryta ˛ala ir pardavėjui, kuris negaus jo padėtį visuomenėje atitinkančio pinigų kiekio, ir visam visuomeniniam gyvenimui. Jei pirmoji teisingumo rūis grind˛iama visų mainų dalyvių lygybės pripa˛inimu, tai antroji toki¹ lygybź neigė. Taigi v. Tomo Akviniečio teisinga kaina buvo dviejų vienas kitam prietaraujančių principų įkūnijimas. Tačiau toks prietaravimas turėjo realų pagrind¹: luominėje viduram˛ių Europoje skirtingi socialiniai sluoksniai pasireikė kaip skirtingų prekių tipų pardavėjai: cechiniai meistrai pardavinėjo savo pačių pagamintas amatininkikas prekes, pirkliai – u˛sienietikas (u˛jūrio) prekes, valstiečiai – maisto produktus ir t. t. Tam, kad nei gamintojas, nei vartotojas negalėtų pasinaudoti rinkos konjunktūra, kai kurie scholastai net pripa˛ino teisź valstybei nustatyti kainas.

Kaip pastebėjo T. Negishi’s, teisingos kainos teorija – tai normatyvinė teorija, padedanti nustatyti kain¹ tada, kai neegzistuoja arba pačių rinkų, arba konkurencija jose netobula. Dvipusės monopolijos ar izoliuotų mainų atveju nustatyti pusiausvyros kain¹ neįmanoma, nes j¹ veikia ne rinkos veiksniai, (pvz., mainų dalyvių statusas). Todėl i teorija skirta u˛tikrinti prekybos naud¹ net ir tiems jos dalyviams, kurių pozicijos yra silpnesnės.

Pastebėtina, kad toks vertinimų dvilypumas – labai būdingas v. Tomo Akviniečio metodologinis principas, leidźs jam sofistikos priemonėmis prieingai pakeisti ūkinio reikinio ar ekonominės kategorijos pirminio traktavimo esmź. Pavyzd˛iui, jei ankstyvieji kanonistai, skirstydami darb¹ į protinį ir fizinį, savo mintis grindė dievik¹ja (natūralia) paskirtimi, bet neskyrė ių dviejų rūių vienos nuo kitos pagal jų poveikį ˛mogaus vertingumui dėl u˛imamos padėties visuomenėje, tai v. Tomas Akvinietis „patikslino“ į „įrodym¹“ luominio visuomenės skirstymo naudai. Jis raė: „ˇmonių skirstym¹ pagal įvairias profesijas pirmiausia lėmė dievikasis apreikimas, suskirstźs ˛mones į luomus [] Antra, natūralios prie˛astys, lėmusios tai, kad skirtingi ˛monės linkź į skirtingas profesijas“ (kursyvas autoriaus). Dievas davė ˛monėms nevienodus, įvairius gabumus, todėl tas pats Dievas, kuris nori, kad ˛monės tikslingai naudotų suteiktus gabumus, nustatė ir įvairius paaukimus. (Beje, čia galima į˛velgti neįtikėtin¹ v. Tomo Akviniečio pa˛iūrų iuo klausimu panaum¹ į senovės Indijos raytinių altinių – Vedų – nuostatas. Ten taip pat teigiama, kad ˛monės turi skirstytis į luomus ir vykdyti skirtingas pareigas, nes kiekvieno ˛mogaus paaukimas, gabumai, prigimtis skiriasi ir atitinka vien¹ i visuomeninių luomų). v. Tomo Akviniečio įsitikinimu, būtent is darbo pasidalijimas ir sukuria luomus. Jie nėra am˛ini, ka˛kokios metafizinės, am˛inos kategorijos. Tačiau am˛inas yra ˛monių gabumų nevienodumas, kuris ir suteikia pagrind¹ ˛mones suskirstymu pagal luomus. Kaip ir bitės, mokė jis, vienos renka medų, kitos i vako lipdo korių akutes, o motinėlė visikai nedalyvauja med˛iaginiame darbe, taip ir ˛monės: vieni aria dirvas, kiti stato namus, o dalis ˛monių, kurių pečių neslegia pasaulietiniai rūpesčiai, turi atsidėti dvasiniam gyvenimui, kad igelbėtų likusiuosius.

Dvilypź ir kompromisinź pozicij¹ lyginant su ankstyvaisiais kanonistais, Teologijos s¹vado autorius u˛ėmė ir tokių ekonominių kategorijų, kaip turtas, mainai, vertė, pinigai, prekybinis pelnas, lupikikasis procentas, traktuotės at˛vilgiu. Pavyzd˛iui, pelnas jam savaime nei ydingas, nei nedoras, tačiau kiek nemalonus; atrodo, kad niekada nenurims ir tźsis am˛inai. Kita vertus, trokimas pelnyti pinigų pigiai nusipirkus ir brangiai pardavus apraizgo ˛mogaus siel¹ ir atitraukia j¹ nuo auktesnių dalykų. Dėl to is trokimas tampa menkystės ir nedorybės prie˛astimi.

Ta pati „teisinga kaina“ turi normuoti ir darbo atlyginim¹. Nuosekliam ir grie˛tam asmens pirmenybės alininkui v. Tomui Akviniečiui asmeninis ˛mogaus darbas buvo svarbiausias gamybos veiksnys. Jis kur kas ma˛iau dėmesio gamybos procese skyrė ˛emei, o kapitalui nepripa˛ino jokios produktyvios vertės. v. Tomo Akviniečio nuomone, visi kapitalistai, gyvenantys i kilnojamojo ir nekilnojamojo kapitalo pajamų, tik naudoja svetim¹ darb¹. O turt¹ gali kurti tik ˛mogus darbas. v. Tomo Akviniečio giliu įsitikinimu, is darbas nėra prekė, kurios kain¹ galėtų nustatyti rinka. Nustatant darbo atlyginim¹, lemiama reikmė turi tekti ne darbo rinkos s¹lygoms, bet paties darbininko asmeniui. Jis u˛ savo darb¹ turi gauti deram¹ savo padėčiai pragyvenim¹, leid˛iantį pačiam isilaikyti ir ilaikyti savo eimos narius.

Į pinigus (monetas) v. Tomas Akvinietis ˛velgė panaiai kaip ir Antikos bei ankstyvųjų viduram˛ių atstovai. Jis nurodė, kad jų atsiradimo prie˛astis buvo ˛monių ireikta valia norint turėti „teisingiausi¹ prekybos ir apyvartos mat¹“. Ireikdamas savo palankum¹ nominalistinei pinigų koncepcijai, Teologijos s¹vado autorius pripa˛ino, kad, nors monetoms būdingas „vidinis vertingumas“, vis dėlto valstybė turi teisź leisti monetos vertingumo tam tikr¹ nukrypim¹ nuo jos „vidinio vertingumo“. Vadinasi, ir čia mokslininkas lieka itikimas savo polinkiui į dvilypum¹. Viena vertus jis pripa˛ino, kad monetų gadinimas gali padaryti beprasmį pinigų vertės matavim¹ u˛sienio rinkoje. Kita vertus jis suteikė valstybei teisź savo nuo˛iūra nustatyti kalamų pinigų „nominalų vertingum¹“.

Pastebėtina, kad nepaisant menkų simpatijų prekybai, viduram˛ių raytojai labai domėjosi monetų klausimais. Ypač jie piktinosi nuolatiniu monetų keitimu ir falsifikavimu (pvz. prancūzų karalius Jonas Gra˛usis vien per dvejus metus (1359–1360 m.) Turo svar¹ keitė 33 kartus, o per 10 metų (1351–1360 m.) net 60 kartų), kuriuos tų laikų raytojai, sekdami Corpus Juris Canonici – viduram˛ių Katalikų Ba˛nyčios įstatymų rinkiniu, kuriame popie˛ius Inocentas III savo laiku Argonijos karaliui Pedrui II grie˛tai įsakė nebloginti monetų ir jas kaldinti tik teisėto svorio, vadino piniginiu maru – morbus numericus. Karlo V mokytojas, o vėliau vyskupas Nicholas de Oresme’us savo veikale apie pinigus De origine, natura, jure et mutationibus monetarum (Traktatas apie pinigų atsiradim¹, prigimtį ir teisź keisti), paraytame sekant Aristoteliu ir tapusiame bene pirmuoju specialiai ekonomikos klausimams skirtu traktatu, pinigų falsifikacij¹ laikė blogesniu dalyku net u˛ palūkanų ėmim¹. Jis, panaiai kaip savo laiku Aristofanas, konstatavo ka˛k¹ panaaus į vadinam¹jį Gresham’o dėsnį, teigdamas, kad „blogieji pinigai istumia i apyvartos geruosius“. N. de Oresme’aus, tapusio vienu i pirmųjų metalinės pinigų teorijos atstovų, veikale buvo teigiama, kad pinigai atsirado ˛monių susitarimo rezultate, kai paaikėjo tiesioginių prekinių mainų nepatogumai.kaip pinigai pradėjo funkcionuoti auksas ir sidabras. Veikale taip pat buvo nagrinėjama bimetalinė monetų sistema, nurodant jos nepatogumus, ir, sekant savo mokytoju J. Buridan’u, pasisakoma u˛ pinigų „vidinį vertingum¹“. Pa˛ymėtina, kad N. de Oresme’us teigė, kad valstybė turi teisź į nuosaikų senjora˛¹ u˛ savo paslaugas leid˛iant į apyvart¹ pinigus.

Scholastai pripa˛ino, kad alims daug saugiau ir geriau pačioms viskuo apsirūpinti. Gyventojų skaičiaus klausimu jie laikėsi skirtingos nuomonės nei Antikos laikų filosofai ir buvo didelio gyventojų skaičiaus alininkai. Scholastų teigimu – didelės eimos yra pageidaujamos. Tiesa, kai kurie i jų kėlė per didelio gyventojų skaičiaus pavojų, kurio reikėtų vengti susilaikymu. (Pa˛ymėtina, kad vėliau (nuo 1450 m.) ˛monių skaičius Europoje sparčiai didėjo, nes reikėjo, – o tada jau buvo galima – kompensuoti did˛iulius praėjusio imtmečio nuostolius, padarytus juodojo maro).

Be to, kaip pabrė˛ė Johannes’as Messner is, nepaisant v. Tomo Akviniečio moralinio nuosprend˛io, katalikika ekonomikos etika jau nuo XIII a. pripa˛ino verslinink¹. Tada buvo suprasta verslininkystės svarba siekiant bendrojo ekonominio gėrio ir besikuriančias pirklių įmones imta vertinti remiantis bendrosios gerovės kriterijumi.

Apibendrinant, galima pastebėti, kad vėlyvųjų viduram˛ių m¹stytojų ekonominėse pa˛iūrose vyravo pusiausvyros, harmonijos, nuosaikumo idėjos, smerkiančios gobum¹, ir nepasotinam¹ pelno trokulį, nuolat primenančios, kad ˛mogaus ekonominiai tikslai turi priklausyti nuo auktesnių dvasinių tikslų.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominės minties raid¹ senovėje.

2. Apibūdinkite pagrindinius ekonominius teiginius Senovės Rytuose.

3. Kokios ekonominės mintys būdingiausios Senovės Graikijoje?

4. Apibūdinkite Aristotelio koncepcijos apie ekonomik¹ ir chrematistik¹ esmź.

5. Kas buvo būdinga idealios valstybės modeliams Platono ir Aristotelio kūriniuose?

6. K¹ naujo ekonominės minties plėtrai suteikė Senovės Romos m¹stytojai?

7. Apibūdinkite pagrindines viduram˛ių ekonomines mintis, vyravusias arabų Rytuose.

8. Kuo skyrėsi ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduram˛ių scholastų ekonominės idėjos?

9. Kas bendro tarp Antikos ir viduram˛ių m¹stytojų ekonominės minties?

10. Kodėl senovėje ir viduram˛iais buvo smerkiamos stambios prekybinės ir pinigų skolinimo operacijos?

11. Pateikite senovės ir viduram˛ių ekonominių idėjų ir koncepcijų autorių argumentus, kuriais jie gynė natūralaus ūkio prioritet¹ ir smerkė prekinių – piniginių santykių plėtr¹.

12. Kaip natūralaus ūkio vyravimo epochoje buvo traktuojami pinigai ir jų funkcijos, darbo ir turto pasidalijimas, skolinimo procentas ir prekybinis pelnas, mainų dėsniai ir teisingos kainos?

LITERATŪRA

Aristotelis. Politika. – Vilnius: Pradai, 1997.

Aristotelis. Rinktiniai ratai. – Vilnius: Mintis, 1990.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 14-30.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 252-270.

Paliulytė R. Ekonominės minties istorija: Paskaitų konspektas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997. – P. 5-19.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 18-28.

Zabulis H. Respublikos idealai Romos aukso poezijoje. – Vilnius: Mokslas, 1982.

Mackevičius J. Apskaita. – Vilnius: Mintis, 1994. – P.27; 503-508.

Mackevičius J. Buhalterinės apskaitos raida Lietuvoje. – Vilnius: UAB Spauda, 1991. P. 25-26.

Veikli krikčionybė versle ir ekonomikoje. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 37-38; 52-53; 74-76; 138-139; 144-145; 149; 154; 157-158; 161; 210.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 14-41.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 3-8.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 25-53.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 53-94.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 1-68

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 4-22.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 8-42.

Pribram K. A History of Economic Reasoning. – Baltimore: The John Hopkins University Press, 1983. – P. 3-30.

Lowry S. T. (ed.). Pre-Classical Economic Thought: From Greeks to the Scotish Enlightenment. – Boston: Kluwer Academic Publishes, 1986. – P. 7-146.

Polanyi K. Aristotle Discovers the Economy / Trade and Market in the Early Empires: Economies in History and Theory. – Glencoe: Free Press, 1957. – P. 64-94.

Finley M. I. The Ancient Economy. – London: Hogarth, 1985.

Gordon B. Economic Analysis before Adam Smith. – London: Macmillan, 1975.

Laistner M. L. W. Greek Economics. – London: Dent, 1923.

Baldwin J. W. The Mediaeval Theories of the Just Price. – Philadelphia, PA: American Philosophical Society, 1959.

Worland S. T. Scholasticism and Welfare Economics. – Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 1967.

Demant V. A. (ed.). The Just Price. An Outline of the Mediaeval Doctrine and an Examination of its Possible Equivalent. – London: Student Christian Movement, 1930.

. I /

o p Г , 2001. – C. 11-27.

, 1996. – C. 38-56; 226-228.

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1313
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-SENOVJE52551.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-SENOVJE52551.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMIN-MINTIS-SENOVJE52551.php">EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE</a>

EKONOMINĖ MINTIS SENOVĖJE

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: