CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS

Pagrindinės sampratos:

Gerovės ekonomikos teorija. Nacionalinis dividendas. Metodologinis dualizmas. Ribinis privatus ir ribinis visuomeninis produktas. Pigou efektas Ekonominė gerovė. Ioriniai poveikiai. Ioriniai katai. Socialinė vertė. Prekės socialinė reikmė. Pigou mokesčiai. Optimali apmokestinimo sistema.

Pagalbinės sampratos:

Visuomeninis grynasis ribinis produktas Darbo vaidmuo kuriant nacionalin dividend Monopolizacijos procesas Kiekybinės pinigų teorijos Kembrid˛o variantas. Polinkis į likvidum¹. Pavienių asmenų, socialinių grupių (arba įmonių) ir tautos bendra gerovė. Socialiai orientuota ekonominė politika.

8.1.1. A. C. Pigou gerovės ekonomikos teorija

XX a. prad˛ioje, pasikeitus socialinėms-ekonominėms s¹lygoms, Kembrid˛o mokyklos atstovai toliau plėtojo ir tikslino A. Marshall’o neoklasikinź ekonomikos teorij¹. Tarp jo pasekėjų ˛ymiausi¹ viet¹ u˛ima Arthur’as Cecil Pigou (1877–1959 m.). Tai geriausias A. Marshall’o mokinys ir neoklasikinės teorijos tźsėjas, įkūnijźs „Kembrid˛o neoklasikų“ – A. Marshall’o teorijos alininkų erdį praeito imtmečio trečiajame deimtmetyje. Vienas pagrindinių A. C. Pigou darbų – Turtas ir gerovė (1912 m., 1920 m.) socialinės gerovės samprat¹ perkėlė į ekonominź analizź.

A. C. Pigou domėjosi daugeliu sričių (u˛ savo eilėračius net yra gavźs literatūrinź premij¹) bei garsėjo gana ekscentriku elgesiu ir neįprasta rengimosi maniera. Kembrid˛o universiteto King’s koled˛e jis studijavo matematik¹ bei istorij¹ ir net pirm¹j¹ savo knyg¹ 1901 m. ileido būtent i ios srities. Įvairių rūių studijos A. C. Pigou suteikė tvirt¹ pagrind¹ teorinės ekonomikos studijoms ir moksliniam tyrimui. Baigźs universitet¹ jis pradėjo ten dirbti, vadovaujamas savo mokytojo A. Marshall’o, ir 1904 m. tapo Girdler lektoriumi naujoje ekonomikos teorijos srityje, paskaitose studentams teigdamas, kad „visk¹ rasite A. Marshall’o veikaluose“. I prad˛ių A. C. Pigou tyrinėjo rinkos ūkio praktinius klausimus, ypač darbo konfliktų pramonėje esmź, vėliau pagrindinį dėmesį sutelkė ties ekonomikos teorijos klausimais ir ypač ekonomine politika.

1908 m. A. Marshall’as, palikdamas Kembrid˛o universiteto katedr¹, rekomendavo j¹ perimti A. C. Pigou. Taigi jis 31 metų jau tapo profesoriumi. iai katedrai A. C. Pigou vadovavo iki 1943 m. ir čia parengė bei paskelbė pagrindinius savo mokslinius darbus.

iuo laikotarpiu jis ne kart¹ buvo kviečiamas vyriausybės padėti sprźsti konkrečius ekonominės politikos klausimus: 1918–1919 m. A. C. Pigou dirbo Did˛iosios Britanijos pinigų ir u˛sienio valiutos komitete, 1919–1920 m. – pajamų mokesčių Karalikojoje komisijoje, 1924–1925 m. Arthur’o Neville N. Chamberlain’o (1869–1940 m.) komitete pinigų cirkuliacijos klausimais. Būtent io komiteto ataskaita labai prisidėjo prie Did˛iosios Britanijos apsisprendimo laikinai grį˛ti prie aukso standarto.

A. C. Pigou kūrybinis palikimas gana didelis. Pagrindinis jo mokslinio tyrimo darbas – gerovės ekonomikos teorija, kuri buvo paskelbta 1912 m. jo Magnum Opus – knygoje Turtas ir gerovė, sudarytoje i eių dalių. Vėlesni ios knygos leidimai buvo pertvarkyti, atsisakant dviejų dalių. Vien¹ dalį A. C. Pigou panaudojo veikalui Karo politinė ekonomija parengti, o kit¹ dalį perkėlė į knyg¹ Pramoninio aktyvumo svyravimai (1926 m.). 1920 m. A. C. Pigou pagrindinis veikalas, kuriame idėstyti atnaujinti ir iplėsti tyrinėjimai, ileistas Londone „Macmillan“ leidykloje Gerovės ekonomikos teorijos pavadinimu ir sudarytas i keturių dalių. i knyga, pagimd˛iusi nauj¹ tyrimų kryptį, lėmė A. C. Pigou viet¹ ekonomikos mokslo istorijoje.

Be ių kūrinių jis paraė kitus didelius veikalus. Tai Stacionarių būsenų ekonomika, U˛imtumas ir pusiausvyra, Ekonominės analizės funkcija. Ma˛esnės apimties veikalai: Pajamos, Papildomi pastebėjimai apie pajamas, Nevisikas u˛imtumas. Taip pat jis paraė specialų darb¹, skirt¹ savo mokytojui: Alfredas Marshall’as ir iuolaikinė mintis, paskelbė daug straipsnių. Pa˛ymėtina, kad A. C. Pigou tapo viena i paradoksaliausių figūrų ekonomikos teorijos istorijoje. Viena vertus, jis buvo pirmasis, suabejojźs nereguliuojamo privataus kapitalizmo socialiniu efektyvumu, antra vertus, labai tvirtai laikėsi neoklasikinės tradicijos; tai, ko gero, visai nenuostabu, turint galvoje, kad jis buvo A. Marshall’o mokinys. Įdomu, kad J. M. Keynes’as savo knygoje Bendroji u˛imtumo, procento ir pinigų teorija puldamas neoklasikus būtent A. C. Pigou citavo kaip atstovaujantį „klasikus“.

Savo darbuose ir knygose, kurie beveik visi siejosi su ekonominės gerovės problema, A. C. Pigou aptaria ekonominės gerovės samprat¹ bei nurodo kliūtis, trukdančias savaime pasiekti maksimali¹ ekonominź gerovź: a) kliūtis laisvam prekių ir paslaugų keitimuisi; b) informacijos trūkum¹ ir netobulumus; c) negalimum¹ riboti lokalinius ir globalinius optimumus; d) produktų pakeičiamum¹; e) gamybos veiksnių nedalomum¹; f) vartotojų suvereniteto nebuvim¹, o taip pat priemones, kurios galėtų panaikinti susidariusias kliūtis. Savo darbe Gerovės ekonomikos teorijos jis i esmės aptaria tris dalykus:

1) s¹lygas, būtinas maksimaliai ekonominei gerovei;

2) s¹lygas, kai privatūs ir socialiniai produktai gali skirtis;

3) priemones, kurių reikia imtis, kad pastarasis skirtumas būtų paalintas.

Gerovės teorijoje A. C. Pigou svarbiausias klausimas – nacionalinio dividendo kategorija, kuri¹ jis suprato kaip produkt¹ ir kaip pajamas (iandieninėje terminologijoje nacionalinis produktas ir nacionalinės pajamos nėra tapačios kategorijos). Per nacionalinio produkto ir pajamų (jo terminologija – nacionalinio dividendo) gamybos ir paskirstymo problem¹ jis nagrinėja vis¹ ekonominź sistem¹.

Pirmoje Gerovės ekonomikos teorijos dalyje, pavadintoje Gerovė ir nacionalinis dividendas, kuri padalinta į deimt skyrių, A. C. Pigou aikina gerovės ir ekonominės gerovės s¹vokas bei jų viet¹ ekonomikos moksle, nagrinėja vartotojo poreikių tenkinimo pasirinkimo problem¹, pateikia nacionalinio dividendo samprat¹, io dividendo matavim¹, pokyčius, ryį tarp ekonominės gerovės ir nacionalinio dividendo pokyčių bei priklausomybź tarp ekonominės gerovės ir nacionalinio dividendo paskirstymo pokyčių, nacionalinio dividendo dyd˛io pokyčių įtak¹ gyventojų skaičiui ir jo kokybiniams rodikliams.

Antr¹j¹ knygos dalį, kuri apima dvideimt vien¹ skyrių, A. C. Pigou skiria iteklių efektyvaus paskirstymo pagal naudojimo kryptis įtakos nacionalinio dividendo dyd˛io analizei. Joje raoma apie visuomeninio grynojo ribinio produkto s¹vokos nustatym¹, nacionalinio dividendo dyd˛io optimizavimo metodik¹, naudojant iteklių ribinio naudingumo teorij¹, ir veiksnių, turinčių įtak¹ nacionalinio dividendo dyd˛iui, analizź grynosios konkurencijos, grynosios monopolijos, monopolinės konkurencijos s¹lygomis ir esant valstybės reguliavimui.

Trečioji knygos dalis, turinti devyniolika skyrių, skirta darbo vaidmeniui kuriant nacionalinį dividend¹. Čia pagal pramonės akos pavyzdį analizuojami teisiniai, ekonominiai ir organizaciniai darbo aspektai, darbo diena, darbo apmokėjimo pramonėje sistemos, darbo jėgos profesinis ir teritorinis pasiskirstymas, darbo bir˛a, nedarbas, darbuotojų samdos būdai, darbo u˛mokesčio dydis ir jo valstybinio reguliavimo galimybės, darbo u˛mokesčio ir naumo ryis, laikinio darbo u˛mokesčio formos nacionalinio minimumo reguliavimo problemos, darbo u˛mokesčio įkainių svyravimo ir pastovumo, atsi˛velgiant į darbo pasiūl¹ bei paklaus¹, klausimai.

Knyga baigiama ketvirt¹ja dalimi, turinčia dvylika skyrių. Juose nagrinėjamos nacionalinio dividendo paskirstymo problemos, susijusios su darbo ir kapitalo pasiūla, iradimais bei patobulinimais, darbo u˛mokesčio nacionalinio lygio priverstiniu reguliavimu ir jo poveikiu nacionaliniam dividendui, vartojimo normavimu, tiesioginiu pajamų perskirstymu tarp turtingųjų ir neturtingųjų gyventojų sluoksnių (A. C. Pigou politinių receptų bandomuoju akmeniu yra „turto perėjimas nuo turtingųjų skurd˛iams“: jeigu toks perėjimas nesuma˛ina nacionalinių pajamų, jis turi padidinti gerovź), turtingųjų ir neturtingųjų sluoksnių lūkesčių įtaka dividendo dyd˛iui, realių pajamų nacionalinio minimumo problema.

Nacionaliniu dividendu jis laiko visa tai, k¹ ˛monės perka u˛ savo pinigines pajamas, gyvenam¹jį būst¹, kurį jis valdo ir kuriame gyvena, teikiamas paslaugas. Tačiau paslaugos, kurias ˛mogus teikia pats sau ir kurias gauna savo namų ūkyje bei jo naudojami daiktai, esantys visuomenine nuosavybe, t. y. kurie neperkami, netraukiami į ios s¹vokos turinį. Nacionalinis dividendas – tai galutinių prekių ir paslaugų, pagaminamų visuomenėje per metus, srautas. Kitaip tariant, tai ta visuomenės nacionalinio produkto dalis, kuri gali būti ireikta pinigais, tai prekės ir paslaugos, kurios perkamos, ir tenkančios galutiniam vartojimui. Į nacionalinį dividend¹ neįskaičiuojamos ˛aliavų, panaudotų gaminti galutinź produkcij¹, s¹naudos, alyje esančio pagrindinio kapitalo pokytis per nacionalinio dividendo skaičiuojam¹ laikotarpį.

A. C. Pigou nagrinėja kelius ir būdus, kaip tiksliau bei detaliau įvertinti nacionalinį dividend¹ (nacionalines pajamas), panaudodamas iskirtinius pavyzd˛ius. Vienas i jų – eimininkas, vedźs savo ekonomź, pasirodo, suma˛ina nacionalinį dividend¹, nes nebemoka jai darbo u˛mokesčio, kuris yra pajamų elementas, ir ji nebedalyvaus kuriant nacionalinį produkt¹.

Pa˛ymėtina, kad iame darbe A. C. Pigou netyrinėja teorinių metodologinių grynosios ekonomikos teorijos klausimų, o savo mintis grind˛ia A. Marshall’o pasiūlyta metodologija. Todėl apibūdinant A. C. Pigou teorines pozicijas reikia remtis A. Marshall’o teorijos pagrindinėmis nuostatomis. Be jų neįmanoma iki galo suprasti A. C. Pigou teorij¹. Todėl jas dar kart¹ trumpai aptarsime.

Kaip ˛inia, A. Marshall’o pagrindinė idėja, atsisakant ginčų dėl prekės vertės sampratos, tirti paklausos ir pasiūlos jėgų s¹veik¹, apsprend˛ianči¹ rinkos ekonomikos procesus. Tam, panaudodamas mar˛inalizmo teorij¹ bei ekonomikos matematinių mokyklų koncepcijas ir derindamas su klasikinės politinės ekonomijos rikardiniu darbo vertės supratimu, A. Marshall’as sukuria metodologij¹, kuriai būdinga:

ribinio naudingumo, gamybos katų, kapitalo naumo ir vartojimo taupymo teorijų apjungimas į vien¹ sistem¹;

rėmimasis ˛mogaus ekonominės elgsenos psichologiniais motyvais;

prie˛asties-padarinio ryių ir daugybės objektyvių ekonominių dėsnių veikimo neigimas;

ekonominėje analizėje naudojimas kiekybinių ir matematinių metodų, funkcinių priklausomybių analizės taikymas;

evoliucinio, tolygaus visuomenės vystymosi idėjų laikymasis;

ekonomikos pusiausvyros, kaip optimizavimo s¹lygos, pripa˛inimas.

„Iekodami aikiausio principo, kuriuo grind˛iamos neoklasikinės mokyklos idėjos“, – raė A. Marshall’as, – „suprantame, kad kiekvienas ˛mogus ieko pasitenkinimo ir vengia nemalonumų, siekdamas gauti maksimum¹ pirmųjų ir minimum¹ antrųjų“.

A. Marshall’o neoklasikinėje mokykloje, grind˛iamoje asmeniniu ˛mogaus interesu, neneigiamos ir kitos interesų grupės. Čia tik abstrahuojamasi nuo jų, nes kitaip neįmanoma kiekybinė analizė. Ekonominis ˛mogus supaprastintai nagrinėjamas kaip strateginis ˛mogus, kaip jėgų vektorius ekonomikos sistemoje.

Svarbiausi¹ A. Marshall’o teorijos viet¹ u˛ima laisvosios rinkodaros problema. Jis savo mintis grind˛ia tuo, kad rinkos kainodaroje paklausa ir pasiūla yra lygiaverčiai elementai, ir ribinis naudingumas turi įtakos, viena vertus, paklausai ir vartojimui, kita vertus, – gamybai ir pasiūlai. Tuo pat metu jis nagrinėja visus rinkos sistemos elementus – paklaus¹, pasiūl¹, kiekį ir kain¹ – jų funkcinio tarpusavio priklausomumo po˛iūriu.

Svarbi¹ viet¹ gerovės ir jos padalijimo teorijoje u˛ima A. Marshall’o koncepcija apie vartotojų ir gamintojų pervirius. i koncepcija plačiai naudojama mokesčių „natos“ paskirstymui, optimizacijos lygio apmokestinimui, teikiamų subsidijų apimčiai bei motyvuotam kainų reguliavimui esant grynajai monopolijai. A. Marshall’o teigimu, vartotojo perviris yra ta pinigų dalis, kuri yra didesnė nei prekės konkurencinė kaina, kuri¹ vartotojas pasiry˛źs u˛mokėti, kad turėtų prekź. Taigi vartotojo perviris yra maksimalios sumos, kuri¹ jis pasirengźs u˛mokėti, ir sumos, kuri¹ jis moka i tikrųjų, skirtumas. Individualių vartotojų perviriai sudedami ir gaunamas sukaupto pervirio dydis vartotojui konkurencine kaina. Perviris, kaip pasiūlymas – tai perviris gamintojui, kuris parodo skirtum¹ tarp kainos ir papildomų gamybos katų. Pavienių gamintojų perviriai sudedami į sukaupt¹ pervirį gamintojams. Pagal A. Marshall’o koncepcij¹, sukauptas turtas parodo sukauptų gamintojų ir vartotojų pervirių sum¹, ir tuo visuomeniniai nuostoliai parodomi kaip gamintojų ir vartotojų pervirių nuostoliai. A. Marshall’o koncepcija gera tuo, kad joje suderinamas vartotojų ir gamintojų po˛iūris į visuomeninį turt¹.

A. Marshall’ui taip pat priklauso grynosios konkurencijos, kaip rinkos modelio, teorija. Tyrinėtojas apibendrino jos bruo˛us: kapitalo ir darbo jėgos visik¹ socialinį ir erdvinį paslankum¹, monopolijos nebuvim¹. Tik grynosios konkurencijos mechanizmas garantuoja optimalų ekonominį augim¹. A. Marshall’o ekonomikos teorijoje pabrė˛iami ˛monių veiklos motyvai ir poelgiai, jie kiekybikai vertinami, panaudojant „piniginź kain¹“, susidaranči¹ dėl paklausos ir pasiūlos s¹veikos.

A. C. Pigou ekonomikos moksl¹ nagrinėjo kaip pozityvinį (t. y. tiriantį kas yra ir kas gali būti) ir tuo pat metu buvo orientuotas link praktikos – jis raė ne teorinį traktat¹, o knyg¹ savo laikmečiui. Toks „metodologinis dualizmas“ pastebimas ir jo nuostatose apie realistinį ekonomikos moksl¹, kurio ne tik interesų sfera, bet tam tikra prasme ir naudojami metodai yra nulemti praktinių u˛davinių. Tačiau A. C. Pigou pagal A. Marshall’o metodologij¹ tirdamas ekonominius reikinius, iekojo ir naujų abstrakčios analizės principų. Ekonominių reikinių analizės filosofinį pagrind¹ sudarė anglikasis utilitarizmas ir subjektyvistinis psichologinis po˛iūris. Pagrindinis principas – dar J. Bentham’o suformuluota nuostata, kad būtina siekti maksimumo gėrybių (laimės) kuo didesniam ˛monių skaičiui.

A. C. Pigou pripa˛ino kiekybinės analizź, kuri reikalinga norint įvertinti ekonominius reikinius. Jis tvirtino, kad tikrovėje nėra „vieningo fundamentalaus dėsnio“, atspindinčio visus gyvenimo atvejus, kad veikia daug dėsnių. Jo nuomone, tuos dėsnius galima ireikti dinamikos lygčių pavidalu. A. C. Pigou sakė, kad ekonominio proceso ypatybes įmanoma apibūdinti, naudojant biologijos mokslo metodus. Ypating¹ viet¹ jo metodologijoje u˛ima ekonomikos teorijos „biologizavimas“, evoliucionizmas ir prakticizmas. Jis teigė, kad politinė ekonomija, kaip ir biologija, yra „realus mokslas“ ir apspindi tai, kas yra tikrovėje. Jis taip pat parodo, kokia kryptimi turi plėtotis ekonominiai reikiniai.

A. C. Pigou tvirtino, kad ekonomikos mokslas atsirado ir plėtojasi ne todėl, kad visuomenė siekia ˛inių, bet dėl visuomenės noro gyventi vis geriau ir geriau. Jis manė, kad ekonomikos teorijos pagrindinis ieities takas turi būti socialinio teisingumo principas. Būtent i A. C. Pigou orientacija priartina jo tyrimus prie moralinių disciplinų srities ir leid˛ia teigti apie did˛ios A. Smith’o tradicijos atsikūrim¹ naujomis s¹lygomis ir naudojant nauj¹ analitinį aparat¹.

Jei A. Marshall’as sistematizavo ir iskyrė ekonominės sistemos branduolį, atspindintį vis¹ ekonominź sistem¹, tai A. C. Pigou tyrinėjo atskir¹ jos problem¹ ir per j¹ aptarė ekonomikos visum¹. Jo tyrimai apėmė atskir¹ aspekt¹ – nacionalines pajamas, bet jis nagrinėjo labai platų jų klausimų rat¹: rinkas ir jų formas, mainus, darbo u˛mokestį, u˛imtum¹, pinigus, ekonominį cikl¹, mokesčius, valstybinį reguliavim¹, t. y., praktikai vis¹ ekonomikos sistem¹.

Kartu su teoriniais ios problemos klausimais jį ypač domino ekonominė politika. A. C. Pigou kėlė problem¹, kaip suderinti privačius ir visuomeninius interesus, privačius ir visuomeninius nacionalinių pajamų, nacionalinio produkto katus. Sprźsdamas į klausim¹, jis naudojo santykio tarp privataus grynojo ir visuomeninio grynojo produkto analizź. A. C. Pigou nuomone, norint nustatyti io santykio optimum¹ būtina tarpusavyje lyginti ribinį privatų ir ribinį visuomeninį produkt¹. A. C. Pigou teigė, kad kiekvien¹ kart¹, kai privataus ir visuomeninio grynojo produkto formų apimtys nesutampa, atsiranda prima facie valstybės įsikiimui – valstybė privalo reguliuoti per mokesčius ir subsidijas.

A. C. Pigou nagrinėjo monopolistinės konkurencijos ypatumus ir formuluoja monopolizacijos proceso plėtros s¹lygas. Čia jis iskyrė tris padėtis: 1) padėtis, kai vieno pardavėjo prekė u˛ima didelź tos prekės rinkos dalį; 2) padėtis, kai tos prekės gamybos akoje suma˛ėja pasiūlos kaina dėl to, kad ribiniai katai yra ma˛esni nei vidutiniai katai; 3) padėtis, kai tam tikroje akoje specializuojamasi gaminti labai auktos kokybės prekź ir ji skiriama iskirtinei siaurai realizavimo rinkai.

Analizuodamas, dėl kokių s¹lygų monopolija pa˛eid˛ia rinkos pusiausvyr¹ ir sukelia nacionalinio dividendo svyravimus, A. C. Pigou nagrinėjo ekonominio ciklo problem¹. Pa˛ymėtina, kad anglų ekonomistai laikotarpiu nuo 1890 m. iki Pirmojo pasaulinio karo prekybinio ciklo teorijai skyrė gana nedaug dėmesio. A. C. Pigou iai problemai skyrė ketvirtadalį knygos Turtas ir gerovė, o vėliau – vis¹ veikal¹ Pramoninio aktyvumo svyravimai. Ypač didelź reikmź A. C. Pigou teikė „optimizmo ir pesimizmo bangoms“ – psichologiniam ciklo aspektui, pateiktam F. Lavington’o knygoje Prekybinis ciklas (1922 m.). A. C. Pigou darė ivad¹, kad ekonominio ciklo prie˛astis yra darbo pasiūlos pokyčiai ir darbo jėgos u˛imtum¹ laikė pagrindiniu svyravimų matu. Jo nuomone, didesni svyravimai yra tose akose, kuriose gaminamos kapitalinės prekės, lyginant su vartojimo prekių gamybos akomis. Dėl to jis darė prielaid¹, kad esminź įtak¹ ciklo eigai turi spartesnis realaus darbo u˛mokesčio augimas, lyginant su naujo kapitalo apimties, skirtos papildomų vartojimo prekių gamybai, padidėjimu. A. C. Pigou manė, kad naujas kapitalas gali atsirasti darbininkams arba verslininkams suma˛inus vartojim¹ (k¹ J. M. Keynes’as vadino polinkiu taupyti) bei panaudojus atsargas.

Tam, kad ilg¹ laikotarpį būtų ekonomikos pusiausvyra, t. y., būtų pasiekti vienodi pajamų, santaupų, investicijų, u˛imtumo prieaugių dyd˛iai, būtinas automatinis paklausos palaikymo automatinis s¹ryio reguliavimasis tarp kainų, darbo u˛mokesčio ir pinigų masės. Pagrįsdamas ias ivadas, jis naudojo vadinam¹jį Pigou efekt¹ (turto efekt¹), kuris ireikiamas vartojimo prieaugiu padidėjus realioms pajamoms, kurį lemia kainų suma˛ėjimas ir jo pasekoje grynų pinigų likučių realios perkamosios galios padidėjimas. I esmės, turto efektas reikia u˛imtumo skatinim¹, kurį sukelia likvid˛ių iteklių realios vertės pakilimas, atsiradźs dėl kainų kritimo. Kylant realiai turto vertei, kartu kyla ir vartojimo lygis. Tuo pačiu jis didina pajamas ir u˛imtum¹, ma˛ina bedarbystź. Pagal į princip¹ teigta, kad visikas u˛imtumas galimas kaip realaus u˛mokesčių suma˛ėjimo padarinys. Galima teigti, kad Pigou efektas apnuogino akivaizd˛ias pačios neoklasikinės pusiausvyros teorijos spragas.

Gerovės ekonomik¹ A. C. Pigou nagrinėjo ekonominės, socialinės ir fiskalinės politikos įtakos nacionalinėms pajamoms ir jų paskirstymui ilguoju ir trumpuoju periodais po˛iūriu. Todėl savo koncepcijoje jis sutelkė dėmesį į realių pajamų dyd˛io, matavimo ir paskirstymo problemas ir nagrinėjo veiksnius, nuo kurių priklauso pajamos ir jų matavimas. Jo nuomone, nacionalinių pajamų dydis priklauso nuo tokių veiksnių, kaip itekliai, kapitalas, ˛inios, tautos ypatybės, vald˛ios pobūdis ir, – tai būdinga Anglijai, – u˛sienio prekyba.

Pirmiausia pajamų paskirstymas apima darbo u˛mokestį ir jo sistemas, vis¹ kompleks¹ problemų, susijusių su nedarbu. A. C. Pigou tvirtino, kad tolygesnis pajamų paskirstymas padeda pasiekti gerovź ir pajamos lemia gerovės lygį. Jis raė, kad gerovė, tai tam tikra ˛mogaus jausmų būsena, kuri gali būti imatuota kiekybikai, lyginant daugelio ˛monių pasitenkinimo laipsnį. Gerovė pasireikia tuo, kiek gerai ˛mogus jaučiasi arba koks jo norų patenkinimo laipsnis. Norų (poreikių) patenkinimo laipsnio tiesiogiai imatuoti negalima, tačiau netiesioginis metodas yra: rodikliu gali būti pinigų kiekis, kurį ˛mogus sutinka mokėti u˛ tam tikr¹ gėrybź. A. C. Pigou daro ivad¹, kad visuomeninė gerovė tuo auktesnė, kuo gėrybė tolygiau paskirstoma ir kuo pastovesnis jos augimas, kuo ma˛esnis bendras nepasitenkinimas jos gamybos katais.

Gerovės sfer¹, kurioje galima panaudoti matavimo skalź panaudojant pinigus, jis vadina ekonomine gerove. Ekonominės gerovės s¹vok¹ jis sutapatina su nacionaliniu dividendu, kuris yra ta visuomenės materialinių pajamų dalis, kuri gali būti ireikta pinigais: viskas, nuperkama u˛ pinigus. Todėl tam tikros gėrybės (daikto ar paslaugos) sukūrimas didins nacionalinį dividend¹ tuo atveju, jeigu jai įsigyti siūloma daugiau pinigų, negu buvo sunaudota jos sukūrimui. Pinigų poveikiui nacionaliniam dividendui jis neskiria didesnio dėmesio, tačiau pripa˛įsta, kad pinigų institutas turi įtakos gerovei, nes dauguma sandorių vyksta tarpininkaujant pinigams. Jo manymu, pinigai yra savotikas „tepalas“, atliekantis antraeilį vaidmenį mainuose ir jų kiekis nekeičia realių pajamų dyd˛io.

Dėstydamas kiekybinės pinigų teorijos argumentus, A. C. Pigou rėmėsi prielaida, kad bendras pinigų kiekis turi būti lygus gyventojų ir įmonių turimam grynųjų pinigų bei čekių indėlių kiekiui (vadinamasis kasos likučių, arba Kembrid˛o, variantas M=kPT, prie kurio sukūrimo, be A. C. Pigou (1917 m.), daug prisidėjo A. Marshall’as (1923 m.), D. H. Robertson’as (1922 m.), J. M. Keynes’as (1923 m.), R. H. Hawtrey’us (1921 m.) ir F. Lavington’as (1922 m.)). is pinigų kiekis savo ruo˛tu priklauso nuo vertingųjų metalų pasiūlos (kursuojant metalinei valiutai) arba bankų ir vyriausybės ileisto piniginių ˛enklų kiekio (cirkuliuojant banknotams bei popieriniams pinigams). A. C. Pigou teigė, kad nuo ˛monių tiesiogiai nepriklauso, koks pinigų kiekis cirkuliuoja, bet jie gali nusprźsti, kuri¹ savo turto dalį turėti popierinių pinigų forma, o koki¹ – ileisti prekėms pirkti. Tai turi įtakos prekių kainoms.

A. C. Pigou i esmės pakoregavo I. Fisher’io pinigų tyrimo metodologij¹. Jis, pa˛ymėdamas, kad prekių pirkimas ir pardavimas nevyksta tuo pačiu metu ir taip kyla poreikis „laikinai sulaikyti perkam¹j¹ gali¹“, pasiūlė įvertinti ūkinių subjektų motyvus, lemiančius jų polinkį į likvidum¹ – siekį atidėti dalį pinigų atsargai, t. y. laikinam turto saugojimui, kaip bankų indėlius ar vertybinius popierius. I čia, pagal A. C. Pigou, tuo mastu, kokiu pasireik pinigų likvidumas, vyks ir adekvatus kainų koregavimas.

Pa˛ymėtina, kad kitas, be F. Lavington’o, ko gero, ortodoksikiausias A. Marshall’o mokinys Ralph’as H. Hawtrey’us, prieingai nei A. C. Pigou, į ekonominį cikl¹ ˛velgė kaip į grynai piniginį reikinį, kuriam svarbi¹ reikmź turi kainų lygis. is po˛iūris, R. H. Hawtrey’aus isakytas knygoje Prekybiniai pakilimai ir nuosmukiai (1913 m.) ir vėlesniuose darbuose, XX a. trečiajame deimtmetyje turėjo poveikį Anglijos i˛do ir JAV federalinės rezervinės sistemos pinigų politikai. Patį pinigų ir ekonominio ciklo ryį nustatė bei pabrė˛ė, kad pinigus būtina nagrinėti dinamikos aspektu jau A. C. Pigou mokinys D. H. Robertson’as 1926 m. ileistoje knygoje Bankų politika ir kainų lygis. Vėliau knygoje Pramoniniai svyravimai (1927 m.) D. H. Robertson’as pasiūlė sav¹jį ciklinių svyravimų aikinim¹. Jis ciklinių nestabilumų altinį į˛velgė „realių“ investicijų svyravimuose (neskirdamas dėmesio piniginiams ir psichologiniams veiksniams).

A. C. Pigou isakė tris teiginius apie alies ekonominės gerovės augim¹. Ji auga:

a) jei nacionalinio dividendo dydis auga nema˛ėjant vargų daliai jame;

b) jei vargų dalis nacionaliniame dividende auga nema˛ėjant dividendų dyd˛iui;

c) jei nacionalinio dividendo svyravimai, ypač vargų dalies, yra ma˛esni.

ie teiginiai, galima teigti, grind˛iami tradiciniu utilitarizmu – did˛iausios laimės principu. Faktikai, A. C. Pigou metodui, kuriame tautos ekonominė gerovė siejama su nacionalinėmis pajamomis, galima nurodyti tokius pirmtakus kaip A. Smith’as, D. Ricardo, T. Malthus’as, J. S. Mill’is ir A. Marshall’as. Perimdamas britų filosofinź ir metodologinź tradicij¹, A. C. Pigou interpretavo tautos ekonominź gerovź nacionalinio dividendo terminais panaudodamas mar˛inalistinį princip¹.

Atsi˛velgiant į pirm¹jį ekonominės gerovės teiginį, jis fundamentaliai laikėsi nuostatos, kad savanaudikumo (egoizmo) laisvas veikimas linkźs alies produktyvius iteklius paskirstyti taip, kad nacionalinio dividendo dydis būtų maksimizuotas. Tačiau, jis pripa˛ino, kad yra „daug kliūčių, kurios neleid˛ia bendruomenės iteklius tarp skirtingų naudotojų ar u˛siėmimų paskirstyti efektyviausiai“.

Norint suderinti skirtingus interesus, turi būti perskirstomi visuomenės dividendai (nacionalinės pajamos). Laisvoji konkurencija, grind˛iama rinkos kainomis (pavyzdyje – gele˛inkelio tarifais), ne visada optimaliai atlieka į perskirstym¹. Be to, monopolija ikreipia padėtį rinkoje. Juk rinkos kainos atspindi privačių gamintojų ir privačių vartotojų interesus, o visuomenės interesai lieka nuoalyje. Todėl, A. C. Pigou nuomone, grynosios konkurencinės rinkos kainos neireikia paslaugų ir kitų gėrybių tikrosios visuomeninės reikmės.

Kadangi laisvoji konkurencija pati savaime neisprend˛ia įvairių interesų ir naudos suderinimo problemos, todėl būtinas valstybės įsikiimas į į proces¹. Valstybiniam socialinių ekonominių procesų reguliavimo būtinumo pagrindimui A. C. Pigou skiria ypač daug dėmesio. Jis tvirtina, kad gerovės maksimum¹ galima pasiekti tik dalyvaujant valstybei, kuri turi vykdyti atitinkam¹ ekonominź politik¹.

Pagrįsdamas valstybinio reguliavimo būtinum¹ jis ima taikyti s¹vokas: ioriniai poveikiai, ribinis socialinis grynasis produktas, ribinis privatusis grynasis produktas, socialinė vertė, prekės socialinė reikmė. A. C. Pigou ribinį socialinį gryn¹jį produkt¹ apibrė˛ė kaip „bet kurios itekliaus apimties, įtrauktos į bet kurį u˛siėmim¹, ribinio prieaugio vis¹ fizinį gryn¹jį produkt¹“, o ribinį privatųjį gryn¹jį produkt¹ kaip „indėlį, kuris gali būti parduotas, ir pajamas, pridėtas prie u˛darbio asmens, atsakingo u˛ investicijų vienet¹“. Jų piniginės vertės buvo pavadintos atitinkamai ribinio socialinio grynojo produkto verte ir ribinio privačiojo grynojo produkto verte. Ribinio socialinio grynojo produkto vertė gali viryti, kristi ˛emiau, ar būti lygi ribinio privačiojo grynojo produkto vertei, priklausomai nuo to, ar itekliaus investicijų vienas vienetas sukelia iorinź ekonomij¹, iorinź disekonomij¹, ar nesukelia jokių iorinių efektų. A. C. Pigou mano, kad neigiamų iorinių poveikių ekonomikai ir gerovei dariniai valstybės turi būti naikinami tam, kad visuomenė galėtų garantuoti ekonomikos pusiausvyros būsen¹. Rinkos mechanizmas yra nepajėgus sukurti s¹lygų tokiai pusiausvyrai ir negali u˛tikrinti maksimalios gerovės, nes gamintojų privatūs interesai nesutampa su visuomenės interesais.

A. C. Pigou pa˛ymi, kad kiekvienas ˛mogus gali įvertinti privataus gamintojo sukurtos prekės ribinį naudingum¹. Tačiau tos prekės socialinis vertingumas yra didesnis nei vartojimo naudingumas, nes t¹ prekź veikia ioriniai veiksniai, kurių rinka nekontroliuoja. Ekonominė pusiausvyra arba visuotinė gerovė pasiekiama tuo atveju, jei ribinės socialinės s¹naudos lygios privačioms ribinėms s¹naudoms. Norint pasiekti i¹ pusiausvyr¹ taip pat būtina ir valstybei reguliuoti bei derinti skirtingus interesus. Derinant būtina teikti pirmenybź – visuomenės interesams. Valstybė turi naudoti ekonominius derinimo instrumentus: mokesčius ir subsidijas.

A. C. Pigou atskleid˛ia ekonominės gerovės skirtumus tarp pavienių asmenų, socialinių grupių (arba įmonių) ir tautos bendros gerovės. Tautos bendra gerovė yra daug platesnė s¹voka, nei pavienių asmenų ir socialinių grupių (arba įmonių) gerovių suma. Tautos ekonominė gerovė apima ne tik bendr¹ pajamų dydį ir jo lygio pokyčius, bet ir darbo s¹lygas, darbo pobūdį, kiekybinius bei kokybinius reikalavimus būsto paslaugoms, gyvenimo saugum¹, bendr¹ tvark¹, santykius tarp ˛monių. Lygiai taip pat socialinės grupės (arba įmonės) gerovė yra platesnis reikinys, nei pavienių asmenų, sudarančių t¹ grupź, gerovių suma.

Tautos, socialinių grupių (įmonių) ir pavienių asmenų interesai ne visada sutampa. Interesų derinim¹ A. C. Pigou iliustruoja gele˛inkelio pavyzd˛iu. Gele˛inkelio nutiesimas naudingas ne tik tam, kuris statė ir kuris eksploatuoja gele˛inkelį, bet ir alia gele˛inkelio esantiems ˛emės sklypų savininkams. Nutiesus gele˛inkelį, ˛emės, esančios greta jo, kaina būtinai padidės. ˇemės sklypų savininkai, niekuo neprisidėjź prie gele˛inkelio statybos ir naudojimo, turės naudos dėl ˛emės kainos pakilimo. Padidės ir bendras nacionalinis dividendas. Kriterijus, į kurį turi būti atsi˛velgiama vertinant naud¹, yra rinkos kainų dinamika. A. C. Pigou nuomone, pagrindiniu ekonominės gerovės rodiklis yra ne pats produktas ar materialinės gėrybės, o svarbiausias rinkos ekonomikos elementas – rinkos kainos.

Tačiau gele˛inkelio įrengim¹ gali lydėti ir neigiami, visai nepageidautini padariniai, pavyzd˛iui, pablogės ekologinė padėtis. ˇmonės kentės nuo triukmo, dūmų, iuklių. Gele˛inkelis kenks javams, ma˛ins jų derlių, produkcijos kokybź. A. C. Pigou naudojo ir pavyzdį su ilumve˛iais, kuomet ve˛ant krovinius, i ilumve˛io ikritusi ˛ie˛irba gali u˛degti alia gele˛inkelio esančius laukus. Tai taip pat geras iorinių katų (externalities) pavyzdys. Daroma ivada, kad imant naudoti naujoves neretai kyla naujų sunkumų, naujų problemų, kurių sprendimui reikia papildomų s¹naudų.

Kokia ieitis i io prietaravimo? Reikalaujant ˛emės sklypų savininkams, gele˛inkeliui gali tekti mokėti baudas u˛ padaryt¹ ˛al¹. Aplinkiniai fermeriai ir ˛emės sklypų savininkai gali kovoti, kad tas gele˛inkelis jų naudojama teritorija nebūtų tiesiamas. Gele˛inkelis gali pasiūlyti jiems palankias kainas u˛ ˛emź ir tuos sklypus ipirkti. Galimos ir kitokios priemonės, praktikai leid˛iančios sprźsti i¹ problem¹. Tačiau, A. C. Pigou nuomone, realioje tikrovėje toks susitarimas sunkiai įgyvendinamas, labai sunku rasti kompromis¹ ir suderinti visus suinteresuotų pusių poreikius.

Todėl ekonominź gerovź A. C. Pigou sieja su mokesčiais ir subsidijomis. Jo manymu, valstybė turėtų pavyzdyje nurodytiems fermeriams ir ˛emės savininkams mokėti kompensacijas u˛ gele˛inkelio padaryt¹ ˛al¹, o i gele˛inkelio imti mokesčius toms kompensacijoms padengti. A. C. Pigou pateikia ir kit¹ pavyzdį. Tarkime, įvedamas netiesioginis alkoholio mokestis. Jį įveda valstybė. Tokio mokesčio įvedimas suma˛intų spiritinių gėrimų vartojim¹ ir ˛monės imtų ma˛iau gerti. Mokesčio lėos, A. C. Pigou nuomone, galėtų būti panaudotos kaip skatinimas u˛ polinkio spiritui ma˛inim¹. Tačiau gali atsirasti ir nenumatytų padarinių, pavyzd˛iui, alkoholio surogatų vartojimas, nes mokestis padidintų alkoholio kain¹.

A. C. Pigou sukūrė ir pasiūlė, jo manymu, optimali¹ apmokestinimo sistem¹, kurios pagrindiniai principai idėstomi ˛emiau.

1. Teisingo apmokestinimo principas. Valstybė turi u˛tikrinti apmokestinimo lygybź atitinkamose ribose ir mokesčiai turi būti vienodi gyvenantiems vienodomis s¹lygomis.

2. Ma˛iausios visuminės ˛alos principas. ˇala, A. C. Pigou nuomone, turi būti matuojama taip pat kaip nauda. Jis atmeta visiems vienodos ˛alos idėj¹ ir pa˛ymi, kad ˛ala yra santykinis dydis, priklausantis nuo konkrečių ekonominių, socialinių, fiskalinių s¹lygų ir valstybės naudojamų apmokestinimo formų.

3. Mokesčių ekonominio dvejopo poveikio – skatinamojo ir stabdomojo – principas. Mokesčiai atlieka informacinź funkcij¹, nes apmokestinimas sukelia atitinkamus pokyčius ekonomikoje bei turi įtakos pajamoms, nes, sumokėjus mokesčius, ių dienų terminologija tariant, suma˛ėja disponuojamosios pajamos. Pagal tai A. C. Pigou daro ivad¹, kad mokesčiai gali turėti neigiam¹ poveikį santaupų ir investicijų formavimosi procesams. Santaupos, pa˛ymi jis, reikia pasitenkinimo atidėjim¹ ateičiai bei ma˛ina pasitenkinimo intensyvum¹, taip darydamos ˛al¹. Todėl jos turi būti apmokestinamos ateityje, kai teiks pasitenkinim¹. A. C. Pigou manymu, norint u˛tikrinti pakankam¹ santaupų lygį, reikia apmokestinti ilaidas, nes pajamų apmokestinimas diskriminuoja santaupas. I esmės mokestis turi skatinti arba stabdyti u˛imtumo plėtim¹si, ir reikalingas mokesčių skatinantis arba stabdantis mechanizmas.

4. Progresyvinio apmokestinimo, grind˛iamo ma˛iausia ˛ala, principas. A. C. Pigou manymu, progresyvinis apmokestinimas, atsi˛velgiant į eimos dydį ir pajamų rūį, yra visikai pagrįstas, nes u˛tikrina socialinź lygybź ir didina socialinź gerovź. Buvo argumentuojama ma˛daug taip: kadangi turtuolio pajamų ribinis vienetas jam turi ma˛esnź vertź nei toks pat vienetas neturtėliui, visuomeninės maksimizacijos po˛iūriu pajamos gali būti perskirstomos apmokestinant turtingesnius ir subsiduojant neturtingesnius ˛mones. Kadangi turtuolio patiriam¹ nuostolį virija neturtingojo gauta nauda, bendra – suminė visuomenės gerovė dėl tokio perskirstymo padidėja.

5. Mokestinių lengvatų principas. A. C. Pigou siūlo naudoti įvairias pajamų mokesčio formas, kurios leistų suformuoti ma˛iausi¹ visuminź ˛al¹. Mokesčių lengvatas jis klasifikavo taip: a) pirminės mokesčių nuolaidos, kada i viso neapmokestinamos minimalios pajamos, sudarančios mokesčio mokėtojo ir jo ilaikytinių gyvenimo minimum¹; b) ma˛ėjančios mokesčių nuolaidos, kurios ma˛ėja ir inyksta, didėjant pajamoms: c) pastovios nuolaidos, kurias sudaro pastovi suma, neatsi˛velgiant į pajamų dydį; d) mokesčių kreditas, dėl kurio pastovios nuolaidos suma isaugoma.

Nors A. C. Pigou rinkos kainas pripa˛įsta kaip savotik¹ gerovės kriterijų, tačiau viso nacionalinių pajamų perskirstymo taip pat nesuveda tik į mokesčius ir kompensacijas. Jis teigia, kad bendra gerovė aukčiau ir svarbiau, nei ekonominė gerovė. Jis pagrind˛ia pajamų perskirstymo tarp turtuolių ir neturtingųjų idėj¹. J¹ įgyvendinant siūlo naudoti lengvatines prekių kainas (ne rinkos), įvesti mokesčius palikimui, skatinti savanorik¹ lėų perdavim¹ labdarai, sudaryti lengvatines finansines s¹lygas vietimui, profesijos įgijimui, kvalifikacijos kėlimui.

Kuo tolygesnis pajamų paskirstymas tarp visuomenės narių, tuo didesnės galimybės kilti gerovei ir plėtotis gamybai. Ekonominė lygybė leid˛ia pasiekti maksimali¹ gerovź. Pajamas veikia ma˛ėjančio naudingumo principas. Dėl jų perskirstymo neturtingųjų sluoksnius tenkinančių pajamų suma augs sparčiau, nei suma˛ės turtinguosius tenkinanti suma. Nagrinėdamas „u˛“ ir „prie“ pajamų perskirstymo argumentus, A. C. Pigou siekia iaikinti, kaip tai atsispindės nacionalinių pajamų kiekį. Todėl vienas jo darbo skyrius skiriamas klausimui „apie realių pajamų nacionalinį minimum¹“. Analizuojama, k¹ reikia i kategorija, koks turi būti prekių ir gėrybių rinkinys, sudarantis minimalias pajamas, nuo ko priklauso jo dydis. is minimumas apima tam tikrus kiekybinius ir kokybinius reikalavimus būsto s¹lygoms, medicininiam aptarnavimui, isilavinimui, maistui, laisvalaikiui, sanitarinėms paslaugoms, darbo s¹lygoms ir apsaugai ir t. t.

A. C. Pigou kūrė ne tik teorij¹, bet ir praktinį ekonominės politikos vadov¹. Jis gana ironikai kalbėjo apie gryn¹j¹ ekonomikos teorij¹, kuri dedanti ˛inias į tučius stalčius ir pamirtanti juos atidaryti. Ekonomikos teorijos u˛davinį jis matė kaip ekonominź politik¹. Kita vertus, A. C. Pigou tikrai nebuvo vienas i tų kritikų, kurie manė, kad isprźsti visuomenės problemas galima kapitalistinź sistem¹ pakeitus kokia nors kita, alternatyvia. Kai kiti ragino kapitalizm¹ panaikinti revoliuciniu ar evoliuciniu keliu, A. C. Pigou pasisakė u˛ esamos sistemos pagerinim¹.

Kai kurie praktiniai A. C. Pigou teorijos ived˛iojimai ir rekomendacijos turi romantizmo elementų, tačiau io tyrinėtojo did˛iausias nuopelnas tas, kad jis ekonomikos sistem¹ atskleidė per nacionalinių pajamų kategorij¹ ir buvo nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo bei perskirstymo teorijos pradininkas. Jis ikėlė ir sprendė pavienio ˛mogaus, įmonės ir visos visuomenės ekonominių interesų nesutapimo ir derinimo problem¹.

Diskusija dėl ių problemų nenutyla ir iandien. Vieni autoriai palaiko A. C. Pigou, kiti kritikuoja pajamų perskirstymo idėj¹. Kai kurie oponentai kaip argument¹ ikėlė teiginį, kuris vadinamas „Okunio kiauro kibiro efektu“. Jo esmė ta, kad kiek bepiltum į kiaur¹ kibir¹, jo nepripildysi. Nacionalinių pajamų perskirstymas, kritikų nuomone, nepadidina nacionalinio produkto, ir nuo to nedidėja visų gerovė. Visuomenėje tik didėja administracinės ilaidos, susijusios su perskirstymu, stiprėja biurokratizmas, silpnėja efektyvios gamybos motyvai. ių kritikų nuomone, tai mokesčių didinimo ir socialinių programų plėtimo rezultatas.

A. C. Pigou teorinės nuostatos ir rekomendacijos gerovės ir nacionalinio produkto klausimais nelabai atitiko ir atitinka ekonomines realijas, susiformavusias XX a. pirmojoje ir antrojoje pusėje. Tarp ekonominio augimo ir pajamų ilyginimo, gamybos apimties ir gyvenimo s¹lygų gerėjimo rodiklių nėra tiesioginio ryio. Pagal visuomeninį produkt¹ nematyti kokybinių pokyčių. Ekonomika gali augti, o gyventojų gerovė nesikeičia arba net blogėja. Tačiau tai jau iandieninio mokslo ir ekonominės praktikos ivados. Be to, ir pati naujoji gerovės ekonomika plėtojosi atsisakant A. Marshall’ui ir A. C. Pigou taip būdingo utilitarizmo ir siekė nustatyti s¹lygas pasiekti etikai neutralų optimum¹ gamybos ir vartojimo at˛vilgiu. Pasirėmus L. Walras’o ir V. Pareto bendrosios pusiausvyros po˛iūriu, XX a. ketvirtojo deimtmečio antrojoje pusėje paskelbti Abraham’o Wald’o (1935 ir 1936 m.) ir John’o von Neumann’o (1938 m.) darbai pateikė matematinį įrodym¹, kad konkurencinė pusiausvyra yra suderinama su pozityvistine gerovės koncepcija. Būtent A. Wald’o darbas (dėl matematinio sudėtingumo likźs beveik nepastebėtas), nepaisant kai kurių neįprastų, įdomių pradinių prielaidų (pavyzd˛iui, paklausos funkcija buvo u˛rayta ia forma: p = f (q) ir laikomasi s¹lygos, pagal kuri¹ tik esant kainai, augančiai į begalybź (infinite price), paklausa suma˛ėja iki nulio), pateikė pirm¹jį – matematinių samprotavimų grie˛tumo iuolaikinių reikalavimų po˛iūriu – konkurencinės pusiausvyros egzistavimo įrodym¹. A. Wald’as parodė, kad egzistuoja tam tikras kainų vektorius, tenkinantis i¹ s¹lyg¹: jei visi dalyviai sprend˛ia savo optimalius u˛davinius esant nustatytoms io vektoriaus kainoms, tai jų pasirinkti veiksmai, atliepdami padėtį rinkoje (paklausos ir pasiūlos santykį), galiausiai lems būtent ių kainų nustatym¹. Trajektorijos, apibūdinančios dinamik¹ konkurencinź pusiausvyr¹ proporcingai besiplečiančiai ekonomikai, egzistavimo įrodym¹ pateikė J. von Neumann’as (1903–1957 m.) trumpame, bet, ko gero, profesionaliausiame i visų iki iol pasirod˛iusių matematinės ekonomikos darbų. Įdomu, kad sav¹jį ekonominio augimo modelį, tapusį io straipsnio pagrindu, jis dar 1932 m. buvo pateikźs seminare Princetono universitete.

8.1.2. H. Sidgwick’o ekonominės idėjos

Kalbant apie gerovės teorij¹ būtina paminėti ir Henry Sidgwick’¹ (1838–1900 m.), stovėjusį ios teorijos itakose. Būtent jam u˛ daugelį idėjų buvo dėkingas A. C. Pigou. Kita vertus, būtent dėka A. C. Pigou pats H. Sidgwick’as, nepritapźs prie tuometinių mokslo plėtros tendencijų, u˛ėmė tinkam¹ viet¹ to meto moksle. Juk is anglas buvo savotika ekonomikos teorijos istorijos figūra, lyg ir ikrentanti i bendro neoklasikinės ekonomikos teorijos srauto. Jis ne tik buvo ir liko u˛kietėjźs rikardininkas, gindamas ilaidų vaidmenį formuojant vertź. Būdamas neoklasicizmo trijų sukūrėjų am˛ininku, H. Sidgwick’as atkakliai elgėsi taip, lyg tokio dalyko kaip ribinė nauda, moksle neegzistuoja. Pabrėime: jis ne puolė į princip¹, bet paprasčiausiai isivertė be jo. H. Sidgwick’o traktate Politinės ekonomijos principai (1883 m.) apie ribinį princip¹ net neu˛simenama.

H. Sidgwick’as buvo labai plačios erudicijos, originalaus proto ir nuostabios sielos ˛mogus. Jis jau būdamas 21 metų dėstė etik¹ Kembri˛e, toks jaunas ileido kelet¹ filosofinių knygų. Kalbama, kad savo kurs¹ universitete jis skaitė taip pat plačiai, kaip ir A. Smith’as. Tarp jo studentų buvo būsimasis filosofas ir matematikas Bertran’as Rassel’as ir būsimasis Did˛iosios Britanijos u˛sienio reikalų ministras lordas Balfur’as. Apie jį kaip dvasinį vadov¹ labai iltai prisimindavo A. Marshall’as

Pagrindinė H. Sidgwick’o traktato tema – turtas ir gerovė visuomenės ir individo po˛iūriu. Kokia padėtis yra ir kaip turėtų būti. Čia nesunku į˛velgti filosofo ir etikos specialisto po˛iūrį. Tačiau H. Sidgwick’o Principai – tai ekonominė knyga, parayta ekonomistų kalba ekonomistams. Ir jei kur nors jis iliko tvirtas tradicionalistas, tai minėtais klausimais H. Sidgwick’as ry˛tingai atmetė klasikinės mokyklos po˛iūrius.

Kaip pamename, klasikai turto altinį suprato kaip nacionalinio kapitalo kaupim¹. Realizavimo po˛iūriu – tai gėrybių kiekio, tenkančio vienam gyventojui, augimas. Nacionalinio turto rodiklis – tautos grynosios pajamos, kurios funkcikai priklauso nuo kapitalo, ˛emės ir darbo iteklių. Nacionalinio turto augimo prielaida klasikai vieningai laikė „natūralios laisvės“ sistem¹, arba laissez faire.

H. Sidgwick’as pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad norint isaugoti sukaupt¹ kapital¹, būtina nenutrūkstamai naudoti darb¹. Todėl materialių iteklių sukauptos atsargos – tai viena, o visuomenės turtas, jos realios pajamos – tai visai kas kita. Esant tokiam po˛iūriui, darbo apmokėjimas tampa greičiau iskaitymu i pajamų, negu sudėtine kapitalo dalimi.

I čia seka tokia mintis: individo ir visuomenės po˛iūriu kapitalas – tai ne vienas ir tas pats. Visuomenei kapitalas yra tik gėrybės, kurias sukūrė darbas. H. Sidgwick’as savo veikalus raė tuo metu, kai tik formavosi austrų mokyklos koncepcija, o I. Fisher’iui ir A. Marshall’ui dar tik atėjo laikas ieiti į did˛i¹j¹ ekonomikos mokslo aren¹. Mums dabar įdomi ne pati H. Sidgwick’o kapitalo koncepcija kaip tokia, o pabrė˛imas to, kad vienos ir tos pačios sampratos turi skirting¹ prasmź priklausomai nuo to, ˛velgiame į jas visuomenės ar individo po˛iūriu. Tai tinka ir tokioms sampratoms kaip naudingumas ir grynosios pajamos ar produktas. H. Sidgwick’as pateikė paprastus io nesutapimo pavyzd˛ius. Pavyzd˛iui, galima u˛sidirbti pinigų, įsteigiant „piramidines“ akcines bendroves. Ka˛kas praturtėja, bet visuomenės turtas nepadidėja. Kita vertus, visuomenė, neabejotinai, gauna naudos i vyturio. Jo paslaugų vertź galima imatuoti. Tačiau vargu ar nors vienas verslininkas investuos savo pinigus į vyturį, tikėdamasis gauti pajamų u˛ jo paslaugas. Tokios pat rūies prekės ir paslaugos – mikų sodinimas ir mokslinė veikla. Akivaizdu, kad tokių gėrybių ekonominis efektas visuomenei gerokai virija jų sukūrimo ir gamybos ilaidas, nes joks privatus asmuo negali leisti sau padengti tokių ilaidų. Visais iais atvejais veiklos privatus grynasis produktas nėra ekvivalentikas socialiniam grynajam produktui. Tiesa, kaip pa˛ymi A. Degutis, dėl vyturio kaip vieosios gėrybės tipiko pavyzd˛io įvyko tikras konfūzas: pradedant J. S. Mill’iu, itisus deimtmečius vyturio pavyzdys keliavo i vadovėlio į vadovėlį kaip paradigminis vieosios paslaugos pavyzdys, kol Nobelio premijos laureatas R. Coase (g. 1910 m.) 1974 m. dokumentaliai neparodė, jog visi vyturiai XVIII a. Anglijoje buvo privatūs!.

Kita vertus, teigė H. Sidgwick’as, neretai pasitaiko, kad privataus asmens gaunama nauda virija jo tikr¹jį indėlį į visuminį visuomeninį produkt¹. Pavyzd˛iui, ˛emės sklypo padėtis gali sukurti problemų planuojant miestų u˛statym¹ ar tiesiant kelius. Tokias problemas visuomenei tenka sprźsti kaina, kuri smarkiai virija įprast¹ tokių ˛emės sklypų rent¹.

Tokiu būdu laisvos konkurencijos sistema neu˛tikrina efektyvaus daugelio tipų gamybos problemų sprendimo. Visais ias atvejais reikia valstybės įsikiimo vienokiu ar kitokiu pavidalu.

Dar akivaizdesni laissez-faire sistemos trūkumai yra paskirstymo sferoje. Apskritai, kaip nurodė H. Sidgwick’as, „natūralios laisvės“ doktrina susijusi tik su efektyviausia turto gamyba, bet visikai nieko nekalba apie efektyvų ir teising¹ jo paskirstym¹. Paties H. Sidgwick’o nuomone, lygesnis sukurto turto paskirstymas padidina bendr¹ gerovės lygį.

Ne ma˛iau mums įdomūs H. Sidgwick’o samprotavimai apie privači¹ nuosavybź. Čia vėl akivaizdus filosofo po˛iūris, iuo atveju visikai pateisinamas, nes privačios nuosavybės institutas visada buvo vertinamas platesniu aspektu, negu gryna ekonominė nauda. Privači¹ nuosavybź tada buvo priimta sieti su teisingumo ir laisvės sampratomis. Abu iuos po˛iūrius H. Sidgwick’as atmetė kaip abejotinas iankstines nuostatas.

H. Sidgwick’as teigė, kad niekas negali įrodyti, kad privati nuosavybė visada ir visa paskirstoma teisingai. U˛tenka vien¹ kart¹ įsitvirtinti neteisingumui, ir privačios nuosavybės ventumo bei neliečiamybės principas į neteisingum¹ įteisins am˛iams.

Jo nuomone, ne k¹ labiau privati nuosavybė susijusi ir su laisvės principu. Daugumai ˛monių ie dalykai sunkiai siejasi. Nei privačios nuosavybės apsauga, nei laisvė sudaryti sutartis negali u˛tikrinti kiekvienam tokį darbo u˛mokestį (ar kitas pajamas), kokio jis nusipelnė. Laissez-faire sistema u˛tikrina visiems pirkimo-pardavimo laisvź, bet ne visiems lygias galimybes.

H. Sidgwick’as sugebėjo u˛čiuopti pačios ekonominio liberalizmo idėjos silpnas vietas. Pasirodo, „natūralios laisvės“ sistema gimdo konfliktus tarp privačių ir visuomeninių interesų. Negana to, konfliktas taip pat kyla visuomeninio intereso viduje: tarp dabartinio momento naudos ir ateities kartų interesų

H. Sidgwick’as dr¹siai ikėlė klausim¹, kad visuomenė – tai ka˛kas daugiau, negu paprasta privačių asmenų suma. Tuo jis pagrindė valstybės įsikiimo į ekonomik¹ ir laissez-faire sistemos apribojimo būtinybź ir neivengiamum¹. Be to, jis imintingai pastebėjo, kad negali būti vieningų ir bendrų valstybės kiimosi principų. Kiekvienu atveju atskirai reikia sprźsti, kokia bus kiimosi kryptis, jo dydis ir metodas.

H. Sidgwick’as pramuė pirm¹j¹ skylź tada dar nepajudinamoje „natūralios laisvės“ doktrinoje, bet ivengė kito kratutinumo – visuotinio suvalstybinimo garbinimo. Ko gero, būtent jam pirmiausia turėtų būti dėkingi vėlesnės mirios ekonomikos doktrinos formuotojai.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Apibūdinkite esmines A. C. Pigou Gerovės ekonomikos teorijos nuostatas.

2. Kokius atitikmenis A. C. Pigou pasiūlytai nacionalinio dividendo sampratai randame iuolaikinėje ekonomikos teorijos terminologijoje? Kodėl?

3. Palyginkite A. Marshall’o ir A. C. Pigou metodologines nuostatas bei aptarkite A. C. Pigou metodologinį dualizm¹.

4. Apibūdinkite A. C. Pigou suformuluotas monopolizacijos proceso plėtros s¹lygas.

5. K¹ teigia Pigou efektas

6. Apibūdinkite k¹ naujo A. C. Pigou suteikė kiekybinės pinigų teorijos tyrimams

7. Aptarkite A. C. Pigou nuostatas, kad būtinas valstybinis socialinių-ekonominių procesų reguliavimas.

8. Kokius pagrindinius ekonominės gerovės skirtumus A. C. Pigou įvardijo tarp pavienių asmenų, socialinių grupių ir tautos bendros gerovės?

9. Aptarkite A. C. Pigou tris gerovės ekonomikos teorijos teiginius Pareto kriterijaus po˛iūriu. Kaip reikėtų perrayti iuos teiginius? Ar Pareto kriterijus duoda nauding¹ rezultat¹?

10. Aptarkite A. C. Pigou pasiūlytus optimalios apmokestinimo sistemos principus.

11. Apibūdinkite pagrindines A. C. Pigou siūlytos ekonominės politikos nuostatas.

12. Apibūdinkite H. Sidgwick’o ekonominius teiginius.

LITERATŪRA

Pigou A. C. Wealth and Welfare. – London: Macmillan, 1912.

Pigou A. C. The Economics of Welfare London: Macmillan, 1920.

Degutis A Individualizmas ir visuomenin tvarka Vilnius Eugrimas P

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 572-575.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 183-185.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 317-321.

o p Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2129
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/GEROVS-EKONOMIKOS-TEORIJOS24183.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/GEROVS-EKONOMIKOS-TEORIJOS24183.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/GEROVS-EKONOMIKOS-TEORIJOS24183.php">GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS</a>

GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJOS

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: