CATEGORII DOCUMENTE
Afaceri Calculatoare Casa masina Didactica pedagogie Diverse Educatie Finante Geografie Istorie & politica Legislatie Limba Management Sanatate Tehnologie

Bulgara	Ceha slovaca	Croata	Engleza	Estona	Finlandeza	Franceza
Germana	Italiana	Letona	Lituaniana	Maghiara	Olandeza	Poloneza
Sarba	Slovena	Spaniola	Suedeza	Turca	Ucraineana

įstatymai	įvairių	Apskaitos	Architektūra	Biografija	Biologija	Botanika	Chemija
Ekologija	Ekonomika	Elektra	Finansai	Fizinis	Geografija	Istorija	Karjeros
Kompiuteriai	Kultūra	Literatūra	Matematika	Medicina	Politika	Prekyba	Psichologija
Receptus	Sociologija	Technika	Teisė	Turizmas	Valdymas	vietimas

KEMBRIDˇO MOKYKLA. A. MARSHALL’O EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

+ Font mai mare | - Font mai mic


DOCUMENTE SIMILARE

KEMBRIDˇO MOKYKLA. A. MARSHALL’O EKONOMIKOS TEORIJA

Pagrindinės sampratos:

Kembrid˛o mokykla. Kvazirenta. Vartotojo perteklius. Gamintojo perteklius. „Lūkestis“. „ˇirklių amenų pora“. Paklausos kaina. Paklausos kreivė. Paklausos elastingumas. Pasiūlos kaina. Pasiūlos funkcija. Dalinės pusiausvyros metodas. Pusiausvyros kaina. Laiko veiksnys. Reprezentatyvi firma. Ekonomikos teorija. Pastovios gr¹˛os dėsnis. Augančios gr¹˛os dėsnis. Ma˛ėjančios gr¹˛os dėsnis. Statika ir dinamika.

Pagalbinės sampratos:

Skatinantys motyvai. Apibrė˛tas pinigų kiekis. Maksimali kaina. Minimali kaina. Ekonominis dėsnis. Piniginiai gamybos katai. Skolinimo procentas. Funkcinis ryys. Grafinis analizės metodas. „Marshall’o kry˛ius“. Monopolija. Firmų gyvavimo ciklo teorija. „Ekonominė biologija“.

XIX a. pabaigoje – XX a. prad˛ioje stiprėjo kapitalistinės gamybos koncentracija ir monopolizacija. Ekonomistai vis daugiau dėmesio pradėjo skirti kapitalistinės firmos ekonominei politikai. Galima teigti, kad XIX a. paskutiniame deimtmetyje Anglijoje susiformavo nauja Kembrid˛o mokykla, kurios teorij¹ geriausiai atstovavo A. Marshall’o, F. Edgeworth’o, A. C. Pigou darbai. Did˛iausias indėlis čia priklauso ˛ymiausiam karalienės Viktorijos laikų (XIX a. pabaigos–XX a. prad˛ios) anglų ekonomistui, Kembrid˛o universiteto profesoriui Alfredui Marshall’ui (1842–1924 m.) – vienam i garsiausių mokslininkų ekonominės minties istorijoje, kuris buvo ne tik puikus ekonomistas, bet ir, J. M. Keynes’o ˛od˛iais tariant, „puikus istorijos ir matematikos ˛inovas, dalinio ir bendro, praeinančio ir am˛ino pa˛inimo puikus meistras“. A. Marshall’as, kaip ir jo am˛ininkas F. Edgeworth’as, buvo tipikas universitetinis „produktas“. Nors jis buvo nuvykźs į JAV ir net perva˛iavo i¹ alį iki pat San Francisko, jo gyvenimas, pa˛iūros, – neivengiamai ir ekonomikos teorija – dvelkė Kembrid˛o aplinkos ramybe ir rafinuotumu. Nepaisydamas savo kaip mokslininko nuopelnų, A. Marshall’as liko kuklus ˛mogus. tai kaip jis įvertino pats save: „Kuo daugiau gilinausi į ekonomikos mokslo tyrimus, tuo labiau supratau, kad mano įgytos ˛inios ioje srityje gerokai menkesnės nei man reikėtų; ir dabar, beveik po pusės am˛iaus studijų skirtų praktikai beveik tik iam mokslui, a suprantu, kad mano pa˛inimas yra dar menkesnis, nei buvo ių tyrimų prad˛ioje“.

A. Marshall’o teorija, kurios pagrindai idėstyti 1890 m. iėjusiuose Ekonomikos teorijos principuose, pusź am˛iaus (1890–1940 m.) buvusiuose įtakingiausiu ir plačiausiai skaitomu ekonominiu tekstu Anglijoje ir JAV, tapo postrikardinės anglų politinės ekonomijos, psichologinės austrų mokyklos, vokiečių istorinės mokyklos ir kitų srovių susisteminimu, po kurio ekonomistai prakalbo apie marshallistinź revoliucij¹. Skirtingai nuo W. S. Jevons’o, atvirai kritikavusio klasikinź ekonomikos teorij¹, A. Marshall’as neneigė klasikinės teorijos svarbos, bet, atėjźs į ekonomikos teorij¹ laikotarpiu, kai klasikinės tradicijos įtaka jau seko, pamėgino jai suteikti bendresnį pobūdį. Skaitant Principus krinta į akis A. Marshall’o did˛iulė pagarba ekonomistams, kurių veikalai buvo panaudoti raant knyg¹. Pastebėtina, kad skirtingai nuo daugelio anglų ekonomistų, A. Marshall’as teigiamai vertino vokiečių istorinės mokyklos su jos lyderiu Wilhelm’u Roscher’u, pasiekimus ir net tvirtino, kad „pati reikmingiausia ekonominė veikla Europos ˛emyne pastaruoju metu vyko Vokietijoje“. Vokiečių ekonomistų darbuose A. Marshall’¹ traukė jų po˛iūrio platumas, istorikumas ir evoliucionikumas, įvairių epochų ir alių lyginamoji analizė, etinių ir teisinių aspektų įvertinimas. Kai kurie Principų skyriai akivaizd˛iai parayti i istorinės mokyklos pozicijų. Tiesa, pastebėtina, kad pradedant penktuoju veikalo leidimu (1907 m.), med˛iaga apie ekonomikos mokslo plėtr¹ ir laisvosios pramonės bei verslininkystės augim¹, i prad˛ių buvusi I knygoje, buvo perkelta į priedus. Tai rodytų, kad dėl istoriko W. Cunningham’o kritikos A. Marshall’as pama˛u atsitraukė nuo istorinių iekojimų.

Tačiau tuo pat metu knygos branduolį sudaro iki iol nepralenktas mar˛inalistinės mikroekonomikos idėstymas. Todėl dr¹siai galima teigti, kad A. Marshall’o Ekonomikos teorijos principai davė prad˛i¹ naujai iuolaikinio ekonomikos mokslo krypčiai – neoklasikinei ekonomikos teorijai. ia prasme A. Marshall’o pa˛iūrų reikmė lygintina nebent tik su tuo vaidmeniu, kurį XX a. ketvirtajame deimtmetyje suvaidino J. M. Keynes’o idėjos.

A. Marshall’as ir jo alininkai, i esmės pritardami mar˛inalizmo metodologinei sistemai, suteikė jai savitumo. Daugiausia dėmesio sutelkź į isamios kainų teorijos kūrim¹, kritikuodami austrų mokykl¹ ir mėgindami isprźsti ribinio naudingumo bei gamybos veiksnių teorijų prietaringum¹, jie analizuodami kain¹ atsisakė jos ribinio naudingumo vertinimo subjektyviais kriterijais, palikdami jiems tik kukli¹ vieno i veiksnių, turinčių poveikį paklausai, viet¹.

Savo veikaluose A. Marshall’as idėstė svarbiausių ekonominių kategorijų ir dėsnių sav¹ matym¹ ir pateikė jų sav¹ traktuotź. Pasak A. Marshall’o, ekonomikos mokslo tyrimų objektas daugiausia yra tie skatinantys motyvai, kurie stipriausiai ir pastoviausiai daro poveikį ˛mogaus elgesiui ūkio srityje. Toks skatinantis motyvas yra apibrė˛tas pinigų kiekis. Būtent is pačių pastoviausių paskatų ūkiniame gyvenime apibrė˛tas ir tikslus piniginis įvertinimas leido ekonomikos mokslui gerokai aplenkti kitus mokslus, tiriančius ˛mogų.

Pagal tai A. Marshall’as traktavo ir ekonominius dėsnius. Jis raė: „Ekonominiai dėsniai, arba ekonominių tendencijų apibendrinimas, – tai visuomeniniai dėsniai, priskirtini toms ˛monių elgesio sritims, kuriose jose veikiančių skatinančių motyvų jėg¹ galima imatuoti pinigine mase“.

Pagal klasikinės politinės ekonomijos tradicijas A. Marshall’as savo analizėje ap˛velgė platų objektyvių dėsningumų spektr¹. Tačiau ir čia akivaizdus specifinis jo po˛iūris. Ypač tai atsispindėjo i vertės traktavimo. Būtina pa˛ymėti, kad A. Marshall’as buvo principinis D. Ricardo darbinės vertės teorijos prieininkas (jis ry˛tingai nesutiko su teiginiu, kad „daikto vertė paprasčiausiai priklauso nuo jos pagaminimui sunaudoto darbo kiekio“) ir jai prieino eklektik¹ koncepcij¹, sujungusi¹ ribinio naudingumo teorij¹ su psichologine subjektyvia N. Senior’o susilaikymo teorija bei J. B. Say’aus trijų gamybos veiksnių teorija. Tai leido apeiti vertės altinio klausim¹. Formaliai visoje knygoje A. Marshall’as naudojo vertės kategorij¹. Kokybine prasme ja buvo laikoma „darbo aukų“ suma i darbininko pusės ir „lūkesčiai” i kapitalisto pusės. Kiekybine prasme vertė buvo suvedama į realias gamybos ilaidas. Tačiau realiai vertė A. Marshall’o teorijoje didesni¹ja dalimi itirpo pusiausvyrinės kainos kategorijoje. Neatsitiktinai jis da˛nai iuos ˛od˛ius naudojo kaip sinonimus. A. Marshall’as manė, kad sprend˛iant vertės problem¹ svorio centr¹ reikia perkelti į paklausos ir pasiūlos s¹veikos dėsningumų bei paklausos ir pasiūlos kitim¹, lemiančių veiksnių tyrim¹. Tai leistų sukurti nauj¹ kainų teorij¹ i esmės visikai nesinaudojant vertės (realių ilaidų) samprata. (A. Marshall’o pasekėjai – V. Pareto ir kt. – siūlė i viso atsisakyti vertės teorijos, visikai j¹ pakeičiant kainos teorija). Norėdami suderinti, sujungti į vien¹ visum¹ ribinio naudingumo ir gamybos katų teorijas, Kembrid˛o mokyklos ekonomistai teigė, kad neribotos konkurencijos s¹lygomis nei paklausai (kaip manė ribinio naudingumo teorijos atstovai), nei pasiūlai (kaip manė gamybos veiksnių teorijos atstovai), kurios yra lygiateisės ribinio kainodaros mechanizmo elementai, neteiktinas prioritetas nustatant kainas. A. Marshall’as į ribinio naudingumo ir gamybos katų lygiateisį poveikį vertei (kainai) vaizd˛iai palygino su ˛irklių amenų pora, „kur taip pat neįmanoma nustatyti, ar popieriaus lapelį kerpa virutinė, ar apatinė ˛irklių pusė“. I čia iplaukia ir principinis A. Marshall’o bei L. Walras’o modelių skirtumas: L. Walras’ui kaina – nepriklausomas kintamasis, o prekės kiekis, t. y. pasiūla, priklauso nuo kainos; o A. Marshall’ui pasiūla – nepriklausomas kintamasis, kurio dydį lemia ne kaina, o katai. Kadangi Kembrid˛o mokyklos ekonomikos teorijos reforma vyko mar˛inalizmo ribose, ribiniai dyd˛iai, kuriuos austrų mokykla sutelkė vartojimo ir paklausos pusėje, dabar pasirodė ir gamybos bei pasiūlos pusėje.

Siekdami nustatyti paklausos ir pasiūlos pusiausvyros s¹lygas, mar˛inalistai plačiai naudojo rinkos pusiausvyros samprat¹. Pastebėtina, kad A. Marshall’as pirmiausia domėjosi pasaulio adaptyvia ir savireguliuojančia prigimtimi. Jis, kaip vėliau raė jo garsiausias mokinys J. M. Keynes’as, sukūrė „itis¹ M. Copernicus sistem¹, kurioje visi ekonominės visatos elementai ilieka savo vietose dėl savitarpio atsvaros ir s¹veikos“. Nors rinkos pusiausvyros samprata buvo ˛inoma ir iki A. Marshall’o (jau A. Smith’as, D. Ricardo, J. S. Mill’is yra atskleidź rinkos sistem¹ kaip labai sudėting¹ ir veiksming¹ mechanizm¹ su grį˛tamuoju ryiu), bet būtent po A. Marshall’o darbų i kategorija tapo labai paplitusiu ekonomikos teorijos metodologijos elementu, o pats jo naudotas analitinis metodas vadinamas dalinės pusiausvyros metodu. Skirtingai nuo L. Walras’o, nagrinėjusio bendr¹j¹ pusiausvyr¹ visose tarpusavyje susijusiose rinkose vienu metu, A. Marshall’as buvo linkźs atskirai tirti tam tikros gėrybės rink¹, Principuose bendrajai pusiausvyrai skirdamas tik kelet¹ puslapių priede. Taikant dalinės pusiausvyros metod¹, kiekvienoje situacijoje pastovūs visi elementai, iskyrus vien¹ (t. y. taikoma ceteris paribus s¹lyga), ir tiriamos io vieno elementų pokyčių pasekmės. Remdamasis iuo savo metodu, A. Marshall’as manė, kad ekonomikos teorijos pagrindinis u˛davinys yra rinkti, analizuoti ir apm¹styti faktus. Todėl būtent tokį dalinės pusiausvyros po˛iūrį jis laikė tinkamiausiu praktiniams tikslams. Be to, jei L. Walras’o modelyje pusiausvyra pasiekiama keičiantis kainai, tai A. Marshall’o modelyje – keičiantis produkcijos apimtims (vėliau ie du po˛iūriai buvo pavadinti atitinkamai rinkos kainų koregavimo modeliu ir gamybos apimčių koregavimo modeliu).

Pastebėtina, kad pati A. Marshall’o teorija, nors ir buvo kuriama neper˛engiant neoklasikinės tradicijos ribų, pasi˛ymėjo tikrovikesniais bruo˛ais, nei ta abstrakti bendrosios pusiausvyros sistema, kuri paplito Europos ˛emyne dėl L. Walras’o darbų, nes A. Marshall’as tiria vis¹ realaus pasaulio ekonomikos kompleks¹. Kaip pastebėjo A. S. Eichner’is, „galiausiai, neoklasikinė teorija, kuri buvo iplėtota Did˛iojoje Britanijoje ir kitose anglikai kalbančiose alyse, pasirodė ne taip atplėta nuo realios tikrovės, kaip neoklasikinė teorija, kuri¹ ˛emyninėje dalyje plėtojo L. Walras’as ir jo pasekėjai. is kontrastas pasireikė kaip skirtumas tarp A. Marshall’o dalinės pusiausvyros teorijos, turėjusios laikines ribas (ilgalaikį ir trumpalaikį aspektus), ir L. Walras’o belaikės bendrosios pusiausvyros teorijos“. Panaias mintis dėstė ir J. R. Hicks’as, savo veikale Vertė ir kapitalas (1939 m.) teigdamas: „Tuo metu kai Walras’as iekojo bendrųjų principų, galinčių būti mainų ekonomikos funkcionavimo pagrindu, Marshall’as kūrė analitinį instrument¹, numatantį paprastesnį jo panaudojim¹ nagrinėjant dalines problemas, paimtas i istorijos ar gyvenimikosios patirties“. Geras to pavyzdys yra vartotojo ir gamintojo pertekliaus koncepcija. Neabejotina, kad visi A. Marshall’o modeliai tikroviki, nors dauguma jų – atviri ir nepakankami, nes lieka kitų nepaaikintų veiksnių, kuriuos tenka u˛siduoti egzogenikai.

Tačiau, kaip pa˛ymėjo G. L. S. Shackle’as, nors marshallistinės mokyklos ekonomistai „tyrė realų pasaulį pagarbos jam dvasia“, modelių kūrimo mėgėjai beveik visikai atmetė t¹ atsargum¹, kuris buvo būdingas pačiam A. Marshall’ui, raiusiam, kad „Mes negalime neklysdami nuspėti ateitį. Gali pasitaikyti netikėtumų, ir iandien veikiančios tendencijos gali pasikeisti, taip ir nespėjusios [] būti visikai ir pilna apimtimi įgyvendintos“. Būtent ie galimi netikėtumai ir tapo „daugelio sunkumų, su kuriais susidūrė mėginimai panaudoti ekonomines doktrinas praktinių problemų analizei, altiniu“.

Kartu su Kembrid˛o reforma prasidėjo visuotinis ekonomistų perėjimas prie funkcinių ryių tarp ekonominių reikinių tyrimo. Tai labai susijź su A. Marshall’o kūryba. Savo Ekonomikos teorijos principų specialiame priede Ekonomikos mokslo objektas ir metodas jis raė: „Jeigu ekonomistas greitai ir nesusim¹stydamas darys ivadas, jis kiekviename savo darbo etape neteisingai irykins tarpusavio ryius“, nes „praeities aikinimas ir ateities numatymas – tai ne skirtingos operacijos, o viena ir ta pati veikla, vykdoma skirtingomis kryptimis; vienu atveju – nuo rezultato prie prie˛asties, o kitu – nuo prie˛asties prie rezultato“. Pagal į princip¹ A. Marshall’as siekė suteikti savo teorijai praktinź orientacij¹, papildydamas j¹ konkrečių rinkos problemų ekonominiu-matematiniu tyrimu, naudojant matematinius metodus „ekonominio pasirinkimo“ dėsningumų matematiniam pavaizdavimui.

Gyvenimo kelias. Gimźs Clamphans’e ir u˛augźs Anglijos banko kasininko eimoje, mokźsis pirklio Taylor’o mokykloje Londone, kur gavo klasikinį isilavinim¹ su privalomu patarnavimu Anglikonų ba˛nyčioje, u˛uot studijavźs teologij¹ Oksforde, kaip norėjo tėvas, ir tapźs dvasininku – reikia įvertinti tai, kad jo senelis buvo dvasininkas, – pasiskolinźs pinigų i turtingo dėdės A. Marshall’as studijavo matematik¹ Kembrid˛o universitete, kurį baigźs su pagyrimu 1865 m. – geriau tebuvo įvertintos lordo Rayleigh’o ˛inios, i prad˛ių ketino tapti profesionaliu matematiku. Tačiau u˛siėmźs matematikos dėstymu, A. Marshall’as norėjo savo ˛inias pritaikyti kovai prie skurd¹, troko prisidėti prie neturto problemų sprendimo. Todėl vis labiau iekojo atsakymo į klausim¹ „[] kokių gyvenimo s¹lygų iki pilnatvės turėtų pakakti britų darbininkų klasei?“. Kad rastų atsakym¹, kaip savo gyvenimo saulėlydyje J. M. Keynes’ui pasakojo pats A. Marshall’as, „vyresnių bei protingesnių“ ir buvo paskatintas studijuoti politinź ekonomij¹.

Ekonomikos teorija. Tačiau nors ir puikiai imanydamas kiekybinius metodus (be jokių abejonių, matematinėmis ˛iniomis jis lenkė visus savo am˛ininkus – mar˛inalistus), A. Marshall’as vis dėl to jais naudojosi daug atsargiau, nei matematinės mokyklos atstovai jo am˛ininkai L. Walras’as ir W. S. Jevons’as. Jis pripa˛ino ekonominės – matematinės analizės ribot¹ produktyvum¹ bei teigė, kad geras ekonominių reikinių matematinis pateikimas gali pasirodyti es¹s puiki matematika, bet prasta ekonomika. Principuose visos garsiosios A. Marshall’o diagramos, dabar puoiančios bet kurį įvadinį mikroekonomikos vadovėlį, yra nukeltos į nuorodas, o algebrinės lygtys dar toliau – į matematinius priedus. (Skirtingai nuo W. S. Jevons’o, visa tai įtraukusio į pagrindinį tekst¹). Tai buvo daroma ne tik dėl to, kad dėstymas taptų paprastas ir aikus: A. Marshall’as į˛velgė pavojų, kad per daug didelis ˛avėjimasis matematika, jo ˛od˛iais tariant, „gali pritraukti mūsų dėmesį prie intelektualių ˛aidimų, menamų problemų, neatitinkančių realaus gyvenimo s¹lygų, nagrinėjimo“. Jo nuomone, „Labiausiai vykź matematikos pritaikymai politinėje ekonomijoje yra tie, kurie yra trumpi ir paprasti, vartoja ma˛ai ˛enklų ir greičiau siekia nuviesti vien¹ ar kit¹ atskir¹ plataus ekonominio pasaulio aspekt¹, nei atvaizduoti t¹ pasaulį be galiniame jo sudėtingume“. Vėliau ias A. Marshall’o abejones dėl matematinių metodų patikimumo ir jų galimybės isprźsti pasaulio problemas gerai ireikė J. M. Keynes’as, teigdamas, kad „Mūsų sugebėjimai prognozuoti ir numatyti yra tokie menki, kad kartais protingiau pasirinkti blogį dabar, nei abejotin¹ gėrį ateityje. Ka˛ko atsisakant dabar dėl ateities, nereikia, kad ateityje bus geriau“.

Gyvenimo kelias. Jei jau prakalbome apie A. Marshall’as studijas Kembrid˛e, tai pa˛ymėtina, kad ten irykėjo ir ypač platūs interesai filosofijos (jis buvo gerai susipa˛inźs su utilitaristų ir G. W. F. Hegel’io filosofija) bei visuomenės mokslų srityje. Pagal jo paties prisiminimus, jis ėjo nuo metafizikos prie etikos, o nuo ios – prie politinės ekonomijos. Nagrinėdamas D. Ricardo ir J. S. Mill’io veikalus, A. Marshall’as pats sau juos iversdavo į diagramų kalb¹. Tai vėliau jam leido suformuluoti grafinį analizės metod¹, būtent jo pastangomis įsitvirtinusį iuolaikiniame ekonomikos moksle. Kita vertus, pa˛ymėtina, kad būtent iuo laikotarpiu (1867–1870 m.) kai A. Marshall’as vertė D. Ricardo doktrinos J. S. Mill’io variant¹ į matematinź kalb¹, jis beveik baigė kurti savo vertės ir paskirstymo teorij¹. 1908 m. J. B. Clark’ui raytame laike A. Marshall’as ir pats tai patvirtino, teigdamas, kad „Tarp 1870 m. ir 1874 m. a iplėtojau savo teorinių nuostatų detales ir nepatyriau jokių rimtų pokyčių nuo to laiko, kai E. von Bohm-Bawerk’as ir F. von Wieser’is buvo dar tik jaunuoliai, besimokantys mokykloje“.

Politinź ekonomij¹ A. Marshall’as dėstė nuo 1868 m. iki 1908 m. Baigźs Kembrid˛o universitet¹, A. Marshall’as St. John’o koled˛e pradėjo skaityti logikos ir ekonomikos paskaitas studentams, kurie ruoėsi egzaminui filosofijos ir visuomeninių mokslų laipsniui gauti. 1877 m. jis vedė Mary Paley, buvusi¹ savo studentź, ir paliko Kembrid˛¹. A. Marshall’as perva˛iavo į Bristolį, kur tapo universitetinio koled˛o pirmuoju rektoriumi ir politinės ekonomijos profesoriumi (taip pat skaitė ir vakarinį paskaitų kurs¹ jauniems verslininkams). Gyvendamas Bristolyje, A. Marshall’as kartu su ˛mona 1879 m. ileido darb¹ Pramonės ekonomika. 1881 m. dėl pablogėjusios sveikatos jis atsistatydino i pareigų ir persikėlė į Oksford¹; ten nuo 1883 m., mirus A. Toynbee, Balliol’io koled˛e skaitė ekonomikos teorijos paskaitas. 1885 m. Kembrid˛o universitete A. Marshall’as buvo irinktas politinės ekonomijos profesoriumi; ias pareigas jis perėmė i Henry Fawcett’o (1833–1884 m.), 1863 m. ileidusio Politinės ekonomijos vadovėlį. Per 20 metų io vadovėlio buvo parduota 20 tūkst. egzempliorių, jis plačiai naudotas ir Anglijoje, ir JAV. 1890 m. buvo ileistas A. Marshall’o darbas Ekonomikos teorijos principai. 1902 m. jo iniciatyva buvo įvesta naujas politinės ekonomijos specialybės idėstymas, pavadintas ekonomikos teorija. Tuo pačiu buvo galutinai istumtas kurso sudarymas pagal J. S. Mill’io politinės ekonomijos klasikinės mokyklos vadovėlius. 1903 m. A. Marshall’ui pavyko įtikinti Kembrid˛o universiteto vadovybź įsteigti egzamin¹ bakalauro laipsniui gauti pagal ekonomikos ir politikos specialybź, o jo ˛mona M. Paley tapo viena pirmųjų moterų, dėsčiusių ekonomikos teorij¹ Kembrid˛e.

A. Marshall’as tapo garsiosios Kembrid˛o mokyklos įkūrėju. Jo mokiniais buvo A. C. Pigou, J. M. Keynes’as, J. Robinson, D. H. Robertson’as ir kiti. (Kaip 1888 m. H. S. Foxwell’as raė A. Marshall’ui: „Pusź Jungtinės Karalystės ekonominių katedrų yra u˛ėmź jo vaikai [..]“). A. Marshall’o studentų s¹ra¹ galima skaityti kaip XX a. prad˛ios britų ekonomistų Kas yra kas knyg¹. 1908 m. jis paliko politinės ekonomijos profesoriaus viet¹, kad likusį gyvenim¹ galėtų pavźsti literatūrinei veiklai. 1919 m. ileidźs knyg¹ Pramonė ir prekyba, skirt¹ pramonės plėtros istoriniam tyrimui, ir 1923 m. knyg¹ Pinigai, kreditas ir komercija, 1924 m. A. Marshall’as mirė.

A. Marshall’o kaip ˛ymiausio ekonomisto teoretiko lovė ilgai grįsta būtent jo paskaitomis, nes, siekdamas tobulybės, jis kankinančiai ilgai (apie 20 metų) raė ir rengė spaudai savo pagrindinį veikal¹ Ekonomikos teorijos principai, kurį iki pat savo gyvenimo pabaigos kartas nuo karto per˛iūrėdavo ir tikslindavo, todėl atuntasis (paskutinis) leidimas iėjo 1920 m. Tiesa, C. W. Guillebaud’o nuomone, „įvairių leidimų lyginimas, atrodytų, nepatvirtina nuomonės, kad nuo 1890 m. iki 1920 m. įvyko kokia nors reali jo idėjų evoliucija ar vystymas“, o pats „gyvybingiausias“ pasirodė penktasis leidimas. Tačiau toks vėlyvas veikalo pasirodymas atėmė galimybź A. Marshall’ui pretenduoti į daugelio ekonominių tiesų atradimo prioritet¹.

Ekonomikos teorija. Kalbant apie A. Marshall’o ekonomikos teorijos metodologinius ypatumus, pa˛ymėtina, kad jis tyrinėjo ˛monių ekonominź veikl¹ i „grynos“ ekonomikos teorijos ir ūkininkavimo idealaus modelio, galimo dėl tobulos konkurencijos, pozicijų. Tačiau dėl naujų mar˛inalistinių principų priėjźs ekonomikos pusiausvyros idėj¹, kaip minėta, apibūdino j¹ tik kaip „dalinź“ padėtį, t. y. firmos, akos lygyje. Pastarasis po˛iūris tapo vyraujantis ir jo sukurtai Kembrid˛o mokyklai, ir daugumai XIX a. pabaigos – XX a. prad˛ios neoklasikų.

Kembrid˛o mokyklos ekonomistų dėmesio centre buvo rinkos kainų formavimosi mechanizmas. Skirtingai nuo savo ortodoksalių pirmtakų, „klasikų“, A. Marshall’as laikė, kad netikslinga ekonomines kategorijas apibūdinti remiantis kauzalistiniu pagrindu, pagal kurį reikalaujama „įrodinėti“ vienus ar kitus esminius tokio skyrimo bruo˛us. Jo po˛iūriu, sprend˛iant i Principų pirmojo leidimo pratarmės, „realiame gyvenime nėra rykaus atskyrimo tarp daiktų, kurie yra kapitalas ir kurie juo nėra, kurie priskiriami prie esminių gyvenimo priemonių ir kurie prie jų nepriskiriami, taip pat kaip ir tarp produktyvaus ir neproduktyvaus darbo“. (Beje, kalbėdamas apie produktyvų ir neproduktyvų darb¹, A. Marshall’as manė, kad beveik bet koks darbas tam tikra prasme yra produktyvus, jei jis pasiekia savo rezultat¹, nesvarbu kurioje srityje būtų panaudotas). Kadangi, A. Marshall’as pripa˛ino tik funkcinź analizź, visi trys rinkos parametrai (kaina, paklausa, pasiūla) buvo nagrinėjami kartu, atsi˛velgiant į jų tarpusavio s¹veik¹.

Kalbant apie paklausos teorij¹, pagrindinis A. Marshall’o indėlis buvo susijźs su paklausos kreivės, paklausos elastingumo ir vartotojo pertekliaus koncepcijomis.

Paklausos kreivės, kaip empirikai stebimo fenomeno, samprat¹ į ekonomikos teorij¹ įvedė A. Cournot, idėstydamas sav¹jį „pardavimo dėsnį“. Tiesa, jis kain¹ vaizdavo x ayje, o kiekį y ayje. Tačiau iki A. Marshall’o paklausos kreivė nebuvo siejama su ribinio naudingumo teorija, nors ekonomistai, pavyzd˛iui, W. S. Jevons’as, intuityviai jautė ryį tarp ˛emėjančios paklausos kreivės ir ma˛ėjančio ribinio naudingumo. Būtent A. Marshall’ui pirm¹ kart¹ pavyko susieti paklausos dėsnį su ma˛ėjančiu ribiniu naudingumu, arba, kaip jis pats pareikė, „iversti į dėsnį [] į kainų kalb¹“ bei paklausos kreivź ivesti i naudingumo funkcijos. Principų antrame matematiniame priede A. Marshall’as pusiausvyros s¹lygas prekių vartojimo atvejui apibūdino naudodamas ribinių naudingumų santykio su kainomis dėsnį:

MU_x/P_x = MU_y/P_y = MU_z/P_z = MU_n

Kur: MU_n – tai, k¹ A. Marshall’as vadino pinigų ribiniu naudingumu. Tiesa, tam, kad paklausos kreivė visada būtų nuo˛ulniai krintanti (būtent A. Marshall’as pirmasis įdiegė dabar standartinį būd¹ kain¹ atidėti ant ordinačių aies, „apversdamas“ A. Cournot pasiūlyt¹ paklausos kreivź) ir j¹ galėtume ivesti kaip naudingumo funkcij¹, A. Marshall’as pirmiausia padarė supaprastinim¹ apie pinigų fiksuot¹ ribinį naudingum¹ pirkėjui, nes jei norime nagrinėti paklausos kreivź kaip ma˛ėjančio ribinio naudingumo padarinį, būtina atsiriboti nuo situacijos, kai prekės kaina smarkiai svyruoja.

A. Marshall’as apibūdino ir padėtį, kai paklausa didėja. Ji geometrikai vaizduojama paklausos kreivės poslinkiu auktyn, arba deinėn, ir gal būt jos statumo pokyčiu. Toliau A. Marshall’as nuo individualios paklausos kreivės nagrinėjimo perėjo prie rinkos paklausos kreivės. Būtent rinkoms jis suformulavo bendr¹jį paklausos dėsnį: kuo didesnis norimų parduoti prekių kiekis, tuo ˛emesnė turi būti nustatyta jų kaina, kad prekės galėtų rasti sau pirkėjus, arba, kitais ˛od˛iais, prekių kiekis, kuriam yra paklausa, auga ma˛ėjant kainai ir ma˛ėja didėjant kainai.

Pats A. Marshall’as pirmas atkreipė dėmesį ir į fakt¹, kad universaliam paklausos dėsniui vis dėlto būdinga galima iimtis – vadinamasis Giffen’o paradoksas, t. y. atvejis, kai, kalbant iuolaikine kalba, kainos pokyčio neigiamas pajamų efektas yra toks didelis absoliučia iraika, kad nusveria io kainos pokyčio neigiam¹ substitucijos efekt¹.

Kaip manė Kembrid˛o mokyklos lyderis A. Marshall’as, viena vertus, rinkos mechanizmas, veikdamas neribotos konkurencijos s¹lygomis, nustato paklausos ir pasiūlos priklausomybź nuo kainos. Jei, tarkime, kurioje nors rinkoje prekės kaina auga, tai visuomet paklausa jai ma˛ėja, o pasiūla – iauga. Ji prieingai, kai kaina krinta, tada paklausa padidėja, o pasiūla suma˛ėja. Vadinasi, rinkos kaina svyruodama gali pasiekti tam tikr¹ pastovi¹ būklź, tapti pusiausvyros kaina, kuriai esant, susikerta paklausos ir pasiūlos kreivės, t. y. paklausa iai prekei susilygina su jos pasiūla (paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo tak¹ grafike priimta vadinti Marshall’o kry˛iumi – ˛r. 7.3.1 pav.).

7.3.1. pav. A. Marshall’o pusiausvyros diagrama

Kita vertus, rinkos sistema veikia ir prieinga kryptimi, nustatydama kainos judėjimo priklausomybź nuo paklausos ir pasiūlos santykio. Pavyzd˛iui, kaina, kuri virija pusiausvyros būklź, skatina pasiūlos plėtr¹. Pasiūla, virydama paklaus¹, verčia kain¹ judėti atgal, link pusiausvyros. O jei rinkos kaina tampa ma˛esnė u˛ pusiausvyros, tada ji paklaus¹ kelia auktyn. i iauga, virydama pasiūl¹, o tai sukelia kainos didėjim¹ ir jos judėjim¹ link pusiausvyros tako.

Pasak A. Marshall’o, tai idealus rinkos s¹veikos modelis, kai paklausa ir pasiūla vienodu mastu turi poveikio kainos kitimui. Tačiau i padėtis labai keičiasi, įvertinus laiko veiksnį – nagrinėjamų laikotarpių ilgum¹. Laiko, kaip paties svarbiausio elemento susidarant pusiausvyrai, akcentavimas, – ko gero, pagrindinis A. Marshall’o indėlis į ekonomikos teorij¹. Laiko problema, jei teisingai suprasime jo Principus, slypi kaip mįslė pačioje ekonomikos teorijos erdyje. Tačiau A. Marshall’o primygtinis teiginys apie „did˛iulź laiko veiksnio – [] io ekonominės analizės mil˛iniko sunkumų altinio – reikmź“ XX a. ketvirtajame deimtmetyje buvo pakeistas į kit¹ nuostat¹, kuri¹ atspindėjo, pavyzd˛iui, J. Robinson po˛iūris, idėstytas jos knygoje Netobulos konkurencijos ekonomikos teorija. Ji raė: „ioje knygoje siūlomas metodas – tai pusiausvyros būklės tyrimo metodas. Nėra jokių u˛uominų apie padarinius, susijusius su laiko bėgimu, [] netiriamas ir perėjimo i vienos pusiausvyros būklės į kit¹ procesas []“. Tiesa, vėliau J. Robinson įtikimiau u˛ kitus ekonomistus sugebėjo parodyti būtinybź į ekonominź analizź įtraukti laiko veiksnį, ir taip dar kart¹ įrodė savo nuostabų mokslinį s¹˛iningum¹.

A. Marshall’as teigė, kad kai tiriamas trumpas laikotarpis, pasireikia vieni dėsningumai, o kai akcentuojamas ilgas laikotarpis – kiti. Lygiateisikumas inyksta: tai paklausa, tai pasiūla tampa svarbiausia kainų reguliuotoja.

Labai trumpu (rinkos) laikotarpiu pirmenybė tenka paklausai, visk¹ lemia vien psichologikai paaikinamas prekių naudingumas, darantis betarpikiausi¹ poveikį jų rinkos kainai. Anot A. Marshall’o, tai paaikinama tuo, kad pasiūla inertikesnė, nespėja keistis su nuolat svyruojančia paklausa. Ji atsilieka, vėluoja, nes jos pasikeitimui reikia naujų gamybos s¹lygų, bei, visai galimas daiktas, ir naujų gamybinių pajėgumų. Todėl trump¹ laikotarpį pasiūlos dydis lieka pastovus. Tada paklausa tampa svarbiausiu kainodaros veiksniu, ir bet koks jos augimas didina kain¹.

Tokiu atveju atsiranda skirtumas tarp prekės naujos, auktesnės kainos ir jos gamybos katų bei normalaus pelno. Verslininkas laikinai gauna papildomų pajamų, arba, naudojant ekonomikos teorijoje „prigijusi¹“ ir j¹ gerokai praturtinusi¹ A. Marshall’o terminologij¹, kvazirent¹. A. Marshall’as tausojo termin¹ renta vadinamosioms laisvosioms gamtos dovanoms, nes, kaip ir D. Ricardo, jis ˛emź iskyrė kaip unikalų iteklių, kadangi jos pasiūla faktikai nepriklauso nuo auktesnio atlygio. Tačiau pajamos, gaunamos ne i gamtinių gamybos veiksnių, o i ˛mogaus padarytų gamybinių fondų, kurių pasiūla yra laikinai fiksuota, taip pat turi rentos pobūdį. Procento terminas taikomas tik naujoms planuojamoms investicijoms. Kapitalas atnea gryn¹jį vertinį rezultat¹, gaunam¹ atskaičiavus ilaidas jo palaikymui ir atkūrimui. is investicijų į pagrindinį kapital¹ grynasis vertinis rezultatas vadinamas kvazirenta. Tačiau A. Marshall’o nuomone, kvazirenta apima ka˛k¹ daugiau. Ji apima visas firmos pajamas, virijančias ribines firmos pajamas, t. y. normalųjį peln¹. Akivaizdu, kad kvazirenta, jei ji pretenduoja vadintis kvazirenta, o ne katais, turi tekti individualiam verslininkui. Tačiau plėtojantis gamybai, anksčiau ar vėliau sureaguojančiai į paklausos augim¹, didėja pasiūlos apimtys, ir kaina krinta, panaikindama kvazirent¹. Panaiai vėliau kalbėjo ir J. A. Schumpeter’is. Jis teigė, kad „Tautos ūkyje, kuriame vyrauja laisva konkurencija, gėrybės kaina negali ilg¹ laik¹ viryti jos katus, nes dėl to gaunamas pelnas vers ūkinius subjektus savo veikl¹ perkelti būtent į i¹ sritį, o dėl to pasiūla iaugs ir kaina vėl ˛emės iki katų lygio“. Pastebėtina, kad ir patį skirtum¹ tarp ˛emės rentos ir kitų gamybos veiksnių kvazirentų A. Marshall’as įvardijo tuo, jog „kitų daiktų nuoma normaliomis aplinkybėmis ir ilgesniam laikui negali daug viryti normalaus pelno vir gamybos ilaidų, tuo tarpu kai derlingos ˛emės pasiūla negali greitai prisitaikyti prie tokios ˛emės paklausos, todėl i jos gaunamas pelnas gali būti nuolat auktesnis u˛ normalų peln¹ vir ilaidų, reikalingų dirvai paruoti“.

Ilgu laikotarpiu, kai vis atsinaujinantis pasiūlos srautas pritaiko man prie vartotojų poreikių, pagrindine kainodar¹ lemiančiu veiksniu tampa pasiūla ir su ja susijź piniginiai gamybos katai. Kuo ilgesnis analizuojamas laiko periodas, tuo stipresnis jų poveikis lyginant su paklausos poveikiu. A. Marshall’o nuomone, to prie˛astis yra jog ir tai, kad būtent gamyba galiausiai lemia poreikių kitim¹, pastariesiems toliau pasireikiant kaip ribiniai naudingumai ir paklausa.

Akivaizdu, kad toks kainų formavimosi mechanizmo apibūdinimas labiau darnus, nei pateiktasis austrų mokyklos ekonomistų. Pa˛ymėtina, kad A. Marshall’o pateikta laiko veiksnio analizė trumpo ir ilgo laiko periodų koncepcijos rėmuose turėjo ˛enklų poveikį tolesnei ekonomikos teorijos plėtrai. Nepaisant to, vėliau J. M. Keynes’as atriai kritikavo A. Marshall’o po˛iūrį. Būtent pastarojo idėja apie lemiam¹ paklausos vaidmenį reguliuojant kainas trumpu laikotarpiu tapo vienu i keynes’istinės sistemos pamatinių teiginių. Kit¹ A. Marshall’o princip¹ – vyraujantį pasiūlos vaidmenį ilgalaikėje kainų dinamikoje – „pasisavino“ iuolaikinio konservativizmo teoretikai, ikeldami ilgalaikio ekonomikos (vadinasi, ir kainų) reguliavimo koncepcij¹, naudojant visuminei pasiūlai valstybinį poveikį.

A. Marshall’o nuomone, tam tikros prekės paklausa priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių – ribinio naudingumo, rinkos kainos ir piniginių pajamų, naudojamų vartojimui. Ypač pabrė˛tinas pirmasis veiksnys – piniginiais vienetais ireiktas ribinis naudingumas, kuris lemia paklausos judėjim¹ bei jos nuo˛ulniai krentantį pobūdį.

Norėdamas pagrįsti paklausos priklausym¹ nuo kainų pokyčio, A. Marshall’as naudojo ribinio naudingumo kategorij¹. Kadangi ribinis naudingumas lygus maksimaliai kainai, kuri¹ pirkėjas dar sutinka mokėti u˛ i¹ prekź, jis tampa rinkos kainų svyravimo aukčiausia riba. (Pastebėtina, kad toks vertinimas daug kuo sutampa su E. von Bohm-Bawerk’o pozicija). A. Marshall’as tvirtino, kad i maksimali kaina yra nepriklausoma nuo rinkos, autonomika paklausos kaina ir j¹ lemia tik poreikis prekei (prekės naudingumas) ir jos atsargų dydis. Į rinkos proces¹ pa˛velgus pirkėjo (vartotojo) akimis, paaikėja, kad būtent nuo io tako, paklausos kainos, rinkos kaina, veikiama paklausos ir pasiūlos, pradeda savo ilg¹ keli¹ link rinkos pusiausvyros. Norėdamas paaikinti paklausos dėsnio veikim¹, A. Marshall’as Principuose pateikė pavyzdį apie arbatos pirkim¹, pa˛ymėdamas, kad vartotojas pirks skirting¹ arbatos kiekį priklausomai nuo jos kainos, bei nurodydamas, kad knygoje pateikt¹ „paklausos skalź galima pavaizduoti dabar tampančiame įprastu grafike kaip kreivź, kuri¹ vadintume paklausos kreive“.

Ekonominei teorijai labai svarbi ir Kembrid˛o mokyklos lyderio A. Marshall’o sukurta elastingos paklausos koncepcija. Paklausos elastingumu jis laikė funkcinź paklausos priklausomybź nuo kainos pokyčio ir į elastingum¹ apibūdino kaip santykį tarp atsargų augimo ir kainų kritimo, arba, atvirkčiai, kaip paklausos suma˛ėjimo ir kainų padidėjimo santykį. Nors pati paklausos elastingumo idėja nėra vien tik A. Marshall’o iradimas (ankstesnį jos variant¹ galima aptikti A. Cournot bei Fleeming’o Jenkins’o veikaluose, o pati elastingumo koncepcija buvo nagrinėjama, nors į tai A. Marshall’as nepadarė nuorodų, dar W. Whewell’o ir G. King’o, beveik 100 metų iki A. Smith’o Tautų turto pasirodymo netiesiogiai įvertinusio paklausos elastingumo grūdams dydį, darbuose, k¹ nurodė T. W. Hutchison’as), bet ios sampratos sistematikas apibūdinimas ir jos pavertimas ekonominės analizės kategorija – jau vien tik Principų autoriaus nuopelnas ir didelis įnaas ne tik į kainos teorij¹, bet ir į vis¹ ekonomikos teorij¹. A. Marshall’o idėjos apie paklausos elastingum¹ bei funkcinį ryį tarp prekių atsargų ir kainų svyravimų atvėrė keli¹ platiems taikomiesiems prekių rinkų tyrimams, kurių praktinė svarba nekelia abejonių. Jau pats A. Marshall’as atskleidė prekių paklausos elastingumo priklausomybź nuo vartojimo struktūros, pajamų lygio ir kitų veiksnių, parodė, kad ma˛iausias paklausos elastingumas būtingas pirmojo būtinumo prekėms. Be to, A. Marshall’as elastingum¹ padarė universalia kategorija, pirm¹ kart¹ pritaikydamas i¹ samprat¹ ne tik prekės paklausai, bet ir gamybos veiksnių paklausai. Pa˛ymėtina, kad iuolaikiniai mar˛inalistai elastingumo s¹vok¹ traktuoja dar plačiau, nei A. Marshall’as, ir taiko j¹ ne tik paklausai bei pasiūlai, bet ir kitoms ekonominėms kategorijoms – procentui ir kapitalui, darbo u˛mokesčiui ir darbo jėgai. ių ekonominių reikinių ryių nustatymas, jų analizė yra svarbūs konkrečios rinkos konjunktūros tyrimams, ūkinio mechanizmo efektyvaus funkcionavimo isiaikinimui ir prognozavimui.

A. Marshall’as faktikai isaugojo i klasikų perimt¹ pozicij¹ apie tobul¹ konkurencij¹, lemianči¹ teiginį apie tai, kad kain¹ diktuoja rinka, o ne gamintojas. I čia, darydamas prielaid¹, kad kiekvienas ˛mogus įsigydamas daikt¹ remiasi „jam pasitaikiusiomis galimybėmis, arba susidariusiomis s¹lygomis, arba [] konjunktūra“, savo paklausos teorijoje A. Marshall’as ėmė taikyti dar vien¹ s¹vok¹ – vartojimo perteklių, ir reikia pastebėti, kad vartotojiko pertekliaus (vartojimo rentos) teorija Principų pasirodymo metais buvo pripa˛inta pačia svarbiausia teorine naujove, nors jos idėj¹ pirm¹ kart¹ isakė J. Dupuit (1804–1866 m.) dar iki A. Marshall’o. Tiesa, pastarasis neigė i¹ pirmenybź, ir J. Dupuit priskyrė tik „grafinio metodo“ panaudojim¹. Įdomu, kad J. S. Mill’is, taip pat aikiai suvokźs tai, k¹ dabar įvardijame kaip “vartotojo perteklius”, neturėjo jokių pretenzijų dėl savos koncepcijos originalumo, nes Principuose tiesiogiai rėmėsi T. de Quincey’aus argumentais, idėstytais knygoje Politinės ekonomijos logika.

Italų kilmės in˛inieriaus, 1747 m. Pary˛iuje įkurtos Civilinių objektų projektavimo mokyklos Ecole des Ponts et Chaussees, kurioje susiklostė tam tikros ekonomikos dėstymo ir studijavimo tradicijos, auklėtinio, eilės mokslinių darbų techninių projektų socialinio-ekonominio efektyvumo klausimais autoriaus, Garbės Legiono ordino kavalieriaus (1843 m.) Arsene-Jules-Etienne-Juvenal’o Dupuit publikacijų, pasirod˛iusių 1844–1861 m., viena i pagrindinių idėjų buvo susijusi su vartotojo naudingumo pertekliaus (J. Dupuit vadinto utilite relative) piniginiu matu – „kaininiu pertekliumi“. Pastarasis, jo po˛iūriu – tai ypač irykinta 1844 m. pasirod˛iusiame straipsnyje Apie vieųjų darbų naudingumo imatavim¹, tapusiame savotiku atskaitos taku ilaidų-naudos analizės metodo istorijoje, yra maksimaliai galimų pajamų, atsirandančių su vartotojo galimybe pirkti kiekvien¹ prekės vienet¹ nekintama kaina, piniginiu matu. J. Dupuit po˛iūrį kritikavo L. Walras’as, pastebėjźs, kad „U˛uot matavus naudingum¹, kaip tai darė J. B. Say’us, per kiekį pinigų, kuriuos i tikrųjų aukoja vartotojas, jei jis ˛ino kain¹, J. Dupuit matuoja naudingum¹ per auk¹, kuri¹ vartotojas tik nori padaryti“.

A. Marshall’o sukurtai vartotojo pertekliaus teorijai negresia L. Walras’o kritika, isakyta J. Dupuit. Kartu su prielaida, kad „tokios pat pinigų sumos reikia tokį patį naudingum¹ visoms dalyvaujančioms alims“, A. Marshall’as manė, kad „ribinis pinigų naudingumas pavieniui pirkėjui visada vienodas“. Patį vartojimo perteklių A. Marshall’as laikė perkamų prekių bendro naudingumo pertekliumi, lyginant su faktikai sumokėta pinigų suma (˛r. 7.3.2 pav.).

7.3.2 pav. Vartotojo perteklius

Plotas, u˛tuuotas 7.3.2 pav., ˛emiau individualios vartotojo paklausos kreivės, rodo skirtum¹ tarp to, k¹ vartotojas pasirengźs sumokėti, ir to, k¹ jis i tikrųjų sumoka.

Vartojimo perteklių gauna plataus vartojimo prekės pirkėjas. Norėdamas pagrįsti teiginį pagrindimui A. Marshall’as pateikė pavyzdį su degtukais. Degtukų dė˛utė kainuoja labai pigiai (1 pens¹), bet rūkančiajam ji tokia brangi, kad jis pasirengźs u˛ j¹ sumokėti nema˛us pinigus. Skirtumas tarp to, kiek jis yra pasirengźs sumokėti u˛ degtukus ir to vieno penso, kurį jis i tikrųjų sumoka, ir yra, A. Marshall’o nuomone, laimėjimas, arba vartotojo perteklius.

Kita vertus, pa˛ymėtina, kad jeigu A. Marshall’o vartotojo pertekliaus teorija pakankamai aiki ir paprasta, tai jo gamintojo pertekliaus teorija liko gana miglota: savo Principų priede K greta vartotojo pertekliaus jis įvedė ir kitus perteklius – darbininkų perteklių ir taupytojų (arba laukiančiųjų) perteklių, kuriuos lengviau nagrinėti, jei ˛mones laikysime gamintojais bei papildomus trumpalaikius gamintojų perteklius, kuriuos sukelia specifiniais firmai esantys gamybos veiksniai. Todėl E. J. Mishan’as XX a. septintojo deimtmečio pabaigoje net rekomendavo, kad „gamintojo pertekliaus terminas būtų paalintas i ekonomisto ˛odyno“. Vis dėlto, iekant analogijos vartotojo pertekliui, gamintojo pertekliumi galima laikyti parduodamų prekių bendrų pajamų perteklių, lyginant su faktikai gamybai ileista pinigų suma (˛r. 7.3.3 paveiksl¹).

7.3.3 pav. Gamintojo perteklius

7.3.3 paveiksle u˛tuuotas plotas aukčiau individualios gamintojo pasiūlos kreivės rodo skirtum¹ tarp to, kokių pajamų gamintojas tikėjosi, ir to, kokias pajamas jis i tiesų gavo.

Kita A. Marshall’o kainos koncepcijos dalis – pasiūlos funkcija. Kembrid˛o mokyklos ekonomistų sukurtoje pasiūlos teorijoje svarbiausias vaidmuo teko ribinių katų sampratai. Jais buvo laikomi tam tikros prekės paskutinio vieneto gamybos katai. Kaip ir tirdamas paklaus¹, A. Marshall’as tapatino ribinius katus su ta minimalia kaina (pasiūlos kaina), kuria verslininkas dar pasirengźs tiekti savo prekes į rink¹. Manyta, kad ˛velgiant verslininko akimis, pasiūlos kaina bus tas pradinis rinkos kainos kritimo takas, nuo kurio vyko judėjimas link pusiausvyros. Toliau A. Marshall’as pateikė pasiūlos kreivės grafik¹.

Tačiau A. Marshall’as pa˛ymėjo, kad pasiūlos kaina skirtingose ūkio akose kinta nevienodai. Principų I tomo 13 skyriuje Kembrid˛o mokyklos lyderis iskyrė tris galimus gamybos katų dinamikos, priklausomai nuo gamybos apimčių kitimo mikrolygmenyje, taikant atskiroms firmoms, variantus (arba dėsnius). Tam pirmiausia jis pateikė reprezentatyvios firmos kaip vidutinės (tipikos) firmos atstovo (savotikos suma˛intos akos kopijos) samprat¹. Tiesa, kaip pastebėjo R. Frisch’as, reprezentatyvi firma yra mintinė konstrukcija, nes, visai galimas dalykas, tokios realios firmos, kuri¹ galima būtų pasirinkti reprezentatyvia akai, i viso neegzistuoja. Reprezentatyvios firmos dydis, A. Marshall’o po˛iūriu, paprastai auga didėjant kokios nors prekės bendrai gamybos apimčiai, o tai padeda gauti vidinź ir iorinź naud¹, nulemt¹ ma˛esnių, nei anksčiau, darbo s¹naudų ir kitų katų gamybos procese. Toliau jis pa˛ymėjo, kad yra akų, kur ribiniai katai, taigi, ir pasiūlos kaina, nepriklauso nuo produkcijos apimčių. Jose, A. Marshall’o terminologija tariant, veikia pastovios gr¹˛os dėsnis. Tačiau yra ir kitų ūkio akų, kuriose vyrauja augančios gr¹˛os dėsnis: augant gaminamų prekių apimčiai, produkcijos vieneto pagaminimo katai, arba ribiniai katai, ma˛ėja. Galiausiai yra akų, kuriose veikia ma˛ėjančios gr¹˛os dėsnis. akose kaip taisyklė, susijusiose su gamtinių iteklių naudojimu, tarp jų ir ˛emės ūkyje, didėjant gamybos apimtims visuomet didėja ribiniai katai bei atitinkamai pasiūlos kainos. Be to, A. Marshall’o įsitikinimu, „realioje tikrovėje ios dvi augimo ir ma˛ėjimo tendencijos nuolat prieinamos viena kitai“. Būdamas įsitikinźs technologinės pa˛angos svarba, A. Marshall’as raė: „[] Nors gamtos įneama dalis į produkcijos gamyb¹ paklūsta ma˛ėjančio produktyvumo dėsniui, ˛mogaus apsprend˛iama dalis paklūsta augančio produktyvumo dėsniui“. S¹voka „˛mogus“ jam apėmė darbo naumo augim¹ lemiančių veiksnių (technologinės pa˛angos ir gamybos mastų plėtros sukeltos ekonomijos) personifikacij¹. Pastebėtina, kad antrame ir trečiame variantuose A. Marshall’as atitinkamų firmų pasiūlos kain¹ susiejo su pagamintos produkcijos apimtimi ir apibrė˛ė pagal gamybos ribinius katus. Taip jam pavyko į kainos teorij¹ įtraukti pasiūlos kainos priklausomybės nuo gamybos idėj¹ ir, naudojant „iorinės“ bei „vidinės“ ekonomijos s¹vokas, parodyti, kad gamybos katų priklausomybė nuo gamybos apimčių susijusi su gamybos techninėmis galimybėmis. A. Marshall’as pa˛ymėjo, kad dideli gamybos mastai konkurencinėje ekonomikoje da˛niausiai firmai u˛tikrina kainų suma˛ėjim¹ ir atitinkamai pranaum¹ prie konkurentus (dėka nuolat augančios ekonomijos dėl sugebėjimo dirbti ir specializuotų mainų bei įvairios įrangos naudojimo) bei tai, kad did˛iausia tokios ekonomijos nauda vis tik tenka visuomenei. Toliau tirdamas kainodaros priklausomybź nuo analizuojamo periodo trukmės, A. Marshall’as, kaip jau minėta, pa˛ymėjo, kad ilgalaikiu periodu pasiūlos ir gamybos katų poveikis kainų susidarymui smarkiai iauga. Be to, skirstydamas gamybos katus į pastovius ir kintamus, A. Marshall’as įtikinamai parodė, kad ilgu laikotarpiu pastovūs katai tampa kintamais, ir, jo po˛iūriu, pagrindinis motyvas, verčiantis firm¹ palikti rink¹ – tai jos katų lygio virijimas rinkos kain¹.

Mėgindamas isprźsti augančios gr¹˛os ir konkurencinės pusiausvyros suderinimo u˛davinį, A. Marshall’as pabrė˛ė privačių firmų gyvavimo ciklo teorij¹, kuri¹ pagrindė savo sukurta akos, kurioje pavienės firmos yra ne pusiausvyros būklėje, ilgalaikės pusiausvyros teorija. Pavyzd˛iui, natūraliai gali kilti klausimas, kodėl kai kurios firmos didina produkcijos ileidim¹, o tuo pat metu kitos ma˛ina? A. Marshall’as pagal savo firmos gyvavimo ciklo teorij¹ manė, kad jaunos firmos, kaip ir jauni med˛iai, auga, kai tuo pat metu senos firmos, kaip ir seni med˛iai, juda link nuosmukio. Mes taip pat galime laikyti, kad jauna (sena) firma didina (ma˛ina) savo produkcijos ileidim¹, kadangi jos normalios s¹naudos gamybai (įskaitant normalųjį peln¹) nesiekia (virija) į reprezentatyvios firmos rodiklį, t. y. akos normali¹ pasiūlos kain¹. Kitais ˛od˛iais tariant, trumpalaikės vidutinės ilaidos, apimančios normalų peln¹, auktesnės (˛emesnės), nei normali akos pasiūlos kaina ma˛inančioms (plečiančioms) gamyb¹ firmoms, o tuo pat metu trumpalaikės ribinės ilaidos lygios akinei normaliai akos pasiūlos kainai visoms firmoms. Esant stacionariai būklei, aiku, paklausos kaina susilygina su normalia akos pasiūlos kaina, kai tuo pat metu kiekvienos firmos pasiūlos kaina laikomos normalios gamybos ilaidos, apimančios normalų peln¹.

Jei stebima vidinė ekonomija ir pavienės firmos pasiūlos kaina yra jos produkcijos ileidimo ˛emėjanti funkcija, tada jauna firma, pasi˛yminti ˛emiausia pasiūlos kaina, neribotai plėsis, kol visas akos produkcijos ileidimas susitelks jos rankose ir jos pasiūlos kaina sutaps su akos pasiūlos kaina. Norėdamas u˛kirsti keli¹ visos akos ileidimo apimčių susitelkimui vienos firmos rankose, A. Marshall’as pabrė˛davo, kad privačių firmų gyvavimo laikas yra ribotas ir stiprėjančios besiplečiančios jaunos firmos galiausiai virsta silpstančiomis senomis gerokai anksčiau, nei įvyks tokia koncentracija.

Tačiau, nors A. Marshall’o pasiūlyta firmos gyvavimo ciklo teorija pateikia tikrovik¹ XIX a. pramonės vaizd¹, lieka klausimas, kiek ji tinkama audringos akcinių bendrovių plėtros epochoje. Pats A. Marshall’as gerai suprato i¹ problem¹, teigdamas: „Tai buvo bendra taisyklė ir med˛ių augimui, ir firmų augimui iki neseniai prasidėjusios stambių akcinių bendrovių plėtros. Jos da˛nai stagnuoja, bet ne taip greitai numirta“.

Kalbėdamas apie ribinių katų vidinź struktūr¹, jis, sekdamas A. Smith’u, ribinius katus traktavo kaip pajamų, tenkančių atskirų gamybos veiksnių savininkams, sum¹. Čia jis įskaičiavo darbo u˛mokestį, piniginio kapitalo procent¹ ir verslininko pajamas.

Pagal mar˛inalizmo metodologij¹, A. Marshall’as nagrinėjo darbinink¹ kaip racionalų subjekt¹, įvertinantį savo dalyvavimo gamyboje privalumus ir trūkumus. Trūkumu laikytos pačios darbinės s¹naudos, matuojamos darbo ribinio sunkumo subjektyviu vertinimu. Privalumas buvo darbo u˛mokestis, priklausantis nuo io įvertinimo ir skirtas kompensuoti darbininko neigiamas emocijas.

Tokiu pat būdu buvo apraoma ir piniginio kapitalo savininko elgsena bei procento nuo kapitalo formavimasis. Daryta prielaida, kad jis gali arba: 1) tuoj pat sunaudoti kapital¹ asmeniniam vartojimui, vadovaudamasis savo po˛iūriu apie skirtingų gėrybių ribinį naudingum¹, arba 2) A. Marshall’o ˛od˛iais tariant, „atidėti malonum¹“, susilaikydamas nuo vartotojiko sprendimo ir nukreipdamas kapital¹ į gamyb¹ tikėdamasis procento. Pastarojo dydį Kembrid˛o mokyklos ekonomistai, panaiai kaip anksčiau N. Senior’as, W. S. Jevons’as ir H. Gossen’as, laikė priklausomu nuo kapitalo savininko subjektyvių vertinimų, nuo to, kiek jis laikys antr¹jį variant¹ naudingesniu u˛ pirm¹jį, t. y. nuo jo lūkesčių ir sugebėjimo nuspėti ateitį. Vadinasi gamybos katus A. Marshall’o teorijoje galiausiai lemia darbo ir susilaikymo nuo kapitalo negamybinio (neproduktyvaus) naudojimo sukeltų kančių (neigiamų emocijų) suma. Į iuos gamybos katus jis įtraukė darbininkų ir verslininkų nuovargio jausm¹, verslininkų sunkius igyvenimus dėl kapitalo negamybinio naudojimo atsisakymo ir baimės, sukeltos verslininkų netikrumo, kad verslas pasiseks. A. Marshall’as darė ivad¹, kad gamybos piniginiai katai, arba tam tikros prekės pasiūlos kaina, turi kompensuoti visus neigiamus pojūčius. Tokiu būdu pasiūlos kaina apima darbo u˛mokestį (atlyginim¹ u˛ darbininkų nuovargį) ir verslininkų pajamas (u˛mokestį u˛ baimź ir kančias). Akivaizdu, kad i¹ idėj¹ jis perėmė i N. Senior’o, kuris gamybos katus irgi suvedė į darbo ir susilaikymo iauktas kančias. Pastebėtina, kad A. Marshall’as pasiūlė pakeisti N. Senior’o pasiūlyt¹ termin¹ susilaikymas geresniu terminu lūkesčiai.

Verslininko pajamos buvo skaidomos į dvi dalis. Pirmoji buvo laikoma kompensacija u˛ verslininko darbo s¹naudas valdant gamyb¹ (patys samprotavimai iuo klausimu buvo panaūs į atvejį su racionaliu darbininku), o antroji dalis buvo traktuojama kaip u˛mokestis u˛ rizik¹, susijusi¹ su darbu neitirtoje rinkoje. Beje, A. Marshall’as labai teigiamai vertino gamybos organizatorių veikl¹. Jis raė: „[] Tie verslininkai, kurie nutiesė naujus kelius, da˛nai atnedavo visuomenei daug daugiau naudos, nei gaudavo patys, net jei jie ieidavo i gyvenimo būdami milijonieriais“. A. Marshall’o nuomone, valdymo tobulinimas, profesionalumas ioje srityje yra svarbūs veiksniai, u˛tikrinantys darbo naumo augim¹ ir gamybos efektyvumo didinim¹.

Svarbi yra ir Principų autoriaus mintis apie procento normos lygį. A. Marshall’o po˛iūriu, „nors ˛mogui turint vis didesnes gamtinių iteklių atsargas, jis gali tźsti didelių kaupimo mastų proces¹ net ir esant ˛emai procento normai, vis dėlto kol ˛mogikoji prigimtis isaugo am˛inai būdingas savybes, kiekvienas procento normos suma˛inimas pajėgus skatinti daugelį ˛monių taupyti ma˛iau, o ne daugiau, kaip būtų prieingu atveju“. is teiginys buvo vienas i nedaugelio, kuriuos vėliau jo mokinys J. M. Keynes’as panaudojo savo ekonomikos valstybinio reguliavimo ir makrotyrimų koncepcijoje.

Pastebėtina, kad A. Marshall’as nepripa˛ino vidutinės pelno normos dėsnio. Jo nuomone, is dėsnis: „[] dėl pačios dalykų prigimties negali egzistuoti“. Norėdamas įrodyti, kad is dėsnis yra negalimas, A. Marshall’as peln¹ iskirstė į sudedam¹sias dalis ir nagrinėjo jį kaip savarankikų pajamų sum¹. Toki¹ A. Marshall’o nuostat¹ pelno vidutinės normos dėsnio at˛vilgiu galima paaikinti tuo, kad is dėsnis pirmiausia pasireikia makrolygiu. O A. Marshall’as buvo mikroekonomikos teorijos, kurioje veikia reprezentatyvi firma, t. y. firma su vidutiniais akos rodikliais, sukūrėjas.

Akivaizdu, kad A. Marshall’o Principai yra statikos mikroekonomikos teorijos idėstymas. Juk galutinis tikslas, kurio savo knygoje siekia A. Marshall’as – nustatyti pavienės firmos pusiausvyros s¹lygas. Tada, jo nuomone, bus pasiekta pusiausvyra ir visuomenėje. Tam tereikia reguliuoti ekonomik¹ per pinigų-kredito sistem¹. Tačiau retkarčiais knygoje autorius skaitytojams teigia, kad statikos analizės ivados yra nepatikimos, ir kad mikroekonomikos teorija nesugeba apimti gyvybikai svarbių ekonominės politikos klausimų. A. Marshall’as teigė, kad „ekonomisto Meka“ yra ne lyginamoji statika ir net ne ekonominė dinaminė analizė, o labiau „ekonominė biologija“. Tiesa, jis tuo pat pastebėjo, kad „Biologinės koncepcijos sudėtingesnės, nei mechaninės; todėl knygoje, kurioje nagrinėjami pagrindai, reikia skirti palyginti daugiau dėmesio analogijoms i mechanikos srities; da˛nai tenka naudoti s¹vok¹ pusiausvyra, kuri tarsi rodo tam tikr¹ analogij¹ su statika. Tačiau i tikrųjų mūsų tyrimas visikai skirtas jėgoms, gimdančioms judėjim¹, ir pagrindinis dėmesys jame sutelktas ne į statik¹, o į dinamik¹“. Pači¹ ekonominź biologij¹ A. Marshall’as, atrodo, laikė mokslu, tiriančiu ekonomines sistemas kaip istoriniame laike besivystantį organizm¹. Tai gerokai primena amerikiečių institucionalizmo metodologinź program¹. Kurdamas savo kainos teorij¹, A. Marshall’as pamėgino įvertinti ir sociologijos – „socialinio darvinizmo“ elementus. Jis norėjo ekonomikos teorij¹ pavaizduoti kaip dalį biologijos plači¹ja prasme, bei suformuluoti labiausiai prisitaikiusių verslininkų igyvenimo dėsnį, nes tarp verslo atstovų vyksta tokia pat kova u˛ ilikim¹, kaip ir kova u˛ igyvenim¹ gyvūnų pasaulyje. Todėl geriausias verslininkas įveikia savo konkurentus ir gauna teisź į peln¹. Vieni verslininkai eina jau pramintais takais, kiti, panaudodami naujus gamybos metodus, visuomenei teikia naujas paslaugas visuomenei ir turi gauti atitinkamas pajamas. Kapitalistas gauna peln¹ u˛ tai, kad laukė pajamų, o monopolistas – u˛ visuomenei suteiktas paslaugas, panaudojant naujus gamybos metodus. Jis gauna vis¹ apdovanojim¹. Ir vis dėl to, nepaisant A. Marshall’o minčių apie „ekonominź biologij¹“, jo pastangos vis¹ gyvenim¹ buvo nukreiptos dėstyti, aikinti ir tobulinti statik¹ teorijos variant¹, prie kurį jis savo knygoje ne kart¹ protestavo.

Ekonomikos teorijos principuose A. Marshall’as ityrė stichik¹ kainų reguliavim¹ laisvos konkurencijos s¹lygomis. Tačiau jo laikais vis svarbesnės tapo monopolijos. Todėl ir A. Marshall’as penktos knygos XIV skyriuje Monopolijų teorija padėjo monopolijų teorijos pagrindus. Apibūdindamas monopolij¹, A. Marshall’as pa˛ymėjo, kad ji kontroliuoja gamyb¹ ir nustato monopolines kainas. Tačiau jis nagrinėjo tik absoliuči¹ monopolij¹, ir, kas ypač svarbu, į monopolij¹ ˛velgė tik kaip į pavienį atvejį laisvos konkurencijos fone. Pa˛ymėtina, kad pačios A. Marshall’o prielaidos dėl tobulos konkurencijos turėjo akivaizdų normatyvinį pagrind¹, nors savo analizź jis ir siekė atriboti nuo vertinimų bei, manydamas, kad terminas konkurencija netinka paaikinti industrinio gyvenimo specifinius bruo˛us iuolaikiniame am˛iuje, vietoj jo siūlė vartoti termin¹ akos ir įmonės laisvė ar, trumpiau, ekonominė laisvė, kadangi iems terminams nėra būdingas moralinis pobūdis.

Dar pa˛ymėtina, kad Principai buvo daugiau nei teorinė tobulybė. A. Marshall’as buvo ne tik nuostabiausias protas „oficialiajame“ ekonomikos mokslo pasaulyje, bet kartu ir labiausiai u˛jauči¹s protas. Nuoirdus susirūpinimas darbo varguoliais, „paniekintais skurd˛iais“, kuriuos jis matė vykdamas į Londono lūnynus, ir pačia ekonomikos teorija kaip socialinės būklės gerinimo įrankiu – visa tai įausta jo knygoje. Ekonomikos teorija, jo supratimu – tai „tiesos atskleidimo instrumentas“. Ir ypatinga tiesa, į kuri¹ jis kreipė t¹ instrument¹, buvo skurdo prie˛astys ir būdai jį alinti. A. Marshall’as pripa˛ino, kad „Turto netolygumas [] rimtas mūsų ekonominės santvarkos trūkumas“. Ir todėl toliau teigė, kad „Bet koks jo suma˛inimas, pasiektas būdais, kurie nepa˛eid˛ia laisvos iniciatyvos motyvų [] matyt, būtų akivaizdus visuomeninis pasiekimas“. Aptardamas iuos būdus, A. Marshall’as pastebėjo, kad „Blogį galima suma˛inti plačiau suprantant ekonominio kilniadvasikumo socialines galimybes. Pasiaukojimas visuomeninei gerovei turtuoliams viečiantis gali labai padėti mokesčių rinkėjams panaudoti turtingųjų iteklius vargų naudai, ir gali nutrinti skaud˛iausias skurdo apraikas nuo ˛emės paviriaus“.

Kembrid˛o mokyklos idėjos ekonomikos moksle vyravo iki XX a. ketvirtojo deimtmečio prad˛ios. Tačiau tuo metu JAV prasidėjusi „Did˛ioji depresija“ bei j¹ lydėjź krizių sukrėtimai parodė, kad toli gra˛u ne visada galima remtis rinkos mechanizmo veiksmingumu ir jo sugebėjimu u˛tikrinti kapitalistinio ūkio savireguliacij¹. Tapo aiku, kad kapitalistinės reprodukcijos prietaringų reikinių negalima paaikinti vien i mikroekonomikos atskirto racionalaus subjekto pozicijų. Ekonomikos teorijoje atsirado ir vėliau įsivyravo J. M. Keynes’o makroekonominis po˛iūris, gerokai susilpninźs Kembrid˛o mokyklos poveikį, bet toli gra˛u nepavertźs jos teoriniu anachronizmu. ios mokyklos kūrėjai pateikė isamų laisvos verslininkystės sistemos apibūdinim¹ bei įtvirtino funkcinės analizės pirmenybź. Tuo pačiu jos nuostatos padarė tokį teorinį metodologinį įdirbį, be kurio negalėjo isiversti nei A. Marshall’o pasekėjai, nei jo kritikai. Nors ir gerokai per˛iūrėtos, Kembrid˛o mokyklos idėjos ilaiko tvirtas pozicijas iuolaikinėje ekonomikos teorijoje – kaip neoklasikinėje, taip ir keynesistinėje. (Pastebėsime, kad patį termin¹ „neoklasikai“ pirmasis pavartojo T. Veblen’as kaip neigiam¹ epitet¹: jis norėjo pabrė˛ti, kad A. Marshall’as, kaip ir klasikai, neper˛engė utilitarizmo ir hedonistinės psichologijos rėmų, nors pastar¹j¹ ir mėgino, tiesa, nesėkmingai, paalinti i vėlesnių Principų leidimų. Vėliau terminas „neoklasikai“ buvo pritaikytas visai mar˛inalistinei teorijai).

A. Marshall’as buvo mar˛inalistinės revoliucijos baigiamoji, sistematizuojanti figūra tokia pačia prame, kaip J. S. Mill’is atliko i¹ funkcij¹ klasikinėje mokykloje. Apskritai, pagal savo charakterį A. Marshall’as buvo ne revoliucinė, o sintezuojanti figūra. Jis pasi˛ymėjo retu talentu sisteminti ir plėtoti praeities ir savo am˛ininkų ekonomistų – A. Cournot, J. Dupuit, J. H. von Thunen’o, D. Ricardo – koncepcijas. Daugelis jų į ekonomikos teorij¹ pateko būtent jo redakcijos formoje. Mums ypač įdomus galėtų būti jo po˛iūris į D. Ricardo. A. Marshall’as nurodė, kad is, kad ir kaip būtų gaila, raė ne tiek savo kolegoms mokslininkams, kiek politikams ir verslininkams – tam ratui, kuriam priklausė ir jis pats, verslininkas ir parlamentaras. D. Ricardo Principai visikai nebuvo sumanyti kaip universitetinis kursas. Todėl, kaip teigė A. Marshall’as, D. Ricardo praleido daugelį paaikinimų, galėjusių jo knyg¹ padaryti labiau susieta ir susisteminta, bet iuos paaikinimus jis laikė nereikalingais savo skaitytojams. A. Marshall’as manė, kad norėdami suprasti D. Ricardo, turime jį interpretuoti plačiai, – plačiau, negu pats D. Ricardo interpretavo A. Smith’¹! Kita vertus, kaip pa˛ymėjo A. Marshall’as, D. Ricardo menkas dėmesys grie˛tam terminologijos naudojimui ir būtiniausių paaikinimų bei patikslinimų ignoravimas jam padarė mekos paslaug¹. Ir jis labiau, negu kas nors kitas, atsakingas u˛ blog¹ įprotį mėginti ireikti gilias ekonomines doktrinas keletu sakinių , – reziumavo A. Marshallas.

Evoliucinį po˛iūrį, akcentuojant palaipsnikum¹, perimamum¹ ir apdairų reformizm¹, A. Marshall’as taikė ne tik ekonomikos teorijų vertinimui, bet ir realios ekonomikos bei ˛monių visuomenės tyrimams. Neatsitiktinai jo mėgiamiausiu devizu ir Ekonomikos teorijos principų moto tapo lotynikas posakis Natura non facit saltum (Gamta nedaro uolių), ilikźs epigrafu nuo pirmojo veikalo leidimo iki paskutinio.

1907 m. A. Marshall’o iniciatyva Anglijoje politinź ekonomij¹ pakeitė ekonomikos teorija. iuo pavyzd˛iu pasekė ir JAV. Tačiau i¹ idėj¹ A. Marshall’as brandino jau seniai ir idėstė garsiuosiuose Ekonomikos teorijos principuose. Čia jis, be visa ko, jau I knygos pirmajame skyriuje argumentavo ir termino politinė ekonomija (political economy) būtinum¹ pakeisti terminu ekonomikos teorija (economics), teigdamas, kad „[] ekonomikos teorija u˛siima ˛monių visuomenės normalia gyvenimo veikla; ji tiria individualių ir visuomeninių veiksmų sritį, kuri labai glaud˛iai susijusi su gerovės materialinių pagrindų sukūrimu“. Toliau apie ekonomikos terij¹ A. Marshall’as raė: „[] Joje vengiama kalbėti apie daugelį politinių klausimų, kurių praktikas negali ignoruoti; todėl ji yra mokslas – grynasis ir taikomasis, o ne tuo pat metu ir mokslas, ir menas. tai kodėl geriau j¹ vadinti plačiu terminu ekonomikos teorija, nei siauresniu terminu politinė ekonomija“. Tiesa, patį ˛odį economics jau anksčiau naudojo W. S. Jevons’as.

Taip pat pastebėtina, kad iame veikale A. Marshall’as sulydė matematikai tikslius samprotavimus su ramiu, laisvu, paprastais pavyzd˛iais imargintu ir nuostabiai aikiu stiliumi. Principuose aikiai juntamas siekis padaryti ekonomikos teorij¹ praktikai naudinga, suprantama prasilavinusiam verslininkui ir valstybės tarnautojui. (Pastebėtina, kad tai buvo būdinga ir kitiems anglų ekonomistų teoretikams, pradedant A. Smith’u, ir toliau T. Malthus’ui, N. Senior’ui, J. S. Mill’iui ir kitiems. Iimtimi gal būtų tik D. Ricardo ir W. S. Jevons’as, į sav¹sias idėstytas gryn¹sias teorijas neįjungź konkrečių praktinių problemų). Todėl net eilinis verslininkas galėjo suprasti tokio pobūd˛io ekonomikos teorij¹, mat visi sudėtingi loginiai įrodinėjimai čia s¹moningai ikelti į nuorodas. (Dėl to J. M. Keynes’as ne visai pagarbiai pamaiktavo, girdi, bet kuriam ekonomistui geriau skaityti nuorodas ir nepaisyti teksto, negu atvirkčiai). iaip ar taip, knyg¹ lydėjo mil˛inika sėkmė; pirm¹syk ileista 1890 metais, ji dar ir dabar tebėra rekomenduojamas altinis studentams, troktantiems tapti ekonomistais.

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

1. Pateikite bendr¹ Kembrid˛o mokyklos apibūdinim¹ ir aptarkite jos atsiradimo prie˛astis bei indėlį į ekonomikos teorijų vystym¹si. Nurodykite mokyklos trūkumus.

2. Kaip A. Marshall’as traktuoja pagrindines ekonomines kategorijas?

3. K¹, A. Marshall’o nuomone, turi nagrinėti ekonomikos teorija?

4. K¹ naujo A. Marshall’as įneė į naudingumo ir paklausos analizź?

5. K¹ A. Marshall’as traktavo kaip ceteris paribus savo paklausos ir pasiūlos teorijose? Aptarkite ių prielaidų svarb¹ ir ribotumus.

6. K¹ naujo A. Marshall’as įneė į rinkos kainos apibūdinim¹?

7. Kaip A. Marshall’as apibūdino paklausos kain¹ ir pasiūlos kain¹?

8. K¹ A. Marshall’as teigė apie kainos, paklausos ir pasiūlos funkcinį tarpusavio ryį?

9. Kokie, A. Marshall’o nuomone, veiksniai lemia paklausos elastingumo laipsnį?

10. Kam, pagal A. Marshall’¹, yra lygus darbo u˛mokestis?

11. Koki¹ konkurencijos form¹ A. Marshall’as naudoja analizuodamas kainų judėjimo dėsningumus?

12. Koks, A. Marshall’o nuomone, yra laiko veiksnio poveikis pusiausvyros kainai?

13. K¹ galima pasakyti apie ryį tarp kainos ir visuminės pasiūlos, jei ilgalaikė akos pasiūlos kreivė gali būti laikoma istorine, o ne belaike?

14. Apibūdinkite A. Marshall’o nustatytų dėsningumų tarp gamybos santykinių ilaidų dyd˛io ir gamybos apimčių augimo esmź.

15. Apibūdinkite A. Marshall’o pasiūlyt¹ dalinės pusiausvyros metod¹ ir jo esminį skirtum¹ nuo L. Walras’o iplėtotos bendrosios pusiausvyros sistemos.

16. Pakomentuokite A. Marshall’o po˛iūrį į statikos ir dinamikos santykį ekonomikos teorijoje bei biologinių mokslų svarb¹ tolesnei ekonomikos teorijos plėtrai.

LITERATŪRA

Marshall A. Principles of Economics, 8th ed. – London: Macmillan, 1920; 1961.

Marshall A. Industry and Trade. – London: Macmillan, 1921.

Marshall A. Money, Credit and Commerce. – London: Macmillan, 1923.

Pigou A. C. (ed.). Memorials of Alfred Marshall. – London: Macmillan, 1925.

Heilbroner R. Didieji ekonomistai. – Vilnius: Am˛ius, 1995. – P. 229-234.

Ekelund R. B., Hebert R. F. A History of Economic Theory and Method. – New York: McGraw-Hill, Inc., 1990. – P. 298-310; 374-418.

Staley C. E. A History of Economic Thought: From Aristotle to Arrow. – Cambridge: Basil Blackwell Ltd, 1989. – P. 178-197.

Dome T. History of Economic Theory: Critical Introduction. – Brookfield: Edward Elgar Publishing Company, 1994. – P

Negishi T. History of Economic Theory. – New York: Elsevier Science Publishers B. V., 1989. – P.

Roll E. A History of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice Hall, Inc., 1953. – P. 394-402.

Spiegel H. W. The Growth of Economic Thought. – Englewood Cliffs, N. J.: Prentice-Hall, Inc., 1971. – P. 562-57; 582-584.

Screpanti E., Zamagni S. An Outline of the History of Economic Thought. – Oxford: Clarenon Press, 1993. – P. 178-183.

Schumpeter J. A. Ten Great Economists: from Marx to Keynes. – London: George Allen & Unwin Ltd., 1952. – P. 91-109.

Rima I. H. Development of Economic Analysis. – Homewood: IRWIN, 1986. – P. 284-316.

Neff F. A. Economic doctrines. – Wichita: McGuin Publishing Company, 1946. – P. 375-393.

XIX – XX С

I Москва: Изд-во МГУ, 1989. – С.

Москва: Высш. школа, 1983. – С.

o p . Г. А. Шмарловской. 2 изд. испр. – Минск: Новое знание, 2001. – C

–

Politica de confidentialitate | Termeni si conditii de utilizare

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Vizualizari: 2776
Importanta:

Comenteaza documentul:

Te rugam sa te autentifici sau sa iti faci cont pentru a putea comenta

Creaza cont nou

Distribuie URL
https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/KEMBRIDO-MOKYKLA-A-MARSHALLO-E85413.php

Adauga cod HTML in site
<a href="https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/KEMBRIDO-MOKYKLA-A-MARSHALLO-E85413.php" target="_blank" title=" - https://www.scrigroup.com/limba/lituaniana/253/KEMBRIDO-MOKYKLA-A-MARSHALLO-E85413.php">KEMBRIDˇO MOKYKLA. A. MARSHALL’O EKONOMIKOS TEORIJA</a>

KEMBRIDˇO MOKYKLA. A. MARSHALL’O EKONOMIKOS TEORIJA

ekonomika

DOCUMENTE SIMILARE

Kontrolinės u˛duotys ir klausimai

DISTRIBUIE DOCUMENTUL

Comenteaza documentul: