Scrigroup - Documente si articole

Username / Parola inexistente      

Home Documente Upload Resurse Alte limbi doc  

CATEGORII DOCUMENTE





BulgaraCeha slovacaCroataEnglezaEstonaFinlandezaFranceza
GermanaItalianaLetonaLituanianaMaghiaraOlandezaPoloneza
SarbaSlovenaSpaniolaSuedezaTurcaUcraineana

įstatymaiįvairiųApskaitosArchitektūraBiografijaBiologijaBotanikaChemija
EkologijaEkonomikaElektraFinansaiFizinisGeografijaIstorijaKarjeros
KompiuteriaiKultūraLiteratūraMatematikaMedicinaPolitikaPrekybaPsichologija
ReceptusSociologijaTechnikaTeisėTurizmasValdymasšvietimas

J. S. MILL’IO EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic







DOCUMENTE SIMILARE

Trimite pe Messenger

J. S. MILL’IO EKONOMIKOS TEORIJA

Per dviejų žmonių kartų gyvenimo laikotarpį jis mokė Anglij¹ savo mokslo



M. Blaug’as

Pagrindinės sampratos:

Gamybos, paskirstymo ir mainų dėsniai. Mainomoji vertė. Gamybos kaštų teorija. Kainos poveikis paklausai. Pinigai. Kreditas. Kapitalas. Pelnas. Renta. Diferencinė renta. Ekonominė dinamika. Perprodukcija. S¹stingio (stagnacinė) būklė. „Pridedamosios vertės mokestis“ iš žemės rentos. Patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema.

Pagalbinės sampratos:

Utilitarizmas. Pozityvizmas. Produktyvus ir neproduktyvus darbas bei vartojimas. Bankinė mokykla. Piniginė mokykla. Pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis. Valstybė. Socialinio aprūpinimo sistema. Socialinių reformų doktrina. Socialinė partnerystė.

Išskirtinė XIX a. vidurio politinės ekonomijos figūra – anglų ekonomistas ir vienas įtakingiausių savo laikmečio filosofų John’as Stuart’as Mill’is (1806–1873 m.). Jis buvo D. Ricardo mokinys ir paskutinis žymus klasikinės mokyklos atstovas.

J. S. Mill’is rašė laikotarpiu, kai Anglijoje XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje jau baigėsi pramoninis perversmas ir prasidėjo fabrikinė kapitalistinės gamybos stadija, šaliai šeštajame ir septintajame dešimtmečiais pasiekiant aukščiausi¹ savo išsivystymo lygį ir ekonominės bei politinės galios pasaulyje viršūnź. Tai buvo laikotarpis, kai jau buvo nebeįmanoma ignoruoti antagonizmo tarp darbo ir kapitalo. Stiprėjantis samdomų darbuotojų išnaudojimas, smulkiųjų savininkų bankrotai, skurdo augimas, darbininkų politinis beteisiškumas – jie iki pat 1867 m. neturėjo rinkimų teisės, duonos ir skurdžių žmonių įstatymas – visa tai kaitino politinź aplink¹. Dar įvardinkime proletariato (ypač čartistų) veiksmus, 1842 m. išsiliejusius į galing¹ streikų judėjim¹, bei revoliucinius įvykius Europoje, pirmiausia Prancūzijoje, 1848 metais, ypač išryškinusius klasinius proletariato siekius. Tokiame istoriniame fone buvo rašomi J. S. Mill’io, svarbiausio Kapitalo amžiaus ekonomisto, veikalai ir juose, aišku, atsispindėjo būtinybė daryti socialines reformas.

Gyvenimo kelias. John’as Stuart’as Mill’is gimė 1806 m. Londone. Jo biografija – unikalus pedagogikos istorijos faktas. J. S. Mill’is nelankė jokios mokyklos, jokio universiteto, neturėjo jokių samdomų mokytojų, o tapo visapusiškai išsimokslinusia, didelės erudicijos asmenybe. Vienintelis jo mokytojas buvo tėvas – anglų ekonomistas, istorikas ir filosofas, vienas žymiausių XIX a. pradžios intelektualų James’as Mill’is (1773–1836 m.) – artimas D. Ricardo ir Jeremy Bentham’o draugas. (J. Bentham’as (1748–1832 m.) buvo apie 1824 m. Utilitarinės s¹jungos įkurt¹ žurnal¹ Westminster Review susibūrusių radikaliai nusiteikusių inteligentų politinio sambūrio, kuriam priklausė ir J. Mill’is bei D. Ricardo, idėjinis vadas; nors jis ir nebuvo ekonomistas, bet padarė didelį poveikį ekonomikos mokslo plėtrai). Iki žiaurumo rūstus, iki dogmatizmo principingas žmogus, James’as Mill’is turėjo tvirt¹ nuomonź beveik apie visk¹, o ypač apie auklėjim¹, ir jaun¹jį John’¹ Stuart’¹ nuolat lavino pagal J. Bentham’o principus, kad jis taptų pavyzdingu asmeniu ir piliečiu. Jo vyriausias sūnus John’as Stuartas Mill’is buvo nepaprasto auklėjimo pavyzdys. Vaiko „darbo diena“ buvo griežtai suplanuota. S¹rašas knygų, kurias berniukas perskaitė vaikystėje, kelia nuostab¹. Jis nežinojo nei kas yra žaislai, nei pasakos, nei žaidimai su bendraamžiais. Trejų metų J. S. Mill’is pradėjo mokytis graikų kalbos. Septynerių metų jau buvo perskaitźs daugum¹ Platono dialogų. Dar po metų, jau išstudijavźs Herodot¹, Ksenofont¹, Diogen¹, Laercijų ir dalį Lukiano, ėmėsi lotynų kalbos. Būdamas aštuonių dvylikos metų įveikė vis¹ Vergilijų, Horacijų, Livijų, Salustijų, Ovidijų, Terencijų, Lukrecijų, Aristotelį, Sofoklį ir Aristofan¹; išmoko geometrijos, algebros ir diferencinį skaičiavim¹; parašė Romos istorij¹, visuotinės ankstyvųjų amžių istorijos santrauk¹, Nyderlandų istorij¹ ir kelet¹ eilėraščių. Sulaukźs brandaus dvylikos metų amžiaus J. S. Mill’is ėmėsi logikos ir T. Hobbes’o veikalų. Trylikos – padarė visų esamų politinės ekonomijos žinių apžvalg¹. Taigi jis jau nuo paauglystės (vargu ar kalbėdami rimtai dvylikos metų jaunuolį galime laikyti sulaukusiu brandaus amžiaus) pradėjo savarankiškas studijas, dažnai pranokusias universitetų kursus. Kaip vėliau pažymėjo pats J. S. Mill’is: „Aš netikiu, kad koks nors mokslinis lavinimas būtų buvźs gilesnis ar tinkamesnis sugebėjimams lavinti, nei būdas kuriuo logika ir politinė ekonomija dėstyta mano tėvo“. Nuo pat jaunystės J. S. Mill’is, juokais save vadinźs m¹stančia mašina, pamėgo ilgas keliones pėsčiomis, kuriose jis apm¹stydavo savo kūrybinius sumanymus. Prie tokių pasivaikščiojimų prisidėdavo ir D. Ricardo. Vėliau J. S. Mill’is pasakojo: „Kadangi aš nuolat dalyvavau tėvo moksliniame darbe, buvau pažįstamas su artimu jo bičiuliu David’u Ricardo. Savo palankumu, gerumu ir nuolaidumu jis labai patraukdavo prie savźs jaunuolius. Po to, kai ėmiau domėtis politine ekonomija, jis kviesdavosi mane pas save ir per pasivaikščiojimus šnekučiuodavosi su manimi apie šio mokslo problemas“.

Kaip minėta, vadovaujamas tėvo, suteikusio jam puikų išsilavinim¹, leidusį atsiskleisti unikaliems sūnaus gabumams įvairiose srityse, J. S. Mill’is anksti susipažino su politinės ekonomijos problemomis. Jo filosofinių pažiūrų formavimuisi didelės įtakos turėjo Jeremy’io Bentham’o etinė utilitarinė filosofija, skelbusi, kad žmogaus elgesį nulemia malonumų siekimas ir noras išvengti skausmo bei suformulavusi vadinam¹jį didžiausios laimės princip¹, teigusį, kad visuomenź galima efektyviai organizuoti apskaičiuojant „didžiausi¹ didžiausio žmonių skaičiaus laimź“. Tam tikr¹ įtak¹ J. S. Mill’iui padarė anglų istoriko Thomas’o Carlyle’io (1795–1881 m.) raštai, romantiko, filosofo ir rašytojo Samuel’io Taylor’o Coleridge’o (1772–1834 m.) metafizika, prancūzų istoriko Alexis de Tocqueville’io (1805–1859 m.) veikalas Apie demokratij¹ Amerikoje (De la democratie en Amerique, 1835 m.) bei anglų poeto W. Wordsworth’o (1770–1850 m.) kūryba. Pagaliau ir paties C. de Saint-Simon’o studento prancūzų filosofo Auguste’o Comte’o (1798–1857 m.) pozityvizmas, išdėstytas 6 tomų veikale Cours de Philosophie Positive (1835–1842 m.), kuriam J. S. Mill’is padėjo įsigalėti savo tyrinėjimuose taikydamas pozityvizmo metod¹, bei vokiečių filosofo Imanuelio Kant’o (1724–1804 m.) sistema. J. S. Mill’io filosofinių pažiūrų eklektiškumas turėjo įtakos ir jo metodologinėms nuostatoms, taikytoms politinės ekonomijos srityje. Čia jam didžiausi¹ įtak¹ pirmiausiai padarė tėvo bičiulio D. Ricardo ekonominė sistema ir socialinė filosofija, taip pat minėtoji A. Comte’o pozityvizmo filosofija bei J. Bentham’o individualizmas.

Tačiau dirbtinė, pernelyg intelektuali atmosfera negalėjo jaunuoliui atstoti viso gyvenimo sudėtingumo, natūralus jausmų, norų, įspūdžių pasaulio. Sulaukźs dvidešimties, J. S. Mill’is išgyveno tai, k¹ Autobiografijoje aprašė kaip sunki¹ dvasinź krizź, kurios metu pradėjo kvestionuoti pamatines utilitarizmo prielaidas ir ėmė ieškoti emocinės žmogaus būties prasmės. Todėl kalbant apie J. S. Mill’io gyvenim¹, būtina paminėti ir jo artim¹ dvasinį ryšį su būsim¹ja žmona misis Harriet’a Taylor, kuri¹ pirm¹ kart¹ sutiko 1830 m., išgydžiusia jį nuo niūrios melancholijos ir vėliau smarkiai paveikusia jo žmonių santykių supratim¹ bei naujo požiūrio į gyvenim¹ formavim¹si. (Apie J. S. Mill’io ir H. Taylor – por¹ metų už jį jaunesnės, gražios ir protingos, nepriklausomų radikalių socialinių pažiūrų turtingo Londono pirklio žmonos ir trejeto vaikų motinos –  romantišk¹ meilź bei draugystź plačiau galima skaityti F. A. von Hayek’o (1951 m.), J. Kamm’o (1977 m.) veikaluose ir K. Gruodis sudarytoje knygose Feminizmo ekskursai (1995 m.)). Pagaliau, praėjus dvejiems metams po H. Taylor vyro, galiausiai susitaikiusio su padėtimi ir leidusio žmonai gyventi atskirai savo namuose, mirties, jie susituokė, ir vedźs J. S. Mill’is susikūrė atskir¹, izoliuot¹, intelektualų pasaulį, kuriame daugiau ar mažiau jautėsi ramiai ir atrodė labai laimingas. Nors vargu ar iš tiesų toks buvo, nes juk kartu su žmona jis priklausė ne literatų bohemai, o respektabiliai Viktorijos epochos buržuazinei visuomenei, neatleidžiančiai „padorumo“ taisyklių pažeidimų.

 

Ekonomikos teorija. 1822 m. J. S. Mill’is išspausdino pirmuosius savo politinės ekonomijos darbus – du nedidelius straipsnius apie vertės teorij¹. 1823 m. pradėjźs dirbti Rytų Indijos bendrovėje, įpratźs dirbti po keturiolika valandų per par¹, jis ir toliau skaitė bei rašė sau ir spaudai. 1836 m. buvo išleistas žymus J. S. Mill’io kūrinys esė Apie politinės ekonomijos apibrėžim¹; ir apie tyrimo metod¹, įtvirtinźs jo kaip svarbiausio ekonomikos klausimų komentatoriaus reputacij¹, kuri¹ jis dar labiau sustiprino savo pagrindiniu veikalu apie mokslo filosofij¹ Logikos sistema (1843 m.). Tačiau pastebėtina, kad 1836 m. išėjusioje esė pateiktas žymusis pasažas, kuriame randame gerokai prastesnź ekonominio žmogaus koncepcij¹. J. S. Mill’io pateiktas ekonominio žmogaus apibrėžimas reikalauja gilesnės analizės. J. S. Mill’is neteigė, kad turime nagrinėti žmogų visumoje, tokį, koks jis yra, savo pretenzijas grindžiant teisingu numatymu kaip jis elgsis sprźsdamas ekonominius reikalus. Tai yra realaus žmogaus teorija, kurios N. Senior’as laikėsi vis¹ gyvenim¹, nepaisant J. S. Mill’io esė. Šį požiūrį vėliau taip pat perėmė A. Marshall’as. Tai, k¹ teigė J. S. Mill’is, yra tai, kad mes turime išskirti (atmesti) tam tikrus ekonominius motyvus, būtent, tuos, kurie maksimizuojant gerovź susijź su  pragyvenimo pajamų ribotumais ir noru ilsėtis. Taip pat daryti prielaid¹, kad yra neekonominiai motyvai (tokie kaip įpročiai ir papročiai) net tose gyvenimo srityse, kurios tik atsitiktinai patenka į įprast¹ ekonomikos teorijos akiratį. Trumpai tariant, jis operavo išgalvoto žmogaus teorija. Pravartu prisiminti, kad nieko panašaus į J. S. Mill’io ekonominio žmogaus konstrukcij¹ nerandame A. Smith’o darbuose. Pastarojo veikale žmonės neabejotinai veikia vadovaudamiesi tuo, k¹ jie suvokia kaip savo egoizm¹ (savanaudiškum¹), bet šis egoizmas nebuvo suprantamas kaip valdomas vien tik piniginių motyvų. Dažnai šį veikim¹ lemia garbė, siekiai, socialinė pagarba ir noras dominuoti, o ne vien tik pinigai.

Įdomu, kad J. S. Mill’is savo esė parašźs apie „ekonominį žmogų“, toliau iš karto apibūdino politinź ekonomij¹ kaip „esminiai abstraktų moksl¹“. Šiuo aspektu jį, kaip ir N. Senior’¹, aplenkė nebent airis John’as Elliot’as Cairnes (1823–1875 m.), teigdamas, kad „Ekonomikos mokslas su dabartine industrine sistema siejsi ne daugiau, nei mechanikos mokslas su dabartine geležinkelių sistema“.

Tačiau tikrai esminės J. S. Mill’io politinės ekonomijos idėjos glaustai pirm¹ kart¹ pateiktos jau jo darbe (1844 m.) Apybraižos apie kai kurias neišsprźstas politinės ekonomijos problemas, o vėliau išplėtotos Politinės ekonomijos principų ir jų kai kurių aspektų taikymo socialinėje filosofijoje penkių knygų dvitomyje, pasirodžiusiame 1848 m. ir, dar autoriui gyvam esant, pakartotinai išleistame septynis kartus. Ši knyga tapo visuotinai pripažintu politinės ekonomijos vadovėliu beveik iki XIX a. pabaigos, kai A. Marshall’o traktatas angliškai kalbančiose šalyse ėmė stumti J. S. Mill’į. Tačiau net ir XX a. pradžioje J. S. Mill’io veikalas Didžiosios Britanijos ir JAV universitetuose liko pagrindinis vadovėlis pradedantiesiems ekonominės teorijos studijas. Išskirtinį knygos gyvybingum¹ galima paaiškinti tuo, kad joje sėkmingai persipynė klasikinės ir antiklasikinės krypties elementai. Principuose J. S. Mill’is elegantišku stiliumi pamėgino pagal rikardinź tradicij¹ apibendrinti klasikinės mokyklos palikim¹ (jis liko ištikimas D. Ricardo ekonomikos teorijos advokatas ne tiek ignoruodamas atotrūkį tarp jo teorijos ir faktų, kiek pritaikydamas įvairias „imunizuojančias gudrybes“), tuo pat metu reaguoti į ekonomikos bei ideologijos naujoves bei tai su kuo teko susidurti pačiam autoriui. Ekonomikos bendrai ir jos rikardinio aiškinimo nagrinėjimas plačiame visuomeniniame kontekste – tikriausiai svarbiausias J. S. Mill’io, kaip ekonomisto, originalumo šaltinis. Juk šiame veikale, ypač paskutiniame jo leidime, politinės ekonomijos pagrindinių principų sistemiškas išdėstymas papildytas jų reikšmės socialinei filosofijai nagrinėjimu, taip pat praktinių išvadų, susijusių su įvairiomis visuomenės gyvenimo sferomis, formulavimu, laikantis liberalios-reformistinės ideologijos nuostatų. Šiuo atžvilgiu jo veikalas primena A. Smith’o Tautų turt¹. (Tai 1958 m. pabrėžė ir ekonomistas bei ekonominės minties istorikas Jacob’as Viner’is (1892–1970 m.). Jis kart¹ pastebėjo: „J. S. Millio Principai nėra metodologiškai nuoseklūs. Kaip ir A. Smith’o Tautų turto atveju, kai kurios dalys yra pernelyg abstrakčios ir a priori, kitose susiduriame su faktinių duomenų ir istorinių paralelių gausa“. Kita vertus, de Marchi (1970 m.) teisingai pastebėjo, kad „J. S. Mill’io metodologinė pozicija nesiskyrė nuo D. Ricardo: Mill’is tik formaliai įvardijo „taisykles“, kurias Ricardo bes¹lygiškai priėmė“).

Pirmose trijose knygose J. S. Mill’is, pretenduodamas į „šiuolaikinio Smith’o“ vaidmenį (pratarmėje jis taip ir įvardijo savo tiksl¹ – pateikti atnaujint¹ gerokai senstelėjusio Tautų turto variant¹, įvertinant išaugusį ekonominių žinių lygį ir pažangiausias savo epochos idėjas), pateikė klasikinės politinės ekonomijos trijų pagrindinių elementų – gamybos, paskirstymo ir mainų – aiškinim¹, komentarus, ir, kaip jis tikėjo, tolimesnź plėtr¹, papildydamas jų analizź „naujų epochos vėjų“ apibūdinimu. Taip jis suteikė teorinį pagrind¹ socialinių reformų programai (tai aptarta ketvirtoje ir penktoje veikalo knygose). Su šia programa jis siejo kapitalistinės santvarkos tolimesnės plėtros ir, apskritai, jos ateities perspektyvas.

Skirtingai nuo daugelio utilitaristų ir pozityvistų, J. S. Mill’is, kartu su A. Comte’u suvaidinźs svarbiausi¹ vaidmenį plėtojant socialinio pozityvizmo filosofij¹, neneigė visuomenės socialinės-ekonominės plėtros dėsningumų. Tačiau, kaip matyti jau iš pirmosios knygos, nors jis priėmė rikardinį požiūrį į politinės ekonomijos objekt¹, į pirm¹ plan¹ iškeldamas gamybos ir paskirstymo dėsnius, vis dėlto J. S. Mill’io metodologijai buvo būdingas – tai tikriausiai jo teorinė metodologinė inovacija – griežtas paskirstymo dėsnių priešinimas gamybos dėsniams, kurie kartu su mainų dėsniais neatsitiktinai buvo jo nagrinėjami atskirose knygose (pirmoje, antroje ir trečioje), kaip savarankiškos, iš esmės, tarpusavyje nesusijusios ekonomikos mokslo dalys. Skirtingai nuo klasikų, maniusių, kad egzistuoja amžini natūralūs gamybos dėsniai, išplaukiantys iš visuomeninės gamybos prigimties apskritai, J. S. Mill’is šiems amžiniems, natūraliems, techninių s¹lygų apsprźstiems gamybos dėsniams, turintiems gamtos dėsnių pobūdį, priešino istoriškai besikeičiančius paskirstymo dėsnius, taip, R. Heilbroner’io vertinimu, „klasikinź ekonomikos teorij¹ išlaisvinźs iš ekonominių dėsnių, panašių į gamtos dėsnius, vergovės“. J. S. Mill’is teigė, kad jeigu „turto (gamybos) dėsniai ir s¹lygos turi tiesos pobūdį, būding¹ gamtos mokslams“, ir „juose nėra nieko, kas priklausytų nuo žmogaus valios, k¹ būtų galima pakeisti [] mes negalime pakeisti galutinių savybių, nei medžiagos, nei žmonių dvasios, bet šias savybes tik su didesniu ar mažesniu pasisekimu naudoti tam, kad pasiektume norimų rezultatų“. Visai priešingai yra su paskirstymu, „visiškai esančiu žmogiškojo sprendimo reikalu“, nes „kai daiktai jau pagaminti, tai žmonės, individualiai ar kolektyviai, gali daryti su jais k¹ nori. Turto paskirstym¹ lemia visuomenės įstatymai ir papročiai, kaip jiems tai atrodo tinkamiausia“, o „taisyklės, pagal kurias skirstoma, priklauso nuo viešpataujančios bendruomenės dalies nuostatų ir pažiūrų (skirtingu metu bei skirtingose šalyse jos esti labai įvairios)“. Pagrįsdamas šį teiginį jis nukrypo į paskirstymo santykių vystymosi skirtinguose žmonių visuomenės evoliucijos etapuose istorijos sritį, susiedamas faktiškus šių santykių pokyčius su nuosavybės formų plėtra. J. S. Mill’is įrodinėjo, kad „vyraujant individualiai nuosavybei, produkto paskirstymas yra dviejų lemiančių veiksnių (konkurencijos ir papročių) rezultatas“ bei teigė, kad „politinės ekonomijos atstovai bendrai, ir pirmiausiai anglai, vadovavosi įpročiu pirmenybź teikti vien tik pirmajam iš šių veiksnių, pervertinti konkurencijos efekt¹ ir beveik visiškai neatsižvelgti į kit¹ priešpastatyt¹ jam princip¹“. J. S. Mill’is pastebėjo, kad ir žmonių nuomonės bei norai nėra atsitiktiniai. Jis rašė: „Paskirstymo taisyklių priežastys mažiausiai tiek pat menkai priklauso nuo valios ir pasižymi tokiu pat dideliu fizinių dėsnių pobūdžiu, kaip ir gamybos dėsniai“, nes „žmonės pajėgūs kontroliuoti savo pačių veiksmus, bet ne jų padarinius sau patiems ar kitiems žmonėms“. J. S. Mill’io nuomone, būtent paskirstymo dėsniai, kuriems daro poveikį „duotos visuomenės įstatymai ir papročiai“, lemia asmeninį nuosavybės pasiskirstym¹ dėl pajamų paskirstymo tarp „trijų pagrindinių visuomenės klasių“. 

Pastebėsime, kad gamybos ir paskirstymo dėsnių atskyrimu ir suvisuomeninimu turto paskirstym¹ „išstumdamas“ iš „grynojo“, nesuinteresuoto mokslo objekto rėmų, J. S. Mill’is savotiškai sankcionavo socialinių – ekonominių tyrimų galimybź ir tikslingum¹, bei kartu numatė jų kryptį ir ribas. Tačiau, aišku, kalbant griežtai, šių dviejų dėsnių rūšių atskyrimas buvo nepagrįstas, nes jis numanė nepriklausomum¹ jėgų, lemiančių pyrago dydį, nuo tų jėgų, kurios valdo atskirus šio pyrago gabalus.

Analizuodamas kapitalizmo ekonomines kategorijas ir dėsnius, J. S. Mill’is, kaip taisyklė, kartojo išvadas, kurias savo laiku padarė A. Smith’as ir D. Ricardo. Iškalbingas faktas, kad J. S. Mill’is vertės kategorij¹ analizuoja tik trečioje knygoje Mainai, jau po to kai buvo ištirta gamyba ir paskirstymas, bei teigdamas, kad aptariant „vertės dėsnius nebėra nieko, kas liko [] išsiaiškinti šiuolaikiniam ar bet kuriam ateities autoriui“. Tačiau atplėšdamas ši¹ kategorij¹ nuo gamybos santykių, jis, tikriausiai, čia žengė žingsnį atgal lyginant su savo pirmtakais ekonomistais – klasikais A. Smith’u ir D. Ricardo, kurie, kaip žinoma, kalbėjo apie „natūrali¹“, „absoliuči¹“ vertź. J. S. Mill’is nors ir aptarė tokias s¹vokas, kaip „vartojamoji vertė“, „mainomoji vertė“, „visuotinis ekvivalentas“, „kaina“ ir panašias, bet iš esmės pripažino tik mainom¹j¹ vertź ir manė, kad apie prekės vertź priimtina kalbėti turint omenyje jos perkam¹jį pajėgum¹ lyginant su kitomis gėrybėmis, kurių santykinės kainos laikomos nekintamomis. Jis rašė, kad „daikto verte, arba mainom¹ja verte“ reikia laikyti „jo bendr¹j¹ perkam¹j¹ gali¹, valdži¹, kuri¹ tam tikro daikto turėjimas suteikia parduodamoms prekėms apskritai“. J. S. Mill’is taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visų prekių vertė (vertingumas) negali augti vienu metu, nes vertė yra santykinė samprata. Negana to, jis faktiškai atsisakė darbinės vertės teorijos ir perėjo prie gamybos kaštų teorijos, teigdamas, kad produkto vertź lemia gamybos išlaidų vertė. Pagal A. Smith’¹, J. S. Mill’is į kaštų dydį (apimtį) neįskaičiavo pagrindinio kapitalo vertės, suvesdamas visus kaštus į darbo užmokesčio ir pelno dydį. Tiesa, jis norėdamas parodyti, kad lieka ištikimas darbinės vertės teorijos pozicijoms, kaip ir A. Smith’as, trečiosios knygos ketvirtajame skyriuje pakartojo D. Ricardo tezź, kad vertź sukuria darbas, reikalingas prekinių gėrybių pagaminimui, pareikšdamas, kad būtent darbo kiekis „turi pirminź reikšmź“ keičiantis vertei. Todėl J. S. Mill’is pagrindinio kapitalo vertź suvedė į jo pagaminimui nuosekliai sunaudoto darbo išlaidų vertź ir teigė, jog „tai, kiek daikto gamyba kainuoja jo gamintojui ar daugeliui gamintojų – yra darbas, sunaudotas jo gamybai“ Tačiau čia pat žodį „darbas“ jis pakeitė „darbo užmokesčio“ s¹voka, darydamas išvad¹, kad „tai, kiek kapitalistui kainuoja produkcija – yra darbo užmokestis, kurį jis turi sumokėti“. Būdinga, kad į gamybos kaštų sudėtį J. S. Mill’is įjungė ir peln¹. Tačiau, skirtingai nuo A. Smith’o, jis rentos nelaikė vertź sudarančiu elementu.

J. S. Mill’is, nors dar nebraižė paklausos ir pasiūlos kreivių, išsakė įdomių minčių apie kainos poveikį paklausai, o taip pat apie funkcinius ryšius tarp rinkos vertės, paklausos ir pasiūlos. Dabar ekonometrijoje plačiai naudojama A. Marshall’o pasiūlyta „paklausos elastingumo“ samprata. J. S. Mill’is dar nesinaudojo šia ekonomine kategorija, nors prie jos ir labai priartėjo. Tačiau jam pavyko apibūdinti pagrindinių prekių grupių paklausos kitimo keičiantis kainai dėsningumus. J. S. Mill’io nuomone, kainas betarpiškai lemia konkurencija, kuri atsiranda dėl to, kad pirkėjas stengiasi nupirkti pigiau, o pardavėjas – brangiau parduoti. Esant tobulai konkurencijai, rinkos kaina atitinka paklausos ir pasiūlos lygybź. Ir priešingai, J. S. Mill’io žodžiais tariant, „monopolistas gali savo nuožiūra nustatyti bet koki¹ aukšt¹ kain¹, kad tik ji neviršytų tos, kurios pirkėjas nesugebės ar nepanorės sumokėti“. O ilgu laikotarpiu prekės kaina negali būti žemesnė už jos gamybos išlaidas, nes niekas nenorės gaminti nuostolingai. Todėl stabilios pusiausvyros tarp paklausos ir pasiūlos būklė „pasiekiama tada, kai daiktai mainomi vienas į kit¹ pagal jų gamybos išlaidas“.

Pirmosios knygos antrajame ir trečiajame skyriuose kalbėdamas apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹, J. S. Mill’is laikėsi klasikinės politinės ekonomijos (A. Smith’o) nuostatų. Produktyviu darbu jis laikė darb¹, kuriantį materialias gėrybes, t. y. turt¹, kuris savo ruožtu „glaudžiai susijźs su kaupimo samprata“. Pastebėtina, kad J. S. Mill’io nuomone, turtas sudarytas iš gėrybių, kurioms yra būdinga mainomoji vertė. Jis rašė: „Daiktas, už kurį nieko negalima gauti mainais, nesvarbu kiek jis būtų naudingas ar reikalingas, nėra turtas Pavyzdžiui, oras, nors ir būdamas absoliučiai būtinas žmogui, rinkoje neturi jokios kainos, nes jo galima gauti praktiškai neatlyginamai“. Tačiau kai tik ribojimai tampa juntami, daiktas iš karto įgauna mainom¹j¹ vertź. Prekės vertės pinigine išraiška yra kaina. Tačiau kaip turt¹, be mašinų ir instrumentų, J. S. Mill’is laikė ir darbo jėgos meistriškum¹, energij¹ bei kitas jos savybes, kurios gali būti panaudotos gaminant materialų turt¹, didinant kaupim¹. Tai dabar mes atitinkamai įvardintume kaip daiktinį ir žmogišk¹jį kapital¹. Pagal tai J. S. Mill’is rašė: „visas darbas, užimtas ilgalaikių gėrybių, įkūnytų žmoguje ar bet kuriuose kituose gyvuosiuose ar negyvuosiuose dalykuose, kūrime, turi būti laikomas produktyviu“. Tačiau analizuodamas kapitalistinź gamyb¹ jis naudojosi siaura produktyvaus darbo samprata, pastar¹jį suprasdamas „tik kaip tas pastangų rūšis, kurios kuria gėrybes, įkūnytas medžiaginiuose daiktuose“. Neproduktyvus darbas, pagal J. S. Mill’į, yra bet kuris darbas, nekuriantis materialaus turto (arba grynosios pridedamosios vertės), ir kurio produktai negali būti kaupiami. Jo tvirtinimu, tik produktyvaus darbo pajamos yra produktyviai vartojamos. Todėl produktyviu vartojimu J. S. Mill’is laikė tik t¹ vartojim¹, kuris palaiko ir didina visuomenės gamybines jėgas (šių idėjų ištakos siekia dar fiziokratus). O bet kokios pajamos, gaunamos dėl neproduktyvaus darbo, jo nuomone, tai tik paprastas pajamų, sukurtų produktyviu darbu, perskirstymas. Todėl visos kitos vartojimo rūšys, J. S. Mill’io nuomone, yra neproduktyvios. Net darbininkų darbo užmokesčio vartojimas, pagal J. S. Mill’į, yra produktyvus tik ta dalimi, kuria jis suteikia minimalias išlaidas, būtinas išlaikyti darbinink¹ ir jo šeim¹. O ta darbininko darbo užmokesčio dalis, kuri skiriama „prabangos dalykams“, jau yra neproduktyvus vartojimas. Taigi, šiuo atveju produktyvus vartojimas – paprasčiausiai išlaidos, būtinos išlaikyti žmogišk¹jį kapital¹ pirminėje būklėje. Jei darbo užmokestis yra gyvenimo minimumo lygyje, tada vis¹ darbininko uždirbtų lėšų apimtį reikia priskirti produktyviam vartojimui.



J. S. Mill’is suprato, kad „pinigai yra prekė“ bei pripažino, jog auksas ir sidabras pinigais tapo ne iš karto, o tik atitinkamame mainų plėtros etape, pateikdamas standartišk¹ XIX a. vadovėliui brangiųjų metalų kaip mainų priemonės pranašumų traktavim¹. Tačiau kalbėdamas apie pinigų vertź jų buvo nenuoseklus: vienur jis teigė, kad, kaip ir kitoms prekėms, j¹ „pastoviai“ ir „vidutiniškai“ lemia gamybos išlaidos, o kitur, solidarizuodamasis su klasikinėje mokykloje nusistovėjusia pinigų „neutralumo“ koncepcija, jau iš kiekybinės pinigų teorijos, kurios laikėsi D. Ricardo, pozicijų, tvirtino, kad pinigų kaip prekės specifinė savybė yra ta, kad „kitoms s¹lygoms esant vienodoms, pinigų vertė kinta atvirkščiai proporcingai pinigų kiekiui: bet koks kiekio didinimas žemina jų vertź, o bet koks mažinimas aukština j¹ visiškai vienoda proporcija Tai – specifinė pinigų savybė“. Iš čia, nepakankamai įvertindamas pinigų kaip prekių atsargų vertės mato funkcij¹, J. S. Mill’is pateikė ir supaprastint¹ turto apibūdinim¹. Šis, jo požiūriu, išreiškiamas kaip rinkoje perkamų ir parduodamų gėrybių suma. Be to,  remdamasis pinigų „neutralumu“, kalbėdamas apie ekonominius santykius, J. S. Mill’is ne kart¹ pabrėžė, kad „visuomeninėje ekonomikoje nėra nieko nereikšmingesnio iš prigimties, kaip pinigai“, kad „pinigai patys savaime netenkina jokių poreikių“, o tik svarbūs kaip „gudri priemonė, naudinga laiko ir darbo ekonomijai. Tai mechanizmas, leidžiantis greitai ir patogiai atlikti tai, kas buvo daroma ir be jo, nors ir ne taip greitai bei patogiai. Kaip ir daugelio kitų mechanizmų, jo akivaizdus ir nepriklausomas poveikis pastebimas tik tada, kai jis išsiderina“.

Kaip matyti iš trečiosios knygos dešimtojo skyriaus, J. S. Mill’is teigė, kad prekių kainas pirmiausia reguliuoja šiuo metu apyvartoje esančių pinigų kiekis, nes, jo nuomone, aukso atsargos tokios didelės, kad jo išgavimo išlaidų galimi pokyčiai už tuos ar kitus metus negali iš karto paveikti kainų koregavimo. Taigi pinigų esmź J. S. Mill’is analizavo pagal paprast¹ kiekybinź pinigų teorij¹ ir rinkos procento teorij¹. Jis pabrėžė, kad vien tik pinigų kiekio didinimas nelemia kainų augimo, jei pinigai kaupiami atsargai, ir jei jų kiekio didinimas sulyginamas su sandorių apimčių (ar visuminių pajamų) augimu.

Savo traktate J. S. Mill’is daug dėmesio skiria kreditui, kurį laikė tik ekonominės apyvartos aptarnavimo instrumentu, bei šiuo klausimu plačiai citavo bankininko ir parlamento nario Henry’io Thornton’o (1760–1815 m.) darbus, ypač jo knyg¹ D. Britanijos popierinių pinigų kreditas, išėjusi¹ 1802 m. Joje pateiktas platesnis požiūris į pinigus ir bankų sistem¹. J. Mill’is plačiai išanalizavo kredito prigimtį bei jo vaidmenį ekonomikoje. Jis teigė, kad „kreditui būdinga didelė jėga, bet toli gražu ne stebuklinga, kaip, atrodo, mano daugelis: jis negali ko nors sukurti iš nieko“. J. S. Mill’is pažymėjo, kad „Kreditas nepadidina šalies gamybinių išteklių, bet dėl jo šie geriau panaudojami gamybinėje veikloje“. Kredito šaltinis yra kapitalas, esantis pinigų forma, tam tikru momentu nepanaudojamas gamyboje. Pagrindiniu kreditų išdavimo už procentus instrumentu tampa depozitiniai bankai. J. S. Mill’is parodė, kad bankų kreditas turės tokį pat poveikį kainoms, kaip jas paveiktų ir brangiųjų metalų pasiūlos augimas, jei kredito pasiūla būtų susieta su aukso pasiūla. Konvertuojamos popierinės valiutos s¹lygomis kainos negali ilgai augti, nesukeldamos kompensuojančio aukso ištekėjimo iš šalies. Tačiau kai popieriniai pinigai yra nekonvertuojami (nėra jų pakeitimo į auks¹ mechanizmo), kainų kilimas gali paskatinti spekuliacijos bum¹, kuris ir atvedė į 1825 m. krizź. Jau kita 1847 m. krizė tapo staigaus procentų normos augimo rezultatu. Dar anksčiau nei L. Walras’as, J. S. Mill’is teigė, kad komercinių krizių periodais „realiai susiduriama su visų prekių pertekliumi lyginat su pinigine paklausa, t. y. su pinigų pasiūlos trūkumu“.

Pažymėtina, kad diskusijose apie praktinius pinigų apyvartos reguliavimo klausimus, vykusiose Anglijoje XIX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose, atnaujinusiose bulijonistų debatus, J. S. Mill’is priklausė vadinamajai bankinei mokyklai, kuri, skirtingai nuo piniginės (valiutos) mokyklos (jos lyderiai buvo Robert’as Torrens’as ir anglų bankininkas Samuel’is Jones Lloyd’as (vėliau lordas Overstone, 1796–1883 m.), o tarp palaikančiųjų – J. R. McCulloch’as, T. Joplin’as, S. M. Longfield’as), teigė, kad ekonominio aktyvumo svyravimų, tarp jų ir krizių, priežastys yra realios, t. y. nepiniginės. Bankinės mokyklos, kurios lyderiai buvo Thomas Tooke, J. Fularton’as ir J. S. Mill’is, šalininkai manė, kad kreditas lydi kainas, o ne priešingai. Jie į minėt¹ problem¹ žvelgė pinigų paklausos aspektu, manydami, kad pinigų pasiūla yra antrinė ir apyvartos priemonių kiekis prisitaiko prie pačios rinkos poreikių. Todėl konvertuojamų popierinių pinigų perteklinė emisija yra negalima. Šios rinkos reguliavimas – pačios bankinės sistemos reikalas ir atsakomybė už jį, orientuojantis į tai, kad bankinius aktyvus sudarytų „realūs vekseliai“ yra bankininkų bendruomenės rūpestis. Todėl J. S. Mill’is pateikė daug praktinių pasiūlymų. Jis ragino Anglijos valstybinį bank¹ plėsti operacijas atviroje rinkoje bei vykdyti aktyvi¹ politik¹ reguliuojant diskonto norm¹. Trečiosios knygos dvidešimtajame ir dvidešimt pirmajame skyriuose J. S. Mill’is teigė, kad valstybei tikslinga centrinį bank¹ orientuoti į bankinio procento didinim¹, nes po to seks užsienio kapitalo įplaukimas į šalį ir nacionalinės valiutos kurso sustiprėjimas. Atitinkamai bus užkirstas kelias aukso ištekėjimui į užsienį.

Pažymėtina, kad J. S. Mill’is iš esmės pateikė pirm¹jį ekonominės minties istorijoje ekonominio nuosmukio dinamikos išdėstym¹ pinigų aspektu. Jis nurodė, kad maži kainų svyravimai rinkoje vyksta ir nesant kredito, bet esant nekintamam pinigų kiekiui ažiotažinė paklausa vienoms prekėms sumažina kitų prekių kainas. Tačiau naudojant kredit¹, ekonominiai subjektai „semia iš bedugnio, niekuo neapriboto šaltinio. Taip palaikoma spekuliacija gali apimti [] net ir visas prekes iš karto“. Toliau J. S. Mill’is nurodė, kad esant prekybinei krizei tipiškas „greitas kainų kritimas po to, kai jos išaugo dėl [] spekuliacinio pagyvėjimo [] Atrodytų, jos turėtų sumažėti iki to lygio, nuo kurio prasidėjo jų kilimas, arba iki to, kurį pateisina prekių vartojimas ir pasiūla. Tačiau jos krenta gerokai žemiau, nes [] kai kiekvienas patiria nuostolius, o daugelis visiškai bankrutuoja, net ir solidžios bei garsios firmos sunkiai gauna kredit¹, prie kurio jos priprato [] Tai vyksta todėl, kad [] niekas nėra tikras jog dalis jo lėšų, kuri¹ jis paskolino kitiems, laiku bus gr¹žinta [] Ypatingomis s¹lygomis šiuos proto argumentus papildo panika [] Pinigus skolinasi trumpam ir beveik už bet kokį procent¹, o parduodant prekes apmokėjimo tuoj pat s¹lygomis nekreipimas dėmesys į jokius nuostolius. Taigi prekybinės krizės metu bendras kainų lygis krenta tiek žemiau už įprast¹, kiek jis tapo aukštesnis prieškrizinio spekuliacijos periodo metu“.

Taip pat pažymėtina, kad J. S. Mill’is nesutiko su J. de Sismondi pasiūlytu ekonominio nuosmukio (krizės) supratimu. J. S. Mill’io nuomone, būtų didelė klaida kartu su J. de Sismondi manyti, kad krizė yra bendrosios perprodukcijos rezultatas. Jis rašė: „Tai paprasčiausiai spekuliacinių pirkimų padarinys [] Jos tiesioginė priežastis yra kredito sumažėjimas, o įveikimo įrankis – ne pasiūlos mažinimas, o pasitikėjimo atkūrimas“. Šia prasme J. S. Mill’is – J. M. Keynes’o pirmtakas.

J. S. Mill’io metodologijos eklektiškumas (gal ir kiek keistokas logikos meistrui, didžiulio veikalo Logikos sistema autoriui) matyti ir iš jo kapitalo traktuotės, pateiktos pirmosios knygos ketvirtajame – šeštajame skyriuose. Viena vertus, jis pagal A. Smith’o tradicij¹ teigė, kad kapitalas – tai „anksčiau sukauptos praeities darbo produktų atsargos“, linkdamas prie kapitalo daiktinės koncepcijos. Tuo pačiu, jam kapitalas – tai gamybos veiksnys, nuo kurio priklauso viskas, kas „dabartiniam darbui turi tekti dėl ankstesnio darbo ir ankstesnio darbo produkto“. Kita vertus, daug jo teiginių bei pateiktų formuluočių leidžia daryti išvad¹, kad J. S. Mill’is kartais kapital¹ traktavo kaip visuomeninius santykius (ar bent jau artėjo prie tokios kapitalo sampratos).

Principų pirmosios knygos penktajame skyriuje J. S. Mill’is pateikė keturias „fundamentalias teoremas apie kapital¹“. Pirmojoje teoremoje teigiama, kad „gamybinź veikl¹ riboja kapitalas“. Tai tikriausiai reiškia, kad darbo jėgos užimtumo negalima padidinti kitokiu būdu, nei papildomai sukuriant kapital¹. Įrodinėdamas šį tvirtinim¹, J. S. Mill’is darė prielaid¹, kad kapitalas yra visiškai panaudojamas ir teigė, kad „kiekvienas kapitalo padidinimas veda ar gali atvesti į nauj¹ gamybos plėtim¹, be to, tam nėra jokios aiškios ribos [] Jei egzistuoja galintys dirbti žmonės ir yra maisto jiems prasimaitinti, juos visada galima panaudoti kurioje nors gamybos srityje“. Antrojoje fundamentalioje teoremoje teigiama, kad „bet koks kapitalas, ir ypač bet koks kapitalo prieaugis, yra taupymo rezultatas“, patį taupym¹ suprantant kaip „susilaikym¹ nuo vartojimo dabar dėl ateities gėrybių“, susijusi su treči¹ja teorema, teigiančia, kad „nors kapitalas yra taupymo rezultatas, bet jis vis tiek gali būti vartojamas“. Taigi jo dydis palaikomas ne konservacija, o nenutrūkstama reprodukcija. Tokia išvada darytina iš A. Smith’o tvirtinimo, kad santaupų esmė yra išlaidos, ir tezės apie pinigų perkamosios galios nesunaikinamum¹, kuri yra J. B. Say’aus „realizacijos rinkų dėsnio“ pagrindas. Labiausiai abejotina yra ketvirtoji teorema apie kapital¹, išplaukianti iš tylaus Say’aus dėsnio pripažinimo ir J. S. Mill’io kapitalo koncepcijos, ir kurioje teigiama, kad „paklausa vartojimo prekėms nėra paklausa darbui“. Faktiškai, tuo buvo formuojamas darbo užmokesčio fondo doktrinos pagrindas.

Aptardamas pelno kategorij¹, J. S. Mill’is taip pat žengė žingsnį į šon¹ (marksistai sakytų – atgal) lyginant su klasikine politine ekonomija. Jis mėgino suderinti D. Ricardo ir kitų klasikų išvadas, padarytas pagal darbinź vertės teorij¹, su N. Senior’o susilaikymo teorija, kuri buvo procento teorija (tegul ir neišbaigta, nes joje akcentuota tik santaupų pasiūla). J. S. Mill’is pripažino, kad „pelno priežastis yra tai, kad darbas sukuria daugiau, nei reikalinga jį atliekančių darbuotojų išlaikymui“, kad „pelnas atsiranda ne dėl mainų [], o dėl darbo gamybinės jėgos“. Tačiau tai netrukdė jam teigti, kad „kapitalisto pelnas, pagal tinkamai parinkt¹ N. Senior’o pasakym¹ [] – atlyginimas už susilaikym¹“. Patikslindamas šį teiginį, J. S. Mill’is rašė, kad pelno dydis susideda iš užmokesčio už susilaikym¹, užmokesčio už rizik¹ ir užmokesčio už „darb¹ bei meistriškum¹, būtinus vykdyti gamybos kontrolź“.

Procentai už paskolint¹ kapital¹ buvo apibrėžiami kaip „viskas, k¹ gali gauti kapitalo savininkas paprasčiausiai už tai, kad susilaiko nuo savo kapitalo eikvojimo tuoj pat, ir leidžia kitiems panaudoti jį gamybiniais tikslais“. J. S. Mill’is pateikė originali¹ „pelno judėjimo link minimumo tendencijos“ traktuotź, pastebėdamas, kad egzistuoja minimali kapitalo pasiūlos kaina, t. y. „norma, kuri¹ vidutinis individas laikys ekvivalentiška už susilaikym¹“. Ši norma, veikiama pažangos, pasižymi tendencija žemėti, nes „žmonija vis labiau linksta aukoti šiandieninź naud¹ dėl ateities pajamų“ – kuo didesnis metinis produktas, tuo mažiau susirūpinź žmonės iš savo santaupų turi skirti einamajam vartojimui. Taigi verslininko pelno ir procento traktuotėje taip pat galima įžvelgti J. S. Mill’io eklektik¹, jo pokrypį link N. Senior’o ir J. B. Say’aus teorinių nuostatų.

Kalbėdamas apie vidutinės pelno normos atsiradim¹, J. S. Mill’is visai kaip D. Ricardo teigė, kad ji lemia tai, jog pelnas tampa proporcingas panaudotam kapitalui, o kainos – proporcingos išlaidoms. Jis rašė: „Kad pelnas galėtų būti lygus ten, kur lygūs kaštai, t. y. gamybos išlaidos, daiktai turi būti mainomi vienas į kit¹ proporcingai jų gamybos išlaidoms: daiktai, kurių gamybos išlaidos vienodos, turi turėti ir vienod¹ vertź, nes tik tokiu būdu vienodi kaštai atneš vienodas pajamas“. J. S. Mill’is pastebėjo, kad pusiausvyros taške rinkos procento norma turi susilyginti su kapitalo pelno norma. Todėl galiausiai ir procento norm¹ lemia realios jėgos.

Procento dydį J. S. Mill’is taip pat siejo ir su „Hume’o dėsnio“, valdančio aukso pritekėjim¹ į šalį ir ištekėjim¹ iš šalies, veikimu. Jis parodė, kad aukso pritekėjimas sumažina procento norm¹, net jeigu tai lemia kainų augim¹. O kai tik procento norma krinta, trumpalaikiai kapitalai išplaukia į užsienį, ir tai išlygina valiutos kurs¹. Todėl Centrinis bankas gali saugoti savo rezervus, didindamas diskonto norm¹ ir taip skatindamas rinkos procento augim¹. Procento normos augimas savo ruožtu pritraukia kapital¹ iš užsienio, auga paklausa vidiniams vekseliams, kuriuos tampa naudinga keisti į auks¹, ir valiutos kurso pasikeitimas jau vyksta priešinga kryptimi. Dėl to jis išsilygina. J. S. Mill’io nuomone, infliacija didina procento norm¹ tada, kai ji yra sukelta valstybinių išlaidų, finansuojamų išleidžiant nekonvertuojamus į auks¹ popierinius pinigus. Kainų augimas sumažina realų skolų dydį ir todėl „dirba“ debitorių naudai bei „veikia“ prieš kreditorius.

J. S. Mill’is detaliai išnagrinėjo procento normos kitim¹ atskirose ekonominio ciklo fazėse. Pakilimo laikotarpiu kreditas plečiasi, o procentas mažėja. Nuosmukio metu, priešingai, procento norma auga. Tačiau, „kai keletas metų praeina be krizių, o naujų kapitalo pasiūlos sričių neatsiranda, susikaupia tokia didelė laisvo kapitalo, ieškančio sau panaudojimo, masė, kad procento norma smarkiai pažemėja“. O ribotos atsakomybės akcinių bendrovių susikūrimas, priešingai, didina procent¹. Pasirašydami akcijas, laisvo kapitalo savininkai „atitraukia fondų, maitinančių paskolų rink¹, dalį kapitalo ir patys tampa konkurentais norėdami gauti likusias šių fondų dalis. Tai natūraliai veda į procento augim¹“.

Rentos teorijoje J. S. Mill’is pasisakė už D. Ricardo teorij¹, stengdamasis duoti atkirtį jos kritikams. J. S. Mill’is rent¹ apibūdino kaip „kompensacij¹, sumokėt¹ už naudojim¹si žeme“. Taigi jis iš esmės tapatino rent¹ su nuomos mokesčiu bei neskyrė diferencinės ir absoliučios rentos, pripažindamas tik pirm¹j¹ (diferencinź rent¹). Kadangi J. S. Mill’is buvo rikardinės rentos teorijos šalininkas, todėl, net ir sutikdamas su D. Ricardo kritiku H. C. Carey, kad žemės imamos įdirbti nebūtinai nuo geriausių, o vėliau dirbami blogesni sklypai, vis dėlto manė, kad renta atsiranda tik pereinant nuo geriausių prie blogiausių žemės sklypų. Tačiau J. S. Mill’is nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kodėl renta mokama ir nuo blogiausių sklypų. Vadinasi, jo nuomone, blogi sklypai yra tarp derlingų sklypų. Nuomotojas moka rent¹ už vis¹ nuomojam¹ žemź, „bet iš esmės ši renta apskaičiuota pagal produkt¹, gaut¹ tik iš tų nuomojamos žemės sklypų [], kurie suteikia galimybź gauti didesnź, nei įprasta, pelno norm¹ kapitalui, sunaudotam jų apdirbimui“. Daugelis D. Ricardo kritikų nurodė, kad net jei būtų apdirbami vienodo derlingumo sklypai, jie vis tiek atneštų rent¹. J. S. Mill’iui pavyko bent iš dalies paneigti tokius prieštaravimus. Jis pastebėjo, kad rent¹ tokie sklypai galėtų teikti dėl geografinės padėties ir papildomų kapitalinių įdėjimų efektyvumo skirtumų. Tačiau iš esmės J. S. Mill’iui nepavyko pašalinti nė vieno iš rikardinės rentos teorijos trūkumų. Kaip ir D. Ricardo, J. S. Mill’is traktuodamas rent¹ rėmėsi „dirvos mažėjančio derlingumo dėsniu“ (kapitalo produktyvumo mažėjimu), argumentuodamas, kad „Žemės ūkio gamybos metodai tobulinami ir šios srities naujos žinios įgyjamos labai lėtai. Dar lėtesnė tokių metodų ir žinių sklaida. Tipiškas išradimų ir atradimų požymis yra jų nereguliarumas, o tuo pat metu kapitalas ir gyventojų skaičius nuolat didėja []. Beveik visur gyventojų skaičiaus dinamika atkartoja žemės ūkio gamybos tobulinimo proceso dinamik¹ ir beveik iš karto niekais paverčia jo rezultatus“. Vadinasi, pagal J. S. Mill’į, mažėjančio produktyvumo dėsnis turėtų vyrauti nuolatos. Pastebėtina, kad J. S. Mill’is, skirtingai nuo D. Ricardo, rentos dėsnį taikė ne tik žemės ūkio gaminiams, bet ir kasykloms, druskos išgavimo verslovėms, žvejybai ir kitiems gamtiniams turto šaltiniams, kurių produktyvumas, kaip ir dirvos atveju, taip pat skirtingas, o jų būklė rinkos atžvilgiu taip pat labai įvairi. Šį dėsnį jis taikė ir visiems pramoniniams gaminiams. Juk viename fabrike, lyginant su kitu, mašinos gali būti geresnės ar blogesnės, pastatai geriau ar blogiau įrengti, darbo pasidalijimas daugiau ar mažiau išplėtotas. Dėl to vieno fabriko produktyvumas gali viršyti kito fabriko produktyvum¹ ir papildomai atnešti pelno. Minėtas dėsnis taikytas net verslininkų asmeniniams gabumams. Vis dėlto jis rentos dėsnį išplėtojo kiek mažiau, nei N. Senior’as, kuris dar 1836 m. savo Politinėje ekonomijoje renta vadino kiekvien¹ „nepaprast¹ atlyginim¹“ už „nepaprastas kūno ar dvasios išgalias“. Juk, kaip rašė N. Senior’as, „[] tai aiškiausiai yra priedas (diferencinis pelnas), nes darbas jau buvo apmokėtas normaliu darbo užmokesčio dydžiu, ir šis priedas yra netikėta gamtos dovana“. Pastebėtina, kad jei darbo užmokestį ir kapitalo peln¹ J. S. Mill’is laikė bendraisiais gamybos elementais, tai, jo nuomone, „renta gali būti laikoma diferenciniu arba ypatinguoju elementu: kievienas skirtumas, kuriuo naudojasi tam tikri gamintojai arba bet kuri gamyba tam tikromis s¹lygomis, kaip pelno šaltiniu, nors jis ir nevadinamas renta, yra valdomas tų pačių dėsnių, nebent tik jis būtų periodiškai išmokamas“. 

J. S. Mill’is atidavė duoklź ir T. Malthus’o „gyventojų skaičiaus dėsniui“, sutikdamas su juo, kad žmonijos gebėjimas daugintis yra beribis. Tačiau J. S. Mill’is pabrėžė, jog „žmogiškųjų būtybių elgsenai daro poveikį gebėjimas numatyti padarinius bei aukštesnio, lyginant su gyvuliškais instinktais, lygio impulsai“. Skirtingai nuo karingųjų maltusininkų, J. S. Mill’is, nors daugiavaikź šeim¹ ir laikė ydingu reiškiniu, smerktinu taip pat, kaip ir girtavimas, bet buvo prieš prievartinį gimstamumo ribojim¹ ir daug vilčių dėjo į darbininkų intelektualaus bei moralinio lygio augim¹, tautos gyvenimo s¹lygų gerėjim¹, moterų emancipacij¹. Kad išvengtų šio baisaus „gyventojų skaičiaus dėsnio“ padarinių, J. S. Mill’is net ryžosi paaukoti laisvės princip¹, kurį šiaip jau visur ryžtingai gynė. Jis net reikalavo įstatymais formaliai uždrausti neturtingų žmonių santuokas: kaip žinia T. Malthus’as tam griežtai prieštaravo. Ir šį baisų prievartos būd¹ J. S. Mill’is siūlė ne savo Principuose, o knygoje, pavadintoje Laisvė!

Dėsnį, pagal kurį „bet koks produkto padidėjimas pasiekiamas dėl daugiau nei proporcingo žemei apdirbti sunaudojamo darbo padidėjimo“, J. S. Mill’is laikė svarbiausia politinės ekonomijos nuostata. Tačiau jis suprato, kad egzistuoja daug veiksnių, neutralizuojančių „dirvos mažėjančio derlingumo dėsnio“ veikim¹. Ypač didelź reikšmź J. S. Mill’is skyrė civilizacijos pažangai, taip pat techniniam progresui.

Analizuodamas darbo užmokestį, J. S. Mill’is rėmėsi A. Smith’o ir D. Ricardo mintimis. Darbo užmokestį jis laikė užmokesčiu už darb¹. Kalbėdamas apie darbo užmokesčio dydį, J. S. Mill’is rėmėsi tuo, kad „darbo užmokesčio dydis priklauso daugiausia nuo paklausos darbo jėgai ir jos pasiūlos, arba [] nuo gyventojų skaičiaus ir kapitalo santykio“. Taigi J. S. Mill’is laikėsi „darbo užmokesčio fondo“ teorijos, teigiančios kad alga yra ne kas kita, kaip tik darbo užmokesčio fondo ir darbininkų skaičiaus santykis. J. S. Mill’is rašė: „Darbininkų klasei svarbi ne absoliuti kaupimo ar gamybos apimtis, netgi ne absoliuti lėšų, skirtų paskirstymui tarp darbuotojų, apimtis, o santykis tarp šių lėšų ir žmonių skaičiaus, tarp kurių dalijamos šios lėšos. Darbininkų klasės padėties negalima pagerinti jokiu kitu būdu, išskyrus šio santykio keitim¹ darbininkų naudai“. Taigi „darbo užmokesčio fondo“ teorija teigė, kad darbo užmokesčio dydį lemia gyvenimo minimumas (šį dėsnį vėliau F. Lassalle (1825–1864 m.) pavadino „geležinio darbo užmokesčio dėsniu“), ir jis negali būti padidintas klasinės kovos būdu. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios knygos ketvirtojo skyriaus, J. S. Mill’is, kaip ir D. Ricardo, netapatino minimalaus darbo užmokesčio sampratos su fiziologinio minimumo samprata, aiškindamas, kad pirmasis viršija antr¹jį, bei pripažindamas, kad gyvenimo minimumo dydis istorinio vystymosi metu gali didėti. Tiesa, XIX a. vidurio Anglijos s¹lygos menkai atitiko prielaidas, kuriomis buvo grindžiama darbo užmokesčio fondo teorija. Dėl to ji buvo kritikuojama (ypač Francis’o D. Longe’o, 1866 m. išleidusio pamflet¹ Užmokesčio fondo teorijos paneigimas,  ir William’o Thomas Thornton’o, 1869 m. išleidusio knyg¹ Apie darb¹), ir J. S. Mill’is savo gyvenimo saulėlydyje 1869 m. viename iš savo straipsnių žurnale Fortnightly Review, vėliau perspausdintame rinkinyje Dissertations, viešai atsisakė šios klasikinei mokyklai pamatinės teorijos versijos, pagal kuri¹ paklausos darbo jėgai elastingumas lygus vienam, teigdamas, kad profs¹jungos iš tikrųjų daro poveikį veiksmams, ribojantiems darbo užmokestį, kuriuos gali „atlikti konkurencija darbo rinkoje“, ir tuo pačiu gali prisidėti prie darbo užmokesčio didėjimo. Visuotinai pripažįstama, kad šis atsisakymas sukrėtė klasikinės teorinės sistemos pagrindus ir tapo svarbiu veiksniu, paaiškinančiu klasikinės ekonomikos teorijos nuosmukį bei žlugim¹. Pastebėtina, kad W. T. Thornton’as nemanė, jog darbo užmokesčio fondo apimtis buvo iš anksto nulemta, nes nors bendras darbdavių fondas yra iš anksto nulemtas tam tikru laiko momentu, jis bus išleistas ne tik darbui, bet ir pastatams bei medžiagoms, o taip pat savo šeimos išlaikymui bei savoms išlaidoms. Todėl individualaus kapitalo dalis, kuri¹ savininkas turi išleisti darbui, nėra iš anksto nulemta. Tačiau kalbant apie J. S. Mill’io draugo W. T. Thornton’o kritik¹, reikia įvertinti ir tai, kad tuo metu kai J. S. Mill’is buvo pasirengźs atsisakyti darbo užmokesčio fondo doktrinos teisingumo neperžengdamas pusiausvyros teorijos, W. T. Thornton’as pasisakė už šios doktrinos neigim¹ ne-pusiausvyros teorijos požiūriu. Tačiau J. S. Mill’is negalėjo pritarti W. T. Thornton’o prielaidai, kadangi jam paklausos ir pasiūlos lygybės dėsnis buvo pamatinis, pirmesnis net už gamybos išlaidų dėsnį bei darbinės vertės teorij¹.




J. S. Mill’is suprato, kad vienas iš rikardinės sistemos prieštaravimų yra tas, kad ji negali pagal darbinės vertės teorij¹ paaiškinti darbo ir kapitalo mainų. Mėgindamas įveikti šį prieštaravim¹, jis norėjo savo Apybraižose apie kai kurias neišsprźstas politinės ekonomijos problemas iš vertės teorijos tiesiogiai išvesti D. Ricardo teiginį, kad pelno norma atvirkščiai proporcinga darbo užmokesčio dydžiui. Tačiau J. S. Mill’iui nepavyko, nes jis peln¹ tapatino su pridedam¹ja verte ir manė, kad nors kapitalistas ir apmoka vis¹ darbininko darb¹, jis vis tiek gauna peln¹. Vadinasi, pelno šaltinis buvo kainos padidinimas daugiau vertės.

Daug dėmesio J. S. Mill’is skyrė ekonominės dinamikos analizei. Šios problemos analizuojamos Politinės ekonomijos principų ketvirtojoje knygoje. Svarbi¹ reikšmź J. S. Mill’is skyrė pelno normos mažėjimo tendencijos dėsniui. Jis atmetė A. Smith’o nuostat¹, kad pelno norma krinta dėl kapitalistų konkurencijos. Teisingesniu J. S. Mill’is laikė tvirtinim¹, jog pelno normos kritimas susijźs su kapitalo dydžio artėjimu prie tos ribos, už kurios tampa nebeįmanomas pelningas kapitalo panaudojimas tam tikroje ribotoje teritorijoje. Be to, jis tvirtino, kad pelno normos žemėjimas susijźs su rizikos mažėjimu produktyviai naudojant kapital¹ ir apdairumo didėjimu – žmonija vis labiau rūpinasi ateities gėrybėmis ir joms teikia ne mažesnź reikšmź, nei dabartinėms gėrybėms.

Principų ketvirtosios knygos pirmajame skyriuje J. S. Mill’is, pagal Auguste’o Comte’o mokym¹, aiškiai atskyrė ekonominės teorijos statišk¹ dalį, parodanči¹ vienalaikį, stacionarų ekonomikos vaizd¹, ir jos dinaminź dalį, apibūdinanči¹ ilgalaikės ekonominės plėtros procesus. J. S. Mill’is pastebėjo, kad visiems ekonomistams buvo būdinga susipažinti su „stacionarios ir nekintamos visuomenės“ ekonomikos dėsniais, o dabar „prie politinės ekonomijos statikos reikia pridėti dinamik¹“. Kaip rašė M. Blaug’as, „Mill’iui, vis dėlto dinamika reiškia istorinių pokyčių analizź, kai statika, atrodytų, įvardijama tai, k¹ dabar vadiname statine analize []“. Tai reiškia, kad Pagrindų autoriaus dinamika nesusijusi su analize ir tų kintamųjų išryškinimu ekonominiuose santykiuose, kurie gali būti įvertinti laiko aspektu. Dabar tai atlikti pavyksta taikant matematinius modelius, panaudojančius diferencialinius skaičiavimus.

Rikardinės teorijos branduolį J. S. Mill’is priskyrė „statikai“, tuo pasilikdamas nemažai erdvės interpretuoti visuomeninės pažangos istorines tendencijas. Galiausiai, neatsisakydamas žmogaus, kaip naudingumo maksimizuotojo, utilitarinio požiūrio, J. S. Mill’is aiškiai apribojo tokio požiūrio taikym¹: J. Bentham’o filosofija tinkama tik visuomeninių darinių verslo daliai, todėl taikyti juos žmogiškiesiems reikalams – klaida. Toks akcentų perkėlimas leido J. S. Mill’iui perkainoti rikardinį pesimizm¹ „kapitalizmo dinamikos“ atžvilgiu. Kaip ir J. B. Say’us, J. S. Mill’is manė, kad kapitalizmo s¹lygomis yra galima nekrizinė plėtra. Tiesa, J. S. Mill’is aiškiai apibūdino s¹lygas, kurioms esant J. B. Say’aus dėsnis negalioja ir yra galima perprodukcija. Jis rašė: „Barterio atveju pirkimas ir pardavimas susiliejo į vien¹ vienalaikį akt¹ [] Pinigų panaudojimo efektas, dar daugiau, jų naudingumas yra tas, kad jie leidžia suskaidyti šį viening¹ akt¹ į dvi operacijas, iš kurių viena atliekama dabar, o kita – nors ir po metų, t. y. bet kuriuo mums patogiu laiku [] Ir visai įmanoma, kad tam tikru metu visuotinis polinkis pardavinėti ilgai nelaukiant, susidurs su tiek pat paplitusiu polinkiu esant galimybei susilaikyti nuo pirkimų. Būtent tai visada ir vyksta laikotarpiais, kurie vadinami perprodukcijos periodais“.

Tačiau vis dėlto J. S. Mill’iui, kaip ir kitiems klasikams, pagrindinis ekonomikos teorijos objektas liko stabilios pusiausvyros būklės ekonomika, natūralių kainų pasaulis: jis, kaip ir D. Ricardo, tikėjosi, kad pelno normos kritimas galiausiai ekonomik¹ nuves į s¹stingio (stagnacinź) būklź Joje nesant paskatų sustos kapitalo kaupimo procesas. Tačiau J. S. Mill’iui ši perspektyva neatrodė tokia niūri kaip D. Ricardo. J. S. Mill’is, parodźs, kad paskirstymo pobūdis priklauso nuo pokyčius patiriančios institucinės sistemos, dėka to sugebėjo įveikti klasikų teorijos, ypač D. Ricardo, pesimizm¹.

Žvelgiant atgal į neregėt¹ ekonominź plėtr¹, vykusi¹ vis¹ šimtmetį po paskutinio Principų leidimo pasirodymo, galime tik šyptelėti, prisiminź J. S. Mill’io įsitikinim¹, jog Anglija (ir kartu pasaulinis kapitalizmas) nuo šios stabilios pakopos buvo taip arti, kad galėjai pasiekti ranka. Stacionarios būklės pasiekim¹ pagal J. S. Mill’į, gali nutolinti veiksniai, trukdantys mažėti pelno normai – techninė pažanga, kapitalo išvežimas į kitas šalis ir t. t. Todėl būtina ekonominio augimo s¹lyga J. S. Mill’is laikė „gamybos tobulinim¹ ir kapitalo išvežim¹ panaudoti derlingesnėse žemėse ir naudoti požeminius turtus negyvenamuose ar menkai apgyvendintuose Žemės rutulio rajonuose“ Be to, jis užuot traktavźs ši¹ stabilumo stadij¹ kaip baigiam¹j¹ kapitalizmo ir ekonominės pažangos raidos sistemoje, laikė j¹ pirm¹ja švelnaus socializmo faze, kurioje žmonės rūpinasi ne vien ekonomikos augimu, ir tikėjo, kad „stacionarioje būklėje“ ekonominių paskatų susilpnėjim¹ lydės žmonių visuomenės dorovinio tobulėjimo paskatų stiprėjimas. Pažymėtina, kad J. S. Mill’is suprato, jog ekonominis augimas gali turėti neigiamų padarinių gamtinei aplinkai, kad „Žemei teks prarasti t¹ milžinišk¹ dalį savo žavumo, kuri¹ suteikia jai viskas, kas neišvengiamai turės išnykti dėl neriboto turto ir gyventojų skaičiaus augimo“. Todėl jis linko prie minties, kad tautos gyvenimo lygis turi didėti pirmiausia ne dėl ekonominio augimo, o teisingiau paskirstant pajamas. Ketvirtosios knygos šeštajame skyriuje J. S. Mill’is rašė: „Tik atsilikusiose šalyse gamybos augimas yra svarbiausias uždavinys – labiau išsivysčiusiose šalyse ekonomiškai būtinu laikoma tobulinti paskirstym¹“.

Visuomenės socialinėje-ekonominėje plėtroje, pagal teisingumo princip¹, J. S. Mill’is svarbų vaidmenį skyrė valstybei ir jį aptarė Politinės ekonomijos principų penktos knygos septintajame – vienuoliktajame skyriuose. Pradžioje (septintasis skyrius) Principų autorius pagrindė stambių valstybinių išlaidų nepageidaujamum¹, paskui (aštuntasis – devintasis skyriai) argumentavo, kodėl Anglijoje teisėtos valstybinės funkcijos vykdomos neveiksmingai, ir galiausiai (dešimtasis – vienuoliktasis skyriai) perėjo prie valstybės kišimosi į ekonomik¹ klausimų. Nors apskritai, J. S. Mill’is yra valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenim¹ ir laissez-faire principų šalininkas. Kaip pastebėjo P. A. Samuelson’as, „Nors Mill’is reikalavo institucinių reformų, jis niekada neatsisakė įsitikinimo, kad kainodara veiksminga konkurencijos s¹lygomis“. Laisvas individualus veikimas J. S. Mill’iui atrodė geriausiai užtikrinantis socialinź ir ūkinź pažang¹. Jis tvirtino, kad „konkurencija šiuo metu yra būtinybė ir niekas negali numatyti tos dienos, kada ji nebebus būtinai reikalinga pažangai“. Todėl J. S. Mill’is smerkė protekcionizmo politik¹, taip pat įstatymus, draudusius ar ribojusius profs¹jungų veikl¹. Tačiau J. S. Mill’is, nors ir teigė, kad „visa, kas riboja konkurencij¹, yra blogis; visa, kas j¹ praplečia, galiausiai yra gėris“, bet suprato, kad laisvos konkurencijos sistema negali padėti išsprźsti daugybės ekonominių problemų, nes egzistuoja tokios ūkinės veiklos sferos, kurios negarantuoja, kad pavieniai individai gaus pakankamai pelno. Todėl, J. S. Mill’io nuomone, valstybė turi prisiimti išlaidas infrastruktūrai kurti, mokslo plėtrai ir t. t.

Pasak J. S. Mill’io, išsilavinimo kokybė išryškėja ne iš karto, ir tam, kad vyriausybei nebūtų leista „nuo jaunystės lipdyti žmonių nuomones ir jausmus“, jis rekomendavo ne visuotinai prieinam¹ valstybinį išsilavinim¹, o privačių mokyklų sistem¹ arba privalom¹ namų išsilavinim¹ iki atitinkamo amžiaus. Valstybinės mokyklos, jo nuomone, gali būti tik išimtis atskiruose rajonuose. Principų autorius manė, kad visuomeninį išsilavinimo minimum¹, pagrįst¹ privačiu pagrindu, būtina derinti su valstybinių egzaminų sistema (už neišlaikyt¹ egzamin¹ iš tėvų imamas mokestis būtų kompensacija už išsilavinimo tźsim¹) įpareigojant valstybź užtikrinti „finansinź pradinių mokyklų param¹“. 

Svarbi¹ reikšmź J. S. Mill’is teikė valstybinei socialinio aprūpinimo sistemai ir apmokestinimo problemoms. Jis teigė, kad apmokestinimo lygybė reiškia aukojimosi lygybź. Tinkamiausiu apmokestinimo objektu J. S. Mill’is laikė nuosavybź, kuri nėra įgyta darbu, t. y. pirmiausia „paveldėt¹ turt¹, viršijantį tam tikr¹ sum¹“. Ribojant paveldėjimo teisź tuo pačiu būtų sprendžiamas ir svarbus socialinis klausimas – mažinama turtinė nelygybė. Lėšų, kurias valstybė turi surinkti kaip mokesčius, dydis, J. S. Mill’io nuomone, neturėtų viršyti sumos, būtinos atlikti valstybines funkcijas (užtikrinant laisvos konkurencijos sistem¹). J. S. Mill’is buvo mokesčių progresijos priešininkas ir linko palikti sen¹j¹ proporcijos sistem¹, nes, anot jo, pajamų apmokestinimas aukštesniais mokesčiais reiškia darbštumo ir taupumo apmokestinim¹ bei uoliųjų baudim¹ už tai, kad jie dirbo daugiau nei kiti dirbo ir taupė. 

Paminėtina, kad skirtingai nuo savo pirmtakų, J. S. Mill’is pasisakė už pridedamosios vertės mokestį iš žemės rentos, kurios savininkai „lyg sapne nedirbdami, nerizikuodami ir netaupydami lobsta“. Iš savo tėvo J. S. Mill’io perimta nuostata į žemės rentos socializacij¹ naudojant pakankamai didelį žemės mokestį, kuris išimtų būsim¹ rent¹, tolydžiai didinant jį tiek, kiek didėja renta, logiškai sekė iš jo požiūrio į žemės nuosavybź, kuri, J. S. Mill’io nuomone, tegali būti tik tiek išsaugota, kiek žemės savininkai iš tikrųjų prisidėjo prie žemės derlingumo ar jos pagerinimo. Taigi, iš A. Smith’o ir D. Ricardo paveldėjźs kritišk¹ požiūrį į žemės savininkus, J. S. Mill’is buvo dar ryžtingesnis darydamas išvadas. Jis teigė: „Kalbėdami apie nuosavybės neliečiamum¹, visada turime atsiminti, kad žemės nuosavybei nebūdinga tokia pati neliečiamybė, kaip kitoms nuosavybės rūšims. Žemė nėra sukurta žmogaus. Ji pirmapradis visų žmonių turtas. Jos pasisavinimas – tik bendro tikslingumo klausimas“. Beje, sutikime, šiuose argumentuose skamba J. Locke’o (1632–1704 m.) dar XVII a. knygoje Apie civilinį valdym¹ išsakyto tvirtinimo, kad „Dievas davė žemź visiems kartu žmonių sūnums“ aidas Kalbėdamas apie žemź, kuri nėra skirta apdirbimui, J. S. Mill’is nematė „nė vieno svaraus argumento, kad ji apskritai būtų privati nuosavybė“. Neginčytina, kad J. S. Mill’io neigiamam požiūriui į paveldėjimo teisź, kuri jam atrodė priešinga individualizmo principui ir net laisvos konkurencijos dėsniui (dėl jos konkurentams tenka iš esmės nelygios s¹lygos), turėjo įtakos – jis to ir neneigė – saint-simonininkų mokymas ir jų panieka „gimimo atsitiktinumui“. Kita vertus, J. S. Mill’is neneigė savininko teisės disponuoti turtu. Jis tik apribojo paveldėtojo teisź jį gauti: paveldėtojas neturėtų gauti daugiau tam tikros nustatytos turto sumos.

Svarbi¹ viet¹ J. S. Mill’io koncepcijoje užėmė klausimai, susijź su tobuliausia visuomenine struktūra. Jis manė, kad „geriausia žmonijos būklė būtų tokia: nėra skurdžių, niekas nesiveržia tapti turtingesnis ir nėra priežasčių bijoti būti atblokštam dėl kitų pastangų prasibrauti į priekį“. Įdomu, kad ilg¹ laik¹ gyvenźs Prancūzijoje J. S. Mill’is nebuvo aršus komunizmo ir socializmo priešininkas, ir C. de Saint-Simon’o bei Ch. Fourier darbus laikė „vienais iš reikšmingiausių kūrinių“, pripažindamas, kad iš saint-simonininkų didži¹ja dalimi perėmė savo doktrin¹ apie paveldėjim¹ ir pajamas be darbo, iš J. de Sismondi – simpatij¹ smulkiajai valstiečių nuosavybei, o iš 1848 m. socialistų utopistų (asocianistų) – tikėjim¹ kooperatine asociacija, kuri turėtų pakeisti samdom¹ darb¹. Norint pajusti jo požiūrį į komunizm¹, pakanka pacituoti Principų trečiojo leidimo (1852 m.) papildym¹, kuriame jis rašė: „[] jeigu tektų rinktis tarp komunizmo su visomis jo galimybėmis ir dabartinės padėties visuomenėje su visomis jos kančiomis ir neteisybėmis; jeigu privatinė nuosavybė ir toliau neišvengiamai s¹lygos, kad visas darbu sukurtas produktas bus skirstomas, kaip dabar matome, beveik atvirkščiai proporcingai darbo indėliui – didžiausia dalis tenka tiems, kurie iš viso niekada nėra dirbź, geroka dalis eina tiems, kurie darbuojasi beveik tik nominaliai, ir taip toliau, vis mažėjančia proporcija, atlyginimui kaskart menkėjant, kai darbas vis sunkesnis ir purvinesnis, kol pagaliau už patį sunkiausi¹, alinantį fizinį darb¹ negali tikėtis netgi tiek, kad nusipirktum būtiniausių daiktų; jei alternatyva būtų šitai ar komunizmas, tai visi dideli ar maži komunizmo sunkumai tesvertų tiek, kiek dulkelė ant svarstyklių“.

Tačiau, nors J. S. Mill’is pripažino tam tikrus komunistinių asociacijų privalumus ir manė, kad „jau dabar komunizm¹ galėtų praktiškai įgyvendinti žmonijos elitas, o vėliau tai galės padaryti ir visi“, bet tikrai neragino tuoj pat pereiti prie komunizmo ir patį tokios santvarkos egzistavim¹ laikė mažai įtikėtinu. Jo socialinių reformų doktrina buvo grindžiama tuo, kad negalima keisti tik gamybos dėsnių (be to, čia juk veikia natūralūs dėsniai), nuošalyje paliekant paskirstymo dėsnius, kuriuos sukūrė žmonės, todėl žmonės gali juos pakeisti. J. S. Mill’iui labiausiai imponavo patobulinta kapitalistinės privačios nuosavybės sistema. J. S. Mill’io nuomone, „privačios nuosavybės principo dar niekada nebuvo teisingai laikytasi.[] Šiuolaikinės Europos visuomeninės santvarkos pradžia susijusi su nuosavybės paskirstymu, kuris buvo ne teisingo padalijimo ar įsigijimo dedant pastangas, o užkariavimo ir prievartos rezultatas.[] Nuosavybės įstatymai vis dar neatitinka tų principų, kuriais pateisinama privati nuosavybė. Šie įstatymai įteisino kaip privači¹ nuosavybź dalykus, kurių jokiu būdu nebuvo galima paversti nuosavybe. Jie nustatė bes¹lyginź nuosavybź tokiems dalykams, kuriems turėtų egzistuoti tik ribotos nuosavybės teisės“. Kritiškai peržiūrėjźs tuometinėje socialistinėje literatūroje pateiktas visuomeninės pertvarkos receptus, J. S. Mill’is padarė išvad¹, kad „[] politinė ekonomija dar ilgai nagrinės daugiausia pažangos ir egzistavimo s¹lygas, būdingas visuomenei, grindžiamai privačia nuosavybe ir asmenine konkurencija, ir kad, esant dabartinei žmonijos išsivystymo būklei, pagrindinis siekių tikslas – ne paneigti privačios nuosavybės sistem¹, bet j¹ pagerinti ir suteikti kiekvienam visuomenės nariui visas teisias naudotis jos atnešama nauda“. Šio socialinio idealo įgyvendinim¹ J. S. Mill’is siejo su samdomo darbo, žalingo individualybei, tiesiog griaunančio j¹, panaikinimu, pakeičiant jį kooperatine gamybos bendrove, esant tokioms darbo s¹lygoms, kai nebebus jokio tarpusavio pavaldumo. Svarbi¹ viet¹ jis teikė techninei pažangai, darbuotojų išlavinimo ir dorovinio lygio didinimui, s¹moningam gimstamumo ribojimui. Jis siūlė suteikti plačiosioms masėms rinkimų teises ir skatino kooperatinio ir profs¹junginio judėjimo plėtr¹. J. S. Mill’is kvietė į socialinź partnerystź, dalį pelno suteikiant visiems darbuotojams. J. S. Mill’is manė, kad kapitalistai pamažu supras darbininkų dalyvavimo kuriant peln¹ naud¹, (t. y. kapitalui natūraliai tampant „bendra nuosavybe visų tų, kurie dalyvauja produktyviai jį naudojant“). Jo nuomone, kapitalo savininkai pamažu vis labiau įsitikins tuo, kad naudingiau savo kapital¹ suteikti asociacijoms, nei veikti savarankiškai. Kapitalas bus suteikiamas už vis mažesnius procentus. Galiausiai „kapitalas galbūt bus suteikiamas mainais už įsipareigojim¹ jo savininkui mokėti tam tikr¹ sum¹ tam tikr¹ laikotarpį. Dėl to [] visas sukauptas kapitalas gali s¹žiningai ir natūraliai [] galiausiai pavirsti bendra nuosavybe visų tų, kurie dalyvauja jo gamybiniame naudojime. Tokiu būdu atlikta kapitalo transformacija [] trumpiausiu keliu padėtų pasiekti socialinį teisingum¹ ir naudingiausi¹ visuotinės gerovės požiūriu pramoninės gamybos organizavim¹, kokį mes tegalime šiuo metu įsivaizduoti“. Tiesa, jis pabrėždavo, kad tuo pat metu reikia rūpintis, jog išliktų konkurencija tarp asociacijų. J. S. Mill’is taip pat tikėjo, kad ateityje vyraus ne tokia gamybos organizavimo forma, kuri gali egzistuoti tarp kapitalisto kaip įmonės vadovo ir darbininkų, nedarančių jokio poveikio valdymo procesui, o tokia, „kai patys darbininkai vienijasi esant lygybės ir kolektyvinės kapitalo nuosavybės s¹lygoms [], o darbas vykdomas vadovaujant jų pačių skiriamiems ir atšaukiamiems valdytojams“. Tokį kooperatyvinį sprendim¹ J. S. Mill’is vadino „kilniu idealu“ ir perėmė jį iš prancūzų utopinio (asocianistinio) socializmo, kuris agitavo už gamybinź kooperacij¹. Taip J. S. Mill’is gyvenimo pabaigoje nuo individualistinių pažiūrų pamažu perėjo prie visuomeninių, kurias galima pavadinti solidarumu, panašiu į socializm¹. Taigi jį galima priskirti prie valstybinio socializmo šalininkų. (Ko gero, jis buvo pirmas iš klasikinės politinės ekonomijos didžiųjų atstovų, prabilźs apie socializm¹ ir visuomenės socialistinź santvark¹).

Gyvenimo kelias. Baigiant J. S. Mill’io ekonominių pažiūrų aptarim¹, pažymėtina, kad jis buvo ne tik žymus mokslininkas, bet ir  verslininkas (praktinė jo veikla, kaip minėta, buvo susijusi su Rytų Indijos bendrove, kurioje J. S. Mill’is, kaip ir jo tėvas J. Mill’is, pradėjo dirbti nuo 1823 m. ir joje užėmė aukštus postus iki pat bendrovės uždarymo 1858 m., kai išėjo į pensij¹ gaudamas 1500 svarų sterlingų kasmetinź pensij¹) bei aktyvus visuomenės veikėjas, kuriam buvo artimi žmonijos visuotinės gerovės idealai. 1865 m. tapźs Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų nariu nuo Westminster’io, J. S. Mill’is rėmė dėl plačiųjų gyventojų sluoksnių interesų vykdomas reformas, pasisakė prieš žmonių išnaudojim¹ liaudies mases Didžiosios Britanijos kolonijose, aštriai kritikavo lendlorizmo sistem¹ Airijoje, siekė, kad plėstųsi valstietiškoji žemvaldystė, būtų taikoma ilgalaikė žemės nuoma. Jis ryžtingai reikalavo vyrų ir moterų lygiateisiškumo (į moteris visad žvelgźs daug įvairiapusiškiau negu į vyrus, J. S. Mill’is moterų išlaisvinimui skyrė kūrinius Šeimos vergija ir draugystė bei Moterų pavergimas, leidusius jam užimti svarbi¹ viet¹ feminizmo istorijoje kaip moterų išlaisvinimo filosofui), pasisakė už atstovaujamos demokratijos plėtr¹, aktyviai prisidėjo prie rinkiminės reformos įstatymo priėmimo 1867 m., pagal kurį didelė dalis darbininkų pirm¹ kart¹ gavo balsavimo teises. Pažymėtina, kad išrinktas į parlament¹, gindamas žmonių teises, keldamas klausim¹ dėl moterų dalyvavimo rinkimuose, J. S. Mill’is vėl peržengė to meto nuostatas ir jo požiūris pralaimėjo. Tačiau jis net negalvojo jo keisti. Kaip jis pasaulį regėjo, taip apie jį ir kalbėjo bei rašė. Ir vienintelis asmuo, kurio nuomonė jam buvo svarbi, buvo mylima žmona Hariet’a Taylor.

Paminėjus, kad J. S. Mill’is buvo tapźs Didžiosios Britanijos parlamento nariu, prašyte prašosi vienas įdomus apibendrinimas. Klasikinės mokyklos vyravimo metu ekonomistai politiniame gyvenime atliko tikrai nemenk¹ vaidmenį. Beveik 50 metų, skiriantys 1819 m. vasarį, kai parlamento nariu tapo D. Ricardo, ir 1868 m. lapkritį, pažymintį J. S. Mill’io trumpos trijų metų parlamentinės karjeros pabaig¹, kai jis, pralaimėjźs per eilinius rinkimus, išvyko į Prancūzij¹, buvo laikotarpis, kuriam buvo būdingas ekonomistų labai gausus atstovavimas įstatymų leidimo institucijoje, neturintis analogų Didžiojoje Britanijoje ar kurioje nors kitoje šalyje. Laikotarpiu tarp Politinės ekonomijos klubo įsteigimo Londone 1821 m. ir 1868 m. 52 iš 108 jo narių taip pat buvo parlamento nariai, daugiausia save siejź su vigais (Wigs), kurių politiniai įsitikinimai buvo liberalūs, o kartais net radikalūs palyginus su konservatyviais toriais (Tories). Net jei pusź šių narių galima būtų laikyti pasyviais ekonomistais, bendras jų skaičius leidžia numanyti apie didžiulź jų įtak¹  parlamente.

 

Ekonomikos teorija. Apžvelgus J. S. Mill’io ekonomines nuostatas, gali kilti klausimas ar jo Principuose išdėstyta teorija yra rikardinė? Pats J. S. Mill’is manė, kad jis tik „šlifavo“ D. Ricardo mintis. Viename iš savo laiškų jis rašė: „Aš abejoju, ar knygoje yra nors viena nuomonė, kurios nebūtų galima pateikti kaip logišk¹ jo [D. Ricardo] mokymo išvad¹?” Tačiau šis „šlifavimas“ kartais siekė D. Ricardo teorijos esminius pagrindus. Politikos sferoje jis šiai sistemai suteikė tokius mastus, kokių D. Ricardo net nesapnavo. Aišku, svarbiausiais teoriniais klausimais J. S. Mill’is tvirtai laikėsi D. Ricardo postulatų: viskas suvedama į pradinį (išeities) tašk¹ – darbinio vartojimo prekių gamybos išlaidas, kaip esminį element¹ nustatant pelno norm¹; maiše su užrašu „Grūdai“ darbinio vartojimo prekės tapatinamos su žemės ūkio produktais; mažėjančių pajamų dėsnis, susijźs kaip ir gamybos mastu, ir su technine pažanga, laikomas naudotinu tik žemės ūkio gamyboje. Visa tai sudaro rikardinės sistemos pagrind¹. Todėl jokios prielaidos apie kapitalo „realius kaštus“ arba paklausos vaidmenį – tokios svarbios kitomis ekonomistų kartoms, pasinėrusioms į santykinių kainų nustatym¹ statikos s¹lygomis – negalėjo užkirsti kelio atsirasti tipiškoms rikardinėms išvadoms. Nassay Senior’as, vienas iš didžiausių D. Ricardo kritikų, be abejo, buvo teisus, savo recenzijoje pastebėjźs: „Pono J. S. Mill’io pateikta pelno ir rentos teorija [] iš esmės nesiskiria nuo D. Ricardo teorijos“.

Vis dėl to J. S. Mill’io Principai – tai daugiau, nei kompiliacija ar paprastas atpasakojimas savais žodžiais to, kas jau pasakyta kitų. Net grynai teoriniu požiūriu knygoje nemažai tikrų atradimų – pavyzdžiui, alternatyvių kaštų samprata, paklausos priklausomybės nuo kainos triguba klasifikacija kainų poveikio visuomeninėms pajamoms aspektu, gamybos mastų ekonomijos sampratos sukūrimas ir t. t. Nekalbant jau apie tai, kad J. S. Mill’io procento teorija maždaug 40 metų pralenkė savo laikmetį. Net ir naudodamas pavienes savo pirmtakų idėjas, jis beveik visada tobulino jų formuluotes (pavyzdžiui, pateikiant pelno teorij¹, grindžiam¹ susilaikymu, apibendrinant D. Ricardo rentos koncepcij¹, taip pat atsižvelgus į N. Senior’o bei S. Bailey darbus ir t. t.). Taigi šiuolaikinį skaitytoj¹ erzinantis teorinis eklekticizmas galiausiai J. S. Mill’iui buvo naudingas. Dvi Anglijos gyventojų kartas jis mokė savo mokslo, o daugelis analitinių idėjų, neretai skylančių į priešingas kryptis, atvėrė keli¹ tolimesniam jų tobulinimui ir plėtrai. Tačiau pagrindinis J. S. Mill’io indėlis išryškėjo iš jo ekonominės reformos siūlymų. J. S. Mill’is – nepaisant jo polinkio į teorinź analizź – rašė vienam iš savo draugų: „Mano nuomone, grynai abstraktūs tyrimai politinėje ekonomijoje [] labai mažai reiškia lyginant su svarbiausiomis praktinėmis problemomis, kurias sprźsti reikalauja demokratijos ir socialistinės pasaulėžiūros plėtra“. Tačiau nepaisant palankaus požiūrio į socialistines idėjas, jis pats nebuvo socialistas ir, pasisakydamas už valstybinį intervencionizm¹, niekada nesankcionavo visiško socializmo. Iš tiesų J. S. Mill’is aistringai gynė individo laisvź ir laisv¹ m¹stym¹ – svarbiausi¹ individo laisvės s¹lyg¹, bei buvo tobulas klasikinio liberalo, kaip mes dabar jį įsivaizduojame, pavyzdys. (L. T. Hobhouse’as išreiškė ši¹ mintį, apie J. S. Mill’į sakydamas, kad „savo asmeniu jis užpildė tarp¹ tarp senojo ir naujojo liberalizmo“). Socialines blogybes, kurias matė aplinkui, jis kildino ne iš privačios nuosavybės gamybos priemonių, kaip tai darytų socialistas, o iš piktnaudžiavimo privačios nuosavybės teise. Tačiau J. S. Mill’io palankumas laissez-faire atžvilgiu jau nebuvo, kaip F. Bastiat’ui, grindžiamas fundamentaliais prigimtinių teisių argumentais. T¹ princip¹ jis palaikė utilitariniais „bendros gerovės“ sumetimais. Jis teigė: „Svarbiausias principas turi būti laissez-faire; kiekvienas jo nepaisymas, jeigu tai nėra nulemta kokių nors aukščiausios gerovės motyvų, yra akivaizdus blogis“. Tačiau taip pat J. S. Mill’is buvo pasirengźs ginti pavienius kolektyvinius veiksmus dėl minėtų „aukščiausių gėrybių“, nes, skirtingai nuo A. Smith’o, jis žvelgė į laissez-faire ne kaip į natūrali¹ laisvės sistem¹, bet kaip į žmonių sukurt¹ institucij¹ ir kaip toki¹, būtin¹ pritaikyti socialiniam naudingumui. (Bet, anot E. F. Paul, iškeldamas utilitarinį „bendrosios naudos“ princip¹, J. S. Mill’is faktiškai pakirto laissez-faire princip¹, nors, atrodytų, savo Politinės ekonomijos principuose jis buvo pasirengźs traktuoti laissez-faire kaip savaime suprantam¹ bendr¹ viešosios politikos taisyklź, o kiekvienas nukrypimas nuo jos turėjo būti pagrindžiamas ir pateisinamas prieš tvirt¹ nesikišimo prezumpcij¹). J. S. Mill’is manė, jog prieš leidžiant individams patiems pasirūpinti savo interesais, jie turi būti išmokyti pažinti savo „tikruosius“ interesus. Jo socialinės politikos program¹ galima būtų nusakyti šiais žodžiais: „Sujungti individualios veikimo laisvės maksimum¹ su visų gamtinių žemės rutulio turtų bendra nuosavybe ir lygiu visų dalyvavimu darbo, kuris šiuos turtus naudoja, vaisiuose“. J. S. Mill’io požiūrio į kapitalizm¹ kaip ekonominź sistem¹ nevaržė joks dogmatizmas – jis paprasčiausiai manė, kad dar per anksti atsisakyti pelno gavimo motyvacijos, kol yra daug galimybių tobulinti esam¹ ekonominź tvark¹. Tai buvo 1848 m. švietėjo pozicija, kuri ir šiandien būdinga daugumai Vakarų šalių ekonomistų. O J. S. Mill’io benthamiškas liberalus reformizmas Anglijoje tapo esmine ir neatskiriama politinio m¹stymo dalimi. Antra vertus, prieštaravimas tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo buvo įvardytas jau Herbert’o Spencer’io (1820–1903 m.), vis¹ savo ilg¹ gyvenim¹ gynusio griežt¹ laissez-faire form¹. Be to, kaip pažymėjo R. Heilbroner’is ir L. Thurow, „[] nuo pat pradžių kapitalizmui buvo būdinga įtampa tarp laissez-faire ir intervencionizmo – laissez-faire buvo jo ekonominio siekio išraiška, intervencionizmas – jo demokratinės politinės orientacijos išraiška“.



Dar minėtinas vienas keistokas sutapimas. (Istorija mėgsta pasišaipyti) Jo ekonomikos šedevras su išdėstyta jame pažangos ir taikių permainų bei pagerinimų galimybės idėja išspausdinta 1848 metais. Gal tai ir nebuvo nauj¹ epoch¹ lemianti knyga, bet ji tikrai žymėjo nauj¹ epoch¹. Keistas likimo pokštas – tais pat metais pasirodė ir kita, mažesnė knyga, veikiau brošiūra Komunistų manifestas. Ji savo kvietimu „Visų šalių proletarai vienykitės!“ ir rūsčiais žodžiais tuose keliuose puslapiuose (kokia grėsminga jau pati pradžia; įsiklausykime: „Šmėkla klaidžioja po Europ¹ – komunizmo šmėkla“) sugriovusi visų ramybź ir dr¹sinantį nuosaikum¹, kuriais J. S. Mill’is buvo apdovanojźs pasaulį. Ekonominės minties istorijoje išmušė „nepermaldaujamos Karl’o Marx’o sistemos“ valanda

Kalbėdami apie keistokus sutapimus, dar paminėsime, kad 1844 m. J. S. Mill’iui išleidus Esė apie kai kuriuos neišsprźstus politinės ekonomijos klausimus, tais pačiais (!) metais pasirodė ir J. Dupuit’o darbas Apie viešųjų darbų naudingumo išmatavim¹, tapźs vienu iš pirmųjų veikalų, pradėjusių maržinalistinź revoliucij¹. Ir J. S. Mill’iui istorijos valia buvo tekźs nelengvas uždavinys – pridengti klasikinės ekonomikos teorijos atsitraukim¹

Kontrolinės užduotys ir klausimai

1. Apibūdinkite J. S. Mill’io gyvenamojo laikotarpio Anglijos ekonominź-socialinź padėtį ir jos poveikį mokslininko kūrybai.

2. Aptarkite J. S. Mill’io biografij¹ ir jos poveikį svarbiausiam jo veikalui Politinės ekonomijos principai ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurie aspektai.

3. Aptarkite J. S. Mill’io Politinės ekonomijos principų ir jų taikymo socialinėje filosofijoje kai kurių aspektų struktūr¹ ir pagrindines idėjas.

4. Kas buvo būdinga J. S. Mill’io tyrimų objektui ir metodui?

5. Pagrįskite, kodėl J. S. Mill’is paskirstymo dėsnius griežtai priešino gamybos dėsniams?

6. Apibūdinkite J. S. Mill’io vertės teorij¹.

7. K¹ naujo J. S. Mill’is pasakė nagrinėdamas kainų poveikį paklausai?

8. Apibūdinkite J. S. Mill’io nuostatas apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹ bei vartojim¹.

9. Aptarkite J. S. Mill’io požiūrį į pinigus, kredit¹ ir prekybines krizes.

10. Kokias išvadas galima padaryti iš J. S. Mill’io pateiktos kiekybinės pinigų teorijos interpretacijos? 

11. Kritiškai aptarkite J. S. Mill’io pateiktas keturias fundamentalias teoremas apie kapital¹.

12. K¹ naujo J. S. Mill’is suteikė ekonomikos teorijai kalbėdamas apie statik¹ ir dinamik¹?

13. Kurios iš J. S. Mill’io idėjų apie socialinź reform¹ Jums yra įdomiausios? Kodėl?

14. Ar galima teigti, kad J. S. Mill’is buvo D. Ricardo ekonomikos teorijos pasekėjas? 

LITERATŪRA

Mill J. S. Principles of Political Economy. W. J. Ashley (ed.). – New York: A. M. Kelley, 1965 [1848].

Mill J. S. Essays on Some Unsettled Questions of Political Economy. – London: Longmans, Green, Reader and Dyer, 1874.

Милль Дж. Ст. Основы политической зкономии и некоторые аспекты их приложения к социальной философии. В 3-х т. – Москва: Прогресс, 1980-1981.

Mill J. S. Apie Laisvź. – Vilnius: Pradai, 1995.

Gide C., Rist C. Ekonominių teorijų istorija: nuo fiziokratų ligi mūsų laikų. –  Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1932. – P. 380-406.

Lydeka Z. Ekonominių teorijų istorija: Paskaitų konspektas. – Kaunas: VDU, 2001. – P. 146-152.

Šalčius P. Raštai: Teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija / Redkol.: V. Lukoševičius (sudaryt.) ir kt. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 308-311.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Amžius, 1995. – P. 140-150.

Anikinas A. Mokslo jaunystė: M¹stytojų ekonomistų  gyvenimas ir idėjos iki Markso. – V.: Mintis, 1988. – P. 266-274.

Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvarka. – Vilnius: Eugrimas, 1998. – P. 27-31.

Feminizmo ekskursai. Moters samprata nuo Antikos iki postmodernizmo. [Antologija]. /Sudarė, įvad¹ ir įžangas apie autorius parašė Karla Gruodis. – Vilnius: Pradai, 1995.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 171-202; 208-214.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 107-119.

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P. 155-189.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 363-367.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 367-394.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 96-103; 114-116.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 153-165.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 275-303.

Hayek F. A. John Stuart Mill and Hariet Taylor. – Chicago: University of Chicago Press, 1951.

Kamm J. John Stuart Mill in Love. – London: Gordon and Cremonesi, 1977.

Hollander S. The Economics of John Stuart Mill. – Cambridge: Blackwell, 1985.

Ryan A. J. S. Mill. – London: Routledge, 1974.

Nagel E. John Stuart Mill’s Philosophy of Scientific Method. – New York: Hafner, 1950.

Paul E. F. Moral Revolution and Economic Science: The Denise of Laissez-faire in Nineteenth-Century British Political Economy. – London: Greenwood Press, 1979.

Heilbroner R., Thurow L. Economics Explained. – Englewood Cliffs: Prentice Hall, 1982.

Блауг М. Экономическая мысль в рестроспективе. Пер. с англ. – 4-е изд. - Москва: Дело ЛТД, 1994. – С. 164-206.

Жид Ш., Рист Ш. История экономических учений: Пер. с фр. /Предисл. Я. И. Кузьминова. – Москва: Экономика, 1995. – C. 275-292.

Негиши Т. История экономической теории / Пер. с англ. под ред. Л. Л. Любимова и В. С. Автономова. – Москва: АО Аспект Пресс, 1995. – С. 184-224.

Всемирная история экономической мысли. Т. 2. От Смита и Рикардо до Маркса и Энгельса / Гл. редкол. В. Н. Черковец (гл. ред.) и др. –  Москва: Мысль, 1988. – С.105-117.

История экономических учений./ Под ред. В. Автономова, О. Ананьина, Н. Макашевой: Учеб. пособие. – Москва: ИНФРА-М, 2000. – С. 101-106.

Ядгаров Я. С. История экономических учений: Учебник для вузов. Изд. 4- е, перераб. и доп. – Москва: ИНФРА-М, 2002. – С. 166-172.

Ядгаров Я. С. История экономических учений. – Москва: Экономика, 1996. – С. 106-113.

История экономических учений. Ч. I / Под ред. В. А. Жамина, Е. Г. Василевского. –  Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С. 139-144.

История экономических учений: Учеб. пособие. / Г. А. Шмарловская, А. Н. Тур, Е. Е. Лебедко и др.; Под. oбщ. pед.  Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. –  Минск: Новое знание, 2001. – C. 99-105.

Рейх Г. Л. История экономической теории. Методическое пособие. – Рига: ВШЭК, 2002. –  С. 21-28.

Майбурд Е. М. Введение в историю экономической мысли. От пророков до профессоров. – Москва: Дело, Вита-Пресс, 1996. – C. 216-218.

Козлова К. Б. Институционализм в американской политэкономии: идейно-теоретические основы либерального реформизма. – Москва: Наука, 1987. – C.44-47.








Politica de confidentialitate

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comentarii


Vizualizari: 1050
Importanta: rank

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Termeni si conditii de utilizare | Contact
© SCRIGROUP 2019 . All rights reserved

Distribuie URL

Adauga cod HTML in site