ILGALAIKIŲ INVESTICIJŲ RIZIKA

ILGALAIKIŲ INVESTICIJŲ RIZIKA

Investavimas yra viena rizikingiausių žmogaus finansinės veiklos sričių, nes būtent čia susiduriama su didžiausiu neapibrėžtumu. Norint išvengti visų nepageidaujamų ir rizikingų finansinės bei investicinės veiklos padarinių, būtina pažinti rizik¹ j¹ kiekybiškai išmatuoti ir ekonomiškai įvertinti. Taigi prieš investuojant reikia išnagrinėti informacij¹ apie investavimo objekt¹ žinoti jo finansinź padėtį rinkoje, ateities perspektyvas dirbti. Siekiant pažinti bet kokį reiškinį, svarbu suvokti jo esmź ir atsiradimo priežastis. Ilgalaikių investicijų ir rizikos s¹veika gali būti analizuojama per kelet¹ skirtingų prizmių: investuotojus, investicijų klasifikavim¹ investicinio sprendimo priėmimo proces¹. Kiekvienas iš mūsų turi skirting¹ rizikos tolerancij¹, todėl rinkdamiesi investicinį produkt¹ reikia tai įvertinti ir pasirinkti atitinkam¹ rizik¹. Rekomenduotina renkantis investicinį produkt¹ arba vertybinius popierius buti atsargiems bei atlikti investicinius sprendimus, atsižvelgiant i rizik¹, gerai išsiaiškinti vertybinių popierių arba investicinių produktų esmź ir su jais susijusi¹ rizik¹ ir nuolat stebėti rinkos kainų pokyčius. Rizika yra pavojus patirti nuostolių arba gauti mažesnį nei tikėtasi peln¹. Visų svarbiausia yra pirmiausiai suprasti rizikos pavojų bei tai, kad su vertybinių popierių kainos pokyčiais susijusi rizika yra neišvengiama. Vertybiniu popierių kainai poveiki daro, pvz., emitento veiklos rezultatai, rinkos gylis ir vertybiniu popierių likvidumas, bendros ekonominės aplinkos tendencijos, politinė situacija ir pan. Rizika naudinga išskaidyti, pavyzdžiui, vietoje vieno emitento akcijų investuoti į kelet¹ įvairių akcijų. Investicinio fondo atveju perkamas fondo vienetas. Fondo valdytojas sudaro portfelį, kurio rizika yra išskaidyta, nes dažniausiai investuojama į daugelį įmonių ar kitų finansinių aktyvų. Investuojant reikia stebėti, kad įvairios rizikos rūšys investicijai nekeltų pavojaus vienu metu, pavyzdžiui, rizikingas yra portfelis, kuriame yra tik vieno pramonės sektorius įmonės, nes jos yra priklausomos nuo panašių rizikos veiksnių.

Kainos rizika yra pavojus patirti nuostoliu dėl nepalankaus vertybinių popierių rinkos kainos pokyčio. Esant neigiamoms naujienoms, vertybiniai popieriai gali greitai prarasti savo vertź bei ekstremaliomis rinkos s¹lygomis įmanoma prarasti vis¹ savo investicinį turt¹.Vertybinių popierių kainai gali turėti poveikio įmonės veiklos rezultatų paskelbimas, įmonės svarbių sutarčių nutraukimas, darbuotojų išėjimas iš darbo, papildomos emisijos platinimas ir kiti įvykiai.

Rinkos rizika yra galimybė patirti nuostolių dėl apskritai vertybinių popierių rinkoje vyraujančių bendrų neigiamų tendencijų arba pokyčių tam tikrame sektoriuje. Nepalankius kainos pokyčius gali lemti, pavyzdžiui, visos valstybės arba tam tikro sektoriaus prasti ekonominiai rodikliai, nestabili ekonominė aplinka, nestabili vertybinių popierių rinka ir pan.

Valiutos rizika yra galimybė patirti nuostolių dėl to, kad vertybinių popierių kainos skaičiavimas vyksta viena valiuta, tačiau perkama arba parduodama kokia nors kita valiuta. Pavyzdžiui, galima patirti nuostoliu dėl nepalankių įvairių valiutų keitimo kursų pokyčių, devalvavimo, ilgalaikio silpnėjimo, valiutos atsiejimo nuo fiksuoto valiutos kurso ir kt.

Likvidumo rizika - tai vertybinių popierių rinkos likvidumo sumažėjimas arba šio stoka, pvz., jei vertybinių popierių pardavimas pageidaujamu metu ir pageidaujama kaina yra neįmanomas arba dėl paklausos stokos tenka keisti norimus parametrus. Esant dideliems kritimams, rinkoje yra mažai pirkėjų ir didelės pozicijos realizavimas gali padidinti kritim¹, o taip pat ir nuostolius.

Palūkanų normos rizika yra galimybė patirti nuostolių dėl palūkanų normos pokyčių nepalankia kryptimi. Dėl rinkoje įvykusių nepalankių pokyčių galima patirti nuostolių, pavyzdžiui, dėl palūkanų normos pakitimo, palūkanų normos nepastovumo, skirtingos rizikos lygio finansinių instrumentų skirtingų palūkanų normų pokyčių, skolinių įsipareigojimų gražinimo anksčiau termino ir kt. Pavyzdžiui, spartus palūkanų normos augimas obligacijų rinkoje atneša obligacijų kainų smukim¹.

Emitento rizika yra galimybė, kad vertybinių popierių vertė nusmuks dėl blogų emitento finansinių rodiklių, ekonominių sunkumų arba dėl to, kad emitentas negali įvykdyti įsipareigojimų, susijusių su emitento vertybiniais popieriais. Pavyzdžiui, bankroto paraiškos pateikimas reiškia spartų įmonės išleistų akcijų kainos kritim¹.

Valstybės rizika, kitaip politinė rizika, yra pavojus, kad valstybėje arba regione, kur įsikūrė arba yra registruoti vertybinių popierių emitentai, vyksta įvykiai, kurie daro įtaka šios šalies politiniam arba ekonominiam stabilumui arba tolesnei raidai. Dėl tokių įvykių investuotojai gali iš dalies arba visiškai prarasti savo investicijas šioje valstybėje arba iš investicijų patirti ženklių nuostolių. Pavyzdžiui: politinės sistemos (revoliucija), ekonominės politikos (nacionalizacija, prekybos apribojimų įvedimas, mokesčių sistemos pokyčiai), politinės krizės (neramumai, politinė konfrontacija) pokyčiai

Teisinė rizika yra galimybė, kad bus investuojama į vertybinius popierius, tačiau nebūna nepakankamai įsigilinta apie emitento veiklos valstybės teisės aktus ir su jais susijusius įsipareigojimus. Todėl investuotojai gali patirti nuostolių arba jų atžvilgiu gali būti taikomos įstatymų numatytos sankcijos. Be to, valstybėje gali būti pakeisti teisės aktai, kurie gali investuotojui atnešti nepalankių apribojimų arba naujų įsipareigojimų.

Informacijos rizika yra galimybė, kad investuotojas negaus adekvačios ir teisingos informacijos apie vertybinius popierius arba tokios informacijos gavimas yra apsunkintas. Pavyzdžiui, kai kurie su įmonių veikla susijź įvykiai gali portfelyje atsispindėti po kurio laiko investuotojas gali neteisingai suprasti įmonės perėmimo siūlymo s¹lygas arba pavėluoti įgyvendinti savo pasirašymo teises.

Sistemos rizika yra galimybė patirti nuostoliu dėl techninių gedimų vertybinių popierių depozitoriume, žemesnės pakopos s¹skaitų valdytojų sistemose, biržų ir kitų vertybiniu popierių sandorių atsiskaitymų sistemose. Dėl to sandoriai gali likti nesudaryti, po sandorių sudarymo atliekami įrašai gali vėluoti ir pan. Pavyzdžiui, į kliento s¹skait¹ laiku nepervedamos papildomos emisijos akcijos arba nesumokami dividendai. Nuostolis gali kilti dėl interneto ryšio lėtumo arba dėl laikino jo nebuvimo, neatlikto arba atidėto sandorio.

S¹skaitos valdytojo rizika yra galimybė, kad tam tikrose valstybėse arba teritorijose galimu valdytojo bankroto atveju nėra pilnai užtikrintas jo vardu atidarytose bendrose klientų s¹skaitose (Nominee account) kituose bankuose ar užsienio Finansų maklerio įmonėse laikomų investuotojų vertybinių popierių ir kito turto atskyrimas nuo pačiam valdytojui priklausančių vertybinių popierių ir kito turto. Naudojantis užsienio valdytojų paslaugomis yra pavojus, kad valdytojo bankrutavimo arba valstybės priverstinių priemonių taikymo atveju investuotojas praras pas šį valdytoj¹ atidarytoje atstovo s¹skaitoje laikomus vertybinius popierius.

Taip pat egzistuoja ir kitos investicijų rizikos, tokios kaip, nepadengto akcijų pardavimo (shortselling), paskolos su užstatu atveju ir su prekyba susijusios rizikos. Būtina pabrėžti, kad rizikos rūšių gali būti ir kitų, dėl ko reikia atidžiai analizuoti ir įvertinti taip pat ir kitas galimas rizikos rūšis.

Ilgalaikių investicijų rizikos vertinimo metodai Mokslinėje literatūroje įvairių autorių siūlomus ilgalaikių investicijų rizikos vertinimo metodus, pagrindiniais ir labiausiai paplitusiais galima laikyti: kokybinius - lūžio taško analizė, jautrumo analizė, analizė pagal scenarijus, Monte Karlo imitacinis modeliavimas, sprendimų medis, statistinis, atsipirkimo laikas, ekspertinis įvertinimas. Jais galima vertinti konkretaus projekto rizik¹; kiekybinius - patikimumo ekvivalentai, diskonto norma, įvertinanti rizikos dydį. Jie pasirenkami, kai siekiama palyginti dviejų ir daugiau galimų investicijų projektų rizik¹ tarpusavyje.

Lūžio taško analizės metodas - tai finansinės analizės ir planavimo metodas leidžiantis nustatyti lūžio tašk¹ parodantį pardavimų apimtį, kuri būtina, kad įmonė padengtų veiklos išlaidas. Tai yra pastoviųjų ir kintamųjų kaštų, pardavimų ir pelno tarpusavio priklausomybės tyrimo analitinis metodas. Šis metodas padeda pavaizduoti ir informuoti kaip kinta įmonės išlaidos ir pajamos keičiantis gamybos apimčiai.

Jautrumo analizės metodas – tai plačiausiai naudojamas praktikoje. Projekto vertės nustatymas dažnai remiasi vienintelių apibrėžtų reikšmių, kurios nustatomos 'geriausio spėjimo būdu', suteikimu projekto parametrams. Tikslas - išryškinti svarbiausius veiksnius, galinčius turėti daugiausia įtakos projektui, bei patikrinti kiekvieno jų įtak¹ projekto rezultatams. Šis metodas vienas iš tinkamiausių kokybinių metodų tuomet, kai įmonė stokoja rinkos arba ekspertų informacijos.

Analizė pagal scenarijus leidžia nustatyti kelių veiksnių tarpusavio s¹veik¹ - jų kitim¹ vienu metu ir tokiu būdu įvertinti jų kombinuot¹ poveikį projekto NPV. Metodo esmė - „blogų' ar „gerų' aplinkybių visumų palyginimas su labiausiai tikėtina situacija arba baziniu atveju. Šis metodas pagrįstas galimų piniginių srautų modeliavimu trims projekto įgyvendinimo s¹lygų variantams: pesimistiniam, optimistiniam ir baziniam (labiausiai tikėtinam).

Monte Karlo imitacinis modeliavimas - tai rizikos analizės metodas, kuriuo ateities įvykiai modeliuojami kompiuteriu, gaunant numatomus pelno normos ir rizikos indeksus. Taikant šį metod¹ sudaromas matematinis modelis su neapibrėžtomis parametrų reikšmėmis, o žinant tikimybinį projekto parametrų pasiskirstym¹ bei ryšį tarp parametrų pasikeitimų gaunamas projekto rezultatyvumo pasiskirstymas. Šis metodas įgalina tiksliau įvertinti investicijų projektų rizik¹ nes gali apimti kur kas daugiau NPV komponentų ir jų tarpusavio kombinacijų, tiksliau galima nustatyti NPV kitimo amplitudź, laukiam¹ NPV, vidutinį kvadratinį nuokrypį ir variacijos koeficient¹.

Sprendimų medžio metodas - naudojamas nagrinėjant daugybź alternatyvių veiksmų bei galimybių apimančias problemas. Pagal naudojimo tiksl¹ šis metodas yra vienas iš painiausių. Sprendimų medžiai remiasi tam tikrų veiksmų sukeltų rezultatų tikimybių nustatymu. Šio metodo privalumas - metodas naudingas, kai planuojami vėlesnio laikotarpio rezultatai priklauso nuo ankstesnio laikotarpio rezultatų, arba kai esant kelioms investavimo alternatyvoms, investicijų įgyvendinimo planas iki tam tikro laiko sutampa, tačiau nuo tam tikro laiko pradeda skirtis.

Atsipirkimo laiko metodas apskaičiuojamas metais, kurių reikia, kad būsimaisiais pinigų srautais būtų padengtos pradinės investicijos. Atsipirkimo laikas yra vienas iš kriterijų, pagal kurį vertinama rizika. Juo ilgesnis projekto atsipirkimo laikas, tuo didesnė rizika.

Statistiniu metodu nustatomas konkrečių investicijų efektyvumas ir jo pasireiškimo dažnumas bei sudaroma labiausiai tikėtina prognozė ateičiai. Sis metodas taikomas skaičiuojant laukiam¹ kiekvieno darbo ir viso projekto trukmź. Metodo esmė - nustatant nuostolių galimybź analizuojami visi statistiniai duomenys, liečiantys firmos veiklos rezultatyvum¹

Ekspertinis metodas - papildomas rizikos vertinimo metodas, kuris naudojamas kai nepakanka statistinių duomenų. Jis skirtas vertinti veiksnius, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos nebuvo įvertinti finansinėje ar ekonominėje analizėje. Metodo esmė -investuotojai turi pasikliauti ekspertų išvadomis apie investicijų efektyvumo lygių pasireiškimo tikimybes arba leistinos ir kritinės rizikos pasireiškimo galimybių įvertinimu. Šis metodas gali būti taikomas tuomet, kai įmonei yra prieinama rinkos arba ekspertų informacija, kuri turi būti ir pakankamai patikima.

Patikimumo ekvivalentų metodo esmė - investicijų būsimi pinigų srautai yra diskontuojami laisva nuo rizikos diskonto norma, o po to kiekvienų metų NPV nustatomas patikimumo ekvivalentas. Vienetui prilygintas patikimumo ekvivalentas išreiškia nerizikingas investicijas. Kadangi patikimumo ekvivalentų naudojimas betarpiškai siejamas su rizika kaip laiko funkcija, jis mažinamas kiekvienų sekančių metų pinigų srautams.

Diskonto normos, įvertinančios rizikos dydį, metodas reikalauja nustatyti kapitalo nerizikingo investavimo kain¹ ir projekto rizikos kain¹. Priimant ilgalaikius investavimo sprendimus, dažniausiai taikomas šis metodas. Diskonto normos metodu galima įvertinti būsimų pinigų įplaukų neapibrėžtum¹. Šis metodas daugiausiai remiasi NPV suvokimu, t.y. investavimo sprendimas priimamas, jei jo NPV didesnis arba lygus nuliui. Rizik¹ įvertinančiu diskonto normos metodu kiekvieno projekto grynųjų pinigų įplaukos diskontuojamos pagal rizik¹ įvertinanči¹ norm¹ o ne pagal įmonės kapitalo kaštus. Kuo rizikingesnė investicija, tuo didesnė turi būti laukiama gr¹ža, kad investuotojai patikėtų savo kapital¹.

Išanalizavus ilgalaikių investicij rizikos vertinimo modelius, galima konstatuoti, kad jie ne visiškai atitinka šiandienines realijas ir norint kaip įmanoma daugiau sumažinti rizik¹ b tina ieškoti nauj rizikos mažinimo priemonių šioje srityje. Kiekviena investicija turi dvi puses: rizik¹ ir peln¹. Svarbiausia – išskaidyti investicijų rizik¹. Mažiausia investicijų rizika pasižymi pinigų rinkos fondai, nes gautas lėšas investuoja į pinigų rinkos priemones: trumpalaikes aukšto reitingo obligacijas, indėlius, iždo vekselius ir kt. Kartu tai yra fondai, kurie ir uždirba mažiausiai. Žinant kuriam laikui norima investuoti galima padėti sau apsisprźsti kokius investicinius fondus išsirinkti. Kuo trumpesniam laikotarpiui norima investuoti – tuo mažesnės rizikos fondai rekomenduojami rinktis, jei ilgesniam laikotarpiui – tuomet galima rinktis aukščiausios rizikos akcijų fondus su didžiausia investicijų gr¹ža.

LITERATŪRA:

1. Aleknevi ienė V. Investicij rizikos valdymas. Kaunas: LŽ U Leidybos centras, 1997.
2. A. Dzikevi ius. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Investicij projekto efektyvumo bei rizikos vertinimas imitaciniu modeliavimu. https://www.manoinvesticijos.lt/pics/file/inv_projektu%20vertinimas%20im%202001.pdf
3. Asmeninių finansų valdymas. Rizikos valdymas. https://www.vusif.lt/lt/lt/straipsnis_090301_rizikos_valdymas