CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS

Pagrindinės sampratos:

Ekonominis romantizmas. Politinės ekonomijos objektas. Kauzalistinis ir klasinis analizės metodai. Produktyvaus darbo teorija. Darbo paskirstymo teorija. Smulki gamyba. Smulkūs savininkai. Proletariatas. Gyventojų skaičiaus teorija. Reprodukcijos ir krizių teorija. Perprodukcijos krizė. Reformų teorija. Kapitalizmo plėtros stadija. Reformizmas. Apyvartos bonai. Tautos bankas.

Pagalbinės sampratos:

Gamybos sfera. Fabrikas. Turto altinis. Nuosavybė. Darbinė vertės teorija. Renta. Pelnas. Darbo u˛mokestis. Kapitalas. Pinigai. Procentas. Nepakankamo vartojimo teorija. Smulki prekinė gamyba (ūkis). Mainomoji vertė. Konstatuota vertė.

Ekonominės minties istorijoje tik plonutė riba skiria kitaip m¹stančius ir radikalius ekonomistus. Ekonomikos teorijoje visada buvo savų aikių disidentų ir radikalų, kad ir kaip jie būtų mėginami iskirti. Merkantilistai, fiziokratai, Adam’as Smith’as – visi jie savu laiku buvo „kitaminčiai“, o kai kuriais aspektais – net radikalai. D. Ricardo, ikėlźs technologinio nedarbo idėj¹, „radikaliai“ atsitraukė nuo Say’aus dėsnio, taip pat ir nuo laissez-faire koncepcijos kaip tikėjimo simbolio. T. Malthus’as irgi buvo savotikas „radikalas“, nes suabejojo pakankamu paklausos efektyvumu laissez-faire s¹lygomis ir teigė, kad reikia subsidijuoti lendlordus, kad ie galėtų padidinti savo ilaidas ir vargams suteikti darb¹.

Dėl pramoninio perversmo, XIX a. pirmoje pusėje apėmusio daugelį Europos alių, kilo įvairi klasikinės mokyklos pagrindinių postulatų kritika, kuri¹ tikslinga sieti su trimis alternatyviomis klasikinei mokyklai ekonominės minties kryptimis: ekonominiu romantizmu, utopiniu socializmu ir socialine-istorine kryptimi (vokiečių istorine mokykla). Kaip atskira kryptis gali būti minima ir rikardinių socialistų teorijos. Kiekvienos i ių krypčių atstovai siūlė kitus, nei klasikai, visuomenės idealios socialinės-ekonominės s¹rangos modelius, kurie toliau ir bus plačiau aptarti.

Ekonominis romantizmas, kaip viena i savarankikų pomanufaktūrinio laikotarpio ekonominės minties krypčių, buvo kokybikai naujas teorinės ekonomikos istorijos etapas. Jo atstovų idėjoms pirmiausia buvo būdinga reformatorikumas. Jie visikai nereikalavo kurti socializm¹. Kalbant apie i¹ ekonominės minties srovź da˛niausiai minimi J. de Sismondi (1773–1842 m.) ir P. Proudhon’as (1809-1865 m.), pagrindź tikslingum¹ perm¹styti klasikinėje mokykloje pateikt¹ ekonomikos mokslo objekt¹ ir metod¹ ir įrodź socialinių reformų būtinum¹. Tiesa, pa˛ymėtina, kad jei ekonominio romantizmo pradininkas J. de Sismondi raė XIX a. prad˛ioje, kai Prancūzijoje tik prasidėjo įsigalėti fabrikinė kapitalistinės gamybos sistema, tai anarchizmo ir reformizmo pradininko P. Proudhon’o pagrindiniai ekonominiai veikalai gimė XIX a. penktajame deimtmetyje, kai ioje alyje jau susiformavo kapitalistiniai gamybiniai santykiai, nusistovėjo kapitalizmo klasinė struktūra, kapitalistinė gamyba jau ventė pergalź ir stambiosios pramonės plėtra, kapitalo koncentravimasis ir centralizavimasis prekybos ir kredito srityje lėmė socialinių-ekonominių prietaravimų atrėjim¹ bei socialinių reformų neivengiamumo idėjų plitim¹ Prancūzijos visuomenėje. Pats gyvenimas jau įrodinėjo, kad negalima įgyvendinti ekonominio romantizmo idealus, ir nuo kapitalizmo grį˛ti į patriarchalinź santvark¹.

6.1.1. J. de Sismondi ekonominės pa˛iūros

Gyvenimo kelias veicarų kilmės prancūzų ekonomistas ir istorikas Jean Charles Leonard Simonde de Sismondi gimė ˇenevoje kilmingų aristokratų Pisan’ų eimoje. Jo tėvas buvo kalvinistų pastorius. Jis greta ˇenevos turėjo dvar¹, kuriame prabėgo J. de Sismondi vaikystė ir jaunystė. A. Anikin’o nuomone, ioje taikioje patriarchalinėje aplinkoje tam tikra prasme galima į˛velgti J. de Sismondi idėjų aknis. Vis¹ gyvenim¹ jis liko įsitikinźs, kad laimė da˛niausiai ateina į dorų, darbčių amatininkų bei fermerių namus ir bėga alin nuo didmiesčių su jų fabrikais, prekybos kontoromis ir bankais.

Baigźs dvasinź dar prancūzų protestantų m¹stytojo Jean’o Calvin’o (1509–1564 m.), dėl kurio doktrinos įtakos ˇenevoje susikūrė viena i represyviausių visuomenių istorijoje, įsteigt¹ protestantų kolegij¹, J. de Sismondi įstojo į universitet¹, bet jo taip ir nepavyko baigti. Mokslus teko nutraukti dėl susvyravusios tėvo materialinės padėties – todėl jis perėjo dirbti į vien¹ i Liono bankų pas pirklį, su kuriuo draugavo jo tėvas. Tačiau vėliau Lione prasidėjo garsieji vis¹ Prancūzij¹ ir kitas Europos alis apėmź jakobinų revoliucijos įvykiai, nuo kurių J. de Sismondi ir jo tėvas nesugebėjo apsisaugoti net ir ˇenevoje. ie įvykiai galiausiai juos nuvedė į kalėjim¹.

J. de Sismondi buvo ma˛daug dvideimties metų, kai jo eima buvo priversta beveik septyniems metams emigruoti į u˛sienį – pirmiausia pusantrų metų į Anglij¹, kur jis giliai įniko į A. Smith’o Tautų turt¹, o paskui dar penkeriems metams į iaurės Italij¹, kur jam asmenikai teko kurį laik¹ valdyti nedidelź ferm¹ savo tėvo namuose Toskanijos provincijoje, pirkt¹ u˛ igelbėtus bėgant pinigus. Tuo pat metu jis raė pirmuosius savo mokslinius veikalus.

1800 m. grį˛źs į ˇenev¹ po to, kai ji oficialiai tapo dalimi Prancūzijos, kur pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas „atkūrė teisėtum¹ ir tvark¹“, J. de Sismondi gavo Prekybos rūmų sekretoriaus viet¹ ir visikai atsidėjo mokslinei bei literatūrinei veiklai. Jau pirmieji jo ekonominiai darbai Toskanijos ˛emės ūkio vaizdas (1801 m.) ir Apie komercinį turt¹ arba apie politinės ekonomijos principus taikant juos prekybiniuose įstatymuose (1803 m.), kuriuose jis dar neatmetė laissez faire principo ir tvirtai laikėsi A. Smith’o nuomonės, nuoird˛iai propaguodamas jo idėjas ir pasisakydamas u˛ konkurencijos laisvź bei nevar˛om¹ asmeninių interesų rungtyniavim¹, atneė jam tam tikr¹ populiarum¹ Prancūzijoje. Tačiau po io veikalo J. de Sismondi ilgam atsidėjo vien istorijos, literatūros ir politikos darbams.

Akivaizdu, kad J. de Sismondi kelionės po Italij¹ ir Vokietij¹ 1804–1808 m., tiesioginis ūkinės realybės stebėjimas ir stambiausių Europos alių ekonominės, politinės ir istorinės literatūros nagrinėjimas ir lėmė daugiaplanį bei neordinarų io mokslininko tyrimų pobūdį kūrybinio pakilimo laikotarpiu. O J. de Sismondi populiarumas augo su kiekviena jo nauja publikacija, ypač dėl dvitomio Italikų respublikų istorija (1807 m.) ileidimo bei paskaitų apie romanų tautas, pavadintų Pietų Europos literatūra (1813 m.).

1813 m. J. de Sismondi persikėlė į Pary˛ių ir paskelbė straipsnių, kuriuose palaikė Napoleon¹. Tačiau po Burbonų restauracijos perva˛iavo į Anglij¹, i ten po kelerių metų grį˛o į ˇenev¹, vėl tapusi¹ veicarijos dalimi, kur, vedźs jaun¹ anglź, ramiai gyveno savo nedideliame dvare, raydamas savo veikalus bei pasivaikčiodamas ir diskutuodamas su gausiais bičiuliais ir svečiais, kurie noriai rinkdavosi jo svetinguose namuose. iuo periodu (po 1818 m.) jis vėl grį˛o prie politinės ekonomijos klausimų ir paraė pačius rykiausius savo ekonominius bei istorinius veikalus, tarp jų geriausi¹ savo veikal¹ – dvitomį Politinės ekonomijos naujuosius principus, arba Apie turt¹ ir jo santykį su gyventojais (1819 m.), taip pavadint¹ prieinant juos D. Ricardo Politinės ekonomijos principams. Knyga netrukus igarsino jį Europoje kaip ekonomist¹. 1827 m. J. de Sismondi ileido jos antr¹jį leidim¹, kuriame dar grie˛čiau polemizavo su D. Ricardo mokykla Anglijoje ir J. Say’aus mokykla Prancūzijoje. Taip pat paraė Politinės ekonomijos etiudus (1837 m.) bei fundamentalius istorinius veikalus: Prancūzų istorij¹ (31 tomas) ir Romos imperijos ˛lugimo istorij¹ (2 tomai). Kalbėdamas apie motyvus, privertusius atsigrź˛ti į politinź ekonomij¹, J. de Sismondi raė: „Tuo laiku mane buvo giliai sujaudinusi prekybos krizė, siautusi pastaraisiais metais Europoje, ir baisus darbininkų skurdas, kurį a pats mačiau Italijoje, veicarijoje, Prancūzijoje ir kuris, sprend˛iant i visų vieų praneimų, buvo bent jau ne ma˛esnis, jei ne didesnis, Anglijoje, Vokietijoje ir Belgijoje“. Mirė J. de Sismondi 1842 m., būdamas 69 metų am˛iaus.

Ekonomikos teorija. Pirmiausia aptarsime J. de Sismondi svarbiausi¹ veikal¹ Politinės ekonomijos naujieji principai, arba Apie turt¹ ir jo santykį su gyventojais, kuris gimė iplėtus straipsnį apie politinź ekonomij¹ į Edinburgo enciklopedij¹. iame veikale jis detaliai idėstė savo po˛iūrį į politinės ekonomijos objekt¹ ir metod¹, taip pat teorinius samprotavimus apie produktyvų darb¹ ir jo paskirstym¹, gyventojų skaičių ir pajamas bei reprodukcijos proces¹ ir reformas. Pa˛ymėtina, kad 1819 m. pasirod˛ius iam veikalui, J. de Sismondi sulaukė siūlymų dėstyti Vilniaus universitete ir Sorbonoje. Tačiau abiejų universitetų siūlymus jis atmetė ir did˛i¹j¹ likusio laiko dalį praleido gimtojoje ˇenevoje.

Apie politinės ekonomijos tyrimo objekt¹ J. de Sismondi kalba beveik visame veikalo I tome. Be to jau savo darbo pratarmėje jis priminė skaitytojui, kad yra linkźs daryti didelius pakeitimus „Adamo Smith’o principuose“, kuriais J. de Sismondi vadovavosi, pabrė˛damas, kad „turto augimas yra ne politinės ekonomijos tikslas, o tik priemonė u˛tikrinti visuotinź laimź“, kad „pats savaime turto ir gyventojų skaičiaus didinimas yra tik abstrakcija []“.

I keturių knygų, sudarančių Politinės ekonomijos” I tom¹, pirmoji specialiai skirta Politinės ekonomijos objektui ir io mokslo atsiradimui. ioje knygoje J. de Sismondi ikyrė tris, jo po˛iūriu, svarbiausius etapus politinės ekonomijos evoliucijoje ir jos nagrinėjamo objekto traktavime. Pirm¹jį jis vadino merkantilistinės mokyklos etapu, antr¹jį – ekonomistų-fiziokratų mokyklos etapu, treči¹jį – Adamo Smith’o mokyklos etapu.

J. de Sismondi raė, kad pirmajame ir antrajame etapuose ˛monių materiali gerovė kaip politinės ekonomijos objektas buvo nagrinėjama vienpusės sistemos rėmuose, nes merkantilistai turto altinį į˛velgė tik prekyboje, o fiziokratai – tik ˛emdirbystėje. Tik trečiajame etape, darė ivad¹ mokslininkas, „A. Smith’as nemėgino, kaip jo pirmtakai, sukurti apriorinź teorij¹, tam, kad vėliau bandytų pritraukti prie jos faktus“.

Solidarizuodamasis su A. Smith’u tame, kad turto altinį reikia iekoti visuomeniniame darbe, bei „politinės ekonomijos objekt¹“ matydamas būtent ˛monių materialinėje gerovėje, J. de Sismondi tuo pat metu darė kategorik¹ ilyg¹ dėl valstybės pareigos „suteikti visiems piliečiams galimybź naudotis tuo fiziniu patogumu, kurį teikia turtas“, nes „gyventojai ir turtas ne absoliučia prasme yra valstybės gerovės po˛ymiai, o tik lyginant vienus su kitais“. Remdamasis ia pozicija, Politinės ekonomijos autorius toliau pateikė dvi politinės ekonomijos objekto traktuotes.

Pagal pirm¹ traktuotź, politinė ekonomija – tai mokslas, nagrinėjantis „materialinź gerovź, kadangi ji priklauso nuo valstybės“, ir „tautų turto valdym¹“, kadangi ūkiniai procesai turi būti kreipiami valstybės. Pagal antr¹j¹ – tai „moralus ir didele dalimi dorovinis mokslas“, susijźs su ˛mogik¹ja prigimtimi, o ne su ekonominiais santykiais ir objektyviais dėsningumais. Be to, mokslas „moralus“ todėl, kad jis „suklaidina operuojant plikais skaičiais ir veda į tiksl¹, atsi˛velgiant į ˛monių jausmus, poreikius bei aistras“, ir mokslas „dorovinis“ – nes, pirma, „jis turi numatyti [] aistras“ ir, antra, „neteisinga, kad u˛tenka vien tik nurodyti jų (˛monių. – Aut. pastaba) naud¹, kad jie pradėtų jos siekti“. Todėl J. de Sismondi ėmė oponuoti anglų klasikinei mokyklai, kuri¹ pavadino „ortodoksine“.

Taigi, tyrimų objektas, pagal J. de Sismondi, kaip ir klasikų teorijoje, daugiausia suvedamas į gamybos sferos, kur, kaip jis manė, sukuriama ir didinama ˛monių materialinė gerovė, problematik¹. Tačiau, skirtingai nuo klasikų, jis manė, kad „tautų turt¹“ valdyti privalo valstybė, iame procese remdamasi ne „abstrakcijomis“ ir „plikais skaičiais“, o „˛monių jausmais, poreikiais bei aistromis“. J. de Sismondi raė: „Valstybė turi siekti tokios tvarkos, kuri u˛tikrintų ir neturtingam, ir turtuoliui pasiturėjim¹, d˛iaugsm¹ bei ramybź – toki¹ tvark¹, kuriai esant niekas nekenčia“. Vadinasi, J. de Sismondi nuomone, greta gėrybių gamybos, kuria iimtinai tesidomėjo klasikai, reikia nema˛iau dėmesio skirti ir gėrybių paskirstymo teorijai, nes, pasak jo, gėrybė ar turtas tik tada vertas io vardo, jei jis tinkamai paskirstytas. Atotrūkyje nuo io paskirstymo jis negali būti nei suvoktas, nei įvertintas. O kalbėdamas apie gėrybių paskirstym¹ J. de Sismondi ypating¹ dėmesį kreipė į tuos, kuriuos vadino „beturčiais“ – į tuos, kurių visas turtas – dvi rankos, kurie nuo ryto iki vakaro dirbo pluo fabrikuose ar laukuose, ir kurie i tikrųjų sudarė gyventojų daugum¹. Vienoje knygos vietoje J. de Sismondi netgi teigė, kad „Politinė ekonomija galiausiai tampa labdaros teorija ir visa tai, kas galutiniame rezultate neprisideda prie ˛monių laimės, nepriklauso ir iam mokslui“ (iskirta mano. – Aut. pastaba).

J. de Sismondi kūryba dideliu mastu lyginama su klasikine politinės ekonomijos mokykla ir tyrimų metodo srityje. Juk, kaip raė J. de Sismondi, „A. Smith’o doktrina yra mano doktrina, fakelas, kurį jo genijus ikėlė vir mokslo, nurodė teising¹ keli¹ visiems pasekėjams“. Tuo, ko gero, galima paaikinti, kodėl tarp Politinės ekonomijos autoriaus metodologinių instrumentų kartu su specifiniais yra ir nema˛ai elementų, būdingų klasikų kūrybai. Todėl vargu ar galima laikyti netikėtumu tuos mokslinės analizės metodus, kuriuos jis i esmės perėmė i XVIII a. pabaigos – XIX a. prad˛ios klasikinės mokyklos lobyno. Tarp tokių metodų paminėtini:

pagrindinių ˛monių ekonominės veiklos sferų kauzalistinį analizės metod¹, kas, be visa ko, nulėmė gamybos ir apyvartos sferų prieinim¹ viena kitai ir pirmosios pripa˛inim¹ lemiama (dominuojančia) visuomenės ūkio sfera;

klasinį analizės metod¹, sutinkamai su kuriuo nagrinėjami socialiniai-ekonominiai santykiai tarp vadinamųjų pagrindinių visuomenės klasių (iuo at˛vilgiu jis ˛avėjosi A. Smith’u, kuris „kiekvien¹ fakt¹ stengėsi nagrinėti toje socialinėje aplinkoje, kuriai is priklauso“);

s¹naudinį (pagal J. de Sismondi, įvertinant sunaudoto darbo kiekį) vertės ir pajamų nustatymo metod¹;

pinigų savarankiko ir didelio vaidmens visuomeninėje reprodukcijoje nepripa˛inim¹ (remiantis apraomuoju metodu).

Kita vertus, būtent specifiniai J. de Sismondi metodologijos elementai leid˛ia sprźsti apie io mokslininko kūrybinio palikimo naujumo ir savotikumo altinius. ių elementų esmź galima apibūdinti iais teiginiais.

Pirma, visaapimantis orientavimasis (skirtingai nuo klasikų) „į vald˛ios kiim¹si į turto reguliavim¹“ tam, kad nebūtų suvesta “visa politinė ekonomija į paprast¹ [] laissez faire princip¹“.Be to, J. de Sismondi buvo įsitikinźs, kad „tik vald˛ia“ gali neleisti gamybos plėtimo vardan „pavienių asmenų“ interesų, kad visų tautų tikslas turi būti „visuotinio pasitenkinimo ir gausumo“ siekis.

Antra, mokslinės abstrakcijos metodo taikymo politinėje ekonomijoje tinkamumo neigimas. J. de Sismondi priekaitavo A. Smith’o pasekėjams D. Ricardo ir J. B. Say’ui u˛ tai, kad ie „metėsi“ link abstrakcijų, u˛mirdami ˛mogų, turt¹ atribojo nuo ˛mogaus, tuo metu kai turto tikslas – patenkinti ˛mogaus poreikius. Dėl viso to, jo nuomone, A. Smith’o ir D. Ricardo pateikiamas mokslo variantas atskiria gamyb¹ nuo vartojimo, jam būdingas „spekuliatyvus pobūdis“ ir jis „atrodo atplėtas nuo bet kokios praktikos“.

Trečia, A. Smith’ o „ekonominio ˛mogaus“ doktrinos neigimas. Kaip pabrė˛ė J. de Sismondi, j¹ klasikai traktavo kaip “vien¹ i aksiomų”, būdami įsitikinź, kad „kiekvieno interesas sudaro bendr¹ interes¹“. Tačiau, jo nuomone, tai neatitinka tikrovės, kadangi „kiekvienas, siekdamas įgyvendinti savo asmeninį interes¹ kitų s¹skaita, tam panaudoja visas priemones ir ne visada sulaikomas jėgų, kurios lygios jo jėgoms“. I čia, pavyzd˛iui, „kiekvieno pramonininko gerovė kuriama jo kolegos ˛lugimo s¹skaita“.

Ketvirta, mokslinės-techninės pa˛angos spartinimo dėl visos visuomenės gerovės objektyvaus būtinumo nepripa˛inimas. Argumentuodamas i¹ metodologinź nuostat¹, J. de Sismondi raė: “Nors mainų, didinančių ˛monių jėgas, iradimas ˛mogui yra geradarybe, bet neteisingas jų teikiamo pelno paskirstymas paverčia mainas rimbu neturtingiesiems“.

Penkta, ir kauzalistinio (prie˛astinio), ir funkcinio metodo naudojimo ekonominėje analizėje tikslingumo pagrindimas. i mokslininko pozicija akivaizdi i jo teiginio, kad „politinėje ekonomijoje viskas susijź, viskas yra apytakoje ratu, nes padarinys, savo ruo˛tu, tampa prie˛astimi“.

eta, kartu su ekonominiais veiksniais kai kurių neekonominės aplinkos veiksnių įvertinimas ekonominėje analizėje. Tarp jų J. de Sismondi ypač iskyrė religij¹, auklėjim¹, garbės jausm¹, manydamas, kad „ie arba prisideda prie ˛monių artėjimo prie tikslo, kurį sau kelia politinė ekonomija, arba tolina juos nuo jo“.

J. de Sismondi nuomone, politinė ekonomija, kaip „moralinis mokslas“, pirmiausia grind˛iama patyrimu, istorija, stebėjimu. Jis teigė, kad „˛monių buities s¹lygas svarbu tyrinėti i smulkmenų. Reikia atsi˛velgti tai į laik¹, tai į alį, tai į profesij¹, kad gerai suprastume, kas yra ˛mogus ir kaip jį veikia institucijos []“. Akivaizdu, kad ios J. de Sismondi mintys rengė dirv¹ tam po˛iūriui, kurį įvedusi vėliau did˛iuosis vokiečių istorinė mokykla. J. de Sismondi, pats būdamas istorikas ir publicistas, besirūpinantis aktualiomis reformomis, negalėjo neirykinti to, kaip socialinės institucijos ir politinė santvarka veikia ekonominź gerovź.

Kalbant apie J. de Sismondi vertės teorij¹, pa˛ymėtina, kad jis, kaip ir klasikinės politinės ekonomijos atsovai, pritarė darbinei vertės teorijai. Sekdamas A. Smith’u ir D. Ricardo, jis teigė, kad prekės vertź lemia darbas, kuris „yra vienintelis turto altinis“.Tačiau skirtingai nuo klasikų, kalbėdamas apie vertės dyd˛io nustatym¹, J. de Sismondi atkreipė dėmesį į prietaravim¹ tarp vartojamosios vertės ir vertės. Sprźsdamas vertės dyd˛io problem¹, jis pa˛ymėjo, kad kapitalizme is dydis susiveda į būtin¹ laik¹, kurį apibūdino kaip laik¹, sunaudot¹ esant vidutinėms s¹lygoms.

Toliau aptarkime J. de Sismondi produktyvaus darbo teorij¹. Produktyvaus ir neproduktyvaus darbo esmź J. de Sismondi apibūdino beveik identikai A. Smith’ui. I čia, jo po˛iūriu, produktyvus darbas sukuria turt¹ „naujo mainų dalyko“ arba „jau egzistavusio dalyko“ padidėjusios vertės forma, o neproduktyvus darbas yra „darbas ir malonumai, neįeinantys į turto samprat¹, nes io malonumo negalima isaugoti ateičiai [] io darbo vaisiai negali būti kaupiami“.

Tačiau J. de Sismondi ir A. Smith’o ivados dėl produktyvaus darbo, padarytos i ios teorijos, buvo diametraliai prieingos. Juk skirtingai nuo A. Smith’o, Politinės ekonomijos autoriaus įsitikinimu, dėl neriboto darbo produktyvumo didinimo vyksta tik „dykaduonių turtuolių prabangos ir malonumų augimas“ ir „kuo labiau amatų ir pramonės srityje tampa ivystyta tauta, tuo daugiau nelygybės tarp dirbančiųjų [] Kuo daugiau dirba vieni, tuo labiau ilaidauja kiti“.

Kalbėdamas apie “neproduktyvaus darbo” reikmź visuomenei, J. de Sismondi ne toks pesimistikas savo samprotavimuose. Jis pastebėjo, kad visuomenei reikalingi visi visuomenės nustatytos tvarkos „saugotojai“, kiekvienas i kurių, „pradedant valstybės galva ir baigiant eiliniu kareiviu“, nors nieko ir negamina, bet be jų darbo „produktyvių darbininkų sukurti turtai būtų igrobstyti [], o gamyba baigtųsi“.Be to, kaip raė mokslininkas, „jeigu bet koki¹ naud¹ vadintume turtu, tai tokios rūies turtas ivaistomas jau sukūrimo momentu“, o „meistrikumas“, kurį pasiekia darbuotojai, nesvarbu kuriai klasei jie priklausytų, yra „savos rūies pagrindinis kapitalas“.

J. de Sismondi darbo paskirstymo teorija, kaip ir prie tai aptartoji, įdomi pirmiausia savo kryptingumu prie klasikų samprotavimus. Jis raė: „Keletas mainų pradėjo dirbti kelių tūkstančių ˛monių darb¹“. Tačiau, jo nuomone, technikos naujovės buvo nuostolingos tautai, kadangi ma˛ino gaunamas pajamas ir atitinkamai ma˛ėjo vartojimas. Juk to, k¹ dirba mainos, nebereikės dirbti ˛monėms. Todėl suma˛ės gamintojų skaičius ir u˛imtumo lygis. Galiausiai paatrėjus konkurencijai tarp dirbančiųjų, kris darbo u˛mokestis. Taigi bendroji paklausa gaminamai produkcijai ma˛ėja, nes darbuotojai atleid˛iami, vartojimas ma˛ėja, o mainos neturi jokių poreikių ir nekuria paklausos.

J. de Sismondi teigė, kad taip darbininkų darb¹ istumia mainos. Objektas, anksčiau gamintas kūrybiko darbuotojo, dabar tampa aklo mechanizmo darbo rezultatu. Jis praranda ka˛k¹, ko negalima apibrė˛ti ir nukenčia gro˛io aspektu. Juk tiulis negali pakeisti nėrinio

Tačiau grėsmės darbininkams, kad juos istums mainos, J. de Sismondi nelaikė vienintelui pra˛ūtingu darbo paskirstymo padariniu, manydamas, kad pats mainų egzistavimas taip pat lemia:

„protinių ir fizinių jėgų, sveikatos bei gyvenimo d˛iaugsmo“ praradim¹ proporcingai tam, „kiek padidėja jo darbo produktyvumas“;

darbo darbininkams trūkum¹ dėl darbo operacijų supaprastinimo tiek, kad jas vietoj darbininkų „pajėgūs atlikti net jauniausio am˛iaus vaikai“;

didelį apyvartinio bei pagrindinio kapitalo augim¹ ir, atitinkamai, naud¹ bei klestėjim¹ stambiesiems verslininkams vietoj naudos ir klestėjimo visai visuomenei.

Tiesa, savo Politinės ekonomijos pabaigoje J. de Sismondi patikslino, kad jo nereikėtų priskirti prie „pa˛angos ir meistrikumo“ prieininkų, nes i tikrųjų „patobulinimai naudingi, bet jų panaudojimas gali būti, atsi˛velgiant į aplinkybes, naudingas arba ˛alingas“. Naudingas tada, kai mainos pakeistas „˛mogus gali rasti darbo kitur“.

Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, pagrindinė J. de Sismondi argumentacijos iuo klausimu klaida ir yra ta, kad jis remiasi idėja, jog nauja, didesnė maininė gamyba tegali būti naudinga tik tada, jei anksčiau yra susikūrusi nauja paklausa. J. de Sismondi nenorėjo sutikti, kad gamybos didinimas savaime netiesiogiai sukuria t¹ paklaus¹.

Kita vertus, pravartu įsiklausyti į kit¹ J. de Sismondi pastab¹: jis piktinosi ne tik tuo, kad mainos istumia darbininkus, bet ir tuo, kad likusieji dirbti darbininkai tegauna ma˛¹ dalelytź i tos naudos, kuri¹ atnea mainos. Klasikams u˛teko to, kad darbininkas, kaip vartotojas, gauna naudos dėl produktų atpigimo. O J. de Sismondi reikalauja daugiau. Kol darbininkų darbas yra toks slegiantis, ar nebūtų teisinga, kad jie pasinaudotų mainų įvedimu, sutrumpinant jų darbo dien¹, suteikiant daugiau laisvo laiko? Tačiau, kaip pastebėjo J. de Sismondi, realybė tokia, kad kapitalistinė santvarka, „ta darbininkų vergovė, verčia jį, nors mainoms ir padidinus darbininko darbo galias, vis tik dirbti ne ma˛iau, o dar daugiau valandų per dien¹ u˛ t¹ patį darbo u˛mokestį“. Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, ioje knygos vietoje geriausiai ireiktas J. de Sismondi po˛iūris į mainas.

J. de Sismondi nepritarė T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijai, tuo taip pat ireikdamas nesutarimus su klasikais. Pastarieji „dirbančių gyventojų visų kančių“ prie˛asties iekojo pragyvenimo reikmenų ir gyventojų skaičiaus augimo tempų s¹ryyje, kai, J. de Sismondi nuomone, reikėjo atsi˛velgti ne į gyventojų skaičių, o į pajamas. Ir tada, kaip tvirtino J. de Sismondi, būtų matyti, kad i prie˛astis yra „neatitikimas tarp jų (gyventojų. – Aut. pastaba) skaičiaus ir jų pajamų “todėl, kad „natūralias gyventojų skaičiaus ribas“ per˛engia ne tie, kurie „nors k¹ turi“, o tie, „kurie nieko neturi“. J. de Sismondi nuomone, jei darbininkas būtų kaip kitados savarankikas amatininkas, jis galėtų numatyti savo pajamas ir tada apribotų savo vaikų skaičių, nes „gyventojų skaičių visada reguliuoja pajamos. O jei jis i¹ proporcij¹ virija, tai reikia, kad tėvai apsiriko dėl savo spėjamų pajamų dyd˛io, arba, tiksliau sakant, visuomenė juos apvylė“.

Politinės ekonomijos autorius faktikai grį˛o prie iki T. Malthus’o vyravusios gyventojų skaičiaus koncepcijos, isakydamas iuos teiginius:

didelis gyventojų skaičius atspindi visuomenės pranaum¹, jei kiekvienas ˛mogus įsitikinźs, kad jis savo darbu gali u˛tikrinti „sau pakenčiam¹ gyvenim¹“;

˛monių materialinė (turtinė) padėtis reguliuoja santuokų ir gimstamumo skaičių;

darbininkų neaprūpinimas pajamomis i savo darbo veda link pirmalaikių santuokų ir didesnio gimstamumo;

cechų ir cechinių organizacijų įstatų atkūrimas kiekvienam darbininkui u˛tikrins „jo darbo produktų nuosavybź“ ir galimybź tikėtis pajamų bei viltį sukurti eim¹;

darbininko „sugebėjimas dirbti“ nėra jo garantuotas pajamų altinis.

Galutinė J. de Sismondi ivada: kadangi „ma˛iausios pajamos [] skatina nepamatuot¹ jo (gyventojų skaičiaus. – Aut. pastaba) augim¹“, būtina pakeisti pači¹ „socialinź organizacij¹“, kuri gimdo „atsikartojanči¹ paklaus¹“ ir, „sukūrusi darbininkus, pasmerkia juos vėliau kančioms bei mirčiai“. Pastebėtina, kad J. de Sismondi nebuvo T. Malthus’o gyventojų skaičiaus teorijos alininkas. Jo nuomone, gyventojų skaičius priklauso ne nuo maisto priemonių, o nuo turto savininkų valios.

Įdomi J. de Sismondi pajamų teorija. Jis teigė, kad pramonės ir mokslo isivystymo lygis, pasiektas Anglijoje XIX a. prad˛ioje, aikiai rodė, kad jos gyventojai atėmė i savźs „pasiturėjim¹ iuo metu ir tikrum¹ ateityje“, nes „miestuose beveik neliko amatininkų arba nepriklausomų nedidelių dirbtuvių savininkų“ – ten yra tik darbininkai, kurių darbo u˛mokestis nepakankamas „visais metų laikais“, o „kaime nebėra valstiečių – juos istūmė samdiniai“.Taigi „tarpiniai sluoksniai inyko, smulkūs ˛emės savininkai, smulkūs ˛emės nuomininkai, smulkių dirbtuvėlių savininkai, smulkūs prekybininkai miestuose negalėjo ilaikyti stambiųjų įmonių konkurencijos. Visuomenėje beliko vietos tik stambiajam kapitalistui ir samdiniui. Matome baisiu greičiu auganči¹ klasź ˛monių, neturinčių absoliučiai jokios nuosavybės, klasź (proletariat¹. – Aut. pastaba), kuri anksčiau buvo beveik nepastebima“.

J. de Sismondi pirmasis prabilo apie kov¹ – tai jo ˛odis – tarp dviejų klasių: darbdavių ir samdinių. Jis darbininkus laikė proletarais – vėl jo ˛odis – kurie neturi nuosavybės, ir ių ˛monių, panaiai kaip ˛emiausios klasės senovės Romoje, vienintelė funkcija – tiekti „traukos jėg¹“, vadinam¹j¹ proles – lotynikas ˛odis, i kurio buvo sudarytas minėtas terminas – kapitalistinės visuomenės malūnui.

J. de Sismondi įsitikinimu, kiekvienas darbininkas, is tikrasis „turto kūrėjas“, kasdien pagamina „daug daugiau, nei jam reikia vartoti“, bet „turto savininkas“ paima i jo „dalį to, k¹ jis, darbininkas, pagamina daugiau nei asmeniniai vartojimo poreikiai, apsiribojantys tuo, kas būtiniausia“. (Taigi, kaip pa˛ymėjo C. Gide ir C. Rist’as, J. de Sismondi kai kuriose savo kūrinių vietose isireikė beveik tai pat, kaip vėliau raė R. Owen’as, C. de Saint-Simon’as bei K. Marx’as). Tačiau skirdamas darbo pajamas ir nuosavybės pajamas, J. de Sismondi pastar¹sias taip pat laikė teisėtomis, nes, kaip jis teigė, tie, kurie naudojasi pajamomis be darbo, „joms yra įgijź nuolatinź teisź ankstesniu darbu, kuris padarė dabartinį darb¹ naesniu“.

Kaip ių samprotavimų pagrind¹ Politinės ekonomijos autorius ireikė savo principinį nesutikim¹ su klasikiniais ekonomistais dėl trijų pagrindinių pajamų rūių (rentos, pelno ir darbo u˛mokesčio) atsiradimo, laikydamas klaidingu manym¹, kad yra “trys skirtingi altiniai – ˛emė, sukauptas kapitalas ir darbas“. Be to, J. de Sismondi primygtinai teigė, kad tik darbininkas sukuria be savo pajamų (darbo u˛mokesčio) ir „turtuolių“ pajamas, būtent rent¹ ˛emvald˛iams ir peln¹ kapitalistams. O pats darbo u˛mokestis, raė mokslininkas, „yra ta kaina, u˛ kuri¹ turtingas įsigija darb¹ i beturčio“ ir „da˛nai tai yra ne kas kita, kaip darbininko apiplėimas“, nes sudaro „tik pragyvenimo lėų kiekį, pakankam¹ dirbusiųjų praėjusiaisiais metais pragyvenimui“. (Pastebėtina, kad J. de Sismondi nuolat vartojo neaikias s¹vokas, kaip turtuolis ir beturtis, u˛uot sakźs kapitalistas ir darbininkas). Taigi, J. de Sismondi nuomone, ir pelnas, ir renta yra atskaitymas i darbininkų pajamų (i jo darbo produkto). Be to, J. de Sismondi, mokyme apie rent¹ laikźsis fiziokratų po˛iūrio (renta – tai nemokama ˛emės dovana), raė, kad „˛emė pasi˛ymi produktyvia galia“. Jis, atmesdamas D. Ricardo rentos teorij¹, nepripa˛ino ir rent¹ sudarančių veiksnių, kurie įsitvirtino ekonomikos teorijoje po D. Ricardo tyrimų. Nesutikdamas su juo, J. de Sismondi nurodė, kad „˛emės ūkio verslininkai“ yra tie patys kapitalistai ir „savo darbininkų at˛vilgiu u˛ima toki¹ pači¹ padėtį, kaip ir miesto kapitalistai“. Jis pa˛ymėjo, kad D. Ricardo ivados apie rent¹ būtų pagrįstos tik tada, jei „nenaudojama“ ar „blogos kokybės“ ˛emė nebūtų „privati ar visuomeninė nuosavybė“, t. y. galėtų būti apdirbama be savininko leidimo, nes „io leidimo kaina ir yra nuomos mokestis“. Galutinė J. de Sismondi ivada: tik ˛emės pajamos „sudaro realų pagrind¹ ˛emės rentai“, kuri sukuriama „˛mogaus darbu“ ir „˛emės darbu“.

Savotikas yra J. de Sismondi atsakymas ir į klausim¹, kodėl darbininkai, kaip „gausiausia gamyboje dalyvaujančiųjų dalis“ gauna ma˛¹ darbo u˛mokestį ir kodėl jie, sukurdami turt¹, „patys juo nesinaudoja“.Jo atsakymas vėl gana paprastas ir apima dvi nuostatas: pirma – „toje kovoje u˛ pragyvenim¹, kuri¹ jie priversti kovoti su savo darbdaviais, darbininkai neturi vienodos su jais galios“, antra – „nuo tada, kai vaikai u˛sidirba dalį lėų savo pragyvenimui, jų tėvai gali gauti ma˛esnį u˛mokestį“. Nors J. de Sismondi neanalizavo darbo u˛mokesčio dinamikos veiksnių, bet vis tik jis aikiai nurodė, kad nedarbas spaud˛ia darbo u˛mokesčio lygį, traukia jį ˛emyn. J. de Sismondi neiekojo reguliuojančių darbo u˛mokestį veiksnių natūraliuose gamtos dėsniuose, kaip tai darė A. Smith’as ir D. Ricardo. Jis manė, kad darbo u˛mokestis turi būti lygus visai darbininko darbo produkto vertei. Kartu su tuo, J. de Sismondi į˛velgė tiesioginź priklausomybź tarp gyventojų skaičiaus augimo ir darbo u˛mokesčio. Jis, kaip minėta, siūlė apriboti gyventojų skaičiaus augim¹ atsi˛velgiant į pajamų veiksnį, ir kvietė ba˛nyči¹ pasmerkti santuokas tarp darbininkų, jei vaikų gimimo neu˛tikrina pakankamos tėvų pajamos.

J. de Sismondi reikalavo aikiai atskirti kapitalo ir pajamų sampratas. Jis, kaip ir A. Smith’as, kapital¹ apibūdino kaip gamybines atsargas, kaip dalį turto, atneanči¹ peln¹. Taigi J. de Sismondi kapitalo traktuotėje vyravo jo kaip „daikto, esančio ramybės būsenoje“ samprata. Taip pat J. de Sismondi, pereidamas į J. B. Say’aus pozicijas, nagrinėjo kapital¹ kaip gamybos veiksnį ir tapatino jį su gamybos priemonėmis, kapitalo kaupim¹ susiedamas su kapitalistų geradaryste, jų taupumu. Pagal toki¹ kapitalo traktuotź, J. de Sismondi pateikė ir kit¹ pelno apibūdinim¹: jis peln¹ suvedė tai į paties kapitalo produktyvumo rezultat¹, tai į atlyginim¹ u˛ kapitalisto taupum¹.

Pinigus J. de Sismondi traktavo kaip būtin¹ prekinių-piniginių santykių plėtros produkt¹, priemonź, palengvinanči¹ mainus, ir manė, kad, kaip ir kitos prekės, būdami darbo produktu, jie turi savo vidinź vertź. Remdamasis ia nuostata, jis darė ivad¹, kad „pinigai yra bendras vertės matas“. J. de Sismondi, skirtingai nuo D. Ricardo, matė skirtum¹ tarp popierinių ir kreditinių pinigų. Be to jo veikaluose sutinkame pastabų apie popierinių pinigų nuvertėjim¹ ir infliacijos apibūdinim¹ kaip apyvartos srities perpildym¹ pertekliniais popieriniais pinigais. Tačiau vis dėlto pinigų kilmė, jų esmė ir funkcijos J. de Sismondi liko nesuprantami.

Įdomi J. de Sismondi reprodukcijos ir krizių teorija, kuri yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi visas jo ekonominis mokymas apie gamyb¹ ir vartojim¹, kapital¹ ir pajamas, visuomenės klasinės struktūros raid¹, su tendencija paversti darbo ˛monių mases proletarais, kapitalizmo prietaravimus ir t. t. Ekonomistų-klasikų A. Smith’o ir D. Ricardo reprodukcijos teorija teigė, kad kuriuo nors momentu tik vienoje ar kelėtoje gamybos sričių gali susidaryti per daug ar per ma˛ai produktų. Dėl to ir krizės gali būti tik dalinės, o ne bendros. O J. de Sismondi, kaip teigė C. Gide ir C. Rist’as, „visa teorinė politinė ekonomija siekė krizes paaikinti, o praktinė – rasti galimybes, kaip jų ivengti ir pagerinti darbininkų padėtį“. Krizės, ie „visuomenės traukuliai“, jo po˛iūriu, „yra ne atsitiktinumas [], o esminis imanentinių prietaravimų pasireikimas. Jie reikiasi audringa forma, apima plači¹ sritį ir kartojasi tam tikrais periodais“.

J. de Sismondi atkreipė savo oponentų-klasikų dėmesį į tai, kad prieingai jų viltims ir spėjimams Anglijos „komerciniame pasaulyje krizės sekė viena po kitos“. Tai, įvertinant viso pasaulio pramonės tarpusavio ryį, reikia, kad ių krizių esmė „leid˛ia numatyti mūsų pačių ateities istorij¹, jei tźsime savo veikl¹ tais pačiais principais, kuriais vadovavosi Anglija“.

Pasak J. de Sismondi, krizės i dalies kyla dėl dviejų prie˛asčių: 1) dėl to, kad sunku gerai pa˛inti pernelyg isiplėtusi¹ rink¹; 2) dėl to, kad gamintojai vadovaujasi daugiau savo kapitalo gausumu, nei rinkos poreikiais. Tačiau svarbiausia krizių prie˛astis, jo nuomone, yra netinkamas pajamų paskirstymas.

Pagal J. de Sismondi samprotavimus, krizių galimybės ivengimas „komercinio pasaulio“ s¹lygomis ir viso visuomenės ūkinio gyvenimo apytakos rato stabilaus atkūrimo u˛tikrinimas numano nacionalinių pajamų ir metinės gamybos lygybź. (Taigi, J. de Sismondi, kaip ir A. Smith’as, visikai ignoruodamas pastovaus kapitalo dalį, manė, kad visuminio visuomeninio produkto vertź lemia pajamos). J. de Sismondi raė, kad metinė gamyba „susideda i dviejų dalių: viena – tai pelnas (rent¹ iuo atveju jis jungė su pelnu. – Aut. pastaba), gaunamas i turto; kita – gebėjimas dirbti [] Ir taip, nacionalinės pajamos ir metinė gamyba tarpusavyje susilygina ir yra vienodi dyd˛iai“. Be to, visos metinės pajamos, keičiant jas į metinź gamyb¹, turi u˛sitikrinti nauj¹ gamyb¹, nes prieingu atveju dalis pagamintos produkcijos liks neparduota, ir gamyba bus priversta sustoti. Tačiau, perspėjo mokslininkas, „klysta tie, kurie skatina neribotai gamybai, nes galiausiai visa duotų metų gamyba tik keičiama visada į vis¹ praeitų metų gamyb¹“ (iskirta mano. – Aut. pastaba). Juk visikai aiku, teigė J. de Sismondi, kad jei produktai perkami u˛ pajamas, tai gamybos virijimas pajamų reikia ir vartojimo virijim¹. Tai turi sukelti krizes.

Taigi jis teigė, kad gamybos plėtimas gali neturėti prasmės, jei rinka yra problemika, jei nedidėja gaunamos pajamos ir ma˛ėja vartojimas. J. de Sismondi pastebėjo, kad tauta gali sunykti, jei ji vartoja per daug ar per ma˛ai. Negalima per daug ileisti, nes tokiu atveju bus inaudotos visos turimos atsargos, nebegalės veikti įrenginiai, nes nebebus i ko jų atnaujinti. Tačiau negalima ileisti ir per ma˛ai – tada produktas praranda prasmź, suma˛ėja gamyba, didėja nedarbas.

J. de Sismondi ˛od˛iais tariant, „ekonomistai-klasikai“ klydo dėl „klaidingo po˛iūrio, kad gamyba – tai tas pat, kas ir pajamos“. Jis buvo įsitikinźs, kad „dėl turto kaupimosi pas nedaugelį savininkų vidaus rinka vis labiau ir labiau siaurėja ir pramonei vis labiau ir labiau tenka iekoti realizacijos u˛sienio rinkose, kur jai gresia dideli sukrėtimai“. Neatsitiktinai J. de Sismondi net kelia klausim¹: Kur einame?, turėdamas omenyje, kad stambiųjų verslininkų vykdomas smulkiųjų prekeivių ir amatininkų istūmimas konkurentinėje kovoje tampa nebegrį˛tamas.

Politinės ekonomijos autorius pabrė˛ė, kad esant susidariusioms s¹lygoms „visos alys, kur gamyba virija vartojim¹, ˛vilgsnius nukreipia į u˛sienio rink¹ []“, nesuprasdamos, kad „pasaulinė rinka taip pat ribota, kaip ir kiekvienos alies rinka“. Tai ir lemia „visur gamyb¹, virijanči¹ paklaus¹“ ir „tada, greitai virydama vartojim¹, gamyba gimdo skaud˛ias nelaimes“.

Taigi J. de Sismondi buvo pirmasis ekonomistas, perprodukcijos krizių problem¹ ikėlźs į tyrimų centr¹. Anglų klasikinės mokyklos pasekėjai, iskyrus T. Malthus’¹, realizacijos klausimams neteikė didesnės reikmės. O J. de Sismondi įrodinėjo perprodukcijos krizių neivengiamum¹ dėl kapitalizmui būdingo prietaravimo tarp gamybos ir vartojimo (turėdamas omenyje tik asmeninį vartojim¹ ir visikai ignoruodamas gamybinį vartojim¹). Savo pagrindinio ekonominio veikalo Politinės ekonomijos skyriuje Izoliuoto ˛mogaus turto susidarymas J. de Sismondi, nagrinėdamas poreikių tenkinimo tvark¹ Robinzono ūkio s¹lygomis, priėjo ivados, kad poreikiai stumia gamyb¹. Prie kapitalistinės visuomenės analizės J. de Sismondi perėjo labai paprastai, pareikdamas, kad izoliuoto ˛mogaus istorija yra visos ˛monijos istorija. Skirtumus tarp paprastų prekių gamintojų visuomenės ir kapitalistinės visuomenės jis suvedė tik į kiekybinius skirtumus. Toliau jis pareikė, kad kaip Robinzono atveju, taip ir kapitalistinėje visuomenėje vartojimas vyrauja gamybai ir j¹ lemia.

Tuo pačiu, kaip jau buvo minėta, J. de Sismondi teigė, kad gyvenimas nepatvirtino klasikų teiginio dėl automatinio paklausos prisitaikymo paklausai ne krizės atveju. J. de Sismondi tikino, kad paklausa neatsiranda automatikai paskui pasiūl¹. Ji atsilieka nuo pasiūlos ir automatikai stabdo gamyb¹. J. de Sismondi neigė krizių galimybź izoliuoto ˛mogaus ūkyje. Juk kai ˛mogus dirbo sau (Robinzono atvejis), tai jis ˛inojo savo vartojimo ribas, ir paprasčiausiai neleido gamybai viryti vartojimo. Tačiau kai ˛monės pradėjo dirbti ne sau, o ne˛inomam vartotojui, tai jie ribų nebe˛ino ir yra priversti vadovautis nuojauta bei įsitikinimais. ˇinoma, laikui bėgant pusiausvyra rinkoje nusistovi savaime, tačiau tai lemia labai neigiamus padarinius – baisius darbininkų skausmus ir verslininkų bankrotus. Juk tada darbininkai netenka darbo, o tiems kurie dirbo – nukrenta darbo u˛mokestis, todėl suma˛ėja jų vartojimas ir gaminamų prekių paklausa.

J. de Sismondi įrodinėjo, kad nuosavybei esant atskirtai nuo darbo, teauga tik turtingųjų pajamos, o darbininkų pajamos visada lieka apribotos būtino minimumo. I to neivengiamai seka produkcijos paklausos susiderinimo trūkumas. Pramonė, gaminanti būtinuosius ir bendruosius reikmenis, galėtų didinti gamybos apimtis reguliariai, be didelių uolių. Tačiau faktikai augtų vien tik turtingųjų pajamos. Todėl vietoj būtinų dalykų paklausos, atsiras didėjanti paklausa prabangos dalykams, o tai vers būtinas prekes gaminanči¹ pramonź siaurinti savo gamyb¹ ir skatins plėstis prabangos prekių pramonź. Taigi tradicinė pramonė turės ma˛inti savo darbininkų skaičių, o naujoji pramonė galės plėstis tik pama˛u. Tai ma˛ins atleistų darbininkų būtinųjų prekių vartojim¹. Dėl to bus nuolatinis nepakankamas vartojimas, kuris neivengiamai sukels atitinkamas krizes. Todėl, teigė J. de Sismondi, „vartojimas fabrikanto milijonieriaus, kurioje ˛inioje dirba tūkstantis darbininkų, teu˛dirbančių vos būtiniausioms ilaidoms, yra tautai ma˛iau vertingas, nei vartojimas ne tokių turtingų imto fabrikantų, pas kuriuos dirba po deimt ne tokių vargingų darbininkų“.

Tačiau J. de Sismondi nepakankamo vartojimo teorija yra pagrįsta kiek klaidingai, tarsi visa bendroji paklausa būtų priskiriama tik vartojimo paklausai. Juk kartu su ja dar egzistuoja investuotojų paklausa. Kaip ˛inoma, mainų atsiradimas padidino paklaus¹ įrenginiams, metalui, energijai. Staklių ir mainų gamyba sukūrė ypating¹ rink¹, tam tikra prasme nepriklausanči¹ nuo vartojimo prekių rinkos.

Baigiant J. de Sismondi ekonominių pa˛iūrų ap˛valg¹, būtina dar aptarti jo reformų teorij¹. Politinės ekonomijos viename i paskutinių puslapių yra frazė: „Visai įmanoma, kad geriau nukreipti privatūs interesai patys itaisys t¹ blogį, kurį jie patys padarė visuomenei“. i frazė, leid˛ianti J. de Sismondi priskirti prie pirmųjų intervencionistų, apima pagrindinź jo iame veikale isakytų daugybės reformatorikų idėjų mintį. Trumpai ių įdėjų esmź galima suvesti į dvi nuostatas, įstatymais u˛tikrinančias „tretiesiems asmenims“ – smulkiesiems savininkams (valstiečiams, amatininkams, namudininkams), t. y., vėlgi tariant J. de Sismondi ˛od˛iais, „neturtingiesiems [] garantijas prie visuotinź konkurencij¹“:

valstiečių ūkių, pagrįstų patriarchaline nuosavybe, prioritetinio vaidmens u˛tikrinimas (vietoj fermerinės ˛emės ūkio organizavimo formos);

grį˛imas į amatininkų, u˛imtų daugybėje atskirų savarankikų dirbtuvių ir cechų, nepriklausomos veiklos s¹lygas (vietoj stambių fabrikinių-gamyklinių struktūrų, kurioms vadovauja vienas eimininkas).

J. de Sismondi, kritikuodamas kapitalizm¹ i ekonominio romantizmo pozicijų, svajojo apie jo plėtros sulaikym¹ ir grį˛im¹ į smulkiaprekinź gamyb¹. Net ir suprasdamas, kad minėtos smulkios įmonės, cechai ir gildijos vis dėlto „nebeatitinka gamybos interesų“, jis irdies gilumoje joms ka˛kiek pritarė ir nuolat sau kėlė klausim¹, „ar negalima būtų pasisemti i jų patirties, kaip pa˛aboti piktnaud˛iavim¹ konkurencija“. Savo reformatorikų nuostatų u˛tikrinimui J. de Sismondi rekomendavo nukreipti valstybės (vyriausybės) veikl¹ įgyvendinant iuos jo įstatymų sumanymus:

visur, kur tik galima, vėl grį˛ti prie darbo ir nuosavybės sujungimo;

* sukurti s¹lygas miesto ir ˛emės ūkio darbininkams bendrauti koalicijos ir laisvos kooperacijos principais;

neleisti procento normos tyčinio suma˛inimo ar fiksavimo;

* u˛drausti visuomeninį darb¹ ventadieniais;

* įvesti am˛iaus cenz¹ ma˛amečių vaikų darbui ir sutrumpinti darbo dien¹ suaugusiems darbininkams (J. de Sismondi, apraźs, kaip 6–8 metų vaikai dirba verpyklose po 12–14 valandų „ore, pilname dulkių ir plaukų, kur juos pakerta d˛iova, nesulaukus nei 20 metų“, priėjo ivados, kad „per brangiai tenka mokėti u˛ tautinės prekybos iplėtim¹, jei tai pagimdo nelaiming¹ ir kenčianči¹ klasź“);

* atleisti nuo mokesčių „˛emės ūkio darbininkų klasź“ ir padidinti jų dydį „dykaduoniams ˛emvald˛iams“ ir „stambiesiems fermeriams“;

* įvesti „profesinź garantij¹“, t. y. įpareigoti darbdavius (tiek ˛emės ūkyje, tiek pramonėje) ilaikyti savo lėomis darbininkus jiems sergant, nedarbo ir senatvės laikotarpiu (tada darbdaviai neturėtų intereso be galo ma˛inti savo darbininkų atlyginimo arba įdiegti pas save naujas mainas ir be jokio reikalo didinti gamyb¹; būdami atsakingi u˛ savo darbininkų likim¹, darbdaviai ˛iūrėtų, kaip jų gerovei atsilieps visos tos naujovės, kurias įvesdami darbdaviai iuo metu te˛iūri vien savo pelno);

* skatinti paveldimų turtų skaidym¹, o ne jų kaupim¹ (juk pagrindinė J. de Sismondi pateikta ivada buvo ta, kad socialinis nelygumas atsiranda dėl nevienodo nuosavybės pasiskirstymo). Tam ˛emės ūkyje, kaip minėta, siūloma grį˛ti į tai, k¹ J. de Sismondi vadino „patriarchaline nuosavybe“, t. y. padidinti ūkininkų, dirbančių nuosav¹ ˛emź skaičių. O pramonėje J. de Sismondi norėjo matyti sugrį˛tant savarankik¹ amatinink¹.

J. de Sismondi nuomone, valstybės veikla turėtų siekti sulaikyti per didelius gamybos tempus ir sukliudyti per smarki¹ naujų iradimų plėtr¹. Jis svajojo apie toki¹ pa˛ang¹, kuri vyktų lėtais etapais, niekam nepakenkdama, nesusiaurindama niekieno pajamų ir netgi nema˛indama procentų normos. O pači¹ valstybź J. de Sismondi laikė visų klasių interesų reikėju: „Valstybė egzistuoja dėl visų pavald˛ių jai ˛monių interesų. Todėl ji visada turi atsi˛velgti į bendr¹ naud¹, [] turi siekti tokios tvarkos, kuri ir vargui, ir turtingam u˛tikrintų pasitenkinim¹, d˛iaugsm¹ ir ramybź, – tokios tvarkos, kuriai esant niekas nekentėtų [] .

Taigi, J. de Sismondi, C. Gide ir C. Rist’o ˛od˛iais tariant, i tiesų „nelinkdamas į socializm¹ [] stipriai supurtė liberalizm¹“, bei atsisakė iliuzijos apie universali¹ ekonominź laisvź, parodydamas klaidingum¹ teiginio, kurį teigė fiziokratai ir stengėsi įrodyti A. Smith’as, būtent – natūralaus privačių interesų ir visuomeninio intereso sutapimo dėsnio. Tiesa, itai tvirtindamas, A. Smith’as turėjo omenyje tik gamyb¹. Tačiau čia ir yra J. de Sismondi nuopelnas, kad jis inagrinėjo io dėsnio pritaikym¹ turto paskirstymui. J. de Sismondi teorijos yra ne tik atnaujintos teorijos, bet ir protesto balsas, o pateikiami pasiūlymai ir ivados daugiau utopiniai, nes nėra pateikta aikios programos, be to, ne visada pateikiama įtikinama argumentacija. J. de Sismondi, laikiusio kapitalistinź sistem¹ su jos siekiu neribotai didinti gamyb¹ ir tuo pat metu ˛eminti pragyvenimo lygį nenatūralia, visuomeniniu idealu, kaip jau minėta, buvo smulkių prekių gamintojų, dirbančių nuosavoje ˛emėje ir u˛sidirbančių pajamas pragyvenimui savo pačių darbu, santvarka. Nelabai tikėdamas, kad jo idealas gali būti įgyvendintas, jis tapo vienu i pirmųjų visuomenės, kuri¹, kalbant iuolaikine kalba, galima pavadinti socialiai orientuota rinkos ekonomika, ideologų. Juk u˛jausdamas neturtingus visuomenės sluoksnius, J. de Sismondi buvo pirmasis propagavźs valstybės kiimosi princip¹. Būtent dėl jo, C. Gide ir C. Rist’o nuomone, politinėje ekonomijoje „tapo priimtina socialinė politika“. Kita vertus, J. de Sismondi pasikliovė vien tik vyriausybės įstatyminiais sprendimais, niekaip nepriderindamas savo utopinių projektų prie realaus gyvenimo ir to, kad mokslinė techninė pa˛anga neivengiama.

Vis dėlto, kaip pastebi C. Gide ir C. Rist’as, būdamas pernelyg protingas, kad nematytų naujos industrinės santvarkos gerumų, pernelyg jautrus, kad galėtų nesijaudinti dėl tam tikrų skaud˛ių jos padarinių, pernelyg konservatyvus ir imintingas, kad įsivaizduotų visik¹ visuomeninės santvarkos perversm¹, – J. de Sismondi lieka nustebźs ir nuliūdźs dėl ˛monių bejėgikumo prie blogį. Jis nesijaučia turįs jėgų surasti vaist¹, ir tai pats kukliai bei nuoird˛iai pripa˛įsta: „[] a nesijaučiu pajėgus rasti priemones, kuriomis būtų galima t¹ teisingum¹ įgyvendinti. Darbo vaisių paskirstymas tarp tų, kurių bendromis pastangomis jie pagaminami, man atrodo ydingas. Tačiau įsivaizduoti kitoki¹ nuosavybės santvark¹, smarkiai besiskirianči¹ nuo tos, kuri¹ ˛inome i patirties – man rodos, beveik neįmanomas jokioms ˛mogikoms jėgoms dalykas“.

6.1.2. P. Proudhon’o ekonominis mokymas

Nuosavybė – tai vagystė.

P. Proudhon’as

Gyvenimo kelias Prancūzų ekonomistas ir sociologas Pierre-Joseph’as Proudhon’as gimė 1809 m. Bezansono priemiestyje rytų Prancūzijoje. Jo tėvas, kilźs i valstiečių eimos, buvo alaus daryklos darbininkas; u˛darius gamykl¹ jis suorganizavo kubilų dirbtuves, bet, nesumokėjźs skolų, prarado savo ˛emės sklyp¹ ir pasmerkė eim¹ giliam skurdui. P. Proudhon’ui nuo vaikystės teko aktyviai padėti tėvams ūkyje.

Kai būsimajam ekonomistui buvo 12 metų, jį ileido mokytis į vietinį koled˛¹, bet P. Proudhon’ui tuo pat metu teko papildomai padirbėti viebutyje, vykdyti tėvo pavedimus. Neturėdamas lėų mokomajai literatūrai, jis nuolat lankė miesto bibliotek¹, tapusi¹ jam savarankiko lavinimosi altiniu.

Materialiniai sunkumai 1828 m. privertė P. Proudhon’¹ palikti koled˛¹ taip jo ir nebaigus ir tapti darbininku Bezansono miesto spaustuvėje. Nuo 1831 m. jis kaip rinkėjas va˛inėjo po provincijos miestelius. Grį˛źs į Bezanson¹, P. Proudhon’as tapo vienu i naujos spaustuvės įkūrėjų, studijavo graikų ir hebrajų kalbas. 1837 m. jis ileido pirm¹jį savo veikal¹ Visuotinės gramatikos patirtis.

1838 m. ˛uvus bendrininkui, spaustuvź teko u˛daryti (dėl ma˛esnės asmeninio kapitalo dalies). Tačiau tais pačiais metais Bezansono akademija paskyrė jam, kaip neturtingam pradedančiajam mokslininkui, trijų metų Siuarto stipendij¹ ir P. Proudhon’as persikėlė į Pary˛ių, kur nagrinėjo J. B. Say’aus, J. de Sismondi, T. Malthus’o, C. de Saint-Simon’o, Ch. Fourier ir kitų darbus. Beje, Pary˛iuje, neturėdamas kitų pajamų be akademinės stipendijos, P. Proudhon’as didesni¹j¹ jos dalį siuntė savo tėvams, pats ir toliau patirdamas materialinius sunkumus.

1840 m. pasirodė vienas i geriausių jo kūrinių Kas yra nuosavybė?, kuriame kaip atsakymas į į klausim¹ pateikta garsioji frazė nuosavybė yra vagystė, suvaidinusi svarbų vaidmenį propaguojant socialinį radikalizm¹. Istorikumo vardan, pastebėtina, kad is teiginys, sukėlźs visuomenės dėmesį P. Proudhon’o idėjoms, ko gero, buvo perimtas i ˛ymaus Did˛iosios prancūzų revoliucijos veikėjo Brissot‘o de Warwile 1780 m. ileisto veikalo, nors pats P. Proudhon’as teigė neskaitźs ios knygos. Kita vertus, ir pačios P. Proudhon’o knygos originalum¹ sudarė ne tiek pačios mintys, kiek vaizdingas idėstymas, įtaigus stilius ir atri polemika, nukreipta prie pasenusius argumentus tų, kurie nuosavybź grindė darbu, prigimtine teise ir okupacija. Pacituosime vien garsų P. Proudhon’o posakį: „Kas sukūrė ˛emź? – Dievas. – Todėl, savininke, atsitrauk

1843–1847 m. P. Proudhon’as dirbo Bezansono medienos ir anglių perve˛imo firmos valdytoju ir tarnybos reikalais da˛nai būdavo komandiruojamas į Pary˛ių. Tai jam leido vėl susitikti ir diskutuoti su savo oponentais pary˛iečiais. Tarp pastarųjų buvo ir K. Marx’as, su kuriuo ginčydamasis jis praleido daugelį naktų. Ir kai 1846 m. P. Proudhon’as, padedant garsiam ekonomistui Joseph’ui Garnier’iui (jis dar 1845 m. ileido savo Ekonominės politikos elementų pirm¹jį leidim¹ bei nuo 1848 m. iki savo mirties 1881 m. buvo ˛urnalo Journal des Economistes vyriausias redaktorius), u˛tarusiam prie leidėj¹ Guillaumin’¹, būktavusį dėl knygos turinio, ileido eilinį stambų veikal¹ Ekonominių prietaravimų sistema arba Skurdo filosofija, jau 1847 m. liepos mėnesį K. Marx’as Pary˛iuje ir Briuselyje prancūzų kalba ispaudino veikal¹ – atsak¹ Filosofijos skurdas. K. Marx’as vėliau apie tai raė taip: „P. Proudhon’as pats savo laike praė: „Laukiu Jūsų grie˛tos kritikos“. I tiesų, i kritika pasipylė ant jo (mano knygoje Filosofijos skurdas) tokia forma, kuri visam laikui padarė gal¹ mūsų draugystei“.

Nepritarźs 1848 m. vasario revoliucijai, jau po mėnesio P. Proudhon’as ileido dar vien¹ reikming¹ savo darb¹ Socialinio klausimo sprendimas, kuriame pasmerkė bet kokios revoliucijos prievartinź esmź ir ikėlė Mainų banko, nemokamo kredito ir pinigų likvidavimo koncepcij¹. Tais pačiais metais jis įsteigė savo laikratį, ˛adėdamas per jį liaud˛iai greitų socialinių reformų galimybź.

Populistinės lovės bangos pastūmėtas 1848 m. bir˛elio mėnesį P. Proudhon’as pary˛iečių buvo irinktas Nacionalinio steigiamojo susirinkimo deputatu ir čia matė kaip ˛lugo socialinių reformų planai, tarp jų ir jo paties – Mainų banko – 691 balsuojant prie 2. Tačiau metų pabaigoje u˛ „į˛eid˛iančių“ straipsnių, kritikuojančių naujai irinkt¹ respublikos prezident¹ Lui Napoleon¹ publikavim¹ savo laikratyje jį perdavė teismui ir nuteisė trejiems metams (1849–1852 m.) kalėti bei paskyrė didelź baud¹. Kalėjime P. Proudhon’as vedė ir pripa˛ino, kad neįmanoma praktikai įgyvendinti jo reformistines idėjas. Naujuose veikaluose jis vis labiau linko į anarchizm¹. (P. Proudhon’as i esmės buvo pirmasis socialinis reformatorius, pasivadinźs anarchistu).

Iėjźs i kalėjimo ir neturėdamas asmeninio laikračio, P. Proudhon’as nebegalėjo publikuoti savo veikalus net ir pas kitus leidėjus, bijojusius turėti ryių su pavojingu autoriumi. O u˛ 1858 m. ileist¹ knyg¹ Apie teisingum¹ revoliucijoje ir ba˛nyčioje jį vėl nuteisė trejiems metams kalėti ir paskyrė baud¹. Tiesa, į kart¹ jam kartu su eima pavyko emigruoti į Belgij¹ ir ivengti kalėjimo.

Dvejus metus iki mirties P. Proudhon’¹ administracinė vald˛ia amnestavo ir jis vėl grį˛o į Pary˛ių. Pa˛ymėtina, kad paskutiniuose darbuose jis paskelbė nerealiais ir anarchistinius idealus, nors neatsisakė idealizmo, savo priemirtiniame veikale Prancūzų demokratija (1865 m.) teigdamas, kad „bet kokia visuomenė susikuria, perdaroma ir keičiasi dėl idėjų. Taip buvo senovėje ir taip vyksta mūsų laikais“.

Ekonomikos teorija. Pirmiausia trumpai aptarsime P. Proudhon’o po˛iūrį į tyrimo objekt¹. Jei J. de Sismondi, nepaisant jo ir klasikų po˛iūrių isiskyrimo, ieitiniu taku politinėje ekonomijoje vis tik buvo jų mokymas, tai P. Proudhon’as siekė kuo labiau nuo jų atsiriboti. Savo darbe Kas yra nuosavybė? jis, prietaraudamas J. B. Say’ui, teigė: „Politinė ekonomija, būdama mokslu apie vertybes, apie jų gamyb¹, paskirstym¹, mainus ir vartojim¹, yra negalima, jei mainomoji vertė negali būti imatuota []“, o „socialinių problemų sprendimas, kurį mėgino pateikti ekonomistai (klasikai. – Aut. pastaba), jei buvo ne naivus, tai bent jau absurdikas“.

Taigi, P. Proudhon’o nuomone, politinės ekonomijos tyrimo objektu negali būti gamybos sritis, nes tokiu atveju dėl to, kad „mainomoji vertė negali būti imatuota“, be dėmesio lieka socialinės srities problemos ir pirmiausia įvairūs mainų ir vartojimo organizavimo klausimai. Jo supratimu, pastarieji i esmės ir yra io mokslo tyrimo objektas.

P. Proudhon’o ir J. de Sismondi kūrybinių pozicijų suartėjimas akivaizdus ir vertinant politinei ekonomijai būdingus tyrimo metodus. Tarp bendrų abiem autoriams metodologinių pozicijų galima iskirti ias.

Pirma, neribotos laisvos konkurencijos tikslingumo ekonomikoje neigimas. Dėl to P. Proudhon’as raė: „Kas gi yra konkurencija? Dvikova, vykstanti ribotoje erdvėje, kurios metu kovojančių teisumas nustatomas ginklu“. Tačiau jis tvirtino, kad konkurencija kaip ir visos likusios ekonominės kategorijos, turi neigiam¹ ir teigiam¹ aspektus. Teigiamas aspektas, kad u˛tikrinama lygybė, o neigiamas – kai kurių gamintojų bankrutavimas bei dėl konkurencijos atsirandanti monopolija. Todėl svarbiausias u˛davinys – pa˛aboti konkurencij¹, rasti jai „policij¹“. Neatsitiktinai P. Proudhon’as toliau patikslino: „Kalba eina [] visikai ne apie konkurencijos sunaikinim¹, kas lygiai taip pat neįmanoma, kaip ir laisvės sunaikinimas. Reikalas tas, kad reikia rasti pusiausvyr¹, ir a mielai net sakyčiau: reguliavim¹ (konkurencijos)“.

Antra, ne ekonominių rodiklių ir veiksnių, o gėrio, moralės, etikos ir socialinio teisingumo ikėlimas į pirm¹ plan¹ ūkinio gyvenimo analizės procese. Pastarieji veiksniai, P. Proudhon’o nuomone, yra tokių ˛monijos gyvenimo aukčiausių gėrybių, kaip lygybė ir laisvė, pagrindas. Ypač gerai tai atspindi tokie P. Proudhon’o teiginiai kaip: „nuosavybė ir vagystė – sinonimai“, „turime sunaikinti būtent į (nuosavybės) institut¹“, „nei darbas, nei disponavimas, nei įstatymas negali sukurti nuosavybės“, „teisingumo taikymas gyvenime yra mokslas“ ir kiti. Neatsitiktinai ir pagrindiniu politinės ekonomijos dėsniu P. Proudhon’as įvardijo skurdo dėsnį, ir, jo nuomone, čia nepadės jokia pramonės pa˛anga bei gamybinių santykių tobulinimas.

Trečia, kauzalistinio (prie˛astinio) analizės metodo vyraujančio vaidmens politinėje ekonomijoje nepripa˛inimas. P. Proudhon’as raė, kad reikalas tas, kad „aptardama padarinius ir prie˛astis ji (politinė ekonomija. – Aut. pastaba) nieko ne˛ino, nieko neaikina, neprieina jokių ivadų“.

Kita vertus, paties P. Proudhon’o pripa˛inimu, ilg¹ laik¹ jo kūriniuose svarbus vaidmuo buvo teikiamas G. W. F. Hegelio dialektikos metodui. (Viename i savo laikų K. Marx’as dėl to, prisimindamas susitikimus su P. Proudhon’u, raė: „Ilgų ginčų metu [] a u˛krėčiau jį, su didelia ˛ala jam pačiam, hegelizmu, kurio jis, ne˛inodamas vokiečių kalbos, vis tik, negalėjo kaip reikiant suprasti“. Prakalbus apie įtak¹, reikia paminėti, kad P. Proudhon’ui taip pat stipri¹ įtak¹ padarė Biblija. Nors pats P. Proudhon’as nebuvo religingas, bet savo idėj¹ apie teisingum¹ i dalies jis perėmė i Senojo Testamento).

Minėtina P. Proudhon’o gyventojų skaičiaus teorija, nuorodas į kuri¹ randame daugelyje jo kūrinių, kiekvien¹ kart¹ pabrė˛iant sav¹jį, besiskiriantį nuo visų „iuolaikinių ekonomistų“, gyventojų skaičiaus ir ekonominio augimo problemos supratim¹. P. Proudhon’as ypač kritikavo tai, kad ie, jo nuomone, nesuprato to „fakto“, jog ir pauperizmas (P. Proudhon’o apibrė˛tas kaip „nenormalus skurdas, veikiantis griaunančiai“) ir per didelis gyventojų skaičius yra nulemti „did˛iosios, baisiosios ir visada atsivėrusios nuosavybės opos“, ir todėl „gyventojų skaičius, kad ir kaip jį ma˛insi, visada bus perteklinis“. I čia galima daryti ivad¹, toliau teigė P. Proudhon’as, kad neteisūs ne tik tie, kurie, kaip ir T. Malthus’as, J. B. Say’us, J. de Sismondi bei kiti, siekiant ivengti pirmalaikių santuokų „tik rekomendavo neturtingiesiems būti atsargesniais“, bet ir „fourieristai“ (Ch. Fourier pasekėjai. – Aut. pastaba), kurie „irado keturias priemones, kaip savavalikai ma˛inti gyventojų prieaugį []“.

Kita vertus, P. Proudhon’o ir J. de Sismondi gyventojų skaičiaus teorijos yra identikos bent dviem aspektais. Pirmojo esmź sudaro perteklinio gyventojų skaičiaus fenomeno prie˛asties aikinimo panaumas. Dėl to P. Proudhon’as manė, kad pauperizmas atsiranda „dėl paskirstymo pusiausvyros pa˛eidimo“ bei „neteisybės mainant“ir kad „kai kuriose alyse, kur dauguma eimų verčiasi ˛emdirbyste, beveik visk¹ sau gamindamiesi patys ir nedaug bendraudami su ioriniu pasauliu, – is blogis (pauperizmas. – Aut. pastaba) palyginti ma˛iau juntamas“.

Antrosios identikos pozicijos esmź galima suvesti į iki T. Malthus’o gyvavusios versijos apie visuomenės su skaitlingais gyventojais ekonominį pranaum¹ pripa˛inim¹. Tai vėl gi akivaizdu i P. Proudhon’o minties, kad ˛mogikojo darbo produktai auga kaip darbuotojų skaičiaus kvadratas. I čia daroma ivada ne apie sulėtėjim¹, o apie galim¹ gamybinių jėgų augimo spartėjim¹ ateityje (prisiminkime, kad T. Malthus’o teorijoje i mintis skambėjo prieingai).

Analizuodamas ekonomines kategorijas, P. Proudhon’as daug reikmės skyrė darbo paskirstymui. Kalbant apie jo darbo paskirstymo teorij¹, pastebėtina, kad ioje teorijoje P. Proudhon’as, kaip ir J. de Sismondi, ireikė neslepiam¹ pesimizm¹ dėl darbo paskirstymo visuomenėje permanentinio pobūd˛io. Tiesa, skirtingai nuo jo, P. Proudhon’as stengėsi isakyti savo argumentus prie į klasikų „ekonominį dėsnį“ pagal hegelik¹ dialektinį analizės metod¹. Negana to, P. Proudhon’as atvirai priekaitavo A. Smith’ui ir jo pasekėjams u˛ jų „optimizm¹“ ir „bet kokio dėsnio“, tarp jų darbo paskirstymo dėsnio, nepakankam¹ „neigiamų aspektų“ įvertinim¹. P. Proudhon’as pabrė˛ė, kad darbo pasidalijimas tapo „skurdo prie˛astimi“. Jo nuomone, u˛davinys dabar yra tas, kad isaugant teigiam¹ ios kategorijos aspekt¹, panaikinti neigiam¹. Tačiau jis nepagrįstai laikė mainas darbo pasidalijimo antiteze: kaip pabrė˛ė P. Proudhon’as, pagal į dėsnį, visuomenėje vyksta „bejausmis naujų ir naujų mainų diegimas“, bet „maina, arba fabrikas, pa˛eminźs darbinink¹ padarant jį priklausom¹ nuo eimininko, u˛baigia jo pa˛eminim¹, priverčiant nusileisti nuo amatininko statuso iki juodadarbio statuso“. O juk, prieingai, dėl mainų naudojimo darbo pasidalijimas įgauna nauj¹ teigiam¹ postūmį.

Savotikai įdomi P. Proudhon’o vertės teorija. P. Proudhon’as kritikavo klasikų mokym¹ dėl jų vertės teorijos, manydamas, kad ji savyje slepia „rakt¹ nuo socialinės sistemos durų, kurio ˛monija ieko jau eis tūkstančius metų“. Jo nuomone, „santykinės ar mainomosios vertės“ nustatymo problem¹ politinė ekonomija visada kėlė kaip pirm¹jį klausim¹, „kurį jai reikėtų isprźsti, bet ji (vertė. – Aut. pastaba) negali būti nustatyta absoliučia iraika ir yra i prigimties kintanti“. Tokios nuostatos isakymo prie˛astis ta, toliau patikslino P. Proudhon’as, kad „vieno ir to paties produkto gamyba skirtingose epochose ir skirtingose vietovėse gali reikalauti daugiau ar ma˛iau laiko, didesnių ar ma˛esnių ilaidų“. Tačiau konkrečiu laikotarpiu vertė, teigė mokslininkas, visikai „nekintama savo algebrine iraika, nors jos piniginė iraika ir gali keistis“. Pagal i¹ prielaid¹, P. Proudhon’as ir ikelia sav¹jį produkto absoliučios vertės nustatymo princip¹, kuris nesusijźs su „pardavėjo ar pirkėjo nuomone“, o pats produktas turi būti apmokėtas „pagal tai, kiek jis pareikalavo laiko ir ilaidų. Ne daugiau ir ne ma˛iau“.

Į klausim¹, kaip realizuoti į „daikto absoliučios vertės“ ireikimo laiku, sunaudotu jo gamybai, ir ilaidomis princip¹ bei kaip ivengti „įvertinimo principo ne˛inojimo“, esančio „apgavysčių prekyboje prie˛astimi ir viena i svarbiausių turtinės nelygybės prie˛asčių“, P. Proudhon’as atsakė savo Skurdo filosofijoje. Jo atsakymo esmė buvo tokia. P. Proudhon’as manė, kad mainomosios vertės kilmė susijusi su pavienio ˛mogaus poreikių įvairove, kuri gimdo mainus. Toliau, atsiribojźs nuo paklausos, P. Proudhon’as faktikai sutapatino mainom¹j¹ vertź su retumu, o vartojam¹j¹ vertź – su gausumu. Kadangi gausumas ir retumas yra vienas kitam prieingi, P. Proudhon’as tvirtino, kad tokie pat santykiai yra ir tarp vartojamosios bei mainomosios verčių. Tokios antitezės prie˛astimi jis laikė „˛mogaus laisv¹ vali¹“. Kaip io prietaravimo sprendimo priemonź P. Proudhon’as įvardijo konstatuot¹ vertź (sintetinź ar proporcing¹ vertź). Ji P. Proudhon’o apibūdinta kaip vartojamosios ir mainomosios vertės sintezė ir buvo ireikiama tiesiogiai darbo laiko valandomis. Nurodydamas mainų vaidmenį sukuriant vertź, P. Proudhon’as raė, kad mainai sujungia visuomenės turto elementus į vien¹ visum¹ ˛inoma proporcija, paversdami juos konstatuota verte. ia prasme konstatuota vertė, būdama mainų sankcionuota verte, pasireikia kaip proporcinga vertė. Taip, P. Proudhon’o nuomone, konstatuota, ar proporcinga, vertė atsiranda prekinių mainų rinkoje procese. Atsiribodamas nuo konkurencijos, jis manė, kad bet kurio gamintojo darbo valanda verta tiek pat, kiek ir kito gamintojo darbo valanda. Tuo pačiu buvo teigiama, kad jei produktai bus parduodami kainomis, atitinkančiomis jų konstatuotas vertes, tai bus u˛tikrinta paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, bet kuri prekė ras savo pirkėj¹ ir gamyba atitiks vartojim¹. Taigi, P. Proudhon’o nuomone, ekonomistams reikia suprasti „vertės sintetinź idėj¹“, pagal kuri¹ vertingumas turi būti konstatuotas, t. y. sureguliuotas dar iki pardavimo dėl i anksto nustatomo atitinkamų darbo ir laiko ilaidų kiekio. Be to, kaip raė P. Proudhon’as, sintetinės vertės idėja nėra nauja, nes j¹ lyg jau ir „buvo miglotai apibrė˛źs Adam’as Smith’as“. O kas liečia prekių su konstatuota verte istorinius analogus, tai jie, P. Proudhon’o po˛iūriu, jau yra, nes būtent auksas ir sidabras „buvo pirmosios prekės, kurių vertė buvo konstatuota“. Juk P. Proudhon’as nematė principinių skirtumų tarp pinigų bei kitų prekių ir brangiųjų metalų savybź tarnauti visuotiniu ekvivalentu laikė grynai s¹lygine funkcija. Jo nuomone, auksas ir sidabras tapo konstatuota verte, pinigais dėl savo fizinių savybių, didelių darbo s¹naudų juos igaunant ir valstybinės vald˛ios įsikiimo.

Taigi, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, i tikrųjų, prekių vertės nustatymas kaip „jose slypinčio darbo rezultatas, – mintis [] svetima P. Proudhon’ui”, nes, jo nuomone „produktai (o ne jų vertė) atsiranda vien tik dėl darbo“. P. Proudhon’as faktikai svarbiausi¹ vaidmenį susidarant vertei teikė mainams. Tai gerai atsispindi jo mainomosios vertės analizėje. Jis net stengėsi įrodyti, kad visos prekės su konstatuota verte pasi˛ymi tiesioginiu keičiamumu.

Dėstydamas pajamų teorij¹, P. Proudhon’as nagrinėjo vadinamųjų trijų elementų – darbo, kapitalo ir ˛emės, – politinėje ekonomijoje laikomų pagrindiniais pajamų altiniais, turinį. Jis teigė, kad „gamyba yra ių trijų elementų rezultatu, kurie, paimti atskirai, vienodai nenaudingi, nes kapitalas, ˛emė ir darbas, nagrinėjami atskirai ir atitrauktai, gali būti laikomi produktyviais tik perkeltine io ˛od˛io prasme“. Tačiau, P. Proudhon’o nuomone, kiekvienas ˛emės ar kapitalo savininkas, „pats nieko negaminantis“ ir savo pajamas „gaunantis u˛ niek¹, yra arba parazitas, arba apgavikas”. O tie savininkai, kurie „susigėdź dėl savo dykaduoniavimo, dirba“, vis tiek neu˛sitarnauja daugiau, nei „savo alg¹, bet ne pajamas“. P. Proudhon’as atriai smerkė rentos, nuomos mokesčio ėmim¹ ir prekybines operacijas, kuriose prekeivio pelnas virijo „teisėt¹ atlyginim¹ u˛ jo paslaugas“.

Aikindamas ˛emės rentos atsiradim¹, P. Proudhon’as apeliavo į psichologinius ir moralinius veiksnius, susiedamas rent¹ su ˛emės savininko įsikiimu, pastarajam pasisavinant pajamas, kurių altinis yra ˛emės derlingumo skirtumai. Teigiamu rentos aspektu buvo įvardijama tai, kad ji prisideda prie lygybės valdant ir naudojant ˛emź tarp ˛emės ūkio verslininkų ir pramonininkų.

Taip P. Proudhon’as i esmės solidarizavosi su J. de Sismondi dėl to, kad darbininkams moka u˛ darb¹ suma˛int¹ gamybos procese atsirandančių pajamų dalį. P. Proudhon’o nuomone, darbdavys apmoka kiekvienam darbininkui jo individualaus darbo vertź, bet pasilieka sau kolektyvinės visų darbininkų jėgos produkt¹, kuris yra daug didesnis, nei būtų jų individualių produktų suma. is priedas ir yra pelnas. Argumentuodamas iuos savo teiginius P. Proudhon’as ne ma˛iau ikalbingas u˛ savo pirmtak¹, kalbėdamas, pavyzd˛iui, apie „dirbančiųjų nuskurdim¹“, „apgavikik¹ nuslėpim¹“, „gyvenimo s¹lygų nelygybź“, „˛mogaus eksploatacij¹ ˛mogumi“ ir pan. P. Proudhon’as pritarė J. de Sismondi teiginiui dėl „vertės pertekliaus“ realizacijos negalimumo be „trečiųjų asmenų“ panaudojimo. Pagrindinė to prie˛astis buvo į˛velgiama tame, kad kapitalistai prie katų prideda procent¹, ir dėl to darbininkai negali ipirkti savo pačių produkto. Todėl P. Proudhon’as atriai pasisakė prie procent¹, laikydamas jį pagrindine eksploatacinių pajamų forma. Apie būtinybź suma˛inti skolinam¹jį procent¹ buvo raoma, pavyzd˛iui, veikale Kredito ir apyvartos organizavimas (1848 m.).

P. Proudhon’as taip pat norėjo parodyti, kad gabumų ir talentų nelygybė nesuteikia pagrindo gauti pajamas, savo dyd˛iu virijančias kitų asmenų gaunamas pajamas, nes „talentas didesni¹ja dalimi yra visuomenės produktas, o ne gamtos dovana“.

P. Proudhon’as pa˛ymėjo, kad nuosavybė (ja laikant stambi¹j¹ kapitalistinź nuosavybź) pasmerkta pra˛ūčiai, nes ji „nieko negamina“, bet reikalauja, kad pajamos atitiktų kapital¹, t. y. nuosavybė suteikia savininkams teisź gauti pajamas be darbo. P. Proudhon’as, panaiai kaip ir anglų utopistas R. Owen’as, smerkė ne pači¹ nuosavybź, o savininkų „iimtinės teisź“ (droit d’aubaine), kuri, priklausomai nuo objekto ir aplinkybių, buvo vadinama renta, nuoma, procentu, pelnu, agio, diskontu, komisiniais, privilegija, monopoliu, premija, sinekūra, kyiu ir t. t. Todėl nuosavybė, kuri¹ P. Proudhon’as apibrė˛ė kaip „teisź naudotis ir disponuoti kito ˛mogaus turtu, kito ˛mogaus darbo ir pastangų vaisiais“, pa˛eid˛ianti lygybź, ir, jo manymu, yra „teisė, prietaraujanti gamtai ir protui“. Toliau jis ikėlė tezź, kad pati savaime nuosavybė negali atsikurti ir egzistuoja tik dėl prievartos ir apgavystės. Galutinė P. Proudhon’o ivada teigė, kad „individualus turėjimas yra būtina socialinio gyvenimo s¹lyga“, kai, tuo pat metu „nuosavybė u˛mua gyvenim¹“. Todėl reikia sunaikinti nuosavybź ir isaugoti turėjim¹, tada „˛emėje inyks blogis“. P. Proudhon’as manė, kad turėjimas, grind˛iamas individualiu darbu, negali lemti nuosavybės atsiradimo, nes disponavimo teisź turi visi.

Pastebėtina, kad P. Proudhon’o koncepcijai artimas mintis isakė jo bendraam˛is vokietis Karl’as Johann’as Rodbertus’as (1805–1875 m.), simpatizavźs grynai intelektualinio prancūzų socializmo idėjoms ir jas puikiai susisteminźs. Būtent per jį J. de Sismondi ir C. de Saint-Simon’o idėjos nukeliavo į paskutinį XIX a. ketvirtį.

Gyvenimo kelias. is Greifsvalde, Vokietijos iaurėje, gimźs vieno Vokietijos universiteto teisės profesoriaus sūnus, baigė teisės studijas Giotingeno ir Berlyno universitetuose, tarnavo teismo valdininku, bet netrukus atsisakė tarnybos ir, pasiva˛inėjźs po Europ¹, nuo 1836 m. apsigyveno Pomeranijoje nusipirktame Jegecovo dvare, kuriame su nedidelėmis pertraukomis igyveno iki gyvenimo pabaigos. Kaip visi socialistai ir demokratai, K. J. Rodbertus’as entuziastingai sutiko 1848 metų įvykius. Jis buvo Prūsijos landtago ir pirmojo visos Vokietijos parlamento Frankfurte narys, kairiųjų centristų frakcijos lyderis, radikalių reformų alininkas. 1848 m. trump¹ laik¹ (dvi savaites) jis buvo ministras Prūsijos liberalinėje D. Hansemann’o (1790–1864 m.) vyriausybėje. Nugalėjusiai kontrevoliucijai ir pasirengusiai leistis į kompromisus su vald˛ia bur˛uazijai K. J. Rodbertus’as pasirodė es¹s pernelyg kairysis ir buvo priverstas pasialinti į savo dvar¹ Pomeranijoje. Po to jis aktyviai nebedalyvavo politiniame gyvenime. Kita vertus, nuo 1870 m. K. J. Rodbertus’as da˛nai susitikdavo su ˛ymiausiu vokikojo valstybinio socializmo atstovu Adolf’u Wagner’iu, kuris niekada neslėpė, kad jo idėjų susidarymui is turėjo labai didelės įtakos ir vadino jį „socializmo Ricardo“. O A. Wagner’į savo ruo˛tu da˛nai kviesdavo pasitarti pats O. von Bismarck’as, ne kart¹ slaptai susitikdavźs ir su smarki¹ socialistinź agitacij¹ vedusiu F. Lassalle’u. K. J. Rodbertus’as gyvenimo pabaigoje suartėjo su konservatyvia monarchija ir svajojo apie toki¹ socialistinź partij¹, kuri siektų vien socialinių ir ekonominių tikslų bei atsi˛adėtų bet kokios politinės veiklos. Jis atsisakė dalyvauti ir 1872 m. Eisenacho kongrese, kurį įvardijo „Eisenacho liūnu“ ir „labai juokingu“, o pačius katedrinius socialistus pavadino „Zuckerwassersozialisten“.

Ekonomikos teorija. K. J. Rodbertus’as remdamasis D. Ricardo darbinės vertės teorija bei savo nuostata, kad darbu sukuriama visa vertė (tiksliau, kad darbas yra kiekvieno produkto altinis), knygoje Dėl mūsų valstybinės ūkinės santvarkos pa˛inimo (1842 m.) kapitalisto peln¹ ir ˛emės rent¹ nagrinėjo kaip savininkų nedarbines pajamas, tiesiogiai nedalyvaujant gamyboje gaunamas laisvų mainų mechanizmo dėka ir susijusias su privačia nuosavybe. Jis raė: „Jeigu darbo naumas yra toks didelis, kad jis, be būtinų darbininko pragyvenimo reikmenų, gali pagaminti dar ir daugelį vartojamųjų gėrybių, tai is perteklius tampa renta, t. y. jį be darbo pasisavina kiti asmenys, jeigu egzistuoja privatinė ˛emės ir kapitalo nuosavybė. Kitaip tariant, rentos gavimo principas yra privatinė ˛emės ir kapitalo nuosavybė“. Pastar¹j¹ turėtų pakeisti komunistinė nuosavybė, pagrįsta asmeniniu darbu. O kelias į komunizm¹, K. J. Rodbertus’o nuomone, veda ne klasinės kovos būdu, o per reformas, pama˛u nuosavybź perduodančias į valstybės rankas kaip darbinź nuosavybź. į perėjim¹, jo nuomone, u˛tikrins darbiniai pinigai, kurie taps paskirstymo priemone, leid˛iančia u˛tikrinti tokį paskirstym¹, kuris kiekvienam darbininkui duos jo darbo vaisių, atskaičiavus i jo dalį visuomeniniams poreikiams tenkinti. į taip rykiai ekonominiu aspektu (mainai duoda kapitalui, ˛emei ir darbui produktų dalį, atitinkanči¹ t¹ jų vertź, kuria jų atstovai yra rinkoje įkainojami) ir socialiniu aspektu (mainai leid˛ia atimti i vienintelių produkto kūrėjų, darbininkų, tam tikr¹ produkto dalį) atskleist¹ konflikt¹ tarp darbo ir kapitalo gėrybių paskirstyme K. J. Rodbertus’as (pats, kaip minėta, būdamas stambus liberalus dvarininkas ir į gyvenimo pabaig¹ Otto von Bismarck’o politikos pasiekimų poveikyje vis labiau suartėjźs su konservatyvia monarchija) svajojo paalinti, panaiai kaip ir C. de Saint-Simon’as įtikinimo keliu. Jis ragino kapitalistus duoti darbininkų klasei tam tikr¹ dalį tų vaisių, kuriuos duoda darbo naumo didėjimas ir taip pasiekti „kompromis¹ tarp darbo ir ˛emės bei kapitalo nuosavybės“. O socialinių reformų įgyvendinimo, jo nuomone, turi imtis „apsivietusi“ valstybė bei socialistinė partija, kuri laikytųsi vien tik socialinės plotmės ir atsi˛adėtų bet kokio politinio veikimo. I čia kilo jo siūlymas A. Smith’o igarsint¹ laisv¹ natūralių dėsnių veikim¹ pakeisti „valstybinio vadovavimo sistema“, visuomenei vietoj gamybos paklausai imant taikyti gamyb¹ „socialiniam poreikiui“. Tiesa, įstengdamas suderinti monarchistinź politik¹ su socialistine programa, K. J. Rodbertus’as atsisakė leistis į bet kokį kompromis¹ ekonominės doktrinos klausimu. Todėl jis liko prieikas katedriniam socializmui, suvaidinusiam tokį svarbų vaidmenį plėtojant vokiečių istorinź mokykl¹, o pačius katedrinius socialistus vadino „limonadiniais socialistais“. Pastebėtina, kad kritikuodamas D. Ricardo rentos teorij¹, K. J. Rodbertus’as iplėtojo savo rentos bendrai teorij¹ ir teigė, kad jos konkrečios formos (˛emės renta, kapitalinė renta ar pelnas) yra darbo produktai visikai ne tų asmenų, kurie jas pasisavina. Patį rentos bendrai dėsnį K. J. Rodbertus’as paskelbė pagrindiniu kapitalizmo dėsniu bei, remdamasis gele˛iniu darbo u˛mokesčio dėsniu, mėgino įrodyti, prieingai F. Bastiat’ui ir H. C. Carey, kad produkto, tenkančio kapitalui, santykinė dalis nuolat didėja, o darbui tenkanti santykinė dalis nuolat ma˛ėja. Jis raė: „Kai paliekami laisvi mainai skirstant tautos produkt¹, tam tikros s¹lygos, susijusios su visuomenės plėtra, padaro tai, kad didėjant socialinio darbo produktyvumui, dirbančių klasių atlyginimas sudaro vis ma˛esnź produkto dalį“.

Kalbant apie P. Proudhon’o reprodukcijos teorij¹, pa˛ymėtina, kad jo supratimu reprodukcija apibūdinama tuo, kiek visuomenėje yra subalansuota gamyba ir vartojimas. Taip P. Proudhon’o ˛od˛iais tariant, „teisingame ūkyje tarp gamybos ir vartojimo egzistuoja pusiausvyra“. Tačiau realybėje, pabrė˛ė jis, „savininkai nustojo dirbti, jų vartojimas, pagal ekonominius principus, neproduktyvus“ ir todėl „politinės ekonomijos aforizmai klaidingi“. I čia P. Proudhon’as padarė ivad¹, kad savininkai pa˛eidė „ekonominį dėsnį“, pagal kurį „darb¹ turi atsverti produktas“. Tuo pačiu, jis, kaip ir J. de Sismondi, aikiai parodė nepritari¹s „Say’aus dėsniui“.

Apie reformų būtinum¹ norint isprźsti socialinį klausim¹ kalbama daugumoje P. Proudhon’o veikalų. Todėl toliau trumpai aptarsime jo reformų teorij¹. iuose veikaluose, laikydamas savo pareiga pagrįsti socialinio teisingumo koncepcij¹ (ia prasme jis – tipikas egalitaristas (pranc. egalitarisme – lygiava)), jis ry˛tingai atmetė bet koki¹ mintį apie revoliucij¹ ir politinź kov¹ (P. Proudhon’as, kaip ir visi 1848 m. prancūzų socialistai, svajojo apie ramų, taikų socialinės problemos isprendim¹), taip pat pasisakė prie darbininkų koalicijas ir streikus, laikydamas juos neteisėtais ir nenaudingais, nes jie tik pablogintų darbininkų ekonominź padėtį. P. Proudhon’as manė, kad visuomenės pertvarka turi vykti taikiu būdu, palaipsniui panaikinant valstybź bei bendradarbiaujant visoms klasėms. Jis raė, kad vardan ramybės „pakanka visuotinio moralės pakeitimo“ ir kad būtina plėtoti ekonominį individualizm¹, smulkiosios bur˛uazijos ir darbininkų klasių s¹jung¹, teigdamas: „Organizuojame teisź, ir tegul krautuvė daro savo darb¹“. P. Proudhon’as pastebėjo, kad iki jo manyta, jog negalima kitaip reformuoti nuosavybės, kaip tik pakeičiant gamybos būd¹ ar turtų paskirstym¹. Apie mainų reform¹ visai negalvota. Tačiau nelygybė įsiskverbusi būtent į mainus, ir todėl pirmiausia reikia imtis mainų reformos. Be to, prie ileisdamas Skurdo filosofij¹, laike K. Marx’ui P. Proudhon’as net suformulavo galutinį savo reformų tiksl¹: „Ekonominės kombinacijos pagalba visuomenei suteikti tuos turtus, kurie iėjo i visuomenės kitos ekonominės kombinacijos pagalba“. Kaip kalbama viename i jo paskutinių darbų, įgyvendinimus į tiksl¹, ateities kartos visiems laikams atsikratytų „mūsų bendros kaltės “dėl to, kad „kai kurie i mūsų gauna daugiau ar ma˛iau, nei priklausytų pagal taisykles“.

Veikale Prancūzų demokratija kaip idealus visuomenės organizavimo tipas pateikiama asociacija, kurioje numanomas „˛emės pasidalijimas, nuosavybių atribojimas, darbo nepriklausomumas“, darbo pasiskirstymas pramonėje, bendrų ilaidų suma˛ėjimas, valkatavimo ir skurdo likvidavimas. Tokioje asociacijoje turėtų būti laikomasi ių principų: „nauda tolygi naudai“, „pareigos tolygios pareigoms“, „paslauga apmokama paslauga“, „darbo diena lygi kitai darbo dienai“, „bet koks gaminys turi būti apmokamas gaminiu, kuriam sunaudota suma“.

P. Proudhon’o reformatorikos idėjos turi nema˛ai bendro, su J. de Sismondi teorijomis. Tai gerai matyti i tokių P. Proudhon’o idėjų, kaip:

u˛jaučiantis po˛iūris į vadinamųjų „trečiųjų asmenų“, t. y. valstiečių, amatininkų, namudininkų, padėtį visuomenėje;

„smulkiosios nuosavybės ir smulkiosios gamybos“ prioritetinio vaidmens ekonomikoje pripa˛inimas kaip s¹lyga, kurianti darbininkams padėtį, „apsirūpinimo, gyvenimo prasme beveik toki¹ pat, kaip ir esant visikai lygybei“;

itikimybė socialinio teisingumo principui, suprantamam kaip galimybė „kiekvienam duoti toki¹ pat gėrybių dalį [] veikti dėl visuomenės interesų“;

nelygaus atlyginimo principo „po nuosavybės nelygybės priedanga“ paalinimas i įstatymų;

neleidimas „jokio kapitalo ar pajamų koncentravimosi vieno ˛mogaus rankose, jokios darbo eksploatacijos, jokio plėimo“.

O prie specifinių reformatorikų idėjų, būdingų tik P. Proudhon’ui, galima priskirti ias:

pinigų likvidavimas ir vietoj jų apyvartos (mainų) bonų įvedimas;

procento panaikinimas organizuojant nemokam¹ (beprocentį) kredit¹;

Mainų banko organizavimas;

Vyriausybės ataukimas kaip reformų įgyvendinimo rezultatas.

P. Proudhon’o argumentai idėjos apie apyvartos bonų įvedimo vietoj pinigų naudai buvo tokie. Pinigų, kuriuos P. Proudhon’as anksčiau laikė kapitalu par excelence, o dabar įvardija tik kaip apyvartos priemonź, patikimumas ireikiamas banko pareiga gr¹˛inti juos atitinkamu kiekiu universalios ekvivalentikos prekės, t. y. metaliniais pinigais. O apyvartos bonų, neikeistinų į metalinius pinigus, patikimum¹ u˛tikrins Mainų bankas, teikiantis tik savo nariams – ių bonų savininkams – neginčytin¹ teisź į tam tikras prekes. (Kad ie banknotai – mainų bonai – galėtų eiti į apyvart¹, aiku, reikia visiems naujojo banko dalininkams pasi˛adėti priimti juos savo prekių apmokėjimui). Remiantis iais samprotavimais, buvo daroma prielaida, kad pinigai, tarp jų metaliniai, bus istumti mainų bonų, ir jų niekada nebus daugiau, nei reikia prekybai, kadangi apyvartos bonai visada reprezentuos toki¹ prekź, kuri yra ne tik pagaminta, bet ir parduota, nors dar ir neapmokėta. Tačiau i tikrųjų juk nėra jokios garantijos, kad manų bonų kiekis nevirys apyvartos rinkos poreikio apyvartos priemonėms.

Apie procento panaikinim¹ organizuojant nemokam¹ kredit¹ P. Proudhon’as m¹stė reikdamas viltį, kad tada dirbantieji „skolinsis pinigus nemokamai“ ir „tiesiogiai įsigis visus naudingus kapitalus“. Jis tikėjo, kad tai tuo pat metu panaikintų nedarbines pajamas ir palengvintų priėjim¹ prie gamybinių iteklių tiems ˛monėms, kurie gali geriausiai juos panaudoti. P. Proudhon’as net teigė, kad „nemokami paslaugų mainai yra vienintelė priemonė atkurti Prancūzijoje gerovź, laisvź ir lygybź“. Tačiau, kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, i tikrųjų „pardavimas u˛ grynus pinigus ir į kredit¹ sudaro ir sudarys dvi skirtingas operacijas, ir gėrybės turėjimas dabar visada bus laikomas naudingesniu, nei jos turėjimas ateityje [] tokiu būdu procentas pinigams vėl atsiras, tik nauja forma“.

Savo reformų koncepcijoje P. Proudhon’as did˛iausias viltis organizuojant „teisingus mainus“ siejo su Mainų banko organizavimu. is jo bankas turėjo tapti „tautos savarankiko veikimo pavyzd˛iu“, o taip pat proletariato „ilaisvinimo principu ir įrankiu“.P. Proudhon’o Mainų bankas turėjo skirtis nuo socialistų-rikardininkų (jų idėjos aptartos 6.2.5 poskyryje) mainų bankų trimis aspektais. Pirma, tuo, kad jo teorijoje metaliniai pinigai būtų sunaikinti ne i karto, o dėl bonų iankstinio ileidimo mainais į pinigus ir komercinius vekselius. Antra, tuo, kad procent¹ pinigams numatyta panaikinti vis tik ne visikai, o privesti jį nuo i prad˛ių fiksuoto 2 proc. lygio iki minimalaus 0,25 proc. lygio (iduodant paskolas taip pat ir u˛ neparduotų prekių u˛stat¹). Trečia, tuo, kad Mainų banko sukūrimas įvyks ne be kapitalo pritraukimo, o, prieingai, su kapitalu, sudarytu i 5 milijonų frakcijų po 5 frankus. Vis dėlto P. Proudhon’o mėginimas praktikai įgyvendinti į nemokamo kredito galimumo projekt¹, 1849 m. sausio 31 d. notarikai įsteigiant bendrovź Liaudies bankas, po poros mėnesių ˛lugo. Per kelis mėnesius pasiraant akcijas pavyko surinkti tik 18 000 frankų Kai P. Proudhon’as u˛ vald˛i¹ kritikuojančių straipsnių skelbim¹ buvo pasodintas į kalėjim¹, su Mainų banko eksperimentu buvo baigta. Beje, ˛lugo ir visi teisingų mainų turgūs Anglijoje. Tai aikiai rodė, kad i teorinė idėja yra utopika.

Galiausiai, P. Proudhon’o vyriausybės panaikinimo idėja i esmės buvo grind˛iama tuo, kad dėl jo reformų įvyks „klasių susiliejimas“ ir liks tik dirbantieji, kurie keisis savo darbo produktais pagal jų tikr¹sias kainas. Todėl paaukta „padaryti gal¹ jų (engiančiųjų ir engiamųjų, stipriųjų ir silpnųjų. – Aut. pastaba) tarpusavio kovai bendros priespaudos jungu“ vyriausybė taps nebenaudinga. Tokiu būdu, pagal P. Proudhon’¹, „kadangi kapitalas ir darbas bus sutapatinti, visuomenė galės egzistuoti savarankikai, ir jai nereikės vyriausybės“.

Kaip pastebėjo C. Gide ir C. Rist’as, „P. Proudhon’as geriau u˛ bet k¹ i savo pirmtakų suprato, kad ekonominė laisvė yra iuolaikinių visuomenių galutinis laimėjimas, kad bet kokia gili reforma turi būti grind˛iama ia laisve“. Viename savo atsiaukime į Senos apygardos rinkikus 1848 m. jis teigė: „Laisvė – tai visa mano sistema! S¹˛inės laisvė, spaudos laisvė, darbo laisvė, prekybos laisvė, mokslo laisvė, konkurencijos laisvė, laisvė k¹ nori daryti su savo darbo ir pastangų vaisiais, begalinė, visika laisvė, visur ir visada“. Ir toliau pridūrė: “89 ir 93 metų sistema, F. Quesnay, J. Turgot ir J. B. Say’aus sistema“. Visa tai labai panau į klasikinio ekonomisto, garbinančio laisv¹ konkurencij¹, ˛od˛ius. Tačiau is P. Proudhon’o liberalizmas grind˛iamas giliu ekonominės realybės jutimu, ir dabar socialinė problema keliama taip pat, kaip j¹ kėlė P. Proudhon’as: „įgyvendinti teisingum¹ laisvėje“, kuri numato lygybės, anarchijos, begalinės įvairovės egzistavim¹. Todėl, P. Proudhon’o nuomone, „laisva asociacija, laisvė, pasitenkinanti gamybos priemonių lygybės ir keičiamų produktų vienodo vertingumo apsauga, yra vienintelė teisinga, tikroji ir galima visuomenės forma“. Pa˛ymėtina, kad viena i ios laisvės s¹lygų P. Proudhon’as laikė t¹ pači¹ taip savo kritikuot¹ privači¹ nuosavybź, kurios kaip tokios jis visikai neatmetė, tik ry˛tingai pasisakė prie tai, kad vien tik nuosavybės titulas, t. y. pats nuosavybės turėjimo faktas, taptų pagrindu gauti kokias nors pajamas. Teikdamas tarpusavio pagalba pagrįstos „pa˛angios asociacijos“ projekt¹, P. Proudhon’as neprietaravo stambios pramonės ir gele˛inkelių perėjimui į darbininkų rankas, bet pasisakė u˛ privačios nuosavybės isaugojim¹ smulkioje gamyboje, idealistikai laikydamas smulki¹j¹ nuosavybź pasiturinčio egzistavimo pagrindu ir įrodinėdamas, kad individualus turėjimas visikai nepriearauja intensyviam ˛emės ūkiui. Taigi jis, ireikdamas smulkiabur˛uazinio romantizmo idėjas, savo kritikos patosu siekė ne sunaikinti kapitalizm¹, o prekinź gamyb¹ kaip jo pagrind¹ „apvalyti“ nuo piktnaud˛iavimo ir svetimkūnių. Prietaravimai buvo vertinami kaip „nukrypimas“ nuo normos, o pagrindine jų įveikimo priemone P. Proudhon’as laikė valstybinių įstatymų keitim¹.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite ekonominio romantizmo esmź ir atsiradimo prie˛astis.

2. Apibūdinkite pagrindinius J. de Sismondi ekonominius teiginius.

3. Palyginkite diametraliai prieingas klasikų ir J. de Sismondi teorines ivadas apie produktyvų darb¹, darbo pasidalijim¹, gyventojų skaičių, pajamas ir reprodukcij¹.

4. Koks buvo J. de Sismondi po˛iūris į laissez faire princip¹?

5. Kaip J. de Sismondi grindė perprodukcijos krizių neivengiamum¹ ir kokius siūlė kelius jai įveikti?

6. Ar galima sutikti su J. de Sismondi, kad „tam tikrų metų gamybos suma visada tik mainoma į praeitų metų gamybos sum¹“? Pateikite savo argumentus iuo klausimu.

7. Apie kokias garantijas „prie visuotinź konkurencij¹“ kalbama J. de Sismondi reformų teorijoje? Pateikite savo po˛iūrį į io mokslininko rekomenduojamas valstybinio kiimosi į visuomenės ūkinį gyvenim¹ priemones.

8. Kokios ekonominės mintys būdingiausios P. Proudhon’ui?

9. Kuo skiriasi J. de Sismondi ir P. Proudhon’o po˛iūriai į politinės ekonomijos tyrimų objekt¹ ir metod¹?

10. Kuo skyrėsi ir kas buvo bendra J. de Sismondi ir P. Proudhon’o ekonominiam romantizmui?

11. Kas yra P. Proudhon’o konstatuota vertė? Palyginkite jo koncepcij¹ su klasikinės politinės ekonomijos vertės teorija.

12. Kokius argumentus P. Proudhon’as reprodukcijos teorijoje isakė prie Say’aus dėsnį? Ar jo pozicija artima J. de Sismondi pozicijai iuo klausimu?

13. Palyginkite K. J. Rodbertus’o ir P. Proudhon’o idėjas.

LITERATŪRA

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. – Kaunas: Vytauto Did˛iojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 181-211; 309-343; 453-471; 616-622.

alčius P. Ratai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoevičius (sudaryt.) ir kt. – V.: Mintis, 1991. – P. 315-320.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 275-289; 330-333.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 238-241; 247-250.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 231-245.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 302-306; 450-451; 453-454.

Schumpeter J. A. History of Economic Analysis. E. B. Schumpeter (ed.). – London: GeorgeAllen & Unwin LTD, 1954. – P. 493-496; 506-507.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 124-125.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 210-220; 237-240; 242-244.

, 1995. – C. 143-164; 228-250; 327-340; 429-434.

I М.: Изд-во МГУ, 1989. – С.

М: Высш. школа, 1983. – С.

o pед. Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 1490
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-ROMANTIZMO-TEORIJOS42872.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-ROMANTIZMO-TEORIJOS42872.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/EKONOMINIO-ROMANTIZMO-TEORIJOS42872.php">EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS</a>

EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

EKONOMINIO ROMANTIZMO TEORIJOS

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: